TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. gruodžio 21 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 2006/123/EB – 2 straipsnio 2 dalies b punktas – Taikymo sritis – Neįtraukimas į finansines paslaugas – Ilgalaikė variklinių transporto priemonių nuoma – 9 straipsnio 2 dalis ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalys – Paslaugos, kurioms reikalingas išankstinis leidimas“
Byloje C‑278/22
dėl Upravni sud u Zagrebu (Zagrebo administracinis teismas, Kroatija) 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu nutartimi, kurį kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. balandžio 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
AUTOTECHNICA FLEET SERVICES d.o.o., buvusi ANTERRA d.o.o.,
prieš
Hrvatska agencija za nadzor financijskih usluga
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, penktosios kolegijos teisėjo pareigas einantis pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, teisėjai M. Ilešič, I. Jarukaitis ir D. Gratsias (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorius M. Longar, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. kovo 1 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– AUTOTECHNICA FLEET SERVICES d.o.o., atstovaujamos odvjetnik G. Božić, dikigoros A. Komninos, odvjetnica D. Simeunović ir odvjetnik J. Tomas,
– Hrvatska agencija za nadzor financijskih usluga, atstovaujamos K. Brkljačić ir I. Budiša,
– Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos G. Vidović Mesarek,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Auvret, M. Mataija, R. Mrljić A. Nijenhuis ir D. Triantafyllou,
susipažinęs su 2023 m. gegužės 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 49 straipsnio, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36) 2 straipsnio 2 dalies ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1) 4 straipsnio 1 dalies 26 punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AUTOTECHNICA FLEET SERVICES d.o.o., buvusios ANTERRA d.o.o. (toliau – Autotechnica), ir Hrvatska agencija za nadzor financijskih usluga Republike Hrvatske (Kroatijos Respublikos finansinių paslaugų priežiūros agentūra, toliau – agentūra) ginčą dėl sprendimo uždrausti Autotechnica vykdyti išperkamosios nuomos („leasing“) veiklą be išankstinio agentūros leidimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2006/123
3 Direktyvos 2006/123 18, 33 ir 54 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(18) Finansinės paslaugos neturėtų patekti į šios direktyvos taikymo sritį, kadangi šią veiklą apima specialūs Bendrijos teisės aktai, kurių kaip ir šios direktyvos tikslas yra sukurti tikrą paslaugų vidaus rinką. Todėl ši išimtis turėtų apimti visas finansines paslaugas: bankininkystę, kreditavimą, draudimą, įskaitant ir perdraudimą, profesines ar asmenines pensijas, vertybinius popierius, investicijas, fondus, mokėjimus ir investicines konsultacijas, įskaitant paslaugas, išvardytas 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo [(OL L 177, 2006, p. 1)] I priede.
<…>
(33) Šioje direktyvoje vartojama paslaugų sąvoka apima didelę nuolat besikeičiančios veiklos įvairovę <…>. Šios paslaugos taip pat apima įmonėms ir vartotojams teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, <…> automobilių nuomą <…>.“
<…>
(54) Paslaugų teikimui galėtų būti reikalaujamas kompetentingų institucijų leidimas tik tuo atveju, jeigu toks sprendimas atitinka nediskriminavimo, būtinumo ir proporcingumo kriterijus. Tai visų pirma reiškia, kad leidimų išdavimo tvarką turėtų būti leidžiama taikyti tik jeigu vėlesnis tikrinimas nebūtų veiksmingas dėl to, kad vėliau nebūtų įmanoma nustatyti tų paslaugų trūkumų, tinkamai atsižvelgus į riziką ir pavojus, kurių gali kilti be išankstinio tikrinimo. <…>“
