PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. liepos 11 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Vaizdinio Bendrijos prekių ženklo TOSCA BLU paraiška – Ankstesnis žodinis nacionalinis prekių ženklas TOSCA – Santykiniai atmetimo pagrindai – Plačiai žinomas prekių ženklas Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme – Reglamento (EB) Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktas – Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalis“
Byloje T‑150/04
Mülhens GmbH & Co. KG, įsteigta Kelne (Vokietija), atstovaujama advokato T. Schulte‑Beckhausen,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), iš pradžių atstovaujamą M. Capostagno, vėliau – O. Montalto,
atsakovę,
dalyvaujant kitai procedūros Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) apeliacinėje taryboje šaliai, įstojusiai į bylą Pirmosios instancijos teisme,
Minoronzoni Srl, įsteigtai Ponte San Pietro (Italija), atstovaujamai advokatų G. Floridia, F. Polettini ir R. Floridia,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2004 m. vasario 18 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 949/2001‑1), susijusio su protesto procedūra tarp Mülhens GmbH & Co. KG ir Minoronzoni Srl,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Pirrung, teisėjai A. W. H. Meij ir I. Pelikánová,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
susipažinęs su 2004 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu,
susipažinęs su 2004 m. spalio 29 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) atsakymu į ieškinį,
susipažinęs su 2004 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį,
atsižvelgęs į 2005 m. gruodžio 14 d. proceso organizavimo priemones,
įvykus 2006 m. rugsėjo 6 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 1998 m. gruodžio 2 d. įstojusi į bylą šalis, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1), Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (toliau – VRDT) pateikė Bendrijos prekių ženklo paraišką.
2 Prekių ženklo paraiška buvo pateikta siekiant įregistruoti tokį vaizdinį prekių ženklą:
3 Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 18 ir 25 klasėms ir apibūdinamos taip:
– 18 klasė: „Krepšiai; rankinukai; kelionmaišiai; kuprinės; kišeninės piniginės; piniginės; portfeliai; lagaminai iš odos ir odos pakaitalų; krepšeliai; lagaminai; gyvūnų odos, kailiai, gaminiai iš gyvūnų odos; oda ir jos gaminiai; odos pakaitalai, oda ir gaminiai iš jų; saulės skėčiai; lietaus skėčiai; lazdos; diržai ir kiti balnojimo reikmenys“;
– 25 klasė: „Drabužiai vyrams, moterims ir vaikams apskritai, įskaitant odinius drabužius; marškinius; marškinėlius; sijonus; kostiumus; švarkus; kelnes; šortus; sportinius megztinius; marškinėlius; pižamas; kojines; apatinius marškinius; korsetus (apatinius); petnešas; kelnaites; liemenėles; apatinius baltinius; skrybėles; kaklaskares; kaklaraiščius; neperšlampamus drabužius; apsiaustus; paltus; maudymosi kostiumus; sportinius kostiumus; neperpučiamas striukes; slidinėjimo kelnes; diržus; kailinius; šalikus; pirštines; apavą apskritai, įskaitant šliures, avalynę, sportinę avalynę, aulinukus ir sandalus“.
4 1999 m. liepos 22 d. prekių ženklo paraiška buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 59/99.
5 1999 m. spalio 14 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktu ir 5 dalimi, pateikė protestą dėl Bendrijos prekių ženklo paraiškos.
6 Grįsdama šį protestą ieškovė nurodė žodinį žymenį TOSCA, dar neįregistruotą kaip prekių ženklą, tariamai plačiai žinomą Vokietijoje šioms prekėms: „kvepalai, tualetinis vanduo, odekolonas, losjonai kūnui, tualetinis muilas, dušo želė ir t. t.“.
7 Protestas buvo grindžiamas visomis prekėmis, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, ir buvo pareikštas dėl visų prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių.
