GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2016 m. balandžio 7 d.(1)
Byla C‑222/15
Hőszig kft
prieš
Alstom Power Thermal Services
(Pécsi Törvényszék (Pėčo teismas, Vengrija) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 23 straipsnio 1 dalis – Susitarimas dėl jurisdikcijos – Susitarimas dėl jurisdikcijos suteikimo vieno konkretaus valstybės narės miesto teismams – Bendrosios sutarties sąlygos“
1. Šioje byloje, susijusioje su civiline byla tarp dviejų įmonių ir tam tikrais klausimais dėl Reglamento (EB) Nr. 44/2001(2) 23 straipsnio 1 dalies sąvokos „jurisdikciją suteikiantis susitarimas“, Teisingumo Teismas galės apsvarstyti kai kuriuos esminius klausimus susitarimo dėl jurisdikcijos pagal tą reglamentą srityje.
Teisinis pagrindas
2. Reglamento (EB) Nr. 593/2008(3) 1 straipsnio „Materialinė taikymo sritis“ 2 dalyje numatyta:
„2. Šis reglamentas netaikomas:
<…>
e) arbitražiniams susitarimams ir susitarimams dėl teismo pasirinkimo;
<…>“
3. Reglamento Nr. 44/2001 II skyrius pavadintas „Jurisdikcija“. Jo 7 skirsnyje „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ yra du straipsniai (23 ir 24). Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:
a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba
b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba
c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys.“
Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai
4. Höszig, ieškovė pagrindinėje byloje, yra Vengrijoje įsisteigęs juridinis asmuo, o Alstom Power Thermal Services (atsakovės) teisių pirmtakė(4) yra Prancūzijoje įsisteigęs juridinis asmuo. Alstom teisių pirmtakė, įgyvendindama didelio masto projektą, ketino investuoti į Prancūzijoje jau veikiančias elektrines.
5. Alstom teisių pirmtakė pakvietė, be kitų įmonių, Höszig pateikti pasiūlymą; kvietimą teikti pasiūlymą sudarė: elementų, kurie yra sutarties dalykas ir kuriuos reikės pagaminti, sąrašas, šiems elementams taikomos techninės specifikacijos ir Alstom teisių pirmtakės bendrosios sutarties sąlygos, galiojusios 2008 m. gruodžio mėn. Alstom teisių pirmtakė išsiuntė tas specifikacijas Höszig elektroniniu paštu 2009 m. rugpjūčio 18 d.
6. Siekdama dalyvauti vykdant projektą Höszig pateikė pasiūlymą, dėl kurio šalys pasirašė keletą sutarčių dėl metalinių struktūrų pagaminimo; šios struktūros turėjo būti gaminamos Vengrijoje ir montuojamos Prancūzijoje veikiančiose elektrinėse. Su projektu susijusias sutartis šalys pasirašė nuotoliniu būdu.
7. Pirmojoje iš sutarčių, pasirašytoje 2010 m. gruodžio 16 d., buvo pateiktas sąrašas, pavadintas „Naudotini dokumentai“, kuriame nurodyta:
„1) šis užsakymas
2) techninės specifikacijos Nr. T91000001 / 1200 rev. C
3) bendrosios [Alstom teisių pirmtakės] sutarties sąlygos (2008 m. gruodžio mėn.)
Šie dokumentai taikytini nurodyta tvarka.“
8. Paskutiniame sutarties puslapyje buvo nurodyta, kad „užsakyme išvardyti visi sutarčiai vykdyti būtini dokumentai ir informacija. Būtina įsitikinti, kad turite dokumentus, pažymėtus atitinkamu numeriu, ir dokumentus, kurių reikalaujama tuose pirmuosiuose dokumentuose. Priešingu atveju pateikite rašytinį prašymą dėl trūkstamų dokumentų.“
9. Paskutiniame sutarties punkte taip pat buvo numatyta, kad „tiekėjas patvirtina, jog susipažino su šio užsakymo sąlygomis, priede pateikiamomis galiojančiomis bendrosiomis sutarties sąlygomis ir preliminariosios sutarties, jei ji bus sudaryta, sąlygomis ir šioms sąlygoms pritaria“.
