Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2024 m. birželio 27 d.(1)
Byla C‑202/24 (Alchaster)(i)
Minister for Justice and Equality
prieš
MA
(Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ES ir JK prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas – Asmenų perdavimas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis – Nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principas – Lygtinio paleidimo sistemos pakeitimas“
I. Įvadas
1. Šis Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl, pirma, Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo (toliau – PBS)(2) ir, antra, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 49 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2. Šis prašymas buvo pateiktas Airijoje vykdant Jungtinės Karalystės teisminių institucijų išduotą MA arešto orderį, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti arešto orderį vykdančios teisminės institucijos pareigas, kai prašomas perduoti asmuo teigia, kad išduodančiosios valstybės institucijos pažeis jo pagrindines teises.
3. Šioje išvadoje nurodysiu, kad nors PBS nuostatose dėl perdavimo procedūrų įtvirtintas didelis Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės pasitikėjimas viena kitos teisės sistemomis ir nors esant tam tikroms aplinkybėms vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti arešto orderį, šiuo atveju nėra pagrindo jo nevykdyti.
II. Teisinis pagrindas
4. PBS yra SESV 217 straipsniu(3) ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 101 straipsniu(4) grindžiamas asociacijos susitarimas. Po pradinio laikino taikymo nuo 2021 m. sausio 1 d.(5) jis įsigaliojo 2021 m. gegužės 1 d., t. y. kai jį ratifikavo Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė(6). Susitarimą sudaro septynios dalys(7).
5. PBS 5 straipsnyje „Privačių asmenų teisės“, esančiame PBS pirmos dalies(8) II antraštinėje dalyje(9), nustatyta:
„1. Nedarant poveikio Protokolo dėl socialinės apsaugos koordinavimo SSC.67 straipsniui ir išskyrus, kalbant apie Sąjungą, šio Susitarimo trečią dalį, jokia šio Susitarimo arba kurio nors papildomojo susitarimo nuostata nereiškia, jog asmenims suteikiama teisių ar nustatoma pareigų, išskyrus pagal tarptautinę viešąją teisę nustatytas Šalių tarpusavio teises ir pareigas, ar leidžiama šį Susitarimą arba kurį nors papildomąjį susitarimą tiesiogiai taikyti Šalių vidaus teisinėse sistemose.
2. Šalis negali numatyti teisės pareikšti ieškinį kitai Šaliai pagal savo teisę, remdamasi tuo, kad kita Šalis veikė pažeisdama šį Susitarimą arba kurį nors papildomąjį susitarimą.“
6. Trečioje dalyje reglamentuojamas teisėsaugos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose.
7. PBS trečios dalies I antraštinėje dalyje(10) esančiame 524 straipsnyje „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga“ įtvirtinta:
„1. Šioje dalyje numatytas bendradarbiavimas grindžiamas ilgalaike Šalių ir valstybių narių pagarba demokratijai, teisinei valstybei ir asmenų pagrindinių teisių ir laisvių, įskaitant nustatytąsias Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir Europos žmogaus teisių konvencijoje, apsaugai ir toje konvencijoje nustatytų teisių ir laisvių įgyvendinimo šalies viduje svarba.
2. Nė viena šios dalies nuostata nekeičiama pareiga gerbti pagrindines teises ir teisės principus, įtvirtintus visų pirma Europos žmogaus teisių konvencijoje, o Sąjungos ir jos valstybių narių atveju – [Chartijoje].“
8. Trečios dalies VII antraštinėje dalyje „Perdavimas“ (596–632 straipsniai), numatyta perdavimo tarp valstybių narių ir Jungtinės Karalystės tvarka. Šios nuostatos papildytos 43 priedu, jame nustatyta, kokia informacija turi būti pateikta arešto orderyje(11).
9. PBS 599 straipsnio(12) 3 dalyje nustatyta:
„Atsižvelgiant į 600 straipsnį, 601 straipsnio 1 dalies b–h punktus ir 602, 603 bei 604 straipsnius, valstybė negali atsisakyti vykdyti arešto orderio, išduoto dėl toliau nurodyto elgesio, jei toks elgesys baudžiamas laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent 12 mėnesių:
a) bet kurio asmens, kuris padeda asmenų grupei, veikiančiai siekiant bendro tikslo, įvykdyti vieną ar kelias nusikalstamas veikas terorizmo srityje, nurodytas 1977 m. sausio 27 d. Strasbūre priimtos Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu 1 ir 2 straipsniuose, arba kurios yra susijusios su neteisėta prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis arba nužudymu, sunkiu kūno sužalojimu, žmogaus pagrobimu, neteisėtu laisvės atėmimu, įkaitų ėmimu ar išžaginimu, elgesys, net ir tais atvejais, kai tas asmuo pats tiesiogiai nedalyvauja darant tą nusikalstamą veiką ar veikas; jo pagalba turi būti tyčinė ir teikiama taip pat žinant, kad dalyvaudamas jis padės grupei įvykdyti nusikalstamą veiklą, arba
b) terorizmas, kaip apibrėžta 45 priede.“
10. PBS 604 straipsnio(13) c punkte įtvirtinta, kad „jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad yra realus pavojus prašomo perduoti asmens pagrindinių teisių apsaugai, vykdančioji teisminė institucija, prieš nuspręsdama, ar vykdyti arešto orderį, atitinkamai gali reikalauti papildomų garantijų dėl elgesio su prašomu perduoti asmeniu po jo perdavimo“.
III. Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
11. 2021 m. lapkričio 26 d. Magistrates’ Courts of Northern Ireland (Šiaurės Airijos magistratų teismai, Jungtinė Karalystė) apygardos teisėjas išdavė keturis MA arešto orderius dėl keturių su terorizmu susijusių nusikalstamų veikų(14), kurios, kaip įtariama, buvo padarytos 2020 m. liepos 18–20 d.
12. 2022 m. spalio 24 d. sprendimu ir 2022 m. spalio 24 d. bei lapkričio 7 d. nutartimis High Court (Aukštasis teismas, Airija) nurodė perduoti MA Jungtinei Karalystei, kartu atsisakydamas leisti jam pateikti apeliacinį skundą Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija).
13. 2023 m. sausio 17 d. sprendimu Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) leido MA apskųsti tą High Court (Aukštasis teismas) sprendimą ir nutartis.
14. MA tvirtina, kad jo perdavimas nesuderinamas su nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principu.
15. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad PBS numatyta, jog Jungtinės Karalystės ir valstybių narių tarpusavio santykiuose taikomi perdavimo mechanizmai. Jis mano, kad pagal taikytinus Airijos teisės aktus ir Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR(15) Jungtinė Karalystė turi būti prilyginta valstybei narei.
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jei MA būtų perduotas Jungtinei Karalystei ir nuteistas laisvės atėmimo bausme, jo teisę į lygtinį paleidimą reglamentuotų Jungtinės Karalystės teisės aktai, priimti po įtariamų nusikalstamų veikų, dėl kurių jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, padarymo.
17. Iš tiesų nuo 2021 m. balandžio 30 d. Šiaurės Airijoje buvo iš dalies pakeista tvarka, leidžianti taikyti lygtinį paleidimą. Iki šio pakeitimo asmuo, nuteistas už tam tikras su terorizmu susijusias nusikalstamas veikas, galėjo būti automatiškai lygtinai paleistas atlikęs pusę bausmės. Pagal nuo tos dienos taikomą tvarką tokio asmens lygtinį paleidimą turi patvirtinti specializuota institucija ir jis gali būti taikomas tik po to, kai atitinkamas asmuo atlieka du trečdalius jam paskirtos bausmės.
18. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) atmetė teiginį, jog atgaline data galiojantys atleidimo nuo bausmės ar lygtinio paleidimo sistemų pakeitimai yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnio pažeidimas. Vis dėlto Sprendime Del Río Prada prieš Ispaniją(16) EŽTT nurodė, kad priemonės, kurių imamasi vykdant nuosprendį, gali turėti įtakos bausmės apimčiai. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, norint išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, būtina nustatyti tikslų to sprendimo poveikį.
19. Nagrinėjamų Jungtinės Karalystės teisės aktų suderinamumą su EŽTK patikrino Jungtinės Karalystės teismai. Taigi 2023 m. balandžio 19 d. sprendime Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) konstatavo, kad šios sistemos taikymas nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki jos įsigaliojimo, nėra nesuderinamas su EŽTK 7 straipsniu, nes sistema tik pakeitė atitinkamų asmenų laisvės atėmimo bausmių atlikimo tvarką, bet nepailgino šių bausmių trukmės.
20. Susiklosčius šioms aplinkybėms, visų pirma atsižvelgdamas į Jungtinės Karalystės teismų sistemos teikiamas garantijas dėl EŽTK taikymo, į tai, kad nebuvo įrodyta jokio sisteminio trūkumo, kuris leistų manyti, jog perdavimo atveju galbūt būtų šiurkščiai pažeistos EŽTK garantuojamos teisės, ir į tai, kad MA turi galimybę pateikti peticiją EŽTT, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė MA argumentą dėl šių teisių pažeidimo pavojaus.
21. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar galima padaryti panašią išvadą dėl Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pažeidimo pavojaus.
22. Šiuo atžvilgiu tas teismas pažymi, kad Chartijos 49 straipsnio 1 dalis atitinka EŽTK 7 straipsnį, taigi pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį šių dviejų nuostatų taikymo sritis iš esmės turi būti vienoda. Vadinasi, būtų galima remtis argumentais, išdėstytais dėl EŽTK 7 straipsnio, ir neatlikti papildomo patikrinimo. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl Chartijos 49 straipsnio įtakos lygtinio paleidimo nuostatų pakeitimui.
23. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad vykdančioji valstybė privalo perduoti prašomą asmenį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad būtina įvertinti, ar ta valstybė turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl argumento, grindžiamo Chartijos 49 straipsnio 1 dalies nesuderinamumu su nuostatomis dėl bausmių, kurios, tikėtina, bus taikomos išduodančiojoje valstybėje, jeigu ši valstybė neprivalo laikytis Chartijos, o Teisingumo Teismas yra nustatęs aukštus reikalavimus dėl atsižvelgimo į pagrindinių teisių pažeidimo pavojų išduodančiojoje valstybėje narėje.
24. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad turi Teisingumo Teismo paklausti, kokius kriterijus vykdančioji teisminė institucija turėtų taikyti, siekdama įvertinti, ar vykdančiojoje valstybėje laikomasi bausmių teisėtumo principo ir ar esama šio principo pažeidimo pavojaus tuo atveju, kai perdavimo nedraudžia nei nacionalinė konstitucija, nei EŽTK.
25. Esant šioms aplinkybėms, 2024 m. kovo 7 d. nutartimi (ją Teisingumo Teismas gavo 2024 m. kovo 14 d.) Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar tuo atveju, kai pagal [PBS] (į kurį įtrauktos [Pagrindų sprendimo 2002/584] nuostatos) norima perduoti asmenį siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinių nusikaltimų, o asmuo siekia pasipriešinti tokiam perdavimui, remdamasis tuo, kad, jo teigimu, taip bus pažeistas EŽTK 7 straipsnis ir [Chartijos] 49 straipsnio 2 dalis, nes jau po nusikaltimo, kurio padarymu jis įtariamas ir dėl kurio prašoma jį perduoti, padarymo dienos buvo priimta teisinė priemonė, kuria keičiama bausmės dalis, kurią reikės atlikti laisvės atėmimo vietoje, ir lygtinio paleidimo tvarka, ir kai susiklosčiusios šios aplinkybės:
i) prašančioji valstybė (šiuo atveju Jungtinė Karalystė) yra EŽTK šalis ir pagal Human Rights Act, 1998 (1998 m. Žmogaus teisių įstatymas) įgyvendina [EŽTK] savo vidaus teisėje;
ii) Jungtinės Karalystės teismai (įskaitant Jungtinės Karalystės [Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas)] pripažino, kad aptariamų priemonių taikymas kaliniams, jau atliekantiems teismo paskirtą bausmę, yra suderinamas su [EŽTK];
iii) bet kuris asmuo, įskaitant ir asmenį, kuris būtų perduotas, gali pateikti skundą [EŽTT];
iv) nėra jokio pagrindo manyti, kad prašančiojoje valstybėje nebūtų įgyvendintas koks nors [EŽTT] sprendimas;
v) [Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas)] įsitikinęs, kad neįrodyta, jog perdavimas susijęs su realia grėsme, kad [bus pažeistas EŽTK] 7 straipsnis ar Konstitucija;
vi) nėra pagrindo manyti, kad perdavimui trukdo Chartijos 19 straipsnis;
vii) Chartijos 49 straipsnis netaikomas teismo procesui ar nuosprendžio priėmimui;
viii) nebuvo teigiama, kad yra koks nors pagrindas manyti, jog yra reikšmingas skirtumas taikant [EŽTK] 7 straipsnį ir Chartijos 49 straipsnį,
ar teismas, kurio sprendimas negali būti skundžiamas pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, atsižvelgdamas į Chartijos 52 straipsnio 3 dalį ir valstybių narių ir asmenų, privalančių vykdyti perdavimą pagal [Europos arešto orderio] nuostatas remiantis [PBS], tarpusavio pasitikėjimo įsipareigojimą, gali daryti išvadą, kad prašomas perduoti asmuo neįrodė esant realų pavojų, kad jį perdavus bus pažeista Chartijos 49 straipsnio 2 dalis, ar vis dėlto toks teismas privalo atlikti tam tikrą papildomą tyrimą, o jei taip, koks yra tokio tyrimo pobūdis ir apimtis?“
IV. Procesas Teisingumo Teisme
26. 2024 m. kovo 25 d. atskiru dokumentu Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) paprašė, kad ši byla būtų nagrinėjama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą procedūrą.
27. Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų išnagrinėta greitai(17).
28. 2024 m. balandžio 22 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė patenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą nagrinėti šį prašymą pagal pagreitintą procedūrą, numatytą Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje. Teisingumo Teismo pirmininkas savo sprendimą grindė tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas prejudicinis klausimas kilo byloje, susijusiose su sulaikytu asmeniu, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio ketvirtą pastraipą. Be to, atsakymas į šį klausimą, atsižvelgiant į klausimo pobūdį ir jo pateikimo aplinkybes, gali turėti įtakos tolesniam aptariamo asmens kalinimui(18).
29. Teisingumo Teismo pirmininkas nustatė terminą rašytinėms pastaboms pateikti iki 2024 m. gegužės 7 d. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 2 dalį teismo posėdžio data buvo paskirta 2024 m. birželio 4 d.
30. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Vengrijos vyriausybė, Europos Komisija ir Jungtinės Karalystės vyriausybė(19). Visos šalys, išskyrus Vengrijos vyriausybę, dalyvavo 2024 m. birželio 4 d. įvykusiame teismo posėdyje.
