Sujungtos bylos T‑111/01 ir T‑133/01

Saxonia Edelmetalle GmbH ir J. Riedemann, teismo paskirtas administratorius likviduojamai bendrovei ZEMAG GmbH

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Restruktūrizavimas – Netinkamas valstybės pagalbos naudojimas – Pagalbos išieškojimas – EB 88 straipsnio 2 dalis – Reglamentas (EB) Nr. 659/1999“

Sprendimo santrauka

1.      Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Komisijos pareiga oficialiai pranešti suinteresuotiesiems asmenims apie jų teisę pateikti pastabas – Oficialaus pranešimo forma ir turinys

(EB 88 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnis)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Komisijos pareiga apklausti suinteresuotąsias šalis, jei valstybė narė nevykdo jos duoto įsakymo pateikti informacijos – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalis, 14 ir 16 straipsniai)

3.      Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Pagrindai, kuriuos galima nurodyti ginčijant Komisijos sprendimą valstybės pagalbos srityje – Administracinės procedūros metu nenurodyti pagrindai – Skirtumas tarp priimtinų teisės pagrindų ir nepriimtinų fakto pagrindų

(EB 88 straipsnio 2 dalis ir EB 230 straipsnis)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos leista valstybės pagalba – Pagalbos gavėjo netinkamas pagalbos naudojimas – Komisijai tenkanti įrodinėjimo našta – Valstybės narės atsisakymas paklusti įsakymui pateikti informaciją – Pasekmės

(EB 88 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio g punktas ir 13 bei 16 straipsniai)

5.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos leista valstybės pagalba – Pagalbos gavėjo netinkamas pagalbos naudojimas – Komisijos diskrecija vertinti – Teisminė kontrolė – Ribos

6.      Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos išieškojimas – Iš neteisėtumo kylanti pareiga – Dalykas – Buvusios padėties sugrąžinimas – Taikymas „mutatis mutandis“ netinkamos pagalbos atveju

(EB 88 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio g punktas ir 14 bei 16 straipsniai)

7.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Atsisakymas sprendime, kuriame nurodoma išieškoti neteisėtą pagalbą, atsižvelgti į atitinkamos valstybės narės po įpareigojimo pateiktą informaciją

(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis)

1.      Valstybės pagalbos kontrolės procedūra, atsižvelgiant į jos bendrąjį pobūdį, yra taikoma atsakingai valstybei narei ir jos įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę dėl valstybės pagalbos teikimo srityje, o ne pagalbos gavėjui ar gavėjams.

„Suinteresuotųjų šalių“ sąvoka EB 88 straipsnio 2 dalies prasme reiškia neapibrėžtus asmenis, kuriems skirtas sprendimas. Iš to matyti, kad EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nėra numatytas reikalavimas privačius asmenis informuoti individualiai. Jos vienintelis tikslas – užtikrinti, kad Komisija imtųsi veiksmų, kad visi potencialiai suinteresuotieji asmenys būtų informuoti ir turėtų progą išdėstyti savo argumentus. Tokiomis aplinkybėmis pranešimo paskelbimas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė informuoti visus suinteresuotuosius asmenis apie procedūros pradžią. Iš to reikia daryti išvadą, kad tokia praktika suteikia šiems asmenims administracinėje procedūroje, pradėtoje pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, Komisijos informacijos šaltinių funkciją.

Žinoma, paprastas informavimas apie pradedamą formalią procedūrą nesuteikia galimybės naudingai išdėstyti savo pastabų. Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, 6 straipsnio 1 dalies, kuri pagal to paties reglamento 16 straipsnio 1 dalį taip pat taikoma ir netinkamai pagalbai, matyti, jog sprendimas pradėti formalaus tyrimo procesą, nepaisant jo preliminaraus pobūdžio, turi būti pakankamai tikslus, kad suinteresuotosios šalys galėtų efektyviai dalyvauti tyrimo procese, per kurį turėtų galimybę pateikti savo argumentus. Šiam tikslui pasiekti pakanka, kad suinteresuotosios šalys žinotų Komisijos motyvus.

Kadangi pranešimu Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje Komisija paragino ankstesniu sprendimu patvirtintos pagalbos gavėjus pateikti pastabas dėl galimo šią pagalbą patvirtinančio sprendimo pažeidimo dėl to, kad pagalba buvo naudojama pažeidžiant šį sprendimą, ir jos gavėjai nepasinaudojo šia galimybe, Komisija nepažeidė jokių jų teisių.

(žr. 47–48, 50–51, 53 punktus)

2.      Iš Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, 13 straipsnio 1 dalies aišku, kad kai valstybė narė neatsako į Komisijos įsakymą pateikti informaciją, Komisija gali baigti formalaus tyrimo procesą ir priimti sprendimą dėl pagalbos atitikties ar neatitikties bendrajai rinkai, remdamasi turima informacija. Šiame sprendime, jei įvykdomos Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnyje numatytos sąlygos, gali būti nurodoma išieškoti pagalbos gavėjui jau sumokėtą pagalbą. Pagal Reglamento Nr. 659/1999 16 straipsnį netinkamos pagalbos atveju 13 ir 14 straipsnių nuostatos taikomos mutatis mutandis. Todėl iš šių nuostatų reikia daryti išvadą, kad Komisija neturi pareigos apklausti suinteresuotųjų šalių, jei valstybė nevykdo Komisijos įsakymo pateikti informaciją.

(žr. 58 punktą)

3.      Kai pateikiamas ieškinys dėl akto panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, Bendrijos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes ir galiojusias teisės normas. Šiuo atveju Komisijos analizė turi būti vertinama atsižvelgiant tik į aplinkybes, žinomas jos atlikimo metu.

