TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. liepos 20 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Nesąžininga komercinė veikla – Direktyva 2005/29/EB – Taikymo sritis – Skolų išieškojimo bendrovė – Vartojimo kreditas – Reikalavimo perleidimas – Bendrovės ir skolininko teisinių santykių pobūdis – 2 straipsnio c punktas – Sąvoka „produktas“ – Išieškojimo priemonės, vykdomos tuo pat metu kaip ir antstolio išieškojimo veiksmai“
Byloje C‑357/16
dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. birželio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
UAB „Gelvora“
prieš
Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą
TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. Berger, teisėjai A. Borg Barthet (pranešėjas) ir E. Levits,
generalinis advokatas E. Tanchev,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno, A. Mikočiūnienės ir G. Taluntytės,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato B. Tidore,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. Goddin ir A. Steiblytės,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22) išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Gelvora“ ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Tarnyba) ginčą dėl Tarnybos nutarimo, kuriuo minėtai bendrovei skirta bauda už nesąžiningą komercinę veiklą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Kad būtų pasiekti Bendrijos tikslai panaikinant kliūtis vidaus rinkai, būtina pakeisti šiuo metu esančias skirtingas valstybių narių bendrąsias nuostatas ir teisinius principus. Todėl šia direktyva nustatytas bendras draudimas apima nesąžiningą komercinę veiklą, iškreipiančią vartotojų ekonominį elgesį. Siekiant sustiprinti vartotojo pasitikėjimą, reikėtų bendrąjį draudimą vienodai taikyti nesąžiningai komercinei veiklai, pasitaikančiai bet kokių prekybininko [komercinės veiklos subjekto] ir vartotojo nesutartinių santykių srityje arba sudarius sutartį bei jos vykdymo metu. Bendrasis draudimas parengiamas remiantis taisyklėmis dėl dviejų komercinės veiklos tipų, kurie yra dažniausiai pasitaikantys, būtent, klaidinančios komercinės veiklos ir agresyvios komercinės veiklos.“
4 Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
c) „produktas“ – bet kurios prekės arba paslaugos, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas;
d) „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ (toliau – komercinė veikla) – bet kuris prekybininko [komercinės veiklos subjekto] atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams;
<...>“
5 Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.“
Lietuvos teisė
6 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymu į nacionalinę teisę perkelta Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva.
7 Šio įstatymo 2 straipsnio 8 punkte apibrėžta sąvoka „produktas“, o jo 3 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte numatytas, viena vertus, bendras nesąžiningos komercinės veiklos draudimas ir, kita vertus, sąlygos, kuriomis komercinė veikla laikoma nesąžininga.
8 Pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą klaidinantis veiksmas yra apgaulingos informacijos pateikimas arba informacijos, kuri gali suklaidinti vidutinį vartotoją dėl produkto kainos ar jos apskaičiavimo būdo arba ypatingo kainos pranašumo, pateikimas.
9 Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog veiksmas, dėl kurio vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, laikomas klaidinančiu informacijos neatskleidimu, jeigu neatskleidžiama esminė informacija, kuri vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad kviečiant pirkti informacija apie kainas yra esminė.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10 UAB „Gelvora“, privati skolų išieškojimo bendrovė, su bankais sudarė reikalavimų perleidimo sutartis ir pagal jas įgijo reikalavimo teises, atsiradusias iš reikalavimus perleidusių bankų su vartotojais sudarytų vartojimo kredito sutarčių. Remdamasi reikalavimų perleidimo sutartimis, UAB „Gelvora“ ėmėsi išieškojimo iš skolininkų veiksmų, kai kuriais atvejais tuo pat metu antstoliai vykdė priverstinio išieškojimo procedūras pagal galutinius teismo sprendimus.
11 Tokiomis aplinkybėmis keturi vartotojai padavė Tarnybai skundą dėl UAB „Gelvora“. Tarnyba pripažino, kad UAB „Gelvora“ pažeidė nacionalinės teisės nuostatas, susijusias su komercinės veiklos, laikomos nesąžininga, draudimu.
12 Tarnyba konstatavo, kad UAB „Gelvora“ vykdant prekybos veiklą pažeista Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, ir jai skyrė 3 475,44 EUR baudą.
13 UAB „Gelvora“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Tarnybos nutarimą.
14 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu tas teismas atmetė UAB „Gelvora“ skundą kaip nepagrįstą.
15 Teismas, be kita ko, pripažino, kad skolininkų ir UAB „Gelvora“ santykiai buvo vartojimo santykiai, ir nusprendė, kad ši bendrovė buvo komercinės veiklos subjektas, teikiantis vartotojams produktą ar paslaugą – skolų administravimą.
16 UAB „Gelvora“ dėl to sprendimo padavė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; šis teismas mano, kad sprendimas jo nagrinėjamoje byloje priklauso nuo Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos aiškinimo.
17 Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, kai bendrovė atlieka skolos išieškojimo veiksmus, patenka į [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] taikymo sritį?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi?
3. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį ir jau yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei perduotas vykdymui antstoliui, kai bendrovė atlieka lygiagrečius skolos išieškojimo veiksmus, patenka į [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] taikymo sritį?
