GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2013 m. gegužės 29 d.(1)
Byla C‑133/12 P
Stichting Woonlinie,
Stichting Allee Wonen,
Woningstichting Volksbelang,
Stichting WoonInvest,
Stichting Woonstede,
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Nyderlandų Karalystės socialinio būsto statybos bendrovėms suteiktos pagalbos schema – Sprendimas, kuriuo Nyderlandų valdžios institucijų priimti įsipareigojimai pripažįstami privalomais siekiant laikytis Sąjungos teisės – Sprendimas, kuriuo schema pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, tiesiogiai susijusio su fiziniu arba juridiniu asmeniu ir dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, sąvoka“
I – Įžanga
1. Šioje byloje nagrinėjamas socialinio būsto statybos bendrovių (woningcorporaties, toliau – wocos) Stichting Woonlinie, Stichting Allee Wonen, Woningstichting Volksbelang, Stichting WoonInvest ir Stichting Woonstede pateiktas apeliacinis skundas dėl 2011 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutarties Stichting Woonlinie ir kt. prieš Komisiją (T‑202/10, toliau – skundžiama nutartis).
2. Skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas pripažino nepriimtinu jų ieškinį dėl 2009 m. gruodžio 15 d. Komisijos sprendimo C (2009) 9963 galutinis, susijusio su valstybės pagalba E 2/2005 ir N 642/2009 – Nyderlandai – Esama pagalba ir speciali pagalba, skirta socialinio būsto statybos bendrovių projektams (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo. Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad ginčijamas sprendimas, kiek jis priimtas dėl esamos pagalbos E 2/2005, yra susijęs su ieškovėmis taip pat, kaip ir su bet kuriuo kitu ūkio subjektu, kurio situacija yra arba gali būti tokia pati, ir kad wocos statuso, apibrėžiamo objektyviais kriterijais, nepakanka jų konkrečiai sąsajai nustatyti
3. Skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas apsiribojo tik konkrečios sąsajos nagrinėjimu, kaip ji buvo apibrėžta senojo EB 230 straipsnio 4 pastraipoje. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai (anksčiau už ginčijamą sprendimą), atsirado trečia galimybė fiziniams arba juridiniams asmenims, pageidaujantiems pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Dabar SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa in fine fiziniams ir juridiniams asmenims suteikiama teisė pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, kurie tiesiogiai su jais susiję ir dėl kurių nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, panaikinimo.
4. Kadangi ieškinio, pateikto remiantis SESV 263 straipsniu, priimtinumas priklauso viešosios tvarkos sričiai, šioje išvadoje Teisingumo Teismui siūlysiu išnagrinėti SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos in fine taikymą nagrinėjamam atvejui. Tvirtinsiu, beje, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neatliko šio tyrimo. Prašysiu Teisingumo Teismą priimti galutinį sprendimą šiuo klausimu, pripažinti ieškinį priimtinu ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui dėl likusios ieškinio dalies, kad šis priimtų sprendimą dėl esmės(2).
II – Ginčo aplinkybės
5. Apeliantės yra Nyderlanduose įsikūrusios wocos. Tai pelno nesiekiančios organizacijos, kurių tikslas įsigyti, pastatyti ir išnuomoti būstą, visų pirma skirtą nepalankioje socialinėje padėtyje esantiems asmenims ir socialiai remtinoms grupėms. Wocos vykdo ir kitą veiklą, kaip antai stato ir nuomoja būstus didesnėmis nuomos kainomis, taip pat parduoti skirtus butus ir pastatus bendriesiems visuomenės interesams tenkinti.
6. 2002 m. Nyderlandų valdžios institucijos pranešė Europos Komisijai apie wocos skirtos valstybės pagalbos bendrą schemą. Kadangi Komisija nusprendė, kad wocos finansavimo priemonės gali būti laikomos esama pagalba, Nyderlandų valdžios institucijos atšaukė savo pranešimą.
7. Vis dėlto 2005 m. liepos 14 d. Komisija, remdamasi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t. p. 339), 17 straipsniu, Nyderlandų valdžios institucijoms pateikė raštą ir išreiškė abejonių dėl pagalbos E 2/2005 suderinamumo su bendrąja rinka. Kaip preliminarią išvadą Komisija šiame rašte nurodė, kad Nyderlandų valdžios institucijos privalo taip peržiūrėti wocos patikėtą viešosios paslaugos užduotį, kad socialinis būstas būtų skiriamas aiškiai apibrėžtai nepalankioje socialinėje padėtyje esančių ir socialiai remtinų asmenų tikslinei grupei. Komisija pridūrė, kad wocos privalo vykdyti visą komercinę veiklą rinkos sąlygomis ir kad negali pasinaudoti valstybės pagalba. Galiausiai, anot Komisijos, socialinio būsto pasiūla turi atitikti nepalankioje socialinėje padėtyje esančių asmenų ir socialiai remtinų grupių paklausą.
8. Išsiuntus šį raštą, Komisija ir Nyderlandų valdžios institucijos pradėjo derybas, kad suderintų aptariamą pagalbos schemą su SESV 106 straipsnio 2 dalimi.
9. 2007 m. balandžio 16 d. Nyderlandų Karalystės institucinių investuotojų į nekilnojamąjį turtą asociacija (Vereniging van Institutionele Beleggers in Vastgoed, Nederland) Komisijai įteikė skundą dėl wocos suteiktos pagalbos schemos. 2009 m. birželio mėn. Vesteda Groep BV prisijungė prie šio skundo.
10. 2009 m. gruodžio 3 d. raštu Nyderlandų valdžios institucijos įsipareigojo pakeisti valstybės pagalbos wocos bendrą schemą ir Komisijai perdavė kelis pasiūlymus, atitinkančius šiuos įsipareigojimus.
11. Tuo remdamosi Nyderlandų valdžios institucijos patvirtino naujas taisykles, priimtas nauju ministerijos įsakymu ir nauju būsto įstatymu, kurių įsigaliojimo datos buvo atitinkamai nustatytos nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d.
