BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) NUTARTIS
2013 m. gegužės 28 d.(*)
„Procedūra – Bylinėjimosi išlaidų nustatymas – Advokato honorarai – Advokato atstovavimas institucijai – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos“
Byloje T‑278/07 P‑DEP
Luigi Marcuccio, gyvenantis Trikazėje (Italija), atstovaujamas advokato G. Cipressa,
apeliantas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą J. Currall, C. Berardis‑Kayser ir G. Gattinara,
kitą proceso šalį,
dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas priėmus 2008 m. spalio 20 d. Pirmosios instancijos teismo [dabar – Bendrasis Teismas; toliau – Bendrasis Teismas] sprendimą Marcuccio prieš Komisiją (T‑278/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑59 ir II‑B‑1‑407),
BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai N. J. Forwood (pranešėjas), I. Pelikánová, A. Dittrich ir L. Truchot,
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Faktinės aplinkybės, procesas ir šalių reikalavimai
1 2007 m. liepos 18 d. Luigi Marcuccio pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnį pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti 2007 m. gegužės 11 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) nutartį Marcuccio prieš Komisiją (F‑2/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑137 ir II‑A‑1‑749) atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną L. Marcuccio ieškinį, kuriame šis prašė panaikinti Europos Bendrijų Komisijos sprendimą užbaigti procedūrą, susijusią su Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje numatytų išmokų suteikimu įvykus nelaimingam atsitikimui, per kurį nukentėjo apeliantas.
2 2008 m. spalio 20 d. Sprendimu Marcuccio prieš Komisiją (T‑278/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑59 ir II‑B‑1‑407) Bendrasis Teismas atmetė apeliacinį skundą ir nusprendė, kad L. Marcuccio padengia savo ir vykstant šiam apeliaciniam procesui Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3 2011 m. gegužės 3 d. rašte, adresuotame L. Marcuccio (o jo kopija – L. Marcuccio advokatui), Komisija, be kita ko, priminė, kad 2010 m. liepos 8 d. rašte jo advokatui buvo pateiktas devynių sprendimų ir nutarčių, tarp kurių – minėtas 2008 m. spalio 20 d. Sprendimas Marcuccio prieš Komisiją, pagal kurį iš L. Marcuccio priteistos bylinėjimosi išlaidos, sąrašas ir nurodytos išlaidų, kurias Komisija patyrė kiekvienoje iš bylų, sumos. Šioje byloje reikalaujama atlyginti 4 500 eurų sumą, kuri advokatui A. Dal Ferro buvo sumokėta pagal 2007 m. rugsėjo 25 d. sudarytą teisinės pagalbos sutartį. 2011 m. gegužės 5 d. rašte, adresuotame apeliantui (o jo kopija – apelianto advokatui), Komisija ištaisė rašybos klaidą, susijusią tik su reikalaujama iš apelianto bendra suma, atlygintina kaip bylinėjimosi išlaidos, patirtos 24 bylose, įskaitant šią bylą, nurodymu.
4 Kadangi bylos šalims nepavyko susitarti dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų, 2012 m. liepos 20 d. Komisija pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijoje šį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo, kuriame Bendrojo Teismo prašo nustatyti, kad byloje, kurioje priimtas minėtas 2008 m. spalio 20 d. Sprendimas Marcuccio prieš Komisiją, jai atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą sudaro 4 500 eurų, ir priteisti iš L. Marcuccio su šia bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūra susijusias bylinėjimosi išlaidas.
5 2012 m. rugpjūčio 21 d. pateiktose pastabose L. Marcuccio Bendrojo Teismo prašo nurodyti įteikti jam Komisijos pateiktą prašymą, išimti iš bylos medžiagos 7, 9 ir 10 priedus, prašymą nustatyti bylinėjimosi išlaidas atmesti kaip nepriimtiną, o nepatenkinus šių reikalavimų nurodyti, kad atlygintinas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 400 eurų ir priteisti iš Komisijos su šia procedūra susijusias bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas, kurias dėl šios procedūros nepagrįstai patirs Bendrasis Teismas.
