TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2021 m. sausio 14 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis – Teisė į nuosavybę – Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę – Pamatinis sprendimas 2005/212/TVR – Nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimas – Direktyva 2014/42/ES – Nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymas ir konfiskavimas Europos Sąjungoje – Nacionalinės teisės nuostatos, numatančios turto, naudoto stambaus masto kontrabandai vykdyti, konfiskavimą valstybės naudai – Sąžiningam trečiajam asmeniui priklausantis turtas“
Byloje C‑393/19
dėl Apelativen sad – Plovdiv (Plovdivo apeliacinis teismas, Bulgarija) 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. gegužės 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš
OM,
dalyvaujant
Okrazhna prokuratura – Haskovo,
Apelativna prokuratura – Plovdiv,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai L. Bay Larsen, C. Toader, M. Safjan (pranešėjas) ir N. Jääskinen,
generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Okrazhna prokuratura – Haskovo, atstovaujamos V. Radeva‑Rancheva,
– Apelativna prokuratura – Plovdiv, atstovaujamos I. Perpelov,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Tassopoulou, S. Charitaki ir A. Magrippi,
– Europos Komisijos, atstovaujamos Y. Marinova ir R. Troosters,
susipažinęs su 2020 m. birželio 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 1 dalies ir 47 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant OM iškeltą baudžiamąją bylą dėl sąžiningam trečiajam asmeniui priklausančio turto, naudoto stambaus masto kontrabandai įvykdyti, konfiskavimo po OM nuteisimo už šį nusikaltimą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Pamatinis sprendimas 2005/212/TVR
3 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo (OL L 68, 2005, p. 49) 3 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Pagal Vienos veiksmų plano 50 dalies b punktą per penkerius metus po Amsterdamo sutarties įsigaliojimo nusikalstamu būdu įgytų lėšų areštą ir konfiskavimą reglamentuojančios nuostatos prireikus turi būti patobulintos ir suderintos, atsižvelgiant į bona fide trečiųjų šalių teises.“
4 Šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ trečioje ir ketvirtoje įtraukose nurodyta:
„Šiame pamatiniame sprendime:
<…>
– „nusikaltimo priemonės“ – bet koks turtas, visas arba iš dalies kuriuo nors būdu naudojamas arba planuojamas panaudoti nusikaltimo arba nusikaltimų padarymui,
– „konfiskacija“ – tai byloje dėl nusikaltimo arba nusikaltimų teismo numatyta turto galutinio atėmimo bausmė arba priemonė.“
5 Minėto pamatinio sprendimo 2 straipsnyje „Konfiskavimas“ numatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad galėtų konfiskuoti visas arba dalį nusikaltimo priemonių ir lėšų, įgytų iš nusikaltimų, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimu daugiau kaip vieneriems metams, arba turtą, kurio vertė atitinka tokias lėšas.
2. Mokesčių teisės pažeidimų atvejais valstybės narės gali naudoti kitas nei baudžiamąsias procedūras, skirtas iš pažeidėjo atimti nusikalstamu būdu įgytas lėšas.“
6 To paties pamatinio sprendimo 4 straipsnyje „Teisės gynimo priemonės“ nurodyta:
„Kiekviena Šalis [valstybė narė] imasi reikalingų priemonių užtikrinti, kad suinteresuotos šalys, kurioms taikomos 2 ir 3 straipsniuose numatytos priemonės, turėtų veiksmingas priemones apginti savo teises.“
Direktyva 2014/42/ES
7 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje (OL L 127, 2014, p. 39; klaidų ištaisymas OL L 138, 2014 p. 114) 9, 33 ir 41 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(9) šia direktyva siekiama iš dalies pakeisti ir praplėsti [2001 m. birželio 26 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2001/500/TVR dėl pinigų plovimo, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir konfiskavimo (OL L 182, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 158)] ir [Pamatinio sprendimo] 2005/212/TVR nuostatas. Valstybių narių, kurioms ši direktyva yra privaloma, atžvilgiu turėtų būti pakeistos tam tikros tų pamatinių sprendimų dalys;
<…>
