PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. rugsėjo 9 d.(*)

„Direktyva 91/414/EEB – Augalų apsaugos produktai – Veiklioji medžiaga endosulfanas – Leidimų pateikti į rinką panaikinimas – Įvertinimo procedūra – Terminai – Teisė į gynybą – Proporcingumo principas“

Byloje T‑75/06

Bayer CropScience AG, įsteigta Monheime prie Reino (Vokietija),

Makhteshim-Agan Holding BV, įsteigta Roterdame (Nyderlandai),

Alfa Georgika Efodia AEVE, įsteigta Atėnuose (Graikija),

Aragonesas Agro, SA, įsteigta Madride (Ispanija),

atstovaujamos advokatų C. Mereu ir K. Van Maldegem,

ieškovės,

palaikomos

European Crop Protection Association (ECPA), įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos advokatų D. Waelbroeck ir N. Rampal,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą B. Doherty ir L. Parpala,

atsakovę,

palaikomą

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos J. Rodríguez Cárcamo,

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti 2005 m. gruodžio 2 d. Komisijos sprendimą 2005/864/EB dėl endosulfano neįrašymo į Tarybos direktyvos 91/414/EEB I priedą ir leidimų augalų apsaugos produktams, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos, panaikinimo (OL L 317, p. 25),

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai J. D. Cooke ir I. Labucka,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. vasario 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

 Sutarties nuostatos

1        EB 95 straipsnio 3 dalis numato, kad Komisija savo pasiūlymuose Tarybai dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, skirtų vidaus rinkos sveikatos, saugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos srityse sukūrimui ir veikimui, dėmesį kreipia į aukšto lygio apsaugą ir ypač atsižvelgia į visas mokslo faktais pagrįstas naujoves.

2        EB 152 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis.

 Direktyva 91/414/EEB

3        1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL L 230, p. 1) nustato Bendrijos tvarką, taikomą registracijai dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir tokiai registracijai panaikinti.

4        Direktyvos 91/414 4 straipsnis numato, jog „valstybės narės užtikrina, kad augalų apsaugos produktas nebūtų registruojamas, kol <...> jo veikliosios medžiagos neįrašytos į I priedo sąrašą“.

5        Sąlygos, kurių reikia, kad veikliosios medžiagos būtų įrašytos į I priedą, nurodytos Direktyvos 91/414 5 straipsnyje:

„1.      Atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias, veiklioji medžiaga gali būti įrašyta į I priedą pradiniam laikotarpiui, neviršijančiam 10 metų, jeigu tikimasi, kad augalų apsaugos produktai, savo sudėtyje turintys veikliosios medžiagos, atitinka šias sąlygas:

a)      jų likučiai, atsirandantys po naudojimo pagal gerą augalų apsaugos praktiką, neturi jokio kenksmingo poveikio žmonių ar gyvulių sveikatai ar požeminiam vandeniui arba jokios nepriimtinos įtakos aplinkai ir minėti likučiai, jeigu jie yra toksikologiškai ar ekotoksikologiškai svarbūs, gali būti nustatyti bendrai taikomais metodais;

b)      jų naudojimas pagal gerą augalų apsaugos praktiką neturi kenksmingo poveikio žmogaus ar gyvulių sveikatai arba nedaro jokios nepriimtinos įtakos aplinkai pagal 4 straipsnio 1 dalies b punkto iv ir v papunkčių nuostatas.

2.      Kad veiklioji medžiaga būtų įrašyta į I priedą, ypač reiktų atsižvelgti:

a)      kur svarbu, į žmogui leistiną paros normą (LPN);

b)      jeigu būtina, į leistiną operatoriaus sąlyčio lygį;

c)      kur svarbu, į jos išlikimą ir pasiskirstymą aplinkoje bei jos poveikį rūšims, kurioms neskirta ši medžiaga.

<...>“

6        Direktyvos 91/414 6 straipsnis nurodo:

„1.      Sprendimas dėl veikliosios medžiagos įrašymo į I priedą priimamas 19 straipsnyje nustatyta tvarka.

<...>

2.      Valstybė narė, gavusi paraišką įrašyti veikliąją medžiagą į I priedą, turi nedelsdama užtikrinti, kad pareiškėjas pateiktų dokumentus, kurie, manoma, atitinka II priedo reikalavimus, kitoms valstybėms narėms ir Komisijai kartu su dokumentais, atitinkančiais III priedą, dėl mažiausiai vieno preparato, turinčio tą veikliąją medžiagą. Komisija perduoda dokumentus 19 straipsnyje minėtam Augalų sveikatos nuolatiniam komitetui patikrinti.

3.      Nepažeidžiant šio straipsnio 4 dalies nuostatų, valstybei narei paprašius ir per laikotarpį nuo trijų iki šešių mėnesių nuo dokumentų perdavimo 19 straipsnyje minėtam komitetui 20 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti nusprendžiama, ar dokumentai buvo pateikti laikantis II ir III priedų reikalavimų.

4.      Jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų vertinimo metu paaiškėja, jog būtina papildoma informacija, Komisija gali paprašyti pareiškėjo tokią pateikti. Komisija gali paprašyti pareiškėjo arba jo įgalioto atstovo pateikti jai savo pastabas, ypač kai tikimasi neigiamo sprendimo.

<...>“

7        Veikliosioms medžiagoms, neįrašytoms į Direktyvos 91/414 I priedo sąrašą, tam tikromis sąlygomis galima taikyti pereinamojo laikotarpio leidžiančią nukrypti tvarką. Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalis nurodo, kad „valstybė narė gali per 12 metų nuo pranešimo apie šią direktyvą leisti pateikti į vidaus rinką savo teritorijoje augalų apsaugos produktus, savo sudėtyje turinčius veikliųjų medžiagų, neįrašytų į I priedą, kurios jau dvejus metus nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos yra rinkoje“ (Pataisytas vertimas). Šis dvylikos metų laikotarpis, kuris baigėsi 2003 m. liepos 26 d., 2002 m. lapkričio 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2076/2002, pratęsiančiu Tarybos direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį dėl tam tikrų veikliųjų medžiagų neįrašymo į tos direktyvos I priedą ir dėl augalų apsaugos produktų, savo sudėtyje turinčių šių veikliųjų medžiagų, registracijos panaikinimo (OL L 319, p. 3), iš dalies pakeistu 2005 m. rugpjūčio 12 d. Komisijos reglamentu Nr. 1335/2005, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 2076/2002 ir Sprendimus 2002/298/EB, 2004/129/EB, 2004/140/EB, 2004/247/EB ir 2005/303/EB dėl Tarybos direktyvos 91/414/EEB 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų laikotarpių ir tam tikrų į jos I priedą neįtrauktų veikliųjų medžiagų tolesnio naudojimo (OL L 211, p. 6), kai kurioms medžiagoms buvo pratęstas. Pagal šį reglamentą dvylikos metų laikotarpis pratęstas iki 2006 m. gruodžio 31 d., „nebent sprendimas įrašyti arba neįrašyti veikliąją medžiagą į Direktyvos 91/414 I priedą yra priimtas arba bus priimtas iki tos dienos“.

8        Pagal Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalį per šį pereinamąjį laikotarpį turi būti atliktas atitinkamų veikliųjų medžiagų įvertinimas, kurio pagrindu jos gali būti įtrauktos į Direktyvos 91/414 I priedą arba, atvirkščiai, neįtrauktos, jei šios medžiagos neatitinka Direktyvos 91/414 5 straipsnyje apibrėžtų saugumo reikalavimų arba informacija ir duomenys joms įvertinti nebuvo pateikti per numatytą laikotarpį. Vėl patikslinta, kad veikliosios medžiagos įvertinimas atliekamas Direktyvos 91/414 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Šis straipsnis, iš dalies pakeistas 2003 m. balandžio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 806/2003, suderinančiu su Sprendimu 1999/468/EB nuostatas, susijusias su komitetais, padedančiais Komisijai naudotis savo įgyvendinimo įgaliojimais, nustatytais Tarybos dokumentuose, priimtuose vadovaujantis konsultavimosi procedūra (kvalifikuota balsų dauguma) (OL L 122, p. 1), numato, kad Komisijai padeda reguliavimo komitetas, Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinis komitetas (toliau – komitetas).

 Reglamentas (EB) Nr. 3600/92

9        1992 m. gruodžio 11 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 3600/92, nustatantis išsamias darbų programos, minėtos Tarybos direktyvos 91/414 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką 8 straipsnio 2 dalyje, pirmojo etapo įgyvendinimo taisykles (OL L 366, p. 10), nustato kai kurių medžiagų įvertinimo procedūrą dėl jų galimo įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą. Tarp šių medžiagų yra endosulfanas.

10      Reglamentu Nr. 3600/92 įtvirtinta procedūra pradedama pranešimu apie suinteresuotumą, numatytu reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią „visi gamintojai, norintys, kad šio reglamento I priede nurodyta veiklioji medžiaga arba jos visos druskos, esteriai arba aminai būtų įtraukta į Direktyvos (91/414) I priedą, per šešis mėnesius nuo šio reglamento įsigaliojimo turi apie tai pranešti Komisijai“.

11      Po pranešimų apie suinteresuotumą įvertinimo Reglamento Nr. 3600/92 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad kiekvienai atitinkamai veikliajai medžiagai įvertinti yra paskiriama valstybė narė ataskaitos rengėja.

12      Paskyrus valstybę narę ataskaitos rengėją kiekvienas pranešėjas pagal Reglamento Nr. 3600/92 6 straipsnio 1 dalį turi pateikti jai „dokumentų rinkinio santrauką“ ir „pilną dokumentų rinkinį“, kurie nurodyti to paties reglamento 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Dokumentų rinkinio santraukoje yra pranešimo kopija, duomenys apie rekomenduojamas naudojimo sąlygas, taip pat bandymų santraukos bei rezultatai pagal kiekvieną Direktyvos 91/414 III priedo punktą, reikalingi įvertinant minėtos direktyvos 5 straipsnyje nurodytus kriterijus. Ši informacija susijusi su vienu ar keliais preparatais, tipiškais rekomenduojamoms naudojimo sąlygoms, įtraukiant veikliąją medžiagą į direktyvos I priedą. Pilną dokumentų rinkinį sudaro protokolai ir išsamios tyrimų ataskaitos, kuriose yra visa pirmiau nurodyta informacija. Pagal Reglamento Nr. 3600/92 6 straipsnio 2 dalies b punktą, papildytą 2000 m. spalio 12 d. Reglamentu (EB) Nr. 2266/2000 (OL L 259, p. 27), „pranešėjas turi parodyti, kad, remiantis informacija apie vieną arba kelis preparatus, atitinkančius ribotą tipiškų naudojimo atvejų skaičių, direktyvos reikalavimai pagal jos 5 straipsnyje nurodytus kriterijus gali būti įvykdyti“.

13      Pranešėjai turi pateikti valstybei narei ataskaitos rengėjai dokumentų rinkinio santrauką ir pilną dokumentų rinkinį per Komisijos nustatytą terminą. Galutinė data pateikti šiuos dokumentų rinkinius apie endosulfaną 1994 m. balandžio 27 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 933/94, nustatančiu augalų apsaugos priemonių veikliąsias medžiagas ir skiriančiu ataskaitų rengėjas valstybes nares Komisijos reglamentui (EEB) Nr. 3600/92 įgyvendinti (OL L 107, p. 8), buvo nustatyta 1995 m. balandžio 30 d., vėliau – 1995 m. rugsėjo 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2230/95, iš dalies pakeičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 933/94 (OL L 225, p. 1), buvo nukelta iki 1995 m. spalio 31 dienos. Pagal Reglamento Nr. 3600/92 6 straipsnio 1 dalį pranešėjai turi nusiųsti dokumentų rinkinio santrauką ir pilną dokumentų rinkinį Komisijos patvirtintiems kitų valstybių narių ekspertams galimai papildomai konsultacijai.

14      Valstybė narė ataskaitos rengėja įvertina dokumentų rinkinio santrauką ir pilną dokumentų rinkinį ir, pagal Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 1 dalies b punktą, „iš karto po dokumentų rinkinio patikrinimo užtikrina, kad pranešėjai kitoms valstybėms narėms ir Komisijai pateiktų patikslintą dokumentų rinkinio santrauką“. Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 2 dalis, iš dalies pakeista 1997 m. birželio 27 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1199/97 (OL L 170, p. 19), numato, jog pradėjusi tikrinti „valstybė narė ataskaitos rengėja gali paprašyti, kad pranešėjai patobulintų dokumentų rinkinį arba jį papildytų“ ir „gali konsultuotis su kitų valstybių narių ekspertais ir prašyti kitų valstybių narių pateikti papildomą techninę arba mokslo informaciją, kuri padėtų įvertinti“.

15      Remiantis Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 1 dalies c punktu, pateiktų dokumentų rinkinių įvertinimo ataskaitą valstybė narė ataskaitos rengėja parengia ir perduoda Komisijai per dvylikos mėnesių terminą skaičiuojant nuo dokumentų rinkinių gavimo dienos. Šioje ataskaitoje taip pat turi būti rekomendacija dėl galimybės įtraukti šią atitinkamą veikliąją medžiagą į Direktyvos 91/414 I priedą.

16      Reglamento Nr. 3600/92, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1199/97, 7 straipsnio 3 dalis numato, kad, gavusi dokumentų rinkinio santrauką ir 1 dalyje minimą ataskaitą, Komisija šį dokumentų rinkinį ir ataskaitą perduoda tikrinti komitetui. Prieš perduodama komitetui dokumentų rinkinį ir ataskaitą, Komisija išsiuntinėja ataskaitos rengėjos ataskaitą kitoms valstybėms narėms susipažinti. Be to, prieš perduodant dokumentų rinkinį ir ataskaitą komitetui, gali būti surengta valstybių narių ekspertų konsultacija ir dėl ataskaitos apie atitinkamą veikliąją medžiagą arba dėl jos dalių Komisija gali pasikonsultuoti su kai kuriais arba visais pranešėjais.

17      Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 3 a dalis, įtraukta Reglamentu Nr. 1199/97, numato, kad po šio tikrinimo Komisija gali pateikti komitetui direktyvos, kuria veiklioji medžiaga būtų įtraukta į Direktyvos 91/414 I priedą, projektą arba valstybėms narėms skirto sprendimo dėl veikliosios medžiagos turinčių augalų apsaugos produktų registracijos panaikinimo projektą, arba valstybėms narėms skirto sprendimo, numatančio tokį panaikinimą, kartu paliekant galimybę, pateikus papildomų bandymų rezultatus arba papildomos informacijos, iš naujo persvarstyti veikliosios medžiagos įtraukimą į šios direktyvos I priedą, projektą, arba galiausiai sprendimo atidėti veikliosios medžiagos įtraukimą, kol bus pateikti papildomų bandymų rezultatai arba papildoma informacija, projektą.

18      Reglamento Nr. 3600/92, papildyto Reglamentu Nr. 2266/2000, 7 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos pirma įtrauka numato, kad tuo atveju, kai po komiteto įvertinimo paaiškėja, kad reikia kai kurių bandymų rezultatų ar papildomos informacijos, Komisija nustato terminą, per kurį atitinkami rezultatai arba informacija turi būti pateikti. Šiame straipsnyje nurodoma:

„Šis galutinis terminas būtų 2002 m. gegužės 25 d., jei konkrečiai medžiagai Komisija nenustato ankstesnio termino, išskyrus terminą, nustatytą ilgalaikių tyrimų rezultatams, kuriuos valstybė narė ataskaitos rengėja ir Komisija, tikrindamos dokumentų rinkinį, įvertino kaip būtinus ir kurių nesitikima visiškai baigti sukaupti iki nustatyto galutinio termino, jei pateiktoje informacijoje yra įrodymų, kad šie tyrimai buvo užsakyti ir jų rezultatai bus pateikti ne vėliau kaip 2003 m. gegužės 25 dieną. Išimtiniais atvejais, jei valstybė narė ataskaitos rengėja ir Komisija negalėjo tokių tyrimų apibrėžti iki 2001 m. gegužės 25 d., jiems baigti gali būti nustatyta kita data, jei valstybei narei ataskaitos rengėjai pranešėjas pateikia įrodymą, kad šie tyrimai buvo užsakyti ne vėliau kaip trys mėnesiai nuo prašymo imtis juos vykdyti gavimo, kartu pridėdamas protokolą ir ataskaitą apie iki 2002 m. gegužės 25 d. atlikto tyrimo eigą.“

19      Reglamento Nr. 3600/92, papildyto Reglamentu Nr. 2266/2000, 7 straipsnio 4 dalis taip pat numato:

„<...> Naujai pateikti tyrimai nebus priimami. Jei Komisija sutinka, valstybė narė ataskaitos rengėja gali prašyti pranešėjų pateikti papildomus duomenis, kurie reikalingi norint geriau suprasti dokumentų rinkinį. Valstybė narė ataskaitos rengėja nedelsiant praneša Komisijai apie veikliąsias medžiagas, kurių tyrimo rezultatai arba informacija, nurodyta pirmojoje įtraukoje, nebuvo pateikta per nustatytą laiką. Komisija nutaria neįtraukti tokių veikliųjų medžiagų į Direktyvos I priedą, kaip tai numatyta Direktyvos 8 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje, nurodydama neįtraukimo priežastis. <...>“.

20      Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 5 dalis nustato, kad „Komisija pateikia komitetui sprendimo dėl neįtraukimo į I priedą pagal Direktyvos (91/414) 8 straipsnio 2 dalies paskutiniąją pastraipą projektą, jei „<...> valstybė narė ataskaitos rengėja pranešė Komisijai, kad iki nustatyto termino nebuvo pateikti 4 dalies pirmojoje įtraukoje nurodyti rezultatai“.

21      Pagal Reglamento Nr. 3600/92, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2266/2000, 8 straipsnį, gavusi papildomų bandymų rezultatus arba papildomos informacijos, valstybė narė ataskaitos rengėja turi ją patikrinti, užtikrinti, kad šiuos rezultatus arba informaciją pranešėjas išsiųstų kitoms valstybėms narėms ir Komisijai ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šių rezultatų ar informacijos gavimo perduoti savo dokumento rinkinio įvertinimą kaip priedą prie Komisijai pateiktos įvertinimo ataskaitos, įskaitant rekomendaciją įtraukti veikliąją medžiagą į Direktyvos 91/414 I priedą arba jos neįtraukti.

22      Pagal Reglamento Nr. 3600/92, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2266/2000, 8 straipsnio 3 dalį gavusi valstybės narės ataskaitos rengėjos parengtą ataskaitą, Komisija ją perduoda nagrinėti komitetui. Šis straipsnis numato, kad „prieš perduodama komitetui dokumentų rinkinį ir ataskaitą Komisija išsiunčia ataskaitos rengėjos ataskaitą valstybėms narėms informuoti ir gali surengti vienos arba kelių valstybių narių ekspertų konsultaciją“. Priduriama, kad „Komisija gali konsultuotis su vienu arba visais pranešėjais apie veikliąsias medžiagas“, pažymint, kad „vykstant šioms konsultacijoms, valstybė narė ataskaitos rengėja užtikrina reikiamą techninę ir mokslinę pagalbą“. Galiausiai po komiteto įvertinimo Komisija komitetui pateikia sprendimo projektą dėl medžiagos įtraukimo arba neįtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą.

 Bylos faktinės aplinkybės

 Įvertinimo procedūra

23      Endosulfanas yra veiklioji medžiaga, be kita ko, naudojama pesticidų gamybai. Jis veikia kaip kontaktinis nuodas didelei įvairovei vabzdžių ir erkių ant daugelio kultūrų, tarp jų medvilnės ir daug vaisių ir daržovių rūšių.

24      Bayer CropScience, Makhteshim-Agan Holding BV, Alfa Georgika Efodia AEVE ir Aragonesas Agro, SA, ieškovės, yra bendrovės, užsiimančios, be kita ko, endosulfano ir jo pagrindu pagamintų augalų apsaugos produktų gamyba ir prekyba.

25      Taikant Reglamentą Nr. 933/94, Ispanijos Karalystė paskirta valstybe nare ataskaitos rengėja, atsakinga už endosulfano patikrinimą. Iš šio reglamento 3 priedo aišku, kad pagal Reglamento Nr. 3600/92 3 straipsnį ši valstybė narė įgaliota institucija minėtai užduočiai atlikti paskyrė Ispanijos žemės ūkio, žvejybos ir maisto ministeriją (toliau – MAPA). MAPA įpareigojo Nacionalinį tyrimo ir žemės ūkio bei maisto technologijos institutą (Instituto Nacional de Investigacíon y Tecnologia Agraria y Alimentaria, toliau – INIA) parengti veikliųjų medžiagų įvertinimo ataskaitas dėl jų įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą. Taigi INIA buvo įpareigota parengti endosulfano įvertinimo ataskaitos projektą ir dalyvauti Komisijos organizuotose ekspertų diskusijose.

26      Iki 1995 m. spalio 31 d. galutinio termino tik Makhteshim Agan International Coordination Center ir AgrEvo GmbH, kurios pavadinimas dabar yra Bayer CropScience, Ispanijos Karalystei pateikė Reglamento Nr. 3600/92 6 straipsnyje nurodytus dokumentų apie endosulfaną rinkinius. Makhteshim Agan International Coordination Center ir AgrEvo suvienijo savo pastangas darbo grupėje „endosulfano darbo grupė“ (toliau – darbo grupė).

27      2000 m. vasario mėnesį Ispanijos Karalystė pateikė Komisijai endosulfano įvertinimo ataskaitos projektą, kurį Komisija išsiuntė valstybėms narėms ir darbo grupės atstovei AgrEvo. Šios ataskaitos pirminis projektas darbo grupei buvo išsiųstas keliais mėnesiais anksčiau. Įvertinimo ataskaitos projekte Ispanijos Karalystė padarė išvadą, kad sprendimą dėl endosulfano įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą reikia priimti po to, kai bus gauta ir išnagrinėta įvertinimo ataskaitos projekte nurodyta papildoma informacija.

28      2001 m. nuo sausio iki liepos mėnesio įvyko ne vienas kelių valstybių narių ekspertų susitikimas, skirtas išnagrinėti įvertinimo ataskaitos projektą ir paaiškinimus, pateiktus konsultuojantis su kitų valstybių narių ekspertais, kaip numatyta Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią Komisija, bendradarbiaudama su kompetentingomis nacionalinėmis valdžios institucijomis, sukūrė tokio pobūdžio vertinimui atlikti skirtą diskusijų aplinką – ECCO (European Commission Coordination). Darbo grupės nariai dalyvavo šiose diskusijose.

29      Ataskaita, paredaguota po šio nagrinėjimo, 2001 m. birželio 27 d. buvo išsiųsta valstybėms narėms, o 2001 m. rugpjūčio 25 d. – darbo grupei, tikintis komentarų ir papildomų paaiškinimų.