6 Pagal Procedūros reglamento 14 straipsnį Bendrasis Teismas, apeliacinių skundų kolegijos siūlymu, nusprendė perduoti bylą išplėstinės sudėties kolegijai.
Dėl teisės
Dėl reikalavimo įteikti prašymą nustatyti bylinėjimosi išlaidas
7 Pirmiausia reikia atmesti L. Marcuccio teiginius, kad buvo pažeistas rungimosi principas, nes minėtas prašymas buvo įteiktas jo advokatui G. Cipressa, o ne jam pačiam. Šiuo atžvilgiu primintina, kad apeliaciniame skunde byloje, kurioje priimtas minėtas 2008 m. spalio 20 d. Sprendimas Marcuccio prieš Komisiją, L. Marcuccio pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį dokumentams įteikti nurodė advokato G. Cipressa adresą, todėl toje pačioje byloje pateiktas prašymas nustatyti bylinėjimosi išlaidas pagal minėto reglamento 100 straipsnį šiam advokatui įteiktas tinkamai. Taigi L. Marcuccio buvo suteikta teisė pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį pateikti savo pastabas; beje, šia teise jis pasinaudojo, todėl rungimosi principo visiškai laikytasi. Taigi jo pateiktą reikalavimą įteikti jam Komisijos prašymą reikia atmesti.
Dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas priimtinumo
8 Taip pat reikia atmesti L. Marcuccio argumentus, kuriais ginčijama, kad šis prašymas priimtinas. Jis remiasi tuo, kad negavo 2011 m. gegužės 3 ir 5 d. raštų (žr. šios nutarties 3 punktą), todėl negalima konstatuoti, kad šio prašymo pateikimo momentu egzistavo ginčas dėl atlygintinų išlaidų, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad nors Komisija pateikė įrodymą, jog išsiuntė tik 2011 m. gegužės 5 d. raštą, L. Marcuccio neginčija, kad advokatas G. Cipressa gavo 2010 m. liepos 8 d. raštą, kad jame nurodyta byla, su kuria susijęs šis prašymas, ar kad 4 500 eurų suma jame nurodyta kaip atlygintinos bylinėjimosi išlaidos ir neneigia to, kad jam nepavyko susitarti su Komisija dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumos. Be to, L. Marcuccio netvirtina, kad nurodė Komisijai, jog advokato G. Cipressa, kuris toliau jam atstovauja šioje byloje, įgaliojimai neapima ar nebeapima iš sprendimo, kuriuo iš L Marcuccio priteistos bylinėjimosi išlaidos, vykdymo kylančių pasekmių ar galimos bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūros, ar kad Komisijai šias aplinkybes nurodė advokatas G. Cipressa. Dėl argumento, kad gegužės 3 ir 5 d. raštuose nenurodytos pateisinančios aplinkybės, kurios leistų įvertinti Komisijos reikalavimų pagrįstumą, pakanka pažymėti, kad nė viena Procedūros reglamento nuostata bylos šalis neįpareigojama dokumentais pagrįsti savo reikalavimų, kai susisiekiama prieš pateikiant prašymą nustatyti bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atžvilgiu Bendrajame Teisme vykstant to paties reglamento 92 straipsnio 1 dalyje numatytai procedūrai laikytasi rungimosi principo. Todėl atsižvelgus į nagrinėjamo atvejo faktines aplinkybes laikytina, kad, pirma, L. Marcuccio buvo suteikta galimybė ginčyti vykdant minėtą 2008 m. spalio 10 d. Sprendimą Marcuccio prieš Komisiją Komisijos reikalaujamą atlyginti sumą ir, antra, L. Marcuccio šią sumą ginčijo, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį.
