Byla C‑427/07
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Airiją
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 85/337/EEB – Teisė kreiptis į teismą – Direktyva 2003/35/EB“
Sprendimo santrauka
1. Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 85/337
(Tarybos direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, 2 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis ir II priedo 10 punkto e papunktis)
2. Institucijų aktai – Direktyvos – Valstybių narių atliekamas įgyvendinimas
(Tarybos direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnis ir Tarybos direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 15a straipsnis)
3. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas – Komisijai tenkanti pareiga – Prielaidos – Nepriimtinumas – Direktyvoje valstybėms narėms nustatytos pareigos informuoti nesilaikymas – Pasekmės
(EB 10 ir 226 straipsniai)
1. Valstybės narės, taikydamos Direktyvos 85/337 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, 4 straipsnio 2 dalį, remdamosi kiekvieno atskiro atvejo analize arba ribomis ar kriterijais, nustato, ar reikia atlikti projektų, kurie priklauso šios iš dalies pakeistos direktyvos II priede išvardytoms grupėms, poveikio aplinkai vertinimą. Pagal tą pačią nuostatą valstybės narės taip pat gali nuspręsti taikyti šias dvi procedūras.
Nors taip valstybėms narėms buvo suteikta diskrecija nustatyti tam tikras projektų kategorijas, kurių vertinimas privalomas, arba nustatyti kriterijus ir (arba) ribas, tokia diskrecija yra ribojama iš dalies pakeistos Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga atlikti projektų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, poveikio aplinkai vertinimą. Valstybė narė, kuri nustato kriterijus ar tokio lygio ribas, kad praktiškai visai projektų grupei iš anksto nebus taikoma pareiga atlikti poveikio vertinimą, viršija diskreciją, kurią ji turi, išskyrus atvejį, kai remiantis bendru įvertinimu gali būti laikoma, kad visi projektai, kuriems daroma išimtis, negali daryti reikšmingo poveikio aplinkai.
Šiuo atžvilgiu, kadangi privačių kelių tiesimo projektų poveikio aplinkai vertinimas numatytas tik tuo atveju, jei šie projektai yra dalys kitų projektų, kurie patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį, ir dėl jų pačių turi būti atliktas vertinimas, nacionalinės teisės aktais nenumatytas atskirai įvykdyto privačių kelių tiesimo projekto poveikio aplinkai vertinimas, net jei šis projektas gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai.
(žr. 40–42, 44 punktus)
2. Direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčytinos teisinės galios aktais ir laikantis tokio konkretumo, tikslumo ir aiškumo, kurio reikia stengiantis nepažeisti teisinio saugumo principo, pagal kurį, jeigu direktyva siekta suteikti teisių privatiems asmenims, tie asmenys privalo turėti galimybę sužinoti visas savo teises.
Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 85/337 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnio ir Direktyvos 96/61 dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnio matyti, kad pagal šiomis nuostatomis nustatytos procedūros neturi būti pernelyg brangios. Šiuo atžvilgiu nurodytos tik išlaidos, patirtos dalyvaujant šiose procedūrose. Toks reikalavimas nedraudžia teismams nuspręsti dėl išlaidų, jeigu jų suma atitinka šį reikalavimą. Nacionalinėje teisėje numatytas reikalavimas, kad teismai turi galimybę nepriteisti bylinėjimosi išlaidų iš šalies, kuri pralaimėjo, be to, gali nurodyti jos patirtas išlaidas padengti kitai šaliai, yra tik teisminė praktika. Tokia teisminė praktika, kuri savo pobūdžiu nėra reali, negali būti laikoma teisėtu įpareigojimų, kylančių iš šių straipsnių, vykdymu.
Be to, minėto Direktyvos 85/337 10a straipsnio šeštoje pastraipoje ir minėto Direktyvos 96/61 15a straipsnio šeštoje pastraipoje numatyta pareiga pasiekti konkretų tikslą, kurį turi užtikrinti valstybės narės, kad visuomenei būtų prieinama praktinė informacija apie teisę į administracinio ir teisminio peržiūrėjimo procedūras. Kadangi nėra specialios įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatos, susijusios su taip visuomenei suteiktomis teisėmis, vien galimybė skelbimuose ar internete susipažinti su taisyklėmis, reglamentuojančiomis administracinę ir teisminę peržiūrą, ir galimybė susipažinti su teismų sprendimais negali būti laikomos pakankamai aiškiai ir konkrečiai užtikrinančiomis, kad suinteresuota visuomenė žino savo teisę kreiptis į teismus aplinkos srityje.
(žr. 55, 92–94, 97–98 punktus)
3. Jei per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį Komisija, kuri privalo įrodyti tariamą įsipareigojimų neįvykdymą, negalėdama remtis paprastomis prielaidomis turi pateikti Teisingumo Teismui reikiamus duomenis šiam įsipareigojimų neįvykdymui patikrinti, pagal EB 10 straipsnį valstybės narės privalo padėti jai atlikti savo uždavinius, pagal EB 211 straipsnį užtikrindamos, kad būtų taikomos Sutarties nuostatos ir priemonės, kurių jomis vadovaudamosi imasi institucijos. Šiais tikslais kai kuriomis direktyvomis įtvirtinama valstybių narių pareiga informuoti.
Informacija, kurią valstybės narės privalo pranešti Komisijai, turi būti aiški ir tiksli. Joje nedviprasmiškai turi būti nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais, valstybės narės nuomone, ji įvykdė įvairius įsipareigojimus pagal direktyvą. Nesant tokios informacijos, Komisija negali patikrinti, ar valstybė narė iš tikrųjų ir visiškai įgyvendino direktyvą. Valstybės narės šio įsipareigojimo neįvykdymas dėl visiškai nepateiktos informacijos arba dėl nepakankamai aiškios ir tikslios informacijos pats savaime gali pateisinti pagal EB 226 straipsnį pradėtą procesą, kuriuo siekiama pripažinti šį įsipareigojimo neįvykdymą. Be to, nors direktyvos perkėlimą galima užtikrinti jau galiojančiomis nacionalinės teisės nuostatomis, vis dėlto ir tokiu atveju valstybės narės neatleidžiamos nuo formalios pareigos pranešti Komisijai apie jų egzistavimą tam, kad ši galėtų įvertinti jų atitiktį direktyvai.
(žr. 105–108 punktus)