PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. rugsėjo 17 d.(*)
„Europos atominės energijos bendrija – Investicijos – Investicinių projektų pateikimas Komisijai − Įgyvendinimo taisyklės − Reglamentas (Euratomas) Nr. 1352/2003 − Komisijos kompetencijos nebuvimas − AE 41–44 straipsniai − Teisinio saugumo principas“
Byloje T‑240/04
Prancūzijos Respublika, atstovaujama F. Alabrune, G. de Bergues, C. Lemaire ir E. Puisais, vėliau G. de Bergues ir S. Gasri,
ieškovė,
palaikoma
Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos C.‑D. Quassowski ir A. Tiemann,
ir
Belgijos Karalystės, atstovaujamos iš pradžių D. Haven, vėliau M. Wimmer, ir galiausiai A. Hubert, padedamų advokato J.‑F. De Bock,
įstojusių į bylą šalių,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą M. Patakia,
atsakovę,
dėl 2003 m. liepos 23 d. Komisijos Reglamento (Euratomas) Nr. 1352/2003, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1209/2000, nustatantį Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 41 straipsnyje nurodytų pranešimų siuntimo tvarką (OL L 192, p. 15), panaikinimo,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. D. Cooke, teisėjai R. García-Valdecasas, I. Labucka, M. Prek ir V. Ciucă,
posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. gegužės 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 AE 41 straipsnis skelbia:
„Asmenys ir įmonės, besiverčiantys šios Sutarties II priede išvardytomis pramoninės veiklos rūšimis, Komisijai pateikia investavimo projektus, susijusius su naujais įrenginiais, taip pat su keitimu arba pertvarkymu, kurie atitinka pobūdžio ir dydžio kriterijus, nustatytus Tarybos remiantis Komisijos pasiūlymu.
Pirmiau nurodytą pramoninės veiklos rūšių sąrašą Taryba gali keisti kvalifikuotąja balsų dauguma remdamasi Komisijos, kuri pirma gauna Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę, pasiūlymu.“
2 Pagal AE 42 straipsnį:
„Apie 41 straipsnyje minimus projektus Komisijai ir informaciniais tikslais – suinteresuotajai valstybei narei pranešama ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki pirmųjų sutarčių su tiekėjais sudarymo arba, jei įmonė darbus atlieka naudodama nuosavas lėšas, ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki darbų pradžios.
Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali keisti šį terminą.“
3 AE 43 straipsnyje numatyta:
„Komisija su asmenimis arba įmonėmis aptaria visus su šios Sutarties tikslais susijusius investavimo projektų aspektus.
Savo nuomonę ji pateikia suinteresuotajai valstybei narei.“
4 Pagal AE 44 straipsnį:
„Komisija, gavusi suinteresuotųjų valstybių narių, asmenų ar įmonių sutikimą, gali paskelbti jai pateiktus investavimo projektus.“
5 Pagal AE 124 straipsnį:
„Siekdama užtikrinti branduolinės energijos vystymąsi Bendrijoje, Komisija:
– užtikrina, kad šios Sutarties nuostatos ir priemonės, kurių jomis vadovaudamosi imasi institucijos, būtų taikomos,
– rengia rekomendacijas arba teikia nuomones šioje Sutartyje aptariamose srityse, kai to aiškiai reikalauja Sutartis arba kai Komisija mano, kad to reikia,
– turi savarankišką sprendimo teisę ir šioje Sutartyje nustatytu būdu dalyvauja rengiant Tarybos ir Europos Parlamento aktus,
– Tarybos įgaliota įgyvendina jos nustatytas taisykles.“
6 Pagal AE 161 straipsnį:
„Kad įvykdytų savo uždavinius, Taryba ir Komisija, laikydamosi šios Sutarties nuostatų, priima reglamentus ir leidžia direktyvas, priima sprendimus, teikia rekomendacijas ar nuomones.
Reglamentas taikomas visuotinai. Jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.
