BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. gruodžio 11 d.(*)

„Valstybės pagalba – Elektros energija – Pagalba daug energijos naudojančioms įmonėms – Austrijos ekologiškos elektros energijos įstatymas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Valstybės pagalbos apibrėžimas – Valstybės ištekliai – Priskyrimas valstybei – Atrankinis pobūdis – Bendrasis bendrosios išimties reglamentas – Įgaliojimų viršijimas – Vienodas požiūris“

Byloje T‑251/11

Austrijos Respublika, atstovaujama C. Pesendorfer ir J. Bauer, padedamų advokato T. Rabl,

ieškovė,

palaikoma

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos S. Behzadi-Spencer ir S. Ossowski, vėliau S. Behzadi-Spencer ir L. Christie,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą V. Kreuschitz ir T. Maxian Rusche, vėliau T. Maxian Rusche ir R. Sauer,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2011 m. kovo 8 d. Komisijos sprendimą 2011/528/ES dėl valstybės pagalbos priemonės C 24/09 (ex N 446/08) – Valstybės pagalba daug energijos naudojančioms verslo įmonėms pagal Austrijos ekologiškos elektros energijos įstatymą (pranešta Dokumentu Nr. C(2011) 1363) (OL L 235, p. 42)

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich, teisėjai J. Schwarcz (pranešėjas) ir V. Tomljenović,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. vasario 27 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Pagal 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią [d]irektyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, p. 16, toliau – direktyva dėl atsinaujinančių energijos šaltinių) Europos Sąjungos valstybės narės iki 2020 m. turi pasiekti privalomus nacionalinius planinius rodiklius, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. Pagal minėtą direktyvą nustatomi tikslai, o priemonių jiems pasiekti pasirinkimas paliekamas valstybių narių diskrecijai. Šios direktyvos I priede „Bendrieji nacionaliniai planiniai atsinaujinančių išteklių energijos dalies bendrame galutiniame energijos suvartojime rodikliai 2020 m.“ buvo numatyta, kad Austrijos siektinas planinis rodiklis 34 %.

2        2008 m. iš dalies pakeistu Ökostromgesetz (Austrijos įstatymas dėl ekologiškos elektros energijos, BGBl. I, 114/2008, toliau – iš dalies pakeistas ÖSG) Austrijos Respublika nusprendė siekti savo nacionalinio planinio rodiklio. Šiuo klausimu buvo nustatytos dvi esminės priemonės. Pirma, iš dalies pakeistame ÖSG numatomas ekologiškos elektros energijos gamybos skatinimas, kiekvienam ekologiškos elektros energijos gamintojui užtikrinant, kad ši elektros energija iš jų visa bus supirkta nustatyta kaina. Elektros energiją superka atsiskaitymo už ekologišką elektros energiją centras, kurio funkcijų vykdymas pagal koncesiją buvo perduotas privačiai akcinei bendrovei Abwicklungsstelle für Ökostrom AG (toliau – ÖMAG ). Pagal įstatymą užtikrinamą supirkimo kainą, kuri yra didesnė už elektros energijos rinkos kainą, kiekvienais metais bendrojo taikymo teisės aktu nustato Austrijos federalinė ekonomikos reikalų ir darbo ministerija (dabar – Austrijos federalinė ekonomikos, šeimos ir jaunimo ministerija, toliau – kompetentinga Austrijos federalinė ministerija).

3        Antra, iš dalies pakeistame ÖSG numatomas dėl to turėtų elektros energijos vartotojo išlaidų perkėlimas. Viena vertus, kiekvienas galutinis vartotojas, prijungtas prie viešojo skirstymo tinklo, neatsižvelgiant į suvartojimą, moka metinį mokestį, kurio dydis gali būti nuo 15 iki 15 000 eurų, nelygu prisijungimo prie tinklo lygis, kaip tai numatyta iš dalies pakeisto ÖSG 22 straipsnio 1 dalyje ir 22bis straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, elektros energijos tiekėjai privalo iš ÖMAG nupirkti visą jos turimą ekologišką elektros energiją teisės aktuose numatyta kaina (toliau – atsiskaitymo kaina). Minėti tiekėjai vėliau savo klientams perskaičiuodami kainą gali perkelti dėl to patirtas papildomas išlaidas. Vis dėlto iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje, kuris jau nebegalioja, Austrijos Respublika numatė specialią kompensavimo daug energijos naudojančioms įmonėms tvarką, šių įmonių mokėtiną sumą ribojant konkrečia suma, apskaičiuota kiekvienai įmonei, kuriai taikoma ši tvarka, atsižvelgiant į jų grynąją gamybos vertę (toliau – kompensuojamasis mokestis).

4        2008 m. birželio 27 d. Austrijos Respublika pateikė išankstinį pranešimą, kad planuoja keisti galiojantį ir 2006 m. liepos 4 d. Komisijos sprendimu patvirtintos bei su vidaus rinka suderinama pripažintos [Valstybės pagalba, bylos NN 162a/2003 ir N 317a/2006: „Förderung der Elektrizitätserzeugung aus erneuerbaren Energieträgern im Rahmen des österreichischen Ökostromgesetzes (Einspeisetarife)“] Ekologiškos elektros energijos įstatymą.

5        2008 m. rugsėjo 5 d. Austrijos Respublika pateikė visą iš dalies pakeistą ÖSG. Po įvairių pasikeitimų informacija ir Komisijos bei Austrijos valdžios institucijų susitikimų dėl minėto pateikto akto, vykusių nuo 2008 m. spalio 28 d. ir vėliau, kai 2009 m. liepos 9 d. Komisijai skundą dėl iš dalies pakeistame ÖSG numatytos „išimties“ daug energijos naudojančioms įmonėms pateikė Bundesarbeitskammer (Austrijos federaliniai darbuotojų rūmai), minėta institucija 2009 m. liepos 22 d. oficialiai pranešė suinteresuotiesiems asmenims apie galimybę pateikti pastabas dėl aptariamos priemonės (OL C 217, p. 12, toliau – oficialus pranešimas).

6        Kaip matyti iš oficialaus pranešimo 78 punkto, Komisija, viena vertus, nusprendė, kad iš dalies pakeistas ÖSG yra suderinamas su EB 87 straipsnio 3 dalies c punktu, kiek tai susiję su numatytų priemonių taikymu ekologiškos elektros energijos gamintojams. Manydama, kad tai yra valstybės pagalba, Komisija ją pripažino suderinama su Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairėmis (OL C 82, 2008, p. 1, toliau – gairės).

7        Kita vertus, dėl „pagalbos“ daug energijos naudojančioms įmonėms Komisija išreiškė abejonių dėl jos suderinamumo su valstybės pagalbą reglamentuojančiomis normomis (oficialaus pranešimo 78 punktas). Ji iš esmės nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, kaip veikė ši pagalbos schema, dėl jos minėtos įmonės įgijo nepagrįstą pranašumą. Komisijos nuomone, šiuo atveju aptariama priemonė atitiko EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus ir turėjo būti laikoma valstybės pagalba, neturinčia požymių, leidžiančių ją pripažinti suderinama su bendrąją rinką reglamentuojančiomis normomis. Ji, be kita ko, nusprendė, jog negalima daryti išvados, kad turi būti taikomas gairių 4 punktas ar tenkinamos sąlygos, leidžiančios nagrinėjamą pagalbą pripažinti suderinama su bendrąja rinka. Be to, Komisija mano, kad vertinant minėtą priemonę reikia atsižvelgti į jos neigiamą poveikį aplinkai, nes ji mažino elektros energijos kainą didiesiems energijos vartotojams.

8        Vėliau Komisija nusprendė pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 4 straipsnio 4 dalį (oficialaus pranešimo 83–85 punktai). Su šiuo sprendimu buvo pateiktas ir siūlymas Austrijos Respublikai išdėstyti savo poziciją bei pateikti visą nagrinėjamai priemonei vertinti reikšmingą informaciją ir oficialaus pranešimo kopiją galimiems nagrinėjamos priemonės gavėjams. Galiausiai Komisija priminė Austrijos Respublikai EB sutarties 88 straipsnio 3 dalies stabdomąjį poveikį ir nurodė Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnį, pažymėdama, kad visa neteisėta pagalba gali būti susigrąžinta iš jos gavėjų.

9        2009 m. spalio 8 d. raštu Austrijos Respublika pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą. Austrijos valdžios institucijos nurodė manančios, kad nagrinėjama priemonė nėra valstybės pagalba, nes neturi atrankinio pobūdžio ir teikiama ne iš valstybės išteklių. Minėtos valdžios institucijos taip pat pabrėžė nagrinėjamos priemonės logiką, kuri, jų nuomone, leidžia objektyviai atskirti įmones, kurioms taikytina ši priemonė nuo tų, kurios negali ja pasinaudoti, pažymėdamos, kad toks atskyrimas nėra valstybės pagalba. Jos konkrečiai nurodė, kad minėta priemonė labai panaši į Erneuerbare-Energien-Gesetz (Vokietijos įstatymas dėl ekologiškos elektros energijos, BGBl. 2008, I 2074, toliau – EEG).

10      2009 m. spalio 7 d. raštu Bundesarbeitskammer pateikė Komisijai pastabas dėl priemonės daug energijos naudojančioms įmonėms. 2009 m. gruodžio 22 d. raštu Austrijos Respublika atsakė į nuomonę, kurią jai Komisija perdavė 2009 m. lapkričio 23 d. raštu; 2010 m. balandžio 22 d. ji pateikė papildomos informacijos apie nagrinėjamą priemonę.

11      2010 m. birželio 21 d. ir po to, kai 2010 m. liepos 9 d. įvyko susitikimas su Austrijos atstovais, liepos 19 d. raštais Komisija paprašė Austrijos Respublikos pateikti papildomos informacijos; šį prašymą pastaroji patenkino 2010 m. rugsėjo 13 d.

12      2010 m. lapkričio 24 d. rašte Komisijai Austrijos Respublika pabrėžė, koks svarbus šaliai iš dalies pakeistas ÖSG, ir paprašė, kad sprendimas šioje byloje būtų priimtas iki 2010 m. gruodžio mėn. pradžios. 2010 m. gruodžio 9 d. įvyko dar vienas Komisijos ir Austrijos Respublikos atstovų susitikimas.

13      2010 m. gruodžio 30 d. raštu Austrija pakartojo argumentus, kuriuos per tyrimo procedūrą buvo pateikusi priemonei palaikyti, ir paprašė Komisiją patvirtinti daug energijos naudojančioms verslo įmonėms skirtą išimties mechanizmą. Komisija į šį raštą atsakė 2011 m. sausio 25 d.

14      2011 m. kovo 8 d. Komisija priėmė Sprendimą 2011/528/ES dėl valstybės pagalbos priemonės C 24/09 (ex N 446/08) – Valstybės pagalba daug energijos naudojančioms verslo įmonėms pagal Austrijos ekologiškos elektros energijos įstatymą (OL L 235, p. 42, toliau – ginčijamas sprendimas). Ji nusprendė, kad nagrinėjamas mechanizmas yra atrankinis pranašumas, iš dalies mažinantis daug energijos naudojančių įmonių sąnaudas, kurių jos būtų patyrusios. Ji nurodė, kad toks mechanizmas lemtų valstybės išteklių praradimą jos pačios sutikimu. Ji taip pat nusprendė, kad minėtas mechanizmas taip iškraipytų konkurenciją ir prekybos sąlygas, kad neatitiktų bendrojo intereso. Taigi nusprendusi, kad nagrinėjama priemonė, kuria nustatoma dalinė išimtis daug energijos naudojančioms įmonėms, yra valstybės pagalba, kuri mažina minėtų įmonių veiklos sąnaudas ir negali būti pateisinama sistemos pobūdžiu ir bendra schema, Komisija pripažino ją nesuderinama su bendrąja rinka.

15      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

Valstybės pagalba iš dalies atleidžiant nuo prievolės pirkti ekologišką elektros energiją, kurią [Austrijos Respublika] ketina teikti daug energijos naudojančioms įmonėms, yra nesuderinama su vidaus rinka.

Todėl pagalba negali būti teikiama.

2 straipsnis

[Austrijos Respublika] privalo per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą gavimo dienos pranešti Komisijai apie priemones, kurių imtasi šiam sprendimui įgyvendinti.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Austrijos Respublikai.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

16      2011 m. gegužės 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai Austrijos Respublika pateikė šį ieškinį. 2011 m. rugpjūčio 4 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį. 2011 m. spalio 19 d. Austrijos Respublika pateikė dubliuką, o 2011 m. gruodžio 5 d. Komisija – tripliką. 2011 m. rugsėjo 26 d. Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos jungtinė Karalystė pateikė prašymą įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą. 2012 m. vasario 3 d. Jungtinė Karalystė pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. 2012 m. balandžio 2 d. Komisija pateikė pastabas dėl minėto paaiškinimo.

17      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į penktąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta šiai kolegijai. Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių, pateikė šalims klausimus raštu, į kuriuos šios atsakė per nustatytą terminą.

18      2014 m. vasario 27 d. vykusiame posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo klausimus.

19      Austrijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

20      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus kaip nepriimtinus,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus kaip visiškai nepagrįstus,

–        atmesti trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus kaip visiškai nepagrįstus,

–        priteisti iš Austrijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

21      Jungtinė Karalystė Bendrojo Teismo prašo: 

–        konstatuoti, kad pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas, ir pripažinus, kad jis yra priimtinas, panaikinti ginčijamą sprendimą.

 Dėl teisės

22      Grįsdama ieškinį Austrijos Respublika nurodo keturis ieškinio pagrindus. Pirma, ginčijamu sprendimu pažeista SESV 107 straipsnio 1 dalis, nes nusprendusi, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22c straipsnyje numatyta schema yra valstybės pagalba, Komisija padarė teisės klaidą. Antra, minėtu sprendimu pažeista ta pati nuostata, nes nusprendusi, kad minėta priemonė yra atrankinė, Komisija padarė teisės klaidą. Trečia, Komisija klaidingai taikė SESV 107 straipsnio 3 dalį ir viršijo įgaliojimus. Ketvirta, Komisija skirtingai vertino ekonominiu ir konkurenciniu poveikiu panašias situacijas.

 Dėl pirmojo ir antrojo ieškinio pagrindų priimtinumo

23      Komisija tvirtina, kad nurodydama pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus Austrijos Respublika nenagrinėja ginčijamo sprendimo motyvų ir nepatikslina konstatuojamųjų dalių, kuriose Komisija tariamai padarė teisės klaidą. Ji tvirtina, kad priežastis, dėl kurių iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatyta schema nėra valstybės pagalba, Austrijos Respublika nurodė iš esmės pateikdama tuos pačius tvirtinimus, kuriuos pateikė per administracinę procedūrą. Todėl remiantis Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalimi šie ieškinio pagrindai turėtų būti atmesti kaip nepriimtini. Šiuo klausimu Komisija nurodo 1961 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Fives Lille Cail ir kt. / Aukščiausioji valdžios institucija (19/60, 21/60, 2/61 ir 3/61, Rink., EU:C:1961:30, 617 ir 644 punktai) ir 1992 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija / Danija (C‑52/90, Rink., EU:C:1992:151, 17 punktas). Visi dublike šiuo klausimu pateikti papildomi argumentai taip pat yra nepriimtini.

24      Triplike Komisija tvirtina, jog viso reikalavimų turinio pakartojimas ieškinyje neatitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Šiuo klausimu ji nurodo 1993 m. balandžio 28 d. Nutartį De Hoe / Komisija (T‑85/92, Rink., EU:T:1993:39, 23 punktas), pažymėdama, kad funkciškai apskundimo procedūra viešosios tarnybos teisės srityje yra panaši į administracinę procedūrą valstybės pagalbai taikomos teisės srityje.

25      Austrijos Respublika tvirtina, kad iš ieškinio aiškiai matyti, jog kaltinimas pažeidus Sutartį dėl ESV pagrįstas tiek SESV 107 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimu (pirmasis, antrasis ir trečiasis ieškinio pagrindai), tiek vienodo požiūrio principo pažeidimu (ketvirtasis ieškinio pagrindas). Ji tvirtina, jog būtų per daug formalu reikalauti, kad ieškinyje ar ieškinio pagrindų santraukoje būtų aiškiai nurodyta, kuriems ginčijamo sprendimo punktams skirti ieškinio pagrindai.

26      Bendrasis Teismas primena, kad, remiantis Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalimi, ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą byloje, prireikus – be papildomos informacijos (2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Asklepios Kliniken / Komisija, T‑167/04, Rink., EU:T:2007:215, 39 punktas).

27      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir tinkamą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis remiasi, būtų nurodytos, bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai, ieškinyje. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti paremtas ir papildytas pateikiant nuorodą į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinės argumentacijos elementų nebuvimo, kurie pagal anksčiau nurodytą nuostatą turi būti pačiame ieškinyje (žr. 26 punkte minėto Sprendimo Asklepios Kliniken / Komisija, EU:T:2007:215, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

28      Konkrečiai dėl dviejų ieškinio pagrindų, kuriuos Komisija laiko nepriimtinais, pirmiausia reikia pažymėti, kad iš ieškinio teksto matyti, jog nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą Austrijos Respublika, remdamasi pakankamai tiksliais ir suprantamais tvirtinimais, susijusiais su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir nuorodomis į teismų praktiką bei doktriną, teigia, kad nagrinėjam mechanizmui panaudoti ištekliai nėra valstybės ir kad, atsižvelgiant į šį mechanizmą, tai nėra valstybės pagalba. Jos argumentai leidžia Komisijai parengti savo gynybą, o Bendrajam Teismui – priimti sprendimą šioje byloje, prireikus – be papildomos informacijos, kaip to reikalaujama pagal teismų praktiką, įtvirtintą 26 punkte minėtame Sprendime Asklepios Kliniken / Komisija (EU:T:2007:215). Be to, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, atitinkama ginčijamo sprendimo motyvavimo dalis lengvai nustatoma.

29      Taip pat iš ieškinio teksto matyti, kad nurodydama antrąjį ieškinio pagrindą Austrijos Respublika ginčija Komisijos vertinimą, kad nagrinėjama priemonė, pagal kurią daug energijos naudojančios įmonės iš dalies atleidžiamos nuo tam tikrų iš dalies pakeistame ÖSG numatytų mokėjimų, yra atrankinė. Austrijos Respublika mano, kad nebuvo atrankos nei faktiniu, nei teisiniu požiūriais. Šiuo klausimu ji pateikia pakankamai tikslių paaiškinimų dėl iš dalies pakeistame ÖSG numatytos sistemos pobūdžio ir logikos, pirmiausia norėdama išsiaiškinti, ar šio įstatymo 22c straipsnis iš tikrųjų turėjo būti vertinamas kaip „pagrindinės sistemos“ išimtis. Toliau ji pateikia pakankamai tikslių tvirtinimų, kad net pripažinus tai kaip išimtį, reikėtų sistemą pripažinti pagrįsta dėl jos logikos ir vidinės koncepcijos. Ginčydama bet kokį atrankinį pobūdį ji taip pat remiasi paties iš dalies pakeisto ÖSG tekstu ir konkrečiais elementais, be kita ko, lentelėmis, iš kurių matyti, kad visos įmonės, neatsižvelgiant į dydį ir veiklos sritį, galėjo pasinaudoti minėtoje nuostatoje numatyta taisykle. Priešingai, nei Bendrajam Teismui nurodo Komisija, taip ji aiškiai stengėsi atsakyti į tam tikrus minėtos institucijos ginčijamame sprendime išdėstytus teiginius. Todėl reikia konstatuoti, kad, kalbant apie antrąjį ieškinio pagrindą, Austrijos Respublikos argumentai, pagrįsti, be kita ko, tam tikromis nuorodomis į teismų praktiką ir Komisijos sprendimus, leidžia šiai institucijai pasirengti gynybai, o Bendrajam Teismui – priimti sprendimą šioje byloje, prireikus – be papildomos informacijos.

30      Šio sprendimo 28 ir 29 punktuose pateiktos išvados nepaneigia Komisijos nuoroda į 24 punkte minėtą Nutartį De Hoe / Komisija (EU:T:1993:39). Pirma, ši nutartis susijusi su kita nei nagrinėjama šioje byloje sritimi, t. y. su viešosios tarnybos teise, kurioje administracinė apskundimo procedūra, priešingai, nei tvirtina Komisija, negali būti prilyginta procedūrai, per kurią vertinamas valstybės pagalbos suderinamumas su vidaus rinka. Antra, kaip matyti iš minėtos nutarties 23 punkto, ji susijusi su konkretaus atvejo, kai visas skundo turinys buvo integruotas į patį ieškinio tekstą, o tai prilygintina paprasčiausiai nuorodai į priedą, vertinimu. Tokia bendra nuoroda į kitus dokumentus skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamo atvejo, kai Austrijos Respublika ieškinyje pateikė pakankamai tikslių ir aiškių tvirtinimų (žr. šio sprendimo 28 ir 29 punktus).

31      Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisijos tvirtinimus dėl dviejų pirmųjų ieškinio pagrindų nepriimtinumo reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Dėl esmės

 Glaustas tam tikrų nagrinėjamos priemonės pagrindinių elementų ir Komisijos pozicijos ginčijamame sprendime apibūdinimas

32      Kaip matyti iš šio sprendimo 1–3 punktų, Austrijos Respublika iš dalies pakeistu ÖSG siekė privalomo nacionalinio planinio iš atsinaujinančių išteklių pagamintos energijos dalies bendrame galutiniame energijos suvartojime rodiklio, numatyto direktyvoje dėl atsinaujinančių energijos šaltinių. Ginčijamame sprendime Komisija prieštaravo tik minėto įstatymo 22quater straipsnyje numatytai daug energijos naudojančioms įmonėms taikomai išimčiai, dėl kurios vienintelės pateiktas šis ieškinys. Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad minėta nuostata turi būti analizuojama atsižvelgiant į jos kontekstą, t. y. vertinant ją paisant visos iš dalies pakeistame ÖSG numatytos struktūros.

