TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. liepos 14 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Viešieji pirkimai – Reglamentas (ES) Nr.°1215/2012 – Direktyvos 89/665/EEB 2 straipsnyje nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių ir peržiūros procedūrų netaikymas, kai nėra užsienio elemento – Direktyva 2014/24/ES – 33 straipsnis – Preliminariosios sutarties prilyginimas sutarčiai, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 89/665 2a straipsnio 2 dalį – Negalimumas skirti naujos viešojo pirkimo sutarties, kai preliminariojoje sutartyje nustatytas didžiausias darbų, prekių arba paslaugų kiekis ir (arba) didžiausia jų vertė jau pasiekti – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta viešųjų pirkimų srityje sumokėti kreipimosi į administracinius teismus mokesčius – Pareiga nustatyti ir sumokėti kreipimosi į teismo mokesčius prieš teismui priimant sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymo – Neskaidri viešojo pirkimo procedūra – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Veiksmingumas – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Direktyva 89/665 – 1, 2 ir 2a straipsniai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta atmesti ieškinį, jeigu nesumokėti kreipimosi į teismą mokesčiai – Viešojo pirkimo sutarties numatomos vertės nustatymas“

Sujungtose bylose C‑274/21 ir C‑275/21

dėl Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) 2021 m. balandžio 22 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2021 m. balandžio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

EPIC Financial Consulting Ges.m.b.H.

prieš

Austrijos Respubliką,

Bundesbeschaffung GmbH

TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas N. Jääskinen, teisėjai N. Piçarra ir M. Gavalec (pranešėjas),

generalinė advokatė T. Ćapeta,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        EPIC Financial Consulting Ges.m.b.H, atstovaujamos Rechtsanwältin K. Hornbanger,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch ir J. Schmoll,

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir R. Kissné Berta,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos P. Ondrůšek, P. J. O. Van Nuffel ir G. Wils,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, 1989, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 246; klaidų ištaisymas OL L 63, 2016, p. 44), iš dalies pakeistos 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES (OL L 94, 2014, p. 1; klaidų ištaisymai OL L 114, 2015, p. 24 ir OL L 82, 2018, p. 17) (toliau – Direktyva 89/665), 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2a straipsnio 2 dalies, 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 1 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio, SESV 81 straipsnio 1 dalies, lygiavertiškumo principo, 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), 4 straipsnio, 5 straipsnio 5 dalies ir 33 straipsnio 3 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2        Šie prašymai pateikti nagrinėjant EPIC Financial Consulting Ges.m.b.H. (toliau – EPIC) ginčą su Austrijos Respublika ir Bundesbeschaffung GmbH (toliau – federalinė pirkimų bendrovė) dėl jų surengtų viešųjų pirkimų dėl SARS-CoV-2 (COVID-19) viruso antigenų testų (toliau – antigenų testai) tiekimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 89/665

3        Direktyvos 89/665 penkta konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„<…> todėl, kad viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūros trunka taip trumpai, kompetentingos peržiūros institucijos privalo, be kita ko, turėti įgaliojimus imtis tarpinių [laikinųjų] priemonių, skirtų sustabdyti tokią procedūrą arba bet kokių sprendimų, kuriuos priėmė perkančioji organizacija, įgyvendinimą; <…> procedūrų trumpa trukmė reiškia, kad pirmiau minėtų pažeidimų klausimas turi būti sprendžiamas nedelsiant“.

4        Šios direktyvos 1 straipsnio „Peržiūros procedūrų taikymo sritis ir galimybė jomis pasinaudoti“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.      Ši direktyva taikoma sutartims, nurodytoms [Direktyvoje 2014/24], išskyrus atvejus, kai tokios sutartys neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos direktyvos 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 16, 17 ir 37 straipsnius.

<…>

Sutartys, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, apima viešąsias [viešojo pirkimo] sutartis, preliminariuosius susitarimus [preliminariąsias sutartis], darbų ir paslaugų koncesijas ir dinamines pirkimo sistemas.

Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad su sutartimis, kurioms taikoma Direktyva [2014/24] <…>, susiję perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti laikantis šios direktyvos 2–2f straipsniuose nustatytų sąlygų, remiantis tuo, kad tokiais sprendimais yra pažeisti Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę.

<…>

3.      Valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų peržiūros procedūros, kuriomis pagal išsamias taisykles, kurias gali nustatyti valstybės narės, galėtų pasinaudoti bent bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas gauti konkrečią sutartį, ir kuriam dėl tariamo pažeidimo buvo padaryta žala ar kilusi tokios žalos rizika.“

5        Direktyvos 89/665 2 straipsnyje „Peržiūros procedūrų reikalavimai“ numatyta:

„1.      Valstybės narės turi užtikrinti, kad priemonės, kurių imtasi dėl 1 straipsnyje nurodytų peržiūros procedūrų, apimtų nuostatas dėl įgaliojimų:

a)      esant pirmai galimybei ir naudojant preliminarias procesines priemones taikyti laikinąsias priemones, kuriomis siekiama atitaisyti tariamą pažeidimą ar užkirsti kelią tolesnei žalai konkretiems interesams, įskaitant priemones sustabdyti sutarties suteikimo procedūrą ar bet kurio perkančiosios organizacijos priimto sprendimo įgyvendinimą ar užtikrinti tokį sustabdymą;

b)      panaikinti neteisėtai priimtus sprendimus arba užtikrinti jų panaikinimą, įskaitant diskriminuojančių techninių, ekonominių ar finansinių specifikacijų, nurodytų kvietime teikti pasiūlymus, sutarties dokumentuose arba bet kuriuose su sutarties suteikimo procedūra susijusiuose dokumentuose, pašalinimą;

c)      priteisti atlyginti nuostolius tokį pažeidimą patyrusiems asmenims.

<…>

3.      Jei nuo perkančiosios organizacijos nepriklausoma pirmosios instancijos institucija peržiūri sprendimą dėl sutarties suteikimo, tai valstybės narės turi užtikrinti, kad perkančioji organizacija negalėtų sudaryti sutarties kol peržiūros institucija nepriims sprendimo dėl prašymo taikyti laikinąsias priemones ar dėl peržiūros. Šis sustabdymas turi pasibaigti ne anksčiau kaip atidėjimo laikotarpis, nurodytas 2a straipsnio 2 dalyje ir 2d straipsnio 4 ir 5 dalyse.

4.      Peržiūros procedūros nebūtinai turi turėti automatinį sustabdymo poveikį sutarties suteikimo procedūroms, su kuriomis jos susijusios, išskyrus 3 dalyje ir 1 straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus.

5.      Valstybės narės gali nustatyti, kad už peržiūros procedūras atsakinga institucija gali atsižvelgti į galimas laikinųjų priemonių taikymo pasekmes visiems interesams, kurie galėtų būti pažeisti, taip pat į visuomenės interesus, bei gali nuspręsti netaikyti tokių priemonių, jei jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

Sprendimas netaikyti laikinųjų priemonių neturi prejudicinės reikšmės jokiam kitam asmens, prašančio taikyti tokias priemones, reikalavimui.

<…>“

6        Šios direktyvos 2a straipsnyje „Peržiūros atidėjimo laikotarpis“ nustatyta:

„1.      Patvirtindamos būtinas nuostatas, kuriomis laikomasi šio straipsnio 2 dalyje bei 2c straipsnyje nustatytų minimalių sąlygų, valstybės narės turi užtikrinti, kad 1 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys turėtų pakankamai laiko, kad būtų atlikta perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų dėl sutarties suteikimo veiksminga peržiūra.

2.      Sutartis negali būti sudaryta po sprendimo suteikti sutartį, kuriai taikoma [Direktyva 2014/24] arba [2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (OL L 94, 2014, p. 1; klaidų ištaisymai OL L 114, 2015, p. 24 ir OL L 82, 2018, p. 17)], nepraėjus bent 10 kalendorinių dienų laikotarpiui, skaičiuojamam nuo kitos dienos po to, kai atitinkamiems konkurso dalyviams ir kandidatams faksu arba elektroninėmis priemonėmis išsiunčiamas sprendimas dėl sutarties suteikimo, arba, jei naudojamos kitokios ryšių priemonės, nepraėjus bent 15 kalendorinių dienų laikotarpiui, skaičiuojamam nuo kitos dienos po to, kai atitinkamiems konkurso dalyviams ir kandidatams išsiunčiamas sprendimas dėl sutarties suteikimo, arba bent 10 kalendorinių dienų laikotarpiui, skaičiuojamam nuo kitos dienos po to, kai buvo gautas sprendimas dėl sutarties suteikimo.

Dalyviai laikomi suinteresuotais, jeigu jie nėra galutinai pašalinti. Pašalinimas yra galutinis, jeigu apie jį buvo pranešta suinteresuotiems dalyviams ir nepriklausoma peržiūros institucija jį pripažino teisėtu arba jam jau negali būti taikoma peržiūros procedūra.

Kandidatai laikomi suinteresuotais, jei perkančioji organizacija nepranešė jiems apie jų paraiškos atmetimą prieš atitinkamiems dalyviams pranešdama apie sprendimą dėl sutarties suteikimo.

Prie kiekvienam suinteresuotam dalyviui ir kandidatui siunčiamo pranešimo apie sprendimą dėl sutarties suteikimo pridedama:

–        atitinkamų tokio sprendimo priežasčių santrauka, kaip nustatyta [Direktyvos 2014/24] 55 straipsnio 2 dalyje, laikantis tos direktyvos 55 straipsnio 3 dalies, arba [Direktyvos 2014/23] 40 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, laikantis tos direktyvos 40 straipsnio 2 dalies, ir

–        tiksliai nurodomas tikslus atidėjimo laikotarpis taikytinas pagal teisės aktų, perkeliančių šią dalį į nacionalinę teisę, nuostatas.“

7        Minėtos direktyvos 2b straipsnyje „Nuo atidėjimo laikotarpio leidžiančios nukrypti nuostatos“ nurodyta:

„Valstybės narės gali numatyti, kad šios direktyvos 2a straipsnio 2 dalyje nurodyti terminai netaikomi šiais atvejais:

<…>

c)      jei sutartis sudaryta pagal preliminarųjį susitarimą [preliminariąją sutartį], kaip numatyta [Direktyvos 2014/24] 33 straipsnyje ir jei specifinė sutartis sudaryta pagal dinaminę pirkimo sistemą, kaip numatyta tos direktyvos 34 straipsnyje.

Jei pasinaudojama šia nukrypti leidžiančia nuostata, valstybės narės turi užtikrinti, kad sutartis būtų laikoma negaliojančia pagal šios direktyvos 2d ir 2f straipsnius, šiais atvejais:

–        jei pažeistas [Direktyvos 2014/24] 33 straipsnio 4 dalies c punktas arba 34 straipsnio 6 dalis, ir

–        jei numatoma sutarties vertė atitinka arba viršija [Direktyvos 2014/24] 4 straipsnyje nustatytas ribas.“

 Direktyva 2007/66/EB

8        2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (OL L 335, 2007, p. 31), 3, 4 ir 36 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(3)      Konsultacijos su suinteresuotomis šalimis ir Teisingumo Teismo praktika parodė, kad valstybių narių peržiūros mechanizmai turi tam tikrų trūkumų. <…>

(4)      Vienas iš šių trūkumų – nėra nustatytas laikotarpis, trunkantis nuo sprendimo dėl sutarties suteikimo iki sutarties sudarymo dienos, per kurį būtų galima atlikti veiksmingą peržiūros procedūrą. Dėl to perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, norėdami, kad nebūtų galima atšaukti ginčytino sprendimo dėl sutarties suteikimo, kartais labai greitai pasirašo sutartį. Siekiant pašalinti šiuos trūkumus, trukdančius užtikrinti veiksmingą teisminę suinteresuotų dalyvių, t. [y]. tų, kurie dar nėra galutinai pašalinti, apsaugą, reikia nustatyti minimalų atidėjimo laikotarpį, kuriuo konkrečios sutarties sudarymas sustabdomas, nepriklausomai nuo to, ar sutartis sudaroma pasirašymo metu, ar ne.