(33) ši direktyva daro didelį poveikį asmenų teisėms – ne tik įtariamųjų ar kaltinamųjų, bet ir trečiųjų asmenų, kurie nėra persekiojami. Todėl būtina numatyti specialias garantijas ir teismines teisių gynimo priemones, kad įgyvendinant šią direktyvą būtų užtikrinamos jų pagrindinės teisės. Tai apima trečiųjų asmenų, kurie teigia esantys atitinkamo turto savininkai arba teigia turintys kitų nuosavybės teisių (daiktinių teisių, „ius in re“), pavyzdžiui, uzufrukto teisę, teisę būti išklausytiems. Apie nutarimą įšaldyti turtą atitinkamam asmeniui turėtų būti pranešta kuo greičiau po jo įvykdymo. Vis dėlto kompetentingos valdžios institucijos apie tokius nutarimus atitinkamam asmeniui gali pranešti ir vėliau, kai to reikia tyrimo tikslais;
<…>
(41) kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. palengvinti turto konfiskavimą baudžiamosiose bylose, valstybės narės negali deramai pasiekti, o jo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.“
8 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
3) nusikaltimo priemonės – bet koks turtas, kuris bet kokiu būdu visas arba iš dalies panaudotas arba kurį planuota panaudoti nusikalstamos veikos arba nusikalstamų veikų padarymui;
4) konfiskavimas – dėl nusikalstamos veikos teismo paskirtas galutinis turto paėmimas;
<…>“
9 Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:
„Ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atžvilgiu taikoma:
a) Konvencija dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų pareigūnais ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais, parengta vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsnio 2 dalies c punktu <…>;
b) 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2000/383/TVR dėl apsaugos nuo padirbinėjimo griežtinimo kriminalinėmis bausmėmis ir kitokiomis sankcijomis ryšium su euro įvedimu [(OL L 140, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 187)];
c) 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/413/TVR, skirtas kovai su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu [(OL L 149, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 123)];
d) 2001 m. birželio 26 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/500/TVR dėl pinigų plovimo, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir konfiskavimo [(OL L 182, 2001 7 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 158)];
e) 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2002/475/TVR dėl kovos su terorizmu [(OL L 164, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 18)];
f) 2003 m. liepos 22 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2003/568/TVR dėl kovos su korupcija privačiame sektoriuje [(OL L 192, 2003, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 182)];
g) 2004 m. spalio 25 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2004/757/TVR, nustatantis būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje [(OL L 335, 2004, p. 8)];
h) 2008 m. spalio 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu [(OL L 300, 2008, p. 42)];
i) 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičianti Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR [(OL L 101, 2011, p. 1)];
j) 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR [(OL L 335, 2011, p. 1)];
k) 2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/40/ES dėl atakų prieš informacines sistemas, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2005/222/TVR [(OL L 218, 2013, p. 8)],
taip pat kiti teisiniai dokumentai, jeigu tuose dokumentuose konkrečiai numatyta taikyti šią direktyvą jais suderintoms nusikalstamoms veikoms.“
10 Direktyvos 2014/42 12 straipsnio „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip 2016 m. spalio 4 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.“
11 Šios direktyvos 14 straipsnyje „Bendrųjų veiksmų 98/699/TVR ir tam tikrų pamatinių sprendimų 2001/500/TVR bei 2005/212/TVR nuostatų pakeitimas“ numatyta:
„1. [1998 m. gruodžio 3 d. Bendrieji veiksmai 98/699/TVR, Tarybos priimti remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu dėl pinigų plovimo, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir konfiskavimo (OL L 333, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 97)], Pamatinio sprendimo 2001/500/TVR 1 straipsnio a punktas ir 3 bei 4 straipsniai ir Pamatinio sprendimo 2005/212/TVR 1 straipsnio pirmos keturios įtraukos bei 3 straipsnis pakeičiami šia direktyva valstybėms narėms, kurioms ši direktyva yra privaloma, nedarant poveikio tų valstybių narių pareigoms, susijusioms su tų pamatinių sprendimų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais.
