GENERALINIO ADVOKATO
CRUZ VILLALÓN IŠVADA,
pateikta 2013 m. balandžio 18 d.(1)
Byla C‑661/11
Martin y Paz Diffusion SA
prieš
David Depuydt
ir
Fabriek van Maroquinerie Gauquie SA
(Cour de cassation (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – 5 straipsnio 1 dalis – Prekių ženklo savininko išimtinės teisės – Bendras prekių ženklo naudojimas – Sutikimas – Sutikimo naudoti prekių ženklą atšaukimas – Nesąžininga konkurencija“
1. Ar galima prekių ženklo savininkui visam laikui uždrausti įgyvendinti savo išimtines teises ir žymėti prekių ženklu tam tikras prekes dėl to, kad jas šiuo prekių ženklu ilgą laiką ir turėdama savininko sutikimą žymėjo trečioji šalis? Tokia yra klausimų, kurių prašoma Teisingumo Teismo išspręsti šioje byloje, esmė.
2. Klausimai keliami gana neįprastomis faktinėmis aplinkybėmis. Abi pagrindinės bylos šalys – Martin y Paz Diffusion (toliau – MyP) ir Fabriek van Maroquinerie Gauquie (toliau – Gauquie) bei jos direktorius David Depuydt – gamina odinius galanterijos gaminius. Jos naudojo tą patį prekių ženklą, tačiau juo žymėjo skirtingas prekes. Šalys iš pradžių bendradarbiavo ir ilgainiui keitė savo naudojamą prekių ženklą. Vienu metu MyP įregistravo kai kuriuos iš tų prekių ženklų. Vėliau šalių santykiai pašlijo, dėl ko buvo pradėti keli teisminiai procesai.
I – Teisinis pagrindas
A – Europos Sąjungos teisė
3. Šioje byloje taikytina 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva 89/104/EEB (toliau – direktyva)(2) buvo priimta siekiant suderinti su prekių ženklais susijusius valstybių narių įstatymus.
4. Direktyvos šeštoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „ši direktyva nepanaikina galimybės prekių ženklams taikyti kitas nei valstybių narių prekių ženklų įstatymų nuostatas, pvz., reguliuojančias nesąžiningą konkurenciją, civilinę atsakomybę arba vartotojų teisių apsaugą“.
5. Direktyvos septintoje konstatuojamojoje dalyje iš dalies nurodyta, kad „turi būti pateiktas baigtinis atsisakymo registruoti arba registracijos negaliojimo priežasčių, pvz., jokio skiriamojo požymio nebuvimas arba prieštaravimas tarp prekių ženklo ir ankstesnių teisių, sąrašas“.
6. Direktyvos 3 straipsnyje pateikiamas atsisakymo registruoti arba negaliojimo pagrindų sąrašas. Pagal direktyvos 3 straipsnio 2 dalies d punktą valstybė narė gali numatyti, kad prekių ženklas nebus registruojamas arba, jeigu jis įregistruotas, registracija bus paskelbta negaliojančia, jeigu „pareiškėjas nesąžiningai padavė paraišką prekių ženklui įregistruoti“. 4 straipsnyje išvardijami kiti atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindai, susiję su prieštaravimu ankstesnėms teisėms.
7. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.“
8. Direktyvos 8 straipsnyje nustatyta licencijavimo tvarka.
9. Direktyva buvo panaikinta 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti(3) 17 straipsniu. Ši direktyva įsigaliojo 2008 m. lapkričio 28 d. Naujosios direktyvos septintoje konstatuojamojoje dalyje pakartojama senosios direktyvos šešta konstatuojamoji dalis, o naujosios direktyvos 5 straipsnio 1 dalis, išskyrus nedidelius pakeitimus, atitinka senosios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į nagrinėjamų įvykių datas, taikytina senoji direktyva.
B – Nacionalinė teisė
10. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti 2005 m. vasario 25 d. Hagoje pasirašytos Beniliukso konvencijos dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir dizainas) (toliau – Hagos konvencija) 2.20 straipsnio 1 dalį ir 2.32 straipsnio 1 dalį, kuriomis buvo perkelta direktyvos 5 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis. Konvencija įsigaliojo 2007 m. vasario 1 d. ir nuo to laiko buvo pakeista.
11. 2.20 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia jo savininkui išimtinę teisę. Neapribojant galimybės taikyti bendrąją teisę su civiline atsakomybe susijusiose bylose, išimtinė teisė į prekių ženklą suteikia savininkui teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:
a) žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) žymenį, kai dėl jo tapatumo ar panašumo į savininko prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo kyla rizika, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu;
c) <…>.“
12. 2.32 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „1. Prekių ženklui gali būti taikoma licencija, susijusi su visų arba tam tikrų prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo pateikta registravimo paraiška arba kurioms jis buvo įregistruotas, žymėjimu.“
II – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
A – Faktinės aplinkybės
13. Byloje nagrinėjama MyP išimtinių teisių, kurios šioje stadijoje yra susijusios su dviem MyP Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyboje (BINT) įregistruotais prekių ženklais, t. y. ištęsta raide „N“, 1998 m. rugpjūčio 14 d. įregistruota kaip vaizdinis prekių ženklas (Nr. 636308) visoms Nicos klasifikacijos(4) 18 klasės (oda) ir 25 klasės (apranga) prekėms, ir žodiniu prekių ženklu NATHAN BAUME (Nr. 712962), 2002 m. sausio 24 d. įregistruotu visoms 18 ir 25 klasių prekėms, apimtis.
14. Vis dėlto nesutarimai kilo dėl to, kad anksčiau MyP ir Gauquie bendrai naudojo trečią prekių ženklą NATHAN. Šio prekių ženklo pradininkas – Nathan Svitckenbaum, kuris praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pradėjo gaminti „Nathan Baum“ pavadinimu žymimus odinius galanterijos gaminius. 1990 m. teisės į pavadinimą „Nathan“ priklausė Paul Baquet, t. y. kitam odinių galanterijos gaminių gamintojui.
15. 1990 m. birželio 6 d. P. Baquet teises į pavadinimą NATHAN pardavė įmonei MyP. Sutartyje nustatyta, kad teisės į pavadinimą parduodamos siekiant „sukurti prekybos smulkiosios odinės galanterijos gaminiais liniją“. P. Baquet „išsaugo nuosavybės teisę į pavadinimą rankinių gamybos atžvilgiu“. MyP „įsipareigoja nekonkuruoti nesąžiningai, kiek tai susiję su rankinių, kurios yra NATHAN modelio arba ženklinamos pavadinimu NATHAN, gamyba ir platinimu“.
