Byla T‑190/06
Total SA ir Elf Aquitaine SA
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Teisė į gynybą – Nekaltumo prezumpcija – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris – Bausmių ir sankcijų individualizavimo principas – „Nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principas – Gero administravimo principas – Teisinis saugumas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Baudos“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai)
2. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai)
3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys – Teisės į gynybą paisymas – Apimtis
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnis)
4. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Sprendimas, kuriuo taikomos konkurencijos taisyklės – Sprendimas, susijęs su keliais adresatais
(EB 81, 82 ir 253 straipsniai)
5. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Dukterinės bendrovės neteisėtų veiksmų inkriminavimas vienai įmonei, sudarytai iš tos dukterinės bendrovės ir jos patronuojančiosios bendrovės – Patronuojančiosios bendrovės nežinojimas apie jos dukterinės įmonės neteisėtus veiksmus – Netaikymas
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis)
7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Lengvinančios aplinkybės – Pareiga atsižvelgti į kitas baudas, kurios jau yra skirtos už kitą konkurencijai prieštaraujančią veiklą – Nebuvimas
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
1. Atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius. Iš tikrųjų taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės ir todėl sudaro vieną įmonę kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, todėl sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, Komisija gali adresuoti patronuojančiai bendrovei, nekeldama reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą.
Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės akcijų, viena vertus, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui.
Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos prekybos politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių parodyti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai.
Dukterinės bendrovės kapitalo turėjimo struktūra yra pakankamas kriterijus, kad kiltų minėta prezumpcija, ir Komisija neprivalo pateikti papildomų patronuojančios bendrovės realios įtakos darymo įrodymų. Šia išvada negalima abejoti dėl aplinkybės, kad tokių papildomų įrodymų buvo galima pateikti kitose bylose. Be jokių abejonių, aptariamos prezumpcijos taikymas nepriklauso nuo to, ar tokie įrodymai egzistuoja. Be to, nereikalaujama, kad Komisija šiam tikslui nustatytų, jog faktinių aplinkybių metu patronuojanti bendrovė žinojo apie dukterinės bendrovės neteisėtą elgesį.
Kai visų sprendimo, kuriuo skiriama bauda už konkurencijos teisės normų pažeidimą, adresačių atžvilgiu Komisija nusprendė, jog viso arba beveik viso dukterinės bendrovės kapitalo kontrolės buvimo, nesant iš jos kylančią prezumpciją nuginčijančių argumentų, pakanka tam, kad atsakomybė būtų priskirta patronuojančiai bendrovei, nes papildomi tam tikrų atitinkamų patronuojančių bendrovių įtakos dukterinėms bendrovėms įrodymai buvo pateikti, kai tai buvo įmanoma padaryti, siekiant patvirtinti išvadą, jau pagrįstai padarytą remiantis visiška dukterinės bendrovės kapitalo kontrole, arba siekiant atsakyti į atitinkamų bendrovių argumentus, aplinkybė, kad tam tikrų sprendimo adresačių atžvilgiu Komisija be prezumpcijos papildomai pateikė tam tikrų patronuojančių bendrovių daromos lemiamos įtakos įrodymų, negali reikšti, jog ne visoms adresatėms buvo taikomi tie patys principai ir kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.
(žr. 35–38, 49, 50, 190, 196 punktus)
2. Kai Komisija taiko lemiamos įtakos dukterinėms bendrovėms prezumpciją, kad patronuojančiajai bendrovei galėtų inkriminuoti jos dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus, patronuojanti bendrovė turi pateikti pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai. Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į visą svarbią informaciją apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja šią dukterinę bendrovę su patronuojančia bendrove ir kurie kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtis. Visų pirma reikia vertinti ne tik argumentus, susijusius su dukterinės bendrovės prekybos politika stricto sensu, pavyzdžiui, su platinimo arba kainų strategija. Nagrinėjamos prezumpcijos negalima paneigti vien parodant, kad šiuos specifinius savo prekybos politikos aspektus kontroliuoja dukterinė bendrovė, šiuo atžvilgiu negaudama nurodymų. Taip pat, nors aplinkybė, jog patronuojančios ir dukterinės bendrovės vadovai yra tie patys, įrodo lemiamos įtakos darymą, jei tokio vadovų sutapimo nebūtų, dukterinės bendrovės savarankiškumas nebūtų pakankamai įrodytas.
