BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 14 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Teisė į gynybą – Nekaltumo prezumpcija – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris – Bausmių ir sankcijų individualizavimo principas – „Nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principas – Gero administravimo principas – Teisinis saugumas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Baudos“

Byloje T‑190/06

Total SA, įsteigta Kurbevua (Prancūzija),

Elf Aquitaine SA, įsteigta Kurbevua,

atstovaujamos advokatų É. Morgan de Rivery, A. Noël‑Baron, ir E. Lagathu,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault ir O. Beynet, vėliau V. Bottka, P. J. Van Nuffel ir B. Gencarelli,

atsakovę,

pirma, dėl prašymo panaikinti 2006 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimą C (2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal EB ?81? straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.620 – vandenilio peroksidas ir perboratas), antra, dėl prašymo pakeisti minėto sprendimo 2 straipsnio i punktą,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro teisėjai V. Vadapalas (pranešėjas), einantis pirmininko pareigas, M. Prek, A. Dittrich, L. Truchot ir K. O’Higgins,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. rugsėjo 3 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        Ieškovės Total SA ir Elf Aquitaine SA yra pagal Prancūzijos teisę įsteigtos bendrovės, grupės, kuriai priklauso faktinių aplinkybių metu vandenilio peroksidu (toliau – VP) ir natrio perboratu (toliau – NPB) prekiavusi Arkema France SA (buvusi Atofina SA, toliau ? Arkema), vadovaujančios bendrovės.

2        Nuo pažeidimo pradžios iki 2000 m. balandžio mėn. Elf Aquitaine buvo pagrindinė Arkema akcininkė, kuriai priklausė 97,5 % akcijų. Nuo šios datos 96,48 % akcijų priklausė Elf Aquitaine, o 99,43 % jos pačios akcijų priklausė Total.

3        2002 m. lapkričio mėn. Degussa AG pranešė Europos Bendrijų Komisijai, kad VP ir NPB rinkose egzistuoja kartelis, ir paprašė taikyti Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

4        Degussa pateikė Komisijai faktinių įrodymų, kuriais remdamasi ši galėjo 2003 m. kovo 25 ir 26 d. atlikti patikrinimą trijų įmonių, įskaitant ieškovę, patalpose.

5        Po šio patikrinimo kelios įmonės, įskaitant EKA Chemicals AB, Arkema ir Solvay SA, paprašė taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo ir pateikė Komisijai įrodymų, susijusių su nagrinėjamu karteliu.

6        2005 m. sausio 26 d. Komisija išsiuntė ieškovėms ir kitoms atitinkamoms įmonėms pranešimą apie kaltinimus.

7        2005 m. birželio 28 ir 29 d. išklausiusi atitinkamas įmones, Komisija priėmė 2006 m. gegužės 3 d. Sprendimą C (2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB, EKA Chemicals, Degussa, Edison SpA, FMC Corp., FMC Foret SA, Kemira Oyj, Air liquide SA, Chemoxal SA, SNIA SpA, Caffaro Srl, Solvay SA, Solvay Solexis SpA, ieškoves ir Arkema (byla COMP/F/38.620 – vandenilio peroksidas ir perboratas) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2006 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 353, p. 54). Apie jį ieškovėms pranešta 2006 m. gegužės 8 d. raštu.

 Ginčijamas sprendimas

8        Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad jo adresatės dalyvavo darant vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, susijusį su VP ir jo tolesnės gamybos etapo produktu NPB (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).

9        Konstatuotas pažeidimas buvo daugiausia susijęs su komerciškai svarbios ir konfidencialios su rinkomis ir įmonėmis susijusios informacijos pasikeitimu tarp konkurentų, gamybos bei galimų ir realių gamybinių pajėgumų ribojimu bei reguliavimu, rinkos dalių ir pirkėjų pasiskirstymu bei tikslinių kainų nustatymu ir kontrole.

10      Ieškovės ir Arkema pripažintos „solidariai“ atsakingomis už pažeidimą (ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamoji dalis).

11      Kad apskaičiuotų baudų dydį, Komisija taikė Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir AP sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) nustatytą metodą.

12      Komisija nustatė pagrindines baudas atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę (ginčijamo sprendimo 452 konstatuojamoji dalis), o tas pažeidimas pripažintas labai sunkiu (ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamoji dalis).

13      Pritaikius diferencijuotą požiūrį ieškovės ir Arkema buvo priskirtos trečiajai kategorijai, už kurią skiriama pradinė 50 mln. EUR bauda (ginčijamo sprendimo 460?462 konstatuojamosios dalys).

14      Siekiant užtikrinti pakankamą atgrasantį poveikį ir atsižvelgus į didelę ieškovių apyvartą, šiai pradinei baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 3 (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis).

15      Kadangi Arkema ir Elf Aquitaine dalyvavo darant pažeidimą, pasak Komisijos, nuo 1995 m. gegužės 12 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. penkerius metus ir septynis mėnesius, joms skirta bauda buvo padidinta 55 % dėl trukmės (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis). Total, pripažintai atsakinga už minėtą pažeidimą už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 30 d. iki gruodžio 31 d., tenkanti baudos dalis nebuvo padidinta (ginčijamo sprendimo 468 konstatuojamoji dalis).

16      Komisija, atsižvelgusi į tai, kad kartojasi 1984 m. lapkričio 23 d. Sprendime 85/74/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį (byla IV/30.907 – Peroksidacijos produktai) (OL L 35, p. 1) ir 1994 m. liepos 27 d. Sprendime 94/599/EEB dėl procedūros pagal EB sutarties 85 straipsnį (byla IV/31.865 – PVC) (OL L 239, p. 14) konstatuoti pažeidimai, nustatė Arkema atžvilgiu sunkinančią aplinkybę. Dėl šios priežasties ji padidino Arkema tenkančią pagrindinės baudos dalį 50 % pagrindinės baudos sumos, kuri jai būtų skirta, jei ieškovės, grupės vadovaujančios bendrovės, nebūtų buvusios ginčijamo sprendimo adresatės (ginčijamo sprendimo 469?471 konstatuojamosios dalys ir 409 išnaša).

17      Komisija nusprendė, kad Arkema yra antroji įmonė, įvykdžiusi pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytus reikalavimus ir dėl šios priežasties sumažino jai baudą 30 %, pritaikiusi šį sumažinimą visai Arkema ir ieškovėms skirtos baudos sumai (ginčijamo sprendimo 509?514 ir 529 konstatuojamosios dalys).

18      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio o ir q punktuose nurodyta, kad trys bendrovės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes dalyvavo darant atitinkamą pažeidimą, būtent, Total ? nuo 2000 m. balandžio 30 d. iki gruodžio 31 d., Arkema ir Elf Aquitaine ? nuo 2000 m. gegužės 12 d. iki gruodžio 31 d.

19      Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio i punktą Arkema skirta 78,663 mln. EUR bauda, iš kurių „solidariai“ su Total ir Elf Aquitaine – atitinkamai 42 mln. EUR ir 65,1 mln. EUR.

 Procesas ir šalių reikalavimai

20      2006 m. liepos 19 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu ieškovės pareiškė šį ieškinį.

21      Kadangi Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas priskirtas šeštajai kolegijai ir, išklausius šalis, ši byla buvo priskirta šeštajai išplėstinei kolegijai.

22      Kadangi du kolegijos nariai negalėjo vykdyti savo pareigų, Bendrojo Teismo (buvęs Pirmosios instancijos teismas) pirmininkas pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį paskyrė į kolegiją kitus trūkstamus teisėjus.

23      Vykdydama 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo nurodytas proceso organizavimo priemones, Komisija 2010 m. gegužės 4 d. raštu pateikė tam tikrą ieškovių ieškinyje nurodytą administracinės bylos informaciją.

24      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2010 m. kovo 3 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

25      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        pagrindinis reikalavimas: panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio o ir p punktus, 2 straipsnio i punktą, taip pat 3 ir 4 straipsnius,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio i punktą tiek, kiek jis susijęs su Komisijos joms skirta solidariai su Arkema bauda, ir sumažinti šios baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

26      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

27      Grįsdamos prašymą iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovės nurodo dešimt pagrindų, susijusių su, pirma, teisės į gynybą pažeidimu, antra, pareigos motyvuoti pažeidimu, trečia, vienodo įmonės apibrėžimo pažeidimu, ketvirta, dukterinių bendrovių padarytų pažeidimų inkriminavimo patronuojančioms bendrovėms taisyklių pažeidimu, penkta, vertinimo klaida, kiek tai susiję su Total, šešta, kelių visų valstybių narių pripažintų esminių principų, kurie yra Sąjungos teisės sistemos sudėtinė dalis, pažeidimu, septinta, gero administravimo principo pažeidimu, aštunta, teisinio saugumo principo pažeidimu, devinta, kai kurių pagrindinių principų, reglamentuojančių baudų nustatymą, pažeidimu, dešimta, piktnaudžiavimu įgaliojimais.

28      Papildomai, vienuoliktuoju pagrindu ieškovės prašo sumažinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio i punkte skirtą baudą.

29      Bendrasis Teismas mano, jog pirmiausia reikia išnagrinėti ketvirtajame pagrinde nurodytus argumentus.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su dukterinių bendrovių padarytų pažeidimų inkriminavimo patronuojančioms bendrovėms taisyklių pažeidimu

30      Ketvirtąjį pagrindą sudaro trys dalys. Pirmiausia reikia išnagrinėti šio pagrindo antrą dalį.

 Dėl antros dalies, susijusios su teisės klaida aiškinant teismo praktiką dėl atsakomybės priskyrimo ir būtinybe, kad Komisija laikytųsi savo sprendimų praktikos

–       Pirminės pastabos

31      Primintina, kad Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai ir sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

32      Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sąvoka „įmonė“ šiame kontekste turi būti suprantama kaip reiškianti ūkio subjektą, net jei teisiniu požiūriu šį ūkio subjektą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (žr. 31 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

33      Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą (žr. 31 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

34      Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiškai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos, o pranešimas apie kaltinimus turi būti adresuotas šiam asmeniui. Taip pat svarbu, kad pranešime apie kaltinimus būtų nurodyta, kokiu statusu juridinis asmuo kaltinamas dėl tariamų faktinių aplinkybių (žr. 31 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

35      Iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr. 31 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

36      Iš tikrųjų taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto nariai ir todėl sudaro vieną įmonę minėta prasme. Pavyzdžiui, aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę EB 81 straipsnio prasme, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą (žr. 31 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktą).

37      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės akcijų, viena vertus, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui, ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui (žr. 31 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

38      Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos prekybos politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių parodyti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (žr. 31 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

39      Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 370–379 konstatuojamosiose dalyse Komisija, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika, trumpai nurodė principus, kuriuos ketino taikyti nustatydama ginčijamo sprendimo adresates.

40      Ji priminė, kad patronuojančią bendrovę galima laikyti atsakinga už dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus, jei ši apibrėžia savo elgesį rinkoje ne savarankiškai, o vykdo patronuojančios bendrovės nurodymus. Ji patikslino, jog iš esmės gali preziumuoti, kad dukterinė bendrovė, kurios 100 % kapitalo kontroliuoja patronuojanti bendrovė, iš esmės vykdo šios bendrovės nurodymus ir kad patronuojanti bendrovė gali nuginčyti šią prezumpciją pateikdama paneigiančių įrodymų (ginčijamo sprendimo 374 konstatuojamoji dalis).

41      Dėl Elf Aquitaine atsakomybės Komisija pažymėjo, jog šiai priklausė 98 % Arkerma kapitalo ir kad ji nuolat skirdavo šios bendrovės valdybos narius. Be to, Komisija padarė prielaidą, kad Elf Aquitaine darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (ginčijamo sprendimo 427 konstatuojamoji dalis).

42      Dėl Total Komisija pažymėjo, kad 2000 m. balandžio mėn. ši perėmė 99,43 % Elf Aquitaine kapitalo kontrolės, kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo grupės bendrovių, tiesiogiai dalyvavusių vykdant neteisėtus veiksmus, kapitalą ir kad atsižvelgdama į šias aplinkybes ji padarė prielaidą, jog Total darė lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių Elf Aquitaine ir Arkema elgesiui (ginčijamo sprendimo 428 ir 429 konstatuojamosios dalys).

