BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. vasario 3 d.(*)
„Valstybės pagalba – Laikinasis laivų statybos apsaugos mechanizmas – Italijos valdžios institucijų numatytas pagalbos schemos, kurią anksčiau leido taikyti Komisija, pakeitimas – Sprendimas, kuriuo pagalbos schema pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka“
Byloje T‑3/09
Italijos Respublika, atstovaujama avvocato dello Stato P. Gentili,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą E. Righini, C. Urraca Caviedes ir V. Di Bucci,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2008 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimą 2010/38/EB dėl valstybės pagalbos C 20/08 (ex N 62/08), kurią Italija ketina įgyvendinti, iš dalies pakeitus pagalbos schemą N 59/04 dėl laikinojo laivų statybos apsaugos mechanizmo (OL L 17, 2010, p. 50),
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė M. E. Martins Ribeiro, teisėjai S. Papasavvas ir N. Wahl (pranešėjas),
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. birželio 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnyje nustatyta:
„Šiame reglamente:
<...>
b) „esama pagalba“ – tai:
i) visa pagalba, kuri <...> iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos;
ii) patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba;
<...>
v) pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, ar jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi, ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos;
c) „nauja pagalba“ – tai visa pagalba, t. y. pagalbos sistemos ir individuali pagalba, kuri nėra egzistuojanti pagalba, įskaitant egzistuojančios pagalbos pakeitimus;
<...>“
2 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999 (OL L 140, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3), 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„<...> Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkte taikomos pagalbos pakeitimai – tai visi pakeitimai, išskyrus grynai formalaus ir administracinio pobūdžio pakeitimus, kurie negali turėti įtakos pagalbos priemonės atitikimui bendrosios rinkos reikalavimams. Tačiau taikomos pagalbos schemos pradinio biudžeto padidėjimas iki 20 % nelaikomas taikomos pagalbos pakeitimu.“
3 Remdamasi EB 87 straipsnio 3 dalies e punktu, Taryba priėmė 2002 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1177/2002 dėl laikinojo laivų statybos apsaugos mechanizmo (OL L 172, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 485). Šiuo reglamentu buvo patvirtintas toks mechanizmas siekiant padėti Bendrijos laivų statykloms, kurios patyrė didelę žalą dėl nesąžiningos Korėjoje esančių laivų statyklų konkurencijos (reglamento 3 konstatuojamoji dalis). Šio reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad tiesioginė pagalba gauti kai kurias laivų statybos sutartis galėjo būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei ši pagalba neviršijo 6 % sutarties sumos ir jei dėl nesąžiningos Korėjos veiklos aptariamas rinkos segmentas patyrė didelę žalą.
4 Reglamento Nr. 1177/2002 3 straipsnyje nustatyta, kad pagalba suteikiama, tik jei apie ją pranešama pagal EB 88 straipsnį Komisijai, kuri privalo ją išnagrinėti ir dėl jos priimti sprendimą pagal Reglamentą Nr. 659/1999.
5 Reglamento Nr. 1177/2002 2 straipsnio 4 dalies ir 4 bei 5 straipsnių formuluotė tokia:
„2 straipsnis
<...>
4. Šis reglamentas negalioja jokiems laivams, kurie pristatomi praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galutinės sutarties pasirašymo dienos. Tačiau Komisija gali pratęsti šį trejų metų pristatymo laikotarpį, jei tai būtų pateisinama dėl atskiro laivų statybos projekto techninio sudėtingumo arba sutrukdymų, atsiradusių dėl didelių ir pateisinamų netikėtų statyklos darbo programos sutrikimų, kuriuos sukėlė išskirtinės nenumatomos ir nuo įmonės nepriklausančios aplinkybės.
<...>
4 straipsnis
Šis reglamentas taikomas galutinėms sutartims, pasirašytoms nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos iki jo galiojimo pabaigos, išskyrus galutines sutartis, pasirašytas iki Bendrijai paskelbiant Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje pranešimą, kad ji inicijavo prieš Korėją ginčų sprendimo procedūrą, reikalaudama konsultacijų pagal Pasaulinės prekybos organizacijos ginčų sprendimo taisyklių ir procedūrų išaiškinimą, ir galutines sutartis, pasirašytas praėjus ne mažiau kaip mėnesiui po to, kai Komisija paskelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje pranešimą, kad ginčų sprendimo procedūra baigėsi arba yra sustabdyta dėl to, kad Bendrija mano, jog Susitarimų protokolas veiksmingai vykdomas.
5 straipsnis
Šis reglamentas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ir nustoja galioti 2004 m. kovo 31 d.
<...>“
6 2004 m. kovo 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 502/2004, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 1177/2002 (OL L 81, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 33), Reglamento Nr. 1177/2002 galiojimo termino pabaigos data, numatyta jo 5 straipsnyje, buvo pratęsta iki 2005 m. kovo 31 dienos.
Ginčo aplinkybės
7 2004 m. sausio 15 d. Italijos Respublika pranešė apie pagalbos schemą, kuria ji ketino taikyti Reglamentą Nr. 1177/2002 pagal 2003 m. gruodžio 24 d. Įstatymo Nr. 350 dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto formavimo nuostatų (2004 m. Finansų įstatymas) (Legge n° 350 su disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato) (GURI paprastasis priedas, Nr. 299, 2003 m. gruodžio 27 d., toliau – Įstatymas Nr. 350/2003) 4 straipsnio 153 dalį, kurioje nustatyta:
„Kad būtų galima taikyti [Reglamentą Nr. 1177/2002], 2004 m. skiriama 10 mln. eurų suma. Infrastruktūros ir transporto ministerijos dekrete nustatyta pagalbos suteikimo tvarka. Šios dalies nuostatų veiksmingumui užtikrinti būtina pagal [EB] 88 straipsnio 3 dalį gauti išankstinį [Komisijos] sutikimą.“
8 Pagalbos suteikimo tvarka nustatyta infrastruktūros ir transporto ministro dekretu, kuriuo įgyvendinamas 2002 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1177/2002 dėl laikinojo laivų statybos apsaugos mechanizmo (GURI, Nr. 93, 2004 m. balandžio 21 d., toliau – 2004 m. vasario 2 d. ministro dekretas).
9 2004 m. gegužės 19 d. sprendimu, susijusiu su pagalbos schema N 59/2004 dėl laikinojo laivų statybos apsaugos mechanizmo, apie kurį pranešta dokumentu Nr. C (2004) 1807 (toliau – 2004 m. patvirtinimo sprendimas), Komisija patvirtino schemą, apie kurią pranešta, ir nusprendė, kad ji atitiko Reglamento Nr. 1177/2002 nuostatas ir buvo suderinama su bendrąja rinka (toliau – 2004 m. schema).
10 Italijos Respublika manė, kad pradinis 10 mln. eurų biudžetas buvo nepakankamas visiems pagalbos prašymams, pateiktiems iki Reglamento Nr. 1177/2002, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 502/2004, galiojimo termino pabaigos, patenkinti, todėl 2008 m. vasario 1 d. pranešė Komisijai, kad pagal 2007 m. gruodžio 24 d. Įstatymo Nr. 244 dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto formavimo nuostatų (2008 m. Finansų įstatymas) (Legge n° 244 su disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato) (GURI paprastasis priedas, Nr. 300, 2007 m. gruodžio 28 d.) 2 straipsnio 206 dalį 2004 m. schemai numatytam biudžetui ketino skirti papildomus 10 mln. eurų (toliau – priemonė, apie kurią pranešta).
