BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. birželio 16 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Pažeidimo trukmė – „Susitarimo“ ir „suderintų veiksmų“ sąvokos – Galimybė susipažinti su byla – Baudos – Pranešimas dėl bendradarbiavimo – Vienodas požiūris – Teisėti lūkesčiai – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑186/06

Solvay SA, įsteigta Briuselyje (Belgija), iš pradžių atstovaujama advokatų O. W. Brouwer ir D. Mes, solicitorių M. O’Regan ir A. Villette, vėliau advokatų O. W. Brouwer, A. Stoffer bei M. O’Regan ir A. Villette,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault, vėliau V. Di Bucci ir V. Bottka, padedamų baristerės M. Gray,

atsakovę,

pirma, dėl prašymo iš dalies panaikinti 2006 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimą C(2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.620 – vandenilio peroksidas ir perboratas), antra, dėl prašymo panaikinti arba sumažinti ieškovei skirtą baudą

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro teisėjai V. Vadapalas (pranešėjas), einantis pirmininko pareigas, A. Dittrich ir L. Truchot,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 3 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        Ieškovė Solvay SA yra pagal Belgijos teisę įsteigta bendrovė, kuri faktinių aplinkybių atsiradimo metu, be kita ko, gamino vandenilio peroksidą (toliau – VP) ir natrio perboratą (toliau – NPB).

2        2002 m. gegužės 7 d. ieškovė įsigijo 100 % bendrovės Ausimont SpA (tapusios Solvay Solexis SpA), kuri faktinių aplinkybių atsiradimo metu visiškai priklausė Montedison SpA (tapusios Edison SpA), akcijų.

3        2002 m. lapkričio mėn. Degussa AG pranešė Europos Bendrijų Komisijai, kad VP ir NPB rinkose egzistuoja kartelis, ir paprašė taikyti Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3: 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

4        Degussa pateikė Komisijai įrodymų, kuriais remdamasi ši galėjo 2003 m. kovo 25 ir 26 d. atlikti patikrinimą trijų įmonių, įskaitant ieškovę, patalpose.

5        Po šio patikrinimo kelios įmonės, įskaitant EKA Chemicals AB, Arkema SA (anksčiau – Atofina SA) ir ieškovę, paprašė taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo ir pateikė Komisijai įrodymų, susijusių su nagrinėjamu karteliu.

6        2005 m. sausio 26 d. Komisija išsiuntė ieškovei ir kitoms atitinkamoms įmonėms pranešimą apie kaltinimus.

7        2005 m. balandžio 29 d. ir birželio 27 d. raštais ieškovė paprašė leisti susipažinti su, pirma, nekonfidencialiomis kitų atitinkamų įmonių atsakymų į pranešimą apie kaltinimus versijomis ir, antra, su tam tikrais konfidencialiais bylos dokumentais, kuriuos pateikė Degussa.

8        2005 m. gegužės 4 d. ir liepos 20 d. raštais Komisija, pirma, atsisakė leisti susipažinti su atsakymais į pranešimą apie kaltinimus ir, antra, leido susipažinti su kai kuriais Degussa pateiktais dokumentais.

9        2005 m. birželio 28 ir 29 d. išklausiusi atitinkamas įmones, Komisija priėmė 2006 m. gegužės 3 d. Sprendimą C(2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB, EKA Chemicals, Degussa, Edison, FMC Corp., FMC Foret SA, Kemira Oyj, Air liquide SA, Chemoxal SA, SNIA SpA, Caffaro Srl, ieškovę, Solvay Solexis, Total SA, Elf Aquitaine SA ir Arkema (byla COMP/F/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2006 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 353, p. 54). Apie jį ieškovei pranešta 2006 m. gegužės 8 d. raštu.

 Ginčijamas sprendimas

10      Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad jo adresatės dalyvavo darant vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, susijusį su VP ir jo tolesnės gamybos etapo produktu NPB (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).

11      Konstatuotas pažeidimas buvo daugiausia susijęs su komerciškai svarbios ir konfidencialios su rinkomis ir įmonėmis susijusios informacijos pasikeitimu tarp konkurentų, gamybos bei galimų ir realių gamybinių pajėgumų ribojimu bei reguliavimu, rinkos dalių ir pirkėjų pasiskirstymu bei tikslinių kainų nustatymu ir kontrole.

12      Kad apskaičiuotų baudų dydį, Komisija taikė Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir AP sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) nustatytą metodą.

13      Komisija nustatė pagrindines baudas atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę (ginčijamo sprendimo 452 konstatuojamoji dalis), o tas pažeidimas pripažintas labai sunkiu (ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamoji dalis).

14      Pritaikius diferencijuotą požiūrį ieškovė, kaip didžiausia atitinkamų EEE rinkų operatorė, buvo priskirta pirmajai kategorijai ir jai skirta pradinė 50 mln. eurų bauda (ginčijamo sprendimo 460 konstatuojamoji dalis).

15      Siekiant užtikrinti pakankamą atgrasantį poveikį ir atsižvelgus į didelę ieškovės apyvartą, pradinei baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,5 (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis).

16      Kadangi ieškovė dalyvavo darant pažeidimą, pasak Komisijos, nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. šešerius metus ir vienuolika mėnesių, jai skirta pradinė bauda padidinta 65 % (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis).

17      Atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes, pagrindinė bauda padidinta 50 % dėl recidyvo (ginčijamo sprendimo 469 konstatuojamoji dalis).

18      Komisija nusprendė, kad ieškovė yra trečioji įmonė, įvykdžiusi pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytą sąlygą, ir už tai 10 % sumažino jai skirtą baudą (ginčijamo sprendimo 501–524 konstatuojamosios dalys).

19      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio m punkte nustatyta, kad ieškovė pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes dalyvavo darant pažeidimą nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.

20      Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h punktą ieškovei skirta galutinė 167,062 mln. eurų bauda.

 Procesas ir šalių reikalavimai

21      2006 m. liepos 17 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

22      Kadangi Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas priskirtas šeštajai kolegijai ir, išklausius šalis, ši byla buvo priskirta šeštajai išplėstinei kolegijai.

23      2009 m. liepos 22 d. ir 2010 m. sausio 6 d. Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, šalims raštu pateikė klausimus, į kuriuos jos atsakė 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2010 m. sausio 29 d.

24      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2010 m. kovo 3 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

25      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 32 straipsnį, kadangi du kolegijos nariai negalėjo dalyvauti pasitarimuose, Bendrojo Teismo pasitarimuose toliau dalyvavo trys šį sprendimą pasirašę teisėjai.

26      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        visiškai arba iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, ypač kiek jis susijęs su tuo, kad Komisija jame konstatavo, jog ji dalyvavo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. rugpjūčio mėn. ir nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki gruodžio 31 d.,

–        panaikinti arba iš esmės sumažinti jai ir Solvay Solexis skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas dėl banko garantijos dėl baudos sumokėjimo pateikimo.

27      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

28      2009 m. rugsėjo 15 d. raštu ieškovė iš dalies atsisakė antrojo prašymo, kiek jis susijęs su Solvay Solexis skirtos baudos panaikinimu ar sumažinimu. Šis atsisakymas buvo patvirtintas per teismo posėdį ir tai užfiksuota posėdžio protokole.

 Dėl teisės

29      Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia penkis pagrindus, susijusius su teisės ir faktinių aplinkybių vertinimo klaidomis, kiek tai susiję, pirma, su jos dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. rugpjūčio mėn. pripažinimu, antra, su jos dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. pripažinimu, trečia, su pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu, ketvirta, su baudos dydžio nustatymu ir, penkta, su atsisakymu leisti susipažinti su tam tikromis bylos dalimis.

30      Remiantis ieškovės argumentais darytina išvada, kad pagrindai, susiję su jos dalyvavimo darant pažeidimą trukme (pirmasis ir antrasis pagrindai) ir su galimybe susipažinti su byla (penktasis pagrindas), pateikti pagrįsti prašymui panaikinti ginčijamą sprendimą, o pagrindai dėl baudos dydžio nustatymo (ketvirtasis pagrindas) ir jos sumažinimo pritaikius pranešimą dėl bendradarbiavimo (trečiasis pagrindas) pateikti pagrįsti prašymui panaikinti arba sumažinti baudą.

31      Todėl juos reikia nagrinėti tokia tvarka.

 Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmės

 Šalių argumentai

32      Pirmajame ir antrajame pagrinduose ieškovė ginčija konstatavimą, kad ji dalyvavo darant pažeidimą pradiniu ir galutiniu kartelio laikotarpiu, t. y. atitinkamai nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. rugpjūčio mėn. ir nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.

–       Dėl laikotarpio nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. rugpjūčio mėn.

33      Ieškovė kelia klausimą dėl Komisijos padarytos išvados, susijusios su jos dalyvavimu darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. rugpjūčio mėn. Ji išskiria laikotarpį iki 1995 m. gegužės mėn. ir laikotarpį nuo 1995 m. gegužės mėn. iki 1997 m. rugpjūčio mėn.

34      Dėl laikotarpio nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1995 m. rugpjūčio mėn. ji teigia, jog Komisija neįrodė, kad ji dalyvavo kokiose nors diskusijose ar keitėsi informacija su konkurentais.

35      Pirma, kalbant apie 1994 m. gruodžio 31 d., kuri laikoma pažeidimo darymo pradžios data, EKA Chemicals ir Kemira susitikimą Stokholme, pasakytina, jog nebuvo aiškiai įrodyta, kad jis tikrai įvyko, nes Kemira to nepatvirtino.

36      Be to, per šį susitikimą daryti EKA Chemicals užrašai, kuriuose minimos Kemira diskusijos su kitomis įmonėmis, įskaitant ir ieškovę, neįrodo, kad šios diskusijos buvo neteisėtos. To negalima pagrįsti jokiu kitu įrodymu, suteikiančiu galimybę nustatyti EKA Chemicals ir Kemira dvišalio kartelio Skandinavijos rinkoje ir Europos mastu įgyvendinto tariamo kartelio ryšį.

37      EKA Chemicals užrašai, kuriuose nurodyta, kad diskusijų su Air Liquide rezultatai „nėra labai geri“ ir kad diskusijos su ieškove „savo ruožtu vystosi palankiau“, įrodo, kad Kemira nesusitarė nei su Air Liquide, nei su ieškove. Kadangi Komisija konstatavo, kad Air Liquide tuo metu nedalyvavo darant pažeidimą, ji turėjo padaryti tokią pačią išvadą ir kalbėdama apie ieškovę.

38      Antra, 1994 m. lapkričio 2 d. posėdis neturėjo antikonkurencinio tikslo. Komisijos teiginys dėl keitimosi komerciškai svarbia informacija per šį posėdį nepagrįstas EKA Chemicals pateiktais įrodymais ir jį paneigia ieškovės pateikta informacija.

39      Trečia, kalbant apie bendravimą, vykusį po Europos chemijos pramonės tarybos (CEFIC) posėdžių 1994 m. balandžio 29 d. Romoje ir 1994 m. lapkričio 25 d. Zaventeme, pažymėtina, kad tik Degussa prisipažinimo, jog buvo keičiamasi „svarbia informacija apie konkurenciją“ nepakanka įrodyti, kad tai buvo neteisėta.

40      Kalbėdama apie laikotarpį nuo 1995 m. gegužės mėn. iki 1997 m. rugpjūčio mėn. ieškovė prisipažįsta, jog keitėsi informacija su konkurentais, tačiau teigia, kad toks pasikeitimas negali būti laikomas susitarimu ar suderintais veiksmais.

41      Paprasčiausias noras riboti konkurenciją nėra EB 81 straipsnio pažeidimas. Komisija turėjo įrodyti, jog yra susitarimas dėl bendro siekio rinkoje veikti tam tikru nustatytu būdu. Taigi visi ginčijamame sprendime nurodyti susitikimai, vykę iki 1997 m. rugpjūčio mėn., baigėsi įmonėms nesusitarus net dėl menkiausių konkurenciją pažeidžiančių veiksmų.

42      Taigi, priešingai nei reikalaujama ginčijamo sprendimo 305 punkte nurodytoje teismų praktikoje, Komisija neįrodė, kad nagrinėjamos įmonės susitarė dėl kokių nors konkrečių veiksmų, kuriais būtų ribojama konkurencija.

43      Komisija taip pat neįrodė, kad keitimasis informacija per nagrinėjamą laikotarpį yra suderinti veiksmai.

44      Pasak ieškovės, suderinti veiksmai reiškia, kad konkurentai susitaria elgtis tam tikru būdu, kad įmonių bendravimas joms leidžia išvengti visų neaiškumų dėl abipusio elgesio ir kad tai turi įtakos elgesiui rinkoje.

45      Pasak ieškovės, ginčijamo sprendimo 298 konstatuojamojoje dalyje nurodyta teismų praktika, pagal kurią keitimasis informacija rengiantis karteliui gali būti laikomas suderintais veiksmais, taikoma tik tuo atveju, kai susitarimas jau sudarytas ir kai keičiamasi informacija siekiant jį įgyvendinti. Šiuo atveju susitarimo ar suderintų veiksmų prieš keičiantis informacija nebuvo.

46      Aptariamuose susitikimuose dalyviai taip nesutarė, kad negalėjo praktiškai bendradarbiauti, todėl negalėjo būti ir suderintų veiksmų.

47      Be to, informacija, kuria buvo keičiamasi, negalėjo daryti įtakos konkurentų elgesiui arba reikšmingai sumažinti neaiškumą dėl kitų rinkoje veikiančių įmonių veiksmų.

48      Aptariamu laikotarpiu buvo diskutuojama apie įvairių tiekėjų pajėgumus ir gaminamą kiekį, apie būdus, kaip išspręsti naujų pajėgumų problemą ir paskirstyti papildomą paklausą. Buvo keičiamasi informacija apie gamybos apimtis siekiant parengti planus, kaip paskirstyti minėtas apimtis, kad būtų užtikrintas protingas pajėgumų panaudojimo lygis, o ne kaip pasidalyti rinką. Ta informacija negalėjo sudaryti įmonėms galimybės pritaikyti savo elgesį rinkoje.

49      Kadangi Komisija neišnagrinėjo, ar informacija, kuria buvo keičiamasi, galėjo būti panaudota antikonkurenciniais tikslais, ji negalėjo nustatyti priežastinio ryšio tarp tariamų suderintų veiksmų ir elgesio rinkoje.

50      Degussa parodymų, susijusių su keitimusi „svarbia informacija apie konkurenciją“, nepakanka jo neteisėtumui įrodyti.

51      Prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ir 2003 m. rugsėjo 5 d. atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informacijos Degussa nurodė kontaktus su konkurentais, kurie buvo tariamai palaikomi ilgus metus, tačiau visiškai nenurodė informacijos, kuria buvo keistasi, turinio. Šiuos prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateiktus parodymus reikia vertinti atsargiai. Degussa parodymai yra dviprasmiški ir abejotinos įrodomosios vertės, nes nesusiję su faktinių aplinkybių atsiradimo laiku ir iš jų negalima atsekti atskirų liudytojų. Kadangi jie nepatvirtinti kitais bylos dokumentais, jų nepakanka pažeidimui įrodyti.

52      Degussa pati nepripažino dariusi pažeidimą iki „1997 m. vidurio“. Ji patikslino, kad „žodžių junginys „keitimasis svarbia informacija apie rinką“ (yra) dėl pardavimo konkuruojančių įmonių komercijos skyrių darbuotojų diskusijos tipiško turinio savybė“ ir kad ji „(nereiškia) aktyvaus įmonių veiksmų derinimo“. Degussa pažymėjo, kad tokiu keitimusi „siekiama tik padidinti būsimiems įmonių sprendimams reikalingos informacijos apimtį“. Tokiu keitimusi informacija buvo siekiama vienintelio tikslo – sukurti „klimatą“, sudarantį sąlygas ateityje priimti sprendimus.

53      Degussa parodymų kitos įmonės nepatvirtino. EKA Chemicals pateikti dokumentai patvirtina tik tai, kad ji keitėsi informacija su Kemira. Arkema tik patvirtino, kad vyko diskusijos dėl galimo taikyti plano, kaip paskirstyti gamybos „pajėgumus“, tačiau tos diskusijos pasirodė nevaisingos. Darytina išvada, kad net 1997 m. pradžioje gamintojai nei sudarė susitarimą, nei sutarė dėl „rinkos organizavimo Europos mastu“, nors buvo bandymų tai padaryti.

54      Tai, kad nebuvo susitarimo ar suderintų veiksmų patvirtina, pirma, tuometiniai Degussa veiksmai, visų pirma jos planas WAR, kuriuo buvo siekiama padidinti pardavimą neatsižvelgiant į kainą, ir, antra, per 1997 m. gegužės mėn. Sevilijoje vykusį susitikimą žlugusios derybos, kurias Degussa ir Arkema apibūdino kaip „atsidūrusias aklavietėje“ dėl gamintojų pasitikėjimo vieni kitais trūkumo. Ginčijamo sprendimo 164 straipsnyje Komisija pati pripažino, kad per šį susitikimą, iš kurio ieškovės atstovas „išėjo trenkęs durimis“, nebuvo sudarytas joks susitarimas.

55      Neįrodžiusi suderintų veiksmų, Komisija negalėjo preziumuoti, kad įmonės atsižvelgė į informaciją, kurią joms pateikė kitos įmonės. Priešingai nei byloje, kurioje priimtas 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Hüls prieš Komisiją (C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 161 ir 162 punktai), šioje byloje nagrinėjamos įmonės negalėjo susitarti dėl jokio prekybos politikos aspekto ir bet kuriuo atveju negalėjo būti atsižvelgta į informaciją, kuria buvo keičiamasi, kokiems nors suderintiems veiksmams įgyvendinti.

56      Tai, kad nebuvo suderintų veiksmų, taip pat galima pagrįsti faktu, kad VP rinka iki 1997 m. rugpjūčio mėn. buvo labai konkurencinga. Konkrečiai kalbant, VP kainos smarkiai sumažėjo 1996 m. pabaigoje ir 1997 m. pradžioje ir nukrito žemiau kintamų sąnaudų lygio.

57      Per administracinę procedūrą įvairių įmonių pateikti įrodymai liudija, kad per aptariamą laikotarpį rinka buvo labai konkurencinga. Atsižvelgdama į šiuos įrodymus Komisija turėjo nustatyti, kad keitimasis informacija tikrai turėjo įtakos įmonių elgesiui rinkoje.

58      Galiausiai, kalbant apie NPB, pažymėtina, kad jokiais įrodymais nepatvirtinama, jog ieškovė dalyvavo darant pažeidimą iki 1998 m. gegužės 14 d. susitikimo, vykusio Evian le Bene. Iki šios datos nebuvo sudarytas joks susitarimas ir gamintojai nebuvo pasikeitę jokia komerciškai svarbia informacija.

59      Komisija teigia teisiškai įrodžiusi, kad nuo 1994 m. sausio 31 d. ieškovė veikė nesilaikydama EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo.

60      Ji įrodė, kad laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. rugpjūčio mėn. aptariamos įmonės keitėsi svarbia informacija, nes siekė konkretaus tikslo numatyti vienos kitų elgesį rinkoje, kiek tai susiję su gamybos apimtimis, jos galimu sumažėjimu ir galimybėmis trukdyti į rinką ateiti naujiems gamybos pajėgumams (ginčijamo sprendimo 104–170 ir 304 konstatuojamosios dalys).

61      Remiantis Degussa parodymais darytina išvada, kad dešimtajame dešimtmetyje įmonės keitėsi „svarbia informacija apie konkurenciją“. Remiantis Degussa pateiktu aprašymu, išplatinta informacija susijusi su numatomu elgesiu rinkoje, t. y. „kiekių ir kainų raida“ ir „konkurentų atsiradimu arba pasitraukimu“ (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis).

62      Šiuos teiginius galima pagrįsti EKA Chemicals pateiktais dokumentiniais įrodymais, kuriuose nurodyta, kad „tiekėjai susitarė nesiskverbti vieni į kitų rinkas“. EKA Chemicals sudarė susitikimų, kuriuose, jos nuomone, buvo sudaromi susitarimai, sąrašą. EKA Chemicals užrašai iš 1994 m. sausio 31 d. Stokholme vykusio dvišalio susitikimo su Kemira liudija apie diskusijas su, be kita ko, ieškove. Remiantis šios informacijos turiniu aiškiai matyti, kad gamintojai abipusiai kontroliavo savo konkurentų veiksmus ir kad šiomis aplinkybėmis Air Liquide nebuvo labai drausminga, o ieškovė tenkino visų lūkesčius. EKA Chemicals taip pat paminėjo 1994 m. lapkričio 2 d. Geteburge įvykusį dvišalį jos ir ieškovės susitikimą (ginčijamo sprendimo 106–108 ir 111 konstatuojamosios dalys).

63      Priešingai nei teigia ieškovė, Kemira neginčija 1994 m. sausio 31 d., kad dalyvavo susitikime su EKA Chemicals, ir, atvirkščiai, pripažįsta, kad nuo šios datos pati dalyvavo darant pažeidimą. Kadangi šio posėdžio tikslas buvo neteisėtas, akivaizdu, kad derybos, apie kurias kalbama EKA Chemicals užrašuose, su kitais konkurentais, įskaitant ieškovę, taip pat buvo neteisėtos.