33      Šiuo atžvilgiu prieš pradedant atskirų Austrijos Respublikos ieškinio pagrindų analizę naudinga atskleisti tam tikrą reikšmingą papildomą informaciją apie iš dalies pakeistame ÖSG numatytą bendrą struktūrą. Pirma, nors pagal šio įstatymo trečią dalį Austrijos Respublika vienai ar kelioms įmonėms suteikia koncesiją vykdyti atsiskaitymo už ekologišką elektros energiją centro funkcijas, priimant ginčijamą sprendimą privati akcinė bendrovė ÖMAG buvo vienintelė įmonė, kuriai Austrijos valdžios institucijos suteikė tokią nacionalinės apimties koncesiją. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 15 konstatuojamosios dalies, Komisija neturėjo jokios informacijos, kad viešosios valdžios kontroliuojami akcininkai, kuriems priklausė 49,6 % ÖMAG akcijų, galėjo asmeniškai ar bent bendrai kontroliuoti ÖMAG, nes privačiam kapitalui priklausė 50,4 % šios bendrovės akcijų. Vis dėlto, kaip ir per administracinę procedūrą, vykstant procesui Bendrajame Teisme šalys nesutaria dėl aplinkybės, kad tam tikra prasme ÖMAG buvo a posteriori kontroliuojama valstybės ar administracinių įstaigų, svarbos.

34      Antra, kaip pristatant buvo minėta šio sprendimo 2 ir 3 punktuose, kitas esminis nagrinėjamo mechanizmo, konkrečiai iš dalies pakeisto ÖSG 22c straipsnyje numatytos išimties, veiksnys yra tai, kad konkrečios įgyvendinimo priemonės, kaip antai elektros energijos tiekimas elektros energijos tiekėjams arba tiekėjų mokėtina kaina, kuri perkeliama galutiniams vartotojams, yra iš anksto nustatomos Austrijos valdžios institucijų įstatymu arba nutarimu.

35      Trečia, pagal iš dalies pakeisto ÖSG 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą visa pagaminta ekologiška elektros energija, kurią elektros energijos tiekėjai turi nupirkti iš ÖMAG, padalijama taip, kad ekologiškos elektros energijos kvota būtų vienoda visiems tiekėjams, atsižvelgiant į jų visą disponuojamos elektros energijos kiekį. Neginčijama, kad elektros energijos tiekėjai iš principo gali perkelti papildomas dėl to patirtas išlaidas galutiniams vartotojams, nustatydami jiems didesnę elektros energijos kainą. Vis dėlto aptariama schema, kuri numatyta kaip bendroji, netaikoma daug energijos naudojančios įmonėms, atitinkančioms iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatytas sąlygas.

36      Ketvirta, kalbant apie išimtį, taikomą daug energijos naudojančioms įmonėms, atitinkančioms iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatytas sąlygas, reikia pažymėti du pagrindinius veiksnius.

37      Pirmasis veiksnys yra tai, kad visos Austrijos teisės aktuose numatytas sąlygas atitinkančios įmonės turi teisę į tai, kad pateikus prašymą Austrijos energijos rinkos priežiūros institucijai joms būtų suteikta išimtis; pastaroji institucija, be kita ko, šioje srityje neturi diskrecijos vertinti. Suteikus aptariamą išimtį, pagal iš dalies pakeistą ÖSG draudžiama tiekėjams įtraukti į minėtų daug energijos naudojančių įmonių sąskaitas papildomas išlaidas, susijusias su ekologiška energija. Šio įstatymo 22quater straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad elektros energijos tiekėjų ir didelių elektros energijos vartotojų sutartyse turi būti numatyta, kad nuo to momento, kai pastariesiems pradedama taikyti nagrinėjama išimtis, tiekėjai jiems nustoja tiekti atsiskaitymo už ekologišką elektros energiją centro paskirtą ekologišką elektros energiją ir neįtraukia į jų sąskaitas papildomų išlaidų už ekologišką elektros energiją. Šiai nuostatai prieštaraujančios sąlygos yra niekinės.

38      Antrasis veiksnys yra tai, kad jei daug energijos naudojanti įmonė atleidžiama nuo pirkimo prievolės, ji pagal iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnio 2 dalį turi sumokėti ÖMAG, o ne elektros energijos tiekėjams 0,5 % praėjusių kalendorinių metų grynosios gamybos vertės dydžio „kompensuojamąjį mokestį“.

39      Penkta, dėl ypatingos šių argumentų svarbos Komisijos vertinimo ginčijamame sprendime logikai reikia pažymėti, kad minėto sprendimo 58 konstatuojamojoje dalyje minėta institucija nurodė, kad dėl aptariamo mechanizmo poveikio nustatoma aukščiausia daug energijos naudojančių įmonių indėlio į ÖMAG pajamas riba. Ji nurodo, kad pagal iš dalies pakeistą ÖSG minėtos įmonės atleidžiamos nuo mokesčio, kurį įprastomis rinkos sąlygomis turėtų sumokėti. Todėl, Komisijos nuomone, išimties mechanizmu įmonėms, kurios turi teisę juo naudotis, suteikiamas pranašumas.

40      Kad prieitų prie šio sprendimo 39 punkte nurodytos išvados, Komisija, ginčijamo sprendimo 55 punkte nurodžiusi teismų praktiką dėl pranašumų, teikiamų atleidimu arba daliniu atleidimu nuo priežiūros teisės aktuose nustatyto mokesčio, minėto sprendimo 56 konstatuojamojoje dalyje pateikė nagrinėjamos priemonės vertinimą ir nusprendė, kad šia priemone siekiama pritraukti pajamas iš elektros vartotojų, kad būtų galima finansuoti elektros iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybą. Jos nuomone, daug energijos naudojančių įmonių padėtis de facto ir de jure yra tokia pati kaip visų kitų elektros energijos vartotojų, nes visi jie vartoja ir perka elektros energiją iš elektros energijos tiekėjų, kurie savo ruožtu privalo pirkti tam tikrą kiekį atsinaujinančiųjų elektros energijos išteklių už teisės aktuose nustatytą kainą. Komisija tvirtino, kad jeigu nebūtų nagrinėjamo mechanizmo, daug energijos naudojančios įmonės turėtų mokėti savo elektros energijos tiekėjams už papildomas ekologiškos elektros išlaidas pagal elektros energijos sąskaitas. Ji priminė, kad elektros energijos tiekėjai savo klientams, neturėjusiems galimybės pasinaudoti aptariama išimtimi, perkelia papildomas išlaidas, kurių patiria dėl prievolės pirkti ekologišką elektros energiją iš ÖMAG.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes nusprendusi, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatyta schema yra valstybė pagalba, Komisija padarė teisės klaidą

41      Šį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma dalis susijusi su tvirtinimu, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatytos schemos finansavimui panaudoti ištekliai nebuvo valstybės ištekliai. Antra dalis susijusi su tvirtinimu, kad bet kuriuo atveju minėti ištekliai negalėjo būti priskirti valstybei.

–       Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies

42      Austrijos Respublika nesutinka, kad daug energijos naudojančioms įmonėms taikoma kompensavimo schema, numatyta iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje, yra finansuojama iš valstybės išteklių. Jos nuomone, faktinės bylos aplinkybės yra panašios į aplinkybes, nagrinėtas byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, Rink., EU:C:2001:160). Ji, be kita ko, pažymi, kad pastarojoje byloje lemiamas veiksnys buvo tai, kad ištekliai buvo pervedami tik tarp privačių įmonių, o jie visada buvo privataus sektoriaus ir niekada nebuvo kontroliuojami valstybės. Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog konkretus išteklių perdavimas buvo grindžiamas įstatymu ir suteikė pranašumą tam tikroms įmonėms, nėra pakankama šiuos išteklius pripažinti valstybės ištekliais.

43      Šiuo klausimu Austrijos Respublika taip pat tvirtina, kad dėl to, jog tiek Vokietijos, tiek Austrijos ekologiškos elektros energijos rėmimo sistemoje valstybės patvirtinti operatoriai neturi viešosios valdžios įgaliojimų, jie yra tik ekologiškos mokėjimo, elektros energijos supirkimo ir perpardavimo centrai, nes šiose dvejose paramos sistemose nenumatoma padengti nuostolių iš valstybės biudžeto. Perpardavimo, pirkimo ir mokėjimo prievolės apibrėžtos įstatyme. Taigi, Austrijos Respublikos nuomone, šiose dviejose sistemose valstybė nedalyvauja atliekant mokėjimą, o tik nustato bendro taikymo taisykles, ir tai neturi įtakos valstybės biudžetui. Šiuo klausimu ji nurodo 1993 m. kovo 17 d. Sprendimą Sloman Neptun (C‑72/91 ir C‑73/91, Rink., EU:C:1993:97) ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimą Pearle ir kt., (C‑345/02, Rink., EU:C:2004:448, 36 ir paskesni punktai).

44      Jungtinė Karalystė palaiko Austrijos Respublikos poziciją, kad nagrinėjama priemonė nėra valstybės pagalba „panaudojant valstybės išteklius“. Pirma, Jungtinė Karalystė tvirtina, jog pripažįstama, kad pagalba gali būti laikoma suteikta panaudojant valstybės išteklius tada, kai ji teikiama ne tiesiogiai valstybės, o surenkama ir pervedama ją paskirstyti ir administruoti paskirtos įstaigos (1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, Rink., EU:C:1977:52, 21 ir 22 punktai). Antra, ji tvirtina, kad Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, jog priemonė nelaikoma pagalba, suteikta panaudojant valstybės išteklius, vien tik todėl, kad jos mokėjimą gavėjui nustatė valstybė. Taigi, jei valstybė įpareigoja trečiąjį asmenį sumokėti pagalbą jos gavėjui iš savo išteklių, toks mokėjimas nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji nurodo 42 punkte minėto Sprendimo PreussenElektra, EU:C:2001:160, 59 ir 61 punktus ir 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, Rink., EU:C:2008:413, 40, 47, 66, 69, 70, 72 ir 74 punktus.

45      Jungtinė Karalystė, be kita ko, pažymi, kad nors Teisingumo Teismas 44 punkte minėtame Sprendime Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) nusprendė, jog panaudoti ištekliai gali būti laikomi valstybės ištekliais, jis tai grindė trimis faktinėmis aplinkybėmis. Pirma, byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, nagrinėtos sumos susidarė dėl kainos priedo, kurį teisės aktų leidėjas nustatė elektros energijos vartotojams. Minėtas kainos priedas buvo fiskalinė priemonė, taigi – valstybės išteklius nuo pat pradžių. Antra, už surenkamų išteklių valdymą atsakinga įstaiga, nepaisant jos teisės pasilikti dalį pajamų, turėjo teikti bendrojo intereso ekonominę paslaugą. Trečia, aptariama įstaiga neturėjo teisės taikyti kainos priedo kitiems nei įstatyme numatytiems tikslams, o jos veikla buvo griežtai kontroliuojama. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjami ištekliai buvo kontroliuojami valstybės, taigi iki jų galutinio paskirstymo šiais ištekliais disponavo nacionalinės valdžios institucijos. Tačiau visas iš dalies pakeistas ÖSG, Jungtinės Karalystės nuomone, neatitinka pirma minėtų sąlygų, konkrečiai kalbant, pirmosios ir trečiosios.

46      Bendrasis Teismas nurodo, kad Komisija ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje iš esmės pripažino, jog nagrinėjamu mechanizmu sumažinamos ÖMAG pajamos, nes elektros energijos tiekėjas neprivalėjo pirkti ekologiškos energijos toms įmonėms, kurioms suteikta išimtis, ir tiesiogiai ÖMAG minėtų įmonių mokėti mokesčiai buvo mažesni už tuos, kuriuos ÖMAG būtų gavusi, jeigu išimtis nebūtų taikoma.

47      Ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad turi nustatyti, ar ištekliai, kuriuos pagal iš dalies pakeistą ÖSG kontroliuoja ÖMAG, yra valstybės ištekliai. Jeigu taip, dėl vertinamos priemonės mažėja valstybės pajamos, vadinasi, ji finansuojama iš valstybės išteklių.

48      Šiuo klausimu pirmiausia išanalizavusi 42 punkte minėtą Sprendimą PreussenElektra (EU:C:2001:160) ir 44 punkte minėtą Sprendimą Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413), kad galėtų juos pritaikyti šioje byloje, Komisija ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamojoje dalyje įvertino, ar nagrinėjama Austrijos priemonė yra mokestis. Ji nusprendė, kad tai yra mokestis, nes iš dalies pakeistame ÖSG reikalaujama, kad elektros energijos tiekėjai tam tikrą atsinaujinančiųjų elektros energijos išteklių kiekį nupirktų už didesnę negu rinkos kainą, vadinamąją „atsiskaitymo kaina“, kurios dydį kasmet nustato kompetentinga federalinė ministerija, o minėtame įstatyme nurodomi tik baudų už įsipareigojimų nevykdymą dydžiai. Jos nuomone, skirtumas tarp elektros energijos rinkos kainos ir atsiskaitymo kainos, kuri nustatoma valdžios institucijos akte, yra „mokestis už elektros energiją“. Komisija taip pat pažymėjo, kad, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas 42 punkte minėtas Sprendimas PreussenElektra (EU:C:2001:160), nagrinėjamu atveju ištekliai buvo pervedami ne kitiems įprasta komercine veikla užsiimantiems rinkos dalyviams, o specialiai institucijai, valstybės įpareigotai rinkti ir paskirstyti lėšas vien viešojo intereso tikslais. Ginčijamo sprendimo 69–71 konstatuojamosiose dalyse ji pridūrė, kad ÖMAG turėjo koncesijos teisę veikti kaip atsiskaitymo už ekologišką elektros energiją centras, todėl turėjo prievolę teikti viešąją paslaugą – iš visų elektros energijos tiekėjų rinkti aptariamą mokestį atsiskaitymo kainos forma.

49      Antra, ginčijamo sprendimo 72 ir kt. konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad nagrinėjamos lėšos turėjo būti naudojamos pagal įstatyme nustatytą paskirtį ir kad valstybė jų naudojimą griežtai kontroliavo. Ji pažymi, kad pagal iš dalies pakeisto ÖSG 23 straipsnį ÖMAG turėjo pajamas iš atsiskaitymo kainos laikyti specialioje banko sąskaitoje, o į šią sąskaitą surinktos lėšos galėjo būti naudojamos tik ekologiškai elektros energijai pirkti; ÖMAG privalėjo bet kuriuo metu leisti Austrijos kompetentingai federalinei ministerijai arba Austrijos Audito rūmams susipažinti su visais su šia sąskaita susijusiais dokumentais.

50      Atsižvelgdama į visą šią informaciją ginčijamo sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad remiantis išvadomis bylose, kuriose buvo priimti 44 punkte minėti sprendimai Essent Netwerk Noord ir kt., EU:C:2008:413, ir Steinike & Weinlig, EU:C:1977:52, „ÖMAG surinktos ir administruojamos lėšos yra valstybės ištekliai“.

51      Trečia, ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje Komisija atmetė nagrinėjamo atvejo ir byloje, kurioje buvo priimtas 42 punkte minėtas Sprendimas PreussenElektra (EU:C:2001:160), nagrinėto atvejo analogiją. Ji konstatavo, kad šiuo atveju nėra aktualu vertinti nei ankstesnių, nei dabar galiojančių Vokietijos teisės aktų ir kad bet kuriuo atveju Austrijos teisės aktai labai skiriasi. Ji nurodo, jog taip yra todėl, kad Vokietijos sistema, Teisingumo Teismo nagrinėta byloje, kurioje buvo priimtas 42 punkte minėtas Sprendimas PreussenElektra (EU:C:2001:160), yra tik pareigos apsirūpinti tarp rinkoje veikiančių privačių įmonių sistema, o Austrijos sistemoje, kurią galima apibūdinti kaip apmokestinimo priemonę už elektros energiją, numatyta tarpinė valstybės paskirta ir kontroliuojama įstaiga. Komisijos nuomone, Austrijos schemoje galimi tiesioginiai mokėjimai iš valstybės biudžeto ÖMAG (ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamoji dalis).

52      Ketvirta, Komisija dar kartą pažymėjo, jog nėra svarbu, kad ÖMAG yra privatus subjektas, nes jis buvo įsteigtas rinkti ir administruoti mokestį, kadangi nagrinėjamos lėšos yra valstybės (ginčijamo sprendimo 79 ir 80 konstatuojamosios dalys). Galiausiai ji nusprendė, jog nereikšminga ir aplinkybė, kad nagrinėjamas mechanizmas neveikia bendros lėšų sumos, kurią elektros tiekėjai sumoka ÖMAG, nes keičiasi tik bendro kiekio paskirstymas įvairių kategorijų galutiniams elektros energijos vartotojams. Šiuo klausimu ji nurodė, jog svarbiausia tai, ar įmonės gautas pranašumas sumažina valstybės pajamas; Austrijos schemos atveju taip ir yra. Komisija mano, jog akivaizdu, kad valstybė galiausiai turės rasti kitų pajamų šaltinių trūkumui padengti (ginčijamo sprendimo 81–85 konstatuojamosios dalys).

53      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, norint priemonę pripažinti pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos (šiuo klausimu žr. 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. EU:C:2008:413, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Pirma, kad priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba, ji turi būti nustatyta valstybės arba būti iš valstybinių išteklių. Antra, ši priemonė turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, priemonė turi suteikti pranašumą jos adresatui. Ketvirta, ji iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti (šiuo klausimu žr. 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., EU:C:2008:413, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54      Dėl pirmosios sąlygos pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tik tiesiogiai arba netiesiogiai naudojant valstybės išteklius suteikiamas pranašumas yra laikomas valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš paties šios nuostatos teksto matyti, jog kitokiomis nei valstybės ištekliai priemonėmis suteikti pranašumai nepatenka į nagrinėjamų nuostatų taikymo sritį. Valstybės suteiktos pagalbos ir iš valstybinių išteklių suteiktos pagalbos išskyrimu siekiama į pagalbos sąvoką įtraukti ne tik valstybės tiesiogiai suteiktą pagalbą, bet ir valstybės paskirtų ar įsteigtų viešų ar privačių subjektų suteiktą pagalbą (šiuo klausimu žr. 44 punkte minėto Sprendimo Steinike & Weinlig, EU:C:1977:52, 21 punktą ir 43 punkte minėto Sprendimo Sloman Neptun, EU:C:1993:97, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš tikrųjų Bendrijos teisė neleidžia pritarti tam, kad paprasčiausias nepriklausomų institucijų, kurioms pavedama skirstyti pagalbą, sukūrimas leistų apeiti valstybės pagalbos taisykles (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, Rink., EU:C:2002:294, 23 punktas).

55      Antra, reikia priminti, kad nebūtina kiekvienu atveju nustatyti valstybės išteklių pervedimo fakto, kad vienai ar kelioms įmonėms suteiktą pranašumą būtų galima laikyti valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (žr. 54 punkte minėto Sprendimo Prancūzija / Komisija, EU:C:2002:294, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

56      Trečia, reikia pažymėti, jog iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali realiai naudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis, ar ne. Taigi, net jei sumos, susijusios su minėta priemone, ne visuomet priklauso valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolat valstybės kontroliuojamos, vadinasi, priklauso kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų dispozicijai, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais (žr. 54 punkte minėto Sprendimo Prancūzija / Komisija, EU:C:2002:294, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57      Šioje byloje Austrijos Respublika ir Jungtinė Karalystė nurodo, kad taikant nagrinėjamą priemonę valstybės lėšos nėra naudojamos. Konkrečiai jos remiasi 42 punkte minėtu Sprendimu PreussenElektra (EU:C:2001:160). Komisija iš esmės nurodo bylas, kuriose buvo priimti 44 punkte minėti sprendimai Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) ir Steinike & Weinlig (EU:C:1977:52, 21 punktas). Be to, reikia konstatuoti, kad nors ginčijamame sprendime Komisija detaliai analizuoja tris minėtus sprendimus, procese Bendrajame Teisme ji siekia pabrėžti 44 punkte minėtą Sprendimą Steinike & Weinlig (EU:C:1977:52), kaip „pagrindinį“ sprendimą, o 42 punkte minėtą Sprendimą PreussenElektra (EU:C:2001:160) ir 44 punkte minėtą Sprendimą Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) laiko visiškai ad hoc sprendimais, iš kurių negalima kildinti bendrai taikytinų sąlygų, kurios turi būti tenkinamos, kad priemonė galėtų būti laikoma tiesiogiai arba netiesiogiai finansuojama iš valstybės išteklių.

58      Dėl 42 punkte minėto Sprendimo PreussenElektra (EU:C:2001:160) ir 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) reikia konstatuoti, kad jie negali būti analizuojami taip, kad naujausiame pateiktos išvados panaikina seniausiame pateiktų išvadų teisinę vertę. Atvirkščiai, reikia pripažinti, kad juose nagrinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės (šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Vent De Colère ir kt., C‑262/12, Rink., EU:C:2013:851, 34 ir 35 punktus).

