TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) NUTARTIS
2023 m. gruodžio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Direktyva 2011/7/ES – Kova su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius – 2 straipsnio 1 punktas – Sąvoka „komerciniai sandoriai“ – 3 straipsnio 1 dalies a punktas – Teisė į delspinigius už pavėluotą mokėjimą – Įmonių sudaryta draudimo sutartis“
Byloje C‑303/23
dėl Sąd Rejonowy dla Wrocławia-Fabrycznej we Wrocławiu (Vroclavo Fabryčnos apylinkės teismas, Vroclavas, Lenkija) 2023 m. balandžio 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2023 m. gegužės 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Powszechny Zakład Ubezpieczeń S.A.
prieš
Volvia sp. z o.o.
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas N. Piçarra (pranešėjas), teisėjai N. Jääskinen ir M. Gavalec,
generalinis advokatas A. Rantos,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į išklausius generalinį advokatą priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,
priima šią
Nutartį
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1), 2 straipsnio 1 punkto ir 3 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Powszechny Zakład Ubezpieczeń S.A. (toliau – PZU) ir Volvia sp. z o.o. ginčą dėl pastarosios privalomų mokėti delspinigių už pavėluotas draudimo įmokas, mokėtinas pagal dvi motorinių transporto priemonių draudimo sutartis, ir dėl fiksuoto dydžio kompensacijos PZU išieškojimo išlaidoms padengti.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2011/7 3, 8, 9 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(3) Pagal ekonominės veiklos vykdytojų sudarytus komercinius sandorius ar jų su viešosios valdžios institucijomis sudarytus komercinius sandorius daug mokėjimų vykdomi vėliau, nei nustatyta sutartyje ar bendrosiose komercinėse sąlygose. Nors prekės jau būna pristatytos arba paslaugos suteiktos, daugeliu atvejų atitinkamos sąskaitos faktūros apmokamos daug vėliau nei nustatytas terminas. Toks pavėluotas mokėjimas turi neigiamą poveikį likvidumui ir apsunkina finansinį įmonių valdymą. Be to, daromas neigiamas poveikis įmonių konkurencingumui bei pelningumui, nes dėl pavėluoto mokėjimo kreditoriui gali tekti ieškoti išorinio finansavimo <…>
<…>
(8) Ši direktyva turėtų būti taikoma tik mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius. Šia direktyva neturėtų būti reglamentuojami sandoriai su vartotojais, su kitais mokėjimais susiję delspinigiai, pavyzdžiui, mokėjimai pagal čekių ir vekselių įstatymus arba mokėjimai, atlikti kompensuojant padarytą žalą, įskaitant išmokas, gaunamas iš draudimo bendrovių. Be to, valstybės narės turėtų turėti galimybę netaikyti šios direktyvos nuostatų skoloms, kurioms taikoma bankroto procedūra, įskaitant skolos restruktūrizavimo procedūrą.
(9) Ši direktyva turėtų reglamentuoti visus komercinius sandorius, neatsižvelgiant į tai, ar jie vykdomi tarp privačių ar valstybės įmonių, ar tarp įmonių ir viešosios valdžios institucijų <…>
<…>
(17) Teisės į delspinigius už pavėluotą mokėjimą požiūriu turėtų būti laikoma, kad skolininko mokėjimas yra pavėluotas, jei kreditorius nustatytą datą nedisponuoja jam skolinga suma, su sąlyga, kad kreditorius įvykdė savo teisines ir sutartines pareigas.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
1. Šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma [mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ)], konkurencingumą.
2. Ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
1. komerciniai sandoriai – įmonių sandoriai arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės arba suteiktos paslaugos;
<…>
3. įmonė – organizacija, išskyrus viešosios valdžios instituciją, vykdanti savo nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą, net jeigu tą veiklą vykdo vienas asmuo;
4. pavėluotas mokėjimas – mokėjimas, neatliktas per sutartyje arba teisės aktuose numatytą mokėjimo laikotarpį, kai įvykdomi 3 straipsnio 1 dalyje <…> nustatyti reikalavimai;
5. delspinigiai už pavėluotą mokėjimą – teisės aktuose numatyti delspinigiai už pavėluotą mokėjimą arba delspinigiai, nustatyti įmonių susitarimu, kuriam taikomas 7 straipsnis;
<…>“
6 Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Įmonių sandoriai“ 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad įmonėms sudarant komercinius sandorius kreditorius turėtų teisę į delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo, kai įvykdomi šie reikalavimai:
a) kreditorius įvykdė savo sutartines ir teisines pareigas; ir
b) kreditorius laiku negavo jam priklausančios sumos, išskyrus atvejį, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą.“
Lenkijos teisė
Įstatymas dėl kovos su pernelyg ilgai užlaikomais mokėjimais pagal komercinius sandorius
7 2013 m. kovo 8 d. Ustawa o przeciwdziałaniu nadmiernym opóźnieniom w transakcjach handlowych (Įstatymas dėl kovos su pernelyg ilgai užlaikomais mokėjimais pagal komercinius sandorius; Dz. U. 2013, 403 pozicija) 4 straipsnio 1 punkte „komercinis sandoris“ apibrėžtas kaip „sutartis dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo už atlygį, jei 2 straipsnyje nurodytos šalys tokią sutartį sudaro vykdydamos savo veiklą“, o 1a punkte „piniginis atlygis“ apibrėžiamas kaip „atlygis už prekės tiekimą ar paslaugos teikimą pagal komercinį sandorį“.
