BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. rugsėjo 6 d.(*)

„Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti patikrinimą – Komisijos įgaliojimai atlikti patikrinimą – Teisė į gynybą – Proporcingumas – Pareiga motyvuoti“

Sujungtose bylose T‑289/11, T‑290/11 ir T‑521/11

Deutsche Bahn AG, įsteigta Berlyne (Vokietija),

DB Mobility Logistics AG, įsteigta Berlyne,

DB Energie GmbH, įsteigta Frankfurte prie Maino (Vokietija),

DB Netz AG, įsteigta Frankfurte prie Maino,

DB Schenker Rail GmbH, įsteigta Maince (Vokietija),

DB Schenker Rail Deutschland AG, įsteigta Maince,

Deutsche Umschlaggesellsschaft Schiene‑Straße mbH (DUSS), įsteigta Bodenheime (Vokietija),

atstovaujamos advokatų W. Deselaers, O. Mross ir J. Brückner,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Malferrari, N. Von Lingen ir R. Sauer,

atsakovę,

palaikomą

Ispanijos Karalystės, iš pradžių bylose T‑289/11 ir T‑290/11 atstovaujamos abogado del Estado M. Muñoz Pérez, paskui bylose T‑289/11, T‑290/11 ir T‑521/11 atstovaujamos abogado del Estado S. Centeno Huerta,

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Simm ir F. Florindo Gijón,

ir

ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos X. A. Lewis, M. Schneider ir M. Moustakali,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymų panaikinti 2011 m. kovo 14 d. Komisijos sprendimą C (2011) 1774, 2011 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą C (2011) 2365 ir 2011 m. liepos 14 d. Komisijos sprendimą C (2011) 5230 dėl nurodymo pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį atlikti Deutsche Bahn AG ir visų jos dukterinių bendrovių patikrinimus (bylos COMP/39.678 ir COMP/39.731)

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai K. Jürimäe ir M. van der Woude (pranešėjas),

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. balandžio 9 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Deutsche Bahn AG, DB Mobility Logistics AG, DB Netz AG, DB Energie GmbH, Deutsche Umschlaggesellsschaft Schiene‑Straße mbH (DUSS), DB Schenker Rail GmbH ir DB Schenker Rail Deutschland AG, t. y. ieškovės, o kartu ir Deutsche Bahn tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojami juridiniai asmenys, sudaro tarptautinę įmonę, kuri vykdo veiklą nacionalinio ir tarptautinio prekių ir keleivių vežimo, logistikos ir papildomų paslaugų teikimo vežant geležinkeliais sektoriuje. Šiose bylose dalyvaujančios dukterinės bendrovės tiesiogiai ar netiesiogiai 100 % priklauso Deutsche Bahn.

 Pirmasis patikrinimas

 Pirmas sprendimas atlikti patikrinimą

2        2011 m. kovo 14 d. Sprendimu C (2011) 1774 (bylos COMP/39.678 ir COMP/39.731) (toliau – pirmas sprendimas atlikti patikrinimą) Europos Komisija nurodė Deutsche Bahn ir visiems jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamiems juridiniams asmenims leisti atlikti patikrinimą pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205), įgyvendinimo 20 straipsnio 4 dalį.

3        Pirmo sprendimo atlikti patikrinimą 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Deutsche Bahn AG, <...> taip pat visi jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojami juridiniai asmenys, įskaitant DB Mobility Logistics AG, DB Energie GmbH, DB Schenker Rail GmbH ir DB Schenker Rail Deutschland AG, privalo leisti atlikti patikrinimą dėl jų veiksmų, kuriais gali būti pažeistas SESV 102 straipsnis ir EEE susitarimo 54 straipsnis, vežimo geležinkeliais ir papildomų paslaugų teikimo sektoriuje tose valstybėse narėse, kuriose atitinkamos dukterinės bendrovės verčiasi keleivių ir prekių vežimu geležinkeliais, visų pirma Vokietijoje. Šie veiksmai susiję su galbūt nepagrįstai preferenciniu DB Energie GmbH požiūriu į kitas DB grupės dukterines bendroves, be kita ko, nuolaidų aprūpinant traukos elektros energija sistemos, leidžiančios DB grupei sudaryti kliūtis konkurencijai vežimo geležinkeliais paslaugų teikimo rinkose sukūrimu.

Tikrinama gali būti visose Deutsche Bahn AG grupės patalpose (visų pirma Deutsche Bahn AG patalpose adresu Potsdamer Platz 2, 10785 Berlynas, Vokietija, DB Mobility Logistics AG patalpose adresu Potsdamer Platz 2, 10785 Berlynas, Vokietija, DB Energie GmbH patalpose adresu Pfarrer‑Perabo‑Platz 2, 60326 Frankfurtas prie Maino, Vokietija, DB Schenker Rail GmbH patalpose adresu Rheinstrasse 2, 55116 Maincas, Vokietija DB Schenker Rail Deutschland AG patalpose adresu Rheinstrasse 2, 55116 Maincas, Vokietija).

Deutsche Bahn AG ir visi jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojami juridiniai asmenys, įskaitant DB Mobility Logistics AG, DB Energie GmbH, DB Schenker Rail GmbH ir DB Schenker Rail Deutschland AG, turi leisti Komisijos pareigūnams ir kitiems juos lydintiems įgaliotiems atlikti patikrinimą asmenims, taip pat atitinkamos valstybės narės konkurencijos institucijos pareigūnams ir jos įgaliotiems arba paskirtiems asmenims, padedantiems minėtiems pareigūnams ir asmenims, patekti į visas patalpas, sklypus ir transporto priemones įprastomis biurų darbo valandomis. Minėtų pareigūnų ir asmenų prašymu jie turi pateikti jiems tikrinti visas buhalterines knygas ir kitus veiklos dokumentus, kokioje laikmenoje jie bebūtų saugomi, ir leisti jiems patikrinti šias knygas ir kitus dokumentus vietoje ir išsivežti arba padaryti kopiją ar išrašą, nesvarbu kokia forma. Jie turi leisti patikrinimo metu užplombuoti bet kurias verslo patalpas ir buhalterines knygas arba dokumentus tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks būtinas patikrinimui atlikti. Minėtų pareigūnų ar asmenų prašymu jie turi nedelsiant vietoje pateikti paaiškinimus dėl su patikrinimo objektu ir tikslu susijusių faktinių aplinkybių ir leisti pateikti tokius paaiškinimus visiems jų atstovams arba darbuotojams. Jie turi sutikti, kad pateikti paaiškinimai būtų užregistruoti, nesvarbu kokia forma.“

4        Pirmo sprendimo atlikti patikrinimą 2 straipsnyje Komisija patikslina, kad patikrinimas gali būti pradėtas 2011 m. kovo 29 d. Minėto sprendimo 3 straipsnyje ji nurodo, kad prieš pat patikrinimą apie sprendimą atlikti patikrinimą bus pranešta Deutsche Bahn ir visiems jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamiems juridiniams asmenims.

5        Pirmas sprendimas atlikti patikrinimą argumentuotas taip:

„Komisija turi duomenų, kad DB Energie turėjo galimybę taikyti preferencinį požiūrį į atitinkamas DB grupės dukterines bendroves, esančias keleivių ir prekių vežimo geležinkeliais valstybių narių, kuriose šios dukterinės bendrovės vykdo veiklą, rinkose, visų pirma Vokietijoje, t. y. sukūrė nuolaidų aprūpinant traukos elektros energija sistemą. Šis preferencinis požiūris galėtų išplaukti visų pirma iš DB Energie siūlomų nuolaidų struktūros ir galbūt nebuvo objektyviai pagrįstas. Komisija turi duomenų, kad DB Energie jau galėjo būti anksčiau taikiusi panašias nuolaidų aprūpinant traukos elektros energija sistemas, t. y. bent nuo 2002 m. Be to, negalima atmesti galimybės, kad DB Energie jau iki šios datos taikė šias nuolaidų ar panašias sistemas. Darytina prielaida, kad šis prekybos metodas leidžia atitinkamoms DB grupės bendrovėms gauti pranašumą, palyginti su jų konkurentais vežimo geležinkeliais paslaugų teikimo rinkose tose valstybėse narėse, kuriose šios DB grupės dukterinės bendrovės vykdo veiklą keleivių ir prekių vežimo geležinkeliais sektoriuje, visų pirma Vokietijoje, ir kad taip DB grupė gali kliudyti konkurenciją šiose rinkose. Šiais aprašytais veiksmais, jei jie pasitvirtins, pažeidžiamas SESV 102 straipsnis ir EEE susitarimo 54 straipsnis.

Komisija privalo atlikti patikrinimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnį, kad išnagrinėtų visas su įtariamais suderintais veiksmais ir bendruoju kontekstu susijusias svarbias faktines aplinkybes ir nustatytų tikslų kiekvieno suinteresuotojo juridinio asmens dalyvavimo laipsnį.

Tikėtina, kad sprendimai dėl kainų nustatymo DB grupės viduje priimami įvairiose įmonės lygmenyse. Be to, įmanoma, kad svarbių įrodymų taip pat galima rasti DB grupės dukterinėse bendrovėse, kurios iš tikrųjų naudojasi galbūt nepagrįstai geromis kainomis, o tai leidžia kliudyti konkurencijai vežimo geležinkeliais rinkoje. Taigi yra duomenų, kad įrodymų galima rasti kiekvienoje šio sprendimo 1 straipsnyje išvardytoje vietoje.

Remiantis Komisijos turima informacija, kainų sistema, kurią DB Energie neseniai taikė Vokietijos keleivių ir prekių vežimo geležinkeliais rinkose, Vokietijoje jau buvo išnagrinėta bylose, kuriose dalyvavo reguliavimo ir konkurencijos institucijos. Todėl atitinkami juridiniai asmenys žino, kad reguliavimo ir konkurencijos institucijos kontroliuoja jų kainų nustatymo sistemą. Be to, Komisija anksčiau yra konstatavusi, kad DB grupės veiksmais nustatant kainas buvo pažeistas SESV 102 straipsnis ir Europos Sąjungos teismai tai patvirtino. Todėl atitinkami juridiniai asmenys galėtų bandyti nuslėpti, sunaikinti ar neigti su šiais veiksmais susijusius įrodymus, kad sutrukdytų atskleisti galimai neteisėtus veiksmus nustatant kainas.

Siekiant užtikrinti patikrinimų veiksmingumą reikia, kad jie būtų atlikti iš anksto neįspėjus įtariamų dalyvavus darant pažeidimą juridinių asmenų ir tuo pačiu metu keliose vietose.

Todėl remiantis Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi reikia priimti sprendimą atlikti juridinių asmenų patikrinimą.“

 Pirmojo patikrinimo eiga

6        2011 m. kovo 29 d. ryte 32 Komisijos pareigūnai atvyko į ieškovių patalpas Berlyne (Vokietija), Frankfurte prie Maino (Vokietija) ir Maince (Vokietija) ir pranešė apie pirmąjį sprendimą atlikti patikrinimą, priimtą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį.

7        Ieškovės susisiekė su savo advokatais, kurie nuo pirmos dienos dalyvavo atliekant patikrinimą. Jos neprieštaravo dėl patikrinimo ir nereiškė nepasitenkinimo tuo, kad nebuvo pateiktas teismo leidimas. Pranešus apie patikrinimą ieškovės taip pat jam nesipriešino, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalyje. Todėl Komisija niekada nesinaudojo valstybės narės valdžios institucijų pagalba pagal tą pačią minėto reglamento 20 straipsnio 6 dalį.

8        Įteikus pirmą sprendimą atlikti patikrinimą įmonės atstovai pasirašė įteikimo protokolą. Jie įteikė tikrintojams įmonės organizacines diagramas ir telefonų knygas, atsakė į klausimus dėl kai kurių samdomų darbuotojų tapatybės, palydėjo tikrintojus į šių pasirinktų asmenų kabinetus ir nepareiškė prieštaravimų dėl nuodugnaus minėtų kabinetų patikrinimo. Buvo išnagrinėtos šiuose kabinetuose buvusios bylos, atskirais atvejais iš esmės. Tikrintojai taip pat atliko elektroninių dokumentų, kaip antai elektroninių laiškų, paiešką pagal tam tikrus paieškos žodžius.

9        Per laikotarpį nuo 2011 m. kovo 29 d. ryto iki 2011 m. kovo 31 d. ryto Komisijos tikrintojai DB Schenker Rail Deutschland patalpose Maince rado dokumentų, kuriais remiantis, Komisijos manymu, buvo galima daryti prielaidą apie dar kitokį antikonkurencinį elgesį. Šiuo antikonkurenciniu elgesiu galėjo būti siekiama diskriminuoti konkurentus vežimo geležinkeliais sektoriuje pasinaudojus ieškovių valdoma infrastruktūra ir kai kuriomis susijusiomis paslaugomis. Jei dokumentas buvo neabejotinai susijęs su šiais naujais įtarimais, jis buvo atidedamas.

10      Komisija manė, kad būtina pradėti tyrimą DUSS atžvilgiu, todėl buvo priimtas antras sprendimas atlikti patikrinimą.

11      Pirmasis Deutsche Bahn ir DB Mobility Logistics patikrinimas Berlyne buvo baigtas 2011 m. kovo 31 d.

 Antrasis patikrinimas

 Antras sprendimas atlikti patikrinimą

12      2011 m. kovo 30 d. Sprendimu C (2011) 2365 (bylos COMP/39.678 ir COMP/39.731) (toliau – antras sprendimas atlikti patikrinimą) Komisija nurodė Deutsche Bahn ir visiems jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamiems juridiniams asmenims leisti atlikti patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį.

13      Antro sprendimo atlikti patikrinimą 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Deutsche Bahn AG, <...> ir visi jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojami juridiniai asmenys, įskaitant DB Mobility Logistics AG, DB Netz AG, Deutsche Umschlaggesellsschaft Schiene‑Straße (DUSS) mbH, DB Schenker Rail GmbH ir DB Schenker Rail Deutschland AG, privalo leisti atlikti patikrinimą dėl jų veiksmų, kuriais gali būti pažeistas SESV 102 straipsnis ir EEE susitarimo 54 straipsnis, vežimo geležinkeliais ir papildomų paslaugų teikimo sektoriuje tose valstybėse narėse, kuriose atitinkamos dukterinės bendrovės verčiasi keleivių ir prekių vežimu geležinkeliais, visų pirma Vokietijoje. Šie veiksmai susiję su potencialiai nepagrįsta DB grupės konkurentų diskriminacija, kuria Deutsche Umschlaggesellschaft Schiene‑Straße (DUSS) mbH siekia, kad ši įmonė galėtų sudaryti kliūtis konkurencijai vežimo geležinkeliais paslaugų teikimo rinkose. Tikrinama gali būti visose Deutsche Bahn AG grupės patalpose <...>“.

14      Antro sprendimo atlikti patikrinimą 2 straipsnyje Komisija patikslina, kad patikrinimas gali būti pradėtas 2011 m. kovo 30 d. Minėto sprendimo 3 straipsnyje ji nurodo, kad prieš pat patikrinimą apie šį sprendimą atlikti patikrinimą bus pranešta Deutsche Bahn ir visiems jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamiems juridiniams asmenims.

15      Antras sprendimas atlikti patikrinimą argumentuotas taip:

„Remdamasi jau turima informacija Komisija turi duomenų, kad DUSS galėjo būti sudariusi nepalankias sąlygas konkurentams, kurie Vokietijoje vykdo veiklą vežimo geležinkeliais rinkose, apsunkindama jiems galimybę naudotis DB terminalais arba diskriminuodama juos, o tai galėjo jai leisti piktnaudžiauti rinkoje turima dominuojančia padėtimi. Tokią situaciją galėtų lemti visų pirma faktas, kad DUSS netinkamai leidžia naudotis terminalais, teikia mažiau veiksmingas paslaugas arba neleidžia naudotis terminalais. Komisija turi duomenų, kad taip elgiamasi nuo 2007 m. Darytina prielaida, kad šis prekybos metodas leidžia atitinkamoms DB grupės bendrovėms gauti pranašumą, palyginti su jų konkurentais vežimo geležinkeliais paslaugų teikimo rinkose tose valstybėse narėse, kuriose šios DB grupės dukterinės bendrovės vykdo veiklą keleivių ir prekių vežimo geležinkeliais sektoriuje, visų pirma Vokietijoje, ir kad taip DB grupė gali kliudyti konkurencijai šiose rinkose. <...>

Vykstant patikrinimams, kurie 2011 m. kovo 29 d. DB grupės patalpose buvo atlikti siekiant išnagrinėti numanomų neteisėtų kainų taikymą, Komisijai buvo pranešta, kad minėtų veiksmų įrodymų turi DB grupei priklausantys juridiniai asmenys. Todėl atitinkami juridiniai asmenys galėtų bandyti nuslėpti, sunaikinti arba neigti šiuos ir kitus su šiais veiksmais susijusius įrodymus, kad sutrukdytų atskleisti numanomus neteisėtus veiksmus.