4. Jeigu atsakymas į trečiąjį klausimą yra teigiamas, ar [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi bei kuris yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir perduotas vykdymui antstoliui?“
Dėl prejudicinių klausimų
18 Keturiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar privačios skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai patenka į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį ir, jeigu taip, ar veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą, patenka į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar atsakymas būtų toks pats, net jeigu skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.
19 Visų pirma dėl klausimo, ar skolų išieškojimo veikla gali patekti į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį, primintina, viena vertus, kad šios direktyvos 2 straipsnio d punkte vartojant ypač plačią formuluotę „komercinė veikla“ apibrėžta kaip „bet kuris prekybininko [komercinės veiklos subjekto] atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ (2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo CHS Tour Services, C‑435/11, EU:C:2013:574, 27 punktas).
20 Kita vertus, pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, siejamą su 13 konstatuojamąja dalimi, ši direktyva taikoma nesąžiningai komercinei veiklai, kurią įmonė vykdo, net ir nesant jokių sutartinių santykių, prieš sudarant sutartį ar ją sudarius arba sutarties sudarymo metu ar ją vykdant.
21 Taigi žodžių junginys „tiesiogiai susijęs su produkto <...> pardavimu“ apima visus veiksmus, kurių imamasi ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos vykdymo, ir, be kita ko, veiksmus, kurių imamasi siekiant, kad už produktą būtų sumokėta.
22 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad UAB „Gelvora“ perleisti reikalavimai atsirado teikiant paslaugą, t. y. suteikiant kreditą, ir už tai atlyginama grąžinant kreditą įmokomis, taikant iš anksto nustatytą palūkanų normą.
23 Taigi skolų išieškojimo paslaugos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali būti laikomos „produktu“, kaip jis suprantamas pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio c punktą.
24 Be to, šios išvados nepaneigia pirmajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose nurodyta aplinkybė, kad išieškojimo veiksmų imasi juridinis asmuo, įgijęs reikalavimo teisę į vartotojo skolą, pirminiam kreditoriui perleidus šią teisę, ir šio vartotojo atžvilgiu veikiantis kaip komercinės veiklos subjektas.
25 Nors skolų išieškojimo bendrovė, kaip antai UAB „Gelvora“, neteikia vartotojui pačios vartojimo kredito paslaugos, jos vykdoma veikla, t. y. jai perleistų skolų išieškojimas, patenka į „komercinės veiklos“, kuri gali būti nesąžininga, sąvoką, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, nes veiksmai, kurių ji imasi, gali turėti įtakos vartotojo sprendimui dėl mokėjimo už produktą.
26 Šiuo klausimu 2016 m. gegužės 25 d. dokumente „Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairės“ (SWD(2016) 163 final) Komisija nurodo, kad skolų išieškojimo veikla laikytina komercine veikla, vykdoma po pardavimo. Be to, iš Komisijos tame dokumente nurodytų pavyzdžių matyti, jog kai kurie nacionaliniai teismai mano, kad skolų išieškojimo bendrovių veikla patenka į šios direktyvos taikymo sritį.
27 Pažymėtina, kad, viena vertus, vartotojo skolos išieškojimo sąlygos gali būti tokios svarbios, kad gali turėti lemiamą įtaką vartotojo sprendimui sudaryti kredito sutartį, ypač kai veiksmai, kurių imamasi išieškant skolą, yra tokių formų, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
28 Kita vertus, atmetus galimybę taikyti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, kiek tai susiję su kredito grąžinimo veiksmais reikalavimų perleidimo atveju, gali būti pakenkta pagal šią direktyvą vartotojams suteiktos apsaugos veiksmingumui, nes komercinės veiklos subjektai galėtų mėginti atskirti išieškojimo etapą, kad nebūtų taikomos minėtoje direktyvoje įtvirtintos apsaugos nuostatos.
29 Galiausiai dėl tos pačios priežasties aplinkybė, kad teismo sprendimu buvo patvirtina, jog skola turi būti sumokėta, ir kad skolų išieškojimo bendrovė vykstant šiai vykdymo procedūrai ėmėsi savarankiškų išieškojimo veiksmų, neturi jokios įtakos teikiamam atsakymui.
30 Be to, kad, ėmusis tokių veiksmų tuo metu, kai antstolis oficialiai atlieka vykdymo procedūrą, vartotojas gali būti suklaidintas dėl jo atžvilgiu vykdomos procedūros pobūdžio, siekiant užtikrinti pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą vartotojui garantuojamos apsaugos veiksmingumą reikia, jog komercinės veiklos subjektui, nusprendusiam veikti savarankiškai, kad išieškotų skolas, būtų taikomos šios direktyvos nuostatos dėl veiksmų, kurių jis imasi savo iniciatyva vykstant priverstinio vykdymo procedūrai.
31 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:
2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.
Paskelbta 2017 m. liepos 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Kancleris | | Dešimtosios kolegijos pirmininkė |
A. Calot Escobar | | M. Berger |