PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. vasario 12 d.(*)

„Valstybės pagalba – Airijos savanoriško sveikatos draudimo rinkoje sukurta rizikos suvienodinimo sistema – Pagalbos schema – Bendros ekonominės svarbos paslaugos – EB 86 straipsnio 2 dalis – Komisijos sprendimas nepareikšti prieštaravimų – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Būtinumo ir proporcingumo principai“

Byloje T‑289/03

British United Provident Association Ltd (BUPA), įsteigta Londone (Jungtinė Karalystė),

BUPA Insurance Ltd, įsteigta Londone,

BUPA Ireland Ltd, įsteigta Dubline (Airija),

atstovaujamos QC N. Green, baristerių K. Bacon, J. Burke ir advokato B. Amory,

ieškovės,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą iš pradžių N. Khan ir J. Flett, vėliau – N. Khan ir T. Scharf,

atsakovę,

palaikomą

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos N. Bel,

Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan, padedamo SC G. Hogan ir baristerio E. Regan,

ir

Voluntary Health Insurance Board, įsteigtos Dubline, atstovaujamos solisitorių D. Collins, G. FitzGerald, D. Clarke ir SC P. Gallagher,

į bylą įstojusių šalių,

dėl ieškinio dėl panaikinimo, pareikšto, be kitų, savanoriško sveikatos draudimo paslaugų teikėjos Airijoje BUPA Ireland Ltd dėl 2003 m. gegužės 13 d. Komisijos sprendimo C(2003) 1322 galutinis nepateikti prieštaravimų pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1), 4 straipsnio 2 ir 3 dalis dėl rizikos suvienodinimo sistemos (RSS) sukūrimo Airijos savanoriško sveikatos draudimo rinkoje (valstybės pagalba Nr. 46/2003‑Airija),

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai V. Tiili, J. Azizi, E. Cremona ir O. Czúcz,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. kovo 7 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

I –  Sutarties nuostatos

1        EB 16 straipsnis numato:

„Nepažeisdamos 73, 86 ir 87 straipsnių ir atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp Sąjungos bendrųjų vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir koks yra jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, Bendrija ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir šios Sutarties taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, padedančiais joms atlikti savo užduotis.“

2        Pagal EB 43 straipsnio pirmąją pastraipą:

„Vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.“

3        Pagal EB 49 straipsnio pirmąją pastraipą „Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje, negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos“.

4        EB 86 straipsnis nustato:

„1. Valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių šioje Sutartyje nurodytoms taisyklėms, ypač toms taisyklėms, kurios yra nustatytos (EB) 12 straipsnyje ir 81–89 straipsniuose.

2. Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, <...> šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.

3. Komisija užtikrina šio straipsnio nuostatų taikymą ir prireikus išleidžia valstybėms narėms skirtas atitinkamas direktyvas arba priima sprendimus.“

5        EB 87 straipsnio 1 dalis numato:

„Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

6        EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys numato:

„2. Jei, paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka <...>, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų arba pakeistų.

<...>

3. Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal (EB) 87 straipsnį yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“

7        EB 152 straipsnio 1 ir 5 dalys nustato:

„1. Žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis.

Bendrija, savo veikla papildydama valstybių narių politiką, siekia gerinti visuomenės sveikatą, užkirsti kelią žmonių negalavimams ir ligoms bei pašalinti pavojaus žmonių sveikatai šaltinius. <...>

<...>

5. Bendrija savo veikloje visuomenės sveikatos srityje visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą. <...>“

II –  Reglamentas (EB) Nr. 659/1999

8        1999 m. kovo 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 4 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato:

„3. Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė atitinka bendrąją rinką (toliau – „sprendimas nepateikti prieštaravimų“). Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal Sutartį.

4. Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį (toliau – „sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą“).“

III –  Direktyva 92/49/EEB

9        1992 m. birželio 18 d. Tarybos Direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies pakeičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečiosios ne gyvybės draudimo Direktyvos), 54 straipsnio 1 dalis nustato (OL L 228, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 346, toliau – „trečioji ne gyvybės draudimo Direktyva“):

„Nepaisant priešingų nuostatų, valstybė narė, kurioje sutartys, draudžiančios rizikas, įtrauktas į Direktyvos 73/239/EEB priedo A dalies 2 punktą, gali būti visapusiška arba daline alternatyva įstatymų nustatytos socialinės apsaugos sistemos teikiamam sveikatos draudimui, turi teisę reikalauti, kad tokios sutartys atitiktų šioje valstybėje narėje priimtas konkrečias teisines nuostatas, saugančias visuomenės gerovę šioje draudimo grupėje, ir kad apie šio draudimo bendrąsias ir specialiąsias sąlygas būtų pranešta, prieš pradedant jas taikyti, tos valstybės narės kompetentingoms institucijoms.“

IV –  Komisijos pranešimas apie bendros ekonominės svarbos paslaugas Europoje

10      Pagal Komisijos pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas Europoje (OL C 17, 2001, p. 4, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 54, toliau – „pranešimas apie bendros ekonominės svarbos paslaugas“) 14 punktą:

„Bendros ekonominės svarbos paslaugos skiriasi nuo įprastų paslaugų tuo, kad, valdžios institucijų nuomone, jos turi būti teikiamos netgi tada, jeigu rinka neturėtų pakankamai pajėgumų tai padaryti <...>. [J]eigu valdžios institucijos mano, kad tam tikros paslaugos yra bendros svarbos ir rinkos pajėgumo gali neužtekti pakankamai jas teikti, jos gali nustatyti tam tikras konkrečias paslaugas, skirtas šiuos poreikius patenkinti vykdant įpareigojimus teikti bendros svarbos paslaugas. <...> Klasikinis pavyzdys yra įpareigojimai teikti visuotines paslaugas <...>, t. y. įpareigojimai teikti konkrečias paslaugas visoje šalies teritorijoje už prieinamą kainą ir panašios kokybės neatsižvelgiant į atskirai vertinamų veiksmų pelningumą.“ (Pataisytas vertimas)

11      Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 15 punkte nurodyta:

„Valdžios institucijos gali priimti sprendimą nustatyti viešosios paslaugos įpareigojimą visiems atitinkamos rinkos ūkio subjektams arba tam tikrais atvejais paskirti vieną ūkio subjektą arba tam tikrą skaičių ūkio subjektų, kuriems jos nustato konkrečius įpareigojimus nesuteikdamos specialių ar išskirtinių teisių. Taip kiek įmanoma labiau skatinama konkurencija, o vartotojai turi labai didelę laisvę pasirinkti paslaugos teikėją <...>.“ (Pataisytas vertimas)

12      Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 22 punktas suformuluotas taip:

„Valstybių narių laisvė apibrėžti (bendros ekonominės svarbos paslaugas) reiškia, kad valstybės narės, pirmiausia, remiantis konkrečiais veiklos aspektais, yra atsakingos už, jų manymu, (tokių) <...> paslaugų nustatymą. Šis apibrėžimas gali būti kontroliuojamas tiktai tikrinant, ar nėra akivaizdžios klaidos. Jos gali suteikti specialių ar išskirtinių teisių, kurios yra būtinos įmonėms, kurioms patikėta teikti paslaugas, reguliuoti jų veiklą ir, jeigu būtina, jas finansuoti. Tose srityse, kurių Bendrijos teisė konkrečiai nereglamentuoja, valstybės narės laisvos nustatyti savo politiką ir vienintelis apribojimas – kontrolė tikrinant, ar nėra akivaizdžios klaidos. Ar paslauga turi būti traktuojama kaip bendros svarbos paslauga ir kaip ji turi būti teikiama, tai yra klausimai, kuriuos pirmiausia sprendžia vietos institucijos. Komisija turi užtikrinti, kad taikomos priemonės atitiktų Bendrijos teisės aktus. Tačiau bet kuriuo atveju, kad būtų taikoma EB 86 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, viešųjų paslaugų užduotis turi būti aiškiai apibrėžta ir pavesta atlikti remiantis valdžios institucijos aktu (įskaitant sutartis) <...>. Šis įpareigojimas yra būtinas teisiniam tikrumui ir skaidrumui piliečių atžvilgiu užtikrinti ir tam, kad Komisija galėtų patikrinti, ar buvo laikomasi proporcingumo principo.“ (Pataisytas vertimas)

13      Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 23 punkte nurodyta:

„Iš EB 86 straipsnio 2 dalies kylantis proporcingumo principas reikalauja, kad bendros svarbos užduočiai atlikti naudojamos priemonės nesukurtų nereikalingų prekybos iškraipymų. Konkrečiau kalbant, reikia užtikrinti, kad visi pagal EB sutartį nustatyti apribojimai ir visų pirma konkurencijos ir su vidaus rinka susijusių laisvių apribojimai neviršytų to, kas būtina geram užduoties vykdymui užtikrinti. Turi būti užtikrintas bendros ekonominės svarbos paslaugos teikimas, o įmonės, kurioms patikėta užduotis, turi būti pajėgios pakelti specifinę naštą bei dėl minėtos užduoties vykdymo atsirandančias papildomas grynąsias išlaidas. Proporcingumo principo laikymąsi prižiūri Komisija, o jos pagrįstą ir realią teisminę priežiūrą vykdo Teisingumo Teismas <...>, kaip tai rodo (EB) 86 straipsnio 3 dalyje Komisijai suteikti įgaliojimai priimti sprendimus.“ (Pataisytas vertimas)

 Faktinės bylos aplinkybės

V –  Dėl rizikos suvienodinimo sistemos sukūrimo Airijos savanoriško sveikatos draudimo rinkoje

14      Airijoje savanoriškas sveikatos draudimas (toliau – SSD) oficialiai buvo įvestas 1957 m., įkūrus Voluntary Health Insurance Board (Savanoriško sveikatos draudimo valdyba, toliau –VHI), iš esmės siekiant leisti asmenims, neturintiems teisės gauti paslaugas pagal valstybinę sveikatos draudimo sistemą, apsidrausti stacionarinio gydymo išlaidas. Tuo metu VHI buvo vienintelis ūkio subjektas, kuris turėjo sveikatos ministro išduotą licenciją teikti savanoriško sveikatos draudimo paslaugas (toliau – SSD paslaugos). Nuo 1987 m. sveikatos ministro prašymu VHI teikia vadinamąjį draudimo „planą P“, pagal kurį draudžiamos gydymo valstybinėse ligoninėse išlaidos. Pagal šį planą yra apsidraudę apie 1 % Airijos gyventojų.

15      Nuo 1991 m. pagal valstybinę sveikatos draudimo sistemą, kuri iš esmės finansuojama iš mokestinių pajamų, draudžiami visi Airijos gyventojai, neatsižvelgiant į atitinkamų asmenų pajamas. Taigi nuo tada Airijos SSD rinkoje veikiančių draudikų (toliau – SSD draudikai) užduotis yra teikti valstybinei sveikatos draudimo sistemai alternatyvų draudimą.

16      Airijos SSD draudimo rinka buvo liberalizuota priėmus 1994 m. Sveikatos draudimo įstatymą (Health Insurance Act 1994), o 1996 m. – Savanoriško sveikatos draudimo (pakeitimo) įstatymą (1996 Voluntary Health Insurance (Amendment) Act) bei įgyvendinančias nuostatas, įtvirtintas 1996 m. Sveikatos draudimo reglamentuose (1996 Health Insurance Regulations). Pastaruosius sudaro keletas reglamentų, t. y. Health Insurance Act, 1994 (Open Enrolment)Regulations 1996 (1996 m. reglamentai dėl 1994 m. Sveikatos draudimo įstatymo įgyvendinimo, susiję su atvira naryste), Health Insurance act, 1994 (Lifetime Cover) Regulations 1996 (1996 m. reglamentai dėl 1994 m. Sveikatos draudimo įstatymo įgyvendinimo, susiję su draudimu visam gyvenimui) ir Health Insurance act, 1994 (Minimum Benefit) Regulations 1996 (1996 m. reglamentai dėl 1994 m. Sveikatos draudimo įstatymo įgyvendinimo, susiję su minimaliomis išmokomis).

17      BUPA Ireland, įsteigta remiantis minėtais teisės aktais, Airijos SSD rinkoje veikia nuo 1997 m. sausio 1 dienos. Nuo tada užima apie 15 % rinkos pagal apdraustųjų asmenų skaičių ir apie 11 % – pagal pajamas tuo metu, kai šioje byloje buvo pareikštas ieškinys. BUPA Ireland yra pagrindinė VHI konkurentė Airijos SSD rinkoje, o VHI užima apie 85 % rinkos pagal pajamas ir apie 80 % – pagal apdraustųjų asmenų skaičių. Šiuo metu apie 50 % Airijos gyventojų yra apdrausti SSD draudimu.

18      Be to, 1994Health Insurance Act ir 1996 Health Insurance Regulations sveikatos ministrui suteikia įgaliojimus nustatyti ir reglamentuoti, be kita ko, „Risk equalisation scheme“ (rizikos suvienodinimo sistema, toliau – RSS) įdiegimą. 1997 m. sveikatos ministras įsteigė konsultacinį komitetą, kurį įgaliojo teikti rekomendacijas dėl RSS sukūrimo. 1998 m. ataskaitoje konsultacinis komitetas padarė išvadą, kad būtina sukurti RSS. Per 1999 m. Sveikatos ministerija iš pradžių paskelbė techninį dokumentą, skirtą konsultacijoms, vėliau – baltąją knygą, kurioje siūloma sukurti RSS.

19      1999 m. kovo 2 d. BUPA Ireland Komisijai pateikė skundą, prieštaraudama planuojamos RSS įdiegimui visų pirma dėl EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nuo 1999 m. kovo mėn. iki 2003 m. balandžio mėn. BUPA Ireland minėtą skundą papildė, Komisijai pateikusi paaiškinimų, ataskaitų ir dokumentų.

20      2001 m. 1994 Health Insurance Act pakeitė 2001 Health Insurance (Amendment) Act, kuris sveikatos ministrą įgaliojo įgyvendinti RSS ir įkūrė Health Insurance Authority (Airijos sveikatos draudimo institucija, toliau – HIA). Visų pirma HIA buvo patikėta užduotis patarti ministrui dėl mokesčių pagal RSS sistemą mokėjimo pradžios (toliau – RSS mokesčiai arba suvienodinimo mokesčiai) ir administruoti šiuos mokesčius per specialiai šiam tikslui įsteigtą fondą.

21      Leidžiantys įdiegti RSS teisės aktai įsigaliojo 2003 m. liepos 1 dieną.

22      2004 m. spalio mėn. į Airijos SSD rinką atėjo naujas SSD draudikas, bendrovė Vivas Healthcare, kuri pagal pakeisto 1994 Health Insurance Act 12a straipsnį buvo atleista nuo RSS mokesčių mokėjimo trejiems metams.

23      2005 m. balandžio 29 d. HIA sveikatos ministrui rekomendavo, remdamasi 2005 m. balandžio mėn. ataskaita, kurioje nustatytas 4,7 % „rizikos skirtumas“, pradėti RSS mokesčių mokėjimą.

24      Po to, kai BUPA Insurance Ltd ir BUPA Ireland Airijos aukščiausiajame teisme (High Court) pareiškė ieškinį dėl, pirma, RSS reglamentuojančių Airijos teisės aktų ir, antra, dėl 2005 m. balandžio 29 d. HIA rekomendacijos, 2005 m. gegužės 24 d. High Court Sprendimu, iš dalies pakeistu 2005 m. gegužės 30 d. ir gruodžio 29 d., atmetė prašymą uždrausti sveikatos ministrui nurodyti pradėti RSS mokesčių mokėjimą, tačiau ieškovių atžvilgiu sustabdė RSS mokesčių mokėjimą, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje.

25      2005 m. birželio 27 d. sveikatos ministras nusprendė nesilaikyti 2005 m. balandžio 29 d. HIA rekomendacijos. Gavęs naują HIA rekomendaciją, 2005 m. gruodžio 23 d. sveikatos ministras nusprendė RSS mokesčių mokėjimo pradžios data laikyti 2006 m. sausio 1 d., ieškovėms minėtų mokesčių mokėjimą sustabdant pagal High Court sprendimą.

26      2006 m. lapkričio 23 d. High Court priėmė galutinį sprendimą byloje ir ieškovių ieškinį atmetė.

VI –  RSS veikimas

A –  RSS tikslai

27      Iš esmės RSS yra mechanizmas, kuriame numatyta, kad, viena vertus, SSD draudikai, kurių rizikos profilis palankesnis nei vidutinis rinkos rizikos profilis, moka mokestį HIA ir, antra vertus, atitinkamą mokestį moka HIA tiems SSD draudikams, kurių rizikos profilis mažiau palankus nei vidutinis rinkos rizikos profilis. Šie mokesčiai mokami per specialiai šiam tikslui įsteigtą fondą, kurį valdo HIA (RSS 12 straipsnis).

B –  RSS mokesčių mokėjimo pradžia

28      Pagal atitinkamus teisės aktus RSS mokesčių mokėjimas pradedamas toliau aprašytais etapais.

29      SSD draudikai, kuriems taikoma RSS, privalo HIA pateikti ataskaitas už šešių mėnesių laikotarpį, pirmoji ataskaita turi apimti pusmetį nuo 2003 m. liepos 1 d. (RSS 9 straipsnis). Remdamasi minėtomis ataskaitomis HIA nagrinėja ir vertina rizikos pasiskirstymą tarp SSD draudikų ir sveikatos ministrui teikia atskaitą bei prireikus rekomendaciją (RSS 10 straipsnis).

30      Atsižvelgęs į minėtą HIA ataskaitą ir prireikus rekomendaciją, sveikatos ministras sprendžia, ar reikia pradėti RSS mokesčių mokėjimą. Šiam sprendimui taikomi tokie reikalavimai (RSS 10 straipsnis):

–        ūkio subjektų rizikos skirtumas mažesnis kaip 2 % nepakankamas RSS mokesčių mokėjimui pradėti,

–        rizikos skirtumas nuo 2 % iki 10 % sveikatos ministrui leidžia priimti sprendimą pradėti RSS mokesčių mokėjimą tik HIA rekomendavus,

–        ūkio subjektų rizikos skirtumas didesnis kaip 10 % iš esmės sveikatos ministrą įpareigoja pradėti RSS mokesčių mokėjimą, jei tik nėra rimtų priežasčių to nedaryti.

C –  RSS mokesčių apskaičiavimo būdas

31      RSS mokesčių, mokėtinų priėmus sprendimą pradėti minėtų mokesčių mokėjimą, apskaičiavimo būdas nurodytas RSS II priede, o išsamiau paaiškintas Guide to the Risk Equalisation Scheme, 2003 as prescribed in Statutory Instrument No. 261 of 2003, July 2003 (2003 m. HIA išleistas RSS vadovas, toliau – RSS vadovas).

32      RSS mokesčių nustatymas tiesiogiai susijęs su SSD draudikų rizikos profilių skirtumu, kurių vertinimas priklauso nuo to, į kokius rizikos kriterijus atsižvelgta. Visų pirma šie kriterijai apima apdraustųjų asmenų amžių ir lytį bei prireikus korekcinį koeficientą (nuo 0 iki 50 %), vadinamąjį „sveikatos būklės įvertinimo koeficientą“ (health status weight factor), kuris grindžiamas konstatuotu stacionarinio gydymo pajėgumų naudojimu. Iki šiol HIA nesinaudojo minėtu korekciniu koeficientu, kuris dabar lygus nuliui, ir SSD draudikų rizikos skirtumą vertino remdamasi tik apdraustųjų asmenų amžiaus ir lyties kriterijais.

33      Pagal RSS vadovą (14 ir paskesni punktai) apskaičiuojant RSS mokesčius taikomas principas, pagal kurį kiekvienas SSD draudikas turi padengti sąnaudas, kurias jis būtų turėjęs, jei jo paties rizikos profilis atitiktų vidutinį rinkos rizikos profilį. Draudiko faktiniam rizikos profiliui bei vidutiniam rinkos rizikos profiliui tenkančios sąnaudos apskaičiuojamos atsižvelgiant į apdraustųjų asmenų amžių ir lytį. Visų pirma šiuo tikslu apdraustieji asmenys suskirstomi į atskiras grupes pagal amžių ir lytį, kad būtų nustatyta atitinkamai šioms grupėms tenkanti išlaidų suma ir apskaičiuotos vidutinės faktinės išlaidos kiekvienos grupės apdraustajam asmeniui. Pagal RSS 3 straipsnį šiomis aplinkybėmis turi būti atsižvelgta tik į išlaidas pagal prašymus padengti išlaidas (claims costs), kuriuos per ataskaitinį laikotarpį SSD draudikams pateikė apdraustieji asmenys ir kuriuose prašoma padengti išlaidas už gydymo ligoninėje metu suteiktas sveikatos paslaugas. Po to HIA nustato vidutinį rinkos rizikos profilį kiekvienai grupei pagal amžių ir lytį, palyginti su visais apdraustaisiais asmenimis, remdamasi SSD draudikų pateiktais duomenimis. Po to, minėtas vidutinis rinkos rizikos profilis lyginamas su SSD draudikų faktiniu rizikos profiliu kiekvienai amžiaus ir lyties grupei, siekiant nustatyti hipotetines išlaidas, kurias būtų turėję minėti draudikai, jei iš tikrųjų jų rizikos profilis būtų buvęs vidutinis rinkos rizikos profilis. Galiausiai atsižvelgiant į faktinių išlaidų (nustatytų remiantis draudiko faktiniu rizikos profiliu) ir hipotetinių išlaidų (nustatytų remiantis vidutiniu rizikos profiliu) skirtumą apskaičiuojami šio sprendimo 27 punkte minėti suvienodinimo mokesčiai. Šie mokesčiai turi tiksliai atitikti minėtą sąnaudų skirtumą ir jiems gali būti taikomi, remiantis „nuliniu korekciniu koeficientu“ (zero sum adjustment factor), perskaičiavimai sistemos autofinansavimui užtikrinti.

34      Nors teoriškai RSS taikytina visiems Airijos rinkoje veikiantiems SSD draudikams, šalys sutaria ir pripažįsta, kad dabartinėmis aplinkybėmis RSS taikymas iš esmės reikštų, kad BUPA Ireland lėšos būtų pervedamos VHI.

VII –  Ginčijamas sprendimas

35      2003 m. sausio 23 d. Airijos valdžios institucijos Komisijai oficialiai pranešė apie RSS pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

36      2003 m. gegužės 13 d. Sprendime C (2003) 1322 galutinis (valstybės pagalba Nr. 46/2003‑Airija) (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija nusprendė nepateikti prieštaravimų, susijusių su RSS sukūrimu Airijoje, pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 ir 3 dalis.

37      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnis nustato:

„RSS apima mokesčius, kurie lygūs tik būtinai minimaliai kompensacijai (SSD) draudikams už bendros ekonominės svarbos paslaugos įpareigojimus, ir todėl tai nėra valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.“

38      Ginčijamo sprendimo 17–30 punktuose pateikdama su RSS susijusius faktus Komisija išsamiai aprašė RSS taikymo sritį ir veikimą. Minėto sprendimo 20–30 punktuose aprašytos RSS mokesčių mokėjimo pradžios sąlygos (20–24 punktai) bei RSS mokesčių kriterijai ir apskaičiavimo būdas (25–30 punktai).

39      Teisiniame vertinime Komisija nusprendė, kad pranešime nurodyta priemonė „nėra pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį arba gali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka remiantis EB 86 straipsnio 2 dalimi“ (ginčijamo sprendimo 37 ir 61 punktai).

40      Iš esmės grįsdama šį vertinimą Komisija nusprendė, kad, viena vertus, RSS iš principo atitinka EB 87straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad RSS mokesčiai mokami iš valstybinių išteklių, esančių pagal nacionalinę teisę įsteigtame fonde, kuris finansuojamas iš privalomų įmokų ir kurį kontroliuoja valstybės valdžios institucijos, kuriuo praktiškai naudojosi VHI, t. y. 85 % rinkos užimanti dominuojančioje padėtyje esanti įmonė, kompensuoti sąnaudoms, kurias paprastai pastaroji turėtų padengti. Komisija nusprendė, kad šie mokesčiai gali paveikti konkurenciją ir prekybą Bendrijoje, ir todėl RSS gali būti pripažinta valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 39 punktas).

41      Kita vertus, Komisija visgi nusprendė, kad RSS užtikrinama kompensacija nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes remiantis Teisingumo Teismo praktika (2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ferring, C‑53/00, Rink. p. I‑9067, 27 punktas) tai yra visiems Airijos SSD rinkoje veikiantiems draudikams nustatyta kompensacija už bendros ekonominės svarbos paslaugos įpareigojimus (toliau – BESP įpareigojimai), t. y. įpareigojimus užtikrinti visiems Airijoje gyvenantiems asmenims minimalų panašios kokybės SSD paslaugų lygį už prieinamą kainą. Komisija pažymėjo (ginčijamo sprendimo 40 ir 41 punktai), kad šis tikslas įgyvendinamas sukuriant solidarumą tarp apdraustųjų asmenų ir visų pirma nustatant:

–        atviros narystės įpareigojimą, t. y. pareigą SSD draudikui sudaryti SSD sutartis su kiekvienu pateikusiu prašymą asmeniu neatsižvelgiant į jo amžių, lytį ar sveikatos būklę, neleidžiantį SSD draudimu nedrausti pagyvenusių ar lėtinėmis ligomis sergančių asmenų,

–        įpareigojimą drausti visam gyvenimui, neleidžiantį SSD draudikams nebedrausti apdraustųjų asmenų, kai jie suserga ar pasensta,

–        vienodi tarifai SSD draudikus įpareigoja visiems apdraustiesiems asmenims taikyti vienodas draudimo įmokas už tos pačios rūšies draudimą neatsižvelgiant į sveikatos būklę, amžių ar lytį; todėl nustatytos draudimo įmokos didesnės už tas, kurias jauni asmenys turėtų mokėti už SSD paslaugų teikimą, jei tarifai būtų nustatyti remiantis rizikos įvertinimu, o pagyvenusių ar sergančių asmenų draudimo įmokos žymiai prieinamesnės už tas, kurios būtų nustatytos atsižvelgiant į apdraustąją riziką; taigi vienodi tarifai yra kartų solidarumo pagrindas, kuris visiems apdraustiesiems asmenims užtikrina, kad susirgus lėtine liga ar sunkiai susižeidus draudimo kaina išliks prieinama,

–        galiausiai minimalių išmokų reglamentavimas užtikrina, kad siūlomas draudimas atitiks tam tikrus minimalios kokybės standartus, nors SSD draudikai ir būtų laisvi apibrėžti savo draudimo produktus.

42      Kalbant apie ieškinyje nurodytą ieškovių prieštaravimą, susijusį su tuo, kad ankstesniame 41 punkte nurodyti įpareigojimai yra BESP įpareigojimai, iš esmės Komisija nusprendė, kad valstybės valdžios institucijos gali nustatyti, kad tam tikros paslaugos yra bendros svarbos ir jos turi būti užtikrintos nustatant BESP įpareigojimus, kai rinka neturi pakankamai pajėgumų užtikrinti jų teikimą. Be to, ji pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog sveikatos draudimo sektorius nesuderintas Bendrijos lygmeniu, valstybės valdžios institucijos gali nustatyti BESP įpareigojimus visiems nagrinėjamos rinkos ūkio subjektams. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad Airijos ūkio subjektams palikta laisvė nustatyti kainas ir apibrėžti draudimo produktus nepaneigia to, kad atitinkamuose teisės aktuose nustatyti įpareigojimai yra BESP įpareigojimai, jei jie nustatyti siekiant bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties (toliau – BESP užduotis), kaip antai galimybė kiekvienam Airijoje gyvenančiam asmeniui gauti tam tikro lygio SSD paslaugas už prieinamą kainą ir panašios kokybės. Šiuo klausimu Komisija nusprendė, kad Airijos valdžios institucijos nepadarė akivaizdžios klaidos BESP paslaugomis laikydamos paslaugas, kurios teikiamos ne pagal valstybinę socialinės apsaugos sistemą, ir todėl nusprendė, kad šiuo atveju nagrinėjami įpareigojimai gali būti laikomi BESP įpareigojimais pagal Bendrijos teisę (ginčijamo sprendimo 42–49 punktai).

43      Toliau iš esmės Komisija konstatavo, kad RSS taikymas buvo aiškiai būtinas atitinkamos rinkos stabilumui apsaugoti, SSD draudikų rizikos profilių skirtumui neutralizuoti ir kompensuoti už nagrinėjamų BESP įpareigojimų vykdymą. Taigi Komisija padarė išvadą, kad RSS yra proporcinga (ginčijamo sprendimo 50–59 punktai).

44      Dėl RSS būtinumo Komisija pažymėjo, kad ekonominiuose tyrimuose pabrėžiama ta aplinkybė, jog vienodų tarifų sistemoje ir neatsižvelgiant į atviros narystės įpareigojimą, jei nebūtų RSS, SSD draudikai būtų labai skatinami panaudojant atrankinės rinkodaros strategiją prisivilioti, pavyzdžiui, mažesnės rizikos ir geresnės sveikatos vartotojus, kad galėtų nustatyti mažesnę nei jų konkurentų vienodą draudimo įmoką. Taip pat Komisija pažymėjo, kad šiomis sąlygomis, netgi ir nesant aktyvios rizikos atrankos, vartotojai galėtų pereiti pas kitą draudiką, o tai galėtų lemti tų SSD draudikų išlaidų didėjimą, kurių didesnę rizikos profilio dalį sudaro prastos sveikatos apdraustieji asmenys.

45      Dėl Airijos SSD rinkos Komisija, atsižvelgusi į 2002 m. balandžio mėn. Irish Society of Actuaries ataskaitą ir turimą informaciją, nusprendė, kad dabartinė padėtis gali pasikeisti ir virsti „mirtina spirale“, nes tam tikri SSD draudikai stengėsi pritraukti jaunus, taigi ir geros sveikatos, vartotojus, taikydami rizikos atrankos strategiją, o ne kokybės ir veiksmingumo strategiją (ginčijamo sprendimo 9 išnaša). Todėl Komisija manė, kad, nors dar nebuvo galima pastebėti rinkos nestabilumo, tačiau negalima atmesti rizikos atrankos keliamos grėsmės vienodais tarifais grindžiamai Airijos SSD rinkai, todėl minėtos rinkos stabilumą būtina apsaugoti įvedant RSS, kuri užtikrina tinkamą rizikos paskirstymą minėtoje rinkoje. Iš tikrųjų SSD rinkoje, kurioje tarifai grindžiami rizika, RSS nereikalinga (ginčijamo sprendimo 50–52 punktai).

46      Dėl RSS proporcingumo, viena vertus, iš esmės Komisija pažymėjo, kad nevienodas rizikos tarp SSD draudikų pasiskirstymas savaime nereiškia, kad pradedamas RSS mokesčių mokėjimas, o kad ji pradedama taikyti, kai įvykdytos tam tikros sąlygos ir, visų pirma, kai pasiektos tam tikros rizikos skirtumo procentinės dalys. Kita vertus, ji pažymėjo, kad RSS apribojo mokesčių SSD draudikams mokėjimus iki tokio lygio, kuris būtinas jų rizikos profilių skirtumui neutralizuoti. Komisija nusprendė, kad sistema, kuri SSD draudikams kompensuoja išlaidas, patirtas padengiant rinkos vidurkį viršijančią „blogąją“ riziką, buvo būtina kompensuoti už jiems nustatytus BESP įpareigojimus, draudžiančius nustatyti draudimo įmoką atsižvelgiant į apdraustąją riziką ir nepriimti „blogosios“ rizikos.

47      Be to, Komisija pažymėjo, kad SSD draudikų išmokos apdraustiesiems asmenims nebuvo suvienodintos, nes RSS numatė nustatytą didžiausią sumą, atitinkančią daugumos apdraustųjų asmenų Airijos SSD rinkoje gaunamų išmokų dydį, išskyrus „prabangos“ paslaugas. Taip pat Komisija pažymėjo, kad RSS atsižvelgia į vidutines draudiko sąnaudas apmokant pagal prašymus padengti išlaidas, siekiant išvengti vidutinių išlaidų kiekvienai apdraustųjų asmenų kategorijai suvienodinimo ir leisti SSD draudikams išsaugoti dėl jų pačių veiksmingumo gautą pelną. Galiausiai Komisija nusprendė, kad RSS apribojo sveikatos būklės įvertinimo koeficiento taikymą siekiant nustatyti rizikos profilį iki 50 % nustatyto stacionarinio gydymo pajėgumų naudojimo (taip pat vadinamoji „rinkos patirtis“), o tai buvo papildoma garantija draudikams skatinti trumpesnį gydymą ligoninėje, ankstyvą diagnozavimą ir apskritai gerą valdymą. Todėl Komisija pažymėjo, kad RSS niekada nesuvienodino viso rinkos rizikos skirtumo (ginčijamo sprendimo 27, 28 ir 53–57 punktai).

48      Komisija padarė išvadą, kad nors kompensacija už BESP įpareigojimus turėtų būti laikoma valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, tačiau pagalbos elementas suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį, nepažeidžiant galimo suderinamumo su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis, visų pirma su trečiąja ne gyvybės draudimo Direktyva, kuris turi būti nagrinėjamas pagal atitinkamas procedūras (ginčijamo sprendimo 60 ir 61 punktai).

49      2003 m. birželio 2 d. laišku atsakydama į 2003 m. gegužės 7 d. ieškovių laišką Komisija pastarąsias informavo apie tai, kad nusprendė, jog RSS nėra valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį arba gali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2dalį.

50      2003 m. birželio 6 d. laišku Komisija ieškovių prašymu perdavė ginčijamo sprendimo kopiją, kurią pastarosios gavo 2003 m. birželio 11 dieną.

51      2003 m liepos 23 d. laišku Komisija ieškovėms patvirtino, kad ginčijamas sprendimas reiškė, jog jų ieškinys atmestas, ir atsakydama į kitą ieškovių prašymą joms atsiuntė septynių ekonominių tyrimų, pateiktų grindžiant Airijos valdžios institucijų pranešimą, sąrašą nurodydama, kad jie „viešai prieinami“.

 Procedūra ir šalių reikalavimai

52      Ieškovės pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija užregistravo 2003 m. rugpjūčio 20 dieną. Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 14 straipsnio 1 dalį Pirmosios instancijos teismas nusprendė bylą perduoti išplėstinei kolegijai.

53      Atskiru dokumentu, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas tą pačią dieną, ieškovės, remdamosi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsniu, pateikė prašymą nagrinėti ieškinį pagreitinta tvarka. 2003 m. rugsėjo 5 d. laiške atsakovė pateikė savo pastabas dėl šio prašymo. 2003 m. rugsėjo 23 d. laišku Pirmosios instancijos teismas informavo ieškoves apie savo sprendimą atmesti prašymą nagrinėti ieškinį pagreitinta tvarka.

54      Airija, Nyderlandų Karalystė ir VHI pateikė prašymus įstoti į bylą atsakovės pusėje, kurie Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikti atitinkamai 2003 m. lapkričio 27 d., gruodžio 12 d. ir 17 dieną. Pirma, Airijos ir Nyderlandų Karalystės ir, antra, VHI prašymai įstoti į bylą ieškovės pusėje buvo patenkinti atitinkamai Pirmosios instancijos teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko 2004 m. vasario 3 d. ir balandžio 2 d. nutartimis.

55      2004 m. balandžio 28 d. laišku Airija pateikė prieštaravimus dėl ieškovių pateikto prašymo užtikrinti konfidencialumą ir Pirmosios instancijos teismo paprašė pateikti visus procesinius dokumentus. 2005m. kovo 4 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas atmetė ieškovių prašymą užtikrinti konfidencialumą Airijos atžvilgiu ir nurodė pastarajai pateikti išsamų procesinių dokumentų tekstą.

56      Į bylą įstojusios šalys pateikė savo paaiškinimus dėl prašymo įstoti į bylą ir ieškovės dėl šių paaiškinimų pateikė savo pastabas per nustatytą terminą.

57      Atskiru dokumentu, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2005 m. birželio 22 d. numeriu T‑289/03 R, ieškovės pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal EB 242 ir EB 243 straipsnius, kad būtų sustabdytas ginčijamo sprendimo 1 straipsnio taikymas. 2005 m. liepos 1 d. laišku ieškovės atsisakė savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 2005 m. rugsėjo 12 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmininkas nurodė išbraukti bylą T‑289/03 R, o sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atidėti.

58      2006 m. sausio 19 d. ieškovės pagal Procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalį pateikė prašymą, kad bylos nagrinėjimui būtų suteikta pirmenybė. Atsakovė, Airija ir VHI pateikė savo pastabas dėl šio prašymo.

59      Susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu Pirmosios instancijos teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir pagal Procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimui suteikė pirmenybę ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal to paties reglamento 64 straipsnį, paprašė šalių prieš posėdį atsakyti į raštu pateiktus klausimus. Šalys atsakė į šiuos klausimus per nustatytą terminą.

60      2007 m. kovo 7 d. posėdyje buvo išklausyti šalių pasisakymai ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus.

61      Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas,

–        pripažinti nepriimtinais Airijos ir VHI argumentus, susijusius su EB 87 straipsnio 1 dalimi,

–        priteisti iš į bylą įstojusių šalių bylinėjimosi išlaidas.

62      Atsakovė ir jos pusėje į bylą įstojusios šalys Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

VIII –  Dėl priimtinumo

A –  Šalių argumentai

63      Atsakovė triplike ginčija ieškinio priimtinumą remdamasi motyvu, kad ieškovės nėra konkrečiai ar tiesiogiai susijusios su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio 4 dalies prasme.