10. Pagal „Bendrųjų sutarties sąlygų“ 23.1 punktą „Taikytina teisė ir ginčų sprendimas“ „užsakymui ir jį aiškinant taikoma Prancūzijos teisė. 1980 m. balandžio 11 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių netaikoma. Šalių ginčai, kylantys dėl užsakymo galiojimo, aiškinimo, vykdymo ar nutraukimo, arba su tuo susiję ginčai, kurių joms nepavyks išspręsti taikiai, išimtinai ir galutinai bus sprendžiami Paryžiaus teismuose, įskaitant pagreitintas procedūras, nutarčių dėl draudimo nustatymo priėmimą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.“
11. Šalių ginčas kilo dėl sutarčių vykdymo, ir Höszig pareiškė ieškinį Pécsi Törvényszék (Pėčo teismas) kaip jurisdikciją pagal sutarties vykdymo vietą turinčiam teismui.
12. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, ieškovė remiasi Reglamento Nr. 593/2008 10 straipsnio „Sutikimas ir turinio galiojimas“ 2 dalimi ir tvirtina, kad nustatyti jos elgesio pasekmes pagal Prancūzijos teisę būtų akivaizdžiai nepagrįsta, nes būtent jos pagaminti produktai buvo sutarties dalykas, o įsipareigojimų įvykdymo vieta buvo jos verslo vieta Vengrijoje, kur produktai buvo pagaminti, taigi visas gamybos procesas iki produktų pristatymo užsakovui vyko Vengrijoje.
13. Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad atsižvelgiant į nuorodą dėl Vengrijos teisę atitinkančio aiškinimo būtent pagal šią teisę reikia aiškinti „Bendrųjų sutarties sąlygų“ ir sutarčių santykį.
14. Ieškovė teigia, kad vadovaujantis Vengrijos civilinio kodekso 205/A ir 205/B straipsniais, kuriuose reglamentuojamas bendrųjų sutarties sąlygų įtraukimas į sutartis, atsakovės teisių pirmtakės „Bendrosios sutarties sąlygos“ nėra šalių pasirašytų sutarčių dalis.
15. Dėl šios priežasties, ieškovės manymu, taikytina ne į atsakovės teisių pirmtakės „Bendrąsias sutarties sąlygas“ įtraukta nuostata dėl taikytinos teisės, bet Reglamento Nr. 593/2008 4 straipsnio 1 dalies b punktas, pagal kurį paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo, t. y. ieškovės, įprastos buveinės valstybės teisė.
16. Dėl Vengrijos teismo jurisdikcijos ieškovė mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog dėl pirmiau nurodytų priežasčių atsakovės teisių pirmtakės „Bendrosios sutarties sąlygos“ nėra šalių pasirašytų sutarčių dalis, jurisdikcija turi būti nustatoma pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktą, pagal kurį bylą turi nagrinėti atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismas, t. y. Pécsi Törvényszék (Pėčo teismas).
17. Ieškovė taip pat teigia, kad jeigu teismas nuspręstų, kad atsakovės teisių pirmtakės „Bendrosios sutarties sąlygos“ yra šalių pasirašytų sutarčių dalis, tose sąlygose numatyta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo neatitinka Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes toje nuostatoje minimi „Paryžiaus teismai“. Tačiau Paryžius yra ne valstybė narė, bet miestas, o žodžių junginys „Paryžiaus teismai“ reiškia visus to miesto administracinėse ribose veikiančius teismus, bet ne konkretų teismą.
18. Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad atsakovė pateikė prieštaravimą dėl jurisdikcijos, kuriame remiasi atsakovės teisių pirmtakės „Bendrųjų sutarties sąlygų“ 23 punktu dėl „prekių ir paslaugų“, kuriame reglamentuoti klausimai dėl taikytinos teisės ir ginčų sprendimo.