8 Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Išskyrus sandorius, kai skolininkas yra valstybės institucija, komercinius sandorius sudarę kreditoriai turi teisę be atskiro raginimo sumokėti ir, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria dėl didesnės delspinigių normos, gauti teisės aktuose nustatytus delspinigius už pavėluotą mokėjimą už laikotarpį nuo mokėjimo termino pabaigos iki mokėjimo atlikimo dienos, jei įvykdomi visi šie reikalavimai:
1) kreditorius įvykdė savo pareigas;
2) kreditorius negavo mokėjimo per sutartyje nustatytą terminą.“
Civilinio kodekso įstatymas
9 Pagal 1964 m. balandžio 23 d. Ustawa – Kodeks cywilny (Civilinio kodekso įstatymas) (Dz. U. 1964, Nr. 16, 93 pozicija) 487 straipsnio 2 dalį „sutartis yra dvišalė, kai abi šalys įsipareigoja taip, kad viena šalis paslaugą teikia mainais už kitos šalies paslaugą“.
10 Civilinio kodekso įstatymo 805 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:
„1. Pagal draudimo sutartį draudikas įsipareigoja savo įmonės veiklos srityje suteikti atitinkamą draudimo paslaugą įvykus sutartyje numatytam įvykiui, o draudėjas – sumokėti draudimo įmoką.
2. Draudiko paslaugą, be kita ko, sudaro:
1) turto draudimo atveju – atitinkamos kompensacijos už žalą, patirtą dėl minėtoje sutartyje numatyto įvykio, sumokėjimas;
2) asmeninio draudimo atveju – mokant sutartą pinigų sumą, pensiją ar kitą išmoką toje pačioje sutartyje numatyto apdraustojo gyvybės įvykio atveju.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
11 Pagal Lenkijos teisę įsteigta automobilių nuomos bendrovė Volvia su draudimo bendrove PZU sudarė dvi motorinių transporto priemonių draudimo sutartis. Pirmoji sutartis susijusi su privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir papildomu draudimu, susijusiu su pagalba kelyje ir šios pagalbos išlaidų apmokėjimu. Antroji sutartis apima kitą savanoriškojo draudimo rūšį, t. y. vadinamąjį „autocasco“ draudimą, apimantį atitinkamos transporto priemonės praradimą, sunaikinimą ir sugadinimą.
12 PZU kreipėsi į Sąd Rejonowy dla Wrocławia-Fabrycznej we Wrocławiu (Vroclavo Fabryčnos apylinkės teismas, Vroclavas, Lenkija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama įpareigoti Volvia sumokėti jai 7 619,89 Lenkijos zlotų (apie 1 700 EUR) draudimo įmokas su delspinigiais pagal ankstesniame punkte nurodytas dvi draudimo sutartis ir fiksuoto dydžio kompensaciją už patirtas išieškojimo išlaidas.
13 Volvia pateikė prieštaravimą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išduoto mokėjimo įsakymo. Šis įsakymas nustojo galioti ir byla buvo grąžinta šiam teismui nagrinėti įprasta tvarka.
14 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar įmonių sudaryta draudimo sutartis gali būti laikoma „komerciniu sandoriu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą, ir ar dėl to tokia sutartis patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį. Šiuo klausimu jis pabrėžia, kad klausimas dėl draudimo sutarties pobūdžio, konkrečiau kalbant, ar draudėjo mokama įmoka yra atlygis už draudiko suteiktą paslaugą, padalija Lenkijos teismų praktiką ir doktriną.
15 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, draudimo sutartis nėra dvišalė sutartis, nes draudėjo mokama įmoka nėra atlygis už draudiko suteiktą paslaugą išmokant kompensaciją už žalą, atsiradusią dėl draudžiamojo įvykio, kurį apima ši sutartis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad būtina įsitikinti, jog toks Lenkijos teisės aiškinimas, kurį pateikė Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija), neprieštarauja Direktyvai 2011/7, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, be kita ko, 2020 m. liepos 9 d. Sprendime RL (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu) (C‑199/19, EU:C:2020:548).
