GENERALINIO ADVOKATO
PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,
pateikta 2019 m. gegužės 16 d.(1)
Byla C‑314/18
Openbaar Ministerie
prieš
SF
(rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR ir Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR – Prašomo perduoti asmens perdavimas išduodančiajai valstybei narei, pateikiant grąžinimo į vykdančiąją valstybę narę garantiją, kad joje būtų atlikta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė – Grąžinimo momentas – Bausmė arba papildoma priemonė“
I. Įžanga
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(2), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR(3), 1 straipsnio 3 dalies ir 5 straipsnio 3 punkto bei 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje(4) 1 straipsnio a ir b punktų, 3 straipsnio 3 ir 4 dalių ir 25 straipsnio išaiškinimo.
2. Šis prašymas pateiktas siekiant Nyderlanduose vykdyti Europos arešto orderį, kurį, siekiant vykdyti SF baudžiamąjį persekiojimą, 2017 m. kovo 3 d. išdavė Canterbury Crown Court (Kenterberio Karūnos teismas, Jungtinė Karalystė) teisėjas.
3. Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte numatyta, kad Europos arešto orderį vykdanti valstybė narė gali susieti vykdymą su reikalavimu, kad išduodančioji valstybė narė pateiktų asmens, kuriam pastarojoje valstybėje paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, grąžinimo arešto orderį vykdančiai valstybei narei, siekiant joje atlikti šią bausmę, garantiją. Šioje byloje Teisingumo Teismui suteikta proga patikslinti šios grąžinimo garantijos taikymo sritį ir dar kartą patvirtinti reikalavimus, kildinamus iš tarpusavio pripažinimo principo, kuriuo grindžiamas teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Sąjungoje.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Pagrindų sprendimas 2002/584
4. Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje numatyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“
5. Šio pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Europos arešto orderis gali būti išduotas už veiką, baustiną pagal išduodančios valstybės narės teisę laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas ‐ bent 12 mėnesių, arba, kai bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo jau yra priimtas, – bent keturi mėnesiai.“
6. Minėto pagrindų sprendimo 5 straipsnio 3 punkte nustatyta:
„Vykdančiajai teisminei institucijai vykdant Europos arešto orderį, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę gali būti taikomi šie reikalavimai:
<…>
3) kai asmuo, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn [vykdyti baudžiamąjį persekiojimą], yra vykdančiosios valstybės narės pilietis arba gyventojas, perdavimui gali būti taikomas reikalavimas, kad, apklausus asmenį, jis būtų grąžintas vykdančiajai valstybei narei ir ten atliktų išduodančiojoje valstybėje narėje jam priimtą [skirtą] laisvės atėmimo bausmę arba įvykdytų sprendimą dėl įkalinimo.“
2. Pamatinis sprendimas 2008/909
7. Pamatinio sprendimo 2008/909 1 straipsnio a ir b punktuose nurodyta:
„Šiame pamatiniame sprendime:
a) nuosprendis – išduodančiosios valstybės teismo galutinis sprendimas arba orderis, kuriuo skiriama bausmė fiziniam asmeniui;
b) bausmė – baudžiamojo proceso tvarka dėl nusikalstamos veikos įvykdymo ribotam arba neribotam laikui paskirta laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimu susijusi priemonė.“
8. Šio pamatinio sprendimo 3 straipsnyje nustatyta:
„1. Šio pamatinio sprendimo tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reabilitacijai, pripažįsta nuosprendį ir vykdo bausmę.
2. Šis pamatinis sprendimas taikomas, jei nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje.
3. Šis pamatinis sprendimas taikomas tik šiame pamatiniame sprendime apibrėžtų nuosprendžių ir bausmių vykdymui. Jei greta bausmės buvo paskirta bauda ir (arba) [priimtas] nutarimas konfiskuoti, kurie nebuvo apmokėti, išieškoti ar įvykdyti, tai netrukdo perduoti nuosprendį. Tokių baudų ir nutarimų konfiskuoti pripažinimas ir vykdymas kitoje valstybėje narėje grindžiamas valstybių narių taikomais teisės aktais, visų pirma 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms((5)) ir 2006 m. spalio 6 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2006/783/TVR dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo nutarimams konfiskuoti ((6)).
4. Šis Pamatinis sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“
9. Minėto pamatinio sprendimo 8 straipsnyje numatyta:
„1. Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta pagal 4 straipsnį ir laikantis 5 straipsnyje nustatytos tvarkos perduotą nuosprendį ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių nuosprendžiui [bausmei] vykdyti, išskyrus atvejus, kai kompetentinga institucija nusprendžia remtis kuriuo nors 9 straipsnyje nurodytu nepripažinimo ir nevykdymo pagrindu.
2. Jei bausmės trukmė nesuderinama su vykdančiosios valstybės teise, tai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti bausmę adaptuoti tik tuo atveju, kai ši bausmė viršija pagal tos valstybės nacionalinę teisę už tos pačios rūšies veikas skiriamą maksimalią bausmę. Patikslintos bausmės trukmė negali būti trumpesnė už maksimalią bausmę, pagal vykdančiosios valstybės teisę skiriamą už tos pačios rūšies veikas.
3. Jei bausmės pobūdis neatitinka vykdančiosios valstybės teisės, tai tos valstybės kompetentinga institucija gali adaptuoti ją pagal bausmę ar priemonę, numatytą tos valstybės teisėje už tapačias veikas. Adaptuota bausmė ar priemonė turi kuo labiau atitikti išduodančiosios valstybės skirtą bausmę, ir todėl bausmė negali būti konvertuojama į baudą.