19. Atsakovės teigimu, „Bendrosios sutarties sąlygos“ yra šalių pasirašytų sutarčių dalis, dėl to, vadovaujantis jų 23 punktu, Vengrijos teismas neturi jurisdikcijos spręsti iš sutarčių kylančių ginčų. Dėl šios priežasties atsakovė teigia, jog ieškovė pareiškė ieškinį teisme, kuris neturi jurisdikcijos spręsti šios bylos.
20. Pasak atsakovės, remiantis Reglamento Nr. 593/2008 10 straipsnio 2 dalimi galima nustatyti, ar nagrinėjant klausimą dėl duoto sutikimo būtų pagrįsta taikyti Prancūzijos teisę.
21. Atsakovės manymu, kaip matyti iš Reglamento Nr. 593/2008 3 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatų ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Prancūzijos teisės, kaip taikytinos teisės, ieškovės elgesio pasekmėms nustatyti pasirinkimas yra visiškai pagrįstas, nes, pirma, atsakovės teisių pirmtakė buvo Prancūzijoje vykdyto viešojo pirkimo, susijusio su didelėmis investicijomis į Prancūzijos elektrines, laimėtojo subrangovė, antra, Prancūzijos teisė yra atsakovei taikytina teisė ir, trečia, metalinėms struktūroms pagaminti ieškovė su atsakove nuotoliniu būdu sudarė sutartis dėl svarbių darbų, kurie yra to viešojo pirkimo objektas. Todėl dėl pirmiau nurodytų priežasčių atsakovė teigia, kad rėmimasis vienos iš šalių, t. y. pirkėjos, valstybės teise yra visiškai pagrįstas ir atitinka komercinę praktiką, ypač jei pirkimo–pardavimo sutarties dalykas bus naudojamas šalies pirkėjos valstybėje specialiai reglamentuotoje rinkoje. Todėl vertinant ieškovės elgesio pasekmes pagrįsta taikyti Prancūzijos teisę.
22. Atsakovės teigimu, „Bendrųjų sutarties sąlygų“ 23 punkte įtvirtinta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo visiškai atitinka Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalį, nes Paryžiaus miesto teismai yra valstybės narės (t. y. Prancūzijos) teismai. Dėl to, kad Paryžiaus teismai nėra visi Prancūzijos teismai, minėta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo netampa negaliojanti. Atsakovė mano, kad ieškovės siūlomu siauru aiškinimu neatsižvelgiama į Reglamento Nr. 44/2001 14 konstatuojamąją dalį, pagal kurią turi būti gerbiama sutarties šalių autonomija.
23. Nagrinėdamas šią bylą Pécsi Törvényszék (Pėčo teismas) 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi (Teisingumo Teismo gauta 2015 m. gegužės 15 d.) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl tokių klausimų:
„I. Dėl [Reglamento Nr. 593/2008]:
1. Ar valstybės narės teismas gali Reglamento Nr. 593/2008 10 straipsnio 2 dalyje vartojamą žodžių junginį „iš aplinkybių paaiškėja“ aiškinti taip, kad, nagrinėjant „aplinkybes, į kurias turi būti atsižvelgiama“ siekiant nustatyti, ar sutikimo nedavimas pagal valstybės, kurioje yra šalies įprasta buveinė, teisę yra pagrįstas, turimos mintyje aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, dalyku ir jos vykdymu?
Ar 1 punkte aprašytos situacijos „pasekmės“, kaip jos suprantamos pagal 10 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinamos taip: jei iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti, dėl vienos iš šalių rėmimosi [savo įprastos buveinės valstybės teise] paaiškėja, kad sutikimas dėl taikytinos teisės pagal šio straipsnio 1 dalį nebuvo pagrįsta jos elgesio pasekmė, valstybės teismas turi nuspręsti dėl sutarties sąlygos egzistavimo ir galiojimo pagal šalies, kuri taip remiasi, įprastos buveinės valstybės teisę?