11 2008 m. balandžio 30 d. laišku Komisija informavo Italijos Respubliką apie savo sprendimą jos atžvilgiu pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl priemonės, apie kurią pranešta. Be to, sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 140, 2008, p. 20). Komisija juo pakvietė visas suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos.
12 2008 m. spalio 21 d. Komisija priėmė Sprendimą 2010/38/EB dėl valstybės pagalbos C 20/08 (ex N 62/08), kurią Italija ketina įgyvendinti, iš dalies pakeitus pagalbos schemą N 59/04 dėl laikinojo laivų statybos apsaugos mechanizmo (OL L 17, 2010, p. 50) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio 1 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės pagalba, kurią Italija ketina įgyvendinti, iš dalies pakeitus pagalbos schemą N 59/04 dėl laikinojo laivų statybos apsaugos mechanizmo, ir pagal kurią [2004 m.] schemos biudžetas padidėja 10 mln. [eurų], yra nesuderinama su bendrąja rinka.
Todėl minėta pagalba negali būti įgyvendinta.“
13 Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra nauja pagalba Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkto ir Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio prasme ir kad šios pagalbos negalima laikyti suderinama su bendrąja rinka, nes Reglamentas Nr. 1177/2002 nebegalioja ir todėl jis negali būti priemonės, apie kurią pranešta, vertinimo teisinis pagrindas. Komisija taip pat pažymėjo, kad ši priemonė negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis Valstybės pagalbos laivų statybai sistema (OL C 317, 2003, p. 11) ir nepanašu, jog ji suderinama su bendrąja rinka remiantis bet kuria kita valstybės pagalbos srityje taikoma nuostata.
14 Be to, Komisija pažymėjo, kad įsigaliojus Reglamentui Nr. 1177/2002 Korėjos Respublika Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ginčų sprendimo institucijai (toliau – GSI) pateikė klausimą dėl šio reglamento teisėtumo atsižvelgiant į PPO taisykles. 2005 m. balandžio 22 d. GSI sukurta ekspertų grupė paskelbė ataskaitą, kurioje buvo konstatuota, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 ir įvairios šį reglamentą taikančios nacionalinės schemos, buvusios tuo metu, kai Korėjos Respublika pradėjo ginčą PPO, prieštarauja kai kurioms PPO taisyklėms. 2005 m. birželio 20 d. GSI patvirtino ekspertų grupės ataskaitą ir rekomendavo Bendrijai suderinti Reglamentą Nr. 1177/2002 ir jį taikančias nacionalines schemas su prisiimtais įsipareigojimais pagal susitarimus su PPO.
Procesas ir šalių reikalavimai
15 Pareiškimu, kurį Teismo kanceliarija gavo 2009 m. sausio 2 d., Italijos Respublika pateikė šį ieškinį.
16 Ji Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.
17 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
18 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Procedūros reglamento 64 straipsnyje, paragino šalis pareikšti nuomonę dėl galimybės sujungti šią bylą su byla T‑584/08, kurioje įmonė Cantiere navale De Poli SpA pateikė ieškinį, kurio dalykas toks pat. Gavus šalių pastabas, kuriose nebuvo pareikšta jokių prieštaravimų, 2010 m. birželio 2 d. aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimi šios bylos buvo sujungtos, kad pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
19 Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Teismo žodžiu pateiktus klausimus 2010 m. birželio 16 d. vykusiame posėdyje.
Dėl teisės
20 Grįsdama savo ieškinį Italijos Respublika nurodo septynis pagrindus, susijusius su atitinkamai klaidingu priemonės, apie kurią pranešta, kvalifikavimu kaip naujos pagalbos, Reglamento Nr. 1177/2002 pažeidimu, EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimu, teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų, rungimosi principo pažeidimu, atsižvelgimu į PPO normas vertinant priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą su bendrąja rinka ir faktu, jog ginčijamas sprendimas pagrįstas 2005 m. liepos 20 d. Komisijos pranešimu PPO (toliau – Pranešimas PPO).
Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su klaidingu priemonės, apie kurią pranešta, kvalifikavimu kaip naujos pagalbos
Šalių argumentai
21 Italijos Respublika primena, kad Reglamente Nr. 1177/2002 visiškai nenumatytas nominalus bendros pagalbos sumos, kurią kiekviena valstybė narė galėjo suteikti pagal Reglamentą Nr. 1177/2002, dydis. Be to, 2004 m. schemoje, apie kurią pranešta Komisijai, o ši ją patvirtino, nebuvo nurodytas ar apribotas bendras biudžetas, kurį privaloma skirti laivų statytojams numatytai pagalbai. Vienintelis 2004 m. schemoje nurodytas finansinis apribojimas išdėstytas Reglamento Nr. 1177/2002 2 straipsnio 3 dalyje, t. y. „ne daugiau kaip 6 % sutarties sumos dydžio pagalba“ iki pagalbos suteikimo.
22 Kitaip tariant, Italijos Respublikos įsipareigojimas, kaip numatyta Įstatymo Nr. 350/2003 4 straipsnio 153 dalyje ir 2004 m. vasario 2 d. ministro dekrete, buvo neribotas, kiek tai susiję su bendra galimos pagalbos suma. Iš tiesų pačios 2004 m. schemos struktūros esmė reiškė, kad nebuvo galima iš anksto apibrėžti bendros pagalbos sumos, nes ji priklausė nuo sutarčių, kurioms Reglamente Nr. 1177/2002, iš dalies pakeistame Reglamentu Nr. 502/2004, numatytu laikotarpiu neigiamą įtaką darė nesąžininga Korėjos konkurencija, skaičiaus ir vertės.
23 Pradinė 10 mln. eurų suma, numatyta Įstatymo Nr. 350/2003 4 straipsnio 153 dalyje, tebuvo paprasčiausi orientacinio pobūdžio 2004 m. biudžeto asignavimai, nedarantys jokios įtakos Italijos Respublikos įsipareigojimų ir teisinių prievolių Italijos laivų statytojų, susidūrusių su nesąžininga Korėjos konkurencija, atžvilgiu apimčiai. Be to, 2004 m. schemos suderinamumas su bendrąja rinka turėjo būti vertinamas remiantis tik 2004 m. vasario 2 d. ministro dekreto, kuriame, kaip ir Reglamente Nr. 1177/2002, nenumatytas joks finansinis apribojimas, nuostatomis. Iš tiesų priimdama 2004 m. patvirtinimo sprendimą Komisija 10 mln. eurų finansiniams asignavimams neteikė jokios reikšmės.
24 Todėl galutinė ir bendra viešųjų išlaidų suma nebuvo pagalbos schemos, apie kurią 2004 m. Italijos Respublika pranešė Komisijai, struktūros dalis. Priešingai, Komisija pasiliko galimybę vėlesniais metais didinti asignavimus.