4. Adaptuota bausmė neturi apsunkinti išduodančiojoje valstybėje nustatytos bausmės pobūdžio ar trukmės.“
10. To paties pamatinio sprendimo 25 straipsnyje nustatyta:
„Nedarant poveikio Pamatinio sprendimo [2002/584] taikymui, šio pamatinio sprendimo nuostatos mutatis mutandis taikomos bausmių vykdymui tiek, kiek jos atitinka Pamatinio sprendimo [2002/584] nuostatas, tais atvejais, kai valstybė narė imasi vykdyti bausmę Pamatinio sprendimo [2002/584] 4 straipsnio 6 dalyje nurodytais atvejais, arba kai ji veikdama pagal Pamatinio sprendimo [2002/584] 5 straipsnio 3 dalį nustatė sąlygą, kad asmuo turi būti grąžintas atlikti bausmės į atitinkamą valstybę narę, kad būtų išvengta atitinkamo asmens nebaudžiamumo.“
B. Nyderlandų teisė
11. 2004 m. balandžio 29 d. Overleveringswet (Įstatymas dėl perdavimo)(7) įgyvendinamas Pagrindų sprendimas 2002/584. Jo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Nyderlandų pilietis gali būti perduodamas, jeigu to prašoma dėl šio asmens vykdomo ikiteisminio tyrimo tikslais ir jeigu, vykdančiosios teisminės institucijos nuomone, yra užtikrinama, kad jei šis asmuo dėl veikų, dėl kurių leidžiama jį perduoti vykdančiojoje valstybėje narėje, yra nuteisiamas galutine laisvės atėmimo bausme, jis šią bausmę galėtų atlikti Nyderlanduose.“
12. OLW 28 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Jeigu rechtbank [apylinkės teismas] konstatuoja <…>, kad asmens negalima leisti perduoti <…>, jis savo sprendime turi atsisakyti asmenį perduoti.“
13. 2012 m. liepos 12 d. Wet wederzijdse erkenning en tenuitvoerlegging vrijheidsbenemende en voorwaardelijke sancties (Įstatymas dėl nuosprendžių, kuriais skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidedamas arba ne, tarpusavio pripažinimo ir vykdymo)(8) įgyvendinamas Pamatinis sprendimas 2008/909. Jo 2:2 straipsnio „Kompetentinga institucija“ 1 dalyje nurodyta:
„Ministras turi kompetenciją pripažinti vienos iš išduodančiųjų valstybių narių perduotą teismo sprendimą, siekiant jį įvykdyti Nyderlanduose.“
14. WETS 2:11 straipsnyje „Teismo funkcija; bausmės adaptavimas“ nurodyta:
„1. Ministras perduoda teismo sprendimą ir liudijimą prie apeliacinio teismo veikiančios prokuratūros prokurorui, išskyrus atvejus, kai jis iškart mano, jog yra pagrindas atsisakyti pripažinti teismo sprendimą.
2. Prokuroras iš karto pateikia teismo sprendimą Gerechtshof Arnhem-Leeuwarden (Arnhemo Leuvardeno apeliacinis teismas, Nyderlandai) specialiajai kolegijai <…>.
3. Gerechtshof (apeliacinio teismo) specialioji kolegija nusprendžia:
<…>
c. kaip laisvės atėmimo bausmė turėtų būti pritaikyta, atsižvelgiant į [4, 5 arba 6 dalį].
4. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė yra ilgesnė nei maksimali už atitinkamą veiką pagal Nyderlandų teisę skiriamos bausmės trukmę, laisvės atėmimo bausmės trukmė sutrumpinama iki tokios maksimalios trukmės.
5. Kai nuteistasis asmuo perduodamas pateikiant grąžinimo garantiją, kaip tai suprantama pagal [OLW] 6 straipsnio 1 dalį, 4 dalis netaikoma, tačiau reikia nustatyti, ar laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmę, kuri už atitinkamą veiką būtų paskirta Nyderlanduose. Esant reikalui, bausmė atitinkamai adaptuojama, atsižvelgiant į nuomones dėl pažeidimo sunkumo, pateiktas išduodančiojoje valstybėje narėje.“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
15. 2017 m. kovo 3 d. Canterbury Crown Court (Kenterberio Karūnos teismas) teisėjas išdavė Europos arešto orderį dėl Nyderlandų piliečio SF, kuriuo prašoma jį perduoti siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už dvi veikas, t. y. bendrininkavimą siekiant į Jungtinę Karalystę importuoti 4 kg heroino ir 14 kg kokaino.
16. 2017 m. kovo 30 d. officier van justitie (prokuratūra, Nyderlandai) paprašė išduodančiosios teisminės institucijos pateikti OLW 6 straipsnio 1 dalyje, kuria į nacionalinę teisę perkeltas Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktas, nurodytą garantiją.
17. 2017 m. balandžio 20 d. rašte Home Office (Vidaus reikalų ministerija, Jungtinė Karalystė) nurodė:
„<…>
Jungtinė Karalystė įsipareigoja, kad jeigu Jungtinėje Karalystėje SF bus skirta laisvės atėmimo bausmė, jis, laikantis Extradition Act 2003 (2003 m. įstatymas dėl ekstradicijos) 153C straipsnio, bus grąžintas Nyderlandams, kai tik tai bus įmanoma užbaigus baudžiamąjį procesą Jungtinėje Karalystėje ir visas kitas procedūras, susijusias su veika, dėl kurios asmenį prašoma perduoti.
Išsami informacija dėl bausmės, kuri gali būti paskirta SF, bus pateikta, kai jis bus grąžintas Nyderlandams. Manau, kad perdavimas pagal Pagrindų sprendimą [2002/584] nesuteikia teisės Nyderlandams pakeisti bausmės, kuri galimai bus paskirta Jungtinės Karalystės teismo, trukmę.“
18. Vidaus reikalų ministro paprašius nurodyti procedūras, kurios patenka į žodžių junginį „visos kitos procedūros“, kaip tai suprantama pagal 2003 m. įstatymo dėl ekstradicijos 153C straipsnio 4 dalį, 2018 m. vasario 19 d. elektroniniame laiške jis atsakė:
„Galiu nurodyti, kad žodžių junginys „kitos procedūros“ gali apimti:
a) konfiskavimo priemonės nagrinėjimą;
b) procedūrą, kuria siekiama nustatyti laisvės atėmimo bausmės, kuri turės būti atlikta, jeigu nebus sumokėta galima piniginė bauda, trukmę;
c) galimą teisių gynimo priemonių išnaudojimą;
d) visų nutarime konfiskuoti nurodytų ir piniginės baudos sumokėjimo terminų pabaigą.“
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ištrauka „[m]anau, kad perdavimas pagal Pagrindų sprendimą [2002/584] nesuteikia teisės Nyderlandams pakeisti bausmės, kuri galimai bus paskirta Jungtinės Karalystės teismo, trukmę“ susijusi su tuo, kad Openbaar Ministerie (Nyderlandų prokuratūra) prašyme pateikti garantiją ankstesnėse panašiose bylose buvo pastaba, kad Nyderlandų Karalystė pagal WETS 2:11 straipsnio 5 dalį gali laisvės atėmimo bausmę arba kitą laisvės atėmimo priemonę adaptuoti, atsižvelgdama į nacionalines nuostatas.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kyla abejonių dėl pateiktos garantijos, kaip ją suformulavo išduodančioji valstybė narė, suderinamumo su daugeliu Pagrindų sprendimo 2002/584 ir Pamatinio sprendimo 2008/909 nuostatų. Jeigu iš tikrųjų paaiškėtų, kad ši garantija yra nesuderinama su šiuo pagrindų sprendimu ir šiuo pamatiniu sprendimu, turėtų būti atsisakyta perduoti SF.