4 Kaip nurodyta šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms.
2. Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:
<…>
b) finansinėms paslaugoms, tokiomis kaip, bankų, kreditavimo, draudimo ir perdraudimo, profesinių ar asmeninių pensijų, vertybinių popierių, investicijų, fondų, mokėjimo ir investavimo konsultacijų paslaugoms, įskaitant Direktyvos [2006/48] I priede išvardytas paslaugas;
<…>“
6 Direktyvos 2006/123 4 straipsnis „Apibrėžimai“ suformuluotas taip:
„Šioje direktyvoje vartojami tokie apibrėžimai:
1) paslauga – tai bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta [SESV 57] straipsnyje;
<…>
6) leidimų išdavimo tvarka – tai bet kokia procedūra, pagal kurią faktiškai reikalaujama, kad teikėjas arba gavėjas imtųsi priemonių gauti formaliam arba numanomam kompetentingos institucijos sprendimui dėl teisės teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą;
<…>
8) svarbūs visuomenės interesai – tai priežastys, pripažintos tokiomis Teisingumo Teismo praktikoje, įskaitant: viešąją tvarką; visuomenės saugumą; visuomenės saugą; visuomenės sveikatą; socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros išsaugojimą; vartotojų, paslaugų gavėjų ir darbuotojų apsaugą; prekybos sandorių sąžiningumą; kovą su sukčiavimu; aplinkos ir miesto aplinkos apsaugą; gyvūnų sveikatą; intelektinę nuosavybę; nacionalinio istorinio ir meninio paveldo išsaugojimą; socialinės politikos ir kultūros politikos tikslus;
<…>“
7 Direktyvos 2006/123 9 straipsnyje „Leidimų išdavimo tvarka“ nustatyta:
„1. Valstybės narės taiko leidimų išdavimo tvarką teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklai tik tuo atveju, jei yra įvykdytos šios sąlygos:
a) leidimų išdavimo tvarka nediskriminuoja paslaugų teikėjo;
b) būtinybė turėti leidimų išdavimo tvarką objektyviai pateisinta svarbiais visuomenės interesais;
c) tikslo negalima pasiekti taikant mažiau ribojančią priemonę, visų pirma todėl, kad a posteriori tikrinimas būtų atliekamas per vėlai, kad būtų tikrai veiksmingas.
<…>
3. Šis skirsnis netaikomas tiems leidimų išdavimo tvarkos aspektams, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuoja kiti Bendrijos dokumentai.“
8 Šios direktyvos 10 straipsnio „Leidimo išdavimo sąlygos“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Leidimų išdavimo tvarka grindžiama kriterijais, kurie neleidžia kompetentingoms institucijoms naudotis vertinimo įgaliojimais savavališkai.
2. 1 dalyje nurodyti kriterijai turi būti:
a) nediskriminaciniai;
b) pateisinami svarbiais visuomenės interesais;
c) proporcingi tokiam visuomenės interesų tikslui;
d) aiškūs ir nedviprasmiški;
e) objektyvūs;
f) iš anksto viešai skelbiami;
g) skaidrūs ir prieinami susipažinti.“
9 Minėtos direktyvos 11–13 straipsniuose atitinkamai numatyta leidimo galiojimo trukmė, atranka tarp kelių kandidatų ir leidimo išdavimo procedūros.
Direktyva 2013/36/ES
10 Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), 163 straipsnį Direktyva 2006/48 buvo panaikinta. Iš 163 straipsnio, siejamo su šios direktyvos II priedu, matyti, kad nuorodos į Direktyvos 2006/48 I priedą turi būti suprantamos kaip nuorodos į Direktyvos 2013/36 I priedą. Šis I priedas pavadintas „Veiklos rūšių, kurioms taikomas tarpusavio pripažinimo principas, sąrašas“ ir jo 3 punkte nurodyta „[išperkamoji] nuoma“.
Reglamentas Nr. 575/2013
11 Reglamento Nr. 575/2013 1 straipsnis susijęs su vienodomis taisyklėmis dėl bendrųjų riziką ribojančių reikalavimų, kurių laikosi visos įstaigos, prižiūrimos pagal Direktyvą 2013/36.
12 Sąvoka „finansų įstaiga“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, apibrėžta jo 4 straipsnio 1 dalies 26 punkte.
Kroatijos teisė
Kroatijos finansinių paslaugų priežiūros agentūros įstatymas
13 Zakon o Hrvatskoj agenciji za nadzor financijskih usluga (Kroatijos finansinių paslaugų priežiūros agentūros įstatymas) (Narodne novine, br. 140/05, 154/11 ir 12/12) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad agentūrai suteikiami įgaliojimai priimti įgyvendinimo nuostatas, t. y. nuostatas, susijusias, be kita ko, su finansinėmis paslaugomis. Pagal 15 straipsnio 2 dalį agentūra turi teisę prižiūrėti minėto 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų prižiūrimų subjektų veiklą ir nustatyti priemones nustatytiems nusižengimams ir pažeidimams pašalinti.
Išperkamosios nuomos įstatymas
14 Pagal Zakon o leasingu (Išperkamosios nuomos įstatymas) (Narodne novine, br.141/13) 2 straipsnio 4 dalį „išperkamosios nuomos bendrovė“ yra valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo, kuriam pagal tos valstybės narės teisės aktus leidžiama vykdyti finansinės nuomos veiklą.