25 Grįsdama savo argumentą, jog 2004 m. schemos apimtis nepriklausė nuo jos finansavimo, Italijos Respublika teigia, kad šiai schemai skirtas biudžetas 2005 m. jau buvo padidintas 1 mln. eurų ir Komisija nepareiškė jokių prieštaravimų.
26 Todėl manydama, kad pradinė 10 mln. eurų suma buvo neatsiejama 2004 m. schemos dalis, Komisija klaidingai įvertino šios bylos faktines aplinkybes.
27 Be to, dėl šios klaidos Komisija klaidingai pritaikė keletą Europos Sąjungos teisės nuostatų, visų pirma EB 87 straipsnio 1 dalį, EB 88 straipsnio 3 dalį, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą ir Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnį.
28 Priemonė, apie kurią pranešta, negali būti laikoma 2004 m. schemos pakeitimu, nes nauji asignavimai buvo tik apskaitos operacija ir neturėjo jokios įtakos Italijos Respublikos įsipareigojimų ir teisinių prievolių Italijos laivų statytojų, susidūrusių su nesąžininga Korėjos konkurencija, atžvilgiu apimčiai. Todėl Komisija klaidingai nusprendė, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra nauja pagalba Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkto prasme.
29 Šie asignavimai faktiškai buvo tik administracinis pakeitimas Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio prasme. Tokiomis aplinkybėmis Italijos Respublika pažymi, kad padidinusi 2004 m. schemai skirtą biudžetą ji nepakeitė šios schemos taikymą reglamentuojančių sąlygų ir neišplėtė jos taikymo laiko atžvilgiu.
30 Tai, kad Italijos teisės aktų leidėjas manė, jog reikėjo pranešti Komisijai apie naujus asignavimus, nėra svarbu sprendžiant klausimą, ar tai nauja pagalba, nes nacionalinės teisės nuostata negali būti viršesnė už Sąjungos teisės normas.
31 Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą ir iš esmės tvirtina, kad pradinis 2004 m. schemai skirtas 10 mln. eurų biudžetas buvo neatsiejama šios schemos dalis.
Bendrojo Teismo vertinimas
32 Pažymėtina, kad visi su šiuo pirmuoju pagrindu susiję Italijos Respublikos pateikti kaltinimai grindžiami prielaida, jog Komisija 2004 m. patvirtinimo sprendime nenusprendė ir, beje, negalėjo nuspręsti, kad 2004 m. schemos, apie kurią pranešė Italijos Respublika, finansinė riba buvo 10 mln. eurų. Tai reikštų, kad priemonė, apie kurią pranešta, t. y. papildomi 10 mln. eurų asignavimai 2008 m., nėra esamos pagalbos pakeitimas.
33 Italijos Respublikos teiginiai šiuo atžvilgiu iš esmės grindžiami dviem argumentais: pirmasis susijęs su Reglamento Nr. 1177/2002 ypatingumu, o antrasis – su tuo, kaip Italijos valdžios institucijos nacionalinės teisės aktuose apibrėžė Reglamento Nr. 1177/2002 taikymo tvarką.
34 Pirma, dėl argumento, jog Reglamente Nr. 1177/2002 visiškai nenumatytas nominalus bendros pagalbos sumos, kurią kiekviena valstybė narė galėjo suteikti pagal šį reglamentą, dydis, pažymėtina, kad Italijos Respublikos argumentams trūksta dviejų esminių elementų.
35 Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 pagrįstas EB 87 straipsnio 3 dalies e punktu. Todėl jame numatyta pagalba yra tik viena iš pagalbos, kuri „gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka“, kategorijų. Reglamento Nr. 1177/2002 2 straipsnio 1 dalyje tiksliai pakartojama ši formuluotė.
36 Todėl nors tokia pagalba galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, tai nereiškia, kad ji tokia ir yra (šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 15 d. Sprendimo IJssel-Vliet, C‑311/94, Rink. p. I‑5023, 26–28 punktus).
37 Iš tiesų Komisija, remdamasi EB 88 straipsnio 3 dalimi, turi patikrinti, ar ši pagalba atitinka visas suderinamumo su bendrąja rinka sąlygas. Tai nurodyta ir Reglamento Nr. 1177/2002 3 straipsnyje, kuriame aiškiai numatyta, jog EB 88 straipsnis ir Reglamentas Nr. 659/1999 taikomi aptariamai pagalbai.
38 Be to, pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 yra viena iš daugelio Tarybos pagal EB 87 straipsnio 3 dalies e punktą priimtų priemonių siekiant spręsti konkurencingumo ir perteklinių pajėgumų problemas, su kuriomis susidūrė Europos Sąjungos laivų statyklos. Šiomis priemonėmis visuomet buvo siekiama dvigubo tikslo, t. y., pirma, mažinti konkurencinį atotrūkį tarp Europos laivų statyklų ir jų tarptautinių konkurentų ir, antra, užtikrinti sąžiningas bei vienodas konkurencijos sąlygas Bendrijos viduje (žr., pavyzdžiui, 1987 m. sausio 26 d. Tarybos direktyvos 87/167/EEB dėl pagalbos laivų statybai (OL L 69, p. 55) 2 ir 6 konstatuojamąsias dalis, 1990 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 90/684/EEB dėl pagalbos laivų statybai (OL L 380, p. 27) 5 bei 9 konstatuojamąsias dalis ir 4 straipsnio 5 dalį, taip pat 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1540/98 dėl pagalbos laivų statybai (OL L 202, p. 1) 3 bei 6 konstatuojamąsias dalis ir 3 straipsnio 3 dalį).
39 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia Italijos Respublika, Komisija, vertindama 2004 m. schemos suderinamumą su bendrąja rinka, galėjo atsižvelgti į biudžetą, kurį Italijos Respublika skyrė šiai schemai, nes dėl to ji galėjo kontroliuoti konkurencijos Bendrijos viduje sąlygas laivų statybos sektoriuje.
40 Antra, argumentą, jog 2004 m. schema iš tiesų buvo numatyta tik 2004 m. vasario 2 d. ministro dekrete, kuriame nebuvo nurodyta jokia finansinė riba, reikia iš karto atmesti. Iš tiesų vertinant 2004 m. schemos teisinį pagrindą negalima ignoruoti aukštesnės galios nacionalinės teisės normos, kaip antai Įstatymo Nr. 350/2003, pagal kurią numatyta priimti žemesnės galios teisės normą, nagrinėjamu atveju 2004 m. vasario 2 d. ministro dekretą.
41 Be to, akivaizdu, kad Įstatymas Nr. 350/2003, kuriame nurodyta, jog pradinis pagalbos schemos biudžetas yra 10 mln. eurų, buvo vienas iš elementų, kuriuos Italijos Respublika buvo pateikusi Komisijai nagrinėti per procedūrą, kurioje buvo priimtas 2004 m. patvirtinimo sprendimas.
42 Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad negalima pritarti Italijos Respublikos argumentui, jog Komisija 2004 m. patvirtinimo sprendime neteikė jokios reikšmės 10 mln. eurų sumai. Neginčytina, kad Komisija patvirtino tokią 2004 m. schemą, apie kokią pranešė Italijos Respublika. Kaip nurodyta ir kaip, beje, matyti iš 2004 m. patvirtinimo sprendimo 11 konstatuojamosios dalies, 10 mln. eurų pradinis biudžetas buvo vienas iš parametrų, kuriuos Italijos Respublika buvo pateikusi Komisijai įvertinti. Iš tiesų laiške, kuriame pranešama apie aptariamą priemonę, nurodyta, jog tiek 2004 m. biudžeto, tiek visos skiriamos sumos riba yra 10 mln. eurų.