<…>

(36)      Šioje direktyvoje laikomasi pagrindinių teisių ir principų, visų pirma pripažintų [Chartijoje]. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visapusišką pagarbą teisei į veiksmingą teisinę gynybą ir teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, kaip nustatyta Chartijos 47 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose.“

 Direktyva 2014/24

9        Direktyvos 2014/24 taikymo ribos, susijusios su numatoma sutarties verte, patikslintos jos 4 straipsnyje.

10      Šios direktyvos 5 straipsnio „Numatomos pirkimo vertės apskaičiavimo metodai“ 5 dalyje numatyta:

„Preliminariųjų sutarčių ir dinaminių pirkimo sistemų atveju atsižvelgiama į visų per visą preliminariosios sutarties arba dinaminės pirkimo sistemos galiojimo laiką numatytų sutarčių didžiausią numatomą vertę be PVM.“

11      Minėtos direktyvos 18 straipsnio „Pirkimų principai“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Perkančiosios organizacijos ekonominės veiklos vykdytojus vertina vienodai ir jų nediskriminuoja, jos veikia skaidriai ir vadovaujasi proporcingumo principu.“

12      Direktyvos 2014/24 32 straipsnio „Derybų be išankstinio skelbimo apie pirkimą naudojimas“ 2 dalyje nurodyta:

„Derybos be išankstinio skelbimo apie pirkimą gali būti taikomos viešojo darbų pirkimo sutartims, viešojo prekių pirkimo sutartims ir viešojo paslaugų pirkimo sutartims bet kuriuo iš šių atvejų:

<…>

c)      kiek tai yra neišvengiamai būtina, kai dėl ypatingos skubos, susidariusios dėl įvykių, kurių perkančioji organizacija negalėjo numatyti, neįmanoma laikytis atviro ar riboto konkurso procedūrų arba konkurso procedūros su derybomis terminų. Aplinkybės, kuriomis remiamasi norint pateisinti ypatingą skubą, bet kuriuo atveju neturi priklausyti nuo perkančiosios organizacijos.“

13      Šios direktyvos 33 straipsnio „Preliminariosios sutartys“ 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.      Preliminariosios sutarties pagrindu sudaromos sutartys skiriamos laikantis šioje dalyje ir 3 bei 4 dalyse nustatytų procedūrų.

Tos procedūros gali būti taikomos tik tarp tų perkančiųjų organizacijų, kurios yra aiškiai nurodytos šiuo tikslu kvietime dalyvauti konkurse arba kvietime patvirtinti susidomėjimą, ir tų ekonominės veiklos vykdytojų, kurie yra sudarytos preliminariosios sutarties šalys.

Preliminariosios sutarties pagrindu sudaromose sutartyse jokiomis aplinkybėmis negali būti daromi esminiai toje preliminariojoje sutartyje nustatytų sąlygų pakeitimai, visų pirma 3 dalyje nurodytu atveju.

3.      Kai preliminarioji sutartis sudaroma su vienu ekonominės veiklos vykdytoju, tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys skiriamos laikantis preliminariojoje sutartyje nustatytų sąlygų.

Tų sutarčių skyrimo tikslu perkančiosios organizacijos gali raštu kreiptis į ekonominės veiklos vykdytoją, kuris yra preliminariosios sutarties šalis, su prašymu prireikus papildyti savo pasiūlymą.“

14      Minėtos direktyvos 49 straipsnyje „Skelbimai apie pirkimą“ numatyta:

„Skelbimai apie pirkimą naudojami visų procedūrų atveju kaip kvietimo dalyvauti konkurse priemonė, nedarant poveikio 26 straipsnio 5 dalies antrai pastraipai ir 32 straipsniui. Skelbimuose apie pirkimą pateikiama V priedo C dalyje nustatyta informacija ir jie skelbiami pagal 51 straipsnį.“

15      Tos pačios direktyvos 50 straipsnio „Skelbimai apie sutarties skyrimą“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Ne vėliau kaip per 30 dienų po sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo, kuris įvyksta priėmus sprendimą ją skirti ar sudaryti, perkančiosios organizacijos išsiunčia skelbimą apie sutarties skyrimą, kuriame pateikiami pirkimo procedūros rezultatai.

Tokiuose skelbimuose pateikiama V priedo D dalyje nustatyta informacija ir jie skelbiami pagal 51 straipsnį.

2.      Kai dalyvauti konkurse dėl atitinkamos sutarties buvo kviečiama naudojant išankstinį informacinį skelbimą ir perkančioji organizacija nusprendė, kad per išankstinio informacinio skelbimo apimamą laikotarpį neskirs kitų sutarčių, tai konkrečiai nurodoma skelbime apie sutarties skyrimą.

Jeigu pagal 33 straipsnį sudaromos preliminariosios sutartys, perkančiosios organizacijos neprivalo siųsti skelbimo apie pirkimo procedūros rezultatus dėl kiekvienos tos preliminariosios sutarties pagrindu sudaromos sutarties. Valstybės narės gali numatyti, kad perkančiosios organizacijos skelbimus apie pirkimo procedūros rezultatus pagal preliminariosios sutarties pagrindu sudaromas sutartis grupuoja kas ketvirtį. Tokiu atveju perkančiosios organizacijos išsiunčia sugrupuotus skelbimus per 30 dienų nuo kiekvieno ketvirčio pabaigos.“

16      Direktyvos 2014/24 72 straipsnyje „Sutarčių keitimas jų galiojimo laikotarpiu“ nurodyta:

„1.      Sutartys ir preliminariosios sutartys gali būti keičiamos nevykdant naujos pirkimo procedūros pagal šią direktyvą bet kuriuo iš šių atvejų:

<…>

e)      kai pakeitimai, neatsižvelgiant į jų vertę, nėra esminiai, kaip apibrėžta 4 dalyje.

<…>“

 Reglamentas Nr. 1215/2012

17      Reglamento Nr. 1215/2012 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[Š]io reglamento [materialinė] taikymo sritis turėtų apimti visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus kai kurias aiškiai nustatytas bylas, ypač dėl išlaikymo prievolių, kurios neturėtų būti įtrauktos į šio reglamento taikymo sritį, nes 2008 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje [OL L 7, 2009, p. 1].“

18      Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii).“

19      Minėto reglamento 35 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės teismui gali būti pateiktas prašymas taikyti pagal tos valstybės narės teisę numatytas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, net jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.“

 Austrijos teisė

 Viešųjų pirkimų įstatymas

20      Bundesvergabegesetz 2018 (2018 m. Federalinis viešųjų pirkimų įstatymas) (BGBl I., 65/2018, toliau – Viešųjų pirkimų įstatymas) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Perkančioji organizacija negali skirti sutarties, kol nesibaigė atidėjimo laikotarpis, nes priešingu atveju ji būtų absoliučiai niekinė. Atidėjimo laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo apie sprendimą skirti sutartį išsiuntimo arba pateikimo. Išsiuntimo ar pateikimo elektroniniu būdu atveju galioja 10 dienų terminas, o siunčiant paštu arba kitomis tinkamomis priemonėmis – 15 dienų terminas.“

21      Šio įstatymo 334 straipsnyje nurodyta:

„(1)      Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas, Austrija)] pagal šio skyriaus nuostatas priima sprendimus dėl prašymų pradėti peržiūros procedūrą (antrasis skyrius), taikyti laikinąsias priemones (trečias skyrius) ir pradėti procedūrą dėl pripažinimo (ketvirtas skirsnis). Tokie prašymai pateikiami tiesiogiai Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)].

(2)      Iki sutarties skyrimo arba pirkimo procedūros atšaukimo, siekiant pašalinti šio federalinio įstatymo ir jo pagrindu priimtų įgyvendinimo nuostatų pažeidimus arba tiesiogiai taikomos Sąjungos teisės pažeidimus, Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)] kompetencijai priklauso:

1)      skirti laikinąsias apsaugos priemones ir

2)      panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimus, kurie gali būti atskirai skundžiami, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus pagrindus.

(3)      Priėmus sprendimą skirti sutartį, Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)] kompetencijai priklauso:

<…>

3)      nustatyti, ar pirkimo procedūra buvo vykdoma neteisėtai iš anksto nepaskelbus apie pirkimą;

<…>

5)      nustatyti, ar sutarties dėl paslaugų teikimo pagal preliminariąją sutartį arba dinaminę pirkimo sistemą skyrimas buvo neteisėtas dėl 155 straipsnio 4–9 dalių, 162 straipsnio 1–5 dalių, 316 straipsnio 1–3 dalių arba 323 straipsnio 1–5 dalių pažeidimo;

<…>“

22      Minėto įstatymo 336 straipsnyje nustatyta:

„(1)      Perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, kuriems taikomas šis federalinis įstatymas, turi nurodyti Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)] visą informaciją, reikalingą jo užduotims atlikti, ir tinkamai jam pateikti visus tam reikalingus dokumentus. Tai galioja ir pirkimo procedūroje dalyvaujantiems ekonominės veiklos vykdytojams.

(2)      Jeigu perkančioji organizacija, perkantysis subjektas arba ekonominės veiklos vykdytojas nepateikė tam tikrų dokumentų, nesuteikė tam tikros informacijos arba suteikė informaciją, bet nepateikė pirkimo procedūros dokumentų, Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)] gali, jeigu perkantysis subjektas arba ekonominės veiklos vykdytojas buvo iš anksto aiškiai informuoti apie neveikimo pasekmes, priimti sprendimą, remdamasis nedalyvavusios šalies teiginiais.“

23      To paties įstatymo 340 straipsnyje nurodyta:

„(1)      Remiantis paskesnėmis nuostatomis, už kiekvieną pagal 342 straipsnio 1 dalį, 350 straipsnio 1 dalį ir 353 straipsnio 1 ir 2 dalis pateiktą prašymą pareiškėjas privalo sumokėti fiksuotą mokestį:

1.      Fiksuotas mokestis turi būti sumokamas pateikiant prašymą pagal federalinės vyriausybės nutarimu nustatytus tarifus.

<…>

4.      Už prašymus, pateiktus pagal 350 straipsnio 1 dalį, mokėtina suma, lygi 50 % nustatyto mokesčio.

<…>

7.      Jeigu prašymas atsiimamas iki posėdžio pradžios arba jeigu posėdis nerengiamas iki sprendimo ar nutarties priėmimo, turi būti sumokama tik 75 % už atitinkamą prašymą nustatyto mokesčio dydžio arba pagal 5 punktą sumažintas mokestis. Jau sumokėtos sumos perviršis grąžinamas.“

24      Viešųjų pirkimų įstatymo 342 straipsnyje nustatyta:

„(1)      Iki sutarties skyrimo arba atšaukimo pareiškimo ekonominės veiklos vykdytojas gali pateikti prašymą dėl neteisėtumo peržiūrėti per pirkimo procedūrą perkančiosios organizacijos priimtą sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas, jeigu:

1)      teigia turįs interesą sudaryti sutartį, kuriai taikomas šis federalinis įstatymas; ir

2)      dėl šio tariamo neteisėtumo patyrė arba galėjo patirti žalos.

<…>

(3)      Prašymas dėl peržiūros neturi jokio stabdomojo poveikio vykstančiai pirkimo procedūrai.

<…>“

25      Šio įstatymo 344 straipsnyje numatyta:

„(1)      Pagal 342 straipsnio 1 dalį pateiktame prašyme bet kuriuo atveju turi būti nurodyta:

1)      vykdoma pirkimo procedūra ir sprendimas, kuris gali būti atskirai skundžiamas;

2)      perkančiosios organizacijos, pareiškėjo ir tinkamais atvejais perkančiojo subjekto pavadinimas, įskaitant jų elektroninio pašto adresą;

3)      reikšmingi faktai, įskaitant suinteresuotumą sudaryti sutartį, o ginčijant sprendimą dėl sutarties skyrimo, – be kita ko, konkurso dalyvio, kuriam numatyta skirti sutartį, pavadinimas;

4)      informacija apie tariamą žalą, kurią pareiškėjas patiria arba gali patirti;

5)      tariamai pažeistos teisės (pranešimas apie prieštaravimus) ir motyvai, kuriais grindžiamas tariamas neteisėtumas;

6)      prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas; ir

7)      informacija, reikalinga įvertinti, ar prašymas buvo pateiktas laiku.

(2)      Visas prašymas yra nepriimtinas, jeigu:

1)      pateiktas ne dėl sprendimo, kuris gali būti atskirai skundžiamas; arba

2)      pateiktas nesilaikant 343 straipsnyje nustatyto termino; arba

3)      mokėtinas mokestis nebuvo tinkamai sumokėtas, nepaisant raginimo ištaisyti trūkumus.

(3)      Jeigu prašymas pagal 342 straipsnio 1 dalį pateiktas tik po to, kai buvo paskirta sutartis arba atšaukta pirkimo procedūra, Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)] jį vertina kaip prašymą dėl pripažinimo pagal 353 straipsnio 1 dalį tuomet, kai pareiškėjas negalėjo žinoti apie sutarties skyrimą arba atšaukimą, o prašymas pateiktas per 354 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą. Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)] paprašytas, pareiškėjas turi per šio teismo nustatytą protingą terminą patikslinti, ką prašo pripažinti pagal 353 straipsnio 1 dalį. Jeigu per šį terminą nepaprašoma priimti sprendimo dėl pripažinimo pagal 353 straipsnio 1 dalį, prašymas atmetamas.“

26      Minėto įstatymo 350 straipsnyje nurodyta:

„(1)      Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)] ekonominės veiklos vykdytojo, akivaizdžiai atitinkančio 342 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas, prašymu nedelsdamas turi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios atrodo būtinos ir tinkamos tam, kad būtų atitaisyta žala pareiškėjo interesams, kurią sukėlė arba tiesiogiai galėjo sukelti tariamai neteisėtas sprendimas, kuris gali būti atskirai skundžiamas, arba šiai žalai užkirstas kelias.

