GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2017 m. gruodžio 7 d.(1)
Sujungtos bylos C‑85/16 P ir C‑86/16 P
Kenzo Tsujimoto
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO)
„Apeliaciniai skundai – Paraiška dėl Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos – KENZO ESTATE – Ankstesnis Europos Sąjungos prekių ženklas KENZO – Santykiniai atsisakymo registruoti pagrindai – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalis – Sąvokos „jeigu dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimo be tinkamos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui“ aiškinimas – Ar asmens vardo naudojimas laikytinas naudojimu turint tinkamą priežastį“
1. Šiais apeliaciniais skundais Kenzo Tsujimoto (toliau – K. Tsujimoto) prašo Teisingumo Teismo panaikinti du 2015 m. gruodžio 2 d. Bendrojo Teismo sprendimus – Tsujimoto / VRDT(2) ir Tsujimoto /VRDT(3). Teisingumo Teismas paprašė, kad šioje išvadoje pagrindinį dėmesį skirčiau vienai K. Tsujimoto apeliacinio skundo daliai – Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo(4) 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų santykinių atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindų aiškinimui. Reikia įvertinti, ar žodinis prekių ženklas KENZO ESTATE, kurį K. Tsujimoto norėjo įregistruoti kaip Europos Sąjungos prekių ženklą, atitinka šioje nuostatoje vartojamą sąvoką „prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimas be tinkamos priežasties“. K. Tsujimoto tvirtina, kad šis prekių ženklas yra iš dalies sudarytas iš jo vardo „Kenzo“ ir jo registracija reikštų naudojimą turint tinkamą priežastį, todėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalis netaikoma.
Reglamentas Nr. 207/2009
2. 7 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „[t]eisių į [ES] prekių ženklą negalima įgyti kitaip nei registruojantis [jį registruojant] ir pirmiausia turi būti atsisakoma registruoti, jeigu prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių, jeigu yra neteisėtas arba jeigu prieštarauja jau esamoms teisėms“.
3. 8 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, pagal kuriuos nustatoma, ar paraiška įregistruoti prekių ženklą turėtų būti atmesta, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas yra pradėjęs protesto procedūrą. Šie pagrindai yra dvejopi. Prašomas įregistruoti prekių ženklas neregistruojamas, „jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, o prekės ar paslaugos, kurioms prašoma jį įregistruoti, yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas“ (8 straipsnio 1 dalies a punktas). Registruoti atsisakoma ir tada, „jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas; suklaidinimo galimybė apima ir galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu“ (8 straipsnio 1 dalies b punktas). 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „ankstesnis prekių ženklas“ reiškia, be kita ko, ES prekių ženklus (8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktis).
4. 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „ankstesnio prekių ženklo, kaip apibrėžta 2 dalyje, savininkui užprotestavus pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, ir turi būti registruojamas prekėms arba paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu, kalbant apie ankstesnį [ES] prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą [Europos Sąjungoje] arba, kalbant apie ankstesnį nacionalinį prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą toje valstybėje narėje [jeigu ankstesnis [ES] prekių ženklas turi gerą vardą [Europos Sąjungoje] arba ankstesnis nacionalinis prekių ženklas turi gerą vardą atitinkamoje valstybėje narėje] ir jeigu dėl prekių ženklo vartojimo be rimtos [tinkamos] priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui“(5).
5. Į 8 straipsnio 5 dalį panaši formuluotė vartojama 2 skyriaus („[ES] prekių ženklų veikimas“) 9 straipsnyje („[ES] prekių ženklų suteikiamos teisės“). 9 straipsnio 1 dalyje išvardytos aplinkybės, kuriomis ES prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti žymenis. Kaip numatyta 9 straipsnio 1 dalies c punkte, draudimas apima ir „bet kokį žymenį, tapatų [ES] prekių ženklui arba panašų į jį, kai juo žymimos prekės arba paslaugos yra nepanašios į tas, kurioms [ES] prekių ženklas yra įregistruotas, jeigu šis [Europos Sąjungoje] turi gerą vardą ir jeigu dėl neteisėto žymens naudojimo [dėl žymens naudojimo be tinkamos priežasties] įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pakenkiama [ES] prekių ženklo skiriamajam požymiui ar jo geram vardui“(6).