Be to, atliekant minėtus patikrinimus Komisija gavo informacijos apie galimą antikonkurencinį elgesį, kiek tai susiję su strategiškai svarbiu naudojimusi DB grupės bendrovių valdoma infrastruktūra ir teikiamomis geležinkelio paslaugomis, įrodymų buvimą. Šis preziumuojamas elgesys susijęs visų pirma su galimybe pasinaudoti techninės priežiūros ir remonto įrenginiais bei susijusių paslaugų teikimu. Panašu, kad tokiais veiksmais siekiama trukdyti arba sudaryti kliūtis DB konkurentų vežimo geležinkeliais sektoriuje vykdomai veiklai.

<...>“

 Antrojo patikrinimo eiga

16      Atlikdama pirmąjį patikrinimą 2011 m. kovo 31 d. apie 14 val. Komisija pranešė ieškovėms apie 2011 m. kovo 30 d. priimtą antrą sprendimą atlikti patikrinimą.

17      Ieškovės, padedamos jų advokatų, neprieštaravo dėl antro sprendimo atlikti patikrinimą ir nereiškė nepasitenkinimo tuo, kad nebuvo pateiktas teismo leidimas. Pranešus apie patikrinimą jos jam taip pat nesipriešino, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalyje. Todėl Komisija niekada nesinaudojo valstybės narės valdžios institucijų pagalba pagal tą pačią minėto reglamento 20 straipsnio 6 dalį.

18      Antrasis DB Schenker Rail Deutschland patikrinimas Maince buvo baigtas 2011 m. balandžio 31 d.

 Trečiasis patikrinimas

 Trečias sprendimas atlikti patikrinimą

19      2011 m. liepos 14 d. Sprendimu C (2011) 5230 (bylos COMP/39.678 ir COMP/39.731) (toliau – trečias sprendimas atlikti patikrinimą) Komisija nurodė Deutsche Bahn ir visiems jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamiems juridiniams asmenims leisti atlikti patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį.

20      Trečio sprendimo atlikti patikrinimą 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Bendrovė Deutsche Bahn AG, <...> ir visi jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojami juridiniai asmenys, įskaitant DB Mobility Logistics AG, DB Netz AG, Deutsche Umschlaggesellsschaft Schiene Straße (DUSS) mbH, DB Schenker Rail GmbH ir DB Schenker Rail Deutschland AG, privalo leisti atlikti patikrinimą dėl jų veiksmų, kuriais gali būti pažeistas SESV 102 straipsnis ir EEE susitarimo 54 straipsnis, vežimo geležinkeliais ir papildomų paslaugų teikimo sektoriuje tose valstybėse narėse, kuriose atitinkamos dukterinės bendrovės verčiasi keleivių ir prekių vežimu geležinkeliais, visų pirma Vokietijoje. Šie veiksmai susiję su galimai nepagrįsta Deutsche Umschlaggesellschaft Schiene Straße (DUSS) mbH DB grupės konkurentų diskriminacija, leidžiančia DB grupei sudaryti kliūtis konkurencijai vežimo geležinkeliais paslaugų teikimo rinkose ir atitinkamai sukurti nepalankią konkurencinę aplinką.

Tikrinama gali būti visose Deutsche Bahn AG grupės patalpose <...>“

21      Trečio sprendimo atlikti patikrinimą 2 straipsnyje Komisija patikslina, kad patikrinimas gali būti pradėtas 2011 m. liepos 26 d. Minėto sprendimo 3 straipsnyje ji nurodo, kad prieš pat patikrinimą apie sprendimą atlikti patikrinimą bus pranešta Deutsche Bahn ir visiems jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamiems juridiniams asmenims.

22      Trečias sprendimas atlikti patikrinimą argumentuotas taip:

„–      Komisija pradeda tyrimą dėl potencialiai antikonkurencinės DB grupės bendrovių valdomos infrastruktūros strateginio naudojimo sistemos. Ši preziumuojama sistema apima veiksmus, susijusius su galimybe naudotis terminalais ir kainų, susijusių su terminalais, nustatymu, taip pat susijusiomis paslaugomis. Šiais veiksmais gali būti siekiama trukdyti, apsunkinti arba pabranginti DB grupės konkurentų, kuriems yra būtina prieiga prie aptariamos infrastruktūros, veiklą vežimo geležinkeliais srityje. Atlikdama savo tyrimus Komisija nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2011 balandžio 1 d. tikrino bendrovių DB AG, DB Mobility Logistics AG, DB Schenker Rail GmbH, DB Schenker Rail DE ir DB Energie GmbH patalpas.

–        Remdamasi jau turima informacija, įskaitant gautą per patikrinimus, nors ir ne tik, Komisija surinko įrodymų, kad DUSS Vokietijos vežimo geležinkeliais rinkose konkurentams buvo galėjusi sudaryti nepalankias sąlygas trukdydama, apsunkindama ar brangindama galimybę naudotis terminalais, be kita ko, suteikdama netinkamą arba brangesnę prieigą prie terminalų, teikdama susijusias paslaugas neveiksmingai ar brangiai arba neleisdama pasinaudoti terminalais ar susijusiomis paslaugomis. Tokie veiksmai galėtų nebūti objektyviai pateisinami. Komisija turi duomenų, leidžiančių manyti, kad tam tikri minėti veiksmai buvo atliekami bent nuo 2007 m. Be to, Komisija rado dokumentą, įrodantį galimą DUSS „užslėptą nuolaidą“ DB Schenker Rail DE. Anot dokumento, tai buvo daroma 2010 m. Komisija neturi duomenų apie šios nuolaidos taikymo pradžią.

–        Darytina prielaida, kad aptariamos DB grupės dukterinės bendrovės, ypač DB Schenker Rail DE, įgyja dėl šių veiksmų konkurencinį pranašumą, palyginti su jų konkurentais valstybių narių vežimo geležinkeliais paslaugų teikimo rinkose, kur minėtos dukterinės bendrovės vykdo veiklą vežimo geležinkeliais rinkoje, visų pirma Vokietijoje, ir kad tai leidžia DB grupei kliudyti konkurenciją minėtose rinkose.“

 Trečiojo patikrinimo eiga

23      2011 m. liepos 26 d. apie 9 val. 30 min. Komisijos pareigūnai atvyko į DUSS patalpas ir perdavė ieškovėms trečią sprendimą atlikti patikrinimą, priimtą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį.

24      Ieškovės, padedamos advokatų, neprieštaravo dėl trečio sprendimo atlikti patikrinimą ir nereiškė nepasitenkinimo tuo, kad nebuvo pateiktas teismo leidimas. Pranešus apie patikrinimą jos jam taip pat nesipriešino, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalyje. Todėl Komisija niekada nesinaudojo valstybės narės valdžios institucijų pagalba pagal tą pačią minėto reglamento 20 straipsnio 6 dalį.

25      Trečiasis patikrinimas buvo baigtas 2011 m. liepos 29 d.

 Procesas ir šalių reikalavimai

26      Pareiškimais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. birželio 10 d. ir spalio 5 d., ieškovės pareiškė šiuos ieškinius.

27      2012 m. sausio 12 d., sausio 31 d. ir kovo 12 d. nutartimis Europos Sąjungos Tarybai, ELPA priežiūros institucijai ir Ispanijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus, o ELPA priežiūros institucijai buvo leista vartoti anglų kalbą per žodinę ir rašytinę proceso dalis.

28      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Bendrojo Teismo Procedūros reglamento 64 straipsnį pateikė raštu tam tikrus klausimus šalims ir paprašė jų pateikti kai kuriuos dokumentus dviem egzemplioriais. Šalys šiuos prašymus įvykdė per nustatytą terminą.

29      2013 m. sausio 22 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartimi bylos T‑289/11, T‑290/11 ir T‑521/11 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis bei priimtas sprendimas.

30      Per 2013 m. balandžio 9 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

31      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti pirmą, antrą ir trečią Komisijos sprendimus atlikti patikrinimą,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, patenkinti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4−8 dalių neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą,

–        panaikinti bet kokią priemonę, priimtą remiantis patikrinimais, atliktais pagal pirmą, antrą ir trečią sprendimus atlikti patikrinimą,

–        be kita ko, nurodyti Komisijai grąžinti visas per patikrinimus padarytas dokumentų kopijas, grasinant, kad Bendrasis Teismas panaikins būsimus Komisijos sprendimus,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

32      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinius,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

33      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinius tiek, kiek jie grindžiami Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4−8 dalių neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu.

34      ELPA priežiūros institucija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinius.

 Dėl teisės

35      Grįsdamos savo ieškinius dėl panaikinimo ieškovės iš esmės pateikia penkis pagrindus.

36      Pirmieji du pagrindai susiję su, pirma, pagrindinės ieškovių teisės į būsto neliečiamybę pažeidimu [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 83, 2010, p. 389) 7 straipsnis ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnis], nes nebuvo išankstinio teismo leidimo, antra, ieškovių pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą (Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir EŽTK 6 straipsnis) pažeidimu, nes nebuvo išankstinio teismo leidimo ir per protingą terminą nebuvo atlikta teisminė sprendimų atlikti patikrinimą kontrolė tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriais.

37      Dubliko pateikimo etape ieškovės, gavusios Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, grįsdamos pirmąjį pagrindą papildomai pateikė Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4−8 dalių neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad pagal minėtą reglamentą nereikia iš anksto gauti teismo leidimo.

38      Trečiasis pagrindas susijęs su teisės į gynybą pažeidimu dėl to, kad antrasis ir trečiasis patikrinimai buvo pagrįsti per pirmąjį patikrinimą neteisėtai gauta informacija. Anot ieškovių, per pirmąjį patikrinimą Komisija sąmoningai ieškojo informacijos apie DUSS, nors minėtas patikrinimas buvo susijęs tik su traukos priemonių aprūpinimu elektros energija (toliau – TEE).

39      Ketvirtasis pagrindas, susijęs su teisės į gynybą pažeidimu dėl neproporcingai plataus patikrinimo objekto aprašymo kiekvieno iš trijų sprendimų atlikti patikrinimą 1 straipsnyje, ypač kiek tai susiję su inkriminuojamų veiksmų pobūdžiu, rinkos geografine apimtimi ir preziumuojamų pažeidimų trukme.

40      Penktasis pagrindas, iš dalies bendras visoms trims byloms, susijęs su proporcingumo principo pažeidimu. Ieškovės iš esmės teigia, kad Komisija viršijo tai, kas tinkama ir būtina siekiant nustatyto tikslo.

41      Komisijos nuomone, penki pagrindai, pateikti grindžiant pirmą ieškinio reikalavimą, nepriimtini ir (arba) bet kuriuo atveju nepagrįsti. Ji mano, kad antras, trečias ir ketvirtas ieškinio reikalavimai nepriimtini.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su teisės į būsto neliečiamybę pažeidimu dėl to, kad nebuvo išankstinio teismo leidimo

42      Kaip pirmąjį pagrindą ieškovės nurodo: kadangi trys sprendimai atlikti patikrinimą buvo priimti nesant išankstinio teismo leidimo, jie neatitinka Europos žmogaus pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinto būsto neliečiamybės principo numatytų garantijų.

43      Be to, dubliko pateikimo etape, jei Bendrasis Teismas manytų, kad pagal Reglamentą Nr. 1/2003 nereikalaujama gauti išankstinio teismo leidimo ir kad Komisija neturėjo galimybės pateikti prašymo tokiam leidimui gauti, ieškovės pateikia Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4−8 dalių neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

44      Komisija ginčija ir pirmojo pagrindo ir neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pagrįstumą, ir jų priimtinumą.

 Dėl priimtinumo

45      Komisija nurodo du atskirus nepriimtinumo pagrindus.

46      Pirma, palaikoma Ispanijos Karalystės Komisija teigia, kad pirmasis pagrindas, pateiktas grindžiant pirmą reikalavimą panaikinti tris sprendimus atlikti patikrinimą, remiantis nusistovėjusia teismų praktika iš esmės yra nereikšmingas ir kartu nepriimtinas (1989 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dow Chemical Ibérica ir kt. prieš Komisiją, 97/87–99/87, Rink. p. 3165, 40 ir 41 punktai ir 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, T‑339/04, Rink. p. II‑521, 54 punktas). Jos nuomone, tuo atveju, jei ieškovių pagrindas būtų pagrįstas, jis galėtų turėti įtakos tik patikrinimo eigos teisėtumui, o ne paties sprendimo atlikti patikrinimą teisėtumui.

47      Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad savo rašytiniuose dokumentuose Komisija nustatė klaidingą ryšį tarp pagrindo arba kaltinimo nereikšmingumo ir jo priimtinumo. Iš tikrųjų pagrindo arba kaltinimo pripažinimas nereikšmingu reiškia, nenagrinėjant jo pagrįstumo, kad jis negali turėti įtakos bylos baigčiai. Atvirkščiai, nepriimtinas pagrindas arba kaltinimas, nors ir būtų galėjęs turėti įtakos bylos baigčiai, nebuvo pateiktas sąlygomis, kuriomis teismas būtų galėjęs įvertinti jo pagrįstumą. Todėl, priešingai, nei tvirtina Komisija, argumento nereikšmingumas, kad ir kaip būtų, negali lemti jo nepriimtinumo.

48      Be to, Komisijos argumentai dėl ieškovių argumentų nereikšmingumo grindžiami klaidingu pirmojo pagrindo aiškinimu.

49      Šio sprendimo 46 punkte minėtuose sprendimuose Dow Cheminal Ibérica ir kt. prieš Komisiją (40 ir 41 punktai) ir France Télécom prieš Komisiją (54 punktas), kuriuos Komisija citavo grįsdama savo argumentus, Sąjungos teismas priminė, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką akto teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į akto priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes, todėl sprendimo atlikti patikrinimą panaudojimas neturi įtakos sprendimo atlikti patikrinimą teisėtumui.

50      Tačiau pateikdamos pirmąjį pagrindą ieškovės prašo, kad Bendrasis Teismas nustatytų naują formalų reikalavimą, kuris turėtų įtakos sprendimų atlikti patikrinimą teisėtumui. Iš tiesų, kadangi, atsižvelgiant į ieškovių pavartotus terminus, sprendimas atlikti patikrinimą būtinai turėtų būti „susijęs“ su leidimo gavimu, pirmąjį pagrindą reikia suprasti taip, kad Komisija gali teisėtai priimti tik tuos sprendimus atlikti patikrinimą, kuriuose numatytas išankstinis teismo leidimo gavimas.

51      Šiomis aplinkybėmis Komisijos argumentus reikia atmesti, nes ieškovių pagrindas nėra nei nereikšmingas, nei nepriimtinas.

52      Antra, dėl dubliko pateikimo etape pateikto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo Komisija, palaikoma ELPA priežiūros institucijos, mano, kad jis pateiktas pavėluotai, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį.

53      Taryba teigia, kad prieštaravimas priimtinas tik tiek, kiek jis grindžiamas Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies, kuri yra teisinis sprendimų atlikti patikrinimą pagrindas, neteisėtumu. Kadangi minėto reglamento 20 straipsnio 5 dalis nėra kaip nors susijusi su faktinėmis aplinkybėmis, o ieškovės formaliai neprieštaravo patikrinimams, šio reglamento 20 straipsnio 5−8 dalių neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas nepriimtinas.

54      Ieškovės ginčija, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas pateiktas pavėluotai dėl to, kad juo tik patikslinamas pagrindinis ieškinys.