2. Valstybėms narėms, kurioms ši direktyva yra privaloma, nuorodos į 1 dalyje nurodytus Bendruosius veiksmus 98/699/TVR ir pamatinių sprendimų 2001/500/TVR ir 2005/212/TVR nuostatas laikomos nuorodomis į šią direktyvą.“
Bulgarijos teisė
12 Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas, toliau – NK) 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Bausmės:
<…>
3) turimo turto konfiskavimas;
<…>“
13 Iš NK 242 straipsnio 1 dalies matyti, kad už stambaus masto kontrabandą baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų ir bauda nuo 20 000 iki 100 000 Bulgarijos levų (BGN) (apytiksliai nuo 10 226 iki 51 130 EUR).
14 NK 242 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta:
„(7) <…> Kontrabandos dalykas, kad ir kas būtų jo savininkas, paimamas valstybės nuosavybėn, o jeigu jo nebėra arba jis perleistas, priteisiama jo vertę nacionalinėmis mažmeninėmis kainomis atitinkanti suma.
(8) <…> Transporto priemonė arba talpykla, kuria buvo gabenamos kontrabandinės prekės, paimama valstybės nuosavybėn, net jeigu ji nepriklauso nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, nebent jos vertė akivaizdžiai neatitinka nusikalstamos veikos sunkumo.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
15 Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms OM dirbo Turkijoje įsteigtoje transporto bendrovėje ir jai priklausančiu vilkiku su priekaba gabendavo krovinius tarptautiniais maršrutais.
16 2018 m. birželio 11 d. ruošdamasis reisui iš Stambulo (Turkija) į Delmenhorstą (Vokietija) OM priėmė nepažįstamo asmens pasiūlymą už atlygį neteisėtai nuvežti į Vokietiją 2 940 senovinių monetų.
17 2018 m. birželio 12 d. kirtęs Turkijos ir Bulgarijos sieną OM buvo atliktas muitinės patikrinimas, per kurį buvo aptiktos vilkike paslėptos monetos.
18 Monetos, kurių vertė, nustatyta atlikus archeologinę ir numizmatinę ekspertizę, yra 73 500 (BGN) (apie 37 600 EUR), vilkikas, priekaba, vilkiko užvedimo rakteliai ir registracijos pažymėjimas buvo paimti kaip įtariamo nusikaltimo daiktiniai įrodymai.
19 Vykstant ikiteisminiam tyrimui Turkijos bendrovės, kuri yra OM darbdavė, direktorius paprašė grąžinti vilkiką ir priekabą; jis teigė, kad bendrovė neturi jokio ryšio su nusikalstama veika ir kad nurodyto turto grąžinimas netrukdys atlikti tyrimo. Už tyrimą atsakingas prokuroras atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad pagal Bulgarijos teisę daiktiniai įrodymai saugomi iki baudžiamojo proceso pabaigos ir kad jų grąžinimas kliudytų tyrimui. Direktorius apskundė sprendimą atmesti prašymą Okrazhen sad Haskovo (Haskovo apygardos teismas, Bulgarija); šis jį patvirtino 2018 m. spalio 19 d. neskundžiama nutartimi.
20 2019 m. kovo 22 d. nuosprendžiu Okrazhen sad Haskovo (Chaskovo apygardos teismas) už stambaus masto kontrabandą skyrė OM trejų metų laisvės atėmimo bausmę ir 20 000 BGN (apie 10 200 EUR) baudą. Monetos ir vilkikas buvo paimti valstybės nuosavybėn atitinkamai pagal NK 242 straipsnio 7 ir 8 dalis. Tiesiogiai su nusikaltimo vykdymu nesusijusi priekaba buvo grąžinta OM įdarbinusiai bendrovei.
21 Nuosprendžio dalį dėl vilkiko paėmimo valstybės nuosavybėn OM apskundė Apelativen sad – Plovdiv (Plovdivo apeliacinis teismas, Bulgarija) ir teigė, kad toks paėmimas prieštarauja, be kita ko, SESV ir Chartijos nuostatoms.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad NK 242 straipsnio 8 dalyje numatytas transporto priemonės, naudotos kontrabandai gabenti, paėmimas valstybės nuosavybėn, žinoma, yra privalomas padarius kontrabandos nusikaltimą, tačiau tai nėra bausmė, kitaip nei nuteistojo turto konfiskavimas, numatytas NK 37 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
23 Vis dėlto šiam teismui kyla abejonių dėl NK 242 straipsnio 8 dalies, priimtos iki Bulgarijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą 2007 m. sausio 1 d., atitikties Sąjungos teisės nuostatoms, visų pirma Chartijos 17 straipsnio 1 daliai ir 47 straipsniui.