64      Ieškovė klysta, kai teigia, jog nėra jokių įrodymų, kad jos susitikimas su EKA Chemicals 1994 m. lapkričio 2 d. Geteburge buvo neteisėtas. Iš tikrųjų remiantis EKA Chemicals pateikta informacija darytina išvada, kad per šį susitikimą buvo pasikeista komerciškai svarbiais duomenimis (ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamoji dalis).

65      Degussa nurodė, kad „svarbia informacija apie konkurenciją“ buvo pasikeista ir pasibaigus 1994 m. balandžio 29 d. Romoje ir 1994 m. lapkričio 25 d. Zaventeme vykusiems CEFIC posėdžiams (ginčijamo sprendimo 114 konstatuojamoji dalis).

66      Šias faktines aplinkybes galima pagrįsti Arkema parodymais, kuriuose teigiama, kad 1995 m. balandžio arba birželio mėn. ieškovė dalyvavo diskusijose apie „rinkos tendencijas ir naujus rinkos dalyvius“, per kurias „Degussa ir (ieškovė) išreiškė pageidavimą, kad rinka ir atitinkamos jų pozicijos joje išliktų kiek įmanoma stabilesnės“ ir kad „neabejotinai nuo 1994–1995 m. (buvo) diskutuojama apie pasiskirstymo tarp gamintojų modelį“ (ginčijamo sprendimo 115 ir 116 konstatuojamosios dalys).

67      Beje, atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovė pripažino nuo 1995 m. gegužės mėn. turėjusi kontaktų su konkurentais ir dalijusis informacija apie rinką.

68      Šie per pradinį kartelio laikotarpį palaikomi kontaktai, kuriais buvo siekiama riboti konkurenciją ir kurių rezultatas – sudarytas susitarimas dėl kainų ir rinkų pasiskirstymo, susiję su EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu (ginčijamo sprendimo 305 konstatuojamoji dalis). Jie gali būti laikomi to paties slapto plano dalimi.

69      Komisija pripažįsta, kad nebuvo sudarytas joks „tvirtas“ susitarimas pagal 1995 m. spalio 31 d. Milane ir 1997 m. gegužės mėn. Sevilijoje vykusių diskusijų metu aptartą rinkos pasidalijimo modelį, tačiau teigia, jog to, kad toks modelis buvo pasiūlytas ir aptartas, pakanka išvadai dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo egzistavimo pagrįsti.

70      Vien faktas, kad aptariamu laikotarpiu vyko diskusijos dėl kiekių, kainų ir klientų pasiskirstymo modelių, įrodo bendrą siekį riboti konkurenciją. Priešingai nei teigia ieškovė, buvo ne tik „paprastas ketinimas“, bet ir bendras planas pasiekti susitarimą, kuris darytų įtaką jų elgesiui rinkoje.

71      Papildomai Komisija teigia, kad konkurentų elgesys per aptariamą laikotarpį yra suderinti veiksmai pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Todėl galima teigti, kad tokiam elgesiui taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, net jei nepasiektas etapas, kai „galima sakyti, jog susitarimas (tiesiogine prasme) sudarytas“ (ginčijamo sprendimo 309 konstatuojamoji dalis).

72      Iš tiesų per šį laikotarpį konkurentai pasikeitė informacija apie pardavimo kiekius, kainas ir klientus, o ta informacija jiems sudarė galimybę suderinti elgesį rinkoje (ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamoji dalis ir 120, 127 ir 144 konstatuojamosios dalys).

73      Informacijos, kuria pasikeista, pakako sumažinti netikrumui dėl konkurentų elgesio rinkoje. Ieškovė pati pripažino, kad nuo 1995 m. gegužės mėn. su konkurentais keitėsi konfidencialia informacija, ir teigė, kad „dalyviai išnagrinėjo potencialias galimybes padėčiai rinkoje pagerinti ir pajėgumų rinkoje padidėjimui numatyti“, buvo keliamas klausimas „ar įmanoma pasiekti susitarimą“ (ieškovės atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 130 ir 133 punktai ir ginčijamo sprendimo 317–319 konstatuojamosios dalys). Toks prisipažinimas patvirtina, kad dėl šio keitimosi informacija konkurentai galėjo suderinti savo elgesį rinkoje. Be to, šis keitimasis informacija padėjo „parengti dirvą“ kainų padidinimui ir rinkos pasidalijimui.

74      Todėl, vertinant apskritai, ginčijamame sprendime nurodytų požymių visuma atitinka tikslumo ir nuoseklumo reikalavimus tvirtam įsitikinimui, kad ieškovė darė pažeidimą nuo 1994 m. sausio 31 d., pagrįsti.

–       Dėl laikotarpio nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki gruodžio 31 d.

75      Ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisės ir faktinių aplinkybių vertinimo klaidų, kai nusprendė, kad kartelis buvo tęsiamas po 2000 m. gegužės 18 d.

76      Pirma, Komisija neįrodė, kad per 2000 m. gegužės 18 d. Turku vykusį susitikimą jo dalyviai nusprendė tęsti susitarimą arba suderintus veiksmus.

77      Komisija rėmėsi tik Arkema pateiktu įrodymu, kuris nėra lemiamas ir nepagrįstas kitais įrodymais. Arkema parodymai yra prieštaringi, nes ji taip pat teigė, kad aptariamas susitikimas buvo „tam tikriems gamintojams atsiradusi proga pasakyti, kad laikai pasikeitė“, ir „pranešti apie bendradarbiavimo nutraukimą“. Jos parodymą dėl „konsensuso“, kuris pasiektas per aptariamą susitikimą, kitos įmonės neigia.

78      Prieš 2000 m. gegužės 18 d. susitikimą vykusiame dvišaliame susitikime Krefelde ieškovė informavo Degussa, kad nebenori dalyvauti kartelyje. Komisija suklydo, kai nurodė, kad susitikimas Krefelde įvyko po posėdžio Turku.

79      Kalbant apie dvišalį ieškovės ir FMC Foret kontaktą 2000 m. pabaigoje, pažymėtina, kad šio konkretaus kontakto dėl NPB nepakanka siekiant įrodyti, kad buvo tęsiamas kartelis dėl VP. Kiek tai susiję su NPB, kartelis buvo jau nutrauktas, ir FMC Foret nebedalyvavo jame nuo 1999 m. pabaigos, kiek tai susiję su VP.

80      Antra, Komisija klaidingai rėmėsi prielaida, kad po 2000 m. gegužės mėn. dar buvo juntamas kartelio poveikis. Siekdama įrodyti, kad nebegaliojantis susitarimas toliau daro įtaką, Komisija turi įrodyti jo poveikį kainoms.

81      Komisija, be kita ko, neatsižvelgė į įrodymus, kad po 2000 m. gegužės mėn. rinka buvo konkurencinga. Kalbėdama apie kainų raidą, Komisija rėmėsi tik Arkema dokumentu, kuriame nurodyta, kad vidutinės kainos išliko pakankamai stabilios per visus 2000 m. Tačiau kituose Arkema dokumentuose nurodyta, kad jos kainos 2000 m. Europos Sąjungoje sumažėjo ir kad vidutinė kaina nebuvo skaičiuojama remiantis vien pardavimo EEE pagrindu. Be to, net jei kainos išliko stabilios, tai galima paaiškinti dideliu paklausos augimu ir sąnaudų padidėjimu.

82      Kadangi Komisija nurodė, kad po 2000 m. gegužės 18 d. ieškovė aiškiai neatsiribojo nuo kartelio, ji neatsižvelgė į tai, kad kartelis tą dieną „žlugo“, ir taip perkėlė įrodinėjimo naštą ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

83      Komisija ginčija ieškovės argumentus, be kita ko, darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 355–360 konstatuojamąsias dalis.

 Bendrojo Teismo vertinimas

84      EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje.

85      Tam kad būtų susitarimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, pakanka, kad aptariamos įmonės išreikštų bendrą siekį tam tikru nustatytu būdu elgtis rinkoje (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemical prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 256 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo HFB Holding ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 199 punktas).

86      Susitarimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį gali būti laikomas sudarytu, jei yra suderinti ketinimai dėl paties konkurencijos ribojimo principo, net jei dar vyksta derybos dėl konkrečių numatomo ribojimo detalių (šiuo klausimu žr. 85 punkte minėto Sprendimo HFB Holding ir kt. prieš Komisiją 151–157 ir 206 punktus).

87      Sąvoka „suderinti veiksmai“ reiškia įmonių, kurios, nesudarydamos konkretaus susitarimo, sąmoningai bendradarbiauja tarpusavyje ir taip kelia grėsmę konkurencijai, elgesio derinimą (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 115 punktas; 55 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 158 punktas).

88      Taigi EB 81 straipsnio 1 dalimi ūkio subjektams draudžiama palaikyti bet kokius tiesioginius ar netiesioginius kontaktus, kuriais būtų galima arba daryti įtaką esamo ar galimo konkurento veiksmams rinkoje, arba atskleisti tokiam konkurentui, kokių veiksmų nuspręsta ar numatoma imtis rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra konkurencijos ribojimas (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 116 ir 117 punktus).

89      Informacijos atskleidimo savo konkurentams, siekiant pasirengti antikonkurenciniam susitarimui, pakanka įrodyti, kad yra suderinti veiksmai pagal EB 81 straipsnį (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją, T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 82 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 178 punktas).

90      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką „susitarimo“ ir „suderintų veiksmų“ sąvokos pagal EB 81 straipsnio 1 dalį reiškia slaptus susitarimus, kurie yra tokio paties pobūdžio ir skiriasi tik intensyvumu ir formomis, kuriomis jie pasireiškia (87 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 131 ir 132 punktai ir 85 punkte minėto Sprendimo HFB Holding ir kt. prieš Komisiją 190 punktas).

91      Esant sudėtingam pažeidimui, kurį kelerių metų laikotarpiu siekdami bendro reguliavimo tikslo rinkoje daro keli gamintojai, negalima reikalauti iš Komisijos, kad ji tiksliai kiekvienos įmonės atžvilgiu ir kiekvienu konkrečiu atveju pažeidimą kvalifikuotų kaip susitarimą arba suderintus veiksmus, nes bet kuriuo atveju bet kuri iš šių pažeidimo formų yra nurodyta EB 81 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 111–114 punktus ir 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 696 punktą).

92      Dvigubas pažeidimo kvalifikavimas kaip susitarimo „ir (arba)“ suderintų veiksmų turi būti suprantamas kaip reiškiantis sudėtingą visumą, sudarytą iš faktinių aplinkybių, kurių vienos kvalifikuojamos kaip susitarimas, o kitos – kaip suderinti veiksmai pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, kurioje nenumatytas konkretus tokio sudėtingo pažeidimo rūšies kvalifikavimas (85 punkte minėto Sprendimo Hercules Chemical prieš Komisiją 264 punktas ir 85 punkte minėto Sprendimo HFB Holdings ir kt. prieš Komisiją 187 punktas).

93      Kalbant apie pažeidimo įrodymo vertinimą reikia priminti, kad Komisija turi nustatyti įrodymus, kuriais teisiškai galėtų įrodyti, kad yra faktinės aplinkybės, sudarančios EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktas).

94      Šiuo tikslu ji turi surinkti tikslius ir nuoseklius įrodymus (žr. 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

95      Tačiau kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti kriterijus dėl kiekvienos pažeidimo sudedamosios dalies. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos nurodyta bendrai vertinama požymių visuma (žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 180 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

96      Sprendime Komisijos nurodyti požymiai įmonės padarytam EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimui įrodyti turi būti vertinami ne kiekvienas atskirai, o kaip visuma (žr. 89 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 185 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

97      Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad antikonkurencinė veikla vykdoma slaptai ir todėl daugeliu atveju išvadą apie antikonkurencinius veiksmus ar susitarimą reikia daryti remiantis tam tikru kiekiu sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu, ir, nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 55–57 punktai).

98      Kalbant apie teisminės kontrolės apimtį, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrasis Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl sprendimo taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį panaikinimo, paprastai turi atlikti išsamų patikrinimą, ar buvo tenkinamos visos EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (žr. 2000 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, T‑41/96, Rink. p. II‑3383, 62 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

99      Teismui kylanti abejonė turi būti aiškinama įmonės, kuriai skirtas sprendimas dėl pažeidimo, naudai pagal nekaltumo prezumpcijos principą, kuris, kaip bendras Sąjungos teisės principas, taikomas būtent procedūrose dėl konkurencijos taisyklių, taikomų įmonėms, kurioms gali būti skirtos baudos arba periodinės baudos, pažeidimo (55 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 149 ir 150 punktai ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP ir T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 60 ir 61 punktai).

100    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia išnagrinėti, ar šioje byloje Komisija teisiškai įrodė, kad per ginčijamus laikotarpius ieškovė savo elgesiu padarė EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

–       Dėl laikotarpio nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1995 m. gegužės mėn.

101    Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija padarė faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kai nustatė, kad pažeidimas pradėtas daryti 1994 m. sausio 31 d. Ji teigia, jog neįrodyta, kad iki 1995 m. gegužės mėn. buvo užmezgusi kokius nors kontaktus su konkurentais ir taip galėjo pažeisti EB 81 straipsnio 1 dalį.

102    Remiantis ginčijamo sprendimo 104–114 ir 351 konstatuojamosiomis dalimis, darytina išvada, kad 1994 m. sausio 31 d. datą Komisija nustatė kaip ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą pradžios datą remdamasi Degussa parodymais, kuriuos ši išdėstė prašyme neskirti baudos ir kurie grindžiami EKA Chemicals pateiktais dokumentiniais įrodymais ir Arkema parodymais.

103    Visų pirma Komisija nustatė, kad, remiantis Degussa parodymais, dešimtajame dešimtmetyje konkurentai vis dažniau keitėsi „svarbia informacija apie konkurenciją“, kitaip tariant, „informacija apie rinką“. Remiantis tais parodymais, „(žodžių junginys) „keitimasis informacija apie rinką“ apibūdina tipinį konkuruojančių įmonių komercijos padalinių atstovų diskusijos turinį“. Komisija papildė, kad, remiantis tais pačiais parodymais, „žodžiu perduota informacija buvo susijusi su kiekio ir kainų raida, konkurentų ir klientų veiksmais rinkoje, su konkurentų atėjimu į rinką ar išėjimu iš jos, su gamybos pajėgumų raida, su naujovėmis, susijusiomis su pasiūlos ir paklausos prekėmis, ir su kitais to paties pobūdžio klausimais“ (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis). Pasak Degussa, konkurentai dalyvavo tokiose diskusijose, kad, be kita ko, galėtų nustatyti ir patikrinti konkurentų rinkos dalis bei pateikti informacijos apie klientų elgesį (ginčijamo sprendimo 105 konstatuojamoji dalis).

104    Kalbėdama apie tikslią pažeidimo darymo pradžios datą Komisija nurodė, kad pirmasis Degussa parodymus patvirtinantis įrodymas būtent dėl ieškovės susijęs su 1994 m. sausio 31 d. EKA Chemicals ir Kemira susitikimu Stokholme ir su tos pačios dienos Degussa susitikimu su EKA Chemicals. Pasak Komisijos, šis įrodymas liudija, kad „EKA (Chemicals), Kemira, Degussa ir (ieškovė ėmėsi) slaptų veiksmų ne vėliau kaip nuo 1994 m. pradžios“ (ginčijamo sprendimo 106–108 ir 351 konstatuojamosios dalys).

105    Galiausiai Komisija nurodė, kad 1994 m. ir 1995 m. buvo kitų neteisėtų kontaktų, apie kuriuos pranešė EKA Chemicals (ginčijamo sprendimo 110 ir 111 konstatuojamosios dalys), Degussa, (114 konstatuojamoji dalis) ir Arkema (ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamoji dalis).

106    Šiuo aspektu reikia visų pirma pažymėti, kad Degussa parodymai, kurių turinį ieškovė ginčija, negali būti laikomi pakankamais ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą įrodymais.

107    Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismų praktiką dalyvavimu kartelyje kaltinamos įmonės parodymai, kurių tikslumą ginčija kaltinamos įmonės, negali būti laikomi pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nepagrįsti kitais įrodymais (95 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 219 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 285 punktas).

108    Šis argumentas šioje byloje taikomas visiškai teisingai atsižvelgiant į bendrą Degussa parodymų, kuriuose kalbama apie visus susitikimus, vykusius pradiniu kartelio laikotarpiu nuo 1994 m. iki 1996 m., pobūdį. Taigi vien šių parodymų nepakanka, kad būtų galima teigti, jog ieškovė pradėjo dalyvauti darant pažeidimą būtent 1994 m. pradžioje.

109    Kadangi Komisija remiasi Degussa parodymais, pagal kuriuos „svarbia informacija apie konkurenciją“ buvo keičiamasi per daugiašalius susitikimus, vykusius po 1994 m. balandžio 29 d. ir lapkričio 25 d. CEFIC posėdžių (ginčijamo sprendimo 114 konstatuojamoji dalis), reikia pažymėti, kad šis parodymas, kuriame ieškovė aiškiai nenurodyta, yra vienas iš minėtų Degussa parodymų ir todėl negali būti laikomas juos pagrindžiančiu įrodymu.

110    Kalbant apie Komisijos pateiktą įrodymą Degussa parodymams dėl aptariamo laikotarpio pagrįsti, akivaizdu, kad ieškovė nedalyvavo ginčijamo sprendimo 351 konstatuojamojoje dalyje nurodytuose susitikimuose, t. y. 1994 m. sausio 31 d. EKA Chemicals ir Kemira susitikime Stokholme ir tą pačią dieną vykusiame EKA Chemicals ir Degussa susitikime.

111    Kalbėdama apie šiuos susitikimus Komisija rėmėsi tik faktinių aplinkybių atsiradimo momentu EKA Chemicals parengtu dokumentu, kuriame nurodyta, kad per 1994 m. sausio 31 d. posėdį EKA Chemicals ir Kemira pasikeitė informacija apie Skandinavijos rinką ir kad Kemira „nurodė, jog derėjosi su (Air Liquide), tačiau šių diskusijų rezultatai nebuvo labai geri“. Komisijos nuomone, remiantis tuo pačiu dokumentu, „diskusijos su (Degussa) ir (ieškove) savo ruožtu vyko sėkmingiau“ (ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamoji dalis).

112    Nors šiame dokumente tiksliai pasakojama, pirma, apie Skandinavijos gamintojų Kemira ir EKA Chemicals keitimąsi informacija ir, antra, apie jų diskusijas su tam tikrais „žemyninės rinkos“ gamintojais, šiomis aplinkybėms daroma nuoroda į ieškovę nėra pakankamas jos dalyvavimo neteisėtuose pokalbiuose, kurie vyko per aptariamus susirinkimus, įrodymas.

113    Iš tikrųjų tai netiesioginis įrodymas, kurį pateikė tariamose diskusijose su ieškove nedalyvavusi įmonė ir kurio Kemira nepatvirtino. Be to, aptariamame dokumente išdėstyti parodymai nesudaro galimybės nustatyti aptariamų diskusijų dalyko.

114    Šiuo atveju Komisija klaidingai nusprendė, jog neturi „jokių priežasčių abejoti, kad šiame dokumente pateikta informacija yra tikslus tuo metu vykusių diskusijų aprašymas“ ir kad tos diskusijos yra kartelio, kuriame ieškovė dalyvavo, sudedamoji dalis (ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis).

115    Kalbėdama apie kitus 1994 m. dvišalius kontaktus, apie kuriuos pranešė EKA Chemicals, Komisija daro nuorodą į 1994 m. lapkričio 2 d. Geteburge vykusį EKA Chemicals ir ieškovės susitikimą, kurio dalyvės, pasak EKA Chemicals, „diskutavo apie VP rinką Europoje“ (ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamoji dalis).

116    Taigi reikia pažymėti, kad šio bendrais bruožais suformuluoto parodymo nepakanka aptariamo susitikimo neteisėtumui, kurį ieškovė ginčija, įrodyti. Šio susitikimo neteisėto tikslo taip pat negalima įrodyti remiantis Komisijos daroma nuoroda į kitus EKA Chemicals parodymus, kurie nėra tiesiogiai susiję su šiuo susitikimu, o tik liudija, kad „nuo dešimtojo dešimtmečio EKA Chemicals ir (ieškovės) susitikimuose iš esmės buvo diskutuojama bendrais su rinka susijusiais klausimais, kaip antai informacija apie kainas, rinkos prognozes ir pan.“ (ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamoji dalis ir 84 išnaša).

117    Galiausiai, jei Komisija nusprendė, kad Degussa parodymai pagrįsti su 1995 m. vykusiais susitikimais susijusiais Arkema parodymais, kuriuose nurodyta, jog, be kita ko, „neabejotinai nuo 1994–1995 m. (buvo) diskutuojama apie pasiskirstymo tarp gamintojų modelį“ (ginčijamo sprendimo 104 ir 115 konstatuojamosios dalys), vis dėlto reikia pažymėti, kad pastarieji parodymai susiję su „1995 m. balandžio ar gegužės mėn.“ daugiašaliu susitikimu (ginčijamo sprendimo 115 straipsnis) ir po jo palaikytais kontaktais, todėl negali būti laikomi Degussa parodymus pagrindžiančiais įrodymais dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą ankstesniais laikotarpiais.