15 Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje „išperkamosios nuomos bendrovė“ apibrėžiama kaip Kroatijoje įsteigta komercinė bendrovė, įregistruota komerciniame registre remiantis agentūros šiame įstatyme numatytomis sąlygomis išduotu leidimu vykdyti išperkamosios nuomos veiklą.
16 Pagal Išperkamosios nuomos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį išperkamoji nuoma yra teisinis sandoris, kurį sudarydamas nuomos davėjas įsigyja išperkamosios nuomos sutarties dalyką, jį nupirkdamas iš tiekėjo ir įgydamas į jį nuosavybės teisę, ir leidžia nuomos gavėjui nustatytą laiką naudotis šios sutarties dalyku, o nuomos gavėjas įsipareigoja mokėti už tai atlygį.
17 Išperkamosios nuomos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, atsižvelgiant į išperkamosios nuomos sandorio turinį ir požymius, gali būti kalbama apie „finansinę išperkamąją nuomą (financijski)“ arba „veiklos išperkamąją nuomą (operativni)“.
18 Šio 5 straipsnio 2 dalyje finansinė išperkamoji nuoma yra teisinis sandoris, kuriuo finansinės išperkamosios nuomos gavėjas tokios nuomos sutarties dalyko naudojimo laikotarpiu moka davėjui įmoką, kurios dydis priklauso nuo finansinės nuomos sutarties dalyko visos vertės, padengia šio finansinės nuomos sutarties dalyko nusidėvėjimo išlaidas ir, pasinaudojęs išpirkimo galimybe, gali įgyti nuosavybės teisę į finansinės nuomos sutarties dalyką už nustatytą kainą, kuri pasinaudojimo šia galimybe dieną yra mažesnė nei faktinė finansinės nuomos sutarties dalyko vertė tą dieną, o daikto nuosavybės rizika ir nauda daugiausia perduodama finansinės išperkamosios nuomos gavėjui.
19 Šio 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad veiklos išperkamosios nuomos sandoris yra teisinis sandoris, kai veiklos išperkamosios nuomos gavėjas daikto, kuris yra tokios nuomos dalykas, naudojimo laikotarpiu moka davėjui konkrečią įmoką, kuria neturi būti atsižvelgiama į visą šio daikto vertę, davėjas padengia šio daikto nusidėvėjimo išlaidas, gavėjas neturi sutartyje numatytos galimybės išpirkti, o su likusia daikto verte susijusią riziką ir naudą daugiausia patiria davėjas, t. y. kad jos neperduodamos gavėjui.
20 Išperkamosios nuomos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išperkamosios nuomos veiklą gali vykdyti išperkamosios nuomos bendrovė, nurodyta šio įstatymo 3 straipsnyje, valstybės narės išperkamosios nuomos bendrovė, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, ir trečiosios šalies išperkamosios nuomos bendrovės filialas, nurodytas šio įstatymo 48 straipsnyje.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
21 Autotechnica yra Kroatijoje įregistruota bendrovė, vykdanti „variklinių transporto priemonių išperkamosios nuomos“, „lengvųjų variklinių transporto priemonių ar sunkvežimių nuomos (su vairuotoju ir be jų) ir šių transporto priemonių išperkamosios nuomos“, taip pat „dviračių, motorolerių ir panašių transporto priemonių nuomos bei jų išperkamosios nuomos“ veiklą. Ji yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigtos patronuojančiosios bendrovės, teikiančios tos pačios rūšies paslaugas toje valstybėje narėje, patronuojamoji bendrovė.
22 Atlikusi Autotechnica patikrinimą agentūra konstatavo, kad ši bendrovė sudarė tris sutartis dėl iš viso keturių transporto priemonių ilgalaikės nuomos ir kad vėliau aiškiu savo klientų prašymu įsigijo šias transporto priemones iš tiekėjo, todėl tapo jų savininkė ir perdavė jas klientams naudoti.
23 Atsižvelgdama į šias aplinkybes agentūra nusprendė, kad Autotechnica be galiojančio leidimo vykdė išperkamosios nuomos veiklą, kaip tai suprantama pagal Išperkamosios nuomos įstatymą. Taigi 2019 m. vasario 14 d. sprendimu ji uždraudė Autotechnica vykdyti tokią veiklą.