(2)      Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nurodyta:

1)      tikslus atitinkamos pirkimų procedūros, sprendimo, kuris gali būti atskirai skundžiamas, perkančiosios organizacijos, pareiškėjo ir tinkamais atvejais perkančiojo subjekto pavadinimas, įskaitant jų elektroninio pašto adresą;

2)      aprašytos faktinės aplinkybės ir 342 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų įvykdymo faktas;

3)      tiksliai apibūdintas tariamas teisės pažeidimas;

4)      tiksliai apibūdinta žala, kelianti tiesioginę grėsmę pareiškėjo interesams, ir išdėstyti tai patvirtinantys reikšmingi faktai;

5)      tikslus prašomos laikinosios apsaugos priemonės pavadinimas ir

6)      informacija, būtina siekiant nuspręsti, ar prašymas buvo pateiktas laiku.

<…>

(5)      Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas)] nedelsdamas praneša perkančiajai organizacijai ir tinkamais atvejais perkančiajam subjektui apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo prašoma uždrausti skirti sutartį, sudaryti preliminariąją sutartį, pareikšti atšaukimą arba atplėšti vokus su pasiūlymais. Prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriais prašoma uždrausti skirti sutartį, sudaryti preliminariąją sutartį, pareikšti atšaukimą arba atplėšti vokus su pasiūlymais turi stabdomąjį poveikį nuo pranešimo apie prašymo gavimą gavimo momento iki sprendimo dėl prašymo priėmimo. Kol nepriimtas sprendimas dėl prašymo, perkančioji organizacija arba perkantysis subjektas negali:

1)      skirti sutarties ar sudaryti preliminariosios sutarties;

2)      atšaukti pirkimų procedūros arba

3)      atplėšti vokų su pasiūlymais.

<…>

(7)      Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepriimtinas, jeigu mokėtinas mokestis nebuvo tinkamai sumokėtas, nepaisant raginimo ištaisyti trūkumus.“

27      To paties įstatymo 382 straipsnyje nurodyta:

„Šiuo federaliniu įstatymu perkeliami toliau nurodyti Sąjungos teisės aktai arba į juos atsižvelgiama:

<…>

2.      Direktyva 89/665,

<…>

16.      Direktyva 2014/24.“

 Bendrasis administracinių bylų teisenos įstatymas

28      Allgemeines Verwaltungsverfahrensgesetz (Bendrasis administracinių bylų teisenos įstatymas) 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Liudytojas gali atsisakyti duoti parodymus:

1)      dėl klausimų, į kuriuos atsakius liudytojui, vienam iš jo artimųjų <…> kiltų tiesioginė finansinė žala, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn grėsmė ar žala reputacijai;

<…>“

 2018 m. nutarimas dėl fiksuotų mokesčių

29      Verordnung der Bundesregierung betreffend die Pauschalgebühr für die Inanspruchnahme des Bundesverwaltungsgerichtes in den Angelegenheiten des öffentlichen Auftragswesens (BVwG-Pauschalgebührenverordnung Vergabe 2018 – BVwG-PauschGebV Vergabe 2018) [Federalinės vyriausybės nutarimas dėl kreipimosi į federalinį administracinį teismą fiksuoto mokesčio viešųjų pirkimų bylose (2018 m. Įstatymas dėl fiksuotų mokesčių – BVwG-PauschGebV 2018)] nustatyta:

„Remiantis

[Viešųjų pirkimų įstatymo] 340 straipsnio 1 dalies pirmu punktu,

<…>

nutariama:

Mokesčių tarifai

1 straipsnis. Už prašymus, pateiktus pagal [Viešųjų pirkimų įstatymo] 342 straipsnio 1 dalį ir 353 straipsnio 1 ir 2 dalis, už prašymus, pateiktus pagal Bundesgesetz über die Vergabe von Aufträgen im Verteidigungs- und Sicherheitsbereich [Bundesvergabegesetz Verteidigung und Sicherheit 2012 – BVergGVS 2012] [Federalinis įstatymas dėl viešųjų pirkimų gynybos ir saugumo srityje (BVergGVS 2012) (BGBl I, 10/2012)]) 135 straipsnį, siejamą su [Viešųjų pirkimų įstatymo 342 straipsnio 1 dalimi ir 353 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ir už prašymus, pateiktus pagal Bundesgesetz über die Vergabe von Konzessionsverträgen [Bundesvergabegesetz Konzessionen 2018 – BVergGKonz 2018] [Federalinis įstatymas dėl koncesijos sutarčių skyrimo (2018 m. Federalinis įstatymas dėl viešųjų pirkimų koncesijų srityje – BVergGKonz 2018) (BGBl. I, 65/2018)) 86 straipsnio 1 dalį ir 97 straipsnio 1 ir 2 dalis, pareiškėjas kiekvienu atskiru atveju turi mokėti fiksuotą mokestį pagal šias nuostatas:

Tiesioginis sutarčių skyrimas      324 [eurai]

<…>“

 Federalinis konstitucinis įstatymas dėl COVID-19 pandemijos lydimųjų priemonių viešųjų pirkimų srityje

30      Bundesverfassungsgesetz betreffend Begleitmaßnahmen zu COVID-19 in Angelegenheiten des öffentlichen Auftragswesens (COVID-19 Begleitgesetz Vergabe) (Federalinis konstitucinis įstatymas dėl COVID-19 pandemijos lydimųjų priemonių viešųjų pirkimų srityje (Įstatymas dėl COVID-19 lydimųjų priemonių)] (BGBl. I, 24/2020), kurio galiojimas buvo pratęstas iki 2021 m. birželio 30 d. (BGBl. I, 5/2021), 5 straipsnyje nurodyta:

„Jeigu remiantis informacija, pateikta prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiant sutarties skyrimo peržiūros pagal [Viešųjų pirkimų įstatymą] arba BVergGVS 2012, paaiškėja arba perkančioji organizacija įtikinamai patvirtina, kad viešojo pirkimo procedūra skirta skubiai COVID-19 išplitimo prevencijai ir kovai su juo arba viešajai tvarkai išlaikyti COVID-19 išplitimo prevencijos ir kovos su juo tikslais, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekiama uždrausti atplėšti vokus su pasiūlymais, sudaryti preliminariąją sutartį arba skirti sutartį, neturi stabdomojo poveikio. Tokiu atveju perkančioji organizacija, dar prieš priimdama sprendimą dėl prašymo, gali skirti sutartį, sudaryti preliminariąją sutartį ar atplėšti vokus su pasiūlymais.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

31      2020 m. pabaigoje Austrijos Respublika ir federalinė pirkimų bendrovė (toliau kartu – perkančioji organizacija arba atsakovės pagrindinėje byloje) sudarė 21-ą trijų milijonų eurų vertės preliminariąją sutartį dėl antigenų testų įsigijimo.

32      2020 m. gruodžio 1 d. EPIC pateikė peržiūros prašymą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), kuriuo iš esmės siekė užginčyti šių preliminariųjų sutarčių sudarymą, motyvuodama to, kad jis nebuvo skaidrus ir pažeidė viešųjų pirkimų teisės normas. Kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo iš esmės buvo siekta laikinai uždrausti perkančiajai organizacijai tęsti viešojo pirkimo procedūrą (-as) dėl antigenų testų tiekimo, kurių teisėtumą EPIC ginčija.

33      Tą pačią dieną Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) išsiuntė EPIC pirmąjį prašymą ištaisyti trūkumus, nes iš jos prašymo nebuvo galima aiškiai nustatyti nei sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 89/665, ir kuriuos EPIC prašė panaikinti, nei viešojo pirkimo procedūrų, dėl kurių pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

34      2020 m. gruodžio 7 d. rašte EPIC neigė būtinybę ištaisyti prašymo trūkumus ir nurodė, kad jis pateiktas tik dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, apie kurį sužinojo iš žiniasklaidos, t. y. sprendimo taikyti tiesioginio viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą siekiant masinio testavimo Austrijoje tikslais užsakyti kelis milijonus papildomų antigenų testų. EPIC neturėjo galimybės susipažinti su jokiais aptariamo pirkimo dokumentais, o tai šiurkščiai pažeidžia skaidrumo principą, todėl neprivalėjo konkrečiai nurodyti konkrečios viešojo pirkimo procedūros, antraip būtų nepaisoma jos teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

35      Papildomame 2020 m. gruodžio 9 d. rašte EPIC pažymėjo, kad ketina ginčyti ne patį perkančiosios organizacijos inicijuotą 21-os preliminariosios sutarties sudarymą, o tik maždaug dviejų milijonų papildomų antigenų testų pirkimą iš bendrovės R 2020 m. spalio 29 d.–lapkričio 24 d. laikotarpiu už daugiau nei tris milijonus eurų. Toks pirkimas turėtų būti laikomas neteisėto tiesioginio viešojo pirkimo sutarčių sudarymo pasekme, nes gerokai viršija atitinkamoje preliminariojoje sutartyje nustatytą kiekį.

36      2020 m. gruodžio 14 d. EPIC nurodė, kad jos prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones prieštaraujama tik dėl galimų naujų užsakymų, nuo 2020 m. lapkričio 20 d. pateiktų trims konkrečiai įvardytoms įmonėms, kurie viršijo atitinkamose preliminariosiose sutartyse numatytą didžiausią trijų milijonų eurų pirkimo vertę.

37      Vėliau 2021 m. sausio 5 d. rašte EPIC tvirtino, kad nuo šiol ginčija tik pirkimus, vykdytus nuo 2020 m. lapkričio 20 d. pagal preliminariąsias sutartis, sudarytas atitinkamai 2020 m. lapkričio 13 d. ir 18 d. su bendrovėmis I ir S. Anot jos, šios sutartys viršija preliminariosiose sutartyse numatytą didžiausią trijų milijonų pirkimo vertę.

38      Galiausiai EPIC nurodo, kad paduodama peržiūros prašymą negalėjo žinoti mokėtino fiksuotų teismo mokesčių dydžio, nes jie skaičiuojami pagal ginčijamų aktų skaičių. Šio skaičiaus nebuvo įmanoma nustatyti, turint omenyje neskaidrų pagrindinėje byloje nagrinėjamų viešojo pirkimo procedūrų pobūdį.

39      Atsakovės pagrindinėje byloje ginčija EPIC teisę kreiptis į teismą, nes iki 2020 m. gruodžio 10 d. ji neturėjo profesinės kvalifikacijos, reikalingos norint prekiauti antigenų testais. Be to, jos tvirtina, kad EPIC peržiūros prašymas yra nepriimtinas, nes ji nenurodė konkretaus ginčijamo sprendimo ir viešojo pirkimo procedūros, su kuria susijęs toks sprendimas. Atsakovės pagrindinėje byloje taip pat teigia, kad 2020 m. gruodžio 1 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą apie atvirą konkursą siekiant sudaryti preliminariąją sutartį dėl antigenų testų tiekimo. Be to, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) pateikto peržiūros prašymo nepriimtinumas lemia prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriimtinumą. Bet kuriuo atveju pagal šio sprendimo 30 punkte minimo Įstatymo dėl COVID-19 lydimųjų priemonių 5 straipsnį tas prašymas negali turėti stabdomojo poveikio, nes ginčijamo antigenų testų pirkimo tikslas buvo COVID-19 plitimo prevencija ir kova su juo. Atsakovės pagrindinėje byloje taip pat nurodo, kad visos 21-a EPIC ginčijamos preliminariosios sutartys buvo sudarytos su vieninteliu partneriu, o EPIC šią informaciją aiškiai galėjo rasti federalinės pirkimų bendrovės interneto svetainėje. Galiausiai nuo EPIC peržiūros prašymo įteikimo neįvyko nė vieno antigenų testų pirkimo pagal preliminariąsias sutartis, sudarytas su bendrovėmis S ir I. Taigi daugiau nebėra jokio sprendimo, kuris gali būti atskirai ginčijamas.

40      Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) pažymi, pirma, kad Austrijoje teisės subjektai, jam pateikę peržiūros prašymą viešųjų pirkimų srityje, už kiekvieną tokį prašymą turi mokėti fiksuotą mokestį. Šie mokesčiai apskaičiuojami atsižvelgiant, be kita ko, į ginčijamų sprendimų, priimtų per tam tikrą viešojo pirkimo procedūrą, skaičių. Pagal Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas, Austrija) jurisprudenciją pareiga mokėti mokestį atsiranda prašymo pateikimo momentu ir jis nuo to momento turi būti sumokamas Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas). Todėl peržiūros prašymas arba prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepriimtinas, jeigu už juos mokėtinas mokestis nebuvo tinkamai sumokėtas, nepaisant raginimo ištaisyti trūkumus. Be to, teismas negali atsižvelgti į prašymo atsiėmimą, kol jam nesumokami mokėtini fiksuoti mokesčiai. Tam tikrais atvejais minėto teismo nariai galėtų būti laikomi kaltais, savo veiksmais padarę finansinių nuostolių valstybės iždui, kuriuos jie turėtų atlyginti iš savo lėšų. Tai reiškia, kad neskaidraus viešojo pirkimo atveju pareiškėjas sužino su jo peržiūros prašymu susijusio fiksuoto mokesčio dydį tik Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) atlikus išsamų tyrimą, kad būtų nustatytos viešojo pirkimo procedūros ir konkretūs sprendimai, dėl kurių kreipiasi pareiškėjas.