30      Nustačius, kad endosulfano tyrimui būtina tam tikra papildoma informacija, 2001 m. lapkričio 21 d. Komisija priėmė sprendimą 2001/810/EB dėl sprendimo dėl galimo tam tikrų veikliųjų medžiagų įrašymo į Direktyvos 91/414/EEB I priedą (OL L 305, p. 32), atidedantį terminą naujiems duomenims apie endosulfaną pateikti iki 2002 m. gegužės 25 d. ir ilgalaikiams tyrimų rezultatams pateikti iki 2003 m. gegužės 31 d., t. y. laikotarpiams, analogiškiems į Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 4 dalyje nustatytus laikotarpius.

31      2002 m. gegužės mėnesį darbo grupė pateikė naujus duomenis, laikydamasi Sprendimu 2001/810 nustatyto plano. 2002 m. liepos mėnesį ji aptarė su Ispanijos Karalyste galimybę pranešti apie tyrimus, susijusius su kitokia endosulfano receptūra. Pagal receptūrą, apie kurią pranešta pirmiau, endosulfanas buvo drėgmę sugeriančių miltelių (WP) arba emulsuojančio koncentrato (EC) pavidalo, o naujasis produktas būtų kapsulių suspensijos (CS) pavidalo. Anot darbo grupės, ši nauja receptūra galėtų išsklaidyti kai kurias Ispanijos Karalystės išreikštas abejones. 2002 m. liepos 17 d. susitikime Ispanijos Karalystės atstovai pareiškė, kad jie negali priimti šio naujo dokumentų rinkinio, ir pasiūlė ieškovėms šiuo klausimu siekti neformalaus Komisijos pritarimo. Ieškovės šio pritarimo negavo.

32      2003 m. gegužės mėnesį ieškovės pateikė Sprendime 2001/810 minėtus ilgalaikių tyrimų rezultatus ir pridėjo tam tikros naujos informacijos, būtent naują dokumentų rinkinį pagal Direktyvos 91/414 III priedą (žr. šio sprendimo 6 punktą), susijusį su CS receptūra (toliau – CS dokumentų rinkinys).

33      2004 m. sausio 22 d. įvyko naujas susitikimas, kuriame dalyvavo endosulfano darbo grupė ir Ispanijos valdžios institucijos. Per šį susitikimą vienas aplinkos ir ekotoksikologijos srities ekspertas informavo apie tam tikrą savo susirūpinimą dėl endosulfano.

34      2004 m. sausio 26 d. darbo grupė iš Ispanijos Karalystės gavo 2002 m. gegužės mėnesį ir 2003 m. gegužės mėnesį darbo grupės pateiktų duomenų įvertinimo ataskaitą kaip įvertinimo ataskaitos priedą ir vertinimo lentelių aktualią versiją.

35      Taikant Direktyvos 91/414 6 straipsnio 4 dalį 2004 m. gegužės 17 d. įvyko trišalis susitikimas, kuriame dalyvavo Komisija, Ispanijos Karalystė ir darbo grupė. Per šį susitikimą Komisija pranešė apie endosulfano keliamas problemas ir nurodė, kad ji numatė pasiūlyti komitetui neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą. Be to, ji pasiūlė darbo grupei iki 2004 m. birželio 21 d. pateikti savo pastabas, patikslindama, jog negali būti priimti jokie nauji tyrimai jos argumentams pagrįsti, nes 2003 m. gegužės 31 d. pasibaigė tam nustatytas terminas.

36      2004 m. birželio 25 d. darbo grupės atstovai nusiuntė laišką Komisijai ginčydami būdą, kuriuo buvo atliktas endosulfano įvertinimas, ir prašydami leidimo pateikti kelis papildomus techninius paaiškinimus bei pateikė papildomų argumentų, tačiau taip pat remdamiesi naujais tyrimais.

37      2004 m. liepos 12 d. laišku Komisija paprašė valstybės narės ataskaitos rengėjos neatsižvelgti į naujus darbo grupės pateiktus tyrimus. Šio laiško kopija perduota ir darbo grupei.

38      2004 m. rugsėjo 24 d. darbo grupė išsiuntė Komisijai laišką, iš esmės prašydama grąžinti valstybei narei ataskaitos rengėjai endosulfano nagrinėjimą, nurodant išnagrinėti visus reikšmingus duomenis, bei įspėdama ją apsispręsti per 60 dienų.

39      2004 m. lapkričio 26 d. laišku Komisija atsakė, kad ji rengia sprendimo neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą projektą ir kad ketino šį projektą pateikti komitetui per jo pirmą 2005 m. posėdį. Komisija taip pat nurodė, kad 2004 m. liepos 12 d. laiške ji priminė Reglamente Nr. 3600/92 numatytą procedūrą, taip pat šiame reglamente nurodytų medžiagų įvertinimui užbaigti numatytus galutinius terminus.

40      Pareiškimu, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotas 2005 m. sausio 31 d., ieškovės pareiškė ieškinį dėl neveikimo (byla T‑34/05, Bayer CropScience ir kt. prieš Komisiją).

41      Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2005 m. sausio 31 d., Makhteshim-Agan Holding, Aragonesas Agro ir Alfa Georgika Efodia pateikė prašymą imtis tam tikrų laikinųjų priemonių, susijusių su endosulfano įvertinimu dėl galimo jo įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą.

42      2005 m. balandžio 27 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

43      2006 m. rugsėjo 6 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečioji kolegija nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad 2005 m. gruodžio 2 d. Komisija priėmė sprendimą 2005/864/EB dėl endosulfano neįtraukimo į Tarybos direktyvos 91/414/EEB I priedą ir leidimų augalų apsaugos produktams, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos, panaikinimo (OL L 317, p. 25, toliau – ginčijamas sprendimas), sprendimo dėl ieškinio dėl neveikimo priimti nebereikia.

 Ginčijamas sprendimas

44      Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad neįvykdyti endosulfano įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą kriterijai. Minėto sprendimo 1 straipsnyje ji nurodo, kad endosulfanas, kaip veiklioji medžiaga, neįtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą. Ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje Komisija pateikia šio neįtraukimo motyvus:

„Atliekant šios veikliosios medžiagos įvertinimą buvo nustatyta keletas susirūpinimą keliančių sričių. Visų pirma dėl jos išlikimo ir veikimo aplinkoje, kadangi šios veikliosios medžiagos suirimo būdas nėra aiškus, o žemės, vandens (nuosėdų) degradacijos produktuose ir atliekant mezokosmo tyrimus buvo rasta nežinomų metabolitų. Ypač dėl pirmiau minėtų metabolitų turimos informacijos nepakanka, kad būtų galima pakankamai įvertinti ilgalaikį pavojų, ir tai tebekelia didelį susirūpinimą ekotoksikologijos požiūriu. Be to, tinkamai ištirti šios medžiagos poveikį naudotojams uždarose patalpose turimos informacijos nepakako. Endosulfanas yra lakus, jo pagrindinis metabolitas yra patvari nuodinga medžiaga, kuri rasta tikrinant vietoves, kuriose ji nebuvo vartojama. Kadangi susirūpinimą keliančių klausimų išspręsti nepavyko, pagal turimą informaciją atlikti įvertinimai neatskleidė, kad pagal pasiūlytas vartojimo sąlygas būtų galima tikėtis, kad augalų apsaugos produktai, kurių sudėtyje yra endosulfano, iš esmės tenkintų Direktyvos 91/414/EEB 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatytus reikalavimus. <...> “

45      Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnį valstybės narės turi užtikrinti, kad leidimai, suteikti augalų apsaugos produktams, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos endosulfano, būtų panaikinti iki 2006 m. birželio 2 d. ir kad nuo 2005 m. gruodžio 3 d. leidimai augalų apsaugos produktams, kurių sudėtyje yra endosulfano, nebūtų suteikiami ar atnaujinami, o taip pat nurodytos sąlygos, kuriomis kai kurios valstybės narės gali iki 2007 m. birželio 30 d. palikti galioti leidimus augalų apsaugos produktams, kurių sudėtyje yra endosulfano, tam tikroms specifinėms naudojimo reikmėms.

46      Pagal ginčijamo sprendimo 3 straipsnį valstybė narė gali leidimo turėtojui suteikti lengvatinį laikotarpį, kuris naudojimo reikmėms, kurioms suteikti leidimai panaikinami 2006 m. birželio 2 d., baigiasi ne vėliau nei 2007 m. birželio 2 d., o naudojimo reikmėms, kurioms suteikti leidimai panaikinami iki 2007 m. birželio 30 d., baigiasi ne vėliau nei 2007 m. gruodžio 31 dieną.

47      Ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad šis sprendimas neriboja paraiškos endosulfanui pateikimo, laikantis Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 2 dalies nuostatų ir siekiant galimo įtraukimo į minėtos direktyvos I priedą.

48      Ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje nustatyta, kad šis sprendimas yra skirtas valstybėms narėms.

 Procesas ir šalių reikalavimai

49      Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2006 m. vasario 27 d., ieškovės pateikė šį ieškinį.

50      Ispanijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2006 m. gegužės 18 dieną. Šis prašymas leisti įstoti į bylą buvo patenkintas 2006 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi.

51      European Crop Protection Association (ECPA) pateikė prašymą leisti įstoti į bylą ieškovių pusėje, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2006 m. birželio 12 dieną. Šis prašymas leisti įstoti į bylą buvo patenkintas 2006 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi. Per nustatytą terminą ECPA pateikė savo paaiškinimus ir kitos šalys dėl jų pateikė savo pastabas.

52      2006 m. birželio 14 d. ieškovės pateikė prašymą imtis proceso organizavimo priemonių, iš esmės susijusių su tam tikrų asmenų, valstybės narės ataskaitos rengėjos vardu dalyvavusių įvertinimo procedūroje, šaukimu į teismą ir apklausa žodžiu bei eksperto, kuris atsakytų į jų suformuluotus klausimus, paskyrimu. Kitos šalys per nustatytą terminą pateikė savo pastabas dėl šių reikalavimų.

53      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Pirmosios instancijos teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Imdamasis proceso organizavimo priemonių, Pirmosios instancijos teismas 2007 m. spalio 24 d. pateikė ieškovėms, Komisijai ir Ispanijos Karalystei rašytinių klausimų, į kuriuos jos atsakė per nustatytą terminą.

54      2008 m. vasario 12 d. posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai pareiškimai.

55      Ieškovės, palaikomos ECPA, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį priimtinu ir pagrįstu arba, papildomai, savo sprendimą dėl priimtinumo prijungti prie bylos nagrinėjimo iš esmės,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

56      Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną ar nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl priimtinumo

57      Vis tik nepareikšdama prieštaravimo dėl priimtinumo Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, pirma, išreiškia abejones dėl ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį ir, antra, ginčija kai kurių iš jų teisę pareikšti ieškinį.

 Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį

 Šalių argumentai

58      Komisijos nuomone, panaikinus ginčijamą sprendimą ieškovės nebūtinai atsidurtų palankesnėje padėtyje. Leidimas pateikti endosulfaną į rinką būtų paliktas galioti iki jo įvertinimo pagal pereinamąsias Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šis nagrinėjimo laikotarpis baigiasi 2006 m. gruodžio 31 dieną. Jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, sprendimas būtų priimtas jau po šios datos. Tokiu atveju Komisija turėtų imtis priemonių sprendimui įvykdyti pagal EB 233 straipsnį, bet pereinamajam laikotarpiui pasibaigus nebebūtų jokio aiškaus teisinio pagrindo leisti palikti endosulfaną rinkoje iki naujo įvertinimo. Todėl ieškovių dokumentų rinkinį reikia įvertinti pagal Direktyvos 91/414 6 straipsnį, o ne vykdant nagrinėjimo programą. Turint mintyje tai, kad ieškovės gali laisvai pranešti apie endosulfaną pagal minėtą 6 straipsnį, nors ši byla nebaigta nagrinėti, Komisija mano, jog ginčijamo sprendimo panaikinimas nepagerintų jų padėties, nebent sprendimas galėtų pateikti nurodymų įvertinimo procedūrų ir kriterijų klausimais.

59      Ieškovės ginčija Komisijos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

60      Primintina, kad Komisija abejoja ieškovių suinteresuotumu pareikšti ieškinį. Mažiausiai ji tvirtina, kad ieškovės prarado suinteresuotumą pareikšti ieškinį nagrinėjant bylą, būtent nuo 2006 m. gruodžio 31 d., t. y. datos, kurią pasibaigė Direktyvos 91/414, iš dalies pakeistos, 8 straipsnio 2 dalyje numatytas pereinamasis laikotarpis. Komisija tvirtina, kad nuo šios dienos, pirma, ieškovių produktams nebetaikomas leidimas pateikti į rinką, tačiau jos gali pranešti apie savo veikliąją medžiagą, remdamosi Direktyvos 91/414 6 straipsniu, apibūdinančiu pranešimo ir įtraukimo tvarką, skirtą veikliosioms medžiagoms, kurioms netaikoma minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalies pereinamoji tvarka, numatyta veikliosioms medžiagoms, kurių savo sudėtyje turintys augalų apsaugos produktai jau buvo rinkoje dvejus metus prieš direktyvos paskelbimą, ir, antra, nebėra aiškaus teisinio pagrindo, kito nei minėtas 6 straipsnis, įvertinti endosulfaną, nes Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalyje numatytas pereinamasis įvertinimo laikotarpis pasibaigė. Todėl ieškovės galėjo gauti tokį patį rezultatą, t. y. savo papildomų duomenų nagrinėjimą, Direktyvos 91/414 6 straipsnio pagrindu, kaip ir pateikdamos ieškinį dėl panaikinimo.

61      Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo numatyta neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą, o valstybės narės įpareigotos panaikinti leidimus augalų apsaugos produktams, kurių sudėtyje yra endosulfano, yra neigiamą poveikį turintis aktas, kurio panaikinimas būtų naudingas ieškovėms, endosulfano pagrindu pagamintų augalų apsaugos produktų gamintojams ir pardavėjams. Todėl ieškinio pareiškimo metu ieškovių suinteresuotumas pareikšti ieškinį buvo atsiradęs ir aktualus.

62      Be to, kitaip nei tvirtina Komisija, nei tai, kad baigėsi pereinamasis įvertinimo laikotarpis, nei tai, kad egzistuoja Direktyvos 91/414 6 straipsnyje numatyta pranešimo tvarka, nepaveikė toliau esančio minėto suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

63      Tariamas Komisijos negalėjimas priimti naujo sprendimo Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalies pagrindu, kad būtų įvykdytas galimas teismo sprendimas panaikinti aktą, nedaro poveikio ieškovių suinteresuotumui pareikšti ieškinį. Iš tiesų, pagal EB 233 straipsnio pirmąją pastraipą Komisija privalo imtis priemonių, būtinų įvykdyti sprendimą panaikinti aktą. Komisija, panaikinus jos sprendimą ir šiam panaikinimui galiojant atgaline data, turėtų iš naujo priimti sprendimą, remdamasi pateiktu dokumentų rinkiniu, kuriam panaikintos nuostatos turėjo įtakos, ir atsižvelgdama į rinkinio pateikimo datą. (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2006 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo O2 (Vokietija) prieš Komisiją, T‑328/03, Rink. p. II‑1231, 48 punktą). Aplinkybė, kad priėmus ginčijamą sprendimą buvo kaip nors pakeisti jo pagrindu buvę teisės aktai, neturi reikšmės sprendžiant apie ieškovių galimybę pareikšti pretenzijas dėl vykdytos procedūros ir rezultatų pagal faktinių aplinkybių metu galiojusią tvarką.

64      Vadinasi, argumentas, pagrįstas aplinkybe, kad Komisija turėtų, priėmus sprendimą panaikinti jos sprendimą, įvertinti endosulfaną pagal Direktyvos 91/414 6 straipsnio procedūrą, yra neveiksmingas. Bet kuriuo atveju nebūtų galima paneigti, kad ieškovių galimybė iš naujo pranešti apie endosulfaną, remiantis Direktyvos 91/414 6 straipsniu, t. y. galimybė, aiškiai nurodyta ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamojoje dalyje, būtų joms mažiau naudingas sprendimas nei, priėmus sprendimą dėl panaikinimo, galimas pirmosios įvertinimo procedūros atnaujinimas, jei būtų nustatytas galimas neteisėtumas, todėl ši galimybė ieškovėms pateikti įvertinti endosulfaną pradedant naują procedūrą, remiantis kitu teisiniu pagrindu, nedaro poveikio jų suinteresuotumui Pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pirmosios procedūros galiojimo.

65      Todėl ieškovės yra suinteresuotos Pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio pagrindų, nukreiptų prieš ginčijamą sprendimą.

 Dėl teisės pareikšti ieškinį

 Šalių argumentai

66      Komisija pripažįsta, kad Bayer CropScience konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, nes ji dalyvavo administracinėje procedūroje. Ji vis dėlto tvirtina, kad kitos ieškovės nedalyvavo minėtoje procedūroje ir todėl negali būti laikomos konkrečiai susijusiomis su ginčijamu sprendimu.

67      Ieškovių nuomone, ginčijamas sprendimas yra su kiekviena iš jų konkrečiai susijęs.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

68      Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai norima nustatyti kelių ieškovų pareikšto ieškinio priimtinumą ir ieškinys yra priimtinas vieno iš jų atžvilgiu, kitų ieškovų teisės pareikšti ieškinį nagrinėti nereikia (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 31 punktą, 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99, Rink. p. II‑1275, 52 punktą ir 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Verband der freien Rohrwerke ir kt. prieš Komisiją, T‑374/00, Rink. p. II‑2275, 57 punktą).

69      Atsižvelgiant į tai, kad pirmoji ieškovė, Bayer Cropscience, yra, kaip pripažįsta pati Komisija, tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, sprendimui dėl ieškinio priimtinumo priimti nebūtina nagrinėti kitų ieškovių teisės pareikšti ieškinį.

70      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinys yra priimtinas.

 Dėl esmės

71      Pagrįsdamos savo ieškinį, ieškovės pateikia tris pagrindus. Pirmuoju pagrindu nurodomi procedūros trūkumai, įvertinimo procedūros neteisingumas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas. Antruoju pagrindu nurodomi EB 95 straipsnio 3 dalies pažeidimas (pirma dalis) ir Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas (antra dalis). Trečiuoju pagrindu nurodomas tam tikrų Bendrijos teisės bendrųjų principų pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas mano, kad naudinga pirmąjį pagrindą ir antrojo pagrindo antrą dalį nagrinėti kartu.

 Dėl pirmojo pagrindo, kad procedūrai būdingi trūkumai, įvertinimo procedūra buvo neteisinga ir pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir antro pagrindo antros dalies, kad pažeista Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalis

72      Pirmuoju pagrindu ieškovės pateikia kelias pretenzijas, būtent kad ginčijamas sprendimas pagrįstas kitais kriterijais nei Direktyvoje 91/414 nurodyti kriterijai, kad endosulfano įvertinimas neišsamus ir pagrįstas pasirinktiniu jų pateiktų duomenų naudojimu, kad po pranešimo ir duomenų pateikimo taikytos atgal galiojančios Komisijos nustatytos naujos gairės ir nauji kriterijai, kad Komisija atsisakė su jomis konsultuotis ir susitarti, pasikeitus kriterijams ir įvertinimo politikai, ir kad prieštaraujant įvertinimo procedūros tikslams atsisakyta įvertinti naujus duomenis, pateiktus tiesiogiai atsakant į tai, kad Komisija ėmė taikyti naujus kriterijus ir (arba) naujas įvertinimo gaires.

73      Šios pretenzijos iš esmės apima septynias problemas, susijusias su, pirma, nežinomu metabolitu, antra, CS dokumentų rinkiniu, trečia, poveikiu naudotojui uždarose patalpose, ketvirta, peržiūrėta gera žemės ūkio praktika (GŽŪP), penkta, endosulfano priskyrimu prie patvarių organinių teršalų (POT) ir patvarių biologiškai kaupiamų organinių toksiškų medžiagų (PBT), šešta, naudojimu šiltnamyje ir, septinta, vėlavimo įvertinimo procedūroje dėl valstybės narės ataskaitos rengėjos ir Komisijos kaltės poveikiu. Šios problemos nagrinėjamos šio sprendimo 96–206 punktuose.

74      Kai kurios iš šių septynių problemų ir antrojo pagrindo antros dalies, kurioje tvirtinama, kad pažeista Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalis, pretenzijos kelia klausimą, ar Komisija turėjo teisę atsisakyti nagrinėti kai kuriuos duomenis arba tyrimų rezultatus, tariamai pateiktus pasibaigus terminui. Pirmosios instancijos teismas mano, kad pirmiausia naudinga nagrinėti klausimą, ar procedūros terminai taikomi tyrimų rezultatų pateikimui, turint mintyje tai, kad Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuspręsti, ar įtraukti veikliąją medžiagą į minėtos direktyvos I priedą, reikia „atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias“, nes šis klausimas svarbus bendram nagrinėjamos bylos vertinimo pagrindui.

 Dėl preliminaraus procedūros terminų ir Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies taikymo klausimo

–       Šalių argumentai

75      Ieškovės, palaikomos ECPA, iš esmės tvirtina, kad Komisija priėmė sprendimą neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą dėl abejonių jo nekenksmingumu, pagrįstų informacijos trūkumu tam tikrą dieną prieš pasibaigiant pereinamajam laikotarpiui. Ieškovių nuomone, Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalis, pagal kurią minėtus sprendimus reikia priimti atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias, numato, kad reikėjo atsižvelgti į visus duomenis, kuriuos jos pateikė prieš pasibaigiant įvertinimo procesui. Šiuo atveju nepratęsus termino pateikti tyrimų rezultatus buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, atsižvelgiant į tai, kad būtent Komisijos ir Ispanijos Karalystės elgesys sutrukdė ieškovėms laikytis teisės aktais numatytų terminų. Pagrįsdamos savo argumentus jos nurodo 2007 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimą Industrias Químicas del Vallés prieš Komisiją (C‑326/05 P, Rink. p. I‑6557, toliau – sprendimas IQV).

76      Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, mano, kad Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalį reikia suprasti atsižvelgiant į bendrą augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką tikslą ir šiuo tikslu nustatytą sistemą. Augalų apsaugos produktų įvertinimas ne tik padeda pagerinti žemės ūkio produkciją, bet ir apsaugoti sveikatą bei aplinką. Komisijos nuomone, įvertinimo procedūromis turi būti sudaryta labai išsamaus nagrinėjimo galimybė, kakrtu užtikrinant, kad sprendimai bus priimti per pagrįstą terminą. Galiausiai jomis taip pat reikia užtikrinti vienodą įmonių, pranešusių apie veikliąsias medžiagas, vertinimą, atsižvelgiant į skirtingoms medžiagoms būdingas savybes. Ieškovių siūlomas platus minėto straipsnio aiškinimas paralyžiuotų visą augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką sistemą, o tai prieštarautų Direktyvos 91/414 tikslams. Be to, sprendimas IQV, nurodytas šio sprendimo 75 punkte, priimtas dėl ypatingo atvejo ir neturi reikšmės sprendžiant šią bylą.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

77      Ieškovės tvirtina, kad Komisija privalėjo atsižvelgti į tam tikrus duomenis ir tyrimų rezultatus, kuriuos jos pateikė pasibaigus terminui, t. y. iš esmės jos tvirtina, kad joms turėjo būti pratęsti procedūros terminai arba nustatyti nauji terminai.