43 Todėl Italijos Respublika negali pagrįstai teigti, kad pradinis 2004 m. schemai skirtas biudžetas nebuvo svarbus veiksnys sprendžiant klausimą, ar priemonė, apie kurią pranešta, yra nauja pagalba.
44 Be to, tai, kad 2005 m. Italijos Respublika 2004 m. schemos biudžetui papildomai skyrė 1 mln. eurų, neturi reikšmės sprendžiant, ar Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, jog priemonė, apie kurią pranešta, yra nauja pagalba. Iš tiesų Komisijai niekada nebuvo pranešta apie tai, kad Italijos Respublika 2005 m. padidino biudžetą, tačiau bet kuriuo atveju galima teigti, jog tokiam padidinimui taikytina Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią pradinio biudžeto padidinimas iki 20 % nelaikomas esamos pagalbos pakeitimu.
45 Pagaliau papildomai pažymėtina, kad galimas valstybės pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka savaime negali turėti įtakos esamos pagalbos pakeitimo apibrėžčiai, taigi ir pareigai apie ją iš anksto pranešti Komisijai pagal EB 88 straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Xunta de Galicia, C‑71/04, Rink. p. I‑7419, 26–31 punktus). Todėl tai, kad Italijos Respublika galėjo pranešti apie 2004 m. bendro 20 mln. eurų biudžeto patvirtinimą ir net jį užsitikrinti, neturi įtakos išvadai, jog priemonę, apie kurią pranešta, Komisija galėjo teisėtai laikyti nauja pagalba.
46 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad prielaida, kuria grindžiamas šis pagrindas, t. y. kad 2004 m. schema nesusijusi su pradiniu 10 mln. eurų biudžetu, yra klaidinga. Todėl Komisijos negalima kaltinti dėl to, kad ji nusprendė, jog priemonė, apie kurią pranešta, yra nauja pagalba Sąjungos teisės nuostatų, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkto ir Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio, prasme.
47 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį pagrindą.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1177/2002 pažeidimu
Šalių argumentai
48 Italijos Respublika akcentuoja Komisijos teiginį ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamojoje dalyje, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 negalėjo būti priemonės, apie kurią pranešta, vertinimo teisinis pagrindas, nes šis reglamentas pranešant apie šią priemonę nebegaliojo.
49 Jos teigimu, teisingai aiškinant Reglamento Nr. 1177/2002, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 502/2004, 2–5 straipsnius, darytina išvada, kad jame numatyta galiojimo termino pabaigos data, t. y. 2005 m. kovo 31 d., reiškia tik tai, jog po šios datos pasirašytoms sutartims negali būti taikoma Reglamentu Nr. 1177/2002 nustatyta schema. Kita vertus, nė viena šio reglamento nuostata nereiškia, kad po 2005 m. kovo 31 d. jo nebegalima taikyti iki šios datos teisėtai sudarytoms sutartims. Priešingai, iš Reglamento Nr. 1177/2002 2 straipsnio 4 dalies matyti, kad pagal šį reglamentą suteikta pagalba galėjo būti išmokėta iki 2008 m. kovo 31 d. arba tam tikrais pratęsimo atvejais – iki 2011 m. kovo 31 dienos.
50 Italijos Respublika šiuo atžvilgiu primena, kad priemonė, apie kurią pranešta, buvo priimta 2007 m. gruodžio 24 d. ir įsigaliojo 2008 m. sausio 1 dieną. Šia priemone buvo siekiama leisti (administraciniu ir apskaitos požiūriu) išmokėti pagalbą, skirtą visoms iki 2005 m. kovo 31 d. pasirašytoms laivų statybos sutartims. Šios sutartys turėjo atitikti visus kitus Reglamento Nr. 1177/2002 reikalavimus, įskaitant trejų metų nuo sutarties pasirašymo pristatymo terminą, išskyrus atvejus, kai dėl vienos iš šiame reglamente numatytų priežasčių šis terminas pratęsiamas dar trejiems metams. Todėl akivaizdu, kad priemonė, apie kurią pranešta, buvo taikoma tiksliai laikantis Reglamento Nr. 1177/2002 ir kad Komisija padarė teisės klaidą, ginčijamame sprendime neatsižvelgusi į šį reglamentą. Vien dėl šios teisės klaidos galima pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą.
51 Italijos Respublika atmeta Komisijos argumentą, jog konkurencijos sąlygų, kuriomis buvo priimtas Reglamentas Nr. 1177/2002, ginčijamo sprendimo priėmimo momentu jau nebebuvo. Šiuo atžvilgiu ji visų pirma teigia, kad Komisijos argumentas nepriimtinas, nes jis reiškia esminį Reglamento Nr. 1177/2002 įgyvendinimo apribojimą ir nėra numatytas nei ginčijamame sprendime, nei 2004 m. patvirtinimo sprendime.
52 Antra, ji tvirtina, kad Komisijos argumentas yra nepagrįstas, nes ji nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių teiginį, jog 2008 m. Europos Sąjungoje laivų statybos įmonės, sudariusios sutartis iki 2005 m. kovo 31 d., nebepatyrė, kiek tai susiję su šiomis sutartimis, Korėjos dempingo padarinių.
53 Komisija atmeta Italijos Respublikos argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
54 Nagrinėjant šį pagrindą reikia nustatyti, ar Reglamentas Nr. 1177/2002 galėjo būti taikomas po 2005 m. kovo 31 d., kai jis neteko galios, kad būtų galima įvertinti priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą su bendrąja rinka.
55 Akivaizdu, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog Reglamentas Nr. 1177/2002 negali būti priemonės, apie kurią pranešta, vertinimo teisinis pagrindas, nes jis neteko galios 2005 m. kovo 31 d. (ginčijamo sprendimo 11, 25 ir 26 konstatuojamosios dalys).
56 Dėl teisės normos taikymo laiko atžvilgiu, kai nėra pereinamojo laikotarpio nuostatų, pažymėtina, kad šioje byloje būtina atskirti kompetencijos taisykles nuo materialinės teisės nuostatų.
57 Kiek tai susiję su Europos Sąjungos institucijų kompetenciją reglamentuojančiomis normomis, iš teismų praktikos matyti, kad nuostata, kuri yra akto teisinis pagrindas ir kuria Sąjungos institucijai suteikiami įgaliojimai priimti nagrinėjamą teisės aktą, turi galioti šio teisės akto priėmimo momentu (šiuo klausimu žr. 2000 m. balandžio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑269/97, Rink. p. I‑2257, 45 punktą).
58 Šioje byloje EB 88 straipsnis yra teisinis pagrindas, pagal kurį Komisijai suteikta kompetencija priimti sprendimus valstybės pagalbos srityje ir kuriuo remiantis nuo 1968 m. ji nuolat įgaliota spręsti dėl pagalbos priemonių suderinamumo su bendrąja rinka, atsižvelgiant į EB 87 straipsnį.