41      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad už prašymus peržiūrėti tiesioginį sutarčių skyrimą turi būti mokamas fiksuotas 324 eurų mokestis už kiekvieną sutarties skyrimo procedūrą ir kiekvieną sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas. Ši suma padidinama 50%, t. y. yra lygi 486 eurams, kai kartu pateikiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vis dėlto, jei numatoma sutarties vertė dvidešimt kartų viršija viešojo pirkimo sutartims dėl visuomenės sveikatos paslaugų pirkimo nustatytą 750 000 eurų ribą, už kiekvieną viešojo pirkimo procedūrą ir kiekvieną ginčijamą perkančiosios organizacijos sprendimą reikia mokėti 19 440 eurų mokestį.

42      Taikydamas šias taisykles prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo EPIC, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis, jeigu dėl kiekvienos 21-os preliminariosios sutarties ji ketina ginčyti po tris sprendimus ir dėl jų prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, fiksuoti mokesčiai sudarytų 1 061 424 eurus. Kadangi iki šiol sumokėjo tik 486 eurus fiksuoto mokesčio, EPIC galėjo būti paraginta ištaisyti trūkumus, papildomai sumokant daugiau nei vieno milijono eurų fiksuotą mokestį, o to ji nebūtinai galėjo tikėtis pateikdama peržiūros prašymą.

43      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, EPIC neįrodė, kad iki 2020 m. gruodžio 10 d. ji pati arba jos tiekėjas turėjo profesinę kvalifikaciją, kurios Austrijoje reikalaujama norint prekiauti antigenų testais.

44      Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tikėtina, kad pateikdama peržiūros prašymą EPIC nežinojo tiek perkančiosios organizacijos vykdomų pirkimo procedūrų skaičiaus ir rūšies, tiek per pagrindinėje byloje nagrinėjamas pirkimo procedūras priimtų sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, skaičiaus. Todėl, anot šio teismo, EPIC teiginiai galėjo būti tik neapibrėžti, nors pagal Austrijos civilinio proceso teisės normas iš principo reikalaujama, kad kiekvienas ieškovas išdėstytų jo ieškinį pagrindžiančius faktus.

45      Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jo atlikto tyrimo duomenimis galėjo būti nustatyta 15 preliminariųjų sutarčių, kurias perkančioji organizacija 2020 m. rudenį sudarė dėl antigenų testų tiekimo. Visos šios preliminariosios sutartys pagal Direktyvos 2014/24 32 straipsnio 2 dalies c punktą ir 33 straipsnio 3 dalį buvo sudarytos su vienu ekonominės veiklos vykdytoju taikant derybų be išankstinio skelbimo apie pirkimą procedūrą.

46      Penkta, EPIC dabar konkrečiai ginčija tik su bendrovėmis S ir I tiesiogiai sudarytas antigenų testų viešojo pirkimo sutartis, kurios viršija numatomą su kiekviena iš šių bendrovių sudarytos preliminariosios sutarties vertę. Taigi pagal Austrijos teisę turėtų būti laikoma, kad ji atsisakė prašymo peržiūrėti sprendimus, priimtus pagal kitas 19 preliminariųjų sutarčių, dėl kurių iš pradžių kreipėsi.

47      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) mano, kad Sąjungos teisės požiūriu pagrindinėje byloje kyla keturi klausimai.

48      Pirma, šio teismo nuomone, skundai, pateikti dėl aktų, susijusių su viešojo pirkimo procedūra, priskirtini prie civilinių bylų, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1215/2012. Iš tiesų Direktyvoje 2014/24 įtvirtintos viešojo pirkimo taisyklės reglamentuoja perkančiųjų organizacijų ir ūkio subjektų, norinčių su jomis sudaryti sutartį, ikisutartinius elgesio įpareigojimus. Todėl viešojo pirkimo taisyklės tiek, kiek jos susijusios su sutarčių sudarymu, patenka į specialiosios civilinės teisės, taigi, ir į Reglamento Nr. 1215/2012, taikymo sritį.

49      Taigi, remiantis lygiavertiškumo principu, turėtų būti taikomos lankstesnės civilinio proceso normos nei tos, kurių turi laikytis pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jis, be kita ko, pažymi, kad civilinėse bylose teismas sprendžia dėl ieškinio ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, net jeigu ieškovas iš karto nesumokėjo fiksuoto dydžio mokesčių, ir taip nėra kvestionuojama valstybės narės teisė rinkti šiuos mokesčius. Be to, civiliniuose teismuose netaikoma jokio specialaus fiksuoto dydžio mokesčio už prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusius su ieškiniu, kuriam pačiam taikomas privalomas sumokėti mokestis.

50      Jeigu speciali mokesčio sistema, kuri taikoma viešųjų pirkimų srityje, būtų pripažinta prieštaraujančia Sąjungos teisei, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikytų tyrimo priemones, būtinas mokesčiui nustatyti, subsidiariomis, todėl, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo principu, galėtų nagrinėti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones didelės skubos tvarka, prieš tai neprivalėdamas atlikti išsamaus tyrimo dėl viešojo pirkimo procedūrų skaičiaus ir dėl iš pradžių ginčytų sprendimų.

51      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar viešųjų pirkimų srityje taikoma speciali mokesčio sistema atitinka Direktyvoje 89/665 garantuojamą teisę, kad peržiūros prašymai ir prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų nagrinėjami kuo skubiau, neatsižvelgiant į klausimus, susijusius su fiksuotais teismo mokesčiais. Atsižvelgiant į tai, sunkumų kyla, be kita ko, dėl pareigos prieš pradedant iš esmės nagrinėti peržiūros prašymą būtinai identifikuoti ginčijamus sprendimus ir procedūras ir dėl to, kad teisės subjektas negali iš anksto žinoti, kokio dydžio bus fiksuoti mokesčiai, kuriuos jis turi sumokėti, ypač kai nagrinėjama procedūra yra neskaidri. Šiam teismui taip pat kyla klausimas, ar po neskaidrios procedūros sudarant viešojo pirkimo sutartį Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teisė į veiksmingą teisinę gynybą draudžia taikyti teismo mokesčių sistemą, pagal kurią mokėtinų mokesčių dydis priklauso nuo numatomos sutarties vertės, konkrečių viešojo pirkimo procedūrų skaičiaus ir nuo ginčijamų sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, skaičiaus.

52      Trečia, minėtas teismas mano, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad preliminariosios sutarties sudarymas su vienu ekonominės veiklos vykdytoju perkančiosios organizacijos požiūriu atitinka sutarties sudarymą ir prilygsta atitinkamos sutarties skyrimui. Todėl nagrinėjamu atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėtų būti atmestas remiantis tuo, kad atitinkama sutartis jau buvo paskirta. Taip pat reikėtų patikslinti teisinį viešojo pirkimo sutarčių, sudarytų pagal preliminariąją sutartį, kurios didžiausia vertė jau buvo viršyta, teisinį kvalifikavimą ir tokios sutarties numatomos vertės apskaičiavimo tvarką.

53      Ketvirta, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) pabrėžia, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 336 straipsnį leidžiama priimti sprendimą už akių, remiantis bylos šalies pateikta informacija, jeigu kita bylos šalis nepateikia reikalaujamų duomenų ar dokumentų. Perkančiosios organizacijos organų narių arba darbuotojų pareiga pateikti duomenis ar informaciją siekiant išvengti sprendimo už akių priėmimo perkančiosios organizacijos nenaudai galėtų prieštarauti įtvirtintam draudimui duoti prieš save parodymus, kurį galima kildinti iš Chartijos 48 straipsnio. Viešųjų pirkimų įstatymo 336 straipsnyje, priešingai, nei numatyta Bendrojo administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 1 punkte, neįtvirtinta teisė atsisakyti pateikti informaciją. Vis dėlto taip pateikta informacija galėtų atskleisti faktines aplinkybes, kurios gali būti panaudotos prieš perkančiosios organizacijos organų narius ir darbuotojus siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, remiantis vienu laikraščio straipsniu, Austrijos federalinės vyriausybės nariams buvo iškelta baudžiamoji byla. Taigi šis teismas mano, kad galima Teisingumo Teismo atsakymo į klausimą dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 336 straipsnio suderinamumo su draudimu duoti prieš save parodymus svarba šiuo atveju bus atskleista, kai bus atliekami tyrimai žiniasklaidoje nušviestose baudžiamosiose bylose, kai kuriems organų nariams iškeltose dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų antigenų testų pirkimo.

54      Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti EPIC prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą ir byloje C-274/21 pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Direktyvos 89/665] 2 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo procedūra, nacionaliniu lygmeniu Austrijoje numatyta ir Bundesverwaltungsgericht [Federalinis administracinis teismas], per kurią, pavyzdžiui, gali būti laikinai uždrausta sudaryti preliminariąsias sutartis arba tiekimo sutartis, yra civilinė ir komercinė byla, kaip ji suprantama pagal [Reglamento Nr. 1215/2012] 1 straipsnio 1 dalį? Ar tokia sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo procedūra, kaip nurodyta pirmesniame klausime, yra bent jau civilinė byla, kaip ji suprantama pagal [SESV] 81 straipsnio 1 dalį? Ar sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo procedūra pagal [Direktyvos 89/665] 2 straipsnio 1 dalies a punktą yra sprendimo taikyti laikinąsias priemones procedūra pagal [Reglamento Nr. 1215/2012] 35 straipsnį?

2.      Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį fiziniams asmenims suteikiamos subjektinės teisės, kuriomis jie gali remtis ginčuose su valstybe nare, ir draudžiama taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teismas, prieš išnagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai numatyta [Direktyvos 89/665] 2 straipsnio 1 dalies a punkte, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, bendrą skaičių arba bent jau tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis tam, kad paskui kompetentingos teismo kolegijos pirmininkas mokesčio išreikalavimo tikslais galėtų paraginti ištaisyti trūkumus, ir kad tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, kolegija, kurios kompetencijai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, prieš atmesdama arba ne vėliau kaip atmesdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl nesumokėtų mokesčių, nurodytų sumokėti mokesčius, kurių nesumokėjus reikalavimo teisė prarandama, nors (kitose) civilinėse bylose Austrijoje, kaip antai ieškinių dėl žalos atlyginimo arba veiksmų nutraukimo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju, mokesčių nesumokėjimas nėra kliūtis nagrinėti kartu pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones neatsižvelgiant į mokėtino mokesčio dydį, o fiksuotų mokesčių nesumokėjimas iš principo netrukdo nagrinėti civiliniuose teismuose atskirai nuo ieškinio pateiktų prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones; be to, tolesnis palyginimas Austrijoje rodo, kad mokesčio nesumokėjimas skundų dėl administracinių sprendimų atveju arba apeliacinių ar kasacinių skundų žyminio mokesčio nesumokėjimas skundžiant administracinių teismų sprendimus Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) arba Verwaltungsgerichtshof [(Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija)] nėra pagrindas atmesti apskundimo priemonę dėl to, kad nebuvo sumokėti mokesčiai, ir, pavyzdžiui, nelemia to, kad šiose apeliacinio ar kasacinio skundo nagrinėjimo procedūrose prašymus pripažinti atidedamąjį poveikį galima išspręsti tik juos atmetant?

2.1.      Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias, prieš pradedant nagrinėti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai numatyta [Direktyvos 89/665] 2 straipsnio 1 dalies a punkte, kolegijos pirmininkas, posėdžiaujantis kaip vienas teisėjas, dėl fiksuotų mokesčių nepriemokos privalo paraginti ištaisyti trūkumus ir atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, kad nebuvo sumokėti mokesčiai, nors civilinėse bylose pareikštų ieškinių atveju Austrijoje už kartu su ieškiniu pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal Gerichtsgebührengesetz (Teismo mokesčių įstatymas), be ieškinio pirmojoje instancijoje, jokie papildomi fiksuoti mokesčiai iš principo netaikomi; atskirų mokesčių nereikia mokėti ir už papildomus prašymus pripažinti atidedamąjį poveikį, kurie kartu su skundu pateikiami Verwaltungsgericht [(administracinis teismas, Austrija)], kartu su kasaciniu skundu – Verwaltungsgerichtshof [vyriausiasis administracinis teismas)] arba kartu su skundu – Verfassungsgerichtshof [(Konstitucinis Teismas)] ir kurie funkciniu požiūriu turi tokį patį ar panašų teisminės apsaugos tikslą kaip ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones?