59      Dėl 42 punkte minėto Sprendimo PreussenElektra (EU:C:2001:160) reikia pažymėti, kad Vokietijos teisės aktų nepripažindamas EB 87 straipsnio 1 dalyje (dabar – SESV 107 straipsnio 1 dalis) apibrėžta valstybės pagalba Teisingumo Teismas iš esmės rėmėsi tuo, kad minėtoje byloje nagrinėti teisės aktai, kurie, viena vertus, privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatė pareigą pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją už minimalią kainą, viršijančią tokios energijos ekonominę vertę, ir, kita vertus, paskirstė iš šios pareigos kylančią finansinę naštą tiekimo įmonėms ir privačių elektros energijos sistemos operatoriams, neturėjo požymių, kurie leistų nuspręsti, kad tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojami valstybės ištekliai. Tokiomis aplinkybėmis jis nusprendė, jog aplinkybės, kad minėti teisės aktai elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių gaminančioms įmonėms neabejotinai suteikė pranašumą ir kad šis pranašumas buvo valstybės valdžios institucijų įsikišimo pasekmė, nepakanka nagrinėjamą priemonę kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą. Be to, aplinkybę, kad asmenys, turintys mokėti papildomą Vokietijos įstatymu nustatytą mokestį, buvo privatūs subjektai, laikė esmine (žr. sprendimo rezoliucinę dalį ir 55 bei 56 jo punktus). Iš bylos, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, faktinių aplinkybių analizės matyti, kad, priešingai, nei šioje byloje nagrinėjama Austrijos priemonė, Vokietijos įstatyme nustatytame mechanizme nebuvo numatyta tarpininkų, atsakingų už pagalbą sudarančių sumų surinkimą ir administravimą, taigi nebuvo numatyta įstaigų, savo struktūra ir funkcijomis panašių į ÖMAG. Priešingai nei šiuo atveju, 42 punkte minėtame Sprendime PreussenElektra (EU:C:2001:160) Teisingumo Teismo nagrinėtas pranašumas, kurį sudarė įmonėms gavėjoms suteikta garantija dėl galimybės perparduoti visą iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją ir tai, kad pardavimo kaina viršijo rinkos kainą, buvo suteikiamas pasirašant tiekimo sutartis ir sumokėjus už elektros energiją.

60      Kalbant apie bylą, kurioje buvo priimtas 44 punkte minėtas Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413), susijęs su priemone, kurią sudarė nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos įstatyme nurodytai bendrovei (toliau – SEP), privalančiai padengti „per dideles išlaidas“, leidžiama rinkti antkainį už elektros energijos perdavimą, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas pripažino valstybės išteklių panaudojimą, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu, kaip tai matyti iš minėto sprendimo 65 ir paskesnių punktų, Teisingumo Teismas pirmiausia rėmėsi išvada, kad SEP pervestos nagrinėjamos sumos susidaro valstybei pagal įstatymą nustačius elektros energijos pirkėjams antkainį, ir aplinkybe, jog buvo konstatuota, kad tai yra mokestis. Jo nuomone, minėtos sumos susidaro iš valstybės išteklių.

61      Antra, kaip matyti iš 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) 67–69 punktų, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad mokestis sumokamas tinklo operatoriui arba leidimą turinčiam asmeniui, kurie jį turi pervesti SEP, pasiliekančiai įstatyme numatytą [400 milijonų Nyderlandų guldenų (NLG)], o perviršį pervedančiai kompetentingai Nyderlandų ministerijai. Jis taip pat nurodė, kad SEP, kurios visas kapitalas priklausė įmonėms elektros energijos gamintojoms, anksčiau pagal įstatymą buvo atsakinga už bendrojo intereso ekonominės paslaugos administravimą. Be to, SEP negalėjo iš mokesčio gautų pajamų panaudoti kitiems nei įstatyme numatytiems tikslams, ir vykdydama šią užduotį jį buvo griežtai kontroliuojama, nes įstatymas ją įpareigojo pateikti auditoriui surinktų ir perduotų sumų atskaitą, kad šis ją patvirtintų.

62      Trečia, kaip matyti iš 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) 70 punkto, Teisingumo Teismas konstatavo, jog „nėra svarbu, kad ši paskirta bendrovė centralizuotai sukaupia surinktą mokestį, administruoja surinktas lėšas ir gauna dalį šios sumos; iš tikrųjų įstatymų nustatyta tvarka, konkrečiau kalbant, auditoriaus patvirtintos atskaitos, leido atskirti šiuos skirtingus vaidmenis ir kontroliuoti, kaip panaudojamos šios lėšos; iš to išplaukia, kad kol paskirta bendrovė sau nepasiskiria 400 milijonų NLG sumos – momentas, nuo kurio šia suma ji gali disponuoti savo nuožiūra, – minėta suma likdavo kontroliuojama viešosios kontrolės, todėl ja disponavo nacionalinės valdžios institucijos, o to pakako, kad šią sumą būtų galima laikyti valstybės ištekliais“.

63      44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) 71 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad nagrinėjamo įstatymo tikslas – leisti įmonėms elektros energijos gamintojoms, tarpininkaujant jų dukterinei bendrovei SEP, susigrąžinti rinkos sąlygų neatitinkančias praeityje patirtas išlaidas.

64      Dėl šių priežasčių 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) 72 ir 73 punktuose Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, nagrinėta priemonė skiriasi nuo nagrinėtosios 43 punkte minėtame Sprendime Pearle ir kt. (EU:C:2004:448). Jis pažymėjo, kad byloje, kurioje priimtas pastarasis sprendimas, nagrinėtas lėšas, panaudotas reklaminei kampanijai, iš savo narių, kurie iš šios kampanijos gavo naudos, surinko profesinė organizacija, kaip įnašus, kurie privalomai skirti šiai kampanijai organizuoti. Todėl, jo nuomone, tai nebuvo nei valstybės gautos pajamos, nei jos kontroliuojamos lėšos. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo aplinkybę, kad reklaminę kampaniją organizavo privati optikų asociacija, ji buvo skirta tik komerciniam tikslui ir visiškai nebuvo susijusi su valstybinės valdžios institucijų nustatyta politika, priešingai nei byloje, kurioje priimtas 44 punkte minėtas Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) ir kurioje nagrinėtų lėšų pervedimą atitinkamai bendrovei nustatė nacionalinės teisės aktų leidėjas.

65      Galiausiai 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) 74 punkte Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad nagrinėjama priemonė skiriasi nuo nagrinėtosios 42 punkte minėtame Sprendime PreussenElektra (EU:C:2001:160), ir pažymėjo, kad pastarojoje byloje privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatyta pareiga pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą energiją už nustatytas minimalias kainas nesukelia jokio tiesioginio arba netiesioginio valstybinių išteklių perdavimo įmonėms, šios rūšies elektros energijos gamintojoms. Teisingumo Teismas nurodė, kad pastaruoju atveju valstybė ne įgaliojo įmones valdyti valstybinius išteklius, o įpareigojo pirkti panaudojant savo nuosavus finansinius išteklius.

66      Priešingai, nei tvirtina Austrijos Respublika ir Jungtinė Karalystė, iš dalies pakeistas ÖSG turi požymių, kurie jį leidžia sugretinti su byloje, kurioje priimtas 44 punkte minėtas Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413), nagrinėta priemone.

67      Iš tikrųjų pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip ir SEP atveju byloje, kurioje priimtas 44 punkte minėtas Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413), ÖMAG nagrinėjamu atveju iš dalies pakeistu ÖSG yra įpareigota administruoti paramos elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybai sistemą. Šiuo klausimu Komisija pagrįstai nurodo tai, jog ÖMAG buvo įsteigta 2006 m., aiškiai siekiant gauti koncesijos teisę vykdyti atsiskaitymų už ekologišką elektros energiją centro funkcijas pagal to paties įstatymo 14–14sexties straipsnius. Kaip tvirtina Komisija, šiame įstatyme numatytą sistemą galima apibūdinti kaip valstybės koncesiją, nes nagrinėjamos lėšos buvo pervedamos visiškai siekiant viešojo intereso, kurį apibrėžė Austrijos teisės aktų leidėjas. Minėtos lėšos, kurias sudarė elektros energijos tiekėjų ÖMAG mokamas antkainis už ekologišką elektros energiją, kurios kaina buvo didesnė už rinkoje perkamos elektros energijos kainą, buvo pervedamos ne tiesiogiai įmonių, mokančių ekologiškos elektros energijos gamintojams, t. y. kitiems rinkos operatoriams, užsiimantiems įprasta komercine veikla, o per tarpininką, atsakingą už tų lėšų surinkimą ir administravimą. Skirtingai nuo byloje, kurioje priimtas 42 punkte minėtas Sprendimas PreussenElektra (EU:C:2001:160), nagrinėtų aplinkybių, šioje byloje nekyla klausimas dėl paprasčiausios įstatymu nustatytos pirkimo prievolės, kai nustatytas pranašumas automatiškai suteikiamas pasirašius tiekimo sutartį ir sumokėjus už elektros energiją.

68      Antra, reikia konstatuoti, kad, kaip ir byla, kurioje priimtas 44 punkte minėtas Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413), ši byla susijusi su nagrinėjamai priemonei finansuoti skirtais ištekliais, gautais iš dalies pakeistu ÖSG nustačius privatinės teisės subjektams prievolę mokėti minėtame įstatyme numatytą privalomą kainos priedą, susijusį su ekologiška elektros energija. Kaip ir 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) 43–47 punktuose, reikia konstatuoti, kad šis kainos priedas ar antkainis yra prilygintinas parafiskaliniam mokesčiui už elektros energiją Austrijoje, kurį viešosios valdžios institucija, siekdama viešojo intereso ir remdamasi objektyviu kriterijumi, nustatė atsižvelgdama į perduotos elektros energijos kilovatvalandžių (kWh) kiekį. Kaip ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamojoje dalyje pažymi Komisija, įstatyme nustatytas tiek privalomos nupirkti ekologiškos elektros energijos kiekis, tiek jos kaina, nes iš dalies pakeisto ÖSG 22b straipsnyje nurodyta, kad pardavimo kainą kasmet nustato Austrijos kompetentinga federalinė ministerija. Be to, nei Austrijos Respublika, nei Jungtinė Karalystė netvirtino, taip pat ir bylos medžiagoje nėra informacijos, kad nagrinėjamos priemonės nustatymą inicijavo mokestį mokantys subjektai, nei to, kad ÖMAG veikė tik kaip pačių minėtų subjektų nustatytos schemos dalis ar kad šie subjektai patys sprendė dėl išteklių naudojimo. Todėl ir laikantis analogijos su 44 punkte minėto Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt. (EU:C:2008:413) 66 punktu, nagrinėjamas sumas galima kvalifikuoti kaip lėšas iš valstybės išteklių, prilyginamas parafiskaliniam mokesčiui. Pranašumas, įgytas atleidus nuo parafiskalinio mokesčio, ir tokio pranašumo atrankinis pobūdis (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 7 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, T‑210/02 RENV, Rink., EU:T:2012:110, 46–49 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką) bus vertinami nagrinėjant Austrijos Respublikos ieškinio antrąjį pagrindą (žr. šio sprendimo 94 ir paskesnius punktus).

69      Trečia, nors akivaizdu, kad ÖMAG yra pagal privatinę teisę įsteigta akcinė bendrovė, o ne valstybės įstaiga, ir kad valstybės kontroliuojami ÖMAG akcininkai valdo mažiau nei pusę akcinio kapitalo ir negali jos kontroliuoti nei asmeniškai, nei bendrai, tai negali būti šioje byloje pripažinta pakankama aplinkybe, kad būtų atmesta valstybės išteklių panaudojimo šiai priemonei išvada.

70      Iš tikrųjų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 67 ir 68 punktuose, ÖMAG atsakinga už paramos elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių sistemos valdymą ir, kaip ginčijamame sprendime ir Bendrajam Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė Komisija, vykdant šią funkciją ji yra griežtai kontroliuojama – taikant nagrinėjamą priemonę gautas lėšas, kurias jai privalomai perveda šioje schemoje dalyvaujančios įmonės, ji gali naudoti tik Austrijos teisės aktų leidėjo numatytiems tikslams. Tokiomis aplinkybėms, nors ÖMAG ir yra privati akcinė bendrovė, vis dėlto reikia konstatuoti, kad įgyvendindama koncesiją vykdyti atsiskaitymų už ekologišką elektros energiją centro funkcijas, ji rinkoje veikia ne kaip laisvas ūkio subjektas, siekiantis pelno, o kaip asmuo, kurio veiklą apibrėžia Austrijos teisės aktų leidėjas, nustatantis minėtos koncesijos įgyvendinimo ribas.

71      Šiuo klausimu reikia pridurti, kad remiantis iš dalies pakeisto ÖSG 15, 21 ir 23 straipsniais teigtina, jog ÖMAG turi pareigą specialioje sąskaitoje, kontroliuojamoje valstybės institucijų, administruoti lėšas, gautas taikant nagrinėjamą priemonę. Tai papildomas požymis, kuris, analizuojamas kartu su ÖMAG kompetencija ir specialiomis pareigomis, rodo, kad tai ne įprasti privataus sektoriaus ištekliai, visiškai priklausantys juos valdančiai įmonei, bet specialūs ištekliai, kurių panaudojimo tikslus Austrijos teisės aktų leidėjas griežtai nustatė iš anksto (pagal analogiją žr. 1998 m. sausio 27 d. Sprendimo Ladbrook Racing / Komisija, T‑67/94, Rink., EU:T:1998:7, 105 ir paskesnius punktus).

72      Konkrečiai dėl šio sprendimo 70 ir 71 punkte primintos ÖMAG kontrolės, kurią vykdė valstybės institucijos, reikia pažymėti, kad ji vykdoma keliais lygiais. Pirma, kontrolę vykdo Austrijos kompetentingas federalinis ministras, kuris pagal iš dalies pakeisto ÖSG 21 straipsnį, in fine įgyvendindamas priežiūros funkciją, turi kontroliuoti ÖMAG išlaidas ir nutarimu nuspręsti dėl jų pripažinimo, o pagal minėto įstatymo 23 straipsnį, aiškinamą kartu su šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, turį teisę bet kuriuo metu susipažinti su dokumentais, susijusiais su specialiomis ÖMAG specialiomis sąskaitomis ir nagrinėjamais ištekliais. Be to, kaip matyti iš aptariamo įstatymo 24 straipsnio, minėtas Austrijos kompetentingas federalinis ministras turi būti nedelsiant per Austrijos energijos rinkos priežiūros instituciją, nuolat prižiūrinčią nagrinėjamame įstatyme numatytų tikslų įgyvendinimą, informuojamas apie nesklandumus įgyvendinant tam tikrus minėtus tikslus.

73      Antra, pagal iš dalies pakeisto ÖSG 23 straipsnį Austrijos kompetentingai elektros energijos rinkos priežiūros institucijai ÖMAG kasmet pateikia išsamią ataskaitą.

74      Trečia, pagal iš dalies pakeisto ÖSG 15 straipsnio 5 dalį ir, kaip teisingai ginčijamo sprendimo 72 dalyje nurodė Komisija, nepaisant ÖMAG nuosavybės struktūros, reikalaujama, kad Audito rūmai vykdytų jos ex post auditus.

75      Tokia ÖMAG veiksmų derinimo su tuo, kas numatyta teisės aktuose, griežta kontrolė, net ir ex post, nors ir nėra lemiama, atitinka bendrą visos iš dalies pakeistame ÖSG numatytos struktūros logiką ir patvirtina dėl ÖMAG kompetencijos bei atsižvelgiant į jos pareigas padarytą išvadą, kad ši įstaiga veikia ne savarankiškai ir laisvai, bet kaip pagalbos, suteiktos iš valstybės išteklių, administratorė, įgyvendinanti koncesiją. Šiuo klausimu nereikšmingas yra Austrijos Respublikos per posėdį išdėstytas tvirtinimas, kad Austrijos Audito rūmų kontrolė neturi jokios įtakos tam, kaip ÖMAG naudoja šias lėšas. Iš tikrųjų net pripažinus, kad minėta kontrolė neturi tiesioginio poveikio nagrinėjamam ÖMAG lėšų kasdieniniam valdymui, vis dėlto tai yra papildoma aplinkybė, leidžianti įsitikinti, kad ÖMAG elgesys yra apibrėžtas iš dalies pakeistu ÖSG.

76      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 61 ir 62 konstatuojamosiose dalyse, aiškinamose atsižvelgiant į minėto sprendimo 82–86 konstatuojamąsias dalis, teisingai nusprendė, jog iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatytas pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nagrinėjamu atveju panašus į papildomą naštą valstybei, nes bet koks minėtų įmonių mokėtino mokesčio sumažinimas gali būti laikomas lemiančiu valstybės pajamų praradimą, kuris vis dėlto vėliau susigrąžinamas iš kitų įmonių, kompensuojančių tokius nuostolius. Iš tikrųjų už daug energijos naudojančių įmonių aukščiausios indėlio ribos nustatymą elektros energijos tiekėjai pagal iš dalies pakeisto ÖSG 15 straipsnio 1bis dalį yra atleisti nuo pareigos iš ÖMAG pirkti tiek ekologiškos elektros energijos, kiek jie elektros energijos parduoda galutiniams vartotojams, atleistiems nuo pareigos pirkti ekologišką elektros energiją.

77      Šių išvadų nepaneigia kiti Austrijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės tvirtinimai.

78      Pirma, nereikšmingas tvirtinimas, kad valstybė nenumato padengti iš valstybės biudžeto jokių praradimų, ir tvirtinimas, kad bet kokia rizika dėl nemokumo, galinčio atsirasti, jei ÖMAG savo elgesiu pažeistų iš dalies pakeisto ÖSG nuostatas, tenka būtent ÖMAG, o ne valstybei.

79      Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju svarbi tik situacija, susidariusi dėl nagrinėjamos priemonės taikymo, o ne galimas ÖMAG elgesys, neatitinkantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Šalys sutaria, kad veikiant griežtai ir neperžengiant minėtos priemonės ribų ÖMAG nereikėtų valstybės paramos, nes pagal iš dalies pakeisto ÖSG 21 ir kitus straipsnius atsiskaitymo kaina kartu su kiekvieno prie viešojo tinklo prijungto galutinio vartotojo metine įmoka taip pat turi padengti ÖMAG išlaidas. Kaip atsakydama į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktą klausimą nurodė Austrijos Respublika, tai apėmė galimai negautų ÖMAG pajamų ankstesniais metais dėl, pavyzdžiui, tam tikroms daug energijos naudojančioms įmonėms nustatytos aukščiausios ribos, padengimą. Todėl, kaip teisingai nurodo Austrijos Respublika, ÖMAG arba visiškai nepatyrė praradimų, arba šie praradimai buvo laikini ir kompensuoti kitais metais. Be to, kaip tvirtina Komisija savo atsakyme į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktą klausimą, atsižvelgiant į iš dalies pakeisto ÖSG 22ter straipsnį ir į ÖMAG veiklos 2006 m. ataskaitą, pridėtą prie atsiliepimo į ieškinį, atsiskaitymo kainos keitimas buvo leidžiamas ir einamaisiais metais. Šiuo klausimu reikia taip pat nurodyti Austrijos Respublikos paaiškinimus, pateiktus atsakant į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus dėl aplinkybės, kad Austrijos kompetentingas federalinis ministras, kaip nurodyta iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje, įvertinęs įvairius reikšmingus ekonominius duomenis galėjo pakeisti ÖMAG mokėtiną kompensuojamąjį mokestį. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Austrijos Respublikos per posėdį išsakytas tvirtinimas, kad ÖMAG turėjo prisiimti riziką, susijusią su jos veikla, dėl mokumo problemų ar lėšų neturėjimo yra prieštaringas.

80      Bet kuriuo atveju, remiantis iš dalies pakeisto ÖSG analize, matyti, kad nagrinėjama priemonė iš principo numato nenutrūkstamą ÖMAG prieigą prie lėšų, reikalingų vykdyti viešojo intereso funkcijas, pavestas jai pagal koncesiją užtikrinti atsiskaitymų už ekologišką elektros energiją centro funkcijas, taip sumažindama iki minimumo minėtą lėšų neturėjimo ar net nemokumo riziką. Tai tik patvirtina šio sprendimo 70, 71 ir 75 punktuose pateiktą išvadą, kad ÖMAG rinkoje veikė ne kaip tipiška įmonė, prisiimanti visą įprastų atsitiktinumų riziką, bet kaip ypatingas subjektas, kurio vaidmuo buvo griežtai ribojamas nagrinėjamų teisės nuostatų. Be to, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nereikia vertinti, ar svarbus Komisijos atsakant į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus išdėstytas tvirtinimas, kad „iš dalies pakeisto ÖSG 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas numatė tam tikrų „kitų išmokų“ galimybę, tačiau Austrijos Respublika per administracinę procedūrą nenurodė šių išmokų teisinio pagrindo nei iš dalies pakeistame ÖSG, nei kituose teisės aktuose“, ir Komisijos šiuo klausimu pateikta nuoroda, kad buvo visiškai įmanoma, jog tuo atveju, jei Austrijos kompetentingas federalinis ministras nenustatytų tokios atsiskaitymo kainos, kuri atlygintų visas papildomas ÖMAG išlaidas, atlygintinas pagal aptariamą įstatymą, ÖMAG remtųsi Austrijos Respublikos atsakomybe. Iš tikrųjų Austrijos Respublika iš principo neginčija, kad jei laikomasi teisės aktų, juose numatomas visiško ÖMAG papildomų sąnaudų dėl prievolės nupirkti iš Austrijos ekologišką elektros energiją didesne nei rinkos kaina kompensavimo mechanizmas.