Vien aplinkybės, kad patronuojančioji bendrovė yra gamybinės ūkinės veiklos nevykdantis holdingas, nepakanka atmesti prielaidą, kad ji darė lemiamą įtaką dukterinei bendrovei ir, be kita ko, koordinavo finansines investicijas grupėje. Bendrovių grupės atveju holdingas yra bendrovė, kurios paskirtis – sujungti įvairių bendrovių akcijas ir užtikrinti jų valdymo vientisumą.
Be to, bendrovių grupėje funkcijų pasiskirstymas yra visiškai įprastas reiškinys, kurio nepakanka paneigti prezumpciją, kad patronuojančiosios bendrovės ir jų dukterinės bendrovės yra viena įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Tokia pati išvada darytina dėl aplinkybės, kad dukterinė bendrovė vykdo veiklą rinkoje savo vardu ir savo lėšomis, o ne kaip patronuojančiosios bendrovės atstovė. Beje, jokios išvados negalima daryti iš to fakto, kad patronuojančioji bendrovė kartu su dukterine bendrove niekada neturėjo bendrų klientų, kad ji nevykdė veiklos rinkose, kuriose veikė jos dukterinė bendrovė, taip pat susijusiose rinkose, kad su atitinkamais produktais susijusi veikla sudaro tik nedidelę patronuojančiosios bendrovės bendros apyvartos dalį ir kad šie produktai yra tik vieni iš daugelio dukterinės bendrovės veiklos produktų.
Beje, aplinkybės, jog dukterinė bendrovė atitinkamoje rinkoje niekada nevykdė specialios patronuojančios bendrovės informavimo politikos, nepakanka siekiant įrodyti jos savarankiškumą, nes dukterinės bendrovės savarankiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į įmonės veiklos valdymo aspektus. Taip pat iš aplinkybės, jog tiek per administracinę procedūrą, tiek teismo procese įmonė nėra vienintelė bendradarbiaujanti šalis, negalima daryti išvados, kad atitinkama dukterinė bendrovė nepriklauso nuo patronuojančios bendrovės arba bendrovių.
Be to, ne tiesioginis patronuojančios bendrovės dalyvavimas dukterinei bendrovei darant pažeidimą, o aplinkybė, kad jos yra viena įmonė, leidžia Komisijai dukterinės bendrovės padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą inkriminuoti patronuojančiai bendrovei. Todėl tokio inkriminavimo negalima ginčyti tuo, kad dukterinė bendrovė neinformavo savo patronuojančios bendrovės, kuri apie nagrinėjamo kartelio buvimą sužinojo tik po Komisijos atliktų patikrinimų dukterinės bendrovės patalpose.
Galiausiai vien to, kaip konkrečią bendrovę suvokia tretieji asmenys, nepakanka siekiant įrodyti, jog dukterinė bendrovė nepriklauso nuo patronuojančios bendrovės arba bendrovių.