3.      Ar [Direktyvos 89/665] 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytas [proceso operatyvumo principas], pagal kurį turi būti galima kuo anksčiau imtis tarpinių priemonių, kuriomis siekiama atitaisyti tariamą konkrečių interesų pažeidimą arba užkirsti kelią jų tolesniam pažeidimui, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas kaip suteikiantis subjektinę teisę reikalauti nedelsiant priimti sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir draudžiantis taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teismas ir neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų atveju, prieš išnagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolesniems perkančiosios organizacijos pirkimams, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, bendrą skaičių arba bent jau tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, net jeigu tai ir neturi reikšmės sprendimui byloje priimti, tam, kad paskui kompetentingos teismo kolegijos pirmininkas mokesčio išreikalavimo tikslais galėtų paraginti ištaisyti trūkumus, ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, kolegija, kurios kompetencijai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, prieš atmesdama arba ne vėliau kaip atmesdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl nesumokėtų mokesčių, nurodytų sumokėti mokesčius, kurių nesumokėjus reikalavimo teisė prarandama?

4.      Ar teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta [Chartijos] 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad ja fiziniams asmenims suteikiamos subjektinės teisės ir pagal ją draudžiama taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teismas ir neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų atveju, prieš išnagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolesniems perkančiosios organizacijos pirkimams, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, bendrą skaičių arba bent jau tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, net jeigu tai ir neturi reikšmės sprendimui byloje priimti, tam, kad paskui kompetentingos teismo kolegijos pirmininkas mokesčio išreikalavimo tikslais prireikus galėtų paraginti ištaisyti trūkumus, ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, kolegija, kurios kompetencijai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, prieš atmesdama arba ne vėliau kaip atmesdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl nesumokėtų mokesčių, nurodytų sumokėti mokesčius, kurių nesumokėjus reikalavimo teisė prarandama?

5.      Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas kaip suteikiantis fiziniams asmenims subjektines teises, kuriomis jie gali remtis ginčuose su valstybe nare, ir draudžiantis taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias nesumokėjus fiksuoto dydžio mokesčių už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai suprantama pagal [Direktyvą 89/665], administracinio teismo kolegija, kaip teisminė institucija, privalo nurodyti sumokėti fiksuoto dydžio mokesčius (su to nulemtomis sumažėjusiomis teisminės apsaugos galimybėmis asmeniui, kuriam tenka prievolė sumokėti šiuos mokesčius), nors kitais atvejais ieškinio, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir skundo žyminiai mokesčiai civilinėse bylose nesumokėjimo atveju nurodomi sumokėti administraciniu sprendimu pagal Gerichtliches Einbringungsgesetz (Teismo mokesčių surinkimo įstatymas), o skundų žyminiai mokesčiai administracinėje teisėje už skundus administraciniam teismui arba Verfassungsgerichtshof [(Konstitucinis Teismas)] arba už kasacinius skundus Verwaltungsgerichtshof [(vyriausiasis administracinis teismas)] nesumokėjimo atveju nurodomi sumokėti mokesčių institucijos sprendimu (sprendimas dėl mokesčių sumokėjimo), kurį visada galima apskųsti administraciniam teismui, paskui kasacine tvarka Verwaltungsgerichtshof [(vyriausiasis administracinis teismas)] arba pateikiant skundą Verfassungsgerichtshof [(Konstitucinis Teismas)]?

6.      Ar [Direktyvos 89/665] 1 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad preliminariosios sutarties sudarymas su vieninteliu ekonominės veiklos vykdytoju pagal [Direktyvos 2014/24] 33 straipsnio 3 dalį yra sutarties sudarymas pagal [Direktyvos 89/665] 2a straipsnio 2 dalį?

6.1.      Ar [Direktyvos 2014/24] 33 straipsnio 3 dalies formuluotė „tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys“ turi būti aiškinama taip, kad viešojo pirkimo sutartis yra pagrįsta preliminariąja sutartimi tada, kai perkančioji organizacija, aiškiai remdamasi sudaryta preliminariąja sutartimi, skiria konkrečią sutartį? Ar minėta formuluotė „tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys“ turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai bendra preliminariosios sutarties apimtis, kaip ji suprantama pagal [2018 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimą Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato – Antitrust ir Coopservice (C‑216/17, EU:C:2018:1034, 64 punktas)], yra jau pasiekta, nebėra viešojo pirkimo sutarties, pagrįstos iš pradžių sudaryta preliminariąja sutartimi?

7.      Ar teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama kaip draudžianti taikyti nuostatą, pagal kurią ginče dėl viešojo pirkimo nurodyta perkančioji organizacija per procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo suteikti visą reikalingą informaciją ir pateikti visus reikalingus dokumentus – to nepadarius gali būti priimtas jai nepalankus sprendimas už akių, – kai dėl to kyla grėsmė, kad jos organų nariai arba darbuotojai, privalantys suteikti šią informaciją perkančiosios organizacijos vardu, suteikdami informaciją arba pateikdami dokumentus liudys prieš save ir užsitrauks baudžiamąją atsakomybę?

8.      Ar [Direktyvos 89/665] 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad perkančiosios organizacijos priimti sprendimai visų pirma būtų veiksmingai peržiūrėti, papildomai atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad šiomis normomis suteikiamos subjektinės teisės ir draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis pareiškėjas įpareigojamas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir konkretų perkančiosios organizacijos sprendimą ir tada, kai viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą atveju paprastai nežino, kiek neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų perkančioji organizacija yra įvykdžiusi ir kiek sprendimų dėl sutarties skyrimo neskaidriose viešojo pirkimo procedūrose jau priimta?

9.      Ar teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas kaip, kad pagal šią nuostatą suteikiamos subjektinės teisės ir draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą dėl peržiūros teikiantis pareiškėjas įpareigojamas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir konkretų perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas ir buvo apskųstas, ir tada, kai viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kuri jo atžvilgiu nebuvo skaidri, atveju paprastai negali žinoti, kiek neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų perkančioji organizacija yra įvykdžiusi ir kiek sprendimų dėl sutarties skyrimo neskaidriose viešojo pirkimo procedūrose jau priimta?

10.      Ar teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą suteikiamos subjektinės teisės ir draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis pareiškėjas įpareigojamas sumokėti fiksuotus tam tikro dydžio, kurio jis iš anksto negali numatyti, mokesčius, nes viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kuri jo atžvilgiu nebuvo skaidri, atveju paprastai negali žinoti, ar ir bet kuriuo atveju kiek ir kokios numatomos sutarčių vertės neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų perkančioji organizacija yra įvykdžiusi ir kiek sprendimų dėl sutarties skyrimo neskaidriose viešojo pirkimo procedūrose jau priimta?“

55      Šio sprendimo 40–53 punktuose nurodytomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti EPIC pateikto peržiūros prašymo nagrinėjimą ir byloje C‑275/21 pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar peržiūros procedūra Bundesverwaltungsgericht [(Federalinis administracinis teismas]), vykdoma įgyvendinant [Direktyvą 89/665], yra civilinė ir komercinė byla, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 1215/2012] 1 straipsnio 1 dalį? Ar tokia peržiūros procedūra, kaip nurodyta pirmesniame klausime, yra bent jau civilinė byla, kaip ji suprantama pagal [SESV] 81 straipsnio 1 dalį?

2.      Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį fiziniams asmenims suteikiamos subjektinės teisės, kuriomis jie gali remtis ginčuose su valstybe nare, ir draudžiama taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teismas, prieš išnagrinėdamas prašymą dėl peržiūros, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu tam tikrą perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris gali būti skundžiamas atskirai, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose skundžiamų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, bendrą skaičių arba bent jau tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis tam, kad paskui kompetentingos teismo kolegijos pirmininkas mokesčio išreikalavimo tikslais galėtų paraginti ištaisyti trūkumus ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, kolegija, kurios kompetencijai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, prieš atmesdama arba ne vėliau kaip atmesdama peržiūros prašymą dėl nesumokėtų mokesčių, nurodytų sumokėti mokesčius, kurių nesumokėjus teisė reikalauti peržiūros prarandama, nors civilinėse bylose Austrijoje, kaip antai ieškinių dėl žalos atlyginimo arba veiksmų nutraukimo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju, mokesčių nesumokėjimas nėra kliūtis nagrinėti ieškinį neatsižvelgiant į mokėtino mokesčio dydį; be to, tolesnis palyginimas Austrijoje rodo, kad mokesčio nesumokėjimas skundų dėl administracinių sprendimų atveju arba apeliacinių ar kasacinių skundų žyminio mokesčio nesumokėjimas skundžiant administracinių teismų sprendimus Verfassungsgerichtshof [(Konstitucinis Teismas)] arba Verwaltungsgerichtshof [(vyriausiasis administracinis teismas, Austrija)] nėra pagrindas atmesti apskundimo priemonę dėl to, kad nebuvo sumokėti mokesčiai?

2.1.      Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias, prieš pradedant nagrinėti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai numatyta [Direktyvos 89/665] 2 straipsnio 1 dalies a punkte, kolegijos pirmininkas, posėdžiaujantis kaip vienas teisėjas, dėl fiksuoto dydžio mokesčių nepriemokos privalo paraginti ištaisyti trūkumus ir atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, kad nebuvo sumokėti mokesčiai, nors civilinėse bylose pareikštų ieškinių atveju Austrijoje už kartu su ieškiniu pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal Gerichtsgebührengesetz (Teismo mokesčių įstatymas), be ieškinio pirmojoje instancijoje, jokie papildomi fiksuoti mokesčiai iš principo netaikomi; atskirų mokesčių nereikia mokėti ir už papildomus prašymus pripažinti atidedamąjį poveikį, kurie kartu su skundu pateikiami Verwaltungsgericht [(administracinis teismas)], kartu su kasaciniu skundu – Verwaltungsgerichtshof [vyriausiasis administracinis teismas)] arba kartu su skundu – Verfassungsgerichtshof [(Konstitucinis Teismas)] ir kurie funkciniu požiūriu turi tokį patį ar panašų teisminės apsaugos tikslą kaip ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones?

3.      Ar [Direktyvos 89/665] 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas [proceso operatyvumo principas], pagal kurį peržiūros procedūros turi būti vykdomos kuo greičiau, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas kaip suteikiantis subjektinę teisę į greitą peržiūros procedūrą ir draudžiantis taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teismas ir neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų atveju, prieš išnagrinėdamas prašymą dėl peržiūros, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris gali būti skundžiamas atskirai, bet kuriuo atveju privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, bendrą skaičių arba bent jau nustatyti tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis tam, kad paskui kompetentingos teismo kolegijos pirmininkas mokesčio išreikalavimo tikslais galėtų paraginti ištaisyti trūkumus, ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, kolegija, kurios kompetencijai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, prieš atmesdama arba ne vėliau nei atmesdama peržiūros prašymą dėl nesumokėtų mokesčių, nurodytų sumokėti mokesčius, kurių nesumokėjus reikalavimo teisė prarandama?

4.      Ar teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta [Chartijos] 47 straipsnyje, atsižvelgiant į [Direktyvos 2014/24] 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo reikalavimą ir į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama kaip draudžianti taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teismas ir neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų atveju, prieš išnagrinėdamas prašymą dėl peržiūros, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, bendrą skaičių arba bent jau tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis tam, kad paskui kompetentingos teismo kolegijos pirmininkas mokesčio išreikalavimo tikslais prireikus galėtų paraginti ištaisyti trūkumus, ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, kolegija, kurios kompetencijai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, prieš atmesdama arba ne vėliau kaip atmesdama peržiūros prašymą dėl nesumokėtų mokesčių, nurodytų sumokėti mokesčius, kurių nesumokėjus reikalavimo teisė prarandama?

5.      Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas kaip suteikiantis fiziniams asmenims subjektines teises, kuriomis jie gali remtis ginčuose su valstybe nare, ir draudžiantis taikyti Austrijos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias nesumokėjus fiksuoto dydžio mokesčių už prašymą peržiūrėti perkančiosios organizacijos sprendimą, kaip tai suprantama pagal galiojančios [Direktyvą 89/665] (o tinkamais atvejais ir skundą, kuriuo siekiama, kad žalos atlyginimo tikslais būtų konstatuotas sutarties skyrimo neteisėtumas), (tik) administracinio teismo kolegija, kaip teisminė institucija, privalo nurodyti sumokėti mokėtinus, bet nesumokėtus fiksuoto dydžio mokesčius (su to nulemtomis sumažėjusiomis teisminės apsaugos galimybėmis asmeniui, kuriam tenka prievolė sumokėti šiuos mokesčius), nors kitais atvejais ieškinio ir skundo žyminiai mokesčiai civilinėse bylose nesumokėjimo atveju nurodomi sumokėti administraciniu sprendimu pagal Gerichtliches Einbringungsgesetz (Teismo mokesčių surinkimo įstatymas), o skundų žyminiai mokesčiai administracinėje teisėje už skundus administraciniam teismui arba Verfassungsgerichtshof [(Konstitucinis Teismas)] arba už kasacinius skundus Verwaltungsgerichtshof [(vyriausiasis administracinis teismas)] nesumokėjimo atveju nurodomi sumokėti mokesčių institucijos sprendimu (sprendimas dėl mokesčių sumokėjimo), kurį visada galima apskųsti administraciniam teismui, paskui kasacine tvarka Verwaltungsgerichtshof [(vyriausiasis administracinis teismas)] arba pateikiant skundą Verfassungsgerichtshof [(Konstitucinis Teismas)]?