V. Vertinimas
31. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar valstybės narės teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti arešto orderį, kurį Jungtinės Karalystės teisminė institucija išdavė pagal PBS baudžiamajam persekiojimui vykdyti, remdamosi tuo, kad gali kilti Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pažeidimo pavojus, nes prašomam perduoti asmeniui, jei jis bus nuteistas, bus taikoma griežtesnė lygtinio paleidimo tvarka nei ta, kuri galiojo įtariamo nusikaltimo padarymo metu. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo nurodyti, kokio pobūdžio ir apimties patikrinimą reikia atlikti prieš priimant sprendimą šiuo pagrindu atsisakyti vykdyti aptariamą arešto orderį.
A. Pirminės pastabos
1. PBS ir Chartija kaip taikytina teisė
32. Siekdamas atsakyti į šį klausimą, pirmiausia nustatysiu, kurios teisės nuostatos reglamentuoja šią bylą ir, svarbiausia, kuriuos aiškinimo ir jurisprudencijos kriterijus reikia taikyti, o tik po to pereisiu prie esminio klausimo, ko pagal tas nuostatas reikalaujama iš vykdančiosios teisminės institucijos(20).
33. Kadangi keturi arešto orderiai(21) buvo išduoti įsigaliojus PBS, šią bylai taikytinos to susitarimo nuostatos. Šiuo klausimu pažymiu, kad, priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia taikyti ne Pagrindų sprendimą 2002/584. Iš tiesų tas pagrindų sprendimas i) buvo taikomas prieš Jungtinei Karalystei išstojant iš Europos Sąjungos(22), ii) buvo toliau taikomas paskui prasidėjusiu pereinamuoju laikotarpiu(23) ir iii) jam pasibaigus Jungtinei Karalystei nebetaikomas.
34. Be to, taikytina Chartija. Ši byla patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, nes nagrinėjamas klausimas kilo dėl PBS aiškinimo. Jeigu nacionalinio teismo pateiktas klausimas susijęs su Europos Sąjungos valstybės narės (vykdančiosios) teisminės institucijos pareigomis, ši institucija, veikdama Sąjungos teisės srityje, privalo laikytis Chartijos reikalavimų.
2. Tarpusavio pasitikėjimo ir pagrindinių teisių apsaugos pusiausvyra
a) Bendrosios pastabos
35. Bet kurioje sistemoje, susijusioje su tarpvalstybiniu perdavimu ir arešto orderių vykdymu, susiduriama su iš pirmo žvilgsnio prieštaringais interesais, kuriuos būtina suderinti, kad sistema veiktų. Viena vertus, reikia atsižvelgti į sistemos veiksmingumą per se. Tam, kad perdavimo procedūra veiktų, arešto orderiai turi būti vykdomi. Tai reiškia, kad tam reikia didelio tarpusavio pasitikėjimo ir pasikliovimo, kuris teisėje žinomas kaip „tarpusavio pripažinimo“ principas. Šis principas reiškia, kad dalyvaujančių valstybių atitinkamoms teisės sistemoms apskritai ir konkrečiai suinteresuotųjų asmenų teisių apsaugai užtikrinti jose būdingas funkcinis lygiavertiškumas. Kita vertus, turi būti gerbiamos šios pačios pagrindinės teisės. Ši pareiga taikoma tiek išduodančiajai, tiek vykdančiajai teisminei institucijai.
36. Paprastai pirmiausia kyla pavojus pagrindinėms prašomo perduoti asmens teisėms, o valstybės privalo šias teises ginti. Vis dėlto situacija gali būti sudėtingesnė. Gali būti atvejų, kai (tiek išduodančioji, tiek vykdančioji) valstybės turi apsaugoti kelias pagrindines teises, kurios nebūtinai, bet galbūt prieštarauja vienos kitoms, todėl būtina subtiliai suderinti tas pagrindines teises. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad vykdančioji teisminė institucija privalo užtikrinti, kad išduodančiojoje valstybėje būtų gerbiamos prašomo perduoti asmens pagrindinės teisės. Kartu tam tikrais atvejais ta pati vykdančioji teisminė institucija gali būti įpareigota užtikrinti vadinamąjį procesinį teisės į gyvybę aspektą, įtvirtintą Chartijos 2 straipsnyje(24), t. y. ji turi padėti atlikti veiksmingą tyrimą, kai asmens teisė į gyvybę buvo pažeista arba kyla pavojus, kad ji gali būti pažeista – dėl to iš esmės gali prireikti greitai perduoti asmenį išduodančiajai valstybei(25).
37. Sistema, pagal kurią reikalaujama vykdyti arešto orderius, kai tai reikštų pagrindinių teisių pažeidimą, yra neįsivaizduojama ir, kiek tai susiję su Sąjungos teise, nesuderinama su Chartija.
38. Tarpusavio pasitikėjimas nėra absoliutus ir ši sąvoka nėra dvilypė. Kaip per teismo posėdį vaizdžiai nurodė Komisija, ši sąvoka veikiau reiškia slankiąją skalę. Tarpusavio pasitikėjimas gali būti įvairių formų ir derinių. Paprastai tariant, kuo didesnis šalių tarpusavio pasitikėjimas, tuo mažiau teisminė institucija, vykdanti arešto orderį, turi tikrinti, ar konkrečiais atvejais kyla pavojus perduodamo asmens pagrindinėms teisėms. Vis dėlto net ir tokiu atveju tarpusavio pasitikėjimas nereiškia „aklo“ pasitikėjimo(26). Atsižvelgdamas į tai, dabar išnagrinėsiu Pagrindų sprendimą 2002/584.
b) Pagal Pagrindų sprendimą 2002/584
39. Dėl Sąjungos vidaus situacijų, t. y. tarp valstybių narių susiklostančių situacijų, pažymėtina, kad šios situacijos reglamentuojamos, kaip Teisingumo Teismas vaizdžiai nurodė Nuomonėje 2/13(27), „esminių Sąjungos teisės ypatumų[,] [dėl kurių] susiformavo struktūrinis tinklas principų, normų ir tarpusavyje priklausomų teisinių santykių, siejančių [Europos] Sąjungą su jos valstybėmis narėmis ir tarpusavyje pačias valstybes nares, kurios nuo to momento, kaip nurodyta ESS 1 straipsnio antroje pastraipoje, yra įtrauktos į „glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo“ procesą“(28). Tokia teisinė konstrukcija remiasi pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip patikslinta ESS 2 straipsnyje(29). Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis Sąjungos, kuri jas įgyvendina, teisės(30).
40. Taigi aukščiausio lygio tarpusavio pasitikėjimas asmenų perdavimo atvejais yra įtvirtintas Pagrindų sprendime 2002/584 dėl Europos arešto orderio. Kaip nuolat primena Teisingumo Teismas(31), Pagrindų sprendimo 2002/584 6 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba(32) pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.
41. Tai reiškia, kad riba, nuo kurios vykdančioji teisminė institucija gali nevykdyti arešto orderio, remdamasi pagrindinėmis teisėmis, yra itin aukšta. Dėl to Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį tik remdamosi Pagrindų sprendime 2002/584, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, nustatytais pagrindais ir kad Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti – jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai(33).