55      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pateikdamos pirmąjį pagrindą ieškovės netiesiogiai ginčija Reglamento Nr. 1/2003, kuriuo remiantis priimtas sprendimas, teisėtumą. Kadangi Reglamente Nr. 1/2003 aiškiai nenumatyta Komisijos pareiga gauti teismo (Bendrojo Teismo arba nacionalinio teismo) leidimą, jis neatitinka Pagrindinių teisių chartijos ir EŽTK reikalavimų, kuriuos yra išaiškinęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT). Todėl darytina išvada, kad dublike aiškiai pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, priešingai, nei teigia Komisija ir ELPA priežiūros institucija, išplečia ieškinio 17 punkte netiesiogiai, bet aiškiai iškeltą pagrindą (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, T‑176/01, Rink. p. II‑3931, 136 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

56      Tačiau, kaip teisingai primena Taryba, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pateiktas atskirai pagal SESV 277 straipsnį dėl to, kad pagrindinėje byloje ginčijamas sprendimo teisėtumas, priimtinas tik tada, kai yra ryšys tarp ginčijamo akto ir normos, kurios tariamu neteisėtumu remiamasi. Kadangi EB 277 straipsniu nesiekiama leisti šaliai ginčyti tam tikro bendro pobūdžio akto taikymą grindžiant ieškinį, neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo apimtis turi būti ribojama tiek, kiek tai būtina išspręsti ginčą. Remiantis tuo, darytina išvada, kad bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikytinas byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys, ir turi būti tiesioginis teisinis ryšys tarp ginčijamo individualaus sprendimo bei atitinkamo bendro pobūdžio akto (šiuo klausimu žr. 1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, Rink. p. II‑1047, 57 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

57      Šiuo atveju, pirma, pirmas, antras ir trečias sprendimai atlikti patikrinimą buvo priimti remiantis tik Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi. Minėto reglamento 20 straipsnio 5 dalis nėra susijusi su šia byla, o dėl ieškovių neprieštaravimo neprireikė taikyti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6−8 dalyse numatyto mechanizmo.

58      Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi.

 Dėl esmės

59      Pirma, teigdamos, kad su teismo nutartimi, kuria suteikiamas išankstinis leidimas, nesusijęs sprendimas atlikti patikrinimą pažeidžia Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje numatytas jų teises, ieškovės remiasi pasikeitusia EŽTT praktika, visų pirma sprendimais Société Colas Est ir kt. prieš Prancūziją (2002 m. balandžio 16 d., Recueil des arrêts et décisions, 2002‑III), Société Canal Plus ir kt. prieš Prancūziją (2010 m. gruodžio 21 d., Req. 29408/08) ir Société Métallurgique Liotard Frères ir kt. prieš Prancūziją (2011 m. gegužės 5 d., Req. 29598/08). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad patikrinimai neturint išankstinio teismo leidimo yra neproporcingi, palyginti su siekiamais tikslais.

60      Anot ieškovių, išankstinio teismo leidimo jau reikalaujama daugelyje valstybių narių, įskaitant Vokietiją. Be to, jos pabrėžia, kad tokio leidimo taip pat reikia tikrinant Reglamento Nr. 1/2003 21 straipsnio 3 dalyje nurodytas patalpas. Faktiškai įmonių patalpų patikrinimo atveju Komisija yra vienintelė savo veiksmų teisėja.

61      Antra, ieškovės nurodo, kad būtinybė pateikti išankstinį teismo leidimą negali būti ribojama atveju, kai įmonė priešinasi atliekamam patikrinimui, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalyje. Pirmiausia jos teigia, kad pagrindinės teisės buvo pažeistos tada, kai Komisijos pareigūnai įžengė į įmonę, paskui, kad įmonė neturėjo nei laiko, nei priemonių atvykus Komisijos pareigūnams įvertinti patikrinimo proporcingumo, be to, Komisija turi teisę imtis tokių tiesioginių prievartos priemonių, kaip antai patalpų užplombavimo arba baudų, galiausiai, kad galimybė priešintis patikrinimui arba netinkamiems Komisijos pareigūnų veiksmams lieka teorinė, turint omenyje pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punktą tokiu atveju skirtiną baudą; šį faktą taip pat parodo, pirma, procedūra, kurią Komisija neteisėtai pradėjo prieš Sanofi Aventis (2008 m. birželio 2 d. Komisijos dokumentas, pažymėtas MEMO/08/357), siekdama nubausti atitinkamą priešintis patikrinimui norėjusią įmonę, antra, pirmojo patikrinimo, kuriam vykstant Komisijos pareigūnai grasino blokuoti ieškovių kompiuterinę sistemą, jei negaus kai kurių ieškovės darbuotojų elektroninio pašto paskyrų slaptažodžių, eiga.

62      Dubliko pateikimo etape ieškovės, pirma, manė, kad iš EŽTT praktikos išplaukia, jog tik neišvengiamo pavojaus situacija baudžiamojoje srityje galėtų pateisinti išankstinio teismo leidimo nebuvimą, antra, kad Reglamentas Nr. 1/2003 būtų neteisėtas, jei pagal jį nebūtų galima iš anksto gauti leidimo.

63      Komisija ginčija visus ieškovių argumentus.

64      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad norint įvertinti pirmojo pagrindo pagrįstumą reikia iš esmės išnagrinėti klausimą, ar Reglamentu Nr. 1/2003 sukurta sistema yra suderinama su pagrindinėmis teisėmis. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad nagrinėjant pirmojo pagrindo pagrįstumą reikia įvertinti neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 20 straipsnio 4 dalimi, pagrįstumą.

65      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi Komisijai suteiktų įgaliojimų atlikti įmonės patikrinimą įgyvendinimas yra akivaizdus kišimasis į šios teisę į privataus gyvenimo gerbimą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą. Komisija arba įstojusios į šias bylas šalys neginčija šios išvados. Taigi šiuo atveju klausiama, ar dėl išankstinio teismo leidimo nebuvimo administracinis kišimasis būtinai yra neteisėtas ir prireikus ar Reglamentu Nr. 1/2003 įtvirtinta sistema suteikia pakankamai saugumo garantijų tuo atveju, jei nėra išankstinio teismo leidimo.

66      Savo naujausioje praktikoje (2011 m. vasario 15 d. EŽTT sprendimo Harju prieš Suomiją, Req. 56716/09, 40 ir 44 punktai ir 2011 m. vasario 15 d. EŽTT sprendimo Heino prieš Suomiją, req. 56715/09, 40 ir 44 punktai) EŽTT pabrėžė, kaip svarbu rimčiau nagrinėti garantijas, kai patikrinimai gali būti atliekami neturint išankstinio teismo leidimo. Paskui jis aiškiai įtvirtino principą, pagal kurį išankstinio teismo leidimo nebuvimą galėtų kompensuoti išsami kontrolė po patikrinimo.

67      Todėl atsižvelgiant į naujausią EŽTT praktiką reikia konstatuoti, kad išankstinio teismo leidimo nebuvimas savaime negali lemti įsikišimo neteisėtumo, kaip tai suprantama pagal EŽTK 8 straipsnį.

68      Ieškovių argumentai, kuriais siekiama sumenkinti 66 punkte minėtų EŽTT sprendimų Heino prieš Suomiją ir Harju prieš Suomiją reikšmę, taip pat negali paneigti dėl šios išvados.

69      Ieškovių nuomone, iš šių sprendimų matyti, kad išankstinio teismo leidimo nebuvimą galėtų pateisinti tik neišvengiamo pavojaus situacija, susiklosčiusi siekiant užkirsti kelią nusikaltimui.

70      Tačiau reikia pritarti Komisijai, pirma, kad 66 punkte minėto EŽTT sprendimo Harju prieš Suomiją 31 punktas, kuriuo ieškovės remiasi įrodinėdamos neišvengiamo pavojaus buvimo svarbą, yra sprendimo dalyje, kurioje apibendrinami atsakovės argumentai, o ne dalyje, kurioje pateikiamas EŽTT vertinimas. Antra, reikia konstatuoti, kad EŽTT vertinimas nėra kaip nors grindžiamas neišvengiamo pavojaus buvimu, priešingai, nei teigia ieškovės. Be to, neišvengiamo pavojaus buvimas nėra lemiamas veiksnys EŽTT sprendimuose Mastepan prieš Rusiją (2012 m. sausio 14 d., Req. 3708/03) ir Varga prieš Rumuniją (2008 m. balandžio 1 d., Req. 73957/01). Galiausiai, kaip teisingai pabrėžia Komisija, aplinkybė, kad 66 punkte minėti EŽTT sprendimai Harju prieš Suomiją ir Heino prieš Suomiją yra susiję su baudžiamąja teise, padidina jų svarbą šioms byloms.

71      Taip pat negalima pritarti ieškovių argumentams, kuriais siekiama įrodyti, kad 59 punkte minėtame EŽTT sprendime Société Colas Est ir kt. prieš Prancūziją priimtas sprendimas visiškai tinka nagrinėjamu atveju.

72      Iš tikrųjų iš šio sprendimo, ypač iš jo 49 punkto, matyti, kad išankstinio leidimo nebuvimas yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos EŽTT atsižvelgė darydamas išvadą apie EŽTK 8 straipsnio pažeidimą. Konkrečiai kalbant, EŽTT atsižvelgė į kompetentingos valdžios institucijos įgaliojimų apimtį, įsikišimo aplinkybes ir faktą, kad pagal tuometinę sistemą buvo numatytas tik ribotas garantijų skaičius. Ši situacija yra kitokia nei situacija, vyraujanti pagal Sąjungos teisę (žr. šio sprendimo 74−99 punktus).

73      Nors išankstinio teismo leidimo nebuvimas savaime negali lemti įsikišimo neteisėtumo, priešingai, nei tvirtina ieškovės, reikia išnagrinėti, ar Reglamentu Nr. 1/2003, visų pirma Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi, įtvirtinta sistema ir tai, kaip ji buvo įgyvendinta priėmus tris sprendimus atlikti patikrinimą, suteikiama pakankamai tinkamų garantijų, atitinkančių pakankamai griežtą Komisijos įgaliojimų reglamentavimą. Iš tikrųjų EŽTT nuolat primena, kad priimtinas apsaugos nuo kėsinimosi į EŽTK 8 straipsnį lygis reikalauja teisinio reglamentavimo ir griežtų apribojimų (66 punkte minėto EŽTT sprendimo Harju prieš Suomiją 39 punktas; 66 punkte minėto EŽTT sprendimo Heino prieš Suomiją 40 punktas; 70 punkte minėto EŽTT sprendimo Varga prieš Rumuniją 70 punktas ir 59 punkte minėto EŽTT sprendimo Société Canal Plus ir kt. prieš Prancūziją 54 punktas).

74      Šiuo klausimu reikia atkleipti dėmesį į tai, kad yra penkios garantijų kategorijos, susijusios su, pirma, sprendimų atlikti patikrinimą motyvavimu, antra, Komisijos vykstant patikrinimui nustatytais apribojimais, trečia, Komisijos negalėjimu atlikti patikrinimą jėga, ketvirta, nacionalinių institucijų įsikišimu ir, penkta, teisių gynimo būdų a posteriori buvimu.

75      Pirma, dėl sprendimo atlikti patikrinimą motyvavimo iš teismų praktikos matyti, kad juo siekiama parodyti numatomo įsikišimo į atitinkamų įmonių vidaus reikalus pagrįstumą (žr. 46 punkte minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Paskui šis sprendimas turi atitikti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Taip sprendime turi būti nurodytas patikrinimo objektas ir tikslas, paskirta jo pradžios data ir nurodytos nuobaudos, numatytos 23 ir 24 straipsniuose, taip pat teisė į šio sprendimo peržiūrą Teisingumo Teisme. Iš teismo praktikos matyti, kad motyvuojant taip pat reikia nurodyti hipotezes ir prielaidas, kurias Komisija nori patikrinti (2007 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB prieš Komisiją, T‑266/03, neskelbiamo Rinkinyje, 36 ir 37 punktai).

76      Vis dėlto Komisija neprivalo pateikti tikslaus įtariamų pažeidimų kvalifikavimo, suteikti įmonei visos informacijos, kurią ji turi, nurodyti laikotarpio, per kurį įtariami pažeidimai buvo padaryti (46 punkte minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 58 punktas).

77      Tačiau, siekiant užtikrinti įmonei galimybę pasinaudoti turima teise priešintis, sprendime atlikti patikrinimą, be Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalyje išvardytų formalių elementų, turi būti aprašyti esminiai įtariamo pažeidimo požymiai, nurodant numanomą atitinkamą rinką ir įtariamų konkurencijos apribojimų pobūdį, taip pat pateikti paaiškinimai dėl to, kaip įmonė, kurioje numatytas patikrinimas, veikiausiai dalyvavo darant pažeidimą, dėl to, ko ieškoma, ir dėl aplinkybių, su kuriomis susijęs patikrinimas (žr. 46 punkte minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

78      Sprendimo motyvavimo kontrolė leidžia teismui užtikrinti apsaugos nuo savavališko ir neproporcingo įsikišimo principo ir teisės į gynybą laikymąsi (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 57 punktas), turint omenyje būtinybę išsaugoti tam tikrą Komisijos veiksmų laisvę, be kurios Reglamento Nr. 1/2003 nuostatos būtų visiškai neveiksmingos (2005 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo nutarties Minoan lines prieš Komisiją, C‑121/04 P, Rink. p. I‑0000, 36 punktas).

79      Antra, atliekant patikrinimą Komisijai nustatyti apribojimai.

80      Pirma, nekomerciniai dokumentai, t. y. tie, kurie nėra susiję su įmonės veikla rinkoje, nepatenka į Komisijos tyrimo sritį (1982 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo AM & S prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 16 punktas ir 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, Rink. p. I‑9011, 45 punktas).

81      Antra, įmonės, kurių atžvilgiu atliekamas sprendime atlikti patikrinimą nurodytas tyrimas, gali pasinaudoti teise į teisinę pagalbą arba teise į advokatų ir klientų susirašinėjimo slaptumą; pastaroji garantija netaikoma informacijai, kuria keičiasi su aptariama įmone darbo santykiais susijęs advokatas ir ši įmonė (2010 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją, C‑550/07 P, Rink. p. I‑8301, 40–44 punktai).

82      Trečia, nors pagal Reglamentą Nr. 1/2003 tikrinama įmonė privalo aktyviai bendradarbiauti, Komisija negali nurodyti atitinkamai įmonei pateikti atsakymus, kuriais ji būtų priversta pripažinti pažeidimą, kurį turi įrodyti Komisija (1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 35 punktas). Šis principas, išplėtotas taikant 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 11 straipsnį, taip pat taikytinas klausimams, kuriuos tikrintojai gali pateikti atlikdami patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį.

83      Ketvirta, reikia paminėti aiškinamuosius raštus, kurie įmonėms buvo pateikti kartu su sprendimais atlikti patikrinimą. Šiuose aiškinamuosiuose raštuose apibrėžiami metodai, kuriais Komisija įsipareigojo vadovautis per patikrinimą. Taigi juose sėkmingai paaiškinamas teisės į gynybą paisymo ir gero administravimo principų, kaip juos supranta Komisija, turinys.

84      Šiuose aiškinamuosiuose raštuose paaiškinama, kaip turi būti įgyvendinti tam tikri patikrinimo etapai. Minėtuose aiškinamuosiuose raštuose taip pat paminėta pareiga nurodyti Komisijos arba atitinkamos nacionalinės konkurencijos institucijos įgaliotų pareigūnų pavardes (1 punktas), pareiga pranešti apie sprendimą atlikti patikrinimą (3 punktas), išsamus pareigūnų įgaliojimų išdėstymas (4 punktas), teisė pasinaudoti advokato paslaugomis (6 punktas), įmonės darbuotojų pateiktų paaiškinimų registravimo tvarka (7 ir 8 punktai), susipažinimo su kai kuriais elektroniniais dokumentais, jų paieškos ir kopijavimo sąlygos (10 ir 11 punktai), sprendimai dėl skirtingos susipažinimo su elektroninėje laikmenoje esančia informacija tvarkos taikymo (11 ir 12 punktai), galimybė gauti pasirašytą nukopijuotų dokumentų aprašą (12 punktas) ir tam tikros informacijos arba tam tikrų verslo paslapčių konfidencialaus panaudojimo po tyrimo sąlygos (13 ir 14 punktai). Ši informacija įmonei praverčia, kai jos atstovai turi įvertinti pareigos bendradarbiauti apimtį.

85      Trečia, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Komisija nedisponuoja neproporcingomis prievartos priemonėmis, dėl kurių faktiškai nebūtų galimybės priešintis patikrinimui, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalyje.

86      Pirmiausia iš teismų praktikos matyti, kad atlikdami patikrinimą Komisijos pareigūnai, be kita ko, turi galimybę gauti prašomus dokumentus, patekti į jų pasirinktas patalpas ir apžiūrėti, kas yra nurodytuose balduose. Tačiau jie negali prievarta patekti į patalpas ar atidaryti baldus arba priversti įmonės personalą įleisti į šias patalpas ar atidaryti baldus ir atlikti nuodugnų patikrinimą be įmonės vadovų leidimo (1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 31 punktas).

87      Be to, visos sprendimų atlikti patikrinimus motyvavimą (žr. šio sprendimo 75–78 punktus) ir patikrinimų eigą (žr. šio sprendimo 79–84 punktus) reglamentuojančios normos leidžia įmonėms atvykus tikrintojams faktiškai pasinaudoti teise priešintis, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalyje, kai jiems pranešama apie sprendimą atlikti patikrinimą arba bet kuriuo kitu metu jam vykstant.

