PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKO
NUTARTIS
2008 m. kovo 18 d.(*)
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Koncentracijų kontrolė – Sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Reglamento (EB) Nr. 139/2004 8 straipsnio 4 ir 5 dalys – Prašymas sustabdyti vykdymą ir laikinosios apsaugos priemonės – Priemonė, nesuderinama su įgaliojimų paskirstymu tarp institucijų – Komisijos kompetencija – Įstojusiai į bylą šaliai skirta laikinoji priemonė – Prašymas sustabdyti vykdymą – Priimtinumas – Fumus boni juris nebuvimas – Skubos nebuvimas – Rimtos ir nepataisomos žalos nebuvimas – Žalos atsiradimo priklausymas nuo būsimų ir neapibrėžtų įvykių – Nepakankamos priežastys – Visų interesų palyginimas“
Byloje T‑411/07 R,
Aer Lingus Group plc, įsteigta Dubline (Airija), atstovaujama solisitorio A. Burnside ir advokatų B. van de Walle de Ghelcke ir T. Snels,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą X. Lewis, E. Gipsini Fournier ir S. Noë,
atsakovę,
palaikomą
Ryanair Holdings plc, įsteigtos Dubline (Airija), atstovaujamos QC J. Swift, solisitorių V. Power, A. McCarthy ir D. W. Hull bei advokato G. M. Berrisch,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo, pirma, priimti nutartį, reikalaujančią, kad Komisija imtųsi tam tikrų priemonių dėl Ryanair Holdings plc priklausančių ieškovės akcijų, antra, subsidiariai, priimti bet kokią panašaus poveikio priemonę dėl Komisijos arba Ryanair Holdings plc, trečia, sustabdyti 2007 m. spalio 11 d. Komisijos sprendimo K(2007)4600 galutinis, atmetančio ieškovės prašymą pradėti procedūrą pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40), vykdymą
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS
priima šią
Nutartį
Teisinis pagrindas
1 Pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 3 straipsnį:
„1. Laikoma, kad koncentracija vykdoma, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių dėl:
a) dviejų arba daugiau anksčiau savarankiškų įmonių arba jų dalių susijungimo, arba
b) įsigijimo, kai įmonę įsigijo vienas arba daugiau asmenų, kurie jau kontroliuoja bent vieną įmonę, arba kai įmonę įsigijo viena ar daugiau įmonių pirkdamos vertybinius popierius arba turtą, sudarius sutartį arba kitomis priemonėmis, kurios leidžia tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoti visą arba dalį vienos arba daugiau kitų įmonių.
2. Kontrolė susideda iš teisių, sutarčių arba kitų priemonių, kurios kiekviena atskirai arba visos kartu atsižvelgiant į teisės ar fakto aplinkybes, suteikia galimybę daryti didelę įtaką įmonei, ypač naudojantis:
a) nuosavybės teise arba teise naudotis visu arba dalimi įmonės turto;
b) teisėmis ir sutartimis, kurios daro didelę įtaką formuojant įmonės organus, balsuojant arba priimant sprendimus.
3. Kontrolę gali įgyti asmenys arba įmonės, kurios:
a) yra teisių turėtojos arba turi teisių pagal konkrečias sutartis; arba
b) nebūdamos teisių turėtojos arba neturėdamos jų pagal tokias sutartis turi galią naudotis iš jų išplaukiančiomis teisėmis.
<…>“
2 Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnis numato:
„<…>
4. Kai Komisija nustato, kad koncentracija:
a) jau vykdoma ir kad ji buvo paskelbta nesuderinama su bendrąja rinka, arba
b) vykdoma pažeidžiant pagal 2 dalį priimto sprendimo sąlygą, o sprendime nurodoma, kad nevykdant šios sąlygos koncentracija atitiktų 2 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus arba 2 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais neatitiktų Sutarties 81 straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų,
Komisija gali:
– reikalauti konkrečių įmonių nutraukti koncentraciją, ypač nutraukiant susijungimą arba perduodant visas įsigytas akcijas arba turtą, kad būtų galima grįžti į pradinę padėtį, kai koncentracija dar nebuvo vykdoma; tokiomis aplinkybėmis, kai negalima grįžti į pradinę padėtį, kai koncentracija dar nebuvo vykdoma, nutraukiant koncentraciją, Komisija gali imtis kitų priemonių, kurios tinka siekiant, kad kiek įmanoma geriau būtų grįžta į šią padėtį,
– nustatyti bet kokią kitą tinkamą priemonę siekiant užtikrinti, kad konkrečios įmonės nutrauktų koncentraciją arba imtųsi kitų grąžinamųjų priemonių, kaip reikalaujama jos sprendime.
