Tarnautojų teismo (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. rugsėjo 29 d.
Sujungtos bylos F‑69/07 ir F‑60/08
O
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – KTĮS 88 straipsnis – Darbo santykių stabilumas – KTĮS 100 straipsnis – Medicininė išlyga – EB 39 straipsnis − Laisvas darbuotojų judėjimas“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo O byloje F‑69/07 prašo panaikinti Komisijos sprendimus, kuriuose nustatytos jo įdarbinimo, kaip sutartininko, sąlygos, tiek, kiek juose numatyta taikyti Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytą medicininę išlygą ir kiek jais nustatyta, kad jo sutartis galioja iki 2009 m. rugsėjo 15 dienos; byloje F‑60/08 prašo panaikinti 2007 m. rugsėjo 7 d. Komisijos sprendimą, pagal kurį jam taikoma minėtame 100 straipsnyje numatyta medicininė išlyga.
Sprendimas: Panaikinti 2006 m. rugsėjo 14 d. Komisijos sprendimą tiek, kiek jame numatyta taikyti ieškovui medicininę išlygą. Atmesti kaip nepagrįstą likusią ieškinio dalį byloje O prieš Komisiją (F69/07). Atmesti kaip nepriimtiną ieškinį byloje O prieš Komisiją (F‑60/08). Byloje F‑69/07 Komisija padengia savo ir pusę ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų, patirtų byloje F‑69/07, ir savo bei Europos Sąjungos Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas byloje F‑60/08. Europos Sąjungos Taryba, įstojusi į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus, padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas abiejose bylose.
Santrauka
1. Pareigūnai – Teisme pareikštas ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Per anksti pateiktas skundas – Skundas, pateiktas nesibaigus Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnyje numatytai procedūrai – Netaikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnis)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Kvalifikavimas, kurį turi atlikti teismas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis)
3. Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl sprendimo, kuriuo tik patvirtinamas ankstesnis sprendimas – Tame pačiame ieškinyje pateikti prašymai ir dėl patvirtinto, ir dėl patvirtinamojo sprendimų – Priimtinumas tam tikromis aplinkybėmis
(EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa)
4. Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis – Direktyva 1999/70 – Darbo santykių stabilumas
(Tarybos direktyvos 1999/70 priedas)
5. Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis – Direktyva 1999/70 – Piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijai skirtos priemonės – Objektyvios priežastys, pateisinančios tokių sutarčių pratęsimą
(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 3b ir 88 straipsniai; Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 5 punkto 1 dalis)
6. Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa)
7. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Invalidumo pensija – Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnyje numatytas neprivalomas netaikymo laikotarpis
(EB 39 straipsnis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnis)
8. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Teismo iniciatyva nurodytas pagrindas
(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnis)
1. Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatyto skundo ir paskui Tarnautojų teisme pareikšto ieškinio negalima laikyti per ankstyvais dėl to, kad šis skundas buvo pateiktas nesibaigus Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnyje numatytai procedūrai. Kaip bet kuris medicinos komitetas, Pareigūnų tarnybos nuostatų 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas Invalidumo komitetas kompetentingas tik pateikti nuomonę dėl visų svarbių aplinkybių, kurias reikia įvertinti medicininiu požiūriu, ir negali atlikti jokio teisinio vertinimo. Taigi Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnio antroje pastraipoje numatyto skundo Invalidumo komitetui dalykas gali būti tik medicininio pobūdžio užginčijimas, todėl tarnautojas negali būti verčiamas naudotis šia procedūra, jeigu jo prieštaravimas nėra tokio pobūdžio.
(žr. 37, 38 ir 43 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. sausio 21 d. Sprendimo Rienzi prieš Komisiją, 76/84, Rink. p. 315, 9–12 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. liepos 9 d. Sprendimo S prieš Teisingumo Teismą, T‑4/96, Rink. p. II‑1125, 41 ir 59 punktai.
2. Susijęs pareigūnas dėl jo nenaudai priimto akto gali pareikšti tik vieną skundą. Kai dviejų skundų dalykas yra tas pats, vienas jų, t. y. tas, kuris buvo pateiktas pirmiausia, yra skundas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį, o kitas, pateiktas vėliau, turi būti laikomas paprastu skundą pakartojančiu dokumentu ir dėl jo negali būti pratęsiama procedūra. Todėl sprendimas atmesti šį tariamą antrą skundą yra tik patvirtinamasis, todėl dėl jo negali būti pareikštas ieškinys.
(žr. 45 ir 48 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1991 m. birželio 7 d. Nutarties Weyrich prieš Komisiją, T‑14/91, Rink. p. II‑235, 41 punktas; 1992 m. vasario 25 d. Nutarties Torre prieš Komisiją, T‑67/91, Rink. p. II‑261, 2 punktas; 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Sack prieš Komisiją, T‑66/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 37 ir 41 punktai.