24 Autotechnica kreipėsi į Upravni sud u Zagrebu (Zagrebo administracinis teismas, Kroatija), prašydama panaikinti šį sprendimą. Ji teigia, kad buvo pažeistos jos teisės, kurios kyla iš Sąjungos teisės, nes Kroatijos Respublika negali veiklos išperkamosios nuomos vertinti kaip finansinės paslaugos, todėl tokios paslaugos neturėtų būti prižiūrimos agentūros.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Direktyvos 2013/36 I priedo versijoje kroatų kalba nurodytas tik „financijski lizing (finansinė išperkamoji nuoma)“ ir neapima „operativni lizing (veiklos išperkamoji nuoma)“, kuriai reikėtų taikyti a contrario Direktyvos 2006/123 nuostatas. Iš pastarosios direktyvos 33 konstatuojamosios dalies ir 2 straipsnio matyti, kad ji apima daug įvairių paslaugų, įskaitant variklinių transporto priemonių nuomą, kuri gali būti laikoma veiklos išperkamąja nuoma.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami Kroatijos teisės aktai gali užkirsti kelią arba atgrasyti Autotechnica ir asmenis, įsisteigusius kitose valstybėse narėse, norinčius įsisteigti Kroatijoje, nuo komercinės nuomos arba veiklos išperkamosios nuomos vykdymo, taigi šie teisės aktai gali prieštarauti iš SESV 49 straipsnio kylantiems reikalavimams.
27 Šiomis aplinkybėmis Upravni sud u Zagrebu (Zagrebo administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar veiklos išperkamosios nuomos ir (arba) variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugos patenka į Direktyvos [2006/123] taikymo sritį, kaip nurodyta 2008 m. kovo 13 d. [Europos Komisijos] Vidaus rinkos ir paslaugų generalinio direktorato [Direktyvos 2006/123] įgyvendinimo vadove?
b) Ar veiklos išperkamosios nuomos (bet ne finansinės išperkamosios nuomos) ir (arba) variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos veiklą vykdantis subjektas turi būti pripažįstamas finansų įstaiga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 26 punktą?
2. Jeigu atsakymas į [pirmojo klausimo pirmą dalį] būtų teigiamas, o į antrą[ją] – neigiamas, ar [agentūros] suteiktas leidimas vykdyti veiklos išperkamosios nuomos ir (arba) variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugų teikimo priežiūrą pagal Išperkamosios nuomos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir nustatyti šią veiklą vykdantiems verslininkams papildomus reikalavimus ir apribojimus yra suderinamas su SESV 49 straipsniu, siejamu su Direktyvos 2006/123 9–13 straipsniais?
3. Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, kai vienos valstybės narės patronuojančioji bendrovė siekia per savo patronuojamąją bendrovę teikti kitoje valstybėje narėje tokio paties pobūdžio paslaugas, kokias teikia savo buveinės valstybėje narėje, SESV 49 straipsnis ir Direktyvos 2006/123 9–13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos leidžiama nacionaliniame įstatyme (Išperkamosios nuomos įstatyme) nustatyti papildomus reikalavimus ir apribojimus patronuojamajai bendrovei ir taip apsunkinti konkrečios veiklos vykdymą ir (arba) sumažinti jos patrauklumą?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
28 Savo pastabose agentūra ir Kroatijos vyriausybė išreiškė abejonių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, motyvuodamos tuo, kad, jų nuomone, visos pagrindinės bylos aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare, šiuo atveju – Kroatijos Respublika.
29 Kiek tai susiję su SESV 49 straipsniu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad įsisteigimo laisvė, šiame straipsnyje pripažįstama Sąjungos piliečiams, pagal SESV 54 straipsnį apima pagal valstybės narės teisę įkurtų Sąjungoje savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą turinčių įmonių teisę vykdyti veiklą kitose valstybėse narėse per tarpininkus, t. y. patronuojamąją bendrovę (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo Sacko, C‑484/19, EU:C:2021:34, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
30 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Autotechnica yra kitoje valstybėje narėje nei Kroatijos Respublika įsteigtos bendrovės patronuojamoji bendrovė. Vadinasi, negalima teigti nei to, kad visos pagrindinės bylos aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare, nei to, kad antrasis ir trečiasis klausimai, kiek jie susiję su SESV 49 straipsniu, yra hipotetiniai. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, kiek tai susiję su SESV 49 straipsniu.
31 Prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat negalima pripažinti nepriimtinu, kiek jis susijęs su Direktyva 2006/123. Bet kuriuo atveju šios direktyvos 9–13 straipsniai, nurodyti antrajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose, taikomi ir situacijai, kurios visi elementai susiję tik su viena valstybe nare (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Kirschstein, C‑393/17, EU:C:2019:563, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
32 Primintina, jog tam, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punktu, prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti išdėstytos priežastys, kurios paskatino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą iškelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir ryšys, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų (šiuo klausimu žr. 2023 sausio 26 d. Sprendimo Ministerstvo na vatreshnite raboti (Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas policijoje), C‑205/21, EU:C:2023:49, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
33 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesilaikė šios pareigos, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 26 punkto, nurodyto pirmojo klausimo antroje dalyje, aiškinimu. Iš tiesų šis teismas niekaip nepaaiškino, kokį ryšį nustatė tarp šios nuostatos ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų.
34 Šiuo klausimu reikia priminti, kad sąvoka „finansų įstaiga“ apibrėžta Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 26 punkte, siekiant taikyti šį reglamentą, kuriame, kaip nurodyta jo 1 straipsnyje, nustatytos vienodos taisyklės dėl bendrųjų riziką ribojančių reikalavimų, kurių turi laikytis visos įstaigos, jeigu jų priežiūra vykdoma pagal Direktyvą 2013/36. Vis dėlto iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad pagrindinė byla susijusi su tokių reikalavimų laikymusi.
35 Darytina išvada, kad pirmojo klausimo antra dalis yra nepriimtina.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo pirmos dalies
36 Kadangi pirmojo klausimo pirmoje dalyje kalbama apie „veiklos išperkamosios nuomos paslaugas ir (arba) variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugas“, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nacionalinėje teisėje daromas skirtumas tarp „veiklos išperkamosios nuomos“ ir „finansinės išperkamosios nuomos“. Skirtingai nei pastaroji, „veiklos išperkamoji nuoma“ yra specifinė variklinių transporto priemonių nuomos forma, kuriai būdinga tai, kad nuomos gavėjo prašymu nuomos davėjas įsigyja išnuomojamą objektą, siekdamas jį nuomoti už atlygį, kuriuo neatsižvelgiama į visą šio objekto vertę, nes gavėjas, kuris pasibaigus nuomos laikotarpiui neturi galimybės išpirkti objekto, nepatiria jo nusidėvėjimo išlaidų.
37 Pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad paslaugos, teikiamos pagal ilgalaikės nuomos sutartį dėl variklinių transporto priemonių, kurias nuomos davėjas įsigyja nuomos gavėjo prašymu tam, kad jas išnuomotų gavėjui už įmoką, yra „finansinės paslaugos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
38 Iš Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punkto matyti, kad ji netaikoma finansinėms paslaugoms, kaip antai susijusioms, be kita ko, su kreditu, įskaitant Direktyvos 2006/48 I priede išvardytas paslaugas.
39 Dėl sąvokos „finansinės paslaugos“ reikia pažymėti, kad ji neapibrėžta nei šioje direktyvoje, nei netiesiogiai darant nuorodą į valstybių narių nacionalinę teisę. Taigi ši sąvoka turi būti laikoma savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri Sąjungos teritorijoje turi būti aiškinama vienodai, atsižvelgiant ne tik į Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punkto formuluotę, bet ir į šios nuostatos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo EUROAPTIEKA, C‑530/20, EU:C:2022:1014, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
40 Kadangi minėtoje nuostatoje tarp joje išvardytų pavyzdžių minimos su kreditu susijusios paslaugos, reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 2006/123 nepateikta sąvokos „kreditas“ apibrėžtis. Vis dėlto bendrinėje teisinėje kalboje šis terminas reiškia, kad kreditorius suteikia kredito gavėjui pinigų sumą arba laikotarpį ar mokėjimo galimybę finansavimo ar atidėto mokėjimo tikslais, todėl kredito sutartis turi būti laikoma sutartimi, pagal kurią kreditorius suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui kreditą mokėjimo termino, paskolos arba kitos panašios mokėjimo priemonės forma (tos pačios dienos Sprendimo BMW ir kt., C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, 144 punktas).
41 Darytina išvada, kad finansinių paslaugų sutarčiai, susijusiai su kreditu, būdinga tai, kad ji atitinka finansavimo ar atidėto mokėjimo logiką verslininkui šiuo tikslu suteikiant vartotojui lėšas, mokėjimo terminą ar mokėjimo priemones (tos pačios dienos Sprendimo BMW ir kt., C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, 145 punktas).
42 Siekiant nustatyti, ar variklinės transporto priemonės ilgalaikės nuomos sutartis susijusi su kreditu, taigi ir su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punktą, reikia atsižvelgti į pagrindinį jos dalyką, kad būtų galima patikrinti, ar su kreditu susijęs elementas yra svarbesnis už su nuoma susijusį elementą, ar vis dėlto atvirkščiai (pagal analogiją žr. tos pačios dienos Sprendimo BMW ir kt., C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, 147 punktą).
