Byla T‑674/11
TV2/Danmark A/S
prieš
Europos Komisiją
„Valstybės pagalba – Visuomeninio transliavimo paslauga – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Danijos valdžios institucijų įgyvendinta pagalba Danijos visuomeninio transliuotojo TV2/Danmark naudai – Valstybės finansavimas, skirtas išlaidoms, patirtoms vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, kompensuoti – Pagalbos sąvoka – Sprendimas Altmark“
Santrauka – 2015 m. rugsėjo 24 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Atsiradusio ir esamo suinteresuotumo būtinybė – Vertinimas ieškinio pareiškimo momentu – Ieškinys, dėl kurio ieškovas gali gauti naudos – Valstybės pagalbą gavusios įmonės ieškinys dėl Komisijos sprendimo, kuri ši pagalba pripažįstama suderinama su vidaus rinka – Atsiradusi ir esama rizika, jog gali būti pareikšti ieškiniai prieš ieškovą – Priimtinumas
(SESV 263 straipsnis)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, skirtos įmonės vykdomų viešosios paslaugos įpareigojimų sąnaudoms kompensuoti – Netaikymas – Sprendime „Altmark“ išdėstytos sąlygos
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, skirtos įmonės vykdomų viešosios paslaugos įpareigojimų sąnaudoms kompensuoti – Netaikymas – Sprendime „Altmark“ išdėstytos sąlygos – Galimybė nesilaikyti tam tikrų Sprendime „Altmark“ išdėstytų sąlygų – Nebuvimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Įmonės, įpareigotos administruoti bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą – Transliavimo sektorius – Skirtumas tarp „Altmark“ testo, kuriuo siekiama nustatyti, ar egzistuoja pagalba, ir SESV 106 straipsnio 2 dalies testo, kuriuo remiantis galima įrodyti pagalbos suderinamumą su vidaus rinka – Protokolo dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos reikšmė tik dėl vertinimo, ar egzistuoja valstybės pagalba
(SESV 14 straipsnis, 106 straipsnio 2 dalis ir 107 straipsnio 1 dalis; ES ir ESV sutartis papildantis Protokolas Nr. 29)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, skirtos įmonės vykdomų viešosios paslaugos įpareigojimų sąnaudoms kompensuoti – Netaikymas – Sprendime „Altmark“ išdėstytos sąlygos – Lankstesnis minėtų sąlygų taikymas – Sąlyga – Sektoriaus, kuriame veikia kompensacijos gavėjas, nekonkurencingumas ir nekomerciškumas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis; ES ir ESV sutartis papildantis Protokolas Nr. 29)
6. Prejudiciniai klausimai – Aiškinimas – Aiškinamųjų sprendimų poveikis laiko atžvilgiu – Galiojimas atgaline data – Ribos – Teisinis saugumas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis ir 267 straipsnis)
7. Valstybių teikiama pagalba – Ketinimas suteikti pagalbą – Pareiga pranešti iš anksto ir laikinai sustabdyti pagalbos įgyvendinimą – Pažeidimas – Gavėjo galimybė remtis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais nesutinkant su Altmark sąlygų taikymu – Nebuvimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis ir 108 straipsnio 3 dalis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, skirtos įmonės vykdomų viešosios paslaugos įpareigojimų sąnaudoms kompensuoti – Sprendime „Altmark“ nustatyta antroji sąlyga – Sąlygos dėl objektyvaus ir skaidraus parametrų, kuriais vadovaujantis apskaičiuojama kompensacija, nustatymo vertinimas – Atsižvelgimas į viešosios paslaugos valdymo veiksmingumo reikalavimą – Nepriimtinumas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
9. Ieškinys dėl panaikinimo – Dalykas – Sprendimas, grindžiamas keliais pagrindais, iš kurių pakanka bent vieno, kad jo rezoliucinė dalis būtų pagrįsta – Tokio sprendimo panaikinimas – Sąlygos
(SESV 263 straipsnis)
10. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, skirtos įmonės vykdomų viešosios paslaugos įpareigojimų sąnaudoms kompensuoti – Sprendime „Altmark“ nustatyta ketvirtoji sąlyga – Kompensacijos nustatymas vidutinės atitinkamo sektoriaus įmonės sąnaudų analizės būdu, kai įmonė nėra parenkama pagal viešųjų pirkimų procedūrą – Su viešąja paslauga susijusią užduotį įpareigotos teikti įmonės sąnaudų analizės nepakankamumas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
11. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, skirtos įmonės vykdomų viešosios paslaugos įpareigojimų sąnaudoms kompensuoti – Sprendime „Altmark“ nustatyta ketvirtoji sąlyga – Kompensacijos nustatymas vidutinės atitinkamo sektoriaus įmonės sąnaudų analizės būdu, kai įmonė nėra parenkama pagal viešųjų pirkimų procedūrą – Suinteresuotajai valstybei narei tenkanti įrodinėjimo pareiga
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
12. Teismo procesas – Įstojimas į bylą – Argumentai, kurie skiriasi nuo palaikomos šalies argumentų – Priimtinumas – Sąlygos
(Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirta pastraipa; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalis)
13. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Pranašumo suteikimas pagalbos gavėjams – Tarpininko, veikiančio tik kaip tranzitinis arba mokėjimo kanalas, pareiga kitoms įmonėms išmokėti sumas – Netaikymas – Viešąją paslaugą teikiančios įmonės pareiga išmokėti iš mokesčio gautas ir atlyginti įmonėms už jų suteiktas paslaugas skirtas sumas – Įtraukimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
14. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybės išteklių teikiama pagalba – Valstybės išteklių sąvoka – Tesės aktas, kuriuo tretiesiems asmenims nurodytas konkretus jų išteklių naudojimo tikslas – Netaikymas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
15. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Pranašumas, suteiktas iš valstybės arba jos kontroliuojamų išteklių – Apimtis – Visuomeninio transliuotojo pajamos iš reklamos – Netaikymas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
16. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Pagrindai, kuriais valstybės pagalbos srityje galima remtis Komisijos sprendimo atžvilgiu – Per administracinę procedūrą nenurodyti pagrindai – Skirtumas tarp priimtinų teisės pagrindų ir nepriimtinų fakto pagrindų
(SESV 108 straipsnio 2 dalis ir 263 straipsnis)
17. Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Naujam gavėjui suteikta pagalba – Skirtumas tarp pagalbos schemų ir individualios pagalbos
(SESV 108 straipsnis)
18. Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Individuali pagalba, suteikta teisės subjektui, įsteigtam po pagalbos patvirtinimo ir aptariamos valstybės narės įstojimo į Sąjungą – Kvalifikavimas kaip esamos pagalbos – Sąlyga
(SESV 108 straipsnis)
1. Nagrinėjant pagalbos gavėjo pareikštus ieškinius dėl Komisijos sprendimo pripažinti nagrinėjamą pagalbą visiškai suderinama su bendrąja rinka arba pripažinti su ja suderinama vieną iš ginčijamų finansavimo priemonių panaikinimo, suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali atsirasti dėl akivaizdžios rizikos, kad ieškiniai turės įtakos ieškovių teisinei padėčiai, arba dėl to, jog ieškinių pateikimo rizika yra atsiradusi ir esama ieškinio pateikimo Europos Sąjungos teismui dieną.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad „akivaizdžios“ arba „atsiradusios ir esamos“ rizikos, jog gali būti pareikšti ieškiniai prieš ieškovę, kuri yra neteisėtos ir su vidaus rinka suderinamos pagalbos gavėja, egzistavimas pripažįstamas, kai, pirma, toks ieškinys jau nagrinėjamas nacionaliniuose teismuose tuo momentu, kai Bendrajame Teisme pareiškiamas ieškinys dėl panaikinimo arba kai jis pareiškiamas šiuose teismuose prieš tai, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio dėl panaikinimo, ir, antra, kai nacionaliniuose teismuose nagrinėjamo ieškovės nurodyto ieškinio dalykas yra pagalba, nagrinėjama sprendime, dėl kurio pareikštas ieškinys Bendrajame Teisme.
Darytina išvada, kad neteisėtos ir su vidaus rinka suderinamos pagalbos gavėjas gali turėti teisėtą ir esamą suinteresuotumą pareikšti ieškinį, grindžiamą pačiu aptariamų priemonių pripažinimu valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir nauja pagalba pagal Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB 93 straipsnio taikymo taisykles, 1 straipsnio c punktą, jeigu toks suinteresuotumas nurodytas nacionaliniame teisme pareikštame konkurento ieškinyje, kurio nagrinėjimas sustabdytas, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą, ir kuriuo siekiama iš jo prisiteisti palūkanas dėl neteisėtumo laikotarpio ir atlyginti žalą, patirtą dėl pagalbos neteisėtumo.