12. Naujos wocos finansavimo schemos, kurią pasiūlė Nyderlandų valdžios institucijos, suderinamumo klausimu Komisija ginčijamo sprendimo motyvų 72 punkte padarė išvadą, kad „pagalba, suteikta už socialinio būsto statybą, t. y. susijusi su asmenims skirto būsto statyba ir nuoma, įskaitant pagalbinės infrastruktūros statybą ir priežiūrą, <...> yra suderinama su SESV 106 straipsnio 2 dalimi“. Šitaip Komisija sutiko su Nyderlandų valdžios institucijų priimtais įsipareigojimais ir priėmė ginčijamą sprendimą.
III – Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiama nutartis
13. 2010 m. balandžio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005, panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.
14. Grįsdamos savo prašymą ieškovės nurodė įvairius pagrindus. Tačiau Komisija užginčijo jų ieškinio priimtinumą, teigdama, kad pagal SESV 263 straipsnį ieškovės nėra konkrečiai susijusios su ginčijamu sprendimu. Todėl Bendrasis Teismas nusprendė pirmiausia priimti sprendimą šiuo klausimu.
15. Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas tiek, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005, nėra skirtas ieškovėms. Šiuo klausimu jis, pirma, priminė nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią įmonė negali ginčyti Komisijos sprendimo, kuriuo uždraudžiama sektoriaus pagalbos sistema, jei šis sprendimas yra susijęs su ja tik dėl to, kad ji priklauso aptariamam sektoriui arba yra potenciali šios pagalbos gavėja. Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, kad taip pat yra ir dėl ieškinio dėl sprendimo, kuriuo Komisija, atsižvelgusi į nacionalinės valdžios institucijų priimtus įsipareigojimus, paskelbė, kad aptariama šitaip pakeista pagalbos schema yra suderinama su bendrąja rinka, panaikinimo.
16. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas konstatavo, pirma, skundžiamos nutarties 29 ir 30 punktuose, kad wocos statusas buvo suteiktas remiantis objektyviais kriterijais, kuriuos gali atitikti neribotas ūkio subjektų skaičius. Antra, šios nutarties 31 punkte jis priminė, kad wocos galėjo būti tik potencialios pagalbos priemonių gavėjos, nes Komisijos tyrimas „buvo pirminis“ po nacionalinės valdžios institucijų prisiimtų įsipareigojimų pakeistos pagalbos schemos „tyrimas“.
17. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad tik dėl wocos statuso ginčijamas sprendimas negali būti laikomas konkrečiai susijęs su šiais ūkio subjektais, kiek jis priimtas dėl pagalbos E 2/2005, ir ieškinį pripažino nepriimtinu.
IV – Apeliacinis skundas
18. 2012 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu apeliantės pateikė šį apeliacinį skundą. Jos prašo Teisingumo Teismo panaikinti visą skundžiamą nutartį ar jos dalį ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui. Apeliantės taip pat prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
19. Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės remiasi dviem pagrindais:
– pirmajame pagrinde apeliantės teigia, jog skundžiamoje nutartyje yra teisės klaida, netiksliai vertinamos reikšmingos faktinės aplinkybės ir nenurodomi motyvai, nes ieškinio priimtinumas susietas su klausimu, ar apeliantės yra esamų pagalbos priemonių faktinės, ar potencialios gavėjos,
– antrajame pagrinde apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad apeliantės nepriklauso uždaram wocos, gaunančių pagalbą E 2/2005, ratui.
20. Atsakyme į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus apeliantės nurodo, kad nors ginčijamas sprendimas negali būti laikomas konkrečiai su jomis susijusiu, jos gali prašyti jį panaikinti, nes tai tiesiogiai su jomis susijęs reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių.
A – SESV 263 straipsnio 4 pastraipos „in fine“ taikymas
21. Nagrinėdamas ieškinio priimtinumą Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad ieškovės nėra ginčijamo sprendimo adresatės ir jis su jomis nėra konkrečiai susijęs.
22. Pažymiu, kad Bendrasis Teismas netikrino, ar ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, tiesiogiai susijęs su ieškovėmis ir dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių. Kitaip sakant, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo SESV 263 straipsnio 4 pastraipos in fine, kiek joje numatyta nauja teisų gynimo priemonė.
23. Nors tiesa, kad apeliantės pačios neiškėlė klausimo Bendrajame Teisme (nei apeliaciniame skunde), jis susijęs su pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio priimtinumu ir su viešąja tvarka. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas privalo jį išnagrinėti ex officio(3), todėl per 2013 m. balandžio 17 d. teismo posėdį šalys buvo paragintos pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.
1. SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa in fine suteikiama trečia galimybė
24. Dabar SESV 263 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antrojoje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“(4).
25. Taigi dabar asmuo gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo neprivalėdamas įrodyti konkrečios sąsajos, tačiau su sąlyga, kad ginčijamas teisės aktas būtų tiesiogiai su juo susijęs reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas ir kad dėl jo nereikėtų priimti įgyvendinamųjų priemonių.
a) Reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas
26. Pagal 2011 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo nutartį Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą (T‑18/10, Rink. p. II‑5599) bet koks visuotinio taikymo teisės aktas negali būti kvalifikuojamas pagal SESV 263 straipsnį kaip „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktas“. Tai taikytina teisėkūros aktams.
27. Remdamasis šiuo konstatavimu ir todėl, kad Lisabonos sutartyje, SESV 289 straipsnio 3 dalyje, panaudotas visiškai procedūrinis kriterijus teisėkūros aktams apibrėžti(5), Bendrasis Teismas apibrėžė reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktus tik kaip visuotinai taikomus teisės aktus, kurie nėra priimami pagal teisėkūros procedūrą.
28. Ši Bendrojo Teismo nutartis buvo apskųsta apeliacine tvarka(6). Nors Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo, generalinė advokatė J. Kokott išvadoje patvirtina Bendrojo Teismo aiškinimą(7).
29. Nors galiu pritarti generalinės advokatės J. Kokott pateiktiems keliems istoriniams ar teksto argumentams, nemanau, kad remiantis SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojamu terminu „teisėkūros procedūra priimti teisės aktai“ būtų galima suteikti priešingą prasmę kaip visuotinio taikymo teisės aktui šio straipsnio ketvirtoje pastraipoje vartojamam žodžių junginiui „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktas“. Iš tiesų taikant teisėkūros procedūrą priimtam teisės aktui priešpastatomas dokumentas nebūtinai yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas; tai veikiau įgyvendinimo aktas, nes toks pavadinimas aiškiai vartojamas SESV 291 straipsnyje(8).
