Byla T-192/06

Caffaro Srl

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Baudos – Senatis – Skirtingas požiūris – Pažeidimo trukmė – Lengvinančios aplinkybės“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Komisijai suteikta diskrecija

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 5 punkto d papunktis)

2.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Tariamai priverstinis dalyvavimas – Ekonominės priklausomybės atvejis

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 5 punkto d papunktis)

3.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Vienodo požiūrio principas

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalys)

4.      Konkurencija – Baudos – Skyrimas – Būtina sąlyga, kad įmonė gautų naudos iš pažeidimo – Nebuvimas – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Naudos nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 5 punkto d papunktis)

5.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis – Atgrasymo veiksnio vertinimo kriterijai

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

6.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Suinteresuotųjų įmonių suskirstymas į skirtingas kategorijas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis)

7.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Kitų darant pažeidimą dalyvavusių įmonių pareiškimų panaudojimas kaip įrodymų – Leistinumas – Sąlygos

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

8.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Minėtam sprendimui įtakos turinčios klaidos

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

9.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

10.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Vertinimas

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punktas)

11.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Kitoks nei kartelyje sutartas elgesys

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto antra įtrauka)

1.      Komisijos diskrecija taikyti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, leidžiančių įgyvendinti jai Sąjungos teise pavestą priežiūros funkciją. Ši funkcija apima užduotį vykdyti bendrą politiką siekiant taikyti konkurencijos srityje Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį.

Nustatydama baudas Komisija turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių. Taigi tai, kad praeityje Komisija tam tikros rūšies pažeidimams taikė tam tikro dydžio baudas, neatima iš jos galimybės bet kada padidinti šį dydį, siekiant užtikrinti Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimą.

Dar didesnė diskrecijos išraiška yra Komisijos patvirtintų Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 5 punkto d papunktyje nustatyta teisė kai kuriais atvejais skirti „simbolinę“ baudą arba visai jos neskirti.

(žr. 37–39 punktus)

2.      Konkurencijos srityje faktas, kad įmonė vykdė veiklą būdama ekonomiškai priklausoma, savaime nėra aplinkybė, kuria remiantis galima panaikinti kartelio dalyvės atsakomybę. Juo labiau į tokią aplinkybę nebūtina atsižvelgti nustatant baudos dydį.

Įmonė, dalyvaujanti antikonkurencinį tikslą turinčiuose susitikimuose, tegul ir dėl kitų ekonomiškai pajėgesnių dalyvių spaudimo, visada turi galimybę pateikti skundą Komisijai, kad atskleistų antikonkurencinius veiksmus, užuot toliau dalyvavusi šiuose susitikimuose. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad įmonei buvo daromas spaudimas, kad ji prisijungtų prie kartelio, ji galėjo bet kada apie tai pranešti kompetentingoms valdžios institucijoms, užuot prisijungusi prie kartelio.

Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, nei tariama priklausomybė nuo kitos kartelio dalyvės, nei tariamai šios užimama grasinamoji pozicija neleidžia apibūdinti padėties kaip tokios, kurią Komisija galėtų laikyti lengvinančia aplinkybe.

Todėl Komisija negali a fortiori būti įpareigota atsižvelgti į šias aplinkybes, kad nuspręstų neskirti baudos arba skirti tik simbolinę baudą.

(žr. 41–44 punktus)

3.      Komisijos sprendimų priėmimo praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, ir sprendimai, susiję su kitomis bylomis, yra tik papildomas rodiklis, kad gali būti pažeistas vienodo požiūrio principas, nes mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės, kaip antai rinkos, prekės, įmonės ir aptariami laikotarpiai, bus tapačios. Šis principas taip pat galioja, kalbant apie ankstesnius Komisijos sprendimus, kuriuose ši neskyrė baudos arba skyrė tik simbolinę baudą.