43      Ginčijamo sprendimo 430–432 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė argumentus, kuriuos ieškovės pateikė dėl nagrinėjamo pažeidimo inkriminavimo, ir išnagrinėjo juos minėto sprendimo 433–440 konstatuojamosiose dalyse.

44      Ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamojoje dalyje ji patvirtino savo išvadą, kad Arkema ir ieškovės yra viena įmonė, ir pripažino jas atsakingomis už nagrinėjamą pažeidimą bei patikslino, kad Total atsakinga už pažeidimą tik nuo tos dienos, kai perėmė Elf Aquitaine kapitalo kontrolę, būtent, už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 30 d. iki gruodžio 31 d.

45      Ginčydamos šį vertinimą ieškovės iš esmės nurodo du kaltinimus, susijusius, pirma, su aptariamos prezumpcijos teisėtumu ir, antra, su tuo, kad buvo atmesti Arkema savarankiškumo įrodymai.

–       Dėl aptariamos prezumpcijos teisėtumo

46      Pirma, ieškovės nurodo, kad Komisija negalėjo, nepažeisdama teismų ir savo sprendimų priėmimo praktikos šioje srityje, joms inkriminuoti Arkema veiksmus, remdamasi vien prezumpcija, susijusia su tuo, jog ji beveik visiškai kontroliuoja šios dukterinės bendrovės kapitalą.

47      Reikia konstatuoti, kad metodas, kurį Komisija taikė ginčijamą pažeidimą inkriminuodama ieškovėms tiek, kiek jis grindžiamas aptariama prezumpcija, atitinka 31–38 punktuose minėtą teismo praktiką.

48      Pirma, priešingai nei teigia ieškovės, pažeidimas inkriminuotas remiantis ne tik kapitalo turėjimo struktūra, bet ir konstatavimu, kad lemiamos įtakos dukterinėms bendrovėms prezumpcija nepaneigta (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 437 ir 441 konstatuojamąsias dalis).

49      Antra, iš šios teismo praktikos (žr., be kita ko, šio sprendimo 37 ir 38 punktus) matyti, jog dukterinės bendrovės kapitalo turėjimo struktūra yra pakankamas kriterijus, kad kiltų minėta prezumpcija, ir Komisija neprivalo pateikti papildomų patronuojančios bendrovės realios įtakos darymo įrodymų, kaip to reikalauja ieškovės.

50      Šia išvada negalima abejoti dėl aplinkybės, kad tokių papildomų įrodymų buvo galima pateikti byloje, kurioje buvo priimtas 2007 m. gruodžio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimas Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 13 ir 54 punktai). Be jokių abejonių, tiek iš minėto 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (61 ir 62 punktai), tiek iš 31 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (61 ir 62 punktai) matyti, kad aptariamos prezumpcijos taikymas nepriklauso nuo to, ar tokie įrodymai egzistuoja. Be to, nereikalaujama, kad Komisija šiam tikslui nustatytų, jog faktinių aplinkybių metu patronuojanti bendrovė žinojo apie dukterinės bendrovės neteisėtą elgesį.

51      Taip pat pažymėtina, kad minėta teismo praktika susijusi konkrečiai su atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas (31 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktas). Tačiau šiuo atveju ieškovėms nepriklausė visas atitinkamos dukterinės bendrovės kapitalas (žr. šio sprendimo 2 punktą).

52      Pažymėtina, kad ieškovės nesiremia tuo, jog jų dalyvavimas nebuvo 100 %. Atvirkščiai, jų argumentai dėl Komisijos galėjimo remtis aptariama prezumpcija susiję su situacija, kai turimas „visas arba beveik visas“ dukterinės įmonės kapitalas, ir taip patvirtinama, jog jos neprieštarauja, kad abiem atvejais būtų taikomos tos pačios įrodinėjimo taisyklės.

53      Galiausiai net darant prielaidą, kad, kaip teigia ieškovės, savo ankstesniuose sprendimuose dėl atsakomybės už pažeidimą priskyrimo Komisija pateikdavo papildomų įrodymų, jog patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką, vien dėl šio fakto negalima užginčyti šioje byloje pritaikyto priskyrimo metodo teisėtumo.

54      Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

–       Dėl ieškovių įrodymų, pateiktų įrodant Arkema savarankiškumą rinkoje

55      Pagal šio sprendimo 38 punkte cituotą teismo praktiką, siekdama nuginčyti aptariamą prezumpciją, patronuojanti bendrovė turi pateikti pakankamai įrodymų, galinčių parodyti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai.

56      Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į visą svarbią informaciją apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja šią dukterinę bendrovę su patronuojančia bendrove ir kurie kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtis (31 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 ir 74 punktai).

57      Visų pirma reikia vertinti ne tik argumentus, susijusius su dukterinės bendrovės prekybos politika stricto sensu, pavyzdžiui, su platinimo arba kainų strategija. Nagrinėjamos prezumpcijos negalima paneigti vien parodant, kad šiuos specifinius savo prekybos politikos aspektus kontroliuoja dukterinė bendrovė, šiuo atžvilgiu negaudama nurodymų (šiuo klausimu žr. 31 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 65 ir 75 punktus).

58      Šiuo atveju iš bylos medžiagos aišku, kad per administracinę procedūrą ieškovės pateikė argumentų dėl Arkema savarankiškumo, be kita ko, pažymėdamos, kad jų grupei būdingas decentralizuotas dukterinių bendrovių valdymas, kad Arkema savarankiškai sudarydavo savo veiklos strateginius planus, kad jos veiklai rinkoje neturėjo įtakos patronuojančių bendrovių nurodymai, kad ji neteikė joms ataskaitų, kad, bendrai kalbant, ji buvo finansiškai savarankiška ir galėjo sudaryti sutartis negaudama išankstinio sutikimo ir kad savarankiškai apibrėždavo savo teisinę strategiją. Be to, Arkema savarankiškumą patvirtino tai, kaip ją suvokdavo tretieji asmenys.

59      Grįsdamos šį argumentą ieškovės pateikė tik tris, atitinkamai 1995, 2000 ir 2003 m., Arkema brošiūras, pavadintas „Rinkos ir profesijos“, ir vieną iš jų Elf Aquitaine. Neatžvelgiant į tai, kokią įrodomąją vertę reikia priskirti šiems dokumentams, reikia pažymėti, kad juose pateikta tik tam tikra atskira informacija apie ieškovių ir jų dukterinės bendrovės ryšius. Taigi šie dokumentai galėjo daugiausia patvirtinti, kad Arkema yra decentralizuotas vienetas, grupės „chemijos sektorius“, kad 2006 m. ji turėjo tapti savarankišku vienetu ir kad gamino daug įvairių sričių prekių. Šie dokumentai, išskyrus su 2000 m. susijusią brošiūrą „Rinkos ir profesijos“, susiję su metais, kurie nepatenka į pažeidimo laikotarpį.

60      Be to, atsakymo į pranešimą apie kaltinimus išnašoje ieškovės nurodė tam tikrą informaciją, pateiktą Arkema atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informacijos.

61      Tarp šių Komisijos vykdant 2010 m. gegužės 4 d. proceso organizavimo priemones pateiktų dokumentų yra dokumentas, pavadintas „Vidaus resursai ir finansiniai įsipareigojimai“, ir grupės bendrovių vadovų 1991–2003 m. sąrašas.

62      Iš Arkema atsakymo į prašymą pateikti informacijos matyti, kad pirmajame Komisijos pateiktame dokumente yra taisyklių, nustatančių teisę kreiptis į grupę, kurios taikomos „nuo 2001 m.“. Remiantis šiuo dokumentu Total vykdomasis komitetas dalyvauja priimant dukterinių bendrovių sprendimus tik dėl didesnių kaip 10 mln. EUR investicijų, vertindamas rizikos laipsnį ir rentabilumą.

63      Viena vertus, pažymėtina, kad nagrinėjamas dokumentas negali būti svarbiu atitinkamų bendrovių ryšių pažeidimo laikotarpiu, kuris baigėsi 2000 m. gruodžio 31 d., įrodymu, nes jame nustatytos kompetencijos paskirstymo grupėje taisyklės nuo 2001 m.

64      Kita vertus, iš ieškovių atsakymo į pranešimą apie kaltinimus matyti, kad šis dokumentas buvo paminėtas grindžiant teiginį, jog jos niekada nedalyvavo valdant su VP ir NPB susijusią Arkema veiklą, o apsiribojo dalyvavimu svarbesnėse dukterinės bendrovės investicijose. Tačiau, bet kuriuo atveju, dukterinės bendrovės savarankiškumas, numatytas šio sprendimo 57 punkte minėtoje teismo praktikoje, negali būti įrodytas vien parodant, jog ji pati kontroliuoja specifinius savo prekybos su pažeidimu susijusiais produktais politikos aspektus.

65      Dėl antrojo dokumento, kuriame pateiktas atitinkamų bendrovių vadovų sąrašas, pažymėtina, kad nors aplinkybė, jog patronuojančios ir dukterinės bendrovės vadovai yra tie patys, įrodo lemiamos įtakos darymą, jei tokio vadovų sutapimo nebūtų, dukterinės bendrovės savarankiškumas nebūtų pakankamai įrodytas.

66      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovių atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nurodyti argumentai nėra patvirtinti konkrečiais jų dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymais ir todėl yra tik teiginiai, akivaizdžiai negalintys būti įrodymais, kurių pakaktų nuginčyti aptariamą prezumpciją.

67      Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamais argumentais negalima įrodyti dukterinės bendrovės savarankiškumo.

68      Pirma, dėl ieškovių teiginio, kad Elf Aquitaine buvo paprasčiausias gamybinės ūkinės veiklos nevykdantis holdingas, kurį galima palyginti su „finansiniu valdymu“, pastebėtina, kad net tuo atveju, jei ieškovės būtų buvusios paprasčiausi gamybinės ūkinės veikos nevykdę holdingai, vien šios aplinkybės nepakaktų atmesti prielaidą, jog jos darė lemiamą įtaką Arkema ir, be kita ko, koordinavo finansines investicijas grupėje, nes Total perėmus kontrolę ši situacija nepasikeitė. Bendrovių grupės atveju holdingas yra bendrovė, kurios paskirtis – sujungti įvairių bendrovių, kurių uždavinys yra užtikrinti valdymo vieningumą, akcijas (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 63 punktą).

69      Tačiau pačios ieškovės tvirtina, kad Elf Aquitaine dalyvavo priimant svarbiausius sprendimus, galėjusius daryti poveikį visai grupei, ir nustatydavo labai bendrą įvairių padalinių tarpusavio suderintos veiklos, veiklos keitimo ir veiklos geografinio paskirstymo pasaulyje politiką. Šiais teiginiais patvirtinama ne tai, kad egzistuoja ekonominis vienetas, kurį sudaro ieškovės ir jos dukterinės bendrovės, o veikiau tai, kad Elf Aquitaine paskirtis buvo užtikrinti valdymo vieningumą ir koordinavimą, kurie galėjo daryti poveikį Arkema elgesiui rinkoje.

70      Antra, dėl ieškovių tvirtinimo, jog ginčijamų faktinių aplinkybių metu jos nedalyvavo nustatant konkretaus „chemijos sektoriaus“ produkto strategiją, pažymėtina, kad šis teiginys nepakankamai patvirtintas įrodymais. Dėl grupės dydžio, tariamo naftos bendrovės veiklos chemijos sektoriuje ypatumo, Arkema dydžio ir to, kad ji parduoda daug prekių įvairiose rinkose, pažymėtina, kad šie argumentai savaime negali patvirtinti, jog ieškovės nedalyvavo kuriant vieno iš „chemijos sektoriaus“ produktų prekybos strategiją.