8 2001 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu Protestų skyrius nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog ankstesnis prekių ženklas yra plačiai žinomas Vokietijoje „parfumerijos prekėms: odekolonui, kvepalams“. Tačiau Protestų skyrius atmetė protestą dėl to, kad, pirma, dėl nagrinėjamų prekių nepanašumo nebuvo patenkintos Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos sąlygos ir, antra, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta apsauga negali būti taikoma, nes protestas grindžiamas neregistruotu prekių ženklu.
9 2001 m. lapkričio 6 d. ieškovė pateikė apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
10 2004 m. vasario 18 d. Sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) Apeliacinė taryba atmetė apeliaciją ir priteisė iš ieškovės per procedūrą patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11 Apeliacinė taryba manė, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktas reikalauja įrodyti žymenų tapatumą arba panašumą ir žymimų prekių ar paslaugų tapatumą arba panašumą. Nors žymenys, dėl kurių kilo ginčas, buvo laikomi nenuginčijamai panašūs, tačiau buvo nuspręsta, kad aptariamos prekės labai skiriasi. Be to, Apeliacinė taryba manė, kad prekių ženklo geras vardas neleidžia daryti prielaidos, jog egzistuoja galimybė supainioti vien tik dėl to, jog egzistuoja galimybė susieti siaurąja prasme. Kalbant apie Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalį, Apeliacinė taryba nurodė, kad protestas negali būti patenkintas remiantis šia nuostata, nes ji reikalauja, kad ankstesnis prekių ženklas būtų registruotas.
Šalių reikalavimai
12 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Tarnybos bylinėjimosi išlaidas.
13 Tarnyba Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
14 Įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
15 Ieškovė nurodo du ieškinio pagrindus, susijusius atitinkamai su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu ir Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
Šalių argumentai
16 Ieškovė tvirtina, kad yra galimybė supainioti ginčijamus prekių ženklus Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Ginčijami prekių ženklai yra labai panašūs vizualiai ir fonetiškai. Šis panašumas atsiranda dėl dėmesį patraukiančio elemento „tosca“, kuris itin gerai matomas, nes į papildomą elementą „blu“ vartotojas neatkreipia dėmesio dėl jo apibūdinamojo pobūdžio. Be to, ankstesnis prekių ženklas TOSCA turi ryškų skiriamąjį požymį dėl savo žinomumo, o tai reiškia, kad paraiškoje įregistruoti nurodytos prekės turi aiškiai skirtis nuo prekių, kurių atžvilgiu saugomas plačiai žinomas prekių ženklas.
17 Ieškovė tvirtina, kad prekės turi būti laikomos panašiomis, jei visuomenė gali pamanyti, jog nagrinėjamos prekės pagamintos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Jos nuomone, remiantis 1998 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendime Canon (C‑39/97, Rink. p. I‑5507) pateiktais kriterijais, reikia manyti, jog nagrinėjamos prekės papildo vienos kitas ir turi būti laikomos bent jau vidutiniškai panašiomis. Bet kuriuo atveju jos negali būti laikomos visiškai nepanašiomis.
18 Ieškovė teigia, kad daugelis mados ar aksesuarų sektoriaus įmonių suteikia savo prekių ženklų licencijas parfumerijos prekių gamybai ir prekybai. Kai kurios iš šių įmonių, iš pradžių veikusios mados sektoriuje, pavyzdžiui, Gucci, Chanel arba Rochas, dabar žinomos tik kaip kvepalų gamintojos. Taigi visuomenė įpratusi prie to, kad mados ir galanterijos prekės siūlomos ir išleidžiamos į prekybą, pažymėtos kvepalų prekių ženklais. Be to, yra daugybė dizainerių, veikiančių tiek kvepalų, tiek ir mados srityje, savo vardus susiejusių su abiejų rūšių prekėmis. Kadangi suinteresuota visuomenė paprastai neinformuojama apie suteiktas licencijas, tuo pačiu prekių ženklu pažymėtas prekes ji priskirs tai pačiai įmonei.