Vis dėlto esant tokioms aplinkybėms Komisija privalo laikytis vienodo požiūrio principo ir negali panašių situacijų vertinti skirtingai arba skirtingas situacijas vertinti vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas.

(žr. 46 ir 47 punktus)

4.      Aplinkybė, jog įmonė iš EB 81 straipsnio pažeidimo negavo jokios naudos, negali būti kliūtis skirti jai baudą, antraip bauda prarastų savo atgrasomąjį pobūdį. Tai reiškia, kad nustatydama baudas Komisija neprivalo nei įrodyti, kad pažeidimas suteikė atitinkamoms įmonėms neteisėtų privalumų, nei prireikus atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas pažeidimas nesuteikė jokios naudos.

Tokios naudos nebuvimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe, į kurią gali būti atsižvelgta nustatant baudos dydį, todėl nėra simbolinės baudos skyrimą pateisinantis motyvas. Iš principo tas pats pasakytina apie aplinkybę, kad įmonė dalyvavo slaptame susitarime su konkurentais pati būdama tuo ekonomiškai nesuinteresuota ir kad dėl šio slapto susitarimo jai buvo padarytas neigiamas poveikis; tokia aplinkybė nėra veiksnys, į kurį būtinai reikia atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę ir a fortiori kaip į simbolinės baudos skyrimą pateisinančią aplinkybę.

Įmonė, kuri toliau derasi su konkurentais dėl kainų, neatsižvelgiant į tai, kad tariamai patiria nuostolių, negali būti laikoma padariusi lengvesnį pažeidimą, nei kitos slaptame susitarime taip pat dalyvaujančios įmonės.

(žr. 59–62 punktus)

5.      Neteisėtame kartelyje dalyvavusiai įmonei skirta bauda negali būti laikoma neveiksminga tik dėl to, kad ši įmonė nebevykdo veiklos atitinkamoje rinkoje, nors visos ekonominės veiklos nenutraukė. Atgrasymo faktorius vertinamas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, o ne tik į išskirtinę atitinkamos įmonės padėtį.

Be to, vertinant neprivaloma nustatyti, kokia yra tikimybė, kad nagrinėjama įmonė kartos pažeidimą. Atgrasyti siekiama ne tik konkrečiai sprendime, kuriuo skiriamos baudos, nurodytas įmones, nes panašaus dydžio ir tokius pačius išteklius turinčias įmones taip pat reikia skatinti susilaikyti nuo panašių konkurencijos taisyklių pažeidimų. Dėl tikslo nubausti pažymėtina, kad komercinės veiklos atitinkamoje rinkoje nutraukimas, dėl kurio įmonei neskiriama bauda už padarytą pažeidimą, prieštarauja šiam tikslui.

(žr. 66 ir 67, 69 ir 70 punktus)

6.      Atliekant kartelio dalyvių skirstymą į kategorijas, siekiant taikyti diferencijuotą vertinimą pradinių baudų nustatymo stadijoje, turi būti laikomasi vienodo požiūrio principo, pagal kurį draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai arba skirtingas situacijas vertinti vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas. Be to, baudų dydis turi bent jau būti proporcingas duomenų, į kuriuos atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, atžvilgiu.

Aplinkybė, jog taikant diferencijuotą vertinimą vieno kartelio nario atžvilgiu remiamasi kitais referenciniais metais, savaime nelemia vienodo požiūrio principo pažeidimo.

Aišku, pirma, rėmimasis visų darant tą patį pažeidimą dalyvavusių įmonių atžvilgiu tais pačiais referenciniais metais garantuoja, kad kiekviena įmonė bus vertinama lygiai taip pat kaip kitos, nes sankcijos bus nustatytos vienodai, o antra, pasirinkti referenciniai metai, kurie yra pažeidimo laikotarpio dalis, leidžia įvertinti padaryto pažeidimo mastą atsižvelgiant į tikrąją ekonominę padėtį, tokią, kokia ji buvo per šį laikotarpį.