<…>“
7 Pagal AE 203 straipsnį:
„Jei pasirodytų, kad vienam iš Bendrijos tikslų pasiekti reikia imtis Bendrijos veiksmų, kuriems ši Sutartis nenumato reikalingų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningai priimtu sprendimu imasi reikiamų priemonių.“
8 2003 m. liepos 23 d. Komisijos Reglamento (Euratomas) Nr. 1352/2003, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1209/2000, nustatantį Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 41 straipsnyje nurodytų pranešimų siuntimo tvarką (OL L 192, p. 15, toliau − skundžiamas reglamentas), pirmoje konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad siekiant padidinti skaidrumą ir teisinį saugumą būtina sugriežtinti dabartines taisykles ir formalizuoti praktiką, kurią Komisija taiko svarstydama bei nagrinėdama investicinius projektus, susijusius su Euratomo sutartyje iškeltais tikslais. Tai taikytina AE 41–44 straipsniams ir 1999 m. gruodžio 2 d. Tarybos Reglamentui (Euratomas) Nr. 2587/1999, apibūdinančiam investicinius projektus, apie kuriuos reikia pranešti Komisijai pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 41 straipsnį (OL L 315, p. 1).
9 Skundžiamo reglamento 1 straipsnio 3 dalimi 2000 m. birželio 8 d. Komisijos Reglamente (EB) Nr. 1209/2000, nustatančiame Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 41 straipsnyje nurodytų pranešimų siuntimo tvarką (OL L 138, p. 12), buvo įterpti 3a, 3b, 3c, 3d ir 3e straipsniai, kurie numato:
„3a straipsnis
„1. Gavusi pranešimą, Komisija jį nedelsdama nagrinėja. Komisija pareiškia savo nuomonę rekomendacijos forma.
2. Jeigu išnagrinėjusi pranešimą Komisija prieina prie išvados, kad investicinis projektas, apie kurį pranešama, nekelia jokių abejonių dėl atitikties Euratomo sutartyje iškeltiems tikslams ir nuostatoms, ji tai užprotokoluoja ir pareiškia savo nuomonę rekomendacijos forma, kuri yra siunčiama atitinkamiems asmenims, įmonėms ir valstybėms narėms.
3. Jeigu išnagrinėjusi pranešimą Komisija prieina prie išvados, kad yra abejonių dėl to, jog investicinis projektas, apie kurį pranešama, atitiktų Euratomo sutarties tikslus ir nuostatas, ji pradeda išsamią nagrinėjimo procedūrą, kad galėtų išsamiai išnagrinėti visus investicinio projekto aspektus, susijusius su (Euratomo) Sutartyje iškeltais tikslais.
4. 2 dalyje nurodyta rekomendacija turi būti parengta ir 3 dalyje nurodyta išsami nagrinėjimo procedūra atlikta per 2 mėnesius. Šis laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai gaunamas visas šio reglamento ir Reglamento <...> Nr. 2587/1999 reikalavimus atitinkantis pranešimas. Pranešimas laikomas pilnu, jeigu per du mėnesius nuo jo arba nuo bet kokios pareikalautos papildomos informacijos gavimo Komisija neprašo jokios kitos informacijos.
5. Kai pagal 2 dalį Komisija neparengė rekomendacijos ir nesiėmė jokių veiksmų per 4 dalyje nustatytą laikotarpį, laikoma, kad investicinis projektas atitinka (Euratomo) sutarties tikslus ir nuostatas.
3b straipsnis
1. Kai Komisija mano, kad atitinkamo asmens ar įmonės pateikta informacija, susijusi su investiciniu projektu, apie kurį turi būti pranešta, nėra išsami, ji pareikalauja pateikti visą būtiną informaciją. Jeigu atitinkamas asmuo ar įmonė tokį prašymą įvykdo, Komisija tam asmeniui ar įmonei praneša apie gautą atsakymą.
2. Kai atitinkamas asmuo ar įmonė nepateikia prašomos informacijos per Komisijos numatytą laikotarpį arba pateikia neišsamią informaciją, Komisija siunčia priminimą ir nustato atitinkamą papildomą laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta.
3c straipsnis
1. Pradėdama išsamaus nagrinėjimo procedūrą, Komisija apibendrina atitinkamus faktų ir teisės klausimus bei prideda preliminarų investicinio projekto vertinimą (Euratomo) sutarties tikslų ir nuostatų bei Reglamento <...> Nr. 2587/1999 atžvilgiu. Komisija kreipiasi į atitinkamus asmenis arba įmones, ragindama pateikti savo pastabas ir pratęsti svarstymus su ja per nustatytą laikotarpį, kuris paprastai nėra ilgesnis nei du mėnesiai.
2. Atitinkamiems asmenims ar įmonėms rekomenduojama nepradėti investicinio projekto, kol Komisija nepateikė dėl jo savo rekomendacijos projekto arba kol jis nėra laikomas atitinkančiu (Euratomo) sutarties tikslus ir jos nuostatas, kaip numatyta 3a straipsnio 5 dalyje.