6. 2 skyriuje taip pat yra 12 straipsnis („[ES] prekių ženklo veikimo apribojimas“). Šiame straipsnyje nustatyta:
„[ES] prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiosioms šalims komercinėje veikloje naudoti:
a) savo vardą, pavardę ir adresą;
b) prekių ar teikiamų paslaugų rūšies, kokybės, kiekio, paskirties, vertės, geografinės kilmės, pagaminimo laiko nuorodas arba kitas jų charakteristikas;
c) prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį;
jeigu toks naudojimas neprieštarauja sąžiningai pramoninės ir komercinės veiklos praktikai.“
7. Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu per penkerius metus nuo įregistravimo savininkas nepradėjo iš tikrųjų naudoti ES prekių ženklo juo žymėdamas prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, gali būti taikomos tam tikros sankcijos. Analogiškai (pagal 51 straipsnį) prekių ženklo savininko teisės gali būti paskelbtos panaikintomis, jeigu penkerius metus iš eilės prekių ženklas iš tikrųjų nebuvo naudojamas. Be to, 54 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu prekių ženklo savininkas, nors apie tai ir žinodamas, penkerius metus iš eilės neprieštaravo dėl vėlesnio ES prekių ženklo naudojimo Europos Sąjungoje, jis netenka teisės prašyti paskelbti vėlesnio prekių ženklo įregistravimą negaliojančiu arba paduoti protestą dėl jo naudojimo.
Bylos aplinkybės
Byla C-85/16 P
8. 2008 m. sausio 21 d. K. Tsujimoto pateikė paraišką dėl žodinio žymens KENZO ESTATE (toliau – pareikštas registruoti prekių ženklas) tarptautinės registracijos kaip prekių ženklo tuometinėje Europos bendrijoje. Prekės, kurioms buvo prašoma registracijos, priklausė Nicos sutarties(7) 33 klasei ir atitiko tokį apibūdinimą: „vynas; alkoholiniai vaisiniai gėrimai; vakarietiški likeriai (apskritai)“. 2008 m. kovo 17 d. ši paraiška buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 12/2008. 2008 m. gruodžio 16 d. Kenzo SA (šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme (toliau – Kenzo)) pateikė protestą pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį; ji rėmėsi šio reglamento 8 straipsnio 5 dalimi. Protestas buvo grindžiamas ankstesniu ES prekių ženklu KENZO, kuris 2001 m. vasario 20 d. buvo įregistruotas, be kita ko, Nicos klasifikacijos 3, 18 ir 25 klasių prekėms(8). 2011 m. gruodžio 20 d. Protestų skyrius atmetė protestą. Kenzo šį sprendimą apskundė Apeliacinei tarybai.
9. 2013 m. gegužės 22 d. Apeliacinė taryba patenkino visą Kenzo apeliaciją. Jos vertinimu, buvo įvykdytos visos trys 8 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos: i) prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, buvo labai panašūs nemažai atitinkamos visuomenės daliai; ii) kitaip nei nusprendė Protestų skyrius, ankstesnis prekių ženklas turėjo gerą vardą; ir iii) naudojant prašomą įregistruoti prekių ženklą būtų naudojamasi ankstesnio prekių ženklo sėkme. Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad buvo pavojus, jog įregistravus K. Tsujimoto norimą įregistruoti prekių ženklą būtų nesąžiningai pasinaudota ankstesnio prekių ženklo KENZO geru vardu, kaip numatyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje.
10. 2013 m. rugpjūčio 8 d. K. Tsujimoto šį sprendimą apskundė Bendrajam Teismui. Jis nurodė du ieškinio pagrindus ir tvirtino, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį(9) ir 8 straipsnio 5 dalį. Bendrasis Teismas atmetė visą K. Tsujimoto ieškinį ir priteisė iš jo bylinėjimosi išlaidas.
Byla C-86/16 P
11. 2009 m. rugpjūčio 18 d. K. Tsujimoto pateikė dar vieną paraišką dėl žodinio žymens KENZO ESTATE (toliau – pareikštas registruoti prekių ženklas) tarptautinės registracijos kaip prekių ženklo tuometinėje Europos bendrijoje. Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso Nicos klasifikacijos 29, 30, 31, 35, 41 ir 43 klasėms(10). 2009 m. lapkričio 16 d. paraiška įregistruoti buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 44/2009. 2010 m. rugpjūčio 12 d. Kenzo pateikė protestą pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį; ji rėmėsi šio reglamento 8 straipsnio 5 dalimi. Protestas ir vėl buvo grindžiamas ankstesniu žodiniu prekių ženklu KENZO, kuris 2001 m. vasario 20 d. buvo įregistruotas, be kita ko, Nicos klasifikacijos 3, 18 ir 25 klasių prekėms.