(žr. 34, 36–39 punktus)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 47–49 punktus)
3. Dėl valstybės pagalbos pažymėtina, kad remiantis Sprendime Altmark vartojamomis nedviprasmiškomis sąvokomis galima daryti išvadą, jog visų keturių jame nustatytų sąlygų tikslas yra aptariamą priemonę pripažinti valstybės pagalba, o dar tiksliau – nustatyti pranašumo buvimą. Valstybės intervencija, kuri neatitinka vienos ar kelių iš šių sąlygų, turi būti laikoma valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
Šiuo klausimu konkrečiai kalbant apie trečiosios ir antrosios Altmark sąlygų santykį, pažymėtina, kad, panašu, neįmanoma konstatuoti, jog įmonei gavėjai, įpareigotai vykdyti su viešąją paslaugą susijusią užduotį, suteikta kompensacija neviršija to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį sąnaudų, kurių patiriama vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, atsižvelgiant į gautas su tos veiklos vykdymu susijusias pajamas ir protingą pelną už šių įsipareigojimų vykdymą, iš anksto nežinant, pagal kokius kriterijus buvo nustatyta šios kompensacijos suma, o tai yra būtent antrosios Altmark sąlygos tikslas.
(žr. 54, 55 punktus)
4. Remiantis Protokolo Nr. 29 dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos (Amsterdamo protokolas) formuluote darytina išvada, jog šiuo aktu aiškinama SESV 106 straipsnio 2 dalyje išdėstyta nukrypti leidžianti nuostata. Todėl šis protokolas neturi reikšmės vertinant Altmark kriterijų, kuriais siekiama įrodyti pačios valstybės pagalbos suteikimą, o ne jos suderinamumą su vidaus rinka, taikymą. Be to, negalima teigti, jog pagal Amsterdamo protokolą netaikomos konkurencijos taisyklės ir Komisijai draudžiama tikrinti, ar valstybės finansavimas suteikia ekonominį pranašumą visuomeniniams transliuotojams remiantis kriterijais, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Altmark. Beje, net jei būtų pripažinta, kad Amsterdamo protokolas turi reikšmės vertinant, ar egzistuoja valstybės pagalba, jis apimtų tik pirmąją Altmark sąlygą dėl su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžimo.
(žr. 61, 62 punktus)
5. Nustatant, ar suteikta valstybės pagalba, Altmark sąlygų lankstesnį taikymą konkrečiu atveju galima pagrįsti sektoriaus, kuriame veikia kompensacijos gavėjas, nekonkurencingumu ir nekomerciškumu. Tačiau atsižvelgiant į visuomeninio transliavimo paslaugos užduoties ypatumą, kuris pabrėžtas Protokole Nr. 29 dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos, negalima teigti, kad transliavimo sektorius yra nekonkurencingas ir nekomercinis. Šis konkurencingumas ir komerciškumas pasireiškia konkrečiai tuo, kad visuomeninis transliuotojas, kuris iš dalies finansuojamas jo gaunamomis pajamomis iš reklamos, veikia reklamos televizijoje rinkoje.
(žr. 70 punktą)
6. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 79, 80, 83, 85 punktus)
7. Finansinės pasekmės priemonės, apie kurią nebuvo pranešta, gavėjui nėra aplinkybė, kuria, atsižvelgiant į bendrąjį teisinio saugumo principą, pagrindžiamas sprendimo, kuriame Teisingumo Teismas aiškina SESV 107 straipsnio 1 dalį taip, kad nagrinėjama priemonė pasirodo esanti valstybės pagalba, pasekmių apribojimas laiko atžvilgiu. Darytina išvada, kad tokios priemonės gavėjas negali remtis neigiamomis finansinėmis aplinkybėmis, kurias jam sukelia Altmark sąlygų taikymas šiai priemonei ir jos pripažinimas valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, aiškinamą Sprendime Altmark, prašydamas teisinio saugumo principo pagrindu šioje byloje netaikyti minėtų sąlygų.