42. Vis dėlto, kadangi iš Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalies matyti, kad šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti Chartijoje garantuojamas pagrindines teises, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dėl šių teisių pažeidimo pavojaus vykdančioji teisminė institucija gali išimtiniais atvejais, atlikusi atitinkamą tyrimą, nevykdyti Europos arešto orderio. Iki šiol Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad tai taikoma Chartijos 4 straipsnyje numatytai teisei nepatirti nežmoniško ar žeminamo elgesio arba būti taip baudžiamam(34), teisei į veiksmingą teisinę gynybą pagal Chartijos 47 straipsnį(35) ir teisei į privatų ir šeimos gyvenimą bei vaikų interesų apsaugą, garantuojamai atitinkamai Chartijos 7 ir 24 straipsniuose(36).
43. Kiek tai susiję su metodika, kurią vykdančioji teisminė institucija turi taikyti vertindama tokį pavojų, Teisingumo Teismas paprastai reikalauja, kad ši institucija atliktų dviejų etapų nagrinėjimą. Jis apima analizę pagal įvairius kriterijus, o tai reiškia, kad šie etapai negali sutapti ir turi būti vykdomi vienas po kito(37). Pirmajame etape vykdančioji teisminė institucija turi nustatyti, ar yra objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, įrodančių, kad išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuoja reali pagrindinių teisių pažeidimo rizika. Šie duomenys, be kita ko, gali būti gauti iš tarptautinių teismų sprendimų, Europos Tarybos arba Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų parengtų sprendimų, ataskaitų ir kitų dokumentų, taip pat iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) duomenų bazėje užfiksuotos informacijos(38). Kalbant, pavyzdžiui, apie įtariamą Chartijos 7 ir 24 straipsnių pažeidimą, pažymėtina, kad antrajame etape vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, kiek šie po nagrinėjimo pirmojo etapo konstatuoti trūkumai gali turėti įtakos asmens, dėl kurio išduotas arešto orderis, kalinimo sąlygoms ar jo vaikų priežiūrai ir ar, atsižvelgiant į šio asmens ir jo vaikų asmeninę padėtį, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad egzistuoja reali rizika, kad bus pažeistos minėtos šio asmens ar jo vaikų pagrindinės teisės(39).
44. Be to, Teisingumo Teismas yra išaiškinęs dėl Chartijos 47 straipsnio(40) ir jos 7 bei 24 straipsnių, kad turi būti atliekamas dviejų etapų nagrinėjimas, net jeigu atitinkamas asmuo nenurodo sisteminių ar bendrų trūkumų(41). Ir atvirkščiai – Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal Chartijos 4 straipsnį iš vykdančiosios teisminės institucijos gali būti reikalaujama atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį dėl sunkia liga sergančio asmens, jeigu ji negali atmesti to straipsnio pažeidimo pavojaus, ir tokiu atveju ji neprivalo vykdyti pirmojo dviejų etapų nagrinėjimo etapo(42).
c) Už Pagrindų sprendimo 2002/584 taikymo srities ribų
45. Pereinant prie Sąjungos valstybių narių ir Sąjungai nepriklausančių šalių santykių, reikia pradėti nuo to, kad, savaime aišku, šie santykiai nėra ir negali būti grindžiami tokio paties lygio tarpusavio pasitikėjimu. Taip yra todėl, kad bendrieji šalių tarpusavio teisiniai santykiai iš esmės nėra tokie glaudūs.
1) Valstybės narės ir Islandija bei Norvegija
46. Islandija ir Norvegija, kaip dvi iš trijų valstybių, kurios yra Europos ekonominės erdvės narės, su Europos Sąjunga yra sudariusios susitarimą, reglamentuojantį perdavimo tvarką(43). Kaip nurodyta susitarimo preambulėje ir kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, susitarimo šalys išreiškė „abipusį [tarpusavio] pasitikėjimą“ (angl. „mutual confidence“) savo teisinių sistemų struktūra ir funkcionavimu, taip pat gebėjimu užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą(44).
47. Siekdamas išsklaidyti galimas abejones dėl terminijos, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, kiek man žinoma, sąvokos anglų kalba „mutual trust“ ir „mutual confidence“ („tarpusavio pasitikėjimas“) vartojamos pakaitomis. Tiesą sakant, dauguma Sąjungos oficialiųjų kalbų vartojama tik viena sąvoka. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad: i) visos oficialiosios Europos Sąjungos kalbos yra autentiškos aktų, kuriomis jie parengti, kalbos; ii) todėl visoms Sąjungos teisės akto kalbinėms versijoms turi būti pripažįstama tokia pati reikšmė(45); iii) taigi Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas reikalauja ir jos kalbinių versijų palyginimo(46); ir iv) skirtingos Sąjungos teksto kalbinės versijos turi būti aiškinamos vienodai(47), siūlyčiau Teisingumo Teismui neieškoti skirtumų tais atvejais, kai anglų kalba vartojamos sąvokos „mutual trust“ arba „mutual confidence“.
48. Be to, dėl su Islandija ir Norvegija sudaryto susitarimo dėl perdavimo Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad šio susitarimo nuostatos yra „labai panašios į atitinkamas Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas“(48).
49. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas tą susitarimą, remiasi savo pateiktu atitinkamų Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų aiškinimu(49). Net jei susitarime nėra nuostatos, panašios į Pagrindų sprendimo 2002/584 esminę nuostatą(50), Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, „nepaisant to, kad Susitarime dėl perdavimo tvarkos šiuo klausimu nėra aiškios nuostatos, valstybės, šio susitarimo šalys, iš principo privalo vykdyti kitos valstybės, šio susitarimo šalies, išduotą arešto orderį ir gali atsisakyti jį vykdyti tik remdamosi tame susitarime įtvirtintais pagrindais“(51).
50. Be to, Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie perdavimą Sąjungos viduje, kuriame, beje, dalyvavo Norvegija, apibūdino Sąjungos ir Norvegijos santykius kaip „privilegijuotus santykius, viršijančius paprastą ekonominį ir prekybos bendradarbiavimą“(52). Taip yra todėl, kad Norvegija „yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, dalyvauja bendroje Europos prieglobsčio sistemoje, įgyvendina ir taiko Šengeno acquis ir yra sudariusi su Sąjunga susitarimą dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos“(53).
51. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, grįsdamas savo argumentą, remiasi tuo, kad Norvegija taiko Šengeno acquis. Šį požiūrį aiškinčiau tuo, kad jį lemia aptariamų bylų ypatumai. Kiekvienu atveju šių bylų faktinės aplinkybės buvo susijusios su Europos ekonominės erdvės nare esančia valstybe ir su Sąjungos vidaus situacija(54). O ši byla yra aiškesnė, nes ji susijusi tik su valstybe nare (Airija) ir Sąjungai nepriklausančia šalimi (Jungtine Karalyste).
2) Valstybės narės ir trečiosios valstybės
52. Vienas iš byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Petruhhin(55), kilusių klausimų buvo toks: kokius kriterijus, susiklosčius situacijai, patenkančiai į Chartijos taikymo sritį pagal jos 51 straipsnio 1 dalį(56), vykdančioji teisminė institucija gali taikyti, kai vykdo trečiosios valstybės, su kuria Europos Sąjunga nėra sudariusi ekstradicijos susitarimo, ekstradicijos prašymą(57).