6.      Ar Direktyvos [89/665] 1 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad preliminariosios sutarties sudarymas su vieninteliu ekonominės veiklos vykdytoju pagal [Direktyvos 2014/24] 33 straipsnio 3 dalį yra sutarties sudarymas pagal [Direktyvos 89/665] 2a straipsnio 2 dalį, todėl perkančiosios organizacijos sprendimas, su kuriuo vienu ekonominės veiklos vykdytoju ši preliminarioji sutartis turi būti sudaryta pagal [Direktyvos 2014/24] 33 straipsnio 3 dalį, yra sprendimas skirti sutartį, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 89/665] 2a straipsnio 1 dalį?

6.1.      Ar [Direktyvos 2014/24] 33 straipsnio 3 dalies formuluotė „tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys“ turi būti aiškinama taip, kad viešojo pirkimo sutartis yra pagrįsta preliminariąja sutartimi tada, kai perkančioji organizacija, aiškiai remdamasi sudaryta preliminariąja sutartimi, skiria konkrečią sutartį? Ar minėta formuluotė „tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys“ turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai bendra preliminariosios sutarties apimtis, kaip ji suprantama pagal [2018 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimą Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato – Antitrust ir Coopservice (C‑216/17, EU:C:2018:1034, 64 punktas)], yra jau pasiekta, nebėra viešojo pirkimo sutarties, pagrįstos iš pradžių sudaryta preliminariąja sutartimi?

6.2.      Jeigu į šeštojo klausimo pirmą dalį būtų atsakyta teigiamai: ar [Direktyvos 2014/24] 4 ir 5 straipsniai, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinami taip, kad numatoma atskiros preliminariąja sutartimi grindžiamos sutarties vertė visada yra numatoma sutarties vertė pagal [šios direktyvos] 5 straipsnio 5 dalį? Ar numatoma atskiros preliminariąja sutartimi grindžiamos sutarties vertė pagal [minėtos direktyvos] 4 straipsnį yra ta sutarties vertė, kuri gaunama taikant šios direktyvos 5 straipsnį nustatant numatomą atskiros preliminariąja sutartimi grindžiamos prekių pirkimo sutarties vertę?

7.      Ar teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama kaip draudžianti taikyti nuostatą, pagal kurią ginče dėl viešojo pirkimo nurodyta perkančioji organizacija privalo suteikti visą reikalingą informaciją ir pateikti visus reikalingus dokumentus – to nepadarius gali būti priimtas jai nepalankus sprendimas už akių, – kai dėl to kyla grėsmė, kad jos organų nariai arba darbuotojai, privalantys suteikti šią informaciją perkančiosios organizacijos vardu, suteikdami informaciją arba pateikdami dokumentus liudys prieš save ir užsitrauks baudžiamąją atsakomybę?

8.      Ar [Direktyvos 89/665] 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad perkančiosios organizacijos priimti sprendimai visų pirma būtų veiksmingai peržiūrėti, papildomai atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad šiomis normomis suteikiamos subjektinės teisės ir draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teisminės apsaugos siekiantis ir peržiūros prašymą teikiantis pareiškėjas įpareigojamas prašyme nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir konkretų perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas, ir tada, kai viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą atveju paprastai nežino, ar perkančioji organizacija pareiškėjo požiūriu neskaidriai tiesiogiai skyrė sutartis pagal nacionalinę teisę arba vedė pareiškėjo požiūriu neskaidrias derybas be išankstinio skelbimo apie pirkimą, ar buvo įvykdytos viena ar kelios neskaidrios viešojo pirkimo procedūros ir ar per jas buvo priimtas vienas ar keli sprendimai, kuriuos galima skųsti?

9.      Ar teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą suteikiamos subjektinės teisės ir draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą dėl peržiūros teikiantis pareiškėjas įpareigojamas savo prašyme nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir konkretų perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas, ir tada, kai viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kuri jo atžvilgiu nebuvo skaidri, atveju paprastai negali žinoti, ar perkančioji organizacija pareiškėjo požiūriu neskaidriai tiesiogiai skyrė sutartis pagal nacionalinę teisę arba vedė pareiškėjo požiūriu neskaidrias derybas be išankstinio skelbimo apie pirkimą, ar buvo įvykdytos viena ar kelios neskaidrios viešojo pirkimo procedūros ir ar per jas buvo priimtas vienas ar keli sprendimai, kuriuos galima skųsti?

10.      Ar teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą suteikiamos subjektinės teisės ir draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teisminės apsaugos siekiantis ir peržiūros prašymą teikiantis pareiškėjas įpareigojamas sumokėti fiksuotus tam tikro dydžio, kurio jis prašymo pateikimo momentu negali numatyti, mokesčius, nes viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kuri jo atžvilgiu nebuvo skaidri, atveju paprastai negali žinoti, ar perkančioji organizacija pareiškėjo požiūriu neskaidriai tiesiogiai skyrė sutartis pagal nacionalinę teisę arba vedė pareiškėjo požiūriu neskaidrias derybas be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kokio dydžio yra numatoma viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą sutarčių numatoma vertė ir kiek jau buvo priimta sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo bylose C‑274/21 ir C‑275/21

56      Bylose C‑274/21 ir C‑275/21 pateiktu pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir peržiūros procedūras.

57      Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Reglamentas Nr. 1215/2012 taikomas tik tuomet, kai ginčas susijęs su keliomis valstybėmis narėmis, arba kai jis susijęs su viena valstybe nare, jeigu esama užsienio elemento dėl trečiosios valstybės dalyvavimo. Iš tiesų tokia situacija kelia klausimų dėl teismų jurisdikcijos nustatymo tarptautinėje sistemoje (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu, C‑281/02, EU:C:2005:120, 25–26 punktus ir 2020 m. gegužės 7 d. Sprendimo Rina, C‑641/18, EU:C:2020:349, 25 punktą).

58      Nagrinėjamu atveju tokio užsienio elemento nėra.

59      Tai reiškia, kad šis reglamentas netaikytinas pagrindinėse bylose nagrinėjamam ginčui, todėl nereikia atsakyti į bylose C‑274/21 ir C‑275/21 pateiktą pirmąjį klausimą.

 Dėl šeštojo klausimo ir septintojo klausimo 1 dalies bylose C‑274/21 ir C‑275-21 ir dėl šeštojo klausimo 2 dalies byloje C‑275/21

 Dėl šeštojo klausimo bylose C‑274/21 ir C‑275/21

60      Bylose C‑274/21 ir C‑275/21 pateiktu šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad preliminariosios sutarties sudarymas su vienu ekonominės veiklos vykdytoju pagal Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalį atitinka Direktyvos 89/665 2a straipsnio 2 dalyje nurodytos sutarties sudarymą.

61      Pirmiausia konstatuotina, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje aiškiai numatyta, kad sąvoka „sutartys“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, apima preliminariąsias sutartis.

62      Taigi Direktyvos 89/665 2a straipsnio 2 dalies pirma pastraipa taikoma preliminariosioms sutartims. Remiantis šia nuostata, sutartis negali būti sudaryta po sprendimo skirti preliminariąją sutartį, sudarytą su vienu ekonominės veiklos vykdytoju, pagal Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalį, nepraėjus bent 10 ar 15 kalendorinių dienų laikotarpiui (priklausomai nuo naudojamos ryšio priemonės), skaičiuojamam nuo kitos dienos po to, kai atitinkamiems konkurso dalyviams ir kandidatams išsiunčiamas sprendimas dėl šios preliminariosios sutarties skyrimo.

63      Be to, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Europos Komisija, toks aiškinimas gali užtikrinti Direktyvos 89/665 veiksmingumą. Kaip pabrėžiama Direktyvos 2007/66, kuria iš dalies pakeista ir papildyta Direktyva 89/665, 4 konstatuojamojoje dalyje, dėl to, kad nėra nustatyta laikotarpio nuo sprendimo dėl sutarties skyrimo iki sutarties sudarymo dienos, per kurį būtų galima atlikti veiksmingą peržiūros procedūrą, tam tikrais atvejais galėtų susiklostyti tokia situacija, kad perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, norėdami, kad nebūtų galima atšaukti ginčijamo sprendimo dėl sutarties skyrimo, labai greitai pasirašytų sutartį. Taigi būtent siekiant pašalinti šiuos valstybių narių peržiūros mechanizmų trūkumus, labai trukdančius užtikrinti veiksmingą teisminę suinteresuotųjų dalyvių, t. y. tų, kurie dar nėra galutinai pašalinti, apsaugą, buvo nustatytas minimalus atidėjimo laikotarpis, per kurį konkrečios sutarties sudarymas sustabdomas, nepriklausomai nuo to, ar sutartis sudaroma pasirašymo metu, ar ne.

64      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį klausimą bylose C‑274/21 ir C‑275/21 atsakytina, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad preliminariosios sutarties sudarymas su vienu ekonominės veiklos vykdytoju pagal Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalį atitinka Direktyvos 89/665 2a straipsnio 2 dalyje numatytos sutarties sudarymą.

 Dėl šeštojo klausimo 1 dalies bylose C‑274/21 ir C‑275/21

65      Bylose C‑274/21 ir C‑275/21 pateikto šeštojo klausimo 1 dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad perkančioji organizacija, siekdama skirti naują sutartį, dar gali remtis preliminariąja sutartimi, kurioje nustatytas didžiausias atitinkamų darbų, prekių ar paslaugų kiekis ir (arba) didžiausia jų vertė jau buvo pasiekti.

66      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, kad sudarydama preliminarųjį susitarimą perkančioji organizacija gali prisiimti įsipareigojimus tik paisydama didžiausio atitinkamų darbų, prekių ar paslaugų kiekio ir (arba) didžiausios vertės, todėl, pasiekus šią ribą, ši preliminarioji sutartis netenka galios (2021 m. birželio 17 d. Sprendimo Simonsen & Weel, C‑23/20, EU:C:2021:490, 68 punktas).

67      Taigi, kaip savo rašytinėse pastabose pabrėžė Austrijos vyriausybė ir Komisija, pagal Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 2 dalį jokia sutartis negali būti teisėtai skiriama remiantis preliminariąja sutartimi, kurios viršutinė riba buvo viršyta, todėl ji negalioja, nebent šio skyrimo nulemti preliminariosios sutarties pakeitimai nėra esminiai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/24 72 straipsnio 1 dalies e punktą (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 17 d. Sprendimo Simonsen & Weel, C‑23/20, EU:C:2021:490, 70 punktą).

68      Taigi į šeštojo klausimo 1 dalį atsakytina, kad Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad perkančioji organizacija, siekdama skirti naują sutartį, nebegali remtis preliminariąją sutartimi, kurioje nustatytas didžiausias atitinkamų darbų, prekių ar paslaugų kiekis ir (arba) didžiausia jų vertė jau buvo pasiekti, nebent šios sutarties skyrimas nelemia esminių preliminariosios sutarties pakeitimų, kaip numatyta šios direktyvos 72 straipsnio 1 dalies e punkte.

 Dėl šeštojo klausimo 2 dalies byloje C‑275/21

69      Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į šeštojo klausimo 1 dalį byloje C‑275/21, į toje byloje pateikto šeštojo klausimo 2 dalį atsakyti nereikia.

 Dėl antrojo klausimo, antrojo klausimo 1 dalies ir penktojo klausimo bylose C‑274/21 ir C‑275/21

70      Antruoju klausimu, antrojo klausimo 1 dalimi ir 5 klausimu, pateiktais bylose C‑274/21 ir C‑275/21, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar lygiavertiškumo principas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, kuriuose prašymams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašymams, susijusiems su viešojo pirkimo procedūra, numatytos kitokios procesinės taisyklės nei taikomos, be kita ko, civilinėse bylose.

71      Šiuose klausimuose nacionalinis teismas visų pirma nurodo tris nacionalines taisykles, taikomas konkrečiai viešųjų pirkimų srityje teikiamiems prašymams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašymams: pirma, taisyklę, pagal kurią prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymo priimtinumas šioje srityje priklauso nuo to, ar teisės subjektas sumoka fiksuoto dydžio teismo mokesčius, todėl tokie prašymai gali būti nagrinėjami iš esmės tik jeigu tie mokesčiai yra iš anksto sumokėti; antra, taisyklę, pagal kurią prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktas kartu su peržiūros prašymu, šioje srityje yra pagrindas rinkti specialų fiksuoto dydžio mokestį, ir, trečia, taisyklę, pagal kurią fiksuoto dydžio teismo mokesčiai toje srityje nustatomi ne administraciniu sprendimu, todėl jų negalima ginčyti neribotą jurisdikciją turinčiame teisme.