19 Savo pastabose, pateiktose atsakant į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus, ieškovė tvirtina, kad daug prekių ženklų žymi skirtingas prabangos prekes, pavyzdžiui, odinius krepšius, avalynę, drabužius ir kvepalus. Šiuo atžvilgiu ji nurodo Yves Saint Laurent, Bulgari, Prada, Gucci, Lacoste, Cacharel, Chanel, Dior, Kenzo, Joop!, Davidoff, Armani, Hugo Boss, Bogner, Adidas prekių ženklus.
20 Papildomai ieškovė nurodo 2003 m. kovo 28 d. Oberlandesgericht Köln (Kelno Aukščiausiasis žemės teismas) sprendimą (byla 6 U 113/02). Savo pastabose, pateiktose atsakant į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus, ji nurodo ir kitus nacionalinių teismų sprendimus, kuriais siekiama pripažinti, kad fiziškai ir funkciniu požiūriu skirtingos prekės, pavyzdžiui, kvepalai ir drabužiai, gali turėti tam tikrą panašumą, nes dėl suteiktų licencijų jos yra platinamos pažymėtos tapačiais prekių ženklais.
21 Ieškovė priduria, jog nagrinėjamoms prekėms bendra tai, kad jos svarbios asmens įvaizdžiui, o tai patvirtina aplinkybė, kad tokiuose mados žurnaluose kaip „Vogue“ reklama beveik išimtinai susijusi su mada, madingais aksesuarais ir parfumerijos prekėmis. Taigi šios prekės papildo vienos kitas ir joms būdingas tarpusavio ryšys, dėl kurio vartotojas gali manyti, kad šias prekes pagamino ta pati įmonė.
22 Galiausiai, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus, ieškovė nurodo, kad vertinant galimybę supainioti ankstesnį prekių ženklą ir vėlesnį prekių ženklą nereikia atsižvelgti į tai, kaip gamintojai palaipsniui plečia savo prekių asortimentą. Nei Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnis, nei kitos jo nuostatos nepateisina galimybės supainioti vertinimo atsižvelgiant į tai, kokiu būdu prekių ženklo savininkas kuria savo paties prekių asortimentą.
23 Tarnyba ir įstojusi į bylą šalis ginčija šio pagrindo pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
24 Pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas. Pagal 8 straipsnio 2 dalies c punktą ankstesniais prekių ženklais laikomi prekių ženklai, kurie paraiškų įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo dieną valstybėje narėje yra plačiai žinomi 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, paskutinį kartą peržiūrėtos 1967 m. liepos 14 d. Stokholme ir iš dalies pakeistos 1979 m. rugsėjo 28 d. (Recueil des traités des Nations unies, vol. 828, Nr. 11847, p. 108, toliau – Paryžiaus konvencija), 6a straipsnio prasme.
25 Iš nusistovėjusios Pirmosios instancijos teismo praktikos matyti, kad supainiojimo galimybę sudaro galimybė, jog visuomenė gali manyti, kad nagrinėjamos prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių.
26 Pagal tą pačią Pirmosios instancijos teismo praktiką supainiojimo galimybė turi būti visapusiškai vertinama atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia tam tikrus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiam atvejui būdingus veiksnius, ypač į žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ir paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Laboratorios RTB prieš VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, Rink. p. II‑2821, 31–33 punktus ir nurodytą teismų praktiką bei 2004 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ruiz-Picasso ir kt. prieš VRDT – DaimlerChrysler (PICARO), T‑185/02, Rink. p. II‑1739, 49 ir 50 punktus).
27 Iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad supainiojimo galimybei šios nuostatos prasme būtinas prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumas ar tapatumas. Vadinasi, net jeigu prašomas įregistruoti žymuo ir ženklas, kurio skiriamasis požymis ypač stiprus, yra tapatūs, būtina nustatyti, ar egzistuoja panašumas tarp prekių ar paslaugų, kurioms ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra skirti (2005 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lidl Stiftung prieš VRDT – REWE-Zentral (LINDENHOF), T‑296/02, Rink. p. II‑563, 48 punktas; taip pat žr. pagal analogiją minėto sprendimo Canon 22 punktą).