Pirmosios šios dalies pastraipos a punkte numatytais atvejais pagal 3 dalį priimtu sprendimu arba atskiru sprendimu gali būti nustatyta taikyti šioje pastraipoje nurodytas priemones.
5. Komisija gali imtis laikinųjų priemonių, kurios tinka atkurti ar palaikyti veiksmingos konkurencijos sąlygas, kai koncentracija:
a) pradėta vykdyti pažeidžiant 7 straipsnį ir dar nebuvo priimtas sprendimas, ar koncentracija suderinama su bendrąja rinka;
b) pradėta vykdyti pažeidžiant prie pagal 6 straipsnio 1 dalies b punktą arba šio straipsnio 2 dalį priimto sprendimo pridėtą sąlygą;
c) jau įvykdyta ir yra paskelbta nesuderinama su bendrąja rinka.“
Faktinės aplinkybės
3 Ieškovė Aer Lingus Group plc (toliau – ieškovė arba Aer Lingus) yra akcinė bendrovė ir Aer Lingus Limited nekomercinė holdingo bendrovė, tarptautinė Airijoje įsikūrusi pigių skrydžių bendrovė, teikianti reguliarias oro susisiekimo paslaugas iš Dublino, Korko, Šanono oro uostų ir į juos. Po to, kai 2006 m. ją privatizavo Airijos vyriausybė, kuri išlaikė 25,35 % jos akcijų, 2006 m. spalio 2 d. buvo leista prekiauti Aer Lingus akcijomis.
4 2006 m. spalio 23 d. Ryanair Holdings plc (toliau – Ryanair), kuri anksčiau nuo 2006 m. rugsėjo 27 d. iki spalio 5 d. per savo visiškai valdomą dukterinę bendrovę Coinside Limited įsigijo 19.21 % Aer Lingus akcijų, pateikė viešą pasiūlymą dėl viso Aer Lingus akcinio kapitalo įsigijimo.
5 2006 m. spalio 30 d. Ryanair, remdamasi Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsniu, pranešė Komisijai apie planuojamą koncentraciją dėl numatomo Aer Lingus įsigijimo.
6 Per viešo pasiūlymo laikotarpį Ryanair įsigijo daugiau Aer Lingus akcijų ir 2006 m. lapkričio 28 d. jai priklausė 25.17 % Aer Lingus akcinio kapitalo.
7 2006 m. gruodžio 20 d. Komisija priėmė sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą (toliau – reglamentas) pradėti II procedūros etapą. Šiame sprendime Komisija nusprendė, kad minėtas atskiras akcijų įsigijimas ir Ryanair pateiktas viešas pasiūlymas yra viena ir ta pati koncentracija pagal reglamento 3 straipsnį.
8 2007 m. birželio 27 d. Komisija priėmė sprendimą K(2007) 3104, kuriame pripažino, jog pagal reglamento 8 straipsnio 3 dalį koncentracija, apie kurią pranešta, yra nesuderinama su bendrąja rinka (toliau – draudžiantis sprendimas). Komisija padarė išvadą, kad koncentracija, apie kurią pranešta, smarkiai suvaržytų veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje pagal reglamento 2 straipsnio 3 dalį, visų pirma dėl to, kad Ryanair ir Aer Lingus užimtų dominuojančią poziciją 35 maršrutų iš Dublino, Šanono bei Korko ir į juos rinkose ir sudarytų sąlygas joms užimti arba sustiprinti dominuojančią poziciją 15 maršrutų į Dubliną bei Korką ir iš jų rinkose.
9 2007 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu, įregistruotu numeriu T‑342/07, Ryanair pareiškė ieškinį dėl draudžiančio sprendimo panaikinimo.