118    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bendrai vertinami ginčijamo sprendimo 104–115 ir 351 konstatuojamosiose dalyse išdėstyti argumentai nesudaro požymių visumos, kurios pakaktų pagrįsti Komisijos teiginiui dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1995 m. gegužės mėn.

119    Iš tiesų, pirma, vien Degussa parodymų, išdėstytų ginčijamo sprendimo 104 ir 105 konstatuojamosiose dalyse, nepakanka įrodyti, kad ieškovė dalyvavo slaptose diskusijose nuo 1994 m., antra, kiti ginčijamo sprendimo 106–115 ir 351 konstatuojamosiose dalyse išdėstyti argumentai yra nepakankamas įrodymas pagrįsti parodymams, susijusiems su ieškovės dalyvavimu neteisėtuose susitikimuose iki 1995 m. gegužės mėn.

120    Todėl ieškovės kaltinimas dėl faktinių aplinkybių, susijusių su jos dalyvavimu darant pažeidimą nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1995 m. gegužės mėn., vertinimo klaidos yra priimtinas.

–       Dėl laikotarpio nuo 1995 m. gegužės mėn. iki 1997 m. rugpjūčio mėn.

121    Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad įmonės, kurioms jis skirtas, įskaitant ieškovę, dalyvavo sudėtingame kartelyje, sudarytame iš visumos susitarimų ir suderintų veiksmų, kuriais siekta riboti konkurenciją pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Pagrindiniai kartelio aspektai – keitimasis informacija apie rinkas, jos pajėgumų ir gamybos ribojimas, rinkų pasiskirstymas ir kainų nustatymas (ginčijamo sprendimo 337 konstatuojamoji dalis).

122    Kalbėdama konkrečiau apie pradinį kartelio laikotarpį Komisija, be kita ko, nurodė, kad kartelio dalyviai reguliariai susitikinėjo nuo ne vėliau kaip 1994 m. sausio 31 d., kad galėtų pasikeisti svarbia informacija apie rinką ir aptarti gamybos apimtis, galimą jų mažinimą arba galimybę trukdyti į rinką ateiti naujiems pajėgumams (ginčijamo sprendimo 304 konstatuojamoji dalis) ir kad šie slapti pasitarimai, kuriems pasibaigus galiausiai sudaryti tvirti susitarimai dėl kainų ir rinkos pasiskirstymo, galėjo būti laikomi to paties slapto plano dalimi (ginčijamo sprendimo 305 konstatuojamoji dalis).

123    Be to, Komisija nusprendė, kad keitimasis informacija apie pardavimo apimtis, kainas ir klientus pradiniu kartelio laikotarpiu suteikė galimybę aptariamoms įmonėms remiantis šia informacija nustatyti savo elgesį rinkoje ir kad dėl to galima preziumuoti, jog minėtos įmonės atsižvelgė į iš konkurentų gautą informaciją, kai nustatė savo elgesį rinkoje (ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamoji dalis).

124    Taigi Komisija konstatavo, kad „nors pažeidimo darymo pradžioje nebuvo pasiekta tokia fazė, kad būtų galima sakyti, jog susitarimas (tiesiogine prasme) sudarytas, (aptariamas elgesys) bent jau galėjo būti apibūdintas <…> kaip atitinkantis EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyto draudimo požymius, nes įvairių formų slaptas elgesys (atitiko) visus susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų požymius“ (ginčijamo sprendimo 309 konstatuojamoji dalis).

125    Šiems teiginiams dėl laikotarpio nuo 1995 m. gegužės mėn. iki 1997 m. rugpjūčio mėn. pagrįsti Komisija nurodė tokias faktines aplinkybes:

–        1995 m. balandžio arba gegužės mėn. vykęs daugiašalis susitikimas buvo suorganizuotas siekiant užmegzti nuolatinius kontaktus su konkurentais, nes Degussa ir ieškovė išreiškė pageidavimą kiek įmanoma stabilizuoti rinkoje turimas pozicijas (ginčijamo sprendimo 115–117 konstatuojamosios dalys),

–        po 1995 m. gegužės 11 ar 12 d. Drezdene vykusios CEFIC asamblėjos organizuotuose dvišaliuose susitikimuose buvo diskutuojama klausimu dėl laukiamo kainų kritimo dėl naujų gamybos įrenginių įdiegimo (ginčijamo sprendimo 118 ir 119 konstatuojamosios dalys),

–        per 1995 m. birželio mėn. vykusius Atofina ir Air Liquide (ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamoji dalis), Atofina ir Degussa (ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamoji dalis) bei Degussa ir EKA Chemicals (ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamoji dalis) dvišalius susitikimus buvo diskutuojama apie VP rinkos perteklinius pajėgumus ir apie gamintojų bendradarbiavimo galimybes remiantis lentele, kurioje pateikti išsamūs kiekvieno kliento ir kiekvieno gamintojo, taip pat ir ieškovės, duomenys,

–        apskritai maždaug 1995 m. dėl pardavimo kvotų ir perteklinių pajėgumų ilgiau nei metus „cirkuliavo“ įvairūs pasiūlymai, apie kuriuos diskutavo Atofina, Degussa ir ieškovė (ginčijamo sprendimo 123 ir 124 konstatuojamosios dalys),

–        1995 m. spalio 23 d. Paryžiuje vykusiame Atofina, Degussa ir Chemoxal susitikime buvo kalbama būtent apie konkrečiais skaičiais grindžiamą naujų pajėgumų ribojimo pasiūlymą, taip pat ieškovės naujosios gamyklos pasiūlymą ir apie susitarimo dėl kainų pasiūlymą (ginčijamo sprendimo 126 ir 127 konstatuojamosios dalys),

–        gamintojai buvo suskirstyti į dvi grupes A ir B, kurias koordinavo atitinkamai ieškovė ir Degussa, B grupė turėjo pasidalyti rinkos dalis, kurias nustatė A grupė, sudaryta iš „rinkos lyderių“, t. y. Degussa ir ieškovės bei Skandinavijos įmonių EKA Chemicals ir Kemira (ginčijamo sprendimo 130 ir 131 konstatuojamosios dalys),

–        1995 m. spalio 31 d. Milane vykusiame B grupės susitikime diskutuota apie „paskirstyti augimą leidžiančio modelio pagrindus“ ir per jį sudarytose pastabose kalbama, be kita ko, apie su ieškove susijusią informaciją (ginčijamo sprendimo 132 ir 133 konstatuojamosios dalys),

–        po 1995 m. lapkričio 21 ir 22 d. Briuselyje vykusios CEFIC asamblėjos organizuotuose dvišaliuose susitikimuose, kuriuose dalyvavo ir ieškovė, ir per susirinkimą Italijoje buvo keičiamasi informacija apie rinką ir nustatinėjamos VP kainos ateinančiais metais, kurių vis dėlto nebuvo laikytasi (ginčijamo sprendimo 134–136 konstatuojamosios dalys),

–        1996 m. pradžioje Paryžiuje vykusio dvišalio Atofina ir ieškovės susitikimo tikslas buvo palyginti A ir B grupių pozicijas (ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamoji dalis),

–        po 1996 m. gegužės 24 d. Geteburge ir 1996 m. lapkričio 27 d. Briuselyje vykusių CECIF asamblėjų organizuotuose susitikimuose, kuriuose dalyvavo ir ieškovė, buvo kalbama apie konkrečiais skaičiais pagrįstus pasiūlymus dėl rinkos pasidalijimo ir kainų, tačiau konkretaus susitarimo nepasiekta (ginčijamo sprendimo 141–145 konstatuojamosios dalys),

–        daugelis 1996 ir 1997 m. vykusių dvišalių susitikimų, tarp kurių yra ir 1997 m. balandžio ar gegužės mėn. Kopenhagoje vykęs EKA Chemicals ir ieškovės susitikimas, per kurį ieškovė klausė, ar EKA Chemicals pasirengusi susivienyti su kitais gamintojais dedant koordinuotas pastangas mažinti pajėgumus, liudija apie planus mažinti pajėgumus (ginčijamo sprendimo 154–155 konstatuojamosios dalys),

–        po Sevilijoje vykusios CECIF asamblėjos 1997 m. gegužės 28 ar 29 d. organizuotuose susitikimuose dalyvavo A ir B grupės, ir juose buvo kalbama apie VP rinkos pasidalijimo suderintą modelį, tačiau joks galutinis susitarimas nepasiektas, tad diskusijos atidėtos iki 1997 m. rugpjūčio mėn. (ginčijamo sprendimo 156–167 konstatuojamosios dalys),

–        po minėtų susirinkimų 1997 m. vasarą vyko dvišaliai ieškovės, EKA Chemicals ir Degussa susitikimai (ginčijamo sprendimo 168–170 konstatuojamosios dalys).

126    Ieškovė neginčija nei šių susitikimų egzistavimo, nei nurodytose ginčijamo sprendimo dalyse išdėstyto diskusijų turinio.

127    Tačiau ji teigia, kad šios faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad susitarimas arba suderinti veiksmai buvo jau iki Briuselyje 1997 m. rugpjūčio mėn. įvykusio daugiašalio susitikimo, kuriame pasiektas tvirtas susitarimas pakelti VP kainą (ginčijamo sprendimo 171–174 konstatuojamosios dalys) ir kurį ji pripažįsta kaip dalyvavimo darant pažeidimą pradžią.

128    Pirma, ieškovė, darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 115–170 konstatuojamosiose dalyse išdėstytus argumentus, pabrėžia, kad iki minėto susitikimo 1997 m. rugpjūtį aptariamų diskusijų dalyviai negalėjo sudaryti susitarimo dėl rinkų pasidalijimo ar dėl kainų ir neįsipareigojo derinti veiksmų.

129    Šiuo aspektu ji teigia, kad Komisija rėmėsi klaidingu sąvokų „susitarimas“ ir „suderinti veiksmai“ aiškinimu pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir padarė faktinių aplinkybių vertinimo klaidą.

130    Dėl tariamos teisės klaidos reikia pažymėti, kad, esant sudėtingam pažeidimui, Komisija neprivalo kiekvieną veiksmą kvalifikuoti kaip susitarimą arba suderintus veiksmus pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, kiek tai susiję su to paties pobūdžio slaptais susitarimais. Be to, negalima reikalauti, kad Komisija tiksliai kvalifikuotų pažeidimą kaip susitarimą arba suderintus veiksmus, nes bet kuriuo atveju viena ir kita šių pažeidimų forma nurodyta minėtoje nuostatoje (žr. šio sprendimo 90 ir 91 punktus).

131    Šioje byloje Komisija dėl teisės klaidos negali būti kaltinama dėl to, kad nusprendė, jog visi aptariami veiksmai turi „susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų“ požymių, juo labiau kad jie gali būti laikomi viena arba kita EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyto slapto susitarimo forma.

132    Kalbėdama apie tariamą faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, ieškovė iš esmės teigia, kad iki 1997 m. rugpjūčio mėn. konkurentai, pirma, nesusitarė dėl konkrečių veiksmų rinkoje, ir, antra, nepatvirtino koordinavimo formos, kurią būtų galima laikyti suderintais veiksmais.

133    Visų pirma ji remiasi ginčijamame sprendime pateikta informacija, pagal kurią 1996 m. diskusijos „buksavo jau metus“ ir atrodė patekusios „į aklavietę“. Ji pažymi, kad dar 1997 m. gegužės mėn. „pasitikėjimo trūkumas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios nesudarytas susitarimas dėl esamo padėties išlaikymo, kiek tai susiję su rinkos dalimis“, „(nes) mažiausieji gamintojai balsavo prieš rinkos dalių nustatymą“ (ginčijamo sprendimo 140, 142 ir 164 konstatuojamosios dalys).

134    Taigi, nors ieškovės pateikti duomenys rodo, kad laikotarpiu nuo 1995 m. gegužės iki 1997 m. rugpjūčio mėn. susirinkimuose dalyvavę gamintojai nepasiekė, kaip Komisija pati pripažino ginčijamo sprendimo 309 konstatuojamojoje dalyje, susitarimo „tiesiogine prasme“ dėl rinkos paskirstymo, tai visiškai nereiškia, kad jie vėliau netęsė nuolatinių diskusijų apie tokio susitarimo projektą.

135    Iš tikrųjų remiantis ieškovės neginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis darytina išvada, kad po nuolat pasikartojusių Degussa ir ieškovės kvietimų, skirtų konkurentams VP rinkoje, susitikimai įvyko 1995 m. gegužės mėn. ir per juos siekta užmegzti nuolatinius konkurentų ryšius. Dalyviai diskutavo apie rinkos tendencijas ir naujus Europos VP rinkos dalyvius, o Degussa ir ieškovė pageidavo, kad rinkoje esamos pozicijos išliktų kuo stabilesnės (ginčijamo sprendimo 115–117 konstatuojamosios dalys).

136    Laikotarpiu nuo 1995 m. gegužės mėn. iki 1997 m. rugpjūčio mėn. vyko nuolatinės diskusijos, per kurias buvo aptariami pasiūlymai dėl pardavimo kvotų ir perteklinių pajėgumų kontrolės (ginčijamo sprendimo 123 ir 124 konstatuojamosios dalys), konkrečiais skaičiais pagrįstas naujų pajėgumų, įskaitant ieškovės, ribojimo pasiūlymas ir susitarimo dėl kainų pasiūlymas (ginčijamo sprendimo 126 ir 127 konstatuojamosios dalys), „modelio, kuriuo remiantis būtų galima paskirstyti augimą, pagrindai“ (ginčijamo sprendimo 132 ir 133 konstatuojamosios dalys), konkrečiais skaičiais pagrįsti rinkos pasidalijimo pasiūlymai ir susitarimas dėl kainų (ginčijamo sprendimo 143 ir 145 konstatuojamosios dalys), koordinuotos pastangos sumažinti pajėgumus (ginčijamo sprendimo 154 ir 155 konstatuojamosios dalys) ar net suderintas VP rinkos pasidalijimo modelis (ginčijamo sprendimo 159–167 konstatuojamosios dalys).

137    Diskusijų turinys, kurio ieškovė neginčija, rodo bendrą siekį riboti konkurenciją.

138    Iš tikrųjų tokia nuolatinių susitikimų, per kuriuos įmonės diskutavo apie naujų pajėgumų ribojimo planus, rinkos dalių pasiskirstymą ir susitarimą dėl kainų, seka nebūtų įmanoma, jei tuo metu nebūtų buvę bendro šių susitikimų dalyvių siekio stabilizuoti rinką konkurenciją ribojančiomis priemonėmis (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją, T‑21/99, Rink. p. II‑1681, 46 punktą).

139    Kadangi aptariamos diskusijos akivaizdžiai vyko dėl bendro jų dalyvių siekio susitarti dėl paties konkurencijos ribojimo principo, šio argumento negalima paneigti tuo, kad dėl konkrečių numatomo ribojimo būdų dalyviai derėjosi iki 1997 m. rugpjūčio mėn. ir kad 1997 m. rugpjūčio mėn. sudarytame tvirtame susitarime dėl suderinto VP kainų pakėlimo nustatytos kitokios priemonės, nei buvo aptariamos per ankstesnius susitikimus.

140    Ieškovės įsitraukimą į slaptas derybas aiškiai liudija aktyvus jos dalyvavimas diskusijose. Ji dalyvavo daugelyje susirinkimų per aptariamą laikotarpį ir rengė pasiūlymų „apibendrinimus“ (ginčijamo sprendimo 123 ir 124 konstatuojamosios dalys) bei koordinavo iš „rinkos lyderių“ sudarytos grupės veiklą (ginčijamo sprendimo 130 ir 131 konstatuojamosios dalys).

141    Šiuo atveju ieškovės nuoroda į tai, kad per 1997 m. gegužės mėn. vykusį susitikimą (ginčijamo sprendimo 162 konstatuojamoji dalis) jos atstovas „išėjo trenkęs durimis <…> susierzinęs dėl mažųjų gamintojų prašymų“, neįrodo, kad tame susirinkime ir a fortiori visuose aptariamuose susitikimuose ji dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų.

142    Atsižvelgdama į šiuos argumentus Komisija visiškai teisingai galėjo konstatuoti, kad pradiniame kartelio etape vykdyti aptariami veiksmai, kuriuose ieškovė dalyvavo, yra dalis to paties antikonkurencinio plano ir todėl jie draudžiami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį.

143    Iš tikrųjų, pirma, reikia priminti, jog galima teigti, kad susitarimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį yra sudarytas nuo to momento, kai suderinamas siekis dėl paties konkurencijos ribojimo principo, nors konkretūs numatomo ribojimo būdai dar tik aptariami per derybas (žr. šio sprendimo 86 punktą).

144    Taigi šiuo atveju ieškovė negali pagrįstai teigti, kad dėl to, jog įmonės nesusitarė priimti konkrečių elgesio rinkoje gairių, aptariami jų veiksmai daugių daugiausia yra paprastas ketinimas riboti konkurenciją, nesusijęs su EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodytų slaptų susitarimų formomis.

145    Kadangi išdėstyti argumentai įrodo, kad konkurentai jau turėjo bendrą planą sudaryti antikonkurencinį susitarimą, šios diskusijos turi būti laikomos daugiau nei paprastu ketinimu ir bandymu pasiekti susitarimą.

146    Antra, reikia pažymėti, kad aptariamu laikotarpiu palaikyti kontaktai bet kuriuo atveju galėjo būti laikomi susijusiais su EB 81 straipsnio 1 dalimi kaip suderinti veiksmai.

147    Reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, informacijos perdavimas konkurentams siekiant pasirengti sudaryti antikonkurencinį susitarimą yra pakankamas suderintų veiksmų pagal EB 81 straipsnį įrodymas (žr. šio sprendimo 89 punktą).

148    Šiuo atveju, net jei Komisijai nepavyko įrodyti, kad įmonės sudarė susitarimą siaurąja to žodžio prasme, EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimui įrodyti pakanka, kad konkurentai užmezgė tiesioginius kontaktus siekdami „stabilizuoti rinką“ (šiuo klausimu žr. 89 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 170 punktą).

149    Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia atmesti ieškovės pateiktą teiginį, kad informacijos perdavimas konkurentams gali būti laikomas suderintais veiksmais tik tuo atveju, kai jau sudarytas antikonkurencinis susitarimas, o derybos vyksta tik dėl jo įgyvendinimo.

150    Šioje byloje Komisija įrodė, kad ieškovė dalyvavo tam tikrame skaičiuje susitikimų su konkurentais ir kad per juos buvo keičiamasi informacija apie rinkos sąlygas, diskutuojama apie kainų dydį, o dalyviai pristatinėjo komercines strategijas, kurias ketino taikyti rinkoje. Be to, įrodyta, kad aptariamas keitimasis informacija vyko siekiant parengti susitarimą dėl rinkos pasiskirstymo arba dėl kainų, taigi jo tikslas buvo akivaizdžiai antikonkurencinis.

151    Todėl Komisija galėjo visiškai teisingai konstatuoti, kad ieškovė dalyvavo derindama veiksmus, kuriais buvo siekiama apriboti konkurenciją.

152    Šis teiginys negali būti paneigtas ieškovės argumentu, jog dėl abipusio konkurentų nepasitikėjimo yra sunku patikėti, kad jie galėjo įsipareigoti derinti veiksmus.

153    Iš tiesų skirtingos dalyvių pozicijos ar net abipusio pasitikėjimo stoka nėra pakankamas argumentas paneigti, kad buvo susitarimas, kurį būtų galima laikyti suderintais veiksmais. Taigi ieškovės argumentai nepaneigia Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis darytina išvada, kad, nepaisant tam tikro abipusio pasitikėjimo trūkumo, konkurentai aptariamu laikotarpiu nuolat susitikinėjo ir keitėsi informacija apie rinkos sąlygas ir komercines strategijas, siekdami parengti antikonkurencinį susitarimą.

154    Priešingai nei teigia ieškovė, Komisijos negalima kaltinti, jog neįrodė, kad informacija, kuria buvo pasikeista, negalėjo, atsižvelgiant į jos turinį, būti panaudota antikonkurenciniais tikslais.

155    Iš tiesų aiškią išvadą apie aptariamo elgesio antikonkurencinius tikslus galima daryti remiantis per aptariamą laikotarpį pasikeistos informacijos pobūdžiu, nes joje pateikti ankstesnių metų pardavimo duomenys ir ateities prognozės (ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamoji dalis), ir su status quo rinkoje išlaikymu, naujų gamybos pajėgumų paskirstymu bei VP kainų dydžio nustatymu susijusių aptartų pasiūlymų turiniu (žr. pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 115, 127, 133, 136 ir 144 konstatuojamąsias dalis).

156    Taigi Komisija teisiškai įrodė, kad keitimasis aptariama informacija, kuria naudojantis buvo „rengiama dirva“ kainoms didinti, dėl ko buvo nulemtas rinkos pasidalijimas, yra EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyto slapto susitarimo forma.