64      Šiuo atžvilgiu, viena vertus, atsakovė tvirtina, kad RSS taikoma visiems Airijos SSD rinkoje veikiantiems draudikams ir todėl taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms bei nesukelia teisinių pasekmių abstrakčiai nurodytoms asmenų kategorijoms. Iš tikrųjų, kaip matyti iš 2004 m. balandžio 28 d. HIA ataskaitos sveikatos ministrui, kuri Komisijai perduota 2004 m. gegužės 14 d., ir, priešingai ieškinyje nurodytam tvirtinimui, kad RSS taikoma tik ieškovėms ir VHI, RSS taip pat taikoma ir trečiajam SSD draudikui – Staff Medical Provident Fund Electricity Supply Board (toliau – SMPF). Todėl ieškovės nėra konkrečiai susijusios dėl tam tikrų jų ypatingų savybių ar dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria jas iš kitų asmenų (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 36 punktas) ir taip pat nėra tokioje padėtyje, kuri panaši į padėtį, nagrinėtą 1991 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendime Extramet Industrie prieš Tarybą (C‑358/89, Rink. p. I‑2501). Galimybė tam tikru momentu nustatyti galimą asmenų, kuriems taikoma RSS, tapatybę niekaip nekeičia nagrinėjamos sistemos bendro pobūdžio.

65      Kita vertus, atsakovė teigia, kad RSS sistemos taikymas nėra būtina ginčijamo sprendimo priėmimo pasekmė, nes RSS taikymui dar reikalinga HIA rekomendacija ir ministerijos patvirtinimas (2001 m. lapkričio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mitteldeutsche Erdöl‑Raffinerie prieš Komisiją, T‑9/98, Rink. p. II‑3367, 51 punktas). Šiuo atžvilgiu per posėdį atsakovė nurodė, kad ieškovės tiesiogiai nesusijusios su ginčijamu sprendimu, nes RSS sistemos įdiegimas priklausė nuo tarpinių priemonių, kurias turi priimti Airijos valdžios institucijos ir dėl kurių ieškinys gali būti pareikštas nacionaliniuose teismuose.

66      Savo pastabose dėl pagrindo, susijusio su oficialios tyrimo procedūros nepradėjimu pagal EB 88straipsnio 2 dalį, atsakovė nurodo, kad pagrindinis ieškinio tikslas – ginčyti ginčijamo sprendimo esmę. Taigi šis ieškinys negali būti pripažintas priimtinu dėl to, kad ieškovės juo siekia apginti savo procesines teises pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, kurios pripažintos 1993 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendime Cook prieš Komisiją (C‑198/91, Rink. p. I‑2487).

67      Ieškovės teigia, kad atsakovės nurodytas nepriimtinumo pagrindas prieštarauja Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 daliai, nes triplike jis buvo nurodytas per vėlai. Be to, viena vertus, jos primena, kad pradėjus taikyti RSS BUPA Ireland mokesčiai VHI naudai yra neišvengiama pasekmė ir, kita vertus, ginčijamas sprendimas buvo priimtas po pirminio patikrinimo procedūros pagal EB 88 straipsnio 3 dalį. Tačiau ieškovės neginčija tos aplinkybės, kad SMPF taip pat taikomas RSS ir kad dėl RSS taikymo jam netgi gali būti pervedamos lėšos.

68      Ieškovės daro išvadą, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką jos konkrečiai ir tiesiogiai susijusios su ginčijamu sprendimu. Ieškovės priduria, kad ieškinys grindžiamas ir pagrindu, susijusiu su oficialios tyrimo procedūros nepradėjimu pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir juo siekiama užtikrinti jų procesinių teisių apsaugą. Ieškovės nurodo 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Danske Busvognmænd prieš Komisiją (T‑157/01, Rink. p. II‑917, 41 punktas), kuriame Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad ieškovas gali remtis bet kuriuo iš EB 230 straipsnio 2 dalyje išvardytų neteisėtumo motyvų, jei jis susijęs su visišku ar daliniu ginčijamo sprendimo panaikinimu.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

1.     Dėl nepriimtinumo pagrindo priimtinumo

69      Atsakant į ieškovių argumentą, kad nepriimtinumo pagrindas buvo pateiktas pavėluotai atsižvelgiant į Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, pažymėtina, kad bet kuriuo atveju nepriimtinumo pagrindas, susijęs su ieškovo teisės pareikšti ieškinį nebuvimu, yra susijęs su viešąja tvarka Procedūros reglamento 113 straipsnio prasme, kurį Pirmosios instancijos teismas gali nagrinėti savo iniciatyva bet kuriame proceso etape ir neatsižvelgdamas į šalių nurodytus pagrindus ar argumentus (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, T‑141/03, Rink. p. II‑1197, 20–22 punktus ir 2006 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Aggregates prieš Komisiją, T‑210/02, Rink. p. II‑2789, 57 punktą). Be to, nustatyta, kad triplike ieškovė nurodė naują faktinę aplinkybę, apie kurią Airija ją informavo tik 2004 m. gegužės 14 d. t. y. apie tai, kad trečiajam SSD draudikui – SMPF – taip pat taikytas RSS mokesčių įpareigojimas.

70      Todėl reikia išnagrinėti atsakovės nurodyto nepriimtinumo pagrindo pagrįstumą.

2.     Dėl nepriimtinumo pagrindo pagrįstumo

a)     Dėl konkretaus poveikio ieškovėms

71      Visų pirma atsakovė ginčija, kad ieškovės konkrečiai susijusios su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio 4 dalies prasme.

72      Šiuo atžvilgiu pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką asmenys, kuriems skirtas sprendimas, yra konkrečiai su juo susiję tik jei minėtas sprendimas jiems daro poveikį dėl tam tikrų jų ypatingų savybių ar dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir taip individualizuoja taip pat kaip ir tokio sprendimo adresatus (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; šio sprendimo 66 punkte minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 20 punktas ir 2004 m. balandžio 29d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑298/00 P, Rink. p. I‑4087, 36 punktas). Dėl Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje, primintina, kad EB 88 straipsnyje numatytoje valstybės pagalbos kontrolės procedūroje turi būti išskirta, pirma, šio straipsnio 3 dalyje numatyta pirminė pranešimo apie pagalbą patikrinimo fazė, kurios tikslas yra tik leisti Komisijai susidaryti preliminarią nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ir, antra, tyrimo fazė, numatyta to paties straipsnio 2 dalyje. Tik šios procedūros, skirtos sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie bylos duomenų visumą, metu EB sutartis numato pareigą Komisijai pareikalauti suinteresuotų asmenų pateikti savo pastabas (šio sprendimo 66 punkte nurodyto sprendimo Cook prieš Komisiją 22 punktas; 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją, C‑225/91, Rink. p. I‑3203, 16 punktas; 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 38 punktas ir 2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C‑78/03 P, Rink. p. I‑10737, 33 ir 34 punktai).

73      Kai, nepradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos oficialios tyrimo procedūros, Komisija sprendimu, priimtu remiantis šio straipsnio 3 dalimi, konstatuoja, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, asmenys, kurie turi šias procesines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuomet, jei turi galimybę šį sprendimą užginčyti Bendrijos teisme (šio sprendimo 66 punkte nurodyto sprendimo Cook prieš Komisiją 23 punktas; šio sprendimo 72 punkte nurodyto sprendimo Matra prieš Komisiją 17 punktas ir šio sprendimo 72 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 40 punktas). Dėl šių motyvų teismas pripažįsta priimtinu suinteresuoto asmens pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pareikštą ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo, kai asmuo pareikšdamas ieškinį siekia apginti savo procesines teises, kurias turi pagal minėtą nuostatą (šio sprendimo 66 punkte nurodyto sprendimo Cook prieš Komisiją 23–26 punktai ir šio sprendimo 72 punkte nurodyto sprendimo Matra prieš Komisiją 17–20 punktai). Todėl suinteresuoti asmenys EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, galintys pagal EB 230 straipsnio 4 dalį pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, yra asmenys, įmonės arba asociacijos, kurių interesams pagalbos suteikimu galbūt daroma įtaka, t. y. visų pirma su šios pagalbos gavėju konkuruojančios įmonės ir profesinės organizacijos (šio sprendimo 72 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 41 punktas ir šio sprendimo 72 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 35 ir 36 punktai).

74      Priešingai, jeigu ieškovas abejoja paties pagalbą vertinančio sprendimo pagrįstumu, vien tik tos aplinkybės, kad jis gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, nepakanka, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu. Taigi jis turi įrodyti turįs ypatingą statusą šio sprendimo 72 punkte nurodyto sprendimo Plaumann prieš Komisiją prasme. Visų pirma taip yra tada, kai nagrinėjamo sprendimo objektu esanti pagalba iš esmės paveiktų ieškovo padėtį rinkoje (žr. šio sprendimo 72 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 37 punktą ir jame nurodytą Bendrijos teismų praktiką).

75      Iš esmės šioje byloje visų pirma pirmajame ir antrajame pagrinduose ieškovės ginčija ginčijamo sprendimo teisėtumą dėl esmės, tik šeštasis pagrindas susijęs su oficialios tyrimo procedūros nepradėjimu ir todėl EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių garantijų, kurias ieškovės būtų turėjusios kaip suinteresuotos šalys, pažeidimu. Be to, pastarajame pagrinde ieškovės tvirtina, kad Komisija turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, nes buvo abejonių dėl RSS suderinamumo su bendrąja rinka dėl faktinio ir ekonominio bylos sudėtingumo.

76      Visų pirma kalbant apie ieškovių teisę pareikšti ieškinį siekiant apginti savo procesines teises, atsakovė neginčija, kad ieškovės ir visų pirma BUPA Ireland, kaip pagrindinė VHI konkurentė Airijos SSD rinkoje, turi suinteresuotos šalies statusą pagal šio sprendimo 69 punkte nurodytą Bendrijos teismų praktiką. Šiuo atžvilgiu ta aplinkybė, kad šioje byloje ieškovės turėjo galimybę po to, kai 1999 m. pateikė savo skundą dėl RSS, t. y. dar prieš Komisijai pradedant RSS, apie kurią Airija pranešė 2003 m., tyrimą, pateikti savo argumentus jau per pirminę patikrinimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, neatima iš jų teisės ginti savo procesines garantijas, kurias jos aiškiai turi pagal EB 88 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Le Levant 001 ir kt. prieš Komisiją, T‑34/02, Rink. p. II‑267, 94–98 punktus). Iš to aišku, kad ieškovės turi teisę pareikšti ieškinį, nes siekia apginti savo procesines teises, kurias turi pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.

77      Po to, kalbant apie ieškovių teisę pareikšti ieškinį siekiant ginčyti ginčijamo sprendimo pagrįstumą, atsakovė klaidingai tvirtina, kad ginčijamas sprendimas ieškovių neindividualizuoja šio sprendimo 72 punkte minėtame sprendime Plaumann suformuotos Teisingumo Teismo praktikos prasme.

78      Iš tikrųjų visų pirma dėl BUPA Ireland nustatyta, kad netgi jei teoriškai RSS ir taikytina visiems Airijos SSD rinkoje veikiantiems draudikams, viena vertus, BUPA Ireland yra pagrindinis VHI konkurentas Airijos SSD rinkoje, kurioje pastaroji užima dominuojančią padėtį, ir, antra vertus, iš pradžių RSS taikymas neišvengiamai lemtų tai, kad BUPA Ireland mokėtų RSS mokesčius VHI naudai per HIA valdomą fondą. Šiomis aplinkybėmis ginčijamas sprendimas iš esmės daro poveikį ne tik BUPA Ireland konkurencinei padėčiai Airijos SSD rinkoje, bet taip pat minėto sprendimo priėmimo metu susijęs su ja, kaip su vienintele tikrąja mokesčio mokėtoja RSS reikmėms įsteigtam fondui. Šiuo atžvilgiu negalima pritarti atsakovės argumentui, kad į su RSS susijusių asmenų ratą ir todėl į ginčijamo sprendimo taikymo sritį patenka ir SMPF, ir juo labiau, kad nenurodyta, jog minėta aplinkybė gali pakeisti BUPA Ireland, kaip vienintelei tikrajai mokesčio mokėtojai, nustatytą naštą. Reikia pridurti, kad būtent bijodama tokio esminio poveikio savo konkurencinei padėčiai ar netgi būti priversta pasitraukti iš Airijos SSD rinkos BUPA Ireland ir pateikė skundą Komisijai, ir kad ji buvo vienintelė suinteresuota trečioji šalis, kuri beveik po trejus metus trukusio ginčo aktyviai dalyvavo procedūroje, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kurio turinį bent jau iš dalies ji apibrėžė (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 33–35 ir 42–49 punktus).

79      Taigi iš to, kas pasakyta, Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad BUPA Ireland įrodė, jog atsižvelgiant į ginčijamą sprendimą egzistuoja visi ją apibūdinančios ypatingos padėties, palyginti su kitais ūkio subjektais, sudėtiniai elementai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 64 punkte minėto sprendimo Extramet Industrie prieš Tarybą 17 punktą). Iš to darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas BUPA Ireland individualizuoja kaip adresatą.

80      Toliau, kalbant apie konkretų poveikį pirmajai ir antrajai ieškovei, pakanka konstatuoti, kad pirmesniuose 78 ir 79 punktuose nurodyti samptrotavimai taikomi mutatis mutandis, nes tada, kai buvo pareikštas šis ieškinys, ir iki šiol minėtos ieškovės ir BUPA Ireland sudaro įmonių grupę, kurioje pirmoji ieškovė BUPA United Provident Association Ltd visiškai kontroliuoja savo dukterines bendroves BUPA Insurance Ltd (antrąją ieškovę) ir BUPA Ireland (trečiąją ieškovę) (pagal analogiją žr. 1999 m. balandžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Monsanto prieš Komisiją, T‑112/97, Rink. p. II‑1277, 57 ir 58 punktus, nesusijusius su apeliaciniu skundu, kurį išnagrinėjus buvo priimtas 2002 m. sausio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Monsanto ir Komisiją, C‑248/99 P, Rink. p. I‑1).

b)     Dėl tiesioginio poveikio ieškovėms

81      Dėl atsakovės nurodyto tiesioginio poveikio klausimo pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką ginčijamas aktas turi daryti tiesioginį poveikį suinteresuoto asmens teisiniam statusui ir jo vykdymas turi būti savaiminio pobūdžio ir remiantis tik Bendrijos teisės aktu, netaikant jokių kitų tarpinių normų. Taip yra ir kalbant apie sprendimą dėl pagalbos patvirtinimo, kai yra tik teorinė galimybė, kad valstybės valdžios institucijos nesuteiks Komisijos ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos ir minėtų institucijų noras taip veikti nekelia jokių abejonių (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 65 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mitteldeutsche Erdöl‑Raffinerie prieš Komisiją 47 ir 48 punktus; 1995 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ASPEC ir kt. prieš Komisiją, T‑435/93, Rink. p. II‑1281, 60 ir 61 punktus, ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo AAC ir kt. prieš Komisiją, T‑442/93, Rink. p. II‑1329, 45 ir 46 punktus; taip pat žr. 1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dreyfus prieš Komisiją, C‑386/96 P, Rink. p. I‑2309, 43 ir 44 punktus).

82      Šiuo atveju iš įvykių prieš priimant ginčijamą sprendimą ir visų pirma iš veiksmų, kurių imtasi liberalizavus Airijos SSD rinką, įskaitant HIA įkūrimą (žr. šio sprendimo 18 ir paskesnius punktus), darytina išvada, kad Airijos valdžios institucijos buvo tvirtai apsisprendusios įdiegti RSS, ir dėl šios sistemos buvo ne kartą diskutuota ir ji peržiūrėta, liko neišspręsti tik RSS taikymo pradžios tikslios datos ir RSS mokesčių mokėjimo pradžios bei minėtų mokesčių dydžio nustatymo klausimai. Todėl priimant ginčijamą sprendimą galimybė, kad Airijos valdžios institucijos nuspręs neįdiegti RSS, buvo tik teorinė, įgyvendinti buvo vėluojama vien dėl to, kad dėl atitinkamuose nacionaliniuose teisės aktuose numatytų įgyvendinimo priemonių ieškovės pareiškė ieškinius High Court.

83      Todėl atsakovės argumentas, kad RSS taikymas nebuvo ginčijamo sprendimo priėmimo neišvengiama pasekmė, nes Airijos valdžios institucijos turėjo priimti tam tikras tarpines priemones, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, atmestinas.

84      Iš to darytina išvada, kad ieškovės yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio 4 dalies prasme ir kad visas ieškinys turi būti pripažintas priimtinu.

85      Todėl atsakovės nurodytas nepriimtinumo pagrindas atmestinas.

IX –  Dėl esmės

A –  Pirminė pastaba

86      Grįsdamos savo ieškinį ieškovės nurodo septynis pagrindus, t. y., pirma, pagrindą, susijusį su klaidingu EB 87 straipsnio 1 dalies taikymu, antra, pagrindą, susijusį su EB 86 straipsnio 2 dalies taikymu, trečia, pagrindą, susijusį su teisės klaida, kuri padaryta dėl to, kad neišnagrinėtas RSS teisėtumas EB 86 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su EB 82 straipsniu, požiūriu, ketvirta, pagrindą, susijusį su teisės klaida, kuri padaryta dėl to, kad neišnagrinėtas RSS teisėtumas EB 43 ir EB 49 straipsnių požiūriu, penkta, pagrindą, susijusį su teisės klaida ir motyvavimo stoka dėl to, kad tinkamai neišnagrinėtas RSS teisėtumas trečiosios ne gyvybės draudimo Direktyvos požiūriu, šešta, pagrindą, susijusį su neteisėtu oficialios tyrimo procedūros nepradėjimu pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, ir, septinta, pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pagal EB 253 straipsnį pažeidimu.

87      Visų pirma Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad pirmajame ir antrajame pagrinduose šalių pateikti argumentai nemažai sutSSDa. Pirmiausia šalys kelia klausimą dėl BESP užduoties buvimo bei dėl RSS būtinumo minėtai užduočiai atlikti ir jos proporcingumo. Todėl iš pradžių reikia nustatyti minėtų argumentų visumos esmę, kad po to į juos būtų tinkamai atsižvelgta nagrinėjant minėtus du pagrindus.

B –  Dėl pirmojo ir antrojo pagrindo

1.     Šalių argumentai

a)     Dėl pagrindo, susijusio su klaidingu EB 87 straipsnio 1 dalies taikymu

 i) Ieškovių argumentai

–       1) Bendros pastabos

88      Visų pirma ieškovės nurodo, kad pirmuoju pagrindu jos ginčija ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, pagal kurį RSS „nereikalauja valstybės pagalbos pagal (EB) 87 straipsnio 1 dalį“. Ieškovės pažymi, kad atsakovė nepateikia gynybos argumentų dėl šio pagrindo, todėl ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas vien dėl šio motyvo.

89      Taip pat ieškovės teigia, kad ginčijamo sprendimo 39 punkte Komisija teisingai nusprendė, jog iš esmės RSS atitinka EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir todėl RSS gali būti laikoma valstybės pagalba. Tačiau minėto sprendimo 61 ir 62 punktuose Komisija klaidingai nusprendė, kad vis dėlto RSS nėra valstybės pagalba minėtos nuostatos prasme, nes ji kompensuoja už BESP įpareigojimus. Tačiau šiuo atveju BESP įpareigojimų kompensavimo sąlygos, kaip jas apibrėžė Teisingumo Teismas (šio sprendimo 41 punkte minėto sprendimo Ferring 27 punktas ir 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, Rink. p. I‑7747, toliau – sprendimas Altmark, 87–93 punktai), neįvykdytos. Visų pirma sprendime Altmark Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės priemonė nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu ji vertintina kaip kompensacija už paslaugas, kurias naudos gaunančios įmonės teikia vykdydamos savo su viešosiomis paslaugomis susijusius įpareigojimus, ir dėl to įmonės faktiškai negauna jokios finansinės naudos, o minėta priemonė tokiu būdu nesąlygoja, kad šioms įmonėms sukuriamos palankesnės konkurencinės sąlygos, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis (minėto sprendimo Altmark 87 punktas). Be to, Teisingumo Teismo nuomone, tam turi būti įvykdytos keturios kumuliacinės sąlygos (minėto sprendimo Altmark 88–93 punktai), o šiuo atveju taip nėra.

90      Šiuo atžvilgiu atsakovės bandymas išvengti ginčijamo sprendimo panaikinimo vien tik remiantis EB 86 straipsnio 2 dalimi netinkamas, nes minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nuorodos į EB 86 straipsnio 2 dalį ir šiuo atžvilgiu minėto sprendimo 61 punkte pateiktas motyvavimas nepakankamas. Nors EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos atitinka EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas, o to atsakovė neginčija, pastarosios argumentams negalima pritarti, nes bet kuriuo atveju jie neįrodo RSS pagrindžiančio BESP įpareigojimo buvimo ir RSS proporcingumo tiek ankstesniame 89 punkte nurodyto sprendimo Altmark, tiek ir EB 86 straipsnio 2 dalies prasme.

91      Be to, šiomis aplinkybėmis, priešingai nei atsakovė ir Nyderlandų Karalystė, ieškovės tvirtina, kad Airija ir VHI siekia apginti ginčijamo sprendimo teisėtumą nurodydamos, kad šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodytos sąlygos įvykdytos. Taigi pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį įstojusios į bylą šalys pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jų įstojimo į bylą metu, taigi negali pakeisti ginčo dalyko (1997 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Steel prieš Komisiją, T‑243/94, Rink. p. II‑1887, 70 punktas), kaip jis apibrėžtas ieškovių ir atsakovės dokumentuose. Tačiau kadangi atsakovė atsisakė pateikti argumentus, susijusius su EB 87 straipsnio 1 dalimi, įstojimo į bylą metu ginčo dalykas buvo susijęs tik su EB 86 straipsnio 2 dalimi. Ieškovių nuomone, iš to darytina išvada, kad Airijos ir VHI argumentai dėl EB 87 straipsnio 2 dalies turi būti pripažinti nepriimtinais.

92      Bet kuriuo atveju nagrinėjant bylą ir atgaline data ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumų negalima pakeisti naujais į bylą įstojusių šalių nurodytais teisiniais ir faktiniais argumentais (2002 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Tetra Laval prieš Komisiją, T‑5/02, Rink. p. II‑4381, 255, 271 ir 282 punktai; generalinio advokato Fenelly išvada, pateikta 2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendime Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją, C‑15/98 ir C‑105/99, Rink. p. I‑8855, I‑8894, 70 punktas). Todėl bet kuriuo atveju Airijos ir VHI argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

93      Galiausiai dėl Airijos paaiškinimo dėl prašymo įstoti į bylą ieškovės teigia, kad pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalies b punktą ir pagal Teisingumo Teismo praktiką (1997 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cipeke prieš Komisiją, T‑84/96, Rink. p. II‑2081, 31 ir 34 punktai) minėto paaiškinimo 4, 7, 9 ir 10 prieduose nurodyti argumentai priimtini tik tiek, kiek jie buvo nurodyti pačiame minėtame paaiškinime dėl įstojimo į bylą.

94      Ieškovės pabrėžia, kad šiuo atveju šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodytos keturios kumuliacinės sąlygos neįvykdytos, kiek tai susiję su RSS. Beje, Komisija visiškai nenagrinėjo antros, trečios ir ketvirtos sąlygos, ir pati neatlikusi savo vertinimo pritarė Airijos valdžios institucijų pozicijai dėl pirmosios sąlygos.

–       2) Dėl pirmos sąlygos, susijusios su faktiškais ir aiškiai apibrėžtais BESP įpareigojimais

95      Ieškovės primena pirmąją šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark (89 punktas) Teisingumo Teismo nustatytą sąlygą, pagal kurią kompensaciją gaunančiai įmonei turi būti iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus ir šie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti,

96      Ieškovės mano, kad visų pirma dėl glaudaus EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 86 straipsnio 2 dalies ryšio Teisingumo Teismo vartojama sąvoka su viešąja paslauga susijęs įpareigojimas atitinka BESP įpareigojimo sąvoką (Generalinio advokato Tizzano išvados, pateiktos šio sprendimo 41 punkte minėtame sprendime Ferring, Rink. p. I‑9069, 51 ir 60 punktai ir generalinio advokato Jacobs išvada, pateikta byloje, kurioje priimtas 2003 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas GEMO, C‑126/01, Rink. p. I‑13769, I‑13772). Pati Komisija ginčijamame sprendime pripažino, kad minėtos dvi sąvokos ekvivalentiškos. Be to, Komisija viešai paaiškino, kad šios dvi sąvokos susijusios su ypatingomis paslaugomis, kurios tenkina plačiosios visuomenės poreikius (Komisijos ataskaita dėl darbų, susijusių su gairėmis dėl valstybės pagalbos, susijusios su (BESP), 2 skyrius, kuriomis nesinaudoja specifinės naudotojų kategorijos (2002 m. lapkričio 12 d. Komisijos dokumentai dėl BESP ir valstybės pagalbos, p. 21) ir kurios dėl to atitinka tokius bendrus reikalavimus: visuotinė paslauga, nenutrūkstamumas, paslaugos kokybė, prieinami tarifai, naudotojų ir vartotojų apsauga (2003 m. gegužės 21 d. Komisijos žalioji knyga COM(2003) 270 galutinis dėl bendros svarbos paslaugų, 49 punktas).

97      Ieškovių nuomone, pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su BESP įpareigojimais, minėtos sąlygos reikalauja pagrindinės papildomos savybės, t. y. atsižvelgiant į tai, kad tai yra visuotinė paslauga, paslaugos teikimas turi būti privalomas (1981 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Züchner, 172/80, Rink. p. 2021, 7 punktas; 1991 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Merci Convenzionali Porto di Genova, C‑179/90, Rink. p. I‑5889, 27 punktas; 1994 m. balandžio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Almelo, C‑393/92, Rink. p. I‑1477, 48 punktas; 1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas GT‑Link, C‑242/95, Rink. p. I‑4449 ir 1998 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Corsica Ferries France, C‑266/96, Rink. p. I‑3949, 45 punktas).

98      Beje, ieškovės teigia, kad atsižvelgiant į konkretų ir išsamų BESP įpareigojimo apibrėžimą, netgi jei visi įpareigojimus įmonei nustatantys nacionalinės teisės aktai galėtų būti laikomi priimtais dėl bendrojo ar viešojo intereso, tai nereikštų, kad visi minėti įpareigojimai yra BESP įpareigojimai siaurąja prasme, už kurių vykdymą susijusioms įmonėms valstybė gali teisėtai mokėti kompensaciją. Iš tikrųjų remiantis Teisingumo Teismo praktika ir Komisijos sprendimų priėmimo praktika reikia atriboti, viena vertus, BESP įpareigojimų nustatymą ir, kita vertus, įmonių veiklos kontrolę ir reglamentavimą (1983 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo GVL prieš Komisiją, 7/82, Rink. p. 483, 31 ir 32 punktai ir 1991 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo GB‑Inno‑BM, C‑18/88, Rink. p. I‑5941, 22 punktas; 1997 m. birželio 26 d. Komisijos sprendimas 97/606/EB pagal (EB 86 straipsnio 3 dalį) dėl išimtinės teisės transliuoti televizijos reklamą Flandrijoje, OL L 244, p. 18, 14 konstatuojamoji dalis ir 1999 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Vlaamse Televisie Maatschappij prieš Komisiją, T‑266/97, Rink. p. II‑2329). Ieškovių nuomone, jei taip nebūtų ir valstybės narės neprivalėtų laikytis minėto tikslaus ir išsamaus BESP įpareigojimo apibrėžimo, jos galėtų išvengti EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo ir mokėti kompensacijas už įmonėms bendrojo intereso sumetimais nustatytus įvairius įpareigojimus.

99      Ieškovės pažymi, kad BESP įpareigojimo sąvoka yra objektyviai aiškinama Bendrijos teisės sąvoka kaip ir valstybės pagalbos sąvoka EB 87 straipsnio 1 dalies, kurios sudėtine dalimi ji yra, prasme (1974 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, 173/73, Rink. p. 709, 13 punktas ir 2000 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją, C‑83/98 P, Rink. p. I‑3271, 25 punktas ir generalinio advokato Jacobs išvados, pateiktos byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 96 punkte minėtas sprendimas GEMO, 73 punktas). Tai patvirtina Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią BESP sąvoka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį aiškinama siaurai (šio sprendimo 97 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo GT‑Link 50 punktas ir 1997 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑157/94, Rink. p. I‑5699, 37 punktas), kad valstybės narės negalėtų lengvai išvengti valstybės pagalbos srityje nustatytų taisyklių taikymo.

100    Nors valstybės narės įgyvendindamos savo diskreciją vertinti yra laisvos spręsti, kokiu būdu ketina užtikrinti ir reglamentuoti BESP paslaugos teikimą (Komisijos ataskaita dėl darbų, susijusių su gairėmis dėl valstybės pagalbos, susijusios su (BESP), 4.1 dalis; 1999 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimas SG (99) D/10201) dėl valstybės pagalbos NN 88/98‑Jungtinė Karalystė), BESP paslaugos pripažinimą visiškai tikrina Bendrijos institucijos (1985 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, 41/83, Rink. p. 873, 30 punktas).

101    Šiuo atžvilgiu ieškovės ginčija atsakovės ir į bylą įstojusių šalių teiginius, pagal kuriuos, viena vertus, BESP įpareigojimo sąvoka ir jos taikymas tikrinamas tik dėl akivaizdžios klaidos ir, kita vertus, iš esmės minėtos sąvokos taikymo sritis priklauso tik valstybių narių diskrecijai. Be to, atvirkščiai, į bylą įstojusių šalių nurodyta Teisingumo Teismo praktika (1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Albany, C‑67/96, Rink. p. I‑5751, 104 punktas ir 1997 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją, T‑106/95, Rink. p. II‑229, 137 punktas) patvirtina ieškovių teiginį. Galiausiai, ieškovių nuomone, į bylą įstojusios šalys nepateikė jokio argumento, dėl kurio kiltų klausimas, susijęs su BESP įpareigojimo sąvokos Bendrijos apibrėžimu.

102    Šiuo atveju ieškovės mano, kad šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodyta pirmoji sąlyga neįvykdyta, nes nėra su RSS susijusių BESP įpareigojimų. Ginčijamo sprendimo 49 punkte pateiktas priešingas Komisijos vertinimas yra klaidingas dviem atžvilgiais.

103    Viena vertus, Komisija nenagrinėjo klausimo, ar Airijos valdžios institucijų nurodyti BESP įpareigojimai, t. y. atviros narystės, vienodų tarifų, draudimo visam gyvenimui ir minimalių išmokų reikalavimai (toliau – SSD įpareigojimai) iš tikrųjų ir objektyviai yra BESP įpareigojimai. Iš tikrųjų Komisija išvengė šio klausimo klaidingai manydama, kad tai priklauso Airijos valdžios institucijų kompetencijai ir kad Komisijai tik reikėjo tikrinti, ar įgyvendindamos savo kompetenciją minėtos institucijos nepadarė akivaizdžios klaidos. Taip Komisija pažeidė tikslaus ir objektyvaus BESP įpareigojimų Bendrijos apibrėžimo reikalavimą ir Airijos valdžios institucijoms neteisėtai delegavo teisę apibrėžti, ką reiškia tokie įpareigojimai. Todėl Komisija nevykdė kontrolės tokiu lygiu, kokio reikalauja EB 87 straipsnio 1 dalis.

104    Kita vertus, ieškovės teigia, kad SSD įpareigojimai nereiškia BESP įpareigojimų dėl toliau nurodytų priežasčių.

105    Pirma, pagal Teisingumo Teismo praktiką ir Komisijos sprendimų priėmimo praktiką SSD įpareigojimai atitinka tik įprastus teisės aktų nustatytus įpareigojimus, susijusius su leidimu teikti paslaugą ir su viešosios valdžios institucijų vykdoma susijusių ūkio subjektų veiklos kontrole. Iš tikrųjų nagrinėjami teisės aktai ūkio subjektams nenustato įpareigojimo teikti SSD paslaugas ir juo labiau minimalaus šių paslaugų lygio ar visuotinės paslaugos. Kalbama tik apie leidimą teikti tokias paslaugas atsižvelgiant į poreikį rinkoje, kuriam taikoma sąlyga, kad nagrinėjamas ūkio subjektas laikytųsi atviros narystės, draudimo visam gyvenimui, vienodų tarifų ir minimalių išmokų reikalavimų. Tai tinka ir VHI, kuriam, išskyrus planą P, netaikomas joks teisės aktuose nustatytas įpareigojimas teikti konkrečias SSD paslaugas.

106    Antra, Komisijos teiginys, kad SSD įpareigojimais siekiama užtikrinti tam tikrą SSD paslaugų lygį visiems Airijoje gyvenantiems asmenims už prieinamą kainą ir panašios kokybės, yra akivaizdžiai klaidingas atsižvelgiant į tai, kad yra galimybė SSD paslaugų neteikti pagyvenusiems ir jau sergantiems asmenims. Šiuo atžvilgiu Komisijos tvirtinimas, kad atviros narystės reikalavimas neleidžia išskirti minėtų asmenų, yra klaidingas. Priešingai, SSD draudikai turi teisę išskirti asmenis, kurie vyresni nei 65 metų, t. y. apie 8 % Airijos gyventojų, pageidaujančių tapti nariais pirmą kartą (ginčijamo sprendimo 34 punkto trečia įtrauka) ir praktiškai VHI ir BUPA Ireland tokių asmenų nedraudžia. Beje, kalbant apie jau sergančius asmenis SSD draudikai turi teisę riboti draudimą nustatydami nuo penkerių iki dešimties metų laukimo laikotarpį, atsižvelgiant į susijusių asmenų amžių, prieš juos apdrausdami ir šia praktikoje galimybe naudojasi tiek VHI, išskyrus planą P, tiek ir BUPA Ireland. Galiausiai dabartiniais duomenimis apie 49 % Airijos gyventojų nesinaudoja SSD paslaugomis. Be to, minimalias paslaugas reglamentuojantys teisės aktai numato tokį žemą draudimo lygį, kad praktikoje jis nėra naudingas, nes šį lygį žymiai viršija rinkoje plačiai siūlomi draudimo planai, pavyzdžiui, VHI vadinamasis „planas A“.

107    Trečia, ieškovės ginčija, kad SSD įpareigojimai užtikrina vienodai prieinamus tarifus. Netgi minėtomis paslaugomis galintiems naudotis asmenims, taigi ir bendrais tarifais, šie tarifai, išskyrus planą P, nustatomi išskirtinai atsižvelgiant į rinkos sąlygas. Taigi atidėjimai ar didelės draudimo įmokų nuolaidos leidžiamos visų pirma jaunesniems kaip 18 metų asmenims ar asmenims nuo 18 iki 23 metų. Todėl vienodi tarifai leidžia suvienodinti tik draudikų laisvai nustatytus tarifus atsižvelgiant į rinkos sąlygas.

108    Ketvirta, bet kuriuo atveju SSD įpareigojimai nėra BESP įpareigojimai. Iš tikrųjų nagrinėjamos SSD paslaugos visai neatitinka dėl bendrojo intereso sukurtos visuotinės paslaugos, pakeičiančios valstybinio socialinio draudimo sistemą paslaugos, SSD paslaugos yra tik pasirenkamos finansinės paslaugos, skirtos užtikrinti papildomą draudimą, palyginti su visuotine paslauga. Šiuo atžvilgiu padėtis šioje byloje kitokia, nei 2004 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo sprendime AOK‑Bundesverband ir kt. (C‑264/01, C‑306/01, C‑354/01 ir C‑355/01, Rink. p. I‑2493) nagrinėta padėtis, susijusi su Vokietijos sveikatos draudimo sistema, kuri privaloma didžiajai daliai Vokietijos darbuotojų ir kuri pakeičia visuotinių (valstybinių) sveikatos priežiūros paslaugų teikimą (Generalinio advokato Jacobs išvada, pateikta byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas AOK‑Bundesverband ir kt., Rink. p. I‑2495; šio sprendimo 101 punkte minėtas sprendimas Albany). Ieškovės priduria, kad padėtis, kuri nagrinėjama šioje byloje, labiau atitinka tą, kuri nagrinėta šio sprendimo 68 punkte minėtame sprendime Danske Busvognmænd prieš Komisiją (90–92 punktai), kuriame Pirmosios instancijos teismas transporto paslaugos nepripažino BESP dėl to, kad nagrinėjama transporto veikla vertėsi rinkoje veikiančios atskiros konkuruojančios transporto įmonės ir kurios visos buvo tokioje pačioje padėtyje.

109    Šiuo klausimu ieškovės ginčija atsakovės teiginį, kurį iš esmės ji pateikė atsiliepime į ieškinį (13 ir 35–43 punktai), o ne ginčijamame sprendime, kad tikroji BESP užduotis greičiau yra SSD paslaugų teikimas, o ne SSD įpareigojimai ir nesant RSS Airijos SSD rinka negalėtų veikti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis. Iš tikrųjų taip nebūtų, jei BUPA Ireland ir VHI, išskyrus planą P, nebūtų nustatytas įpareigojimas teikti SSD paslaugas. Faktiškai ginčijamas sprendimas susijęs tik su SSD įpareigojimų vykdymu, kuriuos ji klaidingai pripažino BESP įpareigojimais. Beje, nors SSD paslaugos, kaip pasirenkamos finansinės paslaugos, suteikia draudimą, kuris užtikrina greitesnį ir geresnį sveikatos priežiūros teikimą, jos nėra būtinos ir, kaip tai tvirtina Europos draudimo komitetas, yra savanoriškos, o ne pakeičia valstybinę sistemą. Visgi jei Komisija būtų norėjusi nustatyti, kad pačios SSD paslaugas reglamentuojančios taisyklės yra BESP įpareigojimai, o tai nėra su šia byla susijęs klausimas, ji būtų turėjusi įrodyti, o to nepadarė, kad minėtoms taisyklėms būdingas BESP įpareigojimas.