(žr. 55–57, 65, 68, 71–73, 75, 76, 78 punktus)
3. Teisės į gynybą paisymas, be kita ko, reikalauja, kad pranešime apie kaltinimus, kurį Komisija adresuoja įmonei, kuriai ketina skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, turi būti nurodomi esminiai argumentai, kuriais remdamasi ji kaltina įmonę, pavyzdžiui, inkriminuojamos faktinės aplinkybės, jų kvalifikavimas ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, kad ši įmonė galėtų pateikti savo argumentus per jos atžvilgiu pradėtą administracinę procedūrą. Pranešime apie kaltinimus turi būti aiškiai nurodytas juridinis asmuo, kuriam gali būti skirtos baudos, šis pranešimas turi būti adresuotas šiam asmeniui ir jame turi būti nurodytas asmens, kuriam inkriminuojamos faktinės aplinkybės, statusas. Todėl procesinių teisių lygybės principas nepažeistas, nes bendrovė, kuriai taikoma aptariama prezumpcija, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ir bylą nagrinėjančiam pareigūnui atliekant apklausą, gali nurodyti bet kokias faktines ir teisines aplinkybes, kad nuginčytų šią prezumpciją, o Komisija privalo atsižvelgti į šias aplinkybes ir prireikus atsisakyti blogai pagrįstų kaltinimų.
Be to, Komisija neprivalo prieš išsiųsdama pranešimą apie kaltinimus imtis įmonės atžvilgiu tyrimo priemonių, jei mano, kad turi informacijos, pateisinančios tokio pranešimo išsiuntimą. Remiantis Komisijos geros praktikos kodeksu, taip pat negalima teigti, kad Komisija privalo imtis tyrimo priemonių visų atitinkamą įmonę sudarančių ūkio subjektų atžvilgiu, paskui priimti pranešimą apie kaltinimus.
Galiausiai, kai Komisija remiasi prezumpcija, kad patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinei bendrovei tuo atveju, jei valdo visą arba beveik visą jos kapitalą, ir taip siekia pripažinti ją solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, negalima teigti, kad Komisija tą patronuojančią bendrovę laiko a priori „kalta“, nes aptariama bendrovė gali paneigti pranešime apie kaltinimus išdėstytą minėtą prezumpciją ir įrodyti dukterinės bendrovės savarankiškumą. Komisijos priimto pranešimo apie kaltinimus jokiu būdu negalima laikyti aptariamos įmonės kaltumo įrodymu. Jei būtų priešingai, bet kokios procedūros inicijavimas potencialiai galėtų kelti grėsmę nekaltumo prezumpcijai.
(žr. 105–107, 118, 120, 125–127 punktus)
4. EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą ir visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias normas.
Jeigu taikant EB 81 straipsnį priimtas sprendimas susijęs su keliais adresatais ir kelia pažeidimo inkriminavimo problemų, jis turi būti pakankamai pagrįstas kiekvieno adresato atžvilgiu, visų pirma tų, kurie, remiantis šiuo sprendimu, turi atsakyti už šį pažeidimą. Taigi, solidariai atsakinga už pažeidimą pripažintos patronuojančios bendrovės atžvilgiu tokio sprendimo motyvai turi būti išsamūs, kad pagrįstų pažeidimo inkriminavimą šiai bendrovei.
Bet kuriuo atveju Komisija privalo aiškiai išdėstyti savo argumentus, kai įgyvendindama savo diskreciją priimti sprendimus priima sprendimą, kuris iš esmės skiriasi nuo ankstesnių sprendimų. Taigi tokiu atveju nepakanka pateikti motyvų santraukos ir padaryti nuorodą į nusistovėjusią sprendimų priėmimo praktiką.
Be to, kai Komisija remiasi prezumpcija, kad patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui ir kad suinteresuotosios bendrovės per administracinę procedūrą pateikė informacijos, kuria siekiama nuginčyti šią prezumpciją, sprendime turi būti pakankamai motyvų, galinčių pateisinti Komisijos požiūrį, jog šios informacijos nepakanka, kad minėta prezumpcija būtų paneigta. Vis dėlto, kadangi Komisija neprivalo išreikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, negalima jos kaltinti, kad konkrečiai neatsako į kiekvieną įmonės pateiktą argumentą. Beje, motyvų lakoniškumas gali būti pateisintas tuo, jog aptariamos patronuojančios bendrovės nurodyti argumentai iš esmės yra paprasčiausi teiginiai ir nėra patvirtinti jokiais konkrečiais aptariamų patronuojančiųjų bendrovių ir dukterinių bendrovių ryšių pažeidimo laikotarpiu įrodymais.