24 Konkrečiau kalbant, šis teismas mano, kad šioje nuostatoje numatytas paėmimas, įskaitant atvejį, kai transporto priemonė, kuria buvo gabenta kontrabanda, nepriklauso pažeidėjui, gali pažeisti pusiausvyrą tarp trečiojo asmens – turto savininko, kuris nedalyvavo darant nusikaltimą ir niekaip nėra su juo susijęs, interesų ir valstybės intereso paimti šį turtą dėl to, kad jis buvo naudojamas nusikaltimui padaryti.
25 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2015 m. spalio 13 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu Ünsped Paket Servisi SaN. V e TiC. A. Ș. prieš Bulgariją (CE:ECHR:2015:1013JUD000350308), kuriame šis teismas pripažino, kad Turkijoje įsteigtai bendrovei priklausančio sunkvežimio paėmimas valstybės nuosavybėn pagal NK 242 straipsnio 8 dalį prieštarauja 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsniui, kurio turinys tapatus Chartijos 17 straipsnio 1 daliai. Šis teismas pažymėjo, kad iš bendrovės sunkvežimio savininkės buvo atimta teisė kreiptis į teismą, nes pagal nacionalinio proceso taisykles jai nebuvo leista pateikti nuomonės, todėl nebuvo užtikrinta visų interesų pusiausvyra.
26 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Direktyvos 2014/42 33 konstatuojamąją dalį, atsižvelgiant į tai, kad ši direktyva daro didelį poveikį asmenų teisėms, būtina numatyti specialias garantijas ir teismines teisių gynimo priemones, kad būtų užtikrinamos šių asmenų – ne vien įtariamųjų ar kaltinamųjų, bet ir trečiųjų asmenų, kurie nėra persekiojami – pagrindinės teisės; tai apima trečiųjų asmenų, kurie teigia esantys atitinkamo turto savininkai, teisę būti išklausytiems.
27 Šiomis aplinkybėmis Apelativen sad Plovdiv (Plovdivo apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Chartijos] 17 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [NK] 242 straipsnio 8 dalis, pagal kurią valstybės naudai konfiskuojama transporto priemonė, naudota kontrabandai stambiu mastu vykdyti, priklausanti trečiajam asmeniui, kuris nei žinojo, nei turėjo ar galėjo žinoti, kad jo darbuotojas daro nusikalstamą veiką, yra neteisėta dėl to, kad ja pažeidžiama bendrųjų interesų ir poreikio apsaugoti teisę į nuosavybę pusiausvyra?
2. Ar [Chartijos] 47 straipsnis aiškintinas taip, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [NK] 242 straipsnio 8 dalis, pagal kurią galima konfiskuoti transporto priemonę, kuri priklauso asmeniui, nepadariusiam nusikalstamos veikos, tačiau šis asmuo kaip savininkas negali tiesiogiai kreiptis į teismą, kad išsakytų savo poziciją, yra neteisėta?“
Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos
28 Apelativna prokuratura – Plovdiv (Plovdivo apeliacinė prokuratūra, Bulgarija) ir Graikijos vyriausybė teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į prejudicinius klausimus, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Jos, be kita ko, tvirtina, kad nacionalinis teismas nesiremia jokia Sąjungos teisės nuostata, kuri leistų nustatyti pakankamą sąsają tarp pagrindinės bylos ir Sąjungos teisės.