110    Šiomis aplinkybėmis negalima pritarti atsakovės mėginimui triplike apginti savo prieštaringą požiūrį tvirtinant, kad iš tikrųjų SSD paslaugų kaip tokių teikimas ar jų derinimas su SSD įpareigojimais yra atitinkama BESP. Tik ginčijamame sprendime apibrėžti įpareigojimai gali būti visiems draudikams taikomi BESP įpareigojimai ir kurių vykdymui reikalingos sąnaudos gali būti kompensuojamos šio sprendimo 89 punkte minėto sprendimo Altmark prasme yra SSD įpareigojimai, o ne pačios SSD paslaugos, kurių joks draudikas neprivalo teikti. Beje, šiam teiginiui pritaria VHI ir Airija.

111    Galiausiai posėdyje ieškovės pridūrė, kad, kaip tai patvirtino High Court sprendimas, ginčijamame sprendime Komisija savo samprotavimus grindė klaidingu vienodų tarifų principo aiškinimu ir todėl nesusijusiomis aplinkybėmis, nurodydama tik įpareigojimą nustatyti vienodus tarifus sudarant individualias SSD sutartis pagal iš dalies pakeisto 1994 Health Insurance Act 7 straipsnį, o Airijos nurodytame pagrindime dėl RSS numatytos kompensacijos būtinumo nustatytas vienodų tarifų principas taikytinas visai Airijos SSD rinkai pagal minėto įstatymo 12 straipsnį.

–       3) Dėl antrosios sąlygos, susijusios su objektyviais ir skaidriais kompensacijos apskaičiavimo parametrais

112    Ieškovės primena šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark (90 punktas) nustatytą antrąją sąlygą, pagal kurią kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto siekiant užkirsti kelią tam, kad kompensacija neatneštų ekonominės naudos, dėl kurios ją gaunanti įmonė būtų palankesnėje padėtyje, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis. Ieškovių nuomone, kompensacijos apskaičiavimas remiantis griežtais, skaidriais, objektyviais, iš anksto nustatytais kriterijais yra pagrindinė garantija kompensaciją gaunančios įmonės konkurentams, jiems leidžianti geriau planuoti savo komercinius sprendimus žinant kompensacijos, kurią gaus jų konkurentas, apimtį (šio sprendimo 89 punkte minėto sprendimo Altmark 59 punktas).

113    Ieškovės teigia, kad šiuo atveju minėta antroji sąlyga taip pat neįvykdyta, nes nėra objektyvių kompensacijos apskaičiavimo parametrų už tariamus BESP įpareigojimus. Ieškovių nuomone, RSS mokesčiams apskaičiuoti nustatyti parametrai nėra nei objektyvūs, nei skaidrūs ir priklauso nuo plačios HIA ir sveikatos ministro diskrecijos.

114    Visų pirma HIA turi plačią diskreciją nustatyti SSD draudikų rizikos skirtumą remdamasi vadinamąja „rinkos suvienodinimo procentinės išraiškos“ formule, kuri gali daryti poveikį RSS mokesčių sumai. Visų pirma ši procentinė išraiška turi būti nustatoma atsižvelgiant į kiekvieno SSD draudiko apdraustųjų asmenų amžiaus ir lyties grupę, kurią HIA gali koreguoti atsižvelgdama į tai, kokia apimtimi minėti apdraustieji asmenys faktiškai pasinaudojo sveikatos priežiūros paslaugomis (RSS 10 straipsnis, RSS vadovas, p. 14). Šis sveikatos būklės įvertinimo koeficientas RSS apibrėžtas kaip procentinė išraiška, kurią HIA „periodiškai gali nustatyti“ (RSS II priedo 1 dalis) ir kuri gali svyruoti nuo 0 iki 50%. Be to, Komisija aiškiai pripažino, kad HIA „turi įgaliojimus nustatyti, kokiu mastu į minėtą rodiklį atsižvelgiama, nustatytų parametrų ribose, su sąlyga, kad HIA įrodys, jog tai pateisina aplinkybės, susijusios su (SSD) draudikų rizikos profilių skirtumais ir kad tai yra bendras draudimo bendrovių interesas“.

115    Antra, HIA minėtą rizikos skirtumą turi pateikti sveikatos ministrui ir, jei minėtas skirtumas sudaro nuo 2 iki 10 %, turi diskreciją rekomenduoti pradėti rizikos suvienodinimą (RSS 10 straipsnio 4 dalis), Komisija minėtą diskreciją taip pat aiškiai pripažino. Trečia, sveikatos ministras turi diskreciją priimti tokią HIA rekomendaciją, grindžiamą nuo 2 iki 10 % rizikos skirtumu. Netgi jei rizikos skirtumas yra daugiau kaip 10 % ir iš esmės turėtų būti pradėtas rizikos suvienodinimas, vis tiek sveikatos ministras įgyvendindamas savo diskreciją gali aiškintis, ar yra rimtų priežasčių nepradėti rizikos suvienodinimo (RSS 10 straipsnio 6 ir 7 dalys). Ketvirta, nusprendus pradėti RSS, sveikatos ministras taip pat pasinaudodamas savo diskrecija nustatyto dieną, nuo kurios pradedamas RSS mokesčių mokėjimas (RSS 13 straipsnis). Penkta, RSS mokesčius apskaičiuoja HIA, remdamasi diskrecija, papildomomis draudikų ataskaitomis, atsižvelgdama į rizikos skirtumą ar „rinkos suvienodinimo procentinę išraišką“, kuri prireikus apskaičiuojama pritaikius sveikatos būklės įvertinimo koeficientą.

116    Iš to, kas pirmiau pasakyta, ieškovės daro išvadą, kad RSS mokesčių mokėjimo pradžios ir mokėtinų RSS mokesčių sumos nustatymas negrindžiamas objektyviais ir skaidriais veiksniais, nustatytais remiantis šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodyta antrąja sąlyga, o jie nemažai priklauso nuo Airijos valdžios institucijų diskrecijos. Tai patvirtina nuo 2003 m. HIA parengtos trys ataskaitos, kuriose ji nustatė nuo 3 iki 10 % rizikos skirtumus ir padarė išvadą, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad rinkoje buvo ar jai gresia nestabilumas. Tačiau dėl ieškovei nežinomų priežasčių trečiojoje ataskaitoje visgi buvo rekomenduota pradėti RSS mokesčių mokėjimą. Priešingai nei mano Airija ir VHI, objektyvumo ir skaidrumo stokos negali ištaisyti ta aplinkybė, kad RSS veikimo parametrai „aiškiai nustatyti“ ir iš anksto paskelbti, nes minėti parametrai patys apima daug vertinimo kriterijų. Taigi, kadangi nėra objektyvių kriterijų, susijusių su pusiausvyros rinkoje nebuvimu, iš tikrųjų HIA ir sveikatos ministras savo vertinimus gali grįsti kitomis aplinkybėmis, o ankstesniame 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodyta antrąja sąlyga būtent to siekiama išvengti.

–       4) Dėl trečiosios sąlygos, susijusios su kompensacijos būtinumu

117    Ieškovės primena šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodytą trečiąją sąlygą (92 punktas), pagal kurią kompensacija negali būti didesnė, negu būtina tam, kad visiškai ar iš dalies padengtų dėl su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų vykdymo turėtas sąnaudas, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną iš šių įpareigojimų vykdymo. Ieškovių nuomone, ši sąlyga reikalauja, kad kompensacija būtų tokia, kokios būtinai reikia nagrinėjamų BESP įpareigojimų vykdymui (Generalinio advokato Jacobs išvados, pateiktos šio sprendimo 96 punkte minėtoje byloje, kurioje priiimtas sprendimas GEMO, 119 punktas). Tai reiškia, kad bent jau atitinkamų BESP įpareigojimų nustatymą, šių įpareigojimų vykdymo sąnaudų nustatymą, fiksuotų ir kintančių sąnaudų, atitinkamai nustatant bendrąsias išlaidas BESP įpareigojimams, iš BESP įpareigojimų vykdymo kompensaciją gaunančios įmonės gautų pajamų dydžio nustatymą, protingo pelno iš BESP įpareigojimų vykdymo nustatymą ir galiausiai garantiją, kad iš pagalbos gautas pelnas neviršys su BESP įpareigojimo vykdymu susijusių papildomų sąnaudų atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir protingą pelną.

118    Ieškovių nuomone, šiuo atveju minėta sąlyga, atitinkanti EB 86 straipsnio 2 dalies proporcingumo kriterijų, taip pat neįvykdyta. Viena vertus, Komisija neišnagrinėjo atitinkamų šio sprendimo 117 punkte nurodytų aplinkybių, o tokie praleidimai yra teisės klaida ir su ginčijamo sprendimo motyvavimu susijusi klaida dėl proporcingumo kriterijaus taikymo. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad taikydama EB 87 straipsnį Komisija neturi diskrecijos vertinti, atsakovė negali pagrįstai remtis 1999 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Boehringer prieš Tarybą ir Komisiją (T‑125/96 ir T‑152/96, Rink. p. II‑3427), kuris susijęs su Bendrijos teisės aktų leidėjo diskrecijos ribota kontrole bendrosios žemės ūkio politikos srityje.

119    Bet kuriuo atveju, net jei Komisija tokį tyrimą būtų atlikusi, RSS neatitinka būtinumo sąlygos dėl trijų priežasčių.

120    Pirma, netgi darant prielaidą, kad SSD įpareigojimai bent jau iš dalies gali būti pripažinti BESP įpareigojimais, jie SSD draudikams nesudaro finansinės naštos, įskaitant VHI. Ieškovių nuomone, kaip matyti iš konsultacijų įmonės NERA pranešimo 3 skirsnio, pateikto ieškinio priede (toliau – NERA pranešimas), SSD įpareigojimai SSD draudikams nekliudo išlaikyti pelningumo, visų pirma komercinėmis priemonėmis. Taigi nuo „blogos“ rizikos jie gali apsisaugoti atsisakydami drausti naujus vyresnius kaip 65 metų asmenis arba sergantiems asmenims nustatydami ilgus laukimo laikotarpius. Taip pat SSD draudikai gali pakeisti sutartines sąlygas ir nustatyti skirtingas draudimo įmokas, kad atsižvelgtų į skirtingą riziką, kurią jie turi prisiimti pagal SSD įpareigojimus. Todėl jie gali rinką suskaidyti į segmentus pagal apdraustąją riziką ir kompensuoti su „blogąja“ rizika susijusias didesnes išlaidas, nustatydami didesnes draudimo įmokas.

121    Antra, netgi darant prielaidą, kad SSD įpareigojimai sąlygoja išlaidas, RSS negalėtų jų kompensuoti. RSS mokesčiai visai nesusiję su SSD įpareigojimais ir sąnaudomis, kurios dėl to gali atsirasti, o apskaičiuojami remiantis SSD draudikų rizikos skirtumu, matuojamu „rinkos suvienodinimo procentine išraiška“. Taigi šio rizikos skirtumo nustatymas nepriklauso ir nuo sąnaudų, susidariusių dėl SSD įpareigojimų, kurias RSS siekia kompensuoti. Visų pirma tokia užduotis reiškia, kad reikia atskirti minėtas sąnaudas nuo sąnaudų, kurios patiriamos kitai veiklai ir nustatyti jų dydį, apskaičiuoti atitinkamas pajamas ir apskaičiuoti protingą pelną. Ieškovės patikslina, kad atsiliepime į ieškinį atsakovės išdėstyti argumentai patvirtina, kad iš tikrųjų RSS numatyta kompensuoti SSD paslaugų kaip tokių teikimą. Taigi bet kuriuo atveju ginčijamo sprendimo požiūriu pastarosios nėra BESP. Abstraktaus ryšio tarp SSD įpareigojimų ir kiekvieno SSD draudiko sąnaudų nepakanka ir jis neatitinka reikalavimo RSS griežtai taikyti tik galimoms sąnaudoms (aiškiai nustatytoms), patirtoms dėl SSD įpareigojimų vykdymo. Galiausiai Airijos argumentui, kad su SSD įpareigojimais susijusią specifinę finansinę naštą sudaro „skirtumas tarp bendro rinkos tarifo ir paties draudiko prašymus atitinkančios kainos“, negalima pritarti visų pirma atsižvelgiant į tai, kad nėra ryšio su faktinėmis sąnaudomis, skirtomis prašymams padengti išlaidas apmokėti.

122    Trečia, RSS netgi nėra skirta kompensuoti SSD draudikams „blogą“ riziką. Priešingai, kaip tai nurodyta NERA pranešimo 4.2 skirsnyje, RSS neatsižvelgia į SSD draudiko draudimo įmokas ir pajamas. Todėl RSS neatsižvelgia į tai, kad papildomos sąnaudos didelės rizikos klientų prašymams padengti išlaidas faktiškai kompensuojamos didesnėmis draudimo įmokomis. Taigi, kadangi į minėtas pajamas neatsižvelgiama, neįmanoma įvertinti, ar „bloga“ rizika lemia SSD draudikui grynąją finansinę naštą, kurią reikia kompensuoti.

–       5) Dėl ketvirtosios sąlygos, susijusios su palyginimu su veiksminga įmone

123    Galiausiai ieškovės primena šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodytą ketvirtąją sąlygą (93 punktas), pagal kurią, atsižvelgiant į tai, kad įmonės, turinčios vykdyti įpareigojimus, susijusius su viešąja paslauga, pasirinkimui konkrečiu atveju nerengiamas viešojo paslaugų pirkimo konkursas, kuriame išrenkamas galintis minėtas paslaugas bendruomenei teikti už mažiausią kainą pretendentas, būtiną kompensaciją reikia nustatyti vadovaujantis sąnaudomis, kurių būtų turėjusi vidutinė gerai valdoma įmonė, turinti atitinkamų priemonių, kad galėtų vykdyti nustatytus su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną iš šių įpareigojimų vykdymo. Ieškovės pažymi, jog iš esmės ši sąlyga reikalauja, kad tuo atveju, kai nerengiamas viešojo paslaugų pirkimo konkursas, kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis šio sprendimo 117 punkte nurodytais kriterijais veikiau remiantis tuo, ko reikalautų (tariamai) veiksminga įmone, o ne remiantis konkrečios įmonės subjektyviomis sąnaudomis. Be to, šis apskaičiavimas, susijęs su kompensaciją gaunančia įmone, turi būti palygintas su to sektoriaus kitų įmonių sąnaudomis ir pelnu arba su tuo, ko galima protingai tikėtis konkurencijos sąlygomis. Kaip Komisija tai teisingai tvirtino savo 2003 m. gegužės 3 d. sprendime nepateikti prieštaravimų dėl Nyderlandų valdžios institucijų sveikatos draudimo sektoriuje sukurtos rizikos suvienodinimo sistemos ir išteklių išsaugojimo, turi būti kompensuojamos tik veiksmingo ūkio subjekto nepaprastosios sąnaudos atsižvelgiant į draudimo įmokas (2005 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos Nr. 541/04 ir Nr. 542/04 – Nyderlandai – Rizikos suvienodinimo sistema ir išteklių išsaugojimas, OL C 324, 2005, p. 28, toliau – sprendimas dėl Nyderlandų RSS).

124    Ieškovės teigia, kad šiuo atveju šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodyta ketvirtoji sąlyga neįvykdyta, palyginimo su veiksminga įmone nebuvo. Ieškovės namo, kad Komisija netgi nenagrinėjo klausimo, ar galimos VHI sąnaudos, susijusios su SSD įpareigojimų vykdymu, buvo panašios į tas, kurias būtų turėjęs veiksmingas ūkio subjektas. Ieškovės pažymi, kad rizikos skirtumui apskaičiuoti RSS nenumato nei atskaitos taško vertinant veiksmingumą, nei kainų palyginimo mechanizmo bei sutarčių struktūros ir SSD draudikų rizikos valdymo praktikos, palyginti su veiksmingu ūkio subjektu. Ieškovės priduria, kad sprendime dėl Nyderlandų RSS Komisija aiškiai pažymėjo tą aplinkybę, kad išmokėtos kompensacijos neatitiko šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos ketvirtosios sąlygos.

 ii) Atsakovės argumentai

125    Iš pradžių atsakovė pažymi, kad ginčijamame sprendime pirmiausia remiamasi jį priimant egzistavusia Teisingumo Teismo praktika, visų pirma šio sprendimo 41 punkte minėtu sprendimu Ferring, padarant išvadą, kad RSS nėra valstybės pagalba. Tačiau priėmus minėtą sprendimą Teisingumo Teismas šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark patikslino sąlygas, kurios buvo nustatytos sprendime Ferring. Tačiau, atsakovės nuomone, sprendimo Altmark reikalavimai nėra lemiantys šioje procedūroje, nes ginčijamas sprendimas taip pat grindžiamas EB 86 straipsnio 2 dalimi pripažįstant, kad, nors RSS ir yra valstybės pagalba, tačiau suderinama su bendrąja rinka. Atsakovė nurodo, kad dėl šios priežasties pagrindinį dėmesį ji skiria argumentams dėl EB 86 straipsnio 2 dalies ir nepateikia argumentų dėl pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

 iii) Airijos ir VHI argumentai

126    Airija teigia, kad šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark Teisingumo Teismo argumentacija iš esmės atitinka 1985 m. vasario 7 d. Sprendimo ADBHU (240/83, Rink. p. 531, 3 ir 18 punktai) ir šio sprendimo 41 punkte minėto sprendimo Ferring argumentaciją. Be to, Airijos ir VHI nuomone, priešingai nei tvirtina ieškovė, šiuo klausimu RSS ir ginčijamame sprendime pateiktas Komisijos vertinimas atitinka visas šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytas sąlygas.

 iv) Nyderlandų Karalystės argumentai

127    Kaip ir atsakovė, Nyderlandų Karalystė pažymi, kad iš esmės šis ginčas susijęs su EB 86 straipsnio 2 dalies išaiškinimu ir kad todėl įstodama į bylą ji ketina apsiriboti minėtos nuostatos išaiškinimu, visų pirma sąvokos BESP ir jos taikymo sąlygų įmonei išaiškinimu.

b)     Dėl pagrindo, susijusio su klaidingu EB 86 straipsnio 2 dalies taikymu

 i) Ieškovių argumentai

–       1) Pirminė pastaba

128    Ieškovės teigia, kad Komisijos vertinimas, pagal kurį bet kuriuo atveju galimi RSS pagalbos elementai gali būti laikomi suderinami su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį nenagrinėjami ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje ir minėtame sprendime nepakankamai motyvuoti. Be to, šiame vertinime padaryta akivaizdi teisės klaida. Ieškovių nuomone, RSS ir su ja susiję SSD įpareigojimai neatitinka šios nuostatos reikalavimų.

–       2) Dėl BESP įpareigojimų nebuvimo

129    Visų pirma, ieškovių nuomone, kaip jos tvirtina pirmajame pagrinde (žr. šio sprendimo 95–100 punktus), SSD įpareigojimai neatitinka objektyvių ir griežtų sąlygų, kurias turi atitikti BESP įpareigojimai pagal EB 86 straipsnio 2 dalį ir kurių vertinimą Komisija neteisėtai delegavo Airijos valdžios institucijoms.

–       2) Dėl BESP užduotį nustatančio akto nebuvimo

130    Antra, ieškovių nuomone, EB 86 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad įmonėms būtų „pavesta“ valdyti BESP, o tai reiškia viešosios valdžios institucijų nustatytą įpareigojimą teikti nagrinėjamą paslaugą. Taigi, kaip Komisija tai pripažįsta savo sprendimų priėmimo praktikoje, paprasčiausio leidimo teikti minėtą paslaugą nepakanka (1981 m. spalio 29 d. Komisijos sprendimas 81/1030/EEB dėl (EB 82) straipsnio taikymo procedūros IV/29.839–GVL, OL L 370, p. 49, 66 punktas; Sprendimo 97/606 14 punktas ir sprendimas dėl Nyderlandų RSS). Šia sąlyga visų pirma atsižvelgiama į nagrinėjamos BESP visuotinį pobūdį, kurios teikimas turi būti apsaugotas tik nuo rinkos sąlygų. Tačiau šiuo atveju, išskyrus VHI nustatytą reikalavimą teikti planą P, nėra tikros privalomos užduoties teikti visuotinę paslaugą EB 86 straipsnio 2 dalies prasme, susijusią su SSD įpareigojimais, o tik atitinkamiems ūkio subjektams suteiktas leidimas teikti tam tikras paslaugas laikantis tam tikrų teisės aktuose nustatytų įpareigojimų. Šiuo atžvilgiu Nyderlandų Karalystės mėginimas nagrinėjant bylą pateisinti BESP užduoties nustatymo nenagrinėjimą ginčijamame sprendime yra nesėkmingas. Visų pirma teisiškai nepagrįstas Nyderlandų Karalystės teiginys, kad aiškus įpareigojimas vykdyti BESP užduotį nebūtinas, kai minėtą užduotį pavesta vykdyti keletui įmonių ir pakanka, kad būtų nustatyta leidimų ar kontrolės sistema. Priešingai, ieškovių nuomone, EB 86 straipsnio 2 dalies laikymasis reikalauja, kad BESP užduotis būtinai būtų pavesta oficialiu aktu, kurio šiuo atveju nėra. Šiuo atžvilgiu ieškovės nurodo Komisijos sprendimo projektą dėl EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kuri tam tikroms įmonėms, kurioms pavestas BESP paslaugos valdymas, teikiama kaip kompensacija už viešąją paslaugą, projektą dėl Bendrijos bendrųjų nuostatų dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma ir sprendimą dėl Nyderlandų RSS (4.2.1 skirsnis).

–       4) Dėl RSS būtinumo ir proporcingumo nebuvimo

Pirminės pastabos

131    Trečia, ieškovių nuomone, EB 86 straipsnio 2 dalies požiūriu EB sutarties konkurencijos taisyklių taikymas turi būti kliūtis įmonei pavestų BESP įpareigojimų vykdymui. Tuo atveju, jei įmonei suteikiamos specialios teisės ar finansinė pagalba, Teisingumo Teismo praktika reikalauja, kad minėtos priemonės nagrinėjamai įmonei leistų veikti priimtinomis ekonominėmis sąlygomis (1993 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Corbeau, C‑320/91, Rink. p. I‑2533, 14–16 punktai; 1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Brentjens, C‑115/97–C‑117/97, Rink. p. I‑6025, 107 punktas ir 2000 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deutsche Post, C‑147/97 ir C‑148/97, Rink. p. I‑825, 49 punktas; Generalinės advokatės Stix‑Hackl išvados, pateiktos byloje, kurioje priimtas 2003 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Enirisorse, C‑34/01–C‑38/01, Rink. p. I‑14243, I‑14247, 102 punktas ir 76 išnaša). Taip pat tai reiškia būtinumo ir proporcingumo reikalavimą, palyginti su konkrečios BESP teikimo ekonominiu gyvybingumu, bet nereiškia, kad siekiama apsaugoti įmonę, kuriai pavesta BESP, kaip tokią (1997 m. vasario 12 d. Komisijos sprendimas 97/310/EB dėl papildomų laikotarpių suteikimo Portugalijai Direktyvų 90/388/EEB ir 96/2/EB dėl visiškos telekomunikacijų rinkos konkurencijos įgyvendinimui, OL L 133, p. 19, 10 punktas; 1982 m. birželio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nungesser prieš Komisiją, 258/78, Rink. p. 2015, 8 ir 9 punktai). Šis proporcingumo reikalavimas panašus, netgi identiškas, būtinumo kriterijui šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos prasme, susijusios su kompensacija už BESP, kiek ji nustato, kad subsidija yra tik suma, kuri būtina kompensuoti nuostoliams, kurie galėjo būti patirti dėl nagrinėjamos visuotinės paslaugos teikimo (2001 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo TNT Traco, C‑340/99, Rink. p. I‑4109, 57 ir 58 punktai).

Dėl RSS būtinumo nebuvimo

132    Ieškovės teigia, kad Komisija neįrodė RSS būtinumo. Šiuo atžvilgiu Komisija padarė klaidų, susijusių su ginčijamo sprendimo motyvavimu ir teisės klaidų.

133    Viena vertus, kalbant apie klaidas, susijusias su ginčijamo sprendimo motyvavimu, Komisija klaidingai nusprendė, kad RSS būtina, kad būtų užtikrintas vienodų tarifų, draudimo visam gyvenimui ir atviros narystės principų taikymas. Šį vertinimą paneigia pačiame ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės, kur pažymėta, kad nagrinėjama rinka, ją liberalizavus ir į ją atėjus BUPA Ireland, nepatyrė nestabilumo problemų. Šiuo atveju vien tik rizikos atrankos pavojaus galimybė, – grynai teorinio, pagrįsto prielaidomis, neaiškaus ir neįvertinto remiantis ekonominėmis aplinkybėmis pavojaus, – bet kuriuo atveju nepakankama tokiam nestabilumui įrodyti.

134    Kita vertus, dėl faktinių klaidų ieškovės mano, kad Komisijos vertinimai, susiję su minėtos rizikos atrankos galimybe ir pasekmėmis, yra akivaizdžiai klaidingi. Priešingai ginčijamo sprendimo 31 punkte pakartotiems Airijos valdžios institucijų argumentams, SSD draudikai neskatinami aktyviai atsirinkti „gerą“ riziką ir neprisiimti „blogos“ rizikos. Priešingai, kadangi minėti draudikai siūlo pasirinkti paslaugas su skirtingomis draudimo įmokomis ir gali pritaikyti sutarties sąlygas atsižvelgdami į draudžiamą riziką, neatsižvelgdami į savo rizikos profilį, didžiausią riziką draudikai galėtų kompensuoti didindami draudimo įmokas ir diferencijuodami draudimą. Taigi jie neturi gauti finansinės naudos iš mažesnės rizikos apdraustųjų asmenų, palyginti su didesnės rizikos apdraustaisiais asmenimis. Taip pat, priešingai Komisijos išvadai, kurią ji padarė ginčijamo sprendimo 50 punkte, nėra ir pasyvios rizikos atrankos, kuri atsirastų dėl tariamai išaugusios asmenų tendencijos keisti SSD draudiką. Šiuo atžvilgiu nuoroda į septynis ekonominius tyrimus, kurie nepaminėti ginčijamame sprendime ir apie kuriuos ieškovės sužinojo tik pavėluotai, nepakanka Komisijos išvadoms patvirtinti, ir ši negalėjo jų išsamiau pagrįsti savo atsiliepime į ieškinį. Tik viename iš šių tyrimų, kuris nesvarbus, nes susijęs su Šveicarijos rinka, paminėtas vartotojų noras pakeisti SSD draudiką, o Komisija neatsižvelgė į svarbų tyrimą, susijusį su Airijos rinka (2003 m. kovo mėn. The Private Health Insurance Market in Ireland, kurį HIA atliko Amárach Consulting, toliau – Amárach pranešimas), ieškovių nurodytą per administracinę procedūrą, pagal kurį 18–34 metų amžiaus apdraustieji asmenys mažiau linkę keisti SSD draudiką nei 35–64 metų amžiaus asmenys.

135    Šiomis aplinkybėmis ieškovės prieštarauja teiginiui, kad rizikos profilių asimetriją, susijusią su apdraustųjų asmenų amžiumi, kokia yra tarp BUPA Ireland ir VHI, paaiškina rizikos atranka. Šie skirtumai yra kitų dviejų veiksnių pasekmė, t. y., viena vertus, apdraustųjų asmenų neveikimas ir didelis nenoras keisti SSD draudiką ir, kita vertus, VHI kainų nustatymo strategija. Kalbant apie pirmąjį veiksnį per administracinę procedūrą ieškovės įrodė, kad atsižvelgiant į tai, jog norint, kad apdraustieji asmenys būtų skatinami pakeisti SSD draudiką, SSD paslaugas reikia teikti labai skirtingomis kainomis, naujai į rinką atėjęs subjektas neišvengiamai turi pritraukti „naujus“ klientus, kurie iš esmės jauniausi. Dėl antrojo veiksnio ieškovės teigia, kad didelės rizikos asmenims VHI siūlomų draudimo įmokų dydžiai nepadengia draudiminių įvykių sąnaudų. Iš tikrųjų šiuo atžvilgiu pardavimai nuostolingi ir todėl BUPA Ireland negali jos nukonkuruoti, kiek tai susiję su paprastai vyresniais asmenimis.

136    Beje, Komisija remdamasi vien rizikos profilių asimetrija ir be atitinkamų faktinių ir ekonominių įrodymų padarė klaidingą išvadą dėl galimo rinkos nestabilumo. Taigi tiek VHI, tiek ir BUPA Ireland gali sėkmingai pritraukti jaunus mažos rizikos klientus ir faktiškai tai daro. Iš tikrųjų ieškovės mano, kad VHI apdraustųjų asmenų amžiaus vidurkis yra didesnis nei BUPA Ireland apdraustųjų asmenų amžiaus vidurkis. Be to, didesnės sąnaudos, susidariusios dėl klientų migracijos iš vieno SSD draudiko pas kitą, darytų stabilizuojantį poveikį, o tai prieštarauja Komisijos nurodytam teiginiui dėl „mirtinos spiralės“. Priešingai, būtent RSS galėtų labai paveikti Airijos SSD draudimo rinkos stabilumą, nes RSS pasekmė būtų draudimo įmokų didinimas jauniems klientams, BUPA Ireland pašalinimas iš minėtos rinkos ir kliūčių atėjimui į rinką padidinimas. Be to, atsakovės atsiliepime į ieškinį, o ne ginčijamame sprendime nurodytas argumentas, kad VHI mokumo rodikliai tikrai nebuvo patenkinami ir finansinės padėties pablogėjimas nepriimtinas, yra tik teorinis ir nepagrįstas įrodymais, ir netgi paneigtas ginčijamame sprendime, nes jame padaryta išvada, kad praeityje rinka nebuvo nestabili. Ieškovės priduria, kad neišvengiamo nagrinėjamos rinkos nestabilumo ateityje nebuvimą aiškiai patvirtino nuo 2003 m. HIA pateiktos trys ataskaitos (žr. šio sprendimo 116 punktą), kuriose visose buvo padaryta išvada, kad nėra atitinkamų įrodymų. Šiuo atžvilgiu Airijos pateikti priešingi argumentai yra tik teoriniai ar nesvarbūs, nes susiję su kitų valstybių sveikatos draudimo sistemomis. Bet kuriuo atveju minėtų naujų argumentų nepakanka RSS pagrįsti, nes EB 86 straipsnio 2 dalimi siekiama apsaugoti BESP kaip tokias, o ne konkrečias įmones (šio sprendimo 99 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 43 punktas).

Dėl RSS proporcingumo nebuvimo

137    Be to, ieškovės teigia, kad Komisija padarė klaidingą išvadą dėl RSS proporcingumo pagal EB 86 straipsnio 2 dalį. Iš tikrųjų Komisija neįrodė, kad RSS mokesčiai neviršija sumos, kuri būtina VHI kompensuoti SSD įpareigojimų vykdymo sąnaudas.

138    Šiuo atžvilgiu Komisijos nurodyti penki argumentai nesusiję. Pirma, RSS mokesčių mokėjimui pradėti reikalingas 2 % rizikos skirtumas praktiškai neturi poveikio, nes rizikos profilis apskaičiuojamas atsižvelgiant į amžių ir lytį, o BUPA Ireland apdraustųjų asmenų amžiaus profilis neišvengiamai jaunesnis už HIA, taigi ši riba neišvengiamai viršyta. Antra, Komisijos tvirtinimas, kad visi mokesčiai apdraustųjų asmenų naudai visų pirma susiję su „prabangos“ paslaugomis, nesuvienodinti, yra akivaizdžiai netikslus. Priešingai, nuostatos, susijusios su „maksimaliais suvienodintais mokesčiais“, iš esmės apima visus SSD apdraustuosius asmenis, išskyrus vienintelę išimtį, susijusią su prašymais dėl didžiausių išmokų. Trečia, priešingai nei tvirtina Komisija, kad RSS atsižvelgia į vidutines sąnaudas prašymams padengti išlaidas, kad SSD draudikai galėtų gauti pelno iš jų pačių veiksmingumo, jei būtų atsižvelgta į grynas faktines sąnaudas, reikėtų mokėti didesnius mokesčius tiems SSD draudikams, kurių sąnaudos didesnės, ir todėl tai jų neskatintų veiksmingai dirbti. Taigi, priešingai tam, ką tvirtina VHI, RSS kompensuotų sąnaudas, kurias turėjo neveiksmingas SSD draudikas. Ketvirta, Komisija klaidingai rėmėsi 50 % sveikatos būklės įvertinimo koeficiento riba, nes tai nesusiję nei su SSD įpareigojimais, nei su RSS pateisinimu. Be to, šis įvertinimas taip pat skatintų neveiksmingumą, nes atsižvelgiama į faktines sąnaudas, o ne į veiksmingo ūkio subjekto sąnaudas. Penkta, dėl RSS netaikymo naujai į rinką atėjusiems ūkio subjektams pirmuosius trejus jų veiklos SSD rinkoje metus ieškovės mano, kad toks netaikymas negali sumažinti labai atgrasančio poveikio minėtiems ūkio subjektams. Šešta, skirtingai nei Nyderlandų RSS, Airijos RSS nenumatytas korekcijos mechanizmas kompensacijos permokoms išvengti.

139    Galiausiai posėdyje ieškovės pridūrė, kad, skirtingai nei tvirtina atsakovė ir Airija, gaunančio pagalbą ūkio subjekto veiksmingumo kriterijus turi būti taikomas tiriant proporcingumą pagal EB 86straipsnio 2 dalį taip pat kaip ir nagrinėjant šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodytą ketvirtąją sąlygą, susijusią su pagalbos buvimu EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Viena vertus, minėtas veiksmingumo vertinimas neatsiejamas nuo proporcingumo kriterijaus, taip pat numatyto EB 86 straipsnio 2 dalyje, kuris reikalauja, kad kompensacija nebūtų didesnė, negu būtina veiksmingam ūkio subjektui. Kita vertus, minėtas reikalavimas nustatytas Teisingumo Teismo praktikoje, pagal kurią EB 86 straipsnio 2 dalimi nesiekiama apsaugoti konkrečių ūkio subjektų. Beje, šiomis sąlygomis neatsižvelgimas į veiksmingumo kriterijų prieštarauja vidaus rinkos, kurioje vyksta neiškreipta konkurencija, reikalavimui ir todėl Bendrijos interesams. Tačiau kalbant apie galimą visų SSD draudikų veiksmingumo trūkumą, atsiradusį dėl to, kad apskaičiuojant RSS mokesčius atsižvelgta į „nulinį korekcinį koeficientą“ (zero sum adjustement factor), ieškovės nurodė, kad jų kaltinimas nesusijęs su šiuo aspektu ir pripažino, kad su tuo susijusios RSS mokesčių sumos nedidelės. Galiausiai posėdyje ieškovės taip pat tvirtino, kad galimas veiksmingumo trūkumas dėl perteklinio vartojimo arba tai, kad SSD draudikas gali skatinti apdraustuosius asmenis naudotis medicininiu požiūriu nereikalingu gydymu ir prašyti atlyginti su tuo susijusias išlaidas, nebuvo nagrinėtas nei per procedūrą, po kurios priimtas ginčijamas sprendimas, nei nagrinėjant bylą, ir kad jų kaltinime pagrindinis dėmesys skiriamas būtinybei palyginti kompensaciją gaunantį SSD draudiką ir veiksmingą ūkio subjektą.

–       5) Dėl poveikio prekybos plėtrai

140    Galiausiai, ieškovių nuomone, EB 86 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad nuo Sutartyje nustatytų konkurencijos taisyklių leidžiančios nukrypti nuostatos nedarytų tokio poveikio prekybos plėtrai, kuris prieštarautų Bendrijos interesams. Tačiau, priešingai Teisingumo Teismo praktikoje nustatytiems reikalavimams (šio sprendimo 68 punkte minėto sprendimo Danske Busvognmænd prieš Komisiją 96 punktas), ginčijamame sprendime Komisija nei nagrinėjo, nei įrodė neigiamo poveikio prekybos plėtrai nebuvimą.

 ii) Atsakovės argumentai

–       1) Pirminės pastabos

141    Visų pirma atsakovė teigia, kad duplike nurodytas kaltinimas, susijęs su nuorodos į EB 86 straipsnio 2 dalį nebuvimu ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, yra nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, bet kuriuo atveju nepagrįstas ir todėl atmestinas.

–       2) Dėl įgaliojimo apibrėžti BESP įpareigojimus

142    Pirmiausia dėl klausimo, susijusio su SSD įpareigojimų pripažinimu BESP įpareigojimais, ieškovė nesutinka su atsakovių teiginiu, kad šis pripažinimas priskiriamas Bendrijos institucijų kompetencijai ir priklauso nuo objektyvios ir konkrečios Bendrijos teisės sąvokos išaiškinimo. Priešingai, iš Komisijos sprendimų priėmimo praktikos matyti, kad iš esmės valstybės narės turi apibrėžti, ką jos laiko BESP, ir kad šiuo klausimu Komisija tik tikrina, ar nėra akivaizdžių klaidų.