53. Remdamasis atitinkama EŽTT jurisprudencija(58) Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš principo vien pareiškimų ir įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis, garantuojančias pagrindinių teisių apsaugą, nepakanka, kad būtų užtikrinta tinkama apsauga nuo netinkamo elgesio grėsmės, kai iš patikimų šaltinių matyti, jog valdžios institucijų atlikti ar jų toleruojami veiksmai akivaizdžiai prieštarauja EŽTK įtvirtintiems principams(59). Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, kai prašomosios valstybės narės kompetentinga institucija turi duomenų, patvirtinančių realų pavojų, kad elgesys su asmenimis prašančiojoje išduoti asmenį trečiojoje valstybėje nežmoniškas ar žeminamas, ji turi įvertinti šio pavojaus buvimą, kai priima sprendimą dėl asmens išdavimo pastarajai valstybei(60). Tam prašomosios valstybės narės kompetentinga institucija turi remtis objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujinamais duomenimis. Šie duomenys, be kita ko, gali būti paimti iš tarptautinių teismų, pavyzdžiui, [EŽTT], sprendimų, prašančiosios išduoti asmenį trečiosios valstybės teismų sprendimų ir Europos Tarybos ar Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų sprendimų, ataskaitų ar kitų jų parengtų dokumentų(61).
54. Kaip suprantu, nagrinėjimas, kurį atlikti Teisingumo Teismas reikalauja Sprendime Petruhhin, yra lankstesnis ir ne toks griežtas kaip dviejų etapų nagrinėjimas pagal Pagrindų sprendimą 2002/584. Lemiamą reikšmę turi konkrečios bylos aplinkybės, o ne galimi išduodančiosios valstybės teisės sistemos trūkumai apskritai.
B. PBS
1. Teisinis pagrindas, tikslas ir bendroji struktūra
55. Kaip trumpai nurodyta šios išvados skirsnyje dėl teisinio pagrindo, PBS yra asociacijos susitarimas, grindžiamas SESV 217 straipsniu(62). Jis buvo priimtas kaip „tik ES“, o ne mišrus susitarimas, t. y. valstybės narės nėra susitariančiosios šalys.
56. Ko gero, esminis klausimas, kylantis dėl bet kurio tarptautinio susitarimo nuostatų, yra tai, ar jo (kai kurios) nuostatos veikia tiesiogiai, t. y. ar asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose (Sąjungos) teismuose. Teisingumo Teismas šį klausimą paprastai spręsdavo nagrinėdamas atitinkamo tarptautinio susitarimo nuostatų turinį, struktūrą ar tekstą(63). Kiek tai susiję su BPS trečios dalies VII antraštinės dalies nuostatomis dėl „perdavimo“, mano nuomone, šį klausimą galima išspręsti išnagrinėjus PBS 5 straipsnio 1 dalį ir motyvuojant a contrario. Pagal BPS 5 straipsnio 1 dalį, išskyrus, kalbant apie Sąjungą, PBS trečią dalį(64), jokia PBS arba kurio nors papildomojo susitarimo nuostata nereiškia, jog asmenims suteikiama teisių ar nustatoma pareigų, išskyrus pagal tarptautinę viešąją teisę nustatytas šalių tarpusavio teises ir pareigas, ar leidžiama šį PBS arba kurį nors papildomąjį susitarimą tiesiogiai taikyti šalių vidaus teisinėse sistemose. Kadangi PBS trečiai daliai aiškiai taikoma išimtis, nėra pagrindo manyti, kad jos nuostatos, atitinkančios įprastus tiesioginio veikimo kriterijus, neturėtų veikti tiesiogiai Sąjungos teisės sistemoje.
57. Kaip matyti iš SESV 216 straipsnio 2 dalies ir Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, PBS, kaip Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas, Sąjungai yra privalomas ir nuo jo įsigaliojimo neatsiejama Sąjungos teisės sistemos dalis(65). Aiškindamas tarptautinius susitarimus, Teisingumo Teismas ypatingą dėmesį skiria susitarimo tikslams. Taigi pagal suformuotą jurisprudenciją tarptautinė sutartis turi būti aiškinama ne tik vadovaujantis jos formuluotėmis, bet ir atsižvelgiant į jos tikslus(66). Vadinasi, būtina pažymėti, jog tai, kad susitarimo nuostatos ir atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos yra vienodai suformuluotos, nereiškia, kad jas būtinai reikia vienodai aiškinti(67).
58. PBS 1 straipsnyje jo tikslas apibrėžtas taip: paisant kiekvienos šalies autonomiškumo ir suvereniteto, nustatomas šalių tarpusavio santykių gerovės ir geros kaimynystės erdvėje, kuriai būdingi bendradarbiavimu grindžiami glaudūs bei taikūs santykiai, plataus masto pagrindas. Toliau PBS 3 straipsnyje nurodyta, kad šalys, vadovaudamosi visapusiškos tarpusavio pagarbos ir geros valios principais, padeda viena kitai vykdyti iš susitarimo kylančias užduotis. Pagal susitarimo 4 straipsnio 1 dalį jis aiškinamas vadovaujantis geros valios principu, atsižvelgiant į jo įprastinę reikšmę ir į susitarimo objektą bei tikslą pagal paprotines tarptautinės viešosios teisės aiškinimo taisykles, įskaitant Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės(68) kodifikuotas taisykles. Siekiant didesnio aiškumo, nei PBS, nei kuriuo nors papildomuoju susitarimu nenustatoma pareigos jų nuostatas aiškinti pagal kurios nors šalies vidaus teisę(69); be to, joks kurios nors šalies teismų pateiktas PBS arba kurio nors papildomojo susitarimo aiškinimas nėra privalomas kitos šalies teismams(70).
59. Nesigilinant į atitinkamas ESS ir SESV nuostatas, visiškai akivaizdu, kad užmojis ir ketinimas, kuriuo remiantis suformuluotas šis tikslas, labai skiriasi nuo ESS ir SESV preambulės ir pirmųjų straipsnių nuostatų.
60. Vis dėlto toliau skaitant materialines PBS nuostatas matyti gerokai didesnis užmojis nei tas, apie kurį užsiminta jo įžanginiuose straipsniuose. Taigi trečioje dalyje „Teisėsaugos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose“(71), konkrečiau – trečios dalies VII antraštinėje dalyje dėl perdavimo, išsamiai išdėstytos nuostatos, kuriose įtvirtintos abipusės Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės teisės ir pareigos.
61. Pirma, PBS 524 straipsnyje(72) dėl visos PBS trečios dalies nustatyta, kad: i) PBS trečioje dalyje numatytas bendradarbiavimas grindžiamas ilgalaike šalių ir valstybių narių pagarba demokratijai, teisinei valstybei ir asmenų pagrindinių teisių ir laisvių, įskaitant nustatytąsias Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir EŽTK, apsaugai ir toje konvencijoje nustatytų teisių ir laisvių įgyvendinimo šalies viduje svarba; ir ii) nė viena PBS trečios dalies nuostata nekeičiama pareiga gerbti pagrindines teises ir teisės principus, įtvirtintus visų pirma EŽTK, o Sąjungos ir jos valstybių narių atveju – Chartijoje.
62. Tiek, kiek tai leidžiama kalbant apie Europos Sąjungos ir trečiosios valstybės sudarytą tarptautinį susitarimą, PBS 524 straipsnį galima apibūdinti kaip konstitucinės reikšmės nuostatą. Teisėsaugos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose iš esmės yra teisės sritis, neišvengiamai susijusi su pagrindinėmis teisėmis. Europos Sąjungai ir Jungtinei Karalystei patvirtinus tarpusavio įsipareigojimą puoselėti demokratiją, teisinę valstybę ir pagrindines teises, siunčiamas stiprus signalas dėl glaudaus bendradarbiavimo, kuriam taikoma PBS trečia dalis, ir visa ta dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į šią aplinkybę.
