Byla C‑89/17
Secretary of State for the Home Department
prieš
Rozanne Banger
(Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnis – Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi Sąjungos teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas – Partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jeigu jie tinkamai patvirtinami – Grįžimas į valstybę narę, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis – Prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje – Išsamus pareiškėjo asmeninių aplinkybių nagrinėjimas – 15 ir 31 straipsniai – Veiksminga teisminė gynyba – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis“
Santrauka – 2018 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
1. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Sąjungos pilietis, grįžtantis į savo pilietybės valstybę narę po gyvenimo kitoje valstybėje narėje vien kaip Sąjungos pilietis – Jo šeimos narių, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai, išvestinė teisė gyventi šalyje – Sąlygos – Direktyvoje 2004/38 nustatytų sąlygų taikymas pagal analogiją
(SESV 21 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38)
2. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Sąjungos pilietis, grįžtantis į savo pilietybės valstybę narę po gyvenimo kitoje valstybėje narėje vien kaip Sąjungos pilietis – Prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje partneriui, su kuriuo minėtas pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jeigu jie tinkamai patvirtinami – Valstybės narės pareiga palengvinti tokio leidimo išdavimą
(SESV 21 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38)
3. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Sąjungos pilietis, grįžtantis į savo pilietybės valstybę narę po gyvenimo kitoje valstybėje narėje vien kaip Sąjungos pilietis – Prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje partneriui, su kuriuo minėtas pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jeigu jie tinkamai patvirtinami – Atmetimas – Pareiga pagrįsti sprendimą dėl prašymo atmetimo išsamiai išnagrinėtomis asmeninėmis prašytojo aplinkybėmis
(SESV 21 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalis)
4. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisę turintys asmenys – Kiti Sąjungos piliečio šeimos nariai, trečiųjų šalių piliečiai, nenurodyti direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje pateiktoje apibrėžtyje – Partneris, su kuriuo minėtas pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jeigu jie tinkamai patvirtinami – Prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje – Atmetimas – Teisė pareikšti ieškinį – Teisminė kontrolė – Apimtis
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalis, 30 ir 31 straipsniai)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 27–29 punktus)
2. SESV 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybė narė, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, įpareigojama palengvinti leidimo gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančioje direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, numatytas sąlygas, su savo partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, suteikimą.
Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte konkrečiai nurodyti partneriai, su kuriais Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jeigu jie tinkamai patvirtinami. Pastarojoje nuostatoje numatyta, kad priimančioji valstybė narė, laikydamasi savo teisės aktų, palengvina galimybę įvažiuoti ir gyventi šalyje tokiam partneriui.
Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį nereikalaujama, kad valstybės narės pripažintų šioje nuostatoje nurodytų trečiųjų šalių piliečių teises atvykti ir gyventi šalyje, tačiau valstybėms narėms nustatoma pareiga suteikti šiame straipsnyje nurodytų trečiųjų šalių piliečių pateiktiems prašymams tam tikrą pranašumą, palyginti su kitų trečiųjų šalių piliečių prašymais atvykti ir gyventi šalyje (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 21 punktą).
(žr. 30, 31, 35 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. SESV 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sprendimas atsisakyti suteikti leidimą gyventi šalyje Sąjungos piliečio neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, kai šis Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, grįžta su savo partneriu į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, turi būti pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis asmeninėmis prašytojo aplinkybėmis ir motyvuotas.
Nagrinėdama prašymą pateikusio asmens asmenines aplinkybes kompetentinga valdžios institucija turi atsižvelgti į įvairius veiksnius, kurie kiekvienu konkrečiu atveju gali būti svarbūs (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 23 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2004/38 nenumatyta išsamesnių taisyklių, o jos 3 straipsnio 2 dalyje pavartoti žodžiai „laikydamasi savo teisės aktų“, reikia konstatuoti, jog kiekviena valstybė narė turi didelę diskreciją pasirinkti veiksnius, į kuriuos atsižvelgs. Taigi priimančiosios valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teisės aktuose būtų nustatyti kriterijai, atitinkantys įprastą sąvokos „palengvina“ reikšmę ir nedarantys šios nuostatos neveiksmingos (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 24 punktą).
(žr. 39–41 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
4. Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje nurodyti trečiųjų šalių piliečiai, siekdami, kad būtų panaikintas dėl jų priimtas sprendimas nesuteikti leidimo gyventi šalyje, turi turėti teisės gynimo priemonę, kuria, kai pasinaudojama, nacionalinis teismas galėtų įvertinti, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais ir ar buvo laikytasi procedūrinių garantijų. Šios garantijos apima ir įpareigojimą, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos išsamiai išnagrinėtų prašytojo asmenines aplinkybes ir motyvuotų bet kokį atsisakymą leisti atvykti ar gyventi šalyje.
Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jos 30 ir 31 straipsniuose numatytos procedūros taikomos analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečio ar jo šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga. Pagal šios direktyvos 31 straipsnio 1 dalį atitinkami asmenys turi teisę pasinaudoti teisminėmis ir prireikus administracinėmis teisės gynimo priemonėmis priimančiojoje valstybėje narėje, siekdami panaikinti dėl jų, remiantis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastimis, priimtą sprendimą.
Vis dėlto šiose nuostatose tiesiogiai nenurodyti Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte išvardyti asmenys.
Šiuo klausimu, kaip savo išvados 87 punkte nurodė generalinis advokatas, pažymėtina, kad sąvoka „šeimos narys“ kitose Direktyvos 2004/38 nuostatose vartojama kaip apimanti ir jos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis.
Taip pat pagal šio sprendimo 38 punkte nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą turi šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytiems asmenims numatyti galimybę gauti sprendimą dėl jų prašymo, kuris būtų pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis jų asmeninėmis aplinkybėmis, o atmetus prašymą – motyvuotas.
Aiškinant Direktyvos 2004/38 nuostatas taip, kad jos atitiktų iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio kylančius reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 50 punktą), pagal šią nuostatą tie asmenys turi turėti teisę veiksmingai kreiptis į teismą dėl sprendimo panaikinimo, dėl ko būtų galima vykdyti teisinę ir faktinę to sprendimo teisėtumo pagal Sąjungos teisę kontrolę (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Gaydarov, C‑430/10, EU:C:2011:749, 41 punktą).
Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 1 dalyje numatytos procedūrinės garantijos taikomos jos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodytiems asmenims.
Kalbant apie šių procedūrinių garantijų turinį, pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją asmuo, nurodytas šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, turi teisę teisme patikrinti, ar nacionalinės teisės aktai priimti ir taikomi neperžengiant direktyvoje nustatytų diskrecijos ribų (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 25 punktas).
Dėl kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų turimos diskrecijos teisminės kontrolės pasakytina, kad nacionalinis teismas turi visų pirma įvertinti, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais. Ši kontrolė, be kita ko, turi apimti ir patikrinimą, ar laikytasi procedūrinių garantijų, turint galvoje, kad šiam aspektui tenka esminė reikšmė, nes dėl to teismas gali patikrinti, ar būta faktinių ir teisinių aplinkybių, nuo kurių priklauso diskrecijos įgyvendinimas (pagal analogiją žr. 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimo Fahimian, C‑544/15, EU:C:2017:255, 45 ir 46 punktus). Šios garantijos apima Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalyje numatytą įpareigojimą, kad institucijos išsamiai išnagrinėtų prašytojo asmenines aplinkybes ir motyvuotų bet kokį atsisakymą leisti atvykti ar gyventi šalyje.
(žr. 44–52 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)