81      Taip pat nereikšmingi ir Austrijos Respublikos tvirtinimai, kad, pirma, nagrinėjama priemonė nenumatė tiesioginių išmokų ÖMAG „iš valstybės biudžeto“, antra, nagrinėjamos lėšos visada liko privačiame sektoriuje, trečia, minėtomis lėšomis „valstybė nedisponavo“, ketvirta, ÖMAG „neturėjo viešosios valdžios įgaliojimų“, o galimi ieškiniai prieš ją pagal aptariamą priemonę turėjo būti nagrinėjami pagal įprastą civilinį teismo procesą, o ne administracinę teiseną, taip pat tai, kad ÖMAG buvo „neutrali ir nepriklausoma“ kitų rinkos dalyvių atžvilgiu.

82      Iš tikrųjų jau buvo konstatuota, kad, pirma, nagrinėjamos lėšos nuo pradžių turėjo būti laikomos valstybės finansavimu dėl privalomo įmokų, numatytų tenkinant viešąjį interesą, pobūdžio, antra, ÖMAG įgyvendindama koncesiją dėl atsiskaitymų už ekologišką elektros energiją centro funkcijų vykdymo veikė aiškiai neperžengdama Austrijos teisės aktų leidėjo apibrėžtų ribų, o siekdama šių tikslų buvo, be kita ko, griežtai kontroliuojama Austrijos kompetentingų institucijų. Šiuo klausimu Teisingumo Tesimas neseniai patvirtino, kad iš valstybės narės teisės aktais nustatytų mokėtinų įmokų finansuojami fondai, kuriuose lėšos valdomos ir paskirstomos vadovaujantis šiais teisės aktais, gali būti laikomi valstybės ištekliais, kaip jie suprantami pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, net jeigu juos valdo nuo viešosios valdžios atskirti subjektai (šiuo klausimu žr. 58 punkte minėto Sprendimo Vent De colère, EU:C:2013:851, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei pagal analogiją 26 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad kompensavimo mechanizmas, pagal kurį visiškai kompensuojamos papildomos sąnaudos, patirtos dėl įmonėms nustatytos pareigos supirkti vėjo jėgainių pagamintą elektros energiją didesne nei šios energijos rinkos kaina, kaip nustatyta nagrinėtuose Prancūzijos teisės aktuose, yra iš valstybės valstybinių išteklių suteikta pagalba.

83      Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, jog nagrinėjamai priemonei buvo naudojami valstybės ištekliai.

84      Todėl reikia atmesti pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.

–       Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies

85      Austrijos Respublika tvirtina, kad nagrinėjama priemonė šiuo atveju savaime nėra valstybės pagalba. Šiuo klausimu ji nurodo teismo praktiką, suformuotą Sprendime Prancūzija / Komisija (minėtas šio sprendimo 54 punkte, EU:C:2002:294, 55 ir paskesni punktai) ir Sprendimo PreussenElektra (minėtas šio sprendimo 42 punkte, EU:C:2001:160) 20 punkte, ir tvirtina, kad reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, pavyzdžiui, įstaigos, kuri nustato priemonę, integraciją į viešojo administravimo struktūras, jos veiklos pobūdį ir šios veiklos įgyvendinimą rinkoje, įstaigos juridinį statusą, viešosios valdžios vykdomos įstaigos valdymo priežiūros intensyvumą ir kt. Ji mano, kad, pirma, asmuo, kuris pagal koncesijos sutartį vykdo atsiskaitymų už ekologišką elektros energiją centro, kuris buvo sukurtas iš dalies pakeistu ÖSG, funkcijas, yra privati įmonė. Ji a contrario nurodo 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Air France / Komisija (T‑358/94, Rink., EU:T:1996:194, 38 punktas). Antra, joks minėto juridinio asmens organas nėra patvirtintas ar skirtas valstybės, ir pačiai valstybei nėra atstovaujama minėto asmens organuose. Trečia, nei minėto juridinio asmens forma, nei jo akcijų priklausomybė nėra reglamentuojami įstatymu. Ketvirta, valstybė neturi pritarimo teisės dėl jo veiklos. Penkta, minėto juridinio asmens veikla nėra reglamentuojama įstatais, kuriuos patvirtinti turi valstybė, šiai veiklai nėra reikalingi valstybės leidimai ir netaikomos specialios sankcijos. Šešta, minėto juridinio asmens ir elektros tiekėjų ginčai sprendžiami bendruosiuose teismuose.

86      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką būtina išnagrinėti, ar valstybės įstaigos turi būti laikomos dalyvavusiomis nustatant šią priemonę (šiuo klausimu žr. 58 punkte minėto Sprendimo Vent De colère, EU:C:2013:851, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

87      Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad pagalbos ekologiškai elektros energijai schema ir daug energijos naudojančioms įmonėms nustatytos išimties schema buvo įtvirtintos įstatyme, šiuo atveju iš dalies pakeistame ÖSG, todėl jos turi būti laikomos nustatytomis valstybės. Tokiomis aplinkybėmis, priešingai, nei tvirtina Austrijos Respublika, nebūtina atlikti išsamesnio tyrimo dėl ÖMAG integracijos į viešojo valdymo struktūrą, jos veiklos pobūdžio ir įgyvendinimo rinkoje, juridinio statuso ar viešosios valdžios vykdomo jos valdymo priežiūros intensyvumo. Bet kuriuo atveju nagrinėjant pirmą šio ieškinio pagrindo dalį jau buvo nuspręsta, kad ÖMAG veikla buvo reglamentuojama Austrijos teisės aktais, kuriuose numatytas ne tik jos veiklos pobūdis ir konkretus šios veiklos įgyvendinimas, bet ir kontrolė, kurią a posteriori vykdo kompetentingos valstybės įstaigos, be to, minėtuose teisės aktuose iš anksto aiškiai nustatomos ÖMAG veiklos ribos įgyvendinant koncesiją, todėl šis subjektas negali būti laikomas pagal konkurencijos taisykles laisvai rinkoje veikiančiu pelno siekiančiu privačiu ūkio subjektu.

88      Todėl reikia atmesti ir antrą primojo ieškinio pagrindo dalį, taip pat visą minėtą ieškinio pagrindą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes nusprendusi, kad nagrinėjama priemonė yra atrankinio pobūdžio, Komisija padarė teisės klaidą

89      Austrijos Respublika nurodo, kad atrankumo kriterijus skiria bendras ekonominės politikos priemones nuo valstybės pagalbos. Pastaroji pasižymi tuo, kad nacionaline priemone suteikiamas pranašumas tam tikroms įmonėms ar tam tikriems gaminiams, palyginti su kitomis įmonėms ar gaminiais, kurių, atsižvelgiant į minėta priemone siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo GIL Insurance ir kt., C‑308/01, Rink., EU:C:2004:252, 68 punktas). Austrijos Respublika mano, kad priemonės, kuri gali būti valstybės pagalba, atrankumo analizė atliekama keliais etapais. Pirmiausia reikia nustatyti bendrą sistemą, paskui konstatuoti šios sistemos neatitikimus ir galiausiai – išnagrinėti galimybę pateisinti šiuos neatitikimus sistemos pobūdžiu ir logika.

90      Todėl, Austrijos Respublikos nuomone, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnis iš tikrųjų gali būti laikomas „bendros sistemos išimtimi“. Ji savo argumentus konkrečiai grindžia 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimu Nyderlandai / Komisija (T‑233/04, Rink., EU:T:2008:102).

91      Antra, Austrijos Respublika mano, kad net jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje įtvirtinta schema skiriasi nuo bendros sistemos, šį skirtumą pateisina sistemos logika ir vidinė koncepcija. Iš tikrųjų šia sistema siekiama proporcingai paskirstyti ekologiškos elektros energijos naštą tarp vartotojų grupių, atsižvelgiant į 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405, toliau taip pat – direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo), logiką. Austrijos Respublika, be kita ko, nurodo ankstesnes panašias Komisijos bylas (N 271/2006 dėl „Tax Relief for Supply of surplus Heating“ Danijoje ir N 820/2006 dėl „mokesčių lengvatų daug energijos naudojantiems vartotojams“ Vokietijoje).

92      Trečia, Austrijos Respublika tvirtina, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnis „teisiškai“ nėra atrankinio pobūdžio, nes kompensavimo schema taikoma visoms įmonėms, neatsižvelgiant į jų dydį ar veiklos sritį. Taip pat nėra ir „faktinio“ atrankumo. Ji nurodo, kad dėl to, jog nagrinėjama priemonė nėra atrankinio pobūdžio, ji nėra valstybės pagalba (2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C‑143/99, Rink., EU:C:2001:598, 36 punktas).

93      Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors tam tikri Austrijos Respublikos argumentai gali būti suprantami kaip susiję su klausimu dėl paties pranašumo buvimo, kurį lėmė iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatyta išimtis, antruoju ieškinio pagrindu iš esmės siekiama paneigti tokio pranašumo atrankinį pobūdį. Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas mano, kad būtų teisingiausia šiuos du klausimus nagrinėti kartu.

94      Kalbant apie pranašumo buvimą, pabrėžtina, kad nusistovėjusioje teismų praktikoje pripažinta, jog pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos sąvoka, nes apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pačias subsidijas, bet ir valstybės kišimąsi, įvairiais būdais mažinantį įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą, kuris, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir kurio poveikis toks pats. Kiek tai susiję su mokesčių sritimi, Teisingumo Teismas patikslino, kad priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių ir dėl kurios asmenys, kuriems taikomas toks atleidimas, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107straipsnio 1 dalį. Valstybės pagalba taip pat gali būti priemonė, kuria sumažinamas mokestis tam tikroms įmonėms arba atidedamas įprastai mokėtino mokesčio sumokėjimo terminas (šiuo klausimu žr. 68 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija, EU:T:2012:110, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

95      Antra, dėl pranašumo atrankumo pabrėžtina, kad reikia išnagrinėti, ar tam tikroje teisės sistemoje valstybės priemonė gali suteikti pranašumą „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, palyginti su kitomis įmonėmis, kurių faktinė ir teisinė padėtis panaši, atsižvelgiant į atitinkama priemone siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 68 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija, EU:T:2012:110, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

96      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką valstybės pagalbos sąvoka neapima valstybės priemonių, diferencijuojančių įmones, todėl a priori taikomų pasirinktinai, kai ši diferenciacija atsiranda dėl mokesčių sistemos, taikomos įmonėms, pobūdžio ar schemos (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, Rink., EU:C:2008:757, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Teisingumo Teismas patikslino, kad atitinkama valstybė narė gali įrodyti, jog ši priemonė atsiranda tiesiogiai iš jos mokesčių sistemos pagrindinių ir svarbiausių principų ir kad šiuo klausimu turi būti nustatytas skirtumas tarp konkrečios mokesčių sistemos tikslų, kurie jai nebūdingi, ir pačiai mokesčių sistemai būdingų mechanizmų, kurie būtini šiems tikslams pasiekti. Iš tikrųjų atleidimui nuo mokesčių, kylančiam iš apmokestinimo sistemai, kuriai jis priklauso, nebūdingo tikslo, negalima netaikyti SESV 107 straipsnio 1 dalies reikalavimų (šiuo klausimu žr. 68 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija, EU:T:2012:110, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

97      Be to, siekiant įvertinti mokestine priemone suteikto pranašumo atrankinį pobūdį, referencinio pagrindo nustatymas ypač svarbus mokestinių priemonių atveju, nes pats pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu. Taigi siekiant nustatyti, ar nacionalinė mokestinė priemonė yra „atrankinio pobūdžio“, pirmiausia reikia identifikuoti ir išnagrinėti bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, taikomą atitinkamoje valstybėje narėje. Tuomet, atsižvelgiant į šią bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, reikia įvertinti ir nustatyti, ar nagrinėjama mokestine priemone suteikiamas pranašumas gali būti atrankinio pobūdžio, įrodant, kad šia priemone nukrypstama nuo tokios bendros sistemos tiek, kiek pagal šią priemonę diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši, atsižvelgiant į šios valstybės narės mokesčių sistemos tikslą (šiuo klausimu žr. 68 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija, EU:T:2012:110, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

98      Taip pat reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad vien dėl valstybės kišimųsi tikslo negalima jų automatiškai nelaikyti valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnį (šiuo klausimu žr. 96 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija, EU:C:2008:757, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš tiesų SESV 107 straipsnio 1 dalyje nedaromas skirtumas tarp valstybės kišimųsi pagal jų priežastis ar tikslus, o jie apibrėžiami pagal poveikį (šiuo klausimu žr. 96 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija, EU:C:2008:757, 85 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Minėtoje nuostatoje valstybės kišimaisi apibrėžiami neatsižvelgiant į Sąjungos valstybių narių naudojamas jų įgyvendinimo technikas (šiuo klausimu žr. 96 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija, EU:C:2008:757, 89 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

99      Galiausiai iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad aplinkybės, jog įmonių, kurios gali naudotis priemone, yra labai daug, arba kad šios įmonės priklauso skirtingiems veiklos sektoriams, nepakanka norint paneigti šios priemonės atrankinį pobūdį, todėl ir atmesti jos pripažinimą valstybės pagalba (žr. 92 punkte minėto Sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, EU:C:2001:598, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Kai nagrinėjamai priemonei būdingi objektyvūs horizontalaus taikymo kriterijai, ši aplinkybė taip pat negali paneigti priemonės atrankinio pobūdžio, nes ji tik parodo, kad ginčijama pagalba patenka į pagalbos schemą ir nėra individuali pagalba (šiuo klausimu žr. 2003 m. vasario 13 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑409/00, Rink., EU:C:2003:92, 49 punktą).

100    Nagrinėjamu atveju priminus reikšmingą ginčijamo sprendimo dalį reikia nustatyti kriterijus, apibūdinančius iš dalies pakeistame ÖSG numatytą „įprastą“ sistemą.

101    Šiuo klausimu, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo dalių susijusių su „pranašumu“ ir su „valstybės ištekliais ir jų priskyrimu valstybei“, Komisija visą iš dalies pakeistą ÖSG, apie kurį buvo pranešta, prilygino apmokestinimo schemai, pagal kurią pranašumas iš esmės atsiranda dėl visiško ar dalinio atleidimo nuo priežiūros teisės aktuose nustatyto mokesčio (šiuo klausimu žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 55, 64 ir 68–70 konstatuojamąsias dalis).

102    Paskui, dalyje, susijusioje su pranašumo atrankumu, t. y. ginčijamo sprendimo 88–103 konstatuojamosiose dalyse, Komisija iš esmės nurodė, kad nagrinėjama priemonė dėl iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatyto pranašumo yra atrankinė, nes nors minėta priemonė prieinama visoms įmonėms, kurių išlaidų padidėjimas viršija 0,5 % jų grynosios gamybos vertės, kai jos prisideda prie paramos ekologiškai elektros energijai, ja de facto gali pasinaudoti tik tam tikra įmonių kategorija, t. y. daug energijos naudojančios įmonės, kurių prioritetinė veikla yra prekių gamyba. Todėl šia priemone negali pasinaudoti tam tikros Austrijos teritorijoje įsisteigusios įmonės.

103    Konkrečiai kalbant, dėl nagrinėjama priemone suteikiamo pranašumo sutelkiant dėmesį į tam tikras įmones Komisija ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamojoje dalyje nurodė:

„Atlikdama tyrimą Komisija nustatė, kad schemoje, apie kurią pranešta, pagrindinis dėmesys sutelktas į labai nedaugelį įmonių, kurių dauguma užsiima prekių gamyba. 2010 m. rugsėjo 9 d. [Austrijos Respublika] pateikė duomenis apie tai, kaip schema taikoma šiuo metu, iš kurių matyti, kad pagalbos intensyvumas yra mažesnis už ribą, nuo kurios apie ją reikia pranešti. Iš šios informacijos matyti, kad iš apie 300 000 Austrijoje veikiančių įmonių dėl galimybės naudotis schema kreipėsi tik apie 2 000, arba mažiau kaip 1 % Austrijos įmonių. Taikant schemą apie 66 % pagalbos skirta įmonėms, kurios užsiima „prekių gamyba“ [nuoroda į tai, kad šiame sektoriuje esama tam tikros koncentracijos pasektoriuose, pavyzdžiui, medienos, popieriaus, maisto produktų, stiklo, keramikos, metalo ir cheminių medžiagų gamybos]. Komisija pažymi, kad jei [Austrijos Respublika] padidintų pagalbos intensyvumą ir ji viršytų de minimis ribą, kurios laikantis schema kol kas veikia, priemonė daugiausia būtų skirta prekių gamyba užsiimančioms įmonėms. Tai rodo tai, kad, remiantis Austrijos [Respublikos] pateikta informacija, tik 12 įmonių pasinaudotų intensyvesne pagalba, negu teikiama dabar, ir kad iš jų tik dvi veikia transporto sektoriuje, o 10 užsiima prekių gamyba [nuoroda į 2010 m. rugsėjo 9 d. Austrijos Respublikos dokumentą, pateiktą atsakant į 2010 m. liepos 19 d. Komisijos prašymą pateikti informacijos (p. 17 ir 5 lentelė, pateikta p. 17)]“.

104    Ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje Komisija daro išvadą, kad schema, apie kurią pranešta, teiktų mažai arba neteiktų jokios naudos daugumai Austrijos ūkio sektorių ir teiktų naudą daugiausia vienoje iš prekių gamybos sričių veikiančioms įmonėms.

105    Šiuo klausimu pirmiausia reikia išnagrinėti Austrijos Respublikos tvirtinimus, kad nagrinėjamu atveju iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnis negali būti laikomas „bendros sistemos“, įtvirtintos šiame įstatyme, „išimtimi“ arba pateisinamas dėl pačios sistemos pobūdžio.

106    Vis dėlto reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Komisija, bendros sistemos, išplaukiančios iš bendros iš dalies pakeisto ÖSG analizės, ir konkrečios šio įstatymo 22quater straipsnio nuostatos tikslai taip nesutampa, kad būtų galima manyti, jog minėta nuostata yra bendros sistemos dalis, o ne speciali šios sistemos išimtis.

107    Iš tikrųjų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 32 punkte, Austrijos Respublika iš dalies pakeistu ÖSG siekė privalomo nacionalinio planinio atsinaujinančių išteklių energijos dalies bendrame galutiniame energijos suvartojime rodiklio, numatyto direktyvoje dėl atsinaujinančių energijos šaltinių. Siekiant šio tikslo buvo numatytas mechanizmas, kad būtų nupirkta visa Austrijoje pagaminta ekologiška elektros energija, konkrečiai kalbant, iš dalies pakeisto ÖSG 19–22ter straipsniuose visiems elektros tiekėjams nustatyta pareiga iš ÖMAG nupirkti visą ekologišką elektros energiją už didesnę nei rinkos kainą. Minėta pareiga lemia tai, kad norėdami perkelti papildomas išlaidas, atsiradusias dėl atsiskaitymo kainos ir elektros rinkos kainos skirtumo, šie tiekėjai reikalauja iš visų įmonių elektros energijos vartotojų Austrijoje, kurioms netaikoma išimtis, sumokėti elektros antkainį, t. y. „papildomas ekologiškos elektros energijos išlaidas“ (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamąją dalį).

108    Reikia konstatuoti, kad šios iš dalies pakeistame ÖSG numatytos bendros tvarkos, kuri, be kita ko, nėra šios bylos dalykas, nes Komisija pagalbos ekologiškos elektros energijos gamintojams nelaikė nesuderinama su bendrąja rinka (žr. šio sprendimo 6, 14 ir 15 punktus), ekologinis tikslas skiriasi nuo Austrijos Respublikos grindžiant iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatytą išimtį nurodyto tikslo.

109    Iš tikrųjų pastaruoju atžvilgiu Austrijos Respublika kelis kartus tiek per administracinę procedūrą, tiek per procesą Bendrajame Teisme nurodė, kad priemonė, numatanti daug energijos naudojančių įmonių indėlio ribojimą, buvo skirta tam, kad „dėl [ekologiškos elektros energijos sistemos] atsirandančios išlaidos ekonominiu ir industriniu požiūriu būtų pakeliamos“, ir apsaugoti įmones, kurioms šios sistemos įgyvendinimas padarė didžiausią įtaką. Konkrečiai kalbant, ji mano, kad daug energijos naudojančios įmonės buvo atviriausios tarptautinei konkurencijai, o ekologiškos elektros energijos antkainis lėmė konkurencijos apribojimą, palyginti su trečiosiomis valstybėmis ar kitoms Sąjungos valstybėmis narėmis, kurios nenustato elektros energijos vartotojams finansinio indėlio, skirto ekologiškai elektros energijai finansuoti, arba kurios taip pat numatė daug energijos naudojančių įmonių indėlio ribojimą. Be to, ji nurodė Vokietijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje veikiančias schemas. Todėl ji mano, kad nors iš dalies pakeistame ÖSG numatyta bendra sistema turėjo neigiamą konkurencinį poveikį visoms Austrijos įmonėms, kai kurioms iš jų šis poveikis buvo didesnis nei kitoms. Būtent atsižvelgiant į tai iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatytu indėlio ribojimu buvo siekiama sumažinti „neproporcingą“ neigiamą konkurencinį poveikį, kurį patyrė daug energijos naudojančios įmonės. Galiausiai Austrijos Respublika nemano, kad tai suteikė jai konkurencinį pranašumą; ji tvirtina, kad tai kompensavo arba sumažino neigiamą konkurencinį poveikį (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 106 ir 107 in fine punktus). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamos išimties tikslas skyrėsi nuo paties iš dalies pakeisto ÖSG tikslo, nepaisant aplinkybės, kad minėtoje išimtyje numatytas „kompensuojamasis mokestis“, mokamas daug energijos naudojančioms įmonėms ir skirtas pagalbai ekologiškai elektros energijai kofinansuoti, gali turėti tam tikrą netiesioginį teigiamą poveikį aplinkai.