59 Dėl materialinės teisės nuostatų pažymėtina, kad jomis nuo jų įsigaliojimo dienos reglamentuojamos visos pagal ankstesnius teisės aktus atsiradusių situacijų pasekmės ateityje. Todėl materialinės teisės nuostatos netaikomos iki jų įsigaliojimo atsiradusioms pasekmėms, nebent įvykdytos išimtinės taikymo atgaline data sąlygos (šiuo klausimu žr. 1970 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Brock, 68/69, Rink. p. 171, 6 punktą; 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Pokrzeptowicz-Meyer, C‑162/00, Rink. p. I‑1049, 49 punktą ir 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 119 punktą; 2007 m. vasario 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Simões Dos Santos prieš VRDT, T‑435/04, Rink. p. I‑0000, 100 punktą ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo González y Díez prieš Komisiją, T‑25/04, Rink. p. II‑3121, 70 punktą).
60 Dėl pagalbos, apie kurią pranešta, tačiau kuri neišmokėta, pažymėtina, jog pagal Europos Sąjungos valstybės pagalbos kontrolės sistemą numatytos pagalbos poveikio nustatymo data sutampa su tuo momentu, kai Komisija priima sprendimą dėl šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka. Iš tiesų Komisijos sprendimo priėmimo dieną galiojančios valstybės pagalbos suderinamumo vertinimo taisyklės, principai ir kriterijai gali būti iš esmės laikomi geriau pritaikytais prie konkurencijos sąlygų (2008 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Freistaat Sachsen, C‑334/07 P, Rink. p. I‑9465, 50–53 punktai). Taip yra todėl, kad realūs pranašumai ar trūkumai bendrojoje rinkoje dėl aptariamos pagalbos galėtų atsirasti tik Komisijai priėmus sprendimą dėl jos patvirtinimo arba nepatvirtinimo.
61 Kita vertus, neteisėtai išmokėtai pagalbai, apie kurią iš anksto nepranešta, taikomos tos materialinės teisės normos, kurios galioja pagalbos išmokėjimo momentu, nes dėl tokios pagalbos pranašumų ir trūkumų atsirado laikotarpiu, per kurį išmokėta aptariama pagalba (2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIDE prieš Komisiją, T‑348/04, Rink. p. II‑625, 58–60 punktai).
62 Darytina išvada, kad šioje byloje Komisijos negalima kaltinti dėl to, kad ji netaikė Reglamento Nr. 1177/2002, nes apie numatytą pagalbą buvo pranešta, tačiau ji nebuvo išmokėta. Iš tiesų priemonės, apie kurią pranešta, realūs pranašumai ir trūkumai bendrojoje rinkoje negalėjo atsirasti iki ginčijamo sprendimo, kuris buvo priimtas po to, kai Reglamentas Nr. 1177/2002 neteko galios, t. y. 2005 m. kovo 31 d., priėmimo.
63 Argumentas, kad Reglamento Nr. 1177/2002 4 straipsnyje buvo numatyta, jog jis taikomas iki 2005 m. kovo 31 d. sudarytoms sutartims, nepaneigia išvados, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 netaikomas priemonei, apie kurią pranešta. Iš tiesų Reglamento Nr. 1177/2002 4 straipsnyje, kaip ir jo 2 straipsnyje, nurodyta, kokios materialinės sąlygos turi būti įvykdytos, kad Komisija pagal šį reglamentą galėtų priimti sprendimą, kuriuo aptariamą pagalbą pripažintų suderinama su bendrąja rinka. Tačiau šio reglamento taikymas laiko atžvilgiu reglamentuojamas jo 5 straipsnyje ir šio sprendimo 57–60 punktuose išdėstytais principais.
64 Reikia pripažinti, jog tai, kad taikytinų materialinės teisės normų nustatymo data sutampa, kiek tai susiję su pagalba, apie kurią pranešta, tačiau kuri neišmokėta, su Komisijos sprendimo dėl šios pagalbos suderinamumo priėmimu, reiškia, jog šiai institucijai keičiant pagalbos, apie kurią pranešta, priemonės nagrinėjimo trukmę gali būti taikoma materialinės teisės norma, įsigaliojusi po to, kai apie šią priemonę buvo pranešta Komisijai. Tačiau tokia hipotezė, kuri, beje, šioje byloje nekyla, nes apie aptariamą priemonę buvo pranešta suėjus Reglamento Nr. 1177/2002 galiojimo terminui, negali pateisinti nukrypimo nuo principo, pagal kurį naujomis materialinės teisės normomis nuo jų įsigaliojimo dienos reglamentuojamos visos pagal ankstesnius teisės aktus atsiradusių situacijų pasekmės ateityje.
65 Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad Komisijos galimybė nuspręsti dėl to, ar taikyti naują, ar ankstesnę taisyklę, yra ribota ir ją atsveria, pirma, tai, jog valstybės narės turi diskreciją nuspręsti, kada pranešti apie pagalbos priemones, ir, antra, tai, jog pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį Komisija pagal gero administravimo principą skatinama veikti greitai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2004 m. lapkričio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, T‑176/01, Rink. p. II‑3931, 62 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
66 Tai, kad norėdamos taikyti Reglamentą Nr. 1177/2002 valstybės narės privalėjo pranešti apie numatytas pagalbos priemones iki šio reglamento galiojimo termino pabaigos ir iki visų sutarčių, kurioms gali būti skirta pagalba, pasirašymo, negali kelti abejonių dėl principų, reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymą laiko atžvilgiu, taikymo Europos Sąjungos valstybės pagalbos kontrolės sistemai. Iš tiesų išankstinei valstybės pagalbos priemonių kontrolės sistemai būdinga tai, kad pranešimuose turi būti būtinai nurodytos bendros numatytos pagalbos sumos. Tai visų pirma pasakytina apie priemonę, kurioje numatyta pagalba veiklai, kokia nagrinėjama šioje byloje.
67 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir kadangi nėra pereinamojo laikotarpio nuostatų, kuriomis išplečiama Reglamento Nr. 1177/2002 taikymo sritis laiko atžvilgiu, reikia atmesti visą antrąjį pagrindą.
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su EB 87, EB 88 ir EB 253 straipsnių pažeidimu
Šalių argumentai
68 Italijos Respublika teigia, kad net jei priemonė, apie kurią pranešta, turėtų būti laikoma nauja pagalba, nes ji nepatenka į Reglamento Nr. 1177/2002 taikymo sritį, Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalis, taip pat EB 88 straipsnio 3 dalį, nes ginčijamame sprendime iš tiesų neišnagrinėjo, ar priemonė, apie kurią pranešta, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis viena iš išimčių, numatytų EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse, visų pirma kurios nurodytos EB 87 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose.
69 Iš tiesų Komisija pripažino, kad priemonė, apie kurią pranešta, nesuderinama su bendrąja rinka tik dėl to, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 buvo netekęs galios, ir kad ji nepatenka nė į vieną iš hipotezių, numatytų Valstybės pagalbos laivų statybai sistemos, minėtos šio sprendimo 12 punkte, 3.1 ir 3.2 dalyse.