157    Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad Komisija visiškai teisingai konstatavo, jog ginčijamiems veiksmams gali būti taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, nes jie priklauso visumai sudedamųjų požymių, liudijančių apie susitarimą „ir (arba)“ suderintus veiksmus (ginčijamo sprendimo 308 ir 309 konstatuojamosios dalys).

158    Kalbant apie ieškovės argumentą, susijusį su tuo, kad iki 1997 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. VP rinka išliko konkurencinga, nes 1997 m. pradžioje VP kainos smarkiai sumažėjo, reikia priminti, jog, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, tam, kad būtų galima taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį, nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo ar suderintų veiksmų poveikį, jei paaiškėja, kad pažeidimu siekta trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendroje rinkoje (2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 140 punktas ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 29 punktas).

159    Kadangi Komisija konstatavo, jog ieškovė dalyvavo antikonkurenciniame susitarime ir (arba) derindama veiksmus, kuriais siekta riboti konkurenciją VP rinkoje, šiuo atveju ji neturėjo atsižvelgti į konkretų aptariamų veiksmų poveikį.

160    Be tokiu atveju, konkrečiai kalbant apie suderintus veiksmus, remiantis nusistovėjusia teismų praktika reikia daryti prielaidą, kad jei nėra priešingų įrodymų, kuriuos privalo pateikti suinteresuotieji ūkio subjektai, suderintuose veiksmuose dalyvaujančios ir rinkoje tebeveikiančios įmonės, nustatydamos savo elgesį šioje rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria keičiasi su konkurentais (87 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 118 ir 121 punktai ir 55 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 161 ir 162 punktai).

161    Šiuo atveju, net jei būtų įrodyta, kad tokie veiksmai aptariamu laikotarpiu neturėjo įtakos kainoms, dėl to nebūtų galima paneigti Komisijos argumentų teisėtumo.

162    Konkrečiai kalbant, tai, kad suderinti veiksmai neturėjo tiesioginio poveikio kainų dydžiui, netrukdo konstatuoti, kad jais buvo ribojama atitinkamų įmonių konkurencija būtent panaikinant konkurencijos spaudimą (šiuo klausimu žr. 138 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją 139–140 punktus).

163    Todėl ieškovės argumentas, kad Komisija neatsižvelgė į faktinės aplinkybės įrodymą, kad aptariamu laikotarpiu rinka išliko konkurencinga, neturi reikšmės.

164    Dėl ieškovės argumento, kad ginčijamame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės dėl aptariamo laikotarpio daugiausia susijusios su VP, o ne NPB rinka, reikia priminti, jog ginčijamas sprendimas grindžiamas vieno pažeidimo dviejose rinkose konstatavimu (ginčijamo sprendimo 328 ir tolesnės konstatuojamosios dalys), ir ieškovė šiuo atveju to neginčija.

165    Kadangi Komisija įvertino, kad aptariamas kartelis yra vienas pažeidimas, ji neprivalėjo atlikdama tokį įvertinimą atskirai nustatyti vien su NPB rinka susijusių veiksmų trukmės. Kadangi kalbama ne apie du atskirus pažeidimus, ji taip pat neprivalėjo atsižvelgti į šį skirtumą nustatydama viso pažeidimo trukmę.

166    Iš tiesų būtų dirbtina išskaidyti tęstinį elgesį, kuriam būdingas vienas bendras tikslas, į kelis atskirus pažeidimus motyvuojant tuo, kad slapti veiksmai atskirose rinkose skyrėsi savo intensyvumu. Į tokius veiksnius reikia atsižvelgti tik vertinant pažeidimo sunkumą ir, jei reikia, nustatant baudos dydį (pagal analogiją žr. šio sprendimo 87 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 90 punktą).

167    Šioje byloje remdamasi šiais argumentais Komisija nurodė, kad, kiek tai susiję su baudos dydžio nustatymu, ji atsižvelgė į tai, kad NPB rinkoje kartelis prasidėjo vėliau ir baigėsi anksčiau nei VP rinkoje (ginčijamo sprendimo 331 konstatuojamoji dalis).

168    Ieškovės argumentas, susijęs su antikonkurencinių veiksmų NPB rinkoje įrodymų dėl aptariamo laikotarpio trūkumu, neturi reikšmės.

169    Galiausiai, kadangi ieškovė neįrodė, jog ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida taikant EB 81 straipsnio 1 dalį, taip pat reikia atmesti jos argumentą, iš esmės grindžiamą ta pačia prielaida, kad Komisija šią nuostatą aiškino per plačiai ir pažeidė bausmių teisėtumo principą.

170    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaltinimas dėl pažeidimo egzistavimo laikotarpiu nuo 1995 m. gegužės iki 1997 m. rugpjūčio mėn. konstatavimo negali būti priimtas.

–       Dėl laikotarpio nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki gruodžio 31 d.

171    Dėl galutinio pažeidimo darymo laikotarpio Komisija ginčijamo sprendimo 356 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma karteliui, kurio poveikis tebejaučiamas oficialiai jį nutraukus, ir kad būtent toks atvejis yra, kai įmonės toliau taiko per kartelio susitikimus sutartas orientacines kainas.

172    Taikydama šiuos argumentus šioje byloje Komisija pažymėjo, kad, remiantis Arkema parodymais, kurie sutampa su kitais įrodymais, per 2000 m. gegužės 18 d. Turku vykusį daugiašalį susitikimą buvo pasiektas bendras susitarimas išlaikyti kainų lygį visus 2000 m. ir kad todėl galima teigti, jog poveikis kainoms truko bent jau antrąjį 2000 m. pusmetį (ginčijamo sprendimo 357 konstatuojamoji dalis). Todėl 2000 m. gruodžio 31 d. nustatyta kaip pažeidimo darymo pabaigos data, kiek tai susiję būtent su ieškove (ginčijamo sprendimo 360 konstatuojamoji dalis).

173    Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą ir faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kai konstatavo, kad kartelis buvo tęsiamas po 2000 m. gegužės 18 d. susitikimo.

174    Šiuo atveju reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB 81 straipsnis taip pat taikomas susitarimams, kurių pasekmės jaučiamos ir po to, kai jie oficialiai nutraukiami (1985 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Binon, 243/83, Rink. p. 2015, 17 punktas ir 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Montedipe prieš Komisiją, T‑14/89, Rink. p. II‑1155, 231 punktas).

175    Visų pirma Komisija gali teisėtai tvirtinti, kad kartelio poveikis tebejaučiamas po to, kai oficialiai nutraukti slapti susitikimai, nes šiuose susitikimuose numatytas kainų didinimas taikomas ir vėlesniu laikotarpiu (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 186 punktą).

176    Kadangi šioje byloje Komisija nustatė, kad 2000 m. gegužės 18 d. posėdyje pasiektas bendras susitarimas dėl kainų lygio išlaikymo antrąjį 2000 m. pusmetį, ji visiškai teisėtai galėjo daryti išvadą, kad kartelio poveikis buvo justi iki 2000 m. gruodžio 31 d.

177    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentai, susiję, pirma, su Komisijos pateiktų įrodymų nepakankamumu.

178    Reikia pažymėti, jog ieškovė neginčija, kad įvyko aptariamas neoficialus susitikimas ir kad ji jame dalyvavo. Šiuo atveju ji klaidingai teigia, kad Arkema parodymai dėl „konsensuso“ nereiškia, jog buvo bendras dalyvių siekis, kad būtų justi susitarimo poveikis. Iš tiesų šį argumentą paneigia minėti parodymai, kuriuose teigiama, kad vyko „vėlesnės diskusijos“ dėl kainų nuo 2001 m. sausio 1 d. ir pasiektas „bendras konsensusas“ dėl jų lygio išlaikymo (ginčijamo sprendimo 282 konstatuojamoji dalis).

179    Ieškovė taip pat klaidingai remiasi tariamu Arkema nurodymo dėl konsensuso dėl kainų ir kitų jos parodymų, kuriais remiantis Turku vykęs posėdis buvo „tam tikriems gamintojams atsiradusi proga pasakyti, kad laikai pasikeitė“, ir „pranešti apie bendradarbiavimo nutraukimą ir taip nutraukti kontroliuojamą rinkos reguliavimą“, nenuoseklumu. Tie parodymai, liudijantys apie ketinimą nutraukti antikonkurencinius veiksmus ir apie oficialią kartelio pabaigą, nepaneigia konsensuso poveikio, išlikusio iki metų pabaigos.

180    Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, Arkema parodymai sutampa su kitais bylos dokumentais, būtent su daugelio įmonių patvirtinta ir ieškovės neginčyta informacija, pagal kurią po du kartus per metus vykstančių CEFIC asamblėjų vykusiuose susitikimuose paprastai buvo nustatomos kainos ateinantiems šešiems mėnesiams (ginčijamo sprendimo 357 konstatuojamoji dalis).

181    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į visus sutampančius požymius, liudijančius apie kartelio egzistavimą, reikia turėti tikrai labai įtikinamą tvirtą paaiškinimą, kad būtų galima įrodyti, jog per šį konkretų susirinkimą vyko visiškai kitokie dalykai nei ankstesniuose susirinkimuose, nors visuose šiuose susirinkimuose dalyvavo tie patys dalyviai, jie vyko tomis pačiomis aplinkybėmis ir jų tikslas neginčijamai buvo tas pats (generalinio advokato pareigas einančio teisėjo Bo Vesterdorf išvada, pateikta byloje, kurioje priimtas 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Rhône‑Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, II‑954).

182    Bet kuriuo atveju parodymas, kad kai kurie konkurentai toliau slaptai tarėsi iki ne anksčiau kaip 2000 m. pabaigos, nors oficialiai šie susitarimai buvo nutraukti, grindžiamas tam tikrais dvišaliais kontaktais po 2000 m. gegužės 18 d. susirinkimo (ginčijamo sprendimo 357 konstatuojamoji dalis).

183    Ieškovės argumentas, kuriuo ji siekia įrodyti, kad vienas šių kontaktų, t. y. jos susitikimas su FMC Foret, buvo teisėtas, šiuo atveju negali paneigti Komisijos teiginio dėl tolesnio kartelio poveikio, nes minėtas teiginys negrindžiamas šia atskira faktine aplinkybe, kuri yra tik antraeilės svarbos iš visų Komisijos nurodytų požymių.

184    Ieškovė taip pat negali pagrįstai teigti, kad per 2000 m. gegužės ar birželio mėn. įvykusį dvišalį susitikimą su Degussa (ginčijamo sprendimo 283–285 konstatuojamosios dalys) nurodė, jog „nebeįmanoma remiantis rinkoje veikiančių gamintojų diskusijomis pasidalyti pajėgumus ir juos perskirstyti“.

185    Šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog tokia ieškovės per dvišalį susitikimą, kuriame, galima teigti, buvo aptariami klausimai dėl sunkumų išlaikyti kartelį, išreikšta pozicija neįrodo, kad ji viešai atsiribojo nuo pažeidimo ir pasitraukė iš kartelio.

186    Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad Komisija teisiškai įrodė, jog 2000 m. gegužės 18 d. susirinkimas baigėsi bendru sutarimu išlaikyti kainų lygį ir todėl kartelio poveikis buvo tebejusti per antrąjį 2000 m. pusmetį.

187    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, susijęs, antra, su atitinkamu laikotarpiu rinkoje taikytų realių kainų analizės nebuvimu ir su bylos medžiagoje esančiais parodymais, susijusiais su rinkos konkurencingumu.

188    Iš tikrųjų, kadangi Komisija įrodė, kad kainų lygis, dėl kurio per aptariamą susitikimą buvo pasiektas bendras konsensusas, turėjo būti taikomas antrąjį 2000 m. pusmetį, ji, neprivalėdama įrodyti, kad kartelis turėjo konkretų poveikį taikytoms kainoms, galėjo konstatuoti, jog tuo laikotarpiu buvo tebejusti kartelio poveikis (šiuo klausimu žr. 175 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 186 punktą).

189    Priešingai nei teigia ieškovė, kadangi šis teiginys pagrįstas teisiškai įrodytu argumentu dėl bendro šalių sieko pratęsti kartelio poveikį, nepaisant oficialaus jo nutraukimo, juo neperkeliama įrodinėjimo našta ir todėl negalima sakyti, kad pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

190    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti argumentai nepaneigė Komisijos teiginio, jog pažeidimas buvo tęsiamas iki 2000 m. gruodžio 31 d.

191    Taigi šis kaltinimas taip pat negali būti priimtas.

192    Išnagrinėjus pirmąjį ir antrąjį pagrindus, reikia konstatuoti, jog Komisija teisiškai neįrodė, kad ieškovė dalyvavo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1995 m. gegužės mėn.

193    Likusias pirmojo ir antrojo pagrindų dalis reikia atmesti.

194    Todėl reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio m punktą tiek, kiek jame Komisija konstatavo, jog laikotarpiu iki 1995 m. gegužės mėn. ieškovė dalyvavo darant pažeidimą, ir pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h punkte jai skirtos baudos dydį, kad būtų atsižvelgta į trumpesnį jos dalyvavimą darant pažeidimą. Konkrečios šio pakeitimo pasekmės nurodytos šio sprendimo 440 ir 441 punktuose.

 Dėl tariamo teisės į gynybą pažeidimo

 Šalių argumentai

195    Penktajame pagrinde ieškovė teigia, kad Komisija jai neleido susipažinti, pirma, su dalimi Degussa pateiktų dokumentų ir, antra, su kitų aptariamų įmonių pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus. Šiuo atsisakymu pažeistos ieškovės teisės į gynybą ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 27 straipsnio 2 dalis.

196    Visų pirma ieškovė nurodo, kad jos galimybė susipažinti su Degussa pateiktais dokumentais, kuriuose pateiktos jos 2000 m. mėnesio vidaus ataskaitos dėl VP rinkos, buvo ribota. Komisija padarė teisės klaidą ir vertinimo klaidą, nes neleido ieškovei susipažinti su visais dokumentais.

197    Aptariama informacija negalėjo būti objektyviai laikoma konfidencialia, nes tose ataskaitose buvo pateikta ne naujesnė kaip penkerių metų trumpalaikė strategija. Dėl panašios su ieškove susijusios informacijos Komisija nusprendė, kad ji nebegalėjo būti laikoma konfidencialia po trejų metų.

198    Beje, dokumento konfidencialumas nėra absoliuti kliūtis jam atskleisti. Ieškovės teisė į gynybą turi būti svarbesnė už duomenų konfidencialumą. Buvo galima imtis tinkamų priemonių informacijos konfidencialumui apsaugoti.

199    Degussa dokumentas būtų turėjęs reikšmės nustatant, ar pažeidimas buvo daromas po 2000 m. gegužės 18 d. Turku vykusio posėdžio ir dėl to buvo būtinas ieškovės gynybai. Su 2000 m. susijusių Degussa dokumentų ištraukos liudija, kad rinka buvo konkurencinga, o tai būtų leidę paneigti pažeidimo darymą tuo laikotarpiu.

200    Antra, ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė Reglamento (EB) Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalį, nes neleido jai susipažinti su kitų aptariamų įmonių pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus.

201    Komisija klysta nurodydama, kad pagal Bendrijos teisę nereikalaujama leisti su jais susipažinti. Atsakymus į pranešimą apie kaltinimus ji išplatino ankstesnėse procedūrose. Komisijos pranešimo dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais bylose pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius, EEE sutarties 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių (OL L 2005, C 325, p. 7) 27 punktas yra neteisėtas, nes pagal jį iš esmės nesudaroma galimybė susipažinti su aptariamais atsakymais.

202    Ieškovė teigia, kad kitų aptariamų įmonių pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus ji būtų galėjusi pagrįsti savo poziciją dėl pažeidimo trukmės, nes kitos įmonės taip pat ginčijo kartelio pradžios ir pabaigos datas ir, be kita ko, tolesnį pažeidimo darymą nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki gruodžio 31 d.

203    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

204    Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą. Šalys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. <…>“

205    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, iš teisės į gynybą užtikrinimo principo kylanti teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija aptariamai įmonei turi sudaryti galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, C‑199/99 P, Rink. p. I‑11177, 125–128 punktus ir 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 81 punktą).

206    Šie dokumentai apima tiek kaltinamuosius, tiek kaltę paneigiančius dokumentus, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (97 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktas).

207    Kalbant apie kaltinamuosius dokumentus pažymėtina, kad neperdavus dokumento, teisė į gynybą pažeidžiama, tik jeigu aptariama įmonė įrodo, jog, pirma, Komisija remėsi šiuo dokumentu grįsdama kaltinimą dėl pažeidimo ir, antra, šį kaltinimą galima įrodyti tik remiantis minėtu dokumentu. Todėl aptariama įmonė turi įrodyti, kad rezultatas Komisijos sprendime būtų buvęs kitoks, jei nepateiktas dokumentas nebūtų pripažintas įrodymu (97 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71–73 punktai).

208    Atvirkščiai, kiek tai susiję su kaltę paneigiančio dokumento neperdavimu, aptariama įmonė turi tik įrodyti, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui šios įmonės nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, jog kaltę paneigiančius dokumentus ji būtų galėjusi panaudoti savo gynybai (2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 318 punktas ir 85 punkte minėto Sprendimo Hercules Chemical prieš Komisiją, 81 punktas), konkrečiai kalbant, – kad ji būtų galėjusi remtis su pranešimo apie kaltinimus etape Komisijos atliktais vertinimais nesutampančiais duomenimis ir bet kokiu būdu būtų galėjusi daryti įtakos sprendime pateiktiems vertinimams (97 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 75 punktas).

209    Šiame pagrinde ieškovė teigia, kad negalėjo susipažinti, pirma, su dalimi Komisijos bylos medžiagos dokumentų, kuriuos pateikė Degussa, ir, antra, su kitų aptariamų įmonių pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus.

–       Dėl susipažinimo su Degussa dokumentais

210    Remiantis bylos medžiaga darytina išvada, kad per administracinę procedūrą ieškovė prašė leisti susipažinti su Degussa pardavimo skyriaus ataskaitomis, susijusiomis su laikotarpiu, kuriuo buvo daromas pažeidimas.

211    Komisija leido susipažinti su visais 1996–1999 m. dokumentais, tačiau pateikė tik su 2000 ir 2001 m. susijusių dokumentų, kurie Degussa prašymu laikomi konfidencialiais, ištraukas.

212    Šiame pagrinde ieškovė kritikuoja atsisakymą leisti susipažinti su visais 2000 m. dokumentais remdamasi, pirma, Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalies ir, antra, teisės į gynybą pažeidimais.

213    Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė susipažinti su bylos medžiaga kyla iš procesinių garantijų, kuriomis siekiama apsaugoti teisę į gynybą ir pirmiausia užtikrinti veiksmingą naudojimąsi teise būti išklausytam.

214    Taigi susipažinimas su bylos medžiaga nėra savitikslis, juo siekiama apsaugoti teisę į gynybą (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 156 punktą).

215    Darytina išvada, kad ieškovė, remdamasi atsisakymu leisti susipažinti su visais aptariamais dokumentais, gali teigti, jog buvo pažeista Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalis tik tuo atveju, jei tie dokumentai turėjo reikšmės jos gynybai, o tai ji turi įrodyti.

216    Šiuo klausimu ieškovė pabrėžia, kad aptariamuose dokumentuose galėjo būti VP rinkos konkurencingumo 2000 m. antrąjį pusmetį požymių, kurie galėjo būti jos kaltę dėl tolesnio pažeidimo darymo šiuo laikotarpiu paneigiantys įrodymai. Ji teigia, kad atskleistos tų dokumentų ištraukos leidžia teigti, jog 2000 m. VP rinka buvo konkurencinga, nes išaugo gamybos sąnaudos, o kainos liko nepakitusios.

217    Kaip konstatuota šio sprendimo 188 punkte, kadangi Komisija teisiškai įrodė, kad per susitikimą Turku buvo pasiektas bendras susitarimas dėl kainų lygio išlaikymo antrąjį 2000 m. pusmetį, ji visiškai teisingai galėjo padaryti išvadą, kad kartelio poveikis išliko iki šio laikotarpio pabaigos, ir neprivalėjo atsižvelgti į galimus faktinius požymius, kad minėto susitarimo tikslų nebuvo įmanoma pasiekti.

218    Todėl su padėtimi rinkoje antrąjį 2000 m. pusmetį ir ypač su aptariamų įmonių taikomų kainų lygiu susiję požymiai negalėjo daryti kokios nors įtakos Komisijos argumentams dėl tolesnio pažeidimo darymo iki 2000 m. pabaigos. Taigi šie požymiai negali būti laikomi įrodymais, paneigiančiais jos kaltę dėl tolesnio kartelio įgyvendinimo šiuo laikotarpiu.

219    Todėl ieškovei neįrodžius, kad gindamasi ji galėjo remtis aptariamuose dokumentuose pateikta informacija, šis kaltinimas turi būti atmestas, nesant reikalo nagrinėti jos argumentų, susijusių su tariama Komisijos klaida, padaryta vertinant tų dokumentų konfidencialumą.