16. Po penkerių metų 1995 m. gegužės 2 d. sutartimi D. Depuydt įgijo likusią P. Baquet verslo dalį, įskaitant „komercinį pavadinimą (iškabą) Paul Baquet NATHAN, taip pat žodinį prekių ženklą NATHAN, kurį P. Baquet 1991 m. įregistravo BINT 18 ir 25 klasėms. Atsižvelgdamas į P. Baquet sutarties su MyP nuostatas, D. Depuydt sutiko negaminti ir neplatinti smulkiosios odinės galanterijos prekių, pažymėtų NATHAN vardu.
17. 1995 m. D. Depuydt pateikė į rinką prekių ženklu NATHAN pažymėtas rankines, ant kurių buvo grafiškai pavaizduota horizontaliai ištęsta raidė „N“(5). MyP bent jau nuo 1996 m. naudoja žymenį, sudarytą iš ištęstos raidės „N“, ir teigia, kad šį žymenį ji naudoja nuo 1990 m. pabaigos arba 1991 m. pradžios, tačiau D. Depuydt ir Gauquie tai neigia.
18. Šalys turėjo iš naujo apsvarstyti savo prekių ženklų naudojimo tvarką, kai 1998 m. (nesusijusi) įmonė Natan pateikė kaltinimus, susijusius su tuo, kad prekių ženklas NATHAN buvo per daug panašus į jos naudojamą prekių ženklą NATAN.
19. Nuo 2002 m. MyP ir Gauquie naudoja vaizdinį prekių ženklą „N“ ir naują žodžių junginį NATHAN BAUME. Šiuos prekių ženklus jos naudoja bendrai, kaip tai darė su NATHAN prekių ženklu. Taigi, naudodama vaizdinį prekių ženklą „N“ ir žodinį prekių ženklą NATHAN BAUME (vieninteliai du prekių ženklai, kurie vis dar yra svarbūs šioje bylos stadijoje), MyP platina smulkiosios odinės galanterijos gaminių (įskaitant, pvz., kosmetines, pinigines, kelionines rankines, diržus) seriją, o Gauquie gamina ir parduoda rankines ir avalynę. Šalys viena kitai parduoda savo prekes ir eksponuoja jas savo parduotuvėse.
20. 1998 m. rugpjūčio 14 d. MyP įregistravo šioje byloje ginčijamą prekių ženklą „N“ ir vaizdinį prekių ženklą NATHAN BINT. Prekių ženklą NATHAN BAUME MyP įregistravo 2002 m. D. Depuydt ir Gauquie teigia, kad MyP jų neinformavo apie prekių ženklų įregistravimą. Teisių į žodinį prekių ženklą NATHAN, kurį pirmiausia įregistravo P. Baquet, perdavimas MyP ir D. Depuydt buvo atitinkamai įregistruotas 1998 m. rugpjūčio 17 d. ir 2000 m. gruodžio 19 d.
21. Nepaisant šių prekių ženklų registracijos, šalys toliau bendradarbiavo kaip ir anksčiau. Tačiau dėl apeliacinio teismo sprendimo galiausiai jų santykiai ėmė prastėti, nes MyP pradėjo teikti į rinką kitus gaminius ir reikalavo, kad Gauquie konsultuotųsi parinkdama gaminių medžiagas, spalvas ir reklamą. Jau 1998 m. liepos mėn. MyP skundėsi Gauquie dėl menko tarpusavio bendradarbiavimo, kuris kenkė prekių ženklo įvaizdžiui, ir ne kartą (taip pat 2001 m. gruodžio mėn., 2003 m. birželio ir gruodžio mėn.) siūlė glaudžiau bendradarbiauti. 2004 m. gruodžio mėn., pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, MyP skundėsi, kad „pažeidžiamos prekių ženklo NATHAN BAUME bendrosios nuosavybės normos“. Šalims nepavyko susitarti.
B – Pagrindinė byla
22. 2005 m. gegužės 24 d. Tribunal de commerce de Nivelles nepatenkino D. Depuydt ir Gauquie ieškinio, kuriuo buvo siekiama pripažinti vaizdinius prekių ženklus „N“, NATHAN ir žodinį prekių ženklą NATHAN BAUME negaliojančiais arba galiojančiais tik smulkiosios odinės galanterijos gaminiams.
23. Reaguodama į D. Depuydt ir Gauquie bandymą pripažinti prekių ženklus negaliojančiais, MyP nusprendė nustoti bendrai naudoti prekių ženklus ir 2007 m. sausio 11 d. tam pačiam teismui pateikė ieškinį D. Depuydt ir Gauquie, kuriame buvo reikalaujama uždrausti jiems 18 ir 25 klasių prekėms naudoti vaizdinį prekių ženklą „N“ ir žodinį prekių ženklą NATHAN BAUME. D. Depuydt ir Gauquie pateikė priešieškinį, kuriame prašė priimti nutartį, uždraudžiančią MyP naudoti prekių ženklus „N“, NATHAN ir NATHAN BAUME visiems odos gaminiams, visų pirma rankinėms, išskyrus smulkiosios odinės galanterijos gaminius. Teismas atmetė MyP ieškinį ir nutartimi uždraudė jai gaminti, pateikti į rinką, parduoti ar platinti rankines, kurios yra identiškos D. Depuydt ir Gauquie gaminamoms rankinėms arba į jas panašios.
24. Abu teismo sprendimai buvo apskųsti. Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas) sprendimus dėl apeliacinių skundų priėmė 2007 m. lapkričio 8 d.
25. Teismas nusprendė, kad MyP priklausantys trys ginčijami įregistruoti prekių ženklai, t. y. du vaizdiniai prekių ženklai NATHAN ir „N“, taip pat žodinis prekių ženklas NATHAN BAUME, galioja. Be to, prašymui pripažinti šių prekių ženklų registracijas negaliojančiomis suėjo senaties terminas.
26. Gauquie ir D. Depuydt uždrausta naudoti tris prekių ženklus visiems gaminiams, išskyrus rankines ir avalynę, atsižvelgiant į prekių ženklo suteikiamas išimtines teises. Apeliacinis teismas pagrindė šias išimtis remdamasis piktnaudžiavimo teisėmis doktrina, t. y. piktnaudžiavimu procedūra. Jis nurodė, kad MyP savo išimtine teise rėmėsi taip griežtai, kad tai buvo panašu į kerštą. Praeityje MyP visada pripažino Gauquie teisę prekių ženklais „N“ ir NATHAN BAUME žymėti rankines ir avalynę. Teismas nusprendė, kad tarp šalių nebuvo jokios (neterminuotos, numanomai atnaujinamos) licencijos. Tiesą sakant, MyP net pripažino bendrą prekių ženklų nuosavybę. Teisingumo Teismo manymu, tai reiškia, kad Gauquie davė „neatšaukiamą sutikimą“ prekių ženklais žymėti rankines ir avalynę.