3d straipsnis
1. Kai po svarstymo ir (arba) po to, kai atitinkamas asmuo ar įmonė atlieka pakeitimus, Komisija nustato, kad investicinis projektas atitinka (Euratomo) sutarties tikslus ir nuostatas, ji šią nuomonę pateikia rekomendacijos forma, kurią siunčia atitinkamiems asmenims, įmonėms ir valstybei narei.
2. Jeigu po svarstymo ir (arba) po to, kai atitinkamas asmuo ar įmonė atlieka pakeitimus, Komisija nustato, kad investicinis projektas, apie kurį pranešama, neatitinka (Euratomo) sutarties tikslų ir nuostatų, ji šią nuomonę pateikia rekomendacijos forma, kurią siunčia atitinkamiems asmenims, įmonėms ir valstybei narei.
3. Pagal 1 ir 2 straipsnio dalis Komisija nuomonę priima iš karto, kai išsklaidomos 3a straipsnio 3 dalyje nurodytos abejonės. Tiek, kiek tai įmanoma, Komisija stengiasi priimti rekomendaciją per šešis mėnesius nuo išsamios nagrinėjimo procedūros pradžios.
4. Pasibaigus 3 dalyje nurodytam laikotarpiui ir kai to prašo atitinkamas asmuo arba įmonė, Komisija, remdamasi turima informacija, per du mėnesius parengia savo rekomendaciją.
3e straipsnis
Parengusi rekomendaciją dėl svarstomo investicinio projekto, Komisija atlieka konkrečių priemonių, kurių atitinkamas asmuo ar įmonė ėmėsi arba ketina imtis atsižvelgdama į Komisijos rekomendaciją, priežiūrą ir tam tikrais atvejais apsvarsto šias priemones su atitinkamu asmeniu ar įmone.“ (Pataisytas vertimas)
10 Skundžiamo reglamento 1 straipsnio 4 dalimi Reglamente Nr. 1209/2000 buvo įterpti 4a ir 4b straipsniai, kurie numato:
„4a straipsnis
Pranešusiam apie investicinį projektą asmeniui ar įmonei Komisija persiunčia visas trečiųjų asmenų pastabas ir išvadas dėl projekto, kurios turės įtakos Komisijos rekomendacijai.
4b straipsnis
1. Gavusi atitinkamų valstybių narių, asmenų ir įmonių sutikimą, Komisija paskelbia visus investicinius projektus, apie kuriuos jai pranešta, bei pagal šį reglamentą priimtas rekomendacijas.
2. Komisija paskelbia metinę ataskaitą, kurioje apibendrinamas priimtų rekomendacijų įgyvendinimas ir konkrečios priemonės, kurių ėmėsi atitinkami asmenys ar įmonės, atsižvelgdami į Komisijos nuomonę.
Jei būtina, kai negaunamas (Euratomo) sutarties 44 straipsnyje nurodytas sutikimas, ataskaitoje laikomasi profesinės paslapties taisyklių.“
Procesas ir šalių reikalavimai
11 2003 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai Prancūzijos Respublika pateikė šį ieškinį. 2004 m. birželio 8 d. Nutartimi Teisingumo Teismas bylą perdavė Pirmosios instancijos teismui.
12 2004 m. sausio 2 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į bylą ieškovės pusėje. 2004 m. kovo 24 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino šį prašymą. 2004 m. birželio 8 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą.
13 2004 m. birželio 9 d. Belgijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į bylą ieškovės pusėje. 2004 m. lapkričio 8 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą ir leido Belgijos Karalystei pateikti savo pastabas per žodinę procedūrą pagal Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalį.
14 Taikydamas proceso organizavimo priemones, Pirmosios instancijos teismas paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus ir atsakyti į klausimus. Komisija įvykdė šį prašymą.
15 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (pirmoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
16 Per 2007 m. gegužės 16 d. vykusį posėdį išklausytos šalių pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
17 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą reglamentą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
18 Vokietijos Federacinė Respublika, įstojusi į bylą ieškovės pusėje, Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą reglamentą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
19 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį dėl panaikinimo kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl esmės
20 Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo šešis pagrindus dėl Komisijos kompetencijos priimti skundžiamą reglamentą nebuvimo, AE 42−44 ir 194 straipsnių pažeidimo bei galiausiai teisinio saugumo principo pažeidimo.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Komisijos kompetencijos priimti skundžiamą reglamentą nebuvimu
Šalių argumentai
21 Ieškovė teigia, kad nei AE 41−44 straipsniai, nei Reglamentas Nr. 2587/1999 nesudaro teisinio pagrindo Komisijai priimti skundžiamą reglamentą, nes jie nesuteikia nei galių įgyvendinti, nei priimti reglamentus. Remiantis kompetencijos paskirstymo principu, Komisija galėtų priimti skundžiamą reglamentą, tik jei tokia kompetencija būtų aiškiai numatyta.