16 Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Wrocławia-Fabrycznej we Wrocławiu (Vroclavo Fabryčnos apylinkės teismas, Vroclavas, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos [2011/7] 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad draudimo sutartis, pagal kurią draudikas įsipareigoja įvykus sutartyje numatytam įvykiui suteikti įmonei atitinkamą paslaugą, yra komercinis sandoris, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl tokia sutartis patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį?
Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
2. Ar Direktyvos [2011/7] 3 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal draudimo sutartį draudikas įvykdo sutartines ir teisines pareigas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, vien dėl to, kad suteikia draudimo apsaugą?“
Dėl prejudicinių klausimų
17 Remiantis Procedūros reglamento 99 straipsniu, jeigu atsakymą į pateiktą prejudicinį klausimą galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.
18 Šią nuostatą reikia taikyti šiai bylai.
Dėl pirmojo klausimo
19 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „komerciniai sandoriai“ apima draudimo sutartį, pagal kurią draudikas įsipareigoja įmonei suteikti konkrečią paslaugą įvykus šioje sutartyje numatytam įvykiui, o ši įmonė įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmoką.
20 Pirmiausia reikia priminti, kad sąvoka „komerciniai sandoriai“ Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte apibrėžta kaip „įmonių sandoriai arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės arba suteiktos paslaugos“. Ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 8 ir 9 konstatuojamąsias dalis ir kartu su jos 1 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią ji taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.
21 Iš šių nuostatų matyti, kad Direktyva 2011/7 taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius, įskaitant privačių įmonių tarpusavio sandorius, išskyrus, be kita ko, sandorius su vartotojais. Todėl šios direktyvos taikymo sritis apibrėžta plačiai (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo KROL, C‑722/18, EU:C:2019:1028, 31 ir 32 punktus).
22 Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte nustatytos dvi sąlygos, kad sandoris patektų į sąvoką „komerciniai sandoriai“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą. Pirma, jis turi būti vykdomas tarp įmonių arba tarp įmonių ir viešosios valdžios institucijų ir, antra, turi būti tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos už atlygį.
23 Dėl pirmosios sąlygos pagrindinėje byloje neginčijama, kad Volvia ir PZU yra „įmonės“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 punktą, kuriame ši sąvoka apibrėžiama kaip „organizacija, išskyrus viešosios valdžios instituciją, vykdanti savo nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą, net jeigu tą veiklą vykdo vienas asmuo“.
24 Dėl Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte nurodytos antrosios sąlygos Teisingumo Teismas 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu) (C‑199/19, EU:C:2020:548) 27 punkte nusprendė, kad šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „prekių tiekimas“ ir „paslaugų teikimas“ yra autonomiškos Sąjungos teisės sąvokos, kurių apimtis turi būti nustatoma pagal valstybių narių teisėje žinomas sąvokas arba nacionalinių lygių atliekamą kvalifikavimą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad SESV 57 straipsnyje sąvoka „paslaugos“ apibrėžiama taip plačiai, jog į šią sąvoka patenka bet kokia paslauga, kuri paprastai teikiama už užmokestį ir kurios neapima kitos pagrindinės laisvės, taip užtikrinant, kad jokia ekonominė veikla neliktų už pagrindinių laisvių taikymo srities ribų (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu), C‑199/19, EU:C:2020:548, 30–32 punktai).
25 Teisingumo Teismas taip pat atsižvelgė į Direktyvos 2011/7 tikslą, kuris, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 3 konstatuojamąja dalimi, yra kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių konkurencingumą, nes šie pavėluoti mokėjimai daro neigiamą poveikį šių įmonių likvidumui, apsunkina jų finansinį valdymą, taip pat kenkia šių įmonių pelningumui, nes dėl šių pavėluotų mokėjimų jos turi gauti išorinį finansavimą (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu) (C‑199/19, EU:C:2020:548), 35 punktas).
26 Taigi draudimo sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią draudikas įsipareigoja kitai šaliai suteikti konkrečią paslaugą įvykus šioje sutartyje numatytam įvykiui ir ši kita šalis įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmokas, yra komercinis sandoris, lemiantis paslaugų teikimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą, su sąlyga, kad šis sandoris sudaromas tarp įmonių arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų. Iš tiesų komercinės veiklos subjekto, kaip antai draudimo bendrovės, vykdoma draudimo veikla yra ekonominė veikla, t. y. veikla, kurią vykdant konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos (2017 m. birželio 27 d. Sprendimo Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C‑74/16, EU:C:2017:496, 45 punktas). Taigi, jeigu atlyginama, draudimo veikla reiškia „paslaugą“, kaip tai suprantama pagal SESV 57 straipsnį, ji reiškia ir „paslaugų teikimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą.