110    Taigi referencinė tvarka, t. y. įprastas apmokestinimas, atsižvelgiant į kurį ir į teismų praktiką, suformuotą Sprendime British Aggregates / Komisija (68 punkte minėtas Sprendimas, EU:T:2012:110, ir visų pirma 49 punktas), reikia nustatyti galimus atrankinius tam tikrų ūkio subjektų pranašumus, įtvirtinta iš dalies pakeistame ÖSG, kuris nustatė pagalbos ekologiškai elektros energijai schemą, numatančią prievoles visiems elektros energijos tiekėjams ir elektros energiją naudojančioms įmonėms Austrijoje, o iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnis yra išimtis jos atžvilgiu.

111    Kalbant apie šią išimtį, pirmiausia reikia atmesti bendrus Austrijos Respublikos tvirtinimus, kad tai yra ne pranašumas, o paprasčiausias „neigiamo konkurencinio poveikio“ Austrijos įmonėms ir ypač daug energijos naudojančios įmonėms sumažinimas.

112    Iš tikrųjų, pirma, kadangi neginčijama, kad iš dalies pakeistas ÖSG nustato tokią tvarką, kuri paprastai sukuria naštą Austrijos energiją naudojančios įmonės biudžetui, reikia konstatuoti, kad Austrijos Respublikos atsisakymas reikalauti dalies antkainio, susijusio su ekologiškos elektros energijos pirkimu, nustatant Austrijos daug energijos naudojančioms įmonėms indėlio į numatytą sistemą ribą, turi būti suprantamas kaip palengvinantis šių įmonių biudžeto naštą, kuri joms tektų įprastomis sąlygomis. Todėl tai yra jų pranašumas, palyginti su kitomis Austrijos elektros energiją naudojančiomis įmonėmis (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C‑172/03, Rink., EU:C:2005:130, 38 punktą).

113    Be to, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors Austrijos Respublika atsakydama į Bendrojo Teismo įgyvendinant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus nurodė, jog šio sprendimo 112 punkte minimas indėlio ribojimas arba kitaip – kompensuojamasis mokestis, kurį moka daug energijos naudojančios įmonės, galėjo būti keičiamas, nes kompetentinga Austrijos federalinė ministerija tam tikrais atvejais galėjo padidinti kompensuojamąjį mokestį, viršijant 0,5 % grynosios gamybos vertės ankstesniais metais, vis dėlto ji nenurodė, kad toks pakeitimas sumažintų minėtoms įmonėms suteiktą pranašumą, visiškai panaikinant arba paliekant minimalų skirtumą tarp minėto kompensuojamojo mokesčio ir įnašo, kurį minėtos įmonės turėtų mokėti pagal iš dalies pakeistą ÖSG, jei šio įstatymo 22quater straipsnyje nebūtų numatyta jokios išimties. Be to, šiuo klausimu taip pat svarbu pridurti, kad, kaip matyti tiek iš minėtos nuostatos, tiek iš Austrijos Respublikos atsakymų į Bendrojo Tesimo pateiktus klausimus, išimtis daug energijos naudojančių įmonių atžvilgiu gali turėti ir neigiamų pasekmių ekologiškos elektros energijos skatintojų, t. y. energijos vartotojų, kurie negali pasinaudoti šia išimtimi, grupėms, nes jų finansinė našta bus didesnė, nei būtų, jei nebūtų išimties. Tai tik patvirtina daug energijos naudojančioms įmonėms suteiktą pranašumą.

114    Antra, reikia konstatuoti, jog net pripažinus, kad nagrinėjamos indėlio ribojimo priemonės tikslas – kompensuoti Austrijos Respublikos paaiškinimuose nurodomus neigiamus padarinius, šios priemonės bet kuriuo atveju negalima pateisinti aplinkybe, kad ja siekiama pašalinti konkurencijos iškraipymus Bendrijos elektros energijos rinkoje.

115    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią praktiką aplinkybė, kai valstybė narė vienašališkai priimdama priemones siekia suderinti tam tikrame ūkio sektoriuje egzistuojančias konkurencijos sąlygas su vyraujančiomis kitose valstybėse narėse, nepanaikina šių priemonių kaip valstybės pagalbos pobūdžio (žr. 112 punkte minėto Sprendimo Heiser, EU:C:2005:130, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

116    Taip pat šiuo atžvilgiu reikia atmesti kaip neįrodytus Austrijos Respublikos tvirtinimus, kad nagrinėjama išimtis buvo būtina norint sukurti subalansuotą visų dalyvaujančių įmonių sistemą, su joms „priimtinomis“ prievolėmis, atsižvelgiant į jų ekonominę ir pramoninę svarbą. Iš tikrųjų Austrijos Respublika nepateikė pakankamos ir konkrečios informacijos, kad įrodytų, jog bendras visoms elektros energiją naudojančioms įmonėms tarifo, atitinkančio antkainį už ekologišką elektros energiją, taikymas atsižvelgiant į suvartotus kiekius turėtų būti laikomas neteisingu, ar neįmanomu atitinkamiems subjektams. Šiuo klausimu, nors iš tam tikrų Austrijos Respublikos Komisijai per administracinę procedūrą perduotų raštų, pavyzdžiui, 2009 m. spalio 8 d., gruodžio 22 d., 2010 m. balandžio 22 d., rugsėjo 13 d. arba gruodžio 30 d. raštų, matyti, jog ji manė, kad iš dalies pakeisto ÖSG tikslai galėjo būti pasiekti tik paskirstyti taip, kad socialiniu, ekonominiu ir pramoninės politikos požiūriu juos būtų galima įgyvendinti, reikia konstatuoti, kad tai deklaratyvūs pareiškimai, dėl kurių teisės nuostatos, sudarančios blogesnę padėtį didelei daliai Austrijoje veikiančių įmonių, negali būti pripažintos suderinamomis su Sąjungos teise. Tas pats būtų, jei Austrijos Respublikos pareiškimai turėtų būti suprantami kaip nuorodos į galimybę palengvinti iš dalies pakeisto ÖSG priėmimą per vidinę teisėkūros procedūrą dėl jo 22quater straipsnyje numatytos išimties, nagrinėjamos šioje byloje.

117    Taigi tai negali būti tokia situacija, kaip nagrinėjamoji 68 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija (EU:T:2012:110) 48 punkte, pagal kurį atrankinio pobūdžio sąlygos neatitinka priemonė, kuri, nors ir yra gavėjo pranašumo sudedamoji dalis, pateisinama mokesčių sistemos, kurios dalis ji yra, pobūdžiu arba bendrąja struktūra. Konkrečiai kalbant, nėra įrodyta, kad nagrinėjama išimtis tiesiogiai išplaukia iš Austrijos mokesčių sistemos pagrindinių ar svarbiausių principų, ar kad ji būtina, siekiant užtikrinti teisingumą. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad valstybė narė, kuri nustatė įmonių diferenciaciją mokesčių srityje, turi įrodyti, kad ji iš tiesų pateisinama aptariamos sistemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra (šiuo klausimu visų pirma žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑279/08 P, Rink., EU:C:2011:551, 62 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Esant tokiai situacijai, Bendrasis Teismas taip pat negali konstatuoti, kad Austrijos Respublikos per posėdį bendrai pateikti priekaištai, kuriais, atsižvelgiant į administracinės bylos medžiagą ir procesinius dokumentus, pažymima aplinkybė, jog nagrinėjama išimtis yra vieno teisinio reglamentavimo dalis, būtina įgyvendinant Austrijoje 2008 m. teisinę reformą, yra pagrįsti.

118    Galiausiai reikia pažymėti, kad 96 punkte minėtame Sprendime British Aggregates / Komisija (EU:C:2008:757, 86 punktas) nusprendus, jog Sąjungos valstybės narės, vertindamos esamus skirtingus interesus, gali laisvai apibrėžti savo prioritetus aplinkos apsaugos srityje ir nustatyti prekes ar paslaugas, kurias nusprendžia apmokestinti ekologijos mokesčiu, ir kad dėl aplinkybės, jog panašus mokestis nėra taikomas visoms panašioms veiklos rūšims, darančioms panašų poveikį aplinkai, negalima pripažinti, kad šiuo ekologijos mokesčiu neapmokestinamoms panašioms veiklos rūšims suteikiamas atrankinis pranašumas, būtų pažeista SESV 107 straipsnio 1 dalis.

119    Antra, kaip nepagrįstus reikia atmesti Austrijos Respublikos tvirtinimus, grindžiamus tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytus siekiant įrodyti nagrinėjamos priemonės atrankinį pobūdį de facto. Pirmiausia, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 99 punkte, aplinkybės, jog įmonių, kurios gali naudotis priemone, yra labai daug arba kad šios įmonės priklauso skirtingiems veiklos sektoriams, nepakanka norint paneigti šios priemonės atrankinį pobūdį, todėl ir atmesti jos pripažinimą valstybės pagalba. Be to, aplinkybė, kad nagrinėjama priemonė pagrįsta horizontalaus taikymo „objektyviais“ kriterijais, šiuo klausimu taip pat nėra lemiama.

120    Paskui reikia konstatuoti, kad Austrijos Respublikos per administracinę procedūrą Komisijai, o vėliau teismo procese Bendrajam Teismui nurodytos faktinės aplinkybės tik patvirtina nagrinėjamos priemonės atrankinį pobūdį. Iš tikrųjų, net jei, kaip nurodo Austrijos Respublika, būtų galima pripažinti, jog iš principo visos įmonės be išimčių, nelygu jų dydis ir veiklos sritis, tariamai galėtų tapti daug energijos naudojančiomis įmonėmis, kaip jos suprantamos pagal iš dalies pakeisto ÖSG 22c straipsnį, iš pateiktų lentelių matyti, kad realiai tik maža dalis Austrijoje veikiančių įmonių galėtų pasinaudoti aptariama išimtimi, nors ir priklauso skirtingiems veiklos sektoriams.

121    Bendrasis Teismas konstatuoja, kad nors iš tikrųjų iš Austrijos Respublikos pateiktų lentelių matyti, jog su aptariama priemone susiję daugiau nei 19 sektorių, remiantis tuo taip pat galima daryti išvadą, kad didžioji dalis daug energijos naudojančių įmonių veikia tam tikrose konkrečiose srityse, kaip antai vykdo gamybinę veiklą, prekiauja automobiliais, užsiima remontu, viešbučiais ir restoranais arba valdo vandens, valymo ar atliekų tvarkymo sektorius. Net gamybinės veiklos sektoriuje galima išskirti tam tikras sritis, kur konkrečiai veikia minėtos daug energijos naudojančios įmonės.

122    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisija teisingai nusprendė, kad nagrinėjama priemonė buvo atrankinė, nes pagal ją skirtingai buvo vertinamos įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į tikslus, buvo panaši, o šio skirtingo vertinimo nebuvo galima pateisinti aptariamos sistemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra. Tik Austrijos daug energijos naudojančioms įmonėms buvo suteiktas pranašumas, t. y. galimybė riboti išlaidas, susijusias su ekologiškos elektros energijos pirkimu iki 0,5 % jų grynosios gamybos vertės, o kitos Austrijos energiją naudojančios įmonės tokios galimybės neturėjo.

123    Šios išvados negali paneigti įvairios Austrijos Respublikos nuorodos į ankstesnius Komisijos sprendimus.

124    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, šiais argumentais Austrijos Respublika iš esmės daro nuorodą į vienodo požiūrio principą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šiuo principu reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 18 d. Sprendimo Djebel – SGPS / Komisija, T‑422/07, Rink., EU:T:2012:11, 202 punktą).

125    Be to, kalbant dar bendriau, reikia priminti, kad valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kurią reikia vertinti Komisijos sprendimo priėmimo dieną. Taigi priežastys, dėl kurių Komisija skirtingai vertino situaciją ankstesniame sprendime, neturi reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Todaro Nunziatina & C., C‑138/09, Rink., EU:C:2010:291, 21 punktą ir 124 punkte minėto Sprendimo Djebel – SGPS / Komisija, EU:T:2012:11, 199 punktą). Taip pat reikia pažymėti, kad iš Komisijos negali būti atimta galimybė nustatyti griežtesnes atitikties sąlygas, jei to reikalauja pasikeitusios vidaus rinkos sąlygos ir tikslas, kad joje nebūtų iškraipoma konkurencija (žr. 124 punkte minėto Sprendimo Djebel, EU:T:2012:11, 200 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

126    Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia konstatuoti, kad abu Austrijos Respublikos paminėti Komisijos sprendimai, t. y. 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimas, susijęs su Danijos schema, nagrinėta byloje N 271/2006, ir 2007 m. vasario 7 d. sprendimas, susijęs su Vokietijos schema, nagrinėta byloje N 820/2006, buvo priimti prieš Teisingumo Teismui priimant 96 punkte minėtą Sprendimą British Aggregates / Komisija (EU:C:2008:757), suteikusį svarbių aiškinimo veiksnių apmokestinimo aplinkos sektoriuje srityje. Taigi du minėti Komisijos sprendimai negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo galiojimui, nes pastarajame taikomi Teisingumo Teismo nustatyti ginčijamų klausimų aiškinimo veiksniai.

127    Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas tik siekdamas išsamumo konstatuoja, kad minėtos Danijos ir Vokietijos schemos visais reikšmingais atžvilgiais nebuvo panašios į šioje byloje nagrinėjamą situaciją.

128    Konkrečiai kalbant, dėl Danijos schemos, dėl kurios priimtas Komisijos sprendimas byloje N 271/2006, reikia pažymėti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, ja siekta neutralizuoti pranašumą, kurį Danijos daug energijos naudojančios įmonės turėjo dėl to, jog mokėjo mažiau mokesčių už energijos šaltinius, kad būtų užtikrinta mokesčių sistemos pusiausvyra. Mokesčiu už perteklinę šilumą, kurią generuoja pramonės įmonės, Danija siekė užtikrinti, kad minėtos įmonės nesiūlytų pagamintos šilumos už mažesnę kainą, nei tai daro efektyvios termofikacinės elektrinės. Be to, dublike Austrijos Respublika nepateikė argumentų, paneigiančių Komisijos tvirtinimą, kad papildomai skyrėsi ir tai, kad Danijos schema, priešingai nei nagrinėjamu atveju, buvo taikoma be išimčių visoms pramonės įmonėms, gaminančioms ir parduodančioms tam tikrą energiją, t. y. energiją, susijusią su perteklinės šilumos panaudojimu. Komisija šiuo klausimu, be kita ko, pažymėjo, kad visos įmonės galėjo pasirinkti mokėti arba fiksuoto dydžio mokestį, arba nuošimtį nuo pardavimo kainos.

129    Kalbant apie Vokietijos schemą, dėl kurios buvo priimtas Komisijos sprendimas byloje N 820/2006, reikia pažymėti, kad Austrijos Respublika nereagavo į Komisijos tvirtinimą, kad toje byloje nagrinėta „mokesčių lengvata“, susijusi su dvejopo panaudojimo energetikos produktais, naudojamais ne kaip variklių degalai ar krosnių kuras, taip pat mineraloginiams procesams, buvo susijusi su mokesčių išimtimi, tiesiogiai grindžiama direktyvos dėl elektros energijos apmokestinimo 2 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią minėtiems energetikos produktams ši direktyva netaikoma (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamąją dalį). Be to, Komisija teisingai pažymėjo, kad nagrinėtos situacijos, t. y. minėtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę, tikslas buvo apmokestinti energetikos produktus, kurie nebuvo naudojami kaip variklių degalai ar krosnių kuras. Komisija taip pat kaip skirtumą nuo nagrinėjamos bylos teisingai nurodė tai, kad remdamasi minėtos direktyvos 22 konstatuojamąją dalimi ji pritaikė išimtis, pateisinamas pačios nagrinėtos mokesčių sistemos logika ir pobūdžiu.

130    Todėl ir bet kuriuo atveju nei Komisijos byla N 271/2006, nei byla N 820/2006 negali būti laikomos panašiomis į nagrinėjamą bylą. Todėl negalima priekaištauti Komisijai, kad situacijų šiose bylose nevertino vienodai.

131    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu SESV 107 straipsnio 3 dalies taikymu ir su piktnaudžiavimu įgaliojimais

132    Austrijos Respublika mano, kad net pripažinus, jog nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba, taip pat reikia įvertinti, ar ji atitinka, ar ne Sąjungos teisę remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta diskrecija. Tokiu atveju reikia įvertinti, ar minėtai priemonei taikomos vienos arba kelios Komisijos gairės ir pranešimai.

–       Dėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmos dalies

133    Austrijos Respublika tvirtina, kad jei nagrinėjama priemonė turėtų būti pripažinta valstybės pagalba, jai turėtų būti taikomos gairės, priimtos remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalimi.

134    Austrijos Respublika tvirtina, kad tai lemia gairių 151 ir kitų punktų taikymas, nes iš dalies pakeisto ÖSG 22c straipsnis atitinka „netiesioginio“ aplinkos apsaugos pagerinimo sąlygą. Iš tikrųjų, pirma, kompensuojamasis mokestis, sudarantis mažiausiai 0,5 % grynosios gamybos vertės ankstesniais kalendoriniais metais, netgi užtikrina tiesioginį ekologiškos elektros energijos skatinimą. Antra, kalbant apie indėlio ribojimą pagal minėtą nuostatą, pažymėtina, kad juo tik stengiamasi apriboti iš dalies pakeisto ÖSG neigiamą konkurencinį poveikį, neproporcingą tam tikrų įmonių atžvilgiu. Be to, ši nuostata yra būtinas priemonių visumos elementas ir jos negalima vertinti individualiai.

135    Austrijos Respublika taip pat nurodo, kad reikia išsiaiškinti, ar iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnis turi būti nagrinėjamas pagal analogiją su gairių 4 skyriumi, konkrečiai – su jų 152 ir 153 punktais. Šiuo atžvilgiu yra tenkinamos dvi pagrindinės sąlygos, t. y. pirma, šiuo atveju taikytinos nuostatos yra labai panašios į tas kurias taikyti prašoma pagal analogiją, ir, antra, egzistuoja nepaisymas, nesuderinamas su Sąjungos teise. Dėl nagrinėjamų nuostatų panašumo Austrijos Respublika, be kita ko, tvirtina, kad nagrinėjama sistema turi būti vertinama kaip analogiška biudžetinėms sistemoms konkrečiai dėl to, jog Komisija nustatė „valstybės išteklių“ panaudojimą šiuo atveju, o ši institucija kaip alternatyvų sprendimą jai anksčiau rekomenduodavo nustatyti energijos mokestį, leidžiantį finansuoti ekologišką elektros energiją, prireikus numatant minėto mokesčio sumažinimą daug energijos naudojančioms įmonėms, kuris yra leidžiamas pagal direktyvos dėl elektros energijos apmokestinimo 17 straipsnį.

136    Austrijos Respublika tvirtina, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus nebiudžetinio finansavimo sistemai pritaikiusi griežtesnius kriterijus nei finansavimo mokesčiu sistemai, turinčiai tuos pačius tikslus ir darančiai tą patį ekonominį ir konkurencinį poveikį, nes toks institucijos elgesys yra kišimasis į finansavimo sistemų pasirinkimą ir prieštarauja jos 2011 m. sausio 31 d. pranešimo tikslams. Austrijos Respublika mano, kad, nepaisant to, ar egzistuoja Sąjungos teisėje nustatytas minimalus tarifas, atsiskaitymo kainos, aptariamos iš dalies pakeisto ÖSG 22c straipsnyje, poveikis yra panašus kaip ir energijos mokesčių sistemos. Abiejose sistemose numatomos įmokos, priklausančios nuo vartojimo ir turinčios tą patį poveikį elektros energijos vartojimui. Jų tikslai sutampa, t. y. nustatyti minimalų mokestį, taikomą visoje Europoje tiems patiems produktams, taip pat konkurencinė ir ekonominė įtaka.

137    Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog konstatavusi, kad nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes dėl jos poveikio gali sumažėti valstybės ištekliai, todėl ji suteikia atrankųjį pranašumą daug energijos naudojančioms įmonėms ir gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą bei iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje (113 konstatuojamoji dalis), Komisija įvertino nagrinėjamos priemonės suderinamumą su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį (115 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

138    Šiuo klausimu Komisija ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, kad tais atvejais, kai pagalba patenka į SESV 107 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, ji turi didelę veiksmų laisvę. Šiuo kausimu ji dar kartą nurodė 1990 m. kovo 21 d. Sprendimą Belgija / Komisija (C‑142/87, Rink., EU:C:1990:125, 56 punktas) ir 1996 m. liepos 11 d. Sprendimą SFEI ir kt. (C‑39/94, Rink., EU:C:1996:285, 36 punktas). Ji pažymėjo, kad naudodamasi veiksmų laisve ji paskelbė gaires ir pranešimus, kuriuose išdėstė paskelbimo, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį, kriterijus. Ji mano, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką turėjo laikytis gairių ir pranešimų, kuriuos yra paskelbusi valstybės pagalbos priežiūros srityje, jeigu jie neprieštarauja SESV nuostatoms ir jeigu juos pripažįsta valstybės narės. Šiuo klausimu ji nurodo 1993 m. kovo 24 d. Sprendimą CIFRS ir kt. / Komisija (C‑313/90, Rink., EU:C:1993:111, 36 punktas), 1996 m. spalio 15 d. Sprendimą IJssel-Vliet (C‑311/94, Rink., EU:C:1996:383, 43 punktas) ir 2002 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Ispanija / Komisija (C‑351/98, Rink., EU:C:2002:530, 53 punktas).