2. Perdavimo mechanizmas pagal PBS
63. PBS trečios dalies VII antraštinės dalies tikslas šio susitarimo 596 straipsnyje apibūdintas taip: užtikrinti, kad ekstradicijos sistema tarp valstybių narių ir Jungtinės Karalystės būtų grindžiama perdavimo mechanizmu.
64. Kadangi šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „ekstradicija“ ir „perdavimas“, tikslinga pateikti labai trumpą paaiškinimą dėl terminijos. Sąjungos teisėje Pagrindų sprendime 2002/584 vartojama sąvoka „perdavimas“ reiškia situaciją tarp dviejų valstybių narių, o sąvoka „ekstradicija“ apskritai reiškia situaciją tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės(73). Vis dėlto kai tos trečiosios valstybės yra glaudžiai susijusios su Sąjunga, pavyzdžiui, valstybės, kurios yra Europos ekonominės erdvės narės, vartojamas terminas „perdavimo procedūros“(74). Tą patį galima pasakyti apie PBS. VII antraštinėje dalyje apibūdinant situaciją tarp valstybių narių ir Jungtinės Karalystės paprastai vartojama sąvoka „perdavimas“, o kai kalbama apie situaciją tarp valstybių narių arba Jungtinės Karalystės ir trečiosios valstybės, vartojama sąvoka „ekstradicija“(75). Kodėl tuomet PBS 596 straipsnyje kalbama ir apie ekstradiciją, ir apie perdavimą? Šį sprendimą aiškinčiau tuo, kad „ekstradicija“ tarptautinėje viešojoje teisėje laikoma standartine sąvoka, o „perdavimas“ reiškia situacijas, susijusias su Europos Sąjunga ir kai kuriomis jos artimiausiomis partnerėmis, kaip jau minėta šioje išvadoje(76).
65. PBS 599 straipsnyje reglamentuota perdavimo mechanizmo taikymo sritis ir nurodyta, kada gali būti išduotas arešto orderis. PBS 599 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arešto orderis gali būti išduodamas dėl veikų, už kurias pagal arešto orderį išduodančios valstybės teisę baudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent 12 mėnesių, arba tais atvejais, kai bausmė jau paskirta ar sprendimas dėl įkalinimo priimtas – bent 4 mėnesiai. Be to, pagal PBS 599 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant visų pirma į PBS 600 straipsnį, 601 straipsnio 1 dalies b–h punktus ir 604 straipsnį, valstybė negali atsisakyti vykdyti arešto orderio, išduoto, be kita ko, dėl teroristinių nusikaltimų, jeigu už tuos nusikaltimus baudžiama laisvės atėmimu, kurio ilgiausias terminas – bent 12 mėnesių.
66. PBK 600 ir 601 straipsniuose nustatyti įvairūs arešto orderio privalomojo(77) ir neprivalomojo(78) nevykdymo pagrindai. Kaip ir atitinkamose Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatose(79), nė vienas iš šių pagrindų nėra tiesiogiai susijęs su pagrindinėmis teisėmis apskritai arba juo labiau konkrečiai su Chartijos 49 straipsnio 1 dalimi.
67. PBS 604 straipsnio c punkte nustatyta, kad vykdančiajai teisminei institucijai vykdant arešto orderį gali būti taikoma garantija, pagal kurią, jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad yra realus pavojus prašomo perduoti asmens pagrindinių teisių apsaugai, prieš nuspręsdama, ar vykdyti arešto orderį, vykdančioji teisminė institucija atitinkamai gali reikalauti papildomų garantijų dėl elgesio su prašomu perduoti asmeniu po jo perdavimo.
68. PBS 613 straipsnyje reglamentuoti perdavimo sprendimai. Tos nuostatos 1 dalyje įtvirtinta, kad vykdančioji teisminė institucija nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas laikantis VII antraštinėje dalyje nustatytų laiko terminų ir sąlygų, visų pirma proporcingumo principo, nustatyto 597 straipsnyje(80). Pagal PBS 613 straipsnio 2 dalį, jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės perduotos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo, kad būtina papildoma informacija, visų pirma susijusi su 597 straipsniu, 600–602 straipsniais, 604 ir 606 straipsniais, būtų pateikta skubos tvarka, ir gali nustatyti jos gavimo terminus, atsižvelgdama į būtinybę laikytis 615 straipsnyje nustatytų laiko terminų.
69. Pažymėtina, kad jokia nuostata tiesiogiai neatitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalies(81). Vis dėlto tai nekeičia fakto, kad valdžios institucijos turi numanomą bendrąją pareigą vykdyti arešto orderį, išduotą pagal PBS. Kaip suprantu, visos PBS trečios dalies VII antraštinės dalies nuostatos grindžiamos šia prielaida.
70. PBS trečios dalies VII antraštinės dalies nuostatose atsispindi didelis Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės tarpusavio pasitikėjimas dėl įsipareigojimo puoselėti pagrindines teises. Visame tekste justi tarpusavio pasitikėjimas, kad pagrindinės teisės buvo, yra ir bus ginamos ateityje(82).
71. Iš šios glaustos ir anaiptol ne išsamios kai kurių pagrindinių PBS trečios dalies VII antraštinės dalies nuostatų apžvalgos matyti, kad Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė sukūrė perdavimo sistemą, kuriai būdingi labai glaudūs santykiai ir didelis tarpusavio pasitikėjimas. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad PBS trečios dalies VII antraštinės dalies nuostatos yra „tapačios [perdavimo] priemonėms, numatytoms [Pagrindų sprendime 2002/584]“(83).
72. Šis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginys paliečia šios bylos esmę ir šiame etape reikalauja atsargumo. Nors didžioji dalis PBS trečios dalies VII antraštinės dalies nuostatų yra panašios į Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas, nes yra suformuluotos taip pat, yra aspektų, kuriais abu tekstai skiriasi(84) – kaip ryškų pavyzdį galima nurodyti politinių nusikaltimų klausimą(85).
3. Vykdančiosios teisminės institucijos pareigos
73. Taip prieiname prie šios bylos esmės, t. y. klausimo dėl vykdančiosios teisminės institucijos pareigų, susijusių su išduodančiosios valstybės institucijų pagarba pagrindinėms teisėms. Dėl to reikia pateikti šias pastabas.
74. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, vykdančioji teisminė institucija, sprendžianti dėl arešto orderio vykdymo, yra saistoma Chartijos, nes privalo užtikrinti, kad perduodant prašomą perduoti asmenį nebus pažeistos Chartijoje numatytos jo teisės.
75. Antra, vykdančioji teisminė institucija turi išnagrinėti šį klausimą tik tada, kai tokį išimtinį pagrindinių teisių pažeidimą nurodo asmuo, dėl kurio išduotas arešto orderis.
76. Trečia, mano nuomone, beprasmiška bandyti tiksliai perkelti dviejų etapų nagrinėjimą, kuris nuo tada, kai buvo priimtas Sprendimas Aranyosi ir Căldăraru(86), taikomas Sąjungos vidaus situacijoms, į Pagrindų sprendime 2002/584 nustatytą sistemą. Kaip jau išsamiai paaiškinta šioje išvadoje, šis jurisprudencijoje numatytas patikrinimas grindžiamas didžiausiu tarpusavio pasitikėjimu, įmanomu Sąjungos teisės sistemoje, t. y. Sąjungos valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės tarpusavio pasitikėjimas yra didelis, bet ne toks didelis, koks yra pasitikėjimas, kuriuo grindžiamas Pagrindų sprendimas 2002/584.
