TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. balandžio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2008/118/EB – 1 straipsnio 2 dalis – Akcizai – Elektros energija – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatytas papildomas mokestis už elektros energiją – Specifinių tikslų nebuvimas – Papildomas mokestis, kurį nacionaliniai teismai laiko prieštaraujančiu Direktyvai 2008/118/EB – Nepagrįstai sumokėtas mokestis, kurį susigrąžina galutinis vartotojas iš vienintelio tiekėjo – SESV 288 straipsnis – Tiesioginis veikimas – Veiksmingumo principas“
Byloje C‑316/22
dėl Tribunale di Como (Komo teismas, Italija) 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. gegužės 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
GABEL Industria Tessile SpA,
Canavesi SpA
prieš
A2A Energia SpA,
Energit SpA,
Agenzia delle Dogane e dei Monopoli
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai Z. Csehi, M. Ilešič (pranešėjas), I. Jarukaitis ir D. Gratsias,
generalinis advokatas N. Emiliou,
posėdžio sekretorius C. Di Bella, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. rugsėjo 13 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo ir J. Rodríguez de la Rúa Puig,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia ir F. Moro,
susipažinęs su 2023 m. lapkričio 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 288 straipsnio trečios pastraipos ir veiksmingumo principo išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant dvi sujungtas bylas: Gabel Industria Tessile SpA ginčą su A2A Energia SpA, taip pat Canavesi SpA ginčą su Energit SpA ir Agenzia delle Dogane e dei Monopoli (Muitų ir monopolijų agentūra, Italija) dėl prašymų grąžinti Gabel Industria Tessile ir Canavesi 2010–2011 m. sumokėtas sumas A2A Energia ir Energit kaip Italijos teisės aktuose numatytą papildomą akcizo mokestį už elektros energiją.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinanti Direktyvą 92/12/EEB (OL L 9, 2009, p. 12), buvo panaikinta 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendroji akcizų tvarka (OL L 58, 2020, p. 4). Vis dėlto Direktyva 2008/118 ir toliau taikoma ratione temporis pagrindinių bylų faktinėms aplinkybėms.
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje buvo nustatyta:
„1. Šia direktyva nustatomos bendrosios nuostatos dėl akcizų, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra apmokestinamas toliau nurodytų prekių (toliau – akcizais apmokestinamos prekės) vartojimas:
a) energetikos produktų ir elektros energijos, kuriuos apima [2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičianti Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405)];
<…>
2. Specifiniais tikslais valstybės narės gali akcizais apmokestinamas prekes apmokestinti kitais netiesioginiais mokesčiais, jei tie mokesčiai atitinka akcizams ar pridėtinės vertės mokesčiui taikomas Bendrijos mokesčių taisykles, susijusias su mokesčio bazės nustatymu, mokesčio apskaičiavimu, prievolės apskaičiuoti mokestį atsiradimu ir stebėsena, tačiau neįskaitant nuostatų dėl atleidimo nuo mokesčių.