71      Trečia, tiek, kiek ieškovės nurodo, kad niekada nenustatydavo Arkema prekybos politikos ir nedalyvavo valdant su VP ir NPB susijusią dukterinės bendrovės veiklą, reikia konstatuoti, kad funkcijų pasiskirstymas bendrovių grupėje yra įprastas reiškinys, kurio nepakanka tam, kad būtų nuginčyta prezumpcija, jog ieškovės ir Arkema yra viena įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Tokia pati išvada darytina dėl argumento, jog Arkema vykdo veiklą rinkoje savo vardu ir savo lėšomis, o ne kaip savo patronuojančių bendrovių Total ir Elf Aquitaine atstovė.

72      Beje, jokios išvados negalima daryti iš to fakto, kad ieškovės kartu su dukterine bendrove niekada neturėjo bendrų klientų, kad jos nevykdė veiklos rinkose, kuriose veikė jų dukterinė bendrovė, taip pat susijusiose rinkose, kad su atitinkamais produktais susijusi veikla sudaro tik nedidelę kiekvienos ieškovės bendros apyvartos dalį ir kad šie produktai yra tik vieni iš daugelio Arkema produktų „chemijos sektoriuje“.

73      Ketvirta, dėl ieškovių argumento, jog jos su Arkema tarpusavyje nesikeičia jokia informacija ir neteikia ataskaitų, išskyrus pagal teisės aktus ir finansines normas teikiamą buhalterinę informaciją, pažymėtina, kad aplinkybės, jog dukterinė bendrovė atitinkamoje rinkoje niekada nevykdė specialios patronuojančios bendrovės informavimo politikos, nepakanka siekiant įrodyti jos savarankiškumą, nes dukterinės bendrovės savarankiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į įmonės veiklos valdymo aspektus.

74      Penkta, nors ieškovės nurodo, kad Arkema turėjo galimybę sudaryti sutartis negaudama leidimo iš anksto ir buvo labai savarankiška finansiškai, reikia konstatuoti, kad ieškovės pripažįsta, jog kontroliavo svarbiausius pramoninių investicijų ir įsigijimo projektus, taip pat didžiausius savo dukterinės bendrovės įsipareigojimus, ši aplinkybė negali dar labiau patvirtinti Komisijos išvados, kad ši dukterinė bendrovė nesavarankiška.

75      Šešta, tas pats yra dėl tariamo fakto, jog nagrinėjamoje byloje Arkema nuo tyrimo stadijos, per kurią nusprendė bendradarbiauti nepranešusi apie tai iš anksto patronuojančioms bendrovėms, savarankiškai pasirinko teisinę strategiją. Iš tiesų, iš aplinkybės, jog tiek per administracinę procedūrą, tiek teismo procese įmonė nėra vienintelė bendradarbiaujanti šalis, negalima daryti išvados, kad atitinkama dukterinė bendrovė nepriklauso nuo patronuojančios bendrovės arba bendrovių.

76      Be to, primintina, kad ne tiesioginis patronuojančios bendrovės dalyvavimas dukterinės bendrovės padarytame pažeidime, o aplinkybė, jog jos yra viena įmonė, leidžia Komisijai inkriminuoti nagrinėjamą pažeidimą minėtai patronuojančiai bendrovei. Todėl Komisijos padarytos išvados negalima ginčyti tuo, jog Arkema neinformavo ieškovių ir jos sužinojo apie nagrinėjamo kartelio buvimą tik po Komisijos atliktų patikrinimų dukterinės bendrovės patalpose.

77      Septinta, argumentas, kad apie Arkema savarankiškumą byloja tai, jog taip ją galbūt suvokia tretieji asmenys, visų pirma, dėl to, kad atitinkamos bendrovės neturėjo bendro prekių ženklo ir tiekėjai, klientai bei vartotojai nepainiojo šių bendrovių, nepatvirtintas įrodymais.

78      Be to, prie pranešimo apie kaltinimus pridėtose brošiūrose „Rinkos ir profesijos“, aiškiai skirtose tretiesiems asmenims, nurodoma, kad Arkema vykdo veiklą chemijos srityje ir yra Total ir Elf Aquitaine grupių „chemijos sektorius“. Tai prieštarauja ieškovių argumentui, kad tretieji asmenys suvokdavo Arkema kaip visiškai nepriklausomą nuo patronuojančių bendrovių subjektą. Kad ir kaip būtų, vien to, kaip konkrečią bendrovę suvokia tretieji asmenys, nepakanka siekiant įrodyti, jog dukterinė bendrovė nepriklauso nuo patronuojančios bendrovės arba bendrovių.

79      Aštunta, dėl ieškovių argumento, kad Arkema savarankiškumas patvirtintas 2003 m. gruodžio 10 d. Komisijos sprendimu C (2003) 4570 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE Sutarties 53 straipsnį (byla COMP/E‑2/37.857 – Organiniai peroksidai), pažymėtina, jog šiame sprendime nėra jokios informacijos šiuo klausimu, nes Komisija nusprendė netikrinti, ar pažeidimą reikėtų inkriminuoti vadovaujančiai grupės bendrovei (žr. šio sprendimo 212 punktą).

80      Devinta, dėl aplinkybės, jog 2006 m. gegužės 18 d. Arkema kapitalas buvo atskirtas nuo ieškovių kapitalo, kurią ieškovės pirmą kartą paminėjo Bendrajame Teisme, pažymėtina, kad šis atskyrimas, įvykęs padarius pažeidimą ir priėmus ginčijamą sprendimą, negali būti svarbus įrodymas vertinant atitinkamų bendrovių ryšius pažeidimo laikotarpiu.

81      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija teisingai nusprendė, jog ieškovių pateiktos informacijos, net vertinant ją kaip visumą, nepakanka siekiant nuginčyti aptariamą prezumpciją.

82      Galiausiai ieškovės per posėdį nurodė, kad atmetusi jų pateiktus įrodymus Komisija transformavo aptariamą prezumpciją į neginčytiną prezumpciją.

83      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 374 konstatuojamojoje dalyje Komisija priminė nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią patronuojanti bendrovė gali nuginčyti aptariamą prezumpciją ir pateikti pakankamai įrodymų, galinčių parodyti, kad jos dukterinė bendrovė elgėsi savarankiškai. Šiuo atveju, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Komisija teisingai nusprendė, jog ieškovių pateiktos informacijos, net vertinant ją kaip visumą, nepakanka siekiant nuginčyti šią prezumpciją. Dėl šios priežasties ieškovės nepagrįstai tvirtina, kad paprasčiausia prezumpcija tapo neginčytina prezumpcija.

84      Todėl visą šio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su teisės klaida, kiek tai susiję su objektyviu atsakomybės priskyrimo kriterijumi

85      Iš esmės ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė objektyvųjį atsakomybės priskyrimo kriterijų pobūdį, kai atmesdama jų argumentą, susijusį su aplinkybe, jog Arkema patronuojančios bendrovės atsakomybė nebuvo patvirtinta Sprendimu C (2003) 4570, tvirtino, kad šiuo klausimu turi diskreciją (ginčijamo sprendimo 434 konstatuojamoji dalis).

86      Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamo sprendimo 434 konstatuojamojoje dalyje Komisija, atsakydama į ieškovių argumentą, nurodė:

„Tai, kad <...> Komisijos Sprendimas [C (2003) 4570] buvo skirtas tik [Arkema], netrukdo šiuo atveju adresuoti sprendimą ir [Arkema], ir [ieškovėms]. Komisija turi diskreciją priskirti panašiomis aplinkybėmis atsakomybę patronuojančiai bendrovei ir aplinkybė, jog ji nepasinaudojo šia diskrecija ankstesniame sprendime, netrukdo jai tai padaryti šioje byloje.“

87      Reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia ieškovės, šiuo atveju Komisija netvirtino, jog turi „diskreciją nustatyti svarbų atsakomybės priskyrimo kriterijų“ ir atitinkamai diskreciją priskirti bendrovei atsakomybę už pažeidimus, kuriuos padarė kita bendrovė, taip pažeisdama teismų praktikoje nustatytas taisykles. Komisijos teiginiu paprasčiausia siekiama atmesti ieškovių argumentą, jog Arkema skirtame Sprendime C (2003) 4570 atsakomybė už šios įmonės veiksmus nebuvo priskirta patronuojančiai bendrovei. Beje, iš to, kas išdėstyta, aišku, kad inkriminuodama ieškovėms ginčijamą pažeidimą Komisija taikė teisingą metodą, laikydamasi teismo praktikoje nustatytų taisyklių ir, be kita ko, konkurencijos teisėje pateiktos įmonės sąvokos.

88      Iš to darytina išvada, kad ieškovių teiginiai netinkami. Iš tikrųjų, net padarius prielaidą, kad, priešingai nei teigia Komisija, ji visais atvejais privalo pripažinti patronuojančią bendrovę atsakinga už dukterinės bendrovės veiksmus, jei pagal konkurencijos teisę šios dvi bendrovės sudaro vieną įmonę, aplinkybė, jog ji to nepadarė ankstesniuose sprendimuose, neturi jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Šiuo atžvilgiu primintina, kad šioje byloje Komisija atsakomybę priskyrė.

89      Bet kuriuo atveju, iš teismo praktikos matyti, kad Komisija neprivalo nuolat tikrinti, ar dukterinės bendrovės neteisėti veiksmai gali būti inkriminuoti patronuojančiai bendrovei (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 330 ir 331 punktus). Todėl vien faktas, kad Komisija nenumatė galimybės adresuoti Sprendimą C (2003) 4570 Arkema patronuojančiai bendrovei, neprieštarauja tam, ką ji padarė šioje byloje, laikydamasi teismo praktikoje dėl atsakomybės priskyrimo nustatytų principų.

90      Todėl šią nagrinėjamo pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl trečios dalies, susijusios su „juridinio asmens ekonominio savarankiškumo principo“ pažeidimu

91      Ieškovės nurodo, kad pagal numanomą „juridinio asmens ekonominio savarankiškumo principą“ situacija, kai patronuojanti bendrovė ir jos visiškai kontroliuojama dukterinė bendrovė yra ta pati įmonė, yra išimtis. Jų nuomone, Komisija pažeidė šį „principą“, kai „automatiškai“ priskyrė joms atsakomybę už nagrinėjamą pažeidimą.

92      Primintina, kad sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Taigi ji turi būti suprantama kaip reiškianti ūkio subjektą, net jei teisiniu požiūriu šį subjektą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (žr. šio sprendimo 31 ir 32 punktus).

93      Iš to darytina išvada, kad aplinkybės, jog dukterinė bendrovė turi atskirą teisinį subjektiškumą, nepakanka norint atmesti prielaidą, kad ji sudaro vieną įmonę su savo patronuojančia bendrove.

94      Primintina, kad ginčijamas pažeidimas inkriminuotas ieškovėms dėl to, kad jos nenuginčijo dukterinei bendrovei daromos lemiamos įtakos prezumpcijos ir nepateikė pakankamai savo dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymų. Todėl ieškovės nepagrįstai kvalifikavo šiuo atveju pritaikytą metodą kaip „automatišką“, nes jis leido visapusiškai atsižvelgti į ieškovių padėtį ir, be kita ko, į ryšius, kurie ginčijamų faktinių aplinkybių metu siejo jas su Arkema.

95      Taigi šis metodas atitinka konkurencijos teisėje pateiktą įmonės sąvoką, nes leidžia nustatyti, ar ieškovės ir Arkema yra vienas ūkio subjektas. Beje, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, aplinkybė, jog šis metodas grindžiamas prezumpcija ir kad ją ginčijantis asmuo privalo pateikti įrodymų, jog yra priešingai, neprieštarauja teismo praktikai.

96      Be to, ieškovės neįrodo, jog egzistuoja bendras teisės principas, draudžiantis šiuo atveju taikyti tokią prezumpciją. Dėl argumentų, susijusių su Prancūzijos ir JAV civilinės ir komercinės teisės normomis, taip pat Prancūzijos konkurencijos institucijos sprendimų praktika, pažymėtina, kad tai nėra nuostatos, kurių atžvilgiu reikia nagrinėti Komisijos sprendimų konkurencijos srityje teisingumą.