28 Kadangi ginčijamu sprendimu buvo paneigtas galimybės supainioti egzistavimas remiantis tuo, kad nebuvo įrodytas ginčijamais prekių ženklais žymimų prekių panašumas, siekiant patikrinti pirmojo pagrindo pagrįstumą pakanka išnagrinėti nagrinėjamų prekių panašumo klausimą.
29 Nustatant, ar egzistuoja panašumas tarp nagrinėjamų prekių ar paslaugų, reikia atsižvelgti į visus svarbius ryšį tarp šių prekių ar paslaugų nusakančius veiksnius tarp kurių visų pirma yra jų rūšis, paskirtis, naudojimas bei konkuruojantis ar papildantis pobūdis (žr. minėto sprendimo LINDENHOF 49 punktą; pagal analogiją žr. minėto sprendimo Canon 23 punktą).
30 Šiuo atveju iš ginčijamo spendimo, kuris šiuo klausimu neginčijamas, matyti, jog prekės, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, atitinka tokį aprašymą: „parfumerijos prekės: odekolonas, kvepalai“. Prekes, žymimas prašomu įregistruoti prekių ženklu, sudaro 3 punkte išvardytos 18 ir 25 klasėms priskiriamos prekės.
31 Reikia konstatuoti, kad parfumerijos prekės ir 18 klasei priskiriami odos gaminiai neturi būti laikomi panašiais. Iš tikrųjų parfumerijos prekės ir odos gaminiai akivaizdžiai skiriasi tiek savo pobūdžiu, tiek ir paskirtimi arba naudojimu. Be to, niekas neleidžia manyti, kad jie yra konkuruojantys arba funkciniu požiūriu vieni kitus papildantys.
32 Tokią pačią išvadą reikia daryti atliekant parfumerijos prekių ir 25 klasei priskiriamų drabužių palyginimą. Jos taip pat skiriasi tiek savo pobūdžiu, tiek ir savo paskirtimi arba naudojimu. Šiuo atveju irgi niekas neleidžia manyti, kad jos yra konkuruojančios arba funkciniu požiūriu vienos kitas papildančios.
33 Tačiau ieškovė nurodo, kad ginčijamais prekių ženklais žymimoms prekėms būdingas tam tikras panašumas, nes dėl licencijų naudoti savo prekių ženklus prekyboje parfumerijos prekėmis, kurias suteikia mados sektoriuje veikiančios įmonės, visuomenė yra įpratusi prie to, kad mados prekės pardavinėjamos pažymėtos kvepalų prekių ženklais, ir susieja šias prekes su ta pačia įmone.
34 Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, jog galimybė supainioti du tapačius arba panašius prekių ženklus gali būti pripažįstama tik remiantis apibrėžtumo principu, t. y., kai nagrinėjamas prekes arba paslaugas atitinkama visuomenė suvokia kaip tapačias arba panašias neatsižvelgiant, kaip buvo nurodyta 27 punkte, į skiriamąjį požymį, kuris ankstesniam prekių ženklui būdingas dėl jo galimo žinomumo atitinkamoje visuomenėje.
35 Vis dėlto negalima atmesti, kad būtent mados ir kūno priežiūros priemonių sektoriuose savo pobūdžiu, paskirtimi ir naudojimu besiskiriančios prekės atitinkamai visuomenei gali atrodyti papildančios vienos kitas ne tik funkciniu, bet ir estetiniu požiūriu.
36 Kad atsirastų panašumo laipsnis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, tokį estetinį tarpusavio papildymą turi sudaryti tikras estetinis poreikis ta prasme, kad prekė yra būtina arba svarbi kitos prekės naudojimui ir kad vartotojams atrodo įprasta ir normalu naudoti minėtas prekes kartu (žr. šiuo klausimu 2005 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sergio Rossi prieš VRDT – Sissi Rossi (SISSI ROSSI), T‑169/03, Rink. p. II‑685, 60 ir 62 punktus).