10 Po to, kai buvo priimtas draudžiantis sprendimas, Ryanair įsigijo dar 4,3 % Aer Lingus akcinio kapitalo ir iš viso jai jau priklausė 29,4 % akcinio kapitalo.
11 Per procedūrą Komisijoje iki draudžiančio sprendimo priėmimo Aer Lingus teigė, kad Komisija pagal reglamento 8 straipsnio 4 dalį turi priimti sprendimą, reikalaujantį Ryanair atsisakyti Aer Lingus akcijų mažumos, jei ji uždraustų koncentraciją.
12 2007 m. birželio 27 d. Konkurencijos generalinio direktorato direktoriaus pavaduotojas laišku kreipėsi į ieškovę, nurodydamas, kad, už susiliejimų kontrolę atsakingo skyriaus nuomone, Komisija pagal reglamento 8 straipsnio 4 dalį neturi teisės nurodyti Ryanair atsisakyti savo akcijų mažumos, nes nėra pagrindo teigti, kad su 25,22 % Aer Lingus akcijų Ryanair būtų tokioje padėtyje, kad galėtų vykdyti de jure arba de factoAer Lingus kontrolę pagal reglamento 3 straipsnio 2 dalį. Dėl tų pačių priežasčių laiške buvo nurodyta, kad Komisija neturi įgaliojimų priimti laikinojo pobūdžio apsaugos priemonių pagal reglamento 8 straipsnio 5 dalį.
13 2007 m. rugpjūčio 17 d. Aer Lingus paprašė Komisijos pradėti procedūrą dėl Ryanair pagal reglamento 8 straipsnio 4 dalį bei pagal reglamento 8 straipsnio 5 dalį priimti laikinojo pobūdžio apsaugos priemones, ir taip neleisti Ryanair pasinaudoti savo balsavimo teisėmis Aer Lingus arba, subsidiariai, formaliai nurodyti, kad Komisija neturi įgaliojimų priimti tokių priemonių. Be to, Aer Lingus paprašė, kad Komisija pateiktų aiškią poziciją dėl reglamento 21 straipsnio aiškinimo.
14 2007 m. spalio 11 d. Komisija priėmė sprendimą K(2007)4600 galutinis, atmetantį Aer Lingus prašymą (toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčijamas sprendimas
15 Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad pagal reglamento 3 straipsnį koncentracija įvyksta tik tuomet, kai įmonė įgyja kontrolę, o kontrolė apibrėžiama kaip galimybė daryti lemiamą įtaką. Kalbant apie reglamento 8 straipsnio 4 dalį, Komisija priminė, kad kai koncentracija jau įgyvendinta, ši nuostata jai leidžia pareikalauti iš įmonių nutraukti koncentraciją, ypač perleidžiant visas įgytas akcijas ar įgytą turtą, kad būtų atstatyta prieš koncentracijos įgyvendinimą buvusi situacija.
16 Vis dėlto Komisija nusprendė, kad šioje byloje nagrinėjama koncentracija nebuvo įgyvendinta, nes Ryanair neįgijo Aer Lingus kontrolės. Todėl sandoriai, kurie buvo sudaryti vykstant procedūrai Komisijoje, negali būti laikomi patvirtinančiais koncentracijos, apie kurią pranešta, įgyvendinimą.
17 Komisija ypač pabrėžė, kad Ryanair turėta akcijų mažuma jai nesuteikė de jure arba de factoAer Lingus kontrolės reglamento 3 straipsnio 2 dalies prasme. Komisija pridūrė, kad net jeigu akcijų mažuma gali tam tikromis aplinkybėmis suteikti kontrolę, nėra jokių įrodymų, kad taip yra šioje byloje. Iš tikrųjų, remiantis Komisijai prieinama informacija, Ryanair kaip mažumos akcininkės teisės (ypač teisė vetuoti vadinamąsias specialias rezoliucijas pagal Airijos bendrovių teisę) yra išskirtinai su mažumos akcininkų apsauga susijusios teisės ir nesuteikia Aer Lingus kontrolės. Be to, Komisija pažymėjo, kad pati Aer Lingus netvirtino, jog įgyta akcijų mažuma būtų Ryanair suteikusi Aer Lingus kontrolę.