29 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prejudiciniuose klausimuose aiškiai nurodomos tik Chartijos nuostatos, t. y. 17 straipsnis, susijęs su teise į nuosavybę, ir 47 straipsnis, susijęs su teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
30 Primintina, kad Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Delvigne, C‑650/13, EU:C:2015:648, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Chartijos 51 straipsnio 1 dalis patvirtina suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią Sąjungos teisinėje sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos esant visoms situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių situacijų ribų (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Delvigne, C‑650/13, EU:C:2015:648, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32 Taigi, jeigu teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti dėl jos sprendimo ir Chartijos nuostatos, kuriomis galbūt remiamasi, per se negali pagrįsti šios jurisdikcijos (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Delvigne, C‑650/13, EU:C:2015:648, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
33 Vadinasi, reikia nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija, kai trečiojo asmens turtas konfiskuojamas atitinkamos valstybės narės naudai dėl to, kad jis buvo naudojamas vykdant nusikalstamą veiką, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.
34 Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nurodo Direktyvą 2014/42, pagal kurią valstybėms narėms nustatomos pareigos, siekiant, kaip nurodyta jos 41 konstatuojamojoje dalyje, palengvinti turto konfiskavimą baudžiamosiose bylose.
35 Vis dėlto pagrindinėje byloje nagrinėjamo kontrabandos nusikaltimo nėra tarp tų, kuriems ši direktyva taikoma pagal jos 3 straipsnį, todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės procedūros dalykas nepatenka į materialinę šios direktyvos taikymo sritį.
36 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyva 2014/42 iš dalies pakeitė Pamatinį sprendimą 2005/212, kuris, kaip ir ši direktyva, reglamentuoja nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų konfiskavimą. Iš tiesų pagal nurodytos direktyvos 9 konstatuojamąją dalį ja siekiama iš dalies pakeisti ir išplėsti, be kita ko, šio pamatinio sprendimo nuostatas.
37 Konkrečiau kalbant, iš Direktyvos 2014/42 14 straipsnio 1 dalies matyti, kad ja valstybėms narėms, kurioms ši direktyva yra privaloma, buvo pakeistos tik Pamatinio sprendimo 2005/212 1 straipsnio pirmos keturios įtraukos bei 3 straipsnis, todėl šio pamatinio sprendimo 2, 4 ir 5 straipsniai liko galioti po nurodytos direktyvos priėmimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Agro In 2001, C‑234/18, EU:C:2020:221, 48 punktą).
38 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Pamatinio sprendimo 2005/212 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendresne nuostata, nei esanti Direktyvoje 2014/42: „Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad galėtų konfiskuoti visas arba dalį nusikaltimo priemonių ir lėšų, įgytų iš nusikaltimų, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimu daugiau kaip vien[iems] metams, arba turtą, kurio vertė atitinka tokias lėšas“.
39 Šiuo atveju už pagrindinėje byloje nagrinėjamą stambaus masto kontrabandos nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų su galimybe pagal NK 242 straipsnio 8 dalį valstybės nuosavybėn paimti kontrabandinėms prekėms gabenti naudotą transporto priemonę.
40 Darytina išvada, kad Pamatinio sprendimo 2005/212 nuostatos neabejotinai yra Sąjungos teisės nuostatos, į kurias Teisingumo Teismas turi atsižvelgti, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus, turint omenyje pagrindinės bylos dalyką ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją. Taigi pagrindinėje byloje susiklosčiusi teisinė situacija patenka į Sąjungos teisės, visų pirma į šio pamatinio sprendimo, taikymo sritį.
41 Be to, šio sprendimo 2 ir 4 straipsniuose atitinkamai įtvirtintos taisyklės dėl „nusikaltimo priemonių ir lėšų, įgytų iš nusikaltimų“, konfiskavimo ir asmenims, kuriems taikomas konfiskavimas, suteiktinų teisių gynimo priemonių. Darytina išvada, kad savo klausimais, susijusiais su sąžiningam trečiajam asmeniui priklausančio turto konfiskavimo teisėtumu ir trečiajam asmeniui, kuriam taikomas konfiskavimas, suteiktinomis teisių gynimo priemonėmis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų siekia šių Pamatinio sprendimo 2005/212 nuostatų išaiškinimo atsižvelgiant į Chartijos 17 ir 47 straipsnius.
42 Taigi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
Dėl pirmojo klausimo
43 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pamatinio sprendimo 2005/212 2 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias leidžiama konfiskuoti priemonę, naudotą stambaus masto kontrabandos nusikaltimui vykdyti, kai ši priemonė priklauso sąžiningam trečiajam asmeniui.