43 Taigi „finansinės paslaugos sutartimi“ negalima laikyti transporto priemonės ilgalaikės nuomos sutarties, pagal kurią vartotojas turi mokėti nuompinigius už teisę naudotis transporto priemone, jeigu joje nenustatyta pareigos nusipirkti transporto priemonę pasibaigus išperkamosios nuomos laikotarpiui, vartotojas nepatiria visų išlaidų, kurias transporto priemonės tiekėjas patyrė įsigydamas transporto priemonę, amortizacijos ir neprisiima rizikos, susijusios su likutine transporto priemonės verte pasibaigus sutarčiai. Vartotojo pareiga kompensuoti prarastą transporto priemonės vertę, jeigu ją grąžinant konstatuojama, kad jos būklė neatitinka jos amžiaus arba kad buvo viršyta maksimali sutarta transporto priemonės rida, taip pat neleidžia atskirti šių sutarčių rūšių (šiuo klausimu žr. tos pačios dienos Sprendimo BMW ir kt., C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, 148 ir 149 punktus).
44 Be to, reikia atsižvelgti į Direktyvos 2013/36 I priedą, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punkte. Šio I priedo 3 punkte tarp finansinių paslaugų minimos „[išperkamoji] nuoma“.
45 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 2013/36 neapibrėžta sąvoka „[išperkamoji] nuoma“ ir nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, siekiant nustatyti šios sąvokos prasmę ar apimtį. Taigi, remiantis šio sprendimo 39 punkte nurodyta jurisprudencija, ši sąvoka turi būti laikoma savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir Sąjungos teritorijoje turi būti aiškinama vienodai. Darytina išvada, jog vien dėl to, kad automobilio ilgalaikės nuomos sutartis nepatenka į sąvoką „finansinė išperkamoji nuoma“, kaip ji suprantama pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, negalima atmesti galimybės, kad ši sutartis yra išperkamosios nuomos sutartis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 I priedo 3 punktą, todėl apima finansinių paslaugų teikimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punktą.
46 Vadinasi, Direktyvos 2013/36 I priedo 3 punkte vartojama sąvoka „[išperkamoji] nuoma“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio termino reikšmę bendrinėje teisinėje kalboje, kurioje sąvoka „[išperkamosios] nuomos sutartis“ apima sutartį, pagal kurią viena iš šalių suteikia paskolą kitai šaliai, kad finansuotų jai priklausančio turto nuomos naudojimą, o kita šalis gali pasibaigus sutarčiai jį grąžinti arba pirkti, patikslinant, kad dauguma naudos ir rizikos, susijusios su teisine nuosavybe, šiai kitai šaliai perduodami per visą sutarties galiojimo laikotarpį (tos pačios dienos Sprendimo BMW ir kt., C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, 134 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Kiek tai susiję su Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punkto kontekstu, reikia paminėti šios direktyvos 33 konstatuojamąją dalį, iš kurios matyti, kad variklinių transporto priemonių nuoma yra į šios direktyvos taikymo sritį patenkanti paslauga, todėl negali būti laikoma „finansine paslauga“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą.
48 Kalbant apie tikslą neįtraukti finansinių paslaugų į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį pagal jos 2 straipsnio 2 dalies b punktą, pažymėtina, kad iš šios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad minėtas neįtraukimas pateisinamas tuo, jog tokiai veiklai taikomi specialūs Sąjungos teisės aktai. Kaip matyti iš Direktyvos 2013/36 ir Reglamento Nr. 575/2013, kurie yra šių specialių teisės aktų dalis, juose numatyta tam tikrų rūšių įstaigų finansinių paslaugų teikimo priežiūra ir nustatyti rizikos ribojimo reikalavimai, kuriuos šios įstaigos turi atitikti.
49 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad veiklos ar finansinė išperkamoji nuoma pagal nacionalinę teisę skiriasi nuo paprastos ilgalaikės nuomos sutarties tuo, kad nuomos davėjas nėra nuomojamo turto pirminis savininkas, bet įsigyja šį turtą nuomos gavėjo prašymu būtent tam, kad išnuomotų šį turtą.
50 Žinoma, pagal išperkamosios nuomos sandorį išperkamosios nuomos davėjas įgyja daikto nuosavybę ir vėliau jį nuomoja išperkamosios nuomos gavėjui, o pagal išperkamosios nuomos sutartį mokėtinos įmokos skirtos išperkamosios nuomos davėjo suteiktoms lėšoms grąžinti.