37 Tačiau svarbu pabrėžti, kad nagrinėjamų prekių estetinio tarpusavio papildymo, nurodyto ankstesniame punkte, egzistavimo nepakanka siekiant patvirtinti, jog jos yra panašios. Tam, be kita ko, reikia, kad vartotojams būtų įprasta tai, jog šios prekės pardavinėjamos pažymėtos tuo pačiu prekių ženklu, o tai paprastai reiškia, kad daugelis šių prekių gamintojų arba platintojų yra tie patys (minėto sprendimo SISSI ROSSI 63 punktas).
38 Šiuo atveju ieškovė nurodo tik tai, kad visuomenė įpratusi prie to, jog dėl išduodamų licencijų mados sektoriaus prekės pardavinėjamos pažymėtos kvepalų prekių ženklais. Vien šios aplinkybės, net ir darant prielaidą, kad ji yra įrodyta, nepakanka, jog būtų kompensuotas nagrinėjamų prekių panašumo nebuvimas. Ši aplinkybė visų pirma neleidžia pavirtinti, kad parfumerijos prekės ir 3 punkte nurodyti odos gaminiai bei drabužiai estetiškai vieni kitus papildo taip, kad vieni yra būtini arba svarbūs kitų naudojimui ir kad vartotojams atrodo įprasta ir normalu minėtas prekes naudoti kartu.
39 Tačiau ieškovė tvirtina, kad nagrinėjamoms prekėms bendra tai, jog jos yra svarbios asmens įvaizdžiui ir yra kartu pateikiamos mados žurnaluose. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad, be to, jog šis argumentas, kuris nebuvo pateiktas per procedūras Tarnybos instancijose, yra pavėluotas, tokios aplinkybės bet kuriuo atveju nepakanka patvirtinti, kad egzistuoja toks estetinis tarpusavio papildymas, kaip nurodyta 36 punkte.
40 Kalbant apie ieškovės argumentą, susijusį 2003 m. kovo 28 d. Oberlandesgericht Köln sprendimu (žr. 20 punktą), reikia nurodyti, kad šis sprendimas buvo panaikintas 2006 m. kovo 30 d. Bundesgerichtshof (Federalinis teismas) sprendimu (byla I ZR 96/03) ir kad bet kuriuo atveju nacionalinio teismo sprendimas nėra privalomas nei Tarnybos instancijoms, nei Bendrijos teismams. Iš tikrųjų Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema, kurios taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos (2000 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Messe München prieš VRDT (electronica), T‑32/00, Rink. p. II‑3829, 47 punktas).
41 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog nagrinėjamos prekės yra nepanašios. Vadinasi, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu
Šalių argumentai
42 Ieškovė tvirtina, kad protestas turi būti patenkintas ir remiantis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalimi. Jos nuomone, Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą nuspręsdama, kad 8 straipsnio 5 dalimi gali būti remiamasi tik registruotų prekių ženklų atžvilgiu.
43 Ieškovė mano, kad Apeliacinės tarybos tvirtinimai prieštarauja Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies formuluotei ir tikslui, nes ši nuostata nurodo ankstesnius prekių ženklus to paties straipsnio 2 dalies prasme, taigi būtent šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytus plačiai žinomus prekių ženklus. Taigi, ieškovės manymu, nors 8 straipsnio 5 dalis nurodo tik registruotus prekių ženklus, minėto straipsnio 5 dalyje paminėti tik 2 dalies a ir b punktai.
44 Be to, ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalyje esančiame sakinyje „kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas“ yra redakcinė klaida. Ši nuostata turėjo nurodyti „kurioms yra saugomas ankstesnis prekių ženklas“, kad apimtų taip pat ir plačiai žinomus prekių ženklus Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme.