12. 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Protestų skyrius atmetė Kenzo protestą. 2012 m. liepos 23 d. Kenzo šį sprendimą apskundė Apeliacinei tarybai; 2013 m. liepos 3 d. sprendimu ši Kenzo apeliaciją patenkino iš dalies. Apeliacinė taryba dėl 29–31 klasių prekių (kurioms taikoma K. Tsujimoto prašoma registracija) nusprendė, kad jos nelaikomos prabangos prekėmis ir nėra nuolat siejamos su prabangos ar mados pasauliu. Ji laikėsi nuomonės, kad tai yra įprasti masinio vartojimo maisto produktai, kurių galima nusipirkti bet kurioje krautuvėlėje ir kurie turi tik šalutinę sąsają su Kenzo prekėmis. Todėl Apeliacinė taryba protestą dėl šių prekių atmetė. Tačiau ji patenkino apeliaciją dėl Nicos klasifikacijos 35, 41 ir 43 klasių paslaugų ir prekių.
13. 2013 m. rugsėjo 26 d. K. Tsujimoto šį sprendimą apskundė Bendrajam Teismui. Jis tvirtino, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 5 dalį. Bendrasis Teismas atmetė visą K. Tsujimoto ieškinį ir priteisė iš jo bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniai skundai ir procesas Teisingumo Teisme
14. K. Tsujimoto prašo Teisingumo Teismo abiejose bylose:
– panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą,
– priimti galutinį sprendimą byloje,
– priteisti iš EUIPO ir Kenzo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas per procedūrą Apeliacinėje taryboje.
15. EUIPO ir Kenzo prašo Teisingumo Teismo atmesti abu apeliacinius skundus ir priteisti iš K. Tsujimoto bylinėjimosi išlaidas.
16. K. Tsujimoto abiejose bylose nurodo du apeliacinio skundo pagrindus. Pirma, jis tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį. Antrajame pagrinde, kuris padalytas į keturias dalis, K. Tsujimoto tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė šio reglamento 8 straipsnio 5 dalį. Ketvirta šio pagrindo dalis yra tokia pati bylose C‑85/16 P ir C‑86/16 P. Joje keliamas naujas teisės klausimas, todėl šioje išvadoje nagrinėju tik tą klausimą.
Antrojo apeliacinio skundo pagrindo ketvirta dalis – Klaidingas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies aiškinimas – Prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimas „be tinkamos priežasties“
17. K. Tsujimoto tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Žymenį, kurį jis norėjo įregistruoti (KENZO ESTATE), sudaro jo vardas, todėl toks žymuo naudojamas turint tinkamą priežastį. Be to, K. Tsujimoto nurodo, kad Bendrojo Teismo motyvai yra nepakankami, nes jis tiesiog nurodo, jog „tinkamos priežasties buvimas neįrodytas“. Jis teigia, kad minėtas teismas suklydo, kai nepripažino, jog Apeliacinė taryba turėjo motyvuoti savo išvadą, kad K. Tsujimoto vardo naudojimas žymenyje KENZO ESTATE yra naudojimas be tinkamos priežasties.
Skundžiami sprendimai
18. Bendrasis Teismas nurodė, kad Apeliacinė taryba priėmė teisingą sprendimą, jog įregistravus K. Tsujimoto paraiškoje nurodytą prekių ženklą kiltų nesąžiningo pasinaudojimo geru ankstesnio prekių ženklo vardu pavojus. Jis pritarė Apeliacinės tarybos išvadai, kad naudojant K. Tsujimoto prekių ženklą „<…> būtų pasinaudota ankstesnio prekių ženklo sėkme tam, kad būtų gauta naudos iš jo patrauklumo, gero vardo ir prestižo, ir būtų galima be jokios finansinės kompensacijos naudotis [Kenzo] rinkodaros pastangomis šio prekių ženklo įvaizdžiui sukurti ir išlaikyti“(11).
