GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2019 m. balandžio 11 d.(1)
Byla C‑208/18
Jana Petruchová
prieš
FIBO Group Holdings Limited
(Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas, Čekijos Respublika) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija, susijusi su vartojimo sutartimis – „Vartotojas“ – Fizinis asmuo, prekiaujantis užsienio valiuta tarptautinėje valiutų rinkoje per maklerio bendrovę – Suderinamumas su vartotojo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 – Mažmeninis klientas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/39/EB“
1. Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti vartotojo sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“)(2) 17 straipsnio 1 dalį, kai sandoriai sudaromi tarptautinėje valiutų rinkoje (toliau – FOREX rinka).
2. Nukrypstant nuo reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies(3), šio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartotojas, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 17 straipsnio 1 dalį, gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai ne tik valstybės narės, kurioje yra tos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose, bet ir vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Reglamento „Briuselis Ia“ 17, 18 ir 19 straipsniais, kurie sudaro II skyriaus 4 skirsnį „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis“, siekiama tinkamai apsaugoti vartotoją, laikomą ekonomiškai silpnesne ir mažiau patirties teisės srityje nei jo kontrahentas prekybininkas turinčia sutarties šalimi(4).
3. Teisingumo Teismo klausiama, ar fizinis asmuo, kuris užsiima prekyba FOREX rinkoje, turi būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, ar dėl žinių ir kompetencijos, reikalingų norint užsiimti tokia prekyba, atitinkamos sutarties sudėtingumo bei išskirtinumo ir kylančios rizikos šis asmuo negali būti laikomas vartotoju, nes jis nepatenka į skirsnio, kuriuo suteikiama pirmiau nurodyta apsauga, taikymo sritį.
I. Teisinis pagrindas
A. Reglamentas „Briuselis Ia“
4. Reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnyje numatyta:
„1. Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, kurias sudaro asmuo, vartotojas, ir kurių dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesinė veikla, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui, jeigu:
a) sutartis sudaryta dėl prekių pirkimo (pardavimo) išsimokėtinai grąžinant dalinių įmokų kreditą;
b) sutartis sudaryta dėl dalimis grąžinamos paskolos arba dėl bet kurios kitos formos kredito, suteikto prekių pirkimui (pardavimui) finansuoti; arba
c) visais kitais atvejais, sutartis buvo sudaryta su asmeniu, vykdančiu komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančiu su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant tą valstybę narę, ir jeigu sutartis priskiriama tokios veiklos sričiai.
<…>
3. Šis skirsnis netaikomas vežimo sutarčiai, išskyrus sutartis, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir nakvynė.“
B. Reglamentas „Roma I“
5. Reglamento (EB) Nr. 593/2008 (toliau – reglamentas „Roma I“)(5) 6 straipsnyje „Vartojimo sutartys“ nustatyta:
„1. Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas:
a) vykdo komercinę ar profesinę veiklą vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje; arba
b) bet kokiomis priemonėmis kreipia šią veiklą į tą valstybę ar kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė,
ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.
2. Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimams atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu.
<…>
4. 1 ir 2 dalys netaikomos:
<…>
d) teisėms ir pareigoms, sudarančioms finansinę priemonę, ir teisėms ir pareigoms, sudarančioms perleidžiamų vertybinių popierių išleidimo, siūlymo visuomenei arba viešo pasiūlymo perimti, taip pat kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų pasirašymo ar išpirkimo sąlygas, kiek ši veikla nesudaro finansinių paslaugų teikimo;
<…>“
C. Direktyva 2004/39
6. Direktyvos 2004/39/EB(6) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje taikomos šios apibrėžtys:
<…>
10) klientas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam investicinė įmonė teikia investicines ar pagalbines paslaugas;
11) profesionalus klientas – klientas, atitinkantis II priede nustatytus kriterijus;
12) mažmeninis klientas – klientas, kuri nėra profesionalus klientas;
<…>“
II. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir prejudicinis klausimas
7. 2014 m. spalio 2 d. J. Petruchová, gyvenanti Ostravoje (Čekijos Respublika), ir maklerio bendrovė FIBO Group Holdings Ltd (toliau – FIBO), įsteigta Limasolyje (Kipro Respublika), sudarė sutartį pavadinimu „Verslo sąlygos“ (toliau – bendrasis susitarimas). Bendruoju susitarimu buvo siekiama sudaryti sąlygas J. Petruchová sudaryti sandorius FOREX rinkoje pateikiant pavedimus dėl bazinės valiutos pirkimo ir pardavimo, kuriuos FIBO vykdytų per savo internetinę prekybos platformą. Šiuo tikslu bendrajame susitarime buvo numatyta, kad J. Petruchová ir FIBO sudarys pavienius sandorius dėl kainų skirtumo.
8. Sandoris dėl kainų skirtumo (toliau – SKS) – tai finansinė priemonė, kurios tikslas yra pirkti bazinę valiutą (šioje byloje – Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius (USD)), o tada ją parduoti ir gauti pelną dėl valiutos kursų, taikomų atitinkamai perkant ir parduodant bazinę valiutą, skirtumo kotiruojamos valiutos (šioje byloje – Japonijos jenos (JPY)) atžvilgiu. Nors FOREX rinkoje galima prekiauti nuosavomis lėšomis, J. Petruchová pasirinko galimybę prekiauti vadinamaisiais lotais (vieno loto vertė – 100 000 USD) taikant „sverto poveikį“. Taip ji galėjo prekiauti didesne lėšų suma, nei turėjo(7). J. Petruchová perkant bazinę valiutą (USD) už kotiruojamą valiutą (JPY) pagal galiojantį pirkimo kursą, t. y. „atidarant poziciją“, FIBO jai suteikdavo pirkimui atlikti reikalingos sumos paskolą. „Uždarant poziciją“, t. y. atliekant atvirkštinį veiksmą parduodant nupirktą bazinės valiutos (USD) kiekį už kotiruojamą valiutą (JPY) galiojančia pardavimo kaina, J. Petruchová grąžindavo paskolą FIBO.