9 Be to, trumpesnis nei dvejų metų laikotarpis, praėjęs nuo minėto 2008 m. spalio 20 d. Sprendimo Marcuccio prieš Komisiją paskelbimo ir 2010 m. liepos 8 d. rašto išsiuntimo, nėra neprotingas, nes tinkamų veiksmų ėmimasis po to, kai buvo iškelta grupė bylų, kuriose spręstas ginčas tarp jos ir apelianto, pateisina Komisijos reikalavimų, kurie susiję su keliomis iki šiol išnagrinėtomis bylomis, pranešimą apeliantui. Kaip matyti iš 2011 m. gegužės 3 d. rašto, kurio turinio teisingumo L. Marcuccio neginčija, 2010 m. liepos 8 d. rašte buvo nurodyti reikalavimai padengti bylinėjimosi išlaidas devyniose bylose, iš kurių paskutinė baigta nagrinėti 2010 m. kovo 23 d. Šiomis aplinkybėmis L. Marcuccio bet kuriuo atveju neturi pagrindo manyti, kad Komisija atsisakė savo teisės susigrąžinti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl reikia atmesti L. Marcuccio argumentus, kad Komisijos prašymas pateiktas nesilaikant protingo termino. Taigi, bylos šalims nesusitarus dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumos, Komisijos prašymą reikia pripažinti priimtinu ir nustatyti bylinėjimosi išlaidų, kurios atlygintinos Komisijai byloje, kurioje priimtas minėtas 2008 m. spalio 20 d. Sprendimas Marcuccio prieš Komisiją, sumą.
Dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas pagrįstumo
Dėl Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlygintino pobūdžio
10 Pagal Procedūros reglamento 91 straipsnio b punktą atlygintinomis laikomos būtinosios išlaidos, kurias dėl proceso patyrė šalys, pirmiausia kelionės bei gyvenimo išlaidos ir atstovų, patarėjų arba advokatų atlyginimas.
11 Iš šios nuostatos matyti, kad atlygintinos tik tos bylinėjimosi išlaidos, kurios, pirma, patiriamos dėl proceso Bendrajame Teisme, ir, antra, buvo dėl jo būtinos (2012 m. kovo 23 d. Bendrojo Teismo nutarties Kerstens prieš Komisiją, T‑498/09 P‑DEP, 13 punktas).
12 Be to, kadangi nėra išlaidų dydį nustatančių Sąjungos teisės nuostatų, Bendrasis Teismas turi savo nuožiūra įvertinti bylos duomenis, atsižvelgdamas į jos dalyką ir pobūdį, svarbą Sąjungos teisės atžvilgiu, taip pat su byla susijusius sunkumus, byloje dalyvavusių atstovų arba patarėjų su teismo procesu susijusio darbo apimtį ir šalių ekonominius interesus byloje (minėtos Nutarties Kerstens prieš Komisiją 14 punktas).
13 Nustatydamas atlygintinas bylinėjimosi išlaidas Bendrasis Teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes iki nutarties, kuria nustatomos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant su bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūra susijusias būtinąsias išlaidas, paskelbimo momento (minėtos Nutarties Kerstens prieš Komisiją 15 punktas).
14 Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmos pastraipos, kuri Bendrajame Teisme taikoma pagal minėto 53 straipsnio pirmą pastraipą, Sąjungos institucijos gali pasinaudoti advokato pagalba. Jam mokamą atlygį apima dėl proceso patirtų būtinųjų išlaidų sąvoka (minėtos Nutarties Kerstens prieš Komisiją 20 punktas) ir institucija neprivalo įrodyti, kad tokia pagalba buvo objektyviai pagrįsta (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo nutarties Komisija prieš Kallianos, C‑323/06 P‑DEP, 10 ir 11 punktus). Nors aplinkybė, kad Komisija pasinaudojo dviejų savo darbuotojų ir iš išorės pasamdyto advokato pagalba neturi įtakos galimam tokių bylinėjimosi išlaidų atlygintinam pobūdžiui (iš principo tokios bylinėjimosi išlaidos nėra nedengtinos), tai gali turėti įtakos nustatant in fine grąžintinų dėl proceso patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą (minėtos Nutarties Kerstens prieš Komisiją 21 punktas). Taigi vienodo požiūrio į ieškovus principas nepažeidžiamas, kai institucija, kuri yra atsakovė, nusprendžia tam tikrose bylose pasinaudoti advokato paslaugomis, nors kitose bylose jai atstovauja jos pačios darbuotojai.