18 Galiausiai Komisija nurodė, kad ši byla skiriasi nuo situacijos tokiose ankstesnėse bylose, kuriose buvo taikoma 8 straipsnio 4 dalis, kaip 2002 m. sausio 30 d. Komisijos sprendimas, nustatantis veiksmingos konkurencijos atstatymo priemones pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 8 straipsnio 4 dalį (Byla COMP/M.2416 – Tetra Laval/Sidel, OL L 38, 2004, p. 1, toliau – Tetra Laval/Sidel byla) ir 2002 m. sausio 30 d. Komisijos sprendimas, kuriuo pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 8 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad įmonės būtų atskirtos (Byla COMP/M.2283 – Schneider/Legrand, OL L 101, 2004, p. 134, toliau – Schneider/Legrand byla). Iš tikrųjų tose bylose, skirtingai nuo situacijos šioje byloje, įsigijimas jau buvo sėkmingai užbaigtas ir įgijėjas įgijo savo įgyjamos bendrovės kontrolę.
19 Kalbant apie Aer Lingus prašymą, kad Komisija priimtų laikinojo pobūdžio apsaugos priemones vadovaudamasi reglamento 8 straipsnio 5 dalimi, Komisija pažymėjo, kad šioje nuostatoje paprasčiausiai kalbama apie situaciją, kai koncentracija „jau įvykdyta ir yra paskelbta nesuderinama su bendrąja rinka“, ir todėl nusprendė, kad ji neturi įgaliojimų priimti laikinojo pobūdžio apsaugos priemonių.
20 Dėl Aer Lingus prašymo, kad Komisija pateiktų poziciją dėl reglamento 21 straipsnio aiškinimo, Komisija pažymėjo, kad toks prašymas savo poveikiu prilygsta prašymui dėl valstybėms narėms skirto Bendrijos teisės nuostatos teisiškai privalomo aiškinimo ir kad Komisija akivaizdžiai neturi įgaliojimų priimti tokių aktų.
Procesas
21 2007 m. lapkričio 19 d. ieškovė EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos pagrindu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kuris buvo įregistruotas numeriu T‑411/07.
22 Atskiru dokumentu, pateiktu kanceliarijai tą pačią dieną, įregistruotu numeriu T‑411/07 R, ieškovė paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti ginčijamo sprendimo veikimą EB 242 ir 243 straipsnių bei Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio pagrindu.
23 2007 m. gruodžio 12 d. Komisija pateikė rašytines pastabas dėl šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
24 Dokumentu, pateiktu kanceliarijai 2007 m. lapkričio 27 d., Ryanair pateikė prašymą įstoti į bylą Komisijos reikalavimams palaikyti.
25 Dokumentu, pateiktu kanceliarijai 2007 m. gruodžio 4 d., Aer Lingus nepateikė jokių prieštaravimų dėl Ryanair prašymo įstoti į bylą ir nurodė neturinti jokių konfidencialumo reikalavimų dokumentų, kuriuos ji pateikė teismui byloje T‑411/07 R, atžvilgiu.
26 Dokumentu, pateiktu kanceliarijai 2007 m. gruodžio 5 d., Komisija nepateikė jokių prieštaravimų dėl Ryanair prašymo įstoti į bylą.
27 2007 m. gruodžio 7 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi Ryanair buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus ir pateikti įstojimo į bylą paaiškinimą, kurį ji pateikė 2007 m. gruodžio 19 dieną.
28 2008 m. sausio 24 d. įvyko posėdis.