2. Ar valstybės narės teismas Reglamento Nr. 593/2008 10 straipsnio 2 dalies nuostatas gali aiškinti taip, kad, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, jis turi diskreciją nustatyti, ar sutikimas dėl taikytinos teisės pagal šio straipsnio 1 dalį, remiantis aplinkybėmis, į kurias turi būti atsižvelgiama, nebuvo pagrįsta atitinkamos šalies elgesio pasekmė?
3. Jei, vadovaudamasi Reglamento Nr. 593/2008 10 straipsnio 2 dalimi, viena iš šalių remiasi savo įprastos buveinės valstybės teise tam, kad įrodytų, jog nedavė sutikimo, ar valstybės narės teismas turi atsižvelgti į šią teisę siekdamas nustatyti, ar, atsižvelgiant į nurodytas „aplinkybes“, pritarimas nurodytos teisės taikymui nebuvo pagrįstas tos šalies elgesys pagal minėtos valstybės teisę?
Ar tokiu atveju Bendrijos teisei prieštarauja valstybės narės teismo aiškinimas, pagal kurį nagrinėjant „aplinkybes“, siekiant nustatyti, ar pagrįstas sutikimo nedavimas, turimos mintyje aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos dalyku ir vykdymu?
II. Dėl [Reglamento Nr. 44/2001]:
1. Ar Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalies nuostatoms prieštarauja nacionalinio teismo aiškinimas, pagal kurį reikalaujama konkrečiai nurodyti kompetentingą teismą, ar, atsižvelgiant į šio reglamento 14 konstatuojamąją dalį, pakanka, kad šalių valia ar ketinimas akivaizdžiai išplauktų iš sutarties teksto?
Ar su Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis suderinamas valstybės narės teismo aiškinimas, kad vienos iš šalių į bendrąsias sutarties sąlygas įtraukta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, pagal kurią sutarties šalys nustato, kad ginčai, kylantys dėl užsakymo galiojimo, vykdymo ar nutraukimo, arba su tuo susiję ginčai, kurių joms nepavyks išspręsti taikiai, išimtinai ir galutinai bus sprendžiami konkrečios valstybės narės tam tikro miesto, nagrinėjamu atveju – Paryžiaus, teismuose, yra pakankamai tiksli, kad, atsižvelgiant į šio reglamento 14 konstatuojamąją dalį, iš sutarties teksto būtų galima aiškiai nustatyti su nurodyta valstybe nare susijusius šalių valią ir ketinimą?“
24. Rašytines pastabas pateikė Alstom, Vengrijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2016 m. sausio 21 d. vykusiame posėdyje Vengrijos vyriausybė ir Komisija taip pat pateikė žodines pastabas.
Analizė
Preliminarios pastabos
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti bylą. Tam Teisingumo Teismui jis pateikia du klausimus. Pirmasis klausimas susijęs su Reglamento Nr. 593/2008 10 straipsnio aiškinimu, o antruoju teiraujamasi, kaip aiškinti Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį.
26. Pagal Reglamento Nr. 593/2008 1 straipsnio 2 dalies e punktą į taikymo sritį aiškiai nepatenka „susitarimai dėl teismo pasirinkimo“. Todėl tas reglamentas negali turėti reikšmės nustatant jurisdikciją.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalimi draudžiama į vienos iš šalių bendrąsias sutarties sąlygas įtraukti jurisdikciją suteikiančią nuostatą, pagal kurią išimtinė ir galutinė jurisdikcija spręsti šalių ginčus suteikiama konkretaus valstybės narės miesto, šiuo atveju Paryžiaus, teismams. Siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į šį klausimą.
28. Šioje išvadoje daug kartų remsiuosi Teisingumo Teismo praktika, susijusia su 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(5) (toliau – Briuselio konvencija), nes Reglamentui Nr. 44/2001 pakeitus Briuselio konvenciją Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos nuostatų išaiškinimas galioja ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatoms, kai šių teisės aktų nuostatos gali būti laikomos lygiavertėmis(6). Pirmiausia Teisingumo Teismas jau yra aiškiai konstatavęs, kad tas pats pasakytina apie Briuselio konvencijos 17 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalį, kurios suformuluotos beveik vienodai(7).