45 Kad pagrįstų argumentą, pagal kurį Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama plačiai ir priešingai jos formuluotei, ieškovė nurodo 2003 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimą Davidoff (C‑292/00, Rink. p. I‑389, 24 punktas), kuriame Teisingumo Teismas 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) 5 straipsnio 2 dalį išaiškino atsižvelgdamas ne tik jos formuluotę, bet ir į reglamentavimo, kuris apima ir minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, bendrą struktūrą ir tikslus. Ieškovė pažymi, kad jeigu Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies tikslas sutampa su Direktyvos 89/104 5 straipsnio 2 dalies tikslu, t. y. labiau apsaugoti gerą vardą turintį prekių ženklą, tai reiškia, kad tokia didesnė apsauga turi būti suteikiama ne tik registruotiems prekių ženklams, bet ir ankstesniems prekių ženklams, saugomiems dėl jų žinomumo.
46 Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus, ieškovė taip pat pabrėžia, kad Vokietijos teisės aktai užtikrina didesnę apsaugą plačiai žinomiems prekių ženklams Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme.
47 Šiuo atveju ieškovė tvirtina, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies sąlygos yra tenkinamos. Pirmiausia prekių ženklas TOSCA turi gerą vardą šios nuostatos prasme. Be to, prašomas įregistruoti prekių ženklas yra labai panašus į ankstesnį prekių ženklą. Be kita ko, naudojant prašomą įregistruoti prekių ženklą būtų nesąžiningai pasinaudota plačiai žinomo prekių ženklo TOSCA skiriamuoju požymiu bei reputacija ir jiems būtų pakenkta. Iš tikrųjų ankstesnio prekių ženklo reputacija parfumerijos prekių atžvilgiu gali būti perduota prekėms, kurių atžvilgiu siekiama prašomo įregistruoti prekių ženklo apsaugos. Be to, ieškovė nurodo, kad negalima nurodyti jokio pateisinimo, palankaus prekių ženklo paraišką pateikusiam asmeniui.
48 Tarnyba ir įstojusi į bylą šalis ginčija antrojo ieškinio pagrindo pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
49 Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 2 dalies c punktas į ankstesnio prekių ženklo sąvoką įtraukia plačiai žinomus prekių ženklus Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme.
50 Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Sąjungos (dėl pramoninės nuosavybės apsaugos) šalys įsipareigoja arba administracijos iniciatyva, jeigu tai leidžia tos šalies įstatymai, arba suinteresuoto asmens prašymu atmesti arba pripažinti registraciją negaliojančia ir uždrausti naudoti prekės ženklą, jeigu ženklas atkartoja, imituoja kitą ženklą arba yra kito ženklo vertimas ir gali būti supainiotas su juo, nes registravimo arba panaudojimo šalies kompetentingas organas pripažįsta, kad tas ženklas toje šalyje yra jau plačiai žinomas, kaip ženklas asmens, kuris naudojasi šios Konvencijos privilegijomis ir panaudoja jį tokiems pat arba panašiems gaminiams <...>.“
51 Iš šios nuostatos matyti, kad plačiai žinomi prekių ženklai Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme yra prekių ženklai, kuriems apsauga suteikiama nuo galimybės supainioti, remiantis jų žinomumu nagrinėjamoje teritorijoje ir neatsižvelgiant į tai, ar buvo pateikti jų registracijos įrodymai.
52 Kadangi Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos taikomos tokiems ankstesniems prekių ženklams, kaip nurodyti 8 straipsnio 2 dalyje, plačiai žinomiems prekių ženklams Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme taikoma šiomis nuostatomis įgyvendinama apsaugos sistema. Tačiau tam, kad būtų patenkintas protestas remiantis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 arba 5 dalimi, turi būti tenkinamos atitinkamai šiose nuostatose nurodytos sąlygos.