Šalių reikalavimai
29 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo pirmininko prašo:
– Komisijai nurodyti, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje arba byloje T‑342/07, atsižvelgiant į tai, kuris iš jų bus vėlesnis, įpareigoti Ryanair:
– nesinaudoti balsavimo teisėmis arba kitomis su Ryanair turima Aer Lingus kapitalo dalimi susijusiomis ar iš jos kylančiomis teisėmis (įskaitant, be apribojimų, dalyvavimą ar balsavimą susirinkimuose arba reikalavimą sušaukti visuotinius susirinkimus), nebent laikantis Komisijos nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų,
– perduoti akcijas patikėtiniui ir neperleisti jų niekam, išskyrus pirkėją pagal Komisijos patvirtintą procedūrą,
– nebedidinti savo kapitalo dalies Aer Lingus,
– nepatenkinus šio reikalavimo, imtis kokios nors kitos panašaus poveikio priemonės Komisijos ir (arba) Ryanair atžvilgiu, kuri, pirmininko nuomone, yra tinkama,
– jei reikia, sustabdyti 2007 m. spalio 11 d. Komisijos sprendimo K(2007)4600 galutinis, atmetančio ieškovės prašymą pradėti procedūrą pagal reglamento 8 straipsnio 4 dalį, vykdymą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 Komisija Pirmosios instancijos teismo pirmininko prašo:
– atmesti prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą,
– atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
31 Ryanair Pirmosios instancijos teismo pirmininko prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės su įstojimu į bylą susijusias išlaidas.
Dėl teisės
32 Remiantis susijusiomis EB 242 ir 243 straipsnių nuostatomis bei EB 225 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jei Pirmosios instancijos teismas mano, kad tai reikalinga dėl susiklosčiusių aplinkybių, jis gali sustabdyti ginčijamo akto taikymą ar nustatyti reikalingas laikinąsias apsaugos priemones.
33 Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nurodytas bylos dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie pagrindžiantys prašomų priemonių reikalingumą. Taip pat laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti taikymą ir (arba) suteikti laikinąsias apsaugos priemones, jei yra nustatyta, kad jų suteikimą prima facie pateisina faktinės ir teisinės aplinkybės (fumus boni juris) ir kad jos yra skubios ta prasme, jog tam, kad būtų išvengta rimtos ir nepataisomos žalos ieškovo interesams, yra būtina, kad jos būtų numatytos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestini, jei nėra tenkinama bent viena sąlyga (1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties SCK ir FNK prieš Komisiją, C‑268/96 P (R), Rink. p. I‑4971, 30 punktas). Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat turi įvertinti šalių interesus nagrinėjamoje byloje (žr. 2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 73 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
34 Be to, atlikdamas šį bendrą nagrinėjimą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir laisvę atsižvelgiant į konkretaus atvejo ypatybes nustatyti būdą, kuriuo šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, taip pat šio išnagrinėjimo eilės tvarką, nes Bendrijos teisės normos jam nenustato analizės tvarkos, skirtos įvertinti būtinybę priimti tarpinį sprendimą (1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt., C‑149/95 P (R), Rink. p. I‑2165, 23 punktas ir 2007 m. balandžio 3 d. Nutarties Vischim prieš Komisiją, C‑459/06 P (R), Rink. p. I‑0000, 25 punktas).
Priimtinumas
Šalių argumentai
35 Komisija teigia, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas, nes nė viena iš prašomų apsaugos priemonių nėra tokia, kuri gali būti paskirta per procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
36 Pirma, Komisija teigia, kad prašomos apsaugos priemonės viršija tai, ką ieškovė galėtų pasiekti pagrindinėje byloje, kurioje negali būti automatiškai atimta Ryanair akcijų mažuma. Jei Aer Lingus laimėtų pagrindinę bylą, pagal EB 233 straipsnį Komisija privalėtų imtis būtinų priemonių įvykdyti sprendimą.
37 Be to, Komisija pastebi, kad ieškovė prašo priimti priemones, kurios turėtų poveikį, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje arba byloje T-342/07, atsižvelgiant į tai, kuris bus vėlesnis. Komisijos nuomone, prašomų priemonių galiojimas po procedūros pagrindinėje byloje paneigtų procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikinąjį pobūdį. Ji taip pat teigia, kad šis prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti susijęs su skirtinga ir atskira byla, kurioje ieškovė nėra šalis.
38 Antra, dėl prašymo sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą Komisija teigia, kad atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką prašymas sustabdyti vykdymą iš esmės negali būti priimtas dėl neigiamo administracinio sprendimo.
39 Trečia, dėl prašymo, kad Pirmosios instancijos teismo pirmininkas pareikalautų, kad Komisija nurodytų Ryanair nesinaudoti savo kaip mažumos akcininko balsavimo teisėmis arba nesiimti tam tikrų pozityvių priemonių, Komisija pažymi, kad tai reiškia, jog ieškovė siekia išvengti teismo praktikos, pagal kurią teismas, nagrinėjantis prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali duoti nurodymų asmenims, kurie nėra ginčo šalys.
