Byla T‑189/03
ASM Brescia SpA
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų nustatyta pagalbos schema, taikoma tam tikroms viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms atleidžiant jas nuo mokesčių ir suteikiant paskolas palankiomis palūkanomis – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Įmonių asociacija – Konkreti sąsaja – Priimtinumas – EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas – EB 86 straipsnio 2 dalis“
Sprendimo santrauka
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Komisijos sprendimas, kuriuo uždraudžiama sektorinės pagalbos schema
(EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa)
2. Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
3. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pagalbos schemos nesuderinamumas su bendrąja rinka – Pareiga susigrąžinti visas sumas, kurias gavo šia pagalbos schema pasinaudoję asmenys – Nebuvimas
(EB 88 straipsnio 2 dalis)
4. Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Kvalifikavimas kaip naujos pagalbos
(EB 88 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčiai)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, skirtos įmonės vykdomų viešosios paslaugos įpareigojimų sąnaudoms kompensuoti – Neįtraukimas
(EB 86 straipsnio 2 dalis ir 87 straipsnio 1 dalis)
1. Kiti fiziniai ar juridiniai asmenys nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali tvirtinti, jog šis sprendimas yra su jais konkrečiai susijęs, tik jei sprendimas turi jiems įtakos dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš visų kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą.
Įmonė iš esmės negali pareikšti ieškinio prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo uždraudžiama sektorinės pagalbos schema, jeigu ji susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo gauti naudos iš minėtos schemos. Toks sprendimas šiai įmonei yra visuotinio taikymo priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai.
Vis dėlto įmonė, su atitinkamu sprendimu susijusi ne vien kaip nagrinėjamo sektoriaus įmonė, potencialiai galinti gauti naudos iš atitinkamos pagalbos schemos, bet ir kaip pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktinė gavėja, yra konkrečiai susijusi su minėtu sprendimu ir jos pareikštas ieškinys dėl šio sprendimo yra priimtinas.
(žr. 40–42 punktus)
2. Vertindama, ar pagalba daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, Komisija neprivalo nustatyti, kad ši pagalba turėjo realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji iš tikrųjų iškraipė konkurenciją, o tik turi išnagrinėti, ar ši pagalba gali daryti įtaką tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją.
Pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti nagrinėjamos schemos požymių analize, kad savo sprendimo motyvuose įvertintų, ar dėl šios programos sąlygų daugiausia naudos ji gali suteikti įmonėms, dalyvaujančioms valstybių narių tarpusavio prekyboje.
Be to, bet kokia pagalba, suteikta įmonei, kuri savo veiklą vykdo Bendrijos rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Nėra ribos ar procentinio dydžio, kurių neviršijus galima manyti, kad nėra daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Palyginti maža pagalba ar palyginti mažas ją gaunančios įmonės dydis a priori nereiškia, kad nebus daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai.
Kalbant apie sąlygą dėl įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, pasakytina, kad aplinkybė, jog valstybės priemone pasinaudojusi įmonė veiklą nacionalinėje rinkoje arba savo kilmės teritorijoje vykdo viena, neturi lemiamos reikšmės. Atitinkama priemonė daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai tuomet, kai sumažėja kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės teikti savo paslaugas atitinkamos valstybės narės rinkoje.
(žr. 66–69, 80 punktus)
3. Neteisėtos pagalbos panaikinimas nurodant ją susigrąžinti, įskaitant atitinkamas palūkanas, yra logiška jos pripažinimo nesuderinama su bendrąja rinka pasekmė. Tai taikoma tiek individualiai pagalbai, tiek pagal pagalbos schemą suteiktai pagalbai.
Vis dėlto pagalbos schemą analizuojant bendrai ir abstrakčiai neatmestina, kad konkrečiu atveju pagal šią schemą suteiktai pagalbai EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas gali būti netaikomas, pavyzdžiui, dėl to, kad individualios pagalbos suteikimui taikomos de minimis taisyklės.
Nors Komisijai priėmus sprendimą, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, nacionalinės valdžios institucijos gali tik vykdyti šį sprendimą ir nors šiuo klausimu jos neturi jokios diskrecijos, nacionalinės valdžios institucijos, vykdydamos minėtą sprendimą, gali atsižvelgti į šias išlygas. Taigi Komisija nurodo susigrąžinti tik pagalbą EB 87 straipsnio prasme, o ne sumas, kurios, nors ir išmokėtos pagal atitinkamą schemą, nėra pagalba arba yra esama ar su bendrąja rinka suderinama pagalba, remiantis reglamentu dėl grupinės išimties, de minimis taisyklėmis ar kokiu nors kitu Komisijos sprendimu.
Nacionalinis teismas yra kompetentingas aiškinti pagalbos ir esamos pagalbos sąvokas ir gali nuspręsti dėl vieno ar kito taikymo atvejo galimų ypatybių, prireikus pateikdamas Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.
(žr. 85–88 punktus)
4. Tiek iš EB 88 straipsnio turinio, tiek ir iš jo tikslo matyti, jog turi būti laikoma esama pagalba minėto straipsnio 1 dalies prasme iki EB sutarties įsigaliojimo egzistavusi pagalba ir pagalba, kuri galėjo būti teisėtai įgyvendinama EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis, o nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta, kaip numatyta minėtoje nuostatoje, laikytinos priemonės, kuriomis ketinama suteikti ar pakeisti pagalbą, atsižvelgiant į tai, kad pakeitimai gali būti susiję arba su esama pagalba, arba su pradiniais projektais, apie kuriuos pranešta Komisijai. Kai pakeitimu keičiama pradinės schemos esmė, ši schema tampa nauja pagalbos schema. Tačiau negalima kalbėti apie tokį esminį schemos pakeitimą, jei naujasis elementas gali būti aiškiai atskiriamas nuo pradinės schemos.
(žr. 97, 101 punktus)
5. Valstybės priemonės, kurios yra kompensacija įmonėms už su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų vykdymą ir dėl kurių šios įmonės negauna realios finansinės naudos, todėl neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, iš principo nelaikomos pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau, kad tokia kompensacija nebūtų pripažįstama valstybės pagalba, ji turi atitikti tam tikras Teisingumo Teismo sprendime Atmark įvardytas kumuliacines sąlygas. Tarp jų yra sąlyga, kad kompensaciją gaunančiai įmonei būtų iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, o šie įpareigojimai būtų aiškiai apibrėžti, ir sąlyga, kad kompensacija nebūtų didesnė, negu būtina tam, kad visiškai ar iš dalies padengtų įpareigojimų dėl viešosios paslaugos vykdymo išlaidas, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir pagrįstą pelną, gaunamą už šių įpareigojimų vykdymą.
Sąlyga, kad kompensaciją gaunančiai įmonei būtų iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, taip pat taikoma EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytai nukrypti leidžiančiai nuostatai, skirtai įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms. Abiem atvejais priemonė turi atitikti viešosios paslaugos apibrėžimo ir pavedimo ją teikti principus, taip pat proporcingumo principą.
(žr. 123–127 punktus)