Todėl reikia daryti išvadą, kad ieškovas, dalyvavęs EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytame tyrimo procese, negali pasinaudoti Komisijai nežinomomis faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias jis neinformavo Komisijos per tyrimo procesą. Tačiau niekas netrukdo suinteresuotajam asmeniui ginčyti galutinio sprendimo, remiantis per administracinę procedūrą nepaminėtu teisiniu pagrindu.

Šis sprendimas gali būti taikomas, išskyrus išimtinius atvejus, ir tada, kai įmonė nedalyvauja EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytame tyrimo procese.

(žr. 67–69 punktus)

4.      Kartu skaitant EB 88 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, 1 straipsnio g punktą ir 16 straipsnį aišku, kad Komisija iš esmės privalo įrodyti, jog pagalbos gavėjas netinkamai naudojo visą ar dalį prieš tai leistos pagalbos. To neįrodžius, šiai pagalbai turi būti taikomas ankstesnis ją patvirtinantis sprendimas.

Tačiau, kadangi Reglamento Nr. 659/1999 16 straipsnyje daroma nuoroda į 13 straipsnį, Komisija turi teisę priimti sprendimą, užbaigiantį formalaus tyrimo procesą pagal jos turimą informaciją, jei valstybė narė nevykdo įsakymo pateikti tam tikrą informaciją. Taigi, kai valstybė narė nepateikia pakankamai aiškios ir tikslios informacijos apie pagalbos, dėl kurios išankstinio leidimo sąlygų laikymosi Komisijai kyla abejonių, panaudojimą, Komisija turi teisę pripažinti, kad pagalba buvo naudojama netinkamai.

(žr. 86, 93 punktus)

5.      Atlikdama tyrimą Komisija privalo atsižvelgti ir vertinti sudėtingus ekonominio pobūdžio faktus ir aplinkybes, o Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas kontrolę, kadangi Bendrijos teismai negali pakeisti Komisijos vertinimo savuoju, turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi proceso ir motyvavimo taisyklių, ar faktai iš esmės teisingi, taip pat ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Taip yra tuomet, kai Komisija atlieka tyrimą dėl to, ar pagalbos gavėjas netinkamai nenaudojo visos ar dalies prieš tai leistos pagalbos.

(žr. 90–91 punktus)

6.      Remiantis Bendrijos teise, nustačiusi, jog pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, Komisija gali įpareigoti ją suteikusią valstybę narę išieškoti ją iš gavėjų. Neteisėtos pagalbos panaikinimas išieškant yra logiška jos neteisėtumo konstatavimo pasekmė ir juo siekiama sugrąžinti prieš tai buvusią padėtį. Šis tikslas pasiekiamas tada, kai pagalbos gavėjas, kitaip tariant, įmonės, kurios ja realiai pasinaudojo, sugrąžina pagalbą, prireikus su palūkanomis. Sugrąžindamas pagalbą, gavėjas praranda rinkoje prieš konkurentus įgytą pranašumą, ir grąžinama prieš pagalbos sumokėjimą buvusi padėtis. Reikia daryti išvadą, kad pagrindinis neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos išieškojimo tikslas yra panaikinti konkurencijos iškraipymą dėl neteisėta pagalba suteikto konkurencinio pranašumo.

Iš principo tos pačios taisyklės turėtų galioti ir tai valstybės narės suteiktai pagalbai, kuri Komisijos priimtu sprendimu laikoma netinkamai panaudota EB 88 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, 1 straipsnio g punkto prasme. Šiuo klausimu pakanka pastebėti, kad Reglamento Nr. 659/1999 16 straipsnis numato, jog to paties reglamento 14 straipsnio normos, reikalaujančios išieškoti neteisėtą pagalbą iš jos gavėjo, mutatis mutandis taikomos ir netinkamai panaudotos pagalbos atveju. Iš to matyti, kad, siekiant pašalinti netinkamai panaudota pagalba suteiktą konkurencinį pranašumą, ji turi būti išieškoma iš ja iš tiesų pasinaudojusios įmonės, kuri gali skirtis nuo pagalbą patvirtinančiame sprendime nurodyto pagalbos gavėjo.

(žr. 111–115, 125 punktus)

7.      Tam, kad būtų įvykdyti EB 253 straipsnyje numatyti reikalavimai, sprendime reikia atsižvelgti į nagrinėjamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai pateikti aktą priėmusios institucijos motyvus, kad suinteresuotieji asmenys žinotų priimto akto priežastis, o Bendrijos teismai galėtų atlikti kontrolę. Nors nereikalaujama motyvuojant nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, reikia vertinti atsižvelgiant ne tik į akto tekstą, bet ir į kontekstą bei visas tai sričiai taikomas teisės taisykles.

Todėl, nors Komisija, pagal Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, 10 straipsnio 3 dalį priėmusi įsakymą pateikti tam tikrą informaciją, pagal šio reglamento 13 straipsnio 1 dalį gali, „jeigu valstybė narė nevykdo įsakymo pateikti informaciją“, priimti sprendimą užbaigti tyrimo procesą, remdamasi turima informacija, ji neatleidžiama nuo pareigos paaiškinti, kodėl informacija, kurią valstybė narė pateikė pagal įsakymą pateikti tam tikrą informaciją, negalima pasinaudoti priimant galutinį sprendimą. Šios situacijos nereikia painioti su ta, kai, Komisijai pagal Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį priėmus įsakymą pateikti tam tikrą informaciją, valstybė narė nepateikia jokios informacijos. Šiuo atveju motyvuojant sprendimą pakanka nurodyti, kad valstybė narė neįvykdė šio įsakymo.

(žr. 138, 145 punktus)