27. Kita vertus, MyP buvo uždrausta naudoti prekių ženklus prekiaujant rankinėmis ir avalyne. Teismas nusprendė, kad toks naudojimas būtų nesąžininga konkurencija. Pirma, MyP visada savanoriškai pripažino, kad jos pareiga nekonkuruoti nesąžiningai su P. Baquet gaminant ir platinant NATHAN pavadinimu pažymėtus krepšius apima ir prekių ženklus „N“ bei NATHAN BAUME, kuriais žymimos rankinės ir avalynė. Antra, Gauquie daugybę metų nemažai investavo į savo gaminių reklamą, kurios teikiama nauda nesąžiningai galėtų pasinaudoti MyP.
28. 2008 m. rugsėjo 12 d. aiškinamajame teismo sprendime išsamiau apibrėžtos sąvokos „rankinės“ ir „naudojimas prekybos veikloje“
29. MyP apskundė Cour d’appel sprendimo ir aiškinamojo sprendimo dalis, susijusias su prekių ženklais „N“ ir NATHAN BAUME, Cour de cassation. MyP savo skunde nurodė du pagrindus.
30. Pirmajame pagrinde, susijusiame su Gauquie ir D. Depuydt taikomu įpareigojimu nepažeisti ieškovo teisių ribojimu, MyP teigia, kad tik licencija, kuri pagal Hagos konvencijos 2.20 straipsnio 1 dalį yra būtinas sutikimas, gali leisti trečiajai šaliai naudoti prekių ženklą. Neatšaukiamas sutikimas, t. y. neatšaukiamas įpareigojimas, nėra siejamas su viešąja tvarka (ordre public), be to, jis prieštarautų prekių ženklo suteikiamoms išimtinėms teisėms. Pasak MyP, sutikimo nutraukimas ir prekių ženklo suteikiamų teisių įgyvendinimas negali būti prilyginamas piktnaudžiavimui teisėmis, o jeigu tai ir būtų piktnaudžiavimas, tinkama teisės gynimo priemonė būtų apriboti įgyvendinamą teisę iki įprasto lygmens ir atlyginti nuostolius, o ne drausti naudoti prekių ženklą.
31. Kadangi MyP uždrausta tam tikrais atžvilgiais naudoti prekių ženklus, savo antrajame pagrinde ji teigia, kad prekių ženklais suteikiama išimtinė teisė, leidžianti uždrausti kitiems naudoti prekių ženklus be jos sutikimo. Pasak MyP, ši teisė reiškia teisę pačiam naudoti prekių ženklus, nes priešingu atveju savininkui kyla rizika ją prarasti. Pasibaigus licencijos galiojimui (net jeigu joje nurodyta, kad prekių ženklo savininkas įsipareigoja nenaudoti paties prekių ženklo) prekių ženklo savininkas vėl gali visapusiškai įgyvendinti savo teises. Bet kokia nauda, savininko galima gauti iš šalies, kuriai jis leido naudoti prekių ženklą, reklamos, taip pat bet kokia galimybė supainioti, atsirandanti atgavus teisę, yra būtinos teisėto naudojimosi išimtinėmis teisėmis pasekmės. Be to, teismas negalėjo visam laikui uždrausti naudoti prekių ženklą ir turėjo nustatyti ne tokią griežtą teisės gynimo priemonę.
III – Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
32. Savo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė MyP argumentą, kad jos bandymas uždrausti Gauquie naudoti prekių ženklus yra susijęs tik su jos išimtinių prekių ženklų teisių įgyvendinimu, todėl negali būti laikomas piktnaudžiavimu teisėmis, nes pagrįstas neteisingu apeliacinio teismo sprendimo aiškinimu. Teismas nustatė, kad apeliaciniame sprendime buvo atsižvelgta ne tik į ilgą bendro naudojimo laikotarpį, bet ir į siekį atkeršyti, taip pat į MyP suformuluotų reikalavimų pobūdį.
33. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad MyP abiejuose savo pagrinduose kelia įvairius Direktyvos 89/104/EEB aiškinimo klausimus. Todėl teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:
„1.1. Ar 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad įregistruoto prekių ženklo savininkas nebegali prieš trečiąją šalį remtis jo suteikiamomis teisėmis visų registracijos paraiškoje nurodytų prekių atžvilgiu, kai:
– savininkas ir trečioji šalis ilgą laiką kaip bendrasavininkiai dalijosi prekių ženklo naudojimosi teisėmis dėl dalies tų prekių?
– dėl tokio pasidalijimo susitarimą jis trečiajai šaliai davė neatšaukiamą sutikimą naudoti prekių ženklą toms prekėms?
1.2. Ar šie straipsniai turi būti aiškinami taip, kad taikant nacionalinės teisės normą, pagal kurią teisės savininkas negali jos įgyvendinti netinkamai ar ja piktnaudžiauti, gali būti visiškai uždrausta įgyvendinti šią išimtinę teisę daliai nurodytų prekių, ar taip, kad pagal tokią normą turi būti taikomos kitokios sankcijos už tokį netinkamą teisės įgyvendinimą ar piktnaudžiavimą ja?
2.1. Ar 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad kai įregistruoto prekių ženklo savininkas nutraukia trečiosios šalies atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą nenaudoti to prekių ženklo tam tikroms prekėms ir ketina pats jį naudoti, nacionalinis teismas gali galutinai uždrausti tokį naudojimo perėmimą dėl to, kad tai yra nesąžininga konkurencija, nes savininkas pasinaudotų anksčiau tos trečiosios šalies padaryta prekių ženklo reklama ir galėtų būti suklaidinti klientai, ar jas reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas turi taikyti kitokią sankciją, kuria savininkui nebūtų galutinai uždrausta perimti prekių ženklo naudojimą?
2.2. Ar šie straipsniai turi būti aiškinami taip, kad galutinis uždraudimas savininkui naudoti prekių ženklą yra pateisinamas, kai trečioji šalis daug metų investavo į tai, kad visuomenė žinotų prekes, kurių atžvilgiu ji gavo savininko sutikimą naudoti prekių ženklą?“
34. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartis Teisingumo Teismui pateikta 2012 m. sausio 3 dieną.
35. Rašytines pastabas pateikė MyP, D. Depuydt ir Gauquie (kartu), Lenkijos Respublika ir Komisija.
36. Pagrindinės bylos šalys ir Komisija pastabas pateikė 2013 m. sausio 10 d. vykusiame posėdyje.
IV – Vertinimas
A – Priimtinumas
37. D. Depuydt ir Gauquie pateikia du argumentus, kuriais siekia ginčyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltų klausimų priimtinumą. Pirma, direktyva yra perkelta į nacionalinę teisę, todėl bet koks aiškinimo klausimas, pasak jų, yra nacionalinės teisės aiškinimo klausimas. Tą patį galima pasakyti ir apie klausimą, ar nacionalinė teisė gali riboti prekių ženklo suteikiamas teises. Komisija taip pat mano, kad ginčo ryšys su ES prekių ženklų teise pernelyg menkas.
38. Antra, D. Depuydt ir Gauquie teigia, kad klausimai nėra susiję su byla. Pasak jų, klausimo, ar remiantis nacionaline teise galima riboti prekių ženklo savininko išimtines teises, negalima spręsti remiantis direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi. Nacionaliniai teismai aiškiai nustatė, kad licencija nebuvo faktiškai suteikta, todėl direktyvos 8 straipsnio 1 dalis taip pat nėra reikšminga(6). Be to, D. Depuydt ir Gauquie mano, kad pirmasis klausimas susijęs su priemone, kuri neturi jokio ryšio su bylos aplinkybėmis.
39. Manęs šie argumentai neįtikino. Žinoma, pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui priklauso jurisdikcija priimti prejudicinius sprendimus tik dėl ES teisės išaiškinimo ir jis negali aiškinti nacionalinės teisės(7). Vis dėlto Cour de cassation prašė Teisingumo Teismo išaiškinti direktyvą, o ne nacionalinį įstatymą, kuriuo ji įgyvendinama. Tai, kad direktyva perkelta į nacionalinę teisę, nereiškia, kad nacionaliniai teismai gali nepaisyti direktyvos. Tiesą sakant, teismai yra įpareigoti aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgdami į direktyvos nuostatas ir tikslą(8).
40. Atsižvelgiant į nacionalinio teismo iškeltus klausimus, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš esmės nacionaliniai teismai, kuriuose nagrinėjamos bylos, turi įvertinti Teisingumo Teismui perduodamų prejudicinių klausimų svarbą(9). Tik tuomet, kai „pakankamai aišku“(10), kad Sąjungos teisės normos aiškinimas nagrinėjamoje byloje nėra svarbus, Teisingumo Teismas atsisakys nagrinėti pateiktus prejudicinius klausimus.
41. Dėl direktyvos 8 straipsnio 1 dalies prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats nurodė, kad šalys nesudarė licencinio susitarimo. Kadangi Teisingumo Teismas yra saistomas šios faktinės aplinkybės, atrodo, jog iš tikrųjų direktyvos 8 straipsnio 1 dalis nėra svarbi sprendimui byloje priimti. Atsižvelgiant į šį faktą ir siekiant duoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, klausimai turi būti performuluoti taip, kad juose nebūtų pateikta nuoroda į direktyvos 8 straipsnio 1 dalį(11).
B – Nagrinėjimas iš esmės
42. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė įvairias šiai bylai svarbias aplinkybes. Kadangi Teisingumo Teismas yra saistomas šių aplinkybių, į kai kurias iš jų reikia atkreipti ypatingą dėmesį. Visų pirma, MyP yra įregistruotų aptariamų galiojančių prekių ženklų, kuriais žymimos visos atitinkamos prekės, savininkė. Antra, nuo tada, kai MyP įregistravo prekių ženklus, Gauquie ir D. Depuydt naudojo juos turėdami MyP sutikimą. Trečia, neginčijama, kad šalys nesudarė susitarimo dėl licencijos. Ketvirta, nėra jokių požymių, kad Gauquie ir D. Depuydt taip pat yra ginčijamų prekių ženklų savininkai. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini „bendros nuosavybės formą“, jis neteigia, kad jie įregistravo prekių ženklus ir kad jiems priklauso teisės į prekių ženklą dėl jo naudojimo(12).
43. Tačiau nors licencija nebuvo išduota, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios aplinkybės yra panašios į įprastą licencijavimo padėtį kartu su visais padariniais, t. y. galimybe nutraukti licenciją. Tačiau atsižvelgiant į ankstesnius santykius tarp šalių dėl tokios išvados teisingumo kyla abejonių, nes iš pradžių šalys turėjo vienodus reikalavimus į žymenis. Ilgą laiką jos bendrai naudojo šiuos žymenis. Tačiau, kaip nurodyta, vienu metu MyP įregistravo prekių ženklus (teigiama, kad tai ji padarė slapta). Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prekių ženklai yra skelbiami viešai ir juos galima kontroliuoti. Bandymas pripažinti prekių ženklų registracijas negaliojančiomis dėl nesąžiningumo buvo nesėkmingas suėjus senaties terminui.
44. Nepaisydamas nustatytų aplinkybių, kurias jau paminėjau, Cour d’appel sprendimu atkūrė šalių ilgą laiką taikytą bendro prekių ženklų naudojimo praktiką. Cour d’appel tai pasiekė, viena vertus, apribojęs prekių ženklo suteikiamas teises ir, kita vertus, uždraudęs prekių ženklų savininkui naudoti žymenis tam tikroms prekėms žymėti. Atsižvelgdamas į šį sprendimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar galima išlaikyti bendro naudojimo praktiką, o jei taip, tai kokiomis priemonėmis. Kadangi kelios pasiūlytos teisinės priemonės yra pagrįstos nacionaline teise, byloje kyla svarbus klausimas, kiek remiantis nacionaline teise galima riboti ES prekių ženklų teisę. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nacionalines normas turi įvertinti nacionaliniai teismai. Teisingumo Teismo užduotis šiuo atžvilgiu – tik apibrėžti direktyva nustatytas ribas, taikomas nacionalinei teisei.
1. Pirmasis klausimas
45. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti galimybės remtis išimtinėmis prekių ženklo teisėmis ribas esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji, kai prekių ženklas ilgą laiką naudojamas bendrai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį klausimą padalijo į dvi dalis.
a) Pirmosios klausimo dalies dalykas
46. Pirmoje klausimo dalyje klausiama, ar direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi aiškiai draudžiama įregistruoto prekių ženklo savininkui remtis savo išimtinėmis teisėmis prieš trečiąją šalį visų prekių, kurioms taikoma registracija, atžvilgiu, kai savininkas dalį šių prekių bendrai naudojo su ta trečiąja šalimi „bendros nuosavybės forma“ ir kai trečioji šalis naudojo prekių ženklą turėdama savininko „neatšaukiamą sutikimą“.
47. Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimą akivaizdu, kad teismas nori žinoti, ar prekių ženklų teisėje yra pagrindas, kuriuo remiantis galima visiškai uždrausti įregistruoto prekių ženklo savininkui įgyvendinti savo teises trečiosios šalies, su kuria savininkas ilgą laiką bendrai naudojo prekių ženklą, atžvilgiu. Teismo sprendime pateikiamas nuorodas į „bendros nuosavybės formą“ ir „neatšaukiamą sutikimą“ reikia paaiškinti išsamiau.