44 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad „konfiskavimo“ sąvoka apibrėžta Pamatinio sprendimo 2005/212 1 straipsnio ketvirtoje įtraukoje.
45 Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 37 punkto, šio 1 straipsnio ketvirta įtrauka buvo pakeista Direktyva 2014/42 valstybėms narėms, kurioms ši direktyva privaloma.
46 Kadangi nagrinėjamu atveju pagrindinės bylos aplinkybės susiklostė vėliau, nei suėjo Direktyvos 2014/42 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas jos perkėlimo terminas – 2016 m. spalio 4 d., tokioje byloje, kaip pagrindinė, siekiant apibrėžti sąvoką „konfiskavimas“, reikia remtis šia direktyva.
47 Šios direktyvos 2 straipsnio 4 punkte sąvoka „konfiskavimas“ apibrėžta kaip „dėl nusikalstamos veikos teismo paskirtas galutinis turto paėmimas“.
48 Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad šiuo tikslu nesvarbu, ar konfiskavimas pagal baudžiamąją teisę yra bausmė. Taigi priemonė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią paimamo turto galutinai netenkama ir kurią skiria teismas dėl padarytos nusikalstamos veikos, patenka į sąvoką „konfiskavimas“.
49 Pamatinio sprendimo 2005/212 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad galėtų konfiskuoti visas arba dalį nusikaltimo priemonių ir lėšų, įgytų iš nusikaltimų, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimu daugiau kaip vieniems metams, arba turtą, kurio vertė atitinka tokias lėšas.
50 Šiuo klausimu tiesa, kad šioje nuostatoje aiškiai nenurodytas asmuo, kurio turtui gali būti taikoma konfiskavimo priemonė. Joje nurodytos tik su nusikaltimu susijusios „priemonės“, nesvarbu, kas juos turi, ar yra jų savininkas.
51 Vis dėlto Pamatinio sprendimo 2005/212 2 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šio pamatinio sprendimo 3 konstatuojamąją dalį, iš kurios matyti, kad būtina atsižvelgti į sąžiningų trečiųjų asmenų teises. Darytina išvada, kad iš esmės šio pamatinio sprendimo nuostatos taip pat taikomos tretiesiems asmenims priklausančio turto konfiskavimui, kartu reikalaujant, be kita ko, kad jų teisės būtų saugomos, kai jie veikia sąžiningai.
52 Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į Chartijos 17 straipsnio 1 dalį, kurioje, be kita ko, numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti.
53 Žinoma, pagal šią nuostatą užtikrinama teisė į nuosavybę nėra absoliuti prerogatyva. Iš tiesų pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį gali būti nustatyti joje įtvirtintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimai su sąlyga, kad jie iš tikrųjų atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis pačią garantuojamos teisės esmę (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir Federconsumatori, C‑686/18, EU:C:2020:567, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
54 Nagrinėjamu atveju Plovdivo apeliacinė prokuratūra rašytinėse pastabose nurodė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiant bendrojo intereso tikslo norima užkirsti kelią neteisėtam prekių importui į šalį.
55 Vis dėlto atsižvelgiant į turto konfiskavimu sukeliamą reikšmingą asmenų teisių pažeidimą, nes galutinai netenkama nuosavybės teisės į turtą, reikia pažymėti, kad, kalbant apie sąžiningą trečiąjį asmenį, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo turtas buvo naudojamas nusikalstamai veikai padaryti, toks konfiskavimas siekiamo tikslo požiūriu yra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis pačią teisės į nuosavybę esmę.
56 Taigi reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės nuostatomis, kaip antai nagrinėjamomis pagrindinėje byloje, nesilaikoma Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje garantuojamos teisės į nuosavybę, nes jose numatyta, kad gali būti konfiskuotas sąžiningo trečiojo asmens turtas, naudotas stambaus masto kontrabandai vykdyti.
57 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pagal Pamatinio sprendimo 2005/212 2 straipsnio 1 dalį konfiskavimas negali apimti sąžiningo trečiųjų asmenų turto.