72      Primintina, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 ir 3 dalyse valstybės narės įpareigojamos, kiek tai susiję su viešojo pirkimo procedūromis, imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad būtų numatytos veiksmingos ir kuo operatyvesnės galimybės peržiūrėti su Sąjungos teise nesuderinamus perkančiųjų organizacijų sprendimus ir kad peržiūros procedūromis galėtų pasinaudoti bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas konkrečia sutartimi ir kuriam dėl tariamo pažeidimo buvo padaryta žala ar kilusi tokios žalos rizika. Taigi šioje direktyvoje valstybėms narėms suteikiama diskrecija pasirinkti joje numatytas procedūrines garantijas ir su jomis susijusius formalumus. Konkrečiai kalbant, minėtoje direktyvoje nėra jokios nuostatos, susijusios būtent su teismo mokesčiais, kuriuos turi mokėti teisės subjektai, pagal tos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktus pateikdami prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymą, kuriuo siekiama tariamai neteisėto sprendimo, susijusio su viešųjų pirkimų procedūra, panaikinimo (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Orizzonte Salute, C‑61/14, EU:C:2015:655, 43–45 punktai).

73      Taigi, nesant Sąjungos teisės nuostatų konkrečioje srityje, kiekviena valstybė narė, remdamasi valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi nustatyti administracinės procedūros ir teismo proceso tvarką, skirtą asmenų teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, apsaugai užtikrinti. Vis dėlto ši procesinė tvarka neturi būti mažiau palanki, nei taikoma panašiems teisių, kylančių iš nacionalinės teisės sistemos, gynimo būdams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Orizzonte Salute, C‑61/14, EU:C:2015:655, 46 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Randstad Italia, C‑497/20, EU:C:2021:1037, 58 punktas).

74      Tai, kad fiksuoto dydžio teismo mokesčiai, kuriuos teisės subjektas turi sumokėti viešųjų pirkimų procedūrų atveju, yra didesni nei civiliniame procese mokėtini mokesčiai, savaime neįrodo šio principo pažeidimo (pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Orizzonte Salute, C‑61/14, EU:C:2015:655, 66 punktą).

75      Šis principas reiškia, kad turi būti vienodai vertinami nacionalinės teisės pažeidimu grindžiami ieškiniai ir panašūs Sąjungos teisės pažeidimu grindžiami ieškiniai, o ne reikalaujama, kad būtų taikomos lygiavertės nacionalinės procesinės normos skirtingų rūšių ginčams, kaip antai civiliniams teisiniams ginčams ir administraciniams teisiniams ginčams ar su dviem skirtingomis teisės šakomis susijusiems ginčams (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Orizzonte Salute, C‑61/14, EU:C:2015:655, 67 punktas).

76      Be to, lygiavertiškumo principas nėra reikšmingas, kai kalbama apie dviejų rūšių ieškinius, kurie abu grindžiami Sąjungos teisės pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târşia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 34 punktą).

77      Taigi šis principas negali būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę narę patį palankiausią nacionalinį režimą taikyti visiems ieškiniams, pareikštiems tam tikroje teisės srityje (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Edis, C‑231/96, EU:C:1998:401, 36 punktą ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Transportes Urbanos y Servicios Generales, C‑118/08, EU:C:2010:39, 34 punktą).

78      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą, į antrojo klausimo 1 dalį ir penktąjį klausimą, pateiktus bylose C‑274/21 ir C‑275/21, atsakytina taip: lygiavertiškumo principas turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis nacionalinės teisės aktų, kuriuose prašymams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašymams, susijusiems su viešojo pirkimo procedūra, numatytos kitokios procesinės taisyklės nei taikomos, be kita ko, civilinėse bylose.

 Dėl aštuntojo ir devintojo klausimų bylose C‑274/21 ir C‑275/21

79      Bylose C‑274/21 ir C‑275/21 pateiktais aštuntuoju ir devintuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, įpareigojančius teisės subjektą prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašyme nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir jo ginčijamą sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas, net jeigu perkančioji organizacija pasirinko viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą.

80      Pirmiausia pažymėtina, kad šiose bylose Teisingumo Teismo neprašoma išaiškinti Direktyvos 2014/24 32 straipsnio 2 dalies c punkto, siekiant nustatyti, ar perkančiosios organizacijos taikyta derybų procedūra be išankstinio skelbimo apie pirkimą suderinama su šia direktyva. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje iš tiesų, regis, pritarė perkančiosios organizacijos sprendimui taikyti tokią procedūrą, kad būtų užtikrintas skubus antigenų testų tiekimas. Be to, Austrijos vyriausybė ir Komisija pabrėžia, kad iš Europos Komisijos gairių, kaip naudotis viešųjų pirkimų sistema COVID-19 krizės sukeltos nepaprastosios padėties sąlygomis (OL C 108 I, 2020, p. 1), 2.3.4. punkto matyti, kad „[d]erybos be išankstinio skelbimo apie pirkimą gali suteikti galimybę tinkamai patenkinti būtiniausias reikmes“ ir kad tokios procedūros „pasitelkiam[os] laikinam problemos sprendimui, kol bus rastas ilgalaikis sprendimas, pavyzdžiui, preliminarioji sutartis dėl prekių ir paslaugų, sudaroma pagal įprastas (įskaitant pagreitintas) procedūras“.

81      Bet kuriuo atveju neginčytina, kad tuomet, kai iš anksto nepaskelbta apie pirkimą, kaip nurodyta šios direktyvos 49 straipsnyje, arba apie sutarties skyrimą, kaip nurodyta jos 50 straipsnyje, teisės subjektas negali identifikuoti atitinkamos viešojo pirkimo procedūros rūšies ir sprendimų, kuriuos galima skųsti, skaičiaus.

82      Tai reiškia, kad dėl nacionalinės teisės aktų, tokiu atveju įpareigojančių teisės subjektą prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašyme nurodyti tokios rūšies informaciją, tampa praktiškai neįmanoma naudotis Sąjungos teisės sistemoje numatytomis teisėmis, todėl jie kenkia Direktyvos 89/665 veiksmingumui (pagal analogiją žr. 2010 m. sausio 28 d. Sprendimo Uniplex (UK), C‑406/08, EU:C:2010:45, 40 punktą ir 2015 m. kovo 12 d. Sprendimo eVigilo, C‑538/13, EU:C:2015:166, 39 ir 40 punktus), o šia direktyva būtent siekiama užtikrinti, kad būtų galima veiksmingai ir kuo greičiau peržiūrėti neteisėtus perkančiųjų organizacijų sprendimus (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Orizzonte Salute, C‑61/14, EU:C:2015:655, 43 punktas).

83      Tokie teisės aktai taip pat prieštarauja teisei į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintai Chartijos 47 straipsnyje, kurio visiškai pakanka ir nereikia tikslinti Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatomis, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 78 punktas).

84      Šiomis aplinkybėmis į aštuntąjį ir devintąjį klausimus bylose C‑274/21 ir C‑275/21 atsakytina taip: Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, įpareigojančius teisės subjektą prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašyme nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir jo ginčijamą sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas, kai perkančioji organizacija pasirinko viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą ir apie sutarties skyrimą dar nebuvo paskelbta.

 Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų bylose C‑274/21 ir C‑275/21

85      Bylose C‑274/21 ir C‑275/21 pateiktais trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos vien fiksuotų teismo mokesčių, kuriuos teisės subjektas būtinai privalo sumokėti, antraip šiuo pagrindu bus atmestas jo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymas, dydžio apskaičiavimo tikslais reikalaujama, kad teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl tokių prašymų, nustatytų konkrečios viešojo pirkimo procedūros rūšį, (numatomą) atitinkamos sutarties vertę ir bendrą sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, skaičių, o prireikus – atitinkamo viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, kai perkančioji organizacija pasirinko viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą, o peržiūros prašymo pateikimo momentu apie sutarties skyrimą dar nebuvo paskelbta.

86      Šiuo klausimu primintina, kad pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą valstybės narės turi imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad su sutarčių, kurioms taikoma visų pirma Direktyva 2014/24, sudarymo procedūromis susiję perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti laikantis Direktyvos 89/665 2–2f straipsniuose nustatytų sąlygų, remiantis tuo, kad tokiais sprendimais buvo pažeisti viešuosius pirkimus reglamentuojantys Sąjungos teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkelti į nacionalinę teisę.

87      Kaip priminta šio sprendimo 72 punkte, Direktyvoje 89/665 nėra jokios nuostatos, susijusios būtent su teismo mokesčiais, kuriuos turi mokėti teisės subjektai, pagal tos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktus pateikdami prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymą, kuriuo siekiama tariamai neteisėto sprendimo, susijusio su viešųjų pirkimų procedūra, panaikinimo.

88      Taigi valstybės narės, nustatydamos procesines kreipimosi į teismą taisykles, skirtas pagal Sąjungos teisę kandidatams ir konkurso dalyviams, nukentėjusiems dėl perkančiųjų organizacijų sprendimų, suteiktų teisių apsaugai garantuoti, turi užtikrinti, kad nebus pakenkta nei Direktyvos 89/665, kurios tikslas yra, kad neteisėti perkančiųjų organizacijų sprendimai galėtų būti veiksmingai ir kuo greičiau peržiūrėti, veiksmingumui, nei privatiems asmenims pagal Sąjungos teisę suteiktoms teisėms. Be to, Direktyva 2007/66, kaip matyti iš jos 36 konstatuojamosios dalies, kaip ir Direktyva 89/665, kurią ji iš dalies pakeitė ir papildė, siekiama užtikrinti visapusį teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintų Chartijos 47 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose, paisymą (šiuo klausimu žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Universale-Bau ir kt., C‑470/99, EU:C:2002:746, 72 ir 73 punktus; 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, EU:C:2016:688, 42–46 punktus; 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Hochtief, C‑300/17, EU:C:2018:635, 38 punktą ir 2021 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, C‑927/19, EU:C:2021:700, 128 punktą).

89      Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 89/665 nuostatomis, skirtomis konkurso dalyviams apsaugoti nuo perkančiosios organizacijos savivalės, siekiama sustiprinti esamus mechanizmus, kad būtų užtikrintas veiksmingas Sąjungos taisyklių viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje taikymas, ypač toje stadijoje, kai pažeidimus dar galima ištaisyti (šiuo klausimu žr. 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑433/93, EU:C:1995:263, 23 punktą ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, EU:C:2016:688, 41 punktą).

90      Iš tiesų neskaidriai organizuotos viešųjų pirkimų procedūros atveju teisė prašyti laikinosios apsaugos yra labai svarbi. Beje, kaip nurodyta Direktyvos 89/665 5 konstatuojamojoje dalyje, todėl, kad viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūros trunka taip trumpai, kompetentingos peržiūros institucijos privalo, be kita ko, turėti įgaliojimus imtis laikinųjų priemonių, skirtų tokiai procedūrai sustabdyti, arba bet kokių sprendimų, kuriuos priėmė perkančioji organizacija, įgyvendinimo, o trumpa procedūrų trukmė reiškia, kad minėtų pažeidimų klausimas turi būti sprendžiamas nedelsiant.

91      Siekiant šio tikslo, Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad sprendimai, kurie gali pažeisti Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktus arba nacionalines nuostatas, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę, galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti. Konkrečiau kalbant, šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės numatytų įgaliojimus, leidžiančius „esant pirmai galimybei ir naudojant preliminarias procesines priemones taikyti laikinąsias priemones, kuriomis siekiama atitaisyti tariamą pažeidimą ar užkirsti kelią tolesnei žalai konkretiems interesams“ (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Combinatie Spijker Infrabouw-De Jonge Konstruktie ir kt., C‑568/08, EU:C:2010:751, 52 ir 53 punktai).

92      Tuomet, kai perkančioji organizacija pasirinko viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą, o peržiūros prašymo, kuriuo siekiama su šia procedūra susijusio sprendimo panaikinimo, pateikimo momentu apie sutarties skyrimą dar nebuvo paskelbta, kyla didelė grėsmė, kad ši teisė į laikinąją apsaugą išnyktų, jeigu teismas, turintis priimti sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prieš nuspręsdamas dėl laikinosios priemonės ir vien fiksuotų teismo mokesčių, kuriuos teisės subjektas turi sumokėti, dydžio apskaičiavimo tikslais privalėtų nustatyti vykdomos viešojo pirkimo procedūros rūšį, patikslinti atitinkamos sutarties numatomą vertę ir suskaičiuoti visus per šią procedūrą perkančiosios organizacijos priimtus sprendimus. Ši grėsmė dar labiau išauga, kai procedūra rengiama pažeidžiant pagal Direktyvos 2014/24 18 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą užtikrinimą skaidrumo principą. Susiklosčius tokiai situacijai, labai tikėtina, kad teismas manys privalantis atlikti ilgus ir išsamius tyrimus. Kol vyks tyrimai, jis negalės sustabdyti pareiškėjo ginčijamų perkančiosios organizacijos pirkimų.