77. Ketvirta, tarpusavio pasitikėjimas yra ne dvilypė sąvoka, o veikiau slankioji skalė, ir, kaip jau nurodyta šioje išvadoje, atitinkamos PBS nuostatos grindžiamos dideliu tarpusavio pasitikėjimu, kuris pranoksta pasitikėjimą tarp valstybės narės ir didžiosios daugumos trečiųjų šalių. Taigi iš esmės tikimasi, kad vykdančioji teisminė institucija įvykdys arešto orderį, o atsisakyti jį vykdyti gali tik tuo atveju, jei yra konkrečios informacijos dėl realaus pagrindinių teisių pažeidimo pavojaus. Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė atitinkamose PBS nuostatose išreiškė įsitikinimą, kad tiek Europos Sąjunga, tiek Jungtinė Karalystė laikysis savo įsipareigojimų dėl pagrindinių teisių. Taigi galioja prezumpcija, kurią galima nuginčyti, kad susitariančiosios šalys iki šiol saugojo, saugo ir ateityje taip pat saugos pagrindines teises.
78. Atsižvelgdamas į tai, siūlau Teisingumo Teismui: i) pirmiausia taikyti kriterijus, panašius į tuos, kurie suformuluoti Sprendime Petruhhin(87); tačiau ii) su sąlyga, kad vykdančioji teisminė institucija pati įvertins pagrindines teises, kuriomis remiamasi.
79. Nagrinėjamu atveju, jeigu Airijos institucijos turi įrodymų, kad prašančiojoje trečiojoje valstybėje kyla realus pagrindinių teisių pažeidimo pavojus, jos privalo įvertinti šį pavojų, kai yra prašomos priimti sprendimą dėl asmens ekstradicijos į tą valstybę. Tam vykdančioji teisminė institucija turi remtis objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujinamais duomenimis. Šie duomenys, be kita ko, gali būti paimti iš tarptautinių teismų, pavyzdžiui, EŽTT, sprendimų, prašančiosios išduoti asmenį trečiosios valstybės teismų sprendimų ir Europos Tarybos ar Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų sprendimų, ataskaitų ar kitų jų parengtų dokumentų. Vien pareiškimų ir įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis, garantuojančias pagrindinių teisių apsaugą, iš esmės nepakanka.
80. Ypač svarbu pažymėti, kad vykdančiajai teisminei institucijai nepakanka remtis vien tuo, kad išstojusi iš Europos Sąjungos Jungtinė Karalystė ir toliau yra EŽTK narė. Taip pat nepakanka formaliai remtis tik Jungtinės Karalystės teismų jurisprudencija, siekiant įrodyti, kad perdavimo procedūra yra suderinama su nagrinėjama pagrindine teise. Vykdančioji teisminė institucija turi pati išnagrinėti šį klausimą tam, kad, vaizdžiai tariant, susidarytų nuomonę, ar perdavimas yra suderinamas su pagrindinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad vykdančioji teisminė institucija negali tiesiog atsižvelgti į esamus Jungtinės Karalystės teismų priimtus atitinkamus sprendimus. Nors tokie sprendimai gali rodyti, kad pagrindinės teisės gerbiamos, vykdančioji teisminė institucija vis tiek turi atlikti savo vertinimą ir pati išspręsti šį klausimą.
C. Chartijos 49 straipsnio 1 dalis
81. Nors, be abejo, suprantu, kad klausimą, ar nagrinėjamu atveju kyla Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pažeidimo pavojus, galiausiai turi išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad remdamasis turima informacija Teisingumo Teismas šiame etape gali pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tam tikras gaires.
82. Primintina, kad tvarka, leidžianti taikyti lygtinį paleidimą Šiaurės Airijoje, nuo 2021 m. balandžio 30 d. buvo iš dalies pakeista. Iki šio pakeitimo asmuo, nuteistas už tam tikras su terorizmu susijusias nusikalstamas veikas, galėjo būti automatiškai lygtinai paleistas į laisvę atlikęs pusę bausmės. Pagal nuo tos dienos taikomą tvarką tokio asmens lygtinį paleidimą turi patvirtinti specializuota institucija ir jis gali būti taikomas tik po to, kai atitinkamas asmuo atlieka du trečdalius jam paskirtos bausmės.
83. Kyla klausimas, ar šis lygtinio paleidimo tvarkos pakeitimas neprieštarauja Chartijos 49 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje įtvirtintam netaikymo atgaline data principui.
84. Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veikimą ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikalstamomis veikomis. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikalstamos veikos padarymo metu. Jeigu po to, kai nusikalstama veika buvo padaryta, įstatymo nustatyta lengvesnė bausmė, skiriama lengvesnė bausmė.
85. Taigi Chartijos 49 straipsnyje yra išdėstyti bausmių skyrimo reikalavimai. Šioje nuostatoje pateikti ne (tik) principai, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 5 dalį, bet nustatytos įgyvendinamos teisės(88).
86. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Chartijos 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinti tie patys reikalavimai kaip ir EŽTK 7 straipsnyje(89), taip patvirtindamas informaciją, pateiktą neprivalomuose, bet vis dėlto naudinguose(90) išaiškinimuose dėl Chartijos(91). Beje, 49 straipsnio 1 dalies pirmų dviejų sakinių tekstas sutampa su EŽTK 7 straipsnio 1 dalies tekstu. Taigi galima remtis atitinkama EŽTT jurisprudencija(92).
87. Šiuo klausimu pažymėtina, kad EŽTK 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, kuri yra esminis teisinės valstybės elementas, užima svarbią vietą EŽTK apsaugos sistemoje, kaip matyti iš to, kad pagal EŽTK 15 straipsnį neleidžiama nuo jos nukrypti(93).
88. Kaip pažymi pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, EŽTT atmetė teiginį, kad atgaline data galiojantys atleidimo nuo bausmės ar lygtinio paleidimo sistemų pakeitimai yra EŽTK 7 straipsnio pažeidimas, nes tokios priemonės nėra „bausmės“, kaip tai suprantama pagal tą straipsnį, dalis.
89. Nors sąvoka „bausmė“ turi savarankišką taikymo sritį(94), EŽTT(95) jurisprudencijoje skiria priemonę, kuri pati savaime yra bausmė, ir priemonę, susijusią su bausmės vykdymu arba atlikimu. Taigi, kai priemonės pobūdis ir tikslas yra susijęs su atleidimu nuo bausmės arba lygtinio paleidimo tvarkos pakeitimu, tai nėra „bausmės“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 7 straipsnį, dalis(96).
90. Dėl to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog „faktiškai skirtumas tarp priemonės, kuri yra „bausmė“, ir priemonės, susijusios su jos „vykdymu“ ir „vykdymo užtikrinimu“, ne visada gali būti aiškus“ ir kad priemonė, kurios imamasi vykdant nuosprendį ir kuri susijusi ne vien su nuosprendžio vykdymo būdu, kaip tik gali turėti įtakos bausmės apimčiai. Aptardamas šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Sprendimu Del Río Prada prieš Ispaniją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šiuo sprendimu nukrypta nuo ankstesnės EŽTT jurisprudencijos, ir jei taip, tai kiek.
91. Nemanau, kad EŽTT sprendimu, kuriuo remiasi nacionalinis teismas, yra nukrypta nuo ilgalaikės šio teismo jurisprudencijos dėl EŽTK 7 straipsnio 1 dalies.