<…>“
5 Direktyvos 2008/118 9 straipsnio pirmoje pastraipoje buvo numatyta:
„Akcizais apmokestinama, jie renkami ir, tinkamais atvejais, grąžinami arba atsisakoma jų reikalauti kiekvienos valstybės narės nustatyta tvarka. <…>“
6 Šios direktyvos 48 straipsnio 1 dalis buvo suformuluota taip:
Valstybės narės ne vėliau kaip 2010 m. sausio 1 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įsigalioję įgyvendina šią direktyvą nuo 2010 m. balandžio 1 d. <…>“
Italijos teisė
Dekretas-įstatymas Nr. 511/1988
7 Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms ir bet kuriuo atveju iki 2012 m. kovo 31 d. taikytinos redakcijos 1988 m. lapkričio 28 d. Decreto-legge n. 511 – Disposizioni urgenti in materia di finanza regionale e locale (Dekretas-įstatymas Nr. 511 dėl skubių nuostatų regioninių ir vietos finansų srityje) (GURI, Nr. 280, 1988 m. lapkričio 29 d.) 6 straipsnis, iš dalies pakeistas 2007 m. vasario 2 d. Decreto legislativo n. 26 – Attuazione della direttiva 2003/96/CE che ristruttura il quadro comunitario per la tassazione dei prodotti energetici e dell’elettricita (Įstatyminis dekretas Nr. 26, įgyvendinantis Direktyvą 2003/96/EB, pakeičiančią Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą) (GURI, Nr. 68 paprastasis priedas, 2007 m. kovo 22 d., toliau – Dekretas-įstatymas Nr. 511/1988) 5 straipsniu, buvo suformuluotas taip:
„1. Nustatomas papildomas akcizo mokestis už elektros energiją, numatytas [decreto legislativo 26 ottobre 1995, n. 504 (1995 m. spalio 26 d. Įstatyminis dekretas Nr. 504)] patvirtinto Suvestinio įstatymų, susijusių su gamybos ir vartojimo mokesčiais bei baudžiamosiomis ir administracinėmis sankcijomis, teksto 52 ir paskesniuose straipsniuose (toliau – vieningas akcizų tekstas), kurio dydis:
a) 18,59 EUR už 1 000 kWh savivaldybėms už bet kokį naudojimą gyvenamuosiuose būstuose, išskyrus antrinius gyvenamuosius būstus ir elektros energijos tiekimą, kurio galia yra iki 3 kW, vartotojų registruotam gyvenamajam būstui, neviršijant pirmųjų 150 kWh mėnesinio vartojimo ribų. Kiek tai susiję su vartojimu, viršijančiu 150 kWh ribą sutartims, kurių vertė neviršija 1,5 kW, ir viršijančiu 220 kW ribą sutartims, kurių vertė viršija 1,5 kW ir neviršija 3 kW, atitinkamas papildomas mokestis turi būti sugrąžintas pagal 1993 m. gruodžio 14 d. Tarpžinybinio kainų komiteto nutarimo Nr. 15 I skyriaus 2 punkte nustatytus kriterijus;
b) 20,40 EUR už 1 000 kWh savivaldybėms už bet kokį naudojimą antriniame būste;
c) 9,30 EUR už 1 000 kWh provincijoms už bet kokį naudojimą patalpose ir vietose, išskyrus gyvenamąsias, pagal visas sutartis, neviršijant 200 000 kWh per mėnesį suvartojamo kiekio.
<…>
3. 1 dalyje nurodytus papildomus mokesčius moka suvestinio teksto 53 straipsnyje nurodyti mokesčių mokėtojai, kai jie tiekia elektros energiją galutiniams vartotojams, arba, jei elektros energija gaminama ar įsigyta savo reikmėms, – vartojimo metu. Papildomi mokesčiai gaunami ir renkami tomis pačiomis sąlygomis kaip ir akcizas už elektros energiją.
4. 1 dalyje nurodyti papildomi mokesčiai už elektros energijos, kurios galia neviršija 200 kW, tiekimą tiesiogiai mokami savivaldybėms ir provincijoms, kurių teritorijoje yra vartotojai. Papildomi mokesčiai už elektros energijos, kurios turima galia didesnė nei 200 kW, tiekimą ir elektros energijos, pagamintos ar įsigytos savo reikmėms, suvartojimą pervedami į valstybės iždą, išskyrus mokesčius, renkamus Aostos slėnio regione [Italija] ir Trento [Italija] ir Bolzano autonominėse provincijose [Italija], kurie tiesiogiai mokami savivaldybėms ir pačioms provincijoms.
<…>“
Įstatyminis dekretas Nr. 504/1995
8 1995 m. spalio 26 d. Decreto legislativo n. 504 – Testo unico delle disposizioni legislative concernenti le imposte sulla produzione e sui consumi e relative sanzioni penali e amministrative (Įstatyminis dekretas Nr. 504 dėl Suvestinio įstatymų, susijusių su gamybos ir vartojimo mokesčiais bei baudžiamosiomis ir administracinėmis sankcijomis šioje srityje, teksto) (GURI, Nr. 279, paprastasis priedas, 1995 m. lapkričio 29 d.) (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 504/1995) 14 straipsnyje nustatyta:
„1. Akcizas grąžinamas, jeigu paaiškėja, kad jis buvo neteisingai sumokėtas; šiame straipsnyje nurodytos grąžinimo taisyklės taip pat taikomos prašymams dėl lengvatų, suteiktų visiškai ar iš dalies grąžinant sumokėtą akcizą arba taikant kitas priemones, numatytas kiekvieną lengvatą reglamentuojančiose taisyklėse.
2. Nepažeidžiant 7 straipsnio 1 dalies e punkto ir 10ter straipsnio 1 dalies d punkto, prašymas grąžinti turi būti pateiktas per dvejus metus nuo mokėjimo dienos arba nuo tos dienos, kai galima pasinaudoti atitinkama teise; priešingu atveju ši teisė gali būti panaikinta.
<…>
4. Jei pasibaigus teismo procesui iš akcizų mokėtojo priteisiama grąžinti tretiesiems asmenims neteisėtai gautą akcizo sumą, šis mokesčių mokėtojas prašo grąžinti akcizo sumą (priešingu atveju ši teisė prarandama) per 90 dienų nuo tos dienos, kai teismo sprendimas, kuriuo įpareigojama grąžinti sumas, tampa galutinis.“
9 Šio įstatyminio dekreto 16 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Mokesčių mokėtojų ir licencijų eksploatuoti komercinius energetikos produktų sandėlius turėtojų skoliniai reikalavimai produktų, už kuriuos jie sumokėjo šį mokestį, įgijėjams gali būti įtraukti į sąskaitą faktūrą <…>“
10 Minėto įstatyminio dekreto 53 straipsnyje numatyta:
„1. Akcizą už elektros energiją moka:
a) subjektai, išrašantys sąskaitas galutiniams vartotojams už elektros energiją <…>
<…>“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
11 Gabel Industria Tessile ir Canavesi yra dvi pagal Italijos teisę įsteigtos bendrovės, kurios atitinkamai su A2A Energia ir Energit sudarė elektros energijos tiekimo savo gamybos vietoms sutartis.
12 Už 2010 ir 2011 m. Gabel Industria Tessile ir Canavesi sumokėjo pagal šias sutartis mokėtinas sumas, į kurias buvo įtrauktas papildomas mokestis, kuris iki panaikinimo 2012 m. balandžio 1 d. buvo numatytas Dekreto-įstatymo Nr. 511/1988 6 straipsnyje ir buvo pridėtas prie akcizo už elektros energiją.
13 2020 m. jos pareiškė ieškinį savo tiekėjoms Tribunale di Como (Komo teismas, Italija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, siekdamos, kad pagal du šio teismo sujungtus civilinius ieškinius joms būtų grąžintos sumos, sumokėtos kaip šis mokestis, remdamosi tuo, kad jį nustatančios nacionalinės teisės nuostatos neatitiko Sąjungos teisės.
14 Šis teismas nurodo, kad priėmus 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Messer France (C‑103/17, EU:C:2018:587) Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) nusprendė, kad papildomas akcizo mokestis už elektros energiją, numatytas Dekreto-įstatymo Nr. 511/1988 6 straipsnyje, neturi specialaus tikslo, todėl prieštarauja Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 daliai.
15 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad 2010 m. kovo 29 d. Decreto legislativo n. 48 – Attuazione della direttiva 2008/118/CE relativa al regime generale delle accise e che abroga la direttiva 92/12/EEB (Įstatyminis dekretas Nr. 48, kuriuo įgyvendinama Direktyva 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos ir panaikinama Direktyva 92/12/EEB) (GURI, Nr. 75, 2010 m. kovo 31 d.) nepakeitė Dekreto-įstatymo Nr. 511/1988 6 straipsnio.
16 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad jo nagrinėjamas ginčas yra vienas iš tebevykstančių ginčų dėl sumų, kurios buvo nepagrįstai sumokėtos laikotarpiu nuo valstybėms narėms nustatyto termino įgyvendinti Direktyvą 2008/118 iki tol, kol Italijos teisės aktų leidėjas panaikino papildomą mokestį.
17 Bylas iš esmės nagrinėjantys teismai Italijoje šiuo klausimu laikėsi dviejų skirtingų požiūrių.
18 Pagal pirmąją teismo praktikos kryptį, kuria, jeigu būtų vadovaujamasi, būtų atmesti prašymai grąžinti šį mokestį, nagrinėdamas privačių asmenų ginčą teismas negali netaikyti nacionalinės teisės nuostatos, nesuderinamos su Sąjungos direktyva; priešingu atveju būtų pripažįstamas „horizontalus tiesioginis veikimas“, kurio nepripažįsta Teisingumo Teismas.
19 Antroji teismo praktikos kryptis, kuria, jei būtų vadovaujamasi, reikėtų patenkinti tokius prašymus, grindžiama pareiga nuo nagrinėjamos direktyvos perkėlimo termino pabaigos nacionalinę teisę aiškinti atsižvelgiant į jos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiekti direktyvoje numatyti rezultatai. Remiantis šia kryptimi, iš šios pareigos išplaukia, kad reikia pripažinti, jog direktyvų tiesioginio veikimo principas, kuris galioja tik vertikaliai, nedraudžia konstatuoti nepagrįsto mokėjimo esant horizontaliems „perkėlimo“ santykiams, nes šie santykiai yra susiję su mokestiniais santykiais, kurių atžvilgiu tiesiogiai taikomas Sąjungos teisėje nustatytas draudimas.
20 Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Como (Komo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar apskritai pagal Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemą ir konkrečiai pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą draudžiama nacionaliniam teismui, nagrinėjant privačių asmenų ginčą, netaikyti aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai į nacionalinę teisę neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai prieštaraujančios vidaus teisės nuostatos, dėl kurios privačiam asmeniui nustatoma papildoma pareiga, jei tai pagal nacionalinę reglamentavimo sistemą ([Įstatyminio dekreto Nr. 504/1995] 14 straipsnio 4 dalį) yra būtina sąlyga, kad šis galėtų ginti minėta direktyva jam suteiktas teises prieš valstybę?
2. Ar pagal veiksmingumo principą draudžiama nacionalinės teisės nuostata ([Įstatyminio dekreto Nr. 504/1995] 14 straipsnio 4 dalis), pagal kurią galutiniam vartotojui neleidžiama tiesiogiai valstybės prašyti grąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį, o jam pripažįstama tik galimybė pareikšti civilinį ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo apmokestinamajam asmeniui, kuris vienintelis turi teisę į nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą iš mokesčių administratoriaus, kai vienintele mokesčio neteisėtumo priežastimi, t. y. prieštaravimu [Sąjungos] direktyvai, gali būti remiamasi tik esant santykiui tarp mokestį privalančio sumokėti asmens ir mokesčių administratoriaus, o ne santykiui tarp pirmojo asmens ir galutinio vartotojo, taip faktiškai užkertant kelią veiksmingam nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimui, ar vis dėlto siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi minėto principo, turi būti pripažįstama tiesioginė galutinio vartotojo teisė prieš mokesčių institucijas, kaip ir tokiu atveju, kai yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga iš tiekėjo susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
21 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 288 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui nagrinėjant privačių asmenų ginčą draudžiama netaikyti nacionalinės teisės normos, kuria nustatomas mokestis, prieštaraujantis aiškiai, tiksliai ir besąlyginei neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai.
22 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis SESV 288 straipsnio trečia pastraipa, direktyva, kurios privalomumu grindžiama galimybė ja remtis, privaloma tik „kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta“. Remiantis suformuota jurisprudencija, darytina išvada, kad direktyva negali savaime sukurti pareigų asmeniui, dėl to nacionaliniame teisme ja negali būti remiamasi prieš tokį asmenį (2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Sambre & Biesme ir Commune de Farciennes, C‑383/21 ir C‑384/21, EU:C:2022:1022, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23 Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, pirma, kad pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, kad valstybė narė įgyvendintų savo kompetenciją dėl formos ir priemonių, skirtų šioje direktyvoje nustatytiems rezultatams pasiekti, savo nacionalinės teisės aktuose numatydama, kad, praėjus perkėlimo terminui, į jos vidaus teisės sistemą perkeliamos aiškios, tikslios ir besąlyginės neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos nuostatos, todėl privatus asmuo gali remtis šiomis nuostatomis prieš kitą privatų asmenį. Iš tiesų, susiklosčius tokiai situacijai, privatiems asmenims nustatyta prievolė grindžiama ne Sąjungos, o nacionaline teise, todėl ji nėra papildoma pareiga, palyginti su šioje teisėje numatytomis pareigomis (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Thelen Technopark Berlin, C‑261/20, EU:C:2022:33, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
24 Taigi, nors pagal Sąjungos teisę direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, vadinasi, ja negalima remtis prieš šį asmenį nacionaliniame teisme, vis dėlto valstybė narė, remdamasi savo vidaus teise, gali nacionaliniams teismams suteikti įgaliojimus netaikyti bet kurios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios tiesiogiai neveikiančiai Sąjungos teisės nuostatai (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Thelen Technopark Berlin, C‑261/20, EU:C:2022:33, 33 punktą).
25 Taigi, nepaisant to, kad direktyva nėra horizontalaus poveikio, nacionalinis teismas gali leisti privačiam asmeniui vadovautis nacionalinės teisės aktuose jam suteikta galimybe remtis mokesčio, kurį jam nepagrįstai perkėlė pardavėjas, neteisėtumu, kad būtų neutralizuota papildoma ekonominė našta, kuri jam galiausiai teko, jei tokia galimybė numatyta nacionalinės teisės aktuose, o tai pagrindinėje byloje turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
26 Antra, Teisingumo Teismas pripažino, kad besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis teisės subjektai gali remtis ne tik prieš valstybę narę ir visas jos administracijos įstaigas, bet ir prieš organizacijas ar subjektus, kurie yra pavaldūs valstybės institucijai ar jos kontroliuojami arba turi specialių įgaliojimų, viršijančių suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas taisykles (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 10 d. Sprendimo Farrel, C‑413/15, EU:C:2017:745, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atlikti būtinus patikrinimus, kad nustatytų, ar atitinkami tiekėjai priklauso kuriai nors iš šių kategorijų.
27 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 288 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui nagrinėjant privačių asmenų ginčą draudžiama netaikyti nacionalinės teisės normos, kuria nustatomas netiesioginis mokestis, prieštaraujantis aiškiai, tiksliai ir besąlyginei neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai, nebent vidaus teisėje nustatyta kitaip arba jeigu subjektas, prieš kurį remiamasi šio mokesčio neteisėtumu, yra pavaldus valstybės institucijai ar jos kontroliuojamas arba turi įgaliojimų, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų santykiams taikomas teisės normas.
Dėl antrojo klausimo
28 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar veiksmingumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias galutiniam vartotojui neleidžiama tiesiogiai iš valstybės narės reikalauti grąžinti papildomą ekonominę naštą, kurią jis patyrė dėl tiekėjui pagal nacionalinės teisės aktus suteiktos teisės perkelti jo paties nepagrįstai sumokėtą mokestį, tačiau pagal juos leidžiama tokiam tiekėjui tik pareikšti civilinį ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo, jeigu šio mokėjimo nepagrįstumas yra pasekmė to, kad šis mokestis prieštarauja aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai, ir jei dėl to, kad privačių asmenų ginče negalima remtis direktyva kaip tokia, šiuo neteisėtumo pagrindu negalima pagrįstai remtis tokio ieškinio atveju.
29 Šiuo klausimu pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės iš principo privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius, o teisė susigrąžinti šiuos mokesčius yra Sąjungos teisės nuostatomis, kuriomis tokie mokesčiai draudžiami, asmenims suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas (2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Danfoss ir Sauer-Danfoss, C‑94/10, EU:C:2011:674, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
30 Darant su Sąjungos teise nesuderinamų mokesčių grąžinimo principo išimtį gali būti atsisakyta grąžinti nepagrįstai surinktus mokesčius tik tuo atveju, jei dėl to teisių turėtojai nepagrįstai praturtėtų, t. y. jei įrodoma, kad minėtus mokesčius turintis mokėti asmuo iš tikrųjų perkėlė juos tiesiogiai kitam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Danfoss ir Sauer-Danfoss, C‑94/10, EU:C:2011:674, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Iš tikrųjų, susiklosčius tokiai situacijai, nepagrįstai surinkto mokesčio našta teko ne mokesčių mokėtojui, o galutiniam vartotojui, kuriam ji buvo perkelta. Todėl mokesčio, kurį mokesčių mokėtojas jau gavo iš galutinio vartotojo, grąžinimas pirmojo atžvilgiu reikštų dvigubą mokėjimą, kuris gali būti pripažintas nepagrįstu praturtėjimu, o galutinio vartotojo dėl nepagrįstai surinkto mokesčio patirtos pasekmės nebūtų pašalintos (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Danfoss ir Sauer-Danfoss, C‑94/10, EU:C:2011:674, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
32 Vis dėlto susiklosčius tokiai pačiai situacijai, reikia išvengti, kad atitinkama valstybė narė gautų naudos dėl Sąjungos teisės pažeidimo. Kadangi šis perkėlimas buvo atliktas pasinaudojant nacionalinės teisės aktuose tiekėjams pripažįstama galimybe, ir dėl to galutinis vartotojas galiausiai nepagrįstai patyrė šią papildomą ekonominę naštą, jis turi turėti galimybę susigrąžinti šią naštą tiesiogiai iš minėtos valstybės narės arba iš apmokestinamojo pardavėjo. Pastaruoju atveju šis apmokestinamasis asmuo turi turėti galimybę prašyti iš tos pačios valstybės narės kompensacijos už grąžinimą, kurį jis turėjo atlikti.
33 Tai patikslinus, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi numatyti konkrečias procedūrines taisykles, kad būtų įgyvendinta teisė į minėtos ekonominės naštos grąžinimą (pagal analogiją žr. 2007 m. kovo 15 d. Sprendimo Reemtsma Cigarettenfabriken, C‑35/05, EU:C:2007:167, 37 punktą), turint omenyje, kad šios taisyklės turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus (šiuo klausimu žr. 2004 m. birželio 17 d. Sprendimą Recheio – Cash & Carry, C‑30/02, EU:C:2004:373, 17 punktą ir 2005 m. spalio 6 d. Sprendimo MyTravel, C‑291/03, EU:C:2005:591, 17 punktą).
34 Konkrečiai kalbant, jei paaiškėtų, kad toks grąžinimas būtų neįmanomas arba pernelyg sudėtingas iš atitinkamų tiekėjų, pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad galutinis vartotojas galėtų pateikti prašymą grąžinti tiesiogiai atitinkamai valstybei narei (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 15 d. Sprendimo Reemtsma Cigarettenfabriken, C‑35/05, EU:C:2007:167, 41 punktą ir 2017 m. balandžio 26 d. Sprendimo Farkas, C‑564/15, EU:C:2017:302, 53 punktą).
35 Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal 1995 m. spalio 26 d. įstatyminio dekreto 53 straipsnį papildomą akcizo mokestį už elektros energiją turėjo mokėti elektros energijos tiekėjai, tačiau pastarieji vėliau jį tiesiogiai perkėlė galutiniams vartotojams, remdamiesi jiems pagal Įstatyminio dekreto Nr. 504/1995 16 straipsnio 3 dalį suteikta galimybe. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, šiame įstatyminiame dekrete numatyta, kad galutiniai vartotojai negali tiesiogiai prašyti atitinkamos valstybės narės grąžinti papildomos ekonominės naštos, kurią jie nepagrįstai turėjo sumokėti, bet turi pateikti tokį prašymą tik minėtiems tiekėjams.
36 Atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkto, netinkamai perkelta arba neperkelta direktyvos nuostata, net jeigu ji yra aiški, tiksli ir besąlygiška, pati savaime negali sukurti papildomos naštos, palyginti su nacionalinėje teisėje nustatytomis, todėl ja negalima remtis prieš asmenį, darytina išvada, kad susiklosčius tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, teisiškai neįmanoma, kad galutiniai vartotojai galėtų remtis papildomo akcizo mokesčio už elektros energiją nesuderinamumu su Direktyvos 2008/118 nuostatomis, todėl reikalautų atlyginti dėl šio mokesčio atsiradusią papildomą ekonominę naštą, kurią jie turėjo patirti dėl to, kad Italijos Respublika tinkamai neperkėlė šios direktyvos.
37 Taigi, atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktą informaciją apie pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų ypatybes ir su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia konstatuoti, kad tokiais teisės aktais, pagal kuriuos galutiniam vartotojui neleidžiama iš valstybės narės prašyti grąžinti papildomą ekonominę naštą, kurią jis patyrė dėl to, kad tiekėjas, naudodamasis nacionalinės teisės aktuose jam suteikta teise, tiesiogiai perkėlė mokestį, kurį pats nepagrįstai sumokėjo minėtai valstybei narei, pažeidžiamas veiksmingumo principas.
38 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: veiksmingumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias galutiniam vartotojui neleidžiama tiesiogiai iš valstybės narės reikalauti grąžinti papildomą ekonominę naštą, kurią jis patyrė dėl tiekėjui pagal nacionalinės teisės aktus suteiktos teisės perkelti jo paties nepagrįstai sumokėtą mokestį, tačiau pagal juos leidžiama tokiam tiekėjui tik pareikšti civilinį ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo, jeigu šio mokėjimo nepagrįstumas yra pasekmė to, kad šis mokestis prieštarauja aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai, ir jei dėl to, kad privačių asmenų ginče negalima remtis direktyva kaip tokia, šiuo neteisėtumo pagrindu negalima pagrįstai remtis tokio ieškinio atveju.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. SESV 288 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui nagrinėjant privačių asmenų ginčą draudžiama netaikyti nacionalinės teisės normos, kuria nustatomas netiesioginis mokestis, prieštaraujantis aiškiai, tiksliai ir besąlyginei neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai, nebent vidaus teisėje nustatyta kitaip arba jeigu subjektas, prieš kurį remiamasi šio mokesčio neteisėtumu, yra pavaldus valstybės institucijai ar jos kontroliuojamas arba turi įgaliojimų, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų santykiams taikomas teisės normas.
2. Veiksmingumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias galutiniam vartotojui neleidžiama tiesiogiai iš valstybės narės reikalauti grąžinti papildomą ekonominę naštą, kurią jis patyrė dėl tiekėjui pagal nacionalinės teisės aktus suteiktos teisės perkelti jo paties nepagrįstai sumokėtą mokestį, tačiau pagal jas leidžiama tokiam tiekėjui tik pareikšti civilinį ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo, jeigu šio mokėjimo nepagrįstumas yra pasekmė to, kad šis mokestis prieštarauja aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai, ir jei dėl to, kad privačių asmenų ginče negalima remtis direktyva kaip tokia, šiuo neteisėtumo pagrindu negalima pagrįstai remtis tokio ieškinio atveju.
Parašai.