48. Visų pirma man atrodo, kad sąvoką „bendros nuosavybės forma“ galima lengvai suprasti remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime cituojamu Cour d’appel sprendimu. Tas teismas grindė savo argumentus tuo, kad šalys bendrai naudojo prekių ženklus, paminėjo, kad MyP net pati pripažino „bendros nuosavybės formą“, ir priėjo prie išvados, kad MyP davė savo „neatšaukiamą sutikimą“ naudoti prekių ženklą. Iš išvados nematyti, kad D. Depuydt ir Gauquie įregistravo prekių ženklus arba kad jiems priklauso teisės į prekių ženklą dėl jo naudojimo. Todėl sąvoka nėra vartojama teisine prasme. Tiksliau tariant, ji nurodo faktines aplinkybes, susijusias su šalių sutikimu pagrįstu bendru prekių ženklų naudojimu.
49. Sąvoka „neatšaukiamas sutikimas“, kurią vartoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kuri taip pat cituojama remiantis Cour d’appel sprendimu, atrodo, yra faktinė aplinkybė, nustatyta remiantis MyP elgesiu. Nagrinėjant bylą D. Depuydt ir Gauquie tvirtino, kad šią su „neatšaukiamu sutikimu“ susijusią aplinkybę turėjo nustatyti nacionalinis teismas. Komisija pripažino neatšaukiamo sutikimo fakto buvimą. Tačiau tai, kad buvo nustatyta „neatšaukiamo sutikimo“ faktinė aplinkybė, leidžia daryti prielaidą, kad prekių ženklo savininko duotas sutikimas gali būti teisiškai neatšaukiamas. Tai, ar direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas sutikimas gali būti duodamas neatšaukiamai, turi nustatyti Teisingumo Teismas.
50. Teisingumo Teismas neabejotinai turi teisę atsakyti į šį klausimą. Nors bylos aplinkybes turi įvertinti nacionalinis teismas, – o šioje byloje tai yra klausimas dėl sutikimo davimo fakto, – Teisingumo Teismo nesaisto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo taikomos prielaidos dėl teisinių kategorijų buvimo. Lygiai taip pat nacionalinis teismas turi apibrėžti Teisingumo Teismui pateikiamų prejudicinių klausimų dalyką. Tačiau tokia aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išsamaus Europos Sąjungos teisės aiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar savo pateiktuose klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apie tai aiškiai užsimena(13).
51. Būtent remdamasis šiuo pagrindu, kai Libertel byloje Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas dėl tam tikros spalvos kaip prekių ženklo galimo skiriamojo pobūdžio, jis galėjo nustatyti, ar spalva per se gali sudaryti prekių ženklą(14). Tas pats principas galioja ir šiuo atveju.
52. Vadinasi, Teisingumo Teismas turi atsakyti į konkretų klausimą: ar pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį įregistruoto prekių ženklo savininkas gali duoti neatšaukiamą sutikimą naudoti savo prekių ženklą ta prasme, kad įregistruoto prekių ženklo suteikiamomis išimtinėmis teisėmis galiausiai nebūtų galima remtis prieš minėtą sutikimą gavusią šalį, su kuria savininkas bendrai naudojo prekių ženklą ilgą laiką prieš prekių ženklų registraciją ir po jos?
b) Pirmosios klausimo dalies analizė
53. Todėl atsakydamas į klausimą Teisingumo Teismas visų pirma turi, atsižvelgdamas į direktyvos 5 straipsnio 1 dalį, išnagrinėti „sutikimo“ pobūdį.
54. Nereikia nė sakyti, kad Teisingumo Teismas gali tai daryti, tik jeigu direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „sutikimas“ yra viena iš Europos Sąjungos teisės sąvokų ir dėl šios priežasties jos negali aiškinti nacionaliniai teismai.
55. Paprastai tiek iš reikalavimo vienodai taikyti Europos Sąjungos teisę, tiek iš lygybės principo išplaukia, kad Europos Sąjungos teisės nuostatos turinys turi būti aiškinamas autonomiškai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamo teisės akto tikslą, išskyrus atvejus, kai nuostatoje pateikiama aiški nuoroda į valstybių narių teisę(15).
56. Žinoma, ši bendra taisyklė nėra tokia absoliuti direktyvų, kuriomis tam tikra teisės sritis nėra visiškai suderinama, atveju. Tačiau nors pagal direktyvos trečią konstatuojamąją dalį ja nesiekiama visiškai suderinti valstybių narių prekių ženklų įstatymų, ja vis dėlto suderinamos tam tikros prekių ženklų teisės sritys. Šiuo atžvilgiu devintoje konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad, siekiant palengvinti laisvą prekių judėjimą, įregistruoti prekių ženklai turi būti vienodai apsaugoti pagal visų valstybių narių teisinę sistemą. Todėl Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, kad direktyvos 5–7 straipsniais užtikrinamas visiškas normų, susijusių su prekių ženklo suteikiamomis teisėmis, suderinimas(16).
57. Todėl direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „sutikimas“ yra Europos Sąjungos teisės sąvoka.
58. Teisingumo Teismas turėjo daugybę progų savo teisminėje praktikoje išaiškinti įvairius direktyvos 5 straipsnio 1 dalies aspektus. Tačiau Teisingumo Teismo praktikoje nerandu 5 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „sutikimas“ pobūdžio išaiškinimo.
59. Vis dėlto daug ką galima išsiaiškinti remiantis direktyvos 5 straipsnio 1 dalies kontekstu ir Teisingumo Teismo praktika šioje srityje. Sąvoka „sutikimas“ direktyvoje vartojama skirtinguose straipsniuose: 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse, susijusiose su prekių ženklų suteikiamų išimtinių teisių apimtimi, 7 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimu, ir 12 straipsnio 2 dalyje, susijusioje su panaikinimo pagrindais. Sąvokos direktyvoje vartojimas nėra kažkuo ypatingas. Tarybos reglamente dėl Bendrijos prekių ženklo sąvoka „sutikimas“ vartojama panašiomis aplinkybėmis(17), be to, ji taip pat vartojama TRIPS susitarime(18) ir JAV prekių ženklų teisėje(19).
60. Teisingumo Teismas turėjo išaiškinti sutikimo sąvoką atsižvelgdamas į teisių išnaudojimą, t. y. direktyvos 7 straipsnio 1 dalį. Pagal šią nuostatą(20) prekių ženklo savininkas negali prieštarauti prekių ženklo naudojimui toms tuo prekių ženklu pažymėtoms į Europos ekonominės erdvės (EEE) rinką pateiktoms prekėms, kurias pateikė pats savininkas arba prekės buvo pateiktos su jo sutikimu.
61. Sprendime Zino Davidoff ir Levi Strauss atitinkamų prekių ženklų savininkai pateikė savo prekes į rinką už EEE ribų, paskui kitas asmuo vėl importavo tas prekes į EEE rinką. Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, kokiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstama, kad prekių ženklo savininkas davė savo „sutikimą“ pateikti prekes į EEE rinką. Teisingumo Teismas nurodė, kad jis turi vienodai aiškinti sutikimo sąvoką(21). Pasak Teisingumo Teismo, sutikimas gali būti duodamas aiškiai arba jis gali būti numanomas ir jį galima nustatyti atsižvelgiant į faktus ir aplinkybes prieš pateikiant prekes į rinką už EEE ribų, jų pateikimo į tokią rinką metu arba jas pateikus. Atsižvelgiant į rimtus sutikimo padarinius pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, t. y. išimtinių teisių, leidžiančių savininkui kontroliuoti pirmąjį pateikimą į EEE rinką, panaikinimą, „sutikimas turi būti išreikštas tokia forma, kuri nedviprasmiškai parodytų ketinimą atsisakyti šių teisių“(22). Nors 7 straipsnio 1 dalyje sutikimas reiškia prekių pateikimą į rinką(23), o direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje vartojama sutikimo sąvoka yra susijusi su prekių ženklo (arba į jį labai panašaus prekių ženklo) naudojimu komercinėje veikloje, man atrodo, kad Teisingumo Teismo pareiškimai dėl sutikimo pobūdžio taip pat taikomi sutikimo sąvokai pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį.
62. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pareiškimus, atrodo, kad sutikimu turi būti (nedviprasmiškai) išreiškiamas ketinimas atsisakyti prekių ženklo suteikiamų teisių. Tai yra savanoriškas teisinis sandoris tarp savininko ir sutikimą gaunančio asmens.
63. Tokį aiškinimą pagrindžia ir direktyvos 5 straipsnio 1 dalis, aiškinama atsižvelgiant į 8 straipsnį, kuriuo reglamentuojamas licencijavimas. Licencija yra labiausiai paplitusi priemonė, kuria duodamas sutikimas komercinėje veikloje naudoti prekių ženklą. Tiesą sakant, šioje byloje nurodytos aplinkybės, kai duodamas sutikimas naudoti prekių ženklą, tačiau nėra (aiškios arba numanomos) licencijos, pasitaiko retai.
64. Direktyvos 10 straipsnio 3 dalis taip pat patvirtina mano aiškinimą dėl sutikimo pobūdžio. Pagal šią nuostatą, kai prekių ženklas naudojamas turint savininko sutikimą, tariama, kad jį naudoja pats savininkas, todėl naudojimo reikalavimas yra tenkinamas(24). Trečiosios šalies prekių ženklo naudojimas priskiriamas savininkui remiantis atstovavimu, pagrįstu savininko sutikimu. Tokia teisinė konstrukcija yra pateisinama tik savininkui ir prekių ženklą naudojančiai trečiajai šaliai sudarius teisinį sandorį.
65. Skirtumas tarp direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje vartojamo „neprieštaravimo“ ir „sutikimo“ taip pat yra neatsitiktinis. Pirmoji sąvoka reiškia pasyvumą neuždraudžiant vėliau naudoti prekių ženklo, o pagal antrąją sąvoką reikalaujama išreikšti ketinimą atsisakyti teisės(25).
66. Sutikimui, kaip savanoriškam teisiniam sandoriui tarp prekių ženklo savininko ir šio ženklo naudotojo, taikomi bendrieji teisinių sandorių sudarymo principai. Iš esmės šios normos bus tapačios labiausiai paplitusias sutikimo formas, t. y. licenciją reglamentuojančioms normoms. Todėl sutikimą galima duoti aiškiai apibrėžtam terminui arba nenustatant tokio termino. Net esant neterminuotai licencijai sutikimą galima nutraukti(26). Tačiau nutraukiant neterminuotą licenciją turi būti gerbiami prekių ženklo naudotojo teisėti lūkesčiai, todėl reikia, pvz., iš anksto per pagrįstą terminą pranešti apie tai arba nurodyti pagrįstą priežastį. Neatšaukiamas sutikimas nėra leidžiamas.
67. Taigi, nors neatšaukiamas sutikimas neegzistuoja, vis dar gali būti neleidžiama tiek prieš prekių ženklų įregistravimą, tiek po jo asmens, su kuriuo prekių ženklas buvo bendrai ilgą laiką naudojamas, atžvilgiu įgyvendinti prekių ženklo suteikiamų išimtinių teisių.
68. Prekių ženklo savininkas negali uždrausti kiekvieno prekių ženklo naudojimo. Remdamasis prekių ženklų teisės tikslu, Teisingumo Teismas nustatė, kad uždrausti trečiajai šaliai naudoti prekių ženklą galima tik tuo atveju, kai dėl tokio naudojimo pažeidžiama arba gali būti pažeista prekių ženklo paskirtis(27).
69. Lenkija nurodė, kad dėl išankstinio bendro naudojimo, kaip buvo MyP ir Gauquie atveju, gali susidaryti padėtis, kai prekių ženklo paskirtis nebepažeidžiama. Ji teigia, kad tais atvejais, kai prekių ženklas bendrai naudojamas tokiu būdu, dėl kurio vartotojai pripranta prie konkrečios prekių, kurias gamina ne prekių ženklo savininkas, o trečioji šalis, grupės, vartotojas gali tikėtis, kad jis ir toliau bus taip naudojamas. Todėl pagrindinė prekių ženklo paskirtis užtikrinti vartotojams prekių kilmę gali būti nepažeista.
70. Nemanau, kad šis argumentas taikytinas šioje byloje. D. Depuydt ir Gauquie nuolat naudojant prekių ženklą po to, kai MyP nutraukė sutikimą, būtų pažeista esminė prekių ženklo paskirtis užtikrinti vartotojams prekių kilmę.
71. Sprendime Budějovický Budvar nurodomos sąlygos, kuriomis dėl tęstinio paralelinio prekių ženklo naudojimo susidaro padėtis, kai toliau tokiu naudojimu nebepažeidžiama prekių ženklo paskirtis užtikrinti vartotojams prekių kilmę. Nors klausimas toje byloje buvo iškeltas nagrinėjant direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktą, tie patys principai taikomi 5 straipsnio 1 daliai(28).
72. Bylos aplinkybės buvo išimtinės. Visiškai viena nuo kitos nepriklausomos įmonės Anheuser-Busch ir Budvar „Budweiser“ žodiniu prekių ženklu pažymėtą alų Jungtinėje Karalystėje pardavinėjo beveik 30 metų iki prekių ženklų įregistravimo. 2000 m. abiem įmonėms buvo leista kartu ir paraleliai įregistruoti prekių ženklus. Byloje išskirtinė aplinkybė buvo ta, kad vartotojai puikiai suprato dviejų alaus rūšių skirtumus, nors jie buvo žymimi bendru „Budweiser“ prekių ženklu. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nustatė, kad sąžiningai paraleliai naudojant du identiškus prekių ženklus nepažeidžiama prekių ženklo paskirtis užtikrinti vartotojams prekių kilmę(29).
73. Šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo Budějovický Budvar bylos aplinkybių. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas niekur neužsiminė, jog vartotojai žino, kad MyP ir Gauquie bendrai naudoja nagrinėjamus prekių ženklus ir kad prekių ženklo paskirtis užtikrinti prekių kilmę negalėtų būti pažeista, jeigu prekių ženklai ir toliau būtų naudojami bendrai.
74. Tačiau dar svarbiau tai, kad Budějovický Budvar byloje tą patį prekių ženklą naudojo dvi nesusijusios įmonės. Šiuo atveju, pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, viena šalis naudoja galiojančius kitos šalies prekių ženklus turėdama savininko sutikimą ir nori juos toliau naudoti, nors toks sutikimas buvo nutrauktas. Šiomis aplinkybėmis teigiant, kad prekių ženklo paskirtis toliau bendrai naudojant prekių ženklus negalėtų būti pažeista, būtų iškraipyta prekių ženklų paskirtis.
75. Pagrindinė prekių ženklų paskirtis – sudaryti sąlygas vartotojams nustatyti prekių kilmę(30). Vis dėlto šiuo tikslu nustatant prekių kilmę svarbus yra prekių ženklo savininkas, o ne (būtinai) faktinis gamintojas. Šiuolaikinėje ekonomikoje daugumą prekių pagal licenciją (arba turėdamos savininko sutikimą) gamina trečiosios šalys ir (arba) jos gaminamos naudojant sudėtingas gamybos grandines. Vartotojai paprastai nežino apie tokius susitarimus. Net jeigu gamintojo pasikeitimas gali pakenkti prekės kokybei, vartotojai paprastai neturi saugomo intereso užtikrinti, kad prekių ženklo savininko ir gamintojo susitarimai tęstųsi. Už prekių ženklo naudojimo tvarką atsako savininkas. Atsižvelgdamas į šią atsakomybę, savininkas gali nutraukti licencijas ir suteikti naujas, pertvarkyti savo gamybos arba pardavimo procesus. Todėl kilmės garantija būtų pažeidžiama, jeigu šalis toliau naudotų prekių ženklą, net jeigu ji nebeturi prekių ženklo savininko sutikimo.
c) Antros klausimo dalies analizė
76. Antroje klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar remiantis nacionalinės teisės norma, pvz., tokia, kuria neleidžiama savininkui netinkamai naudotis savo teisėmis arba jomis piktnaudžiauti, galima galutinai uždrausti įgyvendinti išimtines prekių ženklo suteikiamas teises tų prekių, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, atžvilgiu, ar remiantis tokia norma turi būti nustatoma kitokia teisės gynimo priemonė.
77. D. Depuydt ir Gauquie yra už tai, kad nacionalinėje teisėje būtų nustatytas leidimas galutinai uždrausti įgyvendinti prekių ženklo suteikiamas išimtines teises. Savo ruožtu MyP mano, kad tokiose nacionalinės teisės nuostatose gali būti numatytos tik teisės gynimo priemonės, kuriomis nebūtų galima galutinai uždrausti įgyvendinti prekių ženklo suteikiamų išimtinių teisių. Tiek Komisija, tiek Lenkija su tuo iš esmės sutinka.
78. Direktyvos šeštoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad direktyva taikoma prekių ženklų teisei, tačiau ja nepanaikinama galimybė taikyti kitų sričių nacionalinę teisę, pvz., nesąžiningos konkurencijos ir civilinės atsakomybės teisę. Tai, kaip teisingai nurodė D. Depuydt ir Gauquie, taip pat taikoma nacionalinei teisei, kuria draudžiama netinkamai įgyvendinti teises arba jomis piktnaudžiauti(31).
79. Vis dėlto šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės taikymo ribas. Nacionalinė teisė negali trukdyti visapusiškai veiksmingai įgyvendinti direktyvą. Ji negali nukrypti nuo direktyva siekiamo visapusiško suderinamumo. Tai pasakytina tiek apie netinkamą arba piktnaudžiaujamąjį elgesį, tiek apie sankcijas už tokį elgesį.
80. Kalbant apie netinkamu laikomą elgesį pažymėtina, kad pagal nacionalinę teisę ES teisėje numatytos teisės įgyvendinimas pats savaime negali būti laikomas netinkamu arba piktnaudžiaujamuoju. Kadangi direktyva leidžia nutraukti sutikimą, toks nutraukimas ir prekių ženklo suteikiamų išimtinių teisių įgyvendinimas buvusio naudos gavėjo, gavusio sutikimą, atžvilgiu pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu. Tačiau dėl nepranešimo iš anksto ir panašių aplinkybių galima taikyti nacionalinėje teisėje numatytas sankcijas.
81. Kalbant apie sankcijas pažymėtina, kad galutinis draudimas įgyvendinti prekių ženklo suteikiamas išimtines teises dalies prekių, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, atžvilgiu taip pat prieštarauja direktyvos tikslams.
82. Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad direktyvos 5–7 straipsniais visiškai suderinamos prekių ženklo suteikiamos teisės. Direktyvoje numatyti įvairūs atsisakymo registruoti prekių ženklus ir jų negaliojimo pagrindai (direktyvos 3 ir 4 straipsniai), teisių apribojimas ir išnaudojimas (direktyvos 6 ir 7 straipsniai), taip pat galimybė apriboti teises dėl neprieštaravimo (direktyvos 9 straipsnis)(32). Niekur nėra pasakyta, kad taikoma direktyvoje numatytų išimtinių teisių išimtis.
83. Jeigu nacionaliniuose įstatymuose būtų numatyta galimybė visam laikui uždrausti prekių ženklo savininkui įgyvendinti savo teises kai kurių prekių, kurioms įregistruotas prekių ženklas, atžvilgiu ir tai daryti būtų leidžiama remiantis kitais nei numatytieji direktyvoje pagrindais, savininkas netektų dalies šios saugomos teisės, ir taip būtų pažeistas teisių suderinimo tikslas pagal direktyvos 5 straipsnį ir nesilaikoma direktyvos nuostatų, kuriomis apribojamos teisės, taikymo sąlygų.
