TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. sausio 16 d.
Byla F‑126/05
Andrea Borbély
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Įsikūrimo išmoka – Dienpinigiai – Kelionės išlaidos pradedant eiti pareigas – Įdarbinimo vieta – Neribota jurisdikcija“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo A. Borbély prašo, pirma, panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma ieškovei skirti dienpinigius, įsikūrimo pašalpą ir atlyginti kelionės išlaidas, kurias ji patyrė pradėdama eiti pareigas, ir, antra, nurodyti Komisijai sumokėti šias išmokas ir atlyginti minėtas kelionės išlaidas.
Sprendimas: 2005 m. kovo 2 d. Komisijos sprendimas panaikinamas tiek, kiek juo atsisakoma ieškovei skirti Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 1 dalyje numatytą įsikūrimo pašalpą ir to paties priedo 10 straipsnio 1 dalyje numatytus dienpinigius. Priteisti iš Komisijos pagal galiojančias Pareigūnų tarnybos nuostatų taisykles ieškovei sumokėti šias išmokas kartu su palūkanomis, kurios yra dviem punktais aukštesnės nei nustatytos Europos Centrinio Banko ir atitinkamu laikotarpiu taikomos pagrindinėms refinansavimo operacijoms, nuo tos dienos, kai šios sumos turėjo būti mokamos, iki jų faktinio sumokėjimo dienos. Atmesti kitą ieškinio dalį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Įsikūrimo pašalpa – Dienpinigiai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 ir 10 straipsniai; Tarybos reglamentas Nr. 723/2004)
2. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Kelionės iš įdarbinimo vietos į darbo vietą išlaidos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 ir 5 straipsniai, 7 straipsnio 1 dalies a punktas ir 10 straipsnis)
3. Pareigūnai – Ieškinys – Dalykas – Nurodymas administracijai – Neribota jurisdikcija – Prašymas apmokėti
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis, VII priedo 5 ir 10 straipsniai)
1. Tai, kad Reglamentu Nr. 723/2004, iš dalies keičiančiu Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, panaikinta pirmoji alternatyvi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnyje numatyta sąlyga, pagal kurią įsikūrimo pašalpos skyrimas siejamas su teisės gauti ekspatriacijos išmoką pripažinimu, daugių daugiausia gali būti aiškinama taip, kad teisės aktų leidėjas norėjo vėl sulyginti įsikūrimo pašalpos skyrimo sąlygas visiems pradedantiems eiti pareigas Bendrijų institucijoje asmenims, gyvenusiems arba dirbusiems valstybėje narėje, kurioje yra ši institucija. Nuo šiol asmenys, kurie prieš pradėdami viešąją tarnybą Bendrijoje dirbo valstybės tarnyboje arba tarptautinėje organizacijoje, kaip ir kiti Bendrijų pareigūnai, privalo įrodyti, kad atitinka vienintelę naujos redakcijos Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio sąlygą, t. y. kad, siekdami laikytis Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnio reikalavimų, jie turėjo pakeisti savo gyvenamąją vietą. Tačiau toks dviejų pareigūnų kategorijų sulyginimas visiškai nereiškia, kad teisės aktų leidėjas taip pat norėjo pakeisti ir nagrinėjamos sąlygos, kuri vienodai formuluojama ir ankstesnėje, ir naujojoje Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio redakcijoje, turinį. Todėl terminas „gyvenamoji vieta“ visuomet turi būti suprantamas kaip apibūdinantis pareigūno arba laikinojo tarnautojo interesų centrą.
Faktinė gyvenamoji vieta yra tik vienas daugelio kriterijų, kuriais remiantis nustatomas pareigūno interesų centras. Šį požiūrį patvirtina Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio tikslas, kad keičiant įsikūrimo pašalpos skyrimo sąlygas nebuvo siekiama pakeisti, t. y. kompensuoti išlaidas, susijusias su į nuolatinę tarnybą paskirto pareigūno, kurio laikinas statusas keičiasi į galutinį ir dėl to turi neterminuotą, bet reikšmingą laikotarpį nuolat ir ilgą laiką gyventi ir integruotis savo darbo vietoje, padėtimi. Todėl tai, kad laikina gyvenamoji vieta yra ten, kur yra darbo vietos institucija, ypač profesiniais tikslais, ne visais atvejais prieštarauja įsikūrimo pašalpos, kuria kompensuojami suvaržymai, įprastai nepatiriami asmenų, kurių interesų centras sutampa su jų darbo vieta, tikslui.
Tas pats turi būti taikoma dienpinigiams, kurių tikslas – kompensuoti išlaidas ir nepatogumus, susidarančius dėl laikinos pareigūno padėties išbandymo laikotarpiu, ypač tuomet, kai tuo pačiu metu jis turi išlaikyti savo ankstesnę gyvenamąją vietą, nes sąlygą dėl pareigos pakeisti gyvenamąją vietą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 ir 10 straipsnius reikia aiškinti vienodai.