139    Nagrinėjamu atveju Komisija pirmiausia išnagrinėjo, ar aptariamai pagalbai taikytinos gairės, konkrečiai kalbant, jų 4 skyrius, antra, ar minėtai pagalbai taikomas 2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 800/2008, skelbiantis tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas) (OL L 214, p. 3), ir, trečia, ar ši pagalba gali, ar ne būti laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalimi.

140    Pirma, dėl gairių Komisija pirmiausia konstatavo, kad nagrinėjama sistema nepatenka į jų taikymo sritį.

141    Komisija iš esmės nusprendė, kad nors iš gairių 151 punkto galima daryti išvadą, kad jos taikomos ir priemonėms, jeigu dėl jų bent „netiesiogiai“ pagerėja aplinkos apsauga, nė vienas iš Austrijos Respublikos pateiktų argumentų neįrodo, kad taip buvo šiuo atveju.

142    Iš tikrųjų Komisija nusprendė, kad Austrijos Respublikos argumentas, pagal kurį nagrinėjama išimtis yra būtina sąlyga siekiant užtikrinti politinę paramą dėl atsiskaitymo kainos kėlimo, kuris yra reikalingas norint toliau finansuoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių didinimą, yra nepagrįstas. Ji manė, kad nėra jokio „būtino“ ryšio tarp atsiskaitymo kainos ir padidėjusios elektros energijos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybos. Šiuo klausimu ji, be kita ko, pažymėjo, kad Austrijos Respublika turi diskreciją nuspręsti, kaip norėtų finansuoti padidėjusią elektros energijos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybą, pavyzdžiui, ji gali naudoti mokestines pajamas (žr. ginčijamo sprendimo 122 ir 123 konstatuojamąsias dalis).

143    Komisija taip pat nusprendė, kad nepagrįstas ir Austrijos Respublikos argumentas, pagal kurį dėl nagrinėjamo išimties mechanizmo elektros energijos vartojimo kaina didėja, o taip skatinamas efektyvesnis energijos panaudojimas. Jos nuomone, nagrinėjamas mechanizmas veikė priešingai, t. y. kaip aukščiausia mokesčio riba, todėl vidutinė elektros energijos kaina, kurią moka daug energijos naudojančios įmonės, mažėja už kiekvieną jų suvartotą kilovatvalandę, kuri viršija žemiausią ribą (ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamoji dalis).

144    Antra, Komisija ginčijamo sprendimo 126 ir kitose konstatuojamosiose dalyse nusprendė, kad net jei priemonė patektų į gairių taikymo sritį, ji negalėtų būti pripažinta suderinama su vidaus rinka, nes neatitinka minėtų gairių 4 skyriuje išdėstytų kriterijų.

145    Pirmiausia Komisija pažymėjo, kad suderinamumui įvertinti gairėse aplinkos apsaugos mokesčiai skirstomi į suderintus ir nesuderintus. „Parafiskalinė rinkliava“, kurią sudaro atsiskaitymo kaina, nėra Sąjungos lygmeniu „suderintas“ aplinkos apsaugos mokestis (ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamoji dalis). Todėl nagrinėjamą mechanizmą reikėtų vertinti remiantis minėtų gairių 4 skyriuje pateiktomis nesuderintų aplinkos apsaugos mokesčių taisyklėmis.

146    Paskui Komisija konstatavo, kad esant tokiai situacijai valstybė narė turi pateikti informacijos apie atitinkamus sektorius arba asmenų, kurie atleidžiami nuo mokesčių arba kuriems mokesčiai mažinami, kategorijas, apie pagrindinių naudos gavėjų padėtį kiekviename sektoriuje ir apie tai, kaip apmokestinimas prisideda prie aplinkos apsaugos (ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamoji dalis). Jos nuomone, ši informacija turėtų leisti įvertinti, ar aplinkos apsaugos mokesčių mažinimas arba atleidimas nuo jų yra būtinas ir proporcingas, kaip tai suprantama pagal gaires. Ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad, nepaisant jos kelis kartus pakartotų prašymų, Austrijos Respublika jai nepateikė šios informacijos. Ji, be kita ko, nurodė jos 2010 m. birželio 21 d. ir liepos 19 d. raštus. Taigi Komisija negalėjo išnagrinėti, ar pagalba buvo būtina ir proporcinga, ir kaip ji prisidėjo prie aplinkos apsaugos.

147    Trečia, pasak Komisijos, kadangi nagrinėjamas mechanizmas net ir netiesiogiai neprisideda prie aplinkos apsaugos, ji apsvarstė, ar vis dėlto jį galima patvirtinti pagal analogiją su gairių 4 skyriumi (ginčijamo sprendimo 131–142 konstatuojamosios dalys).

148    Šiuo klausimu Komisija priminė, kad gairių 4 skyriuje numatyti du aplinkos apsaugos mokesčių mažinimo vertinimo būdai. Pirma, dėl „suderintų“ mokesčių mažinimo pagal direktyvą dėl elektros energijos apmokestinimo ji nurodė, kad tokie sumažinimai gali būti pripažinti suderinamais su vidaus rinka be tolesnės analizės, jeigu bus laikomasi minėtoje direktyvoje nustatyto minimalaus mokesčių lygio taisyklės. Antra, dėl „nesuderintų“ aplinkos apsaugos mokesčių ir „suderintų“ energijos mokesčių mažinimo, kai mokesčiai yra mažesni už šioje direktyvoje nustatytą minimalų mokesčių lygį, nagrinėjimo ji nurodė, kad tikslesnės taisyklės buvo nustatytos minėtame gairių skyriuje (ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamoji dalis).

149    Atsakydama į Austrijos Respublikos argumentą, kad ji galėtų patvirtinti nagrinėjamą mechanizmą remdamasi tuo, kad įmonės naudos gavėjos moka mokestį, ne mažesnį už minimalų Austrijos energijos mokesčių lygį, Komisija pridūrė, kad nėra buvę atvejų, kad suderintų energijos mokesčių vertinimo taisyklės pagal gairių 4 skyrių būtų taikomos parafiskalinėms rinkliavoms pagal analogiją.

150    Paskui nurodžiusi Teisingumo Teismo praktiką dėl teisės normų taikymo pagal analogiją Komisija nurodo, pirma, kad nagrinėjamos schemos nebuvo panašios (ginčijamo sprendimo 135 ir 136 konstatuojamosios dalys), ir, antra, nebuvo jokių spragų, nesuderinamų su Sąjungos teise (ginčijamo sprendimo 137–141 konstatuojamosios dalys.

151    Dėl pirmos dalies Komisija iš esmės tvirtina, kad nagrinėjama priemonė skiriasi nuo aplinkos apsaugos mokesčių schemos, nes nors Sąjungos teisėje nėra įtvirtintų specialių su parafiskalinėmis rinkliavomis susijusių nuostatų, minėta schema tokias nuostatas įtvirtino siekiant surinkti aplinkos apsaugos mokesčius, konkrečiai dėl direktyvoje dėl elektros energijos apmokestinimo nustatyto minimalaus mokesčio lygio, dėl išimčių pagal gairių 4 skyrių ir dėl Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnio.

152    Dėl antros dalies Komisija iš esmės nurodė, kad nebuvo jokių su Sąjungos teise nesuderinamų spragų, nes priemonės, kurios nepatenka į gairių taikymo sritį, gali būti nagrinėjamos pagal SESV 107 straipsnį. Be to, ji mano, kad pagal Sąjungos teisę galiojančių nuostatų dėl energijos mokesčių sumažinimo taikymas pagal analogiją negali atstoti taisyklių dėl atleidimo nuo parafiskalinių rinkliavų. Toks požiūris, kad suderintų mokesčių minimalus lygis būtų taikomas ir parafiskalinėms rinkliavoms, lemtų referencinio kriterijaus naudojimą ne ten, kur jis turėtų būti naudojamas. Akivaizdu, kad minimalūs tarifai buvo nustatyti ne tam, kad būtų apibrėžta bendra našta, kurią daug energijos naudojančios įmonės privalo prisiimti įgyvendindamos aplinkos apsaugos reguliavimo priemones, visų pirma priemones, kurias sukuria tiekimo tarifų finansavimo mechanizmai (ginčijamo sprendimo 138 ir 139 konstatuojamosios dalys).

153    Todėl Komisija mano, kad negalima išvesti vertinimo analogijos tarp nagrinėjamo mechanizmo ir suderintų energijos mokesčių mažinimo.

154    Visų pirma reikia pažymėti, kad Komisija triplike nurodė, jog Austrijos Respublika ieškinyje tik ginčijo gairėse numatytų išimčių netaikymą pagal analogiją. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors bendri Austrijos Respublikos pareiškimai, susiję su aplinkybe, kad nagrinėjama priemonė patenka į gairių taikymo sritį ir „todėl suderinama su bendrąja rinka“, gali būti suprantami kaip prašymas tiesiogiai taikyti šias gaires, konkretūs Austrijos Respublikos reikalavimai, susiję su minėtų gairių 152 ir 153 punktų taikymu, išdėstyti taip, kad jais realiai siekiama tik šiose gairėse numatytų išimčių taikymo pagal analogiją. Vis dėlto, net nenagrinėjant klausimo dėl dublike pateiktų Austrijos Respublikos argumentų dėl tiesioginio gairių taikymo priimtinumo, šios bylos aplinkybėmis minėtus argumentus reikia atmesti dėl toliau pateikiamų motyvų, taikytinų tiek kalbant apie tiesioginį taikymą, tiek apie taikymą pagal analogiją.

155    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors vertindama, ar nagrinėjama priemonė priskirtina valstybei, ar buvo panaudoti valstybės ištekliai ir ar minėta priemone suteiktas pranašumas buvo atrankinio pobūdžio, Komisija teisingai atsižvelgė pirmiausia į visą iš dalies pakeistą ÖSG, paskui – į jo 22quater straipsnį kaip į bendros tvarkos išimtį (žr. pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus, konkrečiai kalbant, šio sprendimo 97 ir kt. punktus), tačiau vertindama, ar taikytinos gairės, ji išnagrinėjo tik minėtoje nuostatoje numatytą išimtį. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad norint įvertinti, ar turi būti taikomos gairės, reikia atsižvelgti į visą iš dalies pakeistame ÖSG numatytą pagalbos ekologiškos elektros energijos gamybai struktūrą (šiuo atžvilgiu žr. šio sprendimo 156–165 punktus) ir tik po to, jei gairės turi būti taikomos, reikia įvertinti, ar minėtoje nuostatoje įtvirtinta nagrinėjama išimtis atitinka toje nuostatoje numatytas sąlygas, leidžiančias priemonę pripažinti suderinama su vidaus rinka. Vis dėlto atsižvelgiant į šio sprendimo 166 ir paskesniuose punktuose pateiktus vertinimus reikia konstatuoti, kad minėta Komisijos klaida, susijusi su gairių taikymo sritimi, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

156    Pirma, reikia pažymėti, kad gairių taikymo sritis apibrėžta jų 58 ir 59 punktuose:

„Šios gairės taikomos valstybės pagalbai aplinkos apsaugai. Jos taikomos laikantis kitų Bendrijos politikos valstybės pagalbos srityje principų, kitų Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos Sąjungos sutarties nuostatų bei vadovaujantis šiomis sutartimis priimtais teisės aktais.

Šios gairės taikomos pagalbai [šiose gairėse neaptariama valstybės pagalbos koncepcija, grindžiama EB sutarties 87 straipsnio 1 dalimi ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika], skirtai aplinkos apsaugai visuose sektoriuose, kuriuos reglamentuoja EB sutartis. Jos taip pat taikomos sektoriams, kuriuose galioja specialios Bendrijos valstybės pagalbos taisyklės (plieno apdirbimo, laivų statybos, variklinių transporto priemonių, sintetinio pluošto, transporto, anglies, žemės ūkio ir žuvininkystės), jeigu konkrečiose taisyklėse nenustatyta kitaip.“

157    Antra, pagal ginčijamo sprendimo 121 punkte nurodytą gairių 70 punkto 1 dalį „aplinkos apsauga – tai bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kompensuoti žalą arba užkirsti kelią žalai, kuri gali būti padaryta paties pagalbos gavėjo veiksmais fizinei aplinkai ar gamtiniams ištekliams, sumažinti tokios žalos riziką arba skatinti veiksmingesnį gamtinių išteklių naudojimą, įskaitant energijos taupymo priemones ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą“.

158    Trečia, pagal gairių 70 punkto 2 dalį „energijos taupymo priemonės – tai bet kokie veiksmai, kuriuos taikydamos įmonės gali sumažinti ypač gamyboje sunaudojamos energijos kiekį“.

159    Ketvirta, gairių 4 skyriaus „Pagalba mažinant aplinkos apsaugos mokesčius arba nuo jų atleidžiant“ 151 punktas išdėstytas taip:

„Pagalba mažinant aplinkos apsaugos mokesčius arba nuo jų atleidžiant bus laikoma suderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte, jeigu dėl tokios valstybės pagalbos bent netiesiogiai pagerėja aplinkos apsauga ir jeigu mažinant mokesčius arba nuo jų atleidžiant nekliudoma siekti bendro tikslo.“

160    Atsižvelgiant į šio sprendimo 155–158 punktus reikia konstatuoti, kad nagrinėjama priemonė patenka į gairių taikymo sritį, nes jos, be kita ko, taikomos tokioms valstybės pagalbos priemonėms, koks yra iš dalies pakeistas ÖSG, kuris, bendrai paėmus, atitinka aplinkos apsaugos tikslą, kaip tai suprantama pagal gairėse pateiktą apibrėžimą. Iš tikrųjų Austrijos Respublika iš dalies pakeistu ÖSG siekė privalomo nacionalinio tikslo, susijusio su iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos dalimi bendrame galutiniame energijos suvartojime, kaip numatyta direktyvoje dėl atsinaujinančių energijos šaltinių (žr., be kita ko, šio sprendimo 32 punktą). Be to, iš ginčijamo sprendimo 4 ir 171 konstatuojamųjų dalių, aiškinamų kartu su oficialiu pranešimu, matyti, kad Komisija bendrai vertinamą iš dalies pakeistą ÖSG pripažino aplinkos apsaugos pagalbos priemone, ir, be kita ko, iš dalies patvirtino šią priemonę, numatančią ekologiškos elektros energijos gamintojų finansavimą, nes jis atitiko šias gaires (žr. šio sprendimo 6 punktą).

161    Atsižvelgiant į tai reikia išnagrinėti iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatytą išimtį, kuri, nors jos pagrindinis tikslas buvo įtvirtinti daug energijos naudojančių įmonių indėlio ribą, kad dėl ekologiškos elektros energijos sistemos atsirandančios išlaidos ekonominiu ir industriniu požiūriu būtų pakeliamos ir siekiant apsaugoti įmones, kurioms šios sistemos įgyvendinimas padarė didžiausią įtaką (žr. šio sprendimo 109 punktą ir ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamąją dalį), taip pat galėjo netiesiogiai tam tikra dalimi pagerinti aplinkos apsaugos lygį, nepažeidžiant bendro iš dalies pakeisto ÖSG tikslo.

162    Pastaroji išvada pirmiausia išplaukia iš aplinkybės, kad nagrinėjamas mechanizmas numatė „kompensuojamąjį mokestį“, kuris, nors veikė kaip daug energijos naudojančių įmonių indėlio ribojimas, vis dėlto buvo aiškiai skirtas ekologiškos elektros energijos gamybai skatinti ją finansuojant. Iš tikrųjų matyti, jog iš dalies pakeistame ÖSG 22quater straipsnyje numatoma, kad minėtas „kompensuojamasis mokestis“, kurį daug energijos naudojančias įmones, galinčias pasinaudoti išimtimi, Austrijos energijos priežiūros institucija įpareigoja mokėti, tiesiogiai bus pervedamas atsiskaitymo už ekologišką elektros energiją centrui. Taigi tai reikšminga aplinkybė vertinant bendrą sistemą, kuria siekiama skatinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, kad padidėtų aplinkos apsaugos lygis. Be to, šią išvadą tik patvirtina Komisijos atsakymai į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus, nes minėta institucija nurodė, kad, pirma, „numatytas kompensuojamasis mokestis lėmė tai, kad ÖMAG, be pastovių pajamų nuo atsiskaitymo kainos, gaudavo ir pajamas iš kompensuojamojo mokesčio, kurių nebūtų gavusi, jei negaliotų iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnis“, ir, antra, „pagal iš dalies pakeisto ÖSG [22ter straipsnį] dėl šių papildomų išteklių atsiskaitymo kaina vėlesniais metais turėtų mažėti arba labai nežymiai didėti, priešingai nei tuo atveju, jei nebūtų pajamų iš kompensuojamojo mokesčio“. 

163    Be to, priešingai, nei galima manyti iš Komisijos paaiškinimų, pateiktų ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje, pagal kuriuos nagrinėjamas mechanizmas nebuvo „būtinas“ norint padidinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, nes, kaip nurodo Komisija, Austrijos Respublika turėjo diskreciją nuspręsti, kaip finansuoti tokį padidinimą, reikia pažymėti, kad remiantis gairėmis nebuvo jokios būtinybės įrodyti, kad konkreti priemonė buvo „būtina“ ar net vienintelė įmanoma, kad būtų pasiektas tikslas; tereikėjo įrodyti tik tai, kad buvo įvykdytos bendrosios (nurodytos šio sprendimo 156–159) ir specialiosios (kurios bus apžvelgtos šio sprendimo 165 ir paskesniuose punktuose) sąlygos. Ši išvada pagal analogiją taikytina ir klausimui, ar nagrinėjama išimtis yra „esminė sąlyga“, leidžianti užtikrinti politinį pritarimą dėl atsiskaitymo kainos padidinimo Austrijoje, ir klausimui, ar tarp atsiskaitymo kainos ir elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių padidėjimo yra „privalomas ryšys“ (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 122 ir 123 konstatuojamąsias dalis).

164    Antra, priešingai, nei nurodo Komisija, negalima tvirtinti, kad pats iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnio egzistavimas ir jame nustatytas daug energijos naudojančių įmonių įnašų ribojimas neišvengiamai prieštarauja bendram iš dalies pakeisto ÖSG tikslui. Ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padaryta išvada, kad, užuot skatinęs efektyvesnį energijos naudojimą, nagrinėjamas mechanizmas, atvirkščiai, mažina šį veiksmingumą, nes vidutinė elektros energijos kaina, kurią moka daug energijos naudojančios įmonės, mažėja už kiekvieną jų suvartotą kWh, viršijančią žemiausią ribą, savaime nepaneigia argumentų, kad buvo bent šioks toks netiesioginis teigiamas nagrinėjamos priemonės poveikis aplinkos apsaugai dėl „kompensuojamojo mokesčio“ paskirties.

165    Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti gairių taikymo tiesiogiai remiantis išvada, kad nagrinėjama priemonė nepatenka į jų taikymo sritį ir neatitinka jų 58 ir 59 punktuose, aiškinamuose atsižvelgiant į 70 punktą, nustatytų reikalavimų, ar paprasčiausiai remiantis tiesioginiu minėtų gairių 151 punkto taikymu.

166    Paskui reikia išsiaiškinti, ar ginčijamo sprendimo 126 ir kituose punktuose, susijusiuose su atveju, kai reikėtų manyti, kad ginčijama priemonė iš tikrųjų patenka į gairių taikymo sritį, Komisija teisingai nusprendė, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatyta išimtis neatitinka minėtų gairių 4 skyriuje išdėstytų kriterijų, todėl bet kuriuo atveju yra nesuderinama su vidaus rinka remiantis šiuo pagrindu.

167    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisija teisingai nurodė, jog iš gairių 152 ir kitų punktų matyti, kad jose numatomos dvi skirtingos situacijos, t. y. ar atitinkami mokesčiai yra suderinti, ar nesuderinti ir ar laikomasi minimalaus bendrijos mokesčių lygio (žr. šio sprendimo 148 punktą).

168    Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog net pripažinus, kad iš dalies pakeistame ÖSG numatyta sistema, bendrai paėmus, gali būti prilyginta mokesčių sistemai, o minėto įstatymo 22quater straipsnis – nuostatai, numatančiai mokesčio sumažinimą ar atleidimą nuo jo, kaip tvirtina Austrijos Respublika, nurodydama Komisijos vertinimus ginčijamo sprendimo dalyje, susijusioje su pranašumu, ir dalyje, susijusioje su aplinkybe, kad nagrinėjama priemonė finansuojama iš valstybės biudžeto [žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 55, 58 konstatuojamąsias dalis ir 64 konstatuojamosios dalies a punktą, aiškinamus atsižvelgiant į minėto sprendimo 68, 69 ir 82 konstatuojamąsias dalis], vis dėlto šioje byloje nagrinėjama priemonė bet kuriuo atveju negali būti prilyginta Sąjungos lygiu „suderintam“ mokesčiui.