Beje, klausimas, ar naudos, kuri faktinių aplinkybių susiklostymo momentu buvo laikoma kompensacija už su viešąja paslauga susijusios užduoties vykdymą, gavėjo įpareigojimas grąžinti pinigų sumą kartu ir atgaline data taikant praėjus daug metų po kompensacijos išmokėjimo priimtus teismų sprendimus dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies ir 108 straipsnio 3 dalies išaiškinimo atitinka teisinio saugumo principą, negali būti išspręstas byloje dėl sprendimo, kuriuo Komisija aptariamą kompensaciją pripažino valstybės pagalba, galiojimo. Nacionalinis teismas privalo įvertinti, jei reikia – prieš tai pateikęs Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, ar jam nurodytomis aplinkybėmis galima taikyti taisykles dėl pareigos grąžinti valstybei palūkanas už neteisėtumo laikotarpį ir, jei reikia, dėl pareigos atlyginti žalą, kurią jo konkurentai galėjo patirti dėl pagalbos neteisėtumo.
(žr. 82, 84 punktus)
8. Nustatant, ar egzistuoja valstybės pagalba, antroje Altmark sąlygoje, pagal kurią kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti, siekiant išvengti situacijos, kai kompensacija taptų ekonominiu pranašumu, galinčiu sudaryti šiai įmonei palankesnes sąlygas, palyginti su jos konkurentėmis, nustatyti trys reikalavimai, kuriuos turi atitikti kompensacijos apskaičiavimo kriterijai, kad būtų užtikrinta, jog šis skaičiavimas yra patikimas ir gali būti patikrinamas Komisijos. Šiuose reikalavimuose nurodyta, kad kompensacijos apskaičiavimo kriterijai turi būti nustatyti iš anksto pagal skaidrią procedūrą ir kad jie savaime būtų objektyvūs. Remiantis Sprendimu Altmark visiškai negalima teigti, kad pagal antrąją jame nustatytą sąlygą kompensacijos apskaičiavimo kriterijai turi būti suprantami taip, kad jie daro įtaką arba jais kontroliuojamos šios kompensacijos gavėjo patiriamos išlaidos.
Iš tiesų, antrosios sąlygos aiškinimas, kad kompensacijos apskaičiavimo kriterijai turi būti ne tik objektyvūs ir nustatyti iš anksto per skaidrią procedūrą, bet ir turi užtikrinti viešosios paslaugos valdymo veiksmingumą, neatitinka antrosios Altmark sąlygos formuluotės ir kelia painiavą su minėtame sprendime nustatyta ketvirtąja sąlyga, kuri susijusi su šiuo veiksmingumo reikalavimu.
Todėl reikalaudama, kad įmonei skirtos kompensacijos už su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą apskaičiavimo kriterijai būtų suformuluoti taip, kad su viešąja paslauga susijusi užduotis būtų vykdoma veiksmingai, Komisija daro teisės klaidą.
(žr. 102–106 punktus)
9. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 109 punktą)
10. Nustatant, ar egzistuoja valstybės pagalba, kiek tai susiję su ketvirtosios Altmark sąlygos, pagal kurią tuo atveju, kai netaikoma viešojo pirkimo konkurso procedūra, per kurią atrenkamas kandidatas, galintis vykdyti su viešąja paslauga susijusią užduotį mažiausiomis sąnaudomis, skiriama kompensacija turi būti apskaičiuojama kaip atskaitos tašką imant gerai valdomą ir reikiamas priemones turinčią tipinę įmonę, nagrinėjimu, tokios įmonės paieška siekiama optimizuoti kompensacijos, kuri laikoma būtina siekiant vykdyti su viešąja paslauga susijusią užduotį, dydį ir išvengti situacijos, kad neveiksmingai dirbančios įmonės patiriamos didelės sąnaudos būtų laikomos atskaitos tašku apskaičiuojant šios kompensacijos dydį.
Taigi tam, kad ši sąlyga būtų tenkinama, valstybei narei nepakanka deklaruoti, jog, atsižvelgiant į su viešąja paslauga susijusios užduoties ypatumus, rinkoje neįmanoma rasti į kompensacijos gavėją panašios įmonės ir vėliau stengtis įrodyti, kad gavėjas pats yra gerai valdoma ir pakankamai priemonių turinti įmonė, kaip tai suprantama pagal šią sąlygą.
(žr. 116, 117, 131 punktus)
11. Kalbant apie valstybės pagalbą, dėl įrodinėjimo naštos pažymėtina, kad nors Komisija turi įrodyti, jog buvo suteikta valstybės pagalba, nagrinėjama valstybė narė privalo, kaip nustatyta Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB 93 straipsnio taikymo taisykles, 10 straipsnio 2 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į 2 straipsnio 2 dalį, Komisijai pateikti visą reikiamą informaciją, kad ši galėtų priimti sprendimą dėl nagrinėjamos priemonės pripažinimo ir, jei reikia, dėl jos suderinamumo su vidaus rinka.