22 Tai, kad skundžiamas reglamentas nėra pirmasis Komisijos priimtas reglamentas, apibrėžiantis AE 41 straipsnyje nurodytų pranešimų siuntimo tvarką, neturi reikšmės, nes iš teismų praktikos išplaukia, kad reglamentų priėmimas kaip įprasta praktika negali būti viršesnis už Sutarties nuostatas (1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C‑327/91, Rink. p. I‑3641).
23 Be to, ieškovė, neginčydama Komisijos teisės tvirtinti savo darbo tvarkos taisykles pagal AE 131 straipsnio antrąją pastraipą, teigia, kad reglamento priėmimas viršija teisę tvirtinti savo darbo tvarkos taisykles, nes dėl savo visuotinumo ir privalomumo reglamentas neturėtų būti naudojamas kaip institucijos vidaus instrumentas. Administracinės autonomijos principas leistų Komisijai priimti instrukcijas ir įgyvendinimo nuostatas, adresuotas savo darbuotojams sureguliuojant institucijos vidinės administracijos funkcionavimą, bet ne išoriniams, administraciniam aparatui nepriklausantiems asmenims ar įmonėms, kaip vis dėlto yra skundžiamo reglamento atveju.
24 Ieškovė taip pat ginčija Komisijos argumentą, kad skundžiamas reglamentas nėra toks, kokį numato AE 161 straipsnis, bet reglamentas sui generis, nes jis pareigas numato tik Komisijai, o ne tretiesiems asmenims šios institucijos atžvilgiu, kadangi tokios reglamentų kategorijos, skirtingai nuo numatytos AE 161 straipsnyje, Euratomo sutartis nenumato. Bet kuriuo atveju ieškovė mano, kad skundžiamo reglamento baigiamosios nuostatos, aiškiai paminėdamos, kad jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikytinas visose valstybėse narėse, nurodo AE 161 straipsnyje apibrėžto reglamento savybes.
25 Galiausiai reikia atmesti Komisijos argumentą, kad tik teisiškai įpareigojantis instrumentas, pvz., reglamentas, gali užtikrinti tretiesiems asmenims teisinį saugumą ir skaidrumą Komisijos nustatytų procesinių pareigų laikymosi atžvilgiu. Iš tiesų, jei Komisija manė, kad toks reglamentas buvo būtinas, ji šiuo klausimu turėjo pateikti Tarybai pasiūlymą, nes net jei ir nebūtų specifinio teisinio pagrindo Euratomo sutartyje, būtų galima remtis AE 203 straipsniu. Be to, gairių priėmimo būtų pakakę Komisijai pasiekti šį teisinio saugumo tikslą, nes, remiantis teismų praktika, pastaroji negali nesilaikyti savo priimtų taisyklių.
26 Vokietijos Federacinė Respublika ir Belgijos Karalystė palaiko ieškovės argumentus, o Vokietija dar pastebi, kad, viena vertus, skundžiamas reglamentas pažeidžia principą, pagal kurį atsakomybė už atominių įrenginių saugumą tenka valstybėms narėms, o kita vertus, Komisijos kompetencija priimti skundžiamą reglamentą neturėtų būti grindžiama administracinės autonomijos principu, kuris neleidžia Komisijai priimti įgyvendinamųjų nuostatų, skirtų jos administraciniam aparatui nepriklausantiems asmenims ir įmonėms.
27 Komisija atsikerta, kad ji veikė laikydamasi Euratomo sutartimi jai nustatytų uždavinių ir kompetencijos. Iš tiesų AE 41−44 straipsniuose įtvirtintos proceso taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti investicinių projektų pateikimą, nagrinėjimą ir aptarimą, taip suteikiant Komisijai kompetenciją tiesiogiai juos aptarti su įmonėmis. Remiantis šiuo kriterijumi, nors Euratomo sutartis nedetalizuoja konkrečios procedūros, kurios turi būti laikomasi, ji palieka visą veikimo laisvę imtis iniciatyvos šioje srityje. Taigi priimdama skundžiamą reglamentą Komisija neperžengė kompetencijos, kurią jai suteikia Euratomo sutartis. Skundžiamame reglamente nurodytų investicinių projektų nagrinėjimo procedūros organizavimo priemonės priskirtinos jos vidaus organizavimo pareigai. Taikyta reglamentavimo forma leistų, suteikiant didelę teisinę galią Komisijos sau nustatomoms pareigoms, užtikrinti aukštą teisinio saugumo lygį tretiesiems asmenims.