29. Jurisdikciją suteikiantys susitarimai itin svarbūs tarptautinėse bylose(8). 23 straipsniu, kuris pagrįstai laikomas viena svarbiausių Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų(9), siekiama užtikrinti šalių autonomiją Reglamento Nr. 44/2001 sistemoje(10). Jo tikslas – užtikrinti teisinį saugumą, kad būtų galima pagrįstai numatyti, kuriam teismui priklausys jurisdikcija(11). Susitarimu dėl jurisdikcijos suteikimo siekiama neįtraukti jurisdikcijos, nustatomos pirmiausia pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 ir 5 straipsnius(12). Taigi galima pagrįstai daryti prielaidą, jog Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnis „turi viršenybę“(13) prieš kitas reglamento nuostatas, susijusias su jurisdikcija.
30. Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalis susijusi tik su susitarimu dėl jurisdikcijos, o ne su esminėmis sutarties nuostatomis. Taigi byloje Benincasa Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „procedūriniais tikslais parengtai nuostatai dėl jurisdikcijos taikomos konvencijos nuostatos, kurių tikslas – sukurti vienodas tarptautinės jurisdikcijos taisykles. Esminėms pagrindinės sutarties, į kurią įtraukta ta nuostata, nuostatoms ir atitinkamai ginčams dėl tos sutarties galiojimo taikoma lex causae, kuri nustatoma pagal jurisdikciją turinčio teismo valstybės privatinę tarptautinę teisę.“(14) Taigi jurisdikciją suteikiantis susitarimas nesusijęs su šalių sutarties likimu(15).
31. Be to, po to, kai buvo priimtas Sprendimas Powell Duffryn, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sąvoka „jurisdikciją suteikiantis susitarimas“ Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje turi būti aiškinama ne kaip paprasta nuoroda į vienos arba kitos susijusios valstybės nacionalinę teisę, o kaip savarankiška sąvoka(16).
32. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką 23 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad teismo pasirinkimas susitarime dėl jurisdikcijos suteikimo gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su tame straipsnyje nustatytais reikalavimais. Aplinkybės, susijusios su paskirto teismo ir nagrinėjamų santykių ryšiu, nuostatos galiojimu arba pasirinktame teisme taikytinomis materialinės teisės normomis dėl atsakomybės, nesiejamos su šiais reikalavimais(17).
33. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad susiejus sąlygos dėl jurisdikcijos galiojimą su tarp šalių sudaryto „susitarimo“ egzistavimu iš teismo, į kurį kreiptasi, reikalaujama pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų susitarė dėl jam jurisdikciją suteikiančios sąlygos (šis susitarimas turi būti aiškus ir tikslus), ir kad 23 straipsnyje nustatytais formos reikalavimais siekiama užtikrinti, kad sutarimas būtų iš tikrųjų įrodytas(18).
34. Kitaip tariant, Teisingumo Teismo nuomone, susitarimo buvimą galima nustatyti pagal faktą, kad įvykdyti Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalūs reikalavimai.
35. Žinoma, patį susitarimą, pirmiausia atsižvelgiant į konsensuso klausimą, taip pat sudaro subjektyvūs elementai, ne tik visiškai formalūs reikalavimai, tad kyla klausimas, kiek tokiems subjektyviems elementams taikytina Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalis ir ar (arba veikiau kiek) pagal tą nuostatą galima remtis nacionaline teise dėl visų kitų susitarimo reikalavimų, kaip antai teisinio veiksnumo, sutikimo trūkumo(19) ir kt.(20) Taigi kol kas riba tarp konkrečių elementų, kuriems taikoma arba netaikoma Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalis, nėra visiškai aiški(21).
36. Vis dėlto atkreipiu Teisingumo Teismo dėmesį, kad, mano nuomone, sprendimą šioje byloje galima priimti remiantis nusistovėjusia teismo praktika ir neaptariant šios ribos.
37. Žinoma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar šalys faktiškai buvo pasiekusios konsensusą dėl sąlygos dėl jurisdikcijos suteikimo. Remdamasis šios išvados 28–33 punktuose išdėstytais argumentais ir mano turima informacija, manyčiau, kad taip ir yra.
