GENERALINIO ADVOKATO

HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,

pateikta 2020 m. vasario 27 d.(1)

Byla C‑649/18

A

prieš

Daniel B,

UD,

AFP,

B,

L

(Cour d’appel de Paris (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Žmonėms skirti nereceptiniai vaistai – Pardavimas internetu – Vaistinės interneto svetainės reklama – Apribojimai – Pareiga užtikrinti, kad pacientas užpildytų klausimyną apie sveikatą prieš jo pirmojo užsakymo vaistinės interneto svetainėje patvirtinimą – Laisvas prekių judėjimas – SESV 34 straipsnis – Pardavimo sąlygos – Apribojimai – SESV 36 straipsnis – Pateisinimas – Vaistininko profesijos orumo apsauga – Piktnaudžiavimo vaistais prevencija – Visuomenės sveikatos apsauga – Direktyva 2000/31/EB – Elektroninė komercija – 2 straipsnio a punktas – Informacinės visuomenės paslauga – 2 straipsnio h punktas – Koordinuojama sritis – 3 straipsnis – Kilmės šalies principas – Išlygos – Pateisinimas – Visuomenės sveikatos apsauga – Pareiga informuoti ir pranešti – Direktyva 2001/83/EB – Bendrijos kodeksas, reglamentuojantis žmonėms skirtus vaistus – 85c straipsnio 2 dalis – Galimybė valstybėms narėms dėl su visuomenės sveikatos apsauga susijusių priežasčių savo teritorijoje nustatyti sąlygas mažmeniniam internetu parduodamų vaistų tiekimui“

I.      Įžanga

1.        Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Direktyvos 2000/31/EB dėl elektroninės komercijos(2) 3 straipsnio, Direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus(3), 85c straipsnio ir SESV 34 bei 36 straipsnių išaiškinimo.

2.        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A, pagal Nyderlandų teisę įsteigtos bendrovės, valdančios Nyderlanduose įsteigtą vaistinę ir konkrečiai Prancūzijos klientams skirtą interneto svetainę, ginčą su keliais vaistinių valdytojais ir asociacijomis, ginančioms Prancūzijoje įsisteigusių vaistininkų profesinius interesus. Ši interneto svetainė yra pardavimo portalas, kuriame prekiaujama nereceptiniais vaistais ir parafarmacijos produktais. Minėti valdytojai ir asociacijos kaltina A nesąžiningos konkurencijos veiksmais dėl šios interneto svetainės reklamavimo Prancūzijos klientams, vykdant įvairialypę ir didelio masto reklaminę kampaniją. Jie taip pat teigia, kad A pažeidė Prancūzijos teisės aktuose nustatytą pareigą užtikrinti, kad kiekvienas pacientas užpildytų klausimyną apie sveikatą prieš jo pirmojo užsakymo patvirtinimą.

3.        Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, kiek valstybė narė įgaliota nustatyti, pirma, kitose valstybėse narėse įsisteigusių vaistininkų vykdomos reklamos internetu prekiaujant vaistais, kurie gali būti tiekiami be recepto, ir, antra, tokių vaistų užsakymo internetu proceso reikalavimus.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Direktyva 2000/31

4.        Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.

2.      Šia direktyva derinamos, kiek reikalinga 1 dalyje nustatytiems tikslams pasiekti, kai kurios nacionalinės nuostatos dėl informacinės visuomenės paslaugų, susijusios su vidaus rinka, paslaugų teikėjų steigimusi, komerciniais pranešimais, elektroninėmis sutartimis, tarpininkų atsakomybe, elgesio kodeksais, ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisminėmis priemonėmis ir valstybių narių bendradarbiavimu.“

5.        Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punkte „informacinės visuomenės paslaugos“ apibrėžiamos darant nuorodą į Direktyvos 98/34/EB(4), iš dalies pakeistos Direktyva 98/48/EB(5), 1 straipsnio 2 dalį. Pastarojoje nuostatoje nurodoma „paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“. Direktyvos (ES) 2015/1535(6), kuri pakeitė Direktyvą 98/34, 1 straipsnio 1 dalies b punkte pateikta tokia pati apibrėžtis. Remiantis Direktyvos 2015/1535 10 straipsnio antra pastraipa „[n]uorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal IV priede pateiktą atitikties lentelę“.

6.        Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkte sąvoka „koordinuojama sritis“ apibrėžiama kaip „reikalavimai, nustatyti valstybių narių teisinėse sistemose, kurios taikomos informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai joms skirti“. Šioje nuostatoje konkrečiai nurodyta, kad:

„i)      koordinuojama sritis susijusi su reikalavimais, kuriuos paslaugų teikėjas turi įvykdyti:

–        pradėdamas verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl kvalifikacijos, leidimo ar pranešimo,

–        versdamasis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl paslaugų teikėjo elgesio, reikalavimai dėl paslaugų kokybės arba turinio, įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai ir sutartims, arba reikalavimai dėl paslaugų teikėjo atsakomybės;

ii)      koordinuojama sritis neaprėpia tokių reikalavimų kaip:

–        reikalavimai, taikomi pačioms prekėms,

–        reikalavimai, taikomi prekių pristatymui,

–        reikalavimai, taikomi paslaugoms, kurios neteikiamos elektroninėmis priemonėmis.“

7.        Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje „Vidaus rinka“ nustatyta:

„1.      Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.

2.      Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.

3.      Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos priede nurodytoms sritims.

4.      Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:

a)      priemonės yra:

i)      būtinos dėl vienos iš toliau išvardytų priežasčių:

–        viešosios politikos, ypač baudžiamųjų nusikaltimų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir persekiojimo už juos baudžiamąja tvarka, įskaitant nepilnamečių apsaugą ir kovą su bet kokiu neapykantos skatinimu dėl rasės, lyties, religinių įsitikinimų ir tautybės bei atskirų asmenų žmogiškojo orumo žeminimą,

–        visuomenės sveikatos apsaugos,

–        visuomenės saugumo, įskaitant valstybės saugumą ir gynybą,

–        vartotojų, įskaitant investuotojus, apsaugos;

ii)      taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, kuri prieštarauja tikslams, nurodytiems i papunktyje, arba kuri kelia itin didelį pavojų, kad šių tikslų nebus paisoma;

iii)      proporcingos tiems tikslams;

b)      prieš imdamasi šių priemonių ir nepažeisdama teisminių priemonių, įskaitant parengtinį nagrinėjimą ir baudžiamojo tyrimo metu atliktus veiksmus, valstybė narė:

–        paprašė šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės imtis priemonių, ir pastaroji tokių priemonių nesiėmė arba jos buvo nepakankamos,

–        pranešė Komisijai ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybei narei apie savo ketinimą imtis tokių priemonių.

<…>“

8.        Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad komercinius pranešimus, kurie priklauso reglamentuojamos profesijos atstovo teikiamai informacinės visuomenės paslaugai arba ją sudaro, būtų leidžiama naudoti laikantis profesinių taisyklių, ypač dėl profesijos nepriklausomybės, orumo ir garbės, profesinių paslapčių ir sąžiningumo klientų bei kitų profesijų atstovų atžvilgiu“.

2.      Direktyva 2001/83

9.        Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Nedarant poveikio nacionalinės teisės aktams, pagal kuriuos draudžiama siūlyti parduoti visuomenei receptinius vaistus nuotoliniu būdu, naudojantis informacinės visuomenės paslaugomis, valstybės narės užtikrina, kad vaistai visuomenei būtų siūlomi parduoti nuotoliniu būdu, naudojantis informacinės visuomenės paslaugomis kaip apibrėžiama [Direktyvoje 98/34], laikantis šių sąlygų:

a)      fizinis arba juridinis asmuo, siūlantis parduoti vaistus, turi leidimą arba yra įgaliotas tiekti vaistus visuomenei, taip pat ir nuotoliniu būdu, pagal valstybės narės, kurioje šis asmuo įsisteigęs, nacionalinės teisės aktus;

b)      a punkte nurodytas asmuo pranešė valstybei narei, kurioje tas asmuo yra įsisteigęs, bent šią informaciją:

<…>

c)      vaistai turi atitikti paskirties valstybės narės nacionalinės teisės aktus pagal 6 straipsnio 1 dalį;

d)      nedarant poveikio informavimo reikalavimams, nustatytiems [Direktyvoje 2000/31], svetainėje, kurioje siūloma parduoti vaistus, pateikiama bent ši informacija:

<…>

2.      Valstybės narės gali dėl su visuomenės sveikatos apsauga susijusių priežasčių nustatyti savo teritorijoje sąlygas mažmeniniam vaistų tiekimui visuomenei nuotoliniu būdu, naudojantis informacinės visuomenės paslaugomis.“

10.      Šios direktyvos 86 straipsnio, kuris yra minėtos direktyvos VIII antraštinės dalies „Reklama“ pradžioje, 1 dalyje nustatyta:

„Šioje dalyje vaistų reklama — tai bet kokia forma teikiama informacij[a] apie vaistus, einant į žmonių namus ar įstaigas, pirkėjų paieškos veikl[a] ar siūlom[os] paskat[os], skatinanči[os] vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą, ypač:

–        vaistų reklama visuomenei,

<…>“

B.      Prancūzijos teisė

1.      Code de la santé publique (Visuomenės sveikatos kodeksas)

11.      Pagal Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 straipsnį „[v]aistininkams draudžiama siekti įgyti klientų pasitelkiant priemones ir būdus, prieštaraujančius profesijos orumui“.

12.      Šio kodekso R. 4235‑64 straipsnyje nustatyta, kad „[v]aistininkas neturi, neatsižvelgiant į priemones ir būdus, skatinti pacientus piktnaudžiauti vaistais“.

2.      L‘arrêté du 28 novembre 2016 relatif aux bonnes pratiques de dispensation des médicaments (2016 m. lapkričio 28 d. įsakymas dėl vaistų tiekimo geros praktikos)

13.      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. lapkričio 28 d. Socialinių ir sveikatos reikalų ministro įsakyme dėl vaistų tiekimo vaistinėse, kooperatinėse vaistinėse ir kalnakasių kooperatinėse vaistinėse, nurodytose Visuomenės sveikatos kodekso L. 5121‑5 straipsnyje (JORF, 2016 m. gruodžio 1 d., tekstas Nr. 25) (toliau – Įsakymas dėl vaistų tiekimo geros praktikos) geros praktikos yra priedas, jo 7 skirsnio „Papildomos taisyklės, taikomos vaistų elektroninei prekybai“ 7.1 punkte „Vaistininko konsultacija“ nustatyta:

„Vaistų elektroninės prekybos interneto svetainė sukuriama taip, kad jokie vaistai negalėtų būti tiekiami, jeigu prieš patvirtinant užsakymą pacientui nesuteikiama galimybė interaktyviai susisiekti su atitinkamos vaistinės vaistininku. Taigi automatinio atsakymo į paciento pateiktą klausimą nepakanka, kad būtų užtikrintas konkrečiam paciento atvejui pritaikytos informacijos ir konsultacijos suteikimas.

Vaistininkui reikalingi tam tikri asmens duomenys, kad jis galėtų įsitikinti užsakymo tinkamumu, atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę, ir nustatyti galimas kontraindikacijas. Taigi, prieš pirmojo užsakymo patvirtinimą vaistininkas internete pateikia klausimyną, jame turi būti nurodyta informacija apie paciento amžių, svorį, ūgį, lytį, taikomą gydymą, alergenus, kontraindikacijas ir, esant reikalui, nėštumo būklę arba maitinimą krūtimi. Pacientas turi patvirtinti šios informacijos teisingumą.

Klausimynas užpildomas teikiant pirmąjį užsakymą, kol vyksta užsakymo patvirtinimo procesas. Jeigu pagal klausimyną informacija nesurinkta, vaistai negali būti tiekiami. Prieš patvirtindamas užsakymą vaistininkas patvirtina klausimyną, ir tai rodo, kad jis susipažino su paciento pateikta informacija.

Kiekvieną kartą pateikiant užsakymą klausimyne pateiktą informaciją siūloma atnaujinti.

<…>“

3.      L’arrêté du 28 novembre 2016 relatif aux règles techniques applicables aux sites Internet de commerce électronique de médicaments (2016 m. lapkričio 28 d. įsakymas dėl techninių reglamentų, taikomų vaistų elektroninės prekybos interneto svetainėms)

14.      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. lapkričio 28 d. Socialinių ir sveikatos reikalų ministro įsakyme dėl techninių reglamentų, taikomų vaistų elektroninės prekybos interneto svetainėms (toliau – Įsakymas dėl techninių reglamentų) ir nurodytų Visuomenės sveikatos kodekso L. 5125‑39 straipsnyje (JORF, 2016 m. gruodžio 1 d., tekstas Nr. 26), yra priedas, jo 1 skirsnyje „Vaistų elektroninės prekybos interneto svetainių funkcijos“ numatyta, kad „[n]audotis mokamu nuorodų teikimu paieškos arba prekių palyginimo sistemose yra draudžiama“.

III. Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

15.      Pagal Nyderlandų teisę įsteigta bendrovė A yra Nyderlanduose įregistruota vaistinės valdytoja. Ši bendrovė taip pat vykdo elektroninę prekybą vaistais ir parafarmaciniais produktais keliose interneto svetainėse, kurių viena yra skirta būtent Prancūzijos vartotojams(7). Šioje interneto svetainėje parduodamais vaistais Prancūzijoje leidžiama prekiauti ir prieš juos įsigyjant nereikia gauti recepto.

16.      A vykdė reklaminę kampaniją, susijusią su taip Prancūzijos vartotojams parduodamais produktais. Vykdant ją, reklaminiai leidiniai buvo įdedami į kitų nuotolinės prekybos veiklos vykdytojų siuntinius (metodas, kai į prekiautojo siuntinį įdedama kito prekiautojo reklama), paštu buvo siunčiami reklaminiai laiškai ir minėtoje interneto svetainėje skelbiami reklaminiai pasiūlymai suteikti nuolaidą nuo bendros užsakymo kainos, jeigu viršijama tam tikra suma; taip pat, pasinaudojant „Google Adwords“, buvo nupirkta mokama nuorodų teikimo paieškos sistemose paslauga raktiniams žodžiams „lasante.net“.

17.      Daniel B, UD, AFP, B ir L, vaistinių valdytojai arba profesinius vaistininkų interesus ginančios asociacijos (toliau – Daniel B ir kiti), pareiškė A ieškinį Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių bylų teismas) (Prancūzija). Daniel B ir kiti reikalauja, be kita ko, atlyginti žalą, kurią jie tvirtina patyrę dėl A vykdytų nesąžiningos konkurencijos veiksmų nepagrįstai gaunat naudos dėl to, kad nesilaikė Prancūzijos teisės aktų dėl vaistų reklamos ir prekybos jais internete.

18.      Savo ruožtu A mano, kad šie teisės aktai jai netaikomi, nes būdama tinkamai įsteigta Nyderlanduose ir siekdama vykdyti vaistinės veiklą ji produktus Prancūzijos vartotojams parduoda elektroninės prekybos būdu.

19.      2017 m. liepos 11 d. sprendimu Tribunal de commerce de Paris nusprendė, kad A prancūziškos interneto svetainės sukūrimui taikoma Nyderlandų teisė. Vis dėlto, anot šio teismo, Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniai taikomi kitose valstybėse narėse įsisteigusioms bendrovėms, kurios internetu parduoda vaistus Prancūzijos pacientams. Ne savo vaistinėje išdalijusi daugiau nei tris milijonus reklaminių brošiūrų, A siekė įgyti klientų Prancūzijoje vaistininko profesijai netinkančiais būdais, pažeisdama šias nuostatas. Tribunal de commerce de Paris nusprendė, kad minėtos nuostatos buvo pažeistos, nes A buvo suteiktas ekonominis pranašumas, palyginti su kitais veiklos vykdytojais rinkoje, todėl tai buvo nesąžiningos konkurencijos veiksmai.