97      Galiausiai pabrėžtina, kad aptariama prezumpcija yra paprasčiausias įrodinėjimo būdas, kuriuo Komisija disponuoja atlikdama tyrimus konkurencijos srityje, ir visiškai nepreziumuoja patronuojančių ir dukterinių bendrovių ryšių ir teisinio arba ekonominio savarankiškumo laipsnio, kurį dukterinė bendrovė gali turėti pagal taikomus teisės aktus bei atitinkamų bendrovių pasirinkimą.

98      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šio pagrindo trečią dalį ir atitinkamai visą ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

99      Pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, jog ieškovės neturėjo galimybės veiksmingai gintis

100    Pirma, ieškovės nurodo, kad Komisija privalėjo aiškiai paneigti jų atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktus paaiškinimus ir atskirai pateikti joms jų atsakomybės įrodymų. Kadangi Komisija šios įrodymo naštos neprisiėmė, ji pažeidė procesinių teisių lygybės principą.

101    Pastebėtina, kad pagal šio sprendimo 38 punkte minėtą teismo praktiką patronuojanti bendrovė turi nuginčyti aptariamą prezumpciją ir pateikti pakankamai įrodymų, galinčių parodyti, jog jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai. Be to, jei Komisija konstatuoja, kad prezumpcija nenuginčyta, ji turi teisę inkriminuoti pažeidimą patronuojančiai bendrovei ir neteikti „atskirų įrodymų“, kad būtų įrodyta jų atsakomybė, kaip to reikalauja ieškovės.

102    Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus teismo praktika, kuria pagal analogiją remiasi ieškovės ir pagal kurią tuo atveju, jei Komisija, nuspręsdama, kad padarytas pažeidimas, remiasi tik nagrinėjamų įmonių elgesiu rinkoje, šios gali ginčyti pažeidimą ir nurodyti aplinkybes, leidžiančias kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus ir pateikti kitokį tikėtiną paaiškinimą nei pateikė Komisija (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 186 ir 187 punktai), neturi reikšmės. Teismo praktikoje numatytas atvejis nėra tas atvejis, kuris nagrinėjamas šioje byloje.

103    Galiausiai primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką užtikrinant teisę į gynybą būtina, kad atitinkamai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo, taip pat dėl Komisijos dokumentų, pateiktų pagrindžiant teiginį dėl Sutarties pažeidimo buvimo (1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 10 punktas ir 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją, C‑310/93 P, Rink. p. I‑865, 21 punktas).

104    Šiuo klausimu 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) numatytas pranešimo apie kaltinimus, kuriame turi būti aiškiai nurodyti visi pagrindiniai elementai, kuriais Komisija remiasi šiuo procedūros etapu, išsiuntimas šalims. Toks pranešimas apie kaltinimus yra esminė procesinė garantija taikant pagrindinį Sąjungos teisės principą, kuris reikalauja teisės į gynybą paisymo per visas procedūras (2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją, C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑7191, 35 punktas).

105    Pagal šį principą, be kita ko, reikalaujama, kad pranešime apie kaltinimus, kurį Komisija adresuoja įmonei, kuriai ketina skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, turi būti nurodomi visi argumentai, kuriais remdamasi ji kaltina įmonę, pavyzdžiui, inkriminuojamos faktinės aplinkybės, jų kvalifikacija ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, kad ši įmonė galėtų pateikti savo argumentus per jos atžvilgiu pradėtą administracinę procedūrą (žr. 104 punkte minėto Sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

106    Pranešime apie kaltinimus turi būti aiškiai nurodytas juridinis asmuo, kuriam gali būti skirtos baudos, šis pranešimas turi būti adresuotas šiam asmeniui ir jame turi būti nurodytas asmens, kuriam inkriminuojamos faktinės aplinkybės, statusas (šiuo klausimu žr. 104 punkte minėto Sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją 37 ir 38 punktus).

107    Be to, procesinių teisių lygybės principas nepažeistas, nes bendrovė, kuriai taikoma aptariama prezumpcija, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ir bylą nagrinėjančiam pareigūnui atliekant apklausą, gali nurodyti bet kokias faktines ir teisines aplinkybes, kad nuginčytų šią prezumpciją, o Komisija privalo atsižvelgti į šias aplinkybes ir, prireikus, atsisakyti blogai pagrįstų kaltinimų.

108    Šiuo atveju ieškovės neginčija aplinkybės, jog iš pranešimo apie kaltinimus sužinojo apie tai, kad atsakomybė šioje byloje joms priskiriama remiantis beveik visiškos Arkema kontrolės prezumpcija. Kadangi ši prezumpcija ginčytina, per administracinę procedūrą jos galėjo šiuo klausimu gintis ir siekti nuginčyti ją. Beje, būtent tai jos ir darė, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo ir ieškinio, tačiau neįtikino Komisijos.

109    Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

110    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija nesilaikė pareigos atidžiai ir nešališkai išnagrinėti įrodymus, pagrindžiančius, kad yra priešingai, ir kurie buvo pateikti siekiant nuginčyti aptariamą prezumpciją, ir taip trukdė joms susikoncentruoti savo gynyboje ties konkrečiais klausimais.

111    Pastebėtina, kad ieškovės nenurodo, kokių ypatingų aplinkybių Komisija neišnagrinėjo.

112    Darant prielaidą, kad šiuo kaltinimu ginčijama tai, kaip Komisija išnagrinėjo visus ieškovių įrodymus, pateiktus siekiant nuginčyti aptariamą prezumpciją, pažymėtina, jog Komisijos atliktas šių įrodymų vertinimas patvirtintas nagrinėjant šioje byloje nurodytą ketvirtąjį pagrindą.

113    Be to, kaip matyti iš antrojo pagrindo trečios dalies analizės, dėl ginčijamo sprendimo motyvų lakoniškumo šiuo klausimu savaime negalima konstatuoti, jog pažeista pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti per administracinę procedūrą nurodytas svarbias aplinkybes.

114    Perskaičius ginčijamo sprendimo 434–441 konstatuojamąsias dalis galima konstatuoti, kad Komisija išnagrinėjo ieškovių argumentus, kurių santrauka pateikta 431 konstatuojamojoje dalyje ir kuriais jos siekė pagrįsti savo teiginį, jog minėtas sprendimas turėjo būti skirtas tik Arkema. Išanalizavus atsakymą į pranešimą apie kaltinimus neaišku, kokie yra kiti svarbūs argumentai, į kuriuos Komisija neatsižvelgė.

115    Iš to darytina išvada, kad šis pagrindas nepagrįstas.

116    Trečia, ieškovės per posėdį tvirtino, kad neinformavusi jų apie nagrinėjamą tyrimą iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo Komisija pažeidė reikalavimus, susijusius su teisingu bylos nagrinėjimu, kaip nustatyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje ir patvirtinta 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendime AC‑Treuhand prieš Komisiją (T‑99/04, Rink. p. II‑1501) bei Komisijos geros praktikos kodekse dėl SESV 101 ir 102 straipsnių.

117    Atkreiptinas dėmesys, kad 110 punkte minėtame Sprendime AC‑Treuhand prieš Komisiją (56 punktas) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į teisės į gynybą laikymosi principą Komisija privalėjo pateikti atitinkamai įmonei informacijos, visų pirma, apie tyrimo dalyką ir tikslą, tuomet, kai jos atžvilgiu buvo taikoma pirmoji priemonė, taigi ir prašyme pateikti informacijos, jai išsiųstame pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį. Minėto sprendimo 58 punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat paminėjo, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tik tuo atveju, kai dėl Komisijos padarytos klaidos galėjo būti konkrečiai paveikta atitinkamos įmonės teisė į gynybą per administracinę procedūrą, dėl tokios klaidos Komisijos galutinis sprendimas gali būti panaikintas.

118    Tačiau šiuo atveju iš minėto sprendimo ne tik negalima daryti išvados, kad Komisija privalo, kaip tvirtina ieškovės, prieš išsiųsdama pranešimą apie kaltinimus imtis įmonės atžvilgiu tyrimo priemonių, jei mano, jog turi pateisinančios tokio pranešimo išsiuntimą informacijos, pažymėtina, kad ieškovės nepateikė jokios konkrečios informacijos, patvirtinančios, jog dėl šios priežasties jos neturėjo galimybės pateikti įrodymų, kad nedarė Arkema lemiamos įtakos.

119    Dėl argumento, kad Komisija nesilaikė savo geros praktikos kodekso, kai nesiėmė jokių tyrimo priemonių prieš priimdama pranešimą apie kaltinimus, reikia konstatuoti, pirma, kad minėtas kodeksas, kuris, remiantis jo 5 punktu, turi būti taikomas tik nagrinėjamoms ir būsimoms byloms skaičiuojant nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, buvo priimtas jau po ginčijamo sprendimo ir todėl netaikomas šios bylos faktinėms aplinkybėms.

120    Antra, pažymėtina, kad minėto kodekso 14 punkte, darant nuorodą į šio sprendimo 110 punkte minėtą Sprendimą AC‑Treuhand prieš Komisiją (56 punktas), numatyta, kad „taikant pirmąją tyrimo priemonę (paprastai tai prašymas pateikti informacijos arba patikrinimas) įmonės informuojamos apie tai, jog jos yra preliminaraus tyrimo objektas, taip pat pranešama apie tokio tyrimo dalyką ir tikslą“. Todėl, nepateikiant savo nuomonės dėl minėto kodekso teisinės galios, bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad iš jo neišplaukia, jog Komisija privalo imtis tyrimo priemonių visų atitinkamą įmonę sudarančių ūkio subjektų atžvilgiu, o po to priimti pranešimą apie kaltinimus.

121    Todėl šį kaltinimą ir atitinkamai visą pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl antros dalies, susijusios su nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu

122    Ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kai, pirma, paskelbė jas a priori „kaltomis“ dėl pažeidimo, remdamasi vien konkrečiais įrodymais nepatvirtinta prezumpcija, ir, antra, pripažino jas atsakingomis, nors jos negalėjo visapusiškai pasinaudoti savo teise į gynybą.

123    Primintina, kad nekaltumo prezumpcijos principas, kaip bendrasis Sąjungos teisės principas, taikomas būtent procedūrose dėl konkurencijos taisyklių, taikomų įmonėms, kurioms gali būti skirtos baudos arba periodinės baudos, pažeidimo (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 149 ir 150 punktus).

124    Remiantis ieškovių argumentais negalima konstatuoti, kad šioje byloje šis principas pažeistas.

125    Pirma, primintina, kad Komisija gali remtis prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinei bendrovei tuo atveju, jei valdo visą arba beveik visą jos kapitalą, kad pripažintų ją solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą. Tokiu atveju patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė laikomos viena įmone, kuriai pagal asmeninės atsakomybės principą tenka atsakomybė už šį pažeidimą. Šioje byloje Arkema pripažino pažeidimą, pateikdama prašymą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (žr. ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamąją dalį). Beje, ieškovės neginčija, kad ji dalyvavo nagrinėjamame kartelyje.

126    Priešingai nei teigia ieškovės, negalima teigti, kad Komisija pripažino jas a priori „kaltomis“, nes jos galėjo paneigti šią pranešime apie kaltinimus išdėstytą prezumpciją ir įrodyti dukterinės bendrovės savarankiškumą.

127    Primintina, kad Komisijos priimto pranešimo apie kaltinimus jokiu būdu negalima laikyti aptariamos įmonės kaltumo įrodymu. Jei būtų priešingai, bet kokios procedūros inicijavimas potencialiai galėtų kelti grėsmę nekaltumo prezumpcijai (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 99 punktą).

128    Beje, kadangi ieškovės per posėdį iš esmės teigė, kad nekaltumo prezumpcija šioje byloje pažeista dėl to, kad „Komisijos rankose sutelktos policijos, tyrimo, persekiojimo ir sprendimų priėmimo galios“, reikia konstatuoti, jog šis kaltinimas pateiktas pavėluotai, nes pirmą kartą buvo suformuluotas per posėdį ir negali būti laikomas praplečiančiu ieškinyje nurodytą pagrindą, pagal kurį Komisija pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kai ieškovėms taikė prezumpciją, pagrįstą beveik visiška jų dukterinės bendrovės kapitalo kontrole. Taigi reikia atmesti šį kaltinimą kaip nepriimtiną, kaip numatyta Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalyje.