28 Kadangi skundžiamas reglamentas numato pareigas tik Komisijai, o ne tretiesiems asmenims, tai nėra reglamentas AE 161 straipsnio prasme, o reglamentas sui generis. Iš tiesų, remiantis 1989 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimu Grimaldi (C‑322/88, Rink. p. 4407), ne skundžiamo reglamento pavadinimas ar forma lemia jo prigimtį, bet jo nuostatų turinys. Nors skundžiamame reglamente pasinaudojama reglamento forma sustiprinti Komisijos sau nustatytas pareigas ir nustatoma procedūra, sudaranti sąlygas veiksmingiau taikyti AE 41−44 straipsnius ir Reglamentą Nr. 2587/1999, jame nenustatomos pareigos tretiesiems asmenims ir todėl tai nėra reglamentas AE 161 straipsnio prasme. Tad Komisija mano, kad tai, jog nuostatos, kurios nurodomos kaip skundžiamo reglamento teisinis pagrindas, nenumato jai teisės priimti reglamentų AE 161 straipsnio prasme, neturi įtakos jos kompetencijai priimti skundžiamą reglamentą.
29 Be to, reglamentavimo formos pasirinkimas priimant skundžiamame reglamente esančias nuostatas reikalauja laikytis formų nuoseklumo, nes skundžiamas reglamentas iš dalies pakeitė ankstesnį reglamentą − Reglamentą Nr. 1209/2000.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
30 Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis AE 146 straipsniu, Bendrijos teismai kontroliuoja Tarybos ir Komisijos aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, teisėtumą. Šis straipsnis panašus į EB 230 straipsnį, todėl turi būti analogiškai aiškinamas (generalinio advokato F. G. Jacobs išvada 2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo byloje Komisija prieš Tarybą, C‑29/99, Rink. p. I‑11221, I‑11225; šiuo klausimu taip pat žr. 1995 m. gruodžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Danielsson ir kt. prieš Komisiją, T‑219/95 R, Rink. p. II‑3051, 61−76 punktus ir analogiškai 1997 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kernkraftwerke Lippe‑Ems prieš Komisiją, T‑149/94 ir T‑181/94, Rink. p. II‑161, 46 ir 47 punktus). Dėl reglamento teisėtumo Euratomo sutarties prasme kontrolės reikia taikyti išplėtotą teismų praktiką dėl EB sutarties, nebent yra specialių šios srities nuostatų arba nuostatų, kurių sistema kitokia nei bendra EB sutarties sistema ir esmė.
31 Pagal AE 3 straipsnį, remiantis kompetencijos paskirstymo principu, kiekviena institucija veikia neperžengdama paskirtos kompetencijos ribų, kurią jai suteikia Euratomo sutartis. Laikantis teisinio saugumo principo, bet kurio akto, kuriuo siekiama teisinių pasekmių, privaloma teisinė galia turi išplaukti iš Bendrijos teisės nuostatų, nustatančių akto teisinę formą, kurios turi būti aiškiai nurodytos kaip jo teisinis pagrindas (dėl EB sutarties taikymo apimties žr. 1993 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑325/91, Rink. p. I‑3283, 26 punktą). Sąlygų, kurioms esant gali būti priimtas aktas, nustatymas reikalauja, kad būtų tinkamai atsižvelgta į sutartyse nustatytą kompetencijų paskirstymą ir pusiausvyrą (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑233/02, Rink. p. I‑2759, 40 punktą).
32 Taigi reikia konstatuoti, kad nei iš AE 41–44 straipsnių nuostatų, nei iš Reglamento Nr. 2587/1999 nuostatų, kurios yra skundžiamo reglamento teisinis pagrindas, nematyti, kad Komisija turi aiškiai nustatytą kompetenciją priimti tokį reglamentą.
33 Iš tiesų AE 41−44 straipsniai nenumato Komisijai kompetencijos reglamentuoti investicinių projektų nagrinėjimo procedūros. Be to, Reglamente Nr. 2587/1999, kurį Komisija laiko „baziniu reglamentu“, nėra jokios nuostatos, aiškiai įgaliojančios Komisiją priimti jį įgyvendinančius reglamentus. Iš tikrųjų pati Komisija neginčija, kad nė vienas iš skundžiamame reglamente nurodytų teisinių pagrindų aiškiai jos neįgalioja priimti tokį reglamentą.