21. Pirmoji šių abejonių dalis susijusi su tuo, kada išduodančioji valstybė narė turi įvykdyti asmens, kuriam paskirta Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte numatyta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, grąžinimo į vykdančiąją valstybę narę garantiją. Tiksliau tariant, kyla klausimas, ar, įsiteisėjus paskirtai laisvės atėmimo bausmei ar su laisvės atėmimu susijusiai priemonei, išduodančioji valstybė narė gali negrąžinti atitinkamo asmens vykdančiajai valstybei narei, kol bus galutinai užbaigtos visos kitos procedūros, pavyzdžiui, konfiskavimo procedūra, dėl veikos, dėl kurios asmenį prašoma perduoti.
22. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors tikslas sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, socialinei reabilitacijai rodo, kad apkaltinamajam nuosprendžiui įsiteisėjus šis asmuo turėtų būti grąžintas į vykdančiąją valstybę narę nelaukiant, kol bus baigtos kitos procedūros, susijusios su veika, kurios pagrindu buvo pateiktas prašymas perduoti asmenį, vis dėlto yra argumentų, kurie palankūs priešingam aiškinimui, pavyzdžiui, kovos su nusikalstamumu veiksmingumas ir atitinkamo asmens teisių į gynybą apsauga.
23. Antroji prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštų abejonių dalis susijusi su tekstu, esančiu išduodančiosios valstybės narės pateiktos grąžinimo garantijos dokumente, kuriame nurodyta, kad „perdavimas pagal Pagrindų sprendimą [2002/584] nesuteikia teisės Nyderlandams pakeisti bausmės, kuri galimai bus paskirta Jungtinės Karalystės teismo, trukmę“.
24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į šį tekstą, reikia kelti klausimą, ar vykdančioji valstybė narė, perdavusi prašomą asmenį su sąlyga, kad pastarasis bus grąžintas, ir atėjus laikui vykdyti šiam asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar su laisvės atėmimu susijusią priemonę gali šią bausmę adaptuoti, ir, jei taip, tai kiek.
25. Šiomis aplinkybėmis rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Pagrindų sprendimo [2002/584] 1 straipsnio 3 dalis ir 5 straipsnio 3 punktas, taip pat Pamatinio sprendimo [2008/909] 1 straipsnio a ir b punktai, 3 straipsnio 3 ir 4 dalys bei 25 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad Europos arešto orderį išdavusi valstybė narė, kaip išduodančioji valstybė, tokiu atveju, kai vykdančioji valstybė narė savo piliečio perdavimą siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą susiejo su Pagrindų sprendimo [2002/584] 5 straipsnio 3 punkte nurodyta garantija, kad apklaustas jis būtų grąžintas vykdančiajai valstybei narei ir ten atliktų išduodančiojoje valstybėje narėje jam skirtą laisvės atėmimo bausmę arba ten būtų įvykdytas sprendimas dėl įkalinimo, tą asmenį (po to, kai įsiteisėjo sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės arba dėl įkalinimo) turi faktiškai grąžinti tik tuomet, kai bus baigtos „visos kitos procedūros dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo prašoma perduoti asmenį“, kaip antai konfiskavimo procedūra?
2. Ar Pamatinio sprendimo [2008/909] 25 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė, kai perdavė savo pilietį remdamasi Pagrindų sprendimo [2002/584] 5 straipsnio 3 punkte nurodyta garantija, kaip vykdančioji valstybė, pripažindama ir vykdydama dėl šio asmens priimtą nuosprendį (nukrypdama nuo Pamatinio sprendimo [2008/909] 8 straipsnio 2 dalies), gali tikrinti, ar tam asmeniui skirta laisvės atėmimo bausmė atitinka sankciją, kuri jam būtų buvusi skirta vykdančioje valstybėje už atitinkamą nusikalstamą veiką, ir, jei būtina, atitinkamai adaptuoti skirtą laisvės atėmimo bausmę?“
IV. Analizė
26. Prieš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus nagrinėjant iš esmės, reikia atsakyti į Nyderlandų Karalystės pateiktus argumentus, kuriais grindžiamas šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumas.
A. Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
27. Nyderlandų Karalystė ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, iš esmės tvirtindama, kad atsakymai į pateiktus klausimus nereikalingi tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo pagrindinėje byloje, ir pažymėdama, kad šie klausimai yra hipotetiniai.
28. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, „šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl jei pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą“(9).
29. Remiantis tuo, darytina išvada, kad „nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jei akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jei problema hipotetinė arba jei Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus“(10).
30. Šiuo atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos nematyti, kad nagrinėjama padėtis atitinka kurį nors iš šių atvejų. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo. Tam jis tikrai turi įvertinti, ar išduodančiosios teisminės institucijos pateikta grąžinimo garantija atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkto reikalavimus, kad jos pagrindu galėtų būti patenkintas prašymas perduoti SF. Tokiai analizei atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia, kad Teisingumo Teismas jam pateiktų paaiškinimų dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkto taikymo srities. Tas pats taikytina ir dėl Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnio. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo Europos arešto orderio tiesiogiai priklauso nuo to, kaip Teisingumo Teismas atsakys į pateiktus klausimus.
31. Žinoma, šiame procedūros etape reikia pridurti, kad niekas nežino, ar SF bus pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, juo labiau – kokios bausmės prireikus jam bus skirtos. Šiuo požiūriu hipotetiniai aspektai yra būdingi įprastam baudžiamajam procesui ir nekaltumo prezumpcijai. Vis dėlto aišku tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti sprendimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo Europos arešto orderio vykdymo, ir tam jam reikia, kad Teisingumo Teismas pateiktų išaiškinimą dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte numatytos grąžinimo garantijos, kuri yra šio vykdymo sąlyga, taikymo apimties.