40 Komisijos nuomone, tai, kad Ryanair buvo leista įstoti į bylą, jai nesuteikia bylos šalies statuso.
41 Ketvirta, dėl prašymo, kad Pirmosios instancijos teismas priimtų kokią nors panašaus poveikio priemonę Komisijos ir (arba) Ryanair atžvilgiu, kuri, pirmininko manymu, būtų tinkama, Komisija mano, kad toks reikalavimas yra neaiškus bei netikslus ir todėl neatitinka Procedūros reglamente nustatytų kriterijų. Todėl jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
42 Savo įstojimo į bylą paaiškinime Ryanair palaiko Komisijos reikalavimus ir mano, kad prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Ji konkrečiai pabrėžia, kad prašymas viršija tai, kas gali būti pasiekta pagrindinėje byloje, be to, laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo prašoma neatsižvelgti į konstitucinę pusiausvyrą tarp Bendrijos institucijų ir vykdyti Komisijos vaidmenį. Be to, Ryanair teigia, kad iš esmės prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne Komisijos, bet pačios Ryanair, kuri nėra bylos šalis, atžvilgiu. Taip Ryanair, kaip ir kitos susijusios šalys, netektų procesinių garantijų, kurias joms suteikia reglamentas ir bendrieji Bendrijos teisės principai, ir, o tai yra ypač svarbu, negalėtų pasinaudoti teise į gynybą.
Pirmininko vertinimas
43 Aiškiai netvirtindama, kad šis prašymas turi būti visas atmestas kaip nepriimtinas, Komisija teigia, kad nė vienas ieškovės prašymas negali būti patenkintas per procesą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
44 Kiekvienas prašymas turi būti nagrinėjamas atskirai.
45 Pirma, dėl prašomų priemonių trukmės reikia pažymėti, kad pagal Procedūros reglamento 107 straipsnio 4 dalį ieškovės prašomo pobūdžio nutartis turi tik laikinąjį pobūdį ir neturi įtakos Pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl bylos esmės. Iš to matyti, kad iš esmės tokia nutartis negali galioti ilgiau nei trunka pagrindinis procesas, su kuriuo ji yra susijusi. Todėl, kadangi ieškovės prašymas taikyti priemones, „kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje arba byloje T-342/07, atsižvelgiant į tai, kuris bus vėlesnis“, susijęs su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu po sprendimo pagrindinėje byloje priėmimo datos, toks prašymas turi būti atmestas. Jei šioje byloje būtų nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, tokios priemonės gali būti taikomos tik iki tol, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje.
46 Antra, dėl prašymo sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą reikia pažymėti, kad iš esmės negalima pateikti prašymo sustabdyti neigiamo administracinio sprendimo vykdymą, nes sustabdymas negali pakeisti ieškovo padėties (1989 m. liepos 31 d. Teisingumo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartis S. prieš Komisiją, C-206/89 R, Rink. p. 2841, 14 punktas; 1997 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Moccia Irme prieš Komisiją, C-89/97 P(R), Rink. p. I-2327, 45 punktas ir 2002 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko sutartis Front national ir Martinez prieš Parlamentą, sujungtos bylos C-486/01 P(R) ir C‑488/01 P(R), Rink. p. I-1843, 73 punktas).
47 Ginčijamu sprendimu Komisija atmetė ieškovės prašymą pradėti procedūrą pagal reglamento 8 straipsnio 4 dalį ir pagal šio reglamento 8 straipsnio 5 dalį taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiant neleisti Ryanair pasinaudoti savo balsavimo teisėmis Aer Lingus arba formaliai konstatuoti, kad Komisija neturi tam įgaliojimų. Nepalankaus sprendimo vykdymo sustabdymas savaime neturi jokio poveikio sąlygoms, kuriomis Ryanair naudojasi su Aer Lingus kapitalo akcijų mažuma susijusiomis teisėmis, ir todėl neturės jokių praktinių pasekmių ieškovei.