92. Pacituotoje Sprendimo Del Río Prada prieš Ispaniją ištraukoje daroma nuoroda į ankstesnę nuoseklią to teismo jurisprudenciją. Taigi EŽTT dar iki to sprendimo priėmimo skyrė labai daug dėmesio tam, ar priemonė, iš pažiūros susijusi su bausmės vykdymu ar atlikimu, iš tikrųjų turi įtakos bausmės apimčiai. Kitaip tariant, nematau pagrindo teigti, kaip teigia MA, kad Sprendimas Del Río Prada prieš Ispaniją įrodo „lankstesnį EŽTT požiūrį į [EŽTK] 7 straipsnio taikymą nei ankstesnėje jo jurisprudencijoje“(97).
93. Sprendime Del Río Prada prieš Ispaniją nagrinėtu atveju pareiškėjai I. del Río Prada už nusikalstamas veikas, padarytas 1982–1987 m., buvo paskirta daugiau kaip 3 000 metų laisvės atėmimo bausmė(98). Vėliau ši bausmė buvo gerokai sutrumpinta pagal 1973 m. Ispanijos baudžiamąjį kodeksą, pagal kurį ilgiausia reali laisvės atėmimo bausmė galėjo būti 30 metų. Šiuo atžvilgiu pareiškėja turėjo teisę į tam tikrą paskirtos bausmės sušvelninimą už darbą ir studijas kalėjime. Paskui, t. y. nuteisus pareiškėją ir ją išleidus iš laisvės atėmimo vietos, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) suformulavo naują teisės doktriną(99), pagal kurią bausmės sušvelninimas turi būti taikomas dėl kiekvienos konkrečios bausmės, o ne maksimaliam 30 metų terminui. Dėl to laikotarpis, kurį daugelis kalinių, įskaitant I. del Río Prada, praleistų įkalinimo įstaigoje, pailgėjo ir EŽTT konstatavo EŽTK 7 straipsnio pažeidimą.
94. Konstatuodamas šį pažeidimą EŽTT nusprendė, kad labai svarbu, jog tuo metu, kai pareiškėja buvo nuteista ir kai jai buvo pranešta apie sprendimą subendrinti bausmes ir nustatyti maksimalią laisvės atėmimo bausmę, nebuvo jokių požymių, kad būtų pastebima kokių nors jurisprudencijos pokyčių, siejamų su Ispanijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo laikymusi(100).
95. Sprendimo Del Río Prada prieš Ispaniją išimtinį pobūdį patvirtina paskesnis EŽTT nutarimas Devriendt(101). Toje byloje nagrinėtu atveju Belgijos įstatyme trumpiausias laikotarpis, kuriam praėjus laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys gali kreiptis dėl lygtinio paleidimo, buvo pailgintas nuo 10 iki 15 metų(102). Šis pailginimas įvyko laikotarpiu nuo nusikalstamų veikų, kurias padarė toje byloje aptartas asmuo, iki (galutinio) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. EŽTT aiškiai atskyrė tą bylą nuo bylos, kurioje priimtas Sprendimas Del Río Prada prieš Ispaniją, ir nusprendė, kad EŽTK 7 straipsnis nebuvo pažeistas. Visų pirma jis nusprendė, kad nagrinėjamas lygtinis paleidimas yra laisvės atėmimo bausmės vykdymo būdas, kurį taikant nuteistasis bausmę atlieka ne įkalinimo įstaigoje, jeigu per numatytą bandomąjį laikotarpį laikosi nustatytų sąlygų, ir kad šiuo požiūriu ta byla skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas Sprendimas Del Río Prada prieš Ispaniją, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl atliktinos bausmės sušvelninimo, o ne vien dėl bausmės atlikimo sąlygų sušvelninimo ar pakeitimo(103). Jis taip pat pažymėjo, kad nors įvedus naująją tvarką buvo pailgintas laikotarpis, kuriam praėjus galima taikyti lygtinį paleidimą, o tai neabejotinai lėmė pareiškėjo įkalinimo sąlygų sugriežtinimą, priešingai nei Sprendime Del Río Prada prieš Ispaniją aptartu atveju, dėl tokios griežtesnės tvarkos neturėjo tapti neįmanoma taikyti lygtinį paleidimą(104).
96. Siekiant nustatyti, ar priemonė, kurios imtasi vykdant nuosprendį, yra susijusi tik su nuosprendžio vykdymo būdu, ar, atvirkščiai, turi įtakos bausmės apimčiai, kiekvienu atveju reikia išnagrinėti, ką iš tikrųjų reiškė paskirta „bausmė“ pagal tuo metu galiojusią vidaus teisę arba, kitaip tariant, koks buvo jos pobūdis. Tam reikia atsižvelgti į visą vidaus teisę ir į tai, kaip ji buvo taikoma klostantis bylos aplinkybėms(105).
97. Šiuo atveju pažymėtina, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad nuo įtariamų veikų padarymo dienos iki šios dienos pasikeitė už tas veikas taikytinos bausmės, t. y. laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
98. Be to, tai, kad pagal iš dalies pakeistą lygtinio paleidimo Šiaurės Airijoje tvarką už tam tikras su terorizmu susijusias nusikalstamas veikas nuteistas asmuo nebegali būti automatiškai lygtinai paleistas atlikęs pusę jam paskirtos bausmės, o tokio asmens lygtinį paleidimą turi patvirtinti specializuota institucija ir jis gali būti taikomas tik šiam asmeniui atlikus du trečdalius jam paskirtos bausmės, nekeičia fakto, kad net ir lygtinai paleistas šis asmuo vis tiek atliks bausmę.
99. Apibendrinant galima teigti, kad lygtinio paleidimo tvarka nepatenka į Chartijos 49 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje pateiktą sąvoką „bausmė“, taigi ši nuostata jai netaikoma.
100. Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK. Tai nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnės apsaugos.
101. Jeigu dėl to kyla klausimas, ar Chartijos 49 straipsnio 1 dalies taikymo sritis yra platesnė arba ar joje nustatyti griežtesni reikalavimai nei EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje, nematau galimybių ar pagrindo manyti, kad taip gali būti. Visų pirma, kaip pažymėjo Komisija, nežinoma jokios valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos, pagal kurią Chartijos 49 straipsnio 1 dalies taikymo sritis būtų ar turėtų būti platesnė už EŽTK 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
VI. Išvada
102. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) pateiktą klausimą:
tuo atveju, kai valstybė narė gauna Jungtinės Karalystės prašymą pagal Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo trečios dalies VII antraštinės dalies nuostatas perduoti prašomą asmenį ir kai pateikiami argumentai ir įrodymai, kad prašomo perduoti asmens perdavimas pažeistų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalyje numatytas jo teises, valstybės narės teisminės institucijos:
– turi pačios įvertinti, ar perdavimas nepažeis Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalyje numatytų teisių,
– šiuo atžvilgiu turi remtis objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujinamais duomenimis,
– gali atsisakyti perduoti asmenį, jei yra svarbių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavimo atveju prašomam perduoti asmeniui kiltų realus pavojus, kad jį perdavus bus pažeistos Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalyje garantuojamos jo pagrindinės teisės.
Tai, kad prašomam perduoti asmeniui, jeigu jis bus nuteistas, bus taikoma griežtesnė lygtinio paleidimo tvarka nei ta, kuri galiojo įtariamo nusikaltimo padarymo dieną, savaime nėra Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies pažeidimas.