93      Taigi įpareigojimas, tenkantis teismui, turinčiam priimti sprendimą skubos tvarka, akivaizdžiai yra toks neproporcingas, kad juo pažeidžiama Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

94      Be to, pabrėžtina, kad, kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, kyla abejonių dėl Direktyvos 89/665 veiksmingumo, nes apskųsti galima išimtinai bylą iš esmės nagrinėjančiame teisme. Galimybė pareikšti ieškinį dėl pačios sutarties panaikinimo iš tiesų negali kompensuoti negalėjimo iki sutarties sudarymo imtis veiksmų dėl sutarties skyrimo akto. Taigi, tuo atveju, kai sutartis jau pasirašyta, aplinkybė, kad vienintelė numatyta teisminė kontrolė yra a posteriori kontrolė, reiškia, kad atmetama galimybė apskųsti tame etape, kai pažeidimai dar gali būti ištaisyti, todėl neleidžia užtikrinti ieškovui visiškos teisminės apsaugos iki sutarties sudarymo (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑444/06, EU:C:2008:190, 38 punktą; 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑327/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:371, 58 punktą ir 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Komisija / Airija, C‑455/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:809, 28 punktą).

95      Šiomis aplinkybėmis nacionalinės teisės aktai, užkertantys kelią teismui, kuriam pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimti dėl jo sprendimą, kol, pirma, nebus surinkta šio sprendimo 92 punkte minėta informacija ir, antra, pareiškėjas nesumokės fiksuoto dydžio teismo mokesčių, pažeidžia tiek Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies a punktą, tiek Chartijos 47 straipsnį.

96      Vis dėlto operatyvumo reikalavimas nėra vienodai svarbus tuo atveju, kai teisės subjektas nacionaliniame teisme pareiškia ieškinį dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuris gali būti atskirai skundžiamas, panaikinimo, ir tuo atveju, kai teisės subjektas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikia prevenciškai. Todėl nacionalinės teisės aktai, kaip antai Austrijos teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama per procedūrą dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuris gali būti atskirai skundžiamas, panaikinimo pateikti šio sprendimo 92 punkte minėtą informaciją, nepažeidžia Sąjungos teisės.

97      Taigi į bylose C‑274/21 ir C‑275/21 pateiktus trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama kaip:

–        draudžianti nacionalinės teisės aktus, įpareigojančius teismą, kuriam pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekiama užkirsti kelią perkančiosios organizacijos pirkimams, prieš priimant sprendimą dėl tokio prašymo nustatyti konkrečios viešojo pirkimo procedūros rūšį, (numatomą) atitinkamos sutarties vertę ir bendrą sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, skaičių, o prireikus – atitinkamo viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, vien tam, kad apskaičiuotų fiksuotų teismo mokesčių, kuriuos pareiškėjas būtinai turės sumokėti, antraip šiuo pagrindu bus atmestas jo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dydį, kai perkančioji organizacija pasirinko viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą, o prašymo panaikinti su šia procedūra susijusį sprendimą pateikimo momentu apie sutarties skyrimą nebuvo paskelbta,

–        nedraudžianti nacionalinės teisės aktų, įpareigojančių teismą, kuriam pateiktas peržiūros prašymas, kuriuo siekiama perkančiosios organizacijos sprendimo, galinčio būti atskirai skundžiamo, panaikinimo, prieš priimant sprendimą dėl tokio prašymo nustatyti konkrečios viešojo pirkimo procedūros rūšį, (numatomą) atitinkamos sutarties vertę ir bendrą sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, skaičių, o prireikus – atitinkamo viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, vien tam, kad apskaičiuotų fiksuotų teismo mokesčių, kuriuos pareiškėjas būtinai turės sumokėti, antraip šiuo pagrindu bus atmestas jo ieškinys, dydį.

 Dėl dešimtojo klausimo bylose C‑274/21 ir C‑275/21

98      Dešimtuoju klausimu bylose C‑274/21 ir C‑275/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas, įpareigojančias teisės subjektą, pateikusį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymą, sumokėti fiksuotus teismo mokesčius, kurių dydžio neįmanoma numatyti, kai perkančioji organizacija yra pasirinkusi viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą arba tam tikrais atvejais vėliau nepaskelbė apie sutarties skyrimą, todėl teisės subjektas gali nežinoti numatomos sutarties vertės ir perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami ir kurių pagrindu šie mokesčiai skaičiuojami, skaičiaus.

99      Pirmiausia pritariant Austrijos vyriausybei pažymėtina, kad viešųjų pirkimų srityje prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymo pareiškėjo mokėtinų fiksuotų teismo mokesčių apskaičiavimo tvarka gali būti iš anksto žinoma, nes ji aiškiai nustatyta Viešųjų pirkimų įstatymo 340 straipsnyje, siejamame su šio sprendimo 29 punkte minėtu 2018 m. nutarimu dėl fiksuotų mokesčių.

100    Vis dėlto, kai perkančioji organizacija taiko viešojo pirkimo be išankstinio paskelbimo apie pirkimą procedūrą, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar peržiūros prašymo pareiškėjas gali nežinoti nei atitinkamos sutarties numatomos vertės, nei perkančiosios organizacijos jau priimtų sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami ir kurių pagrindu skaičiuojami minėti fiksuoti mokesčiai, skaičiaus.

101    Taigi teisės subjektas gali neturėti galimybės numatyti fiksuotų teismo mokesčių, kuriuos turi sumokėti, dydžio.

102    Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, pagrindinės bylos aplinkybėmis būtent dėl to, kad EPIC negalėjo, pirma, nustatyti viešojo pirkimo procedūros, kurią taikė perkančioji organizacija, rūšies, ir, antra, nurodyti jos priimtų sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, skaičiaus, ji iš pradžių manė turinti ginčyti 21-ą perkančiosios organizacijos sudarytą preliminariąją sutartį ir tris sprendimus, priimtus pagal kiekvieną iš šių sutarčių. Kadangi EPIC nusprendė pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašymą dėl visų šių sprendimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, ji turėjo mokėti daugiau nei vieną milijoną eurų fiksuotų teismo mokesčių.

103    Taigi dėl nacionalinės teisės nuostatų, įpareigojančių teisės subjektą sumokėti fiksuotus teismo mokesčius, kurių dydžio neįmanoma numatyti prieš pateikiant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar peržiūros prašymą, tampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti teise į veiksmingą teisinę gynybą, todėl pažeidžiamas Chartijos 47 straipsnis, įskaitant atvejus, kai ši suma sudaro tik nedidelę atitinkamos sutarties ar sutarčių vertės dalį.

104    Taigi į dešimtąjį klausimą bylose C‑274/21 ir C‑275/21 atsakytina taip: Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas, įpareigojančias teisės subjektą, pateikusį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymą, sumokėti fiksuotus teismo mokesčius, kurių dydžio neįmanoma numatyti, kai perkančioji organizacija yra pasirinkusi viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą arba tam tikrais atvejais vėliau nepaskelbė apie sutarties skyrimą, todėl teisės subjektas gali nežinoti numatomos atitinkamos sutarties vertės ir perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami ir kurių pagrindu šie mokesčiai skaičiuojami, skaičiaus.

 Dėl septintojo klausimo bylose C‑274/21 ir C‑275/21

105    Bylose C‑274/21 ir C‑275/21 pateiktu septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 ir 48 straipsniai draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos perkančioji organizacija, kuri turi atsakovės statusą teisiniame ginče dėl viešojo pirkimo, nagrinėjant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašymą turi pateikti visą prašomą informaciją ir dokumentus, net jei, pirma, jos atžvilgiu gali būti priimtas sprendimas už akių ir, antra, pateikus visą prašomą informaciją ir dokumentus jos organų nariai arba darbuotojai gali užsitraukti baudžiamąją atsakomybę.

106    Šiuo klausimu pritariant Austrijos vyriausybei ir, kaip pažymėta šio sprendimo 53 punkte, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog šiuo atveju galima atsakymo į pateiktus klausimus svarba atsiskleis, kai bus atliekami tyrimai žiniasklaidoje nušviestose baudžiamosiose bylose, kai kuriems organų nariams iškeltose dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų antigenų testų pirkimo.

107    Taip pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas parodo, kad septintasis klausimas šiose bylose yra hipotetinis. Be to, šis teismas tik užsiminė apie Austrijos federalinės vyriausybės narių patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, tačiau nenustatė patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir šių nagrinėjamų bylų tarpusavio ryšio.

108    Be to, kaip savo rašytinėse pastabose pabrėžė Komisija, minėti klausimai neturi reikšmės, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina, kaip draudimas duoti parodymus prieš save galėtų būti taikomas tuo atveju, kai perkančiosios organizacijos organų nariai ar darbuotojai pateikia nacionaliniam teismui informaciją, susijusią su perkančiosios organizacijos veiksmais, ir jiems patiems a priori negresia jokia baudžiamoji sankcija.

109    Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik bendrai nurodo Chartijos 47 ir 48 straipsnius ir teigia, kad Austrijos teisės aktais labai ribojamas Direktyva 89/665 užtikrinamos teisminės gynybos veiksmingumas, tačiau nenurodo Sąjungos teisės nuostatų, kurios gali būti taikomos pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, ir dėl to abu šie Chartijos straipsniai taptų taikytini pagrindinėje byloje.

110    Tai reiškia, kad septintasis klausimas yra hipotetinis, todėl nepriimtinas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

111    Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

1.      1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES, 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad preliminariosios sutarties sudarymas su vienu ekonominės veiklos vykdytoju pagal 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24 dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 33 straipsnio 3 dalį atitinka Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 2a straipsnio 2 dalyje numatytos sutarties sudarymą.

2.      Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad perkančioji organizacija, siekdama skirti naują sutartį, nebegali remtis preliminariąja sutartimi, kurioje nustatytas didžiausias atitinkamų darbų, prekių ar paslaugų kiekis ir (arba) didžiausia jų vertė jau buvo pasiekti, nebent šios sutarties skyrimas nelemia esminių preliminariosios sutarties pakeitimų, kaip numatyta šios direktyvos 72 straipsnio 1 dalies e punkte.

3.      Lygiavertiškumo principas turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis nacionalinės teisės aktų, kuriuose prašymams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir peržiūros prašymams, susijusiems su viešojo pirkimo procedūra, numatytos kitokios procesinės taisyklės nei taikomos, be kita ko, civilinėse bylose.

4.      Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 1 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, įpareigojančius teisės subjektą prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašyme nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir jo ginčijamą sprendimą, kuris gali būti atskirai skundžiamas, kai perkančioji organizacija pasirinko viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą ir apie sutarties skyrimą dar nebuvo paskelbta.

5.      Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 2 straipsnio 1 dalis, siejama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama kaip:

–        draudžianti nacionalinės teisės aktus, įpareigojančius teismą, kuriam pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekiama užkirsti kelią perkančiosios organizacijos pirkimams, prieš priimant sprendimą dėl tokio prašymo nustatyti konkrečios viešojo pirkimo procedūros rūšį, (numatomą) atitinkamos sutarties vertę ir bendrą sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, skaičių, o prireikus – atitinkamo viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, vien tam, kad apskaičiuotų fiksuotų teismo mokesčių, kuriuos pareiškėjas būtinai turės sumokėti, antraip šiuo pagrindu bus atmestas jo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dydį, kai perkančioji organizacija pasirinko viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą, o prašymo panaikinti su šia procedūra susijusį sprendimą pateikimo momentu apie sutarties skyrimą nebuvo paskelbta,

–        nedraudžianti nacionalinės teisės aktų, įpareigojančių teismą, kuriam pateiktas peržiūros prašymas, kuriuo siekiama perkančiosios organizacijos sprendimo, galinčio būti atskirai skundžiamo, panaikinimo, prieš priimant sprendimą dėl tokio prašymo nustatyti konkrečios viešojo pirkimo procedūros rūšį, (numatomą) atitinkamos sutarties vertę ir bendrą sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami, skaičių, o prireikus – atitinkamo viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, vien tam, kad apskaičiuotų fiksuotų teismo mokesčių, kuriuos pareiškėjas būtinai turės sumokėti, antraip šiuo pagrindu bus atmestas jo ieškinys, dydį.

6.      Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, įpareigojančius teisės subjektą, pateikusį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba peržiūros prašymą, sumokėti fiksuotus teismo mokesčius, kurių dydžio neįmanoma numatyti, kai perkančioji organizacija yra pasirinkusi viešojo pirkimo procedūrą be išankstinio skelbimo apie pirkimą arba tam tikrais atvejais vėliau nepaskelbė apie sutarties skyrimą, todėl teisės subjektas gali nežinoti numatomos atitinkamos sutarties vertės ir perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų, kurie gali būti atskirai skundžiami ir kurių pagrindu šie mokesčiai skaičiuojami, skaičiaus.

Parašai.

*      Proceso kalba: vokiečių.