19. Bendrasis Teismas savo sprendime priminė, jog K. Tsujimoto teigė, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, nes neatsižvelgė į argumentą, jog jis tiesiog norėjo savo vardą įregistruoti kaip prekių ženklą(12). Bendrasis Teismas nusprendė:
„Reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba atmetė ieškovo argumentą nurodydama, kad „tinkamos priežasties buvimas [nebuvo] įrodytas“ (ginčijamo sprendimo 50 punktas). Nors toks atsakymas yra lakoniškas, jis yra tinkamas. Reglamente Nr. 207/2009 nenumatyta jokios besąlyginės teisės pavardę įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 25 d. Sprendimo Prinz von Hannover / VRDT (herbo atvaizdas), T‑397/09, EU:T:2011:246, 29 punktą), jau nekalbant apie vardo kaip prekių ženklo registraciją. Todėl aplinkybė, kad ieškovo vardas yra Kenzo, nėra pakankamai tinkama priežastis naudoti norimą įregistruoti prekių ženklą, kaip numatyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje <…>.
Vadinasi, antrojo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti.“(13)
Vertinimas
Dėl pareigos motyvuoti
20. K. Tsujimoto argumentas, kad Bendrojo Teismo sprendimuose nurodyti motyvai yra nepakankami, iš esmės yra skundas, kad Bendrasis Teismas nemotyvavo, kodėl pritarė Apeliacinės tarybos sprendimams, kad jo vardo naudojimas prekių ženkle, dėl kurio pateiktos paraiškos, yra naudojimas be tinkamos priežasties, kaip numatyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje.
21. Pareiga motyvuoti sprendimus kyla iš Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio, taikomo Bendrajam Teismui pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio(14). Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas nereikalauja iš Bendrojo Teismo pateikti paaiškinimo, kuriame išsamiai ir vienas po kito būtų išnagrinėti visi ginčo šalių pateikti argumentai, ir dėl to Bendrojo Teismo motyvai gali būti implicitiniai, jeigu jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti jam pavestą kontrolę(15).
22. Iš skundžiamų sprendimų akivaizdu, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo K. Tsujimoto argumentą dėl jo vardo naudojimo. Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad Apeliacinės tarybos atsakymas į šį argumentą, nors ir „lakoniškas“, buvo tinkamas(16). Bendrasis Teismas iš tikrųjų nepateikė išsamios nuomonės dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies aiškinimo. Tačiau šis teismas aiškiai nurodė manantis, kad tvirtinimas, jog paties vardo naudojimas yra tinkama priežastis, kaip numatyta šioje nuostatoje, yra nepakankamas. Todėl manau, kad iš Bendrojo Teismo sprendimo galima nustatyti, kodėl šis teismas atmetė susijusį K. Tsujimoto ieškinio pagrindą.
Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalis
23. K. Tsujimoto iš esmės tvirtina, kad jam turėtų būti leidžiama įregistruoti prekių ženklą KENZO ESTATE, nes jis sąžiningai naudoja žodį „Kenzo“, kuris yra jo vardas.
24. Nesutinku su K. Tsujimoto. Mano manymu, tai, kad jo vardas yra Kenzo, nereiškia, jog norimas įregistruoti prekių ženklas būtų naudojamas „turint tinkamą priežastį“, kaip numatyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje. Žodinis prekių ženklas „Kenzo“ buvo įregistruotas 2001 m., t. y. maždaug prieš aštuonerius metus iki K. Tsujimoto registracijos paraiškos. Teisės į šį prekių ženklą yra saugomos pagal Reglamentą Nr. 207/2009, o suteikiama apsauga negali būti pakeista vien todėl, kad Kenzo yra gana populiarus vardas Japonijoje.
25. Analizę pradėsiu nuo pirminių pastabų. Neginčijama, kad žodinis prekių ženklas Kenzo nagrinėjamais atvejais yra „ankstesnis prekių ženklas“, kaip numatyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktyje. Sprendimų 54 punkte Bendrasis Teismas pritarė Apeliacinės tarybos išvadai, kad naudojant K. Tsujimoto prekių ženklą būtų „pasinaudota ankstesnio prekių ženklo sėkme“ ir jo savininkui – Kenzo – būtų padaryta žala.
26. Aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį visų pirma reikėtų atsiminti, kad šiame reglamente sąvoka „prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimas be tinkamos priežasties“ nėra apibrėžta. Todėl ši sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į sistemos, kurios dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslus, taip pat į nuostatos, kurioje ši sąvoka vartojama, kontekstą(17).