51 Vis dėlto negalima daryti prielaidos, kad bet kokia variklinės transporto priemonės ilgalaikės nuomos, kurią nuomos davėjas įsigijo gavėjo prašymu, kad išnuomotų šią transporto priemonę, sutartis būtinai yra išperkamosios nuomos sutartis, kurios dalykas – „finansinės paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punktą, teikimas. Iš tiesų tai, kad nuomos davėjas įsigyja transporto priemonę konkrečiu kliento prašymu, savaime neturi įtakos klausimui, ar pagal šią sutartį teikiamos paslaugos atitinka kurį nors iš šio sprendimo 43 punkte išvardytų atitinkamų kriterijų, kad būtų laikomos „finansinėmis paslaugomis“.
52 Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 43 punkte pateiktą informaciją, reikia pabrėžti, kad neužtenka vien to, jog transporto priemonės ilgalaikės nuomos sutartyje nėra numatyta galimybės išpirkti, kad būtų galima manyti, jog pagal šią sutartį teikiamos paslaugos nėra finansinio pobūdžio.
53 Iš tiesų, atsižvelgiant į išnuomoto turto pobūdį ir nusidėvėjimo normą, gali būti, kad ilgalaikės nuomos pabaigoje šis turtas praras beveik visą jo vertę, todėl nuomos gavėjas bus visiškai nesuinteresuotas tapti savininku.
54 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad paslaugos, teikiamos pagal ilgalaikės nuomos sutartį dėl variklinių transporto priemonių, kurias nuomos davėjas įsigyja nuomos gavėjo prašymu tam, kad jas išnuomotų gavėjui už įmoką, nėra „finansinės paslaugos“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, nebent:
– nuomos sutartyje nustatyta pareiga pasibaigus nuomos laikotarpiui pirkti transporto priemonę,
– pagal šią sutartį nuomos gavėjo mokėtinos įmokos skirtos tam, kad nuomos davėjas galėtų visiškai padengti išlaidas, kurių patyrė įsigydamas transporto priemonę, arba
– minėtoje sutartyje numatytas rizikos, susijusios su likutine transporto priemonės verte, perkėlimas pasibaigus šiai sutarčiai.
Dėl antrojo klausimo
55 Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, pirma, bet kokia nacionalinė priemonė, priklausanti Sąjungos lygiu visiškai suderintai sričiai, turi būti vertinama atsižvelgiant ne į pirminės teisės, o į šios suderinimo priemonės nuostatas, ir, antra, kad Direktyvos 2006/123 9–13 straipsniais išsamiai suderinamos į jų taikymo sritį patenkančios paslaugos (2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Promoimpresa ir kt., C‑458/14 ir C‑67/15, EU:C:2016:558, 59 ir 61 punktai). Tokiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 64 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, antrąjį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į šią direktyvą, nesant reikalo remtis SESV 49 straipsniu, susijusiu su įsisteigimo laisve.
56 Taigi reikia konstatuoti, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nustatyta leidimų teikti variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugas išdavimo tvarka, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 6 punktą, ir leidžiama už šios tvarkos administravimą atsakingai nacionalinei institucijai nustatyti reikalavimus ir apribojimus tokias paslaugas teikiančioms įmonėms.
57 Pirmiausia reikia pažymėti, kad antrasis klausimas, kaip patvirtina jo formuluotė, susijęs su variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugų teikimu, o ne su finansinėmis paslaugomis, teikiamomis pagal sutartį dėl tokios nuomos. Šios paslaugos nepatenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį pagal jos 2 straipsnio 2 dalies b punktą.
58 Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalį valstybės narės teisei teikti paslaugas ir paslaugų teikimo veiklai gali taikyti leidimų išdavimo tvarką tik tuo atveju, jeigu ši tvarka nėra diskriminacinė, taip pat pateisinama svarbiais visuomenės interesais ir jei tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančia priemone, visų pirma dėl to, kad a posteriori tikrinimas būtų atliekamas per vėlai, kad būtų tikrai veiksmingas.
59 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar šios sąlygos įvykdytos, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjama leidimų tvarka, kiek ji siejama su transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugų, kurios nėra finansinės paslaugos, teikimu.
60 Siekiant padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atlikti savo vertinimą, reikia pažymėti, pirma, kad, kaip savo išvados 55 punkte konstatavo generalinis advokatas, Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų manyti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka diskriminuoja Autotechnica. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prireikus turi atlikti būtinus patikrinimus.
61 Antra, Teisingumo Teismui pateiktose pastabose agentūra ir Kroatijos vyriausybė teigė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama leidimų išdavimo tvarka siekiama vartotojų apsaugos tikslo. Kaip matyti iš Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 8 punkto, vartotojų apsauga yra svarbus bendrasis interesas, kuriuo galima remtis siekiant pateisinti leidimų išdavimo tvarką pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalį.