30. Beje, teisės aktams, kurie priimti ne pagal teisėkūros procedūrą, apibrėžti ESV sutartyje nevartojamas terminas „reglamentuojančio pobūdžio“, o SESV 297 straipsnio 2 dalyje kalbama apie „ne [taikant] teisėkūros procedūrą priimtus aktus“.
31. Bet kuriuo atveju man neatrodo, kad šiuo aiškinimu, kuris doktrinoje toli gražu nepalaikomas vienbalsiai, būtų siekiama išspręsti problemas, lėmusias EB 230 straipsnio pakeitimą. Šiuo požiūriu ryškiausias paradoksas, be jokios abejonės, yra tas, kad pagal Bendrojo Teismo pateiktą siaurą aiškinimą byla Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą(9) vėl baigsis apeliacinio skundo nepriimtinumu, nors ji sukėlė reformas.
32. Be to, negalima manyti, kaip mano kai kurie autoriai, palankūs siauram aiškinimui, kad prejudicinis klausimas yra mechanizmas, kurio visada pakanka, kad būtų užtikrinta veiksminga teisminė apsauga. Jei taip būtų, tada nebūtų buvę pagrindo keisti EB 230 straipsnio, kurio trūkumai išliktų savaime, jeigu manytume, kad taikant teisėkūros procedūrą priimtiems teisės aktams SESV 263 straipsnio 4 pastraipa netaikoma.
33. Vis dėlto kai kas tvirtina, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa užpildomos egzistuojančios spragos. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Šis straipsnis tėra paties Teisingumo Teismo tais pačiais žodžiais minėtame Sprendime Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą suformuluoto principo teisinė išraiška(10). ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa nesukuriama jokia nauja teisės norma. Jeigu taip būtų buvę, senojo EB 230 straipsnio pakeitimas būtų buvęs nereikalingas.
34. Galiausiai manau, kad lojalaus bendradarbiavimo pareiga negali nustatyti reikalavimo valstybėms narėms kreiptis į nacionalinį teismą, nors ir nėra aptariamo valstybės priimto akto. Iš tikrųjų stebina, kad tarp tų asmenų, kurie, valstybėms priskirdami pareigą užtikrinti asmenų veiksmingą teisminę apsaugą, remiasi ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, yra tokių, kurie, viena vertus, iš karto nurodo, kad daugelyje valstybių narių nėra nacionalinių ieškinių prieš taikant valstybių teisėkūros procedūrą priimtus teisės aktus, kad įteisintų jų nebuvimą Sąjungos lygiu. Ar ne paradoksalu manyti, kad normalu, jog Sutartis neleidžia asmenims pareikšti ieškinio prieš taikant Sąjungos teisėkūros procedūrą priimtus teisės aktus motyvuojant tuo, kad daugelyje valstybių neleidžiama pareikšti ieškinio prieš jų pačių įstatymus, tačiau iš tų pačių valstybių reikalaujama, nors ir netiesiogiai, tai daryti prieš Sąjungos teisės aktus?
35. Beje, man neatrodo, kad pagrįstai būtų galima manyti, jog teisminė apsauga taptų veiksminga, nes asmuo teoriškai galėtų pateikti klausimą nacionalinei administracijai dėl pagal Sąjungos teisėkūros procedūrą priimto teisės akto taikymo jo asmeninei situacijai, tikėdamasis gauti atsakymą, kurį galėtų apskųsti teismui, kuris savo ruožtu galėtų pradėti prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą. Kaip neabejoti tikru veiksmingumu tokių teorinių konstruktų, pagrįstų akto, kurio vienintelis raison d’être yra būti apskųstam ir kuris dėl to labai dirbtinis, egzistavimu? Be to, kas bus, jei nacionalinės valdžios institucija neatsakys?
36. Priminsiu, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog veiksminga teisminė apsauga nėra užtikrinama, jeigu asmuo neturi kito pasirinkimo, tik pažeisti teisės aktus, kad išprovokuotų kompetentingą nacionalinės valdžios instituciją priimti vykdymo aktą, nuo kurio galėtų gintis teisme, kuris pateiktų prejudicinį klausimą(11). Kokios priežastys turėtų lemti, kad vertinimas būtų kitoks tuo atveju, kai nacionalinė valdžios institucija iš principo neprivalo priimti kokio nors akto?
37. SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos in fine aiškinimas, neapimantis taikant teisėkūros procedūrą priimtų teisės aktų, man atrodo per siauras ir neatitinka EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos pakeitimo priežasčių.
38. Padaręs tokią išvadą linkstu pritarti kitokiam reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą in fine, aiškinimui. Manau, kad reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas turi būti aiškinamas kaip visuotinai taikomas teisės aktas, neatsižvelgiant į tai, ar jis priimtas pagal teisėkūros procedūrą.
b) Kuris tiesiogiai susijęs su ieškovu
39. Nors trečioje ieškinio dėl panaikinimo galimybėje konkrečios sąsajos sąlyga išnyksta, tiesioginės sąsajos sąlyga išlieka. Neatrodo, kad jos apimtis keltų sunkumų, nes tiesioginio suinteresuotumo sąvoka yra vienoda SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytais antru ir trečiu atvejais(12).
40. Tai reiškia, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką dėl SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos Sąjungos teisės aktas yra tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, kai šis aktas „tiesiogiai veikia asmens teisinę padėtį ir nepalieka jokios diskrecijos adresatui, atsakingam už jo įgyvendinimą, kuris yra vien automatinio pobūdžio ir kyla tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų“(13).
41. Teisingumo Teismas taip pat turėjo galimybę šiuo klausimu pažymėti, kad valstybių narių veiksmų laisvės nebuvimas panaikina akivaizdų tiesioginio ryšio tarp Sąjungos teisės akto ir teisės subjekto nebuvimą. Kitaip tariant, kad tiesioginės sąsajos nebūtų, tarpinio akto rengėjo diskrecija siekiant įgyvendinti Sąjungos teisės aktą negali būti visiškai formali. Ji turi būti ieškovo teisinės sąsajos šaltinis(14).
c) Dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių
42. Lieka nustatyti SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinės sakinio dalies, t. y. įgyvendinamųjų priemonių nebuvimo apimtį. Ar tai trečia sąlyga, ar paprastas tiesioginės sąsajos paaiškinimas?