Taip valstybei narei tenka pareiga įrodyti, kad jeigu įmonė, įpareigota vykdyti aptariamą su viešąja paslauga susijusią užduotį, buvo atrinkta neorganizuojant viešojo pirkimo konkurso, tai šiai įmonei skirtos kompensacijos dydis buvo nustatytas remiantis išlaidų, kurių gerai valdoma ir pakankamai priemonių su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams vykdyti turinti tipinė įmonė būtų patyrusi vykdydama šią užduotį, analize. Jei toks įrodymas nepateikiamas, negalima atmesti galimybės, jog su viešąja paslauga susijusią užduotį įpareigotai teikti įmonei skirta kompensacija turi valstybės pagalbos požymių.
(žr. 124, 126 punktus)
12. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 156 punktą)
13. Kalbant apie valstybės pagalbą pažymėtina, kad tuo atveju, kai suma sumokama šaliai, kuri ją visą turi pervesti trečiajam asmeniui, iš esmės negali būti nė kalbos apie suteikiamą pranašumą šaliai, kuri veikia tik kaip „mokančioji organizacija“ arba „mokėjimo kanalas“. Tokiu atveju aptariama suma tik pereina per pastarosios šalies sąskaitas. Priešingą išvadą būtų galima daryti tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad vien dėl šio perėjimo aptariama šalis gauna naudos, pavyzdžiui, palūkanų forma už tą laikotarpį, kai ši suma yra jos sąskaitose.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad tuo atveju, kai vykdydama dalį teisės aktų leidėjo jai patikėtos užduoties įmonė turi naudotis kitų įmonių paslaugomis, o tai reiškia, jog už tai atsilygindama ji turi pastarųjų atžvilgiu prisiimti pareigą joms mokėti tinkamą atlygį už šias paslaugas, kad šios galėtų teikti aptariamas paslaugas, su viešąja paslauga susijusią užduotį įpareigota vykdyti įmonė turi pati prisiimti įsipareigojimus kitų įmonių atžvilgiu, o jos vaidmuo nėra paprastas iš mokesčių gautų ir kitoms įmonėms skirtų mokėjimų „tranzitinio kanalo“ vaidmuo. Be to, aplinkybė, kad kitos įmonės turi atskirą nuo su viešąja paslauga susijusią užduotį įpareigotos vykdyti įmonės nepriklausantį teisinį subjektiškumą, neturi jokios reikšmės.
(žr. 159, 171 punktus)
14. Kalbant apie valstybės pagalbą, pažymėtina, kad pranašumas, kuris suteikiamas ne iš valstybės išteklių, bet kuriuo atveju negali būti laikomas valstybės pagalba. Šiuo atveju valstybės ištekliais suteiktas pranašumas yra pranašumas, kurį suteikus daromas neigiamas poveikis valstybės ištekliams.
Paprasčiausia šio neigiamo poveikio forma gali būti valstybės išteklių pervedimas subjektui, kuriam suteikiamas pranašumas. Vis dėlto nebūtina kiekvienu atveju nustatyti valstybės išteklių perdavimo fakto, kad vienai ar kelioms įmonėms suteiktą pranašumą būtų galima laikyti valstybės pagalba. Taip galima suprasti valstybės ištekliams neigiamą poveikį darantį pranašumą, kuris gali būti suteiktas nepervedant valstybės išteklių. Taip yra būtent tuo atveju, kai taikoma priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių ir kurią pritaikius jos gavėjai atsiduria palankesnėje padėtyje, palyginti su kitais mokesčių mokėtojais, nors jokie valstybės ištekliai nebuvo pervesti.
Dėl valstybės išteklių sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, apimties pažymėtina, kad ji apima visas pinigines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali veiksmingai panaudoti paremdamos įmones, nesvarbu, ar tos priemonės nuolat priklauso valstybės turtui. Todėl net jei sumos, susijusios su nagrinėjama priemone, ne visuomet priklausė valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolat valstybės kontroliuojamos ir šitaip kompetentingos valstybės institucijos gali jomis naudotis, yra pakankama priežastis laikyti jas valstybės ištekliais.