129    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrą dalį ir atitinkamai visą šį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

130    Kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias normas (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

131    Jeigu, kaip yra nagrinėjamoje byloje, taikant EB 81 straipsnį priimtas sprendimas susijęs su keliais adresatais ir kelia pažeidimo inkriminavimo problemų, jis turi būti pakankamai pagrįstas kiekvieno adresato atžvilgiu, visų pirma tų, kurie, remiantis šiuo sprendimu, turi atsakyti už šį pažeidimą. Taigi, solidariai atsakinga už pažeidimą pripažintos patronuojančios bendrovės atžvilgiu tokio sprendimo motyvai turi būti išsamūs, kad pagrįstų pažeidimo inkriminavimą šiai bendrovei (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 78–80 punktus).

132    Ieškovės suskirstė šį pagrindą į tris dalis.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su griežtesnės pareigos motyvuoti pažeidimu dėl Komisijos naujo požiūrio

133    Ieškovės teigia, kad pareiga motyvuoti ginčijamą sprendimą šioje byloje yra griežtesnė, nes Komisija, palyginti su jos sprendimų priėmimo praktika, taiko šiuo atveju naują požiūrį. Anot jų, Komisija nesilaikė šios pareigos, kai paprasčiausiai patvirtino savo pateiktą teismų praktikos, susijusios su pažeidimo inkriminavimu patronuojančiai bendrovei, aiškinimą.

134    Primintina, kad ginčijamo sprendimo 434 konstatuojamojoje dalyje Komisija, atsakydama į ieškovių argumentą, nurodė:

„Tai, kad <...> Komisijos Sprendimas [C (2003) 4570] buvo skirtas tik [Arkema], netrukdo šiuo atveju adresuoti sprendimą ir [Arkema], ir [ieškovėms]. Komisija turi diskreciją priskirti panašiomis aplinkybėmis atsakomybę patronuojančiai bendrovei, ir aplinkybė, jog ji nepasinaudojo šia diskrecija ankstesniame sprendime, netrukdo jai tai padaryti šioje byloje.“

135    Reikia konstatuoti, kad šioje ištraukoje jokiu būdu nepripažįstama, jog Komisija šioje byloje taikė visiškai naują ir iš esmės kitokį požiūrį nei ankstesniuose sprendimuose, kaip teigia ieškovės.

136    Beje, pažymėtina, kad 2005 m. sausio 19 d. Sprendime C (2004) 4876 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Nederland BV, Akzo Nobel Chemicals BV, Akzo Nobel Functional Chemicals BV, Akzo Nobel Base Chemicals AB, Eka Chemicals, Akzo Nobel AB, Atofina, ELF Aquitaine, Hoechst AG, Clariant GmbH, Clariant AG (byla E‑1/37.773 – AMCA), kuriame ji inkriminavo Arkema padarytą pažeidimą Elf Aquitaine, Komisija jau taikė prezumpciją, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinei bendrovei. Taigi ieškovės negali teigti, kad Komisija šioje byloje pritaikė jų atžvilgiu visiškai naują požiūrį. Beje, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad per administracinę procedūrą ieškovės tvirtino, jog būtent Sprendimas C (2004) 4876 yra „naujas posūkis“ Komisijos sprendimų priėmimo praktikoje, ir paprašė palaukti teismo proceso, kurį jos pradėjo dėl šio sprendimo, rezultato (žr. ginčijamo sprendimo 430 ir 433 konstatuojamąsias dalis).

137    Bet kuriuo atveju, remiantis ieškovių nurodyta teismo praktika reikalaujama tik, kad Komisija aiškiai išdėstytų savo argumentus, kai įgyvendindama savo diskreciją priimti sprendimus priima sprendimą, kuris iš esmės skiriasi nuo ankstesnių sprendimų. Taigi tokiu atveju nepakanka pateikti motyvų santrauką ir padaryti nuorodą į nusistovėjusią sprendimų priėmimo praktiką (šiuo klausimu žr. 1975 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupement des fabricants de papiers peints de Belgique ir kt. prieš Komisiją, 73/74, Rink. p. 1491, 3 punktą).

138    Tačiau ginčijamame sprendime Komisija, padariusi nuorodas į Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką, aiškiai nurodė tiek principus, kuriuos ketino taikyti, kad nustatytų jo adresates (ginčijamo sprendimo 370–379 konstatuojamosios dalys), tiek paaiškino šių principų taikymą ieškovėms (427–441 konstatuojamosios dalys). Taigi ginčijamo sprendimo motyvai, t. y. priežastys, dėl kurių Komisija nusprendė ieškovėms inkriminuoti pažeidimą, tenkina šio sprendimo 137 punkte minėtoje teismo praktikoje nustatytus reikalavimus.

139    Todėl pirmą pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl antros dalies, susijusios su prieštaringais motyvais

140    Ieškovės teigia, kad ginčijamo sprendimo 370–372, 435–442 ir 458–529 konstatuojamosiose dalyse nurodyti motyvai yra prieštaringi, nes Komisija supainiojo dvi sąvokas, būtent, pirma, sąvoką „įmonė“ pagal EB 81 straipsnį, už pažeidimą atsakingą ūkio subjektą, kuris turi būti už tai nubaustas, ir, antra, teisės subjektą, kuriam turi būti adresuotas sprendimas.

141    Pirmiausia dėl Komisijos ginčijamame sprendime pavartotų terminų, nenagrinėjant kiekvienos ieškovių nurodytos sprendimo konstatuojamosios dalies, reikia konstatuoti, kad iš ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamosios dalies nedviprasmiškai matyti, jog Komisija nusprendė inkriminuoti nagrinėjamą pažeidimą ieškovėms ir Arkema bei skirti joms baudas, remdamasi konstatavimu, kad jos yra viena įmonė EB 81 straipsnio prasme. Šio konstatavimo nepaneigia ta aplinkybė, jog ginčijamo sprendimo tekstas kartais nutolsta nuo suderintos terminologijos ir sąvoka „įmonė“ jame vartojama kvalifikuojant vieną ar kitą atitinkamos grupės bendrovę (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbto Rinkinyje, 62 punktą).

142    Paskui dėl fakto, kad Komisija, viena vertus, ginčijamame sprendime tvirtino, jog įvairios Total grupės bendrovės yra viena ginčijamą pažeidimą padariusi įmonė, o, kita vertus, kiekvieną šią bendrovę pripažino ginčijamo sprendimo adresate ir paskyrė baudą, pažymėtina, kad taip atsitiko dėl to, jog konkurencijos taisyklių ir konkurencijos tarnybų sprendimų adresatai nebūtinai yra tie patys.

143    Iš tikrųjų nors konkurencijos taisyklės skirtos įmonėms ir taikomos joms tiesiogiai, neatsižvelgiant į jų teisinį statusą, be abejo, Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos (šiuo klausimu žr. 31 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 54–57 punktus ir generalinės advokatės J. Kokott išvados 2007 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo byloje ETI ir kt., C‑280/06, Rink. p. I‑10893, I‑10896, 68 ir 69 punktus).

144    Dėl to, kad ginčijamo sprendimo motyvuose, susijusiuose su baudos apskaičiavimu, nurodytos įvairios Total grupės bendrovės, pakanka konstatuoti, jog iš minėto sprendimo aiškiai ir nedviprasmiškai matyti argumentai, kuriais Komisija rėmėsi nustatydama baudos dydį bei sumas, už kurių sumokėjimą ieškovės buvo pripažintos atsakingos.

145    Galiausiai tiek, kiek ieškovės teigia, kad padaryta materialinės teisės klaida, būtent, kad specialaus baudos apskaičiavimo taikymas kiekvienos atitinkamos bendrovės atžvilgiu nesuderinamas su sąvoka „viena įmonė“, darytina nuorodą į šio sprendimo pateiktą trečiojo pagrindo analizę.

146    Todėl antrą pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl trečios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija neatsakė į prezumpcijos, jog daroma lemiama įtaka, paneigimus

147    Ieškovės nurodo, kad motyvai, dėl kurių Komisija atmetė įrodymus, pateiktus per administracinę procedūrą siekiant nuginčyti beveik visiška Arkema kapitalo kontrole pagrįstą prezumpciją, yra nepakankami.

148    Kiek tai susiję su Komisijai tenkančia pareiga motyvuoti, darytina nuoroda į 130 ir 131 punktuose minėtą teismo praktiką. Visų pirma primintina, jog tam, kad ginčijamas sprendimas būtų pakankamai pagrįstas ieškovių atžvilgiu, jame nurodyti motyvai turi būti išsamūs, jog pagrįstų pažeidimo inkriminavimą šioms bendrovėms (šiuo klausimu žr. 131 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 80 punktą).

149    Iš to darytina išvada, kad kai Komisija remiasi prezumpcija, kaip antai šioje byloje, kad patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui ir kad suinteresuotos bendrovės per administracinę procedūrą pateikė informacijos, kuria siekiama nuginčyti šią prezumpciją, sprendime turi būti pakankamai motyvų, galinčių pateisinti Komisijos požiūrį, jog šios informacijos nepakanka, kad minėta prezumpcija būtų paneigta.

150    Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 430–441 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija motyvavo savo poziciją dėl ieškovių per administracinę procedūrą pateiktų įrodymų.

151    Iš tiesų Komisija ginčijamo sprendimo 430–432 konstatuojamosiose dalyse aprašė ieškovių atsakyme į pranešimą apie kaltinimus išdėstytus argumentus, o po to atsakė į šiuos ieškovių argumentus, susijusius iš esmės su elgesio inkriminavimo remiantis prezumpcija neteisėtumu, atsižvelgiant, visų pirma, į teisės subjekto, bausmių individualizavimo, asmeninės atsakomybės ir nekaltumo prezumpcijos bei procesinių teisių lygybės principus.

152    Be to, ginčijamo sprendimo 433–441 konstatuojamosiose dalyse ji konstatavo, kad prezumpcija, susijusi su tuo, jog ieškovėms priklauso beveik visas Arkema kapitalas, nenuginčyta ir kad šia prezumpcija grindžiama išvada dėl jų atsakomybės turi likti galioti.

153    Darytina išvada, kad šiais motyvais Komisija atsakė į pagrindinius ieškovių argumentus. Be to, kadangi Komisija neprivalo išreikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją, T‑349/03, Rink. p. II‑2197, 64 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 130 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 64 punktą), negalima jos kaltinti neatsakius konkrečiai į kiekvieną ieškovių pateiktą argumentą.

154    Beje, ginčijamo sprendimo motyvų lakoniškumas šiuo klausimu pateisinamas tuo, jog ieškovių nurodyti argumentai iš esmės yra paprasčiausi teiginiai ir nėra patvirtinti jokiais konkrečiais atitinkamų bendrovių tarpusavio ryšių pažeidimo laikotarpiu įrodymais.

155    Be to, kiek tai susiję su tuo, jog ieškovės ginčija Komisijos vertinimo, po kurio buvo atmesti aptariami teiginiai, pagrįstumą, pažymėtina, kad jų argumentai susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu, kuris išnagrinėtas analizuojant ketvirtąjį pagrindą.

156    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečią šio pagrindo dalį, taip pat visą antrąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su vienodo įmonės apibrėžimo pažeidimu

157    Ieškovės nurodo, kad Komisija pažeidė vienodo įmonės apibrėžimo taisyklę, kai nenuosekliai vartojo sąvoką „įmonė“ įvairiuose baudų dydžio nustatymo etapuose. Anot jų, baudos turėjo būti nustatomos vienodai atitinkamo ūkio subjekto atžvilgiu, o atsakomybės sumokėti baudą paskirstymas tarp įvairių įmonę sudarančių ūkio subjektų turi būti pagrįstas atskirai.