15 Bet koks kitas vertinimas, pagal kurį norėdama pasinaudoti teise reikalauti padengti advokatui sumokėtų honorarų dalį ar visą jų sumą institucija turi įrodyti, kad egzistuoja „objektyvi“ būtinybė pasinaudoti jo paslaugomis, iš tikrųjų reikštų, kad netiesiogiai ribojama Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinta laisvė, todėl Sąjungos teismas turėtų institucijų ir organų, atsakingų už jų tarnybų organizaciją, vertinimą pakeisti savuoju. Tačiau tokia užduotis nesuderinama nei su Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirma pastraipa, nei su Sąjungos institucijoms ir organams suteikta teise organizuoti savo vidaus veiklą, susijusią su bylų vedimu Sąjungos teismuose. Atvirkščiai, atsižvelgimas į vieno ar kelių darbuotojų dalyvavimą kartu su atitinkamu advokatu suderinamas su vykstant bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrai pagal Procedūros reglamento 91 straipsnio b punktą Sąjungos teismui suteikta vertinimo laisve (žr. šios nutarties 10–12 punktus).
Dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumos
16 Tam, kad pagal šios nutarties 12 punkte nurodytus kriterijus būtų galima įvertinti dėl proceso faktiškai patirtų bylinėjimosi išlaidų būtinumą, prašymą pateikęs asmuo privalo nurodyti tikslius duomenis (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo nutarties DAI prieš ARAP ir kt., C‑321/99 P‑DEP, neskelbiamos Rinkinyje, 23 punktą ir 2010 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo nutarties Tetra Laval prieš Komisiją, C‑12/03 P‑DEP ir C‑13/03 P‑DEP, neskelbiamos Rinkinyje, 65 punktą). Nors tokios informacijos nepateikimas nekliudo Bendrajam Teismui atliekant teisingą vertinimą nustatyti atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, vis dėlto tokiu atveju šis teismas privalo griežtai vertinti prašymą pateikusio asmens reikalavimus (žr. 2011 m. spalio 24 d. Bendrojo Teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑176/04 DEP II, neskelbiamos Rinkinyje, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
17 Nagrinėjamu atveju pirmiausia kalbant apie Komisijai galėjusio tekti su teismo procesu susijusio darbo apimtį pažymėtina, kad reikia atsižvelgti į tai, jog apeliaciniame skunde L. Marcuccio nurodė šešis pagrindus, susijusius, pirma, su faktinių aplinkybių iškraipymu ir klaidingu jų nurodymu, antra, absoliučia motyvavimo stoka, trečia, netinkamu asmens nenaudai priimto teisės akto sąvokos taikymu, ketvirta, sprendimo esminiu bylos klausimu nepriėmimu bei clare loqui pareigos neįvykdymu, penkta, priežodžio „ei incumbit probatio qui dicit et non qui negat“ nesilaikymu ir, šešta, neigiamai procesą Tarnautojų teisme paveikusiais procesiniais trūkumais. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, atsižvelgiant į bylos ypatybes, darbo apimtis galėjo būti didesnė, nei tikėtasi.
18 Antra, kalbant apie bylos dalyką, pobūdį ir ekonominį suinteresuotumą pabrėžtina, kad minėti apeliacinio skundo pagrindai buvo nukreipti prieš Tarnautojų teismo nutartį atmesti kaip nepriimtiną prašymą panaikinti tariamą Komisijos sprendimą užbaigti procedūrą, susijusią su Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje numatytų išmokų suteikimu. Jais ginčytas Tarnautojų teismo atliktas vertinimas ir tai daryta remiantis įvairiais aspektais, dėl kurių Komisija turėjo pateikti savo nuomonę ir ji tai padarė atsiliepime į apeliacinį skundą.