27. Antra, Reglamentu Nr. 207/2009 nustatytoje sistemoje 8 straipsnio pavadinimas yra „Santykiniai atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindai“. Jame įtvirtintos ginčų, kurie kyla, kai ankstesnis prekių ženklas suteikia savininkui teises tuo metu, kai pateikiama vėlesnė registracijos paraiška, sprendimo taisyklės 9 straipsnyje įtvirtintos teisės, kurias savininkui suteikia ES prekių ženklas. Pagal šią nuostatą savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims (be jo sutikimo) naudoti tapatų arba panašų žymenį, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms yra įregistruotas ES prekių ženklas (9 straipsnio 1 dalies a punktas). Be to, jis gali uždrausti naudoti bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ES prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl tuo prekių ženklu ir tuo žymeniu ženklinamų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti (9 straipsnio 1 dalies b punktas). 9 straipsnio 1 dalies c punkto (kuriame aptartas naudojimas „be tinkamos priežasties“) formuluotė yra panaši į paskutinę 8 straipsnio 5 dalies sąlygą. Manau, kad šios dvi nuostatos turėtų būti aiškinamos sistemingai, siekiant užtikrinti, kad Reglamentas Nr. 207/2009 būtų aiškinamas nuosekliai(18).
28. Trečia, Reglamentas Nr. 207/2009 ir Prekių ženklų direktyva turi bendrą istorinį pagrindą ir bendrą tikslą – sukurti Europos prekių ženklų sistemą(19). Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį ir 9 straipsnio 1 dalies c punktą atitinka šios direktyvos 4 straipsnio 4 dalies a punktas ir 5 straipsnio 2 dalis. Todėl manau, kad nagrinėjant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį galima pagrįstai remtis esama jurisprudencija, kurioje aiškinamos analogiškos Prekių ženklų direktyvos nuostatos. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Prekių ženklų direktyvos 5 straipsnio 2 dalies išaiškinimas tinka ir šios direktyvos 4 straipsnio 4 dalies a punktui(20). Manau, kad toks pats požiūris taikomas ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 daliai ir 9 straipsnio 1 dalies c punktui.
29. Dėl Reglamento Nr. 207/2009 struktūros Teisingumo Teismas sprendime Levi Strauss(21) pateikė naudingų rekomendacijų, kurios, mano nuomone, gali būti taikomos pagal analogiją. Tam, kad būtų galima nustatyti šių teisių apsaugos apimtį, teisės akto struktūroje atsižvelgiama į savininko elgesio pasekmes(22).
30. Taigi 15 straipsnyje nustatyta, kad jeigu per penkerius metus po registravimo procedūros pabaigos savininkas nepradėjo valstybėje narėje iš tikrųjų prekių ženklu žymėti prekes ar paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklo naudojimas buvo sustabdytas penkerius metus iš eilės, ženklui taikomos Reglamente Nr. 207/2009 numatytos sankcijos, išskyrus atvejus, kada buvo nenaudojama dėl tinkamų priežasčių. Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnyje nustatyta, kad ES prekių ženklo savininko teisės gali būti panaikintos, jeigu penkerius metus iš eilės prekių ženklas iš tikrųjų nebuvo naudojamas arba jeigu dėl savininko elgesio prekių ženklas tapo bendriniu produktų ar paslaugų pavadinimu. Galiausiai 54 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu ankstesnio prekių ženklo savininkas, nors apie tai ir žinodamas, penkerius metus iš eilės neprieštaravo dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo Europos Sąjungoje, jis netenka teisės, remdamasis ankstesniu prekių ženklu, prašyti paskelbti vėlesnio prekių ženklo įregistravimą negaliojančiu arba paduoti protestą prieš prekių ar paslaugų, kurioms vėlesnis prekių ženklas buvo naudojamas, žymėjimą juo(23).