Taigi valstybės ištekliai taip pat gali būti sudaryti iš išteklių, gaunamų iš trečiųjų asmenų, tačiau kuriuos jų savininkai arba savanoriškai perdavė valstybės žinion, arba apleido ir kurių valdymą prisiėmė valstybė, įgyvendindama savo suverenias teises. Atvirkščiai, negalima teigti, kad išteklius kontroliuoja valstybė ir kad todėl tai yra valstybės ištekliai, kaip tai suprantama šiame sprendime, tik dėl to, kad priimtame teisės akte valstybė nurodė trečiajam asmeniui konkretų savo išteklių naudojimo tikslą.
(žr. 190, 195, 196, 198, 201, 208, 209 punktus)
15. Su viešąja paslauga susijusią užduotį įpareigoto vykdyti transliuotojo pajamos iš reklamos yra reklamos užsakovų mokamas finansinis atlygis už jiems suteiktą kanalo reklamos laiką. Todėl nuo pat pradžių šios lėšos gaunamos ne iš valstybės, bet iš privačių, t. y. reklamos užsakovų, išteklių.
Dėl klausimo, ar galima teigti, jog šiuos privačios kilmės išteklius kontroliuoja aptariamos valstybės narės valdžios institucijos, reikia pažymėti, kad šių išteklių jų savininkai savanoriškai neperdavė valstybės žinion ir kad tai nėra ištekliai, kuriuos jų savininkai apleido ir kuriuos tvarkyti apsiėmė valstybė. Iš tiesų, kai valstybės narės kišimasis konkrečiai apsiriboja nustatymu, kokia dalis aptariamų išteklių iš reklamos pajamų turi būti pervesta šiam transliuotojui, ir kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi tik įgaliojimus apriboti iš šių išteklių gaunamą sumą, kuri bus pervesta šiam transliuotojui, tokie įgaliojimai negali būti laikomi pakankamais, kad būtų galima daryti išvadą, jog tai yra valstybės kontroliuojami ištekliai.
Atvirkščiai, jeigu kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų nurodymu dalis iš reklamos gautų pajamų būtų perduota šių valdžios institucijų žinion, ta dalis iš reklamos gautų lėšų taptų valstybės ištekliais. Priešingai, nėra priežasčių teigti, kad likusi iš reklamos gautų pajamų dalis, kuri nebuvo nepasilikta, yra valstybės ištekliai.
Aplinkybė, jog aptariamos valstybės narės Kultūros ministerija gali pasilikti dalį iš reklamos gautų pajamų, negali lemti skirtingos išvados. Iš tikrųjų tokia aplinkybė nereiškia, nei kad likusi nepasilikta dalis yra valstybės ištekliai, nei kad jų pervedimas transliuotojui yra jam suteikta valstybės pagalba. Galiausiai šiuo atveju jokios reikšmės neturi sutartinio ryšio tarp reklamos užsakovų ir šio transliuotojo arba jo įtakos reklamos veiklai nebuvimas.
Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl to, jog Komisijos sprendime tokios pajamos iš reklamos kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba, jame padaryta teisės klaida, dėl kurios šiuo klausimu šis sprendimas yra niekinis.
(žr. 211, 212, 214, 217, 218, 220 punktus)
16. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 229–231 punktus)
17. Dėl valstybės pagalbos pažymėtina, kad kai pagalba skiriama naujam gavėjui, kuris skiriasi nuo esamos pagalbos gavėjų, šio naujojo gavėjo atveju gali būti kalbama tik apie naują pagalbą. Šiuo atveju reikia atskirti, viena vertus, pagalbos schemas nuo, kita vertus, individualios pagalbos.
(žr. 236–239 punktus)
18. Kai kalbama apie konkurencijos teisę, taip pat, kai taikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis, įmonės sąvoka apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į šio subjekto teisinį statusą ar finansavimo būdus.
Taigi identifikuojant esamos pagalbos gavėją reikia atsižvelgti į ūkio vienetą, kuris yra šios pagalbos gavėjas, nepaisant bet kokių galimų jo teisinio statuso pokyčių. Todėl net individuali pagalba gali būti laikoma esama pagalba, nors ji buvo suteikta teisės subjektui, įsteigtam po pagalbos patvirtinimo ir aptariamos valstybės narės įstojimo į Sąjungą, jeigu paaiškėja, kad aptariamas teisės subjektas, kuris, kaip toks, neegzistavo pagalbos patvirtinimo momentu, tuo metu priklausė įmonei, t. y. ūkio vienetui, kuriam buvo suteikta esama pagalba.
(žr. 243, 244 punktus)