169    Iš tikrųjų pirmiausia reikia konstatuoti, kad iš direktyvos dėl elektros energijos apmokestinimo Bendrasis Teismas negali daryti išvados, jog priimdamas šią direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas tiesiogiai ar netiesiogiai siekė, kad nebiudžetinės sistemos, kurių sandara yra tokia, kaip šioje byloje nagrinėjamos sistemos, t. y. kuriomis siekiama konkrečių tikslų arba, kitaip tariant, kurios turi specialų tiesioginį ir iš anksto nustatytą tikslą, būtų sureguliuotos siekiant jas arba sustiprinti, arba apibrėžti, arba apriboti. Taigi reikia konstatuoti, jog Komisija nepadarė klaidos nurodžiusi, kad jei iš dalies pakeisto ÖSG tikslas buvo perkelti dėl atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo susidariusį antkainį galutiniams elektros energijos vartotojams, nenaudojant biudžeto lėšų, tai direktyvos dėl elektros energijos apmokestinimo tikslas buvo nurodytų produktų, įskaitant elektros energiją, bendro apmokestinimo suvienodinimas, įtraukiant pajamas į bendrą biudžetą ir be specialaus priskyrimo (pagal analogiją taip pat žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Transportes Jordi Besora, C‑82/12, EU:C:2014:108, 23 ir 27–32 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką). Kaip jau buvo konstatuota, remiantis iš dalies pakeistu ÖSG teigtina, kad juo pačiu buvo siekiama užtikrinti iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamos elektros energijos finansavimą, o nagrinėjama parafiskalinė rinkliava, sudaranti antkainį už ekologišką elektros energiją ir priklausanti nuo šios elektros energijos, kuriai taikoma parafiskalinė rinkliava, suvartoto kiekio, turėjo būti būtinai naudojama specialiems tikslams, kad būtų skatinama minėtų energijos šaltinių plėtra, todėl buvo tiesioginis pajamų panaudojimo ir nagrinėjamos nebiudžetinės sistemos tikslo ryšys.

170    Konkrečiai kalbant, taip pat reikia pažymėti, kad, pirma, direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo susijusi su „fiskalinėmis“ apmokestinimo sistemomis, kurios priklauso biudžeto sričiai, o ne su ad hoc schemomis, nustatytomis dėl specialių tikslų, kokie, pavyzdžiui, nurodyti šio sprendimo 169 punkte. Antra, kaip teisingai nurodo Komisija (žr. šio sprendimo 151 punktą), minėtoje direktyvoje numatyti, be kita ko, minimalūs mokesčio dydžiai energijos srityje, taip pat atleidimai nuo mokesčio, kurie gali būti nustatyti esant tokiai situacijai. Priešingai nei iš dalies pakeistame ÖSG numatytoje sistemoje, šioje direktyvoje numatomas ne papildomų įnašų, skirtų atsinaujinantiems energijos šaltiniams skatinti, apribojimas, o tik sumažinti mokesčiai, vis dėlto taikytini proporcingai realiai perduotos elektros energijos kiekiui, kad būtų kuo labiau užtikrintas vienodas požiūris. Be to, kaip ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamojoje dalyje nurodo Komisija, jei būtų nuspręsta, kad „finansavimo antkainių“, skirtų pagalbai atsinaujinantiems energijos šaltiniams, taisyklėms pagal analogiją turėjo būti taikomos minėtos direktyvos nuostatos, susijusios su suderintais mokesčiais, būtų įmanoma užtikrinti minėtoje direktyvoje numatytą minimalų suderintų mokesčių lygį surenkant tik minėtus „antkainius“, net jei tam tikroms įmonėms jie būtų apriboti, nepaisant galimo konkurencijos iškraipymo, kurį tokia sistema galėtų sukelti. Tačiau iš aptariamos direktyvos negalima daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tokią situaciją numatė ar net jos siekė.

171    Be to reikia pridurti, kad, kaip per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą patvirtino Austrijos Respublika, direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo į Austrijos teisę buvo perkelta Energieabgabenvergütungsgesetz (Įstatymas dėl energijos mokesčių grąžinimo), t. y. ne iš dalies pakeistu ÖSG, o kitu teisėkūros aktu. Ši aplinkybė yra papildomas įrodymas, kad energijos mokesčio derinimo Sąjungos lygiu teisės aktai į Austrijos teisę jau buvo perkelti prieš priimant iš dalies pakeistą ÖSG, todėl pastarasis turi būti vertinamas kaip papildomų normų rinkinys, nenumatytas Europos lygiu. Be to, tai netiesiogiai išplaukia iš Austrijos Respublikos Bendrajame Teisme padarytų pareiškimų, kad Austrijoje reikia mokėti „dvigubą“ minėtoje direktyvoje numatytą minimalų dydį, pirma, už įprastą elektros energijos naudojimą ir, antra, papildomai, kai ribojamas daug energijos naudojančių įmonių indelis finansuojant ekologišką elektros energiją. Šiuo atžvilgiu per posėdį Komisija teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju tai buvo Austrijos Respublikos savarankiškai, o ne vykdant Europos teisę, kurioje nustatyta pareiga, susijusi su minimaliu energijos apmokestinimu, ir numatomos apmokestinimo išimtys, renkamas mokestis.

172    Tokiomis aplinkybėmis taip pat reikia atmesti Austrijos Respublikos tvirtinimus, kad iš dalies pakeistame ÖSG numatyta sistema atitinka direktyvą dėl elektros energijos apmokestinimo, nes, kaip ir energijos mokesčio pagal minėtą direktyvą atveju, renkama suma priklauso nuo suvartojimo. Iš tikrųjų taip nėra įmonių, kurioms taikoma išimtis pagal iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnį, atveju, nes jos, padariusios nustatytą indėlį, elektros energiją gali pirkti be jokio antkainio (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamąją dalį). Šiuo atžvilgiu taip pat negalima teigti, kad schemos, apie kurią buvo pranešta, konkurencinis ir ekonominis poveikis yra panašus į sistemos, kuria įgyvendinama aptariama direktyva, poveikį. Atvirkščiai, skirtumas tarp kainos už kWh, kurią moka daug energijos naudojančios įmonės, kurioms gali būti taikoma nagrinėjama išimtis, ir kitos, šiai kategorijai nepriklausančios įmonės, didėja atsižvelgiant į bendrą pirmųjų sunaudotą kWh kiekį.

173    Antra, kalbant apie direktyvą dėl atsinaujinančių energijos šaltinių, pažymėtina, kad Komisija taip pat teisingai konkrečiai ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamojoje dalyje ir Bendrajam Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose konstatavo, kad minėtoje direktyvoje Sąjungos valstybėms narėms tik nustatyti privalomi nacionaliniai tikslai dėl iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagamintos elektros energijos dalies bendrame galutiniame energijos suvartojime, o tai, kaip juos pasiekti, valstybėms narėms paliekama nuspręsti pačioms. Todėl Austrijos Respublika negali remtis šia direktyva ir tvirtinti, kad nagrinėjama priemonė, t. y. iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnis, yra apmokestinimo atsinaujinančių energijos šaltinių srityje derinimas Europos lygiu.

174    Trečia, vertinimų, pateiktų 168 ir kituose punktuose, taip pat negali paneigti Austrijos Respublikos nuorodos į tam tikrus per įvairius susitikimus ir 2010 m. birželio 21 d. rašte ruošiantis 2010 m. liepos 9 d. susitikimui jai suteiktus Komisijos patarimus dėl galimybės vietoj iš dalies pakeisto ÖSG numatyti energijos mokestį, skirtą ekologiškai elektros energijai finansuoti (prireikus sumažinant minėtą mokestį daug energijos naudojančioms įmonėms), kuris būtų leidžiamas pagal direktyvos dėl elektros energijos apmokestinimo 17 straipsnį.

175    Iš tikrųjų šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad tokiu pasiūlymu Komisija nepatvirtino nagrinėjamos priemonės panašumo į direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo reglamentuojamos mokesčių sistemos. Atvirkščiai, Austrijos Respublikos nurodytame 2010 m. birželio 21 d. rašte Komisija aiškiai patvirtino, kad iš dalies pakeistame ÖSG numatyta pirkimo prievolė jai nepanaši į energijos mokestį, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą. Vėliau ji taip pat paprašė Austrijos Respublikos pateikti savo nuomonę dėl galimybės nustatyti „alternatyvią“, kaip ji siūlė, mokesčių sistemą ir kreipėsi į Austrijos Respubliką, kad ši pateiktų galimas tokios sistemos gaires. Todėl minėtas raštas negali būti aiškinamas nei kaip konstatuojantis analogiją tarp Austrijos schemos, apie kurią buvo pranešta, ir aptariamoje direktyvoje numatytų „suderintų“ mokesčių sistemų, nei kaip galutinė Komisijos nuomonės, kad alternatyvi Austrijos mokesčių sistema tikrai bus suderinama su minėta direktyva, išraiška. Be to, kaip matyti iš 2010 m. rugsėjo 13 d. rašto Komisijai 1.7 punkto, Austrijos Respublika nemanė, kad reikia keisti pagalbos struktūrą, nes, jos nuomone, pagalbos redakcija, kuri pateikta pranešime, atitiko kriterijus, kad jai būtų taikoma išimtis ir kad ji būtų pripažinta suderinama su bendrąja rinka.

176    Ketvirta, taip pat reikia atmesti ir Austrijos Respublikos nuorodą į 2011 m. sausio 31 d. Komisijos pranešimą, iš kurio tariamai išplaukia, kad dėl Sąjungos valstybių narių didėjančių sunkumų subalansuojant biudžetą, elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių finansavimas visų pirma turi būti ne iš biudžeto.

177    Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad 2011 m. sausio 31 d. pranešime Komisija nesiremia konkrečiu nebiudžetinės struktūros modeliu, kuriam teiktų pranašumą, ir jame a fortiori nepateikiamas joks elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių finansavimo modelio pavyzdys, apimantis panašią išimtį, kokia numatyta iš dalies pakeisto ÖSG 22c straipsnyje. Bet kuriuo atveju minėtas pranešimas, atsižvelgiant į jo vietą normų hierarchijoje ir turinį, negali būti nei aiškinamas kaip „derinantis“ Sąjungos teisę pagalbos elektros energijai, pagamintai iš atsinaujinančių energijos šaltinių, „nebiudžetinių“ sistemų klausimu, nei laikomas užpildančiu „spragą“, konkrečiai atsižvelgiant į direktyvos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių apmokestinimą. Todėl šis pranešimas nėra lemiamas vertinant nagrinėjamos priemonės suderinamumą su vidaus rinka. Be to, reikia priminti, kad nagrinėjamu atveju Komisija nemanė, kad iš dalies pakeistame ÖSG numatyta pagalbos gamintojams nebiudžetinė struktūra savaime yra nesuderinama su minėta rinka. Komisija nusprendė, kad tik minėto įstatymo 22quater straipsnyje numatyta išimties sistema yra nesuderinama su vidaus rinka.

178    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, kyla vienintelis klausimas dėl galimybės nagrinėjamą struktūra pripažinti analogiška nesuderintų mokesčių struktūrai, aptariamai gairių 154 ir kituose punktuose. Pirmasis iš šių punktų susijęs su mokesčių, kuriems netaikoma Bendrijos teisė arba kurie yra mažesni už Bendrijos nustatytą mokesčio lygį, sumažinimu arba atleidimu nuo jų. Austrijos Respublika, be kita ko, šiuo klausimu per posėdį nurodė, jog ginčijama ne tai, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatyta išimtis nėra suderintas mokestis, o tai, kad minėtas įstatymas įtvirtina parafiskalinės rinkliavos sistemą.

179    Šiuo klausimu, kaip matyti iš gairių 154–159 punktų, vertindama mokesčių sistemas, turinčias valstybės pagalbos požymių dėl tokių mokesčių sumažinimo ar atleidimo nuo jų, Komisija remiasi Sąjungos valstybių narių pateikta informacija, kad nustatytų pagalbos „būtinumą“ ir „proporcingumą“ bei jos poveikį atitinkamiems ekonomikos sektoriams.

180    Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad nors taikant proceso organizavimo priemones Austrijos Respublikai buvo pateiktas prašymas, ji Bendrajame Teisme nepateikė tikslių nuorodų ar kitos pakankamai tikslios konkrečios informacijos, leidžiančios paneigti Komisijos ginčijamo sprendimo 129, 130 ir 167 konstatuojamosiose dalyse padarytą išvadą, kad, Austrijos Respublikai nepateikus tokios per administracinę procedūrą Komisijos prašytos informacijos, minėta institucija negalėjo išsiaiškinti, ar nagrinėjama išimtis buvo „būtina“ ir „proporcinga“ arba kaip ji prisidėjo prie aplinkos apsaugos. Be to, per posėdį nurodžiusi ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamąją dalį Komisija iš lemiamos informacijos, kuriuos neturėjo, konkrečiai išskyrė kiekvienos pagalbos gavėjų kategorijos gamybos išlaidas, informaciją apie tai, kad antkainis nebuvo perkeliamas vartotojams, ir poveikį galimam pardavimo sumažėjimui. Paskui teisingai priminė, kad atitinkama valstybė narė turi įrodyti, kad nagrinėjama pagalba turi būti leidžiama. Iš tikrųjų esant tokiai situacijai ne Komisija turi surinkti papildomus įrodymus, patvirtinančius nagrinėjamos pagalbos būtinumą ir proporcingumą. Tam, kad būtų įrodyta, jog Komisija, vertindama sudėtingas faktines aplinkybes, kurios gali pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą, padarė akivaizdžią klaidą, ieškovo pateiktų įrodymų turi pakakti, kad ginčijamame sprendime pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas pasirodytų neįtikinamas (žr. 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo FAB / Komisija, T‑8/06, EU:T:2009:386, 78 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Austrijos Respublika neįrodė, kad Komisija neatsižvelgė į reikšmingą informaciją, kad pagrįstų savo išvadą, jog negalėjo nuspręsti, kad nagrinėjama pagalba buvo būtina ir proporcinga pagal gairių 158 ir 159 punktus.

181    Be to, Austrijos Respublikos per posėdį išdėstytas tvirtinimas, kad Komisija per administracinę procedūrą laikėsi labai griežtos politikos, kai nuolat reikalavo papildomos informacijos, kurios ji negalėjo pateikti ir kurios, be kita ko, nebuvo galima reikalauti iš Sąjungos valstybės narės, nors Sąjungos teisėje numatytos išimties taikymo sąlygos buvo įvykdytos, iš esmės gali būti suprantamas kaip kaltinimas Komisijai pažeidus gero administravimo principą (valstybės pagalbos srityje žr. 1973 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Lorenz, 120/73, Rink., EU:C:1973:152, 4 ir 5 punktus ir 1987 m. lapkričio 24 d. Sprendimo RSV / Komisija, 223/85, Rink., EU:C:1987:502, 12–17 punktus). Vis dėlto, kadangi minėtas tvirtinimas pirmą kartą buvo išdėstytas tik posėdyje, ir jis negali būti vertinamas kaip anksčiau tiesiogiai arba netiesiogiai ieškinyje išdėstyto pagrindo papildymas ar kaip glaudžiai su juo susijęs, ir kadangi nenurodoma, kad šis tvirtinimas grindžiamas naujomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis, jį reikia atmesti kaip nepriimtiną (šiuo klausimu žr. 124 punkte minėto Sprendimo Djebel – SGPS / Komisija, EU:T:2012:11, 142 ir 143 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

182    Be to, Austrijos Respublikos per posėdį daryta nuoroda į Bundesarbeitskammer pateiktus dokumentus, kurie, jos teigimu, rodo, kaip skirtingos priemonės daro įtaką skirtingų sektorių įmonėms, negali būti vertinama kaip pakankama tenkinant gairių 158 ir 159 punktuose nustatytus reikalavimus. Pirma, be to, kad Austrijos Respublika nepateikė minėtų dokumentų Bendrajam Teismui, kad patikslintų nurodytus faktinius argumentus, reikia priminti, kad Bundesarbeitskammer buvo pareiškėja per Komisijos procedūrą (žr. šio sprendimo 5 punktą) ir kad ji savo tvirtinimais nesiekė, kad nagrinėjama priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba, kurią Komisija galėtų pripažinti leidžiama dėl suderinamumo su gairėmis (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 47–51 konstatuojamąsias dalis). Antra, kaip matyti iš Austrijos Respublikos per posėdį pateiktų pareiškimų, nors Komisijai buvo pateikti tam tikri dokumentai, kilo klausimas dėl to, kokio tikslumo informacija turėjo būti pateikta. Taigi, nors Austrijos Respublika per posėdį tvirtino, kad Komisijos reikalavimai šiuo atžvilgiu buvo „neproporcingi“, šie tvirtinimai yra nepriimtini (žr. šio sprendimo 181 punktą). Taip pat reikia nurodyti šio sprendimo 180 punktą, kuriame buvo konstatuota, kad dar atsakymų į Bendrojo Teismo įgyvendinant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus etape, nors Teismas ir pateikė konkrečius prašymus šiuo klausimu, Austrijos Respublika netvirtino nusiuntusi Komisijai atsižvelgiant į gairių 158 ir 159 punktus būtiną informaciją išanalizuoti nagrinėjamą priemonę ir neginčijo Komisijos šiuo klausimu pateiktų reikalavimų proporcingumo.

183    Tokiomis aplinkybėmis negalima konstatuoti, kad Komisija padarė vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad nagrinėjama išimtis taip pat neatitinka gairių 154–159 punktuose numatytų sąlygų.

184    Galiausiai, net nesant reikalo nuspręsti, ar pirmą kartą dublike išdėstytas Austrijos Respublikos argumentas, kad Komisija iškraipo konkurenciją tikrindama tik Austrijos elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo sistemą, nors kitose Sąjungos valstybėse narėse taip pat egzistavo analogiškos „nebiudžetinės“ sistemos, buvo pateiktas pavėluotai (pagal analogiją žr. 124 punkte minėto Sprendimo Djebel – SGPS / Komisija, EU:T:2012:11, 142–144 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką), pakanka konstatuoti, kad, kaip nurodo Komisija, šis tvirtinimas yra nereikšmingas vertinant Austrijos Respublikoje taikytos struktūros, apie kurią buvo pranešta ir kuri nagrinėjama šioje byloje, teisėtumą. Be to, reikia pažymėti, kad Austrijos Respublika, turėjo kitų procedūrinių galimybių paskatinti Komisiją pradėti tyrimus dėl kitų Sąjungos valstybių narių, kuriose numatomos panašios struktūros, jei būtų turėjusi tokį tikslą.

185    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nė vienas iš Austrijos Respublikos tvirtinimų neleidžia nuspręsti, kad Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, kai atsisakė taikyti gaires pagal analogiją. Be to, šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, Komisija atliko papildomą analizę pagal gaires (ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamoji dalis) konkrečiai dėl nesuderintų mokesčių. Antra, Austrijos Respublika Bendrajame Teisme nepateikė jokių įrodymų, tiesiogiai susijusių su tariamu „piktnaudžiavimu įgaliojimais“.

186    Todėl Austrijos Respublikos tvirtinimą, kad priemonės, apie kurią buvo pranešta, ekonominis ir konkurencinis poveikis buvo panašus į direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo reglamentuojamas mokesčių sistemas, ir tvirtinimą, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus, kai nebiudžetinei finansavimo sistemai taikė griežtesnius kriterijus nei finansavimo mokesčiais sistemai, patenkančiai į finansavimo sistemų pasirinkimą, taip pat reikia atmesti.

187    Iš to matyti, kad turi būti atmesta šio ieškinio pagrindo pirma dalis.

–       Dėl trečiojo ieškinio pagrindo antros dalies

188    Austrijos Respublika tvirtina, kad buvo galima pagal analogiją taikyti ne tik gaires, bet ir Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnį. Remdamasi minėto reglamento vokiška, angliška ir prancūziška versijomis ji tvirtina, kad minėto straipsnio formuluotės yra platesnės nei gairių, nes, priešingai nei gairių 152 punkte, pagal kurį aplinkos mokesčių sumažinimas suponuoja, kad tai yra „suderinti“ energijos mokesčiai, minėtas straipsnis leidžia tik manyti, kad dėl tokių sumažintų mokesčių netaikoma pareiga pranešti, jeigu jie atitinka direktyvoje dėl elektros energijos apmokestinimo nustatytas sąlygas. Austrijos Respublika taip pat tvirtina, kad iš 2006 m. gruodžio 7 d. dokumento „Joint paper on the revision of the Community guidelines on State aid for environmental protection and Energy Tax Directive“ (Bendrasis dokumentas dėl Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairių ir Energijos mokesčių direktyvos peržiūros) matyti, jog valstybėms narėms reikalingas lankstumas, kad galėtų tinkamai taikyti diferencijavimą, o aplinkos apsaugos mokesčių logika apima galimybę taikyti išimtis ir skirtingus tarifus. Taigi kompensavimo schema turėjo būti leista ir remiantis minėtu reglamentu.

189    Dublike Austrijos Respublika tvirtina, kad Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnis yra po gairių priimta nuostata, o jos turinys akivaizdžiai platesnis nei minėtų gairių 152 punkto turinys, nes numatoma, kad aplinkos apsaugos mokesčio sumažinimai suponuoja visišką energijos mokesčių suderinimą. Jei, kaip tvirtina Komisija, minėtas straipsnis būtų taikomas tik direktyvai dėl elektros energijos apmokestinimo, jis būtų perteklinis, nes galimybė leisti sumažinti mokestį išplaukia tiesiogiai iš minėtos direktyvos.

190    Austrijos Respublikos nuomone, nepakanka remtis tuo, jog Austrijos ekologiškos elektros energijos skatinimo sistema nėra energijos mokestis, kaip jis suprantamas pagal direktyvą dėl elektros energijos apmokestinimo. Ji mano, kad dėl to, jog minėtos sistemos poveikis atitinka šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies a punktą, jai taikytinas Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnis. Austrijos Respublika pažymi, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje pateiktas pagalbos gavėjo apibrėžimas ir išdėstytos sąlygos šiai pagalbai gauti atitinka minėtos direktyvos reikalavimus.