3. Teismo praktika, pagal kurią ieškinys dėl patvirtinamojo sprendimo panaikinimo yra priimtinas tik tuomet, kai patvirtintas sprendimas tampa galutinis suinteresuotajam asmeniui, per reikalaujamą terminą dėl jo nepareiškus ieškinio, o priešingu atveju ieškovas turi teisę ginčyti arba patvirtintą ar patvirtinamąjį sprendimą, arba juos abu, netaikytina tuo atveju, kai patvirtintas ir patvirtinamasis sprendimai skundžiami dviem skirtingais ieškiniais ir ieškovas gali ginti savo poziciją ir pateikti argumentus pirmajame ieškinyje.
(žr. 50 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2001 m. spalio 25 d. Nutarties Métropole télévision‑M6 prieš Komisiją, T‑354/00, Rink. p. II‑3177, 35 punktas.
4. Nors pagal Direktyvos 1999/70 dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede pateikto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis bendrosios dalies 10 dalį šiame susitarime nustatyti „bendrieji principai, minimalūs reikalavimai ir nuostatos“, iš minėtos Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamosios dalies, minėto Bendrojo susitarimo preambulės trečios pastraipos, jo bendrosios dalies 9 dalies ir 1 bei 4 punktų matyti, kad nagrinėjami principai yra nediskriminavimo principas ir draudimo piktnaudžiauti teise principas. Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje nustatyti minimalūs reikalavimai, skirti tam, kad būtų apribotas terminuotų sutarčių sudarymas arba terminuotų darbo santykių nustatymas paeiliui ir taip išvengta piktnaudžiavimo tokiomis sutartimis ir asmenų, su kuriais jos sudaromos, situacijos neapibrėžtumo. Tokios minimalios apsaugos nuostatos yra ypač svarbios Bendrijos socialinės teisės normos, tačiau pagal jas darbo santykių stabilumas nelaikomas bendruoju teisės principu, kuriuo remiantis būtų galima vertinti institucijos akto teisėtumą. Iš tiesų, net jeigu darbo santykių stabilumas yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas, iš Bendrojo susitarimo nematyti, kad jam būtų suteikta privalomosios teisės normos galia. Be to, Bendrajame susitarime nenustatyta bendra pareiga – po tam tikro skaičiaus terminuotų sutarčių pratęsimo arba tam tikro darbo laikotarpio – šias sutartis pakeisti neterminuota sutartimi. Nors darbo santykių stabilumo principo negalima laikyti bendruoju principu, jis yra tikslas, kurio siekė Bendrojo susitarimo šalys, jo 1 punkto b papunktyje nurodydamos, kad šiuo susitarimu stengiamasi „sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“.
(žr. 74–76 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 64 punktas; 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 63 ir 91 punktai; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Marrosu ir Sardino, C‑53/04, Rink. p. I‑7213, 47 punktas; 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Del Cerro Alonso, C‑307/05, Rink. p. I‑7109, 27 punktas; 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, Rink. p. I‑2483, 87 punktas; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, Rink. p. I‑3071, 73, 105 ir 183 punktai; 2009 m. balandžio 24 d. Nutarties Koukou, C‑519/08, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 53 ir 85 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F‑65/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 114 ir 115 punktai.
5. Atsižvelgiant į Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 3b straipsnyje nurodytos veiklos pobūdį, minėtų sąlygų 88 straipsniu nepažeidžiami Direktyvos 1999/70 Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede pateikto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis tikslai ir jo 5 punkte išdėstyti minimalūs reikalavimai. Iš tiesų šio Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje tik valstybėms narėms nustatyta pareiga teisės sistemose nustatyti vieną ar kelias a–c papunkčiuose išvardytas priemones, pavyzdžiui, a papunktyje nurodytas „objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar [darbo] santykių atnaujinimą“. Pagal minėtą 3b straipsnį kiekvienas sutartininko papildomoms užduotims įdarbinimas turi tiksliai atitikti laikinus arba nereguliarius poreikius. Be to, kadangi tokioje institucijoje, kuri turi daug darbuotojų, kaip antai Komisija, tokie poreikiai neišvengiamai kartojasi, ypač pareigūnams negalint atlikti pareigų, dėl tam tikromis aplinkybėmis padidėjusios darbo apimties arba būtinybės kiekviename generaliniame direktorate tam tikrais atvejais turėti specialią kvalifikaciją ir specialių žinių turinčių asmenų, visos šios aplinkybės yra objektyvios priežastys, pateisinančios terminuotų sutarčių sudarymą su pagalbiniais darbuotojais ir šių sutarčių pratęsimą atsiradus atitinkamiems poreikiams.