(žr. 44 ir 47–49 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Monteiro da Silva prieš Komisiją, T‑74/95, Rink. VT p. I‑A‑583 ir II‑1559, 63 ir 64 punktai; 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Mozzaglia prieš Komisiją, T‑137/95, Rink. VT p. I‑A‑619 ir II‑1657, 57 punktas; 1998 m. rugpjūčio 20 d. Sprendimo Collins prieš Regionų komitetą, T‑132/97, Rink. VT p. I‑A‑469 ir II‑1379, 41 punktas; 2004 m. gruodžio 13 d. Sprendimo E prieš Komisiją, T‑251/02, Rink. VT p. I‑A‑359 ir II‑1643, 100 punktas; 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Recalde Langarica prieš Komisiją, T‑283/03, Rink. VT p. I‑A‑235 ir II‑1075, 176 punktas.
2. Siekiant atsižvelgti į Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 7 straipsnio 1 dalies a punkto tikslą, kuriuo siekiama, kad Bendrijų darbdavys padengtų kelionės išlaidas, kurias pareigūnas turėjo patirti tam, jog atvyktų į savo darbo vietą iš įdarbinimo vietos, ieškant pareigūno interesų centro, kuris apibrėžia jo nuolatinę gyvenamąją ir kartu įdarbinimo vietą, kaip ir nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnį, ypatinga reikšmė turi būti teikiama suinteresuotojo asmens faktinei gyvenamajai vietai, ypač vietai, kur jis dirbo įdarbinimo momentu. Todėl pareigūnas nepatirtų tokių išlaidų, kad ir kur būtų jo interesų centras pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 ir 10 straipsnius, jeigu jis įdarbinimo momentu jau gyventų, pirmiausia dėl profesinių priežasčių, savo būsimoje darbo vietoje.
Niekas nepasikeistų, net jeigu būsimo tarnautojo trumpą laiką nebūtų vietoje, kur jis anksčiau dirbo, iki jam pradedant eiti pareigas, pavyzdžiui, naudojantis teise į kasmetines atostogas siekiant grįžti į šalį, kur yra interesų centras. Išlaidos, kurių jis tuomet patirtų vėl grįždamas į vietą, kur anksčiau dirbo ir kur, be kita ko, taip pat eitų savo būsimas pareigas Bendrijų institucijoje, negalėtų būti atlyginamos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 7 straipsnio 1 dalies a punktą. Iš tiesų šių išlaidų, atsiradusių paties pareigūno iniciatyva, atlyginimas neatitinka šios nuostatos tikslo.
(žr. 66–68 punktus)
Nuoroda:
1994 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją, C‑452/93 P, Rink. p. I‑4295, 22 punktas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1992 m. liepos 10 d. Sprendimo Benzler prieš Komisiją, T‑63/91, Rink. p. II‑2095, 23 ir 24 punktai; minėto Sprendimo Monteiro da Silva 70 ir 71 punktai; 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo J prieš Komisiją, T‑28/98, Rink. VT p. I‑A‑185 ir II‑973, 47 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Dedeu i Fontcuberta prieš Komisiją, T‑299/02, Rink. VT p. I‑A‑303 ir II‑1377, 77 punktas.
3. Bendrijų teismas, nesikišdamas į administracijos įgaliojimus, negali duoti nurodymų Bendrijų institucijai, nurodydamas jai imtis priemonių, būtinų įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo panaikinamas institucijos sprendimas. Tačiau finansinio pobūdžio ginčuose Bendrijos teismo jurisdikcija yra neribota pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, todėl jam suteikiama teisė priteisti iš institucijos atsakovės nustatytas sumas ir prireikus delspinigius.
Nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą dėl atsisakymo skirti ieškovui įsikūrimo pašalpą ir dienpinigius, reikalavimas priteisti iš administracijos sumas, mokėtinas kaip šias dvi išmokas, ir delspinigius yra pakankamai apibrėžtas ir turi būti pripažintas priimtinu, net jei ieškovas nepateikė reikalaujamų sumų apskaičiavimo, nes jas galima tiesiogiai ir objektyviai nustatyti taikant du aiškius ir neginčijamus kriterijus, t. y. ieškovo bazinę algą ir teisės gauti šeimos išmoką momentu arba laikotarpiais, svarbiais pagal visas nuostatas, kuriose numatytos šios išmokos, pripažinimą arba nepripažinimą.
(žr. 71 ir 72 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1994 m. birželio 9 d. Sprendimo X prieš Komisiją, T‑94/92, Rink. VT p. I‑A‑149 ir II‑481, 33 punktas; 1998 m. liepos 8 d. Sprendimo Aquilino prieš Tarybą, T‑130/96, Rink. VT p. I‑A‑351 ir II‑1017, 39 punktas; 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Rudolph prieš Komisiją, T‑197/98, Rink. VT p. I‑A‑55 ir II‑241, 32 ir 33 punktai; 2002 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Puente Martín prieš Komisiją, T‑29/01, Rink. VT p. I‑A‑157 ir II‑833, 87 punktas; 2004 m. kovo 2 d. Sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T‑14/03, Rink. VT p. I‑A‑43 ir II‑167, 63 punktas.