143    Atsakovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 44, 48 ir 49 punktai visiškai atitinka minėtą prielaidą ir juose nepadaryta klaida.

–       3) Dėl SSD įpareigojimų pripažinimo BESP

144    Kalbant apie SSD įpareigojimų pripažinimą BESP EB 86 straipsnio 2 dalies prasme, atsakovė pažymi, kad ginčijamo sprendimo 44–46 punktuose nurodyti tam tikri minėtą pripažinimą patvirtinantys vertinimai, pavyzdžiui, valstybėms narėms suteiktos diskrecijos apimtis apibrėžiant BESP, ribotas teisės aktų, susijusių su sveikatos draudimu, ir valstybių narių įgaliojimų sveikatos apsaugos srityje EB 152 straipsnio prasme, derinimas. Šiuo atžvilgiu klaidingi ieškovės prieštaravimai, kurie grindžiami, pirma, tuo, kad iš tikrųjų SSD įpareigojimai yra paprasti teisės aktuose nustatyti SSD draudikų komercinę veiklą reglamentuojantys reikalavimai siekiant užtikrinti bendrąjį interesą, antra, tuo, kad nėra minimalių SSD paslaugų ir galimybės už prieinamą kainą laisvai gauti šias paslaugas garantijų, ir, trečia, kad SSD paslaugos nepakeičia valstybinės socialinės apsaugos sistemos.

–       4) Dėl BESP įpareigojimų nustatymo SSD draudikams

145    Atsakovės nuomone, ieškovės klaidingai reikalauja, kad būtų VHI ir BUPA Ireland įpareigojantis teikti SSD paslaugas teisės aktas, nes pagal Teisingumo Teismo praktiką pakanka, kad ūkio subjektas turėtų laikytis tam tikrų jam suteiktoje koncesijoje numatytų sąlygų (1997 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑159/94, Rink. p. I‑5815). Šiuo atveju 1994 m. Health Insurance Act reikalauja, kad SSD draudikai būtų įrašyti į įmonių registrą ir laikytųsi SSD įpareigojimų, o jei jų nesilaiko, būtų išbraukti iš minėto registro. Tokia padėtis panaši į tą, kuri nagrinėta šio sprendimo 41 punkte minėtame sprendime Ferring.

–       5) Dėl RSS būtinumo

146    Dėl RSS būtinumo atsakovė primena, kad valstybės narės pavesdamos BESP gali atsižvelgti į savo pačių nacionalinės politikos tikslus. Pagal Teisingumo Teismo praktiką (šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Albany 107–111 punktai) pagrindinis klausimas yra ne išsiaiškinti tai, ar RSS atitinka absoliutų būtinumo reikalavimą, o veikiau ar ginčijamas sprendimas akivaizdžiai klaidingai nustato, kad RSS būtina ta prasme, kad jos nebuvimas kliudytų Airijos SSD rinkai veikti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis. Todėl RSS būtinumas vertintinas atsižvelgiant į tai, kas ekonomiškai priimtina, o ne į tai, kas yra būtina.

147    Dėl aktyvios rizikos atrankos iš esmės atsakovė tvirtina, kad SSD įpareigojimų, pavyzdžiui, atviros narystės ir vienodų tarifų, laikymasis SSD draudikus neišvengiamai skatina aktyviai atsirinkti riziką ir mažinti didelės rizikos apdraustųjų asmenų skaičių. Be to, atsakovė patikslina, kad ginčijamame sprendime neteigiama, jog neišvengiama ieškovių atėjimo į Airijos SSD rinką pasekmė yra minėtos rinkos nestabilumas, o remiamasi išvada, jog galima rizikos atranka gali būti nestabilumo rodiklis. To pakanka atsižvelgiant į šio sprendimo 101 punkte minėtą sprendimą Albany ir į Pirmosios instancijos teismui suteiktą ribotą būtinumo kriterijaus kontrolę.

–       6) Dėl RSS proporcingumo

148    Kalbant apie RSS mokesčių dydžio proporcingumą, palyginti su turėtomis išlaidomis, atsakovė pažymi, kad ieškovės turi įrodyti, o jos to nepadarė, kad nuspręsdama, jog RSS yra proporcinga sistema (šio sprendimo 118 punkte minėto sprendimo Boehringer prieš Tarybą 74 ir tolesni punktai) Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą diskreciją tiek apibrėžti BESP, tiek ir nustatyti kompensacijos už BESP įpareigojimus apskaičiavimo būdą EB 86 straipsnio 2 dalies prasme, ieškovės turėjo įrodyti, kad RSS yra akivaizdžiai neproporcinga kaip Airijos SSD rinkos veikimo ekonomiškai priimtinomis sąlygomis užtikrinimo priemonė (Generalinio advokato Jacobs išvados, pateiktos byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 108 punkte minėtas sprendimas AOK‑Bundesverband ir kt., 95–101 punktai). Iš tikrųjų pagal Teisingumo Teismo praktiką, jei remdamasi EB 86 straipsnio 2 punktu valstybė narė turi „įrodyti, kad minėtoje nuostatoje nustatytos sąlygos įvykdytos, ši įrodinėjimo pareiga negali būti išplėsta tiek, kad iš valstybės narės, kai ji išsamiai nurodo priežastis, dėl kurių, jei ginčijamos priemonės panaikintos, bendrojo ekonominio intereso užduoties, kurią ji pavedė įmonei, vykdymui ekonomiškai priimtinomis sąlygomis, valstybės narės nuomone, kyla pavojus, būtų reikalaujama dar daugiau, t. y. teigiamai įrodyti, kad jokia kita galima priemonė, iš esmės hipotetiška, negali užtikrinti minėtos užduoties vykdymo tokiomis pačiomis sąlygomis“ (šio sprendimo 99 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 58 punktas). Taigi ieškovės to neįrodė.

149    Todėl atsakovė šį pagrindą prašo atmesti.

 iii) Airijos ir Nyderlandų Karalystės argumentai

150    Komisijos išplėtotas Airijos argumentas, susijęs su šio pagrindo atmetimu.

151    Nyderlandų Karalystė mano, kad šiuo atveju SSD įpareigojimai atitinka sąlygas, kurias turi atitikti BESP įpareigojimai pagal EB 86 straipsnio 2 dalį.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

a)     Dėl Airijos ir VHI argumentų, susijusių su pirmuoju pagrindu, priimtinumo

152    Pirmiausia reikia išnagrinėti ieškovių argumentus, pagal kuriuos Airijos ir VHI pateikti argumentai dėl pirmojo pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu, yra nepriimtini pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį.

153    Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtąją pastraipą, taikomą Pirmosios instancijos teismui vadovaujantis minėto statuto 53 straipsniu, prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti. Be to, pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį įstojantis į bylą asmuo pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jo įstojimo į bylą metu. Nors šios nuostatos neprieštarauja tam, kad įstojęs į bylą asmuo pateiktų kitokius nei jo palaikoma šalis argumentus, tai įmanoma tik su sąlyga, kad jie nekeičia bylos dalyko ir kad įstojimu siekiama palaikyti šalies pateiktus reikalavimus (žr. 2005 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Verein für Konsumenteninformacion prieš Komisiją, T‑2/03, Rink. p. II‑1121, 52 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, T‑237/02, Rink. p. II‑0000, 40 punktą).

154    Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė iš tikrųjų aiškiai atsisakė pateikti gynybos argumentus dėl pirmojo pagrindo. Tačiau, viena vertus, ieškovių nurodytas pirmasis pagrindas ir toliau lieka šios bylos dalyko sudėtinė dalis ir, kita vertus, vien tik atsakovės atsisakymas išreikšti nuomonę dėl minėto pagrindo negali susiaurinti ginčo apimties. Be to, pateikdama gynybos argumentus dėl antrojo pagrindo iš esmės atsakovė ginčija ieškovių nurodytus argumentus dėl jų pirmojo pagrindo, kiek minėti argumentai susiję su EB 86 straipsnio 2 dalies ir EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijais, kaip jie patikslinti šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark. Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas nesiaurinamas, kiek tai susiję su pirmuoju pagrindu, pagal kurį į bylą įstojusioms šalims draudžiama pateikti argumentus, kurių atsakovė nenurodė. Iš tikrųjų Airija ir VHI visiškai laikosi pirmojo pagrindo apimties, pateikdamos argumentus, susijusius su šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodytais keturiais kumuliatyviais reikalavimais. Taip pat minėti argumentai nesusiję su atsakovės reikalavimu atmesti visą šį ieškinį, šį reikalavimą Airija ir VHI ir toliau palaiko.

155    Tačiau kiek Airija pirmajame pagrinde tvirtina, kad RSS nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes neperduoti valstybiniai ištekliai (2001 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 59–61 punktai), šis argumentas negali būti priimtinas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtąją pastraipą, skaitomą kartu su Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalimi. Nors atsakovė savo dokumentuose šiuo klausimu nepareiškė savo nuomonės, minėtas argumentas prieštarauja ginčijamo sprendimo 39 punkte padarytai išvadai, pagal kurią RSS iš tikrųjų reikalingas valstybinių išteklių perdavimas. Be to, ieškovės minėtos išvados neaptarė ieškinyje. Taigi atsiliepime į ieškinį ir ieškinyje apibrėžtas ginčo dalykas, kurį į bylą įstojusios šalys turi priimti tokį, koks jis buvo jų įstojimo metu. Todėl nagrinėjamas Airijos argumentas nepriimtinas, nes jis pakeičia bylos dalyko apimtį šio sprendimo 153 punkte nurodytos teismų praktikos prasme. Todėl reikia pripažinti, kad remiantis sutSSDančiu ieškovių ir atsakovės vertinimu RSS yra sistema, kuri reikalauja valstybinių išteklių perdavimo EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

156    Iš aukščiau pateiktų samprotavimų darytina išvada, kad, išskyrus argumentą, susijusį su valstybinių išteklių perdavimo nebuvimu, Airijos ir VHI argumentai dėl pirmojo pagrindo priimtini.

b)     Dėl sprendime Altmark nustatytų sąlygų taikytinumo

157    Primintina, kad pirmasis pagrindas visų pirma grindžiamas šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark Teisingumo Teismo nustatytomis sąlygomis, kuris buvo paskelbtas priėmus ginčijamą sprendimą ir dėl to Komisija negalėjo žinoti jo turinio sprendimo priėmimo metu. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime grįsdama valstybės pagalbos nebuvimą Komisija šiuo atveju visų pirma rėmėsi šio sprendimo 41 punkte minėtu sprendimu Ferring (ginčijamo sprendimo 40 punktas).

158    Taigi reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nurodytų teiginių galiojimo neapribojo laiko atžvilgiu. Kadangi nėra minėto apribojimo laiko atžvilgiu, minėti teiginiai, kylantys iš EB 87 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, šioje byloje visiškai taikytini faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, kokios buvo tuo metu, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

159    Šiuo atžvilgiu primintina, kad Teisingumo Teismo teikiamas Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimas apsiriboja tik jos reikšmės ir turinio, taip kaip ji turėjo būti suprantama ir taikoma nuo jos priėmimo momento, paaiškinimu. Iš to matyti, kad išaiškinta nuostata gali ir turi būti taikoma net ir teisiniams santykiams, kurie prasidėjo ar atsirado prieš priimant sprendimą, ir tik išimtinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismas gali taikydamas Bendrijos teisės sistemai būdingą bendrąjį teisinio saugumo principą apriboti bet kurio suinteresuoto asmens galimybę remtis jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Taigi toks apribojimas gali būti nustatytas tik pačiame sprendime, kuriame pateikiamas prašomas išaiškinimas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bidar, C‑209/03, Rink. p. I‑2119, 66 ir 67 punktus ir 2007 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meilicke ir kt., C‑292/04, Rink. p. I‑0000, 34–36 punktus ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Pirmosios instancijos teismo nuomone, šie argumentai, kylantys iš teismų praktikos, susijusios, be kita ko, su nacionaliniam teismui nustatyta pareiga taikyti Bendrijos teisę, mutatis mutandis, taikytini ir Bendrijos institucijoms, kai jos savo ruožtu turi taikyti Bendrijos teisės nuostatas, kurias Teisingumo Teismas išaiškino vėliau.

160    Todėl reikia išnagrinėti, ar ginčijamas sprendimas suderinamas su šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytais kriterijais ir kokia apimtimi, kurio taikymo sritis, kaip tai pripažįsta ir ieškovės, ir EB 86 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų taikymo sritis didžiąja dalimi sutSSDa. Tačiau atsižvelgiant į šiuo atveju nurodytą ypatingą BESP užduoties pobūdį, kuri reiškia visų Airijos SSD rinkoje veikiančių ūkio subjektų pareigą laikytis tam tikrų įpareigojimų, kurie ginčijamame sprendime pripažinti BESP įpareigojimais ir kurių Bendrijos teismai iki šiol niekada nenagrinėjo, reikia taikyti šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytus kriterijus atsižvelgiant į dvasią ir tikslą, kuriais vadovaujantis jie buvo nustatyti, pritaikius konkrečioms šios bylos aplinkybėms.

c)     Dėl BESP užduoties buvimo sprendime Altmark nustatytos pirmosios sąlygos ir EB 86 straipsnio 2 dalies prasme

 Pirminė pastaba

161    Pagal šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytą pirmąją sąlygą kompensaciją gaunančiai įmonei turi būti iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus ir šie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti.

162    Šalys neginčijo, kad minėtame sprendime vartojama sąvoka su viešąja paslauga susijęs įpareigojimas atitinka BESP sąvoką, kaip ji apibrėžta ginčijamame sprendime, ir kad ji nesiskiria nuo tos, kuri nurodyta EB 86 straipsnio 2 dalyje.

163    Iš esmės pirmajame ir antrajame pagrinde ieškovės tvirtino, kad BESP sąvoka yra Bendrijos teisės sąvoka, kuri aiškinama siaurai ir remiantis objektyviais kriterijais ir kurios laikymąsi visiškai kontroliuoja Bendrijos institucijos, kurios minėtos kontrolės negali deleguoti valstybių valdžios institucijoms. Nors valstybės narės turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kaip jos užtikrins ir reglamentuos BESP teikimą, minėtos BESP apibrėžimą lemia tam tikri objektyvūs kriterijai, pavyzdžiui, paslaugos visuotinumas ir jos privalomas pobūdis, kurių buvimą tikrina institucijos. Kita vertus, šiuo atveju nėra draudikams nustatytos pareigos ar bendrojo intereso užduoties teikti tam tikras SSD paslaugas, ir minėtos paslaugos nėra prieinamos visiems Airijos gyventojams. SSD paslaugos yra tik pasirenkamos finansinės paslaugos, netgi „prabangos“ paslaugos ir nepakeičia valstybinės socialinės apsaugos sistemos. Be to, ginčijamame sprendime BESP laikomi tik SSD įpareigojimai, o ne SSD paslaugos kaip tokios. Taigi nors SSD įpareigojimai priimti dėl bendrojo intereso, jie yra tik paprasti reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimai, kurie taikomi SSD draudikų veiklai ir kontrolei, o pagal Teisingumo Teismo praktiką ir pagal Komisijos sprendimų priėmimo praktiką to nepakanka, kad būtų pripažinti BESP.

164    Airijos, Nyderlandų Karalystės ir VHI palaikoma atsakovė teigia, kad visų pirma BESP apibrėžimas priklauso valstybių narių kompetencijai ir diskrecijai ir kad kontrolė, kurią šiuo atžvilgiu įgaliotos vykdyti Bendrijos institucijos, apsiriboja tik vertinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos, kurios šiuo atveju nėra. Atsakovė ir Airija pabrėžia, kad SSD yra svarbi Airijos vykdomos socialinės ir sveikatos apsaugos politikos priemonė, o ši sritis iš esmės pagal EB 152 straipsnį priskiriama valstybių narių kompetencijai, bei svarbus valstybinio sveikatos draudimo priedas, tačiau minėto draudimo SSD nepakeičia. Šiuo atveju, priešingai nei tvirtina ieškovės, SSD paslaugos kaip tokios kartu su SSD įpareigojimais yra ginčijamame sprendime nurodytos atitinkamos BESP. Visų pirma SSD įpareigojimai, įskaitant atvirą narystę ir vienodus tarifus, užtikrina SSD paslaugų prieinamumą visiems. Šiuo atžvilgiu, skirtingai nei mano ieškovės, nebūtina, kad SSD paslaugos būtų visuotinės ir privalomo pobūdžio siaurąja prasme arba nemokamos ar ekonomiškai prieinamos visiems Airijos gyventojams ir kad jos pakeistų valstybinę socialinės apsaugos sistemą. Be to, Nyderlandų Karalystės nuomone, atsižvelgiant į dinamišką BESP sąvoką pakanka, kad valstybė visiems draudikams nustatytų tam tikrus reikalavimus, kaip antai SSD įpareigojimus, kurių laikymuisi taikoma leidimų ir kontrolės sistema, tam, kad minėtus įpareigojimus būtų galima pripažinti BESP įpareigojimais. Todėl įmonei nebūtina suteikti specialias ar išskirtines teises.

 ii) Dėl BESP užduoties sąvokos ir įgaliojimų apibrėžti ir kontroliuoti BESP

165    Reikia pripažinti, kad Bendrijos teisėje ir taikant EB sutarties konkurencijos taisykles nėra nei aiškios ir tikslios teisinės sąvokos BESP užduotis apibrėžties, nei nusistovėjusios teisinės koncepcijos, kuri galutinai nustatytų, kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad valstybė narė galėtų pagrįstai remtis BESP užduoties buvimu ir apsauga arba šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos pirmosios sąlygos, arba EB 86 straipsnio 2 dalies prasme.

166    Kalbant apie įgaliojimus apibrėžti BESP užduoties pobūdį ir taikymo sritį Sutarties prasme bei kontrolės, kurią šiomis aplinkybėmis turi vykdyti Bendrijos institucijos, apimtį, iš Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 22 punkto (žr. šio sprendimo 12 punktą) ir iš Pirmosios instancijos teismo praktikos matyti, kad valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti, ką jos laiko bendros ekonominės svarbos paslaugomis, ir kad valstybės narės nustatytas šių paslaugų apibrėžimas gali būti Komisijos ginčijamas tik esant akivaizdžiai klaidai (žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Olsen prieš Komisiją, T‑17/02, Rink. p. II‑2031, 216 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

167    Šią valstybės narės prerogatyvą apibrėžti BESP patvirtina tai, kad Bendrijai nesuteikta speciali kompetencija ir kad Bendrijos teisėje nėra tikslaus ir išsamaus BESP sąvokos apibrėžimo. Iš tikrųjų BESP užduoties pobūdžio ir taikymo srities apibrėžimas ypatingose veiklos srityse, kurios nepriklauso Bendrijos kompetencijai EB 5 straipsnio pirmosios pastraipos prasme arba priklauso tik Bendrijos ribotai ar pasidalijamajai kompetencijai pagal minėto straipsnio antrąją pastraipą, iš esmės priklauso valstybėms narėms. Taigi, kaip tai tvirtina atsakovė ir Airija, sveikatos priežiūros sritis priklauso beveik išimtinei valstybių narių kompetencijai. Šioje srityje pagal EB 152 straipsnio 1 ir 5 dalis Bendrija gali imtis tik teisiškai neprivalomų veiksmų, visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą. Iš to darytina išvada, kad šiomis aplinkybėmis BESP įpareigojimų apibrėžimas taip pat visų pirma priklauso valstybių narių kompetencijai. Be to, šį kompetencijos padalijimą bendrai atskleidžia EB 16 straipsnis, pagal kurį atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp Sąjungos bendrųjų vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir koks yra jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, Bendrija ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir šios Sutarties taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, padedančiomis joms atlikti savo užduotis.

168    Šiuo atžvilgiu ieškovės nepagrįstai remiasi šio sprendimo 100 punkte nurodytu 1985 m. kovo 20 d. Sprendimu Italija prieš Komisiją (30 punktu), kad įrodytų, jog būtina visiška Bendrijos institucijų kontrolė tikrinant BESP užduoties buvimą sveikatos apsaugos srityje. Iš tikrųjų iš minėto sprendimo matyti, kad valstybės narės teisė veikti ir atitinkamai teisė apibrėžti BESP pagal EB 86 straipsnio 2 dalį nėra neribota ir negali būti savo nuožiūra įgyvendinama vien tik siekiant, kad konkrečiam sektoriui, pavyzdžiui, telekomunikacijų, nebūtų taikomos konkurencijos taisyklės.

169    Todėl valstybių narių diskrecijos apibrėžti BESP įgyvendinimo kontrolė, kurią Bendrijos institucijos įgaliotos vykdyti, apsiriboja tik patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos. Taigi ginčijamame sprendime (44 punktas) Komisija teisėtai įgyvendino minėtą kontrolę nagrinėdama, ar Airijos vertinime, susijusiame su BESP užduoties buvimu ir SSD įpareigojimų pripažinimu BESP įpareigojimais, nepadaryta akivaizdi klaida.

170    Todėl kaltinimui, susijusiam su neteisėtu nagrinėjamos BESP apibrėžimo delegavimu Airijos valdžios institucijoms ir minėtų institucijų vertinimo visiškos kontrolės nebuvimu atsižvelgiant į objektyvų ir tikslų BESP apibrėžimą Bendrijos teisėje, negalima pritarti.

 iii) Dėl BESP užduoties buvimo šiuo atveju

–       1) Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo

171    Reikia išsiaiškinti, ar ginčijamame sprendime Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad priemonės, apie kurias pranešė Airija, buvo susijusios su BESP užduotimi šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos pirmosios sąlygos arba EB 86 straipsnio 2 dalies prasme.

172    Visų pirma šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nors valstybė narė turi didelę diskreciją apibrėžti, ką ji laiko BESP, nurodydama BESP užduoties buvimą ir apsaugos būtinybę, ji privalo užtikrinti, kad šioji atitiktų tam tikrus minimalius bendrus kiekvienos BESP kriterijus EB sutarties prasme, kurie konkrečiai nustatyti Teisingumo Teismo praktikoje, ir įrodyti, kad šiuo atveju minėti kriterijai įvykdyti. Būtent, kalbama apie viešosios valdžios akto, kuriuo nagrinėjamiems ūkio subjektams pavesta BESP užduotis, buvimą bei minėtos užduoties visuotinį ir privalomą pobūdį. Atvirkščiai, jei valstybė nepateikia įrodymų apie kriterijų įvykdymą ar jų nesilaiko, tai gali būti pripažinta akivaizdžia vertinimo klaida, už kurią Komisija turi skirti sankcijas, jei pati nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su EB 86 straipsnio 2 dalimi, valstybė narė turi nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad nagrinėjama paslauga dėl savo specifinio pobūdžio verta būti pripažinta BESP ir išskirta iš kitos ekonominės veiklos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 97 punkte minėto sprendimo Merci Convenzionali Porto di Genova 27 punktą ir šio sprendimo 131 punkte minėto sprendimo Enirisorse 33 ir 34 punktus). Iš tikrųjų be tokio motyvavimo netgi ir nedidelė Bendrijos institucijų kontrolė, susijusi su šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta pirmąja sąlyga bei EB 86 straipsnio 2 dalimi, dėl valstybės narės įgyvendinant savo diskreciją padarytos akivaizdžios vertinimo klaidos būtų neįmanoma.

173    Būtent atsižvelgiant į šiuos samprotavimus reikia nagrinėti ieškovių kaltinimus, kuriais siekiama įrodyti, kad šiuo atveju Komisija klaidingai pripažino BESP užduoties buvimą.

–       2) Dėl nagrinėjamos BESP užduoties tapatumo ir pobūdžio

174    Šiuo atveju šalys nesutaria dėl BESP užduoties, kuri yra ginčijamo sprendimo dalykas ir todėl priemonė, apie kurią pranešta, tapatumo ir pobūdžio. Iš esmės ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas susijęs tik su SSD įpareigojimais, kurių pripažinimą BESP patvirtina Komisija. Kita vertus, ginčijamame sprendime nenagrinėjamas klausimas, ar SSD paslaugos kaip tokios yra BESP, bet kuriuo atveju taip nėra (žr. šio sprendimo 110 punktą). Atsakovė ir Airija atsako, kad atsižvelgiant į neatsiejamą ryšį tarp SSD paslaugų ir SSD įpareigojimų, kurie reguliuoja pirmųjų teikimą, ginčijamame sprendime pripažįstant, kad SSD įpareigojimai yra BESP įpareigojimai, taip pat neišvengiamai pripažįstama SSD paslaugoms kaip tokioms būdinga BESP.

175    Tiesa, skundžiamame sprendime iš pradžių, visų pirma 41–49 punktuose, kurie vadinasi „Viešosios paslaugos įpareigojimai“, nagrinėjami SSD įpareigojimai, t. y. vienodi tarifai, atvira narystė, draudimas visam gyvenimui ir minimalios paslaugos, ir paaiškinamos priežastys, dėl kurių pastarieji turi būti pripažinti BESP įpareigojimais. Taigi nors ginčijamame sprendime aiškiai nepasisakyta dėl to, ar SSD paslaugos kaip tokios arba apskritai Airijos SSD sistema taip pat yra BESP, minėto sprendimo 41–47 punktuose nurodyta, kad „(SSD) įpareigojimai nustatyti siekiant užtikrinti bendrojo intereso užduoties vykdymą, t. y. galimybę kiekvienam Airijoje gyvenančiam asmeniui gauti tam tikro lygio SSD (paslaugas) už prieinamą kainą ir panašios kokybės“. Be to, ginčijamo sprendimo 48 punkte Komisija pripažįsta, kad Airijos valdžios institucijos nepadarė akivaizdžios klaidos „į sąvoką BESP įtraukdamos paslaugas, kurios teikiamos ne pagal bazinę socialinės apsaugos sistemą“. Šios išvados patvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija taip pat bent jau implicitiškai pripažino, jog SSD paslaugoms kaip tokioms būdinga BESP. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į neatsiejamą ryšį tarp SSD įpareigojimų ir SSD paslaugų, Komisija negalėjo vertinti tik SSD įpareigojimų taip pat neatsižvelgdama ir į SSD paslaugas, kurios yra minėtų įpareigojimų dalykas ir kurios teikiamos laikantis minėtų įpareigojimų.

176    Todėl, priešingai nei mano ieškovės, ginčijamame sprendime kartu pripažįstama, kad SSD įpareigojimai yra BESP įpareigojimai ir kad SSD paslaugos yra BESP užduotis.

–       3) Dėl ūkio subjektų veiklos reglamentavimo ir viešosios valdžios aktu pavestos BESP užduoties buvimo atribojimo

177    Ieškovės ginčija BESP užduoties buvimą manydamos, kad nagrinėjami teisės aktai tik nustato visų SSD draudikų veiklai „paprastus“ reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus ir tai nereiškia viešosios valdžios aktu apibrėžtos ypatingos užduoties paskyrimo.

178    Visų pirma iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad iš esmės nagrinėjamos paslaugos teikimui turi būti būdingas bendras arba viešas interesas. Šiuo atžvilgiu BESP pirmiausia skiriasi nuo paslaugų, kuriomis tenkinamas privatus interesas, nors šis gali būti daugiau ar mažiau kolektyvinis ar valstybės pripažintas teisėtu ar naudingu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 97 punkte minėto sprendimo Züchner 7 punktą ir šio sprendimo 98 punkte minėto sprendimo GVL prieš Komisiją 31 ir 32 punktus). Be to, kaip tvirtina ieškovės, valstybės narės nurodytas bendrasis ar viešasis interesas neturi apsiriboti tam tikrų taisyklių nustatymu nagrinėjamoje rinkoje ar valstybės leidimų išdavimu atitinkamų ūkio subjektų prekybos veiklai. Iš tikrųjų vien tai, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas bendrojo intereso sumetimais plačiąja prasme nustato tam tikras leidimų, veiklos ar kontrolės taisykles visiems to sektoriaus ūkio subjektams, iš esmės nereiškia BESP užduoties (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 98 punkte minėto sprendimo GVL prieš Komisiją 32 punktą ir šio sprendimo 98 punkte minėto sprendimo GB‑Inno‑BM 22 punktą).

179    Kita vertus, BESP užduoties pavedimas nebūtinai reiškia, kad ūkio subjektui, kuriam pavesta minėta užduotis, suteikiama išimtinė ar speciali teisė ją vykdyti. Iš kartu skaitomų EB 86 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad reikia atriboti, viena vertus, ūkio subjektui suteiktą specialią ar išimtinę teisę ir, antra vertus, BESP užduotį, kuri prireikus susiejama su šia teise (šiuo atžvilgiu žr. šio sprendimo 97 punkte minėto sprendimo Merci Convenzionali Porto di Genova 9 ir 27 punktus, šio sprendimo 97 punkte minėto sprendimo Almelo 46–50 punktus ir šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Albany 98 ir 104–111 punktus). Specialios ar išimtinės teisės suteikimas ūkio subjektui yra tik priemonė, kuri gali būti pateisinta, leidžianti minėtam ūkio subjektui atlikti BESP užduotį. Todėl, kaip tai tvirtina Nyderlandų Karalystė, Komisija nepadarė klaidos ginčijamo sprendimo 47 punkte padarydama išvadą, susijusią su Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 14 ir 15 punktais, kad BESP užduoties pavedimas taip pat gali reikšti daugumai, netgi visiems toje pačioje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, nustatytą įpareigojimą (dėl BESP užduoties, kuri pavesta pagal viešosios teisės reglamentuojamą neišimtinę koncesiją žr. šio sprendimo 97 punkte minėto sprendimo Almelo 47 punktą).

180    Todėl negalima pritarti ieškovių argumentui, kad nėra BESP užduoties, nes tam tikri įpareigojimai nustatyti visiems SSD draudikams.

181    Antra, iš esmės primintina, kad tiek šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark Teisingumo Teismo nustatyta pirmoji sąlyga, tiek ir pati EB 86 straipsnio 2 dalies formuluotė reikalauja, kad nagrinėjamam ūkio subjektui BESP užduotis būtų patikėta viešosios valdžios institucijų aktu ir kad jame būtų aiškiai apibrėžta nagrinėjama BESP (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 97 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Züchner 7 punktą; 1989 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahmed Saeed Flugreisen, 66/86, Rink. p. 803, 55 punktą; šio sprendimo 97 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo GT‑Link 51 punktą ir šio sprendimo 89 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Altmark 89 punktą; šio sprendimo 166 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Olsen prieš Komisiją 186 punktą).

182    Šiuo atveju, priešingai nei teigia ieškovės, atitinkami Airijos teisės aktai nėra tam tikri teisės aktai ar leidimas, susijęs su SSD draudikų veikla, o jie laikytini viešosios valdžios institucijų aktu, nustatančiu ir apibrėžiančiu ypatingą užduotį, kuri vykdoma teikiant SSD paslaugas laikantis SSD įpareigojimų. Iš tikrųjų pakeisto 1994 m. Health Insurance Act su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2001 m. Health Insurance Act ir 1996 m. Health Insurance Regulations (žr. šio sprendimo 16 punktą), 7–10 straipsniai išsamiai apibrėžia SSD įpareigojimus, kaip antai vienodus tarifus, atvirą narystę, draudimą visam gyvenimui ir minimalias paslaugas, kurie pagal minėtus teisės aktus taikomi visiems draudikams. Beje, siekiant nurodyto tikslo tarnauti bendrajam interesui ir šiuo metu leidžiant maždaug pusei Airijos gyventojų įsigyti pasirenkamą draudimą tam tikrai sveikatos priežiūrai, visų pirma gydymui ligoninėje, minėti SSD įpareigojimai riboja SSD draudikų komercinę laisvę daug daugiau nei paprastos leidimo vykdyti veiklą konkrečiame sektoriuje sąlygos (žr. 191 ir paskesnius punktus).

183    Taip pat Pirmosios instancijos teismas mano, kad minėti teisės aktai atitinka sąlygą, pagal kurią nagrinėjami BESP įpareigojimai turi būti apibrėžti aiškiai ir tiksliai šio sprendimo 89 punkte minėto sprendimo Altmark prasme (89 punktas), o to ieškovės neginčija. Be to, kadangi Airijos pasirinkta sistema nenumato išimtinių ar specialių teisių suteikimo ir šią užduotį turi vykdyti visi Airijos SSD rinkoje veikiantys ūkio subjektai, o valstybė narė gali tai pasirinkti (žr. šio sprendimo 179 punktą), priešingai tam, ką, atrodo, teigia ieškovės, negalima reikalauti, kad kiekvienam ūkio subjektui atskirai, kuriam taikomi SSD įpareigojimai, aktu ar individualiu įgaliojimu būtų patikėta minėta užduotis.

184    Todėl atmestinas kaltinimas, susijęs su „paprastų“ reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimų taikymu SSD draudikų veiklai bei viešosios valdžios institucijų akto, kuris nustato ir paskiria BESP užduotį, nebuvimu.

–       4) Dėl paslaugų, susijusių su BESP užduotimi, visuotinio ir privalomojo pobūdžio

185    Darydamos išvadą, kad šiuo atveju nėra BESP užduoties, ieškovės remiasi tuo, kad SSD paslaugos nėra visuotinės ir privalomos.

Bendros pastabos

186    Visų pirma dėl SSD paslaugų apibūdinimo reikia pripažinti, kad, priešingai ieškovių pateiktam teiginiui, iš Bendrijos teisės nematyti, jog tam, kad būtų pripažinta BESP, nagrinėjama paslauga turi būti visuotinė paslauga siaurąja prasme kaip, pavyzdžiui, valstybinė socialinės apsaugos sistema. Iš tikrųjų visuotinės paslaugos sąvoka Bendrijos teisės prasme nereiškia, kad nagrinėjama paslauga turi tenkinti bendrą visų gyventojų poreikį ar turi būti teikiama visoje teritorijoje (šiuo atžvilgiu žr. šio sprendimo 181 punkte minėto sprendimo Ahmed Saeed Flugreisen 55 punktą, šio sprendimo 97 punkte minėto sprendimo Corsica Ferries France 45 punktą ir šio sprendimo 166 punkte minėto sprendimo Olsen prieš Komisiją 186 ir paskesnius punktus). Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 47 punkte, remiantis Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 14 punktu, nors šie požymiai atitinka klasikinės BESP rūšį, kuri labiausiai paplitusi valstybėse narėse, tai nereiškia, kad nėra kitų taip pat leidžiamų BESP rūšių, kurias įgyvendindamos savo diskreciją valstybės narės teisėtai gali pasirinkti.

187    Todėl ta aplinkybė, kad nagrinėjamų BESP įpareigojimų taikymo sritis teritorijos atžvilgiu ir materialioji taikymo sritis tik ribota ar kad atitinkamomis paslaugomis naudojasi tik santykinai ribota naudotojų grupė, nebūtinai paneigia visuotinį BESP užduoties pobūdį Bendrijos teisės prasme. Iš to matyti, kad siauras ieškovės BESP visuotinio pobūdžio aiškinimas, kuris grindžiamas tam tikrais Komisijos pranešimais ar dokumentais, o jų turinys, be kita ko, nėra teisiškai įpareigojantis, nesuderinamas su valstybių narių turimos diskrecijos apibrėžti BESP užduotį apimtimi. Todėl minėtas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

188    Dėl argumento, kad SSD paslaugos yra tik pasirenkamos finansinės paslaugos, netgi „prabangos“ paslaugos, skirtos užtikrinti papildomą draudimą, palyginti su visuotinėmis privalomomis paslaugomis, kurios numatytos pagal valstybinę sveikatos draudimo sistemą, pažymėtina, kad iš tikrųjų nagrinėjamos paslaugos privalomas pobūdis yra esminė BESP užduoties egzistavimo sąlyga Bendrijos teisės prasme. Šis privalomas pobūdis turi būti suprantamas taip, kad ūkio subjektai, kuriems viešosios valdžios institucijų aktu patikėta BESP užduotis, iš esmės rinkoje privalo teikti nagrinėjamą paslaugą laikydamiesi BESP įpareigojimų, kurie reglamentuoja minėtos paslaugos teikimą. Ūkio subjekto, kuriam patikėta BESP užduotis, požiūriu šis privalomas pobūdis, kuris pats savaime prieštarauja prekybos laisvei ir laisvos konkurencijos principui, be kita ko, ir visų pirma, jei suteikiama išimtinė ar speciali teisė, gali reikšti pareigą vykdyti tam tikrą prekybos veiklą neatsižvelgiant į su ja susijusias sąnaudas (taip pat šiuo klausimu žr. Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 14 punktą). Tokiu atveju šis įpareigojimas yra atlyginimas už BESP užduoties ir rinkos padėties, kurią su ja susieja aktas, kuriuo patikėta ši užduotis, apsaugą. Nesant išimtinės ar specialios teisės BESP užduoties privalomas pobūdis gali pasireikšti viešosios valdžios institucijų akte numatytu nagrinėjamo ūkio subjekto įpareigojimu teikti tam tikras paslaugas kiekvienam piliečiui, kuris dėl to kreipiasi (taip pat šiuo klausimu žr. Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 15 punktą).

189    Vis dėlto, atvirkščiai nei mano ieškovės, privalomas BESP užduoties pobūdis nesuponuoja, kad viešosios valdžios institucijos atitinkamam ūkio subjektui nustato įpareigojimą teikti iš anksto aiškiai nustatyto turinio paslaugas kaip, pavyzdžiui, VHI teikiamas planas P (žr. šio sprendimo 14 punktą). Iš tikrųjų privalomas BESP užduoties pobūdis nereiškia, kad ūkio subjektui rinkoje nepalikta tam tikra laisvė, įskaitant jo numatomų teikti paslaugų turinį ir kainos nustatymą. Tokiomis aplinkybėmis užtikrinama minimali ūkio subjektų veiksmų laisvė ir todėl su nagrinėjamų paslaugų kokybe ir turiniu susijusi konkurencija, o tai Bendrijos interesų sumetimais riboja konkurencijos ribojimo apimtį, kuri paprastai kyla iš BESP užduoties nustatymo, nors nedaro poveikio pastarosios tikslams.