9. Bendrojo susitarimo 30 straipsnyje buvo numatyta, kad kilus šalių tarpusavio ginčui tarptautinė jurisdikcija suteikiama Kipro teismams.
10. 2014 m. spalio 3 d. J. Petruchová su FIBO sudarė SKS (toliau – nagrinėjamas SKS). 15.30.00 val. ji pateikė pavedimą pirkti 35 lotus keitimo kursu 109,0000 USD už JPY. Prekybos sistema ją netrukus informavo, kad galiojantis valiutų keitimo kursas yra 109,0500 USD už JPY. Ji su tuo sutiko ir patvirtino pavedimą pirkti.
11. Tačiau dėl USD kurso šuolio kotiruojamų valiutų atžvilgiu, kai buvo paskelbta informacija apie Jungtinių Amerikos Valstijų ne žemės ūkio sektoriaus užimtumo rodiklių teigiamas tendencijas, FIBO prekybos sistemoje susidarė ilgos pavedimų eilės. Todėl reikiama 3 500 000 USD suma buvo nupirkta ne 15.30.00 val., o 15.30.16 val. Tuo metu pirkimo kursas buvo 109,4000 USD už JPY, todėl pirkimo kaina buvo 382 900 000 JPY.
12. Tos pačios dienos 15.48.11 val. J. Petruchová uždarė poziciją pateikdama FIBO pavedimą parduoti nupirktą 3 500 000 USD sumą. Pardavimo kursas buvo 109,5600 USD už JPY, todėl pardavimo kaina buvo 383 460 000 JPY. J. Petruchová grąžino iš FIBO gautą 382 900 000 JPY paskolą. Taigi, iš šio sandorio ji uždirbo 560 000 JPY bendrojo pelno, įvertinto 4 081,33 USD.
13. Jei J. Petruchová pavedimas pirkti bazinės valiutos būtų įvykdytas laiku, o ne uždelsus 16 sekundžių, ji būtų uždirbusi 1 785 000 JPY pelno, įvertinto 13 009,23 USD, taigi jos pelnas būtų tris kartus didesnis.
14. Todėl 2015 m. spalio 12 d. J. Petruchová pareiškė ieškinį Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas, Čekijos Respublika) dėl neteisėto FIBO praturtėjimo.
15. Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas) nutraukė bylą dėl tarptautinės jurisdikcijos nebuvimo. Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas) nuomone, J. Petruchová negali būti laikoma vartotoja, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, nes nagrinėjamus SKS ji sudarė ne asmeniniais tikslais, ji turi SKS sudaryti būtinų žinių ir kompetenciją ir buvo įspėta, kad SKS nėra tinkama priemonė mažmeniniams klientams, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/39. Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas) nuomone, bet kuriuo atveju reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip pat kaip reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalį, o finansinės priemonės nepatenka į pastarosios nuostatos taikymo sritį. Tai reiškia, kad bendrojo susitarimo nuostata dėl jurisdikcijos galioja, todėl jurisdikciją turi Kipro, o ne Čekijos Respublikos teismai.
16. Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas) sprendimas buvo paliktas galioti Vrchní soud v Olomouci (Olomouco aukštasis teismas, Čekijos Respublika) išnagrinėjus apeliacinį skundą.
17. J. Petruchová šį sprendimą kasacine tvarka apskundė Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas, Čekijos Respublika).
18. Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas) mano, kad Čekijos žemesniųjų instancijų teismai klaidingai aiškino vartotojo sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Briuselis Ia“. Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas) nuomone, pirma, mažmeninis klientas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/39, nebūtinai yra vartotojas, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį. Antra, Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas) nuomone, pastaroji nuostata neturėtų būti aiškinama taip pat kaip reglamento „Roma I“ 6 straipsnis, nes pirmojoje nuostatoje nėra aiškiai nustatyta, kad ji netaikoma finansinėms priemonėms. Trečia, Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas) nurodo, kad pagal jurisprudenciją siekiant nustatyti, ar asmuo turi būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, nėra svarbu, ar asmuo turi specialių žinių ir kompetencijos, ar atitinkama sutartis yra sudėtinga arba netipinė, ar tokios sutarties sudarymas yra susijęs su rizika ir ar asmuo buvo informuotas apie tokią riziką.
19. Todėl Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [reglamento „Briuselis Ia“] 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad toks asmuo, kaip ieškovė pagrindinėje byloje, kuris užsiima prekyba FOREX rinkoje, aktyviai teikdamas pavedimus, nors ir per trečiąją šalį, kuri šią veiklą vykdo profesionaliai, pagal šią nuostatą turi būti laikomas vartotoju?“
20. J. Petruchová, Čekijos Respublika, Lenkijos Respublika ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
21. 2019 m. sausio 31 d. surengtame posėdyje J. Petruchová, FIBO, Čekijos Respublika ir Komisija buvo išklausytos.
III. Analizė
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar asmuo, kuris su maklerio bendrove sudaro susitarimą, pagal kurį ši vykdo atskirus sandorius FOREX rinkoje pagal minėto asmens pavedimus dėl pirkimo ir pardavimo, turi būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį.
23. Pateiksiu pirminę pastabą dėl bendrojo susitarimo nuostatos dėl jurisdikcijos teisinės galios. Tada, pirma, įvertinsiu vienintelį reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą pripažinimo vartotoju kriterijų, t. y. sutarties tikslą. Antra, nagrinėsiu, ar siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti laikomas vartotoju, kaip suprantama pagal tą nuostatą, galėtų būti taikomi kiti kriterijai. Trečia, spręsiu klausimą, ar reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad atitiktų reglamento „Roma I“ 6 straipsnį, kuris finansinėms priemonėms netaikomas. Ketvirta, nagrinėsiu, ar siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, reikėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad jis yra mažmeninis klientas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą.
A. Pirminė pastaba
24. Visų pirma reikia patikslinti, kad, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jei J. Petruchová būtų laikoma vartotoja, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, tai reikštų, kad bendrojo susitarimo 30 straipsnis neturi teisinės galios.
25. Iš tiesų šia nuostata, kuria Kipro teismams suteikiama išimtinė jurisdikcija, iš J. Petruchová atimama reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė pareikšti ieškinį valstybės narės, kurioje yra jos gyvenamoji vieta, t. y. Čekijos Respublikos, teismuose.
26. Pagal reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsnį „[šio reglamento II skyriaus 4 skirsnio] nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą: 1) kuris buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas; 2) pagal kurį vartotojui leidžiama pareikšti ieškinį kituose teismuose, nei nurodyti šiame skirsnyje; arba 3) kuris yra sudarytas tarp vartotojo ir kitos sutarties šalies, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta <…> buvo toje pačioje valstybėje narėje, ir pagal kurį jurisdikcija suteikiama tos valstybės narės teismams“.
27. Šioje byloje, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, bendrojo susitarimo 30 straipsnis nepatenka į reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių taikymo sritį.
28. Pirma, šis straipsnis nepatenka į šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes bendrasis susitarimas buvo sudarytas 2014 m. spalio 2 d., t. y. prieš J. Petruchová pareiškiant ieškinį Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas) 2015 m. spalio 12 d.
29. Antra, bendrojo susitarimo 30 straipsnis nepatenka į reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Mano nuomone, šią nuostatą reikia suprasti taip, kad susitarimu turi būti suteikiama jurisdikcija nagrinėti vartotojo pareikštą ieškinį, kuri papildo jurisdikciją, numatytą pagal to reglamento 18 straipsnio 1 dalį. Bet koks kitas reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsnio 2 dalies aiškinimas būtų nesuderinamas su jos formuluote, pagal kurią vartotojui „leidžiama“, tačiau iš jo nėra „reikalaujama“ pareikšti ieškinį kituose teismuose, nei nurodyti šio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje(8). Šioje byloje, kaip minėta šios išvados 25 punkte, bendrojo susitarimo 30 straipsniu iš J. Petruchová atimama teisė pareikšti ieškinį toje nuostatoje nurodytuose valstybės narės teismuose.
30. Trečia, tas straipsnis nepatenka į reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, nes J. Petruchová nuolatinė gyvenamoji vieta ir FIBO buveinė nėra toje pačioje valstybėje narėje.
31. Todėl bendrojo susitarimo 30 straipsnis prieštarauja reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsniui. Tai reiškia, kad pagal šio reglamento 25 straipsnio 4 dalį minėta nuostata neturi teisinės galios.
32. Vis dėlto, kaip minėta šios išvados 24 punkte, taip yra tik tuo atveju, jei taikomas reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsnis, t. y. jei J. Petruchová laikoma vartotoja, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinimo dėl ieškovės pagrindinėje byloje pripažinimo vartotoja.
B. Ar sutartis buvo sudaryta su asmens komercine ar profesine veikla nesusijusiu tikslu?
33. Reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalis taikoma tuo atveju, kai įvykdytos trys sąlygos: pirma, sutarties šalis yra vartotojas, veikiantis turėdamas tikslą, kurį galima laikyti nesusijusiu su jo profesine veikla, antra, sutartis tarp tokio vartotojo ir verslininko iš tikrųjų buvo sudaryta ir, trečia, tokia sutartis priklauso vienai iš šio reglamento 17 straipsnio 1 dalies a–c punktuose nuodytų kategorijų. Kad vartotojas galėtų pareikšti ieškinį savo jurisdikcijoje, turi būti įvykdytos visos šios sąlygos(9).
34. Kaip minėta šios išvados 22 punkte, šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas yra susijęs su pirmąja sąlyga.
35. Pažymiu, kad reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalyje vartotojo sąvoka nėra apibrėžta. Pagal šią nuostatą tik reikalaujama, kad asmuo, „vartotojas“, sudarytų sutartis, „kurių dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesinė veikla“. Jokioje kitoje minėto reglamento nuostatoje šiuo klausimu nėra pateikta daugiau paaiškinimų.
36. Pagal suformuotą jurisprudenciją reglamente „Briuselis Ia“, visų pirma jo 17 straipsnio 1 dalyje, vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti, kad jis bus vienodai taikomas visose valstybėse narėse(10).
37. Sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 ir 18 straipsnius, turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikrų sandorių atveju gali būti laikomas vartotoju, o kitų sandorių atveju – ūkio subjektu. Taigi reglamente nustatytos specialios taisyklės, skirtos vartotojui, kaip silpnesniajai šaliai apsaugoti, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios niekaip nėra susijusios su jo verslu ar profesija. Tačiau ši apsauga nėra pateisinama tuomet, kai sutartis sudaryta siekiant su profesine veikla susijusių tikslų(11).