20.      Šį sprendimą A apskundė apeliacine tvarka Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas), teigdama, kad Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniai jai netaikytini. Šiomis nuostatomis sudaroma kliūčių taikyti Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje, Direktyvos 2001/83 85c straipsnyje ir SESV 34 straipsnyje įtvirtintą kilmės valstybės taisyklių taikymo principą. Šių kliūčių nepateisina visuomenės sveikatos apsauga.

21.      Daniel B ir kiti prašo, kad Cour d’appel de Paris patvirtintų Tribunal de commerce de Paris sprendimą tiek, kiek šis vaistų pardavimo reklamai taikė Prancūzijos teisę, o A vykdytą didelio masto reklamą pripažino nesąžininga konkurencija tiek dėl vaistininko profesijos orumui prieštaraujančio jos pobūdžio, tiek dėl turinio, kurstančio piktnaudžiavimą vaistais. Daniel B ir kiti prašo pakeisti šį sprendimą dėl likusių klausimų ir teigia, kad Visuomenės sveikatos kodeksas ir Įsakymas dėl vaistų tiekimo geros praktikos taip pat nustato reikalavimus dėl A naudojimosi mokama nuorodų teikimo paslauga. Jie teigia, kad Visuomenės sveikatos kodekse nustatyti vaistų pardavimo internetu reklamos apribojimai yra pateisinami vaistininko profesinio orumo ir garbės apsaugos tikslu. Šie apribojimai yra proporcingi šiam tikslui, kuris pats susijęs su visuomenės sveikatos apsauga.

22.      Šiomis aplinkybėmis 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Cour d’appel de Paris, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. spalio 15 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„[A]r pagal Europos teisės aktus, būtent:

–        SESV 34 straipsnį,

–        Direktyvos [2001/83] 85c straipsnio nuostatas [ir]

–        Direktyvos [2000/31] 3 straipsnyje numatytą vidaus rinkos sąlygą

leidžiama [Europos] Sąjungos valstybei narei nustatyti specialias taisykles, jos teritorijoje taikomas kitos valstybės narės vaistininkams, susijusias su:

–        draudimu siekti įgyti klientų pasitelkiant priemones ir būdus, laikomus prieštaraujančiais profesijos reputacijai, kaip tai suprantama pagal dabartinės redakcijos Code de la santé publique (Visuomenės sveikatos kodeksas) R. 4235‑22 straipsnį,

–        draudimu skatinti pacientus piktnaudžiauti vaistais, kaip tai suprantama pagal dabartinės redakcijos Code de la santé publique (Visuomenės sveikatos kodeksas) R. 4235‑64 straipsnį,

–        pareiga laikytis vaistų tiekimo geros praktikos, apibrėžtos valstybės narės institucijos, taip pat reikalavimu į vaistų užsisakymo internetu procesą įtraukti klausimyną apie sveikatą ir draudimu naudotis mokama nuorodų teikimo paslauga, kaip tai suprantama pagal dabartinės redakcijos 2016 m. lapkričio 28 d. Ministre des Affaires sociales et de la Santé (Socialinių ir sveikatos reikalų ministro) įsakymą[?]“

23.      Rašytines pastabas pateikė A, Daniel B ir kiti, Prancūzijos, Graikijos, Ispanijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Toms pačioms šalims ir suinteresuotiesiems asmenims, išskyrus Nyderlandų vyriausybę, buvo atstovaujama 2019 m. spalio 3 d. teismo posėdyje.

IV.    Analizė

A.      Pirminės pastabos

24.      Nors sąlygos, keliamos norint tapti vaistininku, yra suderintos Sąjungos lygmeniu(8), vertimosi šia veikla sąlygos priklauso valstybių narių kompetencijai. Šioje srityje priimti teisės aktai valstybėse narėse skiriasi tiek dėl savo griežtumo, tiek dėl juose įtvirtintų sąlygų(9). Kai vaistininkas verčiasi veikla tarpvalstybiniu lygmeniu, vaistus parduodamas internetu(10), kyla klausimas, ar jis turi laikytis reikalavimų, galiojančių valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, ar tų, kurie nustatyti paskirties valstybėje narėje.

25.      Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 1 dalyje kiekviena valstybė narė įpareigota leisti parduoti nereceptinius vaistus, kai pardavimo paslaugą internetu teikia kitoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugos teikėjas, jeigu laikomasi šioje nuostatoje nustatytų sąlygų(11). Visų pirma paslaugos teikėjas pagal valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teisės aktus turi turėti teisę nuotoliniu būdu visuomenei tiekti vaistus. Paskirties valstybėje narėje turi būti leista prekiauti vaistais, kuriuos siūloma parduoti nuotoliniu būdu. Ar tada, kai šios sąlygos įvykdytos, pastaroji valstybė narė vis dėlto gali nustatyti vaistų pardavimo internetu sąlygas, atsižvelgdama į jos teritorijoje esančius pacientus? Visų pirma, kiek tam prieštarauja vadinamasis „kilmės valstybės“ principas, įtvirtintas Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje, ir Sutartimi garantuojamos pagrindinės laisvės?

26.      Toks yra bendras šioje byloje keliamas klausimas. Tiksliau tariant, jis susijęs su valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais, viena vertus, ribojamos galimybės vykdyti reklamos priemones, kuriomis siekiama šios valstybės narės pacientus nukreipti į vaistinės interneto svetainę, kad šie joje įsigytų vaistų ir parafarmacijos produktų, ir, kita vertus, nustatomos vaistų užsakymo internetu proceso sąlygos, atitiktimi Sąjungos teisei. Nagrinėjamu atveju šios nuostatos taikytos Nyderlanduose įsisteigusiai vaistinei, kuri siekė Prancūzijos vartotojams reklamuoti savo pardavimo internetu veiklą, vykdomą būtent šiems vartotojams sukurtoje interneto svetainėje. Šioje svetainėje pardavinėtais vaistais buvo leista prekiauti Prancūzijoje ir šioje valstybėje jie galėjo būti tiekiami be recepto.

27.      Taigi nacionalinės teisės nuostatas, kurių atitikties Sąjungos teisei klausimą Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti, galima suskirstyti į tris kategorijas.

28.      Pirmoji apima nuostatas, kai atitinkamomis aplinkybėmis draudžiama naudojant fizines priemones vykdoma  reklama, kuri pasitelkiama teikiant vaistinės tiekiamų vaistų pardavimo internetu paslaugas. Šiuo klausimu Tribunal de commerce de Paris pripažino, kad A elgėsi neteisėtai dėl masiškai, kaip tai kvalifikavo šis teismas, išplatintų reklaminių brošiūrų ir taip naudojosi reklamos priemonėmis, prieštaraujančiomis vaistininko profesijos orumui, pažeidžiant Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 straipsnį. Be to, minėtas teismas pripažino neteisėtomis jos reklamines akcijas, kurios, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, buvo vykdomos taikant nuolaidas nuo viso internetu pateikiamo vaistų ir parafarmacinių produktų užsakymo, jeigu jo suma viršija tam tikrą ribą. Šis teismas laikosi nuomonės, kad šiomis reklaminėmis akcijomis buvo kurstomas piktnaudžiavimas vaistais, kaip tai suprantama pagal Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑64 straipsnį. Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar tai, kaip Tribunal de commerce de Paris aiškino ir taikė šias teisės akto nuostatas, yra suderinama su Sąjungos teise (C skirsnis).

29.      Prie antros kategorijos priskirtinos nuostatos, kuriomis ribojama tų pačių paslaugų reklama internete. Šiuo klausimu reikia priminti, kad su užsakymo suma susijusias reklamines akcijas Tribunal de commerce de Paris taip pat pripažino neteisėtomis ir dėl to, kad jos buvo siūlomos A interneto svetainėje. Kita vertus, šis teismas nenusprendė, kad A įsigyta nuorodų teikimo paslauga „Google Adwords“ buvo neteisėta(12). Daniel B ir kiti reikalauja, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų pakeistas. Todėl Teisingumo Teismas taip pat turės nustatyti, ar A interneto svetainėje paskelbtos reklaminės akcijos ir draudimas naudotis mokama nuorodų teikimo paslauga, nustatytas Įsakyme dėl techninių reglamentų(13), atitinka Sąjungos teisę (D skirsnis).

30.      Trečia kategorija susijusi su nacionalinės teisės aktais, reglamentuojančiais nereceptinių vaistų pardavimo internete procesą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Įsakyme dėl vaistų tiekimo geros praktikos nustatytą ir visoms vaistinėms, savo interneto svetainėje vykdančioms mažmeninę prekybą vaistais Prancūzijoje, taikomą pareigą užtikrinti, kad prieš patvirtindami pirmąjį pacientų užsakymą jie užpildytų klausimyną apie sveikatą. Todėl, siekiant atsakyti į prejudicinį klausimą, taip pat reikės išnagrinėti, ar Sąjungos teisė prieštarauja tokiai pareigai (E skirsnis).

31.      Taigi pirmiausia kiekvienos iš aprašytų nacionalinių normų kategorijų atveju reikės nustatyti Sąjungos teisės nuostatas – t. y. Direktyvos 2000/31, Direktyvos 2001/83 ir (arba) ESV sutarties nuostatas – į kurias atsižvelgiant reikės vertinti šių taisyklių atitiktį, ir tada atlikti šį vertinimą.

32.      Prieš nagrinėjant prejudicinį klausimą iš esmės, pirmiausia reikia atmesti Prancūzijos vyriausybės pateiktą prieštaravimą dėl prejudicinio klausimo priimtinumo (B skirsnis).

B.      Dėl priimtinumo

33.      Prancūzijos vyriausybė remiasi prejudicinio klausimo nepriimtinumu tiek, kiek jis susijęs su Direktyvos 2000/31 nuostatų išaiškinimu. Ji tvirtina, kad privatus asmuo negali remtis direktyvos nuostatomis procese prieš kitą privatų asmenį kilus horizontalaus pobūdžio ginčui, siekiant užkirsti kelią taikyti nacionalinės teisės aktą, prieštaraujantį šioms nuostatoms(14). Todėl šis prejudicinio klausimo aspektas yra hipotetinis.

34.      Šie argumentai manęs neįtikina.

35.      Pirma, nors neginčijama, kad direktyva savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui ir dėl to ja negalima remtis, kai vyksta procesas prieš tokį asmenį, Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad savo nacionalinės teisės nuostatas, įskaitant tas, kuriomis perkeliama direktyva, nacionaliniai teismai turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į jos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas(15).

36.      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikydamasis Sąjungos teisės, turės išaiškinti Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsnius ir atitinkamai nustatyti, ar reikia patvirtinti jų išaiškinimą, kurį pateikė Tribunal de commerce de Paris.

37.      Antra, bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytos pareigos pranešti nesilaikymas lemia, kad atitinkamu nacionalinės teisės aktu negalima remtis prieš privačius asmenis tiek baudžiamajame procese, tiek kilus ginčui tarp privačių asmenų(16). Todėl atsižvelgiant į tai, kad prejudiciniu klausimu teiraujamasi, ar tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali patekti į šios pareigos taikymo sritį, pažymėtina, kad Teisingumo Teismo atsakymas yra neabejotinai reikšmingas tam, kad būtų priimtas sprendimsmas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje.

C.      Dėl vaistų pardavimo internetu paslaugų reklamos naudojant fizines priemones apribojimų suderinamumo su Sąjungos teise

38.      Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniuose nustatytas bendras draudimas vaistininkams siekti įgyti klientų būdais, kurie prieštarauja jų profesijos reputacijai arba taip, kad būtų skatinama piktnaudžiauti vaistais. Nagrinėjamu atveju Tribunal de commerce de Paris šias nuostatas aiškino ir taikė tam, kad būtent nubaustų A dėl trijų milijonų išsiųstų reklamos leidinių, kurie buvo įdėti į prekybos partnerių siuntinius arba tiesiogiai įmesti į potencialių klientų pašto dėžutes, ir dėl jos siūlytų reklaminių akcijų(17).

39.      Šiomis aplinkybėmis prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar Sąjungos teisei prieštarauja nacionalinės teisės aktas, pagal kurį draudžiama, pirma, dideliu mastu siųsti reklamines brošiūras, kuriomis siekiama pritraukti galimus valstybės narės klientus į kitoje valstybėje narėje įsisteigusios vaistinės, parduodančios vaistus, kuriais leidžiama prekiauti Prancūzijoje, ir šioje šalyje juos tiekti be recepto, interneto svetainę ir, antra, vykdyti reklamines akcijas taikant nuolaidą nuo bendro tokių vaistų ir parafarmacinių produktų užsakymo sumos, kai ši viršija tam tikrą ribą.

40.      Pirmiausia reikia nustatyti Sąjungos teisės normas, taikomas reklamai, kuri, siekiant reklamuoti vaistų pardavimo internetu paslaugas, įgyvendinama naudojant fizines reklamos priemones. Manau, kad, priešingai, nei teigia A ir Komisija, tokios priemonės nepatenka į Direktyvos 2000/31 3 straipsnio taikymo sritį (1 skirsnis). Joms taip pat netaikomos nuostatos, susijusiomis su vaistų reklama, nustatytos Direktyvoje 2001/83 (2 skirsnis). Taigi valstybės narės gali jas reglamentuoti savo nuožiūra, atsižvelgdamos į ESV sutartyje nustatytus apribojimus (3 skirsnis).

1.      Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnio netaikymo

41.      Pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktą, kuriame pateikiama nuoroda į Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktą(18), sąvoka „informacinės visuomenės paslauga“ yra „paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“. Kaip matyti iš Direktyvos 2000/31 18 konstatuojamosios dalies, ši sąvoka apima prekių pardavimą internetu. Į ją taip pat patenka paslaugos, už kurias jos gavėjai nemoka, pavyzdžiui, komerciniai pranešimai internetu(19).

42.      Atsižvelgiant į šią apibrėžtį, beveik nekyla abejonių, kad A teikiamos vaistų ir parafarmacinių produktų pardavimo internetu paslaugos yra informacinės visuomenės paslaugos(20). Nors bendrovės vykdoma reklama internete yra sudėtinė šių pardavimo internetu paslaugų dalis, ji taip pat gali būti laikoma savarankiška informacinės visuomenės paslauga.

43.      Taigi šioms paslaugoms taikomas Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje įtvirtintas vadinamasis „kilmės valstybės“ principas. Kaip matyti iš šio straipsnio 1 dalies, šis principas reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugos teikėjas turi laikytis valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs (taip pat vadinama „kilmės valstybė narė“), taikomų nacionalinių nuostatų tais klausimais, kurie patenka į koordinuojamą sritį, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkte. Remiantis šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kitos valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvės teikti tokią paslaugą, atsižvelgiant į išlygas, kurios leistinos laikantis šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų.

44.      Manau, kad, kaip tvirtina Daniel B ir kiti, sąlygų, kuriomis paslaugos pardavimo internetu teikėjas gali reklamuoti savo interneto svetainę fizinėmis reklamos priemonėmis, reglamentavimas nepatenka į Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje įtvirtinto kilmės šalies principo taikymo sritį.

45.      Iš tikrųjų, viena vertus, pats komercinių pranešimų apie pardavimo internetu paslaugas siuntimas naudojant fizines reklamos priemones negali būti kvalifikuojamas kaip informacinės visuomenės paslauga. Reklama naudojant fizines priemones, kuria siekiama klientus nukreipti į interneto svetainę, per kurią paslaugos teikėjas teikia pardavimo internetu paslaugas, nėra paslauga, suteikta „elektroninėmis priemonėmis“.

