Pranešimas OL
Brandt Italia spa 2004 m. rugpjūčio 4 d. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai
(Byla T-323/04)
(Bylos kalba: italų)
2004 m. rugpjūčio 4 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas Brandt Italia spa, atstovaujamos advokatų Martijn van Empel, Claudio Visco ir Salvatore Lamarca, ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.
Pareiškėjas Pirmosios instancijos teismo prašo:
pirmiausia, pripažinti 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą Nr. C(2004)930 final negaliojančiu ir todėl jį panaikinti; arba bent jau
pripažinti sprendimą negaliojančiu iš dalies, t. y. pripažinti negaliojančiu sprendimo 3 straipsnį, kadangi jame nurodoma Italijos valstybei susigrąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą;
priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Šioje byloje ginčijamame sprendime pripažįstama, kad valstybės pagalbos schema, susijusi su skubiomis priemonėmis užimtumo srityje, kurią Italija įvykdė 2003 m. vasario 14 d. dekretu - įstatymu Nr. 23, pakeistu 2003 m. balandžio 17 d. įstatymu, yra nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodoma Italijos Vyriausybei susigrąžinti iš pareiškėjos manomą pagalbą, kurią ji gavo dėl įmonės Ocean spa per la refrigerazione, esančios Verolanuova, Brescia provincijoje, veiklos srities perleidimo.
Grįsdamas savo reikalavimus, Brandt ginčija, pirmiausia, sprendimo nuostatą, pagal kurią dekretu 23/2003 gavėjams suteikiama individuali nauda, kuria iškraipoma konkurencija. Iš tiesų, remiantis galiojančiais teisės aktais Cassa Integrazione Guadagni e Mobilità (bendro pobūdžio teisės aktai) srityje, galimybė gauti tariamai dėl nagrinėjamo dekreto atsiradusią naudą, yra bendrai suteikta kiekvienai kitai įmonei, įdarbinančiai į migruojančių sąrašą įrašytus darbuotojus. Vadinasi, nors dekretu 23/2003 palengvinama perkeltų darbuotojų padėtis, juo nesuteikiama jokia ekonominė nauda gavėjams ir šiuo atveju Brandt. Kita vertus, pareiškėja priekaištauja, kad Komisija visiškai ir kruopščiai neįvertino nacionalinės priemonės ekonominio poveikio, neatsižvelgdama į papildomas išlaidas, tenkančias įmonės veiklos sritį įgijusioms įmonėms, kurios turėtų prisiimti naštą ir atsakomybę (socialinę ir finansinę), kuri, nesant šios priemonės, nebūtų joms atsiradusi. Galiausiai, pareiškėjas pažymi susijusios priemonės, kuri iš esmės sukelia tas pačias pasekmes, kaip jau numatytos bendrose įstatymo 223/91 nuostatose, bendrą pobūdį. Pareiškėjo manymu, Komisijos nurodymas Italijos Vyriausybei susigrąžinti finansinę naudą, kurią Brandt individualiai gavo, remiantis minėtu dekretu, kilo iš padaryto dekreto 23/2003 įvertinimo kaip bendros pagalbos schemos priemonę. Nurodydama individualios pagalbos grąžinimą sprendimo, susijusio su pagalbos schema, kontekste, Komisija pažeidė EB sutarties 88 straipsnį, taip pat neatsižvelgė į Reglamento (EB) Nr. 659/1999 nuostatas. Be to, Komisija visiškai nenagrinėjo konkretaus tariamos individualios pagalbos, kurią ji prašo susigrąžinti, atvejo. Ji turėjo pradėti atskirą procedūrą, siekdama įvertinti nacionalinės priemonės atitikimą, atsižvelgdama į taikomus individualios pagalbos srityje kriterijus arba priimdama laikinas priemones dėl susigrąžinimo, laikytis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 nustatytų priemonių.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad buvo pažeisti EB sutarties 88 ir 89 straipsniai bei Reglamento (EB) Nr. 994/98 ir Reglamento (EB) Nr. 2204/2002 nuostatos. Šiuo atžvilgiu ji priekaištauja, kad Komisija pripažino negaliojančia ex tunc priemonę, potencialiai patenkančią į Reglamente (EB) 2204/2002 numatytas išimtis ir galinčią būti įvertinta kaip "esama pagalba" EB sutarties 88 straipsnio prasme. Be to, Komisija neteisėtai sau suteikė teisę nustatyti, kad dekretui 23/2003 nėra taikomas Reglamentas Nr. 2204/2002, tuo būdu išplėsdama EB sutarties 89 straipsniu, Reglamentu (EB) Nr. 994/98 ir Reglamentu (EB) Nr. 2204/2002 jai nustatytų veikimo įgaliojimų įsikišti ribas.
Pareiškėjas teigia, kad ginčijamo sprendimo 3 straipsnis, kuriame Italijai yra nurodyta pareiga susigrąžinti tariamą valstybės pagalbą iš priemonės naudos gavėjų, yra nesuderinamas su teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
Galiausiai, pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista EB sutarties 253 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti bei buvo piktnaudžiauta įgaliojimais.
____________