70 Italijos Respublikos teigimu, iš teismų praktikos matyti, kad Komisija visuomet privalo savo iniciatyva išnagrinėti galimą pagalbos suderinamumą pagal EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalis, išskyrus atvejus, kai yra akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių visiškai neįmanoma pateisinti aptariamos schemos. Tokia hipotezė šioje byloje nekyla, nes priemonė, apie kurią pranešta, buvo tik refinansavimas pagalbos schemos, kuri jau buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka ir kurios visos kitos sąlygos liko nepakeistos.
71 Italijos Respublika bet kuriuo atveju papildomai nurodo, kad per administracinę procedūrą ji bandė atkreipti Komisijos dėmesį į tai, jog priemonė, apie kurią pranešta, buvo būtina siekiant užtikrinti vienodas visų ūkio subjektų, kurie turėjo teisę gauti pagalbą, konkurencijos sąlygas. Ji taip pat pabrėžia, kad nesuteikus pagalbos galėjo būti uždarytos laivų statyklos. Nepaisydama to, Komisija ginčijamame sprendime nepateikė jokio adekvataus atsakymo į šiuos pareiškimus.
72 Be to, Italijos Respublika prašo, kad pats Teismas įvertintų priemonę, apie kurią pranešta, ir ją pripažintų suderinama su bendrąja rinka.
73 Be to, Italijos Respublika dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 68–71 punktuose, tvirtina, jog ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamojoje dalyje nurodytų motyvų nepakanka, o tai, jos nuomone, yra EB 253 straipsnio pažeidimas. Šiuo atžvilgiu ji nurodo teismų praktiką, pagal kurią Komisija, laikydamasi savo motyvavimo pareigos, privalo remtis konkrečiomis, o ne bendromis aplinkybėmis.
74 Galiausiai ji teigia, kad ginčijamas sprendimas taip pat nemotyvuotas, nes Komisija nagrinėjo tik priemonę, apie kurią pranešta, ir analizėje neatsižvelgė į 2004 m. schemą, kuri nurodyta priemonėje, apie kurią pranešta.
75 Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.
Bendrojo Teismo vertinimas
76 Visų pirma reikia atmesti kaip nepriimtiną Italijos Respublikos prašymą, kuriuo ji prašo Teismo pripažinti, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra suderinama su bendrąja rinka. Iš tiesų, kadangi teismo kontrolė pagal EB 230 straipsnį susijusi išimtinai su ginčijamo sprendimo teisėtumu, Teismas negali pakeisti ginčijamo sprendimo arba priimti naujo jį pakeičiančio sprendimo (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo British Aggregates prieš Komisiją, C‑487/06 P, Rink. p. I‑10505, 141 punktą). Darytina išvada, kad šioje byloje Teismas turi nagrinėti ginčijamo sprendimo teisėtumą tik tiksliai atsižvelgdamas į Italijos Respublikos dėl jo pateiktus kaltinimus.
77 Be to, darant prielaidą, kad minėtu prašymu siekiama, jog būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, nes juo buvo pažeisti vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai, jis turi būti svarstomas nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą.
78 Dėl kaltinimo, jog ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamoji dalis nepakankamai motyvuota, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB sutarties EB 253 straipsnio reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyti institucijos, priėmusios ginčijamą aktą, argumentus, kad leistų suinteresuotiesiems asmenims žinoti, kokie priimtos priemonės pagrindai, o kompetentingam teismui – vykdyti jos kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, interesus gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nėra reikalaujama tiksliai atskleisti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka EB 230 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (2008 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chronopost prieš UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, Rink. p. I‑4777, 88 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
79 Šioje byloje reikia konstatuoti, kad tiek Italijos Respublika, tiek Bendrasis Teismas, atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta ginčijamo sprendimo 11 ir 25–35 konstatuojamosiose dalyse, gali suvokti Komisijos argumentus dėl priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumo su bendrąja rinka nagrinėjimo. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo 11 ir 26 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija nusprendė, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 neteko galios 2005 m. kovo 31 d. ir kad jis nebebuvo taikomas priemonei, apie kurią pranešta. Ginčijamo sprendimo 29 ir 30 konstatuojamosiose dalyse Komisija pripažino, kad teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principai neturi reikšmės, nes 2004 m. patvirtinimo sprendime ji nepateikė jokios garantijos dėl galimo vėlesnio 2004 m. schemai skirto biudžeto padidinimo. Pagaliau ginčijamo sprendimo 31 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse Komisija išsamiai nurodė, kodėl ji mano, kad Italijos Respublikos nurodyta teismų praktika šioje byloje buvo netaikytina.
80 Remiantis šio sprendimo 78 punkte nurodyta teismų praktika ir atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 11 ir 25–35 konstatuojamąsias dalis bei tai, kad šioje byloje Italijos Respublika privalėjo įrodyti, jog priemonė, apie kurią pranešta, yra suderinama su bendrąja rinka (žr. šio sprendimo 83–85 punktus), kaltinimą dėl nepakankamo motyvavimo reikia atmesti kaip nepagrįstą.
81 Tvirtinimą, kad Komisija tik išnagrinėjo priemonę, apie kurią pranešta, ir į savo analizę neįtraukė 2004 m. schemos, reikia atmesti kaip nepagrįstą. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija iš tiesų nusprendė, jog pradinis 10 mln. eurų biudžetas buvo neatsiejama 2004 m. schemos dalis, nes ji padarė išvadą, jog šio biudžeto padidinimas yra esamos pagalbos pakeitimas (ginčijamo sprendimo 7–9 ir 11 konstatuojamosios dalys). Jei šis kaltinimas laikytinas siekiu ginčyti šią išvadą, pažymėtina, kad Teismas ją jau patvirtino nagrinėdamas pirmąjį pagrindą.
82 Kaltinimą, kad Komisija padarė klaidą, nes neįvertino, ar priemonė, apie kurią pranešta, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis viena iš išimčių, numatytų EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kurios visų pirma nurodytos EB 87 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose, taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.
83 Iš tiesų, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, kai Komisija nusprendžia pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, valstybė narė ir potencialus valstybės pagalbos gavėjas privalo pateikti visus savo argumentus, įrodančius, kad ketinama suteikti pagalba atitinka Sutartyje numatytas išimtis, nes formalia tyrimo procedūra būtent ir siekiama pateikti Komisijai visą bylos medžiagą. Nors Komisija, pradėdama formalią tyrimo procedūrą, turi aiškiai suformuluoti abejones dėl pagalbos suderinamumo, kad valstybei narei ir suinteresuotiesiems asmenims būtų lengviau į jas atsakyti, neabejotina, jog būtent pagalbos prašytojas turi išsklaidyti šias abejones ir įrodyti, kad jo planuojama pagalba atitinka jos suteikimo sąlygas (žr. 65 punkte minėto Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją 93 ir 94 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką).