46.      Kita vertus, kilmės valstybės principas taip pat negali būti taikomas tokių pranešimų reglamentavimui, motyvuojant tuo, kad toks reglamentavimas apribotų laisvą šių pardavimo internetu paslaugų teikimą. Taip yra todėl, kad, mano manymu, reikalavimai, keliami reklamai naudojant fizines priemones, nepatenka į koordinuojamą sritį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punktą.

47.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad koordinuojama sritis apima reikalavimus, kuriuos paslaugos teikėjas turi atitikti ir norėdamas pradėti verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla, ir norėdamas ją vykdyti. Pagal šios nuostatos i papunktį su informacinės visuomenės paslaugos teikimo veiklos vykdymu susiję reikalavimai apima reikalavimus dėl paslaugos kokybės arba turinio, „įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai“. Vis dėlto Direktyvos 2000/31 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad koordinuojama sritis „apima tik reikalavimus, susijusius su veikla internete“, pavyzdžiui, be kita ko, „reklamą internetu“.

48.      Tokį aiškinimą taip pat patvirtina tai, kad internetu užsakytų prekių tiekimas, kaip fizinis veiksmas, atliekamas informacinės visuomenės paslaugos teikimo pabaigoje, aiškiai neįtrauktas į koordinuojamą sritį pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto ii papunktį(21). Manau, kad ta pati logika reiškia, jog reklama naudojant fizines priemones, vykdoma tokios paslaugos teikimo pradžioje, taip pat nepatenka į koordinuojamą sritį.

49.      Manau, kad toks neįtraukimas yra juo labiau pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad pardavimo paslaugų internetu teikėjo naudota reklama fizinėmis priemonėmis negali būti laikoma šių paslaugų sudėtine dalimi. Iš tikrųjų tokia reklama yra atskirtina nuo būsimo ir hipotetinio įvykio, kurį sudaro pardavimas internetu reklaminių leidinių gavėjams. Šiomis aplinkybėmis komercinių pranešimų siuntimas naudojant fizines priemones nėra neatsiejama informacinės visuomenės paslaugos – prekių pardavimo internetu – teikimo dalis.

2.      Dėl Direktyvos 2001/83 VIII ir VIIIa antraštinių dalių netaikymo

50.      Direktyvos 2001/83 VIII ir VIIIa antraštinėse dalyse, kurių pavadinimai atitinkamai yra „Reklama“ ir „Informacija ir reklama“, įtvirtintos nuostatos, kuriose nustatyti vaistų reklamos reikalavimai. Remiantis jurisprudencija, šiomis nuostatomis išsamiai suderinta vaistų reklamos sritis(22).

51.      Manau, kad, kaip iš esmės tvirtino Komisija, Direktyvos 2001/83 VIII ir VIIIa antraštinių dalių nuostatomis nėra suderinama reklamos, neatsižvelgiant į tai, ar ji vykdoma naudojant fizines, ar elektronines priemones, sritis, kiek tai susiję su vaistų prekyba internetu(23). Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, A vykdyta reklamine kampanija siekta paskatinti ne įsigyti konkrečių vaistų, bet būtent naudotis šios bendrovės siūlomomis viso vaistų ir parafarmacinių produktų asortimento pardavimo internetu paslaugomis. Šio teiginio nepaneigia tai, kad, kaip pažymėjo Daniel B ir kiti, išplatintuose leidiniuose kaip pavyzdys galėjo būti nurodytas kuris nors iš paprastai naudojamų vaistų.

52.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad šios direktyvos 86 straipsnio 1 dalies tekstas tikrai nėra visiškai aiškus, nes jame „vaistų reklama“ apibrėžta kaip „bet kokia forma teikiam[a] informacij[a] apie vaistus, einant į žmonių namus ar įstaigas, pirkėjų paieškos veikl[a] ar siūlom[o]s paskat[o]s, skatinanči[o]s vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą“. Iš tikrųjų iš pirmo žvilgsnio negalima tvirtai teigti, kad į šią apibrėžtį nepatenka ne konkrečių vaistų vartojimo reklama, bet būtent nenustatytų vaistų įsigijimas konkrečioje vaistinėje. Vis dėlto reikia pažymėti, kad nė viena iš minėtos direktyvos 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pavyzdinių informacijos teikimo formų nesusijusi su konkrečios vaistinės reklama. Be to, visos tos pačios direktyvos 86–100 straipsnių nuostatos susijusios su konkretaus vaisto reklama. Jomis siekiama reglamentuoti reklaminės žinutės turinį ir vaistų reklamos sąlygas. Šiomis nuostatomis nesiekiama nustatyti vaistinės paslaugų ar būtent jos vaistų pardavimo internetu paslaugų reklamos sąlygų.

53.      Kitaip tariant, Direktyvos 2001/83 VIII ir VIIIa antraštinių dalių nuostatose išsamiai suderintos tik sąlygos, kuriomis valstybės narės gali riboti vaistų reklamą. Šiuo suderinimu neužkertamas kelias valstybių narių galimybei, laikantis ESV sutartyje ir prireikus kituose antrinės teisės aktuose nustatytų apribojimų, nustatyti reglamentavimą srityse, kurių šis suderinimas neapima, pavyzdžiui, konkrečios vaistinės reklamos ar jos siūlomų pardavimo internetu paslaugų reklamos srityse.

54.      Šios išvados nepaneigia tai, kad Teisingumo Teismas Sprendime Deutscher Apothekerverband(24) yra nusprendęs, jog Direktyvos 2001/83 88 straipsnio 1 dalis, pagal kurią draudžiama receptinių vaistų reklama, prieštarauja absoliučiam vaistų pardavimo internetu paslaugų reklamos draudimui, kiek jis buvo taikomas nereceptiniams vaistams. Manau, kad požiūris, kurio laikėsi Teisingumo Teismas, reiškia tik tiek, kad nors toks draudimas netaikomas pačių vaistų reklamai, juo realiai keliamos kliūtys atitinkamų vaistų, parduodamų internetu, reklamai. Tuo remiantis tikrai negalima daryti išvados, kad draudžiami bet kokie nereceptinių vaistų pardavimo internetu paslaugų reklamos apribojimai, motyvuojant tuo, kad Direktyvos 2001/83 VIII ir VIIIa antraštinių dalių nuostatose tam nesuteikta aiškaus leidimo.

55.      Kita vertus, su vaistų pardavimo internetu paslaugų reklama susijusios taisyklės galėtų būti laikomos mažmeninės prekybos vaistais, valstybės narės teritorijoje nuotoliniu būdu visuomenei parduodamais pasitelkiant informacinės visuomenės paslaugas, sąlygomis tiek, kiek jomis siekiama nustatyti vaistų pardavimo pacientams internetu reglamentavimą. Remiantis Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 2 dalimi, valstybės narės gali numatyti tokias sąlygas, jeigu jos yra pateisinamos su visuomenės sveikatos apsauga susijusiomis priežastimis.

56.      Šiuo klausimu Direktyvos 2011/62 21 konstatuojamojoje dalyje, kuria buvo įtrauktas Direktyvos 2001/83 85c straipsnis, nurodyta, kad šio straipsnio 2 dalimi Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė „atsižvelgti į tai, kad konkrečios mažmeninio tiekimo visuomenei sąlygos nesuderintos Sąjungos lygiu, todėl valstybės narės gali nustatyti vaistų tiekimo visuomenei sąlygas, laikydamosi [ESV sutartyje] nustatytų apribojimų“. Taigi Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip paprastas valstybių narių kompetencijos nustatyti mažmeninės prekybos vaistais sąlygas laikantis ESV sutarties, visų pirma ja garantuojamų pagrindinių laisvių, pripažinimas.

3.      Dėl SESV 34 straipsnio taikymo

57.      Kadangi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, vaistinės tiekiamų vaistų pardavimo internetu paslaugų reklamos naudojant fizines priemones sritis nesuderinta Sąjungos lygmeniu, nacionalinės nuostatos, kaip antai Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniai, kuriuos išaiškino ir taikė Tribunal de commerce de Paris, kurios riboja galimybes reklamuoti šias paslaugas, turi būti išnagrinėtos atsižvelgiant į ESV sutartimi garantuojamas pagrindines laisves.

a)      Dėl būtinybės analizę atlikti atsižvelgiant į laisvą prekių judėjimą ir (arba) laisvę teikti paslaugas

58.      Teisingumo Teismui pastabas pateikusios bylos šalys ir suinteresuotieji asmenys ginčijasi dėl to, ar tokios nacionalinės priemonės, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis vaistinėms draudžiama siųsti reklaminius leidinius dideliu mastu ir siūlyti nuolaidas, kai jų interneto svetainėje įsigyjama prekių už tam tikrą sumą, turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į SESV 34 straipsniu garantuojamą laisvą prekių judėjimą, kaip tai siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, į SESV 56 straipsnyje numatytą laisvę teikti paslaugas ar į šias dvi laisves paeiliui.

59.      A, Graikijos vyriausybė ir Komisija nagrinėjamas priemones analizuoja atsižvelgdamos į SESV 34 straipsnį(25), o Ispanijos ir Nyderlandų vyriausybės jas nagrinėja atsižvelgdamos į SESV 56 straipsnį. Prancūzijos vyriausybė, nurodžiusi, kad šios priemonės laikytinos pardavimo sąlygomis, kurios nepatenka į SESV 34 straipsnio taikymo sritį, prašo Teisingumo Teismo įvertinti jų atitiktį SESV 56 straipsniui.

60.      Šiuo klausimu reikia priminti, kad vaistų pardavimas internetu yra „informacinės visuomenės paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalį. Jis taip pat turi būti laikomas SESV 56 straipsnyje nurodyta „paslauga“. Vis dėlto A vykdyta reklamine kampanija, kai buvo reklamuojamas tam tikras pardavimo kanalas – jos interneto svetainė, skirta Prancūzijos vartotojams, – siekta į ją pritraukti būtent tuos vartotojus, kad jie įsigytų šios bendrovės siūlomų vaistų ir parafarmacinių produktų. Šios dvi prekių kategorijos yra „prekės“, kaip tai suprantama pagal SESV 34 straipsnį.(26) Vis dėlto nagrinėjamos priemonės taip pat gali patekti tiek į SESV 34 straipsnio taikymo sritį tiek, kiek jos yra susijusios su prekybos prekėmis sąlygomis, tiek į SESV 56 straipsnio taikymo sritį, kiek jomis apribojamos priemonės, kuriomis vaistinė gali pranešti apie savo vaistų pardavimo internetu paslaugas.

61.      Remiantis suformuota jurisprudencija, jei nacionalinė priemonė susijusi ir su laisvu prekių judėjimu, ir su kita pagrindine laisve, tuo atveju, jeigu paaiškėja, kad viena iš jų yra papildoma kitos atžvilgiu ir gali būti su ja susieta, Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas tiktai į vieną iš šių dviejų pagrindinių laisvių(27), ją nagrinėja iš esmės.

62.      Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors prekybos prekėmis sąlygos patenka į laisvo prekių judėjimo principo, o ne laisvės teikti paslaugas principo taikymo sritį, negalima atmesti galimybės, kad parduodant produktą vykdoma veikla, turinti „paslaugų“ elementų. Iš tikrųjų kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, ar ši veikla yra visiškai papildomas aspektas atsižvelgiant į laisvam prekių judėjimui būdingus elementus(28).

63.      Vadovaudamasis šiais principais Teisingumo Teismas nagrinėjo nacionalines priemones, kuriomis nustatomos įmonės vykdomos prekių, kurias ji parduoda, reklamos sąlygos, atsižvelgdamas tik į laisvą prekių judėjimą(29). Reklaminių žinučių platinimas buvo laikytas labiau ne savarankišku tikslu, bet papildomu aspektu atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių pardavimą(30). Atsižvelgdamas tik į SESV 34 straipsnį Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo nacionalines priemones, kuriomis nustatomos prekių pardavimo internetu – kuris vis dėlto laikytinas informacinės visuomenės paslauga – sąlygos(31).

64.      Manau, kad šį aiškinimą pritaikius nagrinėjamam atvejui, juo remiantis pagrįsta manyti, jog nors reklamine kampanija siekta reklamuoti ne konkrečius A parduodamus produktus, o jos teikiamas pardavimo internete paslaugas, reklaminių žinučių siuntimas buvo papildomas, palyginti su šių produktų pardavimu.

65.      Išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės, priimtos taikant Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsnius, turi būti vertinamos tik atsižvelgiant į SESV 34 straipsnį, nebuvo paneigta Sprendime Gourmet International Products(32), kuriuo remiasi Prancūzijos vyriausybė, grįsdama teiginį, kad šios priemonės turi būti vertinamos taip pat atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį.

66.      Šiame sprendime Teisingumo Teismas, pirmiausia atsižvelgdamas į laisvą prekių judėjimą, paskui į laisvę teikti paslaugas, nagrinėjo nacionalinės teisės aktus, kuriais buvo ribojamos galimybės reklamuoti alkoholinius gėrimus(33). Teisingumo Teismas tą patį padarė sprendimuose De Agostini ir TV-Shop(34) bei ARD(35), kuriuose buvo nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, nustatantys prekių televizijos reklamos sąlygas. Juose Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors šie nacionalinės teisės aktai gali būti laikomi į laisvo prekių judėjimo taikymo sritį nepatenkančiomis pardavimo sąlygomis, jie turėjo būti vertinami atsižvelgiant į laisvę teikti paslaugas.

67.      Skirtingai nei šioje byloje, susijusioje su vaistinės vykdyta savo pačios pardavimo internetu paslaugų reklama, minėti sprendimai susiję su reklamos paslaugomis, kurias vienoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas teikė paslaugos gavėjui (reklamuotojui), įsisteigusiam kitoje valstybėje narėje(36). Tokiomis aplinkybėmis reklamos paslaugų teikimo tarpvalstybiniu mastu sąlygos negalėjo būti laikomos papildomomis atsižvelgiant į reklamuotojo vykdomą prekių pardavimą.

68.      Tuo remiantis, darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės, priimtos remiantis Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniais, turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į SESV 34 straipsnį ir papildomai nereikia vertinti jų atitikties SESV 56 straipsniui.

b)      Dėl nagrinėjamų priemonių kvalifikavimo kaip „lygiaverčio poveikio priemonės“

69.      Pagal SESV 34 straipsnį draudžiami kiekybiniai valstybių narių tarpusavio importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Nuo tada, kai Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Dassonville(37) byloje, jis laikosi nuomonės, kad bet kuri valstybės narės priemonė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai trukdyti Sąjungos vidaus prekybą, yra kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

70.      Remiantis Sprendime Keck ir Mithouard(38) suformuota jurisprudencija, tam tikras prekybos sąlygas ribojančių ar draudžiančių nacionalinių nuostatų, kurios taikomos visiems atitinkamiems ūkio subjektams, savo veiklą vykdantiems nacionalinėje teritorijoje, ir kurios daro tokį patį teisinį ir faktinį poveikį nacionalinių produktų ir produktų iš kitų valstybių narių prekybai, taikymas produktams iš kitų valstybių narių negali tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti valstybių narių tarpusavio prekybos.

71.      Nacionalinės teisės aktus, ribojančius įmonės galimybes reklamuotis, Teisingumo Teismas ne kartą pripažino priemonėmis, ribojančiomis tam tikras pardavimo sąlygas(39). Todėl jeigu dvi minėtos sąlygos yra įvykdytos, jos nepatenka į SESV 34 straipsnio taikymo sritį.