43. Iki šiol Teisingumo Teismas dar neturėjo progos priimti sprendimo. Savo ruožtu Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama neteisėta ir nurodoma ją grąžinti, „negali būti laikomas aktu, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, [nes] ginčijamo sprendimo 6 straipsnio 2 dalyje minimos „nacionalinės priemonės [jam] įgyvendinti <...> tol, kol bus išieškota visa pagal [ginčijamą] schemą suteikta pagalba“. Pačiu šių susigrąžinimo priemonių buvimu pateisinama tai, kad ginčijamas aktas laikomas aktu, dėl kurio reikia priimti įgyvendinamąsias priemones. Iš tiesų asmenys, kuriems skirtos šios priemonės, gali jas ginčyti nacionaliniame teisme“(15).
44. Taigi šioje byloje Bendrasis Teismas bendrovei ieškovei nesuteikė teisės pareikšti ieškinio dėl panaikinimo remiantis Lisabonos sutartyje numatytu išplėtimu motyvuodamas tuo, kad, jo manymu, neišvengiamai egzistuoja nacionalinės įgyvendinamosios priemonės.
45. Manau, kad tokiu aiškinimu pernelyg sumažinami SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipa atlikto EB 230 straipsnio papildymo padariniai, nes visada galima sukurti Sąjungos reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto nacionalinę įgyvendinamąją priemonę, kaip antai paskelbimą, pranešimą, patvirtinimą arba priminimą. Taigi pagal Bendrojo Teismo aiškinimą, dėl šių paprastų formalumų, kurie gali būti nenumatomi arba neprivalomi, nebūtų galima taikyti šio straipsnio.
46. Be to, toks aiškinimas, man atrodo, prieštarauja tikslui, kurio siekė sutarties rengėjai. Kaip priminė generalinė advokatė J. Kokott byloje Telefónica prieš Komisiją, „nustačius papildomą sąlygą dėl „įgyvendinamųjų priemonių“ buvo siekiama teisę pareikšti ieškinį išplėsti tik tokiais atvejais, kai pavieniai asmenys tam, „kad galėtų kreiptis į teismą, turi pažeisti teisės aktus“ (16).
47. Aš vėl pritariu generalinės advokatės J. Kokott nuomonei, kad „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktui nustatytą reikalavimą, susijusį su įgyvendinimo priemonėmis, <...> reikia suprasti taip, jog tam, kad teisės akto poveikis pavieniams asmenims būtų tiesioginis, nereikia priimti įgyvendinimo priemonių“(17). Šis apibrėžimas identiškas tiesioginės sąsajos apibrėžimui(18).
48. Manau, kad nacionaliniu lygmeniu nereikia vartoti SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje in fine vartojamų žodžių „įgyvendinamosios priemonės“ ir juos priskirti Sąjungos teisei arba bent jau šiuo terminu nevadinti nacionalinės valdžios institucijų neturint vertinimo diskrecijos priimtų priemonių. Iš tiesų, kaip jau paaiškinta, valstybių narių veiksmų laisvės nebuvimas panaikina akivaizdų tiesioginio ryšio tarp Sąjungos teisės akto ir teisės subjekto nebuvimą.
49. Galiausiai manau, kad sąlyga dėl įgyvendinamųjų priemonių yra tik tiesioginės sąsajos pakartojimas(19).
50. Man atrodo, kad šis aiškinimas ypač tinka valstybės pagalbai, nes pagal nusistovėjusią teismų praktiką neteisėtos pagalbos panaikinimas ir jos susigrąžinimas yra logiška jos neteisėtumo nustatymo pasekmė(20). Vienintelis pagrindas, kuriuo valstybė narė gali remtis atsikirsdama į SESV 108 straipsnio 2 dalies pagrindu Komisijos pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra absoliutus negalėjimas tinkamai vykdyti sprendimo(21). Taigi, valstybės narės priimtos susigrąžinimo priemonės tam tikra prasme tebus būtini ginčijamo sprendimo papildiniai.
51. Be to, pateiktu aiškinimu suteikiama didesnė galimybė sutelkti visus su valstybės pagalba susijusius ginčus Europos Sąjungos teismuose. Toks centralizavimas man atrodo dvejopai naudingas. Pirma, pašalinus konkrečios sąsajos klausimą ir šitaip leidžiant potencialiems pagalbos gavėjams arba pagalbą gaunančios bendrovės konkurentams Komisijos sprendimą tiesiogiai ginčyti Teisingumo Teisme, centralizavimas padidina teisinį saugumą. Iš tiesų jis pašalina netikrumą dėl Sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf, kuriuo buvo nustatyta pareiga iš anksto išspręsti konkrečios sąsajos problemą, nes priešingu atveju vėliau prejudicinis klausimas gali būti pripažintas nepriimtinu(22). Antra, centralizavimas panaikina būtinybę pradėti nacionalinę procedūrą, kad būtų galima patekti į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu. Kitaip sakant, jis leidžia naudoti labiau tiesioginę, taigi veiksmingesnę, greitesnę ir ekonomiškesnę procedūrą.
52. Apskritai galiausiai kyla klausimas, ar naudinga atskirti tiesioginės sąsajos klausimą nuo patikslinimo, susijusio su įgyvendinamųjų priemonių nebuvimu. Iš tiesų, kaip galima įsivaizduoti, kad Sąjungos aktas gali daryti tiesioginį poveikį asmeniui, jeigu šiam aktui reikalinga tikra Europos ar nacionalinė įgyvendinamoji priemonė, nors pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tam, kad Sąjungos teisės aktas būtų tiesiogiai susijęs su fiziniu asmeniu, jis turi veikti „tiesiogiai asmens teisinę padėtį <...>, [o įgyvendinimas] <...> kyla tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant kitų tarpinių normų“(23)?
2. Taikymas nagrinėjamu atveju
53. Ginčijamas sprendimas yra Komisijos sprendimas, kuriuo dvi pagalbos schemos (esama ir nauja) pripažįstamos suderinamomis su SESV 106 straipsnio 2 dalimi ir bendrąja rinka.