48 Kadangi nutartis, sustabdanti ginčijamo sprendimo vykdymą, neturi jokios reikšmės ieškovei, šis prašymas turi būti atmestas, išskyrus jei ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymas būtų reikalingas tam, kad būtų galima priimti kokį nors kitą Aer Lingus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei pirmininkas nuspręstų, kad jos yra priimtinos ir pagrįstos.
49 Trečia, dėl ieškovės prašymo priimti nutartį, kad Komisija pareikalautų iš Ryanair nesinaudoti jokiomis su Ryanair turimu Aer Lingus kapitalu susijusiomis ar iš jo kylančiomis teisėmis, perleistų nagrinėjamas akcijas patikėtiniui ir jų neperleistų niekam, išskyrus pirkėją, ir nebedidintų savo Aer Lingus kapitalo dalies, reikia pažymėti, kad iš esmės negalima priimti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios būtų su kompetencijos paskirstymu tarp įvairų Bendrijos institucijų, kurio siekė EB sutarties autoriai, nesuderinamas Komisijos kompetencijos varžymas (šiuo atžvilgiu žr. 1997 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Eurocoton ir kt. prieš Tarybą, T-213/97 R, Rink. p. II-1609, 40 punktą ir 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Sacilor Lormines prieš Komisiją, T-107/01 R, Rink. p. II-3193, 52 ir 53 punktus).
50 Šiuo atveju, jei pagrindinėje byloje būtų nuspręsta, kad Komisija turi teisę imtis reglamento 8 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų priemonių, kaip teigia ieškovė, pagal EB 233 straipsnį ji turėtų imtis būtinų priemonių Pirmosios instancijos teismo sprendimui įvykdyti, jei manytų tai esant reikalinga, atsižvelgdama į jai koncentracijų srityje suteiktus kontrolės įgaliojimus. Todėl, jei laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas patenkintų šį prašymą, tai reikštų, jog Komisija turi padaryti tam tikras aiškias išvadas iš sprendimo dėl panaikinimo ir priimti nurodymą, kuris viršytų pagrindinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją (2004 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Arizona Chemical prieš Komisiją, T-369/03 R, Rink. p. II-205, 67 punktas).
51 Vis dėlto pagal EB sutartimi ir reglamentu nustatytą kompetencijos paskirstymo sistemą Komisija, jei ji mano tai esant reikalinga, atsižvelgdama į jai koncentracijų srityje suteiktą kontrolės kompetenciją ir ypač pagal reglamento 8 straipsnio 4 ir 5 dalis, turi priimti ankstesnę padėtį atkuriančias priemones, kurias ji mano esant tinkamas. Iš to matyti, jog tiek, kiek ieškovė pirmu prašymu siekia, kad pirmininkas priimtų nutartį, įpareigojančią Komisiją apibrėžtu būdu taikyti reglamento 8 straipsnio 4 ir 5 dalis, toks prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
52 Kalbant apie ieškovės prašymą, kad Pirmosios instancijos teismo pirmininkas priimtų bet kokią panašaus poveikio priemonę Komisijos ir (arba) Ryanair atžvilgiu, kuri, pirmininko nuomone, būtų tinkama, Komisija teigia, kad tokio pobūdžio prašymas yra per daug neaiškus ir todėl nepriimtinas. Komisija šį argumentą grindžia nusistovėjusia teismo praktika, kurioje numatoma, jog pagal EB 243 straipsnį prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti neaiškūs ir netikslūs (šiuo atžvilgiu žr. 1996 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Lehrfreund prieš Tarybą ir Komisiją, T-228/95 R, Rink. p. II-111, 58 punktą ir 2004 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartį Sumitomo Chemical prieš Komisiją, T-78/04 R, Rink. p. II-2049, šiuo klausimu patvirtintą apeliacinėje instancijoje 2004 m. gruodžio 13 d. Sprendimu C‑381/04 P, Rink. p. I‑0000).