58 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Pamatinio sprendimo 2005/212 2 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias leidžiama konfiskuoti priemonę, naudotą stambaus masto kontrabandos nusikaltimui vykdyti, kai ši priemonė priklauso sąžiningam trečiajam asmeniui.
Dėl antrojo klausimo
59 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pamatinio sprendimo 2005/212 4 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias baudžiamajame procese leidžiama konfiskuoti nusikalstamos veikos nepadariusiam asmeniui priklausantį turtą, nesuteikiant šiam asmeniui veiksmingų teisių gynimo priemonių.
60 Pažymėtina, jog šio sprendimo 4 straipsnyje numatyta kiekvienos valstybės narės pareiga imtis reikalingų priemonių užtikrinti, kad asmenys, kuriems taikomos, be kita ko, šio pamatinio sprendimo 2 straipsnyje numatytos priemonės, turėtų veiksmingas priemones apginti savo teises.
61 Atsižvelgiant į tai, kad Pamatinio sprendimo 2005/212 4 straipsnio formuluotė yra bendro pobūdžio, veiksmingas teisių gynimo priemones valstybės narės turi užtikrinti ne tik asmenims, pripažintiems kaltais dėl nusikalstamos veikos, bet ir visiems kitiems asmenims, kuriems turi įtakos šio pamatinio sprendimo 2 straipsnyje numatytos priemonės, įskaitant trečiuosius asmenis.
62 Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir, be kita ko, į teisingą jo bylos nagrinėjimą.
63 Konkrečiai kalbant, teisė į veiksmingą gynybą reiškia, kad trečiasis asmuo, kurio turtui taikomas konfiskavimas, turi turėti galimybę ginčyti šios priemonės teisėtumą, kad susigrąžintų šį turtą, jeigu konfiskavimas nepagrįstas.
64 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pažymėjo, kad trečiasis asmuo, kurio turtui buvo pritaikytas konfiskavimas, pagal nacionalinės teisės aktus neturi galimybės tiesiogiai kreiptis į teismą, todėl negali tinkamai įgyvendinti savo teisių.
65 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokioje byloje, kaip pagrindinė, trečiasis asmuo, kurio turtas konfiskuojamas, netenka teisės į veiksmingą gynybą.
66 Be to, dėl šio sprendimo 63 punkte nurodyto motyvo šios išvados negali paneigti Plovdivo apeliacinės prokuratūros argumentas, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, Zakon za zadalzheniata i dogovorite (Įstatymas dėl prievolių ir sutarčių) leidžia konfiskuoto turto savininkui pareikšti nuteistajam atgręžtinį reikalavimą atlyginti dėl konfiskavimo patirtą žalą.
67 Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas iš esmės nusprendė, kad tuo atveju, kai konfiskavimą taiko valstybė ir nacionalinės teisės aktuose bei praktikoje nenumatyta savininko teisių gynimo procedūra, ši valstybė negali įvykdyti iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos jai kylančios pareigos įtvirtinti tokią procedūrą, siūlydama asmeniui, kuris nebuvo teisiamas už konfiskavimą lėmusią nusikalstamą veiką, mėginti susigrąžinti savo turtą iš trečiojo asmens (2015 m. spalio 13 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Ünsped Paket Servisi SaN. V e TiC. A. Ș. prieš Bulgariją, CE:ECHR:2015:1013JUD000350308, 32 punktas).
68 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Pamatinio sprendimo 2005/212 4 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias baudžiamajame procese leidžiama konfiskuoti nusikalstamos veikos nepadariusiam asmeniui priklausantį turtą, nesuteikiant šiam asmeniui veiksmingų teisių gynimo priemonių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo 2 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias leidžiama konfiskuoti priemonę, naudotą stambaus masto kontrabandos nusikaltimui vykdyti, kai ši priemonė priklauso sąžiningam trečiajam asmeniui.
2. Pamatinio sprendimo 2005/212 4 straipsnis, siejamas su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias baudžiamajame procese leidžiama konfiskuoti nusikalstamos veikos nepadariusiam asmeniui priklausantį turtą, nesuteikiant šiam asmeniui veiksmingų teisių gynimo priemonių.
Parašai.