Sujungtos bylos T‑239/04 ir T‑323/04

Italijos Respublika ir Brandt Italia SpA

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba − Teisės aktai, nustatantys skubias priemones užimtumui sunkumų patiriančiose įmonėse remti − Sprendimas, kuriuo pagalbos schemos pripažįstamos nesuderinamos su bendrąja rinka ir nurodoma išieškoti suteiktą pagalbą“

Sprendimo santrauka

1.      Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai

(EB 87 straipsnis)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Valstybės pagalba užimtumui – Įtraukimas

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Teisės aktuose apibrėžtos pagalbos kategorijos, kurias galima laikyti suderinamomis su bendrąja rinka – Reglamentas Nr. 2204/2002 dėl valstybės pagalbos užimtumui

(EB 87 ir 88 straipsniai; Komisijos reglamentas Nr. 2204/2002)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, konstatuojantis valstybės pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, nesuderinamumą su bendrąja rinka – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(EB 87 straipsnio 1 dalis ir EB 253 straipsnis)

5.      Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Komisijos pareiga oficialiai pranešti suinteresuotiesiems asmenims apie jų teisę pateikti pastabas

(EB 88 straipsnio 2 dalis)

6.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Bendras valstybės pagalbos užimtumui schemos tyrimas – Priimtinumas

7.      Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Nacionalinės teisės taikymas

(EB 88 straipsnis)

1.      Valstybės priemonė, kuria numatoma teikti valstybės pagalbos užimtumui schemą, kelia grėsmę iškreipti konkurenciją, nes ji sustiprina tam tikrų įmonių finansinę padėtį, palyginti su jų konkurentais, ir visų pirma kelia grėsmę iškreipti konkurenciją ir daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių tais atvejais, kai pagalbos gavėjai konkuruoja su kitose valstybėse narėse gaminamomis prekėmis, net jei jie patys savo prekių ir neeksportuoja.

(žr. 68 punktą)

2.      Tai, kad valstybės priemone, kuria numatoma teikti valstybės pagalbos užimtumui schemą, siekiama išsaugoti užimtumą, neturi jokio poveikio jos kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos, nes EB 87 straipsnio 1 dalis valstybės priemonių neskirsto pagal jų priežastis ir tikslus, o apibrėžia jas pagal jų poveikį.

(žr. 69 punktą)

3.      Kad pagalbos schema būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka Reglamento Nr. 2204/2002 dėl (EB) 87 ir (EB) 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui, prasme, nepakanka, kad jame nustatytos sąlygos būtų tenkinamos tam tikrais galimais jos taikymo atvejais. Būtina, kad pagal šią schemą suteikta pagalba tenkintų šias sąlygas visais atvejais.

Todėl minėtame reglamente nustatytų sąlygų netenkina valstybės priemonė, kuria numatoma teikti valstybės pagalbos užimtumui schemą, jei ši priemonė nedraudžia teikti pagalbą stambiai įmonei neremiamame regione. Be to, vien teorinės galimybės, kad įgyvendinant minėtą (valstybės) priemonę potencialus perleidėjas galėtų būti mažoji arba vidutinė įmonė, nepakanka, kad pagalba, apie kurią buvo pranešta, būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti.

(žr. 94, 101 punktus)

4.      Pareiga motyvuoti yra esminis formos reikalavimas, kurį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvavimo pagrįstumo, kuris yra susijęs su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu. EB 253 straipsnyje reikalaujama motyvavimo pareiga turi būti pritaikyta atsižvelgiant į konkretaus akto pobūdį, motyvuojant aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti nurodyti aktą priėmusios institucijos motyvai, kad suinteresuotieji asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti teisminę kontrolę. Šį reikalavimą reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, pirmiausia akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir interesą gauti paaiškinimų, kurį gali turėti šio akto adresatas arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodomos visos svarbios teisinės ir faktinės aplinkybės, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas.

Iš šių principų visų pirma išplaukia, jog Komisija turi įrodyti, kad priemonė yra valstybės pagalba ir kad ji nesuderinama su bendrąja rinka. Tačiau ji nėra įpareigota atsakyti į kiekvieną suinteresuotųjų nacionalinių institucijų arba trečiųjų įstojančių šalių nurodytą argumentą, kuris nėra svarbus.

Net jei tam tikrais atvejais iš pačių aplinkybių, kuriomis pagalba buvo suteikta, gali išplaukti, jog ji gali daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškreipti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę, Komisija savo sprendimo motyvuose turi bent nurodyti šias aplinkybes.

Tačiau Komisija neturi įrodyti realaus poveikio, kurį darė neteisėta pagalba konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių. Komisijos įpareigojimas pateikti tokį įrodymą reikštų, kad valstybėms narėms, kurios teikia pagalbą pažeisdamos pranešimo pareigą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, sudaromos palankesnės sąlygos tų valstybių narių nenaudai, kurios praneša apie pagalbos projektą. Iš tikrųjų pagal EB 87 straipsnio 1 dalį su bendrąja rinka nedera ne tik pagalba, kuri „iškraipo“ konkurenciją, bet ir pagalba, kuri „gali“ ją iškraipyti.

(žr. 117–119, 126–127 punktus)

5.      Pranešimo apie pradėtą formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį paskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė siekiant supažindinti visas suinteresuotąsias šalis su tokios procedūros pradėjimu.

(žr. 141 punktą)

6.      Pagalbos schemos atveju Komisija, siekdama patikrinti, ar ši schema turi pagalbos požymių, gali apsiriboti tik bendrų nagrinėjamos schemos požymių ištyrimu, neprivalėdama nagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo.

(žr. 142 punktą)

7.      Atsižvelgiant į imperatyvų Komisijos vykdomos valstybės pagalbos kontrolės pagal EB 88 straipsnį pobūdį, pagalbą gaunančios įmonės iš principo gali turėti teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo tik tuomet, jei ji buvo suteikta laikantis minėtame straipsnyje nustatytos procedūros. Rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi galimybę įsitikinti, ar šios procedūros buvo laikomasi, net jei sprendimo suteikti pagalbą neteisėtumas priskirtinas suinteresuotajai valstybei ir jo atšaukimas pažeistų sąžiningumo principą.

Jei pagalbos gavėjas mano, jog egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kuriomis buvo galima pagrįsti jo teisėtus lūkesčius dėl pagalbos teisėtumo, tai įvertinti turi nacionalinis teismas, į kurį gali būti kreipiamasi, prireikus pateikęs Teisingumo Teismui su aiškinimu susijusius prejudicinius klausimus.

(žr. 154–155 punktus)