190    Iš to matyti, kad jei nesuteikiama išimtinė ar speciali teisė tam, kad paslauga būtų laikoma privalomo pobūdžio, pakanka, kad ūkio subjektui, kuriam pavesta tokia užduotis, būtų nustatytas įpareigojimas minėtą paslaugą teikti kiekvienam naudotojui, kuris dėl to kreipiasi. Kitaip tariant, privalomas paslaugos pobūdis ir todėl BESP įpareigojimo buvimas nustatomi tada, kai paslaugos teikėjas nekintamomis sąlygomis privalo sudaryti sutartį, negalėdamas neigiamai atsakyti kitai sutarties šaliai. Ši aplinkybė leidžia atskirti su BESP užduotimi susijusią paslaugą nuo bet kurios kitos rinkoje teikiamos paslaugos ir todėl nuo bet kurios kitos visiškai laisvai vykdomos veiklos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 97 punkte minėto sprendimo GT‑Link 53 punktą ir šio sprendimo 97 punkte minėto sprendimo Merci Convenzionali Porto di Genova 27 punktą).

Taikymas šioje byloje

191    Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad iš visiems Airijos SSD draudikams nustatytų atskirų SSD įpareigojimų visumos, t. y. atviros narystės, vienodų tarifų, draudimo visam gyvenimui ir minimalių išmokų įpareigojimų, darytina išvada, kad SSD paslaugos laikytinos privalomomis.

192    Iš tikrųjų atviros narystės įpareigojimo (pakeisto 1994 m. Health Insurance Act 8 straipsnis), t. y. APM draudiko įpareigojimo sudaryti sutartį su kiekvienu asmeniu, kuris dėl to kreipiasi neatsižvelgiant į to asmens amžių, lytį ir sveikatos būklę, pakanka tam, kad atitinkamos SSD paslaugos būtų pripažintos privalomomis. Šį privalomą pobūdį dar sustiprina ta aplinkybė, kad be įpareigojimo sudaryti sutartį nustatyti dar kiti įpareigojimai, kurie riboja SSD draudikų komercijos laisvę nustatant SSD sutarčių turinį, t. y. vienodų tarifų, draudimo visam gyvenimui ir minimalių išmokų įpareigojimai.

193    Iš tikrųjų pagal vienodų tarifų įpareigojimą, kai SSD draudikas rinkoje siūlo SSD draudimą, jis atitinkamas SSD paslaugas privalo teikti už vienodą kainą, kad ir kokia būtų apdraustojo asmens padėtis, sveikatos būklės raida ir prašymų padengti išlaidas dažnumas (pakeisto 1994 m. Health Insurance Act 7 straipsnis). Be to, dėl įpareigojimo drausti visam gyvenimui po to, kai apdraustasis asmuo sudaro sutartį dėl tokio draudimo, SSD draudikas vienašališkai negali nutraukti SSD sutarties ir taip pat negali atsisakyti ją atnaujinti, kai apdraustasis asmuo to prašo (pakeisto 1994 m. Health Insurance Act 9 straipsnis). Galiausiai pabrėžtina, kad su minimaliomis išmokomis susijusios taisyklės numato, kad išmokėdami kompensacijas už apdraustąją sveikatos priežiūrą SSD draudikai turi atsižvelgti į turėtas minimalias išlaidų sumas ir procentines išraiškas (pakeisto 1994 m. Health Insurance Act 10 straipsnis, skaitomas kartu su teisės aktais dėl minimalių išmokų).

194    Šiuo atžvilgiu ieškovės tvirtino, kad minimalių išmokų įpareigojimo nepakanka BESP užduoties buvimui pripažinti, nes taip apibrėžtas draudimo lygis yra toks žemas, kad praktikoje šį lygį labai viršija netgi rinkoje plačiai siūlomi draudimo planai, pavyzdžiui, VHI „planas A“. Taigi šis argumentas nepaneigia reikalavimų, kuriuos SSD draudikams nustato SSD įpareigojimai, privalomo pobūdžio. Viena vertus, taip neatsižvelgiama į tai, jog privalomas BESP užduoties pobūdis nereikalauja, kad įstatymas nustatytų ir iš anksto apibrėžtų konkrečios paslaugos teikimą visiškai apribodamas nagrinėjamo ūkio subjekto komercijos laisvę (žr. šio sprendimo 188 punktą). Kita vertus, rinkoje nustatyta komercinė praktika, netgi jei apskritai pagal ją teikiama paslauga, kurios lygis viršija nustatytas minimalias paslaugas, negali pakeisti teisės aktuose nustatytos pareigos pobūdžio teikti minimalias paslaugas, į kurias privalo atsižvelgti kiekvienas SSD draudikas bet kokiomis aplinkybėmis.

195    Taip pat SSD paslaugų pripažinimui visuotinėmis ir privalomomis paslaugomis neturi įtakos ir argumentas, kad minėtos paslaugos yra pasirenkamos ta prasme, kad jų teikimas priklauso tiek nuo draudikų, tiek ir nuo apdraustųjų asmenų laisvo pasirinkimo, todėl minėtos paslaugos nepakeičia visuotinių ar bazinių socialinės apsaugos paslaugų. Viena vertus, BESP užduoties privalomo pobūdžio pripažinimui nekliudo ta aplinkybė, kad vartotojai gali nuspręsti nesikreipti dėl nagrinėjamų paslaugų teikimo, nes valstybė mano, kad bendrai atsižvelgiant į socialinę ir sveikatos apsaugos politiką minėta paslauga patenkina didelės gyventojų dalies (šiuo atveju dabar apie 50 % Airijos gyventojų) realų poreikį ir todėl yra prieinama dėl minėtos paslaugos teikėjui nustatyto įpareigojimo sudaryti sutartį. Iš tikrųjų BESP užduoties visuotinio ir privalomo pobūdžio nelemia abipusis įpareigojimas sudaryti sutartį, t. y. šiuo atveju privaloma SSD narystė. Kaip tai pripažįsta pačios ieškovės atsiliepimo į ieškinį 29 punkte, šio sprendimo 101 punkte minėtas sprendimas Albany (98 ir tolesni punktai) nepateikia jokio kito aiškinimo, nes bet kuriuo atveju minėtoje byloje nagrinėta privaloma narystė papildomos pensijos sistemoje nebuvo lemiama Teisingumo Teismui minėtą sistemą pripažįstant susijusia su BESP užduotimi.

196    Kita vertus, atsižvelgiant į nagrinėjamos BESP užduoties pobūdį, kuri grindžiama visiems SSD draudikams nustatytais SSD įpareigojimais, nesusijusiais su specialia ar išimtine teise, galimybė draudikui savanoriškai pasitraukti iš Airijos SSD rinkos neturi įtakos atitinkamos SSD paslaugos teikimo tęstinumui ir todėl jos visuotinumui bei prieinamumui. Todėl atsižvelgiant į tai, kad nusprendęs rinkoje teikti draudimo paslaugas SSD draudikas turi visiškai laikytis SSD įpareigojimų, vien tik galimybė SSD draudikui visiškai atsisakyti teikti SSD paslaugas ir išeiti iš rinkos taip pat nesusijusi su minėtų paslaugų visuotiniu ir privalomu pobūdžiu.

197    Be to, ieškovės tvirtina, kad visuotiniam ir privalomam SSD paslaugų pobūdžiui prieštarauja tam tikros įstatyme numatytos išimtys, susijusios su atvira naryste (pakeisto 1994 m. Healt Insurance Act 8 straipsnis, skaitomas kartu su 1994 m. Health Insurance Act 1996 m. (Open Enrolment) Regulations). Iš tikrųjų SSD draudikai gali nepriimti 65 m. ir vyresnių asmenų, kurie pageidauja sudaryti SSD draudimo sutartį pirmą kartą (1994 m. Health Insurance Act 1996 m. (Open Enrolment) Regulations 6 straipsnis). SSD draudimu apsidraudusiems vyresniems nei 65 m. asmenims SSD draudikai gali nustatyti pirminius laukimo laikotarpius, susijusius su prašymais padengti išlaidas, kurie iš esmės asmenims iki 55 metų trunka 26 savaites, o asmenims nuo 55 iki 65 metų – 52 savaites (1994 m. Health Insurance Act 1996 m. (Open Enrolment) Regulations 7 straipsnis). Dėl jau sergančių asmenų, jei jie turi teisę tapti nariais, minėtiems asmenims atsižvelgiant į jų amžių gali būti nustatyti nuo penkerių iki dešimties metų laukimo laikotarpiai, susiję su išlaidų už tam tikrą sveikatos priežiūrą kompensavimu (1994 m. Health Insurance Act 1996 m. (Open Enrolment) Regulations 8 straipsnis). Iš esmės šiuo atžvilgiu atsakovė ir Airija atsakė, kad, viena vertus, minėtos išimtys nežymiai riboja atviros narystės įpareigojimo faktinę taikymo sritį ir kad, kita vertus, bet kuriuo atveju jos yra teisėtos ir objektyviai pateisinamos priemonės Airijos SSD rinkai, kuriai nustatyti SSD įpareigojimai, nuo veiklos sutrikimų ir piktnaudžiavimo apsaugoti.

198    Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas mano, kad netgi tuo atveju, jei nepriimami SSD draudimu niekada nesidraudę vyresni nei 65 m. asmenys (kurie ieškovių tvirtinimu teoriškai gali sudaryti 8 % Airijos gyventojų), minėtos išimties taikymas praktikoje ribotas. Iš tikrųjų, viena vertus, kaip tai pabrėžia atsakovė, minėta išimtis netaikoma asmenims, kurie yra ar jau buvo SSD nariai ir nori atnaujinti narystę. Kita vertus, ieškovės neginčijo atsakovės ir Airijos tvirtinimo, kad atsižvelgiant į tai, jog SSD Airijos rinkoje egzistuoja nuo 1957 m., atsirado normali tendencija pirmą kartą SSD draudimu apsidrausti daug jaunesnius žmones negu anksčiau, juo labiau, kad pirminiai draudimo laikotarpiai, didėjantys atsižvelgiant į amžių, papildomai skatina tai padaryti. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis galima tikėtis, kad nepriimtų į SSD asmenų skaičius mažės. Todėl nėra tikėtina, kad praktiškai ateityje galimybė nedrausti vyresnių nei 65 m. asmenų būtų susijusi su dideliu skaičiumi asmenų. Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad minėtas ribotas suvaržymas nesusijęs su ta aplinkybe, kad atvira narystė visiems Airijos gyventojams užtikrina galimybę laisvai apsidrausti SSD.

199    Dėl pirminių laukimo laikotarpių atsakovė ir Airija tvirtino, ir faktiškai ieškovės tam neprieštaravo, kad, nors minėti laikotarpiai laikinai riboja SSD draudimo prieinamumą, jie yra esminės ir teisėtos priemonės siekiant išvengti piktnaudžiavimo, kuris pasireiškia tik laikinu apsidraudimu prieš tai nemokėjus įmokų, siekiant greitai pasigydyti, mokant vienodo tarifo SSD sistemos draudimo įmokas. Šiuo atžvilgiu primintina, kaip tai tvirtina atsakovė ir Airija, kad vienodais tarifais identiškam draudimui nustatant suvienodintas draudimo įmokas (žr. šio sprendimo 192 punktą) siekiama vienodai paskirstyti visų kartų apdraustųjų asmenų išlaidas sveikatos priežiūrai. Taigi galiausiai vienodų tarifų kaip ir atviros narystės tikslas – rizikos pasidalijimas bei kartų solidarumas, t. y. tikslas, kurį pasirenka valstybė narė ir pagal EB 16 straipsnį bei EB 152 straipsnį Bendrijos institucijos jo negali pakeisti (žr. šio sprendimo 167 punktą).

200    Taigi Pirmosios instancijos teismas pripažįsta tikimybę, kad aukščiau aprašyta praktika minėtam tikslui gali kelti pavojų. Be to, kaip tai tvirtina atsakovė, laukimo laikotarpių nebuvimas lemtų tai, kad išaugus prašymų dėl išmokų skaičiui SSD draudikai, siekdami padengti dėl to susidariusias papildomas išlaidas, draudimo įmokas turėtų didinti visiems apdraustiesiems asmenims. Tokia pasekmė prieštarautų visiems apdraustiesiems asmenims užtikrintam SSD draudimo prieinamumo tikslui, t. y. tikslui, kuris taip pat reiškia vienodus tarifus. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas sutinka, kad pirminio laukimo laikotarpiai nesusiję su SSD rinka, kuriai nustatyti atviros narystės ir vienodų tarifų reikalavimai, ir kad minėti laikotarpiai yra tinkama priemonė SSD paslaugos visuotinumui ir prieinamumui suderinti, nes jie leidžia išvengti asmenų, kurie delsia apsidrausti SSD draudimu tol, kol neturi didelių sveikatos priežiūros poreikių, piktnaudžiavimo kartų solidarumu.

201    Iš aukščiau pateiktų samprotavimų darytina išvada, kad atviros narystės, vienodų tarifų, draudimo visam gyvenimui ir minimalių išmokų įpareigojimai Airijos gyventojams užtikrina prieinamas ir patogias SSD paslaugas, o tai pateisina jų pripažinimą visuotinėmis paslaugomis Bendrijos teisės prasme. Negalima pritarti ieškovių argumentui, kad neatsižvelgiant į vienodą draudimo įmokų paskirstymą dėl vienodų tarifų SSD paslaugos nėra visuotinės, nes jos nėra prieinamos visiems Airijos gyventojų socialiniams sluoksniams. Visų pirma, kaip tai nurodyta šio sprendimo 186 punkte, visuotinumo kriterijus nereikalauja, kad praktiškai juo pasinaudotų ar galėtų pasinaudoti visi gyventojai. Antra, bet kuriuo atveju, ta aplinkybė, kad SSD draudimu apsidraudę apie 50 % Airijos gyventojų, rodo, kad SSD paslaugos tenkina labai didelę paklausą Airijos SSD rinkoje ir kad plačiąja prasme jos iš esmės prisideda prie gero socialinės apsaugos sistemos veikimo Airijoje. Trečia, šiuo argumentu neatsižvelgiama į tą aplinkybę, kad, kaip tai pripažįsta pačios ieškovės, Airijos SSD rinkoje siūlomos SSD paslaugos skirstomos į atskiras draudimo grupes, kurios visų pirma apima bazinį draudimą, vidutinį draudimą ir „prabangos“ draudimą, kurių kainos skiriasi ir kurie atitinka skirtingus apdraustųjų asmenų poreikius.

202    Šiame kontekste ta aplinkybė, kad SSD paslaugų kainos nėra reglamentuotos ir nenustatyti jų maksimalūs dydžiai, taip pat nesusijusi su minėtų paslaugų visuotiniu pobūdžiu. Tiesa, nors SSD draudimo įmokos nėra reglamentuotos, iš esmės tokio draudimo tarifų dydį nustato rinkos jėgos, juo labiau, kad dėl vienodų tarifų įpareigojimo nustatytas tarifas suvienodinamas ir taikomas visoms identiško draudimo SSD sutartims ir neatsižvelgiant į apdraustųjų asmenų amžių, lytį bei sveikatos būklę. Taigi dėl minėto tarifų suvienodinimo bei dėl su tarifais susijusios konkurencijos tarp atskirų SSD draudikų, kuriems nustatyti SSD įpareigojimai, visų apdraustųjų asmenų atžvilgiu pernelyg didelio, ekonomiškai neprieinamo tam tikrų grupių asmenims, visų pirma susijusio su baziniu SSD draudimu, tarifo grėsmė praktikoje yra labai ribota. Priešingai, kaip tai pabrėžia Airija, vienodi tarifai leidžia subsidijuoti draudimo įmokas labiausiai pažeidžiamų apdraustųjų asmenų naudai, visų pirma pagyvenusių asmenų ir neįgaliųjų, bei taip užtikrina didesnę galimybę jiems naudotis SSD paslaugomis, o tikėtina, kad šiai galimybei būtų kliūčių ar jos išvis nebūtų rinkoje, kurioje tarifai grindžiami rizika.

203    Be to, visuotinumo kriterijus nereikalauja, kad nagrinėjama paslauga būtų nemokama ar kad būtų teikiama neatsižvelgiant į ekonominį pelningumą. Iš tikrųjų tai, kad tam tikri potencialūs naudotojai neturi reikalingų finansinių išteklių, kad galėtų pasinaudoti visais rinkoje siūlomais SSD draudimais, visų pirma „prabangos“ draudimu, nepaneigia jos visuotinio pobūdžio, jei paslauga visiems klientams siūloma taikant vienodą tarifą, nediskriminuojant bei yra panašios kokybės (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 131 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Corbeau 15 punktą, šio sprendimo 97 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Almelo 48 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ambulanz Glöckner, C‑475/99, Rink. p. I‑8089, 55 punktą).

204    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ieškovių labai bendrai argumentacijai, susijusiai su SSD paslaugų pasirenkamumu, papildomu pobūdžiu ir kad jos yra „prabangos“ paslaugos, negalima pritarti. Be to, kad šiuo atžvilgiu ieškovės neatsižvelgia į skirtingus siūlomo SSD draudimo lygius, jos išsamiai neginčijo atsakovės ir Airijos nurodyto teiginio, kad greta privalomo sveikatos draudimo sistemos Airijos SSD yra antrasis Airijos sveikatos sistemos ramstis, kurio buvimas siejamas su socialinės sanglaudos ir kartų solidarumo privalomu tikslu, kurio siekia Airijos sveikatos politika. Remiantis pastarosios pateiktais paaiškinimais SSD padeda užtikrinti privalomo sveikatos draudimo sistemos veiksmingumą ir pelningumą sumažindama sąnaudų naštą, kuri ją slėgtų visų pirma dėl valstybinėse ligoninėse teikiamos sveikatos priežiūros. Taigi atsižvelgiant į ribotą kontrolę, kurią šioje srityje įgaliotos vykdyti Bendrijos institucijos, minėtų argumentų neginčija nei Komisija, nei Pirmosios instancijos teismas. Todėl reikia pripažinti, kad Airijoje SSD paslaugos naudojamos bendrajam interesui kaip nacionalinės sveikatos sistemos geram valdymui būtina priemonė ir dėl SSD įpareigojimų minėtoms paslaugoms būdinga BESP.

205    Todėl visi ieškovių argumentai, susiję su SSD paslaugų visuotinio ir privalomo pobūdžio nebuvimu, atmestini kaip nepagrįsti.

206    Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 47 punkte esančioje Komisijos išvadoje, kad SSD paslaugos skirtos užtikrinti visiems Airijoje gyvenantiems asmenims tam tikro lygio SSD paslaugas už prieinamą kainą ir panašios kokybės, nepadaryta klaida. Be to, taip pat nėra klaidos ir išvadoje, kad SSD draudikams palikta laisvė nustatyti draudimo įmokas ir apibrėžti SSD draudimo turinį nesusijusi su SSD įpareigojimų pripažinimu BESP įpareigojimais. Juo labiau, kad ši laisvė apsaugo tam tikrą konkurencijos lygį ir nedaro poveikio nagrinėjamos BESP užduoties įgyvendinimui (žr. šio sprendimo 188 punktą).

207    Todėl ginčijamo sprendimo 48 ir 49 punktuose Komisija teisingai nusprendė, kad sąlygos, kurios keliamos, kad SSD paslaugos ir SSD įpareigojimai būtų pripažinti susijusiais su BESP užduotimi, buvo įvykdytos ir kad šiuo atžvilgiu Airija nepadarė akivaizdžios klaidos.

208    Todėl kaltinimas, susijęs su BESP užduoties nebuvimu šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos pirmosios sąlygos ir EB 86 straipsnio 2 dalies prasme, atmestinas.

d)     Dėl aiškiai apibrėžtų RSS kompensacijos apskaičiavimo parametrų sprendime Altmark nustatytos antrosios sąlygos prasme

–       i) Pirminės pastabos

209    Visų pirma Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark (90 punktas) nustatytą antrąją sąlygą parametrai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija už BESP užduoties vykdymą, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto.

210    Šiuo atžvilgiu primintina, kad dėl šio sprendimo 157–160 punktuose nurodytų priežasčių ginčijamo sprendimo 40 punkte analizuodama nagrinėjamų BESP įpareigojimų vykdymo sąnaudas Komisija remiasi tik šio sprendimo 41 punkte minėtu sprendimu Ferring (27 punktas). Remiantis sprendimu Ferring minėta kompensacija turi realiai atitikti ūkio subjekto, kuriam pavestas BESP užduoties vykdymas, turėtas papildomas išlaidas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šis reikalavimas neišvengiamai reiškia tam tikrą kompensacijos kriterijų skaidrumą ir objektyvumą, be kurių Bendrijos institucijos negalėtų atlikti netgi ir antrinės kontrolės.

211    Todėl reikia išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai manyti, bent jau implicitiškai, kad šiuo atveju RSS numatyti kompensacijos kriterijai buvo pakankamai skaidrūs ir objektyvūs, kad atitiktų sprendime Altmark nustatytą antrąją sąlygą.

–       ii) Dėl RSS kompensacijos apskaičiavimo kriterijų objektyvumo ir skaidrumo

212    Iš esmės ieškovės tvirtina (žr. šio sprendimo 113 ir tolesnius punktus), kad RSS kompensacija apskaičiuojama ne pagal objektyvius ir skaidrius kriterijus, o priklauso nuo HIA ir sveikatos ministro plačios diskrecijos daugeliu atžvilgių. Taigi rizikos skirtumo ir visų pirma sveikatos būklės vertinimo koeficiento vertinimas daugiausia priklauso nuo HIA diskrecijos. Tai patvirtina nuo 2003 m. HIA paskelbtos trys skirtingos ataskaitos, kuriose nustatytas nevienodas rizikos skirtumas ir padarytos prieštaringos išvados dėl faktinio rinkos nestabilumo. Be to, HIA ir sveikatos ministras turi plačią diskreciją nuspręsti pradėti RSS mokesčių mokėjimą atsižvelgiant į pasiektą rizikos skirtumo procentinę išraišką.

213    Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pripažinti, kad, priešingai ieškovių teiginiams, HIA ir prireikus sveikatos ministro vertinimo apimtis, susijusi su sprendimu pradėti RSS mokesčių mokėjimą, o šis sprendimas visų pirma reiškia, kad turi būti nustatyti tam tikrą procentinę išraišką viršijantis rizikos skirtumas ir rinkos nestabilumas, yra nesusijęs su klausimu, ar kompensacija apskaičiuojama atsižvelgiant į objektyvius ir skaidrius kriterijus. Iš tikrųjų apskaičiavimas grindžiamas RSS apmokestinamų draudikų pateiktais duomenimis ir todėl atitinkamais jų rizikos profiliais tik priėmus sprendimą pradėti RSS mokesčių mokėjimą. Šiuo atžvilgiu ieškovės painioja rizikos skirtumo nustatymą, kaip išankstinį sprendimo pradėti RSS mokesčių mokėjimo etapą, ir RSS mokesčių forma mokamos RSS kompensacijos apskaičiavimą, kuris priklauso nuo išsamaus kiekvieno SSD draudiko faktinio rizikos profilio ir vidutinio rinkos rizikos profilio palyginimo (šio sprendimo 33 punktas).

214    Kita vertus, netgi jei Airijos valdžios institucijos turi diskreciją apskaičiuojant RSS mokesčius, o tai visų pirma ginčija Airija, savaime ši teisė nėra nesuderinama su objektyvių ir skaidrių parametrų buvimu šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos antrosios sąlygos prasme. Kaip tvirtina Airija, ši sąlyga nedraudžia nacionalinių teisės aktų leidėjui nacionalinėms institucijoms palikti tam tikrą vertinimo teisę nustatant dėl BESP užduoties vykdymo turėtas išlaidas. Atvirkščiai, kaip tai nurodyta Pirmosios instancijos teismo praktikoje, valstybė narė turi plačią diskreciją vertinti ne tik apibrėždama BESP užduotį, bet taip pat ir nustatydama kompensaciją už sąnaudas, kuri priklauso nuo sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją 99 ir 100 punktus). Beje, taip yra būtent dėl to, kad minėtam nustatymui taikoma tik ribota Bendrijos institucijų kontrolė, dėl kurios šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta antroji sąlyga reikalauja, jog minėtos institucijos galėtų patikrinti objektyvių ir skaidrių kriterijų buvimą, o šie kriterijai turi būti apibrėžti taip, kad valstybei narei būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti BESP sąvoka.

215    Todėl ieškovių argumentai, susiję su objektyvių ir skaidrių kompensacijos apskaičiavimo parametrų nebuvimu, dėl to, kad Airijos valdžios institucijos turi diskreciją, yra netinkami ir negali būti priimti.

216    Po to, reikia pripažinti, kad ginčijamo sprendimo 25–30 punktuose (žr. šio sprendimo 38 punktą) Komisija išsamiai nurodo RSS mokesčių nustatymo kriterijus, būdus ir procedūrą. Beje, iš šio sprendimo 31–33 punktuose aprašyto RSS mokesčių apskaičiavimo būdo matyti, kad naudojami atskiri apskaičiavimo parametrai yra aiškiai nustatyti galiojančiuose teisės aktuose, visų pirma RSS II priede. Taigi teisės aktai išsamiai, nediskriminuodami ir skaidriai numato, kad SSD draudikai, kuriems taikoma RSS, turi reguliariai teikti informaciją, susijusią su jų rizikos profiliu ir atitinkamomis išlaidomis, atsižvelgiant į savo apdraustųjų asmenų amžiaus ir lyties grupes (RSS II ir III dalys). Pagal šią informaciją HIA atlieka lyginamąjį vertinimą, kad nustatytų SSD draudikų rizikos skirtumą (RSS IV dalis skaitoma kartu su RSS II priedu), o šis vertinimas savo ruožtu lemia RSS mokesčių apskaičiavimą (RSS V dalis). Galiausiai RSS V dalyje, skaitomoje kartu su RSS II priedu, taip pat numatyti minėto apskaičiavimo parametrai ir išsamios ekonominės bei matematinės formulės, įskaitant perskaičiavimo metodą taikant sveikatos būklės įvertinimo koeficientą.

217    Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas mano, kad vien tik apskaičiavimui taikomų ekonominių ir matematinių formulių sudėtingumas nedaro poveikio atitinkamų kriterijų tikslumui ir aiškumui. Bet kuriuo atveju, ieškovai visai neginčijo minėtų parametrų tikslumo, skaidrumo ir objektyvumo, o iš esmės tik nurodė Airijos valdžios institucijoms suteiktą plačią diskreciją, susijusią su sprendimu pradėti RSS mokesčių mokėjimą, kuris priimamas prieš apskaičiuojant kompensaciją (žr. šio sprendimo 210 ir 211 punktus). Šis samprotavimas taip pat tinka ir RSS II priede nurodytiems sveikatos būklės įvertinimo koeficiento (šiuo metu netaikomas) taikymo kriterijams, kurių turi laikytis HIA, kai nusprendžia atsižvelgti į šį koeficientą bei į maksimalią nustatytą stacionarinio gydymo pajėgumų naudojimo 50 % ribą, nustatydama SSD draudikų rizikos profilius (ginčijamo sprendimo 28 ir 57 punktai).

218    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta anksčiau, negalima kaltinti Komisijos, kad ji vertindama RSS EB 87 straipsnio 1 dalies prasme neatsižvelgė į tam tikrus RSS mokesčių apskaičiavimo parametrus. Be to, Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į šio sprendimo 160 punkte pateiktus samprotavimus, ginčijamo sprendimo 25–30 punktai, nors juose pateiktas tik faktinis RSS pristatymas (žr. šio sprendimo 38 punktą), šiuo atžvilgiu yra pakankamas motyvavimas, į kurio turinį Komisija tinkamai atsižvelgė vertindama nagrinėjamos kompensacijos mechanizmo suderinamumą su EB 87 straipsnio 1 dalimi.

219    Todėl kaltinimas, susijęs su šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta antrąja sąlyga, atmestinas kaip nepagrįstas.

e)     Dėl RSS numatytos kompensacijos būtinumo ir proporcingumo Sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos prasme

 i) Dėl teisminės kontrolės ribų

220    Tiek dėl Komisijos, tiek ir dėl Pirmosios instancijos teismo atliekamos RSS kompensacijos būtinumo ir proporcingumo kontrolės ribų pažymėtina, kad minėta kontrolė neišvengiamai ribota atsižvelgiant į tai, kad Airija RSS pateisino BESP užduoties buvimu (žr. šio sprendimo 166 punktą). Viena vertus, atsižvelgiant į valstybės narės diskreciją apibrėžti BESP ir jos įgyvendinimo sąlygas, įskaitant įvertinti dėl jos vykdymo turėtas papildomas išlaidas, kurios priklauso nuo sudėtingų ekonominių aplinkybių, Komisijos kontrolė, kurią šiuo atžvilgiu ji įgaliota vykdyti, apsiriboja tik patikrinimu, ar nepadaryta akivaizdi klaida (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją 100 punktą ir šio sprendimo 166 punkte minėto sprendimo Olsen prieš Komisiją 216 punktą). Antra vertus, iš to matyti, kad šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismo atliekama Komisijos vertinimo kontrolė negali peržengti tų pačių ribų, todėl Pirmosios instancijos teismas tik nagrinėja, ar Komisija teisingai konstatavo, kad yra akivaizdi valstybės narės padaryta klaida arba atmetė tokios klaidos buvimą.

221    Be to, minėta kontrolė reikalauja, kad Bendrijos teismas nustatytų, ar ieškovės pateiktų įrodymų pakanka tam, kad ginčijamame sprendime esantis pateiktų sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimas pasirodytų neįtikinamas (pagal analogiją žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 59 punktą). Išskyrus minėtą įtikinamumo vertinimą, Pirmosios instancijos teismas negali pakeisti minėto sprendimo autoriaus atlikto atitinkamų sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimo savuoju vertinimu. Todėl Pirmosios instancijos teismo kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar Komisija laikėsi proceso ir motyvavimo taisyklių, ar faktai iš esmės teisingi, ar nėra teisės klaidos, akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 101 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją, 101 punktą; 2005 m. gegužės 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Saxonia Edelmetalle prieš Komisiją, T‑111/01 ir T‑133/01, Rink. p. II‑1579, 91 punktą; šio sprendimo 166 punkte minėto sprendimo Olsen prieš Komisiją 266 punktą ir 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją, T‑349/03, Rink. p. II‑2197, 138 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

222    Be to, konkrečiau kalbant apie kompensacijos už BESP užduoties, kaip ji apibrėžta visuotinio taikymo akte, vykdymą proporcingumą, teismų praktikoje nurodyta, kad minėta kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar numatyta kompensacija būtina, kad nagrinėjama BESP užduotis galėtų būti atlikta ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 99 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 53 punktą ir šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Albany 107 ir 111 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką) arba, atvirkščiai, ar nagrinėjama priemonė yra akivaizdžiai netinkama, atsižvelgiant į siekiamą tikslą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 118 punkte minėto sprendimo Boehringer prieš Tarybą 73 ir 74 punktus).

223    Todėl ieškovių teiginys, kad šiomis aplinkybėmis turi būti vykdoma visiška kontrolė, atmestinas kaip nepagrįstas. (žr. šio sprendimo 118 punktą).

 ii) Dėl kompensacijos, kuri mokama kaip RSS mokesčiai, būtinumo ir proporcingumo

–       1) Pirminės pastabos

224    Visų pirma kalbant apie RSS numatytos kompensacijos būtinumą ir proporcingumą primintina, kad šalys sutaria ir pripažįsta, jog šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta trečioji sąlyga nemažai sutSSDa su proporcingumo kriterijumi, kuris nustatytas Bendrijos teismų praktikoje dėl EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo. Todėl jų analizė mutatis mutandis taikoma antrajam pagrindui, susijusiam su minėtos nuostatos pažeidimu. Kita vertus, kiek šalys nesutaria dėl RSS numatytos kompensacijos proporcingumo vertinimo, kiek tai susiję su poreikiu atsižvelgti į atitinkamo ūkio subjekto veiksmingumą ir jo poveikį nustatant minėtą kompensaciją, šiuo klausimu argumentus Pirmosios instancijos teismas nagrinės kartu su kaltinimu, susijusiu su šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta ketvirtąja sąlyga.

225    Taip pat primintina, kad, ieškovių nuomone, šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta trečioji sąlyga, t. y. kompensacijos būtinumas, neįvykdyta. Visų pirma šiuo atžvilgiu Komisija neišnagrinėjo visų susijusių aplinkybių, o tai reiškia, kad padarė teisės klaidą ir su ginčijamo sprendimo motyvavimu susijusią klaidą dėl proporcingumo kriterijaus vertinimo. Antra, SSD įpareigojimų laikymasis SSD draudikams nesukuria finansinės naštos, nes šie savo pelningumą gali apsaugoti komercinėmis priemonėmis. Viena vertus, SSD draudikai gali apsisaugoti nuo „blogos“ rizikos, pavyzdžiui, atsisakydami naujų vyresnių kaip 65 m. amžiaus narių arba sergantiems asmenims nustatydami ilgus laukimo laikotarpius. Kita vertus, jie gali pakeisti sutartines sąlygas ir draudimo įmokas diferencijuoti atsižvelgdami į riziką, bei taip didesnių draudimo įmokų pagalba kompensuoti su „bloga“ rizika, kurią jie privalo drausti pagal SSD įpareigojimus, susijusias didesnes išlaidas. Trečia, bet kuriuo atveju, kadangi nėra ryšio tarp sąnaudų, patirtų dėl SSD įpareigojimų, ir RSS, pastaroji negali kompensuoti minėtų išlaidų. RSS mokesčiai apskaičiuojami remiantis SSD draudikų rizikos skirtumu ir nepriklauso nuo realių išlaidų apskaičiavimo, kurios turėtos dėl SSD įpareigojimų laikymosi. Be to, RSS siekiama kompensuoti SSD paslaugų teikimo sąnaudas kaip tokias, kurios visgi – ginčijamo sprendimo prasme– nėra BESP. Taigi toks abstraktus SSD įpareigojimų ir SSD draudiko išlaidų ryšys nepakankamas ir neatitinka reikalavimo, pagal kurį RSS griežtai taikoma tik aiškiai apskaičiuotoms išlaidoms. Ketvirta, RSS netgi nėra skirta „blogai“ rizikai kompensuoti. RSS neatsižvelgia į draudimo įmokas ir SSD draudikų pajamas, kurios gali kompensuoti minėtą riziką, ir todėl neįmanoma įvertinti, ar „bloga“ rizika sukuria SSD draudikui gryną finansinę naštą. Beje, dėl Komisijos argumento, kad RSS neatsižvelgia į vidutines sąnaudas prašymams padengti išlaidas ir taip SSD draudikams leidžia pasinaudoti jų pačių veiksmingumu (ginčijamo sprendimo 56 punktas), ieškovės prieštarauja, kad atsižvelgus į grynas faktines sąnaudas būtų mokami didesni RSS mokesčiai tiems draudikams, kurių sąnaudos didžiausios, ir todėl tai juos skatintų nebūti veiksmingais. Galiausiai bet kuriuo atveju atsižvelgiant į tai, kad nėra atskaitos taško veiksmingumui ir kainų palyginimo mechanizmui įvertinti, šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta ketvirtoji sąlyga, susijusi su būtinybe nustatyti kompensacijos dydį, palyginti su veiksminga įmone, įskaitant pajamas ir pelną, neįvykdyta.

226    Atsakovė atsako, kad ieškovės neįrodė, kad vertindama RSS proporcingumą Komisija padarė akivaizdžią klaidą, nei kad minėta RSS buvo akivaizdžiai neproporcinga, palyginti su siekiamu tikslu – užtikrinti Airijos SSD rinkos veikimą ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (žr. šio sprendimo 148 punktą). Be to, Airijos ir VHI palaikoma atsakovė prieštarauja argumentui, kad RSS kompensacija nesusijusi su išlaidomis, turėtomis dėl SSD įpareigojimų laikymosi. RSS mokesčiai susiję su SSD draudikų išlaidomis, nustatomomis kiekvienai grupei pagal amžių ir lytį, dėl rizikos profilių skirtumo ir RSS mokesčiai ne didesni nei tiek, kiek būtina dėl SSD įpareigojimų vykdymo patirtoms išlaidoms padengti. Šiuo atžvilgiu RSS reglamentuojantys teisės aktai nesusiję su fiksuotomis ir kintamomis išlaidomis, pajamomis ar pelno skirtumu. Iš tikrųjų nėra konkrečios sąsajos tarp pajamų ir rizikos, tai prieštarauja vienodų tarifų principui, kuris reikalauja, kad draudimo įmoka atspindėtų bendrą kolektyvinę, o ne grupės narių, kurie nėra dauguma, keliamą riziką. Taip pat atviros narystės ir vienodų tarifų principas reikalauja, kad SSD draudikai negalėtų turėti naudos iš apdraustos rizikos, kuri palankesnė nei kitų SSD draudikų. Taigi RSS būtina geram vienodų tarifų veikimui ir SSD draudikų konkurencijai dėl visų amžiaus grupių skatinti komercinėmis pastangomis, pavyzdžiui, susijusiomis su rinkodara, paslaugų kokybe, ryšiais su sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais arba valdymo veiksmingumu. Dėl šių priežasčių atitinkami teisės aktai nustato SSD įpareigojimų vykdymo sąnaudų apskaičiavimą ir teisingą minėtų sąnaudų paskirstymą tarp SSD draudikų panaudojant RSS. Kita vertus, kadangi SSD draudikai gali laisvai nustatyti draudimo įmokas ir savo pelningumą atsižvelgdami į rinkos sąlygas, RSS neskirta suvienodinti sąnaudas, kurios priklauso nuo jų veiksmingumo, ir SSD draudikai išsaugo pelną, gautą dėl gero valdymo. Galiausiai atsižvelgiant į tai, kad RSS SSD draudikams skiria kompensaciją tik už skirtumą tarp jų pačių rizikos profilio ir vidutinio rinkos rizikos profilio, SSD draudikas RSS neturi laikyti skatinimu nebūti veiksmingu. Iš tikrųjų praktikoje kompensacijos apskaičiavimo metodologija nenumato, kad RSS taikymas priklauso nuo sąnaudų, kurios patirtos dėl SSD draudiko blogo valdymo. Pagal RSS 3 straipsnį RSS mokesčių apskaičiavimo mechanizmas atsižvelgia tik į sąnaudas, kurios turėtos dėl SSD draudikams pateiktų prašymų padengti išlaidas, išskyrus kitas sąnaudas, pavyzdžiui, administracines ir rinkodaros sąnaudas, kad būtų išvengta, jog šiuo būdu apskaičiuota suma padengtų galimą visų SSD draudikų veiksmingumo trūkumą. Be to, minėtu būdu RSS tik siekia suvienodinti sąnaudas, kurios atsiranda dėl minėtų draudikų rizikos profilių kitimo, bet ne SSD paslaugų kaip tokių teikimo sąnaudas, nei atitinkamas pajamas ar pelną.