54. Ginčijamo sprendimo dalyje, dėl kurios pareikštas ieškinys, Komisija išnagrinėjo pagalbos E 2/2005 dėl wocos finansavimo schemos, pakeistos po Nyderlandų valdžios institucijų priimtų įsipareigojimų, suderinamumą.
55. Taigi reikia nustatyti, ar šis Komisijos Nyderlandų Karalystei skirtas teisės aktas yra, pirma, reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, ir, antra, ar šis aktas yra tiesiogiai, nepriimant įgyvendinamųjų priemonių, susijęs su apeliantėmis.
a) Ar ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas?
56. Nors neabejotina, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne pagal teisėkūros procedūrą, Komisija ginčija šio teisės akto visuotinio taikymo pobūdį. Kadangi šis aktas buvo skirtas tik Nyderlandų Karalystei, jis gali būti tik individualaus taikymo.
57. Generalinė advokatė J. Kokott neseniai nuodugniai ir pagrįstai išnagrinėjo vienai valstybei narei skirto sprendimo pobūdį minėtoje byloje Telefónica prieš Komisiją(24).
58. Pritariu jos nuomonei, jog tokio pobūdžio sprendimas yra ypatingas, nes valstybės narės taip pat įgyvendina nacionalinės teisės sistemą, o joms skirti sprendimai yra privalomi visoms jų institucijoms. Kaip teigė generalinė advokatė J. Kokott: „valstybei narei skirti sprendimai, nors jų adresatas tik vienas, gali pakeisti nacionalinės teisės sistemą ir taip tapti visuotinai taikomais“(25).
59. Beje, Teisingumo Teismas pats kai kuriais atvejais, ypač valstybės pagalbos srityje, jau pripažino šio pobūdžio sprendimų visuotinį taikymą(26). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kurią Bendrasis Teismas, beje, mini skundžiamoje nutartyje, Komisijos sprendimas, kuriuo draudžiama pagalbos schema, yra iš tiesų laikomas visuotinio taikymo priemone, kuri potencialiems pagalbos gavėjams taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai. Komisijos sprendimas potencialiems pagalbos gavėjams turi „visuotinio taikymo“ priemonės pobūdį(27). Ypač dėl šios priežasties teisės aktas iš principo nėra laikomas konkrečiai susijusiu su šiais gavėjais. Nagrinėjamu atveju manau, kad tokie patys argumentai gali būti taikomi Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalies pagrindu priimtam Komisijos sprendimui, kuriuo pripažįstami nacionalinės valdžios institucijų priimti įsipareigojimai, o esamos pagalbos schemos pakeitimai pripažįstami suderinamais su bendrąja rinka.
60. Kadangi pakeista pagalbos schema yra taikytina objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai, tas pats pasakytina ir apie Komisijos sprendimą, kuriuo ji leidžiama. Priešingai, nei mano Komisija, šiuo požiūriu aš nematau priežasties, kodėl reikėtų daryti skirtumą tarp sprendimų, kuriais pagalbos schema patvirtinama ir kuriais ji draudžiama.
61. Todėl nesvarbu, ar vadovaujamasi plačiu, ar siauru reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto sąvokos aiškinimu, ginčijamas sprendimas, kaip visuotinai taikomas teisės aktas, priimtas ne pagal teisėkūros procedūrą, atitinka SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytą pirmąją sąlygą.
b) Ar teisės aktas yra tiesiogiai, nepriimant įgyvendinamųjų priemonių, susijęs su apeliantėmis?
62. Atsakyme į raštu pateiktą klausimą Komisija mano, kad įgyvendinamosios priemonės reikalingos, kad ginčijamas sprendimas turėtų poveikį. Ji galvoja ne tik apie ginčijamo sprendimo motyvų 41 punkte nurodytą ministerijos dekretą ir įstatymą, bet primena 2010 m. lapkričio 3 d. laikinąjį reglamentą dėl pripažintų būsto statybos bendrovių teikiamų bendros ekonominės svarbos paslaugų (paskelbta Nederlandse Staatcourant, Nr. 17515, 2010 m. lapkričio 8 d.).
63. Negalima paneigti įgyvendinamųjų priemonių buvimo. Jos yra būdingos procedūrai dėl esamų pagalbos schemų, kaip antai sukurtai pagal Reglamentą Nr. 659/1999. Jo 19 straipsnio 1 dalyje iš tiesų akivaizdžiai nurodyta, kad jei valstybė narė pritaria Komisijos pasiūlytoms priemonėms, ji Komisiją apie tai informuoja. Komisija tą faktą įregistruoja, o valstybė narė „privalo įgyvendinti atitinkamas priemones, kurioms ji pritarė“.
64. Vis dėlto, kaip jau nurodžiau, manau, kad sąlyga, susijusi su įgyvendinamųjų priemonių nebuvimu, tėra tiesioginės sąsajos pakartojimas, ir tam, kad ši sąsaja neatsirastų, valdžios institucijos, kuri privalo priimti įgyvendinamąją priemonę, veikimo laisvė negali būti visiškai formali.
65. Taigi, kadangi ginčijamas sprendimas yra pagrįstas Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalimi, jame Nyderlandų Karalystei nepaliekama jokios diskrecijos.
66. Iš tiesų, remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad pakeitimus, dėl kurių schema tapo suderinama su Sąjungos teise, inicijavo Komisija ir tik jos dėka tie pakeitimai tapo privalomi.
67. Pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalį, „jeigu susijusi valstybė narė pritaria pasiūlytoms priemonėms ir apie tai praneša Komisijai, Komisija tą faktą įregistruoja ir informuoja apie tai valstybę narę. Minėtoji valstybė narė privalo įgyvendinti atitinkamas priemones, kurioms ji pritarė“.
68. 2002 m. birželio 18 d. Sprendime Vokietija prieš Komisiją (C‑242/00, Rink. p. I‑5603) Teisingumo Teismas patvirtino, kad sprendimas, pagrįstas Reglamento 659/1999 19 straipsnio 1 dalimi, yra privalomojo pobūdžio.
69. Šioje byloje Teisingumo Teismas priminė, kad Komisija, pasinaudodama pagal EB 87 ir 88 straipsnius, tapusius SESV 107 ir 108 straipsniais, turimais įgaliojimais, gali sukurti bendras gaires, kurių tikslas yra nurodyti, kaip ji ketina, pagal tuos pačius straipsnius, pasinaudoti diskrecija dėl naujos arba esamos pagalbos schemos. Kai šios bendrosios gairės buvo pagrįstos EB 88 straipsnio 1 dalimi, tapusia SESV 108 straipsnio 1 dalimi, jos tapo įprasto ir reguliaraus bendradarbiavimo elementu, kuriuo remdamasi Komisija kartu su valstybėmis narėmis turi nuolat peržiūrėti esamos pagalbos schemas ir siūlyti joms taikyti atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai plėtoti arba jai veikti. Teisingumo Teismas dar pridūrė, kad „valstybei narei šioms atitinkamoms priemonėms pritarus, jos šiai valstybei taikomos privaloma tvarka <...>“(28) ir konstatavo, kad „Bendrijos teisės aktų leidėjas perėmė teismų praktika patvirtintus principus <...> ir numatė Reglamente [Nr. 659/1999] 19 straipsnio 1 dalį“(29).
70. Pagal šią nuostatą pakeitimai, dėl kurių schema tampa suderinama su Sąjungos teise, tampa privalomi tik tada, kai Komisija jiems pritaria. Beje, ginčijamo sprendimo motyvų 74 punkte Komisija akivaizdžiai nurodė, kad „pritaria Nyderlandų valdžios institucijų priimtiems įsipareigojimams“ ir kad „pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnį šiuo sprendimu [Komisija] įsipareigojimus įregistruoja ir atitinkamų priemonių taikymas tampa privalomas“. Šis teiginys pakartotas sprendimo motyvuose (108 punkte).
71. Komisija taip pat nurodė, kad po ginčijamo sprendimo priėmimo Nyderlandų Karalystė išsaugotų diskreciją, nes ji visada būtų laisva visiškai atsisakyti aptariamos pagalbos schemos. Tačiau aš taip nemanau, nes Nyderlandų Karalystei pasiūlius Komisijai pakeitimus, kurie ginčijamu sprendimu buvo pripažinti privalomais, galimybė, kad ji nuspręstų atsisakyti pagalbos schemos buvo visiškai teorinė. Priešingai, Nyderlandų valdžios institucijų noras taikyti sprendimą nekėlė jokių abejonių(30).
72. Be to, priešingai, nei tvirtina Komisija, apeliantės savo atsakyme į raštu pateiktus klausimus pažymi, kad nėra jokios priemonės, kurią jos galėtų ginčyti nacionaliniame teisme. Teiginys buvo kategoriškai pakartotas teismo posėdyje: kai teisės aktas yra privalomojo pobūdžio visuotinai taikomas teisės aktas, kaip antai 2010 m. lapkričio 3 d. laikinojo reglamento 4 straipsnis dėl pripažintų socialinio būsto statybos bendrovių teikiamų bendros ekonominės svarbos paslaugų, nacionalinės teisės sistemoje fizinis asmuo negali pareikšti jokio ieškinio.
73. Be to, dėl įpareigojimo 90 % būstų skirti asmenims, kurių pajamos neviršija tam tikros sumos, įrašyto minėto nacionalinio reglamento 4 straipsnyje, nereikia priimti jokio kito sprendimo. Priešingai, tik šios taisyklės pažeidimas, kaip antai atsisakymas suteikti pagalbą, galėtų sukelti valdžios institucijos reakciją. Šiuo požiūriu tegul man bus leista nepritarti Komisijos reikalavimui, pagal kurį reikia neišvengiamai susidurti su baudžiamojo persekiojimo rizika, kad atitiktum minėtą Unibet teismo praktiką. Kad ir kokia būtų sankcija, tokia schema tikrai neatitinka veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimo.
74. Šiomis aplinkybėmis nesuteikti apeliantėms teisės pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, man atrodo, reiškia joms nesuteikti teisminės apsaugos.
75. Todėl manau, kad ginčijamas sprendimas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą in fine yra tiesiogiai susijęs su apeliantėmis ir dėl jo nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, nes jis tiesiogiai veikia apeliančių teisinę padėtį ir nepalieka jokios diskrecijos adresatui, t. y. Nyderlandų Karalystei, atsakingam už jo įgyvendinimą.
76. Man atrodo, kad minėtoje ketvirtoje pastraipoje in fine nustatytos sąlygos yra tenkinamos, ir Bendrasis Teismas turi šios nuostatos pagrindu apeliančių ieškinį priimti. Mano nuomone, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes šį ieškinį pripažino nepriimtinu.
B – Dėl pirmojo ir antrojo pagrindų, grindžiamų būtinybe, kad ginčijamas teisės aktas būtų konkrečiai susijęs su asmeniu
77. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos in fine sąlygos netenkinamos, reikėtų išnagrinėti apeliančių pateiktus apeliacinio skundo dėl ginčijamo sprendimo pagrindus, kiek jie susijęs su pagalba E 2/2005.
78. Abu pagrindai susiję su ginčijamo sprendimo „konkrečios sąsajos“ sąlygos taikymu šiam atvejui Bendrajame Teisme. Išnagrinėsiu juos kartu.
1. Sąvoka
79. Konkrečios sąsajos sąlyga ieškinio dėl panaikinimo atveju, be abejonės, yra viena sunkiausiai apibrėžiamų sąvokų. Po Sprendimo Plaumann nusistovėjusiose teismų praktikoje kartojama, kad „kiti asmenys nei subjektai, kuriems šis sprendimas skirtas, gali manyti, kad jie yra konkrečiai susiję su šiuo sprendimu tik tokiu atveju, jei šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų jų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir taip jį individualizuoja analogiškai kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas“(31).
80. Vis dėlto principo apimtis buvo sumažinta. Tai, kad nuostata dėl savo pobūdžio ir taikymo srities yra bendrojo pobūdžio, nes taikoma visiems suinteresuotiems ūkio subjektams, nepaneigia to, kad su kai kuriais jų ji gali būti konkrečiai susijusi. Taip yra, „jeigu sprendimas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų <...>. [Iš tiesų] šis aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę“(32). Teisingumo Teismo nuomone „taip gali būti, be kita ko, tuomet, kai sprendimas pakeičia iki jį priimant asmens įgytas teises“(33).