(žr. 77 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, F‑134/07 ir F‑8/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 119–136 punktai.
6. Motyvai, nors ir neišsamūs, turi suteikti galimybę Bendrijos teismui vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo priežiūrą ir pateikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad būtų aišku, ar šis sprendimas yra pagrįstas, ar jis turi trūkumą, dėl kurio gali būti ginčijamas jo teisėtumas. Taip pat negalima reikalauti, kad institucijos išnagrinėtų visus faktinius ir teisinius aspektus, kurie pateikiami, ypač paviršutiniškai, per administracinę procedūrą.
(žr. 90 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m.. balandžio 23 d. Sprendimo Campolargo prieš Komisiją, T‑372/00, Rink. VT p. I‑A‑49 ir II‑223, 49 punktas; 2006 m. spalio 17 d. Sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą, T‑406/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑213 ir II‑A‑2‑1097, 67 punktas.
7. Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnyje numatyta sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos galimybė pasinaudoti medicinine išlyga, kai sutartininkas apdraudžiamas pagal Bendrijos socialinio draudimo sistemą, jei per jo medicininę apžiūrą, atliekamą prieš jį įdarbinant, nustatoma, kad jis serga ar turi invalidumą. Draudimas nuo invalidumo ar mirties, susijęs su šia liga ar invalidumu, netaikomas penkerius metus.
Ši nuostata yra atgrasomojo pobūdžio asmeniui, kuris išvyko iš savo kilmės valstybės, kur praėjo dalis jo profesinės karjeros, dirbti Bendrijos institucijoje ir kuris dėl to, kad jo, kaip pagalbinio darbuotojo, sutartis priverstine tvarka buvo pakeista į sutartininko sutartį dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų reformos ir dėl to, kad dėl šios priežasties buvo pakeista jam taikytina socialinio draudimo sistema, turi prarasti teisę į invalidumo išmokas, garantuotas pagal anksčiau taikytą priimančios valstybės narės teisę, neįgydamas teisės į Bendrijos išmokas, kurias būtų galėjęs gauti, jei būtų buvę atsižvelgta į draudimo laikotarpius, įgytus pagal priimančios valstybės narės teisę ir pas tą patį darbdavį, arba pasibaigus pagalbinio darbuotojo sutarčiai turi nutraukti savo profesinę veiklą atitinkamoje Bendrijos institucijoje, dėl kurios išvyko iš savo kilmės valstybės.
Tokiu atveju taikant Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnį ribojamos EB 39 straipsniu suteikiamos teisės, nesant būtinybės įrodyti, kad toks teisių ribojimas buvo būtinas siekiant bendrojo intereso, kad jis buvo tinkamas įgyvendinant šį tikslą ir neviršijo to, kas buvo reikalinga jam pasiekti.
Iš to matyti, kad, susidūrusi su asmens, kurio padėtis panaši į aprašytąją, situacija, sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba, siekdama neatimti iš minėto asmens socialinės apsaugos garantijų, kurias jis būtų galėjęs gauti, jei būtų likęs apdraustas pagal kilmės valstybės arba priimančios valstybės narės teisę, neturi naudotis Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnyje numatyta galimybe.
(žr. 112, 131, 136 ir 138–140 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon, C‑212/06, Rink. p. I‑1683, 36–42, 48, 52 ir 55 punktai.
8. Teismo įgaliojimų ex officio nurodyti pagrindą apribojimas kyla iš jo pareigos nenukrypti nuo ginčo dalyko ir pagrįsti savo sprendimą jam pateiktais faktais. Šis apribojimas pateisinamas principu, kad iniciatyva pradėti procesą priklauso šalims, o teismas ex officio turi veikti tik išimtiniais atvejais gindamas viešąjį interesą.
Bendrijos teismas, nurodydamas teisės aktą, kuriuo remiantis turi būti aiškinama antrinės teisės nuostata, nepateikia nuomonės dėl šios nuostatos teisėtumo didesnės teisinės galios nuostatų, įskaitant Sutartį, atžvilgiu, bet stengiasi pateikti ginčijamos nuostatos išaiškinimą, dėl kurio jos taikymas labiau atitiktų pirminę teisę ir labiau derėtų su teisės aktu, kuriame ji nurodyta.
Tai reiškia, kad aiškindamas Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 100 straipsnį, ypač reikalavimų, kurie kyla iš laisvo darbuotojų judėjimo pagal EB 39 straipsnį, atžvilgiu, Tarnautojų teismas neperžengė ieškovo apibrėžto ginčo ribų ir nesirėmė kitais faktais ir aplinkybėmis nei tie, kuriais šis grindė savo ieškinį.
(žr. 143 ir 144 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C‑222/05–C‑225/05, Rink. p. I‑4233, 34–36 punktai.