84 Iš teismų praktikos taip pat matyti, kad nors pagal EB 88 straipsnio 2 dalį Komisija, prieš priimdama sprendimą, privalo gauti suinteresuotųjų šalių nuomonę, net ir negavusi tokių pastabų ji turi teisę nuspręsti, jog pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka. Visų pirma negalima Komisijos kaltinti dėl to, kad ji neatsižvelgė į galimas faktines ar teisines aplinkybes, kurios galėjo būti, bet nebuvo jai nurodytos per administracinę procedūrą, nes ji neprivalo savo iniciatyva ir remdamasi spėjimais nustatyti, kokios aplinkybės galėjo jai būti nurodytos (žr. 2004 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fleuren Compost prieš Komisiją, T‑109/01, Rink. p. II‑127, 48 ir 49 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
85 Kadangi sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti jį priimdama, Europos Sąjungos teisme niekas negali remtis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos per EB 88 straipsnyje numatytą ikiteisminę procedūrą (šiuo klasimu žr. 84 punkte minėto Sprendimo Fleuren Compost prieš Komisiją, 51 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
86 Šioje byloje Komisija ginčijamo sprendimo 26 ir 27 konstatuojamosiose dalyse nusprendė, kad Italijos Respublika, grįsdama savo prašymą dėl priemonės, apie kurią pranešta, patvirtinimo, per administracinę procedūrą nurodė Reglamentą Nr. 1177/2002 ir teisėtų lūkesčių apsaugos bei vienodo požiūrio principus. Be to, iš ginčijamo sprendimo 25–36 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija iš tiesų nagrinėjo ir atmetė Italijos Respublikos šiuo atžvilgiu nurodytus argumentus bei teismų praktiką.
87 Per posėdį Teismas paragino Italijos Respubliką patikslinti papildomą reikšmingą informaciją, kurią ji buvo pateikusi Komisijai per administracinę procedūrą, tačiau kurią ši atsisakė nagrinėti. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Italijos Respublika galėjo nurodyti tik tuos argumentus, kuriuos Komisija nagrinėjo ir atmetė ginčijamame sprendime.
88 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą trečiąjį pagrindą.
Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų pažeidimu
Šalių argumentai
89 Italijos Respublika tvirtina, kad net darant prielaidą, jog priemonė, apie kurią pranešta, buvo nesuderinama su bendrąja rinka, iš teismų praktikos matyti, jog Komisija, remdamasi teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principais, turėjo ją patvirtinti.
90 Iš tiesų atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. patvirtinimo sprendime nebuvo teikiama jokios reikšmės laivų statytojams skirtai pagalbai numatytam biudžetui, Italijos Respublika ir galutiniai pagalbos schemos gavėjai galėjo pagrįstai tikėtis, kad Komisija patvirtins priemonę, apie kurią pranešta, nes ši priemonė buvo susijusi su 2004 m. schema ir ja buvo tik padidintas bendras biudžetas nekeičiant kitų šios schemos taikymo sąlygų.
91 Komisija taip pat pažeidė vienodo požiūrio principą, nes dėl ginčijamo sprendimo kai kurioms laivų statykloms negalėjo būti taikoma pagalbos schema, nors jų faktinė ir teisinė padėtis buvo tokia pati kaip ir faktinių pagalbos schemos gavėjų.
92 Priemone, apie kurią pranešta, Italijos Respublika konkrečiai siekė atkurti vienodo požiūrio principą. Ji padidino aptariamai pagalbos schemai skirtą bendrą biudžetą, kad dėl nepakankamo finansavimo nė iš vienos laivų statybos sutartį sudariusios statyklos, kuriai galėjo būti taikoma ši pagalbos schema, nebūtų atimta teisė gauti paramą.
93 Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.
Bendrojo Teismo vertinimas
94 Visų pirma pažymėtina, kad prielaida, kuria iš dalies grindžiamas Italijos Respublikos pagrindas, t. y. kad 2004 m. patvirtinimo sprendime nebuvo teikiama jokios reikšmės laivų statytojams skirtai pagalbai numatytam biudžetui, jau buvo atmesta šio sprendimo 42 punkte.
95 Todėl negalima pritarti tvirtinimui, kad Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes niekas negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, jei atitinkama institucija nesuteikė tikslių garantijų (2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Innova Privat-Akademie prieš Komisiją, T‑273/01, Rink. p. II‑1093, 26 punktas).
96 Be to, reikia konstatuoti, kad Reglamente Nr. 1177/2002 nėra nuostatų, pagal kurias valstybės narės būtų atleistos nuo pareigos pranešti pagal EB 88 straipsnio 3 dalį arba kuriomis pakeičiama susijusių sąvokų, pavyzdžiui, esamos pagalbos pakeitimo sąvokos, apibrėžtis. Priešingai, šis reglamentas gali būti taikomas, tik jei laikomasi EB 88 straipsnio ir Reglamento Nr. 659/1999 nuostatų. Todėl 2004 m. patvirtinimo sprendimas, grindžiamas Reglamentu Nr. 1177/2002, jokiu būdu negalėjo lemti teisėtų lūkesčių, viršijančių tai, kas aiškiai nurodyta šiame sprendime, t. y. leidimo Italijos Respublikai suteikti pagalbą, kurios bendra suma – 10 mln. eurų.
97 Dėl argumento, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu, pažymėtina, kad jis akivaizdžiai nepagrįstas. Tai, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 netaikomas priemonei, apie kurią pranešta, yra teisės normos taikymo, o ne diskrecijos įgyvendinimo išdava. Todėl priežastis, dėl kurios priemonėje, apie kurią pranešta, numatytoms sutartims nebuvo skirta pagalba pagal Reglamentą Nr. 1177/2002, susijusi išimtinai su šio reglamento laikinu pobūdžiu ir faktu, jog Italijos Respublika nepranešė apie aptariamą priemonę, kad Komisija būtų galėjusi priimti sprendimą iki šio reglamento galiojimo termino pabaigos.
98 Todėl ketvirtasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl penktojo pagrindo, susijusio su rungimosi principo pažeidimu
Šalių argumentai
99 Italijos Respublika kaltina Komisiją dėl to, kad ginčijamame sprendime ji atsižvelgė į GSI rekomendaciją dėl Reglamento Nr. 1177/2002, prieš tai šiuo klausimu per administracinę procedūrą nepradėjusi diskusijų su Italijos valdžios institucijomis. Todėl Italijos Respublika teigia, kad Komisija negalėjo savo sprendimo grįsti procedūra GSI ir jos rezultatais. Tai, kad per administracinę procedūrą ji iškėlė klausimą dėl procedūros GSI, neturi reikšmės, nes ji tai padarė papildomai, siekdama pabrėžti, kad dėl šios procedūros nestabdomas nei Reglamento Nr. 1177/2002, nei priemonės, apie kurią pranešta, taikymas.
100 Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.
Bendrojo Teismo vertinimas
101 Reikia priminti, kad 2008 m. liepos 7 d. laiške Italijos Respublika pranešė Komisijai, jog, jos nuomone, procedūra GSI dėl Reglamento Nr. 1177/2002 negali užkirsti kelio laivų statykloms, pateikusioms prašymą dėl pagalbos nepasibaigus šiai procedūrai, gauti pagalbą pagal Reglamentą Nr. 1177/2002 ir 2004 m. schemą.