227    Taip pat atsakovė ir Airija prieštarauja ieškovių argumentui, kad SSD draudikai turi galimybę atmesti „blogą“ riziką komercinėmis priemonėmis. Praktikoje rinkos neįmanoma suskaidyti pagal riziką pasinaudojant lanksčiu draudimo įmokų nustatymu ir didelės rizikos grupei priklausantiems vartotojams nustatyti brangesnį draudimą, kad būtų padengtos išlaidos, patirtos dėl papildomų prašymų padengti išlaidas. Viena vertus, didelės rizikos grupei priklausantys vartotojai neatsisakys mažiau kainuojančio draudimo, nes tai reikštų pelno iš vienodų tarifų netekimą. Kita vertus, atsižvelgiant į konkurencijos rinkoje spaudimą didelės rizikos grupei priklausančių asmenų „portfelio“ lengvai nekompensuotų didesnės draudimo įmokos. Galiausiai priešingą ieškovių teiginį paneigia jų pačių SSD paslaugų kainų derinimo su VHI strategija. VHI palaikoma atsakovė priduria, kad RSS mokesčiai apskaičiuojami remiantis ne visais SSD draudikų apmokėtais draudiminiais įvykiais, o apsiribojant tik tais SSD draudikų apdraustais draudiminiais įvykiais, kurie yra patys perkamiausi ir pigiausi. Be to, iki 50 % ribojamas korektyvas, kurį sudaro sveikatos būklės įvertinimo koeficientas, šiuo metu netaikomas. Tačiau minėtas korektyvas būtinas dėl to, kad amžius ir lytis nepaaiškina visų SSD draudikų rizikos profilių skirtumų ir todėl ne visiškai atspindi atsirandantį pusiausvyros nebuvimą.

–       2) Dėl RSS ir SSD įpareigojimų vykdymo sąnaudų ryšio

228    Prieš nagrinėjant šalių argumentus dėl kompensacijos, kuri skiriama mokant RSS mokesčius, pobūdžio visų pirma reikia patikrinti ieškovių pateikto teiginio pagrįstumą, pagal kurį minėta kompensacija nėra būtina, nes SSD draudikai gali išvengti bet kokios naštos, be kita ko, susijusios su vienodų tarifų įpareigojimo laikymusi, komercinėmis priemonėmis suskaidydami SSD rinką pagal apdraustąją riziką, visų pirma diferencijuodami SSD draudimą ir atitinkamas draudimo įmokas.

229    Nors atsižvelgiant į tai, kad iš esmės SSD draudikai yra laisvi, nes nacionalinės nuostatos nenustato kitaip, nustatyti SSD draudimo apimtį, kokybę ir kainą pagal skirtingus apdraustųjų asmenų poreikius ir pagal savo strategiją, šią laisvę labai riboja SSD įpareigojimai, nes SSD draudikas pasirenka konkretų SSD draudimo turinį ir nusprendžia jį pateikti į rinką (žr. šio sprendimo 192 punktą). Iš tikrųjų pakeisto1994 m. Health Insurance Act 7 straipsnyje numatytas vienodų tarifų įpareigojimas, pagal kurį kiekvienam apdraustajam asmeniui, neatsižvelgiant į jo amžių, lytį ir sveikatos būklę, turi būti nustatyti vienodi tarifai už tą patį SSD draudimą, draudžia didesnę riziką keliančių asmenų diskriminaciją pastariesiems nustatant didesnes draudimo įmokas už tą patį draudimą arba mažinant SSD sutarties draudimo apimtį ar kokybę, nors draudimo įmokos dydis ir tas pats. Taigi faktiškai ieškovės neginčijo, kad minėtas įpareigojimas SSD draudikams sukuria papildomų išlaidų, nes jis draudžia draudimo įmoką pritaikyti atsižvelgiant į apdraustąją riziką ir taip didesnėmis draudimo įmokomis kompensuoti „blogąją“ draudimo riziką atitinkančias didesnes išmokas.

230    Be to, neatsižvelgiant į tai, kad atsakovė ir Airija ginčijo jų teiginį, ieškovės pakankamai nepaaiškino priežasčių, dėl kurių papildomas išlaidas gali kompensuoti kokia nors vienodų tarifų įpareigojimo požiūriu teisėta draudimo ir draudimo įmokų diferencijavimo praktika. Šiuo atžvilgiu tik ta aplinkybė, kad Airijos rinkoje veikiantys SSD draudikai siūlo skirtingas ir pritaikytas SSD draudimo rūšis, kurios užtikrina skirtingų apdraustųjų asmenų grupių poreikius, nepakanka, kad ieškovių teiginys būtų įtikinamas, nes netgi ir paprasčiausias draudimas, kurį paprastai pasirenka jauni ir geros sveikatos asmenys, yra ir turi būti prieinamas asmenims, kurie priskiriami rizikos grupėms, ir tai atitinka atviros narystės ir vienodų tarifų pagrindinį tikslą. Taigi, kaip tai tvirtina Airija, ieškovės nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad minėti rizikos grupėms priskiriami asmenys, reaguodami į galimus SSD sutarčių pakeitimus daugiau nebesikreips ar atsisakys bazinio draudimo, kurio kaina jiems ypač patraukli dėl vienodų tarifų. Taip pat ieškovės neginčijo atsakovės pateiktos išsamios informacijos grindžiant savo argumentą, kad BUPA Ireland ir VHI siūlomas SSD draudimas labai panašus, o apdraustieji asmenys, ypač VHI, liko abejingi draudimo išmokų ir įmokų diferencijavimui (žr. šio sprendimo 147 punktą).

231    Šiuo atžvilgiu negalima pritarti ir argumentui, kad nuo pernelyg didelių išlaidų rizikos grupei priklausančių asmenų pateiktiems prašymams padengti išlaidas apmokėti SSD draudikai gali apsisaugoti nesutikdami drausti asmenų, kuriems sukako 65 metai, arba nustatydami ilgus pirminio laukimo laikotarpius. Viena vertus, iš šio sprendimo 198 punkte pateiktų samprotavimų matyti, kad galimybė nedrausti 65 metų ar vyresnių asmenų praktikoje yra labai ribota visų pirma dėl tos aplinkybės, kad kalbama tik apie asmenis, kurie niekada nebuvo apsidraudę SSD draudimu. Kita vertus, pirminio laukimo laikotarpiai, kurie yra SSD rinkos, kurioje nustatyta atvira narystė ir vienodi tarifai, teisėta apsaugos priemonė (žr. šio sprendimo 199 punktą) leidžia tik laikinai išvengti su „bloga“ rizika susijusių išlaidų, nes pasibaigus šiam laikotarpiui SSD draudikas visiškai privalo tenkinti rizikos grupei priklausančių asmenų prašymus padengti išlaidas, kuriuos minėtas draudikas privalo priimti laikydamasis atviros narystės įpareigojimo. Todėl, skirtingai nei mano ieškovės, šių apribojimų nepakanka kompensuoti papildomoms išlaidoms, turėtoms dėl prisiimtos „blogos“ rizikos, kurios SSD draudikai negali išvengti dėl SSD įpareigojimų.

232    Iš to darytina išvada, kad argumentui, susijusiam su kompensacijos būtinumo nebuvimu dėl SSD draudikams paliktos laisvės nustatyti SSD draudimo turinį ir suskaidyti rinką pagal apdraustąją riziką, negalima pritarti.

233    Antra, reikia išnagrinėti argumentą, pagal kurį atsižvelgiant į šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytą trečiąją sąlygą RSS numatyta kompensacijos sistema turi būti tiesiogiai susijusi su dėl SSD įpareigojimų laikymosi patirtomis sąnaudomis.

234    Šiomis aplinkybėmis primintina, kad nagrinėjama BESP reiškia SSD paslaugų teikimą laikantis SSD įpareigojimų (žr. šio sprendimo 175 punktą). Todėl ieškovių argumentas, kad kaip RSS mokesčiai mokamos kompensacijos negali pateisinti SSD paslaugų teikimo sąnaudos kaip tokios, nes pastarosios nėra BESP. Be to, nustatyta, kad sąnaudos, į kurias atsižvelgiama apskaičiuojant RSS mokesčius, yra tik SSD draudikų patirtos išlaidos apdraustųjų asmenų prašymams padengti išlaidas apmokėti (žr. šio sprendimo 33 punktą) ir kad dėl šios priežasties minėtos sąnaudos yra glaudžiai susijusios su nagrinėjamų SSD paslaugų teikimu. Todėl ieškovės klaidingai neigia, kad nėra ryšio tarp su SSD paslaugų teikimu susijusių sąnaudų ir RSS numatytos kompensacijos.

235    Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad RSS sukurtos kompensacijų sistemos veikime nėra tiesioginio ryšio tarp SSD draudiko faktiškai sumokėtų sumų gavus prašymą padengti išlaidas ir mokant RSS mokesčius paskirtos kompensacijos. Reikia pripažinti, kad RSS mokesčiais nesiekiama kompensuoti galimų su konkrečiu SSD paslaugų teikimu susijusių ar papildomų išlaidų, o tik suvienodinti papildomą naštą, kuri laikoma atsiradusia dėl SSD draudiko neigiamo rizikos profilio skirtumo, palyginti su vidutiniu rinkos rizikos profiliu (žr. šio sprendimo 33 punktą). Šiuo atžvilgiu per tam tikrą laikotarpį SSD draudikų iš tikrųjų išmokėtos sumos yra tik vidutinio rinkos rizikos profilio apskaičiavimo pagrindas bei pastarojo ir kiekvieno SSD draudiko, kuriam taikoma RSS, individualaus ir faktinio rizikos profilio skirtumas. Taigi SSD draudiko individualus ir faktinis rizikos profilis reiškia per minėtą laikotarpį jo turėtas vidutines išlaidas išmokoms, kurių suma tuo didesnė, kuo daugiau minėtas draudikas turi didelės rizikos grupei priskiriamų apdraustųjų asmenų, kurie prašymus padengti išlaidas pateikia dažnai ir didelei sumai. Po to, minėtas kiekvieno SSD draudiko individualus ir faktinis rizikos profilis lyginamas su vidutiniu rinkos rizikos profiliu, kuris išreiškia vidutines visų SSD draudikų turėtas išlaidas prašymams padengti išlaidas apmokėti, ir tai daroma siekiant kaip įmanoma patikimiau nustatyti išlaidų, kurios skiriamos visiems SSD rinkos apdraustiesiems asmenims, vidurkį.

236    Taigi, kaip tai tvirtina atsakovė ir Airija, pagrindinis atviros narystės ir vienodų tarifų tikslas – minėtas išlaidas teisingai paskirstyti visoje Airijos SSD rinkoje, kad kiekvienas SSD draudikas turėtų tik vidutinį rinkos rizikos profilį atitinkančias išlaidas. Jei minėtos išlaidos nebūtų suvienodintos, vienodų tarifų, kuriais siekiama tolygiai paskirstyti riziką SSD draudikams, siekiant skirtingų kartų draudimo įmokų tarpusavio subsidijavimo, veikimui iškiltų kliūtis. Todėl papildomos išlaidos, kurias SSD draudikas turi padengti dėl savo neigiamo rizikos profilio, palyginti su vidutiniu rinkos rizikos profiliu, sudaro papildomas sąnaudas, kurias SSD draudikas turi SSD rinkoje, kurioje nustatyta atvira narystė ir vienodi tarifai, dėl savo įsipareigojimo drausti didelės rizikos grupei priskiriamus asmenis, draudimo įmokų sumos nenustatant pagal apdraustąją riziką. RSS siekiama kompensuoti tik minėtas papildomas sąnaudas. Šiomis aplinkybėmis negalima pritarti ieškovių argumentui, kad RSS mokesčiai nesusiję su dėl SSD įpareigojimų laikymosi patirtomis išlaidomis ir minėtais mokesčiais nesiekiama kompensuoti netolygų „blogos“ rizikos pasiskirstymą SSD rinkoje.

237    Dėl šiuo atveju nustatytos ribotos kontrolės (žr. šio sprendimo 220–222 punktus) negali būti ginčijami ankstesniame 235 punkte aprašytos RSS sukurtos kompensavimo sistemos siekiamų tikslų pagrįstumas ir nuostatų, kurios reglamentuoja minėtos sistemos veikimą, teisėtumas. Šiuo atžvilgiu iš tikrųjų pažymėtina, kad minėtas veikimas iš esmės skiriasi nuo kompensavimo sistemų veikimo, kurios nagrinėtos šio sprendimo 41 punkte minėtame sprendime Ferring ir šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark. Todėl minėtas veikimas negali tiksliai atitikti šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos, kuri reikalauja, kad būtų galimybė nustatyti dėl BESP įpareigojimo vykdymo turėtas išlaidas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas mano, kad papildomų išlaidų apskaičiavimas lyginant faktinį SSD draudiko rizikos profilį ir vidutinį rinkos rizikos profilį atsižvelgiant į visų SSD draudikų, kuriems taikoma RSS, išmokėtas sumas atitinka šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos tikslą ir prasmę, kiek kompensacijos apskaičiavimas grindžiamas konkrečiomis objektyviomis aplinkybėmis, kurias galima aiškiai nustatyti ir kontroliuoti (žr. šio sprendimo 216 punktą). Beje, nurodydamos šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos nesilaikymą, ieškovės neginčija, kad RSS mokesčių apskaičiavimas neatitinka šių kriterijų. Be to, ieškovėms nepavyko paneigti šio sprendimo 235 punkte aprašyto ryšio tarp SSD įpareigojimų, visų pirma atviros narystės ir vienodų tarifų, laikymosi ir RSS mokesčių mokamos kompensacijos buvimo.

238    Iš to darytina išvada, kad ieškovės neįrodė akivaizdaus RSS netinkamumo dėl SSD įpareigojimų laikymosi turėtoms papildomoms išlaidoms kompensuoti. Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 53 punkte Komisijos padarytoje išvadoje, kad iš esmės RSS apribojo mokesčių SSD draudikams mokėjimus iki tokio lygio, kuris būtinas jų rizikos profilių skirtumui neutralizuoti ir išlaidoms, kurios turėtos dėl didesnės nei rinkos vidurkis „blogos“ rizikos, kompensuoti, ir visa tai siekiant minėtiems draudikams kompensuoti SSD paslaugų, jiems draudžiančių nustatyti draudimo įmoką atsižvelgiant į apdraustąją riziką ir nepriimti „blogos“ rizikos, finansines pasekmes.

239    Trečia, reikia atmesti ieškovių argumentą, kad šiuo atveju remdamasi šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta trečiąja sąlyga Komisija turėjo atsižvelgti į pajamas ir pagrįstą pelną, kuriuos SSD draudikai gali gauti vykdydami SSD įpareigojimus.

240    Iš šio sprendimo 235 punkte pateiktų samprotavimų matyti, kad RSS sukurta kompensavimo sistema visiškai nesusijusi su SSD draudikų gautomis pajamomis ir pelnu, nes, viena vertus, grindžiama tik per tam tikrą laikotarpį SSD draudikų turėtomis išlaidomis prašymams padengti išlaidas apmokėti ir, kita vertus, ja siekiama tik suvienodinti išlaidas, kurios turėtos dėl SSD draudiko individualaus ir faktinio rizikos profilio ir vidutinio rinkos rizikos profilio skirtumo. Kaip tvirtina atsakovė visų pirma atsakyme į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą, iš esmės tokioje sistemoje nėra ryšio tarp rizikos profilio ir pajamų, leidžiančio atsižvelgti į juos apskaičiuojant galimų papildomų išlaidų kompensaciją. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis negali būti išlaidų kompensacijos permokos, palyginti su pajamomis, nes išlaidos, į kurias atsižvelgiama apskaičiuojant kompensaciją, nėra tiesiogiai susijusios su BESP teikimu ir iš to gautomis pajamomis.

241    Todėl atsižvelgiant į tai, kad RSS nesiekiama kompensuoti su SSD paslaugų teikimu tiesiogiai susijusių išlaidų (žr. šio sprendimo 235 punktą), o tai atitiktų šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytoje trečiojoje sąlygoje konkrečiai numatytą situaciją, tam, kad būtų nustatytos dėl minėtos paslaugos teikimo turėtos konkrečios papildomos išlaidos, nereikia atsižvelgti ir į pajamas, gautas iš minėtų paslaugų. Toks požiūris netgi prieštarautų vienodų tarifų principui, kuris reikalauja, kad SSD draudimo įmoka atspindėtų visų apdraustųjų asmenų kolektyvinę riziką, o ne konkrečios apdraustųjų asmenų grupės riziką. Šiomis aplinkybėmis griežtai taikant šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytą trečiąją sąlygą, kuri susijusi su kitokia BESP įpareigojimo kompensavimo forma, nebūtų atsižvelgta į RSS numatytos kompensavimo sistemos veikimo savitumą. Kita vertus, toks požiūris ginčytų Airijos pasirinkimą, kaip sukurti minėtą sistemą, kuri visiškai nesusijusi su SSD draudikų pajamomis bei pelnu ir kuria siekiama užtikrinti SSD rinkos, kurioje taikomi SSD įpareigojimai, gerą veikimą. Tačiau Pirmosios instancijos teismas mano, kad nei šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos tikslas, nei prasmė nereikalauja atsižvelgti į pajamas kompensavimo sistemoje, kuri veikia nepriklausomai nuo jų.

242    Dėl šių motyvų negalima kaltinti Komisijos, kad ji neatsižvelgė į SSD draudikų gautas pajamas ir pelną vykdant SSD įpareigojimus. Be to, iš anksčiau pateiktų samprotavimų matyti, jog negalima pritarti ir kaltinimui, kad Komisija šio klausimo nenagrinėjo ir šiuo atžvilgiu nemotyvavo ginčijamo sprendimo. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Komisija analizuodama pagalbos buvimą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį aiškiai rėmėsi šio sprendimo 41 punkte minėtu sprendimu Ferring, kuris reikalauja, kad būtų nustatytos ūkio subjektų, kuriems pavesta vykdyti BESP įpareigojimą, iš tikrųjų turėtos papildomos išlaidos (ginčijamo sprendimo 40 punktas). Taigi Pirmosios instancijos teismas mano, kaip vėliau tai patvirtino ir nurodė Teisingumo Teismas šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark, kad iš esmės tokiose bylose, kaip minėtoji, nagrinėtose sistemose papildomų išlaidų kriterijus reikalauja nustatyti atitinkamo ūkio subjekto vykdant BESP užduotį iš tikrųjų patirtas išlaidas ir su ja susijusias pajamas. Tačiau šiuo atveju ginčijamo sprendimo 53 punkte Komisija teisingai pažymėjo, kad papildomos išlaidos buvo tik tos, kurios atsirado dėl negatyvaus rizikos profilio, o tai reiškia, kad ji teisingai pripažino, jog RSS numatytas apskaičiavimo metodas neleidžia atsižvelgti į pajamas, kurias SSD draudikai galėjo gauti (žr. šio sprendimo 240 punktą).

243    Todėl ieškovės neįrodė, kad Komisija nepaisė šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos manydama, kad RSS numatyta kompensavimo sistema yra būtina ir proporcinga, palyginti su SSD įpareigojimų vykdymo išlaidomis.

244    Todėl kaltinimas, susijęs su šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos nesilaikymu turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

f)     Dėl palyginimo su veiksmingu ūkio subjektu sprendime Altmark nustatytos ketvirtosios sąlygos prasme

245    Pagal šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytą ketvirtąją sąlygą (93 punktas) atsižvelgiant į tai, kad BESP užduoties vykdymas pavedamas įmonei nerengiant viešojo paslaugų pirkimo konkurso, būtina kompensacija turi būti nustatyta vadovaujantis sąnaudomis, kurių būtų turėjusi vidutinė gerai valdoma įmonė, turinti atitinkamų priemonių, kad galėtų vykdyti nustatytus su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną iš šių įpareigojimų vykdymo. Iš esmės ieškovės teigia, kad minėta sąlyga neįvykdyta, nes RSS nenumato atskaitos taško, kuris leistų įvertinti veiksmingumą ir palyginti su veiksmingu ūkio subjektu. Visų pirma Komisija turėjo išnagrinėti, ar galimos SSD draudikų, visų pirma VHI, SSD įpareigojimų laikymosi sąnaudos buvo panašios į tas, kurias būtų turėjęs veiksmingas ūkio subjektas.

246    Visų pirma šiuo atžvilgiu pripažintina, kad tiek iš šio sprendimo 239–242 punktuose pateiktų samprotavimų, tiek iš glaudaus ryšio tarp šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytų trečiosios ir ketvirtosios sąlygų, kurių kiekviena reikalauja nustatyti su BESP įpareigojimo vykdymu susijusius sąnaudas, pajamas ir pelną, matyti, kad šio kaltinimo prielaidos yra klaidingos. Atsižvelgiant į, viena vertus, RSS nustatytos kompensavimo sistemos neutralumą SSD draudikų pajamų ir pelno atžvilgiu ir, antra vertus, į minėtų draudikų papildomų išlaidų, susijusių su neigiamu rizikos profiliu, specifiškumą, šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatyta ketvirtoji sąlyga, kiek ji nustato tiesiogiai su BESP teikimu susijusių sąnaudų ir pajamų palyginimą, šiuo atveju neturi būti taikoma griežtai. Beje, tai patvirtina šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark (93 punktas) nustatytos trečiosios sąlygos tikslas, t. y. užtikrinti nagrinėjamos BESP teikimą mažiausiomis bendruomenei sąnaudomis. Iš tikrųjų nustatyta, kad RSS nesiekiama kompensuoti nustatytas SSD paslaugos teikimo sąnaudas.

247    Po to, primintina, kad RSS mokesčiai nustatyti atsižvelgiant ne tik į kompensaciją gaunančio SSD draudiko sumokėtas išmokas (tokia situacija atitiktų tą, kuri nagrinėjama šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytose trečiojoje ir ketvirtojoje sąlygose), bet taip pat ir atsižvelgiant į įnašus mokančio SSD draudiko sumokėtas išmokas, minėti mokesčiai atspindi minėtų dviejų draudikų rizikos profilio skirtumą, palyginti su vidutiniu rinkos rizikos profiliu.

248    Todėl Komisija pagrįstai galėjo manyti, kad šiuo atveju nagrinėjant valstybės pagalbos buvimą EB 87 straipsnio 1 dalies prasme nebuvo būtina palyginti potencialių naudos iš RSS mokesčių gavėjų ir veiksmingo ūkio subjekto. Taip pat reikia pridurti, kad nors ginčijamo sprendimo priėmimo metu ir buvo tikimybė, kad iš pradžių pagrindinis RSS mokesčių gavėjas bus VHI, tai įvyko tik po to, kai Airijos valdžios institucijos nusprendė pradėti taikyti RSS dėl rizikos profilių kaitos Airijos SSD rinkoje. Taigi, kadangi Airijos SSD rinkoje veikiančių atskirų SSD draudikų padėtis ateityje nebuvo žinoma, Komisija negalėjo tiksliai nustatyti potencialių RSS mokesčių gavėjų ir jų padėtį konkrečiai palyginti su veiksmingu ūkio subjektu.

249    Be to, atsižvelgdama į šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos ketvirtosios sąlygos tikslą Komisija vis dėlto turėjo įsitikinti, kad RSS numatyta kompensacija neapima galimybės kompensuoti sąnaudas, kurios gali atsirasti dėl SSD draudikų, kuriems taikoma RSS, veiksmingumo stokos. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 27 ir 56 punktuose Komisija aiškiai pripažino, jog RSS atsižvelgia į SSD draudikų vidutines sąnaudas išmokoms, ir dėl to neįmanomas vidutinių sąnaudų kiekvienai apdraustųjų asmenų grupei suvienodinimas ir draudikai gali išsaugoti pelną, gautą dėl jų pačių veiksmingumo.

250    Šiuo atžvilgiu ieškovės tvirtina, kad, apskaičiuojant RSS mokesčius atsižvelgiant į SSD draudikų faktines sąnaudas išmokoms, didesnes išmokas gautų mažiausiai veiksmingi SSD draudikai, kurių sąnaudos didžiausios. Tačiau, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 56 punkto ir iš šio sprendimo 235 punkte pateiktų samprotavimų, minėtos sąnaudos yra tik per tam tikrą laikotarpį SSD draudikų su išmokomis susijusios išlaidos, išskyrus administracines ir rinkodaros sąnaudas, kurias valdo SSD draudikai. Taigi ieškovės nei ginčijo šį klausimą, nei patikslino, kokia apimtimi minėtas apskaičiavimo būdas galėjo lemti išlaidų, turėtų dėl galimos veiksmingumo stokos apmokant prašymus padengti išlaidas, paskirstymą. Priešingai nei mano ieškovės, kadangi RSS kompensacijos apskaičiavimas priklauso tik nuo sąnaudų, kurios nesusijusios su nagrinėjamų ūkio subjektų veiksmingumu, minėta kompensacija negali lemti sąnaudų, turėtų dėl ūkio subjektų veiksmingumo stokos, paskirstymo ir daryti poveikį minėtų ūkio subjektų galimybei visiškai išsaugoti dėl gero valdymo gautą pelną.

251    Šio vertinimo nepaneigia vien tik 2005 m. ataskaitoje (p. 30) pateikta HIA išvada, pagal kurią BUPA Ireland vidutinės dienos sąnaudos gydymui yra apie 17 % mažesnės už vidutines rinkos sąnaudas, minėtos mažesnės sąnaudos gali atsirasti būtent dėl BUPA Ireland palankesnio rizikos profilio, palyginti su kitų SSD draudikų. Iš tikrųjų šiuo atžvilgiu HIA nurodo, kad skirtumas tarp dienos gydymo sąnaudų gali būti paaiškinamas skirtumu, susijusiu su veiksmingumu, SSD produktais ir apdraustųjų asmenų sveikatos būkle, minėtos sąnaudos skiriasi atsižvelgiant į paciento amžių. Taigi akivaizdu, kad prastesnės nei vidutinės sveikatos apdraustųjų asmenų turintis SSD draudikas turi proporcingai didesnes gydymo sąnaudas. Beje, ieškovės nenurodo, ar HIA vartojami žodžiai „veiksmingumo skirtumai“ susiję su pačių SSD draudikų valdymu, ar su ligoninių valdymu, su kuriuo susijusios gydymo sąnaudos, nei kokia apimtimi minėti skirtumai svarbūs atsižvelgiant į sąnaudas išmokoms ir koks jų poveikis suvienodinimo mokesčiams.

252    Be to, ieškovių argumentas, kad didelių sąnaudų išmokoms poveikis RSS mokesčių dydžiui skatina SSD draudiką nebūti veiksmingu, taip pat nepagrįstas. Kaip pačios ieškovės tai pripažino posėdyje, nepatikslino galimos veiksmingumo stokos, galinčios atsirasti dėl tokios padėties, pobūdžio, o iš esmės tik nurodė palyginimo su veiksmingu ūkio subjektu nebuvimą šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Altmark nustatytos ketvirtosios sąlygos prasme. Galiausiai šiuo atžvilgiu atsakovė nurodė, o ieškovės to neginčijo, kad pagal RSS I priedą apskaičiuojant RSS mokesčius neatsižvelgiama į sąnaudas išmokoms už gydymą ligoninėje iki 550 EUR per dieną, nesvarbu, koks atitinkamo draudimo lygis, o, pavyzdžiui, VHI vidutinės sąnaudos išmokoms už gydymą ligoninėje siekia 640 EUR už gydymo ligoninėje dieną, o tai savaime yra apsaugos priemonė nuo perteklinio vartojimo ir blogo SSD draudikų sąnaudų valdymo. Reikia pridurti, kad ši RSS nustatyta didžiausia sąnaudų, į kurias atsižvelgiama, riba išsamiai paaiškinta ginčijamo sprendimo 55 punkte.

253    Tačiau atsakovė ir Airija pripažino, kad visgi RSS mokesčių apskaičiavimo būdas labai ribotai gali leisti padalinti atskirų SSD draudikų su veiksmingumu susijusį pelną ar su veiksmingumo stoka susijusias sąnaudas, nes minėtas apskaičiavimo būdas apima tam tikrus perskaičiavimo kriterijus, t. y., viena vertus, „nulinį korekcinį koeficientą“ (zero sum adjustement factor), kuris užtikrina sistemos autofinansavimą, ir, kita vertus, sveikatos būklės įvertinimo koeficientą, kuris grindžiamas nustatytu stacionarinio gydymo pajėgumų naudojimu (ginčijamo sprendimo 28 ir 57 punktai).

254    Dėl „nulinio korekcinio koeficiento“ (zero sum adjustment factor) ieškovės posėdyje visgi pripažino, kad jų kaltinimas nebuvo susijęs su šiuo RSS aspektu ir kad dėl to galintys atsirasti RSS mokesčių dydžio svyravimai buvo nedideli ir negalėjo smarkiai suvienodinti su veiksmingumo stoka susijusių sąnaudų. Tačiau dėl sveikatos būklės įvertinimo koeficiento ieškovės teigia, kad jį taikant atsižvelgiama į veiksmingumo stoką, nes jis grindžiamas faktinėmis SSD draudikų sąnaudomis, o ne veiksmingo ūkio subjekto sąnaudomis. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad perskaičiavimo koeficiento, kuris šiuo metu lygus nuliui, taikymui nustatytos tam tikros sąlygos, nurodytos RSS II priede, ir visų pirma jis ribojamas 50 % nustatytu stacionarinio gydymo pajėgumų naudojimu. Taigi atsižvelgiant į minėto rodiklio ribotą svarbą ir ieškovėms nenurodžius konkrečių aplinkybių, įrodančių, kad faktinis stacionarinio gydymo pajėgumų naudojimas gali atspindėti veiksmingumo stoką, pavyzdžiui, medicinos paslaugų perteklinį vartojimą, Komisija pagrįstai galėjo manyti, kad RSS nustatyta kompensavimo sistema nesuteikė galimybės su veiksmingumo stoka susijusias sąnaudas paskirstyti visiems SSD draudikams.

255    Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 28 ir 57 punktuose Komisija aiškiai nurodė, jog griežtos minėto koeficiento taikymo sąlygos leidžia išvengti visiško rizikos skirtumų suvienodinimo bei paskatos pacientams skirti stacionarinį gydymą ir kad, priešingai, 50 % riba yra papildoma garantija, kuri pastūmėja SSD draudikus skatinti mažinti stacionarinio gydymo trukmę, ankstyvą diagnozavimą ir apskritai gerą valdymą. Taigi nagrinėjant bylą ieškovės šio vertinimo išsamiai neginčijo. Papildomai reikia pažymėti, kad, kaip tai tvirtina atsakovė ir Airija, Airijos valdžios institucijos minėto koeficiento iki šiol nepanaudojo ir SSD draudikų rizikos skirtumo vertinimą grindė tik apdraustųjų asmenų amžiaus ir lyties kriterijais.

256    Galiausiai, Pirmosios instancijos teismo nuomone, ginčijamo sprendimo 26–28, 56 ir 57 punktuose Komisija pakankamai atsižvelgė į aplinkybes, kurios leido padaryti išvadą, kad RSS numatyta kompensavimo sistema nesusijusi su galimomis sąnaudomis, turėtomis dėl tam tikrų SSD draudikų veiksmingumo stokos.

257    Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija nepažeidė šio sprendimo 89 punkte minėtame Altmark sprendime nustatytos ketvirtosios sąlygos ir kad visas šis kaltinimas atmestinas.

258    Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija teisėtai pripažino, jog RSS nėra suteikta valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl pirmasis pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas mano, kad būtina išnagrinėti ir antrąjį pagrindą, susijusį su EB 86 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

g)     Dėl RSS būtinumo ir proporcingumo EB 86 straipsnio 2 dalies prasme

 i) Pirminė pastaba

259    Iš esmės antrajame pagrinde ieškovės ginčija pačios RSS įvedimo būtinumą ir proporcingumą. Pirmosios instancijos teismas antrajame pagrinde plėtotus ieškovių argumentus nagrinės tik tiek, kiek juose keliami klausimai, kurie nenagrinėti pirmajame pagrinde.

260    Pirmiausia atmestinas ieškovių kaltinimas, susijęs su konkrečios nuorodos į EB 86 straipsnio 2 dalį nebuvimu ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. 90 ir 128 punktus). Kaip tai pažymi atsakovė, nei iš susijusių teisės aktų, nei iš teismų praktikos nedarytina išvada, kad bendrai taikant EB 87 straipsnį ir EB 86 straipsnio 2 dalį priimtų sprendimų rezoliucinės dalies formuluotė būtinai privalo atitikti konkrečius reikalavimus. Beje, vertinant faktinę teisės akto, kurio rezoliucinė dalis neatskiriama nuo motyvų, taikymo sritį, prireikus ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į akto priėmimo motyvus (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cableuropa ir kt. prieš Komisiją, T‑346/02 ir T‑347/02, Rink. p. II‑4251, 211 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Todėl, nors atrodo pageidautina, kad siekdama aiškumo ir teisinio saugumo Komisija ginčijamo akto rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodytų taikomas Sutarties nuostatas, toks nenurodymas nėra teisės klaida, jei bendrai skaitomos akto motyvuojamoji dalis ir rezoliucinė dalis minėtas nuostatas leidžia tiksliai nustatyti. Taigi nors šiuo atveju ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija nenurodė, kad taiko EB 86 straipsnio 2 dalį, tačiau minėtą nuostatą ji aiškiai nurodė ginčijamo sprendimo 61 punkte, kuriame reziumuotos galutinės išvados. Todėl vidutiniškai dėmesingas ginčijamo sprendimo skaitytojas neturi suklysti dėl faktinės taikymo srities.

 ii) Dėl RSS kaip tokios įvedimo būtinumo

–       1) Bendros pastabos

261    Iš esmės ieškovės teigia, kad ginčijamo sprendimo 50 ir 52 punktuose Komisija padarė vertinimo klaidų manydama, kad RSS būtina rinkos, kurioje nustatyti SSD įpareigojimai, stabilumui apsaugoti bei kad minėti įpareigojimai yra veiksmingi. Paties ginčijamo sprendimo 51 punkte pripažinta, kad iki šiol Airijos SSD rinkoje nebuvo problemų dėl stabilumo. Be to, nurodytas rizikos atrankos pavojus yra grynai teorinis ir nepagrįstas faktais. Iš tikrųjų minėto pavojaus nėra dėl to, kad nėra skatinimo aktyviai atsirinkti gerą riziką ir nėra pasyvios rizikos atrankos (žr. šio sprendimo 134 punktą). Iš tikrųjų SSD draudikai blogą riziką gali kompensuoti pakeisdami sutarčių sąlygas ir visų pirma didindami draudimo įmokas bei diferencijuodami draudimą. Bet kuriuo atveju, kadangi apdraustieji asmenys paprastai, kaip tai įrodo Amárach ataskaita, nėra linkę keisti draudiko, į Airijos SSD rinką naujai atėjęs draudikas neišvengiamai turėtų pritraukti naujus klientus, kurie dažniausiai yra jauni. Be to, dėl vyresnio amžiaus apdraustųjų asmenų VHI draudžia nuostolingai ir todėl BUPA Ireland negali su ja veiksmingai konkuruoti. Galiausiai atsakovės nurodyti su kitų šalių nei Airijos rinka susiję ekonominiai tyrimai nėra svarbūs, nei gali patvirtinti teiginį dėl rizikos atrankos. Priešingai, nuo 2003 m. HIA pateiktos trys ataskaitos patvirtina neišvengiamo ar būsimo Airijos SSD rinkos nestabilumo nebuvimą (žr. šio sprendimo 131–138 punktus).

