TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. rugsėjo 28 d.
Byla F‑9/10
AC
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Viešoji tarnyba – Pareigų paaukštinimas – 2009 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Nuopelnų palyginimas – Akivaizdi vertinimo klaida“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo AC iš esmės siekia, kad būtų panaikintas Tarybos sprendimas neįrašyti jo į pareigūnų, kurių pareigos paaukštinamos priskiriant prie AD 13 lygio per 2009 m. pareigų paaukštinimo procedūrą, sąrašą.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
2. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
3. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
4. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
5. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Kandidato, kurio pareigos nebuvo paaukštintos, skundas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa, 45 straipsnis ir 90 straipsnio 2 dalis)
6. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
7. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
8. Pareigūnai – Administracijos rūpestingumo pareiga
(EB 21 straipsnio trečia pastraipa; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 4 dalis)
1. Administracijai pripažinta didelė diskrecija lyginti paaukštintinų pareigūnų nuopelnus ribojama būtinybe atlikti šį palyginimą atidžiai ir nešališkai, atsižvelgiant į tarnybos interesus ir vienodo požiūrio principą. Praktiškai šį palyginimą reikia atlikti remiantis vienodais kriterijais ir panašiais informacijos šaltiniais.
(žr. 14 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Casini prieš Komisiją, T‑132/03, 53 punktas.
2. Kadangi institucija turi didelę pasirinkimo laisvę remdamasi savo personalo organizavimo ir valdymo poreikiais įgyvendinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytus tikslus, ji neprivalo nustatyti specialios vertinimo ir pareigų paaukštinimo tvarkos.
(žr. 16 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. vasario 14 d. Sprendimo Simões Dos Santos prieš VRDT, T‑435/04, 132 punktas.
3. Vertindama ir lygindama nuopelnus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą dėl pareigų paaukštinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, Paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją, ir šioje srityje teismas privalo apsiriboti patikrinimu, ar atsižvelgus į įvairias aplinkybes ir pagrindus, lėmusius administracijos vertinimą, ši laikėsi pagrįstų ribų ir ar savo įgaliojimais nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai. Todėl Sąjungos teismas negali pakeisti Paskyrimų tarnybos atlikto pareigūnų kvalifikacijos bei nuopelnų įvertinimo pateikdamas savo vertinimą.
Šiuo klausimu siekiant išsaugoti diskrecijos, kurią teisės aktų leidėjas patikėjo Paskyrimų tarnybai pareigų paaukštinimo srityje, naudingą poveikį teismas negali panaikinti sprendimo vien dėl to, kad mano esant faktinių aplinkybių, dėl kurių kyla pagrįstų abejonių dėl Paskyrimų tarnybos vertinimo arba kurios atskleidžia vertinimo klaidą. Panaikinimas dėl akivaizdžios vertinimo klaidos galimas, kai iš bylos medžiagos matyti, kad Paskyrimų tarnyba viršijo minėtos diskrecijos ribas.
Todėl Sąjungos teismas neturi iš naujo išsamiai nagrinėti visų paaukštintinų kandidatų bylų siekdamas užsitikrinti, kad pritaria Paskyrimų tarnybos išvadai, nes jei taip darytų, peržengtų savo vykdomos teisėtumo kontrolės ribas ir pakeistų Paskyrimų tarnybos paaukštintinų kandidatų nuopelnų vertinimą savuoju.
(žr. 22–24 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Casini prieš Komisiją 52 punktas.
4. Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje institucijoms paliekama tam tikra laisvė pasirinkti, į kurias faktines aplinkybes atsižvelgti lyginant paaukštintinų pareigūnų nuopelnus, nes joje nepateikiamas išsamus sąrašas. Iš tiesų Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje numatant, kad Paskyrimų tarnyba „visų pirma atsižvelgia į ataskaitas apie pareigūnus, kalbas, kurias jie vartoja atlikdami savo pareigas, išskyrus tą kalbą, apie kurios nuodugnų mokėjimą jie yra pateikę įrodymų <...>, ir, kai reikia, jų atliekamų pareigų lygį“, joje vartojant žodžių junginį „visų pirma“ patikslinama, kad tai trys pagrindinės faktinės aplinkybės, į kurias privaloma atsižvelgti lyginant nuopelnus. Tačiau ir neatmetama, kad gali būti atsižvelgiama į kitas faktines aplinkybes, kurios gali suteikti informacijos apie paaukštintinų pareigūnų nuopelnus. Šia išvada negalima abejoti remiantis tuo, kad, kiek tai susiję su pareigų paaukštinimo sritimi, jeigu paaukštintinų pareigūnų nuopelnai vienodi atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tris faktines aplinkybes, Paskyrimų tarnyba gali tik papildomai atsižvelgti į kandidatų amžių ir darbo stažą priskyrus prie tam tikro lygio ar tarnyboje. Iš tiesų nei amžius, nei darbo stažas patys negali suteikti informacijos apie paaukštintinų kandidatų nuopelnus. Taigi dėl šios priežasties į juos gali būti atsižvelgiama tik siekiant atskirti vienodų nuopelnų kandidatus.