(žr. 130, 131, 137, 148, 149, 153, 154 punktus)
5. Sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Tokiomis aplinkybėmis įmonės sąvoka turi būti suprantama kaip apimanti vieną ūkio subjektą, net jei teisiniu požiūriu šį ūkio subjektą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys. Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą.
Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiškai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos. Todėl jei įrodyta, kad toks pažeidimas buvo padarytas, reikia nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, kuris vadovavo įmonei darant pažeidimą, tam, kad jis būtų patrauktas atsakomybėn. Beje, Komisijos praktika, kai bendrovė pripažįstama solidariai atsakinga už kitai bendrovei skirtos baudos dalies sumokėjimą, nes jai galima inkriminuoti pastarosios neteisėtus veiksmus, atitinka Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį. Tokiu atveju aptariamai bendrovei skiriama bauda už pažeidimą, kurį dėl šio inkriminavimo, laikoma, padarė ji pati.
Todėl aplinkybė, kad Komisijos sprendime nurodyti įvairūs juridiniai asmenys, kurie turi būti solidariai atsakingi už baudos sumokėjimą, nėra nesuderinama su sąvoka „įmonė“. Atvirkščiai, ši sąvoka taikoma teisingai, nes įrodyta, jog teisiniu požiūriu aptariamą įmonę sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys.
Be to, sąvoka „įmonė“ negali būti pažeista vien dėl to fakto, kad šie įvairūs juridiniai asmenys yra atsakingi už skirtingo dydžio baudų sumokėjimą. Iš tikrųjų konstatavimas, kad vieną už pažeidimą atsakingą įmonę sudaro keli juridiniai asmenys, nebūtinai reiškia, kad ji atsakinga taip pat už visas aplinkybes, turinčias reikšmę apskaičiuojant baudą, visų pirma jei teisiniu požiūriu nagrinėjamos įmonės struktūra laikui bėgant pasikeitė.
(žr. 162–166 punktus)
6. Kai konkurencijos taisyklių pažeidimas inkriminuojamas patronuojančiajai bendrovei dėl to, kad ji kartu su dukterine bendrove yra viena įmonė, o ne dėl tos priežasties, kad tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą, jos nežinojimas apie kartelį neturi įtakos šiam inkriminavimui.
Taigi, kadangi tokia patronuojančioji bendrovė netvirtina, kad jos dukterinė bendrovė, tiesiogiai dalyvaudama darant pažeidimą, nežinojo apie bendrą antikonkurencinių susitarimų planą, jos nežinojimas apie kartelį neįrodo, kad įmonės, kurią jos sudaro su dukterine bendrove, padarytas pažeidimas buvo lengvesnis, todėl negali būti baudos sumažinimą pateisinantis motyvas.
(žr. 217 ir 218 punktus)
7. Kai Komisija konstatuoja, kad įmonė padarė kelis atskirus EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus, nes tuo pačiu laikotarpiu dalyvavo kelių skirtingų kartelių veikloje, ji turi teisę skirti tai įmonei atskiras baudas, kiekvienos atžvilgiu laikydamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų. Skiriant visas šias baudas būtinai reikia remtis pažeidimo, už kurį baudžiama, trukmės ir sunkumo vertinimu. Kadangi baudos įmonei skyrimas už įvairią antikonkurencinę veiklą, susijusią su kitais produktais, neturi įtakos konkretaus Komisijos konstatuoto pažeidimo realumui, atsižvelgiant į baudomis siekiamą tikslą atgrasyti, vien aplinkybė, kad įmonei neseniai buvo skirtos kitos baudos už iš dalies vienu metu darytus pažeidimus, negali pateisinti už aptariamą pažeidimą Komisijos skirtos baudos sumažinimo.
(žr. 246 ir 247 punktus)