262    Iš esmės atsakovė atsako, kad ieškovėms nepavyko paneigti rodiklių, kurie įrodo, jog vienodų tarifų ir atviros narystės sistemoje yra aktyvios rizikos atrankos grėsmė, ta grėsmė, kuri jau buvo pripažinta NERA ataskaitoje. Airija priduria, kad vienodų tarifų ir atviros narystės reikalavimus neišvengiamai turi atsverti RSS tam, kad būtų išvengta naujų draudikų preferencinės rizikos atrankos Airijos SSD rinkoje. Nesant minėto korektyvo pastarieji dėl savo palankaus rizikos profilio galėtų gauti didelį „techninį“ pelną visų apdraustųjų asmenų nenaudai nustatydami pernelyg dideles draudimo įmokas, o tai galėtų paveikti SSD rinkos stabilumą. Taip pat rinkos stabilumui kiltų grėsmė, jei draudikas, kurio rizikos profilis palankus, smarkiai sumažintų draudimo įmokas ir taip pradėtų suktis „mirtina spiralė“, kuri reikštų galinčių tai daryti apdraustųjų asmenų perėjimą pas šį draudiką ir pablogintų finansinę padėtį konkuruojančių draudikų, kurie dėl vienodų tarifų nebegalėtų siūlyti savo paslaugų už konkurencinę kainą ir pritraukti naujų narių. Tokia yra dabartinė VHI padėtis, kurios mokumo rodikliai žymiai pablogėjo, palyginti su BUPA Ireland mokumo rodikliais.

263    Atsakovės ir Airijos nuomone, ieškovių argumentas, kuris grindžiamas draudikų galimybe kompensuoti „blogą“ riziką sutarčių pakeitimais nėra tinkamas ir jam prieštarauja faktinė padėtis. Viena vertus, toks požiūris prieštarauja vienodų tarifų principui ir bet kuriuo atveju praktikoje netaikytinas bei negalėtų palaikyti pusiausvyros Airijos SSD rinkoje. Kita vertus, VHI ir BUPA Ireland siūlomos SSD paslaugos labai panašios ir praktiškai bet kuriuo atveju apdraustieji asmenys nekreiptų dėmesio į galimą SSD draudimo siūlomų privalumų diferencijavimą. Be to, duomenys apie VHI narių amžių aiškiai rodo minėtos rizikos atrankos buvimą. Dėl pasyvios rizikos atrankos Airijos palaikoma atsakovė ginčija ieškovių pateiktą Amárach ataskaitos aiškinimą, kuris patvirtina vartotojų migracijos iš vieno draudiko pas kitą buvimą. Beje, argumentas, susijęs su didelės rizikos grupei priskiriamiems asmenims tariamai VHI nustatomų kainų nuostolingumu, nepagrįstas ir nepriimtinas. Galiausiai atsakovė pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas tik išvada dėl rizikos atrankos galimybės, kuri yra nestabilumo veiksnys, o to pakanka atsižvelgiant į šio sprendimo 101 punkte minėtą sprendimą Albany ir į ribotą Pirmosios instancijos teismo vykdomą būtinumo kriterijaus kontrolę.

–       2) Ginčijamo sprendimo ir Pirmosios instancijos teismo vykdomos kontrolės dalykas

264    Prieš pradėdamas nagrinėti atskirus šalių pateiktus argumentus, Pirmosios instancijos teismas mano esant reikalinga nustatyti šiuo atveju Komisijos atlikto tyrimo dalyką, nes pats Komisijos atliktas tyrimas yra Pirmosios instancijos teismo kontrolės dalykas.

265    Reikia pripažinti, kad pranešime nurodyta RSS yra bendroji sistema, t. y. visuotinio taikymo nuostatų visuma grindžiama sistema, kurios taikymą iki tam tikro lygio iš anksto nustato objektyvūs ir skaidrūs kriterijai (žr. šio sprendimo 213–217 punktus), nors visos detalės negali būti numatytos. Visų pirma minėtoji sistema turi prisitaikyti ir reaguoti į greitus nagrinėjamos rinkos pasikeitimus, jos veikimui taikomos tam tikros bendros nuostatos, suteikiančios institucijoms, kurioms pavestas jo taikymas, plačią vertinimo teisę. Iš tiesų visų pirma kalbama apie RSS IV dalį, susijusią su HIA įgaliojimais vertinti ir rekomenduoti dėl rizikos skirtumo, leidžiančio pradėti RSS išmokų mokėjimą, buvimo.

266    Iš to matyti, kad pagal šio sprendimo 220 ir 221 punktuose primintą administracinės ir teisminės kontrolės ribų apibrėžimą kontrolė, kurią šiuo klausimu patikėta vykdyti Komisijai bendrai remiantis EB 87 straipsniu ir EB 86 straipsnio 2 ir 3 dalimis, ir, be kita ko, sistemos, apie kurią pranešta, būtinumo kontrolė, neišvengiamai apsiriboja patikrinimu, ar, pirma, minėta sistema grindžiama akivaizdžiai klaidingomis ekonominėmis ir faktinėmis prielaidomis ir, antra, ar minėta sistema akivaizdžiai netinkama nustatytiems tikslams pasiekti. Būtent šiame kontekste Pirmosios instancijos teismas turi, be kita ko, nagrinėti, ar Komisijos vertinimas šiuo atžvilgiu pakankamai įtikinamas nagrinėjamos sistemos būtinumui įrodyti.

267    Vykdant minėtą kontrolę visų pirma reikia išnagrinėti, pirma, ar valstybės narės nurodyti rinkos veikimo sutrikimai siekiant pateisinti nagrinėjamos BESP užduoties nustatymą ir apsaugą buvo pakankamai įtikinami ir, antra, įvertinti, ar Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad tokia kaip RSS sistema atsižvelgiant į jos pobūdį buvo būtina ir tinkama nurodytoms problemoms spręsti. Po to, Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju Komisijos vertinimas minėtais dviem klausimais yra pagrįstas atsižvelgiant į Airijos SSD rinkos esamas sąlygas ir galimą jos raidą, kaip jos buvo suvokiams ginčijamo sprendimo priėmimo metu, remiantis visa informacija, kurią Komisija turėjo ar pagrįstai privalėjo turėti.

268     Kalbant, be kita ko, apie kontrolės, kurią vykdo Komisija, apimtį, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 220–222 punktuose, pastaroji negali pakeisti valstybės narės, kuri įgyvendina plačią savo diskreciją. Taigi, priešingai tam, ką, atrodo, teigia ieškovės, tikrindama būtinumą Komisija, remdamasi turima informacija, neįgaliota tikrinti, ar, pirma, iš tikrųjų galima tam tikra rinkos raida ir, antra, ar dėl to sistemoje, apie kurią pranešta, numatytų reguliavimo priemonių taikymas konkrečiu metu bus būtinas nagrinėjamos BESP užduoties vykdymui užtikrinti. Iš tikrųjų būtinumo kontrolė nereikalauja, kad Komisija įsitikintų, kad valstybė narė, atsižvelgiant į esamas ar būsimas rinkos sąlygas, negali atsisakyti priemonių, apie kurias pranešta, o tik apsiriboja išsiaiškinimu, ar įgyvendindama plačią diskreciją valstybė narė nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, susijusios su užtikrinimu, kad BESP užduotis būtų vykdoma ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 99 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 58 punktą ir šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Albany 107 ir 111 punktus).

269    Galiausiai, jei Komisijos vykdoma kontrolė yra ribota, į šią aplinkybę taip pat reikia atsižvelgti ir Bendrijos teismo vykdomos Komisijos vertinimo kontrolės atveju. Minėta Pirmosios instancijos teismo kontrolė juo labiau yra ribota, nes Komisijos vertinimas susijęs su sudėtingomis ekonominėmis aplinkybėmis (žr. šio sprendimo 220 ir 221 punktus). Pirmiausia tai taikoma proporcingumo principo pagrindu vykdomai kontrolei, visų pirma, kai ginčijamas aktas susijęs su visuotinai taikomomis valstybės priemonėmis. Iš tikrųjų minėta Pirmosios instancijos teismo kontrolė turi apsiriboti tik patikrinimu, ar minėtos priemonės yra akivaizdžiai netinkamos siekiamam tikslui (pagal analogiją žr. šio sprendimo 118 punkte minėto sprendimo Boehringer prieš Tarybą 73 ir 74 punktus).

270    Iš to, kas aukščiau pasakyta, matyti, jog nereikalaudama, kad Airija įrodytų RSS būtinumą SSD įpareigojimų laikymuisi užtikrinti, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Todėl atmestinas ieškovių argumentas dėl RSS būtinumo ir kad šiuo atveju Komisija pažeidė jos vykdomos kontrolės ribas.

–       3) Dėl rizikos atrankos Airijos SSD rinkoje buvimo

Pirminė pastaba

271    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta aukščiau, reikia išnagrinėti, – visų pirma bendrai, o po to, atsižvelgiant į konkrečias Airijos SSD rinkos sąlygas, – ar Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad Airijos SSD rinkoje, kurioje nustatyti atviros narystės, vienodų tarifų, draudimo visam gyvenimui ir minimalių išmokų įpareigojimai, RSS yra būtinas korektyvas. Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia patikrinti, ar Komisija rėmėsi aplinkybėmis, kurios pakankamai įrodo, kad vienodų tarifų Airijos SSD rinkoje buvo rizikos atrankos grėsmė, ir ar Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad tokia padėtis galėjo pažeisti minėtos rinkos pusiausvyrą.

Dėl aktyvios rizikos atrankos

– Dėl bendrų ekonominių prielaidų

272    Kalbant apie aktyvios rizikos atrankos grėsmę šalys neginčijo, kad į SSD rinką atėjęs naujas draudikas, pavyzdžiui, kaip BUPA Ireland 1997 m., yra suinteresuotas susirasti klientus, kurie priklauso mažesnės rizikos grupei, kad sumažintų savo ekonominę riziką ir įsitvirtintų rinkoje. Pirmiausia taip būna rinkoje, kurios konkurencinei sistemai dar vis didelę įtaką daro iki minėtos rinkos liberalizavimo buvusi padėtis ir tam tikras vartotojų, kurių dauguma tapo nariais tada, kai veikė buvęs monopolistinis ūkio subjektas, kaip šiuo atveju VHI, pasyvumas. Kaip pačios ieškovės pažymi, šiomis aplinkybėmis didelę grupę naujų klientų sudaro visų pirma jauni ir geros sveikatos klientai, kurie gali ypač susidomėti į SSD rinką atėjusiu nauju draudiku, kuris jiems siūlo mažesnius nei kiti SSD draudikai tarifus.

273    Šiuo atžvilgiu ieškovės pakankamai tiksliai ir išsamiai neginčijo teiginio, kad minėtą tendenciją ieškoti mažesnės rizikos sustiprina vienodų tarifų įpareigojimas. Taigi nustatyta, kad atsižvelgiant į šį įpareigojimą SSD draudikas nėra visai laisvas nustatydamas didesnes įmokas suderinti pagyvenusio ar sergančio asmens SSD draudimo keliamą didesnę ekonominę riziką, kurios minėtas draudikas negali atsisakyti dėl atviros narystės įpareigojimo. Viena vertus, kadangi nėra galimybės nustatyti tarifus atsižvelgiant į apdraustąją riziką, SSD draudikas yra priverstas teikti tokį patį SSD draudimą už tokį patį tarifą visiems nariams, neatsižvelgiant į amžių, lytį ir sveikatos būklę (pakeisto 1994 m. Health Insurance Act 7 straipsnis) ir taip tarpusavyje subsidijuoti skirtingos apdraustosios rizikos draudimo įmokas. Kita vertus, SSD draudikas taip pat negali ir drausti SSD draudimu nustatydamas draudimo įmokas pagal didesnę riziką, kurią jis turi prisiimti, rizikuodamas, kad nebegalės pritraukti jaunų ir sveikų klientų, kai pastarieji iš esmės svarbūs draudiko ekonominei pusiausvyrai draudimo įmokų tarpusavio subsidijų sistemoje.

274    Ieškovės nenurodė konkrečių aplinkybių, galinčių paneigti minėtą aktyvios rizikos atrankos reiškinį vienodų tarifų SSD rinkoje. Šiuo atžvilgiu iš esmės ieškovės apsiribojo nurodydamos SSD draudikų galimybę suskaidyti rinką pagal riziką apibrėžiant SSD draudimo turinį ir nustatant draudimo įmokų sumą, kad „blogą“ riziką kompensuotų didesnės draudimo įmokos. Taigi primintina, kad dėl šio sprendimo 229 ir 231 punktuose nurodytų motyvų argumentas, susijęs su SSD draudikų sutarties laisve, negali būti priimtas.

275    Be to, Pirmosios instancijos teismo nuomone, priešingai, minėtas argumentas veikiau patvirtina padidėjusią „geros“ rizikos atrankos buvimo grėsmę SSD rinkoje, kurioje nustatyti vienodi tarifai, nes jis reiškia, kad praktikoje SSD draudikai stengiasi teisėtai kompensuoti draudimo nustatyti tarifus, atsižvelgiant į apdraustąją riziką konkrečiai apibrėžiant SSD draudimą ir nustatant atitinkamas draudimo įmokas pagal atskirų narių grupių poreikius, pasekmes. Iš tikrųjų ieškovės tvirtina, kad SSD draudikas gali pritraukti jaunus ir „geros rizikos“ klientus specialiai jų poreikiams pritaikytu draudimu ir patraukliomis draudimo įmokomis, o atitinkamai kitos apdraustųjų asmenų grupės, priskiriamos „blogajai rizikai“, neskatinamos, netgi atgrasomos pasirinkti tokį jiems netinkantį draudimą. Taigi neatsižvelgiant į tai, ar tokia apdraustųjų asmenų netiesioginės diskriminacijos strategija, nenumatyta pagal vienodus tarifus, kurie draudžia tik tiesioginį diskriminavimą nustatant kainas, yra taikytina praktikoje, o tai visų pirma ginčija Airija, minėta strategija atrodo juo labiau įtikinama, kai SSD draudikų konkurencija yra itin intensyvi dėl naujų jauniausių klientų, kaip šalių tvirtinimu šiuo atveju yra tarp BUPA Ireland ir VHI. Tačiau šiomis aplinkybėmis, priešingai nei mano ieškovės, minėta strategija ne prieštarauja aktyvios rizikos atrankos reiškinio buvimui, o veikiau jį patvirtina, netgi sustiprina. Todėl SSD draudikų laisve grindžiamas ieškovių argumentas yra netinkamas aktyvios rizikos atrankos nebuvimui įrodyti. Todėl ginčijamo sprendimo 50 punkte esančioje Komisijos išvadoje, susijusioje su aktyvios rizikos atrankos pavojaus buvimu, pagal kurią SSD draudikai gali stengtis pagerinti savo vidutinį rizikos profilį, visų pirma taikydami atrankinę rinkodaros sistemą, apibrėždami draudimo turinį ar diferencijuodami paslaugos kokybę, nepadaryta akivaizdi klaida.

276    Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pripažįsta įtikinama prielaidą, kad aktyvios rizikos atrankos ir todėl rinkos nestabilumo grėsmė yra reali ir intensyvi tada, kai palankų rizikos profilį turintys draudikai laikosi kainos „plėšrūno“ strategijos, kuri aprašyta RSS vadovo 6 punkte. Minėtas pavojus ne toks grėsmingas, bet visgi nemažas, kai draudikas, kaip tai tvirtina atsakovė, Airija ir VHI dėl BUPA Ireland elgesio, laikosi kainos „sekėjo“ strategijos, pagal kurią SSD paslaugų kainų tarifai nustatomi tik truputį mažesni už pagrindinių konkurentų tarifus už tas pačias paslaugas. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis finansinė paskata klientui pakeisti SSD draudiką atrodo ne tokia svarbi kaip kainos „plėšrūno“ atveju. Tačiau šiuo atžvilgiu atsakovė ir Airija tvirtina, o ieškovės joms neprieštarauja, kad visgi tokia strategija leidžia atsirinkti „gerą“ riziką ir kad visų pirma ji daro poveikį geram SSD rinkos veikimui bei prieštarauja vienodų tarifų tikslui, nes klientų nenaudai nustato pernelyg dideles draudimo įmokas, palyginti su sąnaudomis išmokoms, kurias faktiškai turi SSD draudikas su palankiu rizikos profiliu.

277    Taip pat atrodo tikėtina, jog kainos „sekėjo“ strategijos pasekmė tokia, kad SSD draudikas, neatsižvelgdamas į mažesnes sąnaudas, draudimo įmokų nemažina vien tik siekdamas padidinti savo pelną, o visgi tai būtų vartotojų interesas ir atitiktų vienodų tarifų tikslą. Taip pat neatmestina, kad palankų rizikos profilį turintis draudikas ir toliau tęs aktyvią rizikos atranką imdamasis kainos „sekėjo“ strategijos, kol kainų skirtumas yra pakankamai didelis, kad pritrauktų „geros rizikos“ klientus.

278    Pirmosios instancijos teismas mano, kad tiek Airija, tiek ir Komisija ginčijamo sprendimo 50 punkte įtikinamai nurodė, kad minėta komercinė praktika gali sukurti ydingą grandinę ir taip destabilizuoti vienodų tarifų SSD rinkos pusiausvyrą bei veikimą, nes SSD draudikai, kurių rizikos profilis palankus, galėtų pritraukti vis daugiau jaunų ir sveikų klientų ir taip dar labiau pagerinti savo rizikos profilį, o SSD draudikai, kurių rizikos profilis nepalankus, patirtų vis didesnį finansinį spaudimą dėl vis didėjančio pusiausvyros nebuvimo tarp draudimo įmokų ir sąnaudų, turėtų daugelio pagyvenusių ir prastos sveikatos apdraustųjų asmenų prašymų padengti išlaidas apmokėjimo.

279    Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad nepadaryta akivaizdi klaida ginčijamo sprendimo 50 punkte esančioje išvadoje, pagal kurią vienodų tarifų, atviros narystės ir draudimo visam gyvenimui SSD rinkoje, neskaitant rizikos suvienodinimo sistemos, nėra paskatos draudikams išsirinkti palankią riziką, kad SSD paslaugas visiems apdraustiesiems asmenims galėtų teikti už mažesnę kainą ar galėtų gauti didesnį pelną nei konkuruojantys SSD draudikai.

 – Dėl padėties Airijos SSD rinkoje

280    Pirmosios instancijos teismas primena, kad ginčijamo sprendimo 51 punkte Komisija nusprendė, kad negalima atmesti aktyvios rizikos atrankos grėsmės Airijos SSD rinkoje, netgi jei minėtos rinkos nestabilumas dar nepastebimas.

281    Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu BUPA Ireland rizikos profilis buvo žymiai palankesnis nei jos pagrindinės konkurentės – VHI. Nereikia nagrinėti ginčijamo klausimo, ar VHI mokumo rodikliai patenkinami, ar ne, reikia pažymėti, kad ieškovės iš tikrųjų neginčijo atsakovės, Airijos ir VHI pateiktos informacijos, susijusios su ekonomine padėtimi, VHI rizikos profiliu ir VHI didesnėmis vidutinėmis sąnaudomis išmokoms vienam nariui, tikslumo ir tinkamumo, tačiau pripažino, kad pastarosios rizikos profilis buvo prastesnis nei BUPA Ireland (žr. šio sprendimo 135 ir 138 punktus).

282    Be to, grįsdama savo vertinimą, susijusį su aktyvios rizikos atrankos pavojaus buvimu, Komisija rėmėsi įrodymais, patvirtinančiais, kad faktiškai BUPA Ireland ėmėsi aktyvios rizikos atrankos strategijos, kurią derino su „kainų sekėjo“ strategija, iš dalies siūlydama žymiai mažesnius nei VHI tarifus jaunesnių kaip 19 metų (10 % kainos skirtumas) ir nuo 19 iki 54 metų (4 % kainos skirtumas) vartotojų grupėms, o didesnes draudimo įmokas (20%) nustatė vyresniems kaip 54 metų asmenims (ginčijamo sprendimo 51 punktas ir 9 išnaša). Pažymėtina, kad vykstant procesui, įskaitant per posėdį, ieškovės dėl minėtų įrodymų nepareiškė nuomonės neatsižvelgiant į tai, kad tiek atsakovė, tiek Airija ir VHI savo rašytiniuose dokumentuose aiškiai rėmėsi nurodyta BUPA Ireland kainų „sekėjo“ praktika.

283    Visų pirma šiuo atžvilgiu ieškovės tik nurodė, kad, būdama nauja SSD rinkos dalyvė ir dėl jau turinčių draudiką apdraustųjų asmenų pasyvumo, BUPA Ireland neišvengiamai turėjo pritraukti pirmą kartą norinčius apsidrausti jaunus vartotojus. Nors minėtas teiginys įtikinamas ir jį patvirtina Amárach ataskaitos išvados, susijusios su Airijos vartotojų žemu migracijos lygiu, tačiau vien tik minėtas teiginys nepaneigia išvados, susijusios su aktyvios rizikos atrankos buvimu, o veikiau ją patvirtina (žr. šio sprendimo 274 punktą).

284    Antra, ieškovės tvirtino, kad VHI SSD draudimu nuostolingai draudė vyresnio amžiaus, taigi priskiriamus didelės rizikos grupei, apdraustuosius asmenis, ir todėl BUPA Ireland dėl šios klientų grupės negalėjo konkuruoti su VHI. Taigi vykstant procesui ieškovės neplėtojo minėto argumento, apie kurį pateikta labai mažai informacijos ir kurį ginčija atsakovė bei Airija, ir bet kuriuo atveju jis nepagrįstas. Iš tikrųjų tuo atveju, jei toks nuostolingas draudimas egzistuoja, vargu, ar jis atitinka ekonomikos logiką, nes tai reikštų, kad VHI siekia išlaikyti didelės rizikos grupei priskiriamus savo apdraustuosius asmenis ir sukliudyti jiems pereiti pas kitus SSD draudikus, siūlydama ypač palankias draudimo įmokas, kurios nepadengia sąnaudų išmokoms. Toks elgesys ekonomiškai neracionalus, nes minėti apdraustieji asmenys lemia nepalankų VHI rizikos profilį, išlaidų didėjimą ir todėl silpnina VHI konkurencinę padėtį SSD rinkoje.

285    Atsižvelgdamas į aukščiau pateiktus argumentus Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija turėjo tinkamos informaciją, kurios pakako ginčijamo sprendimo 51 punkte esančiai išvadai padaryti, – ir šiuo atžvilgiu Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos, – kad neatmestina, jog Airijos SSD rinkoje buvo aktyvios rizikos atrankos grėsmė. Be to, atsižvelgiant į šiuo atveju taikomą ribotą kontrolę (žr. šio sprendimo 220–222 ir 265–270 punktus), iš tokios aktyvios rizikos atrankos grėsmės buvimo Komisija pagrįstai padarė išvadą, kad Airijos SSD rinkai grėsė nestabilumas (ginčijamo sprendimo 50 ir 51 punktai).

286    Šiuo atžvilgiu ta aplinkybė, kad ginčijamame sprendime taip pat nustatyta, jog praeityje rinkos nestabilumas dar nebuvo pastebėtas, negali daryti poveikio minėtos išvados teisėtumui. Iš tikrųjų atsižvelgiant į ribotą kontrolę valstybės narės atžvilgiu (žr. šio sprendimo 220–222 ir 269 punktus) Komisija neįgaliota Airijos pateikto Airijos SSD rinkos raidos vertinimo pakeisti savuoju vertinimu. Tačiau Komisija pakankamai įsitikino, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įvykdytos sąlygos, kurios pateisina rizikos suvienodinimo sistemos taikymą, ateityje siekiant išvengti dėl aktyvios rizikos atrankos galinčio atsirasti minėtos rinkos nestabilumo. Todėl reikia atmesti ieškovių argumentą, kad šiuo atžvilgiu pakankamai neturėdama ekonominių įrodymų Komisija klaidingai pritarė argumentui dėl rinkos nestabilumo. Galiausiai atsižvelgiant į tai, kad aktyvia rizikos atranka grindžiamos rinkos nestabilumo grėsmės buvimas įtikinamas, nėra reikalo aiškintis, ar Komisija ginčijamo sprendimo 50 punkte taip pat pagrįstai galėjo padaryti išvadą dėl pasyvios rizikos atrankos grėsmės buvimo.

–       4) Dėl RSS tinkamumo SSD rinkos disbalansui ir nestabilumui pašalinti

287    Galiausiai reikia išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad RSS yra tinkama priemonė dėl aktyvios rizikos atrankos galinčiam atsirasti disbalansui pašalinti.

288    Visų pirma tam reikia priminti pagrindinius RSS veikimo elementus (žr. šio sprendimo 31–33 punktus).

289    Pagal RSS SSD draudikų individualus ir faktinis rizikos profilis visų pirma nustatomas remiantis jų periodiškai pateikiama informacija, susijusia su išmokų apdraustiesiems asmenims sąnaudomis, kurie šiuo tikslu suskirstomi į atskiras grupes pagal amžių (atitinka amžiaus grupę) ir lytį. Minėtas individualus ir faktinis rizikos profilis grindžiamas vidutinėmis faktinėmis sąnaudomis minėtoms grupėms priskiriamam apdraustajam asmeniui ir bendrai atitinka vidutines sąnaudas visų grupių asmenų išmokoms. Po to, atsižvelgdama į visų draudikų, kuriems taikoma RSS, pateiktą informaciją, HIA nustato kiekvienos grupės vidutinį rinkos rizikos profilį.

290    Kitame etape individualus ir faktinis rizikos profilis pakeičiamas vidutiniu rizikos profiliu siekiant nustatyti tariamas sąnaudas, kurias draudikai būtų turėję (kiekvienai grupei), jei toks būtų buvęs jų rizikos profilis. Teigiamas ir neigiamas sąnaudų skirtumas tarp, viena vertus, individualaus ir faktinio rizikos profilio ir, kita vertus, vidutinio rinkos rizikos profilio ir tariamo rinkos rizikos profilio yra dydis, kuris priklauso nuo visų SSD draudikų, kuriems taikoma RSS, duomenų. Galiausiai šis sąnaudų skirtumas, prireikus pritaikius „nulinį korekcinį koeficientą“ (zero sum adjustment factor), turi tiksliai atitikti SSD draudikų suvienodintiną sumą. Taikydama minėtą metodą RSS nustato tiesioginį ryšį tarp, viena vertus, SSD draudikų rizikos profilio, kuris lyginamas su vidutiniu ir tariamu rinkos rizikos profiliu, ir, kita vertus, taip nustatytu išlaidų išmokoms skirtumu. Iš to matyti, kad kuo rizikos profilis teigiamesnis, palyginti su vidutiniu tariamu profiliu, tuo sąnaudos mažesnės už vidutines rinkos sąnaudas, ir atvirkščiai.

291    Be to, iš šio sprendimo 235 punkte pateiktų samprotavimų darytina išvada, kad yra realus ryšys tarp papildomų išlaidų, susijusių su neigiamu rizikos profiliu, visų pirma atviros narystės ir vienodų tarifų įpareigojimų, ir kad SSD įpareigojimais siekiamų tikslų nebūtų galima pasiekti be tokio korektyvo, koks numatytas RSS sistemoje.

292    Viena vertus, nebūtų galima iki galo pasiekti vienodų tarifų tikslo, nes šis reiškia teisingą sąnaudų, susijusių su apdraustaisiais asmenimis, paskirstymą, taigi ir SSD draudikų rizikos paskirstymą, ir kad kiekvienas jų turėtų subalansuotą rizikos profilį. Iš tikrųjų vienodų tarifų tikslui, t. y., kad jauni ir geros sveikatos apdraustieji asmenys subsidijuotų draudimo įmokas, kurias paprastai turėtų mokėti vyresnio amžiaus ir ligoti apdraustieji asmenys, kiltų grėsmė, jei kraštutinėje situacijoje SSD draudikas turėtų tik jaunus arba tik vyresnio amžiaus ir ligotus apdraustuosius asmenis. Kitaip tariant, SSD draudikas atviros narystės ir vienodų tarifų naštą gali pakelti tik jei, palyginti su draudimo įmokomis, neproporcingas sąnaudas, kurias turi dėl vyresnio amžiaus ir ligotų apdraustųjų asmenų prašymų padengti išlaidas, draudikas gali kompensuoti jaunų ir geros sveikatos klientų draudimo įmokomis.

293    Kita vertus, šiomis aplinkybėmis atrodo įtikinama, kad be rizikos paskirstymo subalansavimo priemonės ir neatgrasius nuo aktyvios rizikos atrankos, taip reglamentuojamoje Airijos SSD rinkoje gali atsirasti jos veikimui ir todėl pačiam minėtų tikslų įgyvendinimui pavojų keliantis pusiausvyros nebuvimas. Kadangi vienodų tarifų įpareigojimas skatina imtis tokios kaip aktyvi rizikos atranka komercinės praktikos, kuri gali kelti pavojų minėtai pusiausvyrai (žr. šio sprendimo 273 punktą), kaip visų pirma tai tvirtina Airija, RSS yra būtina ir tinkama reglamentuotos rinkos, kurioje nustatyti minėti įpareigojimai, subalansavimo priemonė. Jei nebūtų atviros narystės ir vienodų tarifų įpareigojimų, pusiausvyrą rinkoje palaikytų ar atkurtų vien tik rinkos jėgos ir visų pirma rizika grindžiami tarifai. Taigi, atrodo, kad nors tokie tarifai gali žymiai sumažinti paskatą taikyti aktyvią rizikos atranką (ginčijamo sprendimo 52 punkto pabaiga) ir todėl palaikyti tam tikrą pusiausvyrą rinkoje, jie neleistų pasiekti kito atviros narystės ir vienodų tarifų įpareigojimais siekiamo tikslo, t. y. kartų solidarumo užtikrinant galimybę – visų pirma dėl tarpusavio draudimo įmokų subsidijų – vyresnio amžiaus ir ligotiems asmenims lengviau pasinaudoti SSD.

294    Šiomis aplinkybėmis negalima pritarti ieškovių argumentui, kuris pirmą kartą buvo pateiktas posėdyje ir kurį ginčijo atsakovė, Airija ir VHI, pagal kurį ginčijamame sprendime grįsdama RSS būtinumą Komisija rėmėsi klaidingu vienodų tarifų aiškinimu. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija būtų rėmusis kitais nei šio sprendimo 291–293 punktuose išdėstytais samprotavimais. Beje, kaip visų pirma posėdyje tvirtino Airija, ginčijamo sprendimo motyvai ir pirmiausia nurodyti 24, 41 ir 60 punktuose, susiję su vienodų tarifų principu, numatytu tiek pakeisto 1994 m. Health Insurance Act 7 straipsnyje, tiek 12 straipsnio 10 dalies iii punkte. Galiausiai, priešingai nei mano ieškovės, Komisija neapsiribojo vienodų tarifų įpareigojimo nagrinėjimu atsižvelgdama tik į individualias SSD sutartis, o ginčijamo sprendimo 60 punkte padarė išvadą, kad RSS būtina visos „vienodų tarifų (SSD) rinkos stabilumui“ išlaikyti.

295    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta aukščiau, ir į tą aplinkybę, kad Komisija pagrįstai galėjo manyti, jog dėl aktyvios rizikos atrankos pavojaus Airijos SSD rinkai grėsė nestabilumas, reikia manyti, kad Komisija nepažeidė savo pareigos tikrinti RSS būtinumą ir kad ji pagrįstai manė, jog RSS būtina tam, kad SSD įpareigojimai būtų vykdomi ekonomiškai priimtinomis sąlygomis. Savo ruožtu ieškovės nei pateikė informacijos, kuri paneigtų šio sprendimo 290–293 punktuose pateikto vertinimo dėl ryšio tarp SSD įpareigojimų ir RSS atitinkamų susijusių aspektų, nei pakankamai įrodė, kad RSS akivaizdžiai netinkama nustatytam nestabilumui pašalinti.

296    Todėl darytina išvada, kad Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos pripažindama RSS įvedimo Airijos SSD rinkoje būtinumą ir visi šiame kontekste pateikti ieškovių kaltinimai atmestini.

 iii) Dėl RSS proporcingumo

297    Dėl RSS proporcingumo iš šio sprendimo 228–243 punktuose pateiktų samprotavimų matyti, kad ieškovės neįrodė, jog kaip RSS mokesčiai mokama kompensacija yra neproporcinga, palyginti su dėl SSD įpareigojimų laikymosi turėtomis papildomomis išlaidomis. Todėl turi būti atmesti kaip nepagrįsti antrajame pagrinde ieškovių pateikti argumentai, kuriais siekiama ginčyti RSS mokesčių apskaičiavimo atitinkamus kriterijus, kiek, ieškovių nuomone, visų pirma dėl jų paskirstomos su veiksmingumo stoka susijusios sąnaudos minėtus mokesčius gaunančio SSD draudiko naudai (žr. šio sprendimo 138 punktą). Kadangi su tariamu veiksmingumo stokos paskirstymu susiję argumentai pripažinti nepagrįstais, šiuo atveju nėra reikalo nagrinėti klausimo, ar bendrai reikia atsižvelgti į ūkio subjekto, kuriam pavestas BESP užduoties vykdymas, veiksmingumą taip pat ir nagrinėjant proporcingumą pagal EB 86 straipsnio 2 dalį (žr. šio sprendimo 139 punktą).

298    Be to, ieškovės ginčijo RSS proporcingumą tvirtindamos, kad, pirma, atsižvelgiant į BUPA Ireland ir VHI rizikos skirtumą, RSS taikymui pradėti reikalingas minimalus 2 % skirtumas (ginčijamo sprendimo 54 punktas) praktikoje neturi poveikio, antra, kad sveikatos būklės įvertinimo koeficientas, nors jis ir apribotas 50 % stacionarinio gydymo pajėgumų naudojimu (ginčijamo sprendimo 57 punktas), nesusijęs nei su SSD įpareigojimais, nei su nurodytu RSS pateisinimu, trečia, RSS netaikymas trejus metus į rinką naujai atėjusiems dalyviams (ginčijamo sprendimo 58 punktas) nekompensuoja RSS, kuri yra kliūtis atėjimui į rinką, daro atgrasantį poveikį ir, ketvirta, skirtingai nei Nyderlandų RSS, RSS nenumato kompensacijų permokų pašalinimo sistemos.

299    Atsižvelgdamas į šiuo atveju taikytiną ribotą administracinę ir teisminę kontrolę (žr. šio sprendimo 220–222 ir 269 punktus), visų pirma Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovės pakankamai neįrodė, kad 2 % rizikos skirtumas akivaizdžiai netinkamas ar neproporcingas kriterijus juo labiau, kad minėta procentinė išraiška nebūtinai reiškia, kad bus pradėta taikyti RSS atsižvelgiant į tai, kad šiuo atžvilgiu Airijos valdžios institucijos turi plačią diskreciją vertinti (ginčijamo sprendimo 22–24 ir 54 punktai ir šio sprendimo 265 punktas).

300    Taip pat negalima pritarti teiginiui, kad sveikatos būklės įvertinimo koeficientas nesusijęs su SSD įpareigojimais ir RSS pateisinimu. Šiuo atžvilgiu atsakovė ir Airija paaiškino, o tam ieškovės neprieštaravo, jog tai, kad atsižvelgiama į sąnaudas išmokoms skirtingoms amžiaus ir lyties grupėms nebūtinai ir nevisiškai atspindi SSD draudiko individualų ir faktinį rizikos profilį visų pirma dėl to, kad minėtose grupėse gali egzistuoti skirtumų, ir todėl būtina taikyti iki 50 % ribojamą perskaičiavimą, kuris grindžiamas nustatytu stacionarinio gydymo pajėgumų naudojimu (ginčijamo sprendimo 28 ir 57 punktai). Taigi, kadangi minėtu perskaičiavimo rodiklio taikymu, kuris šiuo metu nenumatytas, siekiama kaip įmanoma patikimiau nustatyti SSD draudikų faktinius rizikos skirtumus ir todėl su jais susijusias papildomas sąnaudas, minėtas rodiklis visiškai atitinka RSS numatytą dėl SSD įpareigojimų laikymosi atsiradusių išlaidų kompensavimo logiką (žr. šio sprendimo 234 ir paskesnius punktus).

301    Dėl RSS tariamo atgrasančio poveikio potencialiems naujiems į rinką ateinantiems dalyviams ieškovės pačios pripažįsta, kad laikinas RSS netaikymas pirmus trejus SSD draudiko veiklos metus Airijos SSD rinkoje, kuris numatytas būtent siekiant išvengti galimo išstūmimo iš minėtos rinkos poveikio ir ūkio subjektų neatgrasyti į ją ateiti, mažina tariamą kliūtį atėjimui į rinką. Bet kuriuo atveju netgi ir darant prielaidą, kad RSS didina kliūtis atėjimui į rinką, vien tik ši išvada neleidžia manyti, kad RSS yra akivaizdžiai netinkama ar neproporcinga priemonė. Darant priešingą prielaidą kiltų klausimas dėl pačios RSS įkurtos rizikos suvienodinimo sistemos egzistavimo ir dėl SSD įpareigojimais siekiamų atskirų tikslų įgyvendinimo (žr. šio sprendimo 291–293 punktus), ir todėl dėl Airijos teisės aktų leidėjo diskrecijos organizuoti sveikatos priežiūros sektorių Airijoje.

302    Be to, jei padidėjusios kliūtys ateiti į Airijos SSD rinką potencialiems naujai į rinką ateinantiems subjektams yra neišvengiama RSS sukūrimo pasekmė, ji atsiranda įvertinus RSS tikslus ir susijusius interesus, kurių atžvilgiu minėti interesai yra viršesni už poreikį palengvinti patekimą į rinką. Papildomai reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentą taip pat paneigia tai, kad 2004 m. spalio mėn. į SSD rinką atėjo SSD draudikas Vivas Healthcare (žr. šio sprendimo 22 punktą), kai RSS jau buvo taikoma, minėtas atėjimas taip pat rodo, kad, priešingai nei mano ieškovės, laikinas trejų metų RSS netaikymas minėtam draudikui sumažina nurodytą kliūtį atėjimui į rinką.