53 Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 ir 5 dalyse nurodomi skirtingi santykiniai atsisakymo registruoti Bendrijos prekių ženklą pagrindai. Pirma, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktas saugo ankstesnį prekių ženklą nuo galimybės supainioti. Ši apsauga suteikiama tik remiantis apibrėžtumo principu, t. y., kai ginčijamais prekių ženklais žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios arba panašios. Be to, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalis nepatikslina, ar ankstesnis prekių ženklas turi būti registruotas.
54 Antra, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalis saugo gerą vardą turintį ankstesnį prekių ženklą nuo prekių ženklų, galinčių nesąžiningai pasinaudoti jo geru vardu ar skiriamuoju požymiu arba pakenkti šiam geram vardui ar skiriamajam požymiui. Nors ši apsauga gali būti taikoma tuo atveju, kai ginčijamais prekių ženklais žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios arba panašios, pirmiausia ji skirta nepanašioms prekėms ar paslaugoms (žr. šiuo klausimu 2003 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Adidas-Salomon ir Adidas Benelux, C‑408/01, Rink. p. I‑12537, 22 punktą).
55 Iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies formuluotės, kurioje vartojami žodžiai „kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas“, matyti, jog ši nuostata ankstesniems prekių ženklams šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies prasme taikoma tik tada, jei jie yra registruoti (žr. šiuo klausimu pagal analogiją 1999 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo General Motors, C‑375/97, Rink. p. I‑5421, 23 punktą; minėto sprendimo Davidoff 20 punktą ir minėto sprendimo Adidas-Salomon ir Adidas Benelux 22 punktą).
56 Priešingai nei Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktas, kuris leidžia tapačių arba panašių prekių atžvilgiu pateikti protestus, grindžiamus prekių ženklais, kurių registracija nebuvo įrodyta, bet kurie plačiai žinomi Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalis nepanašių prekių arba paslaugų atžvilgiu saugo tik plačiai žinomus prekių ženklus Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme, kurių registracija buvo įrodyta.
57 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad plačiai žinomų prekių ženklų, kurių registracija nebuvo įrodyta, pašalinimas iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies taikymo srities atitinka Paryžiaus konvencijos 6a straipsnį, kuris, taikomas tik remiantis apibrėžtumo principu, nenumato jokios apsaugos nepanašių prekių atžvilgiu.
58 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies formuluotėje yra redakcinė klaida.
59 Be to, ieškovė negali tvirtinti, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies aiškinimas, atsižvelgiant į reglamento bendrą struktūrą, neturėtų sąlygoti to, kad ji būtų taikoma ir neregistruotiems gerą vardą turintiems prekių ženklams. Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio struktūros matyti, kad plačiai žinomas prekių ženklas Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme, kurio registracija nebuvo įrodyta, naudojasi tik apsauga nuo galimybės supainioti tapačių arba panašių prekių ar paslaugų atžvilgiu, kaip tai, kalbant apie prekes, numato Paryžiaus konvencijos 6a straipsnis.
60 Be to, Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Reglamentas Nr. 40/94 šiuo klausimu atitinka 1994 m. balandžio 15 d. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1 C priedas) (OL L 336, p. 214), 16 straipsnio 3 dalį, kuri išplečia Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio taikymą situacijoms, kai nagrinėjamos prekės ar paslaugos nėra panašios, tačiau su sąlyga, kad ankstesnis prekių ženklas yra registruotas.
61 Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad Vokietijos teisės aktai užtikrina didesnę apsaugą neregistruotiems prekių ženklams, kurie yra plačiai žinomi Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme, negali pakeisti konstatavimo, jog Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalis netaikoma žinomiems prekių ženklams, jeigu jie neregistruoti. Kaip buvo nurodyta 40 punkte, Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema, kurios taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos (minėto sprendimo electronica 47 punktas).
62 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog Apeliacinė taryba teisingai atmetė ieškovės protestą, grindžiamą Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalimi.
63 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
64 Kadangi visi ieškinio pagrindai yra nepriimtini, ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
65 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Mühlens GmbH &Co. KG bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2007 m. liepos 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.