38. Šioje byloje, vykstant žodiniam bylos nagrinėjimui, ieškovės pagrindinėje byloje atstovė nurodė, kad bendrojo susitarimo ir nagrinėjamo SKS sudarymo metu J. Petruchová studijavo universitete ir dirbo ne visą darbo laiką. Ji teigia, kad J. Petruchová nesudarė SKS su jos profesine veikla (kuria ji užsiima ne visą darbo laiką) susijusiu tikslu. Nė viena iš šalių neteigia priešingai. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu taip pat nieko nenurodyta. Taigi, nors tai yra fakto klausimas, kuris priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijai, manau, kad J. Petruchová turėtų būti laikoma vartotoja, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį.
39. Vis dėlto, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas) laikėsi nuomonės, kad dėl specialių žinių ir kompetencijos, reikalingų norint prekiauti FOREX rinkoje, investuojamų sumų dydžio ir patiriamos rizikos J. Petruchová negali būti pripažinti vartotoja. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepritaria šiai nuomonei(12). Dabar nagrinėsiu šį klausimą.
C. Ar siekiant įvertinti, ar asmuo turi būti laikomas vartotoju, reikėtų atsižvelgti į kitus kriterijus?
40. Teisingumo Teismo klausiama, ar asmuo, kuris vykdo sandorius FOREX rinkoje, dėl žinių ir kompetencijos, reikalingų norint užsiimti tokia prekyba, sandorio vertės, aplinkybės, kad asmuo aktyviai teikia pavedimus, FOREX rinkoje patiriamos rizikos ir vykdomų sandorių skaičiaus ir dažnumo gali neturėti vartotojo statuso.
41. J. Petruchová teigia, kad norint sudaryti SKS nereikia jokių specialių žinių ir kad nereikia atsižvelgti į investuotų lėšų sumą ar vykdomų sandorių apimtį ar dažnumą. FIBO teigia, kad J. Petruchová neturėtų būti laikoma vartotoja, nes SKS sudarymas yra komercinė veikla. Čekijos Respublika nurodo, kad siekiant nustatyti, ar asmuo turi būti laikomas vartotoju, nėra svarbu, ar jis turi atitinkamos srities žinių ar aktyviai teikia pavedimus. Lenkijos Respublika pažymi, kad SKS sudarymas pasižymi didele rizika, o siekiant asmenį pripažinti vartotoju, neturėtų būti atsižvelgiama į jo finansines žinias ar aplinkybę, kad asmuo siekia gauti pelno ir patenkinti kitus, ne kasdienius, savo poreikius. Komisijos nuomone, nėra svarbu, ar asmuo turi atitinkamos srities žinių ar aktyviai teikia pavedimus, tačiau reikėtų atsižvelgti į sudarytų sandorių skaičių ir dažnumą.
42. Mano nuomone, į 40 punkte nurodytą klausimą reikia atsakyti neigiamai. Toliau išdėstysiu motyvus, kuriais remdamasis priėjau prie tokios išvados.
43. Pirma, aiškumo sumetimais laikausi nuomonės, kad asmuo, kuris sudaro SKS, negali neturėti vartotojo statuso vien dėl to, kad norint sudaryti SKS reikia specialių žinių ir kompetencijos. Tai reikštų, kad SKS nepatenka į reglamento „Briuselis Ia“ 17, 18 ir 19 straipsnių taikymo sritį. Tačiau neabejotina, kad finansinės priemonės, pavyzdžiui, SKS, patenka į šių nuostatų taikymo sritį. Iš tiesų pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 3 dalį vienintelės sutartys, kurioms netaikomi šio reglamento 17, 18 ir 19 straipsniai, yra tam tikrų rūšių vežimo sutartys. Tai reiškia, kad, nesant jokios aiškios nuostatos, kurioje būtų numatyta priešingai, finansinės priemonės patenka į šių nuostatų taikymo sritį(13). Be to, Sprendime Kolassa Teisingumo Teismas nusprendė, kad pareikštinės obligacijos įgijėjas gali būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 15 straipsnio 1 dalį(14).
44. Antra, kadangi klausiama, ar J. Petruchová gali neturėti vartotojo statuso atsižvelgiant į aplinkybę, kad, kaip jos atstovė nurodė per posėdį, ji informavo FIBO, kad turi trejų metų patirtį atitinkamoje srityje, turiu pažymėti, kad žinios ir patirtis nėra svarbios siekiant nustatyti, ar asmuo yra vartotojas, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį.
45. Iš tiesų tam, kad asmuo būtų laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, pakanka, kad jis sudarytų sutartį, kurios dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesine veikla. Reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta papildomų sąlygų. Nereikia įrodymų, kad konkrečiu atveju asmuo neturi jokių atitinkamos srities žinių, todėl jam reikalinga pagal šio reglamento 17, 18 ir 19 straipsnius vartotojams suteikiama apsauga(15).
46. Tai atitinka šios išvados 37 punkte nurodytą jurisprudenciją, pagal kurią, siekiant nustatyti, ar asmuo turi būti laikomas vartotoju, turi būti atsižvelgiama į sutarties pobūdį ir tikslą, o ne į subjektyvią atitinkamo asmens padėtį. Atsižvelgiant į asmens žinias konkrečioje srityje būtų remiamasi subjektyvia to asmens situacija pagal sutartį.
47. Tai taip pat atitinka Sprendimą Schrems, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad vartotojo sąvoka „nepriklauso nuo žinių ir informacijos, kurių atitinkamas asmuo faktiškai turi“(16). Taigi dėl patirties skaitmeninių socialinių tinklų srityje M. Schrems negalėjo netekti vartotojo statuso, kaip jis suprantamas pagal reglamento „Briuselis I“ 15 straipsnio 1 dalį (dabar reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalis)(17).
48. Galiausiai tai suderinama su jurisprudencija, susijusia su vartotojo sąvoka, kaip ji suprantama pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais(18). Ši sąvoka beveik taip pat apibrėžta šios direktyvos(19) 2 straipsnio b punkte ir reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalyje. Todėl Sprendime Schrems Teisingumo Teismas rėmėsi Sprendimu Costea, kuris buvo priimtas aiškinant Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą(20). Sprendime Costea Teisingumo Teismas konstatavo, kad vartotojo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, yra „objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi“, todėl advokatas, kuris turi aukšto lygio specialių žinių, vis tiek gali būti laikomas vartotoju(21).
49. Mano nuomone, bet koks kitas sprendimas pažeistų reglamento „Briuselis Ia“ 17, 18 ir 19 straipsniuose nustatytos sistemos tikslą, t. y. užtikrinti tinkamą vartotojo apsaugą. Pagal jurisprudenciją vartotojas yra saugomas ne tik kaip „mažiau patirties teisės srityje nei jo kontrahentas prekybininkas turinti sutarties šalis“, bet ir kaip šalis, „laikoma ekonomiškai silpnesne“ už kitą šalį(22).
50. Trečia, negalima teigti, kad asmuo neturėtų būti pripažįstamas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, remiantis tuo, kad pagal sutartį vykdomo sandorio vertė viršija tam tikrą sumą. Jei tokia būtų Sąjungos teisės aktų leidėjo valia, šioje nuostatoje būtų nustatyta sandorio vertės riba.
51. Nesant aiškios vertės ribos, išvada, kuria remiantis asmuo dėl didelės į FOREX rinką investuotų lėšų sumos ar dėl gauto didelio pelno praranda vartotojo statusą, būtų nesuderinama su teisinio saugumo principu. Šiuo klausimu manau, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 15 konstatuojamąją dalį jurisdikcijos taisyklės turi būti labai nuspėjamos. Pagal jurisprudenciją šiuo reglamentu siekiama teisinio saugumo tikslo – sustiprinti Europos Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą, sudarant sąlygas ieškovui lengvai nustatyti teismą, į kurį jis galėtų kreiptis, ir atsakovui protingai numatyti teismą, kuriame jam gali būti iškelta byla(23). Jei reglamento „Briuselis Ia“ 17, 18 ir 19 straipsniai nebūtų taikomi, kai investuojama daug lėšų, nesant aiškios ribos investuotojas negalėtų numatyti, ar jam bus suteikta šiose nuostatose numatyta apsauga. Jei reglamento „Briuselis Ia“ 17, 18 ir 19 straipsniai nebūtų taikomi, kai gaunamas didelis pelnas, investuotojo padėtis būtų dar neaiškesnė, nes pateikdamas pavedimą FOREX rinkoje jis nežino, ar gaus pelno, o jei taip – kiek(24).
52. Be to, manau, kad asmuo neturėtų prarasti vartotojo statuso, jei FOREX rinkoje gautas pelnas sudaro didžiąją jo pajamų dalį. Tai sunkiai suderinama su vienodo požiūrio principu, nes dėl to galėtų susiklostyti situacija, kai, jei milijonierius ir vidurinės klasės investuotojas FOREX rinkoje pateiktų tokios pačios sumos pavedimą ir jie abu uždirbtų tokį patį pelną, pastarasis būtų laikomas vartotoju, o pirmasis tokio statuso neturėtų.
53. Ketvirta, neturi reikšmės tai, kad asmuo pats aktyviai teikia pavedimus FOREX rinkoje. Tiesa, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, byloje Kolassa(25), kurioje buvo nagrinėjama sutartis dėl pareikštinių obligacijų įsigijimo, ieškovas neteikė pavedimų, priešingai nei J. Petruchová(26). Tačiau pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad vartotojas veiktų kokiu nors konkrečiu būdu. Pagal šią nuostatą nereikalaujama, kad vartotojas būtų pasyvus, ar kad kita šalis būtų atsakinga už sutarties vykdymą.
54. Penkta, mano nuomone, dėl su SKS sudarymu susijusios rizikos negali būti užkertamas kelias pripažinti asmenį vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį.
55. Vėlgi pagal tą nuostatą nereikalaujama, kad vartotojas veiktų kokiu nors konkrečiu būdu. Pagal ją nereikalaujama, kad vartotojas elgtųsi rūpestingai ir atsargiai.
56. Be to, SKS sudarymui yra būdinga rizika. Todėl, jei dėl prisiimamos rizikos asmenį būtų atsisakoma pripažinti vartotoju, SKS sistemingai nepatektų į reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nors į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka tik tam tikrų rūšių vežimo sutartis(27).
57. Galiausiai turiu pabrėžti, kad, atsižvelgiant į reglamento „Briuselis Ia“ 17, 18 ir 19 straipsnių tikslą, t. y. užtikrinti tinkamą vartotojo apsaugą, asmenys, kurie sudaro SKS, turi būti pripažįstami vartotojais būtent dėl patiriamos rizikos masto. Šiuo klausimu pažymiu, kad, kaip teigia J. Petruchová, 2018 m. gegužės mėn. Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (toliau – EVPRI) priėmė sprendimą, kuriuo laikinai uždraudė reklamuoti, platinti ar parduoti SKS mažmeniniams klientams(28). Šį sprendimą EVPRI priėmė dėl to, kad kompetentingoms nacionalinėms institucijoms ir pačiai EVPRI kėlė susirūpinimą pastaraisiais metais sparčiai suaktyvėjęs SKS platinimas masinėje neprofesionaliųjų klientų rinkoje, nepaisant to, kad šie produktai yra sudėtingi ir netinka daugumai neprofesionaliųjų investuotojų. EVPRI sprendime 2018/796 visų pirma nurodoma, kad „kyla didelis susirūpinimas dėl investuotojų apsaugos“, kad daug neprofesionaliųjų investuotojų nesuvokia rizikos ir kad iš kompetentingų nacionalinių institucijų atliktų tyrimų rezultatų matyti, kad dauguma į SKS investuojančių neprofesionaliųjų investuotojų prekiaudami praranda pinigus(29).
58. Šešta, atsižvelgiant į tai, ar asmuo reguliariai vykdo finansinius sandorius didelėmis pinigų sumomis, turėtų būti laikoma, kad tas asmuo sudaro šiuos sandorius užsiimdamas (papildoma) profesine veikla(30). Tada šie sandoriai nepatektų į reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes jie būtų sudaryti su to asmens (papildoma) profesine veikla susijusiu tikslu.
59. Šiuo klausimu pažymiu, kad, kaip per posėdį nurodė Komisija, tokius argumentus galima bent iš dalies pagrįsti nacionalinių teismų praktika. Pavyzdžiui, High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Commercial Court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (Komercinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) 2015 m. sprendime AMT Futures Ltd. / Marzillier, Dr Meier & Dr Guntner Rechtsanwaltesgesellschaft mbH, 2 WLR 187, nusprendė, kad ne visi investuotojai gali būti laikomi vartotojais, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 15 straipsnio 1 dalį, ir kad siekiant nustatyti, ar taip yra, reikia atsižvelgti „į kiekvieno asmens aplinkybes ir investavimo pobūdį ir modelį“.
60. Vis dėlto negaliu pritarti tokiam argumentui.
61. Nors tikslas, kuriuo sudaroma sutartis, iš principo turėtų būti vertinamas tos sutarties sudarymo metu(31), tam tikromis aplinkybėmis vis dėlto gali būti atsižvelgiama į vėlesnius pokyčius(32). Tačiau, kaip byloje Schrems pasiūlė generalinis advokatas M. Bobek, tai turėtų būti taikoma tik išskirtinėmis aplinkybėmis(33). Sutarties tikslo ex post vertinimas negalimas kiekvienu konkrečiu atveju arba kiekvienu atveju, kai bendrajame susitarime numatyta sudaryti atskirus sandorius (pavyzdžiui, SKS). Tai būtų nesuderinama su teisinio saugumo principu(34), nes pripažinimas vartotoju priklausytų nuo sandorių, įvykdytų pagal bendrąjį susitarimą, skaičiaus, todėl investuotojas bendrojo susitarimo sudarymo metu nežinotų, ar jis bus laikomas vartotoju. Tai taip pat būtų nesuderinama su šios išvados 37 punkte nurodyta jurisprudencija, pagal kurią neturi būti atsižvelgiama į subjektyvią asmens padėtį. Galiausiai, kadangi kyla klausimas, ar turėtų būti atsižvelgiama į investuotų sumų ir gauto pelno dydį, tai būtų nesuderinama su tuo, kad reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta jokios vertės ribos(35).
62. Pažymiu, kad šią poziciją tam tikru mastu galima pagrįsti nacionalinių teismų praktika. High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Commercial Court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (Komercinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) 2000 m. sprendime Standard Bank London Ltd. / Dimitrios Apostolakis I.L.Pr. 766 konstatavo, kad civilinis inžinierius ir advokatas, kurie investavo į sandorius užsienio valiuta, turi būti laikomi vartotojais. Visų pirma, nesvarbu, kad jie sudarė 28 sutartis, kurių bendra suma yra 7 milijonai JAV dolerių. Mastas nebuvo laikomas turinčiu lemiamą reikšmę, nes būtų kilę sudėtingų klausimų dėl ribos ir jos taikymo atgaline data(36).
63. Darau išvadą, kad siekiant nustatyti, ar asmuo, kuris užsiima prekyba FOREX rinkoje, turėtų būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, neturi būti atsižvelgiama į to asmens žinias, į sutarties vertę, į aplinkybę, kad asmuo aktyviai teikia pavedimus, į patiriamą riziką ar į sandorių skaičių ar dažnumą.
64. Toliau nagrinėsiu kitus du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus klausimus, t. y. ar reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad atitiktų reglamento „Roma I“ 6 straipsnį, ir ar reikėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad asmuo yra mažmeninis klientas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/39?
D. Ar reikėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad finansinės priemonės nepatenka į reglamento „Roma I“ 6 straipsnio taikymo sritį?
65. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad atitiktų reglamento „Roma I“ 6 straipsnį. Tokiu atveju asmuo, kuris sudaro SKS, neturėtų būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą, nes finansinės priemonės, pavyzdžiui, SKS, nepatenka į vartojimo sutartims taikomų taisyklių, nustatytų reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taikymo sritį.
66. Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas) laikėsi nuomonės, kad reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad atitiktų reglamento „Roma I“ 6 straipsnį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra priešingos nuomonės.
67. J. Petruchová teigia, kad reglamento „Briuselis Ia“ 17, 18 ir 19 straipsniai taikomi finansinėms priemonėms. Ji teigia, kad, jei taip nebūtų, šio reglamento 17 straipsnyje būtų aiškiai nurodyta, kad finansinės priemonės nepatenka į taikymo sritį, kaip yra nurodyta reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 4 dalies d punkte. Komisija yra tos pačios nuomonės.
68. Reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalyje vartotojo sąvoka yra apibrėžta beveik taip pat, kaip reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalyje. Iš tiesų pirmojoje nuostatoje nurodyta, kad ji taikoma sutarčiai, sudarytai „tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas)“.
69. Šios beveik vienodos formuluotės rodo, kad aiškinant reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnį reikėtų atsižvelgti į reglamento „Roma I“ 6 straipsnį(37). Iš tiesų reglamento „Roma I“ 7 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad šio reglamento materialinė taikymo sritis turi atitikti reglamentą „Briuselis I“ (dabar reglamentas „Briuselis Ia“). Todėl, nors reglamento „Briuselis Ia“ nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šio reglamento tikslus ir jame nustatytą sistemą, taikant reglamentą „Briuselis Ia“ ir reglamentą „Roma I“ reikia atsižvelgti į nuoseklumo tikslą.
70. Kalbant apie reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas taisykles, taikomas vartojimo sutartims, pažymėtina, kad pagal šio straipsnio 4 dalies d punktą jos netaikomos „teisėms ir pareigoms, sudarančioms finansinę priemonę“(38). Pagal reglamento „Roma I“ 30 konstatuojamąją dalį šio reglamento tikslais finansinės priemonės atitinka Direktyvos 2004/39/EB 4 straipsnyje nurodytas priemones. Pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 17 punktą (dabar – Direktyvos 2014/65(39) 4 straipsnio 1 dalies 15 punktas) finansinės priemonės – tai šio dokumento I priedo C skirsnyje nurodytos priemonės. Direktyvos 2004/39 I priedo C skirsnio 9 punkte nurodyti SKS(40).
71. Todėl vartojimo sutartims taikomos taisyklės, nustatytos reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse, SKS netaikomos(41).
72. Tačiau tai nereiškia, kad vartojimo sutartims taikomos taisyklės, nustatytos reglamento „Briuselis Ia“ 18 ir 19 straipsniuose, netaikomos finansinėms priemonėms, pavyzdžiui, SKS.
73. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Kainz, dėl siekiamos darnos tarp tarptautinės privatinės teisės aktų ES teisinėje sistemoje Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų aiškinimas negali prieštarauti jo sistemai ir tikslams(42).
74. Todėl reikia atsižvelgti į reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio ir reglamento „Roma I“ 6 straipsnio formuluočių skirtumus. Tiesa, kad, kaip minėta šios išvados 68 punkte, abiejose šiose nuostatose vartotojo sąvoka apibrėžta beveik taip pat. Tačiau pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 3 dalį tik vienos rūšies sutartis nepatenka į vartotojų apsaugos taisyklių taikymo sritį(43), o pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 4 dalį į šio reglamento 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų apsauginių taisyklių taikymo sritį nepatenka kitos sutartys. Visų pirma, reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 4 dalies d punkte aiškiai nurodytos finansinės priemonės, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2004/39 I priedo C skirsnį, o reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnyje jos nenurodytos(44). Todėl negali būti nė kalbos, kad dėl finansinių priemonių pastaroji nuostata būtų aiškinama taip, kad atitiktų reglamento „Roma I“ 6 straipsnį(45).
75. Darau išvadą, kad siekiant nustatyti, ar asmuo, kuris užsiima prekyba FOREX rinkoje, turėtų būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, nėra svarbu tai, kad finansinės priemonės nepatenka į reglamento „Roma I“ 6 straipsnio taikymo sritį.
E. Ar reikėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad asmuo yra mažmeninis klientas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/39?
76. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar asmuo, kuris laikomas „mažmeniniu klientu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą, turi būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, siekiant įvertinti, ar asmuo yra vartotojas, nėra svarbu tai, kad jis yra mažmeninis klientas.
77. J. Petruchová teigia, kad, nors mažmeninio kliento sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2004/39, ir vartotojo sąvoka, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, skiriasi, turėtų būti daroma prielaida, kad mažmeninis klientas yra vartotojas. FIBO pripažįsta, kad J. Petruchová yra mažmeninis klientas, tačiau teigia, kad iš to negalima daryti išvados, jog ją reikia laikyti vartotoja.
78. Visų pirma turiu patikslinti, kad priskyrimas prie profesionalių arba mažmeninių klientų turi įtakos suteikiamai apsaugai. Mažmeniniams klientams suteikiama visapusiška apsauga, ypač dėl investicinių įmonių teikiamos informacijos, o profesionalūs klientai laikomi tokiais, kuriems reikalinga tik ribota apsauga(46).
79. Pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą mažmeninis klientas – tai „klientas, kuri [kuris] nėra profesionalus klientas“. Pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies 11 punktą profesionalus klientas – tai „klientas, atitinkantis [šios direktyvos] II priede nustatytus kriterijus“.
80. Pagal Direktyvos 2004/39 II priedo I skirsnį(47) šie klientai yra „laikomi profesionaliais“: pirma, subjektai, kuriems reikia gauti leidimą ar kurie turi būti reguliuojami, kad galėtų veikti finansinėse rinkose, pavyzdžiui, kredito įstaigos, investicinės įmonės ar draudimo bendrovės; antra, didelės įmonės, atitinkančios du iš trijų kriterijų, t. y. bendras balansas – daugiau kaip 20 milijonų eurų, grynoji apyvarta – daugiau kaip 40 milijonų eurų, nuosavos lėšos – daugiau kaip 2 milijonai eurų; trečia, viešieji subjektai ar institucijos, pavyzdžiui, nacionalinės vyriausybės ar Pasaulio bankas, ir, ketvirta, kiti instituciniai investuotojai, kurių pagrindinė veikla – investicijos į finansines priemones. Tačiau kiekvienai iš šių kategorijų priklausantys subjektai gali reikalauti juos laikyti neprofesionaliais.
81. Pagal Direktyvos 2004/39 II priedo II skirsnį(48) I skirsnyje nepaminėti klientai „jų prašymu gali būti laikomi profesionaliais“. Kad klientas būtų laikomas profesionaliu, jis turi atitikti bent du iš šių kriterijų: pirma, per paskutinius keturis metų ketvirčius jis turi būti įvykdęs 10 stambių sandorių per ketvirtį; antra, jo finansinis portfelis turi būti didesnis nei 500 000 EUR; trečia, jis turi būti mažiausiai vienus metus profesionaliai dirbęs finansų sektoriuje.
82. Manau, kad mažmeninis klientas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nebūtinai yra vartotojas, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį. Taip pat negalima daryti prielaidos, kad mažmeninis klientas yra vartotojas. Toliau išdėstysiu motyvus, kuriais remdamasis priėjau prie tokios išvados.
83. Pirma, tai, kad Direktyvoje 2004/39, kitaip nei kitoje finansų sektoriaus direktyvoje, t. y. Direktyvoje 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis(49), nėra vartojamas terminas „vartotojas“, rodo, kad mažmeninio kliento ir vartotojo sąvokos skiriasi.
84. Antra, pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą nereikalaujama, kad mažmeniniam klientui investicinės ar papildomos paslaugos būtų teikiamos su jo komercine ar profesine veikla nesusijusiu tikslu. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tai reiškia, kad tokios paslaugos jam gali būti teikiamos su jo komercine ar profesine veikla susijusiu tikslu, o tokiu atveju jis negali būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį.
85. Trečia, vartotojas, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, yra fizinis, o ne juridinis asmuo(50). Tačiau mažmeninis klientas gali būti juridinis asmuo(51). Iš tiesų pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 10 punktą „klientas“ – tai „fizinis ar juridinis asmuo, kuriam investicinė įmonė teikia investicines ar papildomas paslaugas“(52). Visų pirma mažmeniniai klientai gali būti juridiniai asmenys, kurie neatitinka dviejų iš trijų reikalavimų, kad būtų laikomi profesionaliais klientais pagal Direktyvos 2004/39 II priedo II skirsnį. Mažmeniniai klientai taip pat gali būti profesionalūs klientai (taigi juridiniai asmenys)(53), kurie pagal Direktyvos 2004/39 II priedo I skirsnį pareikalavo juos laikyti neprofesionaliais.
86. Ketvirta, pripažįstant mažmeniniu klientu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir pripažįstant vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, siekiama skirtingų tikslų. Pripažinus mažmeniniu klientu užtikrinama, kad bus suteikta visapusiška apsauga, ypač dėl informacijos, kurią investicinė įmonė turi pateikti klientui. Pripažinus vartotoju taikomos jurisdikcijos taisyklės, kuriomis nukrypstama nuo reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies. Tiesa, abiem nuostatomis siekiama apsaugoti silpnesniąją šalį, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra mažmeninis klientas, ar vartotojas. Tačiau pažymiu, kad Direktyvos 2004/39 tikslas yra apsaugoti visus investuotojus, ir mažmeninius, ir profesionalius(54). Pagal Direktyvos 2014/65, kuria panaikinta ir pakeista Direktyva 2004/39, 86 konstatuojamąją dalį „tinkama aiškiai nustatyti, kad principas veikti sąžiningai, garbingai ir profesionaliai bei pareiga teikti teisingą, aiškią ir neklaidinančią informaciją būtų taikomi ryšiams su visais klientais“(55).
87. Todėl, kaip per posėdį nurodė FIBO atstovas ir šiuo klausimu jam nebuvo prieštarauta, nėra svarbu, jog J. Petruchová FIBO informavo, kad ji turėjo trejų metų patirtį atitinkamoje srityje ir kad ji buvo mažmeninė klientė.
88. Darau išvadą, kad siekiant nustatyti, ar asmuo, kuris užsiima prekyba FOREX rinkoje, gali būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalį, nesvarbu, ar tas asmuo laikytinas mažmeniniu klientu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/39 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą.
IV. Išvada
89. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Nejvyšší soud (Čekijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) prejudicinį klausimą:
2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 17 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad asmuo, kuris sudaro sandorį dėl kainų skirtumo, turi būti laikomas vartotoju, jei tas sandoris sudaromas su asmens komercine ar profesine veikla nesusijusiu tikslu. Šiuo aspektu nesvarbu, kad asmuo aktyviai teikia pavedimus tarptautinėje valiutų rinkoje, kad sandoriai dėl kainų skirtumo nepatenka į 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 6 straipsnio taikymo sritį ar kad asmuo yra mažmeninis klientas, kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB, 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą.