TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. balandžio 13 d.

Byla F‑30/09

Dhikra Chaouch

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Darbo užmokestis – Įsikūrimo išmoka – Teisių nustatymas – Tarnybos pradžia pareigūnui skiriant bandomąjį laikotarpį – Atsižvelgimas į gyvenamosios vietos pakeitimą po pareigūno paskyrimo į nuolatinę tarnybą – Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnį pareigūnui tenkanti gyvenamosios vietos pareiga“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo D. Chaouch iš esmės prašo panaikinti Komisijos sprendimą neskirti jai įsikūrimo išmokos.

Sprendimas: Atmesti ieškovės ieškinį. Ieškovė padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Įsikūrimo išmoka – Skyrimo sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnis; VII priedo 5 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Įsikūrimo išmoka – Skyrimo sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnis; VII priedo 5 straipsnis)

1.      Pareigūnas turi teisę į įsikūrimo išmoką, jei tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos. Pirmiausia pareigūnas turi būti paskirtas į nuolatinę tarnybą. Be to, reikia pateikti įrodymų, kad laikantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnio reikalavimų turėjo būti pakeista gyvenamoji vieta. Šią sąlygą sudaro dar dvi sąlygos, t. y. pirma, gyvenamoji vieta turėjo būti pakeista dėl atstumo tarp gyvenamosios ir darbo vietų, kuris yra nesuderinamas su tinkamu pareigų atlikimu, ir, antra, faktinis gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pagrįstas.

(žr. 55 punktą)

2.      Atsižvelgiant į tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnyje nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnis, akivaizdu, kad reikia taikyti tuos pačius vertinimo kriterijus, pirma, nustatant, ar pareigūnas „turėjo pakeisti gyvenamąją vietą“, kad galėtų gauti įsikūrimo išmoką, ir, antra, nustatant, ar pareigūnas vykdo su gyvenamąja vieta susijusias pareigas, tenkančias jam pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnį, ypač pareigą „gyventi ne toliau nuo [jo darbo vietos], nei tai yra suderinama su tinkamu jo pareigų atlikimu“.

Dėl rėmimosi tais pačiais vertinimo kriterijais taikant, pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnį ir, antra, Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnį, kyla grėsmė, kad, laikantis praktikos, kuri yra palanki tam tikrų pareigūnų, pageidaujančių gauti įsikūrimo išmoką, teisėms, kiti pareigūnai, esantys panašioje situacijoje, tačiau pageidaujantys gyventi toliau nuo jų darbo vietos, automatiškai turėtų keisti gyvenamąją vietą.

Be to, ir Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio, ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnio nuostatose numatyta, kad pareigūnas „turėjo“ pakeisti gyvenamąją vietą, o tai reiškia būtinybę ir apriboja administracijos veikimo laisvę. Taigi ši gali skirti įsikūrimo išmoką, tik jei akivaizdu, kad atstumas tarp pareigūno gyvenamosios ir jo darbo vietų nesuderinamas su tinkamu pareigų atlikimu.

Pagaliau teisės aktų leidėjas neketino nustatyti kilometrų skaičiumi apibrėžto erdvės apribojimo, kuris numatytas, pavyzdžiui, persikėlimo išmokos atveju. Taigi, nors administracijai, o ginčo atveju – teismui, savo vertinimą iš esmės tenka grįsti pareigūno gyvenamąją ir jo darbo vietas skiriančiu kilometrais matuojamu atstumu, negalima atmesti, kad nustatant, ar aptariamas atstumas suderinamas su suinteresuotojo asmens „tinkamu pareigų atlikimu“, būtų galima atsižvelgti ir į kiekvienam atvejui būdingas faktines aplinkybes, pavyzdžiui, konkrečius sunkumus, su kuriais susiduriama kasdien vykstant iš gyvenamosios vietos į darbo vietą.

(žr. 60–63 punktus)