88      Šiuo klausimu reikia atkreipti dėmesį į tikrinamų įmonių atstovų galimybę žymėti protokole visus pažeidimus, kaip įtariama padarytus tikrinant, arba bet kokias savo galimas pretenzijas, formaliai neprieštaraujant patikrinimui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalį, taip pat į galimybę naudotis bet kokiomis turimomis priemonėmis, kad išsaugotų svarbius minėtų pažeidimų įrodymus.

89      Toliau reikia priminti, kad atvykusi į įmonės patalpas Komisija turi šiai suteikti protingą, bet trumpą laikotarpį kartu su advokatais išnagrinėti sprendimą atlikti patikrinimą. Be to, dėl ieškovių argumento, kad pagrindinių teisių pažeidimas įvyko tada, kai Komisijos pareigūnai pateko į įmonę, Bendrasis Teismas, kaip ir Komisija, mano, kad patikrinimas niekada neprasideda nepranešus apie sprendimą ir kad vien patekimo į įmonę, siekiant pranešti apie patikrinimą, faktas nėra pagrindinės teisės pažeidimas. Be to, atlikdama patikrinimą Komisija taip pat turi suteikti įmonei trumpą terminą pasitarti su savo advokatais, paskui daryti kopijas, plombuoti arba prašyti paaiškinimų žodžiu.

90      Galiausiai reikia priminti, kad Komisija gali pasinaudoti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje numatytu nuobaudų mechanizmu tik akivaizdaus trukdymo ar piktnaudžiavimo teise priešintis atveju. Taigi Komisija negali grasinti šiuo nuobaudų mechanizmu, siekdama, kad viršijančios griežtas savo pareigos bendradarbiauti ribas įmonės paklustų. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos teismas gali vykdyti bet kurio remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsniu priimto sprendimo kontrolę.

91      Ketvirta, dėl Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalyje numatytos priešinimosi procedūros suteikiamų garantijų reikia konstatuoti, kad Komisija privalo prašyti valstybės, kurios teritorijoje turi būti atliktas patikrinimas, nacionalinių institucijų pagalbos. Ši procedūra sudaro galimybę veikti atitinkamos valstybės narės kontrolės mechanizmui, prireikus teisminiam.

92      Kai prašoma kompetentingos nacionalinės institucijos pagalbos, atitinkama valstybė narė turi užtikrinti Komisijos veiksmų veiksmingumą, kartu laikydamasi įvairių bendrųjų Sąjungos teisės principų, ypač fizinių ir juridinių asmenų apsaugos nuo savavališko ir neproporcingo valdžios institucijų kišimosi į privačią sritį (86 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 33 punktas ir 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 35 punktas).

93      Kompetentinga nacionalinė institucija, teisminė ar neteisminė, turi įvertinti, ar numatomos prievartos procedūros nėra savavališkos arba viršijančios tai, kas yra būtina tyrimo objekto atžvilgiu. Komisija turi užtikrinti, kad atitinkama nacionalinė institucija turėtų visą būtiną informaciją, kuri jai leistų vykdyti šią kontrolę, taip pat tai, kad taikant prievartos priemones laikomasi nacionalinės teisės normų (86 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 34 punktas ir 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 36 ir 37 punktai).

94      Reikia pridurti, kad, kaip teisingai pastebi Komisija, turintis kompetenciją leisti taikyti prievartos priemones nacionalinis teismas gali pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą. Be to, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 95 ir 105 straipsnius nacionalinis teismas gali pateikti prejudicinį klausimą, nagrinėtiną pagal pagreitintą procedūrą ir anonimiškai. Galiausiai tam tikromis sąlygomis nacionalinis teismas gali nuspręsti sustabdyti leidimo išdavimo procedūrą, laukdamas, kol Teisingumo Teismas atsakys į prejudicinį klausimą (šiuo klausimu žr. 1995 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Atlanta Fruchthandelsgesellschaft ir kt., C‑465/93, Rink. p. I‑3761, 23 punktą).

95      Penkta, kišimosi, kuris ir yra patikrinimas, apimtis taip pat grindžiama Sąjungos teismo atliekama sprendimo atlikti patikrinimą teisėtumo kontrole a posteriori.

96      Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 8 dalies paskutiniame sakinyje nustatyta:

„Komisijos sprendimo teisėtumą turi teisę tikrinti tik Teisingumo Teismas“.

97      Kaip matyti iš šio sprendimo 66 punkto, visapusiška teismo kontrolė a posteriori ypač svarbi, nes gali kompensuoti išankstinio teismo leidimo nebuvimą. Šiuo atveju Sąjungos teismas atlieka visapusišką sprendimų atlikti patikrinimą kontrolę, kiek tai susiję su faktais ir teise (šiuo klausimu taip pat žr. šio sprendimo 112 punktą).

98      Be to, kaip teisingai pabrėžia Komisija, ieškovės gali pasiekti, kad sprendimo atlikti patikrinimą taikymas būtų sustabdytas, kartu su ieškiniu dėl panaikinimo pateikdamos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal SESV 278 straipsnį ir galbūt prašymą pagal Procedūros reglamento 105 straipsnio 2 dalį.

99      Galiausiai SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje numatytas pagrindas pareikšti ieškinį dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės.

100    Bendrasis Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo užtikrintos visos penkios šiame sprendime minėtų garantijų kategorijos. Konkrečiai kalbant, trijuose sprendimuose atlikti patikrinimą buvo nurodyti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalyje numatyti elementai. Komisija nurodė adresatų pavardes; priežastis, dėl kurių įtaria esant neteisėtų veiksmų; veiksmų, kurie įtariami galintys būti antikonkurenciniais, tipą; atitinkamą prekių ir paslaugų rinką; geografinę rinką, kurioje nurodyti veiksmai, kaip manoma, buvo atlikti; ryšį tarp numanomų veiksmų ir įmonės, kuriai skirti sprendimai, elgesio; įgaliotus atlikti patikrinimą pareigūnus; turimas priemones ir kompetentingiems įmonės darbuotojams tenkančias pareigas; patikrinimo datą ir vietą; trukdymo atveju taikytinas nuobaudas, galimybę pareikšti ieškinį ir jo pareiškimo sąlygas. Taigi, kaip matyti išnagrinėjus ketvirtąjį pagrindą, darytina išvadą, kad trijuose sprendimuose atlikti patikrinimą šie elementai buvo nurodyti teisingai (žr. šio sprendimo 184 punktą).

101    Dėl pirmojo patikrinimo eigos ir, pirma, ieškovių argumento, kad Komisijos pareigūnas grasino blokuoti kompiuterinę sistemą, jeigu jos nepateiks kai kurių bendradarbių elektroninio pašto paskyrų slaptažodžių, be aplinkybės, jog Komisija ginčija šį teiginį, reikia konstatuoti, kad ieškovių advokatai oficialiai neužfiksavo šio tariamo įvykio, todėl nėra nė vieno jį galinčio patvirtinti įrodymo. Be to, ieškovės neginčijo Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktos versijos, pagal kurią ieškovės nepaisė jos nurodymų ir labai ilgam, iki antros patikrinimo dienos, blokavo prieigą prie kompiuterių ir elektroninio pašto paskyrų, tačiau Komisija nesikreipė į nacionalines valdžios institucijas su prašymu taikyti prievartos priemones. Antra, kiek tai susiję su byla Sanofi Aventis, iš bylos medžiagos, visų pirma iš 2008 m. birželio 2 d. Komisijos dokumento MEMO/08/357, matyti, kad Komisija ketino nubausti ne už priešinimąsi patikrinimui apskritai, o už priešinimąsi šiuo konkrečiu atveju tam, kad Komisija padarytų kai kurių dokumentų kopijas. Tačiau ši procedūra buvo baigta.

102    Atsižvelgiant į šio sprendimo 65−101 punktuose išdėstytus samprotavimus reikia atmesti pirmąjį pagrindą ir neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi, kaip nepagrįstus.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

103    Teigdamos, kad iki įsikišimo, t. y iki patikrinimo, joms turėtų būti sudaryta galimybė imtis gynybos priemonių faktiniais ir teisiniais klausimais pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį ir EŽTT 6 straipsnio 1 dalį, ieškovės iš esmės remiasi 59 straipsnyje minėtais EŽTT sprendimais Société Métallurgique Liotard Frères prieš Prancūziją ir Société Canal Plus ir kt. prieš Prancūziją.

104    Ieškovės būtent teigia, kad nei Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 8 dalyje, kuria nacionalinei teismo institucijai suteikiama teisė vertinti, ar prievartos priemonės, būtinos siekiant įgyvendinti Komisijos sprendimą atlikti patikrinimą priešinimosi atveju, yra savavališkos ir neproporcingos, numatyta procedūra, nei Sąjungos teismo kontrolė neatitinka EŽTT praktikoje nurodytų sąlygų.

105    Atsakydamos į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus ieškovės nurodė, kad, jų nuomone, viena vertus, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Komisijos pareiga gauti išankstinį teismo leidimą, kurį išduodamas nacionalinis teismas faktų ir teisės požiūriu kontroliuoja patikrinimo būtinybę ir proporcingumą. Kita vertus, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad per protingą laikotarpį nuo patikrinimo pradžios teismas atliktų visapusišką sprendimo atlikti patikrinimą kontrolę.

106    Pirma, Komisija mano, kad ieškovių nurodytas pagrindas neturi reikšmės, todėl nepriimtinas, antra, ginčija ieškovių pateiktą 59 punkte minėto EŽTT sprendimo Société Métallurgique Liotard Frères prieš Prancūziją vertinimą. Ji teigia, kad veiksmingos a posteriori teismo kontrolės pakanka ir kad Bendrasis Teismas gali ją atlikti.

107    Dėl priimtinumo šio sprendimo 47 punkte jau buvo paminėta, kad argumento nereikšmingumas, kad ir kaip būtų, negali lemti jo nepriimtinumo.

108    Kiek tai susiję su būtinybe gauti išankstinį teismo leidimą, ieškovės šiuo pagrindu, lygiai taip pat kaip ir pirmuoju pagrindu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 49–51 punktus), siekia, kad Bendrasis Teismas nustatytų naują formalų reikalavimą, kuris turėtų įtakos sprendimų atlikti patikrinimą teisėtumui. Šį pagrindą reikia suprasti taip, kad sprendimo atlikti patikrinimą priėmimas turi būti susietas su išankstinio teismo leidimo gavimu, kuris būtų išduodamas atlikus visapusišką kontrolę faktiniais ir teisiniais klausimais, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Taigi tiek, kiek antrasis pagrindas susijęs su būtinybe gauti išankstinį teismo leidimą, jis negali būti laikomas nereikšmingu.

109    Dėl ieškovių argumentų šiuo klausimu, pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovių pateiktas 59 punkte minėtų EŽTT sprendimų Société Métallurgique Liotard Frères prieš Prancūziją ir Société Canal Plus ir kt. prieš Prancūziją aiškinimas klaidingas.

110    Iš tikrųjų reikia pritarti Komisijai, kad iš šių sprendimų matyti, jog juose kalbama apie kontrolės intensyvumą, o ne apie jos vykdymo momentą. Ši kontrolė turi apimti visas faktines ir teisines aplinkybes ir leisti tinkamai ištaisyti situaciją, jei neteisėtu pripažintas veiksmas jau įvyko (59 punkte minėto EŽTT sprendimo Société Canal Plus ir kt. prieš Prancūziją 36 punktas).

111    Antra, dėl sprendimo atlikti patikrinimą galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį. Todėl, priešingai, nei teigia ieškovės, nacionalinės institucijos, turinčios išduoti leidimą, ex ante atliekamos visapusiškos kontrolės nebuvimas, kad ir kaip būtų, neturi reikšmės. Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalyje numatyta tokia Sąjungos teismo kontrolė, be to, į ją daroma nuoroda sprendime leisti atlikti patikrinimą įmonės patalpose. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šių bylų, priimdama pirmą, antrą ir trečią sprendimus atlikti patikrinimą Komisija laikėsi šio formalaus reikalavimo, o ieškovės žinojo, kad gali pareikšti ieškinį, kuriuo būtų ginčijama būtinybė atlikti patikrinimą.

112    Trečia, negalima rimtai ginčyti aplinkybės, kad Bendrasis Teismas gali vykdyti šią faktinių aplinkybių kontrolę ir vykdo veiklą ne tik kaip „kasacinis teismas“, kaip tvirtina ieškovės. Iš tiesų priimdamas sprendimą dėl pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio dėl sprendimo atlikti patikrinimą Sąjungos teismas vykdo ir faktinių, ir teisinių aplinkybių kontrolę ir turi teisę vertinti įrodymus ar panaikinti ginčijamą sprendimą. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad vykdydamas sprendimų atlikti patikrinimą kontrolę Sąjungos teismas gali būti įpareigotas įsitikinti, kad yra pakankamai rimtų įrodymų įtarti, jog atitinkama įmonė pažeidė konkurencijos taisykles (80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frère 54 ir 55 punktai ir jame nurodyta teismų praktika). Taigi iš šių samprotavimų aišku, kad antrą ieškovių argumentą (žr. šio sprendimo 105 punktą), jog tariamai neatlikus visapusiškos teismo kontrolės prasidėjus minėtiems patikrinimams buvo pažeista EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, reikia atmesti.

113    Ketvirta, reikia pabrėžti, kaip teisingai primena Komisija, kad tuo atveju, jei sprendimas atlikti patikrinimą būtų panaikintas arba įgyvendinant priemones, kurių ėmėsi įgalioti pareigūnai, būtų konstatuotas pažeidimas, institucija negalėtų panaudoti procedūros dėl pažeidimo tikslais jokios informacijos, surinktos atliekant ginčijamus veiksmus (šio sprendimo 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 49 punktas).

114    Todėl visą antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su ieškovių teisės į gynybą pažeidimu, dėl per pirmąjį patikrinimą padarytų pažeidimų

115    Ieškovės iš esmės teigia, kad antras ir trečias sprendimai atlikti patikrinimus grindžiami informacija, neteisėtai gauta per pirmą patikrinimą. Komisija sąmoningai ieškojo informacijos apie DUSS, nors šis patikrinimas buvo susijęs tik su aprūpinimu TEE. Taigi Komisija pažeidė ieškovių teisę į gynybą.

116    Konkrečiai kalbant, ieškovė nurodo, pirma, kad Komisija sistemingai nuodugniai tikrino M., t. y. DB Schenker Rail Deutschland Maince už „Teisinę kontrolę“ atsakingo asmens, kabinetą, įskaitant sistemingą dokumentų, akivaizdžiai niekaip nesusijusių su TEE, patikrinimą. Būtent šiame kabinete Komisija rado, be kita ko, tam tikrus su DUSS susijusius elektroninius laiškus, kurie akivaizdžiai niekaip nebuvo susiję su pirmojo patikrinimo objektu, kuriuos pareigūnai V. G. ir T. B. išnagrinėjo ir pažymėjo, nors tam prieštaravo advokatas M. Vėliau pareigūnas V. G. tame pačiame kabinete išnagrinėjo tam tikrus kitus su DUSS susijusius dokumentus.

117    Antra, atlikdami elektroninę paiešką Komisijos pareigūnai naudojo tam tikrus raktinius žodžius, susijusius tik su DUSS, būtent „NBS“, „[S.]“, „[T.]“ ir „[G.]“. Dėl raktinio žodžio „[T.]“ ieškovės pabrėžia, kad vienintelė DB Energie kliente aprūpinant TEE ir atitinkamai vienintelė DB grupės konkurentė yra įmonė TXL, įmonės T., kuri yra atskiro tyrimo objektas, dukterinė bendrovė. Kiek tai susiję su raktiniu žodžiu „NBS“, ieškovės nesutinka, kad Komisijos pareigūnai nežinojo jo reikšmės, ypač turint omenyje Bundesnetzagentur (Federalinė elektros, dujų, telekomunikacijų, pašto ir geležinkelių tarnyba, toliau – BnetzA) pareigūno N., šios srities eksperto, dalyvavimą, kuris, be abejo, žinojo šią sektoriuje plačiai vartojamą santrumpą. Be to, mažai tikėtina, kad Komisijos pareigūnai vykdė nuodugnią paiešką iš anksto nepasidomėję šio raktinio žodžio reikšme.

118    Trečia, Komisijos pareigūnas patikrino DB Schenker Rail Deutschland Maince archyvus ir padarė dokumento „2006 m. sausio 17 d. Stinnes Intermodal terminalų Europos strategija“, kuris taip pat akivaizdžiai niekaip nebuvo susijęs su tikrinimo objektu, kopiją.

119    Ketvirta, patys Komisijos pareigūnai per patikrinimą pripažino, kad egzistuoja problema, susijusi su tuo, jog pirmame sprendime atlikti patikrinimą nepaminėti DUSS veiksmai.

120    Penkta, ieškovės tvirtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog likus kelioms dienoms iki pirmo patikrinimo pradžios Komisija kreipėsi į įmonę T. su prašymu patvirtinti, ar jos 2011 m. kovo 16 d. skundas vis dar aktualus, o tai įrodo Komisijos ketinimą ieškoti informacijos apie DUSS per pirmą patikrinimą. Beje, prieš pat patikrinimą 32 Komisijos pareigūnams buvo pranešta apie skundo dėl DUSS egzistavimą. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad 2011 m. kovo 16 d. laiške dėl DUSS bylos įmonė T. aiškiai paminėjo referencinį numerį, kurį Komisija naudojo 2011 m. kovo 14 d. sprendime atlikti TEE patikrinimą (COMP 39.678).

121    Šešta, remdamosi Procedūros reglamento 68 straipsnio 1 dalimi ieškovės prašo apklausti M. ir P.

122    Komisija teigia, pirma, kad ieškovių argumentai neturi reikšmės ir atitinkamai nepriimtini, nes iki pirmo patikrinimo ji turėjo pakankamai duomenų, kad galėtų pateisinti antrą ir trečią patikrinimus. Konkrečiai kalbant, dėl trečio sprendimo atlikti patikrinimą ji pabrėžia, kad rėmėsi tik iki pirmojo patikrinimo gauta informacija ir informacija, surinkta per antrąjį patikrinimą. Antra, Komisija atmeta visus ieškovių argumentus kaip nepagrįstus.

123    Visų pirma, kiek tai susiję su Komisijos argumentais dėl priimtinumo, pakanka priminti, kad argumento nereikšmingumas nelemia jo nepriimtinumo (žr. šio sprendimo 47 punktą).

124    Toliau reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nustatęs, jog atliekant patikrinimus surinkta informacija negali būti naudojama kitiems nei sprendimuose atlikti patikrinimą nurodytiems tikslams. Šiuo reikalavimu iš tikrųjų siekiama užtikrinti ne tik profesinę paslaptį, bet ir įmonių teisę į gynybą. Ši teisė būtų rimtai pažeista, jei Komisija galėtų remtis prieš šias įmones per tyrimą surinktais įrodymais, nesusijusiais su tyrimo objektu ir tikslu (dėl Reglamento Nr. 17 žr. 1989 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją, 85/87, Rink. p. 3137, 18 punktą).

125    Tačiau remiantis tuo, negalima daryti išvados, kad Komisija neturi teisės pradėti tyrimo procedūros, siekdama patikrinti duomenų teisingumą arba papildyti neseniai per ankstesnį patikrinimą surinktą informaciją, jeigu iš šios informacijos būtų matyti, jog atliekami Sutarties konkurencijos taisyklėms prieštaraujantys veiksmai (dėl Reglamento Nr. 17 žr. šio sprendimo 124 punkte minėto Sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją 19 punktą).

126    Kadangi remdamasi pavedimais arba sprendimais Komisija dar kartą surinko šiuos dokumentus ir panaudojo juos šiuose pavedimuose arba sprendimuose nurodytais tikslais, ji paisė iš Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio kylančios ieškovių teisės į gynybą (1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 476 punktas).

127    Aplinkybė, kad pirmą kartą Komisija gavo konkrečios bylos dokumentus, nesuteikia šiuo atžvilgiu absoliučios garantijos, jog šių dokumentų negali būti teisėtai paprašyta kitoje byloje ir jie negali būti panaudoti kaip įrodymas. Priešingu atveju įmonės būtų verčiamos per pirmąjį patikrinimą pateikti visus dokumentus, galinčius padėti įrodyti kitą pažeidimą, ir taip apsisaugoti nuo bet kokio persekiojimo šiuo klausimu. Toks sprendimas viršytų tai, kas būtina tam, kad būtų apsaugota profesinė paslaptis ir teisė į gynybą, todėl būtų nepateisinama kliūtis Komisijai atlikti savo užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių laikymąsi bendrojoje rinkoje (126 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij prieš Komisiją 477 punktas).

128    Be to, reikia priminti, kad Komisijos galimybė atlikti tyrimą būtų beprasmė, jei ši turėtų prašyti pateikti tik tuos dokumentus, kuriuos gebėtų iš anksto tiksliai identifikuoti. Atvirkščiai, ši teisė reiškia galimybę ieškoti įvairios informacijos, kuri dar nėra žinoma arba nėra visiškai identifikuota (šio sprendimo 86 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 27 punktas ir 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ventouris prieš Komisiją, T‑59/99, Rink. p. II‑5257, 122 punktas).

129    Ieškovių argumentus reikia išnagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.

130    Prieš pradedant šį nagrinėjimą reikia padaryti dvi pirmines pastabas. Pirma pastaba yra susijusi su Komisijos argumentu, kad trečiasis ieškovių nurodytas pagrindas neturi reikšmės, nes iki pirmojo patikrinimo ji turėjo pakankamai duomenų, kad galėtų pateisinti antrąjį ir trečiąjį patikrinimus. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Komisija rėmėsi ir per pirmąjį patikrinimą surinkta informacija.

131    Iš tiesų, nors trečias sprendimas atlikti patikrinimą šiuo klausimu yra aiškus (7 konstatuojamoji dalis), antrame sprendime atlikti patikrinimą aiškiai nenurodyta, iš kur gauta informacija, kuria remiantis jis priimtas (ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamoji dalis).

132    Atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, kad iki pirmojo patikrinimo turėjo įtarimų dėl galimo antikonkurencinio DUSS elgesio. Taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pagrįsti šiuos įtarimus. Todėl Komisija Bendrajam Teismui pateikė įmonės T. skundą. Iš šio skundo matyti, kad DUSS atsisakė jai suteikti galimybę naudotis Miunchenas‑Riem terminalu tinkamomis sąlygomis.

133    Taigi Komisija iki pirmojo patikrinimo turėjo informacijos, galėjusios pagrįsti rimtų įtarimų dėl galimo DUSS antikonkurencinio elgesio egzistavimą.

134    Tačiau, priešingai, nei teigia Komisija, dėl to ieškovių nurodytas pagrindas netampa bereikšmis. Iš tikrųjų aplinkybė, kad antras sprendimas atlikti patikrinimą buvo priimtas atliekant pirmąjį patikrinimą, rodo per pastarąjį surinktos informacijos svarbą antrajai patikrinimo procedūrai. Kadangi trečiasis patikrinimas, be jokių abejonių, buvo iš dalies pagrįstas per pirmuosius du patikrinimus surinkta informacija, kaip matyti iš sprendimo atlikti minėtą patikrinimą 7 konstatuojamosios dalies, darytina išvada, kad aplinkybės, kuriomis per pirmąjį patikrinimą buvo surinkta informacija apie DUSS, turi įtakos antro ir trečio sprendimų atlikti patikrinimą teisėtumui. Todėl Komisijos argumentą dėl ieškovių trečiojo pagrindo nereikšmingumo reikia atmesti.

135    Antra pirminė pastaba susijusi su ieškovių atmintinių įrodomąja verte. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pabrėžia Komisija, šios atmintinės buvo surašytos praėjus ne mažiau kaip mėnesiui po pirmojo patikrinimo pabaigos, išskyrus 2011 m. balandžio 4 d. advokato U. P. surašytą atmintinę. Dažniausia cituojama advokato M. atmintinė buvo surašyta praėjus dviem mėnesiams po faktinių aplinkybių. Be to, iš principo ieškovių atstovų teiginiai paremti prielaidomis dėl tyrėjų ketinimų, kurios nepatvirtintos faktais.

136    Taip pat reikia pažymėti, kad šios aplinkybės yra vieninteliai ieškovių pateikti įrodymai. Ieškovių atstovai niekada formaliai neprieštaravo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalį, ir nėra pažymėję nė vieno nepasitenkinimo šioje byloje tikrinamame protokole. Apie visas savo pretenzijas ieškovių atstovai turėjo oficialiai pažymėti tuo metu, kai buvo piktnaudžiaujama, ir turėjo imtis bet kokių turimų priemonių, kad išsaugotų svarbius įrodymus (žr. šio sprendimo 88 punktą). Taigi ieškovių teiginys, kad kai kurie pareigūnai, atlikdami pirmąjį patikrinimą, žodžiu patvirtino su DUSS susijusios informacijos paieškos neteisėtumą, o Komisija tokius tvirtinimus ginčija, nėra pagrįstas jokiu tuo metu surašytu protokolu arba kokiu nors kitu dokumentu, kurį ieškovės galėjo parengti tada, kai vyko ginčijamos faktinės aplinkybės. Nesant tokių oficialių įrodymų, įrodyti, jog buvo ieškoma pirmame sprendime atlikti patikrinimą nenurodytos informacijos, yra dar sunkiau. Be to, reikia pastebėti, kad M. ir P. yra tam tikrų aptariamų atmintinių autoriai, o tai reiškia, jog Bendrojo Teismo turimoje medžiagoje jau yra jų pateiktas aplinkybių, kuriomis vyko pirmas patikrinimas, aprašymas. Šiomis aplinkybėmis nėra prasmės jų apklausti, kaip to prašo ieškovės.

137    Svarbiausia yra iš eilės išnagrinėti ieškovių argumentus, susijusius su, pirma, pernelyg nuodugniu M. kabineto patikrinimu, antra, tam tikrais ginčijamais dokumentais ir raktiniais žodžiais, trečia, Komisijos elgesiu iki pirmojo patikrinimo pradžios.

 Dėl pernelyg nuodugnaus M. kabineto patikrinimo

138    Ieškovės nurodo, kad Komisija sistemingai nuodugniai tikrino M. kabinetą, įskaitant sistemingą dokumentų, akivaizdžiai niekaip nesusijusių su TEE, tikrinimą. Būtent šiame kabinete ji rado, be kita ko, du su DUSS susijusius elektroninius laiškus, kurie akivaizdžiai niekaip nebuvo susiję su patikrinimo objektu, kuriuos pareigūnai V. G. ir T. B. išnagrinėjo ir pažymėjo, nors tam prieštaravo advokatas M. Vėliau pareigūnas V. G. tame pačiame kabinete išnagrinėjo tam tikrus kitus su DUSS susijusius dokumentus.

139    Šiuo klausimu reikia iš karto pabrėžti, kad Komisija gali labai nuodugniai tikrinti, kas yra tam tikruose kabinetuose arba segtuvuose, net jei nėra jokių konkrečių duomenų, kad juose yra su tyrimo objektu susijusios informacijos, kai to reikalauja aplinkybės. Iš tikrųjų, kaip teisingai pažymi Komisija, jei būtų tik patenkama į patalpas arba nagrinėjami vien segtuvai, aiškiai susiję su tyrimo objektu, ji galbūt nebūtų galėjusi nustatyti kai kurių svarbių įrodymų. Tokius įrodymus būtų galima, pavyzdžiui, nuslėpti arba neteisingai pateikti.

140    Be to, ryšys su tyrimo objektu nebūtinai yra iš karto lengvai nustatomas ir gali būti, kad tik išsamus nagrinėjimas galėtų leisti jį nustatyti. Taigi, kaip pažymi Komisija, kadangi jos pareigūnai ne visada turi puikių su visais tiriamais sektoriais susijusių techninių žinių, jie ne visada gali nedelsiant nustatyti dokumento svarbą, todėl neišvengiamai atlieka sąlyginai platesnį tyrimą.

141    Šiuo atveju, kiek tai susiję su M. kabinetu, buvo rimtų priežasčių, pateisinančių išsamų tyrimą. Iš tikrųjų iš bylos medžiagos matyti, kad M. buvo DB Schenker Rail Deutschland valdymo, reguliavimo ir pirkimų direktorius, atsakingas už paslaugų pirkimus. Eidamas savo pareigas jis derėjosi su DB Energie dėl TEE tiekimo sutarčių. DB Schenker Rail Deutschland priklauso DB Schenker Rail, kuri pati, kaip už DB grupės prekių vežimą atsakinga dukterinė bendrovė, yra viena didžiausių DB Energie klienčių. Taigi ši informacija, kurios ieškovės neginčijo, pateisina išsamų M. kabineto tikrinimą.

142    Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad pirmasis patikrinimas buvo atliekamas trijose vietose ir kad šio sprendimo 116–118 punktuose ieškovių išdėstyti įvykiai vyko tik vienoje iš šių trijų vietų (Maince). Be to, šie įvykiai buvo susiję tik su vienu kabinetu ir trimis pareigūnais iš Komisijos įgaliotų 32 pareigūnų. Paskui reikia konstatuoti, kad ginčijamų dokumentų skaičius, t. y. vienuolika, atrodo labai nedidelis, palyginti su bendru visų atitinkamų dokumentų skaičiumi, t. y. apie 1000 nukopijuotų dokumentų ir dar didesniu išnagrinėtų dokumentų skaičiumi. Galiausiai Komisija paėmė tik keturių su DUSS susijusių dokumentų kopijas.

143    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių argumentus dėl sistemingo nuodugnaus M. kabineto tikrinimo kaip nepagrįstus.

 Dėl ginčijamų dokumentų ir raktinių žodžių

144    Ieškovės nurodo, pirma, kad per pirmąjį patikrinimą Komisija iš dalies išnagrinėjo ir dokumentų, kurie akivaizdžiai nebuvo susiję su patikrinimo dalyku, kopijas. Antra, atlikdami elektroninę paiešką Komisijos pareigūnai naudojo tam tikrus raktinius žodžius, susijusius tik su DUSS, o ne su TEE.

145    Šiuo atžvilgiu reikia dar kartą pabrėžti, kad iš atmintinės matyti, jog ieškovės atstovai pranešė apie aplinkybę, kad kai kurie Komisijos nagrinėjami dokumentai, jų nuomone, nebuvo susiję su pirmojo patikrinimo objektu, taip pat nė karto neprieštaravo arba oficialiai neužregistravo pretenzijos.

146    Pirma, kiek tai susiję su vienuolika ginčijamų dokumentų, juos sudaro, pirmiausia, du pirmieji elektroniniai laiškai, rasti M. kabinete 2011 m. kovo 29 d. po pietų. Išsamiai išnagrinėję šiuos elektroninius laiškus pareigūnai V. G. ir T. B. pažymėjo juos „vėliavėlėmis“. 2011 m. kovo 30 d. ryte M. kabinete buvo rasti kiti septyni dokumentai, įskaitant penkis elektroninius laiškus. 2011 m. kovo 31 d. Maince esančiuose DB Schenker Rail Deutschland archyvuose Komisijos pareigūnas rado dokumentą „2006 m. sausio 17 d. Stinnes Intermodal terminalų Europos strategija“. Galiausiai dubliko pateikimo etape ieškovės užsimena apie kitą 2006 m. lapkričio 2 d. M. elektroninį laišką, kuriame buvo kalbama apie „bandomąjį projektą, susijusį su iškrovimo stotimi Miunchenas-Riem“.

147    Kaip matyti iš šalių rašytinių dokumentų, Komisija paėmė keturių iš šių vienuolikos dokumentų kopijas, būtent 2006 m. lapkričio 6 d. L. elektroninio laiško F., kuriame kalbama apie „terminale Miunchenas-Riem teikiamas traukinių formavimo paslaugas“, 2006 m. rugsėjo 15 d. S. elektroninio laiško M., kuriame kalbama apie „traukinių formavimus Miuncheno-Riem iškrovimo stotyje“, 2006 m. lapkričio 2 d. M. elektroninio laiško, kuriame kalbama apie „bandomąjį projektą, susijusį su iškrovimo stotimi Miunchenas-Riem“ ir dokumento „2006 m. sausio 17 d. Stinnes Intermodal terminalų Europos strategija“.

148    Todėl reikia skirti keturis nukopijuotus dokumentus ir septynis nenukopijuotus.

149    Dėl dokumento „2006 m. sausio 17 d. Stinnes Intermodal terminalų Europos strategija“, kuris buvo rastas Mainco archyvuose, Komisijos pareigūnas tvirtina, jog rado minėtą dokumentą 2011 m. kovo 31 d. apie 12 val. 30 min. Jis ištraukė originalą iš segtuvo siekdamas aptarti jo turinį su kolegomis. Padaręs dokumento kopiją, jis įdėjo originalą į segtuvą, kuriame jį rado. Ieškovės šio fakto neginčijo. Iš advokatės D. atmintinės matyti, kad „[M.] nuvyko į archyvo patalpas <...> jis buvo priblokštas ten esančių dokumentų, saugomų įvairiose dėžėse ir spintose, skaičiaus, todėl paprasčiausiai atsitiktinai pasiėmė kelias dėžes“. Anot ieškovių atstovo, jis „atsitiktinai“ pasirinko tam tikrus dokumentus, o tai nesutampa su teiginiu apie neteisėtą tikslingą paiešką. Keli kiti atmintinėse pateikti parodymai, kuriuos Komisija išvardijo savo atsiliepime į ieškinį, taip pat padeda įrodyti pareigūnų atliktos paieškos atsitiktinį pobūdį.