78      Primintina, kad veikliosios medžiagos bendros įvertinimo procedūros trukmę ir pilno dokumentų rinkinio bei papildomos informacijos pateikimo terminus numato konkrečios teisės nuostatos. Būtent Reglamente Nr. 3600/92, iš dalies pakeistame Reglamentu Nr. 2266/2000, ir Sprendime 2001/810 numatyta, kad endosulfano atžvilgiu terminas pateikti tyrimų rezultatus ir papildomus duomenis pasibaigė 2002 m. gegužės 25 d., o terminas pateikti ilgalaikių tyrimų rezultatus pasibaigė 2003 m. gegužės 31 dieną. Šių nuostatų teisėtumu šiuo atveju nebuvo suabejota.

79      Taip pat pažymėtina, jog iš Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 4 dalies aišku (žr. šio sprendimo 18 punktą), kad Komisija terminą ilgalaikiams tyrimams gali pratęsti tik išimtiniais atvejais, t. y. jei valstybė narė ataskaitos rengėja ir Komisija iki 2001 m. gegužės 25 d. negalėjo apibrėžti ilgalaikių tyrimų, būtinų dokumentų rinkiniui išnagrinėti. Be to, pranešėjas turi pateikti valstybei narei ataskaitos rengėjai įrodymą, kad šie tyrimai buvo užsakyti ne vėliau kaip trys mėnesiai nuo prašymo imtis juos vykdyti gavimo, kartu pridėdamas protokolą ir ataskaitą apie iki 2002 m. gegužės 25 d. atlikto tyrimo eigą. Tačiau taip nebuvo nagrinėjamu atveju, nes ginčijami duomenys ir tyrimų rezultatai nesusiję su vertintojų reikalaujamais ilgalaikiais tyrimais.

80      Nepaisant šių aiškių teisės nuostatų, atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, reikia aptarti, kokiomis aplinkybėmis Komisija galbūt privalėtų pratęsti terminus, visų pirma turėdama mintyje aplinkybę, kad pereinamasis laikotarpis leidimui pateikti endosulfaną į rinką iš esmės turėjo baigtis 2003 m. liepos mėnesį, bet 2002 m. buvo pratęstas iki 2005 m. gruodžio 31 d. ir galiausiai 2005 m. – iki 2006 m. gruodžio 31 d. (žr. šio sprendimo 7 punktą), nebent sprendimas įtraukti veikliąją medžiagą arba jos neįtraukti į Direktyvos 91/414 I priedą būtų buvęs priimtas iki šios datos.

81      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Direktyva 91/414, kaip matyti iš penktos, šeštos ir devintos konstatuojamųjų dalių, siekiama pašalinti augalų apsaugos produktų prekybos Bendrijoje kliūtis, išsaugant aukštą aplinkos apsaugos ir žmonių bei gyvūnų sveikatos apsaugos lygį (2006 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stichting Zuid-Hollandse Milieufederatie, C‑138/05, Rink. p. I‑8339, 43 punktas).

82      Šioje srityje Komisijai, kad ji galėtų veiksmingai siekti jai iškeltų tikslų ir atsižvelgiant į sudėtingus techninius vertinimus, kuriuos ji turi atlikti, turi būti pripažinta didelė diskrecija (sprendimo IQV, nurodyto šio sprendimo 75 punkte, 75 punktas). Teisė pratęsti terminą yra susijusi su diskrecija, kuri priklauso nuo kiekvieno atvejo aplinkybių.

83      Tačiau šių įgaliojimų įgyvendinimas neturėtų išvengti teisminės kontrolės. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad vykdydamas tokią kontrolę Bendrijos teismas turi patikrinti, kaip laikomasi proceso taisyklių, Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių tikslumą, taip pat ar nėra akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes arba piktnaudžiavimo įgaliojimais (1979 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Racke, 98/78, Rink. p. 69, 5 punktas ir 1991 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo, C‑16/90, Rink. p. I‑5163, 12 punktas).

84      Kai šalis nurodo akivaizdžią vertinimo klaidą, kurią padarė kompetentinga institucija, būtent Bendrijos teismas turi patikrinti, ar ši institucija rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo visas konkretaus atvejo svarbias aplinkybes, kuriomis grindžiamos išvados (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktas).

85      Taip pat reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 3600/92, papildyto Reglamentu Nr. 2266/2000, 6 straipsnio 2 dalies b punkto aišku, jog pranešėjas privalo įrodyti, kad remiantis informacija apie vieną arba kelis preparatus, atitinkančius ribotą tipiškų naudojimo atvejų skaičių, Direktyvos 91/414 reikalavimai pagal jos 5 straipsnyje nurodytus kriterijus gali būti įvykdyti. Taigi būtent pranešėjas privalo įrodyti, kad veiklioji medžiaga nekenksminga, ir to ieškovės visai neginčija.

86      Be to, akivaizdu, kad veikliosios medžiagos įvertinimo termino begalinis tęsimas prieštarautų Direktyvos 91/414 tikslui užtikrinti aukštą žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos lygį.

87      Dėl rėmimosi sprendimu IQV, nurodytu šio sprendimo 75 punkte, reikia patikslinti, kad bylos, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, faktinės aplinkybės buvo labai ypatingos, kitokios nei šioje byloje, nes toje byloje nagrinėtas sprendimas atsisakyti įtraukti veikliąją medžiagą į Direktyvos 91/414 I priedą buvo priimtas dėl to, kad įvertinimo visiškai nebuvo, nes nebuvo pateiktas pirminis pilnas dokumentų rinkinys. Todėl byloje buvo keliamas klausimas, koks terminas taikomas pilnam pranešimo dokumentų rinkiniui pateikti. Šioje byloje nagrinėjamu atveju sprendimas neįtraukti medžiagos buvo priimtas pasibaigus įvertinimo procesui, pagrįstam būtent pirminiu pranešimu, kuris pripažintas išsamiu, įvertinimo ataskaitos projektu, konsultavimusi su valstybių narių ekspertais ir suteikus darbo grupei galimybę pateikti argumentus ir papildomų tyrimų rezultatus, atsakant į valstybės narės ataskaitos rengėjos pateiktas abejones įvertinimo ataskaitos projekte ir vykstant konsultavimosi su valstybių narių ekspertais procesui.

88      Nepaisant visiškai kitokių bylos, kurioje priimtas sprendimas IQV, nurodytas šio sprendimo 75 punkte, faktinių aplinkybių, palyginti su dabar nagrinėjama byla, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, pripažinęs Komisijai didelę diskreciją vykdant savo įgaliojimus Direktyvos 91/414 srityje, nusprendė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą atsisakiusi pratęsti Industrias Químicas del Vallés SA (toliau – IQV) nustatytą terminą pirminiam pilnam dokumentų rinkiniui pateikti, nes, pirma, IQV negalėjimą laikytis minėto termino bent iš dalies lėmė prieštaringas kompetentingų valdžios institucijų elgesys ir, antra, ginčijamus terminus buvo galima pratęsti remiantis nagrinėtais teisės aktais (sprendimo IQV, nurodyto šio sprendimo 75 punkte, 84–88 punktai).

89      Iš nurodytos teismo praktikos galima padaryti išvadą, kad priimant sprendimą dėl medžiagos, kuriai taikoma Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra, įtraukimo į šios direktyvos I priedą terminas atidedamas, jei, pirma, nėra neįmanoma nukrypti nuo nagrinėjamomis nuostatomis nustatytų procedūros terminų ir, antra, apie veikliąją medžiagą pranešusios šalys pateko į force majore situaciją, kuri joms sutrukdė laikytis procedūros terminų, o tokia aplinkybė gali atsirasti, jei negalėjimą laikytis minėtų terminų bent iš dalies lėmė prieštaringas kompetentingų valdžios institucijų elgesys.

90      Dėl to, ar Komisijai buvo neįmanoma nukrypti nuo procesinių terminų nagrinėjamu atveju, reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikia jokių įtikinamų argumentų šiuo klausimu. Ji nurodo siaurą praktiką ir politiką, kurias lėmė aplinkybė, jog 2001 m. ji įsipareigojo Tarybai ir Parlamentui iki 2003 m. liepos mėnesio priimti kuo daugiau sprendimų, pabrėždama, kad visi termino atidėjimai bus išimtiniai ir siaurai taikomi. Be to, ji tvirtina, kad visos įmonės, pranešančios apie veikliąsias medžiagas, privalo laikytis procedūros terminų ir kad ypatingas požiūris į ieškoves būtų sukėlęs lygybės pažeidimo problemą, ypač tų įmonių atžvilgiu, kurios pasitraukė iš procedūros pasibaigus procedūros terminams, laikydamos juos imperatyviais. Be to, Komisijos nuomone, jei ieškovėms būtų leista be paliovos papildyti savo dokumentų rinkinį naujais elementais, endosulfanui reikėtų paskirti papildomų išteklių kitų medžiagų sąskaita, o pastarųjų įvertinimas dėl to vėluotų.

91      Reikia konstatuoti, kad politikos ar praktikos sumetimai nėra pakankama priežastis atsisakyti ypatingu atveju pratęsti terminą, jei toks pratęsimas būtinas siekiant užtikrinti teisingą ir nešališką įvertinimo procedūrą. Be to, Komisijos argumentas dėl lygybės pažeidimo būtų nepriimtinas, pripažinus, jog būtina atidėti terminą dėl tam tikros įvertinimo procedūros ypatingų aplinkybių ir jos dalyvių. Iš tiesų, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad vienodo vertinimo principui prieštarauja ne bet koks skirtingas vertinimas – jis draudžia skirtingai vertinti panašią padėtį, vieniems ūkio subjektams sudarant blogesnes sąlygas nei kitiems, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (žr. 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑351/02, Rink. p. II‑1047, 137 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

92      Bet kuriuo atveju reikia pripažinti, kad pačiame Sprendime 2001/810 numatyti įvairūs duomenų ir tyrimo rezultatų pateikimo terminai tam tikrų medžiagų atžvilgiu. Pavyzdžiui, terminas pateikti tyrimų rezultatus, kuris daugumai šiame sprendime numatytų medžiagų nustatytas 2002 m. gegužės 25 d, chlorotoluronui nustatytas 2002 m. lapkričio 30 d., dinokapui – 2002 m. gruodžio 31 d., o benalaksilui – 2003 m. sausio 31 dieną. Terminas pateikti ilgalaikių tyrimų rezultatus endosulfanui nustatytas 2003 m. gegužės 31 dieną. Daugumai kitų minėtame sprendime numatytų medžiagų šis terminas nustatytas 2003 m. gegužės 25 dieną. Tačiau benomilui, chlorotoluronui ir dinokapui šis terminas nustatytas 2003 m. gruodžio 31 dieną. Komisija Sprendime 2001/810 nurodo, kad šios medžiagos priskirtinos prie ypatingų atvejų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Reglamento Nr. 3600/92, papildyto Reglamentu Nr. 2266/2000, 7 straipsnio 4 dalyje terminų pratęsimas „ypatingais atvejais“ numatytas tik ilgalaikių tyrimų rezultatams. Vis dėlto Sprendime 2001/810 numatytas nukrypimas nuo 2002 m. gegužės 25 d. bendro termino, kurio pratęsimo galimybė Reglamente Nr. 3600/92 nenumatyta (žr. šio sprendimo 18 punktą). Vadinasi, Komisija neįrodė, kad šiuo atveju procedūros terminus pratęsti buvo neįmanoma.

93      Vis dėlto dar kartą svarbu patikslinti, jog iš Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies nuorodos į „dabartines mokslo ir technikos žinias“ negalima daryti išvados, kad įmonėms, pranešusioms apie veikliąją medžiagą ir susidūrusioms su sprendimo neįtraukti šios medžiagos į Direktyvos 91/414 I priedą tikimybe, reikia suteikti galimybę teikti naujus duomenis tiek laiko, kiek išlieka abejonės dėl minėtos veikliosios medžiagos nekenksmingumo. Toks šios nuostatos aiškinimas prieštarautų tikslui užtikrinti aukšto lygio aplinkos ir žmonių bei gyvūnų sveikatos apsaugą, kuris pagrindžia Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalį, nes taip aiškinti minėtą nuostatą būtų tas pats, kaip šaliai, pranešusiai apie veikliąją medžiagą, kuri, pirma, privalo įrodyti šios medžiagos nekenksmingumą ir, antra, daugiau apie ją žino, suteikti veto teisę galimo sprendimo neįtraukti nagrinėjamos medžiagos į Direktyvos 91/414 I priedą atžvilgiu.

94      Be to, tokia veto teisė yra dar nesuprantamesnė, turint mintyje ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamojoje dalyje numatytą galimybę (dar kartą) pranešti apie veikliąją medžiagą dėl jos galimo įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą, remiantis šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalimi.

95      Būtent atsižvelgiant į išdėstytus samprotavimus reikia nagrinėti ieškovių pateiktas pretenzijas, siekiant patikrinti, ar šiuo atveju dėl prieštaringo vertintojų elgesio jos pateko į force majore situaciją, sutrukdžiusią joms laikytis teisėtų terminų.

 Dėl pirmos, nežinomo metabolito, problemos

–       Šalių argumentai

96      Ieškovės iš esmės tvirtina, jog ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje pateikta išvada, kad šios veikliosios medžiagos suirimo būdas nėra aiškus, o atleikant suirimo dirvoje, vandenyje ir (arba) nuosėdose bei mezokosmo tyrimus buvo rasta nežinomų metabolitų, ir išvada, kad ekotoksikologijos požiūriu išlieka didelis susirūpinimas, nes turimos informacijos nepakanka, kad būtų galima pakankamai įvertinti ilgalaikį pavojų ypač dėl pirmiau minėtų metabolitų, yra pagrįstos akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir pažeidžia jų teisę į gynybą ir teisėtus lūkesčius, nes įvertinimo procedūra buvo neteisinga.

97      Pirma, ieškovės tvirtina, kad joms pavėluotai, t. y. tik 2004 m. sausio mėnesį, pranešta apie nežinomo metabolito problemą, o ypač apie jo lemiamą reikšmę įvertinimo procedūrai, todėl jos negalėjo per teisės aktuose numatytą terminą atsakyti į šį vertintojų susirūpinimą. Jos pranešė apie nežinomo metabolito buvimą endosulfano irimo procese 2002 m. gegužės mėnesį.

98      Antra, jos susidūrė su nuolat kintančiomis gairėmis, kuriose pateikiami nepastovūs metabolitų reikšmingumo kriterijai, taikyti atgal. Vertintojų naudotas metabolitų, kurie sudaro ne daugiau kaip 10 % pirminės veikliosios medžiagos, reikšmingumo kriterijus buvo nustatytas 2002 m. gairėse, kurios turėjo būti taikomos veikliosioms medžiagoms, apie kurias pranešta trečiame nagrinėjimo programos etape, tačiau jis taikytas atgal, endosulfanui esant pirmo etapo dalimi.

99      Trečia, nežinomo metabolito buvimas atskleistas tiriant suirimo būdą, o ne suirimo greitį, o tokio tyrimo ieškovės net neprivalėjo atlikti, nes jis apėmė metabolito endosulfano sulfato, o ne paties endosulfano bandymus. Taigi vertintojai, atsižvelgdami į netinkamą tyrimą, iškėlė nesamą problemą.

100    Ketvirta, kriterijaus, nustatančio 10 % reikšmingumo slenkstį, taikymas „metabolitų metabolitams“ (t. y. endosulfano sulfato, kuris pats yra endosulfano metabolitas, metabolitams) pažeidžia gaires, kuriose numatyti tik pačios veikliosios medžiagos tyrimai, nenumatant veikliosios medžiagos metabolitų analizės. Bet to, vertindama įvairius jų veikliosios medžiagos ir jos produktų aspektus, Komisija stengėsi pasiekti „nulinį pavojų“, o tai iš esmės reiškė reikalauti iš ieškovių probatio diabolica, kuris visose valstybių narių teisės sistemose ir teismo praktikoje pripažintas neteisėtu.

101    Penkta, trūko nuolatinės sąveikos su valstybe nare ataskaitos rengėja nežinomo metabolito problematikos srityje, nes negauta atsakomosios reakcijos aplinkos klausimais, t. y. problema, kuri buvo akivaizdžiausia 2001–2004 metais.

102    Šešta, bet kuriuo atveju ieškovės pateikė mokslinius įrodymus, kad net 10 % reikšmingumo slenkstis metabolito metabolitui nebuvo pasiektas, nes nagrinėjamas endosulfano sulfato metabolitas nebuvo didelis ir todėl negalėjo kelti pavojaus aplinkai. Tai tapo aišku iš ekstrapoliacijos, atliktos remiantis suirimo dirvoje būdų tyrimu, kurio rezultatai pateikti 2002 m. gegužės mėnesio terminais. Be to, ieškovės pateikė tyrimų rezultatus, įrodančius, kad dirvoje rastas metabolito metabolitas nebuvo reikšmingas endosulfano ekotoksikologijos ir elgesio aplinkoje vertinimui, nes jis buvo mažiau toksiškas nei pati veiklioji medžiaga.

103    Septinta, nežinomo metabolito problemą išsprendė peržiūrėta GŽŪP, CS receptūra ir naudojimas šiltnamyje, o tai susiję su visais tyrimų rezultatais ir argumentais, į kuriuos Komisija atsisakė atsižvelgti, nes jie buvo pateikti pavėluotai.

104    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, ginčija ieškovių argumentus.

105    Pirma, Komisija tvirtina, kad jau iš įvertinimo ataskaitos projekto buvo aišku, jog endosulfano suirimo būdas kelia problemų, ir kad šis klausimas buvo iškeltas per 2000 m. sausio 20 d. susitikimą.

106    Antra, gairės neturėjo jokios teisinės vertės, nes nebuvo jokios teisės normos, kuri nurodytų, ar galima remiantis tam tikru slenksčiu neatsižvelgti į susirūpinimą aplinka.

107    Trečia, valstybė narė ataskaitos rengėja ir Komisija turėjo teisę pagrįsti savo išvadas visų rūšių ieškovių pateiktais tyrimų rezultatais, nesvarbu, į kokios rūšies klausimą nagrinėjamas tyrimas atsakė.

108    Ketvirta, dėl metabolitų metabolitų reikšmingumo slenksčio, Komisijai kyla klausimas, ar ieškovių argumentai priimtini, nes jie nepakankamai aiškūs, kad atitiktų Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą. Dėl išsamumo Komisija vis dėto atsako į minėtus argumentus, remdamasi 2000 m. lapkričio 30 d. Pesticidų mokslinio komiteto nuomone, patvirtinusia išvadą, kad negalima atmesti pavojaus užteršti požeminius vandenis metabolitais, kurių susidarymo dalis neviršija 10 % slenksčio. Be to, iš Direktyvos 91/414 II priedo aišku, kad taip pat reikia pateikti duomenis apie metabolitus, kurių dalis mažesnė nei 10 %. Bet kuriuo atveju metabolitų reikšmingumo slenksčio klausimu Komisija turėjo didelę diskreciją.

109    Penkta, dėl tariamo sąveikos trūkumo, Komisija ir Ispanijos Karalystė iš esmės tvirtina, kad ieškovės turėjo daug galimybių per įvertinimo procesą pareikšti savo požiūrį ir pateikti papildomų duomenų. Taikomi teisės aktai nenurodo nei sąveikos, nei reikiamos atsakomosios reakcijos pateikimo laipsnio.

110    Šešta, argumentas, jog ieškovės pateikė įrodymus, kad metabolito metabolitas nesiekė 10 % reikšmingumo slenksčio, nebuvo patvarus ir bet kuriuo atveju buvo mažiau toksiškas nei endosulfanas, yra nepriimtinas. Ieškovės įvertinimo proceso mokslinių išvadų klausimą iškėlė tik dupliko stadijoje, o ieškinyje tik kritikavo procedūros vykdymo būdą. Bet kuriuo atveju ieškovių argumentai, kad į nežinomo metabolito problemą buvo galima nekreipti dėmesio, buvo klaidingi. Ispanijos Karalystė taip pat ginčija šiuo klausimu ieškovių pateiktas tyrimų mokslines išvadas.

111    Septinta, dėl klausimo, ar metabolito problema išspręsta ieškovių siūlomais būdais pasibaigus procedūrai, būtent peržiūrėta GŽŪP, CS receptūra ir naudojimu šiltnamyje, Komisija ir valstybė narė ataskaitos rengėja turėjo teisę atsisakyti atsižvelgti į nagrinėjamus tyrimų rezultatus, nes jie pateikti pavėluotai.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

112    Pirmiausia reikia patikslinti, kad nežinomo metabolito problema iš esmės apima klausimą, ar Komisija galėjo teisėtai pagrįsti atsisakymą įtraukti endosulfaną į Direktyvos 91/414 I priedą tuo, kad neužteko duomenų apie tam tikras endosulfano suirimo procese susidarančias medžiagas, būtent metabolitus arba likučius, kurie pasirodo tik antrame irimo etape, t. y. pirminio metabolito, endosulfano sulfato, suirimo etape.

113    Pirma, dėl klausimo, ar ieškovės buvo laiku informuotos apie nežinomo metabolito problematiką bei jo svarbą analizuojant endosulfano keliamą pavojų aplinkai, ir būtent prieš 2004 m. sausio mėnesio susitikimą, kuriame, jų teigimu, nežinomo metabolito problema buvo iškelta pirmą kartą, pirmiausia reikia pastebėti, jog iš dokumentų rinkinio matyti, kad įvairiose pastabose ir duomenų prašymuose, pateiktuose prieš 2004 m., nurodytas vertintojų susirūpinimas, siekiant suprasti endosulfano ir jo metabolitų suirimo būdą ir suirimo greitį.

114    Iš tiesų, 1999 m. gruodžio mėnesio įvertinimo ataskaitos projekte patvirtinta, kad „būtinas platesnis suirimo dirvoje ir vandenyje būdų tyrimas“ ir kad „reikia pasiūlyti teisingą suirimo kinetiką (būdus ir dydį)“. Taip pat nurodyta, kad „dauguma endosulfano suirimo produktų yra organiškai chloruoti, galintys būti patvarūs ir sukelti aplinkos problemą“.

115    Be to, minėto įvertinimo ataskaitos projekto išvados nurodo „labai patvarų likutį dirvoje, susidarantį iš kelių chloruotų metabolitų, kurie gali atskirai neviršyti 10 % naudojamos dozės lygio, bet visi kartu gali sudaryti didelį likučio kiekį“. Taip pat patikslinti šie dalykai:

„Remiantis jų chemine struktūra, galima tikėtis, kad šie komponentai turi panašias ir bendrai patvarias bei biologiškai kaupiamas fizikines ir chemines savybes. Todėl būtina atlikti privalomą išsamų šio komponento suirimo būdų tyrimą.“

116    Be to, ieškovių sudarytame 1999 m. gruodžio mėnesio vizito INIA protokole nurodyta, „kad reikia aiškiai įrodyti, kad chloruotas branduolys suyra ir reikia nustatyti suirimo produktus“.