81. Priešingai, taip nėra, „kai akivaizdu, kad [priemonė teisės subjektams, kurių skaičių arba tapatybę galima nustatyti daugiau ar mažiau tiksliai,] taikoma pagal aptariamu teisės aktu apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes“(34).
2. Vertinimas
82. Iš šios teismų praktikos matyti, kad individualizavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, priklauso nuo kriterijaus, leidžiančio nustatyti grupės narius, subjektyvaus arba, priešingai, objektyvaus, aspekto.
83. Skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas nusprendė, kad konkrečios sąsajos nėra, nes wocos statusas ieškovėms buvo suteiktas pagal objektyvius kriterijus, kuriuos galėjo atitikti neribotas skaičius subjektų kaip potencialių pagalbos E 2/2004, nurodytos ginčijamame sprendime, gavėjų.
84. Skundžiamos nutarties 31 punkte Bendrasis Teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad „wocos statuso suteikimas atitinka objektyvius kriterijus. Iš tiesų <...> wocos statusas suteikiamas pagal 1901 m. Aprūpinimo būstu įstatymo (Woningwet) 70 straipsnyje numatytą patvirtinimo sistemą. Šis patvirtinimas Karaliaus dekretu suteikiamas institucijoms, atitinkančioms tam tikras objektyvias sąlygas: turėti asociacijos arba fondo juridinį statusą, nesiekti pelno, turėti vienintelį tikslą dirbti socialinio būsto statybos srityje ir savo turtą naudoti aprūpinimo socialiniu būstu interesais. Vadinasi, wocos priskiriamos prie bendros ir abstrakčiai numatytos asmenų kategorijos“.
85. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas tiek, kiek jis priimtas dėl pagalbos E 2/2005, yra susijęs su apeliantėmis, kaip su bet kokiu kitu ūkio subjektu, kurio situacija yra arba gali būti tokia pati.
86. Todėl manau, kad pirmasis pagrindas, kuriuo remiasi apeliantės, yra nepagrįstas.
87. Tačiau esu atsargesnis dėl Bendrojo Teismo atlikto uždaro institucijų, kurių skaičius nustatytas arba jį galima nustatyti, rato buvimo vertinimo. Šie argumentai yra antrojo pagrindo dalykas.
88. Pasak Bendrojo Teismo, ieškovių nurodytos teismų praktikos nagrinėjamu atveju nebuvo galima taikyti, nes minėtuose sprendimuose Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją ir Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją ieškovės priklausė grupei, kurios nebuvo galima išplėsti priėmus sprendimus.
89. Kaip jau minėjau(35), Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės aktas gali būti konkrečiai susijęs su asmenų grupe, jeigu šie asmenys buvo „nustatyti arba juos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų <...>“(36).
90. Būtent ši teismų praktika buvo pritaikyta minėtuose sprendimuose Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją bei Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją(37). Pastarojoje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad Forum 187 galėjo pareikšti ieškinį, nes atstovavo koordinavimo centrams, su kuriais ginčijamas teisės aktas buvo konkrečiai susijęs. Tas teisės aktas buvo Komisijos sprendimas, kuriuo Belgijos mokesčių sistema buvo pripažinta su Sąjungos teise nesuderinama valstybės pagalba. Teisingumo Teismo nuomone, dėl šio teisės akto sutrumpėjo 2001 m. ir 2002 m. pratęsto koordinavimo centrų patvirtinimo trukmė. Šie trisdešimt centrų buvo lengvai nustatomi ginčijamo sprendimo priėmimo momentu. Be to, ginčijamame sprendime nebuvo numatytos laikinosios priemonės koordinavimo centrams, kurių patvirtinimas buvo besibaigiąs tuo metu, kai buvo pranešta apie šį sprendimą, o jų patvirtinimo prašymas buvo svarstomas. Teisingumo Teismo nuomone, šie kiti aštuoni centrai sudarė uždarą specialiai sprendimu paveiktų asmenų ratą, nes jie nebegalėjo gauti patvirtinimo pratęsimo(38).
91. Kaip ir šioje byloje, tai buvo Komisijos sprendimas dėl esamos valstybės pagalbos. Tiesa, šiuo sprendimu buvo reikalaujama ateityje pakeisti schemą nereikalaujant grąžinti pagalbos, o ginčijamu sprendimu pakeista schema laikoma atitinkančia Sąjungos teisę. Vis dėlto šios skirtingos faktinės aplinkybės man neatrodo lemiamos vertinant ieškinio priimtinumą.
92. Iš tiesų Teisingumo Teismas tam, kad nuspręstų, ar ASBL Forum 187 pareikštas ieškinys yra priimtinas, atsižvelgė, viena vertus, į koordinavimo centrus, kurių patvirtinimas buvo pratęstas 2001 m. ir 2002 m., ir, kita vertus, į koordinavimo centrus, kurie pranešimo apie Komisijos sprendimą momentu buvo įteikę prašymą patvirtinimą pratęsti.
93. Nors šie kriterijai atrodo objektyvūs, Teisingumo Teismas juos laikė subjektyviais, t. y. Teisingumo Teismo žodžiais, būdingais atitinkamos grupės nariams. Bet kuriuo atveju jie iš esmės nesiskiria nuo kriterijų, taikomų apeliantėms šioje byloje. Iš tiesų ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Karaliaus dekrete buvo nurodyta 410 wocos. Ginčijamas sprendimas, kuriuo Komisija patvirtina Nyderlandų Karalystės parengtus pakeitimų pasiūlymus, būtinai reiškia, kad tos wocos, ir tik jos, neišvengiamai nebesinaudos tais pačiais privalumais, kuriais pasinaudojo pagal senąją ir besibaigiančią sistemą (pavyzdžiui, paskolų garantijų pasibaigimas). Tas faktas, kad priėmus ginčijamą sprendimą gali būti patvirtintos kitos wocos, man atrodo, neturi esminio poveikio. Kaip jau buvo minėta, Teisingumo Teismas sutiko ūkio subjektą, su kuriuo susijęs „sprendimas, [kuriuo] keičiamos iki jo priėmimo įgytos teisės“(39), kvalifikuoti kaip priklausantį uždaram asmenų ratui.
94. Todėl manau, kad antrasis pagrindas yra pagrįstas, nes Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog ieškovės ginčijamo sprendimo priėmimo momentu nepriklausė uždaram institucijų, kurias galima nustatyti, ratui. Priešingai, man atrodo, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai(40) ir konkrečiai susijęs su ieškovėmis.
95. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau ieškovių ieškinį pripažinti priimtinu ir tuo remiantis panaikinti skundžiamą nutartį. Be to, siūlau Teisingumo Teismui grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrįstumo, ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
C – Dėl ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį
96. Suinteresuotumas pareikšti ieškinį reiškia suinteresuotumą pasiekti, kad skundžiamas aktas būtų panaikintas. Panaikinimas pats savaime privalo turėti teisinių pasekmių ieškovui(41), t. y. tiksliau sakant, turi jam suteikti naudos(42).
97. Skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas šios sąlygos neišnagrinėjo. Tačiau suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio sąlyga(43). Jo nebuvimas yra viešąja tvarka grindžiamas nepriimtinumo pagrindas, kurį Teisingumo Teismas gali nagrinėti ex officio(44). Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas sutiktų su mano išvada dėl kitų galimų nepriimtinumo priežasčių, manau, reikėtų išnagrinėti šį klausimą. Beje, per 2013 m. balandžio 17 d. įvykusį teismo posėdį šalys buvo paragintos dėl jo pareikšti savo nuomonę.
98. Ginčijamame sprendime Komisija laikėsi nuomonės, kad net ir pakeista Nyderlandų socialinio būsto finansavimo sistema yra esama valstybės pagalba. Išnagrinėjusi Nyderlandų vyriausybės atliktų pakeitimų apimtį, ji nusprendė, kad „pagalba, suteikta už socialinio būsto statybą, t. y. susijusi su asmenims skirto būsto statyba ir nuoma, įskaitant ir pagalbinės infrastruktūros statybą ir priežiūrą, yra suderinama su SESV 106 straipsnio 2 dalimi“(45).
99. Remiantis 2009 m. gruodžio 3 d. Nyderlandų Karalystės raštu Komisijai, naujos taisyklės turėjo būti nustatytos ministerijos dekretu ir nauju įstatymu dėl būsto, kurie turėjo įsigalioti atitinkamai nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 21 d. Naujos taisyklės, beje, turėjo būti taikomos tik būsimai veiklai.
100. Pirmas procedūros svarstymas gali duoti pagrindą teigti, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas nesuteikia apeliantėms jokios naudos, nes jį panaikinus nebus panaikinti Nyderlandų valdžios institucijų priimtas naujasis įstatymas ir dekretas.
101. Kaip jau buvo minėta, vis dėlto iš Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalies matyti, kad Komisija inicijavo ir nustatė privaloma tvarka taikyti pakeitimus taip, kad schema būtų suderinama su Sąjungos teise. Šiuo atžvilgiu primenu samprotavimus šiuo klausimu, kurie pateikti nagrinėjant įgyvendinimo priemonių nebuvimą, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą(46)in fine, ir tik pažymiu, kad ginčijamo sprendimo 74 punkte Komisija akivaizdžiai nurodė, jog „todėl Komisija pritaria Nyderlandų valdžios institucijų priimtiems įsipareigojimams“ ir kad „pagal Reglamento [Nr. 659/1999] 19 straipsnį šiuo sprendimu Komisija įsipareigojimus įregistruoja ir atitinkamų priemonių taikymas tampa privalomas“.
102. Taigi manau, kad ribotu suinteresuotumo pareikšti ieškinį tyrimo rėmuose apeliantės gali teigti, kad gautų naudos iš ginčijamo sprendimo panaikinimo. Iš tiesų manau, kad „tokiai naudai [po ginčijamo teisės akto panaikinimo] nustatyti nereikia kelti per didelių reikalavimų, kai jau įvykdytos griežtos SESV 263 straipsnio 4 dalies antros arba trečios alternatyvos sąlygos“(47). Nagrinėjamu atveju, jeigu ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas, Nyderlandų Karalystė galėtų savarankiškai taikyti priemones, kad schema būtų suderinama su Sąjungos teise. Šitaip apeliantės turėtų naudos iš ginčijamo sprendimo panaikinimo. Šiomis aplinkybėmis apeliantės įrodo suinteresuotumą pareikšti ieškinį ir reikalauti panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005.
V – Santrauka
103. Pirmiausia manau, kad apeliantės yra suinteresuotos pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.
104. Paskui manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neištyrė SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos in fine taikymo nagrinėjamu atveju. Todėl Teisingumo Teismui siūlau priimti apeliacinį skundą.
105. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.
106. Nagrinėjamu atveju manau, kad Teisingumo Teismas turi visą būtiną informaciją, kad priimtų galutinį sprendimą dėl priimtinumo.
107. Šiuo atžvilgiu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tenkinamos ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti šiuo pagrindu taikomos sąlygos, t. y. kad teisės aktas būtų reglamentuojamojo pobūdžio, būtų tiesiogiai susijęs su apeliantėmis ir dėl kurio nereikėtų priimti įgyvendinamųjų priemonių.
108. Tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei, vis dėlto manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai vertino konkrečios sąsajos sąlygą. Manau, kad ieškovės ją tenkina. Vadinasi, ieškovių ieškinį Bendrasis Teismas turėjo pripažinti priimtinu, todėl jų apeliacinį skundą reikia patenkinti, nes antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra pagrįstas.
109. Kita vertus, manau, kad Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl ieškovių pateikto ieškinio esmės, nes Bendrojo Teismo atlikti vertinimai yra susiję tik su ieškinio priimtinumu, nenagrinėjant bylos iš esmės.
110. Todėl bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl ieškovių reikalavimų, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005.
VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų
111. Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų per apeliacinį procesą, nagrinėjimą.
VII – Išvada
112. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1. Panaikinti 2011 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Stichting Woonlinie ir kt. prieš Komisiją (T‑202/10).
2. Ieškinys yra priimtinas.
3. Bylą grąžinti Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrįstumo.
4. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.