–       Dėl leidimo susipažinti su kitų aptariamų įmonių pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus

220    Remiantis bylos medžiaga darytina išvada, kad per administracinę procedūrą Komisija atmetė ieškovės prašymą leisti susipažinti su nekonfidencialiomis kitų aptariamų įmonių, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, pateiktų atsakymų į tą pranešimą versijomis.

221    Ieškovė teigia, kad tuo atsisakymu leisti su jais susipažinti pažeistos jos teisės į gynybą, nes minėtuose atsakymuose galėjo būti jos kaltę panaikinančių įrodymų.

222    Reikia priminti, kad pranešimas apie kaltinimus yra aktas, skirtas apibrėžti prieš įmonę pradėtos procedūros dalyką ir užtikrinti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą (žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff‑Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 80 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

223    Būtent todėl taikant teisės į gynybą laikymosi principą pranešimo apie kaltinimus adresatams suteikiamos procesinės garantijos, tarp kurių yra ir teisė susipažinti su Komisijos bylos medžiagoje esančiais dokumentais.

224    Atsakymai į pranešimą apie kaltinimus, tiesą sakant, nėra tyrimo bylos medžiagos dalis (214 punkte minėto Sprendimo CBR ir kt. prieš Komisiją, 380 punktas).

225    Kalbant apie dokumentus, kurie nėra bylos medžiagos, surinktos pateikus pranešimą apie kaltinimus, sudedamoji dalis, reikia pažymėti, kad Komisija privalo atskleisti minėtus atsakymus kitoms aptariamoms šalims tik tuo atveju, jei nustatoma, kad juose yra naujų kaltinamųjų ar kaltę paneigiančių įrodymų.

226    Šiuo atveju, kalbant, pirma, apie naujus kaltinamuosius įrodymus, pažymėtina, jog nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, kad jei Komisija ketina įrodinėdama pažeidimą remtis atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktu įrodymu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti nuomonę dėl to naujo įrodymo (214 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 386 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 50 punktas).

227    Kalbant, antra, apie naujus kaltę paneigiančius įrodymus, pažymėtina, jog toje pačioje teismų praktikoje nustatyta, kad Komisija neprivalo savo iniciatyva leisti su jais susipažinti. Jei Komisija per administracinę procedūrą atmetė ieškovės prašymą leisti susipažinti su dokumentais, kurių nėra tyrimo bylos medžiagoje, teisės į gynybą pažeidimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, kai įrodoma, kad administracinė procedūra galėjo baigtis kitaip, jei ieškovė būtų per administracinę procedūrą susipažinusi su minėtais dokumentais (214 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 383 punktas).

228    Be to, ieškovė negali remtis šio sprendimo 197 punkte minėtame Sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją pateiktu argumentu (126 punktas), kad Komisija negali viena nustatyti, kurie dokumentai naudingi aptariamos įmonės gynybai. Šio argumento, kuris susijęs su Komisijos bylos medžiagos dokumentais, negalima taikyti kitų aptariamų įmonių atsakymams į Komisijos pateiktus kaltinimus.

229    Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, procesinių teisių lygybės principo ir teisės į gynybą laikymusi grindžiamais argumentais iš esmės negalima įpareigoti Komisijos atskleisti aptariamus atsakymus kitoms šalims, kad jos galėtų patikrinti, ar nėra galimų jų kaltę paneigiančių įrodymų.

230    Jeigu ieškovė teigia, kad atsakymuose, su kuriais jai neleista susipažinti, tariamai yra jos kaltę paneigiančių įrodymų, ji turi paaiškinti, kuo jos gynybai tie dokumentai gali būti naudingi.

231    Visų pirma ji turi nurodyti galimus jos kaltę paneigiančius įrodymus arba požymius, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad jų yra, ir jų naudą teismo procese (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 351–359 punktus).

232    Šioje byloje ieškovė pabrėžia, kad kitų įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus galėjo būti panaudoti kaip pagrindas jos argumentams, kuriais siekiama įrodyti trumpesnę pažeidimo trukmę. Ji nurodo, kad kai kurios kitos įmonės užginčijo kartelio pradžios ir pabaigos datą ir, be kita ko, sukėlė abejonių dėl Komisijos atlikto tyrimo dėl kartelio tęsimo iki 2000 m. pabaigos. Be to, ji teigia, kad aptariamuose atsakymuose galėjo būti informacijos, kitu aspektu aiškinančios pažeidimą antruoju 2000 m. pusmečiu, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad nėra įrodymų dėl poveikio kainoms tuo laikotarpiu.

233    Tačiau teismų praktikoje nustatyta, kad vien fakto, jog kitos aptariamos įmonės pateikė iš esmės tuos pačius argumentus dėl pažeidimo trukmės kaip ir ieškovė, nepakanka, kad tie argumentai galėtų būti laikomi panaikinančiais jos kaltę (šiuo klausimu žr. 231 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 353–355 punktus).

234    Taip pat aplinkybė, kad tam tikroms įmonėms pavyko atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus įrodyti, kad jų dalyvavimas darant minėtus pažeidimus nebuvo pakankamai įrodytas, visiškai nereiškia, kad tuose atsakymuose buvo informacijos, kuria remiantis būtų galima kitu aspektu aiškinti dokumentais grįstus tiesioginius įrodymus, kuriais Komisija rėmėsi kitų įmonių atžvilgiu (214 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 405 punktas).

235    Juo labiau kad šioje byloje kitų aptariamų įmonių atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus nurodytus argumentus ginčijamame sprendime Komisija atmetė. Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis galimuose komentaruose, kuriuos ieškovė galėjo pateikti remdamasi šiais atsakymais, galėjo būti nurodyti tik argumentai, į kuriuos Komisija jau buvo atsižvelgusi, tačiau jie nebūtų pakeitę procedūros rezultato.

236    Beje, kaip nurodyta šio sprendimo 188, 217 ir 218 punktuose, galimi parodymai dėl rinkos konkurencingumo ir galutiniu kartelio laikotarpiu, t. y. nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki gruodžio 31 d., taikytos kainos negalėjo padaryti įtakos Komisijos konstatavimui, kad kartelis buvo tęsiamas šiuo laikotarpiu, ir dėl to jie negalėjo būti laikomi jos kaltę paneigiančiais įrodymais.

237    Remiantis šiais teiginiais darytina išvada, kad ieškovės nurodytuose argumentuose nėra jokio požymio, kad kitų aptariamų įmonių pateikti atsakymai į pranešimą apie kaltinimus galėjo būti naudingi jos gynybai.

238    Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog nesuteiktas leidimas susipažinti su tais atsakymais galėjo pakenkti jos gynybai.

239    Dėl ieškovės nurodyto klaidingo Komisijos pranešimo dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais bylose pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius, EEE sutarties 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių 27 punkto taikymo arba, tai paneigus, jo neteisėtumo pakanka priminti, kad aptariamas pranešimas, kuris, beje, nenurodomas ginčijamame sprendime, buvo paskelbtas 2005 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, todėl ratione temporis negalėjo būti taikomas 2005 m. gegužės 4 d. pateiktam ginčijamam atsisakymui leisti susipažinti.

240    Taigi ieškovės argumentai dėl šio pranešimo yra nereikšmingi.

241    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kaltinimas dėl atsisakymo leisti susipažinti su kitų aptariamų įmonių pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus ir visas šis pagrindas turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

 Dėl tariamų klaidų nustatant pagrindinės baudos dydį

 Šalių argumentai

242    Ketvirtasis pagrindas sudarytas iš keturių kaltinimų, susijusių su Komisijos vertinimais, padarytais nustatant baudos dydį, kiek tai susiję su, pirma, pažeidimo sunkumu, antra, jo trukme, trečia, baudos atgrasančiu poveikiu, ir, ketvirta, neatsižvelgimu į ieškovės bendradarbiavimą kaip į lengvinančią aplinkybę.

243    Pirma, ieškovė teigia, kad Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, padarė teisės ir faktinių aplinkybių vertinimo klaidų. Todėl pagrindinės baudos dydis yra pernelyg didelis ir neproporcingas.

244    Viena vertus, nustatydama pradinę baudos sumą Komisija neatsižvelgė į tai, kad kartelio NPB rinkoje trukmė buvo trumpesnė nei VP rinkoje. Pradinė baudos suma buvo nustatyta remiantis bendra VP ir NPB rinka EEE 1999 m., neatsižvelgiant į tai, kad kartelio trukmė NPB rinkoje buvo trumpesnė. Kadangi VP rinka sudaro 60–65 % abiejų produktų bendros rinkos, Komisija turėjo sumažinti pradinę baudos sumą, kad būtų atsižvelgta į pažeidimų laikotarpius, kuriais VP rinka buvo vienintelė paveikta rinka.

245    Antra vertus, Komisija neišnagrinėjo kartelio poveikio rinkai. Tokį tyrimą reikėjo atlikti dėl visų laikotarpių, kuriais susitarimai dėl kainų realiai nebuvo taikomi, t. y. nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. iki 2000 m. gegužės 18 d., kiek tai susiję su VP rinka, ir nuo 1998 m. gegužės 14 d. iki 1999 m. gruodžio 19 d., kiek tai susiję su NPB rinka. Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad neįmanoma įvertinti realaus pažeidimo poveikio (ginčijamo sprendimo 455 konstatuojamoji dalis), tačiau nenurodė tokių argumentų motyvų.

246    Kadangi Komisija neįrodė, kad pažeidimas turėjo įtakos kainoms pradiniu ir galutiniu kartelio laikotarpiais, ji turėjo sumažinti baudą. Komisija padarė teisės klaidą, kai neišnagrinėjo, ar buvo įgyvendinami antikonkurenciniai veiksmai, ir nebandė nustatyti jų poveikio rinkai masto.

247    Be to, ginčijamame sprendime nenurodyti motyvai, kodėl nustatyta pradinė 50 mln. eurų dydžio bauda, nes Komisija tik nurodė, kad tokia bauda „turėtų būti skirta“. Ši bauda yra neproporcinga atsižvelgiant į gaires ir Komisijos sprendimų priėmimo praktiką.

248    Antra, pasak ieškovės, nustatydama jai skirtą baudą Komisija galėjo atsižvelgti tik į laikotarpį nuo 1998 m. vasario mėn. iki 2000 m. gegužės mėn.

249    Iš tikrųjų, viena vertus, Komisija pateikė tik įrodymą, kad ieškovė darė pažeidimą nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. iki 2000 m. gegužės 18 d. Antra vertus, ieškovė yra pirmoji įmonė, pateikusi nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. iki 1998 m. vasario mėn. egzistavusio kartelio įrodymus. Todėl į šį laikotarpį neturėjo būti atsižvelgta nustatant jai skirtos baudos dydį.

250    Trečia, Komisija niekaip nemotyvavo, kodėl taikė baudos padidinimą siekdama atgrasančio poveikio. Ji nepaaiškino, kodėl šis padidinimas buvo reikalingas, ir, be kita ko, kodėl recidyvas tikėtinas, jei nebus taikomas toks padidinimas.

251    Toks padidinimas yra pernelyg didelis ir neproporcingas atsižvelgiant į tikslą užkirsti kelią recidyvui. Baudos dydžio iki padidinimo būtų akivaizdžiai užtekę atgrasančiam poveikiui pasiekti, neatsižvelgiant į ieškovės apyvartą ir išteklius.

252    Ketvirta, ieškovė teigia, kad Komisija nevisiškai atsižvelgė į jos bendradarbiavimą per procedūrą, kaip nustatyta pranešime dėl bendradarbiavimo. Taigi ji turėjo į jį atsižvelgti ir netaikyti minėto pranešimo, tačiau to nepadariusi pažeidė gaires ir proporcingumo bei vienodo požiūrio principus.

253    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

–       Dėl pažeidimo sunkumo ir pradinės baudos dydžio nustatymo vertinimo

254    Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi, nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

255    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidimo sunkumas nustatomas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, kaip antai konkrečias bylos aplinkybes, pažeidimo kontekstą ir baudų atgrasomąjį poveikį, dėl kurių Komisija turi diskreciją (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 241 punktas ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 43 punktas).

256    Gairių 1 punkto A skirsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, [konkrečią] įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį“.

257    Šioje byloje Komisija, kvalifikuodama pažeidimą kaip labai sunkų, atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, t. y. į veiksmus, kurie EB 81 straipsnyje nurodomi tarp sunkiausių pažeidimų, į tai, kad pažeidimas buvo daromas visoje EEE, kurioje VP ir NPB rinkos kartu sudarė svarią bendrą dalį, ir į tai, kad minėtas pažeidimas turėjo turėti poveikį rinkai, net jeigu jo neįmanoma įvertinti (ginčijamo sprendimo 453–457 konstatuojamosios dalys).

258    Vėliau pradinis bendras baudos dydis kiekvienam dalyviui buvo individualizuotas atsižvelgiant į konkrečią jų įtaką rinkoje. Ieškovei, kuri yra didžiausia gamintoja VP ir NPB rinkose kartu sudėjus, skirta pradinė 50 mln. eurų bauda (ginčijamo sprendimo 460–462 straipsniai).

259    Pirma, ieškovė ginčija šiuos argumentus ir teigia, jog Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad kartelis NPB rinkoje truko trumpiau nei VP rinkoje ir kad VP rinka sudarė 60–65 % abiejų produktų rinkos kartu sudėjus.

260    Reikia atkreipti dėmesį, kad nors pradinis baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į viso pažeidimo sunkumą, kai pažeidimas yra vienas ir tęstinis, būtų tikslinga šioje baudos dydžio nustatymo stadijoje atsižvelgti į kintamą veiksmų, kuriais daromas pažeidimą, intensyvumą (šiuo klausimu žr. 89 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 364 punktą).

261    Šioje byloje ginčijamo sprendimo 331 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog „būdama įsitikinusi, kad šiuo atveju (buvo) nagrinėjamas vienas pažeidimas, apimantis iš karto VP ir NPB rinkas“, nustatydama baudos dydį ji atsižvelgs „į tai, kad kartelis NPB rinkoje prasidėjo vėliau nei VP rinkoje ir baigėsi anksčiau“.

262    Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija, nustatydama baudos dydį, atsižvelgė į tai, kad veiksmai NPB rinkoje truko trumpiau nei visas pažeidimas.

263    Ieškovė negali pagrįstai teigti, kad Komisija faktiškai taip nepasielgė, remdamasi vien tuo, kad ginčijamo sprendimo 457–462 konstatuojamosiose dalyse pateikta nuoroda į VP ir NPB rinkų dydį jas kartu sudėjus, ir konkrečiai nenurodyta, kaip nustatant pradinę baudos sumą buvo atsižvelgta į slaptų veiksmų dėl vieno ar kito produkto trukmę.

264    Iš tiesų, viena vertus, sprendimo motyvuose Komisija neprivalo nurodyti konkrečių skaičių ar išsamesnės informacijos apie baudos apskaičiavimo būdą (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 50 punktą).

265    Antra vertus, atsakydama į raštu pateiktą Bendrojo Teismo klausimą Komisija pažymėjo, kad nusprendė atsižvelgti į skirtingą su NPB susijusių veiksmų trukmę ne padidindama baudą už trukmę, bet nustatydama pradinį baudos dydį, ir patikslino, kad tai tik vienas veiksnių, į kuriuos atsižvelgta nustatant tinkamo dydžio pradinę baudą.

266    Šiuo atveju ieškovė, teigdama, kad atsižvelgus į ribotą veiksmų NPB rinkoje trukmę turėjo būti proporcingai sumažintas pradinis baudos dydis, nepaiso teismų praktikos, pagal kurią pradinės tinkamo dydžio baudos nustatymas negali būti paprasčiausio aritmetinio skaičiavimo rezultatas, nes paveiktos rinkos dydis yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos galima atsižvelgti nustatant tą dydį (šiuo klausimu žr. 255 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 243 punktą).

267    Taigi kaltinimas, susijęs su neatsižvelgimu į veiksmų NPB rinkoje ribotą trukmę, yra nepagrįstas.

268    Antra, ieškovė teigia, kad 50 mln. eurų pradinis baudos dydis yra neproporcingas atsižvelgiant į gaires bei ankstesnę Komisijos praktiką ir kad ginčijamas sprendimas šiuo aspektu yra nepakankamai motyvuotas.

269    Šiuo klausimu, kalbant apie ankstesnę praktiką, kuria remiasi ieškovė, reikia priminti, kad nustatydama baudas Komisija turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių. Tai, kad praeityje Komisija tam tikros rūšies pažeidimams taikė tam tikro dydžio baudas, neatima iš jos galimybės bet kada padidinti šį dydį, siekiant užtikrinti konkurencijos politikos įgyvendinimą ir sustiprinti baudų atgrasantį poveikį (žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją, T‑68/04, Rink. p. II‑2511, 49 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

270    Dėl gairių reikia pažymėti, kad šioje byloje, kalbant apie pažeidimą, kuris kvalifikuojamas kaip labai sunkus, ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė to neginčija, pradinė 50 mln. eurų dydžio bauda negali būti laikoma akivaizdžiai neproporcinga gairėse nustatyto masto atžvilgiu.

271    Kalbant apie tariamai nepakankamą ginčijamo sprendimo motyvavimą, kiek tai susiję su ieškovei skirtos pradinės baudos nustatymu, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką esminiai procedūriniai reikalavimai yra įvykdyti, jei Komisija sprendime nurodo veiksnius, kuriais remdamasi ji galėjo įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę (žr. 208 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 463 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

272    Šioje byloje Komisija įvykdė minėtus reikalavimus, kai ginčijamo sprendimo 453–462 konstatuojamosiose dalyse pateikė duomenis, kuriais remdamasi įvertino aptariamo pažeidimo sunkumą, t. y. duomenis, susijusius su pažeidimo pobūdžiu, mastu ir aptariamų rinkų dydžiu, bei paaiškindama jų taikymą toje byloje.

273    Be to, dėl pradinių baudų dydžių absoliučiais skaičiais motyvavimo primintina, kad baudos yra Komisijos konkurencijos politikos instrumentas, ir ji, nustatydama jų dydžius, turi galėti naudotis diskrecija, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių. Todėl negalima reikalauti, kad tokiu atveju Komisija nurodytų motyvus, nesusijusius su pažeidimo sunkumu ir trukme (269 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 32 punktas).

274    Taigi antrasis kaltinimas yra nepagrįstas.

275    Trečia, ieškovė teigia, kad Komisija suklydo, nes neišnagrinėjo kartelio realaus poveikio rinkai, kiek tai susiję su laikotarpiais, kuriais susitarimai dėl kainų, pasak ieškovės, nebuvo faktiškai taikomi, t. y. nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. iki 2000 m. gegužės 18 d. VP rinkoje ir nuo 1998 m. gegužės 14 d. iki 1999 m. gruodžio 19 d. NPB rinkoje.

276    Ji teigia, kad Komisija privalėjo išnagrinėti, kokiu mastu buvo paveiktos kainos, arba bent jau įvertinti realaus poveikio rinkai nurodytais laikotarpiais tikimybę.

277    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors į konkrečią pažeidimo įtaką rinkai reikia atsižvelgti vertinant minėto pažeidimo sunkumą, tai yra tik vienas iš kriterijų, kaip antai pats pažeidimo pobūdis ir geografinės rinkos dydis. Be to, gairių 1 punkto A skirsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad į šį poveikį reikia atsižvelgti tik tuo atveju, jeigu jį galima įvertinti.

278    Taip pat reikia pažymėti, kad horizontalūs karteliai dėl kainų arba rinkų padalijimo, kaip antai šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas, gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs pažeidimai remiantis tik pačiu jų pobūdžiu ir Komisija neprivalo įrodyti pažeidimo konkretaus poveikio rinkai. Konkretus pažeidimo poveikis yra tik vienas iš veiksnių, kuris, jeigu jį galima įvertinti, gali leisti Komisijai nustatyti didesnę nei mažiausia numatyta 20 mln. eurų pradinę baudą (2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 74 ir 75 punktai).

279    Šiuo atveju, remiantis ginčijamo sprendimo 455 konstatuojamąja dalimi, darytina išvada, kad Komisija nusprendė, jog neįmanoma įvertinti aptariamų su pažeidimu susijusių veiksmų visumos realaus poveikio EEE rinkai ir kad dėl to ji konkrečiai nesirėmė tuo poveikiu atsižvelgusi į argumentą, jog į realų poveikį reikia atsižvelgti tik tuo atveju, jeigu jį galima įvertinti.

280    Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija patvirtino, kad slaptus susitarimus įgyvendino Europos gamintojai ir kad toks įgyvendinimas tikrai padarė poveikį rinkai, nors realų poveikį buvo „sunku įvertinti ex hypothesi“.

281    Be to, ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamojoje dalyje, kurioje išdėstyta išvada dėl pažeidimo kvalifikavimo kaip labai sunkaus, Komisija rėmėsi ne tik pažeidimo pobūdžiu, geografiniu mastu ir rinkos dydžiu, bet ir tuo, kad pažeidimas „(turėjo) turėti poveikį“.

282    Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad dėl to, jog aptariamas kartelis buvo įgyvendinamas visoje EEE teritorijoje ir kadangi jo tikslas buvo paskirstyti rinką ir klientus bei nustatyti tikslines kainas, Komisija teisėtai galėjo jį kvalifikuoti kaip sunkų pažeidimą atsižvelgdama į jo pobūdį ir neprivalėjo įrodyti konkretaus jo poveikio rinkai.

283    Taigi Komisijos teiginys, kad pažeidimas, kaip visuma, „(turėjo) turėti poveikį“ rinkai, gali būti laikomas tik papildomu požymiu, į kurį atsižvelgta nustatant jo sunkumą.

284    Beje, ieškovė neginčija šio teiginio, tačiau tik pažymi, kad Komisija turėjo pripažinti, jog pažeidimas neturėjo realaus poveikio tam tikrais pažeidimo darymo laikotarpiais, ir atsižvelgti į tai nustatydama pradinį baudos dydį.

285    Šiuo argumentu faktiškai neneigiamas pažeidimo kvalifikavimas kaip labai sunkaus, tik keliamas klausimas dėl Komisijos skirtos baudos dydžio atsižvelgiant į jo sunkumą.

286    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad nors konkretus pažeidimo poveikis, jei įmanoma jį įvertinti, yra vienas iš veiksnių, dėl kurių gali būti padidinta pradinė bauda daugiau nei numatyta minimali suma, šioje byloje, remiantis ginčijamo sprendimo 455 konstatuojamąja dalimi, darytina aiški išvada, jog Komisija nusprendė, kad aptariamo poveikio neįmanoma įvertinti ir todėl į tai negalima atsižvelgti nustatant baudos dydį.

287    Kadangi ieškovė remiasi 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimu Degussa prieš Komisiją (T‑279/02, Rink. p. II‑897, 241–254 punktai), kuriame Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Komisija nustatė baudą atsižvelgdama į konkretų poveikį rinkai, nors ši aplinkybė nebuvo įrodyta dėl viso pažeidimo laikotarpio, tą baudą, nustatytą atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, sumažino, reikia pažymėti, kad, priešingai nei bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, aplinkybėmis, šioje byloje Komisija nesirėmė konkrečiu pažeidimo poveikiu rinkai, kad nustatytų baudos dydį.

288    Beje, kalbant apie nepagrindinį veiksnį, į kurį atsižvelgta nustatant baudos dydį, pažymėtina, kad ieškovė negali pagrįstai kaltinti Komisijos, jog nepaaiškino teiginio, kad konkretaus pažeidimo poveikio neįmanoma įvertinti, motyvų.

289    Iš tiesų nustatydama ieškovei skirtos pradinės baudos dydį Komisija visiškai teisėtai ir neprivalėdama pagrįsti tokio pasirinkimo galėjo neatsižvelgti į aptariamą veiksnį ir remtis kitais veiksniais, kaip antai pažeidimo pobūdis, geografinis mastas arba rinkos dydis.

290    Todėl ieškovė klysta teigdama, kad Komisija turėjo nustatyti konkretų kartelio poveikį rinkai ir atsižvelgti į tai, kad tam tikrais pažeidimo darymo laikotarpiais tokio poveikio nebuvo, arba nurodyti konkrečias priežastis, kuriomis rėmėsi argumentuodama, kad to poveikio įvertinti nebuvo įmanoma.

291    Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, kaltinimams dėl pažeidimo sunkumo vertinimo ir pradinio baudos dydžio nustatymo pritarti negalima.

–       Dėl atgrasančio poveikio

292    Ieškovė teigia, kad Komisija nemotyvavo baudos padidinimo dėl atgrasančio poveikio, ji nepaaiškino, kodėl būtina jį taikyti atsižvelgiant į konkrečią jos padėtį, ir neįvertino recidyvo tikimybės. Be to, pasak ieškovės, aptariamas padidinimas 50 % yra pernelyg didelis atsižvelgiant į tikslą užkirsti kelią recidyvui, ir neproporcingas, neatsižvelgiant į įmonės dydį.

293    Kalbant apie ginčijamo sprendimo motyvavimą, reikia pažymėti, kad Komisija nurodė, jog atsižvelgiant į kiekvienos įmonės dydį reikia nustatyti tokį baudos dydį, kad būtų užtikrintas pakankamas atgrasantis poveikis (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis).

294    Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija, atsižvelgusi į ieškovės dydį, nusprendė jai skirtos pradinės baudos dydžiui taikyti dauginimo koeficientą 1,5, nes jos apyvarta pasaulio mastu paskutiniais finansiniais metais iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo pakankamai didelė.

295    Reikia konstatuoti, kad šiuose argumentuose Komisija teisiškai išdėstė veiksnius, į kuriuos atsižvelgė, kai atgrasymo tikslais padidino ieškovei skirtą baudą, taigi ieškovė galėjo susipažinti su to padidinimo atsižvelgiant į jos ypatingą padėtį pagrindimu ir ginti savo teises, o Sąjungos teismas – vykdyti kontrolę.

296    Iš tiesų grįsdama motyvuojamojoje dalyje baudos dydį Komisija neprivalo nurodyti konkrečių skaičių, kuriais vadovavosi įgyvendindama savo diskreciją, būtent siekdama atgrasančio poveikio (šiuo klausimu žr. 264 punkte minėto Sprendimo Cascades prieš Komisiją 39–48 punktus ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją, T‑330/01, Rink. p. II‑3389, 125 punktą).

297    Kalbant apie ginčijamo sprendimo pagrįstumą, visų pirma reikia priminti, kad nustatydama baudos dydį Komisija turi atsižvelgti į jos atgrasantį poveikį (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 106 punktas ir 158 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 63 punktas).

298    Šiuo atveju Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į aptariamos įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą (šiuo klausimu žr. 297 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 punktą ir 255 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 243 punktą).

299    Taip pat gairių 1 punkto A skirsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta, kad būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams, visų pirma vartotojams, ir nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį.

300    Šioje byloje dėl ieškovės teiginio, susijusio su aptariamu tariamai neproporcingu padidinimu, reikia pažymėti, kad dėl to, jog pažeidimą, už kurį skirta bauda, sudaro veiksmai, kurių neteisėtumą Komisija ne kartą patvirtino nuo pat tyrimo pradžios, ji galėjo nustatyti pakankamai atgrasančią baudą ir neprivalėjo vertinti ieškovės recidyvo galimybės (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 46 ir 47 punktus).

301    Taip pat reikia pažymėti, kad Komisija turi diskreciją nustatyti baudos dydį, kad paskatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių. Šiuo atveju, atsižvelgiant į ypač didele apyvarta pasaulio mastu grindžiamą ieškovės dydį, aptariamas 50 % padidinimas negali būti laikomas neproporcingu atsižvelgiant į siekiamą tikslą atgrasyti.

302    Beje, kadangi aptariamas padidinimas grindžiamas argumentu, į kurį nebuvo atsižvelgta nustatant pradinį baudos dydį, t. y. į būtinybę užtikrinti atgrasantį baudos poveikį atsižvelgiant į didelius bendrus ieškovės išteklius, ji negali pagrįstai teigti, kad į atgrasymo tikslą buvo pakankamai atsižvelgta nustatant pradinį baudos dydį.

303    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiam kaltinimui pritarti negalima.

–       Dėl pažeidimo trukmės

304    Ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad ieškovė dalyvavo darant ilgai trunkantį pažeidimą, kuris truko nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. šešerius metus ir vienuolika mėnesių. Todėl pradinis jai skirtos baudos dydis buvo padidintas 65 %, t. y. po 10 % už kiekvienus visus dalyvavimo darant pažeidimą metus ir 5 % – už likusį laikotarpį.

305    Viena vertus, ieškovė ginčija šį vertinimą ir teigia, kad Komisija neįrodė jos dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu iki 1997 m. rugpjūčio mėn. ir po 2000 m. gegužės 18 d.

306    Kadangi šis kaltinimas visiškai sutampa su ieškovės išdėstytais argumentais jau nagrinėtuose dviejuose pirmuose pagrinduose dėl pažeidimo trukmės, jo nagrinėti atskirai nereikia.

307    Antra vertus, ieškovė teigia, kad buvo pirmoji įmonė, kuri, bendradarbiaudama su Komisija, pateikė kartelio egzistavimo nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. iki 1998 m. vasario mėn. įrodymų. Pasak ieškovės, Komisija negalėjo atsižvelgti į šį laikotarpį, kai nustatė jai skirtos baudos dydį.

308    Pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinėje pastraipoje nustatyta, kad „jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus“.

309    Šiuo atveju ieškovė iš esmės teigia, kad bendradarbiaujant jos pateikti įrodymai apie pažeidimą turėjo tiesioginį poveikį nustatant kartelio trukmę, nes jais remdamasi Komisija nustatė, kad pažeidimo pradžios data yra 1997 m. rugpjūčio mėn.

310    Reikia pažymėti, kad šis argumentas grindžiamas aplinkybe, jog Komisija teisiškai neįrodė, kad pažeidimas buvo daromas iki 1997 m. rugpjūčio mėn.

311    Kadangi šis motyvas buvo atmestas išnagrinėjus pirmąjį pagrindą (žr. šio sprendimo 170 punktą), šiam argumentui pritarti negalima. Iš tiesų, kadangi Komisija teisingai įrodė, kad kartelis susijęs ir su ankstesniais laikotarpiais iki 1997 m. rugpjūčio mėn., ieškovės įrodymas dėl vėlesnio laikotarpio negalėjo turėti tiesioginės įtakos nustatant kartelio trukmę.

312    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šio kaltinimo, kiek jis susijęs su pažeidimo trukme, nereikia nagrinėti atskirai nuo pirmajame ir antrajame pagrinduose išdėstyto kaltinimo, o likusi šio pagrindo dalis yra nepagrįsta.

–       Dėl neatsižvelgimo į ieškovės bendradarbiavimą ne pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo

313    Papildomai prie trečiojo pagrindo, susijusio su klaidingu pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu, kuris bus nagrinėjamas toliau, ieškovė teigia, kad Komisija kaip į lengvinančią aplinkybę nevisiškai atsižvelgė į jos bendradarbiavimą, nepatenkantį į minėto pranešimo taikymo sritį.

314    Šiuo aspektu reikia priminti, kad, kalbant apie pažeidimus, kurie patenka į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį, suinteresuotasis asmuo iš esmės negali pagrįstai kaltinti Komisijos, kad neatsižvelgė į jo bendradarbiavimo, nepatenkančio į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį, intensyvumą kaip į lengvinančią aplinkybę (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 586 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

315    Šioje byloje toks argumentas yra dar tvirtesnis, nes Komisija atsižvelgė į ieškovės bendradarbiavimą ir sumažino baudą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai kaltinti Komisijos, kad netaikė papildomo ieškovei skirtos baudos sumažinimo ne pagal minėtą pranešimą.

316    Todėl šiam kaltinimui ir dėl tos priežasties visam ketvirtajam pagrindui negalima pritarti.

 Dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo

 Šalių argumentai

317    Šį pagrindą sudaro trys kaltinimai, susiję, pirma, su ieškovės prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikimo datos vertinimu, antra, su jos vieta kitų dviejų aptariamų įmonių atžvilgiu ir, trečia, su skirtos baudos sumažinimo dydžiu.

–       Dėl ieškovės pateikto prašymo datos vertinimo

318    Ieškovė teigia, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad jos prašymas atleisti nuo baudos ar ją sumažinti buvo pateiktas 2003 m. balandžio 4 d., o ne balandžio 3 d. 9 val. 30 min., kai ji telefonu susisiekė su Komisija ir prisipažino dalyvavusi darant pažeidimą bei paprašė skubiai susitikti, kad galėtų pateikti įrodymus žodžiu.

319    Prašymai atleisti nuo baudos ar ją sumažinti turėjo būti nagrinėjami pagal jų gavimo eilę, neatsižvelgiant į tai, ar prašantysis asmuo pasirengęs pateikti informaciją raštu arba žodžiu. Šioje byloje ieškovė prašymą pateikė per pokalbį telefonu balandžio 3 d., paskui tą pačią dieną 13 val. 24 min. atsiuntė faksimilę, kurioje prašė skubiai susitikti, kad galėtų pateikti parodymus žodžiu.

320    Komisijos atsisakymas tokį prašymą laikyti prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti yra tarsi bauda įmonei, norinčiai pateikti parodymus žodžiu, o tam reikia laiko pasirengti. Pasak ieškovės, kai įmonė pripažįsta pažeidimą ir pageidauja bendradarbiauti nedelsdama bei su Komisija sutartu laiku pateikti parodymus, jos prašymas turi būti laikomas pateiktu tuo momentu, kai ji paprašė susitikimo su Komisija tiems parodymams pateikti.

321    Įmonių parodymai žodžiu yra pripažintas būdas pateikti prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti. Tačiau Komisijos požiūris ginčijamame sprendime gali atgrasyti įmones teikti įrodymus žodžiu ir prieštarauja pranešime dėl bendradarbiavimo nustatytiems tikslams. Šioje byloje ieškovė buvo vienintelė įmonė, pristačiusi savo darbuotojus, kurie yra tiesioginiai kartelio liudininkai, kad jie pateiktų parodymus žodžiu ir atsakytų į Komisijos pateiktus klausimus.

322    Pasak ieškovės, balandžio 3 d. pokalbis telefonu ir faksimilė patvirtina jos pageidavimą susitikti ir pateikti prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, kuriame nurodyta, kokią informaciją ji ketina kuo greičiau pateikti Komisijai. Antrojoje faksimilėje, atsiųstoje tą pačią dieną 17 val. 24 min., ieškovė nurodė, kad yra pasirengusi nedelsdama pateikti informaciją ir kad gali susitikti su Komisija bendram posėdžiui tą pačią arba rytojaus dieną.

323    Taigi aptariami pranešimai aiškiai nurodo posėdžio tikslą ir informacijos, kurią ieškovė ketino pateikti Komisijai, pobūdį. Tai, kad juose nebuvo informacijos, susijusios su pažeidimu, neturi reikšmės.

324    Nepripažindama, kad ieškovė pateikė prašymą neskirti baudos 2003 m. balandžio 3 d. 9 val. 30 min., arba kitu atveju – 13 val. 24 min., Komisija neatsižvelgė į žodiniam prašymui būdingas savybes ir pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį bei pranešimo dėl bendradarbiavimo 21–23 punktus.

325    Be to, Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos ir gero administravimo principus. Ieškovė galėjo teisėtai manyti, kad jos prašymas bus laikomas pateiktu per pokalbį telefonu. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turėjo informuoti ieškovę, kaip ketina taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes tada ieškovė būtų galėjusi nedelsdama faksu pateikti prašymą raštu.

326    Faksu dokumentus atsiuntusiai įmonei suteikusi pranašumą Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą ieškovės, kuri norėjo pateikti įrodymus žodžiu, nenaudai.

327    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

–       Dėl ieškovės priskyrimo kategorijai, palyginti su kitomis dviem aptariamomis įmonėmis

328    Ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai konstatavo, jog EKA Chemicals ir Arkema, pateikdamos prašymus atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, įvykdė pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytą sąlygą.

329    Komisija tik atsižvelgė į EKA Chemicals ir Arkema prašymų atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikimo momentą, tačiau neišnagrinėjo, ar jos pateikė didelės papildomosios vertės įrodymų, ir taip nesilaikė pranešimo dėl bendradarbiavimo 21–23 punktų, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies ir pareigos motyvuoti.

330    EKA Chemicals ir Arkema pateikti duomenys nebuvo didelės papildomosios vertės įrodymai, todėl jie neatitiko pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytos sąlygos.

331    Kalbant apie EKA Chemicals, pažymėtina, kad didžioji dalis 2003 m. kovo 29 d. faksimilėje ir 2003 m. kovo 31 d. parodymuose žodžiu pateiktos informacijos buvo susijusi su dviejų Skandinavijos gamintojų susitarimais ir jie nebuvo reikšmingi karteliui EEE įrodyti. Didžioji dalis informacijos buvo susijusi su faktinėmis aplinkybėmis iki kartelio pradžios.

332    Ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi EKA Chemicals pateikta informacija tik šešiais atvejais ir tik tiek, kiek tai susiję su laikotarpiu iki 1997 m. rugpjūčio mėn. Šių įrodymų vertė buvo menka, nes jie buvo nepagrįsti, nereikšmingi ir neįtikinami. Faktiškai Komisija panaudojo EKA Chemicals pateiktą informaciją tik 2004 m. spalio 8 d. Kadangi EKA Chemicals dalyvavo kartelyje tik iki atėjimo į „kontinentinę rinką“ (ginčijamo sprendimo 364 konstatuojamoji dalis), ji negalėjo pateikti informacijos apie šią rinką.

333    Kalbant apie Arkema pažymėtina, kad jos patarėjai teisės klausimais 2003 m. balandžio 3 d. Komisijai atsiuntė faksimilę, prie kurios buvo pridėta trylika priedų ir nurodyta, kad juose yra su pažeidimu susijusių dokumentų.

334    Tai buvo pastabos ir ranka rašytos kortelės, kuriose nenurodyta data, nenurodyti pavadinimai, kai kurios jų buvo sunkai įskaitomos ir blogos kokybės arba neišsamios, kitose buvo santrumpų ir simbolių, kurių be papildomų paaiškinimų negalima suprasti. Ieškovei skirtame 2005 m. balandžio 1 d. laiške Komisija pati pripažino, kad tuos dokumentus sunku perskaityti. Paaiškinimus ir komentarus dėl šių dokumentų Arkema pateikė tik 2003 m. gegužės 26 d.

335    Aptariami dokumentai negali būti laikomi įrodymais, nes jais remiantis negalima nustatyti faktinių aplinkybių be papildomų paaiškinimų. Juose nepateikta nuorodų apie diskusijų datas, vietas, temas ir dalyvius ir jais remiantis negalima spręsti, kad jie susiję su VP rinka.

336    Tik 2003 m. gegužės 26 d. gavus vėlesnius paaiškinimus aptariami dokumentai įgijo įrodomąją galią. Iš tikrųjų kiekvienam 2003 m. balandžio 3 d. pateiktam dokumentui buvo reikalingi 2003 m. gegužės 26 d. pateikti papildomi paaiškinimai, kad būtų galima suprasti šių dokumentų turinį ir įvertinti jų svarbą.

337    Būtent tik 2003 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus maždaug septynioms savaitėms po pirmosios faksimilės, Arkema pateikė įrodymus. Laikas, kurio prireikė minėtiems įrodymams pateikti, rodo, kad 2003 m. balandžio 3 d. pranešimas buvo netinkamas ir neišsamus, kad tai buvo „skubotas ir netinkamas Arkema bandymas“ vienu metu būti atleistai nuo baudos keliose bylose. Tokį skubotumą patvirtina tai, kad 2003 m. balandžio 3 d. pateikti priedai buvo išdėstyti netinkama tvarka, jie buvo neišsamūs ir juos reikėjo papildyti 2003 m. gegužės 26 d. pateiktais dokumentais.

338    Ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi 2003 m. balandžio 3 d. ir gegužės 26 d. pateiktais dokumentais bei tą pačią dieną pateiktais paaiškinimais. Kai Komisija daro nuorodą į 2003 m. balandžio 3 d. pateiktą dokumentą, tai reiškia, kad ji remiasi 2003 m. gegužės 26 d. pateiktais paaiškinimais (žr., pvz., ginčijamo sprendimo 185 konstatuojamąją dalį). 2003 m. balandžio 3 d. pateiktais dokumentais naudojamasi tik kalbant apie vieną susirinkimą (ginčijamo sprendimo 192 konstatuojamoji dalis) ir vis tiek apie jį kalbant reikėjo remtis 2003 m. gegužės 26 d. pateiktais paaiškinimais.

339    Beje, Arkema neprašė atleisti nuo baudos ar ją sumažinti dėl NPB ir iki 2003 m. liepos 15 d. nepateikė jokių įrodymų, susijusių su NPB. Taigi Komisija nepagrįstai daro išvadą, kad 2003 m. balandžio 3 d. pateikti dokumentai susiję su dviem tiriamais produktais.

340    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

–       Dėl ieškovei skirtos baudos sumažinimo dydžio

341    Papildomai ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą ir akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kai už bendradarbiavimą nesuteikė jai didžiausio 20 % sumažinimo, kuris numatytas trečiajai įmonei, įvykdžiusiai pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytą sąlygą.

342    Sumažinimo dydis nustatomas atsižvelgiant į tai, kada pateikti įrodymai, ir į tų įrodymų papildomąją vertę. Tačiau Komisija neišnagrinėjo ieškovės pateiktos informacijos papildomosios vertės.

343    Be to, Komisija konkrečiai neįvertino ieškovės pateiktos informacijos apimties. Skirtingai nei EKA Chemicals ir Arkema pateikta informacija, ieškovės pateikti duomenys buvo susiję ir su VP, ir su NPB. Ieškovė pateikė išsamios ir tikslios informacijos apie visus ginčijamame sprendime nurodytus svarbius susirinkimus, vykusius laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. iki 1998 m. pabaigos dėl VP rinkos ir nuo 1998 m. gegužės mėn. iki 1999 m. gruodžio mėn. dėl NPB rinkos. Kad įrodytų pažeidimą, Komisija rėmėsi praktiškai visais ieškovės nurodytais susirinkimais.

344    Šiuo atveju Komisija turėjo nuspręsti, kad ieškovė buvo pirmoji, kuri pateikė išsamią ir naują informaciją apie visus minėtus susirinkimus, sudarančius kartelio esmę. Komisija suklydo, kai pripažino, kad kitos įmonės ją jau buvo informavusios apie šiuos susirinkimus. Ji negalėjo vertinti ieškovės pateiktų įrodymų „kaip visumos“, o turėjo vertinti kiekvieną įrodymą atskirai.

345    Komisija sumenkino ieškovės pateiktos informacijos pobūdį, kai konstatavo, kad ji tik patvirtina Degussa pateiktą informaciją. Ieškovė pateikė papildomų esminių įrodymų, įskaitant ir tiesioginius liudijimus. Komisija tik dešimt kartų rėmėsi Degussa pateikta informacija, kurioje nebuvo nieko pasakyta apie 1997 m. vykusius susitikimus dėl VP, apie kuriuos informavo ieškovė.

346    Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad tik ieškovės įmonės vadovaujantieji darbuotojai pateikė tiesioginių įrodymų apie pažeidimą, kad ji neapsiribojo per advokatus pateikdama parodymus raštu ir kad nuolat bendradarbiavo po to, kai pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, atsakė į prašymus pateikti informacijos ir atvirai pateikė papildomų duomenų. Komisija nepagrįstai nusprendė, kad žodiniai susirinkimo dalyvių liudijimai turi mažesnę įrodomąją vertę nei dokumentais grįsti parodymai.

347    Ginčijamas sprendimas labai plačiai grindžiamas ieškovės pateikta informacija. Neatsižvelgusi į šio bendradarbiavimo didelį intensyvumą, Komisija neteisingai taikė pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punktą.

348    Ieškovei suteiktas baudos sumažinimas yra labai mažas ir neproporcingas tiek pranešime dėl bendradarbiavimo numatyto maksimalaus sumažinimo, tiek kitoms aptariamoms įmonėms, būtent Arkema, suteiktų baudos sumažinimų atžvilgiu, todėl buvo pažeistas vienodo požiūrio principas. Ieškovė prisidėjo prie pažeidimo įrodymo labiau nei Arkema. Taigi ieškovei suteiktas baudos sumažinimas yra „akivaizdžiai neteisėtas ir neprotingai mažas“.

349    Komisija teigia, kad ginčijamo sprendimo 523 konstatuojamojoje dalyje teisiškai išdėstė motyvus, dėl kurių ieškovei skirtos baudos dydį sumažino 10 % už bendradarbiavimą.

350    Kalbant apie ieškovės pateiktų įrodymų apimtį ir papildomosios vertės dydį reikia pažymėti, kad Komisija tikrai atsižvelgė į tai, jog aptariami įrodymai buvo susiję ir su VP, ir su NPB. Tai nereiškia, kad ieškovė iš esmės pateikė įrodymus, kuriais buvo galima patvirtinti tam tikrą Degussa ir Arkema pateiktą informaciją.

351    Pasak Komisijos, nors iš tiesų ieškovės parodymai cituojami ginčijamame sprendime dėl visų daugiašalių susitikimų, vykusių laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2000 m., ieškovės prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikimo momentu kitos įmonės apie šiuos susitikimus jau buvo pranešusios. Todėl Komisija galėjo nuspręsti, kad ieškovės pateikti įrodymai tik patvirtina tai, ką ji jau žinojo apie visą pažeidimą.

352    Kalbant apie ieškovės bendradarbiavimo apimtį ir tęstinumą po prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikimo pažymėtina, kad remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio antros pastraipos paskutiniu sakiniu darytina išvada, jog Komisija neprivalo į tai atsižvelgti. Tęstinis bendradarbiavimas yra preziumuojamas, o aptariamą nuostatą veikiau galima taikyti baudžiant už vangų bendradarbiavimą po prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikimo.

353    Kalbant apie tariamą vienodo požiūrio principo pažeidimą, pasakytina, kad ieškovės ir Arkema padėtys nepanašios dėl ginčijamo sprendimo 510 ir 513 konstatuojamosiose dalyse nurodytų priežasčių, o šiuo skirtumu galima pagrįsti tai, kad Arkema suteiktas maksimalus baudos sumažinimas, o ieškovei – ne. Be to, ginčijamo sprendimo 515 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai atsižvelgė į datą, kurią ieškovė pateikė įrodymus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

354    Pranešimo dėl bendradarbiavimo 21–23 punktuose nustatyta:

„21. Kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymus, kurie turėtų ženklią papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu.

22. Sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti minėtus faktus. Šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės raštiškiems įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau susiformavusiems įrodymams. Lygiai taip pat tiesiogiai su minėtais faktais susiję įrodymai paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai.

23. Administracinių procedūrų pabaigoje, priimdama galutinį sprendimą, Komisija nustato:

a)      ar įmonės pateikti įrodymai turi ženklią papildomąją vertę Komisijos tuo metu jau turimų įrodymų atžvilgiu;

b)      toliau pateiktą baudos, kuri kitaip būtų paskirta įmonei, sumažinimo dydį:

–        pirmai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 30–50 % sumažinimas;

–        antrai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 20–30 % sumažinimas;

–        paskesnėms įmonėms, kurios atitinka 21 dalies sąlygas: iki 20 % sumažinimas.

Siekdama nustatyti sumažinimo dydį šiuose diapazonuose, Komisija atsižvelgia į laiką, kuomet buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 21 dalies sąlygas, ir į jų papildomąją vertę. Ji taip pat gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų.

Be to, jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus.“

355    Šioje byloje taikydama pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisija konstatavo, jog Degussa atitinka sąlygas, kad galėtų pasinaudoti visišku atleidimu nuo baudos. Kadangi EKA Chemicals ir Arkema laikomos atitinkamai pirmąja ir antrąja įmonėmis, įvykdžiusiomis minėto pranešimo 21 punkte nurodytą sąlygą, joms bauda sumažinta atitinkamai 40 % ir 30 %. Ieškovei, laikomai trečiąja įmone, įvykdžiusia minėtą sąlygą, bauda sumažinta 10 % (ginčijamo sprendimo 501–524 konstatuojamosios dalys).

–       Dėl ieškovės pateikto prašymo datos vertinimo

356    Remiantis ginčijamu sprendimu darytina išvada, kad EKA Chemicals pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti 2003 m. kovo 29 d., pateikė parodymus žodžiu 2003 m. kovo 31 d. ir tą pačią savaitę pateikė įrodymus apie pažeidimą (ginčijamo sprendimo 67, 503 ir 505 konstatuojamosios dalys).

357    2003 m. balandžio 3 d. 15 val. 50 min. faksimile Arkema pateikė Komisijai prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ir pridėjo trylika priedų su nuoroda, kad juose yra informacijos apie aptariamą kartelį. 2003 m. gegužės 26 d. Arkema pateikė Komisijai naujos medžiagos, susijusios su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, kurioje buvo pateikti 2003 m. balandžio 3 d. pateiktų dokumentų paaiškinimai (ginčijamo sprendimo 69, 510 ir 516 konstatuojamosios dalys).

358    Remiantis bylos medžiaga ir ginčijamo sprendimo 68–71 konstatuojamosiomis dalimis, darytina išvada, kad ieškovė pirmąjį kontaktą su Komisija užmezgė telefonu 2003 m. balandžio 3 d. ryte.

359    Tos pačios dienos 13 val. 15 min. faksimile ieškovė informavo Komisiją, kad „ta faksimile“ nori pateikti prašymą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo ir, atsižvelgiant į žodžiu pateiktus įrodymus, kad pageidauja „kuo greičiau susitikti su Komisija ir perduoti turimą informaciją pagal procedūrą (leidžiančią) tokius parodymus pateikti žodžiu“. Galiausiai ieškovė paprašė Komisijos patvirtinti „galimybę susitikti (rytojaus dieną)“.

360    Tos pačios dienos 17 val. 24 min. faksimile ieškovė patvirtino, kad yra „pasirengusi iš karto pateikti papildomos informacijos, ir nurodė, kad gali susitikti su Komisija bendram posėdžiui (tą pačią arba rytojaus dieną)“. Tos pačios dienos 17 val. 28 min. faksimile ieškovė patvirtino dalyvausianti rytojaus dieną, 2003 m. balandžio 4 d. 14 val. 15 min., numatytame susitikime su Komisija.

361    2003 m. balandžio 4 d. Komisijos patalpose ieškovė pateikė parodymus žodžiu ir atsakingų darbuotojų liudijimus. 2003 m. balandžio 9 d. ji pateikė parodymus žodžiu, konkrečiai kalbant, apie NPB. 2003 m. balandžio 11 ir 16 d. ji raštu patvirtino parodymus ir pridėjo tam tikros papildomos medžiagos.

362    Atsižvelgusi į šias faktines aplinkybes, kurių ieškovė neginčija, Komisija ginčijamame sprendime nusprendė, kad „2003 m. balandžio 4 d. (<...> ieškovė) pateikė prašymą taikyti pranešimą dėl (bendradarbiavimo) ir parodymus žodžiu“ (ginčijamo sprendimo 515 konstatuojamoji dalis).

363    Šiame kaltinime ieškovė teigia, kad Komisija, taikydama pranešimo dėl bendradarbiavimo 21–23 punktus, padarė teisės klaidą. Pasak ieškovės, kai įmonė pageidauja bendradarbiauti nedelsdama ir su Komisija sutartu laiku pateikti parodymus, jos prašymas turi būti laikomas pateiktu tuo momentu, kai ji užmezgė kontaktą su Komisija norėdama pateikti tuos parodymus.

364    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 ir 23 punktais, tam, kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji turi pateikti Komisijai įrodymus, turinčius didelę papildomąją vertę, palyginti su jos jau turimais įrodymais. Be to, taikydama minėto pranešimo 23 punkto b papunktyje nurodytus baudos sumažinimo didžiausią ir mažiausią dydžius, Komisija turi nustatyti, kuriuo momentu įmonė įvykdė tą sąlygą.

365    Taigi remiantis šiomis nuostatomis aiškiai matyti, jog tam, kad būtų galima taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunktyje nurodytą baudos sumažinimo diapazoną, Komisija turi nustatyti momentą, kuriuo įmonė jai realiai pateikė įrodymus, turinčius didelę papildomąją vertę, palyginti su jos jau turimais įrodymais.

366    Šis aiškinimas grindžiamas aptariamame pranešime nustatytai sistemai būdingais motyvais, kuriais remdamasi Komisija privalo nustatyti tikslų momentą, kai aptariama įmonė įvykdė baudos sumažinimo sąlygas, ir palyginti jos pateiktus įrodymus su jau turimais prašymo pateikimo dieną, be to, tuos įrodymus ji jau turi būti gavusi.

367    Kadangi ieškovė teigia, kad šis metodas, grindžiamas prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusios įmonės įrodymų faktinio pateikimo momento nustatymu, riboja aptariamų įmonių paskatas pateikti įrodymus žodžiu, tarp kurių gali būti darant pažeidimą tiesiogiai dalyvavusių asmenų liudijimai, reikia atkreipti dėmesį, kad šis argumentas, net jeigu jį laikytume įrodytu, negali kelti abejonių dėl aiškinimo, grindžiamo pranešimo dėl bendradarbiavimo tekstu.

368    Bet tokiu atveju ieškovė klysta teigdama, kad aptariamas metodas gali lemti nevienodą požiūrį įmonių, norinčių pateikti parodymus žodžiu, nenaudai.

369    Iš tiesų aptariamos pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatos, pagal kurias reikalaujama nustatyti tikslų didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų, palyginti su Komisijos turimais įrodymais, pateikimo momentą, taikomos vienodai visoms įmonėms, pateikusioms prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

370    Dėl prašymo pateikimo datos pažymėtina, kad pagal minėtą pranešimą prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusių įmonių situacijos turi būti laikomos panašiomis, neatsižvelgiant į įrodymų pateikimo būdą, kurį pasirenka prašymą pateikusi įmonė. Todėl šios situacijos turi būti vertinamos vienodai.

371    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, ieškovės teiginiui, kad taikant baudos sumažinimą reikia atsižvelgti į momentą, kuriuo įmonė kreipėsi į Komisiją norėdama pateikti parodymus žodžiu, pritarti negalima.

372    Šioje byloje yra aišku, kad iki 2003 m. balandžio 4 d. parodymų žodžiu pateikimo ieškovė nebuvo pateikusi Komisijai jokių su aptariamu pažeidimu susijusių įrodymų. Taigi Komisija teisingai nustatė, kad būtent tą dieną ieškovė įvykdė pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytą sąlygą.

373    Todėl ieškovė taip pat negali pagrįstai teigti, kad turėjo mažai laiko parodymams žodžiu pateikti.

374    Iš tiesų būtent dėl to, kad informacijos pateikimas žodžiu laikomas iš esmės lėtesniu bendradarbiavimo būdu nei informacijos pateikimas raštu, aptariama įmonė, nusprendusi žodžiu pateikti informaciją, turi žinoti, jog rizikuoja, kad kita įmonė Komisijai raštu ir anksčiau už ją pateiks informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą (šiuo klausimu žr. 314 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 505 punktą).

375    Be to, ieškovė neteigia, kad momentui, kuriuo ji pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, tam tikros įtakos turėjo Komisijos turimi ištekliai. Beje, remiantis šios bylos aplinkybėmis darytina išvada, kad Komisija tinkamai atsižvelgė į ieškovės skubėjimą ir suorganizavo susitikimą siūlomą dieną, kad priimtų jos prašymą.

376    Kalbant apie tariamą teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą, pažymėtina, kad nusistovėjusioje teismų praktikoje nurodyta, jog teisė remtis šiuo principu suteikiama kiekvienam asmeniui, kuris atsiduria padėtyje, leidžiančioje manyti, kad Sąjungos institucija suteikė jam pagristų vilčių (žr. 2006 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Österreichische Postsparkasse ir Bank für Arbeit und Wirtschaft prieš Komisiją, T‑213/01 ir T‑214/01, Rink. p. II‑1601, 210 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

377    Šiuo atveju ieškovė tik tvirtina, kad Komisija turėjo ją informuoti apie tai, kaip ji ketina taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo.

378    Taigi atsižvelgiant į aiškiai išdėstytas minėtas to pranešimo nuostatas, pagal kurias reikalaujama pateikti didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų, palyginti su Komisijos jau turimais, ieškovė negalėjo pagrįstai tikėtis, kad jos bendradarbiavimo eilė dėl baudos sumažinimo diapazono taikymo bus nustatyta atsižvelgiant į jos skambučių ir faksimilių siuntimo datą, t. y. 2003 m. balandžio 3 d., nes per pokalbį telefonu ir faksimilėse nebuvo pateikta jokių įrodymų.

379    Be to, ieškovė netvirtina, jog Komisija jai suteikė bent menkiausią garantiją, kad jos prašymas bus laikomas pateiktu 2003 m. balandžio 3 d., ir nekaltina jos, kad neveikė pakankamai greitai atsižvelgiant į aplinkybes.

380    Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija nesiėmė jokių priemonių ar veiksmų, kurie būtų galėję ieškovei sukelti kokių nors teisėtų lūkesčių, kad jos prašymas atleisti nuo baudos ar ją sumažinti bus laikomas atitinkančiu pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytą sąlygą jos kontakto su Komisija 2003 m. balandžio 3 d. momentu.

381    Todėl ieškovės argumentus, susijusius su teisėtų lūkesių principo pažeidimu ir su gero administravimo principo pažeidimu, kuris grindžiamas tais pačiais argumentais, reikia atmesti.

382    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaltinimas dėl ieškovės prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti datos vertinimo yra nepagrįstas.

–       Dėl kitų dviejų aptariamų įmonių pateiktos informacijos vertinimo

383    Ieškovė teigia, kad atitinkamų prašymų pateikimo dieną nei EKA Chemicals, nei Arkema nepateikė didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų, palyginti su Komisijos jau turimais įrodymais.

384    Pirma, ji teigia, kad kiekvieną įmonę įtraukdama į eilę tam, kad nustatytų, kurį pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunktyje nustatytą baudos sumažinimo diapazoną taikyti, Komisija atsižvelgė tik į jų atitinkamų prašymų atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikimo momentą ir neįvertino pateiktų įrodymų papildomosios vertės. Be to, ji teigia, kad aptariami vertinimai yra nepakankamai motyvuoti.

385    Reikia pažymėti, kad visų pirma ginčijamo sprendimo 503 ir 509 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, jog EKA Chemicals ir Arkema pateikė didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų, palyginti su tais, kuriuos ji jau turėjo tų įmonių prašymų pateikimo datą.

386    Kalbant apie EKA Chemicals, pažymėtina, jog Komisija, be kita ko, nustatė, kad ji pateikė jai įrodymų, susijusių su laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. spalio 14 d., dėl anksčiau jai nežinomų faktinių aplinkybių, todėl jie turėjo tiesioginės įtakos nustatant kartelio trukmę. Be to, ji nurodė, kad EKA Chemicals pateikė Degussa įrodymus patvirtinančių ir papildančių įrodymų, susijusių su laikotarpiu nuo 1997 m. spalio 14 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. (ginčijamo sprendimo 506 konstatuojamoji dalis).

387    Nors šie argumentai buvo suformuluoti vertinant baudos sumažinimą pagal taikomą diapazoną, Komisija taip pat rėmėsi tais argumentais EKA Chemicals taikytinam baudos sumažinimo diapazonui nustatyti, kiek tai susiję su jos pateiktais įrodymais nuo 2003 m. kovo 29 d. iki 31 d., nes šiuo laikotarpiu nebuvo pateiktas joks kitas prašymas atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

388    Kalbant apie Arkema, pažymėtina, jog Komisija nustatė, kad jos 2003 m. balandžio 3 d. pranešime yra ranka rašytų dokumentų, patvirtinančių antikonkurencinius veiksmus, susijusius su dviem tyrime nurodytais produktais, ir kad tie dokumentai yra pakankamai aiškūs, kad ji juos suprastų, nors vėliau jie buvo papildyti (ginčijamo sprendimo 510 konstatuojamoji dalis). Komisija nusprendė, kad pirmojo Arkema pranešimo, turinčio didelės papildomosios vertės, data yra 2003 m. balandžio 3 d. (ginčijamo sprendimo 513 konstatuojamoji dalis).

389    Remiantis šiais motyvais darytina aiški išvada, kad, priešingai nei teigia ieškovė, nustatant taikytiną baudos sumažinimo diapazoną, Komisija išnagrinėjo ir nustatė, jog EKA Chemicals ir Arkema pateiktuose įrodymuose yra daug papildomosios vertės, palyginti su jos turimais įrodymais kiekvienos iš jų prašymo pateikimo momentu.

390    Taigi ieškovės argumentai, susiję su tariama teisės klaida vertinant aptariamus prašymus, turi būti atmesti.

391    Be to, iš minėtų ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių aiškiai ir nedviprasmiškai išplaukia pagrindiniai argumentai, kuriais remdamasi Komisija konstatavo, kad kiekvienas įrodymų paketas tuo metu, kai buvo pateiktas, turėjo didelę papildomąją vertę pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą ir į tai buvo atsižvelgta nustatant baudos sumažinimo diapazoną, taikytiną kiekvienai iš dviejų aptariamų įmonių pagal minėto pranešimo 23 punkto b papunktį.

392    Taigi ieškovės pateiktiems argumentams, susijusiems su tariamu pareigos motyvuoti pažeidimu, pritarti negalima.

393    Antra, ieškovė teigia, kad aptariamuose Komisijos argumentuose yra akivaizdžių klaidų.

394    Šiuo atveju reikia priminti, kad nors Komisija, vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą, negali neatsižvelgti į vienodo požiūrio principą, ji turi didelę diskreciją vertinti kiekvienos įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudą. Todėl gali būti smerkiama tik Komisijos padaryta akivaizdi vertinimo klaida (žr. 2009 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wieland‑Werke prieš Komisiją, T‑116/04, Rink. p. II‑1087, 124 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

395    Tai reiškia, kad ieškovė negali paprasčiausiai prie ieškinio pridėti savarankiškai atliktą EKA Chemicals ir Arkema pateiktos informacijos vertinimą; ji turi konkrečiais argumentais įrodyti, kodėl Komisijos atliktas vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas.

396    Šiuo atveju, kalbant apie EKA Chemicals bendradarbiavimą, reikia visų pirma priminti, jog ginčijamo sprendimo 506 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad ji pateikė to laikmečio dokumentus apie tam tikrus susirinkimus ir kitus slaptus kontaktus, kuriuose nurodytos Komisijai anksčiau nežinomos faktinės aplinkybės ir kurie turėjo tiesioginį poveikį nustatant kartelio trukmę, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. spalio 14 d., ir įrodymų, kurie papildo ir patvirtina su vėlesniu laikotarpiu susijusius Degussa pateiktus įrodymus.

397    Atsižvelgiant į teiginį, kad pažeidimas buvo vykdomas visoje EEE teritorijoje, šio tvirtinimo negali paneigti ieškovės nurodyta faktinė aplinkybė, kad EKA Chemicals pateikta informacija iš esmės susijusi su Skandinavijos rinka. Reikia priminti, kad EKA Chemicals pateikė informacijos apie kontaktus su gamintojais „iš žemyno“ ir kad, be to, tam tikri su pažeidimu susiję veiksmai buvo vykdomi be išimties Skandinavijos ir „kontinentinėje“ rinkoje (žr. be kita ko, ginčijamo sprendimo 106 ir 144 konstatuojamąsias dalis).

398    Kadangi ieškovė ginčija EKA Chemicals pateiktų duomenų įrodomąją vertę, reikia atkreipti dėmesį, kad būtent jais remdamasi Komisija galėjo nustatyti, jog kartelis prasidėjo 1994 m. sausio 31 d., ir patvirtinti Degussa parodymus, susijusius su pradiniu kartelio laikotarpiu. Tai, kad nagrinėjant pirmąjį pagrindą ši informacija buvo laikoma nepakankama ieškovės dalyvavimui kartelyje nuo šios datos įrodyti, nepaneigia jų įrodomosios vertės, kiek tai susiję su paties kartelio egzistavimo įrodymu.

399    Beje, ieškovės teiginys, kad EKA Chemicals pateikti duomenys didžiąja dalimi buvo susiję su faktinėmis aplinkybėmis iki kartelio pradžios, grindžiami jos kaltinimu, kad kartelis prasidėjo 1997 m. rugpjūčio mėn., tačiau išnagrinėjus pirmąjį pagrindą jis buvo atmestas kaip nepagrįstas (žr. šio sprendimo 170 punktą).

400    Galiausiai tariamai nedidelis ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, kuriuose minima EKA Chemicals pateikta informacija, skaičius nesumenkina tos informacijos įrodomosios vertės. Be to, vien to, kad tam tikrose konstatuojamosiose dalyse daroma nuoroda į informaciją, pateiktą po pradinio EKA Chemicals prašymo, nepakanka ieškovės teiginiui, kad Komisija iš esmės rėmėsi po EKA Chemicals prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti informacija, pagrįsti.

401    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia konstatuoti, jog ieškovės pateikti argumentai neįrodo, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą, kai nusprendė, jog EKA Chemicals pateikė didelės papildomosios vertės įrodymus pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą anksčiau, nei ieškovė pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

402    Kalbant apie Arkema pateiktus įrodymus, pažymėtina, jog Komisija ginčijamame sprendime be kita ko konstatavo, kad „jos pirmajame pranešime yra (trylika) ranka rašytų dokumentų, liudijančių konkurentų antikonkurencinius veiksmus, susijusius su dviem tyrime nurodytais produktais“, ir kad „net jei tie dokumentai yra pakankamai aiškūs, kad (ji) juos suprastų atsižvelgdama į jau turimą informaciją, (Arkema) vėliau tik 2003 m. gegužės 26 d. papildė pradinį pranešimą rašytiniais parodymais dėl kiekvieno 2003 m. balandžio 3 d. pateikto dokumento ir pridėjo naujų dokumentų ir jų paaiškinimų“ (ginčijamo sprendimo 510 konstatuojamoji dalis).

403    Ji apskritai nurodė, kad Arkema pateikti įrodymai „susiję su karteliu Europos mastu dėl dviejų produktų, nes (Arkema) iš esmės pateikė to laikmečio dokumentus, kuriais remdamasi (ji) galėjo <…> patvirtinti Degussa jau pateiktą informaciją ir kurie buvo išsamiai naudojami šiame sprendime“ (ginčijamo sprendimo 513 konstatuojamoji dalis).

404    Kalbėdama apie šiuos argumentus ieškovė teigia, kad 2003 m. balandžio 3 d. Arkema pateikti dokumentai neturi jokios įrodomosios vertės, nes tai tariamai buvo tik užrašai ir ranka pildytos kortelės be datų ir pavadinimų, jos buvo sunkiai įskaitomos ir (arba) neišsamios, nes jose buvo daug simbolių ar santrumpų, kurių negalima suprasti be papildomo paaiškinimo. Pasak ieškovės, būtent 2003 m. gegužės 23 d. Arkema pateikti papildomi paaiškinimai suteikė įrodomosios vertės jos pateiktiems dokumentams.

405    Šiuo klausimu reikia priminti, kad aptariami įrodymai susiję su slaptais veiksmais, t. y. su slapta rengtais susitikimais ir iki minimumo sumažinta dokumentacija.

406    Atsižvelgiant į tai, kad sunku gauti tiesioginių tokių veiksmų įrodymų, kaip antai užrašų ar pažeidimo darymo metu rengtų susirinkimų ataskaitų, jų įrodomoji vertė negali būti paneigta remiantis tik tuo, kad tie dokumentai rašyti ranka ar yra fragmentiški, kad juose yra santrumpų ir simbolių ir kad jiems suprasti gali reikėti gauti papildomų paaiškinimų arba juos nagrinėti atsižvelgiant į kitus Komisijos turimus dokumentus.

407    Konkrečiai kalbant, tai, kad tokiems dokumentams gerai suprasti reikia tam tikrų smulkmenų, kaip antai santrumpų naudojimas, paaiškinimų, netrukdo konstatuoti, kad jie yra pakankamai aiškūs (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 561 punktą).

408    Šioje byloje aptariamuose 2003 m. balandžio 3 d. Arkema pateiktuose dokumentuose yra užrašų ir lentelių su skaičiais, kurie parengti pažeidimo darymo laikotarpiu, ir tai yra dokumentais grįsti tiesioginiai tuo metu vykusių diskusijų antikonkurencinio turinio įrodymai. Šių dokumentų įrodomosios vertės nepaneigia tai, kad jų turinys, palyginti su kita informacija, be konkretaus konteksto negalėjo būti tinkamai suprastas, ar tai, kad juose naudoti simboliai ir akronimai turėjo būti paaiškinti.

409    Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad bent dalis aptariamų dokumentų, t. y. to laikmečio užrašai su asmenų pavardėmis ir įmonių pavadinimais bei konkrečiais skaičiais grįstais tikslinių kainų ir rinkos dalių pasiūlymais galėjo būti naudojami kaip savarankiški pažeidimo įrodymai. Kai kuriuos šiuos dokumentus Komisija naudojo ginčijamame sprendime, konkrečiai kalbant, jo 176 ir 181 konstatuojamosiose dalyse, kad įrodytų kartelio susirinkimų eigą ir konkrečius jų rezultatus.

410    Taip pat reikia priminti, kad Arkema prašymo pateikimo momentu Komisija jau turėjo daug su kartelio eiga susijusios informacijos, kuri buvo išdėstyta Degussa ir EKA Chemicals parodymuose, ir kad Arkema pateikti įrodymai galėjo būti naudojami atsižvelgiant į šią Komisijos jau turimą informaciją.

411    Be to, tai, kad remdamasi šiais įrodymais tam tikruose ginčijamo sprendimo motyvuose Komisija darė nuorodą ir į 2003 m. balandžio 3 d. pateiktą dokumentą, ir į 2003 m. gegužės 26 d. Arkema pateiktą jo išaiškinimą, nereiškia, kad ji pripažino, jog iš pradžių pateikti dokumentai neturėjo įrodomosios vertės. Iš tiesų, nors 2003 m. gegužės 26 d. pateiktuose dokumentuose tikrai buvo tam tikrų paaiškinimų ar 2003 m. balandžio 3 d. pateiktų dokumentų nuorašų, didžioji dalis šios informacijos tik patikslino jau pateiktus dokumentus.

412    Todėl ieškovės argumentui, susijusiam su tariamu 2003 m. balandžio 3 d. Arkema pateiktų dokumentų įrodomosios vertės nebuvimu, negalima pritarti.

413    Kalbant apie aptariamų įrodymų didelę papildomąją vertę, reikia priminti, kad tai to laikmečio dokumentai, susiję su slaptais 1997 m. ir 1998 m. susitikimais ir dažnai minimi ginčijamame sprendime, kai kalbama apie tą laikotarpį, o kai kurie jų cituojami tiesiogiai.

414    Kadangi ieškovė teigia, kad Komisija neteisingai konstatavo, jog pradiniame Arkema prašyme buvo kalbama apie abu nagrinėjamus produktus, šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad nors 2003 m. balandžio 3 d. Arkema pateiktuose dokumentuose buvo kalbama tik apie pažeidimus, susijusius su VP, o šioje byloje nagrinėjamas vienas pažeidimas, darytas abiejose rinkose, tai negali kelti abejonių dėl išvados, susijusios su jos bendradarbiavimo didele papildomąja verte.

415    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, negalima teigti esant įrodyta, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog Arkema 2003 m. balandžio 3 d. faksimile pateikė didelės papildomosios vertės įrodymus pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą.

416    Per teismo posėdį ieškovė pirmą kartą nurodė šioje byloje aptariamo ir byloje, kurioje priimtas 2006 m. gegužės 31 d. Sprendimas C(2006) 2098 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla Nr. COMP/F/38.645 – Metakrilatai), Komisijos pateikto Arkema bendradarbiavimo vertinimo skirtumus.

417    Apie tai paklausta Komisija neprieštaravo dėl naujo argumento pateikimo.

418    Reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

419    Šioje byloje, net ir darant prielaidą, kad aptariami argumentai gali būti laikomi nauju pagrindu, jiems tas draudimas netaikomas atsižvelgiant į tai, kad jie grindžiami Sprendime C(2006) 2098, kuris, kaip per teismo posėdį pripažino Komisija, buvo paskelbtas tik pasibaigus rašytinei proceso daliai šioje byloje, pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu.

420    Kalbant apie šių argumentų esmę, reikia pažymėti, kad remiantis 2003 m. balandžio 3 d. faksimile, pridėta prie ieškinio, darytina išvada, jog šiuo pranešimu Arkema prašė taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo dėl trijų produktų, įskaitant VP, apie kurį kalbama šioje byloje, ir metakrilatus, apie kuriuos kalbama Sprendime C(2006) 2098.

421    Ieškovės nurodyto Sprendimo C(2006) 2098 405 konstatuojamojoje dalyje Komisija, nustatydama, kiek sumažinti Arkema skirtą baudą, nurodė, kad „nors prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti (pastaroji) pateikė santykinai ankstyvoje proceso stadijoje, t. y. 2003 m. balandžio 3 d., kitaip tariant, kitą mėnesį po to, kai buvo atlikti patikrinimai“, tik „gavusi vėlesnius jos parodymus“ ji galėjo padaryti išvadą, jog „ši įmonė atitinka sąlygas, kad būtų galima taikyti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo priemonę atsižvelgiant į pateiktų įrodymų, kurie jai padėjo nustatyti aptariamas faktines aplinkybes, pobūdį ir tikslumą“. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad „net jei (Arkema) jau pirmajame pranešime pateikė didelės papildomosios vertės įrodymų, <…> papildomoji vertė, kurią ji suteikė (savo) argumentams, per visą procesą buvo ribota“.

422    Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas C(2006) 2098, Komisija nusprendė, kad, nepaisant to, jog Arkema prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikė 2003 m. balandžio 3 d., tik gavusi vėlesnius parodymus ji galėjo padaryti išvadą, kad ši įmonė pateikė įrodymų, turinčių didelės papildomosios vertės.

423    Tačiau aptariamas argumentas, priešingai nei teigia ieškovė, nesuteikia galimybės įrodyti, kad vertindama aptariamą bendradarbiavimą šioje byloje Komisija taip pat atsižvelgė į Arkema parodymus, pateiktus po 2003 m. balandžio 3 d. faksimilės.

424    Pirma, Sprendime C(2006) 2098 pateiktas vertinimas, susijęs su 2003 m. balandžio 3 d. faksimilės A 14 ir A 15 prieduose pateiktais dokumentais, yra ne dėl tų pačių įrodymų kaip šioje byloje aptariami įrodymai, pateikti to paties pranešimo A 1–A 13 prieduose. Be to, nurodytas vertinimas susijęs su baudos sumažinimo nustatymu taikomame diapazone pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio antrą pastraipą, o ne su šioje byloje aptariamo paties taikytino diapazono nustatymu pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio pirmą pastraipą.

425    Antra, remiantis Sprendimu C(2006) 2098 darytina išvada, kad byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 3 d. iki vėlesnių parodymų gavimo Komisijai nebuvo pateiktas joks prašymas atleisti nuo baudos ar ją sumažinti. Taigi, priešingai nei šiuo atveju, byloje, kurioje priimtas Sprendimas C(2006) 2098, Komisija galėjo teisėtai atsižvelgti į aptariamus vėlesnius parodymus, kad nustatytų, ar Arkema atitinka pranešime dėl bendradarbiavimo nustatytas baudos sumažinimo sąlygas.

426    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Sprendime C(2006) 2098 pateiktas vertinimas nesudaro galimybės abejoti dėl šioje byloje pateikto vertinimo teisėtumo.

427    Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, ieškovės kaltinimą dėl EKA Chemicals ir Arkema bendradarbiavimo vertinimo reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl ieškovei suteikto baudos sumažinimo dydžio

428    Ginčijamo sprendimo 523 ir 524 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad ieškovė yra trečioji įmonė, įvykdžiusi pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytą sąlygą, kai 2003 m. balandžio 3 d. ir gegužės 17 d. pateikė dokumentus, susijusius su karteliu Europos mastu dviejų aptariamų produktų rinkose. Dėl šio bendradarbiavimo papildomosios vertės Komisija nurodė, kad ieškovė „iš esmės pateikė įrodymus, kurie (jai) suteikė galimybę <…> patvirtinti tam tikrą Degussa ir (Arkema) pateiktą informaciją, plačiai naudojamą (ginčijamame sprendime)“. Pateikusi šiuos argumentus, Komisija pritaikė 10 % ieškovei skirtos baudos sumažinimą.

429    Ieškovė papildomai teigia, kad Komisija suklydo, kai nesuteikė jai didžiausio 20 % sumažinimo ir taikė trečiajai įmonei nustatytą diapazoną pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio pirmą pastraipą.

430    Reikia priminti, kad, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio antra pastraipa, nustatydama baudos sumažinimo dydį pagal taikomą diapazoną Komisija gali atsižvelgti į pateiktų įrodymų pateikimo datą, papildomosios vertės lygį ir į bendradarbiavimo mastą bei tęstinumą.

431    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 515 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad ieškovė bendradarbiauti pradėjo ankstyvoje procedūros stadijoje, netrukus po patikrinimų pabaigos, kad jos įnašas turėjo didelę papildomąją vertę ir kad ji bendradarbiavo nuolat, nes informacija buvo pateikiama 2003 m. balandžio 4, 9, 11 ir 16 d. bei gegužės 17 d. Neginčijama, kad ieškovės pateikti duomenys buvo plačiai naudojami ginčijamame sprendime pažeidimui nustatyti, kiek tai susiję būtent su laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2000 m.

432    Be to, kaip matyti iš 2009 m. rugsėjo 15 d. Komisijos pateikto atsakymo į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, ieškovė pirmoji pateikė įrodymų, susijusių su tam tikrais susitikimais, vykusiais Briuselyje 1997 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. Taip pat reikia pažymėti, kad su šiais susitikimais susijusi informacija Komisijai suteikė galimybę įrodyti tam tikrus nagrinėjamo kartelio pagrindinius aspektus, t. y. tvirtus susitarimus koordinuotai kelti VP kainą ir slaptų susitarimų iniciatyvas dėl NPB.

433    Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija suklydo, kai ginčijamo sprendimo 523 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, pirma, kad ieškovės pateikta informacija iš esmės patvirtino tam tikrą Degussa ir Arkema jau pateiktą informaciją, ir, antra, kad minėtoje konstatuojamojoje dalyje pateikti argumentai niekaip nepagrindžia aptariamo sumažinimo normos taikymo pagal taikytiną diapazoną remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio antra pastraipa.

434    Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija akivaizdžiai suklydo, kai remdamasi šiais argumentais nustatė 10 % dydžio ieškovei skirtos baudos sumažinimą už bendradarbiavimą.

435    Be to, aptariamas vertinimas, dėl kurio ieškovei skirta bauda sumažinta nedaug, prieštarauja pateiktam Arkema bendradarbiavimo vertinimui, nes Komisija konstatavo, jog ši įmonė papildomą informaciją pateikė tik 2003 m. gegužės 26 d., t. y. kelios savaitės po pradinio prašymo, tačiau jai suteikė didžiausią galimą sumažinimą pagal taikytiną diapazoną (ginčijamo sprendimo 510 ir 513 konstatuojamosios dalys).

436    Be to, priešingai nei Arkema parodymuose, ieškovės pateiktoje informacijoje buvo su abiem aptariamais produktais susijusių pažeidimo įrodymų, nes ieškovės parodymuose taip pat buvo pateikta išsami ir tiesioginių kartelio dalyvių liudijimais pagrįsta neteisėtų susitarimų turinio santrauka, o tai, be kita ko, pabrėžia faktas, kad jie buvo plačiai naudojami ginčijamame sprendime.

437    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, šiam ieškovės kaltinimui reikia pritarti.

438    Likusią šio pagrindo dalį reikia atmesti.

439    Įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją Bendrasis Teismas mano, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 430–437 punktuose išdėstytus argumentus, ieškovei skirtos baudos sumažinimo už bendradarbiavimą dydį reikia padidinti iki 20 %. Todėl ieškovei skirta bauda turi būti atitinkamai sumažinta.

 Dėl galutinio baudos dydžio nustatymo

440    Išnagrinėjus ieškovės nurodytus pagrindus ir Bendrajam Teismui įgyvendinant savo neribotą kompetenciją, reikia pakeisti ieškovei skirtos baudos dydį – sumažinti Komisijos taikomą pradinę baudą už ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę iki 55 % ir iki 20 % padidinti baudos dydžio sumažinimą, taikomą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo.

441    Po šio pakeitimo galutinė ieškovei skirta bauda yra 139,5 mln. eurų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

442    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama.

443    Kadangi šioje byloje ieškovės pateikti reikalavimai buvo pripažinti iš dalies pagrįstais, Bendrasis Teismas mano, kad šios bylos aplinkybės būtų teisingai įvertintos, jei būtų nuspręsta, kad ieškovė padengia 80 % savo ir Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o Komisija padengia 20 % savo ir ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

444    Be to, reikia atmesti ieškovės pateiktą su reikalavimu dėl bylinėjimosi išlaidų susijusį prašymą, kad Komisija padengtų išlaidas, kurias ji patyrė pateikdama banko garantiją, kad išvengtų priverstinio ginčijamo sprendimo vykdymo. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, tokios išlaidos nelaikomos bylinėjimosi išlaidomis (šiuo klausimu žr. 214 minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 5133 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2006 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimo C(2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) 1 straipsnio m punktą tiek, kiek jame Europos Komisija konstatavo, kad Solvay SA dalyvavo darant pažeidimą laikotarpiu iki 1995 m. gegužės mėn.

2.      Sprendimo C(2006) 1766 galutinis 2 straipsnio h punkte Solvay skirta bauda yra 139,5 mln. eurų.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Solvay padengia 80 % savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidų.

5.      Komisija padengia 20 % savo ir Solvay bylinėjimosi išlaidų.

Vadapalas Dittrich Truchot

Paskelbta 2011 m. birželio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmės

Šalių argumentai

– Dėl laikotarpio nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. rugpjūčio mėn.

– Dėl laikotarpio nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki gruodžio 31 d.

Bendrojo Teismo vertinimas

– Dėl laikotarpio nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1995 m. gegužės mėn.

– Dėl laikotarpio nuo 1995 m. gegužės mėn. iki 1997 m. rugpjūčio mėn.

– Dėl laikotarpio nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki gruodžio 31 d.

Dėl tariamo teisės į gynybą pažeidimo

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

– Dėl susipažinimo su Degussa dokumentais

– Dėl leidimo susipažinti su kitų aptariamų įmonių pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus

Dėl tariamų klaidų nustatant pagrindinės baudos dydį

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

– Dėl pažeidimo sunkumo ir pradinės baudos dydžio nustatymo vertinimo

– Dėl atgrasančio poveikio

– Dėl pažeidimo trukmės

– Dėl neatsižvelgimo į ieškovės bendradarbiavimą ne pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo

Dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo

Šalių argumentai

– Dėl ieškovės pateikto prašymo datos vertinimo

– Dėl ieškovės priskyrimo kategorijai, palyginti su kitomis dviem aptariamomis įmonėmis

– Dėl ieškovei skirtos baudos sumažinimo dydžio

Bendrojo Teismo vertinimas

– Dėl ieškovės pateikto prašymo datos vertinimo

– Dėl kitų dviejų aptariamų įmonių pateiktos informacijos vertinimo

– Dėl ieškovei suteikto baudos sumažinimo dydžio

Dėl galutinio baudos dydžio nustatymo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.