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės iš esmės susijusios su tuo, ar dėl draudimo sutarties šalims atsiranda abipusių pareigų, konkrečiau kalbant, ar draudiko prievolė atlyginti žalą draudėjui įvykus nelaimingam atsitikimui gali būti laikoma suteikta už draudimo įmoką kaip atlygis pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą. Šis teismas pažymi, kad pagal Lenkijos teismų praktiką ir doktriną, kuria jis ketina vadovautis, draudimo sutartis nėra dvišalė sutartis, pagal kurią paslaugos teikiamos kaip atlygis už draudėjo mokamą įmoką.
28 Vis dėlto, atsižvelgiant į sąvoką „komerciniai sandoriai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą ir kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, draudėjo pareiga mokėti draudimo įmoką ekonominiu požiūriu pateisinama tik žalos atlyginimo, kurį jis iš draudiko gauna kaip atlygį įvykus draudiminiam įvykiui, garantija. Šiomis aplinkybėmis, net jei žalos atlyginimas nėra nei tiesioginis, nei aiškus, atsižvelgiant į šio įvykio riziką, draudėjo mokama draudimo įmoka yra „ekonominis atlygis“ už draudiko suteiktą paslaugą, kuria užtikrinama kompensacija draudėjui draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu įvykus draudiminiam įvykiui (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 27 d. Sprendimo Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C‑74/16, EU:C:2017:496, 47 punktą).
29 Tokio aiškinimo negali paneigti Direktyvos 2011/7 8 konstatuojamoji dalis, pagal kurią į jos taikymo sritį nepatenka mokėjimai, atlikti kompensuojant padarytą žalą, įskaitant išmokas, gaunamas iš draudimo bendrovių, tačiau nenurodomos draudimo sutartys (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu), C‑199/19, EU:C:2020:548, 36 ir 40 punktus). Tad šios sutartys patenka į šios direktyvos taikymo sritį.
30 Galiausiai 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendime Česká pojišťovna (C‑287/17, EU:C:2018:707) Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl prašymo atlyginti išieškojimo išlaidas, patirtas pavėluotai sumokėjus draudimo įmokas, mokėtinas pagal dviejų įmonių sudarytą draudimo sutartį, atsakydamas į pateiktus klausimus netiesiogiai patvirtino, kad dviejų įmonių sudarytos draudimo sutartys yra „komercinis sandoris“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą, todėl šios sutartys patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.
31 Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „komerciniai sandoriai“ apima draudimo sutartį, pagal kurią draudikas įsipareigoja įmonei suteikti konkrečią paslaugą įvykus šioje sutartyje numatytam įvykiui, o ši įmonė įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmoką.
Dėl antrojo klausimo
32 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal draudimo sutartį draudikas įvykdo savo sutartines ir teisines pareigas tik su sąlyga, kad kitai šaliai suteikia draudimo apsaugą, neatsižvelgiant į tai, ar jai bus sumokėta kompensacija įvykus šioje sutartyje numatytam įvykiui.
33 Pagal Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su jos 17 konstatuojamąja dalimi, sudarant įmonių komercinius sandorius kreditorius turi turėti teisę į delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo, jeigu jis „įvykdė savo sutartines ir teisines pareigas“.
34 Tiek iš Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės, tiek iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad vien draudimo apsaugos buvimo pakanka, kad draudiko sutartinės ir teisinės pareigos būtų laikomos įvykdytomis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
35 Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal draudimo sutartį draudikas įvykdo savo sutartines ir teisines pareigas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tik su sąlyga, kad kitai šaliai suteikia draudimo apsaugą, neatsižvelgiant į tai, ar jai bus sumokėta kompensacija įvykus šioje sutartyje numatytam įvykiui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:
1. 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 2 straipsnio 1 punktas
turi būti aiškinamas taip:
sąvoka „komerciniai sandoriai“ apima draudimo sutartį, pagal kurią draudikas įsipareigoja įmonei suteikti konkrečią paslaugą įvykus šioje sutartyje numatytam įvykiui, o ši įmonė įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmoką.
2. Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalies a punktas
turi būti aiškinamas taip:
pagal draudimo sutartį draudikas įvykdo savo sutartines ir teisines pareigas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tik su sąlyga, kad kitai šaliai suteikia draudimo apsaugą, neatsižvelgiant į tai, ar jai bus sumokėta kompensacija įvykus šioje sutartyje numatytam įvykiui.
Parašai.