150    Kiti trys M. kabinete rasti dokumentai yra dėl terminalo Miunchenas-Riem ir DUSS ir jie iš tikrųjų susiję su įmonės T. skunde nurodytais klausimais.

151    Šiuo klausimu visų pirma nustatyta, kad Komisija turėjo pagrįstų priežasčių pradėti išsamų šio kabineto tyrimą (žr. šio sprendimo 141 punktą). Toliau reikia padaryti išvadą, kad dokumento pavadinimas ir turinys nebūtinai turi lemiamą reikšmę nustatant, ar dokumentas iš tikrųjų buvo rastas atsitiktinai, kaip tai teisingai pabrėžė Komisija. Galiausiai nė vienas atmintinėse pateiktas teiginys neįrodo, kad atlikdami šį išsamų tyrimą Komisijos pareigūnai tikslingai ieškojo šių trijų dokumentų.

152    Dėl kitų septynių dokumentų reikia konstatuoti, kad, kitaip nei keturiuose nukopijuotuose dokumentuose, juose neužsimenama apie DUSS ir terminalą Miunchenas‑Riem. Tai yra iš esmės dokumentai, susiję su traukinių formavimu nediskriminacinėmis sąlygomis.

153    Šiomis aplinkybėmis, išnagrinėjus vienuolika ginčijamų dokumentų, reikia konstatuoti, kad nėra įrodymų, jog buvo atliekama neteisėta tikslinga paieška.

154    Antra, kiek tai susiję su raktiniais žodžiais, kuriais Komisijos pareigūnai naudojosi per laikotarpį nuo 2011 m. kovo 29 d. popietės iki pranešimo apie antrą sprendimą atlikti patikrinimą 2011 m. kovo 31 d., apie 14 val., ieškovės pateikia keturis tokių raktinių žodžių pavyzdžius: „NBS“, „[S.]“, „[T.]“ ir „[G.]“.

155    Iš atmintinės matyti, kad per tris dienas trijose vietose Komisijos pareigūnai panaudojo daug raktinių žodžių. Bendrojo Teismo prašymu Komisija perdavė pirmojo patikrinimo pradžioje tikrintojams pateiktą raktinių žodžių sąrašą. Šiame sąraše yra apie 90 raktinių žodžių. Taigi ginčijami raktiniai žodžiai sudaro menką visų panaudotų raktinių žodžių dalį. Be to, taip pat reikia pabrėžti, kad per patikrinimą naudojamas raktinių žodžių sąrašas gali keistis atsižvelgiant į per šį patikrinimą gautą informaciją.

156    Tiesa, raktinis žodis „NBS“ buvo panaudotas tik per pirmąjį patikrinimą, t. y. kovo 31 d., apie 11 val. 30 min. Anot Komisijos, pareigūnai nežinojo šios santrumpos reikšmės ir panaudojo ją atlikdami greitąją paiešką tik tam, kad įrodytų ryšį su TEE. Šiuo atžvilgiu, pirma, reikia pažymėti, kad „NBS“ reiškia „Nutzungsbedingungen für Serviceeinrichtungen“, t. y. „naudojimosi paslaugų infrastruktūra sąlygos“. Kadangi TEE tiekimas yra sine qua non sąlyga norint pasinaudoti elektrifikuotu tinklu, negalima iš karto atmesti ryšio su naudojimosi paslaugų infrastruktūra sąlygomis buvimo galimybės. Paskui iš advokatės D. atmintinės matyti, kad ji manė, jog šis raktinis žodis neleidžia jai daryti išvados apie ryšio su TEE kainomis nebuvimą. Todėl ji nepateikė šiuo klausimu prieštaravimų. Galiausiai, kad ir kaip būtų, priešingai, nei tvirtina ieškovės, nežinomo raktinio žodžio panaudojimas siekiant remiantis gautais rezultatais patikrinti, ar jis susijęs su konkrečia problema, atrodo nelogiškas.

157    Dėl raktinio žodžio „[S.]“ neginčijama, kad juo turimas omenyje DUSS vadovas S. Pastarasis dirbo DB Schenker Rail, t. y. vienoje iš DB grupės dukterinių bendrovių, kuriai dėl DB Energie veiksmų tariamai buvo sudarytos palankesnės sąlygos, iki 2009 m. gegužės mėn. pabaigos. Todėl gali būti, kad tyrėjų atliekama paieška buvo susijusi tik su ankstesniu jo veiklos laikotarpiu, kaip teigia Komisija.

158    Kiek tai susiję su raktiniu žodžiu „[T.]“, pažymėtina, kad Komisijos paaiškinimas yra įtikinamas. Anot Komisijos, kadangi įmonė T. buvo Deutsche Bahn konkurentė ir atitinkamai potencialiai diskriminuojama DB Energie vartotoja, per pirmąjį patikrinimą buvo teisėtai ieškoma su ja susijusios informacijos. Ieškovių teiginys, kad vienintelė DB Energie klientė dėl TEE ir atitinkamai vienintelė DB grupės konkurentė buvo įmonė TXL, t. y. įmonės T. dukterinė bendrovė, kuri, beje, yra atskiro tyrimo objektas, nepaneigia šios išvados. Iš tikrųjų, anot Komisijos, įmonė T. taip pat pateikė skundą dėl TEE. Be to, visiškai įmanoma, kad DB grupės darbuotojai tam tikrais atvejais nurodo patronuojančiąją, o ne dukterinę bendrovę, kalbėdami apie pastarąją, dėl to Komisijos tikrintojų raktinio žodžio „[T.]“ panaudojimas yra teisėtas.

159    Raktiniu žodžiu „[G.]“ daroma nuoroda į G. S., asmenį, atsakingą už DB Schenker Rail Deutschland kelių ir įrenginių infrastruktūrą. Pašto dėžutėje esantį elektroninį laišką tyrėjai rado M. kabinete 2011 m. kovo 29 d. popietę. Iš advokato M. atmintinės matyti, kad šiame elektroniniame laiške buvo kalbama apie traukinių formavimo įrenginiams taikomas su kainomis susijusias priemones. Anot advokato S. atmintinės, Komisijos pareigūnai pasinaudojo šiuo raktiniu žodžiu 2011 m. kovo 30 d. popietę, nes neberado išvakarėse rasto elektroninio laiško; šį faktą patvirtina Komisija. Kaip teigia Komisija, pareigūnai, neturėję galimybės išsamiai išnagrinėti šio elektroninio laiško 2011 m. kovo 29 d., norėjo nustatyti, ar šis laiškas, kuriame kalbama apie kainų sistemą, buvo susijęs su kainų sistemomis TEE srityje, ir taip daugiau sužinoti apie G. S. veiklos sritį. Todėl šio raktinio žodžio pasirinkimas buvo pateisinamas.

160    Šiomis aplinkybėmis ieškovių argumentus dėl ginčijamų dokumentų ir raktinių žodžių reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Dėl Komisijos elgesio iki pirmojo patikrinimo pradžios

161    Ieškovės teigė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog likus kelioms dienoms iki pirmojo patikrinimo pradžios Komisija kreipėsi į įmonę T. su prašymu patvirtinti, ar jos 2011 m. kovo 16 d. skundas vis dar aktualus, o tai įrodo Komisijos ketinimą ieškoti informacijos apie DUSS per pirmąjį patikrinimą. Beje, prieš pat patikrinimą 32 Komisijos pareigūnams buvo pranešta apie skundo dėl DUSS egzistavimą. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad 2011 m. kovo 16 d. laiške dėl DUSS bylos įmonė T. aiškiai paminėjo referencinį numerį, kurį Komisija naudojo 2011 m. kovo 14 d. sprendime atlikti TEE patikrinimą (COMP 39.678).

162    Pirmiausia, kiek tai susiję su ieškovių klausimais dėl fakto, kad iki pirmo sprendimo atlikti patikrinimą Komisija buvo užsiminusi savo pareigūnams apie įtarimų dėl DUSS egzistavimą, darytina išvada, kad pareigūnai galėjo būti teisėtai informuoti apie bendrąsias bylos aplinkybes.

163    Toliau dėl įmonės T. ir Komisijos santykių prieš patikrinimą pažymėtina, kad pastaroji, atsakydama į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, paaiškino, jog įmonė T. 2011 m. sausio 26 raštu, taigi savo iniciatyva, paprašė susitikti, kad gautų informacijos apie procedūros, pradėtos pagal jos 2009 m. gegužės mėn. skundą, eigą. Per 2011 m. vasario 23 d. susitikimą Komisija paaiškino, kad pirmiausia rūpinasi skundu dėl TEE. Įmonės T. atstovas atitinkamai pranešė Komisijai, kad prireikus pateiktų jai informacijos apie DUSS, o tai ir buvo padaryta papildomame 2011 m. kovo 16 d. rašte. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad įmonės T. ir Komisijos bendravimas prieš pirmąjį patikrinimą neįrodo tikslingo neteisėto tyrimo buvimo.

164    Todėl ieškovių argumentus dėl Komisijos elgesio iki pirmojo patikrinimo pradžios reikia atmesti kaip nepagrįstus.

165    Dėl šio sprendimo 123−164 punktuose pateiktų samprotavimų reikia atmesti trečiąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su patikrinimų objekto aprašymu pirmame, antrame ir trečiame sprendimuose atlikti patikrinimus

166    Ieškovės iš esmės teigia, kad pirmu, antru ir trečiu sprendimais atlikti patikrinimus pažeidžiama teisė į gynybą dėl neproporcingai plataus patikrinimų objekto aprašymo, palyginti su įrodymais, kuriuos Komisija, jos teigimu, turėjo, kiek tai susiję su, pirma, atitinkamais veiksmais, prie kurių priskiriami beveik visi galimi DB Energie ir DUSS veiksmai, antra, rinkos, apimančios visas valstybes nares, kuriose DB grupės dukterinės bendrovės vykdo veiklą, geografine apimtimi ir, trečia, preziumuojamo pažeidimo trukme, nes pirmame, antrame ir trečiame sprendimuose atlikti patikrinimą šiuo klausimu nėra jokių apribojimų.

167    Komisija ginčija visus ieškovų argumentus kaip nepagrįstus.

168    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalyje apibrėžiami esminiai elementai, kurie turi būti išdėstyti sprendime atlikti patikrinimą, įpareigojant Komisiją nurodyti patikrinimo objektą ir tikslą, paskirti jo pradžios datą ir nurodyti nuobaudas, numatytas šio reglamento 23 ir 24 straipsniuose, taip pat galimybę skųsti tokį sprendimą Sąjungos teisme.

169    Taigi sprendimo atlikti patikrinimą motyvavimu siekiama ne tik parodyti numatomo įsikišimo į atitinkamų įmonių vidaus reikalus pagrįstumą, bet ir suteikti šioms įmonėms galimybę nustatyti savo pareigos bendradarbiauti apimtį, kartu užtikrinant joms teisę į gynybą (dėl Reglamento Nr. 17 žr. 86 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 29 punktą ir 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 47 punktą).

170    Komisijai keliamas reikalavimas nurodyti patikrinimo objektą ir tikslą faktiškai sudaro pagrindinę atitinkamų įmonių teisės į gynybą garantiją, todėl pareigos motyvuoti sprendimą atlikti patikrinimą apimtis negali būti ribojama dėl tyrimo efektyvumo priežasčių. Šiuo atžvilgiu, nors teisinga, kad Komisija neprivalo pranešti tokio sprendimo adresatui visos informacijos, kurią turi apie preziumuojamus pažeidimus, tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos, pateikti tikslaus teisinio šių pažeidimų kvalifikavimo ar nurodyti laikotarpio, per kurį šie pažeidimai buvo padaryti, ji vis dėlto privalo kuo tiksliau įvardyti įtarimus, kuriuos ketina patikrinti, t. y. nurodyti, ko ieškoma, ir aplinkybes, su kuriomis turi būti susijęs patikrinimas (dėl Reglamento Nr. 17 žr. 124 punkte minėto Sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją 10 punktą; 86 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 41 punktą ir 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 48 punktą).

171    Tam Komisija sprendime atlikti patikrinimą taip pat privalo aprašyti esminius įtariamo pažeidimo požymius, nurodyti numanomą atitinkamą rinką ir įtariamų konkurencijos apribojimų pobūdį, pateikti paaiškinimus dėl to, kaip įmonė, kurioje numatomas patikrinimas, veikiausiai dalyvavo darant pažeidimą, ir dėl Sąjungos tyrėjams suteiktų įgaliojimų (dėl Reglamento Nr. 17 žr. 1980 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo National Panasonic prieš Komisiją, 136/79, Rink. p. 2033, 26 punktą ir 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 81, 83 ir 99 punktus).

172     Siekdama įrodyti patikrinimo pagrįstumą, Komisija sprendime atlikti patikrinimą privalo detaliai nurodyti, kad disponuoja rimta dalykine informacija ir įrodymais, skatinančiais įtarti įmonę, kurioje numatomas patikrinimas, padarius pažeidimą (dėl Reglamento Nr. 17 žr. 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 55, 61 ir 99 punktus).

 Pirmas sprendimas atlikti patikrinimą

173    Ieškovių nuomone, pirmo sprendimo atlikti patikrinimą objektas, aprašytas minėto sprendimo 1 straipsnyje, turi būti pripažintas neproporcingai plačiu, nes minėti veiksmai paprastai susiję su „galbūt nepagrįstai preferenciniu DB Energie GmbH požiūriu į kitas DB grupės dukterines bendroves, be kita ko, sukuriant“ Vokietijoje taikomą „nuolaidų“ aprūpinant TEE „sistemą“.

174    Pirmo sprendimo atlikti patikrinimą 1 straipsnyje patikrinimo objektas apibrėžiamas kaip susijęs su diskriminaciniais veiksmais ir neatmetama galimybė, kad šie gali būti kitokios formos nei nuolaidų sistemos forma. Tačiau iš 171 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad Komisija privalo tik aprašyti esminius įtariamo pažeidimo požymius, visų pirma įtariamų konkurencijos apribojimų pobūdį. Patikslinusi, kad įtariamas konkurencijos apribojimas yra diskriminacinis elgesys, iš principo pasireiškiantis diskriminacinių kainų taikymu, Komisija patenkino šį reikalavimą.

175    Be to, sprendimo rezoliucinė dalis būtinai turi būti aiškinama atsižvelgiant į šiuos motyvus. Tačiau panašu, kad nors atitinkami veiksmai neapsiriboja tik po 2002 m. sukurta nuolaidų sistema, TEE (16,7 Hz) kainų sistema yra beveik vienintelis patikrinimo objektas. Iš pirmo sprendimo atlikti patikrinimą 6 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad Komisijos turima informacija yra susijusi tik su kainų nustatymu.

176    Todėl nors negalima atmesti galimybės, jog buvo numatyta patikrinti nemažą DB Energie veiksmų dalį, vis dėlto reikia pažymėti, pirma, kad negalėjo būti patikrinti „beveik visi galimi“ DB Energie veiksmai, priešingai, nei tvirtina ieškovės, ir, antra, kad prielaidos, kurias Komisija siekia patikrinti, yra aiškiai suformuluotos, kaip numatyta 170 ir 171 punktuose minėtoje teismo praktikoje. Be to, kad ir kaip būtų, nereikia iš karto atmesti galimybės, kad tikrinimas susijęs su visais įmonės veiksmais, ypač kai pastarosios veiklos rūšių skaičius yra ribotas. Todėl ieškovių argumentus dėl pirmame sprendime atlikti patikrinimą nurodytų veiksmų reikia atmesti kaip nepagrįstus.

177    Dėl geografinio aspekto pirmiausia reikia priminti, kad pagal teismų praktiką Komisija neprivalo tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos (žr. šio sprendimo 170 punktą). Toliau reikia konstatuoti, kad diskriminacinė nuolaidų sistema, net apribota Vokietijoje, būtų galėjusi suteikti neteisėtą konkurencinį pranašumą kitoms DB grupės dukterinėms bendrovėms visose vežimo paslaugų teikimo rinkose, kuriose šios vykdo veiklą. Tačiau, kaip pažymi Komisija ir neginčija ieškovės, pirma, kai kurių DB grupės dukterinių bendrovių buveinė yra už Vokietijos ribų, antra, prekių vežimo geležinkeliais rinka yra tarptautinio pobūdžio veikla, kurią vykdydama DB grupė konkuruoja su užsienio ūkio subjektais. Taigi Komisija neprivalėjo apriboti Vokietija pirmojo patikrinimo objekto.