303    Galiausiai, atsižvelgiant į šio sprendimo 235 punkte pateiktus samprotavimus, susijusius su RSS mokesčių, kuriais siekiama tik kompensuoti dėl SSD įpareigojimų laikymosi turėtas išlaidas, apskaičiavimo būdu, negalima pritarti ieškovių argumentui, kad siekiant išvengti kompensacijų permokų RSS turi numatyti ypatingą sistemą be tų, kurios šiuo tikslu jau numatytos, pavyzdžiui, kompensuotinų sąnaudų didžiausią nustatytą ribą.

304    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta aukščiau, aišku, jog ieškovės neįrodė, kad RSS akivaizdžiai netinkama ir neproporcinga. Todėl Komisija galėjo pagrįstai daryti išvadą, ir šiuo atžvilgiu nėra akivaizdžios klaidos, kad RSS yra proporcinga EB 86 straipsnio 2 dalies prasme. Juo labiau, kad, kaip tai nurodyta ginčijamo sprendimo 59 punkte, visi Airijos valdžios institucijų priimti sprendimai dėl RSS taikymo pradžios gali būti veiksmingai skundžiami teismui, o tai, beje, patvirtina procesas, kuriame buvo priimtas 2006 m. lapkričio 23 d. High Court Sprendimas (žr. šio sprendimo 24–26 punktus).

305    Todėl kaltinimas, susijęs su RSS proporcingumo nebuvimu EB 86 straipsnio 2 dalies prasme, atmestinas kaip nepagrįstas.

 iv) Dėl poveikio prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams

306    Galiausiai ieškovės kaltina Komisiją, kad ji neišnagrinėjo poveikio prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams kriterijaus EB 86 straipsnio 2 dalies in fine prasme ir pabrėžia, kad šiuo klausimu ginčijamame sprendime nėra jokių motyvų. Šiuo atžvilgiu ieškovės trečiuoju, ketvirtuoju, penktuoju ir septintuoju pagrindais siekia įrodyti, kad RSS prieštarauja Bendrijos interesams, nes pažeidžia kitas Bendrijos teisės nuostatas. Pirmiausia grįsdamos savo ketvirtąjį ir penktąjį pagrindus ieškovės teigia, kad vertindama galimą poveikį Bendrijos prekybai ir Bendrijos interesus pagal EB 86 straipsnio 2 dalį Komisija turėjo išnagrinėti RSS suderinamumą su EB 82 straipsniu, su laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisve bei trečiąja ne gyvybės draudimo Direktyva.

307    Šiuo atžvilgiu primintina, kad Komisija ginčijamo sprendimo 61 punkte nusprendė, kad, nors už nagrinėjamus BESP įpareigojimus numatyta kompensacija turėtų būti laikoma valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, pagalbos elementas suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį nepažeidžiant galimo suderinamumo su kitomis Bendrijos teisės normomis visų pirma su trečiąja ne gyvybės draudimo Direktyva, kuris turi būti nagrinėjamas pagal atitinkamas procedūras.

308    Viena vertus, Pirmosios instancijos teismas mano, kad žodžiai „suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį“ neišvengiamai susiję su poveikio prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams, kriterijumi. Kita vertus, nuoroda į trečiąją ne gyvybės draudimo Direktyvą bei į kitas Sutarties nuostatas reiškia, kad taikydama EB 86 straipsnio 2 dalį Komisija atsižvelgė į RSS poveikį, be kita ko, laisvei teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvei. Šiomis aplinkybėmis, netgi jei motyvavimas šiuo klausimu gali pasirodyti glaustas, tačiau jo pakanka parodyti, kad, Komisijos nuomone, RSS nedaro poveikio prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams. Galiausiai, kadangi ieškovės kaltina Komisiją atidžiai ir išsamiai neišnagrinėjus, ar RSS suderinama su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis, ir šiuo klausimu nemotyvavo ginčijamo sprendimo, minėtas kaltinimas nagrinėtinas nagrinėjant trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir septintąjį pagrindus.

309    Todėl kaltinimui, susijusiam su poveikio prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams EB 86 straipsnio 2 dalies in fine prasme, kriterijaus nenagrinėjimu ir nemotyvavimu, negalima priimti.

310    Todėl visas antrasis pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

C –  Dėl trečiojo, ketvirtojo ir penktojo pagrindų priimtinumo

1.     Šalių argumentai

311    Atsakovė teigia, kad ieškovės neturi teisės pareikšti ieškinį remdamosi tariamu kitų Bendrijos teisės nuostatų pažeidimu, nurodytu trečiajame, ketvirtajame, penktajame ir septintajame pagrinduose. Vertinant valstybės pagalbą reglamentuojančių nuostatų požiūriu minėtos nuostatos svarbios tik kai yra glaudžiai susijusios su pačios valstybės pagalbos teikimu (2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑156/98, Rink. p. I‑6857, 85 punktas), o šiuo atveju taip nėra.

312    Savo ruožtu trečiajame pagrinde ieškovės teigia, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką iš bendros Sutarties struktūros matyti, kad EB 88 straipsnyje numatytos procedūros rezultatas niekada negali prieštarauti konkrečioms Sutarties nuostatoms, ir todėl Komisija negali pripažinti suderinama su bendrąja rinka valstybės pagalbos, kuri dėl tam tikrų savybių pažeidžia kitas Sutarties nuostatas (2001 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C‑204/97, Rink. p.I‑3175, 41 punktas ir šio sprendimo 311 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją 78 punktas).

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

313    Visų pirma pažymėtina, kad, kaip tai teigia atsakovė, pagal Reglamentą Nr. 659/1999 vykstančioje procedūroje valstybės pagalbos srityje Komisijos pareiga priimti galutinę poziciją dėl Bendrijos teisės nuostatų, nesusijusių su EB 87 straipsniu ir EB 88 straipsniu, prireikus skaitomų kartu su EB 86 straipsniu, prieštarautų, pirma, procesinėms taisyklėms ir garantijoms (iš dalies labai skirtingoms ir sukeliančioms skirtingų teisinių pasekmių), kurios specialiai numatytos minėtų nuostatų taikymo kontrolei ir, antra, administracinės procedūros ir teisių gynimo priemonių savarankiškumo principui. Be to, šiuo atžvilgiu primintina, kad netgi kalbant apie ieškinį dėl sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo, atsižvelgiant į šiame kontekste Komisijos turimą diskreciją, privatus asmuo negali pareikšti ieškinio dėl procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo nepradėjimo pagal EB 226 straipsnį arba dėl Komisijos nepriimtos pozicijos, susijusios su galimu valstybės narės Sutarties nuostatų pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Panhellenic Union of Cotton Ginners and Exporters prieš Komisiją, T‑148/00, Rink. p. II‑4415, 62 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

314    Ieškovės negali pagrįstai remtis teismų praktika, pagal kurią iš bendros Sutarties struktūros matyti, kad EB 88 straipsnyje numatytos procedūros rezultatas niekada negali prieštarauti konkrečioms Sutarties nuostatoms. Pagal minėtą teismų praktiką, nors vertindama pagalbos sistemos suderinamumą su bendrąja rinka Komisija turi plačią diskreciją, tačiau vertindama privalo įsitikinti, kad procedūros rezultatas neprieštaraus konkrečioms Sutarties nuostatoms, išskyrus EB 87 ir EB 88 straipsnius, visų pirma, kai minėtoms nuostatoms prieštaraujantys pagalbos aspektai yra taip neatsiejamai susiję su pagalbos dalyku, kad jų neįmanoma vertinti atskirai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 72 punkte minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 41 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taigi jei minėta pareiga yra bendrasis principas, pagal kurį Bendrijos teisė turi būti taikoma atsižvelgiant į aukštesnės galios teisės taisykles, ji nereiškia, kad per procedūrą pagalbos srityje Komisija privalo taikyti specialiai kitų Sutarties nuostatų taikymo kontrolei numatytas taisykles arba priimti vieną ar keletą sprendimų, kurie sukelia bendrų teisinių paskemių. Iš tikrųjų vykdydama šią pareigą Komisija turi atlikti vertinimą atsižvelgdama į atitinkamas nuostatas, konkrečiai kalbant, nesusijusias su pagalbos teise, tik tada, kai tam tikri nagrinėjamos pagalbos aspektai yra taip glaudžiai susiję su pagalbos dalyku, kad galimas jų neatitikimas minėtoms nuostatoms neišvengiamai darytų poveikį šios pagalbos suderinamumui su bendrąja rinka. Taigi šiuo atveju, viena vertus, ieškovės nei paaiškino, nei pakankamai įrodė, kad konkretūs RSS taikymo aspektai, kurie tariamai pažeistų kitas Bendrijos teisės nuostatas, yra neatsiejamai susiję su nagrinėjamos pagalbos dalyku, t. y. suvienodinimo mokesčiai. Kita vertus, primintina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija padarė teisingą išvadą, kad RSS nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir kad todėl bet kuriuo atveju minėtas straipsnis nereiškia suderinamumo su bendrąja rinka pripažinimo minėtos teismų praktikos prasme. Todėl būtent dėl šių priežasčių trečiasis, ketvirtasis ir penktasis pagrindai atmestini kaip netinkami.

315    Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad pagal EB 88 straipsnį pagalbos srityje Komisijai suteikta diskrecija jai neleidžia valstybėms narėms suteikti teisę nukrypti nuo kitų Bendrijos teisės nuostatų, išskyrus susijusias su EB 87 straipsnio 1 dalies taikymu (1992 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kerafina‑Keramische und Finanz‑Holding ir Vioktimatiki, C‑134/91 ir C‑135/91, Rink. p. 5699, 20 punktas ir 2000 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją, T‑184/97, Rink. p. II‑3145, 55 punktas). Iš to matyti, pirma, kad procedūroje pagalbos srityje Komisija negali priimti galutinės pozicijos dėl kitų Bendrijos teisės nuostatų, kurių kontrolei taikoma kita procedūros sistema, laikymosi. Antra, matyti, kad galutinės ir teisiškai privalomos Komisijos pozicijos priėmimas turi apsiriboti tik pagalbos aspektais ir tik juos galima ginčyti, skirtingai nei su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis susijusių aspektų atveju, kurie nėra būtini sprendimo rezoliucinei daliai pagrįsti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 313 punkte minėto sprendimo Panhellenic Union of Cotton Ginners and Exporters prieš Komisiją 57 ir 58 punktus).

316    Šiuo atžvilgiu primintina, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką kad ir kokie būtų sprendimo motyvai, tik rezoliucinė jo dalis gali sukelti teisinių pasekmių ir todėl leista ją ginčyti. Tačiau dėl sprendimo konstatuojamojoje dalyje pateiktų vertinimų negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo. Bendrijos teismų teisėtumo kontrolė gali būti taikoma tik tiek, kiek būdami asmens nenaudai priimto akto motyvai, jie yra būtini šio akto rezoliucinei daliai pagrįsti (2004 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo nutarties Nyderlandai prieš Komisiją, C‑164/02, Rink. p. I‑1177, 21 punktas; 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 186 punktas; taip pat žr. šio sprendimo 260 punktą), arba bent jeigu šie motyvai gali pakeisti to, kas nuspręsta nagrinėjamo akto rezoliucinėje dalyje, esmę (šiuo klausimu žr. 2002 m. lapkričio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lagardère ir Canal+ prieš Komisiją, T‑251/00, Rink. p. II‑4825, 67 ir 68 punktus). Iš to akivaizdžiai matyti, kad nuostatų, išskyrus susijusias su pagalbos teise, visiškas nepaminėjimas pagal EB 87 ir EB 88 straipsnius ir, prireikus, pagal EB 86 straipsnio 2 dalį priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje ir motyvuose nedaro neigiamo poveikio privačiam asmeniui ir nesuteikia jam teisės pareikšti ieškinį.

317    Šiuo atveju pabrėžtina, kad ginčijamas sprendimas yra sprendimas nepateikti prieštaravimų, susijusių su pagalbos priemonėmis, apie kurias pranešta pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį, kuris skirtas tik Airijai ir kuris nei savo forma, nei esme nėra eksplicitinis atsakymas į ieškovių skundą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 72 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval Brink‘s France 45 punktą). Todėl minėtas sprendimas negali būti aiškinamas ir kaip implicitinis atsakymas į visus ieškovių nurodytus kaltinimus, įskaitant ir susijusius su EB 82, EB 43 ir EB 49 straipsnių ar trečiosios ne gyvybės draudimo Direktyvos pažeidimu. Šiomis aplinkybėmis minėtų kaltinimų vertinimo nebuvimas nei ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nei motyvuose ieškovėms nesukelia privalomų teisinių pasekmių ir negali joms daryti neigiamo poveikio, todėl ieškovės neturi teisės pareikšti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Todėl ginčijamo sprendimo 61 punkte Komisija teisingai nusprendė, kad pagal EB 87 straipsnį ir EB 86 straipsnio 2 dalį atliktas vertinimas neprieštarauja pagal atitinkamas procedūras atliekamam RSS suderinamumo su kitomis susijusiomis Bendrijos teisės nuostatomis ir visų pirma su trečiąja ne gyvybės draudimo Direktyva tyrimui.

318    Galiausiai, priešingai nei teigia ieškovės, EB 86 straipsnio 2 dalies in fine formuluotė nepaneigia minėto vertinimo. Viena vertus, poveikio prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams, kriterijus nereiškia Komisijos pareigos galutinai ir išsamiai patikrinti, ar valstybės priemonės, apie kurias pranešta, pažeidžia kitas Bendrijos teisės nuostatas. Kita vertus, kaip tai tvirtina atsakovė, ieškovių teiginys prieštaringas, nes dėl to netektų veiksmingumo EB 86 straipsnio 2 dalis, kaip nuo Sutarties taisyklių leidžianti nukrypti nuostata. Iš tikrųjų tokia leidžianti nukrypti nuostata niekada neturėtų poveikio, jei jos taikymas tuo pačiu metu turėtų užtikrinti visišką taisyklių, nuo kurių ji leidžia nukrypti, laikymąsi.

319    Iš visų aukščiau pateiktų argumentų Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės dėl ginčijamo sprendimo pareikštame ieškinyje negali remtis trečiuoju, ketvirtuoju, penktuoju ir septintuoju pagrindais, nes šie grindžiami EB 82, EB 43 ir EB 49 straipsnių bei trečiosios ne gyvybės draudimo Direktyvos pažeidimu.

320    Todėl trečiasis, ketvirtasis ir penktasis pagrindai turi būti atmesti kaip nepriimtini ar bent jau netinkami, ir nėra reikalo nagrinėti jų pagrįstumo. Septintasis pagrindas taip pat turi būti atmestas kaip nepriimtinas, kiek jis susijęs su Bendrijos teisės nuostatomis, kurios konkrečiai nurodytos trečiajame, ketvirtajame ir penktajame pagrinduose.

D –  Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su oficialios tyrimo procedūros nepradėjimu pagal EB 88 straipsnio 2 dalį

1.     Šalių argumentai

321    Ieškovių nuomone, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta aukščiau, Komisija neteisėtai nepradėjo oficialios tyrimo procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, kad šiuo atveju priimtų sprendimą susipažinusi su visomis susijusiomis aplinkybėmis. Ginčijamas sprendimas priimtas po pirminio patikrinimo pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, kuris Komisijai tik leidžia susidaryti pradinę nuomonę dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka. Taigi Komisija gali apsiriboti vien pirminiu patikrinimu tik tuomet, kai to pakanka minėtu suderinamumu įsitikinti (šio sprendimo 72 punkte minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 16 ir 33 punktai; šio sprendimo 66 punkte minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 22 ir 29 punktai; šio sprendimo 72 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval Brink‘s France 38 ir 39 punktai ir šio sprendimo 312 punkte minėto sprendimo Portugalija prieš Komisiją 32 ir 33 punktai), o šiuo atveju taip nebuvo.

322    Šiuo atžvilgiu Komisija turi išnagrinėti visas faktines aplinkybes ir visus teisinius argumentus, kuriuos jai pateikia įmonės, kurių interesams suteikta pagalba gali daryti poveikį (šio sprendimo 72 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval Brink‘s France 51 punktas ir šio sprendimo 312 punkte minėto sprendimo Portugalija prieš Komisiją 35 punktas). Šiame kontekste ieškovės primena savo argumentus, susijusius su, viena vertus, BESP įpareigojimų nebuvimu ir su sąlygomis, kurios leidžia už juos skirti kompensaciją, ir, kita vertus, su įsisteigimo laisvės, laisvės teikti paslaugas ir trečiosios ne gyvybės draudimo Direktyvos bei EB 86 straipsnio 1 dalies, taikomos kartu su 82 straipsniu, pažeidimu. Ieškovių nuomone šiais argumentais keliami sudėtingi klausimai, reikalaujantys išsamių faktinių ir ekonominių įrodymų, kurie turi būti vertinami per oficialią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Tai patvirtina aplinkybė, kad Komisija tinkamai arba netgi ir visai neišnagrinėjo minėtų argumentų.

323    Ieškovės ginčija teiginį, kad oficialios tyrimo procedūros pradėjimas joms nebūtų suteikęs geresnės padėties pateikti prieštaravimus dėl RSS. Šią procedūrą reglamentuojančios taisyklės Komisijai nustato konkrečias pareigas, kurių šiuo atveju nebuvo laikytasi, kaip antai sprendimo dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios paskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalimi, ir reikalavimas pagal minėto reglamento 6 straipsnį pasiūlyti suinteresuotoms šalims pateikti savo pastabas, jas išnagrinėti ir pateikti valstybei narei.

324    Dėl argumento, kad ieškovės nepaaiškino priežasčių, dėl kurių Komisija turėjo turėti rimtų abejonių dėl RSS suderinamumo su EB 87 straipsniu, ieškovės primena, jog išsamiai nurodė aplinkybes, įrodančias, kad ši byla kėlė rimtų sunkumų valstybės pagalbos teisės požiūriu. Netgi tuo atveju, jei pagrindiniai ieškovių reikalavimai bus atmesti, vien šios bylos sudėtingumas, kaip tai aprašyta visų pirma pirmajame ir antrajame pagrinduose, reikalauja pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Ieškovės priduria, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą Komisija RSS nagrinėjo ketverius metus. Todėl nėra normalu, kad atliekant tokį ilgą tyrimą nebuvo pradėta oficiali tyrimo procedūra.

325    Taigi ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes nebuvo pradėta oficiali tyrimo procedūra pagal EB 88 straipsnio 2dalį.

326    Airijos palaikoma atsakovė tvirtina, kad ieškovės, kurioms tenka įrodinėjimo pareiga, nepaaiškino priežasčių, dėl kurių Komisija turėjo turėti rimtų abejonių dėl RSS suderinamumo su EB 87 straipsniu ir, kita vertus, dėl kokių priežasčių Komisija negalėjo įvertinti šiuo atveju tariamai sudėtingų ekonominių klausimų, nepradėjusi oficialios tyrimo procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateikė daug paaiškinimų ir susitiko su Komisijos atstovais nagrinėjant jų skundą, jos turėjo patikslinti priežastis, dėl kurių būtų buvusios geresnėje padėtyje ginčydamos RSS, jei Komisija būtų pradėjusi oficialią tyrimo procedūrą. Bet kuriuo atveju ieškovės iš esmės nieko nepridūrė kituose pagrinduose, susijusiuose su ginčijamo sprendimo teisėtumu, o tik juos įtraukė į šį pagrindą.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

327    Visų pirma Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalį Komisija per pirminio patikrinimo procedūrą įgaliota priimti sprendimą nepateikti prieštaravimų, jei priemonė, apie kurią pranešta, nekelia abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka. Kita vertus, pagal minėto reglamento 4 straipsnio 4 dalį, jei tokių abejonių kyla, Komisija turi pradėti oficialią tyrimo procedūrą remdamasi EB 88 straipsnio 2 dalimi ir minėto reglamento 6 dalimi.

328    Be to, šiuo atžvilgiu primintina, kad Komisija privalo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, visų pirma jei atsižvelgdama į per pirminę patikrinimo procedūrą gautą informaciją susiduria su rimtais sunkumais vertindama nagrinėjamą priemonę. Ši pareiga kyla tiesiogiai iš EB 88 straipsnio 3 dalies, kaip ji išaiškinta Bendrijos teismų praktikoje, ir tai patvirtina kartu skaitomos Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatos, jei po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad neteisėta priemonė kelia abejonių dėl suderinamumo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 69 punkte minėto sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 165 punktą).

329    Iš tiesų pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką EB 88 straipsnio 2 dalies procedūra yra privaloma, jei Komisija susiduria su rimtais sunkumais vertindama, ar pagalba yra suderinama su bendrąja rinka. Taigi Komisija, priimdama valstybės priemonei palankų sprendimą, 88 straipsnio 3 dalies pirminiu etapu gali apsiriboti, tik jei po pirminio tyrimo yra įsitikinusi, kad ši priemonė nėra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme arba, jei tai laikoma pagalba, kad ji yra suderinama su bendrąja rinka. Tačiau jei po pirminio tyrimo Komisijos įsitikinimas yra kitoks arba jei ji neįveikia visų kilusių sunkumų, vertindama atitinkamos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka, ji privalo surinkti visas būtinas nuomones ir tuo klausimu pradėti EB 88 straipsnio 2 dalies procedūrą (šio sprendimo 72 punkte minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 33 punktas, šio sprendimo 72 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 39 punktas ir šio sprendimo 69 punkte minėto sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 166 punktas).

330    Laikytis šios pareigos pradėti oficialią tyrimo procedūrą būtina ypač tada, kai Komisija, atitinkamos valstybės narės pateiktos informacijos pagrindu atlikusi pakankamą ginčijamos valstybės pagalbos tyrimą, vis dar turi abejonių dėl valstybės pagalbos požymių EB 87 straipsnio 1 dalies prasme egzistavimo, taip pat dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑400/99, Rink. p. I‑3657, 47 ir 48 punktus ir šio sprendimo 69 punkte minėto sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 167 punktą).

331    Taigi atsižvelgdamas į minėtus reikalavimus Pirmosios instancijos teismas mano, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nepažeidė nei EB 88 straipsnio 3 dalies, nei Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 ir 4 dalių taikymo srities.

332    Nėra reikalo nagrinėti klausimą, ar ieškovės būtų buvusios geresnėje padėtyje per oficialią tyrimo procedūrą ir remdamosi procesinėmis garantijomis, kurias joms aiškiai suteikia EB 88 straipsnio 2 dalis, kad galėtų veiksmingai pareikšti savo prieštaravimus dėl RSS, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės savo nuomonę visiškai galėjo apginti Komisijai pateikdamos skundą ir kitus paaiškinimus bei tyrimus prieš priimant ginčijamą sprendimą.

333    Be to, Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į savo vertinimą, po kurio atmetė pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį pagrindus remdamasis tiek Airijos, tiek ir ieškovių pateikta atitinkama informacija, daro išvadą, kad Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog RSS, nors ji ir pareikalavo sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimo, nekėlė rimtų sunkumų nei abejonių vertinat valstybės pagalbos buvimą ir jos suderinamumą su bendrąja rinka. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas mano, kad atsižvelgiant į šio sprendimo 157 ir paskesniuose punktuose pateiktus samprotavimus niekas nerodo, netgi ir po to, kai nagrinėjant bylą ieškovės šiuo atžvilgiu išplėtojo savo gausius argumentus, tvirtindamos, jog Komisijos RSS vertinimo rezultatas po oficialios tyrimo procedūros galėjo būti visai kitoks nei ginčijamame sprendime, kuriame padaryta išvada, kad minėta RSS nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir kad įvykdytos EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo sąlygos.

334    Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamas pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

E –  Dėl septintojo pagrindo, susijusio su motyvavimo stoka EB 253 straipsnio prasme

1.     Šalių argumentai

335    Ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime neįvykdyta pareiga motyvuoti, kaip ji išaiškinta nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje (1996 m. vasario 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑122/94, Rink. p. I‑881, 29 punktas). Minėto sprendimo motyvavimui būdingas Airijos valdžios institucijų tvirtinimų bei išvadų dėl teisės ir faktų kartojimas iš tikrųjų nenagrinėjant pateiktų pagrindžiančių aplinkybių. Minėta motyvavimo stoka ypač rimta atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ginčija minėtų institucijų pateiktą atitinkamą faktinę, ekonominę ir teisinę analizę.

336    Taigi ginčijamo sprendimo 40, 53 ir 60 punktuose, kurie susiję su RSS, kaip kompensavimo už SSD įpareigojimus priemone, Komisija nenustatė nei minėtų įpareigojimų vykdymo sąnaudų, nei numatomų RSS mokesčių. Taip pat ji nepaaiškino priežasčių, dėl kurių šie mokesčiai yra būtini minėtoms sąnaudoms kompensuoti. Ginčijamo sprendimo 50 punkte Komisija tik paminėjo „ekonominius tyrimus“, kurie pagrindžia Airijos valdžios institucijų teiginius. Taigi vėliau Komisija pripažino, kad atsižvelgė į septynis tyrimus, iš kurių tik du paminėti ginčijamo sprendimo motyvuose. Be to, nors ginčijamo sprendimo 61 punkte Komisija daro išvadą, kad galima valstybės pagalba suderinama su bendrąja rinka pagal 86 straipsnio 2 dalį, tačiau minėto sprendimo motyvuose ji nepaaiškina, ar tariami BESP įpareigojimai buvo patikėti VHI ir BUPA Ireland, nei dėl kokių priežasčių ji mano, kad RSS mokesčiai yra tiksliai proporcingi atitinkamoms sąnaudoms bei pajamoms ir kad RSS nedaro poveikio prekybos plėtrai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams. Galiausiai ginčijamo sprendimo 61 punkte tik vieninteliame sakinyje Komisija tvirtina, jog RSS nepažeidžia trečiosios ne gyvybės draudimo Direktyvos ir niekur nemini ieškovių iškelto klausimo dėl EB 86 straipsnio 1 dalies, taikomos kartu su EB 82 straipsniu, pažeidimo bei EB 43 ir EB 49 straipsnių pažeidimo.

337    Atsakovė prašo šį pagrindą atmesti.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

338    Pirmiausia primintina, kad atsižvelgiant į šio sprendimo 313–320 punktuose išdėstytus argumentus šis pagrindas nepriimtinas, ar bent jau netinkamas, tiek, kiek jis susijęs su trečiajame, ketvirtajame ir penktajame pagrinduose nurodytais tariamais pažeidimais.

339    Po to, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruoti institucijos samprotavimus, kad, pirma, suinteresuoti asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas yra pagrįstas, galėtų žinoti priemonės pateisinimą, ir antra, kad Bendrijos teismas galėtų vykdyti jo teisėtumo priežiūrą (šio sprendimo 72 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval et Brink’s France 63 punktas; 2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein‑Westfalen prieš Komisiją, T‑228/99 ir T‑233/99, Rink. p. II‑435, 278 punktas ir 2004 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fleuren Compost prieš Komisiją, T‑109/01, Rink. p. II‑127, 119 punktas ir šio sprendimo 221 punkte minėto sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją 62 punktas).

340    Dėl nurodytos motyvavimo stokos, susijusios su EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 86 straipsnio 2 dalies taikymu, visų pirma pažymėtina, kad, kaip tai matyti iš šio sprendimo 171 ir tolesniuose punktuose pateiktų samprotavimų, visumoje ginčijamo sprendimo motyvai leido, viena vertus, ieškovėms išsamiai ginčyti minėto sprendimo pagrįstumą Bendrijos teisme ir, kita vertus, Bendrijos teismui tinkamai vykdyti jo teisėtumo priežiūrą. Konkrečiau kalbant apie motyvavimo stoką ginčijamo sprendimo 40, 50, 53, 60 ir 61 punktuose, kurie visų pirma susiję su RSS numatytos kompensacijos būtinumu ir proporcingumu, palyginti su papildomomis išlaidomis, susijusiomis su SSD draudiko neigiamu rizikos profiliu, pakanka pasiremti šio sprendimo 228 ir tolesniais punktais, kad būtų padaryta išvada, jog minėtame sprendime tokių trūkumų nėra.

341    Dėl nuorodos ginčijamame sprendime į Komisijos naudotus penkis tyrimus nebuvimo primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką nereikalaujama, kad motyvacija atspindėtų visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, nes jos atitiktis EB 253 straipsnio reikalavimams vertintina atsižvelgiant ne vien į jos formuluotę, bet taip pat į jos kontekstą bei į atitinkamą klausimą reguliuojančių teisės normų visumą (1996 m. vasario 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Belgija prieš Komisiją, C‑56/93, Rink. p. I‑723, 86 punktas ir 1997 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Siemens prieš Komisiją, C‑278/95 P, Rink. p. I‑2507, 17 punktas; šio sprendimo 221 punkte minėto sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją 63 punktas ir šio sprendimo 69 punkte minėto sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 141 punktas). Konkrečiai kalbant, Komisija neprivalo pasisakyti dėl visų suinteresuotų asmenų jai pateiktų argumentų, tačiau sprendimo stuktūroje jai pakanka išdėstyti tik esminius faktus ir teisinius argumentus (šio sprendimo 339 punkte minėto sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein‑Westfalen prieš Komisiją 280 punktas ir šio sprendimo 221 punkte minėto sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją 64 punktas).

342    Visų pirma atsižvelgdamas į šio sprendimo 228 ir tolesniuose bei 273 ir paskesniuose punktuose pateiktus samprotavimus Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija pateikė pagrindinius argumentus ir ekonomines aplinkybes, kurios pagrindžia jos analizę, bei ginčijamo sprendimo 9 ir 10 išnašose nurodė ne mažiau kaip du atitinkamus tyrimus, pagrindžiančius minėtą analizę. Šiomis aplinkybėmis ieškovių kaltinimas, susijęs su motyvavimo stoka, nes ginčijamame sprendime Komisija konkrečiai neaptarė kitų tyrimų rezultatų, negali būti priimtas.

343    Galiausiai dėl motyvavimo, susijusio su poveikio valstybių narių prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams, nebuvimu, šiam kaltinimui atmesti pakanka nurodyti šio sprendimo 308 ir 309 punktuose pateiktus argumentus.

344    Todėl pagrindas, susijęs su EB 253 straipsnio pažeidimu, atmestinas kaip nepagrįstas.

F –  Dėl prašymo taikyti tyrimo priemones

1.     Ieškovių argumentai

345    Ieškovės prašo Pirmosios instancijos teismo remiantis Procedūros reglamento 65 straipsniu nurodyti ieškovėms pateikti tam tikrus dokumentus, susijusius su Komisijos „Konkurencijos“ generalinio direktorato ir „Vidaus rinkos“ generalinio direktorato tarnybų konsultacijomis dėl RSS suderinamumo su trečiąja ne gyvybės draudimo Direktyva, jei atsakovė šių dokumentų nepateiks pati.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

346    Atsižvelgamas į tai, kad trečiasis, ketvirtasis ir penktasis pagrindai nepriimtini ar bent jau netinkami (žr. šio sprendimo 313–320 punktus), Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju bylos medžiagoje yra užtektinai esminės ir susijusios informacijos sprendimui priimti. Todėl ieškovių pateikti prašymai taikyti tyrimo priemones atmestini.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

347    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą dėl visų reikalavimų, jos turi padengti atsakovės ir VHI išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

348    Pagal minėto reglamento 87 straipsnio 4 dalį įstojusios į bylą valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl įstojusios į bylą Airija ir Nyderlandų Karalystė pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      British United Provident Association Ltd (BUPA), BUPA Insurance Ltd ir BUPA Ireland Ltd padengia savo ir Komisijos bei Voluntary Health Insurance Board bylinėjimosi išlaidas.

3.      Airija ir Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Jaeger Tiili Azizi

Cremona        Czúcz

Paskelbta 2008 m. vasario 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

E. Coulon        M. Jaeger

Turinys

Teisinis pagrindas

I – Sutarties nuostatos

II – Reglamentas (EB) Nr. 659/1999

III – Direktyva 92/49/EEB

IV – Komisijos pranešimas apie bendros ekonominės svarbos paslaugas Europoje

Faktinės bylos aplinkybės

V – Dėl rizikos suvienodinimo sistemos sukūrimo Airijos savanoriško sveikatos draudimo rinkoje

VI – RSS veikimas

A – RSS tikslai

B – RSS mokesčių mokėjimo pradžia

C – RSS mokesčių apskaičiavimo būdas

VII – Ginčijamas sprendimas

Procedūra ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

VIII – Dėl priimtinumo

A – Šalių argumentai

B – Pirmosios instancijos teismo vertinimas

1. Dėl nepriimtinumo pagrindo priimtinumo

2. Dėl nepriimtinumo pagrindo pagrįstumo

a) Dėl konkretaus poveikio ieškovėms

b) Dėl tiesioginio poveikio ieškovėms

IX – Dėl esmės

A – Pirminė pastaba

B – Dėl pirmojo ir antrojo pagrindo

1. Šalių argumentai

a) Dėl pagrindo, susijusio su klaidingu EB 87 straipsnio 1 dalies taikymu

i) Ieškovių argumentai

– 1) Bendros pastabos

– 2) Dėl pirmos sąlygos, susijusios su faktiškais ir aiškiai apibrėžtais BESP įpareigojimais

– 3) Dėl antrosios sąlygos, susijusios su objektyviais ir skaidriais kompensacijos apskaičiavimo parametrais

– 4) Dėl trečiosios sąlygos, susijusios su kompensacijos būtinumu

– 5) Dėl ketvirtosios sąlygos, susijusios su palyginimu su veiksminga įmone

ii) Atsakovės argumentai

iii) Airijos ir VHI argumentai

iv) Nyderlandų Karalystės argumentai

b) Dėl pagrindo, susijusio su klaidingu EB 86 straipsnio 2 dalies taikymu

i) Ieškovių argumentai

– 1) Pirminė pastaba

– 2) Dėl BESP įpareigojimų nebuvimo

– 2) Dėl BESP užduotį nustatančio akto nebuvimo

– 4) Dėl RSS būtinumo ir proporcingumo nebuvimo

– 5) Dėl poveikio prekybos plėtrai

ii) Atsakovės argumentai

– 1) Pirminės pastabos

– 2) Dėl įgaliojimo apibrėžti BESP įpareigojimus

– 3) Dėl SSD įpareigojimų pripažinimo BESP

– 4) Dėl BESP įpareigojimų nustatymo SSD draudikams

– 5) Dėl RSS būtinumo

– 6) Dėl RSS proporcingumo

iii) Airijos ir Nyderlandų Karalystės argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

a) Dėl Airijos ir VHI argumentų, susijusių su pirmuoju pagrindu, priimtinumo

b) Dėl sprendime Altmark nustatytų sąlygų taikytinumo

c) Dėl BESP užduoties buvimo sprendime Altmark nustatytos pirmosios sąlygos ir EB 86 straipsnio 2 dalies prasme

Pirminė pastaba

ii) Dėl BESP užduoties sąvokos ir įgaliojimų apibrėžti ir kontroliuoti BESP

iii) Dėl BESP užduoties buvimo šiuo atveju

– 1) Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo

– 2) Dėl nagrinėjamos BESP užduoties tapatumo ir pobūdžio

– 3) Dėl ūkio subjektų veiklos reglamentavimo ir viešosios valdžios aktu pavestos BESP u˛duoties buvimo atribojimo

– 4) Dėl paslaugų, susijusių su BESP užduotimi, visuotinio ir privalomojo pobūdžio

d) Dėl aiškiai apibrėžtų RSS kompensacijos apskaičiavimo parametrų sprendime Altmark nustatytos antrosios sąlygos prasme

– i) Pirminės pastabos

– ii) Dėl RSS kompensacijos apskaičiavimo kriterijų objektyvumo ir skaidrumo

e) Dėl RSS numatytos kompensacijos būtinumo ir proporcingumo Sprendime Altmark nustatytos trečiosios sąlygos prasme

i) Dėl teisminės kontrolės ribų

ii) Dėl kompensacijos, kuri mokama kaip RSS mokesčiai, būtinumo ir proporcingumo

– 1) Pirminės pastabos

– 2) Dėl RSS ir SSD įpareigojimų vykdymo sąnaudų ryšio

f) Dėl palyginimo su veiksmingu ūkio subjektu sprendime Altmark nustatytos ketvirtosios sąlygos prasme

g) Dėl RSS būtinumo ir proporcingumo EB 86 straipsnio 2 dalies prasme

i) Pirminė pastaba

ii) Dėl RSS kaip tokios įvedimo būtinumo

– 1) Bendros pastabos

– 2) Ginčijamo sprendimo ir Pirmosios instancijos teismo vykdomos kontrolės dalykas

– 3) Dėl rizikos atrankos Airijos SSD rinkoje buvimo

– Dėl padėties Airijos SSD rinkoje

– 4) Dėl RSS tinkamumo SSD rinkos disbalansui ir nestabilumui pašalinti

iii) Dėl RSS proporcingumo

iv) Dėl poveikio prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams

C – Dėl trečiojo, ketvirtojo ir penktojo pagrindų priimtinumo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

D – Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su oficialios tyrimo procedūros nepradėjimu pagal EB 88 straipsnio 2 dalį

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

E – Dėl septintojo pagrindo, susijusio su motyvavimo stoka EB 253 straipsnio prasme

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

F – Dėl prašymo taikyti tyrimo priemones

1. Ieškovių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

*Proceso kalba: anglų.