84. Generalinis advokatas F. G. Jacobs, aptardamas nacionalinius įstatymus, kuriuose įtvirtinama papildoma apsauga greta prekių ženklų teisės, sukurtos pagal Bendrijos prekių ženklų teisės sistemą, priėjo prie panašios išvados: „Jeigu kiekvienai valstybei narei būtų suteikta laisvė nustatyti papildomą jos pasirinktą apsaugą, iš tikrųjų kiltų labai didelis pavojus, kad visas Bendrijos prekių ženklų teisės statinys sugriūtų ir nebūtų pasiektas pačios direktyvos tikslas užtikrinti suderinamumą, kuriuo siekiama pašalinti prekybos kliūtis ir konkurencijos iškraipymą siekiant sukurti vidaus rinką.“(33) Šis samprotavimas mutatis mutandis taikomas nagrinėjamai situacijai.
85. Todėl remiantis nacionalinės teisės nuostatomis dėl netinkamo teisių įgyvendinimo arba piktnaudžiavimo jomis negalima visam laikui uždrausti prekių ženklo savininkui įgyvendinti šio ženklo suteikiamas teises kai kurių prekių, kurioms buvo įregistruotas prekių ženklas, atžvilgiu.
86. Atsižvelgiant į tai, niekas nekliudo nacionalinėje teisėje numatyti kitokios teisės gynimo priemonės, atitinkančios ES teisę, pvz., nuostolių atlyginimą ar net teismo nurodymą, kuriuo prekių ženklo savininkui būtų uždrausta įgyvendinti išimtines teises. Tačiau toks draudimas gali būti tik laikino pobūdžio ir juo negali būti pažeidžiamos prekių ženklo savininko teisės. Atsižvelgiant į aplinkybių sudėtingumą, pernelyg ilgo bylinėjimosi riziką ir galimus nuostolius, gali būti, kad šalys susitars dėl licencijos.
2. Antrojo klausimo analizė
87. Antruoju klausimu, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padalijo į dvi dalis, kurias vis dėlto reikėtų nagrinėti kartu, teismas iš esmės klausia, ar, vadovaudamiesi direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi, nacionaliniai teismai gali visiškai uždrausti įregistruoto prekių ženklo savininkui iš naujo pradėti naudoti patį prekių ženklą po to, kai buvo nutrauktas trečiajai šaliai duotas įsipareigojimas nenaudoti prekių ženklo tam tikroms prekėms. Toks draudimas būtų pagrįstas nesąžiningos konkurencijos draudimu remiantis tuo, kad savininkas nesąžiningai naudotųsi gaunama nauda, nes trečioji šalis reklamuoja ir investuoja į prekių ženklą, ir vartotojų klaidinimu. Kita vertus, ar nacionaliniai teismai privalo taikyti kitokią teisių gynimo priemonę?
88. D. Depuydt ir Gauquie teigia, kad galutinis draudimas savininkui naudoti prekių ženklą yra tinkama teisės gynimo priemonė, padedanti apsisaugoti nuo nesąžiningos konkurencijos. MyP, Lenkija ir Komisija mano, kad nacionaliniai teismai turės numatyti kitokią teisės gynimo priemonę.
89. Kita vertus, pagal direktyvos šeštą konstatuojamąją dalį taikyti kitų sričių nacionalinę teisę nei prekių ženklų teisė, pvz., nesąžiningos konkurencijos ir civilinės atsakomybės teisę, pagal direktyvą iš esmės nėra draudžiama. Tokių sričių nacionalinėje teisėje negali būti sudaroma kliūčių užtikrinti visapusišką direktyvos veiksmingumą arba nukrypti nuo direktyvoje nustatyto visiško suderinimo.
90. Direktyva nėra derinami prekių ženklo savininko įsipareigojimai nenaudoti prekių ženklo. Be to, prekių ženklų įstatymuose iš esmės nenumatyta savininko teisė naudoti prekių ženklą(34). Prekių ženklo teisės visų pirma yra neigiamos teisės, kurios pašalina kitas teises.
91. Vis dėlto siūloma nacionalinė priemonė prieštarautų direktyvai. Priemonė būtų pagrįsta pastebėta nauda, kurią prekių ženklo savininkas nesąžiningai gautų dėl trečiosios šalies investicijų į prekių ženklo reklamą ir vartotojų klaidinimo, kuri, tikėtina, atsirastų dėl to, kad šiuo metu kažkas kitas gamina tą prekę. Abi šios pasekmės iš esmės atsiranda nutraukus sutikimą naudoti prekių ženklą ir nustačius naują jo naudojimo tvarką. Tačiau, kaip jau aptarta, direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi sukuriama sistema, kuria naudodamasis savininkas gali atšaukti trečiajai šaliai duotą sutikimą naudoti prekių ženklą ir tuomet iš naujo nustatyti prekių ženklo naudojimo tvarką.
92. Vis dėlto, kita vertus, niekas nedraudžia pagal nacionalinę teisę trečiajai šaliai suteikti kitas ES teisę atitinkančias teisės gynimo priemones.
V – Išvada
93. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad į pateiktą klausimą Teisingumo Teismas turėtų atsakyti taip:
– pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį įregistruoto prekių ženklo savininkas negali duoti neatšaukiamo sutikimo naudoti jo prekių ženklą. Atšaukus tokį sutikimą, įregistruoto prekių ženklo suteikiama išimtine teise galima remtis prieš šalį, kuri prekių ženklą naudojo savininko sutikimu, net jeigu savininkas ir ta šalis ilgą laiką bendrai naudojo prekių ženklą ir kiekvienas juo žymėjo skirtingas prekes, kurioms prekių ženklas buvo įregistruotas.
– Remiantis nacionaline teise, reglamentuojančia netinkamą teisių įgyvendinimą arba piktnaudžiavimą jomis, negalima galutinai uždrausti prekių ženklo savininkui įgyvendinti savo teises tam tikrų prekių, kurioms prekių ženklas buvo įregistruotas, atžvilgiu. Vis dėlto direktyva nėra draudžiama nacionalinėje teisėje numatyti kitokią teisės gynimo priemonę.
– Direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi nacionaliniams teismams neleidžiama remiantis nesąžiningą konkurenciją reglamentuojančiais įstatymais galutinai uždrausti įregistruoto prekių ženklo savininkui iš naujo pradėti naudoti prekių ženklą po to, kai buvo nutrauktas trečiajai šaliai duotas įsipareigojimas nenaudoti to prekių ženklo tam tikroms prekėms, atsižvelgiant į savininko naudą, kurią jis gauna dėl to, kad trečioji šalis investuoja į prekių ženklo reklamą, ir į vartotojų klaidinimą. Vis dėlto direktyva nėra draudžiama nacionalinėje teisėje numatyti kitokią teisės gynimo priemonę.