178    Dėl laiko aspekto reikia pažymėti, kad pagal teismų praktiką Komisija neprivalo nurodyti laikotarpio, per kurį šie pažeidimai buvo padaryti (žr. šio sprendimo 170 punktą), ir kad iš pirmo sprendimo atlikti patikrinimą 6 konstatuojamosios dalies matyti, kaip tai nurodo Komisija, jog atitinkami veiksmai galėjo būti prasidėję iki 2002 m. Priešingai, nei tvirtina ieškovės, dėl šios priežasties tikrinimo objekto nereikia riboti laikotarpiu nuo 2002 m.

179    Todėl ieškovių argumentus dėl tariamai neproporcingai plataus pirmo sprendimo atlikti patikrinimą objekto reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Antras ir trečias sprendimai atlikti patikrinimą

180    Kalbant apie antrą ir trečią sprendimus atlikti patikrinimą visų pirma reikia konstatuoti, kad rezoliucinė dalis ir motyvai, kiek tai susiję su aptariamais veiksmais, taip pat geografiniais ir laiko aspektais, šiuose sprendimuose yra iš esmės tapatūs. Todėl ieškovių argumentus dėl neproporcingai plataus šių dviejų sprendimų objekto galima nagrinėti kartu.

181    Dėl atitinkamų veiksmų darytina išvada, kad antrame ir trečiame sprendimuose atlikti patikrinimą jie aprašyti pakankamai konkrečiai, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 170 ir 171 punktuose minėtą teismo praktiką. Iš, pirma, antro sprendimo atlikti patikrinimą 1 straipsnio ir 6 konstatuojamosios dalies, antra, trečio sprendimo atlikti patikrinimą 1 straipsnio bei 6 ir 8 konstatuojamųjų dalių matyti, kad atitinkamas elgesys yra susijęs su įvairiais diskriminaciniais DUSS veiksmais konkurentų atžvilgiu, ypač su netinkama prieiga prie terminalų, mažiau veiksmingų paslaugų teikimu ir atsisakymu leisti naudotis terminalais. Taip pat patikslinama, kad atitinkama vežimo paslaugų teikimo rinka yra vežimo geležinkeliais rinka. Galiausia pritariant Komisijai reikia pažymėti, kad iš penktojo pagrindo, pateikto atitinkamai bylose T‑290/11 ir T‑521/11, matyti, jog ieškovėms buvo aišku, kokie veiksmai tikrinami. Taigi esminiai įtariamo pažeidimo požymiai antrame ir trečiame sprendimuose atlikti patikrinimus aprašyti pakankamai.

182    Kiek tai susiję su geografiniu aspektu, Komisija neprivalėjo antrojo ir trečiojo patikrinimų objekto apriboti tik Vokietija, atvirkščiai, ji galėjo išplėsti šį objektą iki visų valstybių narių. Iš tiesų tikrinami pažeidimai taip pat gali daryti vėlesnį poveikį tarptautinei keleivių ir prekių vežimo geležinkeliais paslaugų teikimo rinkai. Taigi, kaip pabrėžia Komisija, nors gali būti atsižvelgta tik į DUSS naudojimąsi infrastruktūros įrenginiais Vokietijoje, poveikis gali būti padarytas ir kitoms valstybėms narėms. Konkrečiai kalbant, iš įmonės T. skundo, pateikto Bendrajam Teismui taikant proceso organizavimo priemones, matyti, kad naudojimasis terminalais Vokietijoje gali turėti įtakos konkurentams, norintiems teikti vežimo į kitas valstybes nares arba iš jų paslaugas. Be to, reikia pritarti Komisijai, kad sprendimai atlikti patikrinimą skirti visai DB grupei, ne tik DUSS, t. y. tam tikroms organizacijoms, kurių buveinė yra už Vokietijos ribų ir kurios vykdo veiklą tarptautinėje rinkoje.

183    Dėl laiko aspekto reikia dar kartą priminti, kad pagal teismo praktiką Komisija neprivalo nurodyti laikotarpio, per kurį pažeidimai buvo padaryti (žr. šio sprendimo 170 punktą). Viena vertus, Komisija taip pat teisingai pabrėžia, kad aplinkybė, jog ji turėjo pakankamai informacijos, patvirtinančios, kad atitinkami veiksmai buvo atliekami bent nuo 2007 m., nepašalina galimybės, jog jie buvo atliekami ir anksčiau. Kita vertus, Komisija tvirtina, kad turi duomenų apie DUSS DB Schenker Rail Deutschland suteiktą slaptą nuolaidą, tačiau nežino, nuo kada ji buvo taikoma. Todėl Komisijai nebuvo jokio pagrindo riboti laiko aspekto antrame ir trečiame sprendimuose atlikti patikrinimą.

184    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl penktojo pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu

185    Ieškovės iš esmės teigia, kad pirmas, antras ir trečias sprendimai atlikti patikrinimus neproporcingi. Todėl Komisija viršijo tai, kas tinkama ir būtina siekiant užsibrėžto tikslo.

186    Dėl pirmo sprendimo atlikti patikrinimą ieškovės pabrėžia, pirma, kad aptariama nuolaidų sistema buvo skaidriai taikoma nuo 2003 m. Su kiekvienu klientu sutarytą sutartį dėl aprūpinimo TEE, kurioje numatyta kainų sistema ir nuolaidų sistemos struktūra, buvo galima rasti internete. Taigi nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad yra galinčių pateisinti patikrinimą slaptų sąlygų. Antra, šią nuolaidų sistemą daug kartų tikrino nacionalinės valdžios institucijos ir teismai ir pripažino ją atitinkančia „kartelių teisę“. Komisija, kuriai buvo pranešta apie šias procedūras, galėjo gauti visą svarbią informaciją pagal bendradarbiavimo su Bundeskartellamt (toliau – BKartA) procedūrą, numatytą Reglamento Nr. 1/2003 12 straipsnio 1 dalyje. Trečia, rėmimasis pirmame sprendime atlikti patikrinimą penkiolikos metų senumo sprendimu (žr. šio sprendimo 221 punktą), kuriame ieškovės, beje, nenuslėpė įrodymų, siekiant pateisinti patikrinimo būtinybę, nėra tinkamas ir reiškia „nesąžiningumo prezumpciją“, kuri yra nesuderinama su EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje garantuojama nekaltumo prezumpcija. Ketvirta, turint omenyje ieškomos informacijos pobūdį, patikrinimas yra netinkama priemonė. Penkta, pirmame sprendime atlikti patikrinimą nepatikslinama, kodėl Komisija, žinojusi apie šios nuolaidų sistemos egzistavimą nuo 2006 m., laukė daugiau kaip penkerius metus, kad atliktų šį patikrinimą. Šešta, vidiniai dokumentai, kaip antai subjektyvūs bendradarbių vertinimai, neturi reikšmės nustatant objektyvų pagal SESV 102 straipsnį baudžiamo elgesio pateisinimą.

187    Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes darytina išvada, pirma, kad nebuvo jokio pagrindo manyti, jog ieškovės šiuo atveju būtų bandžiusios nuslėpti įrodymus, antra, kad atsižvelgiant į proporcingumo principą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį pateikto prašymo pateikti informacijos, pavyzdžiui, 2011 m. rugpjūčio 4 d., būtų pakakę.

188    Dubliko pateikimo etape ieškovės teigia, kad sprendimo atlikti patikrinimą būtinybės ir proporcingumo negalima įvertinti nepatikrinus Komisijos turėtų įrodymų pobūdžio. Todėl jos Bendrojo Teismo prašo kreiptis į Komisiją su prašymu pateikti šiuos įrodymus.

189    Per posėdį ieškovės nurodė, kad su antruoju patikrinimu susiję dokumentai, laikinai paimti per tą patikrinimą, negalėjo būti atrinkti ir saugomi užplombuotame kabinete laukiant, kol vėliau bus padaryta jų kopija.

190    Dėl antro ir trečio sprendimų atlikti patikrinimą ieškovės, pirma, remiasi Komisijos kompetencijos nebuvimu, nes tik nacionalinės sektoriaus taisyklės reglamentuoja galimybę naudotis geležinkelio infrastruktūra. Kad ir kaip būtų, Komisijos patikrinimas negali būti laikomas būtinu turint omenyje plačius šį sektorių reguliuojančios Vokietijos institucijos, konkrečiai kalbant, BNetzA, įgaliojimus. Antra, Komisija turėjo suderinti savo veiksmus su BNetzA, kad gautų informacijos ir išvengtų lygiagrečių procedūrų. Trečia, Komisija galėjo gauti reikalingos informacijos pateikusi prašymą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, ypač kiek tai susiję su trečiu sprendimu atlikti patikrinimą. Iš tiesų atliekant kelis patikrinimus iš eilės turi būti ypač rimtų juos pateisinančių priežasčių.

191    Komisija teigia, kad visus ieškovių argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

192    Šiuo klausimu reikia priminti, kad proporcingumo principas, vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalauja, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 13 punktą ir 2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑180/00, Rink. p. I‑6603, 103 punktą).

193    Kalbant apie sprendimą atlikti patikrinimą reikia pažymėti, jog proporcingumo principo paisymas reikalauja, kad numatytos priemonės nesukeltų neproporcingų ir netoleruotinų nepatogumų atsižvelgiant į nagrinėjamu patikrinimu siekiamus tikslus (dėl Reglamento Nr. 17 žr. 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 76 punktą). Vis dėlto Komisijos galimybė rinktis patikrinimą, atliekamą paprastu pavedimu, ir patikrinimą, nurodytą priėmus sprendimą, priklauso ne nuo tokių aplinkybių, kaip antai ypač sunkios situacijos, ypatingos skubos ar absoliučios diskrecijos būtinybės, o nuo būtinybės atlikti tinkamą tyrimą, atsižvelgiant į bylos ypatybes. Todėl jeigu sprendimo atlikti patikrinimą tikslas yra tik leisti Komisijai surinkti būtinus duomenis, siekiant įvertinti galimo Sutarties pažeidimo buvimą, toks sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo (dėl Reglamento Nr. 17 žr. 171 punkte minėto Sprendimo National Panasonic prieš Komisiją 28–30 punktus ir 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 77 punktą).

194    Iš esmės būtent Komisija turi įvertinti, ar reikia gauti informacijos, siekiant nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, ir net jei jau disponuoja duomenimis ar net pažeidimo įrodymais, ji gali teisėtai manyti, kad būtina nurodyti atlikti papildomus patikrinimus, leidžiančius jai tiksliau nustatyti pažeidimą ar jo trukmę (dėl Reglamento Nr. 17 žr. 81 punkte minėto Sprendimo Orkem prieš Komisiją 15 punktą ir 80 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 78 punktą).

195    Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia vertinti ieškovių pateiktus argumentus.

196    Pirmiausia pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį reikia atmesti kaip pavėluotus dubliko pateikimo etape arba per posėdį pateiktus ieškovių kaltinimus, susijusius su, pirma, aplinkybe, kad pirmo sprendimo atlikti patikrinimą būtinybės ir proporcingumo negalima įvertinti nepatikrinus Komisijos turėtų įrodymų pobūdžio, antra, su tuo, kad su antruoju patikrinimu susiję dokumentai, atrinkti per pirmąjį patikrinimą, negalėjo būti saugomi užplombuotame kabinete.

197    Reikia priminti, kad Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Šiuo atveju, kaip teisingai pažymi Komisija, negalima manyti, kad ieškovių pateiktais kaltinimais išplečiami anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodyti pagrindai ir jie yra glaudžiai su jais susiję. Todėl šiuos kaltinimus reikia pripažinti nepriimtinais.

198    Dėl šios priežasties, konkrečiai kalbant, nėra pagrindo tenkinti ieškovių prašymo pateikti Komisijos iki pirmojo patikrinimo turėtus įrodymus.

199    Dėl kitų ieškovių pateiktų kaltinimų darytina išvada, kad ieškovės pateikia tam tikrus argumentus, kuriais siekiama įrodyti, jog, pirma, Komisija neturėjo kompetencijos atlikti patikrinimo jų patalpose, nes yra nacionalinių taisyklių, reglamentuojančių vežimo sektorių. Antra, patikrinimai buvo neproporcingi, nes Komisija galėjo gauti visą reikalingą informaciją iš nacionalinių valdžios institucijų, kurios yra priėmusios tam tikrą skaičių sprendimų dėl tų pačių veiksmų.

200    Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad iš nustovėjusios teismų praktikos matyti, jog siekdama atlikti Sutartimi jai skirtą vaidmenį Komisija negali būti saistoma nacionalinio teismo sprendimo, priimto taikant SESV 101 straipsnio 1 dalį ir 102 straipsnį. Taigi Komisija bet kada gali priimti individualų sprendimą dėl SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo, net jei nacionalinio teismo sprendime yra nuspręsta dėl susitarimo ar praktikos ir net kai Komisijos priimtas sprendimas prieštarauja minėtam teismo sprendimui (žr. 46 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją 79 punktą ir 2008 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Telekom prieš Komisiją, T‑271/03, Rink. p. II‑1747, 120 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

201    200 punkte minėto Sprendimo Deutsche Telekom prieš Komisiją 263 punkte Bendrasis Teismas taip pat patvirtino, kad sektoriaus taisyklių buvimas neturi jokios įtakos vertinant Komisijos sprendimo konkurencijos srityje proporcingumą. Šis principas galioja tiek galutiniam sprendimui, tiek sprendimui atlikti patikrinimą.

202    Galiausiai 46 punkte minėtame Sprendime France Télécom prieš Komisiją (79, 80 ir 86 punktai) ir 75 punkte minėtame Sprendime CB prieš Komisiją (48 punktas) Bendrasis Teismas priminė, kad ankstesnių Komisijos ir ieškovių susitikimų turinys arba aplinkybė, jog nacionalinė valdžios institucija nagrinėja bylą, neturi įtakos tyrimo įgaliojimams, kuriuos Komisija turi pagal Reglamentą Nr. 1/2003.

203    Antra, reikia pritarti Komisijai, kad nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, jog per administracines ir teismo procedūras nacionalinės valdžios institucijos išnagrinėjo visus ieškovių nurodytus svarbius klausimus ir nustatė visas faktines aplinkybes. Beje, iš bylos medžiagos matyti, ir ieškovės neginčija šio fakto, kad ieškovės ir nacionalinės valdžios institucijos tik kalbėjosi apie aprūpinimo TEE sistemą. Dėl šios priežasties BKartA ir BNetzA niekada nebuvo pradėjusios oficialios tyrimo procedūros šiuo klausimu.

204    Trečia, reikia konstatuoti, kad Komisija nurodė tam tikras faktines aplinkybes, kurių ieškovės neginčijo. Anot Komisijos, Frankfurto prie Maino Oberlandesgericht (Apeliacinis apygardos teismas, Vokietija) sprendimas, kuriuo atmestas kaltinimas nacionalinių konkurencijos taisyklių pažeidimu, kiek tai susiję su ieškovėms taikoma nuolaidų sistema, yra susijęs tik su nacionaline konkurencijos teise, o ne su Sąjungos teise. Be to, šis sprendimas tapo galutinis dėl tos priežasties, kad per apeliacinę procedūrą skundo pareiškėjos šioje byloje ir ieškovės sudarė taikos sutartį. Maža to, vykstant šiai apeliacinei procedūrai BKartA aiškiai nurodė antikonkurencinį atitinkamos nuolaidų sistemos pobūdį, o šis faktas paneigia ieškovių teiginį, kad nacionalinės valdžios institucijos patvirtino nuolaidų sistemą. Komisija taip pat pažymi, kad šis sprendimas priimtas 2006 m. ir susijęs su 2003 m. įvykiais, nors jos pačios atliktas tyrimas apima vėlesnį laikotarpį. Galiausiai Frankfurto prie Maino Oberlandesgericht sprendimą paneigia iškart po jo priimtas to paties teismo priimtas sprendimas, o tai galbūt paaiškina pirmoje byloje sudarytą taikos sutartį.

205    Todėl, atsižvelgus į šio sprendimo 199−204 punktus, visus argumentus, kuriais siekiama įrodyti Komisijos kompetencijos nebuvimą arba patikrinimų neproporcingumą dėl to, jog yra anksčiau priimtų nacionalinių valdžios institucijų sprendimų, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

206    Dėl ieškovių argumento, kad atsižvelgiant į proporcingumo principą prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį šiuo atveju būtų pakakę, darytina išvada, jog trys skirti patikrinimai, turint omenyje aplinkybes, kuriomis jie vyko, atrodo, nebuvo neproporcingi.

207    Iš tikrųjų, pirma, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 193 ir 194 straipsniuose minėtą teismo praktiką, viena vertus, Komisijos galimybė rinktis patikrinimą, atliekamą paprastu pavedimu, ir patikrinimą, nurodytą priėmus sprendimą, priklauso nuo būtinybės atlikti tinkamą tyrimą, atsižvelgiant į bylos ypatybes. Kita vertus, būtent Komisija turi įvertinti, ar reikia gauti informacijos, siekiant nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimą. Be to, reikia pažymėti, kad Komisijos teisė atlikti tyrimą būtų beprasmė, jeigu ji galėtų prašyti pateikti tik tuos dokumentus, kuriuos gebėtų iš anksto tiksliai identifikuoti. Atvirkščiai, tokia teisė reiškia galimybę ieškoti įvairios informacijos, kuri dar nėra žinoma arba nėra visiškai identifikuota (86 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 27 punktas ir 128 punkte minėto Sprendimo Ventouris prieš Komisiją 122 punktas). Todėl pasirinkdama tyrimo priemonę Komisija neišvengiamai turi tam tikrą diskreciją.

208    Antra, šiuo atveju, kiek tai susiję su pirmu sprendimu atlikti patikrinimą, pirmiausia reikia pritarti Komisijai, kad jei ieškoma informacija apima duomenis, parodančius galimą ketinimą pašalinti konkurentus nepagrįstai taikant preferencinį požiūrį į tos pačios grupės bendroves per nuolaidų tiekiant TEE sistemą, Komisija, siekdama tinkamai ištirti bylą, gali atlikti tokį patikrinimą. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti kaip prireikus Komisija šią informaciją būtų galėjusi gauti kitaip nei per patikrinimą. Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, prašymas pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį negarantuoja, kad įmonės pateiks jų kaltę patvirtinančius dokumentus, pavyzdžiui, elektroninius laiškus.

209    Toliau reikia konstatuoti, kad duomenų, kurie tariamai yra viešai prieinami, t. y. sutarties dėl aprūpinimo TEE, nepakanka tam, kad būtų tiksliai įrodytas numanomas SESV 102 straipsnio pažeidimas ir jo ribos. Iš tiesų, kaip pabrėžia Komisija, remiantis internete prieinama informacija neįmanoma nustatyti, be kita ko, kokios įmonės iš tikrųjų pasinaudojo nuolaidomis ir koks buvo šių nuolaidų dydis. Ši informacija taip pat neleidžia suprasti įmonės prekybos strategijos ir jos pasekmių. Tačiau įrodyti aktyvios antikonkurencinės strategijos buvimą yra svarbu, nes tokios strategijos buvimas, pirma, paaiškina įvairias faktines aplinkybes, kurios gali būti pripažintos piktnaudžiavimu, o antra, gali būti sunkinanti aplinkybė, kaip pažymi Komisija. Beje, ieškovės patvirtina šiuos faktus, kai paaiškina dublike, kad ieškoma informacija neegzistavo, nes jai gauti reikėjo apibendrinti esamus, bet neprieinamus dokumentus.

210    Šiuo atžvilgiu taip pat reikia atmesti ieškovių argumentą, kad būtinybė apibendrinti informaciją suponuoja veikiau prašymą pateikti informacijos nei patikrinimą. Iš tikrųjų, kadangi ši informacija buvo neprieinama, egzistavo pavojus, kad įrodymai bus sunaikinti. Be to, aplinkybė, kad, kaip tvirtina ieškovės, Komisija kitaip elgėsi ankstesnėse bylose, siekdama išsiaiškinti atitinkamų įmonių prekybos strategiją, savaime negali riboti Komisijos teisės atlikti šiose bylose patikrinimą. Šiuo klausimu darytina išvada, kad ieškovės bet kuriuo atveju nepatikslino, kokiomis ankstesnėmis bylomis jos remiasi, ir nepateikė jokios konkrečios informacijos, leidžiančios palyginti minėtų bylų ir nagrinėjamų bylų aplinkybes.

211    Be to, dėl argumento, kad vidiniai dokumentai, kaip antai subjektyvūs bendradarbių vertinimai, neturi reikšmės nustatant, ar elgesys objektyviai pateisinamas atsižvelgiant į SESV 102 straipsnį, reikia konstatuoti, kad pagrindinis patikrinimo tikslas a priori nebuvo surinkti bendradarbių parodymus. Kad ir kaip būtų, atsižvelgiant į bylos aplinkybes gali būti būtina surinkti bendradarbių parodymus siekiant gauti tam tikrus su įmonės veikla arba strategija susijusių faktinių aplinkybių vertinimus.

212    Galiausiai dėl argumento, kad prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį būtų pakakę, nes 2011 m. rugpjūčio 4 d. Komisija pateikė tokį prašymą, t. y. per šią procedūrą Komisija turėjo galimybę gauti informacijos iš ieškovių kitais būdais nei patikrinimas, darytina išvada, kaip teisingai pabrėžia Komisija, jog aplinkybė, kad Komisija paprašė pateikti informacijos po antrojo ir trečiojo patikrinimų, neturi reikšmės nustatant, ar minėti patikrinimai, siekiant įrodyti SESV 102 straipsnio pažeidimą, buvo pateisinami proporcingumo principo atžvilgiu.

213    Trečia, dėl antro ir trečio sprendimų atlikti patikrinimą reikia konstatuoti, kad grįsdamos savo kaltinimą, jog prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį būtų pakakę, ieškovės nepateikia nė vieno naujo argumento, palyginti su dėl pirmojo patikrinimo pateiktais argumentais. Jos tik nurodo, kiek tai susiję su trečiu sprendimu atlikti patikrinimą, kad atliekant kelis patikrinimus iš eilės turi būti ypač rimtų juos pateisinančių priežasčių.

214    Kad ir kaip būtų, reikia visų pirma konstatuoti, kad tam tikra remiantis antru ir trečiu sprendimais atlikti patikrinimą ieškoma informacija tikrai galėjo parodyti ketinimą padaryti pažeidimą ir galėjo būti ieškovių patalpose. Iš šių sprendimų matyti, kad tai yra informacija, susijusi su įvairiais diskriminaciniais DUSS veiksmais konkurentų atžvilgiu, ypač su netinkama prieiga prie terminalų, mažiau veiksmingų paslaugų teikimu ir atsisakymu leisti naudotis terminalais. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokia informacija prireikus būtų galėjusi būti savo noru pateikta Komisijai pateikus prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, ypač turint omenyje pavojus, kurie kyla įmonei, kai konstatuojamas SESV 102 straipsnio pažeidimas.

215    Be to, šio sprendimo 209 ir 211 punktuose nurodyti argumentai dėl to, kaip svarbu patvirtinti įmonės aktyvios antikonkurencinės strategijos buvimą ir subjektyvius bendradarbių vertinimus, taip pat taikytini ir antram bei trečiam sprendimams atlikti patikrinimą. Taip pat reikia priminti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Komisija turėjo kompetenciją atlikti patikrinimą ir neturėjo derinti savo veiksmų su nacionalinėmis valdžios institucijomis (žr. šio sprendimo 199−205 punktus).

216    Galiausiai, kiek tai susiję su argumentu, kad turi būti ypač rimtų kelis patikrinimus iš eilės pateisinančių priežasčių, nustatyta, kad atlikdama kelis patikrinimus iš eilės Komisija, prieš juos atlikdama, turi tam tikros informacijos, gautos per ankstesnius patikrinimus. Tačiau tai nereiškia, priešingai, nei tvirtina ieškovės, kad Komisija su prašymu pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 straipsnį turi gauti papildomos informacijos, kuri, jos nuomone, yra būtina, arba kad tik labai rimtos priežastys gali pateisinti naują patikrinimą. Iš šio sprendimo 193 ir 194 punktuose minėtos teismo praktikos matyti, kad Komisijos galimybė rinktis patikrinimą, nurodytą priėmus sprendimą, ar kitą tyrimo priemonę priklauso ne nuo tokių aplinkybių, kaip antai ypač sunkios situacijos, ypatingos skubos ar absoliučios diskrecijos būtinybės, o nuo būtinybės atlikti tinkamą tyrimą, atsižvelgiant į bylos ypatybes. Be to, Komisija gali teisėtai manyti, kad siekiant įrodyti įtariamą pažeidimą būtina nurodyti atlikti papildomus patikrinimus, net jei jau disponuoja duomenimis ar net pažeidimo įrodymais, kuriuos gavo per ankstesnius patikrinimus.

217    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 206−216 punktuose, reikia atmesti visus ieškovių argumentus, susijusius su tuo, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį pateikto prašymo pateikti informacijos šiuo atveju būtų pakakę, todėl sprendimai atlikti patikrinimus buvo neproporcingi.

218    Ieškovių argumentui dėl duomenų, patvirtinančių realaus įrodymų sunaikinimo ar nuslėpimo pavojaus, jei būtų buvęs pateiktas prašymas pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, buvimą, negalima pritarti.

219    Pirma, nei Reglamente Nr. 1/2003, nei teismų praktikoje nėra numatytas toks apribojimas. Antra, tai nėra vienintelė priežastis, dėl kurios Komisija priėmė sprendimą atlikti patikrinimus, priešingai. nei tvirtina ieškovės, nes pagrindinė priežastis buvo konkurentų pašalinimo strategiją galėjusios atskleisti informacijos, kurią galėjo turėti ieškovės, paieška. Trečia, dėl 208−214 punktuose nurodytų priežasčių ir, atsižvelgus į šios bylos aplinkybes, argumentą, susijusį su tariamu sunaikinimo pavojų patvirtinančių įrodymų nebuvimu, reikia atmesti. Ketvirta, Frankfurto prie Maino Oberlandesgericht sprendimas (žr. šio sprendimo 204 punktą) neleidžia daryti išvados, kaip teigia ieškovės, kad nebuvo duomenų sunaikinimo pavojaus.

220    Dėl argumento, susijusio su tariamu nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto, be kita ko, EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje, pažeidimu, reikia priminti, kad jis priskiriamas prie pagrindinių teisių, kurios pagal Teisingumo Teismo praktiką yra saugomos Sąjungos teisės sistemoje.

221    Šiuo atveju iš pirmo sprendimo atlikti patikrinimą 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad siekdama pagrįsti pavojų, jog atitinkamos įmonės ketina nuslėpti arba sunaikinti įrodymus, Komisija iš tikrųjų remiasi 1999 m. balandžio 27 d. Teisingumo Teismo nutartimi Deutsche Bahn prieš Komisiją (C‑436/97 P, Rink. p. I‑2387) ir 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Deutsche Bahn prieš Komisiją (T‑229/94, Rink. p. II‑1689), kuriuose patvirtinta, jog dėl savo kainų politikos ir kitų veiksnių ieškovės pažeidė SESV 102 straipsnį. Komisijos paaiškinimas, kad rėmėsi šiomis bylomis tik siekdama pabrėžti, jog ieškovės tikrai žinojo galimas pažeidimo konstatavimo pasekmes, todėl galėjo būti priverstos sunaikinti įrodymus, jeigu joms būtų pateiktas prašymas pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, yra įtikinamas. Be to, ši aplinkybė gali būti svarbi, kiek tai susiję su įvairių tyrimo priemonių pasirinkimu, kurį reikia padaryti. Galiausiai būtina priminti, kad pirmas, antras ir trečias sprendimai atlikti patikrinimą yra sprendimai, kuriuose nurodoma atlikti patikrinimą, todėl juose nėra nei nuobaudos, nei kokio nors tam tikros kaltės įrodymo. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad kaltinimą, susijusį su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

222    Dėl ieškovių teiginio, kad jos nesupranta, kodėl Komisija, žinojusi apie šios nuolaidų sistemos egzistavimą nuo 2006 m., laukė daugiau kaip penkerius metus, kad atliktų šį patikrinimą, pirma, pakanka konstatuoti, kad nors Komisija turėjo informacijos, kuri nuo 2006 m. būtų leidusi jai atlikti patikrinimus, kaip tai nurodo ieškovės, tokia išvada neturi įtakos minėtų patikrinimų proporcingumui. Antra, reikia priminti, kad Komisija turi įvertinti būtinybę pradėti tyrimą ir kad siekiant apsaugoti įmones egzistuoja senatį reglamentuojančios normos.

223    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, nepanašu, kad šioje byloje Komisija pasielgė neproporcingai, palyginti su siekiamu tikslu, ir dėl šios priežasties pažeidė proporcingumo principą, nes patikrinimai, kuriuos buvo nurodyta atlikti pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, yra tinkami.

224    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti penktąjį pagrindą kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

 Dėl trečio ir ketvirto reikalavimų

225    Pateikdamos trečią ir ketvirtą reikalavimus ieškovės Bendrojo Teismo prašo, pirma, panaikinti bet kokią priemonę, priimtą remiantis šioje byloje nagrinėjamais patikrinimais, antra, nurodyti Komisijai grąžinti visas per minėtus patikrinimus padarytas dokumentų kopijas.

226    Dėl trečio reikalavimo reikia konstatuoti, kad šiame etape neįmanoma pakankamai tiksliai nustatyti ieškovių reikalavimo dalyko. Konkrečiai kalbant, neįmanoma nustatyti, ar jis susijęs su aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį. Todėl trečią reikalavimą reikia pripažinti nepriimtinu, nes jo negalima laikyti pakankamai tiksliu, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą.

227    Dėl ketvirto reikalavimo reikia pažymėti, kaip nurodo Komisija, kad prašydamos Bendrojo Teismo išreikšti nuomonę dėl sprendimų atlikti patikrinimą panaikinimo pasekmių ieškovės siekia gauti deklaraciją dėl galimo sprendimo dėl panaikinimo poveikio, kuri taip pat būtų Komisijai pateiktas nurodymas, susijęs su to sprendimo vykdymu. Tačiau, kadangi Bendrasis Teismas, vykdydamas teisėtumo kontrolę pagal SESV 263 straipsnį, neturi kompetencijos priimti deklaratyvių sprendimų (šiuo klausimu žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Teisingumo Teismo nutarties Italija prieš Komisiją, C‑224/03, Rink. p. I‑14751, 20–22 punktus) arba duoti nurodymų, net jeigu jie susiję su tų sprendimų įgyvendinimo tvarka (1995 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo nutarties Pevasa ir Inpesca prieš Komisiją, C‑199/94 P ir C‑200/94 P, Rink. p. I‑3709, 24 punktas), ketvirtas ieškovių reikalavimas turi būti pripažintas nepriimtinu (2009 m. vasario 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Omya prieš Komisiją, T‑145/06, Rink. p. II‑145, 23 punktas).

228    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad visus šiuos ieškinius reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

229    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovės bylose T‑289/11 ir T‑290/11 pralaimėjo, jos turi padengti Komisijos išlaidas abiejose bylose pagal šios pateiktus reikalavimus.

230    Taryba, ELPA priežiūros institucija ir Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas, kaip numatyta Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmoje ir antroje pastraipose.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinius.

2.      Deutsche Bahn AG, DB Mobility Logistics AG, DB Energie GmbH, DB Netz AG, DB Schenker Rail GmbH, DB Schenker Rail Deutschland AG ir Deutsche Umschlaggesellsschaft Schiene‑Straße mbH (DUSS) padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Europos Sąjungos Taryba, ELPA priežiūros institucija ir Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová Jürimäe Van der Woude

Paskelbta 2013 m. rugsėjo 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Pirmasis patikrinimas

Pirmas sprendimas atlikti patikrinimą

Pirmojo patikrinimo eiga

Antrasis patikrinimas

Antras sprendimas atlikti patikrinimą

Antrojo patikrinimo eiga

Trečiasis patikrinimas

Trečias sprendimas atlikti patikrinimą

Trečiojo patikrinimo eiga

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su teisės į būsto neliečiamybę pažeidimu dėl to, kad nebuvo išankstinio teismo leidimo

Dėl priimtinumo

Dėl esmės

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su ieškovių teisės į gynybą pažeidimu, dėl per pirmąjį patikrinimą padarytų pažeidimų

Dėl pernelyg nuodugnaus M. kabineto patikrinimo

Dėl ginčijamų dokumentų ir raktinių žodžių

Dėl Komisijos elgesio iki pirmojo patikrinimo pradžios

Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su patikrinimų objekto aprašymu pirmame, antrame ir trečiame sprendimuose atlikti patikrinimus

Pirmas sprendimas atlikti patikrinimą

Antras ir trečias sprendimai atlikti patikrinimą

Dėl penktojo pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pa˛eidimu

Dėl trečio ir ketvirto reikalavimų

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: vokiečių.