191    Be to, Austrijos Respublika mano, kad nors Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnyje įtvirtintos tikslios mokesčių aplinkos apsaugos srityje sumažinimo taisyklės, tokių taisyklių nėra panašaus „nebiudžetinio“ finansavimo, kurio tikslai ir ekonominis bei konkurencinis poveikis visiškai tokie patys kaip ir aplinkos apsaugos mokesčių ar energijos mokesčių sumažinimo atveju. Nepagrįstas ir su Sąjungos teise nesuderinamas nevienodas požiūris ypač pasireiškia todėl, kad šioje byloje Komisija mano, jog tai buvo valstybės ištekliai, gaunami iš parafiskalinės rinkliavos. Ji tvirtina, kad tokia parafiskalinė rinkliava iš esmės nesiskiria nuo finansavimo iš biudžeto mechanizmų. Iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnis atitinka tiesioginio aplinkos apsaugos pagerinimo ir bet kuriuo atveju netiesioginės aplinkos apsaugos sąlygas, nes jame aiškiai numatyta, kad kompensuojamasis mokestis, sudarantis mažiausiai 0,5 % grynosios gamybos vertės ankstesniais kalendoriniais metais, turi būti pervestas atsiskaitymų už ekologišką elektros energiją centrui. Galiausiai ji tvirtina, kad Komisijos turima didelė diskrecija jai leidžia tiesiogiai ar pagal analogiją taikyti minėtą reglamentą, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai.

192    Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 800/2008 46 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Atsižvelgiant į pakankamą patirtį taikant Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gaires, investicinei pagalbai įmonėms, taikančioms griežtesnius standartus nei Bendrijos nustatytieji arba gerinančioms aplinkos apsaugą, jeigu Bendrijos standartų nėra, <...> aplinkosaugos pagalbai investicijoms į energiją taupančias priemones, aplinkosaugos pagalbai investicijoms į labai veiksmingą bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą, aplinkosaugos pagalbai investicijoms, kuriomis skatinamas energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas, įskaitant investicinę pagalbą, susijusią su tvariu kuru, pagalbai aplinkosaugos tyrimams atlikti ir tam tikrai pagalbai aplinkos apsaugos mokesčių lengvatų forma neturėtų būti taikomas pranešimo reikalavimas.“

193    Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnyje „Pagalba aplinkos apsaugos mokesčių lengvatų forma“ numatyta:

„1. Pagalbos aplinkos apsaugos mokesčių lengvatų forma schemos, tenkinančios [direktyvos dėl elektros energijos apmokestinimo] sąlygas, laikomos suderinamos su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalį ir joms netaikomas reikalavimas pranešti pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, jeigu laikomasi šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų.

2. Pagalbos gavėjai, kuriems taikomos mokesčių lengvatos, moka bent mažiausią [direktyvoje dėl elektros energijos apmokestinimo] Bendrijos nustatytą mokestį.

3. Mokesčiai sumažinami ne ilgesniam kaip dešimties metų laikotarpiui. Pasibaigus šiam 10 metų laikotarpiui valstybės narės turėtų iš naujo vertinti tokių pagalbos priemonių tinkamumą.“

194    Direktyvos dėl elektros energijos apmokestinimo 26 straipsnyje įtvirtinta:

„1. Valstybės narės praneša Komisijai apie priemones, kurių ėmėsi pagal 5 straipsnį, 14 straipsnio 2 dalį, 15 ir 17 straipsnius.

2. Tokios priemonės kaip atleidimas nuo mokesčio, jo sumažinimas, diferencijavimas ar grąžinimas šioje direktyvoje apibrėžta prasme galėtų sudaryti valstybės pagalbą, o apie tai pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį turi būti pranešama Komisijai.

Informacija, pateikta remiantis šia direktyva, neatleidžia valstybių narių nuo įsipareigojimo teikti informaciją pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

3. 1 dalies įpareigojimas teikti Komisijai informaciją apie priemones, kurių buvo imtasi pagal 5 straipsnį, neatleidžia valstybių narių nuo Direktyvos 83/189/EEB įpareigojimo teikti bet kokią informaciją.“

195    Ginčijamo sprendimo 143–148 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokios galimybės pagal analogiją taikyti Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnio. Pirma, jos nuomone, taikomos schemos nebuvo panašios atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad minėtas straipsnis taikytinas tik aplinkos apsaugos mokesčiams, reglamentuojamiems direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo. Todėl pripažinimas „energijos mokesčiu“ būtų sąlyga taikyti minėtą straipsnį. Tokį aiškinimą patvirtina šio reglamento struktūros logika, kuri leidžia manyti, kad jo taikymo sritis negali peržengti jame nurodytų gairių taikymo ribų. Taigi minėta nuostata taikoma tik energijos mokesčiams, reglamentuojamiems Direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo.

196    Komisija nurodė, kad įnašai pagal iš dalies pakeistą ÖSG nebuvo aplinkos apsaugos mokesčiai, todėl jiems netaikytinos elektros energijos apmokestinimo nuostatos. Taigi taisyklės, susijusios su energijos mokesčiais, ir taisyklės, susijusios su Austrijos tiekimo tarifais, nėra labai panašios.

197    Antra, Komisija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytoje schemoje nebuvo su Sąjungos teise nesuderinamų spragų, kurias ištaisyti būtų galima taikant analogiją. Iš tikrųjų ji mano, kad mokesčių sumažinimas ar panašios priemonės, kurių neapima Reglamentas Nr. 800/2008, savaime nėra nesuderinami su Sąjungos teise, o tik reikalauja, kad apie juos būtų pranešta pagal SESV 108 straipsnį ir vėliau būtų atliktas tyrimas atsižvelgiant į gaires arba, jei šios netaikomos, remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu.

198    Todėl Komisija konstatuoja, kad negalėjo nustatyti analogijos tarp schemos, apie kurią buvo pranešta, ir Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnyje numatytų suderintų energijos mokesčių, taigi negalėjo ir leisti nagrinėjamo mechanizmo remdamasi tokia analogija (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis).

199    Visų pirma reikia konstatuoti, kad Komisija nurodo, jog Austrijos Respublikos tvirtinimas dėl tiesioginio Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnio taikymo yra nepriimtinas dėl pavėluoto pateikimo, nes minėtas tvirtinimas pirmą kartą buvo išdėstytas tik dublike. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš tikrųjų iš ieškinio, būtent iš jo 64 punkto, aiškinamo atsižvelgiant į jo 59 ir 63 punktus, matyti, kad Austrijos Respublika siekė pripažinti minėtos nuostatos taikymą pagal analogiją iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsniui. Šios bylos aplinkybėmis, net nesant reikalo nagrinėti klausimo dėl priimtinumo, Austrijos Respublikos tvirtinimą, susijusį su minėto reglamento 25 straipsnio „tiesioginiu“ taikymu, kaip argumentų papildymą dėl pagalbos, apie kurią buvo pranešta, atitikties minėtai nuostatai dėl analogijos, reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių.

200    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 168–178 punktuose, net jei iš dalies pakeistą ÖSG reikėjo nagrinėti kaip prilygstantį mokestinei priemonei, o jo 22quater straipsnį – kaip tokios priemonės išimtį, vis dėlto tai yra tik mokestis, kurį reikėtų nagrinėti pagal analogiją su Europos lygiu nesuderintomis mokesčių schemomis. Iš tikrųjų iš dalies pakeistu ÖSG nebuvo perkelta direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo ir jo priėmimas nebuvo numatytas šioje direktyvoje.

201    Konkrečiai dėl Reglamento Nr. 800/2008 galimo tiesioginio taikymo ar taikymo pagal analogiją reikia konstatuoti, kad jame, be kita ko, kalbant apie atleidimus nuo mokesčių aplinkos apsaugos srityje, numatytos konkrečios aplinkybės, kada nebūtina pranešti apie išimtį Komisijai (žr. minėto reglamento 46 konstatuojamąją dalį ir 25 straipsnį).

202    Priešingai, nei tvirtina Austrijos Respublika, aiškinant Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnį negalima atsieti kriterijaus dėl „[direktyvos dėl elektros energijos apmokestinimo] sąlygų tenkinimo“ nuo kriterijaus, pagal kurį tai turi būti minėtoje direktyvoje numatyti aplinkos apsaugos mokesčiai, t. y. Europos lygiu suderinti mokesčiai. Iš tikrųjų minėto reglamento tikslas yra visiškai atleisti nuo pareigos pranešti apie tam tikras mokesčių lengvatas taip, kaip jos apibrėžiamos minėtoje direktyvoje. Esant tokiai situacijai jis taip pat negali būti pripažintas tik pertekliniu dokumentu gairių atžvilgiu, nes tam tikrais konkrečiais atvejais pagal jį leidžiama nepranešti iš anksto apie pagalbos aplinkos apsaugai schemą.

203    Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į aptariamų situacijų skirtumus bei į Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnyje numatytos situacijos ir priemonės, apie kurią buvo pranešta, nepanašumą (taip pat žr. šio sprendimo 172 punktą), ši nuostata nei tiesiogiai, nei pagal analogiją negali būti taikoma šioje byloje. Dėl taikymo pagal analogiją dar reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtina Komisija, aplinkybė, kad konkreti apmokestinimo schema ar jai prilyginama schema nepatenka į minėto reglamento taikymo sritį, dar nereiškia, kad ji neišvengiamai turi teisinių „spragų“, ar kad jos trūkumai nesuderinami su Sąjungos teisės principais. Iš tikrųjų tokiai schemai tokiu atveju taikomos arba gairės, ir tam tikrais atvejais jų nuostatos, susijusios su „nesuderintais“ mokesčiais, arba, remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalimi, tiesiogiai atliekamas tyrimas dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka.

204    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nereikia išsamiau nagrinėti klausimo dėl Reglamento Nr. 800/2008 25 straipsnio 2 ir 3 dalių konkrečių taikymo sąlygų. Todėl jau tik papildomai galima priminti aplinkybę, kuria nesirėmė Austrijos Respublika ir kuri, be kita ko, neišplaukia iš schemos, apie kuria buvo pranešta, kad pagal šią schemą buvo numatytas iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje įtvirtintos išimties taikymo apribojimas, t. y. ji turėjo būti taikoma daugiausiai 10 metų.

205    Be to, reikia pažymėti, kad išvadų, susijusių su Reglamento Nr. 800/2008 netaikymu šioje byloje, negali paneigti Austrijos Respublikos tvirtinimai, pagrįsti nuorodomis į „Bendrąjį dokumentą dėl Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairių ir Energijos mokesčių direktyvos peržiūros“ (žr. šio sprendimo 188 punktą). Iš tikrųjų, kaip tvirtina Komisija, tai yra tik parengiamasis dokumentas, pasirašytas, be kita ko, tam tikrų Sąjungos valstybių narių, konkrečiai – Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės, todėl jis negali turėti viršenybės aiškinant galutinę Komisijos priimto nagrinėjamo reglamento versiją, kai buvo atsižvelgta į tikslų pastarosios versijos tekstą, kurį savo tvirtinimuose nurodė Austrijos Respublika, ir į minėto reglamento kontekstą. Be to, pastarajame aiškinime buvo atsižvelgta į šio reglamento 25 straipsnio priėmimo istoriją, santykį su gairėmis ir į aplinkybę, kad priimant šią nuostatą buvo pasinaudota Komisijos patirtimi taikant gaires (žr., be kita ko, šio sprendimo 192 punktą). Tokiomis aplinkybėmis Komisija per posėdį teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamas reglamentas turi būti aiškinamas siaurai, nes apima tik situacijas, su kuriomis dirbdama ji turi daug patirties ir dėl kurių šitaip galėjo nustatyti bendros taisyklės išimtį.

206    Galiausiai nagrinėjant šį ieškinio trečiąjį pagrindą taip pat reikia konstatuoti, kad Austrijos Respublikos tvirtinimai neleidžia nuspręsti, kad Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, kai atsisakė tiek tiesiogiai, tiek pagal analogiją taikyti Reglamentą Nr. 800/2008, konkrečiai – jo 25 straipsnį. Be to, reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 143–148 konstatuojamosiose dalyse Komisija išanalizavo Austrijos Respublikos per administracinę procedūrą išdėstytus tvirtinimus dėl minėto reglamento ir nepadarydama teisės klaidos nusprendė, kad minėtoje nuostatoje daroma nuoroda į energijos mokesčius, kuriuos reglamentuoja direktyva dėl elektros energijos apmokestinimo.

207    Todėl reikia atmesti trečiojo ieškinio pagrindo antrą dalį.

208    Kadangi, pirma, nepaisant ieškinio pagrindo pavadinimo, susijusio su „klaidingu SESV 107 straipsnio 3 dalies taikymu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais“, Austrijos Respublika nepateikė kitų konkrečių argumentų, kuriuos Bendrasis Teismas turėtų išnagrinėti ir kurie būtų tiesiogiai susiję su šio straipsnio taikymu, t. y. nesant Austrijos Respublikos pareiškimų, kurias būtų ginčijamas Komisijos ginčijamo sprendimo 149 ir kitose konstatuojamosiose dalyse pateiktas vertinimas dėl nagrinėjamos priemonės atitikties tiesiogiai šiai nuostatai, keliant klausimą, ar nagrinėjama pagalba buvo bendro intereso, skatinanti, būtina ir proporcinga, ir, antra, kadangi bet kuriuo atveju Komisijos tvirtinimai, išdėstyti ginčijamo sprendimo 165–167 konstatuojamosiose dalyse, negali būti paneigti, reikia atmesti visą trečiąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su nevienodu Komisijos požiūriu į ekonominiu ir konkurenciniu poveikiu panašias situacijas

209    Austrijos Respublika tvirtina, kad per tyrimo procedūrą ji kelis kartus ir konkrečiai 2009 m. spalio 8 d. rašytinėse pastabose nurodė panašumą į Vokietijos sistemą dėl finansavimo „atsiskaitymo kainos“ (papildomų išlaidų už ekologišką elektros energiją perskaičiavimas) ir daug energijos naudojančių įmonių įnašo ribojimo klausimais. Nuo 2004 m. Vokietijos įstatyme dėl elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių numatomas panašus įnašų ribojimas. Todėl atsižvelgdama į Vokietijos ir Austrijos elektros rinkų persipynimą po šių rinkų liberalizavimo ir į dviejų sistemų panašumus Austrijos Respublika teigia, kad šios sistemos ekonominiu ir konkurenciniu poveikiu yra artimos.

210    Šiomis aplinkybėmis Austrijos Respublika tvirtina, kad Komisija negalėjo atsisakyti nagrinėti galimų Austrijos ir Vokietijos sistemų panašumų paprasčiausiai nurodžiusi, kad dar nėra vertinusi Vokietijos sistemos. Be to, ji mano, kad nėra aiški priežastis, dėl kurios Komisija byloje N 271/2006 (dėl „Tax Relief for Supply of surplus Heating“ Danijoje) priėmė kitokį sprendimą, nors nagrinėta sistema ekonominiu ir konkurenciniu poveikiu buvo panaši į nagrinėjamą šioje byloje. Taigi, kadangi panašios situacijos buvo vertinamos skirtingai, buvo pažeistas vienodo požiūrio principas (žr. 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Vlaamse Gewest / Komisija, T‑214/95, Rink., EU:T:1998:77, 89 punktą).

211    Dublike atsakydama į Komisijos argumentą, kad neanalizavo EEG, apie kurį jai nebuvo pranešta, Austrijos Respublika nurodo, kad norint schemą pripažinti valstybės pagalba, nebūtina, kad apie ją būtų pranešta, nes Komisija turi pati išnagrinėti valstybės pagalbas kilus įtarimui, kad jos gali būti neteisėtos. Be to, ji ginčija Komisijos argumentą, kad 210 punkte minėtas Sprendimas Vlaamse Gewest / Komisija (EU:T:1998:77) yra nereikšmingas šiai bylai, ir pažymi, kad reikia atsižvelgti į tai, kad iš jo matyti, jog minėta institucija yra įsipareigojusi laikytis gairėse įtvirtintų reikalavimų. Tas pats pasakytina ir apie Reglamentą Nr. 800/2008. Todėl kai situacija patenka į gairių arba minėto reglamento taikymo sritį, reikia juos taikyti ir leisti priemonę, apie kurią buvo pranešta, nesidangstant visiškai formaliais argumentais.

212    Galiausiai Austrijos Respublika mano, kad Komisijos pastabos dėl 210 punkte minėto Sprendimo Vlaamse Gewest / Komisija (EU:T:1998:77), konkrečiai kalbant, tvirtinimai, kad minėtas sprendimas jos visiškai neįpareigoja identiškai vertinti panašias situacijas, yra nesuprantamos. Ji mano, kad Komisija dėl visiškai formalių priežasčių atsisakydama pagal analogiją taikyti gaires ar Reglamentą Nr. 800/2008 realiai tvirtina, kad konkurenciniu poveikiu panašioms situacijoms vienais atvejais „gali būti taikoma Sąjungos teisė“, o kitais atvejais – ne. Ji, be kita ko, nurodo Komisijos pavyzdžius, įrodančius kad konkurenciniu poveikiu panašios situacijos gali susidaryti tiek suteikus valstybės pagalbą, tiek jos nesuteikus.

213    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad tam tikri Austrijos Respublikos su vienodu požiūriu susiję tvirtinimai buvo įtraukti į antrąjį ieškinio pagrindą ir jau išnagrinėti esant tokiam kontekstui (žr. šio sprendimo 124 ir paskesnius punktus).

214    Kaip buvo priminta šio sprendimo 124 punkte, nurodant nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio principu reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas.

215    Pateikiant vertinimą dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies buvo taip pat priminta, kad valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kurią reikia vertinti Komisijos sprendimo priėmimo dieną. Taigi priežastys, dėl kurių Komisija skirtingai vertino situaciją ankstesniame sprendime, neturi reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą (žr. šio sprendimo 125 punktą).

216    Taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisijos sprendimo, konstatuojančio, kad nauja valstybės pagalba neatitinka šios išimties taikymo sąlygų, teisėtumas turi būti vertinamas tik taikant SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, o ne atsižvelgiant į ankstesnius Komisijos sprendimus, darant prielaidą, kad ši praktika nusistovėjusi (2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, T‑396/08, EU:T:2010:297, 54 punktas). Ši teismų praktika pagal analogiją taikoma ir pagalbos schemų vertinimams.

217    Be to, yra nuspręsta, kad iš Komisijos negalima atimti galimybės įtvirtinti griežtesnių suderinamumo sąlygų, jeigu to reikalauja vidaus rinkos raida ir neiškraipytos konkurencijos joje tikslas (šiuo klausimu žr. 210 punkte minėto Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, EU:T:2010:297, 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

218    Taip pat, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 126 ir kituose punktuose, Komisijos sprendimai, kuriais šioje byloje remiasi Austrijos Respublika, netinkami norint išspręsti šį ginčą, pirma, dėl pasikeitimų teismų praktikoje ir, antra, dėl tiesioginio panašumo su šioje byloje nagrinėjama situacija nebuvimo. Todėl jos argumentai, susiję su Komisijos sprendimais N 271/2006 ar N 820/2006, negali būti laikomi pagrįstais. Dėl priežasčių, analizuotų nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, tas pats pasakytina ir apie galimus panašumus su „buvusia“ Vokietijos sistema, kuria buvo skatinama elektros energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir dėl kurios priimtas 42 punkte minėtas Sprendimas PreussenElektra (EU:C:2001:160).

219    Dėl nuorodos į EEG (žr., be kita ko, šio sprendimo 211 ir paskesnius punktus), Komisija teisingai tvirtina: pirma, kadangi apie minėtą Vokietijos schemą nebuvo pranešta ir Komisija neatliko jos analizės, ar bent a fortiori tokios analizės, po kurios būtų priimtas sprendimas dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka, pažymėtina, kad jis negali būti laikomas viršesniu už Austrijos schemos teisėtumo analizę, atliktą atsižvelgiant į konkrečias iš dalies pakeistame ÖSG numatytas aplinkybes. Antra, Komisija taip pat teisingai Bendrajame Teisme nurodė, kad Austrijos Respublika turėjo kitų procedūrinių galimybių, kad paskatintų Komisiją prireikus įvertinti kitas schemas kitose valstybėse narėse.

220    Galiausiai reikia konstatuoti, kad, kaip nurodo Komisija, nė vienu iš keturių ieškinio pagrindų Austrijos Respublika neįrodė, kad Komisija savo elgesiu būtų kaip nors „piktnaudžiavusi diskrecija“.

221    Todėl reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

222    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal minėto straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo išlaidas.

223    Kadangi Austrijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

224    Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Austrijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Dittrich Schwarcz Tomljenović

Paskelbta 2014 m. gruodžio 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo ir antrojo ieškinio pagrindų priimtinumo

Dėl esmės

Glaustas tam tikrų nagrinėjamos priemonės pagrindinių elementų ir Komisijos pozicijos ginčijamame sprendime apibūdinimas

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes nusprendusi, kad iš dalies pakeisto ÖSG 22quater straipsnyje numatyta schema yra valstybė pagalba, Komisija padarė teisės klaidą

– Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies

– Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes nusprendusi, kad nagrinėjama priemonė yra atrankinio pobūdžio, Komisija padarė teisės klaidą

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu SESV 107 straipsnio 3 dalies taikymu ir su piktnaudžiavimu įgaliojimais

– Dėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmos dalies

– Dėl trečiojo ieškinio pagrindo antros dalies

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su nevienodu Komisijos požiūriu į ekonominiu ir konkurenciniu poveikiu panašias situacijas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: vokiečių.