Tačiau tai nereiškia, kad bendrų metų pasirinkimas yra vienintelis būdas nustatyti sankcijas nepažeidžiant vienodo požiūrio principo.

Konkrečiai kalbant, Komisija taip pat turi teisę atsižvelgti į tai, kad konkrečios įmonės atveju bendri referenciniai metai nepatenka į laikotarpį, kuris buvo nurodytas kaip laikotarpis, kada ji dalyvavo darant pažeidimą, todėl tinkamai neparodo jos vaidmens darant pažeidimą, ir remdamasi šia aplinkybe gali atsižvelgti į jos apyvartą kitais nei bendri referenciniai metai metais su sąlyga, kad kartelio dalyvių suskirstymas į kategorijas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas.

Remiantis analogiškais samprotavimais, kiek tai susiję su įmone, kuri nebevykdo veiklos rinkoje kitų kartelio dalyvių atveju paimtais verslo metais, neparodančiais dėl šios priežasties jos tikrosios ekonominės padėties, reikia pasirinkti kitus referencinius verslo metus, taikant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 10 % apyvartos ribą.

(žr. 83, 87–91 punktus)

7.      Kaltinamos įmonės parodymai, kurių tikslumą ginčija kitos įmonės, negali būti laikomi pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nepagrįsti kitais įrodymais.

(žr. 116 punktą)

8.      Jeigu tam tikrų Komisijos sprendimo, kuriuo pripažįstamas konkurencijos taisyklių pažeidimas, motyvų teisės požiūriu savaime pakanka jį pagrįsti, galimos kitų akto motyvų klaidos, kad ir kaip būtų, neturėtų įtakos jo rezoliucinei daliai.

(žr. 124 punktą)

9.      Nors konkurencijos srityje Komisija per išankstinio tyrimo stadiją privalo tiriamai įmonei pateikti tam tikros informacijos, ši prievolė apima informaciją, pateikiamą atitinkamai įmonei tuomet, kai jos atžvilgiu taikoma pirmoji priemonė. Tačiau įmonės teisė į gynybą pavėluotai informavus nėra pažeista, jei ši įmonė buvo tinkamai informuota apie vykstantį tyrimą prašymo pateikti informacijos etape ir jos atžvilgiu tai buvo pirmoji priemonė.

(žr. 162 ir 163 punktus)

10.    Pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires negalima teigti, kad Komisija visais atvejais privalo atskirai atsižvelgti į kiekvieną jų 3 punkte nurodytą lengvinančią aplinkybę. Nors minėtame punkte išvardytos aplinkybės neabejotinai yra tarp tų, į kurias Komisija gali atsižvelgti konkrečioje byloje, pagal šią nuostatą ji neprivalo automatiškai papildomai mažinti baudos, kai įmonė pateikia įrodymų, galinčių patvirtinti, jog viena iš tokių aplinkybių egzistuoja.

Taigi gairėse nesant imperatyvios nuostatos dėl lengvinančių aplinkybių, į kurias galima atsižvelgti, Komisija išlaiko diskreciją bendrai įvertinti galimą baudos dydžio sumažinimą atsižvelgdama į visas konkrečiu atveju taikomas lengvinančias aplinkybes.

(žr. 173 ir 174 punktus)

11.    Siekiant nustatyti, ar įmonei gali būti taikoma lengvinanti aplinkybė dėl to, kad neteisėti susitarimai faktiškai nebuvo vykdomi, kaip numatyta Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 3 punkto antroje įtraukoje, reikia patikrinti, ar įmonė pateikė argumentų, galinčių patvirtinti, jog dalyvavimo neteisėtuose susitarimuose laikotarpiu ji iš tikrųjų jų netaikė konkuruodama rinkoje, arba bent tai, ar ji taip aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelinį susitarimą įgyvendinančius įsipareigojimus, kad sutrukdė paties kartelio veikimui.

(žr. 178 punktą)