158    Pažymėtina, kad šiais argumentais, susijusiais tik su metodu, kurį Komisija taikė nustatydama baudų dydį ir paskirstydama atsakomybę už jos sumokėjimą tarp įvairių grupės bendrovių, negalima užginčyti vertinimo, dėl kurio pažeidimas buvo inkriminuotas ieškovėms, teisėtumo.

159    Dėl aplinkybės, kad gali atrodyti, jog šiais argumentais ieškovės ginčija baudos dydį arba kiekvienai grupės bendrovei tenkančią atsakomybės už baudos sumokėjimą dalį, pažymėtina, kad ieškovės neginčija konkrečių Komisijos atliktų skaičiavimų rezultatų. Jos netvirtina, kad pritaikius kitokį metodą jos būtų atsakingos už mažesnės baudos dalies sumokėjimą.

160    Kad ir kaip būtų, darytina išvada, kad Komisijos požiūris nėra nesuderinamas su įmonės sąvoka.

161    Šiuo atžvilgiu pastebėtina, kad ieškovės teisingai nurodo, jog pagal EB 81 ir 82 straipsnius būtent įmonės arba įmonių asociacijos gali būti pripažintos konkurencijos teisės pažeidėjomis. Be to, pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei, be kita ko, jos pažeidžia EB 81 ar 82 straipsnio nuostatas.

162    Taip pat primintina, kad sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Tokia įmonės sąvoka turi būti suprantama kaip apimanti vieną ūkio subjektą, net jei teisiniu požiūriu šį ūkio subjektą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (šiuo klausimu žr. 31 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 54 ir 55 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

163    Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą (žr. 143 punkte minėto Sprendimo ETI ir kt. 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiškai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos (104 punkte minėto Sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją 38 punktas ir 31 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 57 punktas). Todėl, jei įrodyta, kad toks pažeidimas buvo padarytas, reikia nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, kuris vadovavo įmonei darant pažeidimą, tam, kad jis būtų patrauktas atsakomybėn (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enichem Anic prieš Komisiją, T‑6/89, Rink. p. II‑1623, 236 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 78 punktą).

164    Beje, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad Komisijos praktika, kai bendrovė pripažįstama solidariai atsakinga už kitai bendrovei skirtos baudos dalies sumokėjimą, nes jai galima inkriminuoti pastarosios neteisėtus veiksmus, atitinka Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį (pakeistą Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi). Tokiu atveju aptariamai bendrovei skiriama bauda už pažeidimą, kurį dėl šio inkriminavimo, laikoma, padarė ji pati (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 26–28 punktus).

165    Todėl aplinkybė, kad ginčijamame sprendime nurodyti įvairūs juridiniai asmenys, kurie turi būti solidariai atsakingi už baudos sumokėjimą, nėra nesuderinama su sąvoka „įmonė“. Atvirkščiai, ši sąvoka taikoma teisingai, nes įrodyta, jog teisiniu požiūriu aptariamą įmonę sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų.

166    Be to, sąvoka „įmonė“ negali būti pažeista vien dėl to fakto, kad šie įvairūs juridiniai asmenys yra atsakingi už skirtingo dydžio baudų sumokėjimą. Iš tikrųjų konstatavimas, kad vieną už pažeidimą atsakingą įmonę sudaro keletas juridinių asmenų, nebūtinai reiškia, jog ji atsakinga taip pat už visas aplinkybes, turinčias reikšmę apskaičiuojant baudą, visų pirma, jei teisiniu požiūriu nagrinėjamos įmonės struktūra laikui bėgant pasikeitė. Beje, šioje byloje Total pripažinta atsakinga tik už dalį pažeidimo laikotarpio (ginčijamo sprendimo 411 konstatuojamoji dalis) ir nė viena ieškovė nepripažinta padariusi pažeidimą kelis kartus (ginčijamo sprendimo 469 konstatuojamoji dalis).

167    Šiuo klausimu reikia priminti, kad 163 punkte minėtame Sprendime Cascades prieš Komisiją Teisingumo Teismas pripažino neteisingu požiūrį, pagal kurį patronuojančiai bendrovei inkriminuojami jos dukterinių bendrovių neteisėti veiksmai, padaryti iki jų įsigijimo. Teisingumo Teismas nurodė, kad už įmonės padarytą pažeidimą iš esmės turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo įmonei darant pažeidimą, net jei sprendimo, kuriame nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo patikėtas kitam asmeniui. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad aptariamos bendrovės nebuvo paprasčiausiai prijungtos prie įgijėjo, o toliau veikė kaip dukterinės bendrovės, ir nusprendė, kad dėl šios priežasties jos turėtų pačios atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, padarytus iki momento, kai patronuojanti bendrovė jas įsigijo, o ši negali būti laikoma atsakinga už minėtus veiksmus (sprendimo 77–80 punktai).

168    Todėl, kadangi Total įgijo Elf Aquitaine kontrolę 2000 m. balandžio mėn., Komisija teisingai pripažino ją atsakinga už pažeidimą tik nuo 2000 m. balandžio 30 d. (ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamoji dalis) ir teisingai nepadidino jai skirtos pradinės baudos dėl trukmės (ginčijamo sprendimo 467 ir 468 konstatuojamosios dalys).

169    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės negali pagrįstai kaltinti Komisijos tuo, kad motyvuodama baudos apskaičiavimą ši nurodė įvairias Total grupės bendroves.

170    Galiausiai pabrėžtina, kad išskyrus padidinimus dėl pažeidimo trukmės ir recidyvo, kuriuos nustatydama Komisija atsižvelgė į atitinkamos įmonės struktūroje laikui bėgant įvykusius pasikeitimus, visoms atitinkamoms Total grupės bendrovėms bauda buvo apskaičiuota vienodai. Konkrečiai kalbant, Komisija skyrė joms tą pačią pradinę baudą ir pritaikė tą patį sumažinimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Dėl šios priežasties ieškovių kaltinimai dėl šių dviejų baudos apskaičiavimo etapų nepagrįsti.

171    Todėl trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl penktojo pagrindo, susijusio su Total atžvilgiu padaryta vertinimo klaida

172    Ieškovės pateikia du kaltinimus, kuriais ginčijama tik Total atsakomybė. Pirma, jos ginčija aplinkybę, kad Total, po to, kai 2000 m. balandžio mėn. perėmė grupės kontrolę, galėjo duoti Arkema „nurodymų dėl kartelio“, egzistavusio daug metų ir kurio nemažai dalyvių paskutinį kartą buvo susitikę 2000 m. gegužės 18 d. Jos pažymi, kad pažeidimo, kuriuo kaltinama Total, trukmė yra ne ilgesnė kaip aštuoni mėnesiai, nors iš tikrųjų jis tęsėsi tik vieną mėnesį, nes paskutinis kartelio narių daugiašalis susitikimas įvyko 2000 m. gegužės 18 d.

173    Pirmiausia pastebėtina, kad ieškovių teiginys, jog pažeidimo, kuriuo kaltinama Total, trukmė yra tik vienas mėnuo, grindžiamas prielaida, kad kartelis buvo nutrauktas per paskutinį daugiašalį susitikimą, t. y. 2000 m. gegužės 18 d.

174    Tačiau ieškovės nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių argumentų ir, be kita ko, argumentuotai neginčija Komisijos konstatavimo, kad per 2000 m. gegužės 18 d. susitikimą buvo priimtas bendras sprendimas palikti galiojančias kainas ir todėl kartelis turėjo poveikį iki 2000 m. gruodžio 31 d. (ginčijamo sprendimo 357–360 konstatuojamosios dalys).

175    Paskui, primintina, kad Total atsakomybė grindžiama samprotavimu, jog nuo 2000 m. balandžio 30 d., t. y. nuo datos, kai ji įsigijo atitinkamą grupę, ji kartu su Arkema ir Elf Aquitaine buvo viena įmonė, atsakinga už nagrinėjamą pažeidimą (ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamoji dalis).

176    Šiuo klausimu pažymėtina, kad vien fakto, jog Total įgijo grupės kontrolę baigiamajame pažeidimo etape, nepakanka tam, kad būtų atmesta prielaida, jog per atitinkamą laikotarpį ji darė lemiamą įtaką pažeidimu kaltinamos dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje.

177    Taigi be datos, kurią Total įgijo grupės kontrolę, ieškovės nenurodo jokių ypatingų aplinkybių, galinčių įrodyti, kad 2000 m. gegužės–gruodžio mėn. Arkema priimdavo sprendimus dėl savo elgesio rinkoje nepriklausomai nuo Total.

178    Šiomis aplinkybėmis Komisija galėjo pagrįstai preziumuoti, kad įgijusi beveik viso grupės kapitalo kontrolę nuo 2000 balandžio 30 d. Total darė lemiamą įtaką Arkema elgesiui rinkoje, o paskui, remdamasi šia nenuginčyta prezumpcija, priskirti jai atsakomybę už atitinkamą pažeidimo laikotarpį.

179    Beje, ieškovių argumentas, kad turint omenyje grupės kontrolės įgijimo datą Total negalėjo žinoti apie dukterinės bendrovės neteisėtą elgesį ir imtis veiksmų jį nutraukti, atmestinas kaip netinkamas.

180    Iš tiesų, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, atsakomybė Total priskiriama remiantis aplinkybe, kad ji buvo vienas iš konkurencijos teisę pažeidusią įmonę sudarančių ūkio subjektų, nesvarbu, ar ji žinojo apie daromą pažeidimą.

181    Taigi pirmas kaltinimas nepriimtinas.

182    Antra, ieškovės nurodo, kad Komisija ginčijamo sprendimo 471 konstatuojamojoje dalyje nepagrįstai pažymėjo, jog 1984 m. lapkričio 23 d. Sprendimo 85/74/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį (byla IV/30.907 – Peroksidacijos produktai) (OL L 35, 1985, p. 1) ir Sprendimo 94/599/EEB, į kuriuos atsižvelgta dėl recidyvo, adresatės priimant šiuos ankstesnius sprendimus priklausė Total grupei.

183    Pastebėtina, kad Komisija, kaip ji pati pripažino atsiliepime į ieškinį, ginčijamo sprendimo 471 konstatuojamojoje dalyje klaidingai pažymėjo, jog „juridiniai asmenys, kuriems skirti sprendimai [85/74 ir 94/599], visada buvo ir yra Total grupės nariai“.

184    Vis dėlto šis konstatavimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Iš tiesų, pirma, iš ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamosios dalies matyti, kad Total buvo pripažinta atsakinga už pažeidimą tik nuo tos dienos, kai įgijo grupės kontrolę, būtent nuo 2000 m. balandžio 30 d.

185    Antra, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 469 konstatuojamosios dalies, Komisija atsižvelgė į tai, jog skiriant ankstesnes bausmes Arkema nepriklausė Total grupei, ir dėl recidyvo padidino tik Arkemai tenkančią baudos dalį.

186    Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, antrą kaltinimą ir atitinkamai visą penktąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su kelių visų valstybių narių pripažintų esminių principų, kurie yra Sąjungos teisės sistemos sudėtinė dalis, pažeidimu

187    Ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio, asmeninės atsakomybės ir bausmių individualizavimo principus, taip pat „nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principą, kai priskyrė joms atsakomybę už nagrinėjamą pažeidimą ir skyrė už jį baudą.

 Dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo

188    Ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kai priskyrė joms atsakomybę remdamasi vien aptariama prezumpcija, nors kitų ginčijamo sprendimo adresačių atsakomybę ji pagrindė kitais papildomais įrodymais patvirtinta prezumpcija (ginčijamo sprendimo 385, 391 ir 394, 405, 411 ir 423–427 konstatuojamosios dalys).

189    Šiuo atžvilgiu pastebėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 370–379 konstatuojamųjų dalių matyti, jog visoms adresatėms Komisija pritaikė tą pačią taisyklę, pagal kurią viso arba beveik viso dukterinės bendrovės kapitalo kontrolės pakanka tam, kad atsirastų nuginčijama prezumpcija, kuria remiantis patronuojančiai bendrovei galima priskirti atsakomybę. Aptariama prezumpcija iš tikrųjų buvo pritaikyta tiek Total grupei, tiek kitoms ginčijamame sprendime nurodytoms bendrovių grupėms.

190    Aplinkybė, kad kai kurių adresačių, būtent, Akzo Nobel, FMC, Air liquide, SNIA ir Edison, atžvilgiu Komisija be prezumpcijos papildomai pateikė tam tikrų patronuojančių bendrovių daromos lemiamos įtakos įrodymų, negali reikšti, jog ne visoms adresatėms buvo taikomi tie patys principai.

191    Iš tikrųjų dėl Akzo Nobel iš ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamosios dalies matyti, kad „kadangi [ji] visiškai kontroliuoja EKA [Chemicals], Komisija mano, jog [ji] daro lemiamą įtaką EKA [Chemicals], nes nepateiktas joks šią prezumpciją paneigiantis įrodymas“. Šiam konstatavimui neprieštarauja aplinkybė, kad to paties sprendimo 385 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi tam tikrais papildomais jį patvirtinančiais įrodymais.

192    Dėl FMC Komisija pažymėjo, kad padarė išvadą dėl šios įmonės atsakomybės remdamasi „aplinkybe, jog FMC Foret [buvo] [FMC] [netiesiogiai] 100 % kontroliuojama dukterinė bendrovė“ (ginčijamo sprendimo 390 konstatuojamoji dalis). Šiam argumentui neturi reikšmės tai, kad ginčijamo sprendimo 391 konstatuojamojoje dalyje Komisija pateikė papildomą FMC lemiamos įtakos savo dukterinei bendrovei įrodymą.

193    Dėl Air liquide Komisija ginčijamo sprendimo 403 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad „[ji] preziumavo, jog [ši bendrovė] darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui, nes tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, [šiai] priklausė visas Chemoxal kapitalas ir ji turėjo teisę skirti Chemoxal valdybos narius“. Komisija patikslino šį argumentą ir ginčijamo sprendimo 405 konstatuojamojoje dalyje pabrėžė, jog „viso kapitalo turėjimas leido padaryti prezumpciją, kurią [galima] buvo nuginčyti įrodžius, kad <...> dukterinė bendrovė <...> savarankiška“.

194    Dėl SNIA iš ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji yra atsakinga dėl to, jog susijungė su bendrove, kuri buvo patronuojanti bendrovė, kontroliavusi visą tiesiogiai pažeidimą padariusio subjekto kapitalą, taigi jos atvejis nėra panašus į ieškovių atvejį.

195    Galiausiai dėl Edison Komisija ginčijamo sprendimo 418 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad, „nesant prezumpciją nuginčijančių argumentų, viso kapitalo turėjimas [pagal teismų praktiką] yra pakankamas įrodymas“. Be to, ginčijamo sprendimo 419–421 konstatuojamosiose dalyse Komisija atkreipė dėmesį į tam tikrą papildomą informaciją ir pažymėjo, jog ji prieštarauja Edison argumentui dėl jos dukterinės bendrovės savarankiškumo.

196    Taigi iš ieškovių nurodytų ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių matyti, kad visų ginčijamo sprendimo adresačių atžvilgiu Komisija nusprendė, jog viso arba beveik viso dukterinės bendrovės kapitalo kontrolės buvimo, nesant iš jos kylančią prezumpciją nuginčijančių argumentų, pakanka tam, kad atsakomybė būtų priskirta patronuojančiai bendrovei, nes papildomi tam tikrų atitinkamų patronuojančių bendrovių įtakos dukterinėms bendrovėms įrodymai buvo pateikti, kai tai buvo įmanoma padaryti, siekiant patvirtinti išvadą, jau pagrįstai padarytą remiantis visiška dukterinės bendrovės kapitalo kontrole, arba siekiant atsakyti į atitinkamų bendrovių argumentus.

197    Beje, kiek tai susiję su ieškovėmis, Komisija paminėjo ne tik kapitalo ryšį, bet taip pat aplinkybę, kad Arkema valdybos narius skirdavo Elf Aquitaine (ginčijamo sprendimo 427 konstatuojamoji dalis), ir nesiejo visiškai arba beveik visiškai kontroliuojamos dukterinės bendrovės neteisėto elgesio inkriminavimo patronuojančiai bendrovei su papildomų įrodymų buvimu.

198    Taigi šis kaltinimas nepagrįstas.

 Dėl tariamo asmeninės atsakomybės ir bausmių individualizavimo, taip pat „nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principų pažeidimo

199    Ieškovės iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė nurodytus teisės principus, kai nepripažino, jog Arkema jų atžvilgiu yra savarankiškas ūkio subjektas, ir todėl nepagrįstai pripažino jas atsakingomis bei skyrė baudas.

200    Primintina, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį bei su jais susijusių sankcijų pobūdį ir griežtumo lygį, atsakomybė už šių pažeidimų padarymą yra asmeninio pobūdžio (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 78 punktas). Be to, pagal bausmių ir sankcijų individualizavimo principą fizinis arba juridinis asmuo gali būti baudžiamas tik už tuos veiksmus, kuriais jis kaltinamas individualiai (2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 63 punktas), t. y. principas, kuris taikomas bet kokioje administracinėje procedūroje, galinčioje baigtis sankcijų skyrimu pagal Sąjungos konkurencijos taisykles (2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 118 punktas).

201    Šioje byloje pakanka konstatuoti, kad ieškovių argumentai grindžiami klaidinga prielaida, jog joks pažeidimas jų atžvilgiu nėra nustatytas ir kad jokia bauda nėra joms skirta asmeniškai. Atvirkščiai, iš to, kas išdėstyta, aišku, kad ieškovės buvo asmeniškai nubaustos už EB 81 straipsnio pažeidimą, kurį, manoma, jos pačios padarė dėl ekonominių, organizacinių ir teisinių ryšių su dukterinėmis bendrovėmis ir dėl to, kad šios nesielgė rinkoje savarankiškai (šiuo klausimu žr. 164 punkte minėto Sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją 27 ir 34 punktus).

202    Be to, priešingai nei tvirtina ieškovės, iš šiame sprendime pateikto ketvirtojo pagrindo nagrinėjimo matyti, kad įrodyta, jog jos pažeidė EB 81 straipsnį. Sankcijos už tokį pažeidimą aiškiai numatytos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje. Todėl principo nullum crimen, nulla poena sine lege buvo laikomasi.

203    Dėl šios priežasties šį kaltinimą ir visą šeštąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl septintojo pagrindo, susijusio su gero administravimo principo pažeidimu

204    Pirma, ieškovės teigia, kad Komisija atidžiai ir nešališkai neišnagrinėjo Arkema savarankiškumui patvirtinti pateiktų įrodymų.

205    Kadangi jos tik kartoja savo argumentą, kad aptariami įrodymai nebuvo ištirti, kuris buvo išnagrinėtas ir atmestas šio sprendimo 111–115 punktuose, reikia jį atmesti dėl tų pačių priežasčių.

206    Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisija proceso ekonomijos sumetimais turėjo patenkinti jų prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrą tol, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio, pareikšto dėl Sprendimo C (2004) 4876.

207    Tačiau argumentą dėl proceso ekonomijos reikia iš karto atmesti, nes juo akivaizdžiai negalima užginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumo.

208    Todėl septintąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl aštuntojo pagrindo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu

209    Ieškovės teigia, kad šiuo atveju pritaikyto inkriminavimo kriterijaus naujoviškumas, palyginti su ankstesne Komisijos sprendimų praktika ir, ypač, palyginti su Sprendimu C (2003) 4570, nulėmė teisinio saugumo principo pažeidimą.

210    Pakanka priminti, kad ginčijamas sprendimas nėra pirmasis sprendimas, kuriuo Komisija, remdamasi daromos lemiamos įtakos prezumpcija, priskyrė patronuojančiai bendrovei atsakomybę už Arkema padarytą pažeidimą. Iš tiesų Sprendime C (2004) 4876 Komisija jau yra pripažinusi atsakinga Elf Aquitaine. Todėl, priešingai nei teigia ieškovės, ginčijamas sprendimas nėra Komisijos praktikos dėl atsakomybės priskyrimo pakeitimas, įskaitant kiek tai susiję su aptariama grupe. Be to, atsakydamos šioje byloje į pranešimą apie kaltinimus ieškovės jau paminėjo Komisijos Sprendime C (2004) 4876 pritaikytą atsakomybės priskyrimo kriterijų, kaip tai, beje, matyti iš jų argumentų, pateiktų nagrinėjant šeštąjį pagrindą. Todėl šiame pagrinde padaryta prielaida, kad Komisija ieškovių atžvilgiu pritaikė naują atsakomybės priskyrimo kriterijų, šiuo atveju yra neteisinga.

211    Kad ir kaip būtų, primintina, kad Komisija neprivalo nuolat tikrinti, ar dukterinės bendrovės neteisėti veiksmai gali būti inkriminuoti patronuojančiai bendrovei (žr. šio sprendimo 89 punktą). Todėl aplinkybė, jog ji nusprendžia priskirti atsakomybę už nustatytą pažeidimą įmonei, kurią sudaro patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė, nors remiantis ankstesne praktika ji to nedarė, nėra teisinio saugumo principo pažeidimas.

212    Galiausiai darytina išvada, kad iš ieškovių nurodyto Sprendimo C (2003) 4570 (373–391 konstatuojamosios dalys) matyti, jog Komisija visai neišnagrinėjo Arkema patronuojančios bendrovės atsakomybės problematikos ir nepateikė nuomonės dėl jos savarankiškumo patronuojančios bendrovės atžvilgiu klausimo. Todėl, net padarius prielaidą, kad faktinės aplinkybės šioje byloje buvo panašios į šio atvejo aplinkybes, negalima teigti, jog šis sprendimas yra tam tikra garantija to, kaip Komisija nustatys Arkema ir jų patronuojančių bendrovių ryšius arba kokį atsakomybės priskyrimo kriterijų taikys šiai bendrovių grupei.

213    Todėl šis pagrindas nepriimtinas.

 Dėl devintojo pagrindo, susijusio su pagrindinių principų, reglamentuojančių baudų nustatymą, pažeidimu

214    Ieškovės ginčija, įvairiai motyvuodamos, joms skirtos baudos dydį.

215    Pirmiausia, jos teigia, kad bauda joms turėtų būti sumažinta dėl to, kad jos nežinojo apie dukterinės bendrovės daromą pažeidimą. Remdamosi vienodo požiūrio principu jos atkreipia dėmesį, kad Komisija dėl šios priežasties sumažino baudą kitai ginčijamo sprendimo adresatei, t. y. Caffaro.

216    Reikia pastebėti, kad Komisija sumažino pradinę baudą, skirtą įmonei, kurią sudaro bendrovės SNIA ir Caffaro, nes nebuvo nustatyta, jog Caffaro, dalyvaudama tik tam tikrose kartelio susitikimuose dėl vieno iš atitinkamų produktų, žinojo arba būtinai turėjo žinoti apie bendrą antikonkurencinių susitarimų planą (ginčijamo sprendimo 332 ir 461 konstatuojamosios dalys).

217    Dėl ieškovių primintina, kad aptariamas pažeidimas buvo inkriminuotas joms dėl to, kad jos kartu su dukterine bendrove yra viena įmonė, o ne dėl tos priežasties, kad tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą, todėl aplinkybė, kad jos nežinojo apie kartelį neturėjo įtakos šiam inkriminavimui.

218    Tačiau, kadangi ieškovės netvirtina, kad jų dukterinė bendrovė, tiesiogiai dalyvaudama darant pažeidimą, nežinojo apie bendrą antikonkurencinių susitarimų planą, jų nežinojimas apie kartelį neįrodo, jog įmonės, kurią jos sudaro su dukterine bendrove, padarytas pažeidimas buvo lengvesnis, ir todėl negali būti baudos sumažinimą pateisinantis motyvas.

219    Dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo pažymėtina, kad ieškovės, kaip už vadovavimą abiem atitinkamais produktais prekiavusiai ir tiesiogiai dalyvavusiai visuose kartelio aspektuose įmonei atsakingi teisės subjektai, nėra tokioje pačioje padėtyje kaip Caffaro, vadovaujanti įmonei, kurios dalyvavimas kartelyje neapima viso bendro antikonkurencinio plano.