117    Taip pat galima remtis 2001 m. rugpjūčio 25 d. susitikimo protokolu, kuriame nurodyta:

„Kitų nei endosulfano sulfato žemėje metabolitų reikšmingumo ir jų ekotoksikologinio poveikio klausimas buvo iškeltas ir tapo labai svarbus, atsižvelgiant į dr. T. aiškią žinią, kad iš neseniai pateiktų kitų metabolitų ekotoksikologijos tyrimų rezultatų aiškiai darytina išvada, jog toksiškumo požiūriu jie reikšmingi. Dėl šios priežasties jų reikšmingumą galiausiai reikia pagrįsti dirvoje ir nuosėdose atliekamų aplinkos chemijos tyrimų rezultatais. Jei jų būtų tik mažais kiekiais, jie būtų pripažinti nereikšmingais. Priešingu atveju būtų galima laukti didesnio poveikio ekotoksikologijos tyrimų programai.“

118    Iš ankstesnės dokumentais pagrįstų įrodymų analizės matyti, kad ieškovės neneigė, jog ankstyvame procedūros etape buvo informuotos apie būtinybę paaiškinti endosulfano suirimo būdus, nes prašymai šiuo klausimu buvo pateikti vėliausiai 2000 m. pradžioje. Iš to taip pat galima daryti išvadą, kad tuo pačiu metu ir ne vėliau kaip 2001 m. rugpjūčio mėnesį jos buvo informuotos apie vertintojų susirūpinimą tam tikrų metabolitų patvarumu ir apie tai, kad, juos pripažinus reikšmingais, tai turėjo labai paveikti toksikologinius tyrimus. Vadinasi, ieškovės turėjo galimybę paaiškinti endosulfano suirimo būdą, t. y. atsakyti į pavojaus aplinkai tyrimo esminį klausimą. Bet kuriuo atveju, remiantis iki 2003 m. gegužės mėnesio pateiktais tyrimų rezultatais, padaryta išvada, kad suirimo būdas nebuvo pakankamai aiškus, t. y. išvada, kurią ieškovės ginčija ir dėl kurios jos dar galėjo pateikti papildomų argumentų. Tačiau tokio nesutarimo dėl esmės negalima painioti nei su klausimu, ar ieškovės turėjo realią galimybę per įvertinimo procesą paaiškinti endosulfano suirimo būdą, nei su klausimu, ar vertintojai nurodė šio klausimo svarbą pavojaus tyrimui.

119    Antra, dėl klausimo, ar ieškovės per įvertinimo procesą susidūrė su kelis kartus iš dalies pakeistomis gairėmis, dėl kurių keitimo buvo neįmanoma laikytis 2002 m. gegužės mėnesio ir 2003 m. gegužės mėnesio procedūros terminų, pirmiausia reikia patikslinti, kad Komisija turi teisę EB 249 straipsnyje nenumatytais aktais nusistatyti kryptis savo diskrecijai įgyvendinti, jei šiais aktais numatomos taisyklės, nurodančios kryptį, kurios reikia laikytis, o ne nukrypstama nuo sutarties normų. Bendrijos teismas patikrina, ar ginčijamas aktas atitinka šias kryptis. Bet kuriuo atveju tekstai, kurie yra tik projektai, savaime neapriboja minėtos diskrecijos (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alpharma prieš Tarybą, T‑70/99, Rink. p. II‑3495, 140–142 punktus). Todėl ginčijamo sprendimo teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant ne į minėtas gaires, o į Direktyvos 91/414 nuostatas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. minėto sprendimo Alpharma prieš Tarybą 146 punktą).

120    Be to, šios pretenzijos, kuri ieškinyje suformuluota labai plačiai, nagrinėjimą reikia susiaurinti iki ieškovių ieškinyje pateiktų konkrečių pavyzdžių, t. y. atvejų, kuriais jos susidūrė su kelis kartus iš dalies keistų gairių taisyklėmis, nes pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmąją pastraipą, taikomą procedūrai Pirmosios instancijos teisme pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmąją pastraipą ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, ieškinyje turi būti, be kita ko, pateikiama teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Iš tiesų jame turi būti paaiškinta, iš ko susideda pagrindas, kuriuo pagrįstas ieškinys, nes vien abstraktus pagrindo paskelbimas neatitiktų Teisingumo Teismo statuto ir Procedūros reglamento reikalavimų (1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 68 punktas).

121    Pretenzija, kad ieškovės susidūrė su kelis kartus iš dalies keistomis gairėmis, kaip paaiškinta ieškinyje, pirmiausia apima gairių dėl reglamentuotų medžiagų metabolitų paviršiniuose vandenyse reikšmingumo projektą, kurio 2001 m. lapkričio mėnesio redakcijoje buvo numatytas naujas reikšmingumo kriterijus, būtent absoliuti reikšmė, viršijanti 10 μg/l paviršiniuose vandenyse, taikoma visiems metabolitams, neatsižvelgiant į jų toksiškumą. Šios gairės buvo baigtos tik 2003 m. vasario mėnesį. Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad ieškovės nepaaiškino, kodėl 2001 m. lapkričio mėnesį buvo per vėlu pateikti papildomų tyrimų rezultatų, įtraukiant šį kriterijų. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad jos tvirtino pateikusios tyrimų rezultatus, kuriuose atsižvelgta į šį kriterijų, laikydamosi 2003 m. gegužės mėnesio terminų. Be to, kaip nurodė Komisija, 2000 m. lapkričio mėnesį Pesticidų mokslinis komitetas pateikė nuomonę, su kuria buvo galima susipažinti internetu, kad metabolitų nustatymą reikia kiek įmanoma tęsti. Taip pat iš Direktyvos 91/414, 1995 m. iš dalies pakeistos 1995 m. liepos 14 d. Komisijos direktyva 95/36/EB (OL L 172, p. 8), II priedo aišku, kad įmonės, pranešusios apie veikliąją medžiagą, kad ji būtų įtraukta į Direktyvos 91/414 I priedą, turi „jei įmanoma, identifikuoti ir atskirus komponentus, kurie sudaro mažiau kaip 10 % pridėtos veikliosios medžiagos kiekio“. Todėl ieškovės negali tvirtinti, kad tai „naujas“ 2001 m. kriterijus arba kad jis taikytas atgal.

122    Antra, pretenzija, kad ieškovės susidūrė su tuo, kad kelis kartus iš dalies buvo keistos gairės, apima 2002 m. spalio mėnesį priimtas gaires dėl ekotoksiškumo vandens aplinkai ir dėl ekotoksiškumo dirvožemio aplinkai, pagal kurias pirmą kartą reikalaujama atskirti „mažesnius“ (<10 %) metabolitus dirvoje nuo „didesnių“ (>10 %) metabolitų dirvoje, siekiant įvertinti jų reikšmingumą veikliosios medžiagos kenksmingo poveikio įvertinimui. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis kriterijus nėra naujas – jis jau buvo numatytas Direktyvos 91/414 II priede nuo 1995 metų.

123    Bet kuriuo atveju nekintanti vertintojų nuostata atsižvelgti į metabolitus, kurie atskirai neperžengia 10 % slenksčio, bet gali jį peržengti kartu su kitais metabolitais, buvo pateikta įvertinimo ataskaitos projekto išvadose (žr. šio sprendimo 115 punktą).

124    Galiausiai reikia dar pažymėti, kad ieškovės iš tiesų ginčija šio metabolitų metabolitų slenksčio reikšmingumą. Pretenzija, kuria ginčijamas slenkstis ir jo taikymas šiuo atveju, bus nagrinėjama toliau (žr. šio sprendimo 133 punktą ir toliau).

125    Trečia, dėl klausimo, ar vertintojai galėjo teisėtai iškelti metabolito metabolito ir jo patvarumo dirvoje pavojaus problemą, nors ji išplaukė iš ieškovių kitu tikslu daryto tyrimo, reikia visiškai aiškiai pabrėžti, jog siekiant, kad endosulfanas būtų įtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą, nesvarbu, kokio tyrimo rezultatais remiantis atskleista galima problema aplinkai, jei kalbama apie dokumentą, kurį ieškovės galėjo įvertinti. Šiuo atveju iš dokumentų rinkinio matyti, kad pačių ieškovių tyrimas patvirtino vertintojams, kad egzistuoja metabolito metabolito problema. Reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikė jokio galiojančio argumento, dėl kurio Komisija negalėtų atsižvelgti į tokio tyrimo rezultatus.

126    Ketvirta, dėl klausimo, ar atsižvelgti į metabolitų metabolitams taikomą 10 % reikšmingumo slenkstį prieštarautų gairėms ir todėl reikštų remtis taikomame teisiniame pagrinde nenumatytu kriterijumi, reikia pripažinti, kad minėto klausimo formuluotė, pagal kurią „nėra jokio reikalavimo ar Bendrijos gairių metabolito įvertinimo srityje, nes originali medžiaga nėra motininė medžiaga“, yra labai abstraktaus pobūdžio. Ši pretenzija susijusi su tuo, kad ieškovės ginčija įvertinimo ataskaitos projekto teiginį, jog endosulfano suirimo tyrimų rezultatai rodo „labai patvarų likutį dirvoje, susidarantį iš kelių chloruotų metabolitų, kurie gali atskirai neviršyti 10 % naudojamos dozės lygio, bet (kurie visi kartu) gali sudaryti didelį likučio kiekį“. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išsiaiškinti, ar Direktyvoje 91/414 ir jos prieduose vartojamos sąvokos apibrėžtos pakankamai plačiai, kad vertintojai galėtų atsižvelgti į galimą žalingą metabolitų metabolitų poveikį.

127    Kalbant apie šį tyrimą reikia pažymėti, kad Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, jog veiklioji medžiaga įtraukiama į I priedą, jei tikimasi, kad augalų apsaugos produktai, savo sudėtyje turintys šios veikliosios medžiagos, atitinka šią sąlygą: „jų likučiai <...> neturi jokio kenksmingo poveikio žmonių ar gyvulių sveikatai ar požeminiam vandeniui arba jokios nepriimtinos įtakos aplinkai ir minėti likučiai, jeigu jie yra toksikologiškai ar ekotoksikologiškai svarbūs, gali būti nustatyti bendrai taikomais metodais“. Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis plačiai apibrėžia sąvoką „augalų apsaugos produktų likučiai“ taip: „viena ar kelios augalų apsaugos produktų medžiagos, įskaitant jų metabolitus bei produktus, atsirandančius dėl jų skilimo ar sąveikos su kitomis medžiagomis, esančios augaluose arba augaliniuose produktuose arba ant jų, gyvūninės kilmės produktuose arba ant jų, arba kitur aplinkoje panaudojus augalų apsaugos produktą“. Be to, Direktyvos 91/414 II ir III prieduose dėl dokumentų rinkinių įvertinimo kelis kartus nurodoma pateikti duomenis apie veikliosios medžiagos suirimo produktus plačiąja prasme. Vadinasi, pati Direktyva 91/414 leidžia vertintojams nagrinėti išvestinių produktų elgesį. Šiomis aplinkybėmis ir nesant konkrečių įrodymų, kad yra priešingai, negalima laikyti, kad vertintojai padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, aiškindamiesi endosulfano sulfato metabolito suirimo būdą ir taikydami išvestiniams produktams nagrinėjamą reikšmingumo slenkstį. Todėl pretenzija, kad toks nagrinėjimas prieštarauja gairėms, yra nepagrįsta. Taigi ieškovės neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą arba pažeidė jų teisę į gynybą, nagrinėjamu atveju kaip į reikšmingus atsižvelgusi į išvestinius endosulfano produktus, atskirai sudarančius mažiau nei 10 % veikliosios medžiagos endosulfano, bet daugiau kaip 10 % metabolito endosulfano sulfato.

128    Galiausiai taip pat reikia atmesti argumentą, kad vertintojai norėjo taip pasiekti „nulinį pavojų“ ir iš ieškovių reikalavo probatio diabolica, pagrįsdami sprendimą neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą ne nustatytu pavojumi, o informacijos trūkumu, nes iš pateiktos analizės aišku, kad Komisija norėjo gauti patikimo naudojimo įrodymą, tačiau tam jai reikėjo suprasti metabolito endosulfano sulfato elgesį. Tačiau neįrodyta, kad šis požiūris buvo akivaizdžiai klaidingas. Bet kuriuo atveju ieškovės tvirtina, kad nustatė patikimą naudojimą ir įrodė priimtiną minėto metabolito patvarumo ir toksiškumo laipsnį, todėl argumentą, kad Komisija iš jų reikalavo pateikti moksliškai neįmanomus nustatyti įrodymus, reikia pripažinti negaliojančiu.

129    Penkta, dėl pretenzijos, kad tariamai trūko sąveikos su valstybe nare ataskaitos rengėja nežinomo metabolito problematikos srityje ir būtent dėl tariamai negautos atsakomosios reakcijos aplinkos klausimais 2001–2004 metais, reikia priminti kad, kaip teigė Komisija ir Ispanijos Karalystė, taikomuose teisės aktuose nenumatytos pareigos bendrauti ar teikti atsakomąją reakciją, kurių atžvilgiu būtų galima nustatyti, kad nepakako gausybės kontaktų ir pasikeitimų informacija tarp valstybės narės ataskaitos rengėjos ir ieškovių. Dėl ECCO 106 pranešimo komentaro, kuriuo remiasi ieškovės, pagal kurį jų buvo prašoma „labai glaudžiai bendradarbiauti su ataskaitos rengėja Ispanija, kad nekiltų nesusipratimų dėl duomenų, kuriuos (reikėjo) pateikti, arba terminų, kurių reikia laikytis“, galima konstatuoti, kad, atsižvelgiant į taip bendrai suformuluotą reikalavimą, sunku nustatyti, ar sąveika su valstybe nare ataskaitos rengėja buvo pakankama.

130    Šiaip ar taip, primintina, kad teisės į gynybą užtikrinimas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir kuri gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio reikia laikytis net ir nesant procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą tie asmenys, kuriems skirti sprendimai, galintys turėti reikšmingą poveikį jų interesams, turi turėti galimybę veiksmingai pateikti savo nuomonę (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dokter ir kt., C‑28/05, Rink. p. I‑5431, 74 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

131    Dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į šią teismo praktiką, tai, kad ginčijamu laikotarpiu nuo 2001 m. rugpjūčio mėnesio iki 2004 m. sausio mėnesio ieškovės negavo atsakomosios reakcijos apie virsmą bei elgesį aplinkoje ir ekotoksikologiją ir atsakomosios reakcijos trūkumą patyrė iš vieno konkretaus asmens, t. y. T., eksperto sutartininko, kuris specializuojasi šiose srityse, galėjo pažeisti ieškovių teisę į gynybą, reikia konstatuoti, kad jų argumentai yra prieštaringi, nes jos tvirtina, jog 2002 m. gegužės mėnesį pateikė tyrimų rezultatus, kurie, anot jų, išsprendė nežinomo metabolito klausimą. Todėl sunku suprasti, kaip didesnis susitikimų skaičius būtų galėjęs lemti kitokį galutinį ginčijamo sprendimo rezultatą. Pažeidimas lemtų ginčijamo sprendimo panaikinimą, tik jei jis konkrečiai paveiktų ieškovo teisę į gynybą ir, tam tikra prasme, šio sprendimo turinį (šiuo klausimu žr. 1980 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Distillers Company prieš Komisiją, 30/78, Rink. p. 2229, 26 punktą). Todėl ši pretenzija yra neveiksminga.

132    Bet kuriuo atveju pretenzija yra bent iš dalies susijusi su šiame sprendime jau nagrinėtu klausimu, ar nežinomo metabolito problematika ir ypač aplinkybė, kad jis labai svarbus analizuojant endosulfano keliamus pavojus aplinkai, buvo pateikta tik per 2004 m. sausio mėnesio susitikimąą. Kaip jau nurodyta šiame sprendime, ieškovės buvo gerokai prieš šį susitikimą informuotos, kad būtina nustatyti endosulfano suirimo būdą ir kad šis klausimas svarbus analizuojant pavojus. Jos taip pat galėjo pateikti suirimo būdą paaiškinančius tyrimų rezultatus, bet nesutarė su vertintojais dėl šių tyrimų išvadų, būtent dėl endosulfano sulfato metabolito svarbos, patvarumo ir toksiškumo. Tai, kad iš esmės nesutarta dėl iš tam tikro tyrimo darytinų išvadų, neįrodo neturėjus galimybės pareikšti savo požiūrį ir negali būti laikoma ieškovių teisės į gynybą pažeidimu.

133    Šešta, dėl ieškovių pretenzijos, jog jos pateikė mokslinius įrodymus, pirma, kad metabolitas endosulfano sulfatas nepasiekė griežčiausio 10 % reikšmingumo kriterijaus metabolito metabolitui ir, antra, kad šis metabolito metabolitas, rastas dirvoje, nebuvo reikšmingas įvertinant endosulfano ekotoksikologiją ir elgesį aplinkoje, nes jis nebuvo patvarus ir buvo mažiau toksiškas nei pati veiklioji medžiaga, reikia pripažinti, kad ieškovės iš esmės tvirtina, jog endosulfaną buvo galima įtraukti į Direktyvos 91/414 I priedą, nes vertintojų išvados dėl endosulfano metabolito metabolito buvo klaidingos. Taigi šia pretenzija vėl keliamos abejonės mokslinėmis išvadomis, kuriomis pagrįstas ginčijamas sprendimas. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ši pretenzija pirmą kartą pateikta duplike.

134    Iš Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto ir 48 straipsnio 2 dalies matyti, kad ieškinyje turi būti, be kita ko, pateikiama teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka ir kad vykstant procesui negalima pateikti naujų teisinių pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie grindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Todėl pagrindas, kuris toliau plėtoja anksčiau tiesiogiai ar implicitiškai ieškinyje nurodytą pagrindą ir kuris glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Tačiau pagrindas, kuris nėra grindžiamas teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, turi būti pripažintas nepriimtinu. Iš tiesų, šiomis aplinkybėmis niekas netrukdė ieškovėms pateikti šio pagrindo pareiškiant ieškinį (šiuo klausimu žr. 2001 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Dürbeck prieš Komisiją, C‑430/00 P, Rink. p. I‑8547, 17–19 punktus).

135    Atsakyme į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu, kuriuo ieškovių buvo prašoma atsakyti į Komisijos argumentą, kad vėl keliamos abejonės dėl mokslinio įvertinimo, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, yra naujas argumentas, kurio nėra ieškinyje ir kurį dėl šios priežasties reikia pripažinti nepriimtinu, ieškovės tvirtina, kad iš ieškinyje pateiktų teisinių motyvų, be kita ko, EB 95 straipsnio 3 dalies, Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies ir mokslinių patarimų nepriekaištingumo bei nepriklausomumo principų pažeidimo, galima aiškiai tikėtis, kad jos mano, jog mokslinis įvertinimas, kuriuo pagrįstas ginčijamas sprendimas, buvo netikslus, ypač todėl, kad šiame įvertinime neatsižvelgta į visus jų pateiktus turimus duomenis. Be to, ieškovės tvirtina, kad duplike detaliau nagrinėdamos aptariamus mokslinius klausimus jos tik ginčija faktinius Komisijos pateiktus argumentus, nepateikdamos naujų panaikinimo pagrindų.

136    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad EB 95 straipsnio 3 dalies, Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies ir mokslinių patarimų nepriekaištingumo bei nepriklausomumo principų pažeidimo nurodymą ieškinyje neginčijamai lemia argumentai, plėtojami kalbant apie ieškinyje pateiktus pagrindus, susijusius su klausimu, ar Komisija savo nagrinėjime privalėjo atsižvelgti į ieškovių po tam tikros galutinės datos pateiktus tyrimų rezultatus, t. y. klausimu dėl būdo, kuriuo Komisija vykdė įvertinimo procedūrą, bet ne dėl jos išvadų esmės ginčijimo, net darant prielaidą, kad atsižvelgimas į atmestus dokumentus būtų galėjęs lemti iš esmės kitokį galutinį sprendimą. Argumentas, kad ieškovių pretenzija tik ginčijami procese pateikti faktiniai argumentai, taip pat neplėtotinas, nes iš dupliko aiškiai matyti, kad šia pretenzija ieškovės išreiškia nuostatą, jog Komisijos išvada, kad veikliosios medžiagos suirimo būdai neaiškūs ir kad atliekant suirimo dirvoje, vandenyje ir (arba) nuosėdose bei mezokosmo tyrimus buvo rasta nežinomų metabolitų, yra pagrįsta faktiškai ir moksliškai klaidinga prielaida. Tačiau, kaip jau sakyta šiame sprendime, ieškinyje pateiktais pagrindais aiškiai siekta vėl iškelti abejones būdu, kuriuo Komisija padarė šią išvadą, būtent kvestionuoti jos atsisakymą atsižvelgti į tam tikrus įrodymus, o ne šios išvados turinį.

137    Šiomis aplinkybėmis galima laikyti, kad šia pretenzija tik kopijuojamas anksčiau pateiktas pagrindas. Be to, neįrodyta, kad ieškovės negalėjo šio pagrindo pateikti pareikšdamos ieškinį. Todėl pretenzija, kad ginčijamo sprendimo išvada dėl metabolitų metabolitų reikšmingumo yra klaidinga, nepriimtinas.

138    Bet kuriuo atveju šalys akivaizdžiai nesutaria dėl ieškovių tyrimų mokslinių išvadų.

139    Klausimu, ar endosulfano sulfato metabolitas pasiekia reikšmingumo slenkstį, ieškovės tvirtina, kad nežinomas antrinis metabolitas sudaro 17 % pirminio metabolito endosulfano sulfato, kuris sudaro 13,4 % motininio endosulfano, vadinasi, antrinis metabolitas sudaro tik 2,3 % motininio endosulfano. Komisija ir Ispanijos Karalystė neginčija šių skaičiavimų, bet teisingai mano, kaip tai jau išaiškinta anksčiau, kad laikytini reikšmingais metabolitai, nepasiekę 10 % slenksčio motininės medžiagos endosulfano atžvilgiu.

140    Endosulfano sulfato metabolito patvarumas iš esmės matuojamas pagal jo gebėjimą transformuotis į CO² (mineralizacija) ir nustačius, kad jo suirimo dydis siekia 50 % bei 90 %. Ieškovių nuomone, iš 2002 m. gegužės mėnesį pateiktų tyrimo rezultatų matyti, kad endosulfano sulfatas suyra 35 % per vienerius metus, o tai atitinka 9,5 % dydžio suirimą per 100 dienų. Ieškovės tvirtina, kad atitinkamos Komisijos gairės reikalauja didesnės nei 5 % per 100 dienų mineralizacijos ir kad šis kriterijus aiškiai įvykdytas. Tačiau Ispanijos Karalystė teigia, kad iš nagrinėjamo tyrimo matyti, jog endosulfano mineralizacija dirvoje tikriausiai yra mažesnė nei 5 %. Endosulfano sulfatas vidutiniškai išsilaiko (suirimo dydis 50 %) nuo 123 iki 391 dienos, o mineralizacija per 120 dienų svyruoja nuo 1,01 %. iki 13,08 %. Vidutinė endosulfano sulfato mineralizacija atitinka endosulfano mineralizaciją. Todėl galima daryti išvadą, kad endosulfanas skyla į endosulfano sulfatą ir kad endosulfano sulfato mineralizacija yra nuo 1,01 % iki 13,08 % per 120 dienų ir nuo 5 % iki 35 % per 365 dienas, atsižvelgiant į dirvos tipą. Nė vienas iš ankstesniuose bandymuose nustatytų ir identifikuotų metabolitų nebuvo nustatytas šiame tyrime. Be to, buvo vienas metabolitas, paaiškėjęs 10 % viršijus naudoto radioaktyvumo lygį. Visi atlikti bandymai, kuriais siekta identifikuoti šį metabolitą, nepavyko, bet jo struktūra buvo panaši į metabolitų dikarboksilo rūgšties arba dihidrodiolio struktūrą. Buvo būtina identifikuoti šį metabolitą, norint nustatyti endosulfano suirimo kelią ir apibrėžti likutį, skirtą naudoti išsisklaidymo dirvožemyje tyrimui.

141    Šiuo atžvilgiu primintina, kad, kaip šiame sprendime jau aptarta, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos institucijos bendros žemės ūkio politikos srityje turi didelę diskreciją, nustatydamos siekiamus tikslus ir pasirinkdamos tinkamas veiklos priemones. Šiomis aplinkybėmis Bendrijos teismo kontrolė dėl esmės turi apimti tik įvertinimą, ar naudojantis šia diskrecija nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos arba piktnaudžiauta įgaliojimais, taip pat ar Bendrijos institucijos akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jei Bendrijos institucija vykdydama savo įgaliojimus turi atlikti sudėtingus įvertinimus, diskrecija, kuria ji naudojasi, taip pat tam tikru mastu taikoma nustatant faktinius elementus, kuriais paremtas jos veiksmas. Vadinasi, kaip ir nagrinėjamu atveju, kai Bendrijos institucijoms teko moksliškai įvertinti pavojus ir vertinti labai sudėtingas mokslines ir technines faktines aplinkybes, teismo kontrolė, susijusi su šių Bendrijos institucijoms skirtų užduočių atlikimu, turi būti ribota. Tokiomis aplinkybėmis Bendrijos teismas iš tiesų negali savo faktinių elementų vertinimu pakeisti Bendrijos institucijų, kurioms pagal Sutartį ši užduotis paskirta, vertinimų. Užtat jis turi tik patikrinti, ar Bendrijos institucijos, naudodamosi šia diskrecija, nepadarė akivaizdžios klaidos arba nepiktnaudžiavo įgaliojimais, taip pat ar Bendrijos institucijos akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų (žr. sprendimo Alpharma prieš Tarybą, nurodyto šio sprendimo 119 punkte, 177–180 punktus ir ten nurodytą teismo praktiką).

142    Atsižvelgiant į šią teismų praktiką, reikia pripažinti, kad ieškovės nepateikė įrodymo, kad Komisija, įvertinusi nagrinėjamą metabolito metabolitą kaip reikšmingą ir turėdama mintyje minėto metabolito patvarumą dirvoje, nusprendusi, jog neturint tikslios informacijos apie jo elgesį negalima tinkamai įvertinti endosulfano keliamo pavojaus aplinkai, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais arba akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ribas.

143    Septinta, dėl klausimo, ar CS receptūra, peržiūrėta GŽŪP arba naudojimas šiltnamyje tikrai leido išsklaidyti abejones, kurias sukėlė nežinomo metabolito buvimas, reikia pripažinti, kad ne tik ieškinyje pateikti pagrindai apėmė tik klausimą, ar Komisija galėjo atsisakyti atsižvelgti į minėtus duomenis, bet ir kad bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas negalėtų priimti sprendimo dėl CS receptūros, peržiūrėtos GŽŪP ir sprendimo naudoti šiltnamyje įtakos, nes Komisija atsisakė į šiuos duomenis atsižvelgti dėl pavėluoto jų pateikimo, o Pirmosios instancijos teismas negali savo vertinimu šiuo klausimu pakeisti Komisijos vertinimo. Į klausimą, ar Komisija turėjo teisę atsisakyti atsižvelgti į su šia problematika susijusių tyrimų rezultatus, bus atsakyta toliau.

144    Iš viso to, kas išdėstyta, aišku, kad ieškovių pretenzijas, susijusias su nežinomo metabolito problematika, reikia visiškai atmesti.

 Dėl antros, CS dokumentų rinkinio, problematikos

–       Šalių argumentai

145    Ieškovių nuomone, endosulfano tyrimas buvo neišsamus, nes neatsižvelgta į laiku pateiktą CS dokumentų rinkinį. Vis dėlto, net pripažinus, kad CS dokumentų rinkinys pateiktas pavėluotai, Komisija privalėjo į jį atsižvelgti, nes ieškovės negalėjo jo pateikti anksčiu. Be to, priešingai nei teigia Komisija ir Ispanijos Karalystė, CS dokumentų rinkinys papildo pirmiau pateiktą dokumentų rinkinį, susijusį su EC receptūra, todėl CS dokumentų rinkinio nagrinėjimui būtų reikėję labai mažai laiko (ne daugiau kaip trijų mėnesių), ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad valstybė narė ataskaitos rengėja jau buvo susipažinusi su CS receptūra per nacionalinį pranešimą apie ją. Atsižvelgus į CS dokumentų rinkinį būtų buvę galima nustatyti patikimą naudojimą ir, remiantis šia aplinkybe, įtraukti endosulfaną į Direktyvos 91/414 I priedą, nes vertintojai jau leido ieškovėms patikėti, kad patikimas naudojimas nustatytas uždarose patalpose taikant EC receptūrą.

146    Komisijos nuomone, kuriai pritaria Ispanijos Karalystė, CS dokumentų rinkinys pateiktas pavėluotai ir todėl ji turėjo teisę atsisakyti į jį atsižvelgti. Be to, dėl CS dokumentų rinkinio nagrinėjimo valstybė narė ataskaitos rengėja būtų turėjusi peržiūrėti visą endosulfano įvertinimą.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

147    Iš dokumentų rinkinio matyti, kad ieškovės pirmą kartą pateikė CS receptūrą valstybei narei ataskaitos rengėjai per 2002 m. liepos 17 d. susitikimą po to, kai 2002 m. gegužės 31 d. laišku pranešta apie diskusiją šia tema. Iš minėto susitikimo protokolo matyti, kad ieškovės norėjo dokumentų rinkinį papildyti CS technologija, kad nustatytų patikimą naudojimą išorės sąlygomis, o ne pakeisti pirmiausia pateiktą endosulfano EC receptūrą. Taip pat iš šio protokolo aišku, kad INIA ir MAPA per minėtą susitikimą pranešė, jog nebūtų racionalu pateikti naują dokumentų rinkinį remiantis Direktyvos 91/414 III priedu, turint mintyje darbo krūvį ir sunkumą gauti Komisijos sutikimą tokiai procedūrai. Ieškovės vis dėlto 2003 m. gegužės mėnesį pateikė CS dokumentų rinkinį, remdamosi Direktyvos 91/414 III priedu.

148    Pirma, ieškovės iš esmės tvirtina, kad CS dokumentų rinkinys pateiktas laiku. Tačiau šis tvirtinimas neteisingas. Reglamentu Nr. 2266/2000, iš dalies keičiančiu Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 4 dalį, nustatytas terminas pateikti duomenis baigėsi 2002 m. gegužės 25 d., išskyrus užsakytų ilgalaikių tyrimų rezultatų atžvilgiu, kuriuos valstybė narė ataskaitos rengėja ir Komisija, tikrindamos dokumentų rinkinį, įvertino kaip būtinus ir kurių nesitikima visiškai baigti kaupti iki šios datos. Tokie tyrimai turėjo būti nustatyti ne vėliau kaip 2001 m. gegužės 25 d., o jų rezultatai galėjo būti pateikti iki 2003 m. gegužės 25 dienos. Išimtiniu atveju, jei valstybė narė ataskaitos rengėja ir Komisija negalėjo tokių tyrimų apibrėžti iki 2001 m. gegužės 25 d., jiems baigti gali būti nustatyta kita data, jei valstybei narei ataskaitos rengėjai pranešėjas pateikia įrodymą, kad šie tyrimai buvo užsakyti ne vėliau kaip trys mėnesiai nuo prašymo imtis juos vykdyti gavimo, kartu pridėdamas protokolą ir ataskaitą apie iki 2002 m. gegužės 25 d. atlikto tyrimo eigą. Ieškovės tvirtina, kad jos dar galėjo pateikti minėtą dokumentų rinkinį 2003 m. gegužės mėnesį, bet aišku, kad taikomose teisės normose tokia galimybė numatyta apibrėžtais kitokiais nei nagrinėjamas atvejais.

149    Antra, atsakydamos į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu ieškovės patvirtino, kad jos pateikė CS dokumentų rinkinį, atsakydamos į specifinį vertintojų susirūpinimą dėl endosulfano toksiškumo vandenyje, apie kurį joms pranešta 2001 m. spalio mėnesį.

150    Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikė jokio paaiškinimo, kuris padėtų suprasti, kodėl jos nepateikė CS dokumentų rinkinio prieš pasibaigiant 2002 m. gegužės 25 d. terminui ir nė nesiėmė jokių priemonių, kad Komisija oficialiai pripažintų, jog CS dokumentų rinkinį galima pateikti kaip ilgalaikio tyrimo rezultatą iki 2003 m. gegužės 31 d., remdamasi Sprendimu 2001/810, o tik miglotai tvirtino, kad paruošti tokį dokumentų rinkinį reikia laiko ir kad mokslinių tyrimų ekotoksikologijos vandenyje problemai spręsti rezultatų dar nebuvo 2001 m. spalio mėnesį dėl tariamo ekotoksikologijos vandenyje gairių pakeitimo, kurio, be to, jos neapibrėžė.

151    Trečia, iš dokumentų rinkinio detalių aišku, kad ieškovės prie šios receptūros dirbo daugelį metų. Todėl, šiomis aplinkybėmis sunku suprasti, kad jos laukė procedūros pabaigos, kad pateiktų CS dokumentų rinkinį kaip paskutinę galimybę įrodyti patikimą endosulfano naudojimą. Galiausiai šiuo aspektu nėra patikimas argumentas ir aplinkybė, kad galimybė pateikti vien patikimo naudojimo įrodymus numatyta tik 2000 m. Reglamentu Nr. 2266/2000, nes dar buvo likę daug laiko dokumentų rinkiniui parengti ir pateikti laikantis procedūros terminų.

152    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisijos atsisakymu atsižvelgti į CS dokumentų rinkinį nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos, nes ieškovės nepateikė įrodymo, kad jos negalėjo pateikti CS dokumentų rinkinio prieš 2002 m. gegužės 25 dieną. Tad atsakymas į klausimą, ar CS dokumentų rinkinio peržiūrėjimas būtų trukęs kelis mėnesius, ar daugiau, neturi reikšmės šios bylos sprendimui ir todėl nebėra būtina patenkinti ieškovių prašymą šiuo klausimu paskirti ekspertus arba pasikonsultuoti su INIA.

153    Be to, dėl aplinkybės, kad valstybė narė ataskaitos rengėja per 2002 m. liepos mėnesio susitikimą pasiūlė pateikti paraišką dėl nacionalinės registracijos tam tikrose valstybėse narėse, siekiant gauti paramą CS receptūrai, ir kad MAPA atstovai leido ieškovėms patikėti, jog pastaroji ketina įvertinti CS dokumentų rinkinį nacionalinės registracijos dokumentų rinkinio pagrindu, t. y. aplinkybė, kurios vienintelis įrodymas yra ieškovių vidinis susirašinėjimas, reikia konstatuoti, kad net, nepaisant galimos priešingos MAPA ir INIA pozicijos šiuo atžvilgiu, iš šių faktinių aplinkybių nereikėtų daryti išvados, jog ieškovėms galėjo kilti teisėtų lūkesčių, jog per įvertinimo procedūrą bus atsižvelgta į CS dokumentų rinkinį. Iš tiesų, iš 2002 m. rugsėjo 24 d. ieškovių ir MAPA susitikimo protokolo matyti, kad dokumentų rinkinys „III priedas“ dėl antros receptūros, anot MAPA, turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip 2003 m. gegužės mėnesį, bet tik pritarus Komisijai. Tačiau ieškovės neginčija, kad jos negavo šio neformalaus pritarimo. Todėl ieškovių teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti, nes neįrodyta, kad jos turėjo tikslias besąlygiškas atitinkamas garantijas, kylančias iš įgaliotų ir patikimų šaltinių, kurios galėjo sukelti joms lūkesčių, pagrįstų tuo, kad bus atsižvelgta į CS dokumentų rinkinį, ir atitinkamai tuo, kad endosulfanas bus įtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Branco prieš Komisiją, T‑162/04, Rink. p. II‑0000, 119 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

154    Galiausiai dėl esminio klausimo, ar CS receptūra būtų padėjusi nustatyti endosulfano patikimą naudojimą išorės sąlygomis, į kurį Komisija ir Ispanijos Karalystė atsako neigiamai, reikia konstatuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad į CS dokumentų rinkinį neatsižvelgta įvertinimo proceso, kuriame priimtas ginčijamas sprendimas, metu, atsakymas į šį klausimą peržengia Pirmosios instancijos teisme iškeltos bylos ribas.

155    Ieškovių pretenzijas, susijusias su CS dokumentų rinkinio problematika, reikia visiškai atmesti.

 Dėl trečios, poveikio naudotojui uždarose patalpose, problemos

–       Šalių argumentai

156    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad poveikio naudotojui problema iškelta įvertinimo ataskaitos projekte, bet toliau išspręsta. Šiuo atžvilgiu jos nurodo būtent 2003 m. lapkričio mėnesio įvertinimo ataskaitos priedą, kuriame valstybė narė ataskaitos rengėja patvirtino, kad jų pateiktas naudotojo apsaugos tyrimo rezultatas buvo „pagrįstas dokumentais“ ir kad pasiūlytas endosulfano taikymo scenarijus, numatantis apsauginių priemonių, būtent pirštinių, apsauginių drabužių ir kaukės naudojimą, buvo „priimtinas“. Jos taip pat nurodo 2004 m. kovo mėnesio ECCO įvertinimo lenteles bei trišalio susitikimo protokolą, iš kurių matyti, kad valstybė narė ataskaitos rengėja nustatė patikimą naudojimą naudotojams. Pakartotinas poveikio naudotojui problemos iškėlimas po 2004 m. trišalio susitikimo ir jos nurodymas kaip motyvo, dėl kurio endosulfanas neįtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą, pažeidė ieškovių teisėtus lūkesčius ir teisę į gynybą. Be to, ieškovės prašė, kad Pirmosios instancijos teismas imtųsi proceso organizavimo priemonės ir pareikalautų, kad Komisija pateiktų valstybių narių komentarus, kurie lėmė šį nuomonės pakeitimą.

157    Bet kuriuo atveju problema buvo išspręsta susiaurinta GŽŪP, pasiūlyta pasibaigus procedūros terminams, ir naujais endosulfano naudojimo šiltnamyje tyrimais, į kuriuos Komisija neatsižvelgė.

158    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, tvirtina, kad komitetui priklausanti Įvertinimo darbo grupė nagrinėjo poveikio naudotojui klausimą 2004 m. kovo 11 d., t. y. gerokai prieš trišalį susitikimą, ir kad ieškovės galėjo pateikti savo pastabas šiuo klausimu. Pirminė teigiama valstybės narės ataskaitos rengėjos reakcija buvo pagrįsta ekstrapoliacija, atlikta iš duomenų, gautų iš vaismedžių sodo. Tačiau po išsamesnės diskusijos kilo abejonių dėl šios ekstrapoliacijos patikimumo. Dėl šios priežasties Įvertinimo darbo grupė galiausiai padarė išvadą, kad poveikio naudotojui problema neišspręsta.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

159    Pirmiausia reikia patikslinti, kad ieškovių pretenzijos šios problemos atžvilgiu susijusios su ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje pateikta išvada, pagal kurią „tinkamai ištirti šios medžiagos poveikį naudotojams uždarose patalpose turimos informacijos nepakako“.

160    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija, jog tai, kad pirmiau jų pateiktų su šia problema susijusių duomenų nepakanka, buvo nurodyta 2000 m. pradžioje įvertinimo ataskaitos projekte, kuriame, be kita ko, teigiama, jog kadangi iš pirmiausia pateiktų toksiškumo tyrimų rezultatų nebuvo galima nustatyti teisingos dozės be pastebėto žalingo poveikio (DBPKP), pagal kurią būtų galima apskaičiuoti priimtiną poveikio naudotojui lygį (PPNL), trumpalaikiai toksiškumo odai ir kvėpavimo takams tyrimai nėra priimtini. Taigi ieškovės galėjo pateikti papildomų tyrimų rezultatus, kad įrodytų endosulfano nekenksmingumą šiuo aspektu po to, kai įvertinimo ataskaitos projekte buvo išreikštos abejonės.

161    Antra, reikia pažymėti, kad iš 2004 m. rugsėjo 24 d. ieškovių laiško Komisijai aišku, kad po 2004 m. kovo 11 d. Įvertinimo darbo grupės susitikimo jos žinojo, jog reikia papildomų duomenų poveikio naudotojui klausimu. Iš 2004 m. gegužės 17 d. trišalio susitikimo protokolo matyti, kad, nors valstybė narė ataskaitos rengėja šiame protokole nurodo patikimo naudojimo nustatymą, dar reikia pateikti papildomų duomenų, būtent susijusių su šiltnamio darbuotojais ir praeiviais. Ieškovės pateikė naujus skaičiavimus, bet taip pateiktą informaciją Įvertinimo darbo grupė galiausiai pripažino nepakankama.

162    Vis dėlto reikia taip pat pažymėti, kad Komisija ir Ispanijos Karalystė neginčija, jog pastaroji tam tikru įvertinimo procedūros momentu nustatė patikimą naudojimą, susijusį su poveikiu naudotojui. Tačiau, jų teigimu, tai buvo ekstrapoliacija iš tyrimo išorės sąlygomis, kurio pagrindu valstybė narė ataskaitos rengėja pripažino aplinkybę, kad apsauginių drabužių vilkėjimas užtikrino pakankamą naudotojo apsaugą taip pat uždarose patalpose, bet kitų valstybių narių ekspertai buvo kitokios nuomonės.

163    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, ar po trišalio susitikimo ieškovėms reikėjo leisti pateikti ne tik argumentus, kuriuos pateikti aiškiai leista, bet ir naujus tyrimų rezultatus, turint mintyje aplinkybę, kad valstybė narė ataskaitos rengėja tam tikrame procedūros etape jas įtikino, kad patikimas naudojimas nustatytas. Klausimas susijęs su atsisakymu nagrinėti peržiūrėtą GŽŪP (žr. toliau), kuri, ieškovių nuomone, būtų išsprendusi naudotojo apsaugos problemą, bet į kurią neatsižvelgta, nes ji buvo pateikta pavėluotai.

164    Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš teisinio pagrindo aiškiai matyti, jog valstybės narės ataskaitos rengėjos požiūris įvertinimo procese nėra sprendžiamojo pobūdžio. Ji surenka duomenis ir pasiūlo sprendimą, bet būtent Komisija, kuri yra galutinė instancija, nusprendžia remdamasi komiteto nuomone. Todėl vien aplinkybės, kad valstybė narė ataskaitos rengėja tam tikrame įvertinimo procedūros etape išreiškė požiūrį apie patikimo naudojimo nustatymą poveikio naudotojui atžvilgiu, negalima laikyti pakankama, kad sukeltų ieškovėms įsitikinimą, jog ši problema visiškai išspręsta, ypač turint mintyje aplinkybę, kad net trišalio susitikimo etape galutinės pozicijos suformavimas paliktas iki bus gauta papildomų duomenų.

165    Be to, negalima pritarti, kad ieškovių teisė į gynybą, o tiksliau, jų teisė būti išklausytoms, buvo pažeistos kalbant apie naudotoją apskritai ir apie jo apsaugą uždarose patalpose konkrečiai, nes iš pateiktos aplinkybių santraukos matyti, jog jos turėjo kelias galimybes pateikti tyrimų rezultatus ir kad jos dar galėjo pateikti argumentų po trišalio susitikimo ir taip galiausiai supažindinti su savo požiūriu (šiuo klausimu žr. sprendimo Dokter ir kt., nurodyto šio sprendimo 130 punkte, 74 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką). Vis dėlto, ieškovių nuomone, jų tyrimų rezultatai įrodė, kad naudotojui uždarose patalpose nėra jokio pavojaus, bet komitetas ir Komisija buvo kitokios nuomonės. Nesutarimas dėl esmės šiuo klausimu neprilygsta jų teisės būti išklausytoms pažeidimui. Ieškovės iš tiesų turėjo galimybę ginčyti išvadas, kurias Komisija padarė ginčijamame sprendime, remdamasi Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamais tyrimų rezultatais, bet to nepadarė, nes savo ieškinyje susikoncentravo į Komisijos pareigą paskirti joms naujus terminus, ir, konkrečiau kalbant, pritarti klausimo peržiūrėjimui remiantis susiaurinta GŽŪP. Bet kuriuo atveju dar reikia patikslinti, kad, kaip teigia Komisija ir Ispanijos Karalystė, iš ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad sprendimas neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą iš esmės pagrįstas abejonėmis, susijusiomis su tuo, kad nenustatytas endosulfano suirimo kelias, ir su nežinomo metabolito egzistavimu. Vadinasi, šiomis aplinkybėmis neįtikima, kad galimybė ieškovėms vėliau paaiškinti naudotojo išorės sąlygomis klausimą būtų lėmusi kitokį galutinį ginčijamo sprendimo rezultatą, ir todėl vien galimas pažeidimas šiuo požiūriu negali lemti šio sprendimo panaikinimo (šiuo klausimu žr. sprendimo Distillers Company prieš Komisiją, nurodyto šio sprendimo 131 punkte, 26 punktą).

166    Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog aplinkybė, kad vienas iš ginčijamo sprendimo motyvų yra poveikio naudotojui uždarose patalpose tyrimo nepakankamumas, kurio atžvilgiu ieškovėms galėjo būti leista patikėti, jog valstybė narė ataskaitos rengėja pirmiau nustatė patikimą naudojimą, nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad jų teisė į gynybą buvo pažeista, ir taip pat nėra akivaizdi vertinimo klaida taikant Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalį.

167    Galiausiai, dėl prašymo pateikti dokumentus, kurį ieškovės suformulavo duplike, kreipdamosi į Pirmosios instancijos teismą, kad šis pareikalautų iš Komisijos pateikti valstybių narių pastabas po 2004 m. gegužės 17 d. trišalio susitikimo, kuriose jos pateikė abejones dėl naudotojo uždarose patalpose apsaugos, Komisija savo triplike ir per posėdį patvirtino, kad tokių rašytinių dokumentų neturi. Bet kuriuo atveju iš to, kas išdėstyta matyti, jog Pirmosios instancijos teismas iš procedūros dokumentų gavo užtektinai informacijos, todėl minėto prašymo nebūtina patenkinti.

168    Iš viso to, kas išdėstyta, aišku, kad ieškovių pretenzijas, susijusias su poveikio naudotojui uždarose patalpose problema, reikia visiškai atmesti.

 Dėl ketvirtos, peržiūrėtos GŽŪP, problemos

–       Šalių argumentai

169    Ieškovių nuomone, ginčijamu sprendimu neatsižvelgta į jų argumentus dėl peržiūrėtos GŽŪP, apimančios pasiūlymą įvertinti endosulfaną labiau praskiesta forma nei tas, kurio įvertinimas buvo atliktas, ir naudojamą vieną kartą per sezoną, nors Komisija per trišalį susitikimą pritarė naujos GŽŪP pateikimui.

170    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, tvirtina, kad peržiūrėta GŽŪP pasiūlyta pavėluotai ir kad dėl šios priežasties ji neprivalėjo į ją atsižvelgti, ypač turint mintyje tai, kad atsižvelgus į ją būtų keliamas klausimas dėl visos įvertinimo dalies.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

171    Pirmiausia reikia patikslinti, kad bendrai GŽŪP yra taisyklės, kurių reikia laikytis sodinant ir auginant kultūras, siekiant optimalaus augalų augimo sukeliant kuo mažesnį pavojų žmogui ir aplinkai. Augalų apsaugos produktų atžvilgiu šios taisyklės taip pat vadinamos „gera augalų apsaugos praktika“. Iš teisinio pagrindo ir dokumentų rinkinio matyti, kad įvertinimo procedūros tikslais Direktyvos 91/414 prasme veikliąją medžiagą reikia nagrinėti pagal tam tikras taikymo taisykles, būtent jos savo sudėtyje turinčių augalų apsaugos produktų dozavimo ir naudojimo dažnumo.

172    Šiuo atveju susiaurintos GŽŪP problema susijusi su po trišalio susitikimo 2004 m. birželio 25 d. laiške pateiktu ieškovių pasiūlymu nagrinėti endosulfaną labiau atskiesta forma nei ta, kurios įvertinimas buvo atliktas, ir naudojamą vieną kartą per sezoną. Komisija tvirtina, kad šiame procedūros etape ji dar priėmė naujus argumentus, bet naujos GŽŪP pateikimas būtų reiškęs, jog būtų keliamas klausimas dėl visos įvertinimo dalies.

173    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentai šiuo įvertinimo procedūros aspektu neišsamūs, nes ieškovės ieškinyje tik nurodo, kad Komisija nenagrinėjo minėtos susiaurintos GŽŪP, nors sutiko tai padaryti per trišalį susitikimą. Šiuo požiūriu reikia pažymėti, jog iš trišalio susitikimo protokolo nematyti, jog Komisija sutiko, kad būtų pateikta nauja GŽŪP. Be to, Komisijos tvirtinimas, kad atsižvelgti į susiaurintą GŽŪP būtų reiškę, kad būtų keliamas klausimas dėl visos įvertinimo dalies, atitiko pačių ieškovių pastabas 2004 m. birželio 25 d. laiške, kuriuo jos pateikė vertintojams naują GŽŪP, nes šiame laiške jos nurodo, kad peržiūrėta GŽŪP palengvintų pavojaus analizę, ypač susijusią su ekotoksikologija ir endosulfano virsmo įvertinimu, o tai aiškiai reiškia, kad keliamas klausimas dėl svarbių įvertinimo proceso aspektų ir kad tai nėra susiję tik su naujais argumentais esamo įvertinimo atžvilgiu. Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės neįrodė, jog negalėjo ankstesniame procedūros etape pateikti peržiūrėtos GŽŪP, nes iš dokumentų rinkinio matyti, kad GŽŪP buvo peržiūrėta jau ankstyvoje procedūros stadijoje, būtent 2001 m., kad būtų įvykdytas Reglamento Nr. 2266/2000 reikalavimas pateikti patikimą naudojimą.

174    Todėl galima konstatuoti, kad ieškovės neįrodė jokios force majore situacijos, dėl kurios vertintojai, 2004 m. liepos mėnesį atsisakę atsižvelgti į peržiūrėtą GŽŪP, būtų padarę akivaizdžią vertinimo klaidą.

175    Galiausiai dėl ieškovių tvirtinimo, kad peržiūrėta GŽŪP buvo pateikta, siekiant sušvelninti poveikio naudotojui pavojų, nepaisant aplinkybės, kad ieškovių argumentai yra prieštaringi, nes jos teigia per trišalį susitikimą supratusios, kad poveikio naudotojui klausimas visiškai išspręstas, reikia priminti, kad, kaip šiame sprendime jau buvo minėta, poveikio naudotojui klausimas buvo antrinis, palyginti su vertintojų pateiktomis abejonėmis dėl nežinomo metabolito buvimo, galimas pažeidimas šiuo klausimu nelemtų ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes, net jei poveikio naudotojui problema būtų išspręsta, dėl nežinomo metabolito problemos būtų priimtas tas pats sprendimas neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą.

176    Iš viso to, kas išdėstyta, aišku, kad ieškovių pretenzijas dėl peržiūrėtos GŽŪP reikia atmesti.

 Dėl penktos, tariamo endosulfano priskyrimo prie POT ir PBT, problemos

–       Šalių argumentai

177    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad yra du moksliniai kriterijai, pagrindžiantys ginčijamą sprendimą ir jį paremiantį įvertinimą, kurie konkrečiai nenurodyti Direktyvoje 91/414. Būtent veikliosios medžiagos priskyrimo prie POT arba PBT, kurie tapo reikšmingi pagal 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL L 327, p. 1), o ne pagal Direktyvą 91/414. Taigi Komisija ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje paaiškino, kad endosulfanas kelia susirūpinimą dėl savo patvarumo ir lakumo savybių, kurios buvo nustatytos iš tarpvalstybinių stebėjimo rezultatų, o tai yra išvada, padaryta taikant POT kriterijų. Be to, sąvoka „POT“ aiškiai nurodyta trišalio susitikimo protokole, kurio visas skyrius skirtas šiam klausimui, ir 2004 m. kovo 11 d. Įvertinimo darbo grupės susitikimo išvadose, kuriose labai aiškiai nurodyta, kad dėl šios molekulės kilusį susirūpinimą lėmė būtent aplinkybė, kad „medžiaga taip pat gali būti POT“. Taigi ginčijamas sprendimas pažeidė Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalį ir ieškovių teisėtus lūkesčius, kad įvertinimas bus pagrįstas tik moksliniais kriterijais, reikšmingais pagal minėtą direktyvą.

178    Bet kuriuo atveju problema būtų išspręsta, jei Komisija būtų atsižvelgusi į naudojimą šiltnamyje.

179    Be to, prieštaraujant Direktyvos 91/414 5 straipsniui, POT bei PBT kriterijai ir Direktyva 2000/60 buvo pagrįsti grėsmės, o ne pavojaus kriterijais.

180    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, ginčija tvirtinimą, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalyje nenumatytais kriterijais.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

181    Tariamo endosulfano priskyrimo prie POT ir PBT problema susijusi su ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje pateikta išvada, kad endosulfanas yra lakus, jo pagrindinis metabolitas yra patvari medžiaga, kuri rasta tikrinant vietoves, kuriose ji nebuvo naudota.

182    Pirmiausia primintina, kad šia pretenzija ieškovės iš esmės tvirtina, kad minėta išvada pagrįsta analize, kurios neapima Direktyva 91/414, tačiau ją apima Direktyva 2000/60. Pastarąja direktyva siekiama pagerinti vandens kokybę, palaipsniui nustatant ir pašalinant pavojingomis pripažintas medžiagas ir tam tikrus teršalus Europos Sąjungos vandenyse. Direktyvoje 2000/60 pateiktuose pavojingų medžiagų ir teršalų apibrėžimuose nurodytos POT ir PBT sąvokos. Ieškovių nuomone, Direktyva 2000/60 pagrįsta grėsmės vandens aplinkai įvertinimu, o Direktyva 91/414 reikalauja taikyti siauresnį pavojaus aplinkai kriterijų.

183    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip pažymi ieškovės, POT ir PBT kriterijai aptarti per įvertinimo periodą ir vykstant įvertinimo procedūrai atsižvelgta į endosulfano priskyrimą prie POT arba PBT. Komisijos parengtame 2004 m. gegužės 17 d. trišalio susitikimo protokole šiam klausimui paskirtas vienas skyrius, kuriame minimos valstybės narės ataskaitos rengėjos pateiktos išvados dėl endosulfano priskyrimo prie POT ir PBT ir dėl endosulfano priskyrimo prie pavojingų medžiagų pagal Direktyvą 2000/60. Taip pat jame nurodyta, jog pagal šią direktyvą reikia įrodyti visišką medžiagos mineralizaciją. Tame pačiame protokole taip pat paminėti ieškovių prieštaravimai POT ir PBT naudojimui pagal Direktyvą 91/414 ir jų argumentai, kad visiška medžiagos mineralizacija nėra Direktyvos 91/414 tikslas. Todėl Komisijos tvirtinimą, kad ji priėmė ginčijamą sprendimą neatsižvelgdama į kokią nors diskusiją dėl to, ar endosulfanas yra POT, ar PBT, arba kokią nors endosulfano klasifikaciją pagal Direktyvą 2000/60, reikia atmesti.

184    Šiaip ar taip iš aplinkybės, kad vykdant įvertinimo procedūrą buvo nagrinėjamas endosulfano priskyrimas prie POT arba PBT arba jo klasifikavimas pagal Direktyvą 2000/60, negalima daryti išvados, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalį. Atvirkščiai, reikia konstatuoti, kad nagrinėjama ginčijamo sprendimo išvada (žr. šio sprendimo 44 punktą) iš pirmo žvilgsnio neatrodo nesuderinama su minėto 5 straipsnio 1 dalies kriterijais, kurie suformuluoti plačiai ir yra pagrįsti žalingo poveikio žmonių ar gyvūnų sveikatai ar požeminiam vandeniui arba nepriimtinos įtakos aplinkai pavojaus analize (žr. šio sprendimo 5 punktą).

185    Taip pat reikia priminti, kad nesvarbu, ar galima endosulfaną priskirti prie POT arba PBT pagal Direktyvą 2000/60, ieškovės privalo per įvertinimo procedūrą įrodyti, kad Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies sąlygos yra įvykdytos. Ieškovės nepaaiškino, kaip medžiagos priskyrimas prie POT arba PBT yra nesuderinamas su Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalyje numatytu žalingu poveikiu. Todėl vien aplinkybė, kad endosulfano priskyrimas prie POT arba PBT arba jo klasifikavimas pagal Direktyvą 2000/60 buvo nagrinėtas per įvertinimo procedūrą, negali būti pakankama priežastis panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant įtikinamų argumentų, įrodančių, kad minėto sprendimo išvados prieštarauja Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 daliai. Todėl pretenzija yra nepagrįsta.

186    Be to, iš to, kas išdėstyta, matyti, jog argumentai, kad Direktyva 2000/60 pagrįsta grėsmės analize, o Direktyva 91/414 pagrįsta pavojaus analize, bei argumentas, jog pažeisti ieškovių teisėti lūkesčiai, kad bus taikomi tik Direktyvos 91/414 kriterijai, yra nereikšmingi.

187    Šiomis aplinkybėmis pretenzijas, susijusias su tariamo endosulfano priskyrimo prie POT arba PBT problema, reikia visiškai atmesti.

188    Dėl klausimo, ar įvertinimo procedūros pabaigoje ieškovių pasiūlytas naudojimo šiltnamyje sprendimas bet kuriuo atveju išsklaidytų abejones dėl galimo endosulfano priskyrimo prie POT arba PBT, reikia nurodyti toliau nagrinėjamą naudojimo šiltnamyje problemą.

 Dėl šeštos, naudojimo šiltnamyje, problemos

–       Šalių argumentai

189    Ieškovės tvirtina, kad ginčijamu sprendimu neatsižvelgta į jų pasiūlytą paskutinį sprendimą, t. y. endosulfano naudojimą apriboti naudojimu šiltnamyje pagal susiaurintą GŽŪP, o tai pažeidžia Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalį ir jų teisę į gynybą. Naudojimu šiltnamyje būtų išspręsta nežinomo metabolito problema, nes endosulfanas negalėtų patekti į dirvą ar vandenį už šiltnamio ribų.

190    Duplike ieškovės pridūrė, kad endosulfano neįtraukimas į Direktyvos 91/414 I priedą ribotam naudojimui šiltnamyje pažeidžia proporcingumo ir vienodo vertinimo principus.

191    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, tvirtina, kad ji turėjo teisę atsisakyti nagrinėti naudojimo šiltnamyje galimybę, nes ji pateikta pavėluotai. Bet kuriuo atveju ji nepašalino nežinomo metabolito iškeltų abejonių, nes šiltnamis nėra visiškai uždara aplinka.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

192    Naudojimo šiltnamyje problema susijusi su ieškovių pasiūlymu, pateiktu po trišalio susitikimo Komisijai skirtame 2004 m. birželio 25 d. laiške, kuriame jos nurodo, jog yra pasiruošusios kaip „pesimistinį scenarijų“ priimti endosulfano naudojimą pomidorams šiltnamyje.

193    Atsakydamos į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu apie tokio pavėluoto pateikimo priežastis, ieškovės atsakė, kad negalėjo jo pateikti anksčiau, nes susirūpinimas dėl poveikio naudotojui buvo išreikštas tik per trišalį susitikimą, o anksčiau joms buvo leista patikėti, kad šis klausimas išspręstas. Šiuo požiūriu vis dėlto reikia konstatuoti, kad iš 2004 m. birželio 25 d. laiško bei ieškovių duplike pateiktų argumentų matyti, jog sprendimas endosulfaną naudoti šiltnamyje pomidorams auginti pasiūlytas atsakant į likusį vertintojų susirūpinimą, ypač dėl nežinomo metabolito, apie kurį šiame sprendime konstatuota, kad ieškovės galėjo jį nustatyti vėliausiai 2000 metais.

194    Ieškovės taip pat tvirtina, kad Komisija negali pagrįsti atsisakymo nagrinėti šio paskutinio pasiūlymo tariamu tyrimo šiltnamio pomidorų atžvilgiu neišsamumu, nes šis naudojimas buvo įtrauktas į pradinį pranešimą. Jos taip pat tvirtina, kad 2001–2004 m. joms net buvo leista patikėti, jog endosulfano naudojimas pomidorams šiltnamyje užtikrins endosulfano įtraukimą į Direktyvos 91/414 I priedą. Šią pretenziją taip pat reikia atmesti, nes, kaip Ispanijos Karalystė paaiškino per posėdį, o ieškovės to neginčijo, pranešimas apie endosulfaną apėmė dešimt panaudojimo galimybių atvirame lauke ir vieną panaudojimo galimybę šiltnamyje. Todėl visiškai aišku, kad endosulfano tyrimas buvo sutelktas į galimo problemiškesnio panaudojimo poveikį aplinkai, t. y. endosulfano panaudojimą atvirame lauke. Todėl iš aplinkybės, kad įvertinimo procedūros išvados iš esmės apėmė tik endosulfano žalingo poveikio pavojų jį naudojant atvirame lauke, negalima daryti išvados, kad naudojimą šiltnamyje reikia laikyti atitinkančiu Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalį. Be to, ieškovės toliau iki įvertinimo procedūros pabaigos prašė leidimo visoms naudojimo galimybėms, apie kurias pranešė.

195    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės nepateikė galiojančių argumentų, kodėl jos negalėjo pateikti šio sprendimo ankstesniame įvertinimo procedūros etape. Be to, aišku, kad taip vėlai pateikusios šį sprendimą ir toliau siekdamos, kad endosulfanas būtų įtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą kuo platesniam panaudojimui, ieškovės sąmoningai rizikavo, kad laikydamosi procedūros terminų nepajėgs įrodyti, jog endosulfanas atitinka Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies kriterijus. Galiausiai argumentai, pagrindžiantys tariamą proporcingumo ir vienodo vertinimo principų pažeidimą, aptariami toliau nagrinėjant trečiąjį pagrindą.

196    Bet kuriuo atveju taip pat reikia pažymėti, kad šalys akivaizdžiai nesutaria, kad šiltnamis yra uždara aplinka. Ieškovės tvirtina, kad Komisijos pateikti prieštaravimai šiuo atžvilgiu dėl toksiškumo paukščiams neturi prasmės, nes šiltnamyje paukščių nėra. Vis dėlto iš procedūros dokumentų rinkinio ir per posėdį pateiktų Ispanijos Karalystės komentarų matyti, kad kalbama ir apie susirūpinimą kitais dalykais, susijusiais, pavyzdžiui, su galimybe, kad endosulfanas pateks į dirvoje esantį vandenį. Todėl Komisija ir Ispanijos Karalystė aiškiai nepritaria ieškovių tvirtinimui, kad sprendimas naudoti šiltnamyje padėtų išspręsti nežinomo metabolito problemą. Be to, kad, kaip jau pažymėta šiame sprendime, reikia pripažinti didelę Komisijos diskreciją tokio tipo sudėtingų mokslinių įvertinimų atžvilgiu, ši diskusija taip pat rodo, kad, net jei Pirmosios instancijos teismas manytų, jog neatsižvelgimas į pavėluotai pateiktą sprendimą naudoti šiltnamyje yra procedūros trūkumas, pažeidęs ieškovių teisę į gynybą, jokiu būdu nebuvo įrodyta, kad į jį atsižvelgus būtų priimtas kitoks sprendimas. Vadinasi, toks pažeidimas negali padaryti ginčijamo sprendimo neteisėto, taigi ir nulemti jo panaikinimo.

197    Vadinasi, galima atmesti pretenzijas, susijusias su naudojimo šiltnamyje problema.

 Dėl septintos, valstybės narės ataskaitos rengėjos ir Komisijos lemto vėlavimo įtakos įvertinimo procedūrai, problemos

–       Šalių argumentai

198    Ieškovių, palaikomų ECPA, teigimu, valstybė narė ataskaitos rengėja pateikė savo įvertinimo ataskaitos projektą tik 2000 m. vasario mėnesį, pažeisdama Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 1 dalies c punktą, numatantį dvylikos mėnesių nuo pilno dokumentų rinkinio gavimo terminą. Šiuo atveju atnaujinta ieškovių dokumentų rinkinio redakcija buvo pateikta 1996 m. pabaigoje. Todėl nebuvo galima ieškovėms priekaištauti dėl duomenų pateikimo terminų, baigiantis įvertinimo procedūrai, nes valstybė narė ataskaitos rengėja buvo bent jau bendrai atsakinga už vėlavimą. Be to, ieškovės atmetė Komisijos ir Ispanijos Karalystės teiginį, kad jos iš dalies atsakingos dėl vėlavimo įvertinimo procedūroje.

199    Komisijos nuomone, ieškovės pačios iš dalies prisidėjo prie vėlavimo, kurį dabar kritikuoja. Ji pripažįsta, kad procedūros, vykdomos pagal Direktyvą 91/414, ypač nagrinėjimo programos pirmame etape, pareikalavo daugiau laiko, nei numatyta, bet taip nutiko su visomis medžiagomis ir visais pranešėjais. Vis dėlto būtų neteisinga iš ieškovių pusės dėl visų vėlavimų kaltinti valstybę narę ataskaitos rengėją ir (arba) Komisiją. Be to, nebūtinai visi vėlavimai procedūrose buvo ieškovėms nepalankūs, nes endosulfanas galėjo ilgiau būti rinkoje. Be to, jei procedūra būtų buvusi trumpesnė, nėra priežasties manyti, kad rezultatas būtų buvęs kitoks.

200    Ispanijos Karalystė pritaria Komisijos argumentams ir taip pat tvirtina, kad daugiausia vėlavimą procedūroje lėmė pačios ieškovės, o tai akivaizdžiai atskleidžia neginčijamą intenciją neužbaigti procedūros.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

201    Pirmiausia reikia patikslinti, kad ši problema iš esmės susijusi su klausimu apie galimą pirminio įvertinimo procedūros vėlavimo, rengiant įvertinimo ataskaitos projektą, poveikį ieškovių galimybei laikytis procedūros 2002 m. gegužės mėnesio ir 2003 m. gegužės mėnesio terminų.

202    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad valstybė narė ataskaitos rengėja įvertinimo ataskaitos projektą pateikė labai pavėlavusi iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 3600/92 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto plano atžvilgiu, pagal kurį minėta ataskaita pateikiama Komisijai per dvylika mėnesių nuo dokumentų rinkinių gavimo. Šiuo atveju pilnas dokumentų rinkinys buvo pateiktas 1995 m. balandžio mėnesį (atnaujinta redakcija pateikta vieneriais metais vėliau), o įvertinimo ataskaita Komisijai pateikta tik 2000 m. vasario 22 dieną. Reikia konstatuoti, kad savo rašytiniuose pareiškimuose nei Komisija, nei Ispanijos Karalystė nepaaiškino šio didelio vėlavimo teisės aktais nustatyto plano atžvilgiu, jos tik nurodo kai kuriuos vėlesnio įvertinimo procedūros etapo vėlavimus dėl ieškovių kaltės, o tai pastarosios ginčija. Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo rašytinį klausią, Ispanijos Karalystė atkreipė dėmesį į įvertinimo procedūros pradžioje patirtus organizacinius sunkumus, atsižvelgiant į procedūros naujumą ir medžiagų, kurioms ji paskirta valstybe nare ataskaitos rengėja, skaičių. Ispanijos Karalystė patikslina, kad prieš 1996 m. gegužės 10 d. nebuvo jokios akredituotos įstaigos, kuri galėtų atlikti įvertinimą, ir kad nuo 1996 m. iki 1998 m. akredituota įstaiga vertino veikliąją medžiagą endosulfaną, nuolat informuodama ieškoves apie savo išvadas. Ispanijos Karalystė taip pat nurodo, kad nuo 1998 m. liepos mėnesio ieškovės pateikė papildomų dokumentų, kuriais pakeista net GŽŪP, o tai dar pavėlino įvertinimo ataskaitos projekto pateikimą.

203    Aišku, kad Komisijos ir Ispanijos Karalystės argumentai tik iš dalies paaiškina didelį vėlavimą pateikti įvertinimo ataskaitos projektą. Vis dėlto reikia priminti, kad dėl procedūros pažeidimo sprendimas visiškai arba iš dalies panaikinamas, tik jei įrodyta, kad, nepadarius tokio pažeidimo, šis sprendimas galėjo būti iš esmės kitoks (1986 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bernardi prieš Parlamentą, 150/84, Rink. p. 1375, 28 punktas; 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 283 punktas ir 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 416 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 47 punktą).

204    Atsižvelgiant į šią teismo praktiką reikia pažymėti, kad ieškovių argumentai yra prieštaringi. Pirma, ieškovės negali patikimai remtis pavėluotu įvertinimo ataskaitos projekto pateikimu kaip priežastimi, dėl kurios jos negalėjo per tam tikrą terminą pateikti duomenų, nes visi jų argumentai remiasi aplinkybe, kad duomenys, į kuriuos nebuvo atsižvelgta, atsako į įvertinimo procedūroje vėlai išreikštą susirūpinimą. Iš tiesų, tik jei poreikis pateikti papildomus tyrimų rezultatus būtų kilęs iš įvertinimo ataskaitos projekto, jo vėlyvas pateikimas būtų galėjęs sutrukdyti ieškovėms laikytis minėtų terminų ir realiai padaryti įtaką ginčijamam sprendimui. Antra, ieškovės skundžiasi, kad trūko sąveikos su valstybe nare ataskaitos rengėja prieš 2000 metus. Tačiau aišku, kad dar intensyvesnė sąveika nei ta, kuri matyti iš ieškovių ir valstybės narės ataskaitos rengėjos bendravimo įrodymų, pateiktų su procedūros dokumentais ir pažymėtais pastarosios atsakyme į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu, būtų galėjusi tik dar labiau pavėlinti įvertinimo ataskaitos projekto pateikimą. Be to, iš minėtų dokumentinių įrodymų kaip tik matyti, kad ieškovės buvo labai įtrauktos į įvertinimo ataskaitos projekto rengimą ir taip jos galėjo pagerinti įvertinimą. Trečia, iš procedūros dokumentų matyti, kad ieškovės kartais pačios prisidėjo prie vėlavimo pateikdamos naujus duomenis ar parametrus, arba antrame nagrinėjimo etape ne visuomet laikydamosi sutartų datų tyrimų rezultatams pateikti, todėl būtų pavojinga nustatyti, kiek ankstyvesnis įvertinimo ataskaitos projekto pateikimas būtų sudaręs sąlygas anksčiau nustatyti tam tikras vertintojų abejones.

205    Vadinasi, pretenziją, susijusią su valstybės narės ataskaitos rengėjos ir Komisijos lemto vėlavimo įtakos problema, reikia atmesti.

206    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad iš individualaus septynių problemų nagrinėjimo negalima nustatyti, jog Komisija, taikydama Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalį, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą arba pažeidė ieškovių teisę į gynybą arba kokius nors teisėtus lūkesčius. Šiomis aplinkybėmis negalima pritarti, kad įvairių įvertinimo procedūros aspektų, dėl kurių buvo keliami klausimai pateikiant minėtas problemas, bendras poveikis galėtų sudaryti pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą, nes iš jų negalima daryti išvados, kad ieškovės atsidūrė force majore situacijoje, dėl kurios jos negalėjo laikytis procedūros terminų. Todėl reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą ir antrojo pagrindo antrą dalį.

 Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su EB 95 straipsnio 3 dalies pažeidimu

 Šalių argumentai

207    Ieškovės, palaikomos ECPA, tvirtina, kad nenagrinėdama visų pateiktų duomenų, įskaitant pateiktus prieš 2002 m. gegužės mėnesio ir 2003 m. gegužės mėnesio terminus, ir pagrįsdama endosulfano įvertinimą siauru ir neišsamiu duomenų rinkiniu, Komisija pažeidė EB 95 straipsnio 3 dalį. Iš tiesų, nors Direktyva 91/414 buvo formaliai pagrįsta EB sutarties 43 straipsniu (po pakeitimo – EB 37 straipsnis), nustatančiu bendrą žemės ūkio politiką, iš jos konstatuojamosios dalies aišku, kad ja siekiama vidaus rinkos tikslų, todėl EB 95 straipsnis jai taikomas. Direktyvos 91/414 4 straipsnis užtikrina laisvą augalų apsaugos produktų judėjimą, uždrausdamas valstybėms narėms trukdyti dėl šia direktyva suderintais klausimais pagrįstų priežasčių suderintas nuostatas atitinkančių augalų apsaugos produktų importą, prekybą arba leidimų jiems išdavimą. Be to, Direktyvos 91/414 teisinio pagrindo klausimas neturi reikšmės.

208    Pagal EB 95 straipsnio 3 dalį, imdamasi priemonių sveikatos ar aplinkos apsaugos srityje Komisija turi atsižvelgti į naujausius duomenis, įskaitant visas mokslo faktais pagrįstas naujoves. Be to, EB 152 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka numato, kad žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis. Šios nuostatos bendrai lemia, kad visais sprendimais, priimtais pagal Direktyvą 91/414, turi būti sudaromos sąlygos siekti aukšto lygio apsaugos, įvertintos atsižvelgiant į naujausius duomenis.

209    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, tvirtina, kad EB 95 straipsnio 3 dalis netaikoma, nes ji tėra EB 251 straipsnyje numatyta vykdant bendro sprendimo procedūrą Tarybos priimamų aktų, kurių tikslas – vidaus rinkos sukūrimas ir veikimas, teisinis pagrindas. Direktyva 91/414, kuri yra ginčijamo sprendimo ir jį pagrindžiančių įvertinimo procedūrų teisinis pagrindas, buvo priimta remiantis EB sutarties 43 straipsniu, pagal kurį bendro sprendimo procedūra netaikoma.

210    Be to, tokie žemės ūkio teisės aktai, kokia yra Direktyva 91/414, gali numatyti nacionalinių nuostatų derinimą, nesant būtinybės sugrįžti prie EB sutarties 100 straipsnio (vėliau – EB 94), nes EB sutarties 38 straipsnio 2 dalis (po pakeitimo – EB 32 straipsnio 2 dalis) užtikrina žemės ūkio specialiųjų nuostatų pirmenybę bendrųjų nuostatų, susijusių su bendrosios rinkos sukūrimu, atžvilgiu. Aplinkybė, kad žemės ūkio priemone taip pat atsižvelgiama į aplinkos arba sveikatos klausimus, nereiškia, kad ji patenka į Sutarties taisyklių, reglamentuojančių aplinką, taikymo sritį. Dėl panašių priežasčių EB 152 straipsnis taip pat neturi reikšmės.

211    Be to, Komisija primena, kad ji turi didelę diskreciją žemės ūkio srityje ir kad Pirmosios instancijos teismas bei Teisingumo Teismas aiškiai paskelbė, kad ši taisyklė taikoma Direktyva 91/414 numatytoms procedūroms.

212    Galiausiai Komisija nurodo, kad ji nesupranta, kodėl pareiga atsižvelgti į naujausius turimus mokslinius duomenis turėtų būti kitokia taisyklėms, kurios pagrindžia vidaus rinkos teisės normas.

 – Pirmosios instancijos teismo vertinimas

213    EB 95 straipsnio 3 dalyje, kurios taikymą šiuo atveju Komisija ginčija, numatyta, kad Komisija savo pasiūlymuose Tarybai dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, skirtų vidaus rinkos sveikatos, saugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos srityse sukūrimui ir veikimui, suderinimo dėmesį kreipia į aukšto lygio apsaugą ir ypač atsižvelgia į visas mokslo faktais pagrįstas naujoves.

214    Šiuo požiūriu reikia pripažinti, jog ieškovės savo rašytiniuose pareiškimuose patvirtina, kad ginčija ne Direktyvos 91/414 teisėtumą EB 95 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, bet šios direktyvos pagrindu Komisijos priimtų aktų teisėtumą. Jos pripažįsta, kad pati Direktyva 91/414 nepažeidžia EB 95 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų, bet mano, kad ji tuos reikalavimus sutvirtina, nes Direktyvos 91/414 5 straipsnyje perteikta EB 95 straipsnio 3 dalis, reikalaujant, kad sprendimai būtų priimti „atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias“. Taigi reikia konstatuoti, kad ieškovių pateikti šios dalies argumentai sutampa su pirmojo pagrindo ir antrojo pagrindo antros dalies argumentais, kurie pripažinti nepagrįstais. Todėl reikia atmesti ir pretenzijas dėl tariamo EB 95 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nesant reikalo Pirmosios instancijos teismui spręsti šios nuostatos taikytinumo klausimą.

215    Dėl EB 152 straipsnio 1 dalies, kurią ieškovės papildomai nurodo ir pagal kurią žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis, reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikė jokių savarankiškų argumentų, o tik dar kartą nurodė Komisijos pareigą atsižvelgti į naujausius duomenis. Todėl ir šią pretenziją reikia atmesti.

216    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad pirmą antrojo pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pagrindo, kad pažeisti tam tikri Bendrijos teisės bendrieji principai

217    Trečiuoju pagrindu ieškovės konkrečiau tvirtina, kad pažeisti proporcingumo principas (pirma dalis), teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai (antra dalis), draudimas veikti ultra vires (įgaliojimų neturėjimas) (trečia dalis), pareiga atlikti rūpestingą ir nešališką įvertinimą (ketvirta dalis), draudimas piktnaudžiauti įgaliojimais (penkta dalis), teisė į gynybą ir teisė būti išklausytam (šešta dalis), mokslinės nuomonės nepriekaištingumo ir nepriklausomumo principas (septinta dalis), vienodo vertinimo principas (aštunta dalis), specialiųjų normų pirmenybės bendrųjų normų atžvilgiu principas (devinta dalis) ir estoppel principas (dešimta dalis). Pirmosios instancijos teismas mano, kad naudinga pirmiausia atskirai nagrinėti pirmą dalį, apimančią proporcingumo principo pažeidimą, ir aštuntą dalį, apimančią vienodo vertinimo principo pažeidimą, prieš nagrinėjant visas kitas trečiojo pagrindo dalis.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

218    Ieškovių nuomone, iš teismo praktikos matyti, kad siekiant nustatyti, ar Bendrijos institucijos sprendime laikomasi proporcingumo principo, reikia patikrinti, ar priemonės, kuriomis ji naudojasi, yra tinkamos pasiekti numatytų tikslų ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti. Šiuo atveju sprendimas nagrinėti ne visus ieškovių pateiktus duomenis nei padeda pasiekti Direktyvos 91/414 tikslą, t. y. įvertinti augalų apsaugos produktų ir jų veikliųjų komponentų saugumą, atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus kriterijus ir „atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias“, nei yra mažiausiai suvaržanti priemonė šiam tikslui pasiekti, nes dėl jo lemto sprendimo neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą endosulfanas turėtų būti pašalintas iš Europos Sąjungos rinkos, sukeliant ieškovėms nepataisomų komercinių pasekmių. Toks rezultatas yra visai neproporcingas būtent todėl, kad jį lėmė noras laikytis dirbtinai nustatytų terminų, kaip šiuo atveju.

219    Ieškovės nurodo 2003 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartį Industrias Químicas del Vallés prieš Komisiją, C‑365/03P(R), Rink. p. I‑12389 ir 2003 m. rugpjūčio 5 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartį Industrias Químicas del Vallés prieš Komisiją, T‑158/03 R, Rink. p. II‑3041, kuriose padaryta išvada, kad Komisija negalėjo remtis terminais kaip vieninteliu motyvu atsisakyti atsižvelgti į naujus jų pateiktus duomenis. Dėl šių duomenų nagrinėjimo būtų truputį pavėluota, tačiau šis pavėlavimas būtų daug mažesnis nei IQV skirtas papildomas terminas pateikti naujų duomenų apie metalaksilą ir aiškiai nedidelis, atsižvelgiant į visą endosulfano įvertinimo laikotarpį, užsitęsusį dėl pavėluoto valstybės narės ataskaitos rengėjos įvertinimo ir kuris, šiaip ar taip, buvo atviras iki 2005 m. gruodžio 31 d. ir dar pratęstas iki 2006 m. gruodžio 31 dienos.

220    Duplike ieškovės priduria, kad endosulfaną reikėjo bent įtraukti į Direktyvos 91/414 I priedą naudojimui šiltnamyje ir kad toks sprendimas būtų proporcingas minėtos direktyvos tikslams bei taip pat garantuotų tokį patį endosulfano vertinimą kaip ir kitų veikliųjų medžiagų. Iš tiesų, Komisija pritarė beta-ciflutrino įtraukimui į Direktyvos 91/414 I priedą dėl to, kad „naudojimas kitoms reikmėms nei dekoratyviniams šiltnamio augalams arba sėklų apdorojimui nėra pakankamai pagrįstas dokumentais ir nėra priimtinas, atsižvelgiant į VI priede numatytus kriterijus“ ir kad „norint pagrįsti tokio naudojimo leidimą, duomenis ir informaciją, įrodančią jo priimtinumą žmonėms vartotojams ir aplinkai, reikia pateikti valstybėse narėse“. Tokio paties požiūrio buvo laikomasi kitos veikliosios medžiagos ciflutrino atžvilgiu ir galėjo būti laikomasi ir endosulfano atžvilgiu.

221    ECPA palaiko ieškovių argumentus ir prideda, kad Komisijos atsisakymas atsižvelgti į visus turimus duomenis šiuo atveju ypač neproporcingas, nes endosulfanas ir jo savo sudėtyje turintys produktai nekelia neišvengiamos ar nustatytos grėsmės ar pavojaus. Galiausiai, ECPA tvirtina, kad yra bent jau mažiau suvaržančių priemonių numatytam tikslui pasiekti nei paprasčiausias atsisakymas įtraukti endosulfaną į Direktyvos 91/414 I priedą. Šiuo atžvilgiu esamas abejones išsklaidyti galima šiais būdais: sutrumpinti įtraukimo į minėtos Direktyvos 91/414 I priedą laikotarpiu, saugumo veiksnių sustiprinimu, papildomų duomenų reikalavimais ir privalomu pranešėjo įsipareigojimu atlikti papildomus bandymus.

222    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, prieštarauja ieškovių argumentams. Be to, ji ginčija pretenzijos, kad buvo neproporcinga neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą tik naudojimui šiltnamyje, priimtinumą, nes, jos nuomone, ieškinyje proporcingumo principas nurodytas tik kalbant apie terminus.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

223    Primintina, kad bendrasis proporcingumo principas reikalauja, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamiems teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (žr. 2006 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Zuid-Hollandse Milieufederatie ir Natuur en Milieu, C‑174/05, Rink. p. I‑2443, 28 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

224    Vadinasi, vykdant šio teisinio principo laikymosi teisminę kontrolę, turint mintyje Komisijos turimą didelę diskreciją priimant sprendimus, susijusius su veikliosios medžiagos įtraukimu į Direktyvos 91/414 I priedą, tik akivaizdus priemonės netinkamumas jos tikslui pasiekti gali paveikti šios priemonės teisėtumą (šiuo klausimu žr. sprendimo Zuid-Hollandse Milieufederatie ir Natuur en Milieu, nurodyto šio sprendimo 223 punkte, 29 punktą).

225    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 81 punkte, iš Direktyvos 91/414 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama, pirma, pašalinti augalų apsaugos produktų prekybos Bendrijoje kliūtis bei pagerinti augalų auginimą ir, antra, apsaugoti aplinką ir žmonių bei gyvūnų sveikatą.

226    Dėl proporcingumo principo taikymo Komisijos sprendimui neatsižvelgti į praleidus procedūros terminus pateiktus duomenis reikia priminti, kad iš bendro teisinio pagrindo ir sprendimo IQV nagrinėjimo, kurį Pirmosios instancijos teismas atliko nagrinėdamas pirmąjį pagrindą ir antrojo pagrindo antrą dalį, aišku, jog per procedūrą, kuri užbaigiama sprendimu dėl medžiagos, kuriai taikoma Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalies procedūra, įtraukimo į šios direktyvos I priedą, reikia užtikrinti termino atidėjimą, tik jei apie veikliąją medžiagą pranešusios šalys atsiduria force majore padėtyje, dėl kurios jos negali laikytis procedūros terminų papildomai informacijai pateikti, kad įrodytų nagrinėjamos veikliosios medžiagos saugų naudojimą.

227    Iš šioje byloje atliktų skirtingų problemų nagrinėjimo matyti, kad ieškovės neįrodė, jog buvo atsidūrusios force majore padėtyje, dėl kurios būtų negalėjusios, laikydamosi procedūros terminų, pateikti duomenų, į kuriuos Komisija atsisakė atsižvelgti. Todėl negalima daryti išvados, kad Komisijos sprendimas neatsižvelgti į nagrinėjamus duomenis ir tyrimų rezultatus pažeidė proporcingumo principą.

228    Be to, šiomis aplinkybėmis nėra neproporcingas ir sprendimas neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą, nes jis pagrįstas tuo, kad trūksta informacijos, iš kurios būtų galima padaryti išvadą, kad nėra Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalyje apibrėžto pavojaus, atsižvelgiant į aplinkybę, kad, pirma, Direktyva 91/414 siekiamiems žmonių ir gyvūnų sveikatos bei aplinkos apsaugos tikslams prieštarautų nagrinėjamos veikliosios medžiagos gamintojų diskrecijai paliktas sprendimo įtraukti nagrinėjamą veikliąją medžiaga arba jos neįtraukti į Direktyvos 91/414 I priedą atidėjimas ir, antra, šie gamintojai bet kuriuo atveju gali teikti pakartotinai įvertinti veikliąją medžiagą Direktyvos 91/414 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

229    Galiausiai, kalbant apie ieškovių pretenziją, pagrįstą aplinkybe, kad ginčijamame sprendime Komisija turėjo numatyti endosulfano įtraukimą į Direktyvos 91/414 I priedą naudojimui šiltnamyje, reikia patikslinti, kad ieškinyje pateiktos šios dalies pretenzijos buvo susijusios su Komisijos sprendimu nepratęsti ieškovėms teisės aktais nustatytų procedūros terminų pateikti duomenis. Todėl šios pretenzijos nesusijusios su tariamu ginčijamo sprendimo neproporcingumu tiek, kiek juo reikalaujama pašalinti endosulfaną iš rinkos, nors buvo galima pasirinkti mažiau suvaržantį sprendimą. Šiomis aplinkybėmis ieškovių pretenziją, kad Komisija galėjo numatyti endosulfano įtraukimą į Direktyvos 91/414 I priedą naudojimui šiltnamyje, pirmą kartą pateiktą duplike, reikia pripažinti nepriimtina, remiantis šio sprendimo 134 punkte nurodyta teismo praktika. Be to, aplinkybė, kad ECPA nurodė šią pretenziją savo įstojimo į bylą paaiškinime, nekelia abejonių išvada, kad iš tiesų tai yra naujas pagrindas, kurį ieškovės galėjo pateikti pareikšdamos ieškinį (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BaByliss prieš Komisiją, T‑114/02, Rink. p. II‑1279, 417 punktą). Bet kuriuo atveju iš šiame sprendime atlikto pirmojo pagrindo ir antrojo pagrindo antros dalies nagrinėjimo matyti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos atsisakydama atsižvelgti į sprendimą naudoti šiltnamyje, kurį ieškovės pateikė pasibaigus procedūros terminams. Šiomis aplinkybėmis negalima priekaištauti Komisijai, kad ji neleido įtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą naudojimui šiltnamyje.

230    Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad trečiojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

 Dėl aštuntos dalies, susijusios su vienodo vertinimo principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

231    Ieškovės, palaikomos ECPA, tvirtina, kad endosulfano įvertinimas atliktas nepalankesnėmis sąlygomis nei kitų vertinti pagal tuos pačius reikalavimus pateiktų molekulių, pavyzdžiui, metalaksilo ir chlorpirifoso, kurių atžvilgiu buvo suteikti papildomi laikotarpiai naujiems reikšmingiems duomenims pateikti ir įvertinti, įvertinimas.

232    Be to, Komisija nusprendė pratęsti aštuonių veikliųjų medžiagų įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą terminą iki 2006 m. gruodžio 31 dienos. Dėl taikomo termino perkėlimo į 2006 m. pabaigą aštuonioms medžiagoms, tarp kurių yra fenarimolis ir vinklozolinas, esančioms pirmame vertinimo etape, suteikti ilgesni pateikimo į rinką laikotarpiai, o pranešėjai galėjo pateikti naujų duomenų. Vinklozolinui terminas pratęstas nuo 1998 m. iki 2006 m., o fenarimoliui – nuo 1997 m. iki 2006 m., nors endosulfanui terminas pratęstas tik nuo 2001 m. iki 2005 metų. Ieškovės pateikia lentelę, iliustruojančią valstybės narės ataskaitos rengėjos atlikto pirminio įvertinimo vėlavimo poveikį keliems duomenų įvertinimo susitikimams ir pranešėjų bei vertinančių institucijų atsakomajai reakcijai. Susitikimai dėl fenarimolio ir vinklozolino buvo dažnesni ir jiems buvo skirta keli papildomi metai naujiems duomenims surinkti, atsakant į įvertinimą ir atsižvelgiant į technikos vystymąsi pagal Direktyvą 91/414. Iš to išplaukia, kad Komisija bent jau kai kuriais atvejais panašias situacijas vertino skirtingai, taip pažeisdama vienodo vertinimo principą ir EB 40 straipsnio 3 dalį.

233    Be to, skirtingas vertinimas apėmė ne tik ilgesnį vertinimo laikotarpį, skirtą kitoms to paties sąrašo kaip endosulfanas medžiagoms, bet ir bendro vertinimo kriterijų skirtumą bei galutinį endosulfano įvertinimo rezultatą.

234    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, ginčija ieškovių argumentus.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

235    Pirmiausia reikia patikslinti, kad EB 40 straipsnis susijęs su Tarybos įgaliojimais laisvo darbuotojų judėjimo srityje, todėl niekaip nesusijęs su šioje dalyje pateiktomis pretenzijomis. Be to, ieškovės nepateikė jokio paaiškinimo apie jo reikšmingumą. Todėl reikia pripažinti, kad pretenzijos, jog pažeista ši nuostata, yra nepriimtinos pagal šio sprendimo 120 punkte nurodytą teismo praktiką.

236    Antra, reikia priminti, kad vienodo vertinimo principas pažeidžiamas, kai panašios situacijos yra vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos yra vertinamos vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (žr. 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SNCZ prieš Komisiją, T‑52/02, Rink. p. II‑5005, 109 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

237    Šiuo aspektu pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip nurodo Komisija, ieškovių argumentuose apie sprendimą dėl kitų veikliųjų medžiagų tik išvardyti kitų medžiagų, dėl kurių nuspręsta kitaip, pavyzdžiai, nepaaiškinant, kodėl endosulfaną reikėjo vertinti taip pat. Todėl reikia pripažinti, kad šios pretenzijos nepriimtinos, remiantis šio sprendimo 120 punkte nurodyta teismo praktika. Be to, šiaip ar taip, esminis šios dalies klausimas vėl yra neatsižvelgimo į pavėluotai pateiktus duomenis klausimas, nes Komisija būtų galėjusi pasirinkti kitokį sprendimą nei neįtraukti endosulfano visomis jo taikymo formomis į Direktyvos 91/414 I priedą, tik jei ji būtų sutikusi nagrinėti argumentus dėl susiaurintos GŽŪP, CS receptūros arba naudojimo šiltnamyje.