102 Ginčijamo sprendimo 35–37 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsakė į šį teiginį. Šiuo atžvilgiu ji tvirtino, kad iš teismų praktikos matyti, jog Reglamentas Nr. 1177/2002 turi būti aiškinamas kuo labiau atsižvelgiant į Bendrijos įsipareigojimus PPO. Vėliau ji konstatavo, kad po Italijos Respublikos 2008 m. liepos 7 d. laiške nurodytos procedūros GSI 2005 m. birželio 20 d. GSI nusprendė, jog Reglamentas Nr. 1177/2002 ir įvairios jį taikančios nacionalinės schemos pažeidžia PPO taisykles. Komisija vėliau nurodė, jog Bendrija 2005 m. liepos 20 d. informavo PPO apie tai, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 neteko galios 2005 m. kovo 31 d. ir kad dėl to valstybės narės nebegali teikti pagalbos pagal šį reglamentą. Komisija šiuo atžvilgiu nusprendė, kad Pranešimas PPO reiškia Bendrijos įsipareigojimą PPO nebetaikyti Reglamento Nr. 1177/2002.
103 Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, negalima kaltinti Komisijos pažeidus rungimosi principą. Priešingai, atsakydama į Italijos Respublikos teiginį, Komisija paisė jos gynybos teisių, visų pirma jos teisės būti išklausytai. Tai, kad šiame atsakyme buvo pateikta išvada, kurią Komisija padarė remdamasi procedūros GSI rezultatais, nepaneigia šio argumento, nes būtent Italijos Respublika 2008 m. liepos 7 d. laiške iškėlė klausimą dėl šios procedūros padarinių Reglamento Nr. 1177/2002 taikymui.
104 Todėl penktąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su atsižvelgimu į PPO normas vertinant priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą su bendrąja rinka
Šalių argumentai
105 Šiuo pagrindu Italijos Respublika tvirtina, kad, vertindama priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą su PPO normomis, Komisija padarė teisės klaidą. Iš tiesų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį vertindama planuojamą valstybės pagalbą, kokia nagrinėjama šioje byloje, savo vertinimą Komisija galėjo grįsti tik tuo, kas išdėstyta EB 87 straipsnyje.
106 Italijos Respublika taip pat pabrėžia, kad klausimą dėl galimo pagalbos schemos nesuderinamumo su PPO taisyklėmis turi spręsti Teisingumo Teismas pagal EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą.
107 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad vertindama priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą su PPO normomis Komisija viršijo savo kompetenciją ir pažeidė EB 88 straipsnio 3 dalį, EB 87 ir EB 226 straipsnius.
108 Komisija ginčija teiginį, kad ji nagrinėjo priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą su PPO normomis.
Bendrojo Teismo vertinimas
109 Pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisija nusprendė, kad priemonė, apie kurią pranešta, nesuderinama su bendrąja rinka, atsižvelgusi, pirma, į tai, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 nebegaliojo, ir, antra, tai, kad nėra kito teisinio pagrindo, kuriuo galima pagrįsti sprendimą dėl suderinamumo.
110 Ginčijamo sprendimo 37 konstatuojamojoje dalyje Komisija, atsakydama į Italijos Respublikos argumentą, pateiktą ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamojoje dalyje, nurodė, jog 2005 m. liepos 20 d. Bendrija informavo PPO apie tai, kad Reglamentas Nr. 1177/2002 neteko galios 2005 m. kovo 31 d. ir kad dėl to valstybės narės nebegali teikti pagalbos pagal šį reglamentą. Komisija šiuo atžvilgiu nusprendė, kad Pranešimas PPO reiškia Bendrijos įsipareigojimą PPO nebetaikyti Reglamento Nr. 1177/2002.
111 Todėl iš ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamosios dalies, skaitomos kartu su 37 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad pastarojoje Komisija nusprendė, jog galimas priemonės, apie kurią pranešta, patvirtinimas būtų buvęs nesuderinamas su bendrąja rinka ir prieštarautų Bendrijos įsipareigojimams PPO, nes išvada dėl priemonės, apie kurią pranešta, nesuderinamumo su bendrąja rinka yra atskiras, nepriklausomas ir išankstinis vertinimas išvados dėl Bendrijos įsipareigojimų PPO atžvilgiu.
112 Darytina išvada, kad ieškovės šeštajam pagrindui negalima pritarti.
Dėl septintojo pagrindo, susijusio su tuo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas Pranešimu PPO
Šalių argumentai
113 Italijos Respublika teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes jis grindžiamas Pranešimu PPO, kuriame nurodyta, kad valstybės narės nebegali teikti pagalbos pagal Reglamentą Nr. 1177/2002, nes jis neteko galios 2005 m. kovo 31 dieną.
114 Šiuo atžvilgiu Italijos Respublika visų pirma tvirtina, kad jai niekada nebuvo pranešta apie Pranešimą PPO, o dėl to priimdama ginčijamą sprendimą Komisija negalėjo į jį atsižvelgti.
115 Antra, Italijos Respublika teigia, kad šis pranešimas Komisijai bet kuriuo atveju nesuteikė teisės atsisakyti patvirtinti priemonę, apie kurią pranešta. Iš tiesų Pranešime PPO Komisija tik pareiškė, kad neketina pratęsti Reglamento Nr. 1177/2002 galiojimo termino. Todėl valstybės narės buvo priverstos nesuteikti pagalbos įmonėms, kiek tai susiję su po 2005 m. kovo 31 d. pasirašytomis laivų statybos sutartimis. Tačiau dėl Pranešimo PPO jos nebuvo atleistos nuo pareigos paisyti įmonių teisių į pagalbą, kurias jos įgijo pagal iki 2005 m. kovo 31 d. pasirašytas sutartis.
116 Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.
Bendrojo Teismo vertinimas
117 Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyta, kad priemonė, apie kurią pranešta, negali būti įgyvendinta, nes ji nesuderinama su bendrąja rinka.
118 Kaip jau pabrėžta šio sprendimo 111 punkte, ginčijamame sprendime daroma nuoroda į Pranešimą PPO siekiama tik papildomai, atsakant į Italijos Respublikos nurodytus klausimus, nurodyti, kad priemonės, apie kurią pranešta, galimas patvirtinimas būtų buvęs, be kita ko, nesuderinamas su Bendrijos įsipareigojimais PPO. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamosios dalies matyti, kad išvadą, jog priemonė, apie kurią pranešta, nesuderinama su bendrąja rinka, Komisija padarė visiškai nesiremdama Pranešimu PPO.
119 Darytina išvada, kad Pranešimas PPO bet kuriuo atveju neturėjo jokio poveikio ginčijamo sprendimo rezoliucinei daliai.
120 Todėl reikia pripažinti, kad negalima pritarti ir septintajam pagrindui.
121 Todėl reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
122 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Italijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Italijos Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Papasavvas | Wahl |
Paskelbta 2011 m. vasario 3 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Teisinis pagrindas
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su klaidingu priemonės, apie kurią pranešta, kvalifikavimu kaip naujos pagalbos
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1177/2002 pa˛eidimu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su EB 87, EB 88 ir EB 253 straipsnių pažeidimu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų pažeidimu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl penktojo pagrindo, susijusio su rungimosi principo pažeidimu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su atsižvelgimu į PPO normas vertinant priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą su bendrąja rinka
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl septintojo pagrindo, susijusio su tuo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas Pranešimu PPO
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų