EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. gegužės 2 d.(*)

„Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) tyrimas – Paskyrimas į kitas pareigas – Reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 – Sprendimas 1999/396/EB, EAPB, Euratomas – Pažeidimas – Žala – Profesinė liga – Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje numatytų įmokų įskaitymas“

Byloje F‑23/05

dėl

Jean-Louis Giraudy, buvusio Europos Bendrijų Komisijos pareigūno, gyvenančio Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujamo advokato D. Voillemot,

ieškovo,

pagal EB 236 straipsnį ir EA 152 straipsnį pareikšto ieškinio prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą J. Currall ir G. Berscheid,

atsakovę,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas P. Mahoney (pranešėjas), teisėjai H. Kanninen ir S. Gervasoni,

posėdžio sekretorius S. Boni, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. liepos 11 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        2005 m. balandžio 20 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu J. L. Giraudy prašo:

–        panaikinti 2005 m. vasario 21 d. Sprendimą, atmetantį jo 2004 m. rugsėjo 22 d. skundą,

–        priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos 264 000 eurų turtinės žalos ir 500 000 eurų moralinės žalos kompensaciją kaip atlyginimą už žalą, kurią jis tvirtina patyręs.

 Teisinis pagrindas

A –  Nuostatos, susijusios su kovojant su sukčiavimu atliekamais tyrimais

2        1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL L 136, 1999, p. 1) 10 konstatuojamoji dalis numato:

„kadangi šie tyrimai turi būti atliekami laikantis Sutarties, pirmiausia Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, taip pat Pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau šiame reglamente – Tarnybos nuostatai) ir visapusiškai gerbiant žmogaus teises ir pagrindines laisves, ypač sąžiningumo principą, atitinkamų asmenų teisei reikšti savo nuomonę apie su jais susijusius faktus, ir principą, kad tyrimų išvados gali būti grindžiamos tik įrodomąją vertę turinčiais faktiniais duomenimis; <...>“

3        Šio reglamento 4 straipsnio „Vidaus tyrimai“ 1 dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnyje nurodytose srityse (Europos kovos su sukčiavimu) Tarnyba atlieka administracinius tyrimus institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose (toliau šiame reglamente – vidaus tyrimai).

Šie vidaus tyrimai atliekami laikantis Sutartyse nustatytų taisyklių, visų pirma remiantis Protokolu dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, ir deramai atsižvelgiant į Tarnybos nuostatus šiame reglamente ir kiekvienos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos priimtuose sprendimuose nustatytomis sąlygomis bei tvarka. Institucijos viena su kita konsultuojasi dėl tokiais sprendimais nustatomų taisyklių.“

4        Pagal 5 straipsnio „Tyrimų pradėjimas“ antrąją pastraipą:

„Vidaus tyrimai pradedami (Europos kovos su sukčiavimu) Tarnybos direktoriaus, veikiančio savo iniciatyva arba institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos, kurioje tas tyrimas turi būti atliktas, prašymu, sprendimu.“

5        To paties reglamento 8 straipsnio „Konfidencialumas ir duomenų apsauga“ 1 ir 2 dalys yra išdėstytos taip:

„1. Išorės tyrimų metu gauta bet kurios formos informacija yra saugoma taikant atitinkamas nuostatas.

2. Vidaus tyrimų metu siunčiamai ar gautai bet kurios formos informacijai taikomi profesinės paslapties reikalavimai ir ji saugoma atitinkamomis nuostatomis, kurios taikomos Europos Bendrijų institucijoms.

Tokia informacija gali būti perduota tik tiems asmenims, kurie dirba Europos Bendrijų institucijose arba valstybėse narėse ir kurie pagal savo pareigas turi būti susipažinę su ja, ir ši informacija negali būti naudojama kitais, o ne kovos su sukčiavimu, korupcija ar kita neteisėta veika tikslais.“

6        1999 m. birželio 2 d. Komisijos sprendimo 1999/396/EB, EAPB, Euratomas dėl vidaus tyrimų, susijusių su Bendrijos interesams kenkiančio sukčiavimo, korupcijos ir bet kurios kitos neteisėtos veiklos prevencija, nuostatų ir sąlygų (OL L 149, p. 57) 2 straipsnio „Pareiga teikti informaciją“ pirmojoje ir antrojoje pastraipose nustatyta:

„Kiekvienas Komisijos pareigūnas ar tarnautojas, sužinojęs apie įrodymus, kuriais remiantis galima daryti prielaidą apie galimus Bendrijų interesams kenkiančio sukčiavimo, korupcijos ar bet kurios kitos neteisėtos veiklos atvejus, arba apie rimtą su profesinių pareigų atlikimu susijusią padėtį, kuri gali būti vertinama kaip Bendrijų pareigūnų ir tarnautojų prievolių nevykdymas, dėl kurio gali tekti atsakyti administracine tvarka arba prireikus pagal baudžiamuosius įstatymus, arba apie Komisijos narių ar Komisijos personalo narių, kuriems netaikomi Tarnybos nuostatai, analogiškų prievolių nevykdymą, turi nedelsdamas pranešti savo tarnybos vadovui ar generaliniam direktoriui, arba, jei jis mano, kad tikslinga, Komisijos Generaliniam Sekretoriui arba tiesiogiai (Europos kovos su sukčiavimu) Tarnybai.

Komisijos Generalinis Sekretorius, generaliniai direktoriai ir tarnybų vadovai nedelsdami perduoda (Europos kovos su sukčiavimu) Tarnybai visus jiems žinomus įrodymus, kuriais remiantis galima daryti prielaidą apie pirmojoje pastraipoje minėtus pažeidimus.“

7        Sprendimo 1999/396 4 straipsnio „Suinteresuotojo asmens informavimas“ pirmojoje pastraipoje numatyta:

„Tais atvejais, kai įtariama, kad pažeidime galėjo dalyvauti Komisijos narys, pareigūnas ar tarnautojas, suinteresuotasis asmuo nedelsiant informuojamas, jeigu tai nekelia pavojaus tyrimui. Visais atvejais išvados, kuriose baigus tyrimą įvardijamas kuris nors Komisijos narys, pareigūnas ar tarnautojas, negali būti daromos, nesuteikus suinteresuotajam asmeniui galimybės pareikšti savo nuomonės apie su juo susijusias aplinkybes.“ (Pataisytas vertimas)

B –  Nuostatos, susijusios su profesinės ligos draudimu

8        Europos Bendrijų Pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) 73 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa numato, kad „nuo tarnybos pradžios pareigūnas yra apdraudžiamas profesinės ligos ir nelaimingų atsitikimų draudimu pagal taisykles, priimtas Bendrijos institucijų bendru sutarimu, pasikonsultavus su Tarnybos nuostatų komitetu. <...>“

9        PTN 73 straipsnio 2 dalies b punktas nustato, kad visiškos negalios atveju pareigūnui išmokama vienkartinė išmoka, sudaranti jo aštuonias metines bazines algas, apskaičiuotas pagal mėnesinį atlyginimą, gautą paskutinius 12 mėnesių iki nelaimingo atsitikimo.

10      Europos Bendrijų bendrosios taisyklės dėl Europos Bendrijų pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų (toliau – Draudimo taisyklės), taikant PTN 73 straipsnį, įtvirtina sąlygas, kuriomis pareigūnas yra draudžiamas nuo nelaimingo atsitikimo ir profesinės ligos.

11      Draudimo taisyklių 12 straipsnio 1 dalis numato, kad visiškos pareigūno negalios atveju, kurią lėmė nelaimingas atsitikimas ar profesinė liga, jam išmokama PTN 73 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta suma.

12      Draudimo taisyklių 17 straipsnio 2 dalies pirmoji ir trečioji pastraipos nustato, kad administracija atlieka tyrimą visai būtinai informacijai surinkti, kad galėtų nustatyti ligos pobūdį, išsiaiškinti, ar ji kilo dėl apdraustojo profesijos, taip pat jos atsiradimo aplinkybes. Remiantis tyrimo ataskaita, institucijos paskirtas gydytojas ar gydytojai pateikia šių taisyklių 19 straipsnyje numatytą išvadą.

13      Pagal Draudimo taisyklių 19 straipsnį sprendimus, pripažįstančius profesinį ligos pobūdį, priima Paskyrimų tarnyba (toliau – PT) 21 straipsnyje nurodyta tvarka, remdamasi institucijų paskirto gydytojo ar paskirtų gydytojų išvada, ir kai pareigūnas to prašo, pasikonsultavusi su šių taisyklių 23 straipsnyje nurodyta medicinos komisija.

C –  Nuostatos, susijusios su invalidumo pensijomis

14      PTN 78 straipsnio pirmoji pastraipa numato, kad jei dėl visiško nuolatinio invalidumo pareigūnas negali atlikti savo pareigų grupę ir postą atitinkančių pareigų, jis turi teisę gauti invalidumo pašalpą. Šio straipsnio ketvirtoji ir penktoji pastraipos numato, be kita ko, kad jeigu invalidumas atsirado dėl profesinės ligos, visa įmokų pagal pensijų sistemą, apimančią invalidumo išmoką, suma mokama iš institucijos biudžeto.

D –  Bendrosios PTN nuostatos

15      PTN 7 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje, atsižvelgiant į bylos aplinkybėms taikytiną redakciją, numatyta:

„(PT), vadovaudamasi vien tarnybos interesais ir neatsižvelgdama į pilietybę, kiekvieną pareigūną paskiria ar perkelia į jo lygį atitinkančias pareigas jo pareigų grupėje.“

16      PTN 25 straipsnis nustato:

„Apie bet kokį sprendimą, susijusį su konkrečiu asmeniu, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, tuojau pat raštu pranešama atitinkamam pareigūnui. Bet kokiame sprendime, kuris daro neigiamą poveikį pareigūnui, nurodomos tokį sprendimą pagrindžiančios priežastys.“

17      Pagal PTN 62 straipsnio pirmąją ir antrąją pastraipas:

„Pagal VII priedą ir išskyrus atvejus, kai aiškiai numatyta kitaip, tinkamai pareigas einantis pareigūnas turi teisę gauti jo kategorijos ir klasės atlyginimą.

Pareigūnas negali atšaukti savo teisės į atlyginimą.“

 Bylos aplinkybės

18      2002 metais ieškovas buvo A 3 lygio pareigūnas, paskirtas į Spaudos ir komunikacijų generalinį direktoratą (GD) Komisijos atstovybės Prancūzijoje, Paryžiuje, vadovu.

19      Per 2000 m. antrąjį pusmetį Švietimo ir kultūros generalinio direktorato (GD) tarnybos atliko Info-Point Europe d’Avignon, administruojamo Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse, auditą. Audito pagrindu parengtoje 2000 m. lapkričio 27 d. ataskaitoje buvo nurodyti šio Info-Point Europe apskaitos trūkumai. 2000 m. gruodžio 12 d. ši ataskaita buvo perduota Švietimo ir kultūros GD generaliniam direktoriui, kuris 2001 m. vasario 8 d. ją perdavė Spaudos ir komunikacijų tarnybos (kuri vėliau tapo Spaudos ir komunikacijų GD) vadovui, nes tam tikra minėto generalinio direktorato veikla buvo perduota spaudos ir komunikacijų tarnybai. Ši ataskaita taip pat buvo perduota Komisijos atstovybei Paryžiuje.

20      Gavus skundą dėl Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse veiklos, vykdant minėtą auditą buvo atliktas papildomas patikrinimas. Po šio patikrinimo parengtas 2000 m. gruodžio 6 d. raštas, kuriame daroma išvada, kad egzistuoja rizika, jog kai kurie projektai buvo fiktyvūs. Fiktyvių projektų egzistavimas vėliau buvo patvirtintas per išorinį OLAF minėto Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse tyrimą IO/2001/4086. Nurodyto papildomo patikrinimo rašto Briuselyje esanti Spaudos ir komunikacijų tarnyba Komisijos atstovybei Paryžiuje neperdavė. Per posėdį Tarnautojų teismo paklaustas apie priežastis, dėl kurių šis raštas nebuvo perduotas, Komisijos atstovas nurodė, kad jis „negali <...> pateikti aiškaus atsakymo šiuo klausimu ir kad (reikėtų manyti), jog tai daugių daugiausia buvo administracinis neapsižiūrėjimas“.

21      Bendrai pasirašytu 2001 m. kovo 21 d. raštu Švietimo ir kultūros GD generalinis direktorius V. bei Spaudos ir komunikacijų tarnybos vadovas F., vadovaudamiesi Sprendimo 1999/396 2 straipsnio antrąja pastraipa, OLAF perdavė 2000 m. lapkričio 27 d. audito ataskaitą bei raštą apie 2000 m. gruodžio 6 d. papildomą patikrinimą. Šiame rašte jį pasirašę asmenys ypač nurodė tai, kad, be informacijos, kurią jie perduoda OLAF generaliniam direktoriui, Komisijos atstovybės Prancūzijoje vadovui bei skyriaus, atsakingo už Maisons de l’Europe ir Info-Points Europe, vadovui, buvo pasiūlyta „pateikti informaciją“ apie faktus, kuriuos jie galėtų žinoti ir kurie galėtų padėti išspręsti šį reikalą. Ieškovas teigia tokio pasiūlymo niekada negavęs.

22      2002 m. lapkričio pradžioje Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius F. iš savo generalinio direktorato pareigūnų, norinčių išsaugoti anonimiškumą, tačiau kuriuos jis nurodė žinantis, gavo tikslios ir detalios informacijos apie pažeidimus, susijusius su ieškovo ir Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse prezidento santykiais, subsidijų skyrimu fiktyviems Maison de l’Europe projektams, Sources d’Europe ekonominių interesų grupės administravimu ir favoritizmo atvejus per viešųjų pirkimų konkursus. Taikydamas Sprendimo 1999/396 2 straipsnio antrąją pastraipą, Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius apie sužinotus faktus 2002 m. lapkričio 6 d. raštu kartu su priedais, kuriuose buvo nurodyti jam pranešti faktai, informavo OLAF.

23      2002 m. lapkričio 15 d. OLAF pradėjo vidaus tyrimą dėl galimų pažeidimų Spaudos ir komunikacijų GD, konkrečiai – Komisijos atstovybėje Paryžiuje (tyrimas OF/2002/0513). Apie šio tyrimo pradžią buvo pranešta OLAF pranešimu spaudai.

24      2002 m. lapkričio 15 d. penktadienio raštu, kurį ieškovas tvirtina elektroniniu paštu gavęs kito pirmadienio – lapkričio 18 d. – rytą, Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius ieškovą informavo, kad OLAF pradėjo tyrimą dėl įtariamų pažeidimų, pagrįstų faktais, apie kuriuos turėjo žinoti Komisijos atstovybė Paryžiuje, ir jo paprašė nedelsiant atvykti į Briuselį susitikti.

25      Šis susitikimas 2002 m. lapkričio 18 d. įvyko Briuselyje.

26      Tą pačią 2002 m. lapkričio 18 d. OLAF pradėjo savo tyrimą Komisijos atstovybės Paryžiuje patalpose.

27      Po to, kai telefonu buvo gauta informacija, kad ieškovas po susitikimo su Spaudos ir komunikacijų GD generaliniu direktoriumi 2002 m. lapkričio 18 d. grįžęs į Komisijos atstovybę Paryžiuje šios atstovybės personalo teiravosi apie tą dieną OLAF atliktus veiksmus, OLAF generalinis direktorius Spaudos ir komunikacijų GD rekomendavo uždrausti ieškovui bei jo pavaduotojui patekti į atstovybės patalpas, kol bus vykdomas tyrimas, siekiant užtikrinti, kad jis būtų vykdomas tinkamai. Vis dėlto ieškovas neigia, kad 2002 m. lapkričio 18 d. jis grįžo į atstovybę bei bandė apklausti personalą, ir teigia, kad į ją grįžo tik kitą rytą.

28      2002 m. lapkričio 19 d. Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius, veikdamas kaip PT, nusprendė nuo šios dienos pakeisti ieškovo skyrimą į pareigas tarnybos interesais ir jį paskirti „(Spaudos ir komunikacijų) GD generalinio direktoriaus patarėju Briuselyje“.

29      Apie šį sprendimą ieškovui buvo pranešta tos pačios 2002 m. lapkričio 19 d. Spaudos ir komunikacijų GD generalinio direktoriaus raštu, kuriame nurodyta, kad „siekiant palengvinti tinkamą tyrimo, kurį OLAF (pradėjo) dėl Komisijos atstovybės Paryžiuje veiklos, vykdymą, (buvo) nuspręsta tarnybos interesais nuo šios dienos jį perkelti į (Spaudos ir komunikacijų) GD Briuselyje (ir kad apie jo) konkretų paskyrimą (jam bus) pranešta (artimiausiomis dienomis)“.

30      Ieškovo pavaduotojas taip pat buvo nedelsiant paskirtas į kitas pareigas Briuselyje.

31      2002 m. lapkričio 20 d. raštu Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius Komisijos atstovybės Paryžiuje darbuotojams pranešė, kad šioje atstovybėje apie mėnesį bus atliekamas tyrimas.

32      Įvairiais 2002 m. lapkričio 21, 22 ir 27 d. raštais Spaudos ir komunikacijų GD generaliniam direktoriui ieškovas išdėstė savo prieštaravimus dėl jo paskyrimo į kitas pareigas. Savo 2002 m. lapkričio 21 ir 22 d. raštuose jis, be kita ko, pasisiūlė išeiti atostogų, kol OLAF Komisijos atstovybė Paryžiuje vykdys tyrimą. Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius į tai trumpai atsakė 2002 m. lapkričio 27 d. laišku, kuriame jis tvirtino nusprendęs generaliniame direktorate ieškovui skirti kitas užduotis, „siekiant užtikrinti tinkamą tyrimo vykdymą ir išvengti bet kokio galimo interesų konflikto“.

33      2002 m. lapkričio 21 d. ieškovas dar kartą susitiko su Spaudos ir komunikacijų GD generaliniu direktoriumi; per šį susitikimą suinteresuotajam asmeniui buvo pranešta, kad jo paskyrimas į kitas pareigas yra tik apsaugos priemonė.

34      Tą pačią 2002 m. lapkričio 21 d. Komisija paskelbė pranešimą spaudai, remdamasis kuriuo „(Spaudos ir komunikacijų GD) (OLAF) paprašė išnagrinėti galimybę pradėti tyrimą dėl tam tikrų įtariamų pažeidimų administruojant informacijos ir komunikacijų politikos srityje Prancūzijoje suteikiamas subsidijas(;) siekiant užtikrinti tinkamą šio tyrimo vykdymą ir išvengti bet kokio galimo interesų konflikto, tarnybos interesais (buvo) nuspręsta į Briuselį paskirti du Komisijos atstovybės Paryžiuje pareigūnus(;) šie administracijos sprendimai jokiu būdu neturi įtakos tyrimo išvadoms“. Prieš paskelbiant šį pranešimą spaudai Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius paskambino ieškovui, kad šį apie tai informuotų.

35      Tą pačią 2002 m. lapkričio 21 dieną F., šį kartą veikdamas kaip Komisijos atstovas spaudai (šias pareigas jis taip pat užėmė), surengė įprastą spaudos konferenciją, per kurią žurnalistai paklausė apie OLAF tyrimą ir dviejų Komisijos atstovybės Paryžiuje pareigūnų paskyrimą į Briuselį. Atsakydamas į žurnalistų klausimus, jis neįvardijo dviejų nagrinėjamų pareigūnų. Tik pabrėžė, kad niekas nebuvo apkaltintas ir kad sprendimai tarnybos interesais paskirti į kitą to paties generalinio direktorato tarnybą buvo priimti siekiant išvengti bet kokio interesų konflikto bei užtikrinti tinkamą tyrimo vykdymą. Per šią spaudos konferenciją vienas iš žurnalistų konkrečiai paklausė, ar jis galėtų „pasakyti, kad už Paryžiaus biurą atsakingas asmuo (buvo) atsakingas už visas Prancūzijoje turėtas išlaidas ir būtent už Maison de l’Europe d’Avignon (ir de Vaucluse), nes atrodo, kad taip yra (buvo), (jo taip pat klausdamas, ar šis asmuo buvo ar nebuvo) atsakingas už šio Maison de l’Europe administravimą <…>“, į ką Komisijos atstovas spaudai atsakė nurodydamas, be kita ko, tai, kad „tai (yra) ne taip paprasta, (kad) subsidijas administravo keli asmenys; (kad) Briuselyje (egzistavo) Fédération Internationale des Maisons de l’Europe; (kad) aišku, jog įvairiose susijusiose šalyse (egzistavo) Komisijos biurai <...>“.

36      2002 m. lapkričio 23 d. dienraštis Le Monde, nurodydamas ieškovo ir jo pavaduotojo pavardes, išspausdino straipsnį apie OLAF tyrimą ir dviejų pareigūnų paskyrimą į kitas pareigas.

37      2002 m. lapkričio 28 d. laišku Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius ieškovui konkrečiai nurodė, kokias funkcijas apima jo, kaip „(Spaudos ir komunikacijų) GD generalinio direktoriaus patarėjo Briuselyje“, pareigos. Jis ieškovui taip pat patvirtino, kad jo paskyrimas į kitas pareigas Briuselyje yra apsaugos priemonė ir kad jos paskirtis – užtikrinti tinkamą tyrimo vykdymą bei išvengti bet kokio galimo interesų konflikto.

38      2002 m. gruodžio 20 d. Komisijos atstovas spaudai ir Spaudos bei komunikacijų GD generalinis direktorius surengė spaudos konferenciją, per kurią paskelbta, kad nebėra kliūčių panaikinti dviem pareigūnams taikytą apsaugos priemonę ir kad su pastaraisiais bus aptarti šios priemonės panaikinimo būdai.

39      Dienraščiuose Le Monde (2002 m. gruodžio 22 ir 23 d.), Le Figaro (2002 m. gruodžio 21 ir 22 d.) bei Libération (2002 m. gruodžio 21 ir 22 d.) Prancūzijos spauda atkreipė dėmesį į dviem pareigūnams taikytų apsaugos priemonių panaikinimą.

40      2003 m. sausio 6 d. įvyko dar vienas ieškovo susitikimas su Spaudos ir komunikacijų GD generaliniu direktoriumi, per kurį buvo aptartas suinteresuotojo asmens grąžinimas į Komisijos atstovybės Paryžiuje vadovo pareigas.

41      2003 m. sausio 16 d. pagal Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmąją pastraipą ieškovas savo nuomonę išdėstė OLAF tyrėjams.

42      2003 m. sausio 21 d. Sprendimu, kuris atgaline data įsigaliojo 2002 m. gruodžio 19 d., PT ieškovą paskyrė į jo ankstesnes Komisijos atstovybės Paryžiuje vadovo pareigas. Ieškovas teigia, kad šį sprendimą gavo tik 2003 m. vasario 12 dieną. Vis dėlto dėl ligos jis niekada realiai negrįžo į savo darbą minėtoje Komisijos atstovybėje Paryžiuje.

43      Dėl dviejų pareigūnų grąžinimo į jų pareigas Paryžiuje 2003 m. sausio 21 d. parlamentarė Flesh pateikė klausimą Komisijai (klausimas raštu E-0036/03). Tų pačių metų kovo 5 d. Komisijos pirmininkas R. Prodis į šį klausimą atsakė Komisijos vardu, be kita ko, apgailestaudamas, kad masinės informacijos priemonės paviešino suinteresuotųjų asmenų pavardes.

44      Tą pačią 2003 m. kovo 5 d. Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius ieškovui pranešė, kad artimiausioje ateityje bus skelbiami pranešimai apie laisvas tam tikrų Komisijos atstovybių, tarp jų ir atstovybės Prancūzijoje, vadovų vietas.

45      2003 m. gegužės 6 d. OLAF parengė galutinę savo tyrimo ataskaitą. Jos išvados išteisina ieškovą įtarimų, dėl kurių pradėtas tyrimas, atžvilgiu ir joje nurodoma, kad svarbus 2000 m. gegužės 6 d. raštas apie papildomą patikrinimą, remdamiesi kuriuo ieškovas ir jo pavaduotojas būtų galėję kritiškiau įvertinti Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse veiklą, Spaudos ir komunikacijų GD tarnybų niekada nebuvo perduotas Komisijos atstovybei Paryžiuje. Remiantis OLAF ataskaita, „todėl tai, kad būstinė atstovybei neperdavė 2000 m. gruodžio 6 d. rašto apie papildomą patikrinimą, netiesiogiai prisidėjo prie OLAF įtarimų (ieškovo ir jo pavaduotojo) atžvilgiu padidėjimo“.

46      Per 2003 m. birželio 17 d. spaudos konferenciją žurnalisto paklaustas naujasis Komisijos atstovas spaudai M. K. išreiškė savo bei institucijos solidarumą su ieškovu.

47      2003 m. spalio 23 d. laikraštyje La Tribune paskelbta žinia apie „apgailėtiną“ Komisijos biuro Paryžiuje „bylą“, dėl kurios jo vadovai buvo atiduoti masinės informacijos priemonėms „sudraskyti į gabalus“ prieš <...> OLAF diskretiškai padarius išvadą, kad pareikšti kaltinimai yra nepagrįsti.“

48      2004 m. kovo 22 d. Invalidumo komitetas ieškovo atžvilgiu konstatavo visišką nuolatinį invalidumą, dėl kurio jis negali eiti savo pareigų. Invalidumo komitetas nereiškė nuomonės dėl galimos profesinės šio invalidumo kilmės, manydamas, kad pageidautina, jog pirma būtų užbaigta PTN 73 straipsnio pagrindu pradėta procedūra. Pagal PTN 53 straipsnį nuo 2004 m. gegužės 1 d. ieškovui buvo mokama invalidumo pensija.

49      2004 m. gruodžio 10 d. laišku ieškovas pateikė prašymą pripažinti jo ligą profesine pagal PTN 73 straipsnį.

50      Anksčiau, 2004 m. kovo 2 d. laišku, kuris buvo papildytas tų pačių metų birželio 17 d. laišku, ieškovas, remdamasis PTN 90 straipsnio 1 dalimi, PT įteikė prašymą atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl OLAF tyrimo ir jam vykstant.

51      Šį prašymą PT atmetė 2004 m. liepos 8 d. Sprendimu.

52      2004 m. rugsėjo 22 d. šį sprendimą ieškovas apskundė remdamasis PTN 90 straipsnio 2 dalies pirmąja pastraipa. Skundą Komisija gavo tų pačių metų spalio 19 dieną.

53      2005 m. vasario 21 d. Sprendimu PT atmetė ieškovo skundą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

54      Šis ieškinys iš pradžių buvo įregistruotas Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑169/05.

55      2005 m. gruodžio 15 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas, taikydamas 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimo 2004/752/EB, Euratomas, įsteigiančios Europos Sąjungos tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7), 3 straipsnio 3 dalį, šią bylą perdavė Tarnautojų teismui. Pastarojo teismo kanceliarijoje bylai suteiktas numeris F‑23/05.

56      Imdamasis proceso organizavimo priemonių Tarnautojų teismas 2006 m. kovo 22 d. ir birželio 7 d. laiškais Komisijos paprašė pateikti kai kuriuos dokumentus, be kita ko, 2003 m. gegužės 6 d. OLAF ataskaitą. Komisija patenkino šiuos prašymus per nustatytą terminą. 2006 m. kovo 22 d. laišku Tarnautojų teismas ieškovo paprašė jam pranešti, ar PTN 73 straipsnio pagrindu pradėta procedūra gali būti nutraukta.

57      2006 m. rugsėjo 25 d. Tarnautojų teismo kanceliarijoje faksimile gautu laišku ieškovas Tarnautojų teismui perdavė 2006 m. rugpjūčio 18 d. Komisijai jo nusiųstą laišką, kuriame jis nurodė atsisakantis prašymo jo ligą pripažinti profesine.

58      Tarnautojų teismas nusprendė padaryti išimtį ir šį dokumentą įtraukti į bylą, nors jis ir buvo gautas pasibaigus žodinei proceso daliai, nes, pirma, jis buvo susijęs su po teismo posėdžio įvykusia aplinkybe ir, antra, jis galėjo turėti įtakos bylos baigčiai.

59      Manydamas, kad, remiantis rungimosi principu, Komisijai turėtų būti suteikta galimybė pateikti pastabas dėl šio dokumento, 2006 m. spalio 17 d. Nutartimi, taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 62 straipsnį, pagal Sprendimo 2004/752 3 straipsnio 4 dalį iki Tarnautojų teismo procedūros reglamento įsigaliojimo mutatis mutandis taikomą pastarajam, Tarnautojų teismas nusprendė atnaujinti žodinę proceso dalį.

60      Komisija savo pastabas dėl minėto dokumento Tarnautojų teismo kanceliarijai faksimile pateikė 2006 m. lapkričio 10 d. (originalas pateiktas tų pačių metų lapkričio 13 dieną).

61      2006 m. lapkričio 16 d. laišku Tarnautojų teismas ieškovo parašė pateikti pastabų, jeigu jis jų turėtų, dėl pastarojo Komisijos laiško.

62      Ieškovas savo pastabas Tarnautojų teismo kanceliarijai faksimile pateikė 2006 m. lapkričio 29 d. (originalas pateiktas tų pačių metų gruodžio 4 dieną).

63      2006 m. gruodžio 11 d. Tarnautojų teismo laišku šalims buvo pranešta apie žodinės proceso dalies užbaigimą.

64      Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:

–        panaikinti 2005 m. vasario 21 d. Sprendimą, kuriuo atmetamas jo 2004 m. rugsėjo 22 d. skundas,

–        pripažinti, kad Komisijos padaryti pažeidimai sukėlė tikrą bei įvertinamą žalą ir kad tarp šių pažeidimų ir šios žalos egzistuoja priežastinis ryšys,

–        pripažinti, kad jis turi teisę į piniginį atlyginimą už patirtą žalą,

–        priteisti 264 000 eurų dydžio turtinės žalos atlyginimą ir 500 000 eurų dydžio moralinės žalos atlyginimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

65      Komisija Tarnautojų teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

 Dėl teisės

A –  Dėl priimtinumo

66      Komisija remiasi trimis nepriimtinumo pagrindais, susijusiais atitinkamai su netinkama ikiteisminė procedūra, su suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu ir su priešlaikiniu ieškinio pobūdžiu.

1.     Dėl netinkamos ikiteisminės procedūros

a)     Šalių argumentai

67      Komisija ginčija ieškinio priimtinumą motyvuodama tuo, kad ieškovas tvirtina, jog žala buvo padaryta 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimu dėl paskyrimo į kitas pareigas, kurio ieškovas neapskundė pagal PTN 90 ir 91 straipsniuose numatytą procedūrą.

68      Ieškovas į tai atsako, kad jo prašymas atlyginti žalą paremtas ne tik šio sprendimo apskundimu, bet ir kitais ieškinio pagrindais, susijusiais su Komisijos padarytais pažeidimais, ypač tais, kuriuos ji padarė 2002 m. lapkričio 21 d. pranešime spaudai, tą pačią dieną jos atstovo spaudai padarytuose pareiškimuose ir perduodama dokumentus OLAF. Todėl šis ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į visą informaciją, yra priimtinas.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

69      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, PTN 90 ir 91 straipsniais nustatytų teisių gynimo priemonių ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris yra savarankiška teisės gynimo priemonė, palyginti su ieškiniu dėl panaikinimo, yra priimtinas tik jeigu prieš jį pareiškiant įvyko PTN nuostatas atitinkanti ikiteisminė procedūra. Ši procedūra skiriasi atsižvelgiant į tai, ar žalą, kurią atlyginti prašoma, lėmė asmens nenaudai priimtas aktas PTN 90 straipsnio 2 dalies prasme, ar ją lėmė kiti nei sprendimas administracijos veiksmai. Pirmuoju atveju suinteresuotasis asmuo per nustatytą terminą turi kreiptis į PT, apskųsdamas atitinkamą aktą. Antruoju atveju administracinė procedūra turi būti pradėta pagal PTN 90 straipsnio 1 dalį paduodant prašymą dėl žalos atlyginimo. Tik aiškus arba implicitiškas šio prašymo atmetimas reiškia asmens nenaudai priimtą sprendimą, kuris gali būti apskųstas, ir tik aiškiai arba implicitiškai atmetus šį skundą Tarnautojų teismui gali būti pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo (1991 m. rugsėjo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Marcato prieš Komisiją, T‑5/90, Rink. p. II‑731, 49 ir 50 punktai ir 1996 m. birželio 28 d. Sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą, T‑500/93, Rink. VT p. I‑A‑335 ir II‑977, 64 ir 66 punktai).

70      Nagrinėjamu atveju prieš Pirmosios instancijos teismui pareikšdamas šį ieškinį ieškovas 2004 m. kovo 2 d. PTN 90 straipsnio 1 dalies pagrindu pateikė prašymą dėl žalos atlyginimo, vėliau 2004 m. rugsėjo 22 d. PTN 90 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos pagrindu pateikė skundą dėl 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo, atmetančio jo prašymą dėl žalos atlyginimo. Todėl ieškovas prieš kreipdamasis į Pirmosios instancijos teismą pradėjo ikiteisminę procedūrą, taikytiną prašymui atlyginti kitais nei sprendimu administracijos veiksmais padarytą žalą.

71      Siekiant nustatyti, ar ikiteisminė procedūra vyko tinkamai, reikia nagrinėti, ar prašomą atlyginti žalą lėmė būtent kiti nei sprendimas administracijos veiksmai.

72      Šiuo ieškiniu ieškovas ginčija įvairius administracijos aktus, dėl kurių jis patyrė žalą, būtent, pirma, 2002 m. lapkričio 19 d. PT sprendimą dėl paskyrimo į kitas pareigas, antra, 2002 m. lapkričio 21 d. Komisijos pranešimą spaudai bei Komisijos atstovo spaudai tos pačios dienos pareiškimus ir galiausiai Spaudos ir komunikacijų GD generalinio direktoriaus pateikimą OLAF generaliniam direktoriui faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad Komisijos atstovybėje Paryžiuje buvo padaryta pažeidimų. Savo skundais dėl 2002 m. lapkričio 21 d. Komisijos pranešimo spaudai bei jos atstovo spaudai tos pačios dienos pareiškimų per spaudos konferenciją ir skundais, susijusiais su nurodytu faktinių duomenų perdavimu OLAF, ieškovas, pagrįsdamas savo ieškinį, ginčija būtent kitus nei sprendimas administracijos veiksmus.

73      Iš to išplaukia, kad netinkama ikiteismine procedūra pagrįsto nepriimtinumo pagrindo negalima patenkinti.

2.     Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo

a)     Šalių argumentai

74      Komisija abejoja, kad ieškovas yra suinteresuotas pareikšti ieškinį, ir teigia, kad ieškinio pareiškimo dieną nuo 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimo dėl paskyrimo į kitas pareigas atšaukimo buvo praėję daugiau negu vieneri metai.

75      Ieškovas nepareiškė nuomonės dėl šio nepriimtinumo pagrindo, tačiau Tarnautojų teismo apskritai prašė šiuos Komisijos procedūrinius prieštaravimus atmesti.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

76      Reikia konstatuoti, kad teiginys, paremtas Komisijos argumentais, jog 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas buvo „atšauktas“ anksčiau negu prieš vienerius metus iki šio ieškinio pareiškimo, yra netikslus. Iš tiesų 2003 m. sausio 21 d. Sprendimas, nuo 2002 m. gruodžio 19 d. atgaline data ieškovą paskiriantis į jo ankstesnes Komisijos atstovybės Paryžiuje vadovo pareigas, nepakeitė 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimo dėl paskyrimo į kitas pareigas, kuris galiojo nuo 2002 m. lapkričio 19 d. iki gruodžio 19 dienos.

77      Be to, ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį negalima nagrinėti atsižvelgiant tik į vieną ieškinio pagrindą, susijusį su 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimu dėl paskyrimo į kitas pareigas; tai darant reikia atsižvelgti į ieškovo reikalavimus, pateiktus siekiant pripažinti atsakomybę.

78      Todėl prieštaravimą, pagrįstą ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu, reikia atmesti.

3.     Dėl ieškinio priešlaikinio pobūdžio

a)     Šalių argumentai

79      Savo atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, kad ieškovui padaryta žala turi būti vertinama atsižvelgiant į PTN 73 straipsnio pagrindu gautas išmokas, remiantis 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Lucaccioni prieš Komisiją (T‑165/95, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑627) išdėstytais argumentais. Iš to ji padarė išvadą, jog dėl to, kad šios nuostatos pagrindu ieškovo pradėta procedūra dar nesibaigė, Tarnautojų teismas negalės įvertinti ieškovo patirtos žalos, todėl ieškinys yra priešlaikinis. Per posėdį Komisija sugrįžo prie šio argumento nurodydama, jog atsižvelgiant į tai, kad PTN 73 straipsnio pagrindu pradėta procedūra gali trukti keletą metų, jei ieškinys būtų pripažintas priešlaikiniu, tai tam tikrais atvejais suinteresuotajam asmeniui galėtų sukelti sunkumų, susijusių su penkerių metų termino, per kurį reikia pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, laikymusi.

80      Savo dublike ieškovas į tai atsakė, kad PTN 73 straipsnio pagrindu pateiktas prašymas pripažinti ligos profesinį pobūdį jam nedraudžia prašyti, kad būtų atlyginta patirta moralinė žala. Per posėdį ieškovas iš dalies pakeitė savo poziciją šiuo klausimu ir prašė, kad būtų įtraukta į protokolą, jog jis pasirengęs atsisakyti PTN 73 straipsnio pagrindu pareikšto prašymo. Iš tiesų jis pabrėžė, kad norėtų, jog Tarnautojų teismas visą bylą išspręstų kuo greičiau ir ypač kad pripažintų Komisijos pažeidimus, dėl kurių jam buvo padaryta žala; vien šis pripažinimas gali atkurti jo garbę ir reputaciją bei užbaigti netikrumo situaciją, kurią jis patiria nuo byloje nagrinėjamų faktų atsiradimo. 2006 m. rugsėjo 25 d. faksimile Tarnautojų teismo kanceliarijoje gautu laišku ieškovas Tarnautojų teismui pranešė, kad atsisako PTN 73 straipsnio pagrindu pateikto prašymo.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

81      Kadangi per posėdį Komisija atsiėmė su priešlaikiniu ieškinio pobūdžiu susijusį nepriimtinumo pagrindą, Tarnautojų teismas mano, kad šiuo klausimu sprendimo priimti nebereikia.

82      Todėl ieškinys turi būti pripažintas priimtinu.

B –  Dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą

1.     Šalių argumentai

83      Savo atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, kad ieškovo nurodytą žalą reikia vertinti atsižvelgiant į PTN 73 straipsnio pagrindu gautas išmokas. Kadangi pagal šią nuostatą pradėta procedūra jau vyko tuomet, kai Komisija pateikė šį atsiliepimą į ieškinį, ji tvirtino, kad Tarnautojų teismas negali įvertinti šios žalos. Iš to ji padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimas Tarnautojų teisme turėtų būti bent jau sustabdytas, kol pasibaigs PTN 73 straipsnio pagrindu pradėta procedūra, ir kad jai pasibaigus ieškovui turėtų būti pasiūlyta pateikti savo pastabas dėl PT sprendimo dėl jo ligos profesinio pobūdžio.

84      Savo dublike ieškovas atsakė, kad PTN 73 straipsnio pagrindu pateiktas prašymas pripažinti jo ligos profesinį pobūdį jam nedraudžia prašyti atlyginti patirtą moralinę žalą ir kad jis nesutinka su bylos nagrinėjimo atidėjimu, kurį laiko Komisijos siekiu vilkinti procesą. Per posėdį jis paprašė, jog būtų įtraukta į protokolą, kad jis pasirengęs šio prašymo atsisakyti. 2006 m. rugsėjo 25 d. faksimile Tarnautojų teismo kanceliarijoje gautu laišku jis Tarnautojų teismui pranešė atsisakąs šio prašymo.

2.     Tarnautojų teismo vertinimas

85      Kadangi ieškovas atsisakė PTN 73 straipsnio pagrindu pateikto prašymo, Komisijos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą nagrinėti nebereikia.

86      Todėl nereikia priimti sprendimo dėl šio prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą.

87      Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad jei ieškovas nebūtų atsisakęs prašymo, pateikto PTN 73 straipsnio pagrindu, ir jei Tarnautojų teismas būtų turėjęs priimti sprendimą dėl Komisijos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą, pastarojo prašymo nebūtų buvę galima patenkinti. Iš tiesų ieškovas nesutiko su prašymu dėl sustabdymo. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 77 straipsnio c punktas numato, kad bylos nagrinėjimas sustabdomas tik bendru šalių prašymu.

C –  Dėl esmės

88      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos atsakomybei taikoma visuma sąlygų, susijusių su veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimu (1994 m. vasario 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑82/91, Rink. VT p. I‑A‑15 ir II‑61, 72 punktas ir 1995 m. vasario 21 d. Sprendimo Moat prieš Komisiją, T‑506/93, Rink. VT p. I‑A‑43 ir II‑147, 46 punktas).

89      Visų pirma reikia nustatyti, ar Komisija padarė pažeidimą ir dėl to kyla jos atsakomybė, ieškovo pateiktus ieškinio pagrindus nagrinėjant chronologiškai – atsižvelgiant į faktines aplinkybes, su kuriomis jie susiję.

1.     Dėl pažeidimų, kuriais kaltinama Komisija

a)     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su ieškovui pateiktais nepagrįstais kaltinimais ir jo vadovybės padarytais pažeidimais

 Šalių argumentai

90      Kaip trečiąjį ieškinio pagrindą, ieškovas nurodo tai, kad Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius, OLAF perduodamas „kaltinimus sudarančius įrodymus“ dėl Komisijos atstovybės Paryžiuje, padarė labai didelį pažeidimą, nes nebuvo laikytasi Sprendimo 1999/396 2 straipsnio antrosios pastraipos taikymo sąlygų.

91      Ieškovo teigimu, Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius neturėjo pakankamų faktinių duomenų, kad galėtų kreiptis į OLAF pagal minėtą nuostatą. Jis tvirtina, jog ši nuostata reikalauja materialumo, kad būtų išvengta nepagrįstų kaltinimų pareiškimo pareigūnams, kurie nėra tiesiogiai susiję su sukčiavimu arba su juo susiję tik netiesiogiai.

92      Ieškovas taip pat tvirtina, kad Spaudos ir komunikacijų GD, pirma, medžiagoje apie tariamus Info-Point Europe d’Avignon pažeidimus OLAF nurodė neteisingą informaciją apie Komisijos atstovybės Paryžiuje atsakomybę ir, antra, tyčia arba aplaidžiai nuslėpė dokumentus, kurie buvo panaudoti prieš jį. Tomis sąlygomis, kuriomis, Spaudos ir komunikacijų GD teiginiai buvo pateikti OLAF, jie yra melagingi ir šmeižikiški.

93      Komisija mano, kad jos sprendimas OLAF pranešti apie tariamus pažeidimus Info-Point Europe d’Avignon buvo teisėtas ir būtinas. Ji pabrėžia, kad šį sprendimą reikia vertinti atsižvelgiant į situaciją, kuri buvo jo priėmimo dieną, ir kad jis neturėtų būti ginčijamas atsižvelgiant į galutinį tyrimo rezultatą.

94      Komisija tvirtina, kad Sprendimo 1999/396 2 straipsnio antroji pastraipa Komisijos Generalinio Sekretoriaus, generalinių direktorių ir tarnybų vadovų neįpareigoja nuspręsti dėl faktinių duomenų, apie kuriuos jie žino, svarbos ar įrodomosios vertės prieš juos perduodant OLAF; atvirkščiai, ši nuostata numato jų besąlyginę pareigą. Taikant šią nuostatą vienintelis atvejis, kai būtų galima įsivaizduoti tarnybos pažeidimą, kuriuo padaryta žala gali būti atlyginta, yra tas, kai institucija ketino tyčia pakenkti pareigūnui ar tarnautojui. Komisija mano, kad ieškovas neįrodė šio ketinimo ir oficialiai ginčija jo buvimą.

 Tarnautojų teismo vertinimas

95      Nagrinėjant ieškinio trečiąjį pagrindą, susijusį su Komisijos veiksmais, kai buvo kreiptasi į OLAF, reikia atsakyti į du klausimus. Pirma, reikia nustatyti, ar Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius padarė tarnybinį pažeidimą, 2002 m. lapkričio 6 d. raštu OLAF perduodamas jo sužinotus faktinius duomenis. Antra, reikia nagrinėti, ar tam tikri nurodyti Komisijos vidaus komunikacijos sistemos trūkumai, kurie galėjo prisidėti prie kreipimosi į OLAF ir tyrimo pradėjimo, gali būti tokiu tarnybiniu pažeidimu, kurį galėtų lemti institucijos atsakomybė. Iš tiesų Bendrijos deliktinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl jos tarnautojų, pavyzdžiui, generalinio direktoriaus, veiksmų, bet ir dėl netinkamo jos tarnybų organizavimo (šiuo klausimu žr. 1959 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimą F.E.R.A.M. prieš Aukščiausiąją valdžios instituciją, 23/59, Rink. p. 501, 517).

–       Dėl informacijos teikimo OLAF

96      Ieškovas ir Komisija pateikia skirtingus argumentus dėl Komisijos Generalinio Sekretoriaus, generalinių direktorių ir tarnybų vadovų diskrecijos, kurią jie turi pagal Sprendimo 1999/396 2 straipsnio pirmąją pastraipą, apimties. Iš tiesų, ieškovo teigimu, šie pareigūnai, norėdami teikti informaciją OLAF, privalo turėti pakankamų materialių įrodymų. Priešingu atveju, dėl jų gali atsirasti institucijos atsakomybė už tarnybinį pažeidimą. Atvirkščiai, Komisija tvirtina, kad pareiga teikti informaciją OLAF yra absoliuti pareiga ir kad vienintelis atvejis, kai būtų galima įsivaizduoti tarnybinį pažeidimą, dėl kurio atsirastų teisė į atlyginimą, yra tada, kai institucija ketina pakenkti pareigūnui.

97      Todėl visų pirma reikia nustatyti Komisijos Generalinio Sekretoriaus, generalinių direktorių ir tarnybų vadovų diskrecijos, kurią jie turi pagal Sprendimo 1999/396 2 straipsnio antrąją pastraipą, apimtį.

98      Iš Sprendimo 1999/396 2 straipsnio antrosios pastraipos, kuri šiuo klausimu nukreipia į to paties straipsnio pirmąją pastraipą, teksto visiškai aišku, kad Komisijos Generalinis Sekretorius, generaliniai direktoriai ir tarnybų vadovai turi pareigą nedelsdami OLAF pranešti, jeigu jie sužinojo „apie įrodymus, kuriais remiantis galima daryti prielaidą apie galimus Bendrijų interesams kenkiančio sukčiavimo, korupcijos ar bet kurios kitos neteisėtos veiklos atvejus, arba apie rimtą su profesinių pareigų atlikimu susijusią padėtį, kuri gali būti vertinama kaip Bendrijų pareigūnų ir tarnautojų prievolių nevykdymas, dėl kurio gali tekti atsakyti administracine tvarka arba prireikus pagal baudžiamuosius įstatymus <...>“. Vis dėlto tai, kad teisės aktų leidėjas pavartojo sąvoką „daryti prielaidą“, reiškia, kad šioje nuostatoje nurodyti pareigūnai turi minimaliai įvertinti su galimais pažeidimais susijusių faktinių duomenų, apie kuriuos jie sužinojo, svarbą ir todėl jiems suteikiama tam tikra diskrecija.

99      Norint priimti sprendimą dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės reikia nustatyti, ar 2002 m. lapkričio 6 d. raštu OLAF informuodamas apie jo sužinotus faktinius duomenis, leidžiančius manyti, kad egzistuoja tokie pažeidimai, kokie numatyti Sprendimo 1999/396 2 straipsnio pirmojoje pastraipoje, Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius akivaizdžiai ir rimtai pažeidė jam nustatytą diskreciją (pagal analogiją žr. 2006 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Camós Grau prieš Komisiją, T‑309/03, dar nepaskelbto Rinkinyje, 104 punktą).

100    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad byloje nagrinėjamu metu egzistavo tam tikros aplinkybės, kurios pateisino Spaudos ir komunikacijų GD generalinio direktoriaus kreipimąsi į OLAF, pateikiant jo sužinotą informaciją.

101    Pirma, 2000 m. lapkričio 27 d. audito ataskaita ir raštas apie tų pačių metų gruodžio 6 d. papildomą patikrinimą atskleidė Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse fiktyvių projektų buvimo rizikos egzistavimą.

102    Antra, vertėjo ištirti profesinius santykius, kuriais buvo susiję ieškovas ir Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse prezidentas P., įtariamas esantis atsakingu už administruojant šiuos Maison de l’Europe pastebėtus pažeidimus; šiuo atžvilgiu reikia pažymėti dviprasmišką ieškovo reakciją į Komisijos atstovybės Marselyje įspėjimus ir ypač jo pareiškimus, kad Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse yra „žinomas dėl savo profesionalumo“, turi „neginčijamą populiarumą savo regione ir gali vykdyti svarbius projektus, praeityje ne kartą organizavęs daugelio Komisijos narių priėmimus“ (žr. 2002 m. kovo 4 d. ieškovo pasirašytą raštą C. ir 2002 m. balandžio 19 d. raštą C., kuris buvo išdėstytas ant Komisijos atstovybės Prancūzijoje firminio blanko, bet nebuvo pasirašytas; Komisija abu šiuos raštus pateikė Tarnautojų teismo prašymu, kai buvo imtasi proceso organizavimo priemonių).

103    Galiausiai Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius iš savo tarnybų pareigūnų, norinčių išsaugoti anonimiškumą, tačiau kuriuos jis nurodė žinantis, gavo tikslios ir detalios informacijos apie pažeidimus, ypač susijusius su ieškovo ir Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse prezidento santykiais, subsidijų skyrimu fiktyviems projektams šiame Maison de l’Europe, Sources d’Europe ekonominių interesų grupės administravimu ir favoritizmo atvejus per viešųjų pirkimų konkursus.

104    Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius galėjo pagrįstai manyti, kad jis turi pareigą nedelsdamas pateikti informaciją OLAF apie jo sužinotus faktinius duomenis, kad OLAF atliktų tyrimą, kuris leistų patikrinti kaltinimų sukčiavimu pagrįstumą.

105    Todėl Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius neviršijo savo diskrecijos, 2002 m. lapkričio 6 d. raštu OLAF pranešdamas apie sužinotus faktinius duomenis, kuriais remiantis buvo galima manyti, jog egzistavo tokie pažeidimai, kokie numatyti Sprendimo 1999/396 2 straipsnio pirmojoje pastraipoje.

–       Dėl pastebėtų Komisijos vidaus komunikacijos trūkumų

106    OLAF ataskaita atskleidė trūkumus Komisijos vidaus komunikacijos sistemoje, kurie galėjo turėti neigiamų pasekmių ieškovui.

107    Iš tiesų Spaudos ir komunikacijų GD tarnybos Briuselyje Komisijos atstovybei Paryžiuje neperdavė 2000 m. gruodžio 6 d. rašto dėl patikrinimų, atliktų papildant 2000 m. lapkričio 27 d. audito ataskaitą, kuriame buvo nurodyta apie Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse fiktyvių projektų buvimo rizikos egzistavimą. Remiantis OLAF ataskaita, „todėl tai, kad buveinė atstovybei neperdavė 2000 m. gruodžio 6 d. rašto apie papildomą patikrinimą, netiesiogiai prisidėjo prie OLAF įtarimų (ieškovo ir jo pavaduotojo) atžvilgiu padidėjimo“.

108    Be to, bendrai pasirašytu 2001 m. kovo 21 d. raštu Švietimo ir kultūros GD generalinis direktorius V. bei spaudos ir komunikacijų tarnybos vadovas F. nurodė, kad, be informacijos, kurią jie šiuo raštu perduoda OLAF generaliniam direktoriui, Komisijos atstovybės Prancūzijoje vadovui bei skyriaus, atsakingo už Maisons de l’Europe ir Info-Points Europe, vadovui, buvo pasiūlyta „pateikti informaciją“ apie faktus, kuriuos jie galėtų žinoti ir kurie padėtų išspręsti šį reikalą. Dėl priežasties, kurios Komisija nepaaiškino, šio pasiūlymo ieškovas niekada negavo. Galutinėje OLAF tyrimo ataskaitoje pažymima, kad „vietoj bendros ataskaitos, kurios OLAF laukė kaip papildomos svarbios informacijos atliekant išorės tyrimą, Spaudos ir komunikacijų GD 2001 m. lapkričio <...> (jam) perdavė du konfidencialius raštus, kurie buvo parengti ir pasirašyti (Komisijos) atstovybėje Paryžiuje bei kuriuose buvo išdėstytas (minėto GD) Spaudos skyriaus požiūris“.

109    Vis dėlto, net jei Komisijos vidaus komunikacijos sistemos trūkumai iš tiesų galėjo nepagrįstai sustiprinti OLAF įtarimus ieškovo atžvilgiu, byloje nagrinėjamu metu egzistavo kitos svarbios ir susijusios aplinkybės, kurių užteko pateisinti tyrimo pradžią.

110    Pirma, konkretūs pareiškimai, kuriuos Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius gavo iš tam tikrų pareigūnų, buvo pagrįsti tiksliais ir detaliais kaltinimais sukčiavimu. Antra, 2000 m. lapkričio 27 d. audito ataskaita ir tų pačių metų gruodžio 6 d. raštas apie papildomą patikrinimą atskleidė su apskaita susijusius trūkumus bei riziką, kad Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse vykdo fiktyvius projektus.

111    Todėl nurodyti Komisijos vidaus komunikacijos sistemos trūkumai neturėjo jokio lemiamo priežastinio ryšio su OLAF pradėtu tyrimu. Vadinasi, jie negali būti Komisijos deliktinės atsakomybės dėl tarnybinio pažeidimo pagrindas.

112    Iš to išplaukia, kad trečiasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

b)     Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su sprendimo paskirti į Briuselį neteisėtumu ir nepagrįstumu

 Šalių argumentai

113    Šiam ieškinio pagrindui pagrįsti ieškovas nurodo nesutinkąs su tuo, kad 2002 m. lapkričio 19 d. buvo priimtas sprendimas jį nedelsiant paskirti į Briuselį, bei su tuo, kaip šis sprendimas buvo įvykdytas. Ieškovo teigimu, priimdama šį sprendimą Komisija padarė didelį pažeidimą, nes sprendimas turi daugelį trūkumų: nėra nurodytos pakankamos jį pagrindžiančios priežastys, jis nebuvo priimtas tarnybos interesais, yra neproporcingas, palyginti su nurodytais faktais, ir jis reiškia nekaltumo prezumpciją pažeidžiančią sankciją. Be to, ieškovas pažymi, kad Komisija pažeidė rūpinimosi pareigą, 2003 m. sausio 31 d. priimdama sprendimą dėl jo paskyrimo į atstovybę Paryžiuje. Savo dublike atsakydamas į Komisijos argumentą, kad vienintelis atvejis, kai būtų galima įsivaizduoti atlygintiną tarnybos pažeidimą, yra tas, kai ji ketino pakenkti, o tai nagrinėjamu atveju yra ginčijama, ieškovas taip pat nurodė, kad byloje esantys dokumentai nuosekliai parodo Komisijos ketinimą pakenkti ieškovui. Vis dėlto per posėdį ieškovas patikslino, kad jis atsiima savo kaltinimus dėl tokio ketinimo, tačiau mano, kad priimant šį aktą apie paskyrimą buvo padarytas rimtas pažeidimas.

114    Pirma, ieškovas tvirtina, kad sprendimas paskirti į Briuselį yra jo nenaudai priimtas aktas ir todėl pagal PTN 25 straipsnio antrąją pastraipą turėjo būti nurodytos jį pagrindžiančios priežastys. Vienintelė nuoroda prie sprendimo dėl paskyrimo pridėtame 2002 m. lapkričio 19 d. rašte, kad šis paskyrimas buvo padarytas siekiant „palengvinti tinkamą tyrimo vykdymą“, nėra pakankamas motyvavimas. Komisijos argumentas, kad šis sprendimas priimtas ieškovui žinomomis aplinkybėmis, nagrinėjamu atveju nėra svarbus, nes iš galutinės OLAF tyrimo ataskaitos matyti, jog Briuselyje esančios Spaudos ir komunikacijų GD tarnybos suinteresuotajam asmeniui nepranešė apie tam tikrus su Info-Point Europe d’Avignon susijusius faktus.

115    Antra, ieškovas pabrėžia, kad jam skirtas sprendimas dėl paskyrimo visiškai nukrypo nuo įprastų rotacijos taisyklių ir todėl negalėjo būti prilygintas paprastam paskyrimui į kitas pareigas tarnybos interesais.

116    Trečia, jis tvirtina, kad šis sprendimas dėl paskyrimo yra neproporcingas, palyginti su nurodytais faktais. Jis pabrėžia ypač tai, kad pasiūlymas, kurį jis pateikė Komisijai, išeiti atostogų, kol OLAF atliks tyrimą, lygiai taip pat atitinka tarnybos interesus ir tuo pačiu metu labiau atitinka jo interesus.

117    Ketvirta, jis pažymi, kad sprendimas dėl paskyrimo, pagrįstas tik įtariamu dalyvavimu sukčiavime, neatitinka nei nekaltumo prezumpcijos principo, nei Reglamento Nr. 1073/1999, kurio 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad tyrimai „turi būti atliekami laikantis <...> Nuostatų <...> ir visapusiškai gerbiant žmogaus teises ir pagrindines laisves, ypač sąžiningumo principą, atitinkamų asmenų teisę reikšti savo nuomonę apie su jais susijusius faktus <...>“. Jis pabrėžia, kad šis netikėtas paskyrimas aiškiai yra sankcija, neproporcinga nurodytiems faktams, nes tik vėliau buvo nurodyta, kad tai yra apsauginė priemonė.

118    Galiausiai ieškovas nurodo, kad Komisija neįvykdė rūpinimosi juo pareigos, grąžindama jį į pareigas Paryžiuje bei perduodama galutinę OLAF tyrimo ataskaitą. Jis tvirtina, kad sprendimą jį paskirti Komisijos atstovybės Paryžiuje vadovu, apie kurį buvo pranešta per 2002 m. gruodžio 20 d. Komisijos atstovo spaudai surengtą spaudos konferenciją, Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius pasirašė tik 2003 m. sausio 20 dieną. Be to, apie šį paskyrimą nebuvo tinkamai pranešta, nes per minėtą spaudos konferenciją Komisijos atstovas spaudai pabrėžė, jog tyrimas nėra baigtas, ir paragino žurnalistus elgtis apdairiai. Ieškovas galiausiai teigia, kad 2003 m. birželio 17 d. trumpas Komisijos atstovo spaudai pareiškimas apie solidarumą, padarytas atsitiktinai, atsakant į žurnalisto klausimą, negali kompensuoti to, kad patvirtinus galutinę OLAF tyrimo ataskaitą nebuvo pranešimo spaudai, kuris turėjo būti tinkama 2002 m. lapkričio 21 d. pranešimo atsvara.

119    Komisija ginčija bet kokius pažeidimus ir mano, kad sprendime ieškovą paskirti į Briuselį buvo nurodytos pakankamos priežastys, kad jis priimtas tarnybos interesais, kad jis proporcingas nurodytiems faktams, kad jis buvo apsaugos priemonė, siekiant užtikrinti tinkamą tyrimo eigą, ir kad jis negalėjo pažeisti nekaltumo prezumpcijos principo.

120    Komisija pažymi, kad šis sprendimas buvo priimtas remiantis PTN 7 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa, atsižvelgiant į bylos faktams taikytiną redakciją, numatančia PT galimybę tik tarnybos interesais kiekvieną pareigūną paskirti ar perkelti į jo kategoriją ar lygį atitinkančias pareigas. Dėl argumento, kad ieškovo paskyrimas visiškai neatitiko įprastų rotacijos taisyklių, ji atsako, kad situacija neatitiko įprastos rotacijos. Iš tiesų nagrinėjama situacija buvo ypatinga, todėl jai galėjo būti pritaikytas taip pat ypatingas sprendimas.

121    Dėl ieškinio pagrindo, kad sprendimas ieškovą paskirti į Briuselį pažeidė proporcingumo principą, Komisija per posėdį nurodė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo galima priimti jokio kito sprendimo. Konkrečiau tariant, dėl argumento, kad jei būtų buvę sutikta su ieškovo pasiūlymu, jog jis „išeis nemokamų atostogų“, kol bus atliekamas tyrimas, tai taip pat būtų atitikę tarnybos interesus, Komisija per posėdį nurodė, kad PTN 62 straipsnis draudžia pareigūnui atšaukti savo teisę į atlyginimą, atitinkantį jo lygį ir pakopą. Ji taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo galima ieškovo komandiruoti į Briuselį. Iš tiesų komandiruotei būdinga trumpa trukmė. Tačiau priimant sprendimą ieškovą paskirti į Briuselį nebuvo galima žinoti, kiek truks OLAF tyrimas. Be to, komandiruotės trūkumas yra tai, kad jai būtų reikėję papildomų institucijos išlaidų.

122    Dėl su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu susijusio kaltinimo Komisija nurodo, kad ieškovo argumentai neturi jokio faktinio pagrindo, nes Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius ir Komisijos atstovas spaudai ne kartą pareiškė, jog šis principas ir toliau taikomas suinteresuotajam asmeniui. Remdamasi PTN IX priedo 23 straipsniu, numatančiu galimybę nušalinti pareigūną nuo pareigų, kol bus užbaigta drausminė procedūra, ji taip pat tvirtina, kad šie argumentai nėra teisiškai pagrįsti. Šis nušalinimas nuo pareigų yra ne sankcija, o tik apsaugos priemonė, kuri nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Tai, kas taikytina nušalinimo priemonei, taikytina a fortiori paprasčiausio paskyrimo trumpam laikui, kol bus vykdomas tyrimas, atveju, kai netaikomas nušalinimas nuo pareigų. Komisijos teigimu, nekaltumo prezumpcija negali drausti priimti apsaugos priemones, skirtas tyrimo skaidrumui, objektyvumui ir veiksmingumui užtikrinti.

123    Apskritai Komisija taip pat pažymi, kad administracinį sprendimą reikia vertinti tik atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias aplinkybes. Klostantis byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms, Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius neturėjo jokios priežasties nesivadovauti OLAF rekomendacijomis siekiant, kad atsakovo nebūtų Komisijos atstovybėje Paryžiuje, kol joje bus atliekamas tyrimas.

 Tarnautojų teismo vertinimas

124    Pirmajame ieškinio pagrinde išdėstyti argumentai iš esmės susiję su trimis ieškovo kaltinimais. Du pirmieji kaltinimai susiję su 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimu dėl paskyrimo ir paremti, pirma, jo nepakankamu motyvavimu ir, antra, šiam sprendimui priskiriamais tarnybos interesų, proporcingumo principo ir nekaltumo prezumpcijos laikymosi principo pažeidimais. Kaip trečiąjį ieškinio pagrindą, ieškovas nurodo tai, kad Komisija pažeidė rūpinimosi pareigą, pirma, grąžinusi jį į ankstesnes pareigas Paryžiuje ir, antra, perduodama galutinę OLAF tyrimo ataskaitą. Kaltinimas dėl rūpinimosi pareigos pažeidimo perduodant galutinę OLAF tyrimo ataskaitą bus analizuojamas nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą.

–        Dėl kaltinimo, susijusio su sprendimo paskirti į Briuselį nepakankamu motyvavimu

125    Komisijos abejonės viso ieškinio dėl atsakomybės priimtinumu, nes ieškovas jo nenaudai priimto sprendimo dėl paskyrimo neginčijo pagal PTN 90 ir 91 straipsniuose nustatytą procedūrą, turi būti aiškinamos kaip prieštaravimas dėl kaltinimų, susijusių su šiuo sprendimu dėl paskyrimo, priimtinumo.

126    Nepaisant to, šioje byloje nereikia priimti sprendimo dėl kaltinimo, susijusio su minėto sprendimo nepakankamu motyvavimu, priimtinumo, nes jis bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

127    Iš tiesų, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, PTN 25 straipsnio antrojoje pastraipoje nustatytos motyvavimo pareigos, kuri tik pakartoja bendrą EB 253 straipsnyje nustatytą pareigą, tikslas yra, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis įvertintų jo nenaudai priimto sprendimo pagrįstumą ir galimybę paduoti ieškinį Pirmosios instancijos teisme, bei, antra, leisti šiam teismui vykdyti šio akto teisminę kontrolę. Iš to išplaukia, kad taip suformuluota motyvavimo pareiga yra esminis Bendrijos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų (1991 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pérez-Mínguez Casariego prieš Komisiją, T‑1/90, Rink. p. II‑143, 73 punktas ir 2004 m. liepos 6 d. Sprendimo Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑903, 105 punktas).

128    Motyvavimo pareigos apimtis kiekvienu atveju turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, ypač akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmens, kuriam skirtas aktas, suinteresuotumą gauti paaiškinimus (2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑135/00, Rink. VT p. I‑A‑265 ir II‑1313, 28 punktas). Konkrečiai tariant, sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam pareigūnui žinomomis aplinkybėmis, kurios leidžia suvokti jo atžvilgiu priimto akto turinį (1995 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ojha prieš Komisiją, T‑36/93, Rink. VT p. I‑A‑161 ir II‑497, 60 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo N prieš Komisiją, T‑198/02, Rink. VT p. I‑A‑115 ir II‑507, 70 punktas).

129    Teismo praktikoje taip pat patikslinta, kad sprendimas pareigūną perkelti be jo sutikimo yra jo nenaudai priimtas aktas PTN 25 straipsnio antrosios pastraipos prasme ir todėl turi būti motyvuotas (minėto sprendimo Ojha prieš Komisiją 42 punktas ir 1999 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sabbioni prieš Komisiją, T‑129/98, Rink. VT p. I‑A‑223 ir II‑1139, 28 punktas).

130    Šioje byloje 2002 m. lapkričio 19 d. rašte, kuriuo ieškovui pranešama apie jo paskyrimą į Briuselį, pažymima, kad šis sprendimas buvo priimtas tarnybos interesais ir siekiant palengvinti tinkamą OLAF ką tik pradėto tyrimo dėl Komisijos atstovybės Paryžiuje veiklos eigą. Šiame rašte taip pat buvo patikslinta, kad apie konkretų paskyrimą jam bus pranešta artimiausiomis dienomis.

131    Prieš perduodant 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimą, Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius 2002 m. lapkričio 15 d. raštu ieškovui pranešė apie OLAF pradėtą tyrimą, o tų pačių metų lapkričio 18 d. jie susitiko Briuselyje.

132    Iš to išplaukia, kad 2002 m. lapkričio 19 d. rašte patikslinęs, jog sprendimas dėl paskyrimo buvo priimtas siekiant palengvinti tinkamą tyrimo eigą atsižvelgiant į kontekstą, apie kurį ieškovas buvo informuotas ir apie kurį su juo buvo diskutuota per susitikimą, PT ieškovui suteikė pakankamai informacijos, kad, pirma, suinteresuotasis asmuo galėtų įvertinti šio sprendimo pagrįstumą, ir, antra, Bendrijos teismas – vykdyti teisminę kontrolę.

133    Todėl kaltinimas, kad 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas nepakankamai motyvuotas, yra nepagrįstas.

–       Dėl kaltinimų, susijusių su tarnybos interesų, proporcingumo principo ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu

134    Kaip ir kaltinimo, susijusio su 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimo nepakankamu motyvavimu, atveju, nereikia priimti sprendimo dėl Komisijos implicitinio prieštaravimo dėl šių kaltinimų priimtinumo, nes jie bet kuriuo atveju yra nepagrįsti.

135    Visų pirma reikia priminti, kad nors administracija yra suinteresuota įdarbindama pareigūnus atsižvelgti į jų sugebėjimus ir pageidavimus, negalima teigti, kad pareigūnai taip įgyja teisę vykdyti konkrečias pareigas ar jas išsaugoti (2001 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑100/00, Rink. VT p. I‑A‑71 ir II‑347, 71 punktas). Todėl nors Nuostatai, būtent jų 7 straipsnis, aiškiai nenumato galimybės pareigūną „paskirti į kitas pareigas“, iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją organizuoti savo tarnybas, atsižvelgdamos į joms patikėtus uždavinius ir į jas paskirdamos turimą personalą, tačiau su sąlyga, kad šis paskyrimas yra dėl tarnybos interesų ir laikantis pareigų lygiavertiškumo (1988 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hecq prieš Komisiją, 19/87, Rink. p. 1681 ir 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Olha prieš Komisiją, C‑294/95 P, Rink. p. I‑5863).

136    Atsižvelgdamas į diskrecijos, kurią institucijos turi vertindamos tarnybos interesus, apimtį, Tarnautojų teismas privalo apsiriboti patikrinimu, ar PT neviršijo neginčytinos diskrecijos ir ar savo diskrecija nepasinaudojo akivaizdžiai neteisingai (2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dejaiffe prieš VRDT, T‑223/99, Rink. VT p. I‑A‑277 ir II‑1267, 53 punktas ir 2004 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Soubies prieš Komisiją, T‑325/02, Rink. VT p. I‑A‑241 ir II‑1067, 50 punktas).

137    Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat išplaukia, kad nors administracijos turima pareiga rūpintis savo tarnautojais atspindi abipusių teisių ir pareigų, kurios Nuostatais numatytos santykiams tarp viešosios valdžios institucijos ir viešosios tarnybos tarnautojų, pusiausvyrą, šiai pareigai taikomi reikalavimai negali PT kliudyti priimti sprendimų, kuriuos ji mano esant reikalingus tarnybos interesais, nes kiekviena darbo vieta turi būti užpildoma pirmiausia atsižvelgiant į tarnybos interesus (1993 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tuner prieš Komisiją, T‑80/92, Rink. p. II‑1465, 77 punktas ir 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Marcuccio prieš Komisiją, T‑236/02, Rink. VT p. I‑A‑365 ir II‑1621, 129 punktas).

138    Atsižvelgdamas į šiuos principus ir į jais Tarnautojų teismui suteiktą ribotą kontrolę, pastarasis turi nagrinėti ieškovo kaltinimus, susijusius su tarnybos interesų, proporcingumo principo ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimais.

139    Kiek tai susiję su kaltinimu, kad 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimas dėl paskyrimo prieštarauja tarnybos interesams, atsižvelgiant į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes reikia priminti, jog OLAF pradėtas vidaus tyrimas buvo susijęs su galimais pažeidimais Spaudos ir komunikacijų GD, konkrečiau tariant, Komisijos atstovybėje Paryžiuje ir kad šiai atstovybei ieškovas vadovavo. Be to, jo paskyrimas į kitas pareigas, kol vyks tyrimas, buvo pagrįstas OLAF generalinio direktoriaus rekomendacija, siekiant ieškovui ir jo pavaduotojui nurodytu laikotarpiu neleisti patekti į atstovybės patalpas, kad būtų užtikrinta tinkama šio tyrimo eiga.

140    Jau buvo nuspręsta, kad tokių tyrimų skaidrumas ir tinkama eiga, kol jie bus užbaigti, gali pateisinti sprendimą dėl paskyrimo į kitas pareigas (2007 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Clotuche prieš Komisiją, T‑339/03, dar nepaskelbto Rinkinyje, 69 punktas ir sprendimo Caló prieš Komisiją, T‑118/04 ir T‑134/04, dar nepaskelbto Rinkinyje, 113 punktas).

141    Todėl sprendimu, kurį ieškovas ginčija, siekiamas tikslas atitinka tarnybos interesus. Vis dėlto reikia nustatyti, ar šiam teisėtam tikslui pasiekti pasitelktos priemonės nepažeidė proporcingumo principo reikalavimų.

142    Šiuo klausimu ir atsižvelgiant į didelę institucijos diskreciją vertinant tarnybos interesus reikia konstatuoti, jog ieškovo paskyrimas į Briuselį, kol vyks OLAF tyrimas Komisijos atstovybėje Paryžiuje, nėra akivaizdžiai neproporcingas, palyginti su juo siekiamu tikslu, būtent išvengti bet kokio interesų konflikto ir užtikrinti tinkamą tyrimo eigą. Vien to, kad tarnybos interesus taip pat galėjo atitikti kitos priemonės, būtent, jei būtų sutikta ieškovą išleisti atostogų ar jį komandiruoti, tuo pačiu metu labiau atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens interesus, nepakanka šį sprendimą dėl paskyrimo pripažinti neproporcingu.

143    Kalbant apie su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu susijusį kaltinimą, reikia konstatuoti, jog sprendimu ieškovą paskirti į Briuselį nebuvo siekta jį nubausti; tai buvo apsaugos priemonė, taikyta, kol OLAF vykdė tyrimą Komisijos atstovybės Paryžiuje patalpose.

144    Taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką su vidiniais ar išorės santykiais susiję sunkumai, kai jie kelia kliūtis geram tarnybos darbui, gali pateisinti pareigūno paskyrimą į kitas pareigas tarnybos interesais. Toks sprendimas gali būti priimtas netgi neatsižvelgiant į tai, kas yra atsakingas už atitinkamus įvykius (pagal analogiją žr. 1979 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo List prieš Komisiją, 124/78, Rink. p. 2499, 13 punktą ir minėto sprendimo Ojha prieš Komisiją 41 punktą). Reikia manyti, kad jei tarnybos interesai pateisina pareigūno perkėlimą, kad būtų užbaigtas tik vidinio pobūdžio konfliktas, kliudantis geram tarnybos darbui, ir nesant įrodytai jokiai į kitas pareigas paskirto pareigūno atsakomybei, tas pats interesas taip pat pateisina sprendimo, kuriuo siekiama, kad tyrimas būtų objektyvus, priėmimą ir nesant įrodytai jokiai į kitas pareigas paskirto pareigūno atsakomybei dėl tyrimo dalyku esančių klausimų (minėtų sprendimo Clotuche prieš Komisiją 71 punktas ir Caló prieš Komisiją 109 punktas).

145    Galiausiai reikia pažymėti, kad individualaus akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, buvusias priimant aktą (2003 m. birželio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Del Vaglio prieš Komisiją, T‑124/01 ir T‑320/01, Rink. VT p. I‑A‑157 ir II‑767, 77 punktas). Todėl faktai, kuriuos tyrimas atskleidė jau priėmus sprendimą dėl paskyrimo ir kurie išteisino ieškovą, negali daryti poveikio šio sprendimo teisėtumui, nes pačio tyrimo ir priemonių, kurių buvo imtasi jo objektyvumui ir tinkamai eigai užtikrinti, tikslas buvo nustatyti, ar pradiniai įtarimai yra pagrįsti.

146    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija neviršijo didelės diskrecijos, kurią ji turi šioje srityje, manydama, jog objektyvų OLAF tyrimą bei tinkamą eigą ir Komisijos atstovybės Paryžiuje personalo apklausą bus geriau užtikrinti, jei ieškovas nebeatliks savo pareigų, kol minėtoje atstovybėje bus atliekamas šis tyrimas. Todėl, kadangi Komisija konstatavo, jog anksčiau buvusi situacija galėtų pakenkti OLAF pradėtų tyrimų tinkamai eigai, ji, vadovaudamasi savo didele diskrecija, buvo teisi manyti, kad tarnybos interesai pateisino sprendimą dėl ieškovo paskyrimo į kitas pareigas (šiuo klausimu žr. 2002 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fronia prieš Komisiją, T‑51/01, Rink. VT p. I‑A‑43 ir II‑187, 55 punktą; minėtų sprendimų Clotuche prieš Komisiją 76 punktą ir Caló prieš Komisiją 114 punktą).

147    Todėl kaltinimai, kad ginčijamas sprendimas dėl paskyrimo pažeidė tarnybos interesus, proporcingumo bei nekaltumo prezumpcijos principus, yra nepagrįsti.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su rūpinimosi pareigos pažeidimu ieškovą grąžinant į jo ankstesnes pareigas Paryžiuje

148    Dėl kitų nei sprendimas Komisijos veiksmų, susijusių su tuo, kaip ieškovas buvo grąžintas į savo pareigas atstovybėje Paryžiuje, reikia konstatuoti, kad apie jam taikytos apsaugos priemonės – paskyrimo – panaikinimą ieškovas pirmą kartą sužinojo iš spaudos. Iš tiesų apie tai, kad nebuvo kliūčių šią priemonę panaikinti, viešai paskelbta per F., ėjusio Komisijos atstovo spaudai pareigas, 2002 m. gruodžio 20 d. spaudos konferenciją, prieš 2003 m. sausio 6 d. ieškovą asmeniškai informuojant apie jo ir F., tą kartą ėjusio Spaudos ir komunikacijų GD generalinio direktoriaus pareigas, susitikimą. Tarp šių datų Prancūzijos spauda paskelbė apie šios apsaugos priemonės panaikinimą. Sprendimą dėl ieškovo paskyrimo į jo pareigas Komisijos atstovybėje Paryžiuje Spaudos ir komunikacijų GD generalinis direktorius pasirašė tik 2003 m. sausio 20 d. ir jis atgaline data įsigaliojo 2002 m. gruodžio 19 dieną. Tai pateisindama Komisija nurodo, jog ieškovui užteko skaityti spaudą, kad sužinotų, jog nebebuvo priežasčių, kurios PT kliudytų panaikinti jam taikytą apsaugos priemonę.

149    Taip veikdama Komisija pažeidė teisėtą ieškovo interesą, kad apie esminį profesinės situacijos pasikeitimą PT jam praneštų tiesiogiai, o ne per spaudą. Vadinasi, šiais veiksmais nebuvo išlaikyta abipusių teisių ir pareigų, kurias Nuostatai numatė viešosios valdžios institucijai ir viešosios tarnybos tarnautojams, pusiausvyra ir todėl tai yra ieškovo atžvilgiu taikytinos Komisijos rūpinimosi pareigos pažeidimas.

150    Iš to išplaukia, kad su pirmuoju ieškinio pagrindu, kiek jis susijęs su rūpinimosi pareigos pažeidimu ieškovą grąžinant į pareigas Paryžiuje, reikia sutikti, o kitą jo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

c)     Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su tyrimo konfidencialumo pažeidimu

 Šalių argumentai

151    Ieškovas laikosi nuomonės, kad Komisija pažeidė OLAF tyrimų konfidencialumo principą ir 2002 m. lapkričio 21 d. savo pranešimu spaudai bei atstovo spaudai pareiškimais per tą pačią dieną vykusią spaudos konferenciją nepagrįstai paviešino jo paskyrimą į kitas pareigas. Jis taip pat tvirtina, kad per tą pačią spaudos konferenciją minėtas atstovas spaudai padarė viešus pareiškimus, kurie galėjo pakenkti jo reputacijai.

152    Ieškovo teigimu, 2002 m. lapkričio 21 d. pranešimas spaudai, kuris išplatintas keletui šimtų žurnalistų, buvo beprecedentis ir, atsižvelgiant į atitinkamų pareigūnų pareigas, leido pranešimo adresatams labai greitai nustatyti minėtus pareigūnus. Šis neįprastas pranešimas žiniasklaidai pažeidė Reglamento Nr. 1073/1999 8 straipsnio 2 dalyje numatytą OLAF tyrimų konfidencialumo principą.

153    Ieškovas taip pat tvirtina, kad Komisijos atstovas spaudai, per 2002 m. lapkričio 21 d. spaudos konferenciją klaidingai tvirtindamas, kad ginčijamų Maisons de l’Europe skiriamų subsidijų administravimas priklausė nuo atstovybių, padarė melagingą ir šmeižikišką pareiškimą, dėl kurio buvo galima manyti, kad ieškovas, kaip Komisijos atstovybės Paryžiuje vadovas, yra atsakingas ar netgi prisidėjęs prie nurodytų sukčiavimų.

154    Ieškovo teigimu, dėl šios įvairios informacijos 2002 m. lapkričio 23 d. dienraštyje Le Monde buvo paskelbtas jį sukrečiantis straipsnis.

155    Komisija nesutinka, kad ji pažeidė OLAF tyrimų konfidencialumo principą, ir tvirtina, jog jos atstovai niekada neatskleidė ieškovo pavardės ir jog tai žurnalistai padarė savo iniciatyva. Ji patikslina, kad 2002 m. lapkričio 21 d. pranešimas spaudai buvo paskelbtas, be kita ko, ieškovo interesais, siekiant kuo greičiau užbaigti galimas spėliones ir gandus, galėjusius atsirasti dėl to, kad žurnalistai buvo susidomėję nagrinėjamais faktais.

156    Komisija taip pat neigia pareiškimų, kurie pakenkė ieškovo reputacijai, egzistavimą ir patikslina, kad jos atstovas spaudai per 2002 m. lapkričio 21 d. spaudos konferenciją niekada netvirtino, jog ieškovas buvo atsakingas už visas Prancūzijoje turėtas išlaidas, ypač susijusias su Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse.

157    Komisija apskritai teigia, kad jos atstovai negali užtraukti institucijos atsakomybės tuo, kad pareiškia nuomonę dėl viešai žinomų faktų, dėl kurių klausiama, jeigu tai jie daro tinkamai, o taip ir buvo 2002 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių spaudos konferencijų atveju.

158    Komisija galiausiai pabrėžia, kad tinkamas viešumas per 2002 m. gruodžio 20 d. ir 2003 m. birželio 17 d. spaudos konferencijas – grąžinant ieškovą į pareigas Paryžiuje ir patvirtinus galutinę OLAF tyrimo ataskaitą – buvo naudingas pačiam ieškovui.

 Tarnautojų teismo vertinimas

159    Antrajame ieškinio pagrinde išdėstytais argumentais ieškovas iš esmės pagrindžia tris kaltinimus, susijusius atitinkamai su OLAF tyrimų konfidencialumo pareigos pažeidimu, netinkamu jo paskyrimo paviešinimu ir melagingais bei šmeižikiškais pareiškimais, kuriuos jo atžvilgiu per 2002 m. lapkričio 21 d. spaudos konferenciją padarė Komisijos atstovas spaudai. Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovas taip pat teigia, kad Komisija pažeidė rūpinimosi pareigą, perduodama galutinę OLAF tyrimo ataskaitą.

160    Kaltinimus, susijusius su OLAF tyrimų konfidencialumo pareigos pažeidimu, netinkamu ieškovo paskyrimo paviešinimu bei su rūpinimosi pareigos pažeidimu perduodant galutinę OLAF tyrimo ataskaitą, reikia nagrinėti kartu, nes jie yra glaudžiai susiję.

–       Dėl kaltinimų, susijusių su OLAF tyrimų konfidencialumo pareigos pažeidimu, netinkamu ieškovo paskyrimo paviešinimu bei su rūpinimosi pareigos pažeidimu perduodant galutinę OLAF ataskaitą

161    Reglamento Nr. 1073/1999 8 straipsnio 2 dalis bendrai apibrėžia OLAF tyrimų konfidencialumo taisyklę. Ši taisyklė turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos kontekstą ir ypač į to paties reglamento 10 konstatuojamąją dalį, nustatančią, kad OLAF tyrimai turi būti atliekami visapusiškai gerbiant pagrindines laisves. Todėl ši taisyklė neturi būti aiškinama kaip skirta tik apsaugoti informacijos konfidencialumą, siekiant atskleisti tiesą, bet reikia manyti, kad jos tikslas yra ir užtikrinti nekaltumo prezumpciją, o todėl ir su šiais tyrimais susijusių pareigūnų ar tarnautojų reputaciją.

162    Be to reikia pabrėžti, jog tinkama tyrimo eiga gali reikšti, kad tai, kaip jis atliekamas, bei pats jo atlikimo faktas yra konfidencialūs ir kad apie tai nežino asmenys, dėl kurių tyrimai atliekami. Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmoji pastraipa numato, kad pareigūnas gali nebūti informuotas apie dalyvavimą faktuose, dėl kurių atliekamas tyrimas, jei tai kelia pavojų tyrimui. Be konkrečios Reglamento Nr. 1073/1999 8 straipsnio 2 dalimi užtikrintos apsaugos, ir gero administravimo principas, ir rūpinimosi pareiga, kaip ir tokio nepriklausomo organo, koks yra OLAF, suteiktų teisių atlikti tyrimą laikymasis, pateisina, kad institucija, kuriai atitinkamas pareigūnas priklauso, užtikrintų didžiausią atsargumą ir būtų santūri, paviešindama kaltinimus ar įtarimus sukčiavimu. Šie argumentai dar labiau pasitvirtina atsižvelgiant būtent į bet kurio asmens teisę į nekaltumo prezumpciją, kol OLAF tyrime dar nebuvo padaryta jokia išvada.

163    Rūpinimosi pareiga reiškia, kad kai valdžios institucija priima sprendimą dėl pareigūno situacijos, ji turi atsižvelgti į visus faktus, galinčius turėti įtakos jos sprendimui, ir kad taip elgdamasi ji atsižvelgia ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus (2003 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chawdhry prieš Komisiją, T‑133/02, Rink. VT p. I‑A‑329 ir II‑1617, 107 punktas bei 2004 m. kovo 3 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, T‑48/01, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑197, 125 punktas).

164    Teismo praktikoje patikslinta, kad esant rimtiems, su pareigūno garbe susijusiems kaltinimams, administracija neturi jų viešinti, nebent tai tikrai būtina (Teisingumo Teismo 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Guillot prieš Komisiją, 53/72, Rink. p. 791, 3–5 punktai). Taip pat buvo nuspręsta, kad remdamasi rūpinimosi pareiga ir gero administravimo principu atitinkama institucija privalo vengti, kad apie pareigūną būtų daromi pareiškimai, kurie galėtų suteršti jo profesinę garbę. Iš to išplaukia, kad iš principo administracija turi, pirma, vengti spaudai teikti informaciją, galinčią padaryti žalą atitinkamam pareigūnui, ir, antra, imtis visų priemonių, kurių reikia, kad institucijos viduje nebūtų paskleista informacija, kuri jo atžvilgiu turėtų šmeižto pobūdį (žr. 1995 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Connolly prieš Komisiją, T‑203/95 R, Rink. p. II‑2919, 35 punktą).

165    Taigi reikia konstatuoti, kad Bendrijos institucijose nusistovėjo atsakomybės kultūra, atitinkanti būtent visuomenės rūpestį būti informuotai ir užtikrinanti, kad trūkumai ir pažeidimai būtų nustatyti bei atitinkamais atvejais tinkamai panaikinti ir už juos būtų nubausta. Šio reikalavimo pasekmė yra ta, kad pareigūnai ir tarnautojai, kurie administracijoje, pavyzdžiui, Komisijoje, užima vadovaujančias pareigas, privalo atsižvelgti į galimą pateisinamo poreikio tam tikrą informaciją pateikti visuomenei egzistavimą.

166    Taip pat reikia pabrėžti, kad tik pradėjus įtarimais sukčiavimu pagrįstą tyrimą, gali kilti tam tikras pavojus reputacijai, ypač jei apie šį tyrimą tampa žinoma už institucijos ribų. Suinteresuotojo asmens išteisinimo pasibaigus tyrimui, apie kurį taip paskelbta, retai pakanka visiškai panaikinti jo reputacijai padarytą žalą. Kiek tai susiję su Bendrijos deliktine atsakomybe, žala, padaryta pradėjus ir vykdant tyrimą, gali būti atlygintina tik tuo atveju, jei atitinkama institucija padarė jos atsakomybę užtraukiantį pažeidimą, nors ir kaip apgailestautų asmuo, kuris po šio tyrimo buvo išteisintas. Be to, jei, be šios moralinės žalos, dėl tyrimo susergama profesine liga PTN 73 straipsnio prasme, pastaroji nuostata pareigūnui leidžia gauti vienkartinę kompensaciją ir neprivaloma įrodyti, kad institucija padarė kokį nors pažeidimą.

167    Atsižvelgiant į galimą pateisinamąjį poreikį tam tikrą informaciją pranešti visuomenei, rūpinimosi pareigos, kurią administracija turi savo tarnautojų atžvilgiu, apimtis turi būti padidinta. Šis rūpinimosi pareigos sustiprinimas ypatingu tyrimo atveju atrodo ypač reikalingas, kai masinės informacijos priemonės gali viešai kelti klausimą dėl asmens garbės ar profesinės reputacijos, taip apsunkindamos pastarojo jau patirtą žalą, kad ji gali tapti nebeatlygintina.

168    Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytus argumentus reikia nagrinėti priemones, kurių Komisija ėmėsi paviešindama informaciją apie OLAF tyrimą ir ieškovo paskyrimą į kitas pareigas.

169    Šioje byloje, kadangi PT, teisėtai naudodamasi savo diskrecija, nusprendė ieškovą paskirti į Briuselį, kol vyks tyrimas, institucija turėjo teisę manyti, kad tarnybos interesai pateisino priemones visuomenę informuoti apie šį paskyrimą. Iš tiesų, atsižvelgiant, pirma, į tai, kad ieškovas nuolat bendravo su spauda dėl savo, kaip Komisijos atstovybės Paryžiuje vadovo, pareigų, ir, antra, dėl žurnalistų parodyto susidomėjimo įtariamais pažeidimais Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse, kai kurie jų būtų neišvengiamai pastebėję, kad jo nebėra šioje atstovybėje, jei institucija nebūtų pateikusi jokios informacijos. Jei šis nebuvimas būtų pastebėtas, spaudoje galėtų pasirodyti įvairių spėlionių, kurios pakenktų ir ieškovo, ir Komisijos interesams.

170    Šį neišvengiamą konfidencialumo, susijusio ne tik su sprendimo dėl paskyrimo priėmimu, bet ir su ieškovo, kuris akivaizdžiai buvo vienas iš dviejų sprendime nurodytų pareigūnų, tapatybe, atsisakymą lėmė pastarojo užimtos pareigos, o ne Komisijos noras, ir tai buvo padaryta dėl akivaizdaus tarnybos intereso garantuoti tinkamą viešumą, kad būtų išvengta ir abiem pareigūnams, ir institucijai žalą padaryti galinčių gandų. Taigi ypatingomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nei atskleidimas spaudai apie OLAF tyrimo egzistavimą, nei atskleidimas apie dviejų atitinkamų pareigūnų paskyrimą savaime negali būti laikomi OLAF tyrimams būdingų konfidencialumo reikalavimų pažeidimais.

171    Vis dėlto reikia nustatyti, ar tai, kaip Komisija paviešino apie ieškovo paskyrimą į kitas pareigas, neviršijo to, ką pateisino tarnybos interesai.

172    Reikia konstatuoti, kad informacija, kurią Komisija spaudai pateikė OLAF atliekant tyrimą, pažeidė teisingą pusiausvyrą tarp ieškovo ir institucijos interesų. Nors pradinis Komisijos tikslas kuo greičiau užkirsti kelią spėlionėms ir gandams, kurių galėjo netrukus atsirasti nepateikus jokios informacijos apie ieškovo paskyrimą, buvo teisėtas, tai, kaip ji paviešino apie OLAF tyrimo pradėjimą, kol šis pateikė galutinę tyrimo ataskaitą, yra kritikuotina daugeliu atžvilgiu.

173    Pirma, tai, kad Komisija ėmėsi iniciatyvos paskelbti pranešimą spaudai, greta OLAF pranešimo apie tyrimo pradėjimą, yra palyginti išimtinė praktika, kaip tai per posėdį Komisija patikslino atsakydama į Tarnautojų teismo užduotą klausimą. Todėl šis ganėtinai neįprastas pasirinkimas, kuris tik labiau atkreipė dėmesį į nagrinėjamus faktus, reikalavo, kad Komisija skirtų ypatingą dėmesį ieškovo interesams ir imtųsi specialių garantijų šiems interesams apsaugoti.

174    Antra, Komisijos pranešimo spaudai formuluotė leido manyti, kad du į Briuselį paskirti suinteresuotieji asmenys buvo asmeniškai įsitraukę į galimus pažeidimus, dėl kurių OLAF atliko tyrimą. Nors šiame pranešime spaudai nagrinėjami pareigūnai nebuvo įvardyti, iš konteksto juos nustatyti galėjo bet kuris pakankamai informuotas žurnalistas. Taigi faktas, kuriuo remiasi Komisija, kad ji nenurodė nagrinėjamų pareigūnų pavardžių, šiuo atžvilgiu yra nesvarbus.

175    Galiausiai pranešimas spaudai buvo netikslus. Iš tiesų jame buvo nurodyta, kad Komisija OLAF paprašė apsvarstyti galimybę pradėti tyrimą, nors šio pranešimo paskelbimo dieną – 2002 m. lapkričio 21 d. – Komisija puikiai žinojo, kad tyrimas jau vyko, nes jis buvo pradėtas 2002 m. lapkričio 15 dieną.

176    Tiesa, per 2002 m. lapkričio 21 d. spaudos konferenciją Komisijos atstovas spaudai išreiškė santūrią nuomonę. Iš tiesų jis buvo atsargus pabrėždamas, kad kaltinimai nebuvo pareikšti jokiam asmeniui ir kad sprendimai dėl paskyrimo į kitą to pateis generalinio direktorato tarnybą buvo priimti siekiant išvengti bet kokio interesų konflikto bei užtikrinti tinkamą tyrimo eigą. Vis dėlto santykinio apdairumo, kaip minėtas atstovas spaudai kalbėjo per šią spaudos konferenciją, nepakako panaikinti žalą, ieškovui padarytą paskelbus 2002 m. lapkričio 21 d. pranešimą spaudai, kuriame buvo nurodyti abu pareigūnai ir kuris išprovokavo tolesnius žurnalistų klausimus.

177    Taip pat reikia konstatuoti, kad Komisija savo iniciatyva viešai nepranešė apie galutinę 2003 m. gegužės 6 d. OLAF tyrimo ataskaitą, kurios išvados išteisino ieškovą dėl kaltinimų, lėmusių šio tyrimo pradžią. Vienintelis kartas, kai Komisija viešai išdėstė savo poziciją po šios ataskaitos, buvo 2003 m. birželio 17 d., kai per įprastą Komisijos atstovo spaudai surengtą spaudos konferenciją pastarasis, atsakydamas į žurnalisto klausimą, išreiškė savo bei institucijos solidarumą su ieškovu.

178    Šis palyginti pavėluotas pozicijos išdėstymas nei savo atlikimu, nei mastu nepanašus į ieškovo paskyrimo į kitas pareigas paviešinimą pradėjus tyrimą. Todėl egzistuoja aiškus neatitikimas tarp ieškovo paskyrimo paviešinimo pradėjus tyrimą, ir viešumo, kuris buvo užtikrintas pateikus galutinę OLAF tyrimo ataskaitą. Komisijos ieškovo paskyrimo į kitas pareigas paviešinimo, kuris turėjo akivaizdžiai žalingą poveikį jo reputacijai, masto neatsvėrė joks Komisijos ištaisomasis veiksmas, kai OLAF paskelbė savo galutinę tyrimo ataskaitą.

179    Šios išvados negali paneigti Komisijos argumentas, kad ieškovas buvo reabilituotas per 2002 m. gruodžio 20 d. spaudos konferenciją, kai Komisijos atstovas spaudai viešai pareiškė apie suinteresuotajam asmeniui taikytos apsaugos priemonės panaikinimą. Iš tiesų tą dieną tyrimas tebevyko ir todėl įtarimai apie sukčiavimą, apie kuriuos spaudai buvo pranešta 2002 m. lapkričio 21 d. pranešimu, vis dar egzistavo. Todėl priešingai tam, ką tvirtina Komisija, pranešimo apie ieškovui taikytos apsaugos priemonės panaikinimą negalima laikyti prilygstančiu ieškovo reabilitacijai.

180    Taigi savo iniciatyva paskelbusi pranešimą spaudai, iš kurio turinio buvo galima suprasti, kad į Briuselį paskirtas pareigūnas asmeniškai įsitraukęs į galimus pažeidimus, dėl kurių OLAF atliko tyrimą, ir nesiėmusi ištaisomųjų priemonių šiam neįprastam neigiamam viešumui atsverti, Komisija nepakankamai atsižvelgė į ieškovo interesus, palyginti su savo pačios interesais, ir juo labiau nesumažino žalos, kuri ieškovui buvo padaryta pradėjus tyrimą. Todėl Komisija pažeidė savo tarnautojų atžvilgiu turimą rūpinimosi pareigą.

–       Dėl su melagingais ir šmeižikiškais pareiškimais susijusio kaltinimo

181    Dėl kaltinimo, kad per 2002 m. lapkričio 21 d. spaudos konferenciją patvirtindamas, jog subsidijų, kurias Komisija suteikė Maisonsde l’Europe, administravimas priklausė nuo atstovybių, Komisijos atstovas spaudai padarė melagingą ir šmeižikišką pareiškimą, reikia pažymėti, jog nors šis pareiškimas nebuvo visiškai tikslus, jis padarytas palyginti apdairiai, nurodant, be kita ko, tai, kad šias subsidijas administravo keletas asmenų. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad šie pareiškimai buvo padaryti žodžiu, o tokiu atveju negalima reikalauti tokio paties tikslumo kaip pareiškimų raštu atveju. Todėl šie pareiškimai nėra tokio pobūdžio, kokį nurodo ieškovas.

182    Vadinasi, kaltinimas, kad Komisijos atstovo spaudai pareiškimai buvo melagingi ir šmeižikiški, yra nepagrįstas.

d)     Tarnautojų teismo išvada dėl Komisijos pažeidimo egzistavimo

183    Tarnautojų teismas prieina prie išvados, kad, pirma, pažeidusi teisėtą ieškovo interesą, jog apie grąžinimą į pareigas Paryžiuje PT jam praneštų tiesiogiai, o ne pranešimu spaudai, ir, antra, plačiai paviešindama apie ieškovo paskyrimą vykstant OLAF tyrimui ir tinkamai neatlyginusi šiuo neįprastu paviešinimu jam padarytos žalos, Komisija pažeidė rūpinimosi pareigą, kurią ji turi savo tarnautojų atžvilgiu, ir padarė jos atsakomybę užtraukiančius tarnybinius pažeidimus.

184    Todėl reikia nagrinėti nurodomos žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp Tarnautojų teismo konstatuotų pažeidimų ir patirtos žalos.

2.     Dėl žalos

a)     Šalių argumentai

185    Ieškovo teigimu, dėl Komisijos padarytų pažeidimų jis patyrė sunkią traumą, lėmusią gilią ir ilgą depresiją, dėl kurios nuo 2004 m. gegužės 1 d. jis tapo neįgaliu. Dėl šios negalios jis patyrė turtinę žalą, kurią sudaro skirtumas tarp jo bazinio darbo užmokesčio sumos ir invalidumo pensijos sumos laikotarpiu nuo tapimo neįgaliu datos iki tol, kol galėtų prašyti senatvės pensijos, t. y. iki 55 metų. Todėl jam padaryta turtinė žala yra lygi 264 000 eurų.

186    Be to, Komisijos pažeidimai padarė rimtą žalą jo garbei ir reputacijai bei sugadino karjeros pabaigą. Todėl jis patyrė moralinę žalą, kurią labai padidino PT atsisakymas pripažinti padarytus pažeidimus ir kurią reikėtų vertinti 500 000 eurų suma.

187    Rašytinėje proceso stadijoje Komisija pažymėjo, kad ieškovui padaryta žala ir priežastinis ryšys su nurodomais pažeidimais, kurį jis nurodė egzistuojant, galėtų būti nagrinėjami tik tada, kai būtų užbaigta PTN 73 straipsnio pagrindu pradėta procedūra. Ji ypač pabrėžė, kad ieškovui padarytą žalą reikėtų vertinti atsižvelgiant į šios nuostatos pagrindu gautas išmokas, kaip tai numato minėtas sprendimas Lucaccioni prieš Komisiją.

188    Savo pastabose, kurias Tarnautojų teismo kanceliarija faksimile gavo 2006 m. lapkričio 10 d. (originalas buvo gautas tų pačių metų lapkričio 13 d.), pateiktose ieškovui atsisakius PTN 73 straipsnio pagrindu pradėtos procedūros, Komisija nurodo, kad pastaroji aplinkybė negali pakeisti bylos apimties. Ji tvirtina, kad žalą reikia vertinti objektyviai ir jos šalys nustatyti negali. Todėl šiuo atsisakymu ieškovas negali padidinti atlyginimo, kurio jis prašo patirtai žalai kompensuoti, apimties. Ji taip pat nurodo, kad ieškovas būtų visiškai suinteresuotas atsiimti savo atsisakymą ir prašyti atnaujinti jo PTN 73 straipsnio pagrindu pradėtą procedūrą.

189    Savo atsiliepime į ieškinį Komisija subsidiariai nurodo, kad kaip moralinės žalos atlyginimas ieškovo prašoma suma yra per didelė.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

190    Visų pirma reikia patikslinti, kad ir į turtinę, ir į moralinę žalą, susijusią su ieškovo nurodytais pažeidimais, kurių egzistavimo Tarnautojų teismas nepripažino, konkrečiai tariant, susijusiais su Komisijos OLAF suteikta informacija apie įtariamus pažeidimus Info-Point Europe d’Avignon ir sprendimu dėl paskyrimo į Briuselį, atsižvelgti negalima.

191    Todėl lieka atskirti ieškovo nurodomas turtinę ir moralinę žalas.

 Dėl turtinės žalos

192    Ieškovas nurodo turtinę žalą, kurią sudaro atlyginimo praradimas dėl jo negalios, sukeltos ligos, nuo kurios jis kenčia ir kurios profesinį pobūdį jis nurodė pradėdamas procedūrą pagal PTN 73 straipsnį.

193    Tačiau reikia priminti, kad Tarnautojų teismas neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl priežastinio ryšio tarp pareigūno tarnybos sąlygų ir jo nurodomos profesinės ligos egzistavimo. Iš tiesų draudimo taisyklių 19 straipsnis numato, kad sprendimus dėl ligos profesinio pobūdžio taikant šių taisyklių 21 punkte numatytą procedūrą pripažinimo priima Paskyrimų tarnyba, remdamasi institucijų paskirto gydytojo ar gydytojų išvada, ir jei pareigūnas to reikalauja, pasikonsultavusi su šių taisyklių 23 straipsnyje numatyta medicinos komisija. Draudimo taisyklių 12 straipsnio 1 dalis numato, kad visiško pareigūno invalidumo atveju, kurią lėmė nelaimingas atsitikimas ar profesinė liga, jam išmokama PTN 73 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta suma, tai yra išmoka, sudaranti jo aštuonias metines bazines algas, apskaičiuotas pagal mėnesinį atlyginimą, gautą paskutinius 12 mėnesių iki nelaimingo atsitikimo.

194    PTN 73 straipsnio pagrindu nustatyta tvarka nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos atveju numato vienkartinę išmoką, ir suinteresuotasis asmuo neprivalo įrodyti, kad institucija padarė kokį nors pažeidimą. Teismo praktikoje patikslinta, kad tik tokiomis aplinkybėmis, kai Nuostatais įtvirtinta sistema neleidžia tinkamai atlyginti patirtos žalos, pareigūnas turi teisę prašyti papildomos kompensacijos (šiuo klausimu žr. 1986 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Leussink ir kt. prieš Komisiją, 169/83 ir 136/84, Rink. p. 2801, 13 punktą ir 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, C‑257/98 P, Rink. p. I‑5251, 22 punktą; minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją 74 punktą ir 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, Rink. VT p. I‑A‑259 ir II‑1263, 95 punktą).

195    Iš to išplaukia, kad ieškovo reikalavimus atlyginti turtinę žalą, tariamai patirtą dėl ligos, nuo kurios jis kenčia, ir dėl jos sukeltos negalios, reikia atmesti.

196    Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad ieškovas atsisakė PTN 73 straipsnio pagrindu pradėtos procedūros. Iš tiesų šis atsisakymas neturi jokio poveikio teisės normos, pagal kurią PT yra kompetentinga ligą pripažinti esant profesinio pobūdžio, taikymui.

 Dėl moralinės žalos

197    Ieškovas tvirtina, kad dėl Komisijos pažeidimų jam buvo padaryta moralinė žala, kurią, konkrečiai tariant, sudaro žala jo garbei ir profesinei reputacijai bei ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas.

198    Visų pirma reikia priminti, kad taikant PTN 73 straipsnį numatytos procedūros tikslas yra atlyginti išmokant vienkartinę išmoką tiek už turtinę, tiek už moralinę žalą, susijusias su profesine liga.

199    Iš to išplaukia, kad ieškovo reikalavimus dėl moralinės žalos, kurią jis patyrė dėl ligos, nuo kurios kenčia ir dėl kurios tapo neįgaliu, atlyginimo taip pat reikia atmesti.

200    Konkrečiai tariant, šio sprendimo 163 punkte nustatytu rūpinimosi pareigos principo pažeidimu, kurį Komisija padarė ieškovą grąžindama į jo pareigas Paryžiuje, padaryta žala negali suteikti teisės į žalos atlyginimą nagrinėjant šį ieškinį dėl atsakomybės. Iš tiesų manytina, kad toks rūpinimosi pareigos principo pažeidimas dėl savo pobūdžio galėjo ieškovui sukelti stresą bei nerimą ir todėl išprovokuoti ar apsunkinti žalą, susijusią su liga. Iš esmės tokia žala galėtų būti atlyginta taikant PTN 73 straipsnyje numatytą procedūrą.

201    Kita vertus, ieškovo nurodomas žalos moralinis aspektas, kurį sudaro žala jo garbei ir reputacijai, nėra susijęs su liga, nuo kurios jis kenčia, ir todėl ji negali būti atlyginama išmokant vienkartinę išmoką PTN 73 straipsnio pagrindu.

202    Vadinasi, reikia nagrinėti šio moralinės žalos aspekto, kurį nurodo ieškovas, realumą.

203    Šiuo atžvilgiu būtina priminti, kad viešumas, lydėjęs OLAF tyrimo pradžią, leido manyti, kad buvo įtariama, jog ieškovas įsitraukęs į pažeidimus ir sukčiavimą, dėl kurių pradėtas šis tyrimas. Kadangi Prancūzijos spaudoje pasirodė keletas straipsnių, kuriuose paminėta ieškovo pavardė ir pranešta apie jo paskyrimą į kitas pareigas dėl šio tyrimo bei bendrai dėl įtariamo sukčiavimo Maison de l’Europe d’Avignon et de Vaucluse, žala ieškovo garbei ir jo profesinei reputacijai buvo padaryta ne tik institucijos viduje, bet ir plačiau – visuomenės akyse. Šios žalos neištaisė nei Komisijos pranešimas apie jam taikytos apsaugos priemonės panaikinimą, nei Komisijos atstovo spaudai per 2003 m. birželio 17 d. spaudos konferenciją išreikštas solidarumas su ieškovu.

204    Vadinasi, Tarnautojų teismas turi nagrinėti, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp konstatuotų tarnybinių pažeidimų ir šio ieškovo patirtos moralinės žalos aspekto.

3.     Dėl priežastinio ryšio

205    Tam, kad būtų patvirtintas priežastinis ryšys, reikia, kad ieškovas įrodytų tiesioginį ir tikrą atitinkamos institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos priežastinį ryšį (Pirmosios instancijos teismo 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Hautem prieš EIB, T‑140/97, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑897, 85 punktas).

206    Šioje byloje tai, kaip Komisija paviešino apie ieškovo paskyrimą į Briuselį, konkrečiai tariant, 2002 m. lapkričio 21 d. pranešimu spaudai, ne tik palengvino kiekvieno pakankamai informuoto žurnalisto galimybę ieškovą identifikuoti, bet ir leido suprasti, kad jis buvo įsitraukęs į pažeidimus, dėl kurių vyko tyrimas. Tiesioginė ir numatoma šios iniciatyvos pasekmė buvo Prancūzijos spaudoje, būtent dienraštyje Le Monde, išspausdintas straipsnis apie su ieškovu susijusius įtarimus dėl išeikvojimo, taip darant žalą jo garbei ir reputacijai, viršijančią žalą, kurią neišvengiamai patiria pareigūnas, dėl kurio OLAF atlieka tyrimą. Komisija šios žalos ieškovo garbei ir reputacijai vėliau neatlygino. Konkrečiai tariant, Komisija galutinės OLAF tyrimo ataskaitos, išteisinusios ieškovą kaltinimų, dėl kurių pradėtas minėtas tyrimas, atžvilgiu, nepaviešino taip, kaip ji paviešino ieškovo paskyrimą pradėjus šį tyrimą. Todėl tarp šio sprendimo 183 punkte pripažinto institucijos padaryto pažeidimo ir tam tikros ieškovo nurodytos moralinės žalos, kurią sudaro žala jo garbei ir reputacijai, yra tiesioginis ir tikras priežastinis ryšys.

207    Vadinasi, iš Komisijos reikia priteisti ieškovui sumokėti atlyginimą už šią moralinę žalą, kurią jis patyrė dėl Tarnautojų teismo pripažintų tarnybinių pažeidimų. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Tarnautojų teismas šio atlyginimo sumą ex aequo et bono įvertina 15 000 eurų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

208    Kaip Tarnautojų teismas nusprendė savo 2006 m. balandžio 26 d. Sprendime Falcione prieš Komisiją (F‑16/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 77–86 punktai), kol neįsigaliojo Tarnautojų teismo procedūros reglamentas, būtent konkrečios nuostatos dėl bylinėjimosi išlaidų, reikia taikyti tik Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamentą.

209    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims, tačiau pagal to paties reglamento 88 straipsnį bylose tarp Bendrijų ir jų tarnautojų institucijos pačios padengia savo išlaidas.

210    Šiuo atveju, kadangi dalis ieškovo reikalavimų buvo patenkinta, įvertinus bylos aplinkybes teisinga būtų nurodyti, kad Komisija, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia du trečdalius ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos J. L. Giraudy 15 000 eurų kaip patirtos moralinės žalos, padarytos pakenkiant jo reputacijai ir garbei, atlyginimą.

2.      Kitą ieškinio dalį atmesti.

3.      Europos Bendrijų Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir du trečdalius J. L. Giraudy nurodytų bylinėjimosi išlaidų.

4.      J. L. Giraudy padengia vieną trečdalį savo bylinėjimosi išlaidų.

Mahoney Kanninen Gervasoni

Paskelbta 2007 m. gegužės 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

W. Hakenberg        P. Mahoney

Turinys

Teisinis pagrindas

A –  Nuostatos, susijusios su kovojant su sukčiavimu atliekamais tyrimais

B –  Nuostatos, susijusios su profesinės ligos draudimu

C –  Nuostatos, susijusios su invalidumo pensijomis

D –  Bendrosios PTN nuostatos

Bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A –  Dėl priimtinumo

1.  Dėl netinkamos ikiteisminės procedūros

a)  Šalių argumentai

b)  Tarnautojų teismo vertinimas

2.  Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo

a)  Šalių argumentai

b)  Tarnautojų teismo vertinimas

3.  Dėl ieškinio priešlaikinio pobūdžio

a)  Šalių argumentai

b)  Tarnautojų teismo vertinimas

B –  Dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą

1.  Šalių argumentai

2.  Tarnautojų teismo vertinimas

C –  Dėl esmės

1.  Dėl pažeidimų, kuriais kaltinama Komisija

a)  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su ieškovui pateiktais nepagrįstais kaltinimais ir jo vadovybės padarytais pažeidimais

Šalių argumentai

Tarnautojų teismo vertinimas

–  Dėl informacijos teikimo OLAF

–  Dėl pastebėtų Komisijos vidaus komunikacijos trūkumų

b)  Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su sprendimo paskirti į Briuselį neteisėtumu ir nepagrįstumu

Šalių argumentai

Tarnautojų teismo vertinimas

–  Dėl kaltinimo, susijusio su sprendimo paskirti į Briuselį nepakankamu motyvavimu

–  Dėl kaltinimų, susijusių su tarnybos interesų, proporcingumo principo ir nekaltumo prezumpcijos principo pa˛eidimu

–  Dėl kaltinimo, susijusio su rūpinimosi pareigos pažeidimu ieškovą grąžinant į jo ankstesnes pareigas Paryžiuje

c)  Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su tyrimo konfidencialumo pažeidimu

Šalių argumentai

Tarnautojų teismo vertinimas

–  Dėl kaltinimų, susijusių su OLAF tyrimų konfidencialumo pareigos pažeidimu, netinkamu ieškovo paskyrimo paviešinimu bei su rūpinimosi pareigos pažeidimu perduodant galutinę OLAF ataskaitą

–  Dėl su melagingais ir šmeižikiškais pareiškimais susijusio kaltinimo

d)  Tarnautojų teismo išvada dėl Komisijos pažeidimo egzistavimo

2.  Dėl žalos

a)  Šalių argumentai

b)  Tarnautojų teismo vertinimas

Dėl turtinės žalos

Dėl moralinės žalos

3.  Dėl priežastinio ryšio

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Su šio sprendimo ir jame paminėtų bei Rinkinyje dar nepaskelbtų Bendrijos teismų sprendimų tekstais galima susipažinti Teisingumo Teismo interneto svetainėje: www.curia.europa.eu

* Proceso kalba: prancūzų.