32. Taigi manau, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
B. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
33. Pirmuoju savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad garantija, kuria remiantis asmuo, dėl kurio buvo išduotas Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais, jį apklausus, turės būti grąžintas į vykdančiąją valstybę narę, kad joje atliktų laisvės atėmimo bausmę, kuri jam gali būti paskirta išduodančiosios valstybės narės, arba ten būtų įvykdytas išduodančiojoje valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl įkalinimo, reiškia, kad toks grąžinimas gali būti atidėtas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl bausmės ar papildomos priemonės, pavyzdžiui, nutarimas konfiskuoti.
34. Pirmiausia reikia priminti, kad „Pagrindų sprendimu 2002/584, kaip matyti visų pirma iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, aiškinamų atsižvelgiant į 5 ir 7 konstatuojamąsias dalis, siekiama remiantis 1957 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje pasirašyta Europos ekstradicijos konvencija sukurtą daugiašalę ekstradicijos sistemą pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, siekiant vykdyti nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą“(11).
35. Taigi, Pagrindų sprendime 2002/584 „nustačius naują, paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teisminį bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu“(12).
36. „Pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalį Europos arešto orderio mechanizmo dalykas – sulaikyti ir perduoti prašomą perduoti asmenį, kad, siekiant šiame pagrindų sprendime numatyto tikslo, už padarytą nusikalstamą veiklą neliktų nenubausta ir kad tas asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba atliktų jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę(13).
37. Pagrindų sprendimo 2002/584 reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip pirmiausia matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, taikomas pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Taigi vykdančiosios teisminės institucijos „iš esmės gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik [Pagrindų] sprendime 2002/584 išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, o Europos arešto orderio vykdymas gali būti siejamas tik su kuria nors iš šio [pagrindų] sprendimo 5 straipsnyje išsamiai išvardytų sąlygų. Todėl Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai“(14).
38. Pagrindų sprendime 2002/584 aiškiai išdėstyti Europos arešto orderio privalomojo (3 straipsnis) ir neprivalomojo (4 ir 4a straipsniai) nevykdymo pagrindai ir garantijos, kurias konkrečiais atvejais turi suteikti išduodančioji valstybė narė (5 straipsnis)(15).
39. Taigi, „nors [Pagrindų] sprendimo 2002/584 bendra struktūra pagrįsta tarpusavio pripažinimo principu, toks pripažinimas vis dėlto nereiškia absoliučios pareigos vykdyti išduotą arešto orderį. Iš tikrųjų pagrindų sprendimo sistema <…> palieka valstybėms narėms galimybę konkrečiais atvejais leisti kompetentingoms teisminėms institucijoms nuspręsti, kad skirta bausmė turi būti vykdoma vykdančiosios valstybės narės teritorijoje“(16).
40. Tai visų pirma pasakytina dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto ir 5 straipsnio 3 punkto. Abiem tame sprendime numatytoms Europos arešto orderio rūšims „taikomomis nuostatomis, be kita ko, siekiama suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę“(17).
41. Visų pirma Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte numatyta, kad „kai asmuo, kurio atžvilgiu yra išduotas Europos arešto orderis, siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, yra vykdančiosios valstybės narės pilietis arba gyventojas, perdavimui gali būti taikomas reikalavimas, kad apklausus asmenį, jis būtų grąžintas vykdančiajai valstybei narei ir ten atliktų išduodančiojoje valstybėje narėje jam skirtą laisvės atėmimo bausmę arba įvykdytų sprendimą dėl įkalinimo“.
42. Vis dėlto šioje nuostatoje nenurodyta, kada asmuo, kuriam išduodančiojoje valstybėje narėje buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, turi būti grąžintas į vykdančiąją valstybę narę.
43. Atsižvelgiant į šį neaiškumą, reikia pasirinkti vieną iš dviejų variantų.
44. Pagal pirmąjį, kuriam pritaria SF ir Italijos bei Lenkijos vyriausybės, reikia teikti pirmenybę pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 dalį siekiamam tikslui, t. y. sudaryti geresnes galimybes asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais, socialinei reabilitacijai. Šiomis aplinkybėmis išduodančioji valstybė narė turėtų vykdančiajai valstybei narei pateikti garantiją, kad asmuo, dėl kurio išduotas šis Europos arešto orderis, bus grąžintas į pastarąją valstybę narę, kai tik įsiteisės nuosprendis, kuriuo skirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, nes šio asmens kaltė bus galutinai įrodyta. Tai, kad priėmus nuosprendį dėl laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės gali vykti kitas baudžiamojo proceso etapas, po kurio gali būti priimtas sprendimas dėl bausmės arba papildomos priemonės, pavyzdžiui, nutarimas konfiskuoti, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Iš tikrųjų asmens, dėl kurio priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis dėl laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės skyrimo, grąžinimo atidėjimas, kol bus galimai ir neapibrėžtu terminu paskirta bausmė ar papildoma priemonė, prieštarautų tikslui, kuriuo siekiama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistųjų asmenų socialinei reabilitacijai. Laisvės atėmimo bausmės atlikimas ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės įvykdymas valstybėje narėje, kurios pilietis arba gyventojas yra nuteistasis asmuo, nurodytas Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 dalyje, negali priklausyti nuo šio neapibrėžtumo, kurį lemia baudžiamojo proceso ypatybės išduodančiojoje valstybėje narėje.
45. Kita vertus, pagal antrąjį variantą, kuriam atsižvelgdamos į tam tikrus kai kurių šalių niuansus pritaria Nyderlandų prokuratūra ir vyriausybė, Austrijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Komisija, baudžiamojo persekiojimo veiksmingumas ir persekiojamo asmens procesinių teisių apsauga lemia, kad šis asmuo į vykdančiąją valstybę narę turėtų būti grąžintas tik tada, kai bus baigti kiti baudžiamojo proceso etapai, po kurių gali būti paskirta bausmė arba papildoma priemonė, pavyzdžiui, priimtas nutarimas konfiskuoti.
46. Pritariu būtent šiam antrajam variantui. Vis dėlto reikėtų pateikti tam tikrų papildomų paaiškinimų, kuriais siekiama užtikrinti, kad tikslas sudaryti palankesnes nuteistųjų asmenų socialinės reabilitacijos sąlygas nebūtų paverstas niekais dėl baudžiamojo proceso išduodančiojoje valstybėje narėje ypatumų ar pernelyg ilgos trukmės.
47. Pradėdamas savo analizę primenu, kad iš Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalies matyti, jog Europos arešto orderis gali būti išduotas siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.
48. Iš Pagrindų sprendimo 2002/584 2 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad Europos arešto orderis gali būti išduotas tik dėl nusikalstamų veikų, už kurias išduodančiojoje valstybėje narėje skiriama laisvės atėmimo bausmė arba įkalinimas.
49. Taigi, nors Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslu gali būti išduotas tik dėl nusikalstamų veikų, už kurias išduodančiojoje valstybėje narėje skiriama laisvės atėmimo bausmė arba įkalinimas, vis dėlto tai nereiškia, kad toks baudžiamasis persekiojimas gali būtinai baigtis tik tokios bausmės arba priemonės skyrimu. Iš tikrųjų dažnai, be pagrindinės laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, skiriama papildoma bausmė arba priemonė, pavyzdžiui, bauda arba turto konfiskavimas.
50. Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas pabrėžia būtent pastarąją papildomos bausmės ar priemonės rūšį.
51. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamasis persekiojimas išduodančiojoje valstybėje narėje gali baigtis pagrindinės bausmės ir vienos ar kelių papildomų bausmių skyrimu per baudžiamąjį procesą, kuris gali būti suskirstytas į kelis etapus, kyla klausimas, kada asmuo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, turi būti grąžintas vykdančiajai valstybei narei, kad joje atliktų šią bausmę. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, kad nėra pakankamo suderinimo, Sąjungoje esama įvairių procesinių modelių, dėl kurių, be kita ko, baudžiamųjų bylų nagrinėjimas valstybėse narėse vyksta skirtingai.
52. Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia atsižvelgti į Pamatiniame sprendime 2008/909 esančias taisykles. Iš tikrųjų iš šio Pamatinio sprendimo 25 straipsnio matyti, kad jo nuostatos iš esmės taikomos vykdant grąžinimą, siekiant įvykdyti bausmę, kurio tvarka nustatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte.
53. Pamatinio sprendimo 2008/909 1 straipsnio a punkte „nuosprendis“ apibrėžiamas kaip „išduodančiosios valstybės teismo priimtas galutinis sprendimas, kuriuo skiriama bausmė fiziniam asmeniui“(18). Pagal to paties pamatinio sprendimo 1 straipsnio b punktą „bausmės“ sąvoka apima „baudžiamojo proceso tvarka dėl nusikalstamos veikos įvykdymo ribotam arba neribotam laikui paskirt[ą] laisvės atėmimo bausm[ę] arba su laisvės atėmimu susijusi[ą] priemon[ę]“(19). Todėl tam, kad Pamatinis sprendimas 2008/909 būtų taikomas, reikia, kad būtų priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, paskiriant laisvės atėmimo bausmę(20).
54. Darytina išvada, kad asmens, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, grąžinimas, numatytas Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte, gali būti vykdomas tik tada, kai nuosprendis tapo galutinis, kaip numatyta Pamatinio sprendimo 2008/909 1 straipsnio a ir b punktuose.
55. Ar tai vis dėlto reiškia, kad asmens, kuriam išduodančioje valstybėje narėje yra paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, grąžinimas į vykdančiąją valstybę narę vis tiek turi būti vykdomas iškart po to, kai nuosprendis tapo galutinis?
56. Aš taip nemanau.
57. Iš tikrųjų manau, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktą išduodančioji valstybė narė gali nustatyti, kad jai perduotas asmuo galės būti grąžintas vykdančiajai valstybei narei tik tada, kai bus priimtas galutinis sprendimas dėl bausmių arba papildomų priemonių dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo išduotas Europos arešto orderis.
58. Kitaip tariant, nors pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktą vykdančioji teisminė institucija gali susieti Europos arešto orderio vykdymą su atitinkamo asmens grąžinimu, ši nuostata vis dėlto neleidžia tai institucijai reikalauti, kad asmuo būtų grąžintas iškart po to, kai priimamas galutinis nuosprendis dėl laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės šiam asmeniui paskyrimo. Taigi, tai, kad nėra garantijos, jog asmuo bus grąžintas iškart, nesukuria padėties, kai vykdančiajai teisminei institucijai turėtų būti suteikta galimybė atsisakyti perduoti asmenį, kuris patenka į Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkto taikymo sritį.
59. Šią nuomonę grindžiu pagrindiniu argumentu, kad nors Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktas tikrai turėtų būti aiškinamas taip, kad juo būtų pasiektas pagrindinis tikslas, t. y. sudaryti palankesnes nuteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybes, taip pat svarbu remtis aiškinimu, kuris leistų šį tikslą suderinti su kitais tikslais, kuriais siekiama, pirma, užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo išduotas Europos arešto orderis, būtų visiškai ir veiksmingai nubausta, ir, antra, šio asmens procesinių teisių apsaugą. Taip pat primenu, kad Pagrindų sprendimu 2002/584 siekiama pagrindinio tikslo – kovoti su nebaudžiamumu(21).
60. Šiai nuomonei pagrįsti pateiksiu toliau nurodytus elementus.
61. Pirma, pagal analogiją su Teisingumo Teismo sprendimu dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto reikia pažymėti, kad įgyvendindamos šio pagrindų sprendimo 5 straipsnio 3 punktą valstybės narės turi tam tikrą diskreciją(22). Be to, reikia pažymėti, kad nors pastarojoje nuostatoje numatyta grąžinimo garantija siekiama, be kita ko, leisti suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens šansus socialiai reabilituotis atlikus jam skirtą bausmę, šis iš tikrųjų svarbus tikslas negali kliudyti tam, kad įgyvendindamos Pagrindų sprendimą 2002/584 valstybės narės pagal jo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą esminę taisyklę apribotų situacijas, kai galima atsisakyti perduoti asmenį, kuriam taikomas šio pagrindų sprendimo 5 straipsnio 3 punktas(23). Taigi tikslas sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo asmens socialinei reabilitacijai nėra absoliutus ir gali būti derinamas su kitais reikalavimais.
62. Antra, svarbu pažymėti, kad bausmė ar papildoma priemonė, pavyzdžiui, nutarimas konfiskuoti, atlieka esminę persekiojimo už nusikalstamas veikas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, dėl kurių buvo išduotas Europos arešto orderis, funkciją(24).
63. Kaip matyti iš 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje(25) 1 konstatuojamosios dalies, „[p]agrindinis tarpvalstybinių organizuotų nusikaltimų, įskaitant mafijos pobūdžio nusikalstamas organizacijas, motyvas yra finansinė nauda“. Todėl „veiksminga organizuoto nusikalstamumo prevencija ir kova su juo turėtų būti pasiekta pajamų iš nusikaltimų paėmimu, o tam tikrais atvejais tai turėtų būti taikoma ir bet kokiam turtui, kuris įgytas vykdant nusikalstamo pobūdžio veiklą“.
64. Šios direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas pažymi, kad „[v]iena veiksmingiausių kovos su organizuotu nusikalstamumu priemonių yra griežtų teisinių padarinių įvedimas už tokių nusikaltimų padarymą, taip pat veiksmingas nusikaltimo priemonių bei pajamų atskleidimas, įšaldymas ir konfiskavimas“(26).
65. Atsižvelgiant į nutarimų konfiskuoti svarbą kovojant su nusikalstamumu, reikia remtis aiškinimu, kuris be kliūčių leidžia priimti tokius nutarimus, be kita ko po to, kai persekiotam asmeniui galutinai paskiriama laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė. Tai reiškia, kad toks asmuo turi būti prieinamas išduodančiosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms tiek vykdant tyrimą, siekiant nustatyti turtinę naudą, kurią šis asmuo gavo dėl nusikalstamos veikos, ir įvertinti šios naudos mastą, tiek vykstant procesui, kuris gali baigtis nutarimo konfiskuoti priėmimu. Kitaip tariant, remiantis gero teisingumo vykdymo, siekiant veiksmingai ir visiškai nubausti už neteisėtus veiksmus, dėl kurio buvo išduotas Europos arešto orderis, principais, persekiojamo asmens dalyvavimas procese būtinas, kol galutinai užbaigiamas šis proceso etapas, kuris yra sudėtinė baudžiamojo persekiojimo dalis. Iš tikrųjų labai svarbu, kad išduodančiosios valstybės narės valdžios institucijos nesusidurtų su sunkumais dėl įrodymų ir praktiniais sunkumais, susijusiais su atitinkamo asmens nebuvimu, nes tai galėtų sukliudyti priimti nutarimą konfiskuoti.
66. Trečia, persekiojimo asmens dalyvavimas procese, po kurio gali būti priimtas nutarimas konfiskuoti, yra esminė procesinė garantija šiam asmeniui.
67. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi, jis „nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje“(27). Atsižvelgiant į tai, kad nutarimu konfiskuoti gali būti šiurkščiai pažeistos persekiojamų asmenų teisės(28), ir į tai, kad šis nutarimas yra sudėtinė baudžiamojo proceso, vykdomo siekiant nustatyti bausmę, dalis, svarbu užtikrinti procesinių teisių, kurias šie asmenys turi, įskaitant kaltinamojo teisę asmeniškai dalyvauti vykstant teisminiam nagrinėjimui, kuri yra neatsiejama nuo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, apsaugą.
68. Kaip Teisingumo Teismas nurodė savo 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime Zdziaszek(29), „iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad EŽTK 6 straipsnio garantijos taikomos ne tik pripažįstant asmenį kaltu, bet ir skiriant bausmę (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 28 d. EŽTT sprendimo Dementyev prieš Rusiją, CE:ECHR:2013:1128JUD004309505, 23 punktą). Tad teisingo bylos nagrinėjimo principo laikymasis reiškia, kad suinteresuotasis asmuo turi teisę dalyvauti teismo posėdžiuose, nes jie gali turėti svarbių padarinių bausmės, kuri jam bus paskirta, dydžiui (šiuo klausimu žr. 1993 m. rugsėjo 21 d. EŽTT sprendimo Kremzov prieš Austriją, CE:ECHR:1993:0921JUD001235086, 67 punktą)“(30). Kadangi baudžiamasis procesas, vykdomas galbūt siekiant priimti nutarimą konfiskuoti, yra bausmės skyrimo proceso dalis, jame būti gerbiama ši kaltinamojo procesinė teisė(31).
69. Atsižvelgdamas į šiuos elementus manau, kad išduodančioji valstybė narė gali pagrįstai pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktą pateikti garantiją, nustatydama, kad atitinkamas asmuo bus grąžintas tik tada, kai bus priimtas galutinis nuosprendis dėl bausmės ar papildomos priemonės, pavyzdžiui, turto konfiskavimo.
70. Darytina išvada, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, tvirtindama, kad tokia garantija prieštarauja Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktui.
71. Siekiant tiksliai nustatyti mano siūlomo sprendimo taikymo sritį, dar kartą atkreipiu dėmesį į šiuos elementus.
72. Pirma, aišku, kad baudžiamasis procesas, po kurio gali būti skirta bausmė ar papildoma priemonė, pavyzdžiui, turto konfiskavimas, turi būti susijęs su ta pačia nusikalstama veika, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais.
73. Antra, bausmė ar papildoma priemonė, pavyzdžiui, turto konfiskavimas, turi būti paskirta vykdant baudžiamąjį persekiojimą, kurį siekiant vykdyti buvo išduotas Europos arešto orderis. Kalbant konkrečiai, nutarimas konfiskuoti turi būti priimtas baudžiamajame, o ne civiliniame ar administraciniame procese.
74. Trečia, svarbu pažymėti, kad vis dėlto mano siūlomas Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 išaiškinimas neturi lemti to, kad dėl valstybių narių baudžiamųjų procesų ypatybių būtų nepasiektas šia nuostata bei Pamatiniu sprendimu 2008/909 siekiamas tikslas(32) sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo asmens socialinei reabilitacijai. Todėl išduodančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos negali nepaisyti šio tikslo po to, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, buvo perduotas. Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „Sąjungos piliečio resocializacija valstybėje narėje, kurioje jis galutinai integravosi, suinteresuota ne tik pati valstybė narė, bet ir <…> Sąjunga apskritai“(33). Todėl, nors dėl ankstesniuose šios išvados punktuose nurodytų priežasčių pripažįstu, kad asmens, kuriam skirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė, grąžinimas į vykdančiąją valstybę narę galėtų būti atidėtas, kol būtų galutinai paskirta bausmė ar papildoma priemonė, pavyzdžiui, priimtas nutarimas konfiskuoti, toks atidėjimas negali viršyti pagrįsto termino.
75. Iš tikrųjų negalima pamiršti, kad nuo tada, kai laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė tapo galutinė, bet koks išduodančiojoje valstybėje narėje nuteisto asmens tolesnis laikymas yra dalis šios bausmės vykdymo. Atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkto tikslą, minėtos bausmės vykdymas išduodančiojoje valstybėje narėje yra priimtinas tik trumpą laikotarpį. Jeigu Europos arešto orderis persekiojimo tikslais yra vykdomas, kai suteikta Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte numatyta grąžinimo garantija, išduodančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos turi imtis visų priemonių pagal savo kompetenciją, kad laikotarpis nuo galutinio laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės skyrimo iki papildomų bausmių ar priemonių, pavyzdžiui, turto konfiskavimo, nustatymo būtų kuo trumpesnis, siekiant paspartinti nuteistojo asmens grąžinimą į vykdančiąją valstybę narę. Šiuo tikslu šios valdžios institucijos turėtų, kai tai leidžiama pagal jų nacionalinę teisę, stengtis papildomą bausmę ar priemonę, pavyzdžiui, turto konfiskavimą, skirti kartu su pagrindine laisvės atėmimo bausme, kad asmuo, kuriam galutinai paskirtos tokios bausmės, į vykdančiąją valstybę narę būtų grąžintas greičiau.
76. Ketvirta, bet kuriuo atveju šis grąžinimas negali būti atidėtas, kol bus įvykdyta papildoma bausmė ar priemonė, pavyzdžiui nutarimas konfiskuoti. Šiuo klausimu Pamatinio sprendimo 2008/909 3 straipsnio 3 dalis yra aiški, nes joje nustatyta, be kita ko, kad „[j]ei greta bausmės buvo paskirta bauda ir (arba) priimtas nutarimas konfiskuoti, kurie nebuvo apmokėti, išieškoti ar įvykdyti, tai netrukdo perduoti nuosprendį“. Be to, iš šios nuostatos matyti, kad kitoje valstybėje narėje pripažįstant ir vykdant baudas ir nutarimus konfiskuoti taikoma atitinkama Sąjungos teisėje nustatyta tvarka.
77. Taigi manau, kad Jungtinės Karalystės pateikta pastaba, kad žodžių junginys „kitos procedūros“ gali apimti „visų nutarime konfiskuoti nurodytų ir piniginės baudos sumokėjimo terminų pabaigą“(34), neatitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkto. Iš tikrųjų, nors, mano nuomone, grąžinimas gali būti atidėtas iki nutarimo konfiskuoti priėmimo, vis dėlto šis atidėjimas negali tęstis iki tokio nutarimo vykdymo stadijos. Taigi Jungtinė Karalystė turėtų peržiūrėti šį grąžinimo garantijos aspektą, o to nepadarius, manau, kad vykdančioji teisminė institucija turėtų pagrindą manyti, jog ji neatitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkto reikalavimų.
78. Remdamasis išdėstytais argumentais manau, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad garantija, kuria remiantis asmuo, dėl kurio buvo išduotas Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais, apklaustas turės būti grąžintas į vykdančiąją valstybę narę, kad joje atliktų laisvės atėmimo bausmę, kuri jam gali būti paskirta išduodančiosios valstybės narės, arba ten būtų įvykdytas išduodančiojoje valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl įkalinimo, reiškia, kad toks grąžinimas gali būti atidėtas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl papildomos bausmės arba priemonės, pavyzdžiui, turto konfiskavimo, su sąlyga, kad jis bus priimtas baudžiamajame procese, ir šis proceso etapas bus susijęs su ta pačia nusikalstama veika, dėl kurios išduotas atitinkamas Europos arešto orderis. Atsižvelgiant į šia nuostata siekiamą tikslą sudaryti palankesnes nuteistųjų asmenų socialinės reabilitacijos sąlygas, išduodančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos vis dėlto turi imtis visų priemonių pagal savo kompetenciją, kad toks grąžinimas būtų įvykdytas kuo greičiau.
C. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
79. Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad vykdančioji valstybė narė, perdavusi prašomą asmenį su sąlyga, kad pateikta pastarojo grąžinimo garantija, ir atėjus laikui vykdyti minėtam asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar su laisvės atėmimu susijusią priemonę, gali adaptuoti šią bausmę taip, kad ji atitiktų tą, kuri būtų buvusi paskirta šioje valstybėje narėje už atitinkamą nusikalstamą veiką.
80. Šis klausimas kildinamas iš Nyderlandų Karalystės požiūrio, kuris, manau, prieštarauja baudžiamosios teisės teritoriškumo principui ir pagal kurį Nyderlandų piliečiams, perduotiems kitai valstybei narei suteikus jų grąžinimo garantiją, užsienyje skirtos bausmės baudžiamosiose bylose turi būti pakeistos bausme, kuri už panašią nusikalstamą veiką taikoma Nyderlanduose. Šis požiūris grindžiamas Nyderlandų Karalystės noru užtikrinti, kad tokie piliečiai ir Nyderlandų piliečiai, kurie teisiami šioje valstybėje narėje, būtų vertinami vienodai.
81. Minėtas požiūris išreikštas WETS 2:11 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 2:11 straipsnio 4 dalis, kuria į nacionalinę teisę perkelta Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnio 2 dalis, netaikoma, kai suinteresuotasis asmuo Nyderlandų Karalystės buvo perduotas pateikus garantiją, numatytą OLW 6 straipsnio 1 dalyje, kuria į nacionalinę teisę perkeltas Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktas. Vietoje to WETS 2:11 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad „reikia nustatyti, ar paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė atitinka bausmę, kuri už atitinkamą nusikalstamą veiką būtų buvusi skirta Nyderlanduose“, ir kad „[prireikus] bausmė atitinkamai adaptuojama, atsižvelgiant į išduodančioje valstybėje narėje pateiktas nuomones dėl įvykdytos nusikalstamos veikos sunkumo“.
82. Nyderlandų Karalystė laikosi nuomonės, kad tuo atveju, kai asmuo perduodamas taikant grąžinimo garantiją, Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnis leidžia adaptuoti bausmę platesniu mastu, nei numatyta šio pamatinio sprendimo 8 straipsnio 2 dalyje.
83. Nepritariu tokiam Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnio, kuriame, manau, nėra jokio teisinio pagrindo tokiai praktikai pagrįsti, aiškinimui.
84. Reikia priminti, kad iš šio straipsnio matyti, kad Pamatinio sprendimo 2008/909 nuostatos iš esmės taikomos vykdant grąžinimą, siekiant įvykdyti bausmę, kurio tvarka nustatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte.
85. Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatyta kitoje valstybėje narėje priimto nuosprendžio pripažinimo ir šiame nuosprendyje nurodytos bausmės vykdymo pareiga. Kaip Teisingumo Teismas nurodė savo 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendime Ognyanov(35), „to paties pamatinio sprendimo 8 straipsnyje nustatytos griežtos sąlygos, kuriomis vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti išduodančiojoje valstybėje nustatytą bausmę adaptuoti; taigi jos yra vienintelės pagrindinės minėtai institucijai tenkančios pareigos pripažinti jai perduotą nuosprendį ir vykdyti bausmę, kurios trukmė ir pobūdis atitinka išduodančiojoje valstybėje priimtame nuosprendyje paskirtas bausmes, išimtys“(36).
86. Be to, Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad vykdančiosios valstybės narės kompetentinga teisminė institucija neturi pagrindo iš naujo iš esmės nagrinėti analizės, kuri išduodančiojoje valstybėje narėje jau atlikta priimant teismo sprendimą. Iš tikrųjų „toks persvarstymas pažeistų tarpusavio pripažinimo principą ir panaikintų jo veiksmingumą; pagal šį principą reikalaujama abipusio pasitikėjimo, t. y. kiekviena valstybė narė pripažįsta kitose valstybėse narėse galiojančią baudžiamąją teisę, net jei taikant jos nacionalinę teisę rezultatas būtų kitoks, ir vykdančiajai teisminei institucijai neleidžiama pakeisti <…> išduodančiojoje valstybėje atlikto [atitinkamo asmens] baudžiamosios atsakomybės vertinimo <…> savo vertinimu“(37).
87. Be to, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo nagrinėdamas Europos arešto orderį, išduotą laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės vykdymo tikslais, „[šios] bausmės vykdymo pagrindas – išduodančiojoje valstybėje narėje paskelbtas vykdytinas nuosprendis <…>“(38).
88. Remiantis visa šia informacija, darytina išvada, kad išduodančiojoje valstybėje narėje paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė galėtų prireikus būti adaptuota vykdančiojoje valstybėje narėje tik laikantis griežtų Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnyje nustatytų sąlygų. Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, kuri šiose dvejose valstybėse narėse skiriama už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, kaip tos, dėl kurių kaltinamas SF, trukmė skiriasi(39), galima teigti, kad Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnio 2 dalis yra vienintelė nuostata, kurios pagrindu gali būti suteikta galimybė adaptuoti bausmę, kuri Jungtinėje Karalystėje gali būti paskirta SF atžvilgiu. Reikia priminti, kad, remiantis šia nuostata, „[j]ei bausmės trukmė nesuderinama su vykdančiosios valstybės teise, tai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti bausmę adaptuoti tik tuo atveju, kai ši bausmė viršija pagal tos valstybės nacionalinę teisę už tos pačios rūšies veikas skiriamą maksimalią bausmę. Patikslintos bausmės trukmė negali būti trumpesnė už maksimalią bausmę, pagal vykdančiosios valstybės teisę skiriamą už tos pačios rūšies veikas“.
89. Galbūt Jungtinė Karalystė žinojo, kad pagal Nyderlandų teisę suteikiamos plačios galimybės adaptuoti bausmes po to, kai nuteistasis asmuo grąžintas, ir norėjo Nyderlandų Karalystei pranešti nesutinkanti, kad bausmė būtų taip plačiai adaptuojama, grąžinimo garantijoje nurodydama, kad „perdavimas pagal pagrindų sprendimą [2002/584] nesuteikia teisės Nyderlandams pakeisti bausmės, kuri galimai bus paskirta Jungtinės Karalystės teismo, trukmę“. Todėl reikia pažymėti, kad toks nurodymas neužkerta kelio Nyderlandų Karalystei pasinaudoti adaptavimo galimybe, aiškiai numatyta Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnio 2 dalyje.
90. Remdamasis ankstesniuose šios išvados punktuose išdėstytais argumentais manau, kad Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad vykdančioji valstybė narė, perdavusi prašomą asmenį su sąlyga, kad pateikta pastarojo grąžinimo garantija, ir atėjus laikui vykdyti minėtam asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar su laisvės atėmimu susijusią priemonę, negali adaptuoti šios bausmės taip, kad ji atitiktų bausmę, kuri būtų buvusi paskirta šioje valstybėje narėje už atitinkamą nusikalstamą veiką. Išduodančiojoje valstybėje narėje paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė galėtų prireikus būti adaptuota vykdančiojoje valstybėje narėje tik laikantis griežtų Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnyje, visų pirma, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, šio straipsnio 2 dalyje, nustatytų sąlygų.
V. Išvada
91. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad garantija, kuria remiantis asmuo, dėl kurio buvo išduotas Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais, apklaustas turės būti grąžintas į vykdančiąją valstybę narę, kad joje atliktų laisvės atėmimo bausmę, kuri jam gali būti paskirta išduodančiosios valstybės narės, arba ten būtų įvykdytas išduodančiojoje valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl įkalinimo, reiškia, kad toks grąžinimas gali būti atidėtas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl papildomos bausmės arba priemonės, pavyzdžiui, turto konfiskavimo, su sąlyga, kad jis bus priimtas baudžiamajame procese, ir šis proceso etapas bus susijęs su ta pačia nusikalstama veika, dėl kurios išduotas atitinkamas Europos arešto orderis. Atsižvelgiant į šia nuostata siekiamą tikslą sudaryti palankesnes nuteistųjų asmenų socialinės reabilitacijos sąlygas, išduodančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos vis dėlto turi imtis visų priemonių pagal savo kompetenciją, kad toks grąžinimas būtų įvykdytas kuo greičiau.
2. 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje 25 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad vykdančioji valstybė narė, perdavusi prašomą asmenį su sąlyga, kad pateikta pastarojo grąžinimo garantija, ir atėjus laikui vykdyti minėtam asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar su laisvės atėmimu susijusią priemonę, negali adaptuoti šios bausmės taip, kad ji atitiktų bausmę, kuri būtų buvusi paskirta šioje valstybėje narėje už atitinkamą nusikalstamą veiką. Išduodančiojoje valstybėje narėje paskirta laisvės atėmimo bausmė ar su laisvės atėmimu susijusi priemonė galėtų prireikus būti adaptuota vykdančiojoje valstybėje narėje tik laikantis griežtų Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnyje, visų pirma, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, šio straipsnio 2 dalyje, nustatytų sąlygų.