220    Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

221    Po to, ieškovės nurodo, kad pažeisti nekaltumo prezumpcijos ir teisinio saugumo principai, kiek tai susiję su baudos padidinimu siekiant atgrasomojo poveikio.

222    Pirma, jų argumentas dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo grindžiamas prielaida, jog „nėra jokių įrodymų <...>, leidžiančių [jas] pripažinti atsakingomis už kartelį“. Tačiau, kadangi išnagrinėjus šiame sprendime pateiktą ketvirtąjį pagrindą paaiškėjo, kad ieškovės teisingai pripažintos atsakingomis, šį argumentą reikia atmesti.

223    Antra, ieškovės, darydamos nuorodą į ginčijamo sprendimo 465 konstatuojamąją dalį, teigia, kad Komisija pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kai pažymėjo, jog įsteigdama teisiškai atskirą dukterinę bendrovę patronuojanti bendrovė galėjo siekti įtraukti šią dukterinę bendrovę į neteisėtą veiklą ir taip išvengti sankcijų.

224    Ginčijamo sprendimo 465 konstatuojamojoje dalyje Komisija, atsakydama į ieškovių argumentą, kuriuo buvo kritikuojamas nagrinėjamos baudos padidinimas, pažymėjo, kad „jei, remdamasi šiuo argumentu, [ji] turėtų nuspręsti, kad Atofina skirta bauda [turėtų] būti mažesnė nei bauda, pateisinama atsižvelgus į įmonės, kurios dalis ji [buvo], dydį, dalyvaujanti viename ar keliuose karteliuose labai didelė įmonė galėtų išvengti didelių baudų, įsteigdama mažas dukterines bendroves su nedidele apyvarta tam, kad įtrauktų jas į neteisėtą veiklą“.

225    Beje, kaip matyti iš šios konstatuojamosios dalies, didindama nagrinėjamą baudą Komisija iš esmės manė, kad šis padidinimas leistų atsižvelgti į realų visų vieną atitinkamą įmonę sudarančių teisės subjektų ekonominį pajėgumą, ir taip siekė nustatyti pakankamai atgrasančią baudą.

226    Taigi šio bendro pobūdžio teiginio jokiu būdu negalima laikyti ieškovių nekaltumo prezumpcijos pažeidimu.

227    Trečia, ieškovės nurodo, kad atmetus jų argumentą dėl tariamo Komisijos praktikos pasikeitimo buvo pažeistas teisinio saugumo principas. Taigi šį kaltinimą reikia atmesti dėl šio sprendimo 210–212 punktuose nurodytų priežasčių.

228    Ketvirta, ieškovės ginčija, kad siekiant atgrasomojo poveikio bauda buvo padidinta teisėtai, ir teigia, kad toks padidinimas nenumatytas nei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje, nei gairėse.

229    Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nustatydama baudos dydį Komisija turi atsižvelgti į jos atgrasantį poveikį, o tam ji gali, be kita ko, atsižvelgti į aptariamos įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą (103 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 106 ir 120 punktai ir 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 243 punktas).

230    Šioje byloje Komisija galėjo teisėtai padidinti aptariamą pradinę baudą, turint omenyje ieškovių valdomos įmonės dydį, patvirtintą labai didele šių bendrovių apyvarta pasaulyje (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis).

231    Taigi kaltinimai, susiję su baudos padidinimu siekiant atgrasomojo poveikio, nepagrįsti.

232    Galiausiai ieškovės per posėdį teigia, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta 10 % apyvartos riba yra neteisėta teisėtumo ir teisinio saugumo principų atžvilgiu, nes yra susijusi su apyvarta, kurią įmonė pasiekė iki sprendimo priėmimo buvusiais finansiniais metais, o ne su laikotarpio, kai buvo daromas pažeidimas, apyvarta.

233    Pažymėtina, kad šis kaltinimas pateiktas pavėluotai, nes pirmą kartą buvo suformuluotas per posėdį ir negali būti laikomas praplečiančiu ieškinyje, kuriuo, pirma, reikalaujama sumažinti baudą dėl nežinojimo apie pažeidimą ir, antra, kritikuojamas baudos padidinimas siekiant atgrasomojo poveikio, nurodytą pagrindą.

234    Taigi remiantis Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalimi šį kaltinimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

235    Bet kuriuo atveju jis neturi reikšmės, nes ieškovės netvirtina, kad atsižvelgimas į su pažeidimo laikotarpiu susijusius finansinius metus turėtų kokį nors poveikį taikant šioje byloje Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatytą taisyklę.

236    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis pagrindas nepagrįstas.

 Dėl dešimtojo pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais

237    Ieškovės tvirtina, kad Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, nes, priskirdama joms atsakomybę už pažeidimą, siekė ne nubausti atsakingą įmonę, o padidinti skirtą baudą, turint omenyje jų stambų dydį.

238    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką sprendimui būdingas piktnaudžiavimas įgaliojimais tik jei remiantis objektyviomis, reikšmingomis ir atitinkamomis aplinkybėmis paaiškėja, kad šis sprendimas priimtas kitais tikslais nei nustatytieji (žr. 1998 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo IECC prieš Komisiją, T‑133/95 ir T‑204/95, Rink. p. II‑3645, 188 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

239    Taip pat primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisija savo sprendimu gali skirti baudas EB 81 straipsnį pažeidusioms įmonėms. Nustatyta, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje numatytų sankcijų tikslas – nubausti už neteisėtus veiksmus atitinkamas įmones, taip pat atgrasyti tiek šias įmones, tiek kitus ūkio subjektus nuo Sąjungos konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo ateityje (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 16 punktą).

240    Kadangi ieškovės ir Arkema yra viena įmonė EB 81 straipsnio prasme ir ši įmonė dalyvavo darant ginčijamą pažeidimą, joms paskirta bauda atitinka tikslą, kurio ja siekiama, ir tuomet, jei skirdama ją Komisija siekė tikslo atgrasyti.

241    Todėl dešimtąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl vienuoliktojo papildomo pagrindo, grindžiamo baudos sumažinimu iki tinkamo dydžio

242    Vienuoliktuoju pagrindu ieškovės reikalauja sumažinti baudą iki tinkamo dydžio dėl dviejų priežasčių.

243    Pirma, jos teigia, kad dėl to, jog jos nežinojo apie pažeidimą, skirta pradinė bauda turi būti sumažinta 25 %, kaip buvo sumažinta ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamojoje dalyje.

244    Šiuo klausimu primintina, kad ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamojoje dalyje išdėstyta situacija nepanaši į ieškovių situaciją (žr. šio sprendimo 219 punktą). Todėl Bendrasis Teismas mano, kad bauda ieškovėms dėl šios priežasties neturi būti sumažinta.

245    Antra, ieškovės, remdamosi aplinkybe, kad joms buvo skirtos didelės baudos už dalyvavimą kituose karteliuose tuo pačiu laikotarpiu, kaip antai nurodytu ginčijamame sprendime, Sprendime C (2004) 4876 ir 2006 m. gegužės 31 d. Sprendime C (2006) 2098 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla Nr. COMP/F/38.645 – Metakrilatai), reikalauja pripažinti lengvinančią aplinkybę.

246    Šiuo atžvilgiu pažymėtina: kadangi Komisija konstatavo, kad ieškovės padarė tris atskirus EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus, ji turėjo teisę skirti joms tris atskiras baudas, kiekvienos atžvilgiu laikydamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 56 punktą). Skiriant visas šias baudas būtinai reikėjo remtis pažeidimo, už kurį baudžiama, trukmės ir sunkumo vertinimu. Taigi darytina išvada, kad baudos ieškovėms skyrimas už įvairią antikonkurencinę veiklą, susijusią su kitais produktais, visiškai neturi įtakos ginčijamo pažeidimo realumui (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 52 punktą).

247    Todėl, atsižvelgiant į baudomis siekiamą tikslą atgrasyti, vien aplinkybė, kad ieškovės neseniai buvo nubaustos dviem kitomis baudomis už iš dalies tuo mačiu metu darytus pažeidimus, negali pateisinti šioje byloje skirtos baudos sumažinimo.

248    Ieškovės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl šiuo atveju skirtų baudų ir kitų neseniai skirtų baudų ji atsidūrė ypač sunkioje finansinėje padėtyje, į kurią išimties tvarka galėtų būti atsižvelgta nustatant baudos dydį.

249    Galiausiai dėl fakto, kad ieškovės nurodė Sprendimą 94/599, iš kurio matyti, kad nustatydama baudų už minėtame sprendime nagrinėjamą kartelį dydį Komisija atsižvelgė į aplinkybę, jog daugelis įmonių jau buvo nubaustos didelėmis baudomis už dalyvavimą, praktiškai tuo pačiu laikotarpiu, kitame kartelyje gretimoje rinkoje (Sprendimo 94/599 52 konstatuojamoji dalis), pabrėžtina, pirma, kad Sprendimas 94/599 priimtas dar nepriėmus šiuo atveju taikomų gairių, antra, minėtame sprendime nagrinėjama situacija skiriasi nuo situacijos, nagrinėjamos šiuo atveju. Iš tiesų šiuo atveju, pirma, už pažeidimus VP ir NPB rinkose Komisija ginčijamame sprendime nubaudė tik vieną kartą, antra, ieškovės nenurodo, kad yra ryšys tarp šių rinkų ir rinkų, susijusių su kitomis neseniai skirtomis baudomis.

250    Todėl, kadangi nė vienu šioje byloje pateiktu argumentu negalima pateisinti baudos dydžio sumažinimo, nereikia tenkinti papildomai pateikto prašymo, kuriuo siekiama, kad būtų pakeistas ieškovėms skirtos baudos dydis.

251    Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

252    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės bylą pralaimėjo, jos turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Total SA ir Elf Aquitaine SA padengia bylinėjimosi išlaidas.

Vadapalas Prek Dittrich

Truchot        O’Higgins

Paskelbta 2011 m. liepos 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su dukterinių bendrovių padarytų pažeidimų inkriminavimo patronuojančioms bendrovėms taisyklių pažeidimu

Dėl antros dalies, susijusios su teisės klaida aiškinant teismo praktiką dėl atsakomybės priskyrimo ir būtinybe, kad Komisija laikytųsi savo sprendimų praktikos

– Pirminės pastabos

– Dėl aptariamos prezumpcijos teisėtumo

– Dėl ieškovių įrodymų, pateiktų įrodant Arkema savarankiškumą rinkoje

Dėl pirmos dalies, susijusios su teisės klaida, kiek tai susiję su objektyviu atsakomybės priskyrimo kriterijumi

Dėl trečios dalies, susijusios su „juridinio asmens ekonominio savaranki�kumo principo“ pa˛eidimu

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, jog ieškovės neturėjo galimybės veiksmingai gintis

Dėl antros dalies, susijusios su nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

Dėl pirmos dalies, susijusios su griežtesnės pareigos motyvuoti pažeidimu dėl Komisijos naujo požiūrio

Dėl antros dalies, susijusios su prieštaringais motyvais

Dėl trečios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija neatsakė į prezumpcijos, jog daroma lemiama įtaka, paneigimus

Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su vienodo įmonės apibrėžimo pažeidimu

Dėl penktojo pagrindo, susijusio su Total atžvilgiu padaryta vertinimo klaida

Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su kelių visų valstybių narių pripažintų esminių principų, kurie yra Sąjungos teisės sistemos sudėtinė dalis, pažeidimu

Dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo

Dėl tariamo asmeninės atsakomybės ir bausmių individualizavimo, taip pat „nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principų pažeidimo

Dėl septintojo pagrindo, susijusio su gero administravimo principo pa˛eidimu

Dėl aštuntojo pagrindo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu

Dėl devintojo pagrindo, susijusio su pagrindinių principų, reglamentuojančių baudų nustatymą, pažeidimu

Dėl dešimtojo pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais

Dėl vienuoliktojo papildomo pagrindo, grindžiamo baudos sumažinimu iki tinkamo dydžio

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.