62 Vis dėlto neatrodo, kad pagal Kroatijos teisę veiklai, panašiai į variklinių transporto priemonių ilgalaikę nuomą, ypač trumpalaikei tokių transporto priemonių nuomai, būtų taikoma leidimų išdavimo tvarka. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nei agentūra, nei Kroatijos vyriausybė savo pastabose nenurodė motyvų, galinčių pateisinti tokį ypatingą požiūrį tik į variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugas.
63 Be to, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą leidimų išdavimo tvarką administruoja agentūra, kuri pagal nacionalinę teisę turi teisę prižiūrėti finansinę veiklą. Agentūra ir Kroatijos vyriausybė savo pastabose taip pat nenurodė motyvų, galinčių pateisinti leidimų tvarkos, kuri apima tokios nacionalinės institucijos nefinansinių paslaugų teikimą, administravimą.
64 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama leidimų išdavimo tvarka apima tik variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugas, o ne kitas panašias paslaugas, ir į tai, kad šią tvarką administruoja už finansinių paslaugų priežiūrą atsakinga nacionalinė institucija, turės patikrinti, ar ši tvarka gali būti laikoma pateisinama vartotojų apsaugos tikslu.
65 Trečia, darant prielaidą, kad taip yra, dar reikės patikrinti, ar, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su jos 54 konstatuojamąja dalimi, vartotojų apsaugos tikslas šiuo atveju negali būti pasiektas mažiau ribojančia priemone, kaip antai reguliariu variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugas teikiančių įmonių tikrinimu.
66 Ketvirta, jeigu paaiškėtų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama leidimų išdavimo tvarka atitinka Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turės patikrinti, ar, kaip reikalaujama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 ir 2 dalis, ši tvarka grindžiama kriterijais, kurie apibrėžia kompetentingos institucijos, šiuo atveju agentūros, diskrecijos įgyvendinimą ir kurie yra aiškūs ir nedviprasmiški, skaidrūs ir prieinami, iš anksto viešai paskelbti, objektyvūs, nediskriminaciniai, pagrįsti privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kaip antai vartotojų apsauga, kuria remiasi agentūra ir Kroatijos vyriausybė, ir proporcingi šiam tikslui.
67 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, pirma, nustatoma leidimų išdavimo tvarka, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 6 punktą, dėl variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugų teikimo pagal sutartį, kuri nesusijusi su finansinių paslaugų, kaip jos suprantamos pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą, teikimu, ir, antra, už šios tvarkos administravimą atsakinga nacionalinė valdžios institucija gali nustatyti reikalavimus ir apribojimus tokias paslaugas teikiančioms įmonėms, išskyrus tuos atvejus, kai ši tvarka atitinka tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus.
Dėl trečiojo klausimo
68 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 55 punkte, ir į atsakymą į antrąjį klausimą, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia, nes jis susijęs su tarpvalstybine situacija, patenkančia į SESV 49 straipsnio taikymo sritį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 2 straipsnio 2 dalies b punktas
turi būti aiškinamas taip:
paslaugos, teikiamos pagal ilgalaikės nuomos sutartį dėl variklinių transporto priemonių, kurias nuomos davėjas įsigyja nuomos gavėjo prašymu tam, kad jas išnuomotų gavėjui už įmoką, nėra „finansinės paslaugos“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, nebent:
– nuomos sutartyje nustatyta pareiga pasibaigus nuomos laikotarpiui pirkti transporto priemonę,
– pagal šią sutartį nuomos gavėjo mokėtinos įmokos skirtos tam, kad nuomos davėjas galėtų visiškai padengti išlaidas, kurių patyrė įsigydamas transporto priemonę, arba
– minėtoje sutartyje numatytas rizikos, susijusios su likutine transporto priemonės verte, perkėlimas pasibaigus šiai sutarčiai.
2. Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalys
turi būti aiškinamos taip:
pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, pirma, nustatoma leidimų išdavimo tvarka, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 6 punktą, dėl variklinių transporto priemonių ilgalaikės nuomos paslaugų teikimo pagal sutartį, kuri nesusijusi su finansinių paslaugų, kaip jos suprantamos pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą, teikimu, ir, antra, už šios tvarkos administravimą atsakinga nacionalinė valdžios institucija gali nustatyti reikalavimus ir apribojimus tokias paslaugas teikiančioms įmonėms, išskyrus tuos atvejus, kai ši tvarka atitinka tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus.
Parašai.