238    Antra, dėl ieškovių argumentų, pagrįstų endosulfano ir kitų medžiagų įvertinimo procedūrų vykdymo palyginimu, reikia konstatuoti, kad jos pateikė konkrečių detalių, kurias galima palyginti, tik fenarimolio ir vinklozolino atžvilgiu. Būtent ieškinyje jos pateikė palyginimo lentelę, parengtą pagal Komisijos parengtus duomenis, iš kurios, anot jų, matyti, kad susitikimai dėl šių kitų veikliųjų medžiagų buvo dažnesni ir jų įvertinimo procesas ilgesnis, numatantis papildomas galimybes pateikti naujų duomenų. Jos tvirtina, kad endosulfano įvertinimo susitikimų ir paskesnių diskusijos galimybių buvo mažiau dėl pirminio įvertinimo procedūros vėlavimo. Be to, fenarimolio ir vinklozolino atžvilgiu Komisija nenustatė termino pateikti naujų duomenų. Taip pat ieškinio pareiškimo metu, t. y. 2006 m. balandžio mėnesį, dėl šių dviejų medžiagų dar nebuvo priimtas sprendimas, susijęs su jų įtraukimu į Direktyvos 91/414 I priedą.

239    Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu, Komisija nurodė, kad diskusijų buvo daugiau dėl medžiagų, dėl kurių buvo sunku priimti sprendimus įvertinimo ir pavojaus valdymo klausimais. Be to, dėl aplinkybės, kad terminai pateikti duomenis apie šias medžiagas buvo kitokie, Komisija tvirtina, jog apie šias medžiagas pranešusios įmonės galėjo pateikti naujų duomenų iki 2003 m. gruodžio mėnesio arba iki 2004 m. balandžio mėnesio. Be to, šios įmonės taip pat susidūrė su teisės aktuose nustatytais terminais ir negalėjo toliau teikti naujų duomenų. Taip pat būtų neteisinga manyti, kad pavėluotas įvertinimo ataskaitos projekto pateikimas padarė neigiamą įtaką nagrinėjamai medžiagai, nes, pavyzdžiui, medžiagos MCPB įvertinimo ataskaitos projektas pateiktas tik 2001 m. gruodžio mėnesį, bet ji įtraukta į Direktyvos 91/414 I priedą 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisijos direktyva 2005/57/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 91/414/EEB, įtraukiant veikliąsias medžiagas MCPA ir MCPB (OL L 246, p. 14).

240    Dėl fenarimolio Komisija aiškina, kad tai prieštaringa medžiaga, dėl kurios buvo sunku priimti sprendimą. Komitetas nepateikė jokios nuomonės apie medžiagą patvirtinančios direktyvos projektą, ir Komisija pasiūlė du atskirus dokumentus 2006 m. birželio ir rugsėjo mėnesiais. Fenarimolis galiausiai buvo įtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą 2006 m., laikantis griežtų sąlygų, be kita ko, įvertinimo po 18 mėnesių, kai endosulfanui buvo skirtas beveik dvejų metų laipsniško pašalinimo laikotarpis.

241    Dėl vinklozolino komitetas taip pat nepateikė nuomonės, ir Komisija pasiūlė direktyvą, kad jis būtų įtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą 2006 m. birželio mėnesį. Komisija nurodo, kad Taryba atmetė šį pasiūlymą ir nepasiūlė kito teksto. Ji patikslina, kad todėl nuo 2007 m. sausio 1 d. ši medžiaga nebepateko į Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalies pereinamųjų nuostatų taikymo sritį ir turėjo būti pašalinta iš rinkos.

242    Pirmosios instancijos teismas mano, kad iš šių paaiškinimų matyti ir, be to, ieškovės per posėdį nesiekė nuginčyti, jog neįrodyta, kad fenarimolis ir vinklozolinas buvo vertinami palankiau nei endosulfanas. Todėl darytina išvada, kad būtent atsižvelgiant į kiekvienos procedūros specifiką, dėl kurios itin sunku jas palyginti, ir Komisijos diskreciją pasirenkant būdą, kuriuo vykdyti tokio techniškumo ir sudėtingumo tyrimą, kaip ne kartą paminėta šiame sprendime, ieškovės neįrodė, kad palyginti pateiktų įvertinimo procedūrų vykdymo skirtumai nebuvo objektyviai pagrįsti.

243    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad trečiojo pagrindo aštunta dalis yra nepagrįsta.

 Dėl kitų trečiojo pagrindo dalių

244    Kaip jau buvo nurodyta šiame sprendime, antroje, trečioje, ketvirtoje, penktoje, šeštojoje, septintoje, devintoje ir dešimtoje dalyse ieškovės nurodo atitinkamai teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų, draudimo veikti ultra vires, pareigos atlikti rūpestingą ir nešališką įvertinimą, draudimo piktnaudžiauti įgaliojimais, teisės į gynybą ir teisės būti išklausytam, mokslinių patarimų nepriekaištingumo ir nepriklausomumo principo, specialių teisės nuostatų pirmenybės bendrųjų teisės nuostatų atžvilgiu principo ir estoppel principo pažeidimą.

–       Šalių argumentai

245    Pirmiausia dėl tariamo teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimo, ieškovės, palaikomos ECPA, tvirtina, kad Komisijos sprendimas įvertinti endosulfaną atsižvelgiant į Direktyvoje 91/414 nesančius kriterijus, kaip antai PBT ir POT kriterijai, arba į vykstant vertinimui keistas taisykles, pavyzdžiui, su metabolitais susijusios gairės, pažeidžia jų teisėtus lūkesčius ir teisinio saugumo principą, susijusius su jų veikliosios medžiagos vertinimu atsižvelgiant tik į minėtą direktyvą. Teisingumo Teismas yra ne kartą patvirtinęs teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, pagal kuriuos Bendrijos teisės aktų poveikis turi būti aiškus ir numatomas tiems, kurių atžvilgiu jie taikomi (1981 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meridionale Industria Salumi ir kiti, 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 10 punktas). Kadangi Komisija kelis kartus iš dalies keitė vertinimo kriterijus, ji turėjo ieškovėms bent jau skirti terminą ir pakankamai galimybių pritaikyti savo pranešimą prie naujų kriterijų. Be to, būtent Bendrijos teisės aktų leidėjas turėjo Komisijos pasiūlymu ir laikydamasis atitinkamų teisės aktų leidimo procedūrų įtraukti visus naujus vertinimo kriterijus į direktyvą, o ne Komisija sava iniciatyva priimti naujus teisės aktus. Aplinkybė, kad buvo taikomi nauji Direktyva 91/414 aiškiai nenumatyti vertinimo kriterijai, šiais naujais kriterijais pagrįstus sprendimus, kaip endosulfano atveju, daro negaliojančius.

246    Antra, dėl draudimo veikti ultra vires ieškovės, palaikomos ECPA, tvirtina, kad Komisija neturi įgaliojimų vertinti endosulfaną pagal PBT ir POT kriterijus arba pagal Direktyvoje 91/414 aiškiai nepaminėtas taisykles dėl metabolitų. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad įgyvendinimo priemonę, priimtą laikantis pagrindinės direktyvos nuostatų, reikia panaikinti, kai ja „pakeičiamas pagrindine direktyva nustatytų pareigų <...> turinys, nesilaikant Sutartimi numatytų teisės aktų leidybos procedūrų“ (1996 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C‑303/94, Rink. p. I‑2943). Bet kuriuo atveju Komisijos vykdytas POT ir PBT savybių įvertinimas buvo paviršutiniškas ir atliktas be techninės ar teisinės kompetencijos.

247    Trečia, dėl tariamo pareigos atlikti rūpestingą ir nešališką įvertinimą pažeidimo ieškovės, palaikomos ECPA, tvirtina, kad Komisija negalėjo įvertinti endosulfano nekenksmingumo, remdamasi rezultatais, susijusiais su duomenimis apie kitą medžiagą, endosulfano sulfatą ir (arba) kitus nežinomus metabolitus, kurie gauti iš grėsme pagrįsto vertinimo, remiantis PBT kriterijumi, atlikto tik darbo grupės lygiu, ir kurie nebuvo pateikti kartu su išvadomis pagal Direktyvą 2000/60. Komisija turėjo įvertinti endosulfaną jo paties savybių atžvilgiu, remdamasi išsamiu pavojaus vertinimu, o ne tariamai tokių pavojingų chemiškai skirtingų medžiagų, kokie yra metabolitai, savybių, naudodamasi neišsamiu dokumentų rinkiniu. Be to, ieškovių nuomone, iš 2004 m. gegužės 17 d. trišalio susitikimo protokolo matyti, kad valstybė narė ataskaitos rengėja ir Komisija, atrodo, savavališkai pasirinko tam tikrus duomenų apie endosulfaną rezultatus, pagrindžiančius tam tikrą išvadą, ir sąmoningai nekreipė dėmesio į kitus rezultatus ir patikslinimus, kuriuos jos pateikė, kad išsklaidytų likusį vertintojų susirūpinimą dėl CS receptūros patikimo naudojimo. Taip elgdamasi Komisija neatliko rūpestingo ir nešališko endosulfano vertinimo.

248    Ketvirta, dėl tariamo piktnaudžiavimo įgaliojimais ieškovės, palaikomos ECPA, tvirtina, kad Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais siekdama neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą, remdamasi šioje direktyvoje nenumatytais kriterijais ir savavališkai pasirinktų duomenų rinkiniu, neapimančiu jų pateiktų naujausių duomenų. Komisijos išvados apie endosulfaną buvo pagrįstos neišsamiais ir siaurais rezultatais arba rezultatais, gautais taikant grėsme pagrįstą metodiką pagal Direktyvos 2000/60 principus, o ne remiantis Direktyva 91/414 numatytu įvertinimo procesu, o tai sudaro įspūdį savavališko sprendimo, kuris priimtas vien siekiant sustiprinti PBT ir (arba) POT išvadas, kad būtų pagrįstas sprendimas neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą. Be to, Komisija ir ataskaitos rengėja reikalavo pateikti tam tikrų tyrimų rezultatus, kurie nei numatyti pagal Direktyvą 91/414, nei yra susiję su realaus naudojimo sąlygomis. Bet kuriuo atveju endosulfaną ir jo metabolitus reikėjo įvertinti atskirai. Todėl tariamos PBT savybės ir kito pobūdžio su endosulfano metabolitais susijęs susirūpinimas, ieškovių nuomone, negali neigiamai paveikti paties endosulfano įvertinimo pagal Direktyvą 91/414 ir reikalauja atskiro įvertinimo, kurio valstybė narė ataskaitos rengėja pasirinko nedaryti. Naudodama endosulfano metabolito rezultatus (arba rezultatų nebuvimą), siekdama, kad endosulfanas nebūtų įtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą, Komisija piktnaudžiavo šia direktyva jai patikėtais įgaliojimais.

249    Penkta, dėl tariamo teisės į gynybą ir teisės būti išklausytam pažeidimo, ieškovės, palaikomos ECPA, tvirtina, kad, nenagrinėdama jų pateiktų naujų duomenų ir pagrindžiančių argumentų, kelis kartus pakeitusi vertinimo kriterijus bei neskyrusi joms užtektinai laiko prisitaikyti prie naujų kriterijų ir pritaikiusi Direktyvoje 91/414 nenumatytus kriterijus, Komisija iš jų atėmė galimybę pateikti veiksmingą gynybą. Valstybė narė ataskaitos rengėja neįvertino endosulfano pagal Direktyvos 91/414 kriterijus, nebendravo su pranešėjais, prašė pateikti neturinčius reikšmės arba išeinančius už Direktyvos 91/414 ribų tyrimų rezultatus ir atsisakė nagrinėti tam tikrus pateiktus duomenis, kurie, priešingai, buvo esminiai, norint gerai įvertinti endosulfaną. Matydama šias akivaizdžias klaidas ir pažeidimus, Komisija, vykdydama gero administravimo pareigą, turėjo įsikišti, siekdama užtikrinti, pirma, kad įvertinimas būtų atliktas moksliškai ir teisiškai pagrįstu būdu, ir, antra, kad ieškovės turėtų užtektinai laiko ir galimybių veiksmingai apginti savo poziciją ir prisitaikyti prie kelis kartus pakeistų taisyklių.

250    Šešta, dėl tariamo mokslinių patarimų nepriekaištingumo ir nepriklausomumo principo pažeidimo ieškovės, palaikomos ECPA, nurodo 1997 m. balandžio 30 d. Komisijos pranešimą apie vartotojų sveikatą ir maisto patikimumą, kuriame buvo teigiama, kad aukštos kokybės moksliniai duomenys, rengiant ir keičiant Bendrijos taisykles vartotojo apsaugos srityje bendrai ir vartotojo sveikatos apsaugos srityje konkrečiai, yra svarbiausi. Be to, pagal 1997 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimą 97/579/EB, įsteigiantį mokslinius komitetus vartotojų sveikatos ir maisto saugos srityje (OL L 237, p. 18), mokslinės nuomonės vartotojo sveikatos klausimais vartotojo ir pramonės interesais turi būti pagrįstos nepriekaištingumo ir nepriklausomumo principais. Taip pat Pirmosios instancijos teismas jau nusprendė, kad „mokslinis pavojaus įvertinimas, išsamiau atliktas remiantis mokslinėmis nuomonėmis, pagrįstomis nepriekaištingumo, skaidrumo ir nepriklausomumo principais, sudaro svarbią procedūrinę garantiją, kuria siekiama užtikrinti priemonių mokslinį objektyvumą ir išvengti savavališkų priemonių“ (2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T‑13/99, Rink. p. II‑3305, 172 punktas). Endosulfano atveju valstybė narė ataskaitos rengėja rekomendavo neįtraukti jo į Direktyvos 91/414 I priedą daugiausia remdamasi susirūpinimu dėl metabolitų ir PBT ir POT savybių, tariamai nenumatytų Direktyva 91/414 ir nenaudotų įvertinant kitas molekules. Be to, nuolat keistos gairės padarė ieškovių dokumentų rinkinio įvertinimą visiškai nenuspėjamą. Todėl įvertinimas buvo visiškai subjektyvus ir nepateikia reikalaujamos aušto lygio objektyvios mokslinės nuomonės.

251    Septinta, dėl tariamo specialiųjų normų pirmenybės bendrųjų normų atžvilgiu principo pažeidimo ieškovės, palaikomos ECPA, tvirtina, kad Komisija negalėjo priimti sprendimo neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą taikydama tokius kriterijus kaip PBT ir POT, kurie pagrįsti grėsme ir numatyti atliekant įvertinimą ne pagal Direktyvą 91/414, o pagal Direktyvą 2000/60. Direktyva 91/414 yra specialesnė ir todėl yra pirmenybę turintis teisės aktas. Vadinasi, esant Direktyvos 2000/60 ir Direktyvos 91/414 kolizijai, pastaroji turi pirmenybę pirmosios atžvilgiu (lex specialis).

252    Galiausia, ieškovių, palaikomų ECPA, teigimu, pagal estoppel principą negalima remtis aplinkybe ar neteisėtumu, kuriuos galėjo lemti paties asmens elgesys. Šiuo atveju ieškovės tvirtina, kad šiam principui prieštarauja tai, kad Komisija atsisako nagrinėti naujus duomenis, kuriuos jos jai pateikė, motyvuodama tuo, kad reikia laikytis tam tikrų dirbtinai nustatytų terminų, kai toks sprendimas aiškiai ir išskirtinai paveiktas bendru vėlavimu įvertinti augalų apsaugos produktus bendrai ir endosulfaną atskirai, kurį lėmė aplinkybė, kad pati Komisija tinkamai neišreiškė susirūpinimo endosulfanu, kad nedavė joms pakankamai laiko atsakyti į šį susirūpinimą ir kad laiku neišnagrinėjo jų pateiktų duomenų. Be to, pagal estoppel principą, kai termino negalima laikytis dėl naujų nenumatytų vertinimo kriterijų įvedimo vykstant vertinimo procesui, terminas priimti sprendimą nebegalioja. Šiuo atveju Komisija įvedė naujus kriterijus ir gaires vykstant įvertinimo procesui, taip pati sukurdama kliūtis laikytis nagrinėjamų terminų.

253    Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, ginčija ieškovių argumentus.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

254    Pirmiausia, kalbant apie tariamą piktnaudžiavimą įgaliojimais, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvoka Bendrijos teisėje turi tiksliai apibrėžtą reikšmę ir apima situaciją, kurioje administracinė valdžios institucija naudojasi savo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, kuriam tie įgaliojimai jai buvo suteikti. Sprendimui būdingas piktnaudžiavimas įgaliojimais, tik jei paaiškėja, remiantis objektyviomis, reikšmingomis ir atitinkamomis aplinkybėmis, kad šis sprendimas priimtas kitais nei nustatytais tikslais (1997 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑285/94, Rink. p. I‑3519, 52 punktas; 1999 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fruchthandelsgesellschaft Chemnitz prieš Komisiją, T‑254/97, Rink. p. II‑2743, 76 punktas, ir 1999 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cordis prieš Komisiją, T‑612/97, Rink. p. II‑2771, 41 punktas).

255    Reikia konstatuoti, jog ieškovės nepateikė jokių objektyvių, reikšmingų ir atitinkamų aplinkybių, kad įrodytų piktnaudžiavimą įgaliojimais, t. y. aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad sprendimas per įvertinimo procedūrą prašyti pateikti vieno ar kito tyrimo rezultatus arba pats ginčijamas sprendimas buvo priimtas siekiant kitų tikslų, nei nustatyti, būtent įgyvendinti Direktyvos 91/414 tikslus, t. y. pašalinti augalų apsaugos produktų prekybos Bendrijoje kliūtis ir pagerinti augalų auginimą bei apsaugoti žmonių bei gyvūnų sveikatą ir aplinką.

256    Antra, dėl mokslinių patarimų nepriekaištingumo ir nepriklausomumo principo, iš sprendimo Pfizer Animal Health prieš Tarybą, nurodyto šio sprendimo 250 punkte, 170–172 punktų, kuriais remiasi ieškovės, aišku, kad:

„Pagal prevencijos principą Bendrijos institucijos gali žmonių sveikatos interesais, remdamosi dar neišsamiomis mokslinėmis žiniomis, priimti apsaugines priemones, kuriomis gali būti net iš esmės pažeista teisiškai apsaugota padėtis, ir šiuo klausimu jos turi didelę diskreciją. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką tokiomis aplinkybėmis laikytis Bendrijos teisinės sistemos suteiktų garantijų administracinėse procedūrose yra dar svarbiau. Tarp šių garantijų, be kita ko, yra kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas atskiro atvejo aplinkybes. <...> Iš to išplaukia, kad kuo išsamesnis mokslinis pavojaus įvertinimas, remiantis moksline nuomone, pagrįsta nepriekaištingumo, skaidrumo ir nepriklausomumo principais, yra svarbi procesinė garantija, siekiant užtikrinti priimtų priemonių mokslinį objektyvumą ir išvengti savavališkų priemonių priėmimo.“

257    Remiantis šia teismo praktika ir priešingai nei mano Komisija, ieškovių tvirtinimas, kad būtina ginčijamą sprendimą pagrįsti nepriekaištingomis ir nepriklausomomis mokslinėmis nuomonėmis, neprarado reikšmingumo. Vis dėlto reikia pažymėti, kad tam tikri įvertinimo procedūros ypatumai, pavyzdžiui, konsultavimasis su kitų valstybių narių ekspertais ir galimybė įmonėms pranešėjoms pateikti papildomų duomenų ir tyrimų rezultatų, remiantis susitikimais ir diskusijomis su įvairiais į įvertinimo procedūrą įsitraukiančiais veikėjais, aiškiai atsako į nerimą dėl sprendime Pfizer Animal Health prieš Tarybą, nurodytame šio sprendimo 250 punkte, paminėtų procesinių garantijų užtikrinimo. Šiame sprendime padaryta išvada, kad vykdydama procedūrą Komisija nepadarė jokio nusižengimo, dėl kurio ginčijamą sprendimą reikėtų panaikinti. Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės painioja procesinių garantijų užtikrinimą su galimybe turėti skirtingas nuomones dėl esmės.

258    Dėl likusios dalies reikia pripažinti, kad ieškovės nepateikė kitokių argumentų nė dėl pirmojo ir antrojo pagrindų, kurie abu buvo atmesti. Todėl reikia atmesti argumentus, pateiktus kitoms šio pagrindo dalims pagrįsti.

259    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šį pagrindą, vadinasi, atmesti ir visą ieškinį.

 Dėl proceso organizavimo ir tyrimo priemonių

260    Be prašymų, atmestų šio sprendimo 152 ir 167 punktuose, ieškovės Pirmosios instancijos teismo taip pat prašė iškviesti kai kuriuos ekspertus arba apklausti juos raštu konkrečiais klausimais apie jų pateiktų duomenų, į kuriuos Komisija neatsižvelgė, reikšmingumą ir tai, kiek laiko reikia šiems duomenims išnagrinėti, o taip pat paprašyti ekspertų išvadų šioje byloje iškeltais techniniais klausimais. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šios priemonės nenaudingos, būtent atsižvelgiant į nagrinėjant pirmąjį pagrindą ir antrojo pagrindo antrą dalį padarytas išvadas, ir kad todėl šiuos prašymus reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

261    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą ir Komisija prašė priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, jos turi padengti savo ir Komisijos išlaidas.

262    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Ispanijos Karalystė pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

263    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečiąją pastraipą ECPA, įstojusi į bylą šalis, taip pat padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Bayer CropScience, Makhteshim-Agan Holding BV, Alfa Georgika Efodia AEVE ir Aragonesas Agro, SA, padengia savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Ispanijos Karalystė ir European Crop Protection Association padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz Cooke Labucka

Paskelbta 2008 m. rugsėjo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

E. Coulon       O. Czúcz

Turinys

Teisinis pagrindas

Sutarties nuostatos

Direktyva 91/414/EEB

Reglamentas (EB) Nr. 3600/92

Bylos faktinės aplinkybės

Įvertinimo procedūra

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl priimtinumo

Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl teisės pareikšti ieškinį

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl esmės

Dėl pirmojo pagrindo, kad procedūrai būdingi trūkumai, įvertinimo procedūra buvo neteisinga ir pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir antro pagrindo antros dalies, kad pažeista Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalis

Dėl preliminaraus procedūros terminų ir Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies taikymo klausimo

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl pirmos, nežinomo metabolito, problemos

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antros, CS dokumentų rinkinio, problematikos

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečios, poveikio naudotojui uždarose patalpose, problemos

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ketvirtos, peržiūrėtos GŽŪP, problemos

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl penktos, tariamo endosulfano priskyrimo prie POT ir PBT, problemos

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl šeštos, naudojimo šiltnamyje, problemos

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl septintos, valstybės narės ataskaitos rengėjos ir Komisijos lemto vėlavimo įtakos įvertinimo procedūrai, problemos

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su EB 95 straipsnio 3 dalies pažeidimu

Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečiojo pagrindo, kad pažeisti tam tikri Bendrijos teisės bendrieji principai

Dėl pirmos dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl aštuntos dalies, susijusios su vienodo vertinimo principo pažeidimu

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl kitų trečiojo pagrindo dalių

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl proceso organizavimo ir tyrimo priemonių

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.