Administracija turi tam tikrą diskreciją, kalbant apie atitinkamą svarbą, kurią ji suteikia Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms faktinėms aplinkybėms, į kurias reikia atsižvelgti lyginant paaukštintinų pareigūnų nuopelnus, nes šio straipsnio nuostatose neatmetama minėtų kriterijų lyginamojo svorio nustatymo galimybė, kai tai yra pateisinama.
(žr. 25 ir 65 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gegužės 5 d. Sprendimo Bouillez ir kt. prieš Komisiją, F‑53/08, 50 punktas.
5. Paskyrimų tarnyba neprivalo nurodyti sprendimų dėl pareigų paaukštinimo motyvų atmestiems kandidatams, ir tas pats taikoma jos sprendimams neatrinkti kandidatūros. Tačiau ji privalo motyvuoti savo sprendimą atmesti nepaaukštinto kandidato pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateiktą skundą, nes šio sprendimo motyvai turi sutapti su sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas, motyvais.
(žr. 29 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo Contargyris prieš Tarybą, T‑6/96, 147 punktas.
6. Dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje vartojamų žodžių, t. y. „lygindama nuopelnus, Paskyrimų tarnyba visų pirma atsižvelgia į <...> kalbas, kurias jie vartoja atlikdami savo pareigas“, pažymėtina, kad šiam straipsniui neprieštarauja tai, jei vertinant pareigūnų nuopelnus atsižvelgiama tik į kalbas, kurias vartojant sukuriama pakankamai didelė pridėtinė vertė vertinant pagal realius tarnybos poreikius, kad jos būtų būtinos šiai tarnybai gerai veikti.
(žr. 61 punktą)
7. Kai nešališkumo reikalavimas taikomas teismui, jis apima du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas jo narys neturi rodyti tendencingumo ar išankstinio nusistatymo kurios nors šalies atžvilgiu; asmeninis nešališkumas preziumuojamas, kol neįrodyta kitaip. Antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. pateikti pakankamas garantijas, kad šiuo atžvilgiu būtų užkirstas kelias bet kokioms pagrįstoms abejonėms.
Tačiau reikia pažymėti, kad dėl to, jog institucijų pareigūnų pareigų paaukštinimo procedūra yra ne teisminė, bet administracinė, institucija negali būti laikoma „teismu“. Todėl iš institucijos negalima reikalauti atitikti visus šioje teismo praktikoje „teismui“ nustatytus požymius, kai per pareigų paaukštinimo procedūrą jos lygina paaukštintinų pareigūnų nuopelnus.
Bet kuriuo atveju, nors Sąjungos teismas pripažino, kad „nešališkumo pareiga“ galėtų būti taikoma administracijai, reikia priminti, jog sprendimai pareigų paaukštinimo srityje priimami visų pirma remiantis išankstinėmis žiniomis apie paaukštintinų pareigūnų nuopelnus, kurias jų viršininkai galėjo gauti turėdami su jais profesinius santykius. Taigi šioje srityje ne tiek svarbu atmesti bet kokią išankstinę nuomonę, įskaitant neigiamą, kiek užsitikrinti, kad paaukštintinų pareigūnų nuopelnų palyginimas yra objektyvus ir juo remiantis galima, pirma, išvengti savivalės bei diskriminacijos ir, antra, užtikrinti vienodą paaukštintinų kandidatų vertinimą.
(žr. 113–115 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2009 m. vasario 19 d. Sprendimo Gorostiaga Atxalandabaso prieš Parlamentą, C‑308/07 P, 46 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. kovo 19 d. Sprendimo Tzoanos prieš Komisiją, T‑74/96, 339 punktas; 2008 m. birželio 10 d. Sprendimo Ceuninck prieš Komisiją, T‑282/03, 73 punktas.
8. Vykdydamos rūpestingumo pareigą institucijos privalo siųsti pareigūnui individualų sprendimą, parengtą jo gerai mokama kalba. Taigi tai, kad administracijos dokumentai, skirti vienam iš jos pareigūnų, surašyti kita kalba nei šio pareigūno gimtoji ar pirmoji pasirinkta užsienio kalba, niekaip nepažeidžia šio pareigūno teisių, jeigu jis moka administracijos vartojamą kalbą, todėl gali tinkamai ir lengvai susipažinti su nagrinėjamų dokumentų turiniu.
Tokia išvada negalima abejoti remiantis argumentu, kad pagal EB 21 straipsnio trečią pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 4 dalį pareigūnas turi teisę gauti atsakymus į savo siunčiamus laiškus kalba, kuria buvo pradėta susirašinėti.
(žr. 116 ir 119 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Rudolph prieš Komisiją, T‑197/98, 46 punktas; 2006 m. gegužės 17 d. Sprendimo Lavagnoli prieš Komisiją, T‑95/04, 48 punktas.
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. vasario 3 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑205/07, 54 ir 55 punktai.