72.      Nagrinėjamu atveju pirmoji iš šių sąlygų yra neabejotinai įvykdyta. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi principu, kad, kaip tai nusprendė Tribunal de commerce de Paris, Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniai taikomi visoms vaistinėms, kurios parduoda vaistus Prancūzijos visuomenei, neatsižvelgiant į tai, ar jos įsisteigusios Prancūzijoje, ar kitoje valstybėje narėje.

73.      Kiek sudėtingesnis yra klausimas, ar įvykdyta antroji iš minėtų sąlygų. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad nacionalinės nuostatos, pagal kurias buvo draudžiama tam tikro tipo reklama atitinkamose srityse, daro tokį patį teisinį ir faktinį poveikį prekių iš kitų valstybių narių ir nacionalinių prekių prekybai, todėl jos laikytinos pardavimo sąlygomis, nepatenkančiomis į SESV 34 straipsnio taikymo sritį(40). Visų pirma tai pasakytina apie profesinio elgesio taisyklę, pagal kurią vaistininkams draudžiama už vaistinės ribų reklamuoti parafarmacinius produktus, kuriais jiems leidžiama prekiauti(41).

74.      Vis dėlto Teisingumo Teismas skirtingai vertino nacionalines nuostatas, pagal kurias atitinkamoje valstybėje narėje teisėtai parduodamos prekės reklama yra visiškai uždrausta arba uždrausta bent jau tam tikra jos reklamos forma.

75.      Toks požiūris rodo, kad Teisingumo Teismas pripažįsta, jog reklama yra itin svarbi, siekiant sudaryti sąlygas, kad iš vienos valstybės narės kilusios prekės patektų į kitos valstybės narės rinką(42). Tai juo labiau tiesa, kai reklama yra susijusi su įmonės internetinės prekybos svetaine. Iš tiesų prekyba internetu yra itin veiksmingas prekybos atitinkamoje valstybėje narėje būdas, siekiant parduoti vaistus iš kitos valstybės narės(43). Šiuo klausimu A teigia, kad reklama yra vienintelė priemonė, kurią gali taikyti kitoje valstybėje narėje įsisteigusi vaistinė, norėdama į savo interneto svetainę pritraukti Prancūzijos klientus, jeigu ji neturi matomumo, kurį suteikia fizinis vaistinės veikimas Prancūzijoje.

76.      Taigi Sprendime Gourmet International Products(44) buvo pripažinta, kad bet kokios alkoholinių gėrimų reklamos draudimas vartotojams skelbimų spaudoje, radijuje ar televizijoje forma, tiesiogiai siunčiant neužsakytą medžiagą ar įrengiant reklaminius stendus viešuosiuose keliuose, labiau trukdo patekti į rinką kitų valstybių narių prekėms negu nacionalinėms prekėms, kurios savaime vartotojui yra labiau žinomos(45).

77.      Priešingai, Sprendime Karner(46) Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad nors draudimu, kuris nėra taikomas tam tikrai reklamos formai, iš esmės gali būti apribotas bendras prekybos atitinkamoje valstybėje narėje mastas, taigi taip pat sumažintas prekių iš kitų valstybių narių prekybos mastas, juo daromas poveikis prekybai prekėmis iš kitų valstybių narių yra ne didesnis nei daromas prekybai nacionaliniais produktais.

78.      Siekiant nustatyti, ar nacionalinė priemonė lemia visišką reklamos draudimą arba bent tam tikros reklamos formos draudimą, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją, manau, kad galima daryti tam tikras išvadas, pagal analogiją remiantis Teisingumo Teismo pateikta giminingos sąvokos, vartojamos Direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje(47) 24 straipsnio 1 dalyje, apibrėžtimi. Remiantis šia nuostata, valstybės narės turi panaikinti visus absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus. Teisingumo Teismas mano, kad tokiomis aplinkybėmis absoliučiais draudimais laikomos ne tik taisyklės, pagal kurias tokios profesijos atstovams draudžiama naudoti bet kokios formos komercinius pranešimus, bet ir taisyklės, pagal kurias draudžiama naudoti vienos ar kelių formų komercinius pranešimus. Todėl į sąvokos „absoliutūs draudimai“ taikymo apimtį patenka profesinės taisyklės, kuriomis draudžiama vienoje ar keliose žiniasklaidos priemonėse teikti informaciją apie paslaugų teikėją ar jo veiklą(48). Manau, kad šia apibrėžtimi galima vadovautis taikant SESV 34 straipsnį.

79.      Nagrinėjamu atveju iš pirmo žvilgsnio ir, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, pats draudimas reklamuoti vaistų pardavimo internetu paslaugas masiškai paštu siunčiant reklaminius leidinius (įskaitant prekybos partnerio siuntiniuose) ir tam tikrais atvejais siūlant nuolaidas šių produktų atveju nereiškia visiško tam tikros reklamos formos – t. y. paštu – uždraudimo.

80.      Vis dėlto A teigia, kad Tribunal de commerce de Paris išaiškinti ir taikyti Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniai de facto reiškia, kad bet kokia vaistinės vykdyta reklama yra laikoma galimai prieštaraujančia profesijos reputacijai, o bet kokia kainos nuolaida – galinčia skatinti piktnaudžiavimą vaistais(49). Visų pirma A kaltina Tribunal de commerce de Paris nenurodžius jokio kriterijaus, kuriuo remiantis atitinkamus reklamos veiksmus būtų galima laikyti „masiškais“, ir neįvardijus ribos, kurią peržengus reklama laikytina skatinančia piktnaudžiavimą vaistais. Nyderlandų vyriausybė taip pat mano, kad Prancūzijos teisėje yra nustatytas bendras bet kokios formos vaistininkų vykdomos reklamos internete ir ne internete draudimas.

81.      Daniel B ir kiti atkerta, kad apie vaistinės interneto svetainės sukūrimą gali būti pranešta spaudoje, nurodant šios svetainės adresą. Vaistininkai spaudoje taip pat galėtų paskelbti pranešimus apie savo internetinės prekybos veiklą(50). Kita vertus, atrodo, kad Daniel B ir kiti pripažįsta, jog tai, kas vaistinėms tikrai uždrausta Prancūzijos teisėje, tai paštu siųsti reklamą privatiems asmenims.

82.      Šiomis aplinkybėmis Cour d’appel de Paris turės išnagrinėti, ar minėtomis nuostatomis, vertinant jas atskirai arba kartu su kitomis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, visiškai uždrausta vaistų pardavimo internetu paslaugų reklama paštu. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniuose nustatyti apribojimai turėtų būti laikomi lygiaverčio poveikio priemonėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 34 straipsnį. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų išnagrinėti, ar šie apribojimai vis dėlto yra pateisinami vienu iš SESV 36 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba imperatyviais reikalavimais(51).

c)      Dėl lygiaverčio poveikio priemonių pateisinimo

83.      Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 straipsniu siekiama, kaip tai nurodyta jo tekste, apsaugoti vaistininko profesinę reputaciją. Šis tikslas padeda siekti platesnio masto tikslo – apsaugoti visuomenės sveikatą. Šio kodekso R. 4235‑64 straipsniu siekiama užkirsti kelią pertekliniam arba netinkamam vaistų vartojimui, todėl tai taip pat padeda apsaugoti visuomenės sveikatą.

84.      Visuomenės sveikatos apsauga yra bendrasis tikslas, tiesiogiai pripažintas SESV 36 straipsnyje. Be to, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad teisėti yra konkretesni tikslai, kuriais siekiama užtikrinti reglamentuojamosios profesijos nepriklausomumą, orumą ir sąžiningumą(52) ir užkirsti kelią per dideliam arba neteisingam vaistų vartojimui(53).

85.      Vis dėlto Prancūzijos vyriausybės nurodyti tikslai gali pateisinti nagrinėjamas priemones tik tiek, kiek jomis siekiama užtikrinti šių tikslų įgyvendinimą ir neviršijama tai, ko reikia, kad jie būtų pasiekti(54).

86.      Kiekvienu atveju įrodinėjimo, kad priemonė yra tinkama ir būtina tikslams įgyvendinti, pareiga tenka nacionalinėms valdžios institucijoms. Nacionalinis teismas, nagrinėdamas nacionalinės teisės aktus žmonių sveikatos ir gyvybės apsaugos pagrįstumo požiūriu, turi objektyviai išnagrinėti, ar atitinkamos valstybės narės pateikti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad pasirinktos priemonės yra tinkamos numatytiems tikslams pasiekti, taip pat išnagrinėti galimybę juos pasiekti tokiomis priemonėmis, kuriomis mažiau ribojamas laisvas prekių judėjimas(55).

87.      Vertinant šį proporcingumą reikia atsižvelgti į tai, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, asmenų sveikata ir gyvybė užima pirmą vietą tarp ESV sutartimi saugomų vertybių ir interesų. Valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės apsaugą ketina užtikrinti ir kaip šis lygis turi būti pasiektas. Kadangi šis lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, šiuo klausimu Teisingumo Teismas valstybėms narėms pripažįsta diskreciją(56).

88.      Be to, Teisingumo Teismas ne kartą nurodė itin specifinį vaistų, kurių terapinis poveikis labai išskiria juos iš kitų prekių, pobūdį(57). Dėl šio terapinio poveikio, jeigu vaistai vartojami nesant būtinybės arba neteisingai, jie gali labai pakenkti sveikatai, o pacientas gali to nesuvokti juos vartodamas(58).

89.      Kalbant apie komercinius pranešimus, susijusius su sveikatos priežiūros paslaugomis, Sprendime Vanderborght(59) Teisingumo Teismas nusprendė, kad dažna reklama arba agresyvių įspūdį sukeliančių komercinių pranešimų skelbimas pabloginant gydytojo odontologo profesijos įvaizdį, iškraipant gydytojų odontologų ir jų pacientų santykius ir skatinant atlikti netikslingą ar nebūtiną gydymą, gali pakenkti visuomenės sveikatos apsaugai ir gydytojo odontologo profesijos reputacijai. Kaip tvirtina Prancūzijos vyriausybė, atsižvelgiant į pasitikėjimu grindžiamą vaistininko ir jo kliento santykį, kuris taip pat turi būti svarbus, ši išvada pagal analogiją taikytina vaistinės vykdomai reklamai, reklamuojant savo vaistų pardavimo internetu paslaugas(60).

90.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, visų pirma manau, kad draudimas reklamines brošiūras su tam tikrais atvejais jose nurodytomis reklaminėmis akcijomis, taikomomis atsižvelgiant į užsakymo sumą, masiškai dėti į prekybos partnerių siuntinius, yra tinkamas siekiant įgyvendinti vaistininko profesijos reputacijos apsaugos tikslą. Ispanijos vyriausybė teigia, kad toks brošiūrų įdėjimas kelia grėsmę, jog vaistai bus prilyginti įprastoms prekėms ir vertinami kaip vartojimo prekės, pavyzdžiui, drabužiai arba batai, tiekiami prekybos partnerių siuntiniuose. Reklaminių leidinių platinimas į potencialių vartotojų pašto dėžutes įmetant daug tokių leidinių taip pat sukuria komercinį ir prekybinį vaistininko profesijos įvaizdį, kuris gali pakeisti visuomenės suvokimą apie šią profesiją. Kaip ir Graikijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės, manau, kad valstybė narė gali šią praktiką laikyti prieštaraujančia šios profesijos reputacijai.

91.      Be to, Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 straipsnis sutampa su taisyklėmis, nustatytomis Bendrijos tinkamos vaistininkų komunikacijos kodekse(61), kurį Daniel B ir kiti pridėjo prie savo rašytinių pastabų(62). Remiantis šiuo kodeksu, „jeigu reklama ir reklaminės akcijos yra leidžiamos, turi būti išsaugotas profesionalumas, kurio reikalaujama iš vaistinių“.

92.      Be to, manau, kad tiek, kiek reklaminiuose leidiniuose siūlomomis reklaminėmis akcijomis, grindžiamomis užsakymo suma, buvo visų pirma siekiama paskatinti įsigyti, be kita ko, vaistų iš aptariamos vaistinės interneto svetainės ir pacientus paraginti išleisti tam tikrą ribą viršijančias sumas, šių reklaminių akcijų uždraudimas padeda siekti, kad būtų užkirstas kelias skatinti pernelyg didelį vaistų vartojimą.

93.      Taigi šiuo požiūriu reikia atmesti argumentus, kuriais iš esmės rėmėsi A, kad nagrinėjamu atveju tokių reklaminių akcijų uždraudimas nėra nei naudingas, nei a fortiori būtinas, siekiant užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą, nes A prekiauja tik parafarmaciniais produktais ir nereceptiniais vaistais. A mano, kad atsižvelgiant į tai, jog tokių vaistų keliama grėsmė sveikatai yra mažesnė nei receptinių vaistų keliama grėsmė, visuomenės sveikatos interesas nepateisina ribojamųjų priemonių, skirtų jų vartojimui apriboti arba jų vartojimo reikalavimams nustatyti, priėmimo.

94.      Per teismo posėdį Prancūzijos ir Graikijos vyriausybės iš esmės tvirtino, kad tai, jog tiekiant tam tikrus vaistus nereikia vaistininko dalyvavimo, tikrai nereiškia, kad nėra šių vaistų sukeliamo nepageidaujamo šalutinio poveikio ar didelės grėsmės visuomenės sveikatai, ypač jeigu jie vartojami dideliais kiekiais. Be to, Teisingumo Teismas pripažino riziką, susijusią su per dideliu vaistų vartojimu arba piktnaudžiavimu jais, jos nesiejant tik su vaistais, kurių tiekimui reikalingas receptas(63).

95.      Antra, kiek tai susiję su nagrinėjamo draudimo būtinumu, reikia priminti, kad Sprendime Vanderborght(64) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos apskritai ir visiškai draudžiama gydytojams odontologams reklamuoti jų teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, viršija tai, kas būtina, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir gydytojo odontologo profesijos reputaciją. Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose prireikus konkrečiai apibrėžiamos komunikacijos priemonių, kurias gali naudoti gydytojai odontologai, formos ir būdai, būtų alternatyvios ir mažiau ribojančios priemonės, suderinamos su SESV 56 straipsniu. Manau, kad tas pats taikytina vaistinių parduodamų produktų ir teikiamų paslaugų reklamos formų ir būdų apribojimams.

96.      Daniel B ir kiti bei Prancūzijos ir Graikijos vyriausybės mano, kad Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 ir R. 4235‑64 straipsniuose numatytos tik griežtai reglamentuotos reklamos, kurią gali vykdyti vaistinės, formos ir būdai.

97.      Kita vertus, kaip nurodyta ankstesniuose šios išvados punktuose(65), A skundžia bendrą skirtingų apribojimų, Prancūzijos teisės aktuose nustatytų su vaistų pardavimo internetu paslaugomis susijusiai reklamai, poveikį. Nyderlandų vyriausybė, kaip ir A, kelia klausimą, ar tik Prancūzijos teisės aktuose nėra nustatyto bendro vaistininkų reklamos draudimo. Komisija taip pat mano, kad Prancūzijos teisės aktai smarkiai riboja reklamą daugelyje įsivaizduojamų priemonių. Vis dėlto nė viena iš šių šalių ar suinteresuotųjų asmenų neginčija, kad, kaip pažymėjo Daniel B ir kiti bei Komisija, vaistinės teikiamos pardavimo internetu paslaugos vis dėlto gali būti reklamuojamos spaudoje, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų.

98.      Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigusi vaistinė neturi jokių galimybių reklamuoti savo pardavimo internetu paslaugų, skirtų Prancūzijos vartotojams(66). Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad pagrindinė byla susijusi tik su tuo, ar Sąjungos teisę atitinka draudimas vaistininkui vykdyti savo pardavimo internetu paslaugų reklaminę kampaniją siunčiant visuomenei neužsakytus reklaminius leidinius ir tam tikrais atvejais siūlant nuolaidas užsakomiems vaistams. Siekiant priimti sprendimą šioje byloje, nereikia atsakyti į klausimą, ar Visuomenės sveikatos kodekso nuostatos yra neproporcingos tiek, kiek jomis taip pat draudžiamos kitos reklamos formos.

99.      Be to, A tvirtina, kad draudimu vykdyti reklamines akcijas, grindžiamas atitinkama užsakymo suma, viršijama tai, kas būtina, siekiant išvengti piktnaudžiavimo vaistais, nes toks draudimas taikomas net tada, kai užsakomi tik parafarmaciniai produktai. Remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga nėra galimybės nustatyti, ar pagal Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑64 straipsnį taip pat draudžiamos reklaminės akcijos, kai į užsakymo sumą, į kurią atsižvelgiama, siekiant nustatyti ar taikoma nuolaida, įtraukti tik parafarmaciniai produktai ir nėra jokių vaistų. Jeigu taip būtų, manau, kad toks draudimas viršytų tai, kas būtina siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui vaistais. Be to, šiam tikslui pasiekti pakaktų uždrausti reklamines akcijas, grindžiamas užsakymo, kurį sudaro tik vaistai, suma.

100. Vis dėlto bet kuriuo atveju manau, kad draudimą potencialiems vartotojams masiškai siųsti reklaminius leidinius su reklaminėmis akcijomis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, per se pateisina būtinybė apsaugoti vaistininko profesijos reputaciją.

D.      Dėl vaistų pardavimo internetu paslaugų skaitmeninės reklamos apribojimų suderinamumo su Sąjungos teise

101. Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑64 straipsnį Tribunal de commerce de Paris aiškino taip, kad pagal jį draudžiamos su užsakymo suma susijusios reklaminės akcijos, kai jos skelbiamos vaistinės interneto svetainėje. Be to, pagal Įsakymą dėl techninių reglamentų vaistinėms draudžiama naudotis mokama nuorodų teikimo paieškos sistemoje ir kainų palyginimo sistemoje paslauga. Kadangi taip siekiama į vaistinės interneto puslapį pritraukti potencialių klientų, atliekančių paiešką internete, mokamas nuorodų teikimas taip pat laikytinas reklama(67).

102. Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad draudimas vaistinei savo interneto svetainėje skelbti su vaistais susijusias reklamines akcijas ir naudotis mokama nuorodų teikimo paslauga patenka į Direktyvos 2000/31 3 straipsnio taikymo sritį (1 skirsnis). Kadangi šie draudimai nustatyti informacinės visuomenės paslaugos teikimo valstybėje narėje ir jais ribojama laisvė teikti šią paslaugą dėl priežasties, priskirtinos koordinuojama sričiai, jie leistini tik laikantis griežtų šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų (2 ir 3 skirsniai).

1.      Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnio taikymo

103. Remiantis Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalimi valstybė narė, kurioje teikiama informacinės visuomenės paslauga, iš esmės negali riboti laisvės teikti šią paslaugą dėl šios direktyvos 2 straipsnio h punkte apibrėžtai koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių.

104. Reikia priminti, kad koordinuojama sritis apima reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti pardavimo internetu paslaugos teikėjas, susijusius su šios paslaugos reklama internete(68).

105. Be to, iš šios nuostatos matyti, kad tokie reikalavimai patenka į koordinuojamą sritį, „neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai <…> skirti [informacinės visuomenės paslaugos teikėjams ar tokio tipo paslaugoms]“(69). Taip pat tai, kad Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑64 straipsnyje bendrai aptariama tiek reklama internete, tiek reklama ne internete, negali būti priežastis jame nustatytiems reikalavimams nepatekti į koordinuojamą sritį.

106. Taigi valstybė narė, kurioje suteikiama pardavimo internetu paslauga, iš esmės negali apriboti jos teikimo dėl reikalavimų, susijusių su reklama internete.

107. Draudimu naudotis mokama nuorodų teikimo paieškos sistemose paslauga, ribojant pardavimo internetu paslaugos reklamavimo galimybes, apribojama laisvė teikti šią paslaugą. Atsižvelgiant į tai, kad pati reklama internete gali būti laikoma informacinės visuomenės paslauga, šiuo draudimu taip pat ribojama laisvė ją teikti. Tas pats pasakytina ir apie draudimą siūlyti nuolaidas vaistinės interneto svetainėje, nes tokie veiksmai laikomi skatinančiais vaistų vartojimą.

108. Šiuo atveju negalima pritarti Daniel B ir kitų pateiktiems argumentams, kad Direktyvos 2000/31 8 straipsnio 1 dalyje paskirties valstybei narei suteikiama pagrindinė kompetencija nustatyti reikalavimus dėl reglamentuojamos profesijos atstovų, pavyzdžiui vaistininkų, komercinių pranešimų(70). Pagal šią nuostatą valstybės narės įpareigojamos leisti naudoti komercinius pranešimus, kurie priklauso informacinės visuomenės paslaugai arba ją sudaro, laikantis profesinių taisyklių, ypač dėl profesijos nepriklausomybės, reputacijos ir garbės. Manau, kad ši nuostata negali būti laikoma taisykle, kuria paskirties valstybei narei suteikiama kompetencija nustatyti reikalavimus dėl šių komercinių pranešimų, nukrypstant nuo Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 1 ir 2 dalių. Iš tikrųjų šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalis yra kitame skirsnyje „Principai“, kuriame išdėstytos tam tikros nuostatos, minimaliai derinančios kai kuriuos aspektus, susijusius su informacinės visuomenės paslaugos teikimu(71). Taigi minėtos direktyvos 8 straipsnio 1 dalis yra visiško suderinimo nuostata, nes pagal ją kiekviena valstybė narė įpareigojama leisti jos teritorijoje įsisteigusiems reglamentuojamos profesijos atstovams naudoti komercinius pranešimus siūlant savo informacinės visuomenės paslaugas, laikantis šiai profesijai taikytinų profesinės etikos taisyklių(72).

109. Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą klausimą reikia, be kita ko, nustatyti, ar draudimas vaistinei savo interneto svetainėje skelbti vaistų reklamines akcijas ir draudimas naudotis mokama nuorodų teikimo paslauga yra valstybės narės nustatytos mažmeninės prekybos vaistais jos teritorijoje sąlygos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 2 dalį(73). Dėl šios nuostatos, kurios turinio Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės išaiškinti, kyla aiškinimo sunkumų siejant ją su Direktyvos 2000/31 3 straipsniu.

110. Priešingai, nei tvirtina Ispanijos vyriausybė, Direktyva 2001/83 nėra lex specialis, kuris būtų viršesnis už Direktyvą 2000/31. Kaip matyti iš jos 1 straipsnio 3 dalies ir 11 konstatuojamosios dalies, Direktyva 2000/31 papildo antrinės teisės aktus, kurie visų pirma taikomi konkrečiose srityse. Į jos 3 straipsnyje nustatyto kilmės šalies principo taikymo sritį nepatenka tik šios direktyvos 1 straipsnio 5 dalyje ir priede nurodytos sritys(74), tarp kurių nėra nei pardavimo internetu paslaugų, nei vaistų reklamos paslaugų(75).

111. Kaip jau esu pažymėjęs(76), Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 2 dalyje tik pakartotinai nurodyta valstybių narių kompetencija savo teritorijoje nustatyti sąlygas mažmeniniam vaistų tiekimui, laikantis ESV sutartyje nustatytų apribojimų. Ši nuostata taikoma nepažeidžiant Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų apribojimų valstybės narės, kurioje suteikiamos vaistų pardavimo internetu paslaugos, kompetencijai nustatyti sąlygas, susijusias su šios pardavimo internetu veiklos ir su ja susijusios reklamos internete veiklos vykdymu.

112. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 2000/31 koordinuojama sritis, kaip matyti iš jos 2 straipsnio h punkto i papunkčio, apima reikalavimus, susijusius su informacinės visuomenės paslaugos teikimo veiklos vykdymu, ir kad ši kategorija apima reikalavimus, susijusius su tokių paslaugų reklama internete, pagal Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 2 dalį paskirties valstybei narei negali būti leista reglamentuoti šios formos reklamos ir taip nepaisyti pagrindinės kompetencijos, kuri šioje srityje pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 1 ir 2 dalis suteikta kilmės valstybei narei.

113. Vis dėlto pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalį, laikantis šios nuostatos atitinkamai a ir b punktuose nustatytų materialinių ir procedūrinių sąlygų, valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo kilmės valstybės principo. Kaip matyti iš Sprendimo Airbnb Ireland(77) šios išimtys gali reikšti, kad konkrečiu atveju informacinės visuomenės paslaugų teikėjui taikomi teisės aktai, kurie apskritai taikomi konkrečiai paslaugos teikėjų arba paslaugų kategorijai.

114. Taigi nagrinėjamu atveju reikia išnagrinėti, ar įvykdytos Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos. Beje, su reklama internete susijusių reikalavimų nereikia nagrinėti atsižvelgiant į ESV sutarties nuostatas. Iš tikrųjų remiantis jurisprudencija bet kuri nacionalinė priemonė, priklausanti Sąjungos lygiu išsamiai suderintai sričiai, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas(78). Tiksliau tariant, Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje įtvirtinta koordinavimo taisyklė, kuria siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi principo, jog kontrolė atliekama ten, kur vykdoma informacinės visuomenės paslaugų veikla srityse, patenkančiose į koordinuojamą sritį. Viso to logika yra ta, kad šiose srityse nuo kilmės valstybės principo valstybės narės gali nukrypti tik laikydamosi šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų. Todėl tokių nukrypimų nereikia nagrinėti atsižvelgiant į ESV sutarties nuostatas.

2.      Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytų procedūrinių sąlygų laikymosi

115. Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkte nustatyta, kad prieš imdamasi priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas valstybė narė, kurioje teikiama nagrinėjama paslauga, turi paprašyti, kad valstybė narė, kurioje įsisteigęs paslaugos teikėjas, imtųsi priemonių. Jei pastaroji šio prašymo nepatenkina arba imasi netinkamų priemonių, pirmoji valstybė narė turi pranešti Komisijai ir antrajai valstybei narei apie savo ketinimą šio paslaugų teikėjo atžvilgiu taikyti ribojamąją priemonę(79).

116. A tvirtina, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė jai pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punktą tenkančių pareigų. Nors tai turi išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos negalima nustatyti, kad ši valstybė narė Komisijai ir valstybei narei, kurioje įsisteigęs paslaugos teikėjas, t. y. Nyderlandų Karalystei, būtų pranešusi ketinanti šiam paslaugos teikėjui taikyti Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑64 straipsnį ir Įsakymą dėl techninių reglamentų(80).

117. A pažymėjo, kad iš duomenų bazės, susijusios su pranešimais pagal Direktyvą 2015/1535, matyti, kad, vadovaujantis šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi, Komisijai buvo pranešta tiek apie Įsakymą dėl techninių reglamentų, tiek apie Įsakymą dėl vaistų tiekimo geros praktikos(81). Vis dėlto toks pranešimas negali pakeisti pranešimo, kurį būtina pateikti pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punktą. Iš tikrųjų pagal abu šiuos straipsnius nustatytos prievolės pranešti taikomos skirtingu laiku, skiriasi jų dalykas ir jos viena kitą papildo.

118. Viena vertus, pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės praneštų Komisijai apie teisės aktų projektus, susijusius, be kita ko, su informacinės visuomenės paslaugų taisyklėmis. Šio pranešimo tikslas – suteikti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms(82) galimybę taisyklių priėmimo proceso pradžioje įsitikinti, kad bendros ir abstrakčios taisyklės, kurias numatyta priimti, atitinka ESV sutartimi garantuotas pagrindines laisves.

119. Kita vertus, po šių reglamentų priėmimo Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punktu paskirties valstybė narė papildomai įpareigojama pranešti kilmės valstybei narei ir Komisijai apie ketinimą minėtą reglamentą konkrečiu atveju taikyti konkrečiam paslaugos teikėjui arba paslaugai, nurodant priemonę, kurios ji planuoja imtis dėl to teikėjo arba tos paslaugos. Be to, paskirties valstybė narė tokį reglamentą gali taikyti tik tuo atveju, jeigu prieš tai paprašė, kad kilmės valstybė narė imtųsi priemonių, o ši jos prašymo nepatenkino arba priemonės, kurių ji ėmėsi, buvo nepakankamos.

120. Sprendime Airbnb Ireland(83) Teisingumo Teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog valstybė narė neįvykdė Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkte, kaip ir Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalyje, numatytos išankstinio pranešimo pareigos, lemia tai, kad vykstant procesui prieš atitinkamą paslaugos teikėją negalima remtis teisės aktu, kuriame įtvirtinta ribojamoji priemonė. Tuo, kad nėra šios galimybės remtis nepranešta priemone, galima remtis ne tik baudžiamajame procese, bet taip pat, kaip šioje byloje, privačių asmenų ginčo atveju.

121. Tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtintų, kad Prancūzijos Respublika nesilaikė Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytų procedūrinių sąlygų, jis turėtų pripažinti, kad pagrindinėje byloje aptariamomis nuostatomis negali būti remiamasi prieš A, ir nereikia nagrinėti, ar įvykdytos šios nuostatos a punkte nustatytos materialinės sąlygos(84). Iš tikrųjų šios procedūrinės ir materialinės sąlygos yra kumuliacinės(85). Vis dėlto siekdamas išsamumo toliau išnagrinėsiu Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkte nustatytų materialinių sąlygų laikymosi klausimą.

3.      Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkte nustatytų materialinių sąlygų laikymosi

122. Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkte nustatyta, kad visos laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas ribojančios priemonės turi būti būtinos, siekiant užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės sveikatos apsaugą, visuomenės saugumą arba vartotojų apsaugą, taikomos konkrečiai paslaugai, kuri iš tikrųjų prieštarauja šiems tikslams arba kuri kelia itin didelį pavojų, kad šių tikslų nebus paisoma, ir turi būti proporcingos minėtiems tikslams. Šios sąlygos, susijusios su būtinumu ir proporcingumu, iš esmės sutampa su sąlygomis, kurios taikomos visiems pagrindinių laisvių, garantuojamų SESV 34 ir 56 straipsniuose, apribojimams. Šiomis aplinkybėmis, kaip teigė Komisija, nagrinėjamų priemonių atitiktį Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 daliai reikia įvertinti visų pirma atsižvelgiant į su šiomis nuostatomis susijusią jurisprudenciją.

123. Grįsdama A interneto svetainėje skelbiamoms reklaminėms akcijoms taikytą draudimą Prancūzijos vyriausybė remiasi tais pačiais tikslais, kuriais grindė tokioms reklaminėms akcijoms taikomą draudimą, kai jos visuomenei pateikiamos naudojant fizines priemones. Šie tikslai susiję su visuomenės sveikatos apsauga, todėl, remiantis Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunkčiu, tai yra priežastys, kuriomis gali būti pateisintas šio straipsnio 2 dalies išlygos taikymas.

124. Pati mokama nuorodų teikimo paslauga, kuria siekiama padidinti atitinkamos vaistinės žinomumą ir dėl kurios jos interneto svetainė bus matoma tarp pirmų paieškos sistemos rezultatų, neapima reklaminės informacijos, kurios turinys galėtų būti laikomas netinkamu vaistininko profesijos požiūriu arba juo galėtų būti skatinamas vaistų vartojimas. Dėl tokios praktikos draudimo per teismo posėdį Prancūzijos vyriausybė rėmėsi būtinybe užtikrinti subalansuotą vaistinių paskirstymą visoje šalies teritorijoje. Šios vyriausybės nuomone, mokama nuorodų teikimo paslauga gali pakeisti šią teritorinę pusiausvyrą, prekybą vaistais sutelkiant didelių internetinę prekybą vykdančių vaistinių rankose. Tai galėtų pabloginti vaistinių trūkumo padėtį, kuri jau konstatuota kai kuriuose Prancūzijos regionuose. Minėta vyriausybė nurodo, kad nors, kaip pažymėjo A ir Komisija, negalima atmesti galimybės, jog internetinė prekyba vaistais pagerina prieigą prie nereceptinių vaistų atokiausiose vietovėse gyvenantiems asmenims, šios praktikos šalutinis poveikis būtų toks, kad būtų sunkiau gauti receptinių vaistų, kurie gali būti tiekiami tik fizinėse vaistinėse.

125. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad būtinybė užtikrinti nuolatinį valstybės narės aprūpinimą pagrindiniais vaistais gali pateisinti valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimą, nes šio tikslo esmė ‐ žmonių sveikatos ir gyvybės apsauga(86). Todėl tikslas, kurį Prancūzijos vyriausybės nurodė, pagrįsdama draudimą naudotis mokama nuorodų teikimo paslauga, taip pat yra priežastis, kuri buvo pripažinta teisėta pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punktą.

126. Vis dėlto reikia priminti, jog pareiga įrodyti, kad pagrindines judėjimo laisves ribojanti priemonė yra tinkama ir būtina teisėtam tikslui įgyvendinti, tenka nacionalinėms valdžios institucijoms(87).

127. Šiuo klausimu šios išvados 90–99 punktuose išdėstyti argumentai dėl reklaminių akcijų, apie kurias visuomenės nariams pranešama į jų pašto dėžutes įmetant reklaminius leidinius su siūloma nuolaida užsakymui viršijus tam tikrą sumą, draudimo tinkamumo ir būtinumo mutatis mutandis taikomi, kai šios reklaminės akcijos skelbiamos vaistinės interneto svetainėje.

128. Kalbant apie draudimą naudotis mokama nuorodų teikimo paslauga, pažymėtina, kad A ir Komisija visų pirma ginčija jo tinkamumą Prancūzijos valdžios institucijų tikslui pasiekti. A mano, kad dėl įvairių vaistų pardavimo internetu paslaugų reklamai nustatytų apribojimų gali kilti dar daugiau kliūčių naujiems – dažnai nedideliems – ūkio subjektams patekti į Prancūzijos rinką. Komisijai kyla abejonių dėl pakankamo priežastinio ryšio tarp vaistų pardavimo internetu reklamavimo ir fizinių vaistinių mažėjimo. Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad tradicinės vaistinės ir toliau turi tam tikrus konkurencinius pranašumus, visų pirma dėl prieinamumo ir galimybės prekes tiekti iškart. Ji taip pat pažymi, kad pastarosios išsaugo prekybos receptiniais vaistais monopolį.

129. Manau, kad tai, jog tariamai nėra įrodyto priežastinio ryšio tarp draudimo naudotis mokama nuorodų teikimo paslauga ir reikšmingo vaistinių skaičiaus sumažėjimo atokiose vietovėse rizikos prevencijos, negali paneigti šio draudimo tinkamumo nurodytam tikslui pasiekti. Iš tikrųjų remiantis jurisprudencija, kai yra abejonių dėl pavojaus žmonių sveikatai buvimo ar masto – įskaitant pavojų saugiam ir kokybiškam gyventojų aprūpinimui vaistais – svarbu, kad atitinkama valstybė narė galėtų imtis apsaugos priemonių, nelaukdama, kol šio pavojaus realumas bus visiškai įrodytas. Tokiomis aplinkybėmis ši valstybė narė gali imtis priemonių, kurios padėtų kuo labiau sumažinti pavojų visuomenės sveikatai(88).

130. Vis dėlto manau, kad atitinkama valstybė narė turi įrodyti, jog nurodytas pavojus egzistuoja, ir pateikti įtikinamų įrodymų dėl priežastinio ryšio tarp ribojamosios priemonės ir šio pavojaus sumažinimo – arba atitinkamai tarp praktikos, kurią siekiama reglamentuoti, ir minėto pavojaus didėjimo(89).

131. Kitaip tariant, jeigu valstybė narė, grįsdama ribojamąją priemonę, remiasi būtinybe išvengti pavojaus – pavyzdžiui, vaistinių teritorinio tinklo retėjimo požymių atsiradimo arba tolesnio jo retėjimo – ji negali būti verčiama pateikti empirinių įrodymų dėl neabejotino priežastinio ryšio tarp atitinkamos priemonės ir siekiamo tikslo buvimo. Iš tiesų, jeigu būtų reikalaujama tokio įrodymo, reikėtų laukti, kol šis pavojus pasitvirtins, kad būtų galima įvertinti, ar ribojamoji priemonė tikrai leidžia jį neutralizuoti. Nagrinėjant itin jautrioje visuomenės sveikatos srityje priimtų nacionalinės teisės aktų proporcingumą, reikia atsižvelgti į vertinimų, kuriais grindžiamas nacionalinių valdžios institucijų sprendimas, sudėtingumą ir tokių teisės aktų poveikio neapibrėžtumą(90). Vis dėlto atitinkama valstybė narė kartu su nurodytomis pateisinamomis priežastimis privalo pateikti teisės aktų tinkamumo ir būtinumo įvertinimą bei konkrečių įrodymų, pagrindžiančių jos argumentus(91). Taigi nacionalinis teismas turi įvertinti, ar pateikti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad tokiais teisės aktais gali būti pasiektas norimas tikslas, ir ar jis gali būti pasiektas ne tokiomis griežtomis priemonėmis. Šiomis aplinkybėmis jis turi atsižvelgti į visus sprendimo priėmimo momentu turimus įrodymus(92).

132. Nagrinėjamu atveju Prancūzijos vyriausybė Teisingumo Teisme tik nurodė, kad naudojimasis mokamu nuorodų teikimu gali dar labiau padidinti teritorinį vaistinių tinklo retėjimo mastą, tačiau kartu su šiais argumentais nepateikė konkretesnio vertinimo. Abejoju, ar tokio teiginio pakanka siekiant įrodyti, kad draudimas naudotis mokamu nuorodų teikimu yra tinkamas siekiant išvengti tokio poveikio. Vis dėlto būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visus jo sprendimo priėmimo momentu jam pateiktus įrodymus, turės įvertinti, ar ši vyriausybė įrodė, kad nagrinėjama priemonė yra tinkama, siekiant užkirsti kelią vaistinių Prancūzijos teritorijoje skaičiaus mažėjimui, galinčiam lemti tai, kad saugus ir kokybiškas aprūpinimas vaistais bus užtikrintas ne visoje šioje teritorijoje.

133. Šiuo klausimu tik pažymėsiu, kad, kaip jau pripažino Teisingumo Teismas, tradicinės vaistinės, „o ne užsakomąją prekybą paštu vykdančios vaistinės iš principo turi geresnes sąlygas teikti pacientams individualius patarimus (juos duoda vaistinės darbuotojai) ir užtikrinti aprūpinimą vaistais skubos atveju“(93). Vis dėlto vien šis sąlyginis pranašumas negali užkirsti kelio Prancūzijos vyriausybės nurodytam pavojui, jog daugės užsidarančių vaistinių. Jeigu ši vyriausybė galėtų įrodyti, kad toks pavojus yra, ir pateikti įtikinamų įrodymų, kad naudojimasis mokamu nuorodų teikimu, dėl kurio didėja didelių internetinių vaistinių žinomumas, tą pavojų didina, tokios praktikos uždraudimas turėtų būti laikomas tinkamu įgyvendinant jo mažinimo tikslą.

134. Antra, dėl draudimo naudotis mokamu nuorodų teikimu būtinybės A tvirtina, kad galėjo būti priimta ne tokia griežta priemonė ir uždraustas tik mokamas nuorodų teikimas pagal tam tikrus raktinius žodžius.

135. Abejoju, ar tokia priemonė leistų Prancūzijos vyriausybei pasiekti numatytus tikslus taip veiksmingai, kaip taikant šiuo metu galiojantį draudimą. Ši vyriausybė teigia, kad tokiu draudimu iš tikrųjų siekiama išvengti to, kad būtų didinamas vienos vaistinės matomumas visų kitų vaistinių nenaudai. Atsižvelgiant į tai, kad toks mokamų nuorodų teikimo poveikis nesusijęs su raktinių žodžių pasirinkimu, minėtu draudimu siekiamas tikslas nebūtų pasiektas, jeigu toks draudimas būtų taikomas tik tam tikriems raktiniams žodžiams.

136. Be to, kaip teigė Komisija, nors tiesa, kad paieškos sistemos yra pagrindinė priemonė internetinėms vaistinėms pranešti apie save visuomenei, Prancūzijos teisės aktai tikrai neužkerta kelio internetinėms vaistinėms būti tarp pirmų paieškos sistemos rezultatų, kai už nuorodų teikimą nėra mokama (t. y. kai nuorodos teikiamos remiantis šioje paieškos sistemoje sukurtu algoritmu, negavus jokio mokėjimo iš atitinkamo paslaugos teikėjo). Taigi, taip pat atsižvelgiant į vaistinių galimybes, nors ir ribotas, jų interneto svetainę reklamuoti kitais būdais(94), draudžiant mokamą nuorodų teikimą iš vaistinių neatimamos visos galimybės apie save pranešti visuomenei.

E.      Dėl pareigos užtikrinti, kad pacientas užpildytų klausimyną apie sveikatą, suderinamumo su Sąjungos teise

1.      Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnio taikymo

137. Manau, kad Įsakymo dėl vaistų tiekimo geros praktikos nuostata, pagal kurią pacientui atliekant pirmą vaistų užsakymą vaistinės interneto svetainėje jis gali būti patvirtintas tik prieš tai internete užpildžius klausimyną apie sveikatą, patenka į Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje nurodyto kilmės šalies principo taikymo sritį.

138. Iš tikrųjų ši nuostata susijusi labiau ne su mažmeniniam vaistų tiekimui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 2 dalį, taikoma sąlyga, bet su reikalavimu, susijusiu su pačiu vaistininko veiklos internete vykdymu. Joje nustatytos internetu sudaromos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygos ir vaistininko internete vykdomo pardavimo ir konsultavimo tvarka. Vadovaujantis šios direktyvos 2 straipsnio h punkto i papunkčiu, į koordinuojamą sritį, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio h punktą, patenka reikalavimai, susiję su atitinkamos paslaugos teikimu, visų pirma su jos turiniu, įskaitant sutartį. Taigi tokia pareiga užtikrinti, kad pacientas užpildytų klausimyną apie sveikatą, kaip nagrinėjama šiuo atveju, tikrai susijusi su koordinuojamai sričiai priskirtinu klausimu.

139. Manau, kad tokia pareiga, kai paslaugos teikėjas įpareigojamas surinkti ir išanalizuoti pacientų atsakymus pagal nustatytą klausimyną ir kai dėl to, kaip teigia A, pacientai gali būti kažkiek atgrasomi nuo vaistų pirkimo internetu, vertintina kaip laisvės teikti informacinės visuomenės paslaugą apribojimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį(95). Todėl jis gali būti taikomas tik laikantis šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose nustatytų materialinių ir procedūrinių sąlygų.

2.      Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalyje numatytų materialinių ir procedūrinių sąlygų laikymosi

140. Dėl procedūrinių sąlygų pažymėtina, jog remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga negalima teigti, kad Prancūzijos valdžios institucijos pranešė apie ketinimą A taikyti Įsakymą dėl vaistų tiekimo geros praktikos pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punktą, o tai turės išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

141. Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkte nustatytų materialinių sąlygų, kurias iš naujo nagrinėju siekdamas išsamumo, reikia pažymėti, kad Prancūzijos vyriausybė, grįsdama vaistinei tenkančią pareigą užtikrinti, kad prieš paciento pirmo užsakymo šios vaistinės interneto svetainėje patvirtinimą jis užpildytų nurodytą klausimyną, remiasi būtinybe pacientui suteikti asmeninę konsultaciją, siekiant jį apsaugoti nuo neteisingo vaistų vartojimo.

142. Teisingumo Teismas jau pripažino tokio visuomenės apsaugos tikslo teisėtumą(96). Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad dėl vaistininko ir paciento bendravimo nebuvimo parduodant vaistus internetu kyla pavojus, kad vaistai bus vartojami neteisingai arba jais bus piktnaudžiaujama(97). Kaip pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, šis pavojus skirtingais lygmenimis yra susijęs su bet kurio vaisto tiekimu, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra receptinis.

143. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis jam Prancūzijos vyriausybės pateiktais įrodymais ir atsižvelgdamas į toliau nurodytus argumentus, turės įvertinti nagrinėjamos pareigos tinkamumą ir būtinybę.

144. Šiuo klausimu ši vyriausybė remiasi Conseil d’État(98) sprendimu, kuriame šis teismas šį tikslą išaiškino taip: „[t]okiu reikalavimu siekiama, kad specifinėmis vaistų išdavimo elektroniniu būdu sąlygomis, kai tiesiogiai nebendraujama su pacientu, vaistininkas turėtų galimybę nustatyti galimas kontraindikacijas arba, kaip numatyta Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑61 ir R. 4235‑62 straipsniuose, atsisakyti išduoti vaistą, kai, jo nuomone, tai reikia padaryti siekiant apsaugoti paciento sveikatą, ir paskatinti jį kreiptis į kvalifikuotą gydytoją kaskart, kai, jo nuomone, to reikia“. Conseil d’État nusprendė, kad, kaip nagrinėjamu atveju teigia Prancūzijos vyriausybė, reikalavimas pirmiausia užpildyti klausimyną apie sveikatą neproporcingai neapriboja vaistų pardavimo internetu, atsižvelgiant į visuomenės apsaugos tikslą.

145. Pritariu šiam vertinimui. Daniel B ir kiti tvirtino, kad toks reikalavimas leidžia užtikrinti, kad kiekvienam pacientui būtų užtikrinta vienoda apsauga, nesvarbu, ar jis įsigyja vaistus internetu, ar fizinėje vaistinėje. Priešingai, nei tvirtina Komisija, Įsakyme dėl vaistų tiekimo geros praktikos vaistų tiekimui internetu nekeliami griežtesni reikalavimai nei jų tiekimui vaistinėje.

146. Tiksliau tariant, remiantis Prancūzijos vyriausybės pateiktais paaiškinimais, pažymėtina, kad tokiu įsakymu siekiama atsižvelgti į vaistų pardavimo internetu pobūdį ir specifines sąlygas: vykstant tokia pardavimui, vaistininkas, tiesiogiai nebendraudamas ir nematydamas paciento, neturi galimybės jam savo iniciatyva patarti, nors to reikalautų jo profesinė pareiga(99). Šiuo aspektu šio vaistininko padėtis skiriasi nuo vaistininko, išduodančio vaistus fizinėje vaistinėje, padėties. Aišku, profesinės konsultavimo pareigos vykdymas nebūtinai reiškia, kad vaistininkas kiekvieno vaistinėje apsilankiusio paciento prašys atsakyti į minėtame klausimyne pateiktus klausimus. Vis dėlto fizinis paciento apsilankymas jam bent suteikia galimybę užduoti klausimus, kuriuos, jo manymu, reikia užduoti siekiant įvykdyti profesinę konsultavimo pareigą, vadovaujantis matomomis paciento savybėmis ir požymiais, parodančiais jo sveikatos būklę. Taigi reikalavimu užpildyti klausimyną apie sveikatą siekiama per internetą dirbančiam vaistininkui sudaryti tokias pat sąlygas kaip vaistininkui, savo veiklą vykdančiam fizinėje vaistinėje, kad jis galėtų įvykdyti savo profesinę konsultavimo pareigą.

147. A nurodo tam tikras ne tokias griežtas priemones, kuriomis, kaip ji mano, galima ne mažiau veiksmingai pasiekti norimą visuomenės sveikatos apsaugos tikslą. Visų pirma Įsakymu dėl vaistų tiekimo geros praktikos jau užtikrinama, kad pacientai galėtų gauti asmeninę konsultaciją, nes reikalaujama, kad virtualios vaistinės jiems suteiktų sąveikaus bendravimo su vaistininku galimybę. Vertindama įvairius aspektus A taip pat stebi užsakymų jos interneto svetainėje kiekius, įskaitant paciento užsakymų istoriją. Šių kontrolės priemonių pakanka, siekiant užkirsti kelią per dideliam vaistų vartojimui. Komisija taip pat laikosi nuomonės, kad pacientui suteikiama galimybė susipažinti su informaciniu lapeliu, tai, kad jam primenamos pagrindinės kontraindikacijos ir siūloma užduoti klausimus vaistininkui prieš pateikiant užsakymą, taip pat galimybė vaistininkams susisiekti su pacientu, remiantis jo turima informacija ir visų pirma užsakymų istorija, yra ne tokios griežtos alternatyvios priemonės.

148. Daniel B ir kiti bei Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad galimybė pacientui prieš pateikiant užsakymą pasikonsultuoti su vaistininku, net po pirmojo užsakymo toliau kontroliuojant perkamus kiekius, nėra tokia veiksminga priemonė kaip jo užsakymo kiekio ir kokybės tinkamumo, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, įvertinimas proceso pradžioje iš anksto surenkant paciento informaciją. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „vis daugiau internete esančių interaktyvių elementų, kuriais klientas prieš pirkdamas vaistą privalo pasinaudoti, [pasitelkimas]“ yra priimtina vaistų pardavimo internetu draudimui alternatyvi priemonė, kuria mažiau pažeidžiamas laisvas prekių judėjimas ir kuri taip pat suteikia galimybę veiksmingai įgyvendinti tikslą sumažinti netinkamo internetu įsigytų vaistų vartojimo pavojų(100).

149. Šiuo klausimu, kaip tvirtino Graikijos vyriausybė, Įsakymu dėl vaistų tiekimo geros praktikos nustatytame klausimyne pateikiami tik paprasti su amžiumi, svoriu, ūgiu, lytimi, taikomu gydymu, alergenais, kontraindikacijomis ir nėštumo būkle arba maitinimu krūtimi susiję klausimai. Į šiuos klausimus pacientas turi atsakyti paprastai ir aiškiai. Manau, galima vertinti, kad jie yra reikšmingi ir būtini, siekiant išvengti pavojaus, kad pacientas neįsigytų dėl jo sveikatos būklės netinkamų vaistų.

150. Šiomis aplinkybėmis manau, jog pareiga užtikrinti, kad pacientas užpildytų tokį klausimyną prieš jo pirmojo užsakymo patvirtinimą, yra tinkama ir būtina siekiant tikslo užtikrinti, kad pacientams būtų suteiktos asmeninės konsultacijos ir kad, siekiant visuomenės sveikatos apsaugos tikslų, jie būtų apsaugoti nuo piktnaudžiavimo vaistais.

V.      Išvada

151. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour d’appel de Paris (Prancūzija) pateiktą klausimą:

1.      Pagal SESV 34 straipsnį nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais nustatomas draudimas reklamuoti kitoje valstybėje narėje įsisteigusios vaistinės teikiamas vaistų pardavimo internetu paslaugas, kai tą reklamą sudaro masinis reklaminių leidinių siuntimas paštu, tam tikrais atvejais juos įdedant į prekybos partnerių, internetu prekiaujančių kasdienio vartojimo prekėmis, siuntinius, ir siūlomos nuolaidos užsakymo sumai viršijus tam tikrą ribą, jeigu tokie teisės aktai yra būtini ir proporcingi siekiant apsaugoti vaistininko profesijos reputaciją, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2.      Pagal 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) 3 straipsnio 4 dalies b punktą draudžiama, kad valstybė narė, kurioje teikiama vaistų pardavimo internetu paslauga, šios paslaugos teikėjui, įsisteigusiam kitoje valstybėje narėje, taikytų:

–        teisės aktus, pagal kuriuos draudžiama šio paslaugos teikėjo interneto svetainėje skelbti reklamines akcijas siūlant nuolaidas, jeigu užsakymo suma viršija tam tikrą ribą,

–        teisės aktus, pagal kuriuos draudžiama naudotis mokamomis nuorodų teikimo paieškos ir kainų palyginimo sistemose paslaugomis, ir

–        teisės aktus, pagal kuriuos reikalaujama, kad pacientas užpildytų klausimyną apie sveikatą, prieš pirmojo vaistų užsakymo minėto paslaugos teikėjo interneto svetainėje patvirtinimą,

jeigu pirmoji valstybė narė nepranešė antrajai valstybei narei ir Europos Komisijai apie savo ketinimą taikyti nagrinėjamą teisės aktą tam paslaugos teikėjui, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Tuo atveju, jeigu apie tokius teisės aktus buvo pranešta, pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punktą atitinkamai valstybei narei nedraudžiama jų taikyti kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam vaistų pardavimo internetu paslaugos teikėjui, jeigu toks taikymas yra tinkamas ir būtinas, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos Direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399).

3      2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 311, 2001, p. 67; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 69) su pakeitimais, padarytais 2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/62/ES (OL L 174, 2011, p. 74) (toliau – Direktyva 2001/83).

4      1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37).

5      1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, iš dalies keičianti Direktyvą [98/34] (OL L 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8).

6      2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (kodifikuota redakcija) (OL L 241, 2015, p. 1).

7      Šiai interneto svetainei suteiktas aukščiausio lygio domeno vardas „.fr“.

8      Žr. 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22), iš dalies pakeistą 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES (OL L 354, 2013, p. 132).

9      Šiuo klausimu žr., be kita ko, O. Debarge „La distribution au détail du médicament au sein de l’Union européenne: un croisement entre santé et commerce“, Revue internationale de droit économique, (2011), p. 197 ir p. 201–217.

10      Kaip pažymėjo A, tokio vaistininko padėtis skiriasi nuo vaistininko, kuris fiziškai vyksta į kitą valstybę narę, nei yra įsisteigęs teikti paslaugas, padėties. Kaip matyti iš Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 2 dalies, pastarojo vaistininko padėtis reglamentuojama šios direktyvos 5–9 straipsniuose. Pagal Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalį jam „taikomos profesinio, įstatyminio ar administracinio pobūdžio profesinės taisyklės, kurios yra tiesiogiai susijusios su profesine kvalifikacija, pvz., profesijos apibrėžimas, naudojimasis profesiniais vardais ir rimtas profesinis aplaidumas, tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su vartotojų apsauga ir sauga, taip pat drausminės nuostatos, taikytinos priimančiojoje valstybėje narėje specialistams, užsiimantiems toje valstybėje narėje ta pačia profesija“.

11      Ši nuostata atspindi išvadas, padarytas remiantis 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimu Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, EU:C:2003:664, 112 punktas); jame Teisingumo Teismas nusprendė, kad absoliutus draudimas internetu prekiauti nereceptiniais vaistais buvo nesuderinamas su laisvu prekių judėjimu.

12      Nuorodų teikimas yra interneto svetainės puslapių indeksavimas pirmuosiuose paieškos sistemos puslapiuose.

13      Savo klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė tik Įsakymą dėl vaistų tiekimo geros praktikos, kuriuo šiame teisme rėmėsi Daniel B ir kiti. Vis dėlto iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, kaip pažymėjo A, draudimas įsigyti nuorodų teikimo paieškos sistemoje paslaugą nustatytas ne šiame įsakyme, o būtent Įsakyme dėl techninių reglamentų.

14      Prancūzijos vyriausybė remiasi 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimu Smith (C‑122/17, EU:C:2018:631, 44 punktas).

15      2016 m. balandžio 19 d. Sprendimas DI (C‑441/14, EU:C:2016:278, 30 ir 31 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

16      2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Airbnb Ireland (C‑390/18, EU:C:2019:1112, 97 punktas). Šis sprendimas priimtas po to, kai Prancūzijos vyriausybė Teisingumo Teismui pateikė savo rašytines ir žodines pastabas.

17      Vis dėlto žr. šios išvados 80 punktą.

18      Žr. šios išvados 5 punktą.

19      Žr. 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Vanderborght (C‑339/15, EU:C:2017:335, 36 ir 37 punktai). Sąvoka „komercinis pranešimas“ apibrėžta Direktyvos 2000/31 2 straipsnio f punkte kaip „bet kokia pranešimo forma, skirta tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti prek[ėms], paslaug[oms] ar įmonės, organizacijos ar asmens, besiverčiančio komercine, pramonine ar amatų veikla arba reglamentuojama profesija, vard[ui]“.

20      Be to, savo pirmoje 2003 m. lapkričio 21 d. ataskaitoje Europos Parlamentui, Tarybai bei Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui dėl Direktyvos [2000/31] taikymo, COM(2003) 702 final (p. 12) vaistų pardavimą internetu Komisija aiškiai įvardijo kaip vieną iš paslaugų, kurioms taikoma ši direktyva.

21      Šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Ker-Optika (C‑108/09, EU:C:2010:725, 29 ir 30 punktai).

22      Žr., be kita ko, 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Gintec (C‑374/05, EU:C:2007:654, 20 punktas).

23      Conseil d’État (Prancūzija) tokį išaiškinimą taip pat pateikė savo 2018 m. balandžio 4 d. Sprendime Nr. 407292 (FR:CECHR:2018:407292.20180404, 6 punktas), pridėtame prie A ir Daniel B ir kitų rašytinių pastabų.

24      2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas (C‑322/01, EU:C:2003:664, 144 punktas).

25      Atsižvelgiant į tai, kad Komisija laikosi nuomonės, jog nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatomos vaistinės interneto svetainės reklamos naudojant fizines priemones sąlygos, patenka į direktyvų 2000/31 ir 2001/83 taikymo sritį, pažymėtina, kad SESV 34 straipsnio požiūriu ji tokias sąlygas nagrinėja tik papildomai.

26      Žr., be kita ko, 2017 m. birželio 8 d. Sprendimą Medisanus (C‑296/15, EU:C:2017:431, 53 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą VIPA (C‑222/18, EU:C:2019:751, 60 punktas).

27      Žr., be kita ko, 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimą Burmanjer ir kt. (C‑20/03, EU:C:2005:307, 35 punktas), 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Ker-Optika (C‑108/09, EU:C:2010:725, 43 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą VIPA (C‑222/18, EU:C:2019:751, 58 punktas).

28      2005 m. gegužės 26 d. Sprendimas Burmanjer ir kt. (C‑20/03, EU:C:2005:307, 33 ir 34 punktai).

29      Žr. 2004 m. kovo 25 d. Sprendimą Karner (C‑71/02, EU:C:2004:181, 35 punktas).

30      Žr. 2004 m. kovo 25 d. Sprendimą Karner (C‑71/02, EU:C:2004:181, 47 punktas).

31      2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, EU:C:2003:664, 65 ir paskesni punktai) ir 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Ker‑Optika (C‑108/09, EU:C:2010:725, 44–46 punktai).

32      2001 m. kovo 8 d. sprendimas (C‑405/98, EU:C:2001:135).

33      2001 m. kovo 8 d. sprendimas (C‑405/98, EU:C:2001:135, 13–42 punktai).

34      1997 m. liepos 9 d. sprendimas (C‑34/95–C‑36/95, EU:C:1997:344, 39–54 punktai).

35      1999 m. spalio 28 d. sprendimas (C‑6/98, EU:C:1999:532, 45–52 punktai).

36      1997 m. liepos 9 d. Sprendimas De Agostini ir TV-Shop (C‑34/95–C‑36/95, EU:C:1997:344) ir 1999 m. spalio 28 d. Sprendimas ARD (C‑6/98, EU:C:1999:532) buvo susiję su televizijos reklamos platinimo paslaugomis, kurias vienoje valstybėje narėje įsisteigę subjektai teikė kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems reklamuotojams. 2001 m. kovo 8 d. Sprendime Gourmet International Products (C‑405/98, EU:C:2001:135) nagrinėta vienoje valstybėje narėje įsisteigusių spaudos įmonių teisė siūlyti reklamos plotus savo leidiniuose potencialiems reklamuotojams, įsisteigusiems kitose valstybėse narėse.

37      1974 m. liepos 11 d. sprendimas (8/74, EU:C:1974:82, 5 punktas). Taip pat žr., be kita ko, 2019 m. liepos 3 d. Sprendimą Delfarma (C‑387/18, EU:C:2019:556, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38      1993 m. lapkričio 24 d. sprendimas (C‑267/91 ir C‑268/91, EU:C:1993:905, 16 punktas). Taip pat žr., be kita ko, 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Ker‑Optika (C‑108/09, EU:C:2010:725, 51 punktas), 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Visnapuu (C‑198/14, EU:C:2015:751, 103 punktas), 2016 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Etablissements Fr. Colruyt (C‑221/15, EU:C:2016:704, 35 punktas).

39      Žr. 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Hünermund ir kt. (C‑292/92, EU:C:1993:932, 22 punktas), 1995 m. vasario 9 d. Sprendimą Leclerc‑Siplec (C‑412/93, EU:C:1995:26, 22 punktas), 1997 m. liepos 9 d. Sprendimą De Agostini et TV-Shop (C‑34/95–C‑36/95, EU:C:1997:344, 39 punktas), 1999 m. spalio 28 d. Sprendimą ARD (C‑6/98, EU:C:1999:532, 46 punktas), 2001 m. kovo 8 d. Sprendimą Gourmet International Products (C‑405/98, EU:C:2001:135, 19 ir 20 punktai) ir 2004 m. kovo 25 d. Sprendimą Karner (C‑71/02, EU:C:2004:181, 39 punktas).

40      Žr. 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Hünermund ir kt. (C‑292/92, EU:C:1993:932, 22 punktas), 1995 m. vasario 9 d. Sprendimą Leclerc‑Siplec (C‑412/93, EU:C:1995:26, 24 punktas) ir 2004 m. kovo 25 d. Sprendimą Karner (C‑71/02, EU:C:2004:181, 42 punktas).

41      1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Hünermund ir kt. (C‑292/92, EU:C:1993:932, 22–24 punktai).

42      Taip pat žr. generalinio advokato F. Jacobs išvadą byloje Leclerc‑Siplec (C‑412/93, EU:C:1994:393, 19–22 punktai), generalinio advokato F. Jacobs išvadą sujungtose bylose De Agostini ir TV-Shop (C‑34/95–C‑36/95, EU:C:1996:333, 99 punktas) ir pagal analogiją 2011 m. balandžio 5 d. Sprendimą Société fiduciaire nationale d’expertise comptable (C‑119/09, EU:C:2011:208, 43 punktas).

43      Žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, EU:C:2003:664, 74 punktas) ir pagal analogiją 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Ker‑Optika (C‑108/09, EU:C:2010:725, 54 punktas).

44      2001 m. kovo 8 d. sprendimas (C‑405/98, EU:C:2001:135, 21 punktas).

45      Taip pat reikia pažymėti, kad 1997 m. liepos 9 d. Sprendime De Agostini ir TV-Shop (C‑34/95–C‑36/95, EU:C:1997:344, 44 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad visiškas reklamos, nukreiptos į jaunesnius nei 12 metų amžiaus vaikus ir klaidinančios reklamos uždraudimas, patenkantis į SESV 34 straipsnio taikymo sritį, galėtų būti ribojimas, jeigu įrodyta, kad jis daro nevienodą teisinį ir faktinį poveikį nacionalinių prekių ir prekių iš kitų valstybių narių prekybai. Teisingumo Teismas nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atlikti šį vertinimą.

46      2004 m. kovo 25 d. sprendimas (C‑71/02, EU:C:2004:181, 42 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. spalio 28 d. Sprendimą ARD (C‑6/98, EU:C:1999:532, 48 punktas).

47      2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 376, 2006, p. 36).

48      Žr. 2011 m. balandžio 5 d. Sprendimą Société fiduciaire nationale d’expertise comptable (C‑119/09, EU:C:2011:208, 29 punktas).

49      A remiasi 2019 m. balandžio 4 d. Autorité de la concurrence (Konkurencijos institucija) (Prancūzija) nuomone Nr. 19‑A‑08 dėl vaistų platinimo mieste ir privačios biomedicinos sričių. Ši institucija šioje nuomonėje nurodė, kad sąvokų „siekimas įgyti klientų“ ir „vaistininko profesijos reputacija“ neapibrėžtumas lėmė tai, kad profesinės organizacijos netinkama laikė bet kokio pobūdžio reklamą internete, neatsižvelgiant į tai, ar ji susijusi su vaistine, parduodamais produktais arba siūlomomis paslaugomis.

50      Daniel B ir kiti remiasi Visuomenės sveikatos kodekso R. 5125‑26 straipsniu, kuriame nustatyta: „Vaistinių reklama leidžiama tik laikantis toliau nustatytų sąlygų ir apribojimų:

      1.      Apie vaistinės atidarymą, perdavimą, savininko pasikeitimą bei jos interneto svetainės sukūrimą gali būti pranešta pranešimu rašytinei žiniasklaidai, nurodant tik vaistininko vardą ir pavardę, jo akademinį, medicinos srities kvalifikacinį ir mokslo laipsnį <…>, vaistinės interneto svetainės adresą, ankstesnio vaistininko vardą ir pavardę, vaistinės adresą, prireikus nurodant su prekyba prekėmis, įtrauktomis į L 5125‑24 straipsnio pirmoje pastraipoje pateiktą sąrašą, susijusią informaciją. Šis pranešimas iš anksto pateikiamas Conseil régional de l’Ordre des pharmaciens (farmacininkų asociacijos regioninė taryba). Jis neturėtų būti didesnis kaip 100 [cm²].

      2.      Vaistinės gali ne tik imtis R. 4235‑57 straipsnyje nurodytų informavimo apie vaistinę priemonių, bet taip pat spaudoje skelbti ne didesnius kaip 100 [cm²] dydžio pranešimus apie 1 punkte nurodytą veiklą, šiuose pranešimuose nurodydamos savo pavadinimą ir adresą, telefono ir fakso numerius, taip pat vaistinių darbo valandas.“

51      Žr., be kita ko, 1997 m. liepos 9 d. Sprendimą De Agostini ir TV‑Shop (C‑34/95–C‑36/95, EU:C:1997:344, 45 punktas).

52      Laisvės teikti paslaugas požiūriu žr. pagal analogiją 2011 m. balandžio 5 d. Sprendimą Société fiduciaire nationale d’expertise comptable (C‑119/09, EU:C:2011:208, 30 punktas), 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Konstantinides (C‑475/11, EU:C:2013:542, 57 punktas) ir 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Vanderborght (C‑339/15, EU:C:2017:335, 68 punktas).

53      2009 m. gegužės 19 d. Sprendimas Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 33 punktas).

54      Žr., be kita ko, 2004 m. liepos 13 d. Sprendimą Bacardi France (C‑429/02, EU:C:2004:432, 33 punktas), 2019 m. birželio 18 d. Sprendimą Austrija / Vokietija (C‑591/17, EU:C:2019:504, 122 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą VIPA (C‑222/18, EU:C:2019:751, 69 punktas).

55      Žr. 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimą Scotch Whisky Association ir kt. (C‑333/14, EU:C:2015:845, 56 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą VIPA (C‑222/18, EU:C:2019:751, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56      Žr., be kita ko, 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 19 punktas), 2016 m. spalio 27 d. Sprendimą Audace ir kt. (C‑114/15, EU:C:2016:813, 70 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą VIPA (C‑222/18, EU:C:2019:751, 71 punktas). Taip pat žr. Direktyvos 2011/62 22 konstatuojamąją dalį.

57      Žr., be kita ko, 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 31 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą VIPA (C‑222/18, EU:C:2019:751, 73 punktas). Taip pat žr. Direktyvos 2011/62 22 konstatuojamąją dalį.

58      Žr., be kita ko, 2019 m. gegužės 19 d. Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 32 punktas).

59      2017 m. gegužės 4 d. sprendimas (C‑339/15, EU:C:2017:335, 69 punktas).

60      2009 m. balandžio 2 d. Sprendime Damgaard (C‑421/07, EU:C:2009:222, 22 punktas), 2011 m. gegužės 5 d. Sprendime Novo Nordisk (C‑249/09, EU:C:2011:272, 32 punktas) Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad vaistų reklama taip gali kenkti visuomenės sveikatai.

61      Parengta 2001 m. birželio 14 d. vadovaujant Groupement pharmaceutique de l’Union européenne (GPUE) (Europos Sąjungos farmacijos grupė). Šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 21 d. pirmą ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai bei Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui dėl Direktyvos [2000/31] taikymo, COM(2003) 702 final, p. 12.

62      Direktyvos 2000/31 8 straipsnio 2 dalyje teisės aktų leidėjas išreiškė norą, kad dėl reglamentuojamų profesijų Sąjungos lygmeniu būtų priimtas elgesio kodeksas.

63      Žr. šios išvados 88 punktą.

64      2017 m. gegužės 4 d. sprendimas (C‑339/15, EU:C:2017:335, 72 punktas). Taip pat žr. 2018 m. spalio 23 d. Nutartį Conseil départemental de l’ordre des chirurgiens-dentistes de la Haute-Garonne (C‑296/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:857, 18 punktas).

65      Žr. šios išvados 80 punktą.

66      Taip pat neginčijama, kad į kitoje valstybėje narėje įsisteigusios vaistinės interneto svetainę nuorodos paieškos sistemoje bus teikiamos neįsigyjant tokios paslaugos (nemokamai) (žr. šios išvados 136 punktą).

67      Šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 4 d. Conseil d’État sprendimą Nr. 407292 (FR:CECHR:2018:407292.20180404, 8 punktas).

68      Taip pat reikia pažymėti, kad Direktyvos 2000/31 8 straipsnio 1 dalyje buvo iš dalies suderinta reglamentuojamos profesijos atstovų naudojamų komercinių pranešimų, kurie yra sudėtinė informacinės visuomenės paslaugos dalis arba sudaro tokią paslaugą, sritis (žr. šios išvados 108 punktą).

69      Šiuo požiūriu Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkte apibrėžta sąvoka „koordinuojama sritis“ skiriasi nuo sąvokos „paslaugų taisyklė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punktą. Iš tikrųjų pastaroji sąvoka susijusi tik su bendro pobūdžio reikalavimais dėl informacinės visuomenės paslaugų verslo steigimo ir vertimosi juo, ir ji neapima taisyklių, kurios nėra konkrečiai susijusios su šiomis paslaugomis. Šiuo klausimu žr. šios išvados 81 išnašą.

70      Sąvoka „reglamentuojama profesija“ apibrėžta Direktyvos 2000/31 2 straipsnio g punkte.

71      Šie aspektai apima ne tik komercinius pranešimus (6–8 straipsniai), bet taip pat įsisteigimo ir informacijos reikalavimus (4 ir 5 straipsniai), elektroninėmis priemonėmis sudarytas sutartis (9–11 straipsniai) ir tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybę (12–15 straipsniai).

72      Šiuo klausimu iš 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo Vanderborght (C‑339/15, EU:C:2017:335, 49 punktas) matyti, kad pagal Direktyvos 2000/31 8 straipsnio 1 dalį valstybei narei neleidžiama uždrausti bet kokias komercinio pranešimo formas elektroninėmis priemonėmis, susijusias su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, įskaitant paslaugos teikėjo interneto svetainę. Kita vertus, valstybės narės prireikus gali konkrečiai apibrėžti komercinių pranešimų internete formas ir būdus. Taip pat žr. 2018 m. spalio 23 d. Nutartį Conseil départemental de l’ordre des chirurgiens‑dentistes de la Haute‑Garonne (C‑296/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:857).

73      Be to, kaip jau pažymėjau šios išvados 50–54 punktuose, Direktyvos 2001/83 VIII ir VIIIa antraštinių dalių nuostatos netaikomos reklamai, kai jos objektas yra ne vaistai, o atitinkamos vaistinės siūlomos paslaugos.

74      Žr. Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 3 dalį.

75      Be to, tiek, kiek Direktyvos 2001/83 85c straipsnio 1 dalyje tiesiogiai remtasi Direktyva 2000/31, ši dalis grindžiama prielaida, kad ši direktyva taikoma vaistų pardavimo internetu paslaugoms.

76      Žr. šios išvados 56 punktą.

77      2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas (C‑390/18, EU:C:2019:1112, 81 ir paskesni punktai).

78      Žr., be kita ko, 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Visnapuu (C‑198/14, EU:C:2015:751, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

79      Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkte pažymėta, kad tai taikytina „nepažei[džiant] teisminių priemonių, įskaitant parengtinį nagrinėjimą ir baudžiamojo tyrimo metu atliktus veiksmus“. Regis, kad ši ištrauka, aiškinama atsižvelgiant į Direktyvos 2000/31 26 konstatuojamąją dalį, reiškia, kad pagal šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies b punktą nereikia pranešti apie nacionalinių baudžiamosios teisės ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo taisyklių bei visų kitų tyrimo priemonių, būtinų, kad nusikaltimai būtų atskleisti ir išaiškinti, tiek, kiek jomis apribojama laisvė teikti informacinės visuomenės paslaugą, taikymą. Taip pat reikia pažymėti, kad pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 5 dalį skubos atveju gali būti taikoma šios pareigos išlyga.

80      Tai, kad Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑64 straipsnyje konkrečiai neaptartos pardavimo internetu paslaugos, neatleidžia Prancūzijos Respublikos nuo pareigos pranešti pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punktą. Iš tikrųjų į koordinuojamą sritį, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h punktą, patenka visi reikalavimai, susiję su informacinės visuomenės paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo, neatsižvelgiant į tai, ar jie taikomi bendrai, ar tik šioms paslaugoms. Šiuo požiūriu Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkte numatytos pranešimo apie ribojančias priemones pareigos taikymo sritis skiriasi nuo pareigos pranešti apie techninių reglamentų projektus, numatytos Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalyje. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad „paslaugų taisyklės“, apie kurias turi būti pranešta, apima bendro pobūdžio reikalavimus, susijusius su informacinės visuomenės paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo, išskyrus taisykles, kurios nėra konkrečiai skirtos šioms paslaugoms Nors apie bendro pobūdžio reikalavimą, susijusį su paslaugų, įskaitant informacinės visuomenės paslaugas, tačiau ne tik jas, verslo steigimu ir vertimusi juo, nereikia pranešti pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalį, apie aptariamos valstybės narės ketinimą kiekvienu konkrečiu atveju tokį reikalavimą taikyti atitinkamos paslaugos atžvilgiu turi būti pranešta pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punktą. Šie argumentai galioja ir dėl Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑22 straipsnio.

81      Žr. Komisijos TRIS duomenų bazė, https://ec.europa.eu/growth/tools-databases/tris/en/search/?trisaction=search.detail&year=2016&num=410 ir https://ec.europa.eu/growth/tools-databases/tris/en/search/?trisaction=search.detail&year=2016&num=411.

82      Pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies penktą pastraipą Komisija, gavusi iš valstybės narės pranešimą apie techninio reglamento projektą, nedelsdama apie jį praneša kitoms valstybėms narėms.

83      2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas (C‑390/18, EU:C:2019:1112, 96 ir 97 punktai).

84      Taigi iš tikrųjų pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punktą privačiam asmeniui neleidžiama valstybės narės teismuose remtis tuo, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigęs informacinės visuomenės paslaugų teikėjas nesilaikė pirmojoje valstybėje narėje galiojančių reikalavimų – be kita ko, profesinės etikos reikalavimų – išskyrus atvejį, kai šios valstybės narės nacionalinė valdžios institucija prieš tai įvykdė šioje nuostatoje nustatytas procedūrines pareigas.

85      Žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Airbnb Ireland (C‑390/18, EU:C:2019:1112, EU:C:2019:1112, 99 punktas).

86      Žr., be kita ko, 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 28 punktas) ir 2016 m. spalio 19 d. Sprendimą Deutsche Parkinson Vereinigung (C‑148/15, EU:C:2016:776, 31 punktas).

87      Žr. šios išvados 86 punktą.

88      Žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 30 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą VIPA (C‑222/18, EU:C:2019:751, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu taip pat žr. 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimą Scotch Whisky Association ir kt. (C‑333/14, EU:C:2015:845, 57 punktas).

89      Toks požiūris rodo SESV 191 straipsnio 2 dalyje garantuojamo atsargumo principo taikymą. Jeigu paaiškėja, kad dėl atliktų tyrimų rezultatų neįtikinamumo neįmanoma neabejotinai nustatyti nurodomo pavojaus buvimo arba apimties, tačiau realaus pavojaus visuomenės sveikatai tikimybė išlieka tuo atveju, jeigu pavojus pasitvirtintų, atsargumo principas pateisina ribojamųjų priemonių ėmimąsi. Žr., be kita ko, 2019 m. spalio 1 d. Sprendimą Blaise ir kt. (C‑616/17, EU:C:2019:800, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

90      Žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Scotch Whisky Association ir kt. (C‑333/14, EU:C:2015:527, 84 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. S. López Artetxe „Is Health Really the First Thing in Life?“, Legal Issues of Economic Integration (2017), p. 315–321, ir N. Dunne „Minimum Alcohol Pricing: Balancing the “Essentially Incomparable” in Scotch Whisky“, The Modern Law Review (2018), p. 901 ir 902.

91      Žr. 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimą Scotch Whisky Association ir kt. (C‑333/14, EU:C:2015:845, 54 punktas) ir 2016 m. spalio 19 d. Sprendimą Deutsche Parkinson Vereinigung (C‑148/15, EU:C:2016:776, 35 punktas).

92      Žr. 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimą Scotch Whisky Association ir kt. (C‑333/14, EU:C:2015:845, 63 punktas).

93      2016 m. spalio 19 d. Sprendimas Deutsche Parkinson Vereinigung (C‑148/15, EU:C:2016:776, 24 punktas).

94      Žr. šios išvados 95–97 punktus.

95      Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad draudimas internetu parduoti kontaktinius lęšius yra apribojimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (žr. 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Ker‑Optika (C‑108/09, EU:C:2010:725, 76 punktas)). Manau, kad taip gali būti kvalifikuojamos ir nuostatos, kuriomis tokiai prekybai nustatomi tam tikri apribojimai jos visiškai neuždraudžiant.

96      Žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, EU:C:2003:664, 106 punktas).

97      Šiuo klausimu žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, EU:C:2003:664, 114 punktas).

98      2018 m. kovo 26 d. sprendimas (Nr. 407289, FR: CECHR:2018:407289.20180326).

99      Šiuo klausimu Daniel B ir kiti pažymėjo, kad Visuomenės sveikatos kodekso R. 4235‑61 straipsnyje numatyta: „[j]eigu, siekiant apsaugoti paciento sveikatą, to reikia, vaistininkas turi atsisakyti jam išduoti vaistą“.

100      2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, EU:C:2003:664, 114 punktas).