19 Trečia, kalbant apie bylos svarbą Sąjungos teisės atžvilgiu ir su byla susijusius sunkumus pažymėtina, kad iš nurodytų kriterijų matyti, jog svarba ir sunkumai nebuvo labai dideli.
20 Nagrinėjamu atveju Komisija reikalauja sumokėti 4 500 eurų sumą, kuri atitinka su iš išorės pasamdytu advokatu suderėtą fiksuotą sumą. Pirmiausia primintina, kad Sąjungos teismas įgaliotas nustatyti ne honorarus, kuriuos bylos šalys turi sumokėti savo pačių advokatams, bet tokį atlygį padengiančią didžiausią sumą, kurios galima reikalauti iš bylinėjimosi išlaidas įpareigotos padengti bylos šalies (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo nutarties C.A.S. prieš Komisiją, C‑204/07 P‑DEP, neskelbiamos Rinkinyje, 13 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; žr. 2008 m. vasario 13 d. Bendrojo Teismo nutarties Verizon Business Global prieš Komisiją, T‑310/00 DEP, neskelbiamos Rinkinyje, 29 punktą ir 2011 m. kovo 31 d. Bendrojo Teismo nutarties Tetra Laval prieš Komisiją, T‑5/02 DEP ir T‑80/02 DEP, neskelbiamos Rinkinyje, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Be to, fiksuotas atlygio pobūdis neturi reikšmės Bendrajam Teismui vertinant atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį, nes teismas remiasi jo praktikoje nusistovėjusiais kriterijais ir tiksliais duomenimis, kuriuos jam turi pateikti bylos šalys. Kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte, nors tokios informacijos nepateikimas nekliudo Bendrajam Teismui atliekant teisingą vertinimą nustatyti atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, vis dėlto tokiu atveju minėtas teismas privalo griežtai vertinti prašymą pateikusio asmens reikalavimus.
21 Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, kad jos iš išorės pasamdytas advokatas ex post įvertino, kad iš viso jam prireikė 17 darbo valandų, ir kiekviena iš jų įvertinta 250 eurų. Šios valandos pirmiausia buvo skirtos išanalizuoti skundžiamą nutartį ir apeliacinį skundą, atlikti teismo praktikos paiešką ir parengti atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat susisiekti su Komisijos darbuotojais siekiant užbaigti rengti bylos medžiagą. Ji taip pat nurodo, jog iš išorės pasamdyto advokato vertinimu, su aptariama byla susijusios administracinės išlaidos sudaro 250 eurų.
22 Išanalizavus kriterijus, kurie svarbūs nustatant atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, matyti, kad Komisijos pasamdytas advokatas iš išorės darbui skyrė tinkamą valandų skaičių, o jo nurodytas valandinis tarifas taip pat pagrįstas. Dėl advokato išlaidų reikia konstatuoti, kad nepateiktas joks dokumentas, kuris įrodytų, jog advokatas patyrė tokias nurodytas administracines išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad užuominomis nurodyta šių išlaidų suma ir įvertinta jų suma neatitiko, buvo labai svarbu tokį įrodymą pateikti. Todėl remiantis šios nutarties 20 punkte nurodyta teismo praktika teisinga nurodyti, kad atlygintinos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 4 300 eurų; tokia suma nustatyta atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes iki šios nutarties priėmimo datos.
23 Kadangi ši išvada negrindžiama prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas 7, 9 ir 10 priedais, nėra reikalo patenkinti L. Marcuccio prašymo išimti šiuos priedus iš bylos medžiagos. Dėl Komisijos veiksmų šioje procedūroje Bendrasis Teismas nepatyrė išlaidų, kurių būtų galėjęs išvengti, todėl nėra reikalo nagrinėti L. Marcuccio prašymo priteisti iš Komisijos atlyginti Bendrajam Teismui dėl to susidariusią sumą.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija)
nutaria:
Nustatyti, kad bendrą bylinėjimosi išlaidų sumą, kurią L. Marcuccio privalo atlyginti Europos Komisijai, sudaro 4 300 eurų.
Priimta 2013 m. gegužės 28 d. Liuksemburge.