31. Iš šių nuostatų matyti, kad Reglamentu Nr. 207/2009 apskritai siekiama užtikrinti tinkamą pusiausvyrą. Prekių ženklo savininkas yra suinteresuotas esminės prekių ženklo funkcijos apsauga Europos Sąjungoje. Tai yra funkcija užtikrinti vartotojui arba galutiniam naudotojui prekių ženklu žymimų prekių arba paslaugų kilmės tapatybę, leidžiant neklystant atskirti šias prekes ar paslaugas nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų. Prekių ženklo savininkas turi būti apsaugotas nuo konkurentų, kurie siekia piktnaudžiauti prekių ženklo pozicija ir geru vardu, parduodami neteisėtai juo pažymėtas prekes. Užtikrinant pusiausvyrą reikia atsižvelgti ir į kitų ūkio subjektų interesus turėti galimybę naudoti prekių ženklus, galinčius žymėti jų prekes ir paslaugas(24).
32. Iš to aišku, kad iš Reglamento Nr. 207/2009 išplaukiančių prekių ženklo savininko teisių apsauga nėra besąlyginė, nes, siekiant suderinti minėtus interesus, ši apsauga taikoma tik tais atvejais, kai šis savininkas pasirodo esąs pakankamai budrus, pateikdamas protestą dėl to, kad kiti subjektai naudoja žymenis, galinčius pažeisti jo prekių ženklą(25). Būtent tokia padėtis susiklostė nagrinėjamose bylose, kuriose Kenzo aktyviai priešinasi prekių ženklo, dėl kurio pateikta paraiška, registracijai. Todėl Kenzo siekia apsaugoti esminę ankstesnio prekių ženklo funkciją.
33. Ar atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 struktūrą K. Tsujimoto paraiška įregistruoti prekių ženklą, kuris sudarytas iš jo vardo, laikytina naudojimu turint tinkamą priežastį, kaip numatyta šio reglamento 8 straipsnio 5 dalyje(26)?
34. Teisingumo Teismo sprendime Leidseplein Beheer ir de Vries,kuris susijęs su Prekių ženklų direktyvos 5 straipsnio 2 dalimi, nustatyti kai kurie principai, į kuriuos gali būti naudinga atsižvelgti nagrinėjant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį. Jame Teisingumo Teismas nusprendė, kad gerą vardą turinčiam prekių ženklui suteikiama apsauga yra platesnė. Šioje byloje Kenzo įrodė, kad ankstesniam prekių ženklui bus daroma tam tikra žala, nes buvo nuspręsta, kad naudojant K. Tsujimoto prekių ženklą būtų pasinaudota ankstesnio prekių ženklo sėkme(27). Atitinkamai K. Tsujimoto tenka pareiga įrodyti, kad jis vis dėlto turi tinkamą priežastį registruoti prekių ženklą KENZO ESTATE(28). Sąvoka „tinkama priežastis“ gali apimti ne tik objektyviai būtinas priežastis, bet ir priežastis, susijusias su subjektyviais trečiosios šalies, kuri naudoja žymenį, tapatų arba panašų į gerą vardą turintį prekių ženklą, interesais. Tokia sąvoka negali lemti teisių, susijusių su įregistruotu prekių ženklu, pripažinimo K. Tsujimoto naudai. Kai nustatoma tinkama priežastis, gerą vardą turinčio prekių ženklo savininkui (šiuo atveju – Kenzo) tenka pareiga toleruoti panašaus žymens naudojimą(29).
35. Man atrodo, kad šiuos principus taikant šioje byloje, svarstyklės svyra ne į K. Tsujimoto pusę.
36. Sprendime Leidseplein Beheer ir de Vries buvo neginčijama, kad trečioji šalis (nagrinėjamo žymens savininkas H. de Vries) šį žymenį įregistravo ir pradėjo naudoti anksčiau nei savininkas, kuris norėjo remtis Prekių ženklų direktyvos 5 straipsnio 2 dalimi (Red Bull GmbH), įregistravo savo prekių ženklą(30). Tačiau K. Tsujimoto paraišką dėl žymens KENZO ESTATE registracijos pateikė aštuoneriais metais vėliau nei buvo įregistruotas ES prekių ženklas „Kenzo“(31).
37. Taigi nekyla klausimo, ar K. Tsujimoto žymuo buvo įsitvirtinęs ir turėjo gerą vardą atitinkamoje visuomenės dalyje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vien faktas, kad K. Tsujimoto norėtų savo vardą naudoti kaip prekių ženklą, nenusveria svarstyklių į jo pusę siekiant užtikrinti interesų pusiausvyrą, kai vertinama, ar jis gali įrodyti naudojimą turint tinkamą priežastį.