Dėl konsensuso
38. Siekiant nustatyti, ar šalys buvo pasiekusios aiškų ir tikslų konsensusą, kaip reikalaujama pagal pirmiau minėtą Teisingumo Teismo praktiką, reikia išnagrinėti, ar įvykdyti 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalūs reikalavimai.
39. Reikia išsamiau išnagrinėti du klausimus: ar susitarimas sudarytas raštu, kaip reikalaujama 23 straipsnio 1 dalies a punkte, ir, jeigu taip, ar apibūdinimas, kas yra „Paryžiaus teismai“, pakankamai tikslus.
40. Manyčiau, kad į abu šiuos klausimus reikėtų atsakyti teigiamai.
41. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „jeigu sąlyga dėl jurisdikcijos suteikimo įtraukta į vienos iš šalių bendrąsias sutarties sąlygas, atspausdintas kitoje sutarties lapo pusėje, reikalavimas [kad susitarimas turi būti sudarytas raštu] pagal konvencijos 17 straipsnio pirmą pastraipą įvykdytas tik tada, jeigu abiejų šalių pasirašytoje sutartyje yra aiški nuoroda(22) į tas bendrąsias sąlygas“(23).
42. Alstom teisių pirmtakės bendrųjų sutarties sąlygų, į kurias sutartyje pateikta tiesioginė nuoroda, 23 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad jurisdikcija suteikiama Paryžiaus teismams.
43. Į klausimą, ar sąvoka „Paryžiaus teismai“ pakankamai tiksli, atsakyčiau teigiamai. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Briuselio konvencijos 17 straipsnio negalima aiškinti taip, kad sąlyga dėl jurisdikcijos turi būti suformuluota taip, kad kompetentingą teismą būtų galima nustatyti vien pagal jos formuluotę. Pakanka, kad sąlygoje būtų išdėstyti objektyvūs veiksniai, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą arba teismus, kuriuose jos norėtų spręsti tarp jų kilusius arba galinčius kilti ginčus. Tie veiksniai, kurie turi būti pakankamai tikslūs, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją, tam tikrais atvejais gali būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes(24). Be to, kalbant apie argumentą, kad Paryžiuje yra keli teismai, kurie gali būti kompetentingi priimti sprendimus tokiose bylose, kaip nagrinėjamu atveju, byloje Meeth(25) Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Briuselio konvencijos 17 straipsnio negalima aiškinti taip, kad juo siekiama neleisti šalims susitarti dėl dviejų arba kelių teismų, kuriuose būtų galima spręsti galinčius kilti ginčus(26).
44. Lieka klausimas, pagal kurią teisę reikia nustatyti, kuris Paryžiaus teismas kompetentingas. Šiuo klausimu norėčiau remtis generalinio advokato F. Capotorti išvada byloje Meeth, kurioje dėl valstybės teismų paskyrimo sąlygos jis konstatavo: „Mano nuomone, aišku, kad taip suformuluota sąlyga netiesiogiai daroma nuoroda į teritorinės jurisdikcijos taisyklių sistemą, susijusią su [reikalavimo] verte ir dalyku ir galiojančią atitinkamoje valstybėje, kad būtų galima tiksliai nustatyti teismą, į kurį reikia kreiptis.“(27) Sprendime toje byloje(28) Teisingumo Teismas, atrodo, priėmė tai kaip savaime suprantamą dalyką ir daugiau šio klausimo nenagrinėjo. Mano nuomone, tokiais pat argumentais galima vadovautis ir šioje byloje. Tiksliai atsakyti, kuris Paryžiaus teismas kompetentingas, reikia pagal Prancūzijos proceso teisę(29).
Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 ir 2005 m. Hagos konvencija
45. Kaip žinoma, Reglamentas Nr. 44/2001 pakeistas Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012(30). Pastarasis reglamentas netaikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui, remiantis jo 66 straipsnyje pateiktomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis(31). Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad vienas iš svarbiausių nauja redakcija išdėstyto reglamento tikslų – gerinti susitarimų dėl jurisdikcijos veiksmingumą, kad ir paisant ryšio su lis pendens(32), siūlau trumpai pažvelgti į naująjį tekstą.
46. Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnyje dabar numatyta: „Jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu.“(33)
47. Būtų galima tvirtinti, kad dabar naujoji formuluotė aprėpia visus materialinės teisės klausimus, įskaitant susitarimui keliamus reikalavimus, ir kad ja bandoma pakeisti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su savarankišku nustatymu, ar sutikimas faktiškai yra(34). Vis dėlto nesu tikras, kad taip ir yra. Žodžiu „išskyrus“, atrodo, siekiama parodyti, kad jurisdikciją suteikiančio susitarimo galiojimas preziumuojamas(35). Be to, iš nauja redakcija išdėstyto teisės akto teisėkūros istorijos nematyti, kad būtų ketinama pakeisti Teisingumo Teismo praktiką šioje srityje arba padaryti jai poveikį(36). Pasirinkta formuluotė, ko gero, atitinka generalinio advokato G. Slynn požiūrį byloje Elefanten Schuh; jo nuomone, siekiant nustatyti jurisdikciją suteikiančio susitarimo buvimą bylose, kurioms netaikytina ES teisė(37), reikia remtis valstybės narės, kurios teismai pasirinkti, teise(38). Pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį reikėtų vadovautis požiūriu, kad šis klausimas spręstinas pagal valstybės narės, į kurios teismus kreiptasi dėl šios bylos nagrinėjimo, teisę.
48. Bet kuriuo atveju šioje byloje nėra pagrindo abejoti dėl jurisdikciją suteikiančio susitarimo galiojimo iš esmės. Todėl nėra poreikio remtis materialine teise.
49. Pagrindinė priežastis, dėl kurios minėta formuluotė įtraukta į dabartinę Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalį, mano nuomone, susijusi su siekiu suderinti tą straipsnį su Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo(39), įsigaliojusios 2015 m. spalio 1 d.(40), 5 straipsnio tekstu. Pagal to straipsnio 1 dalį „Susitariančiosios Valstybės teismas arba teismai, nurodyti susitarime dėl išimtinio teismingumo, turi jurisdikciją spręsti ginčą, kuriam taikomas susitarimas, išskyrus atvejus, kai susitarimas yra niekinis pagal tos valstybės teisę“(41).
50. Sąjunga yra ir Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos(42) narė, ir Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo(43) susitariančioji šalis. Atsižvelgiant į tai, kad srityje, kurią aprėpia konvencija, Sąjunga turi kompetenciją pagal reglamentus Nr. 44/2001 ir Nr. 1215/2012, norima kuo labiau suderinti konvenciją su tuose Sąjungos reglamentuose įtvirtinta sistema.
51. Apskritai kalbant, pagal 2005 m. Hagos konvencijos 3 straipsnio b punktą susitarimas dėl teismingumo, kuriame nurodomi vienos iš susitariančiųjų valstybių teismai arba vienas ar daugiau vienos iš susitariančiųjų valstybių konkrečių teismų, turi būti laikomas susitarimu dėl išimtinio teismingumo, išskyrus atvejus, kai šalys aiškiai nurodė kitaip. Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje(44) konkrečiai nagrinėjamas klausimas dėl susitarimo, susijusio su valstybės teismais apskritai arba su vienu ar keliais konkrečiais valstybės teismais(45).
Išvada
52. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į antrąjį Pécsi Törvényszék (Pėčo teismas) pateiktą klausimą atsakyti taip:
Sąlyga, numatyta vienos iš šalių bendrosiose sutarties sąlygose ir paminėta šalių sutartyje, kuria konkretaus valstybės narės miesto teismams suteikiama išimtinė ir galutinė jurisdikcija spręsti ginčus, kurių šalys negali išspręsti taikiai, aiškintina kaip „jurisdikciją suteikiantis susitarimas“, kaip tai suprantama pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 23 straipsnio 1 dalį.