34 Kaip teisingai pažymi ieškovė, nesant specialios nuostatos, įgaliojančios Komisiją priimti reglamentą, pastaroji turėjo, jei tokio akto priėmimas buvo būtinas, laikytis AE 203 straipsnyje numatytos procedūros, t. y. pateikti pasiūlymą Tarybai, kuri, pasitarusi su Europos Parlamentu, būtų galėjusi vieningai priimti tokį reglamentą.
35 Komisija, nesutikdama, kad priimant skundžiamą reglamentą ji viršijo AE 41−44 straipsniais suteiktą kompetenciją, teigia, kad AE 41−44 straipsniai jai iš tikrųjų suteikia kompetenciją priimti aptariamas priemones. Šiuo požiūriu, kadangi nė iš vieno skundžiamame reglamente nurodyto teisinio pagrindo neišplaukia, kad Komisija buvo aiškiai įgaliota priimti tokį reglamentą, reikia išnagrinėti, ar ji turėjo numanomą kompetenciją jį priimti, ir todėl ar pastarasis iš tikrųjų buvo reikalingas užtikrinant AE 41−44 straipsnių bei Reglamento Nr. 2587/1999 veiksmingumą.
36 Teisingumo Teismas pripažino, kad sutarties nuostatose aiškiai nenumatyta kompetencija galima pasinaudoti, jeigu ji yra būtina siekiant šiose nuostatose nustatytų tikslų (šiuo klausimu žr. 1971 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, 22/70, Rink. p. 263, 28 punktą). Kuomet Euratomo sutarties straipsnis suteikia Komisijai specifinę ir konkrečią užduotį, reikia pripažinti, kad jis kartu suteikia ir numanomą kompetenciją, reikalingą šiai užduočiai įgyvendinti, nes priešingu atveju tokia Euratomo sutarties nuostata nebūtų veiksminga (analogiškai žr. 1987 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija ir kt. prieš Komisiją, 281/85, 283/85–285/85 ir 287/85, Rink. p. 3203, 28 punktą). Todėl reikia pripažinti, kad Sutarties nustatytos taisyklės suponuoja, jog gali būti priimtos normos, be kurių šių taisyklių negalima veiksmingai ar protingai taikyti. Todėl Euratomo sutarties nuostatas, susijusias su institucijų kompetencija priimti norminius aktus, reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrą pastarosios sistemą (dėl Euratomo sutarties taikymo apimties žr. 1960 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimą Nyderlandai prieš Aukščiausiąją valdžios instituciją, 25/59, Rink. p. 723, 757−760).
37 Tačiau numanomos reglamentavimo kompetencijos, numatytos AE 3 straipsnio 1 dalyje, egzistavimas, kuris yra nukrypimas nuo kompetencijos paskirstymo principo, turi būti aiškinamas siaurai. Tik išimtiniais atvejais tokią numanomą kompetenciją pripažįsta teismų praktika ir, kad būtų pripažinta, ji turi būti būtina siekiant užtikrinti Sutarties ar aptariamo bazinio reglamento nuostatų veiksmingumą (šiuo klausimu žr. minėtus sprendimus: Komisija prieš Tarybą, 28 punktas; Vokietija ir kt. prieš Komisiją, 28 punktas ir 1995 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandų Karalystė prieš Komisiją, C‑478/93, Rink. p. I‑3081, 32 punktą).
38 Ši būtinumo sąlyga turi būti įgyvendinta ne tik esminių reglamento nuostatų, bet ir jo formos bei privalomo pobūdžio atžvilgiu.
39 Laikytina, kad norint pripažinti, jog Komisija turėjo numanomus įgaliojimus priimti skundžiamą reglamentą, reikia ne tik, kad siekiant gerai įgyvendinti AE 41−44 straipsnius ir Reglamentą Nr. 2587/1999 būtų būtina, jog Komisija priimtų priemones, išsamiai organizuojančias jai praneštų investicinių projektų nagrinėjimo procedūrą, kokios numatytos skundžiamame reglamente, bet ir priimti jas reglamento forma, kuris yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.
40 Komisijos pateikti argumentai dėl būtinybės imtis nustatytų priemonių, turint omenyje jų formą ir turinį, nėra įtikinantys.