38. Jeigu daugiau svarbos būtų teikiama aplinkybei, kad K. Tsujimoto vardas yra Kenzo, o ne žinomo ES prekių ženklo savininkui daromai žalai, būtų gerokai sumažinta Reglamentu Nr. 207/2009 suteikiama apsauga. Jeigu toks naudojimas būtų automatiškai laikomas naudojimu turint tinkamą priežastį, tai reikštų, kad bet koks iš pavardės sudarytas ankstesnis prekių ženklas netektų savo esminės funkcijos.
39. Pavardžių kaip prekių ženklų naudojimas toli gražu nėra neįprastas(32). Todėl Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tais atvejais, kai yra galimybė supainioti, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, reikia atsižvelgti į nagrinėjamam atvejui būdingus veiksnius, kaip antai į tai, ar konkretus asmuo yra gerai žinomas(33). Atrodo akivaizdu, kad tuo atveju, kai pavardė yra įregistruota kaip prekių ženklas pagal Reglamentą Nr. 207/2009, esminė prekių ženklo funkcija yra apsaugoti savininko interesus pagal šį reglamentą. Tai nereiškia, kad (kaip tvirtina K. Tsujimoto) vien todėl, jog prekių ženklą, kurį jis norėjo įregistruoti, iš dalies sudarė jo vardas, jis būtų naudojamas turint tinkamą priežastį.
40. Dėl santykinių atmetimo pagrindų tikslų Reglamento Nr. 207/2009 7 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „pirmiausia turi būti atsisakoma registruoti, jeigu prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių, jeigu yra neteisėtas arba jeigu prieštarauja jau esamoms teisėms“. Iš jos matyti, kad turi būti atsisakoma registruoti prekių ženklą, jeigu manoma, kad norimas įregistruoti prekių ženklas prieštarautų ankstesniam prekių ženklui, kaip numatyta 8 straipsnio 5 dalyje. Minėtos nuostatos formuluotėje minimos situacijos, kai naudojant prašomą įregistruoti prekių ženklą gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui. Skundžiamų sprendimų 54 punkte esantis Bendrojo Teismo teiginys, kuriuo buvo pritarta Apeliacinės tarybos išvadai, jog naudojant K. Tsujimoto norimą įregistruoti prekių ženklą „būtų pasinaudota ankstesnio prekių ženklo „Kenzo“ sėkme“, aiškiai rodo, kad teismas buvo įsitikinęs, jog naudojant K. Tsujimoto prekių ženklą būtų nesąžiningai pasinaudota ankstesniu prekių ženklu.
41. Darau išvadą, kad K. Tsujimoto vardas žymenyje, kurį jis norėjo įregistruoti, nelaikytinas naudojimu turint tinkamą priežastį, kaip numatyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje.
42. Dėl išsamumo norėčiau pridurti, kad ES prekių ženklo savininkas neturi teisės uždrausti trečiajai šaliai komercinėje veikloje naudoti savo vardą, pavardę ir adresą, jeigu toks naudojimas neprieštarauja sąžiningai pramoninės ir komercinės veiklos praktikai(34). Taigi Reglamentu Nr. 207/2009 užtikrinama, kad dėl ankstesnės Kenzo registracijos tokiam asmeniui, koks yra K. Tsujimoto, nebūtų draudžiama komercinėje veikloje savo vardą naudoti kaip pavadinimą.
43. Tai atitinka Chartijos 7 straipsnį, kuriame įtvirtinta teisė į asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad asmens pavardė yra jo tapatybės ir privataus gyvenimo sudėtinė dalis. Mūsų tapatybė nustatoma pagal mūsų pavardę. Be to, asmens pavardė yra sąsaja su jo šeima ir protėviais ar paveldu bei yra siejama su jo privačiu ir šeimos gyvenimu(35). Vis dėlto tai, kad Kenzo populiarų vardą (kuris yra ir K. Tsujimoto vardas) yra įregistravusi kaip prekių ženklą, neturi neigiamo poveikio jo privačiam ar šeimos gyvenimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Vadovaujantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsniu, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas sprendime, kuriuo užbaigiamas procesas.
Išvada
45. Remdamasi išdėstytais samprotavimais, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
– atmesti ieškinio antrojo pagrindo ketvirtą dalį kaip nepagrįstą ir
– priimti atitinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamentą šio proceso pabaigoje.