41 Kalbant apie jų turinį, Reglamentas Nr. 2587/1999 tik apibrėžia investicinius projektus, apie kuriuos Komisijai turi būti pranešta remiantis AE 41 straipsniu, ir nereglamentuoja vėlesnio šių projektų aptarimo su ja. Todėl jis nesuteikia Komisijai numanomos kompetencijos priimti skundžiamą reglamentą. Be to, skundžiamo reglamento nuostatos neturėtų būti laikomos būtinomis užtikrinant AE 41–44 straipsnių veiksmingumą. Žinoma, Komisija privalo, kaip ji teigia, organizuoti AE 41−44 straipsniuose numatytų investicinių projektų pranešimo, nagrinėjimo ir aptarimo procedūrą. Tačiau Pirmosios instancijos teismas mano, kad, siekiant užtikrinti šių Euratomo sutarties straipsnių veiksmingumą, nebuvo būtina suteikti Komisijai teisę pasiūlyti sustabdyti investicinius projektus prieš jai baigiant juos nagrinėti, kaip tai numato skundžiamu reglamentu įterpta Reglamento Nr. 1209/2000 3c straipsnio 2 dalis, nes tokios teisės sustabdyti nenumato Euratomo sutartis. Be to, tai, kad Komisija, remiantis Reglamento Nr. 1209/2000 4b straipsniu, kaip numato skundžiamas reglamentas, reikalauja paskelbti jai pateiktus investicinius projektus, negali būti laikoma būtina sąlyga tinkamam AE 44 straipsnio įgyvendinimui, kuriame pačiame jau numatyta tokia galimybė.
42 Be to, reikia pripažinti, kad nuostatos, išsamiai reglamentuojančios Komisijos investicinių projektų nagrinėjimo procedūrą, kokios numatytos skundžiamame reglamente, nebūtinai turi būti įtvirtintos. Norint pasiekti Komisijos tikslus pakanka paprastų vidaus organizavimo priemonių. Todėl reikia atmesti Komisijos argumentą, kad reglamentavimo forma leidžia užtikrinti didesnį skaidrumą ir teisinį saugumą tretiesiems asmenims jos pačios priimtų taisyklių atžvilgiu. Kaip pripažįsta pati Komisija, ji turi laikytis taisyklių, kurias priima (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 182 punktas). Todėl paprastų gairių ar pranešimo, kurių laikymosi kontrolę jas priėmusios institucijos atžvilgiu užtikrina Bendrijos teismai, pakanka norint užtikrinti reikiamą Komisijos sau nustatytų pareigų skaidrumą ir teisinį saugumą.
43 Skundžiamas reglamentas neturėtų būti laikomas vidaus reglamentu ar reglamentu sui generis, reglamentuojančiu tik Komisijos vidaus darbo organizavimą. Tokie aktai negali sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims. Šiai kategorijai priskiriami Komisijos aktai, kurie arba nesukelia teisinių pasekmių, arba sukelia jas tik Komisijos vidaus darbo organizavimui ir kuriems taikoma vidaus reglamento nustatyta kontrolės procedūra (šiuo klausimu žr. 2001 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stauner ir kt. prieš Parlamentą ir Komisiją, T‑236/00 R, Rink. p. II‑15, 43 punktą).
44 Reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju skundžiamame reglamente įtvirtintos nuostatos reglamentuoja ne tik Komisijos darbo organizavimo tvarką, bet turi įtakos ir tretiesiems asmenims (žr., be kita ko, skundžiamu reglamentu įterptus Reglamento Nr. 1209/2000 3c straipsnio 2 dalį ir 4b straipsnį). Kaip tai pripažįsta ir pati Komisija, šiomis nuostatomis nesiekiama sukurti pareigų tretiesiems asmenims. Be to, tvirtindama, kad skundžiamas reglamentas nėra reglamentas AE 161 straipsnio prasme, bet reglamentas sui generis, kuriuo siekiama sukurti tik pareigas jos atžvilgiu, Komisija pati pripažįsta, kad reglamento forma, kokia numatyta AE 161 straipsnyje, nebuvo būtina priimant skundžiamo reglamento nuostatas. Todėl šių nuostatų priėmimas reglamento forma neturi būti laikomas būtinu geram AE 41–44 straipsnių bei Reglamento Nr. 2587/1999 nuostatų įgyvendinimui.
45 Galiausiai Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikia atmesti Komisijos argumentą, jog, remiantis formų nuoseklumo principu, reglamentavimo formos pasirinkimas reikalauja pakeisti toje pačioje srityje egzistuojantį reglamentą. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, paprasta praktika neturėtų būti viršesnė už Sutarties nuostatas ir neturėtų pakeisti institucijų kompetencijos paskirstymo (1988 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, 68/86, Rink. p. 855, 24 punktas ir minėto 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 36 punktas).
46 Taigi iš skundžiamų nuostatų turinio neišplaukia, kad jų priėmimas reglamento forma AE 161 straipsnio prasme buvo būtinas, siekiant užtikrinti gerą AE 41–44 straipsnių ir Reglamento Nr. 2587/1999 įgyvendinimą.
47 Taisyklės, susijusios su kompetencijos paskirstymo principu turi būti taikomos siaurai (šiuo klausimu žr. 1992 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑295/90, Rink. p. I‑4193, 11–20 punktus ir minėto 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 34–42 punktus). Pasirinkdama reglamento formą, nors jokia Bendrijos teisės nuostata aiškiai nesuteikė tokios kompetencijos priimant atominių investicinių projektų nagrinėjimo procedūros organizavimo priemones, kurių nebūtina priimti norminiu aktu, kuris yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, Komisija pažeidė Euratomo sutartyje nustatytas kompetencijos taisykles ir dėl to kilo rizika, kad gali būti pakenkta trečiųjų asmenų teisiniam saugumui šio akto galiojimo tretiesiems asmenims aspektu.
48 Be to, teisinio saugumo principas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kuris, be kita ko, reikalauja, kad teisės aktai būtų aiškūs ir tikslūs tam, kad teisės subjektai galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas bei atitinkamai jomis remtis (žr. 1981 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimą Gondrand Frres ir Garancini, 169/80, Rink. p. 1931 ir 1996 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van Es Douane Agenten, C‑143/93, Rink. p. I‑431, 27 punktą).
49 Kadangi kiekvienai teisės normai yra būdingas tam tikras netikrumas dėl jos prasmės ir turinio, reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamas teisės aktas yra toks neaiškus, kad užkerta kelią valstybei narei ieškovei ar investuotojams pakankamai išsklaidyti galimas abejones dėl ginčijamo reglamento turinio arba prasmės (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgiją prieš Komisiją, C‑110/03, Rink. p. I‑2801, 31 punktą).
50 Šio atveju reglamentavimo forma, nors Komisija teigia, jog nesiekė nenustatyti pareigų tretiesiems asmenims, sukuria tam tikrą neaiškumą dėl aptariamų nuostatų taikymo srities. Teisinio saugumo principas suponuoja, kad Bendrijos akto taikymo sritis turi būti pakankamai aiškiai suvokiama ir, kaip ne kartą pareiškė Teisingumo Teismas, Bendrijos teisės aktai turi būti aiškūs, o jų taikymas numatomas visiems susijusiems asmenims (minėto 1993 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 26 punktas). Šiuo atveju iš reglamentavimo formos galima spręsti, kad jis tretiesiems asmenims sukelia privalomų pasekmių, o tai prieštarauja teisinio saugumo principui, nes subjektai, norėdami nustatyti tikrąją aptariamų nuostatų taikymo sritį, turi išsamiai išanalizuoti jų sąvokas.
51 Bendrijos aktas, jeigu juo siekiama sukurti teisines pasekmes, turi ne tik būti priimtas pagal jam priimti numatytas būtinas procedūras, bet ir laikantis pagrindinių formos reikalavimų (šiuo klausimu žr. generalinio advokato G. Tesauro išvadą 1997 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo byloje Prancūzija prieš Komisiją, C‑57/95, Rink. p. I‑1627, I-1629, 15–22 punktai).
52 Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad Komisija neturėjo nei aiškios, nei numanomos kompetencijos priimti skundžiamo reglamento.
53 Todėl reikia pritarti pirmajam pagrindui dėl Komisijos kompetencijos priimti skundžiamą reglamentą nebuvimo.
54 Taigi, nesant būtinybės nagrinėti kitų ieškovės nurodytų pagrindų, reikia panaikinti skundžiamą reglamentą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
55 Pagal Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovės išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
56 Taikant Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį Vokietijos Federacinė Respublika ir Belgijos Karalystė, įstojusios į bylą ieškovės pusėje, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2003 m. liepos 23 d. Komisijos Reglamentą (Euratomas) Nr. 1352/2003, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1209/2000, nustatantį Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 41 straipsnyje nurodytų pranešimų siuntimo tvarką.
2. Įpareigoti Komisiją padengti Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
3. Vokietijos Federacinė Respublika ir Belgijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Cooke | García-Valdecasas | Labucka |
Priimta 2007 m. rugsėjo 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.