53 Vis dėlto tokiais atvejais, kai ieškovų prašomos priemonės turinys yra pakankamai aiškus iš likusios prašymo dalies, laikinąsias priemones taikantis teisėjas gali nuspręsti, kad prašymas iš esmės nėra neaiškus ir netikslus, ir todėl laikyti jį priimtinu. Šioje byloje iš pirmojo prašymo aišku, jog ieškovė siekia, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės tam, kad, inter alia, būtų užtikrinta, kad Ryanair kaip akcininkė nesinaudotų teisėmis, kol byloje nepriimtinas galutinis sprendimas. Kaip Komisija pažymi savo pastabų 25 punkte, „ieškovė iš tikrųjų nori neleisti Ryanair pasinaudoti savo mažumos balsavimo teisėmis“. Prašomų priemonių apimtis šiuo atžvilgiu yra aiškiai išdėstyta ieškovės pirmajame prašyme. Todėl prašymas priimti „bet kokią panašaus poveikio priemonę Komisijos ir (arba) Ryanair atžvilgiu, kuri, pirmininko nuomone, būtų tinkama“, yra šioje byloje pakankamai aiškus, kad būtų tenkinamos Procedūros reglamente nustatytos sąlygos.
54 Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tiek, kiek šiuo prašymu iš esmės prašoma, kad Pirmosios instancijos teismo pirmininkas priimtų nutartį, kad Komisija apibrėžtu būdu įgyvendintų reglamento 8 straipsnio 4 ir 5 dalimis jai suteiktą diskreciją, šis prašymas yra nepriimtinas.
55 Tačiau tiek, kiek, viena vertus, prašymu siekiama, kad Pirmosios instancijos teismas priimtų įstojusiai į bylą šaliai adresuotą nutartį, Komisija teigia, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teismas negali priimti nurodymų asmenims, kurie nėra ginčo šalys, kad Ryanair neturi būti laikoma ginčo šalimi ir kad todėl jai negali būti taikomos jokios laikinojo pobūdžio priemonės. Be to, net jeigu Ryanair būtų laikoma bylos šalimi dėl „įstojusios į bylą šalies“ statuso, Komisija, remdamasi nusistovėjusia teismo praktika, teigia, kad kai taikomos laikinojo pobūdžio apsaugos priemonės gali rimtai pažeisti teises ir interesus trečiųjų šalių, kurios šioje byloje apima kitus Aer Lingus akcininkus, kurie, nebūdami bylos šalimi, negalėjo išdėstyti savo nuomonės, tokios priemonės gali būti pateisinamos, tik jei pasirodo, kad be jų ieškovė atsidurtų situacijoje, galinčioje sukelti pavojų pačiam jų egzistavimui (1993 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Comité Central d’Entreprise de la SA Vittel ir Comité d’Etablissement de Pierval prieš Komisiją, T‑12/93 R, Rink. p. II-785, 20 punktas).
56 Reikia pažymėti, kad EB 243 straipsnyje aiškiai numatyta, jog „nagrinėjamose bylose Teisingumo Teismas gali nustatyti bet kurias būtinas laikinąsias apsaugos priemones“. Tokia plačios apimties formuluote aiškiai siekiama laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui suteikti pakankamą kompetenciją paskirti bet kokias priemones, kurias jis mano esant būtinas būsimo galutinio sprendimo visiškam veiksmingumui garantuoti, siekiant išvengti Bendrijos teismų atliekamos teisinės apsaugos spragų (žr. 2001 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš NALOO, C‑180/01 P(R), Rink. p. I‑5737, 52 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl neatmetama galimybė, kad, siekiant užtikrinti EB 243 straipsnio veiksmingumą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, jei būtina, gali duoti nurodymus tiesiogiai trečiosioms šalims. Tokia didelė diskrecija šiuo atžvilgiu turi būti įgyvendinama nepažeidžiant priemonės adresatų ir tiesiogiai laikinosios apsaugos priemonės paveiktų šalių procesinių teisių, ypač teisės būti išklausytam. Be abejo, spręsdamas, ar taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones tokio pobūdžio bylose, prašymą nagrinėjantis teisėjas, be kita to, turi atsižvelgti į fumus boni juris galią ir į rimtos ir nepataisomos žalos neišvengiamumą konkrečiu nagrinėjamu atveju. Net jei trečioji šalis neturėjo galimybės būti išklausyta vykstant procesui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatmetama galimybė, kad ypatingomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į apsaugos priemonių laikinumą, jai gali būti skirtos laikinosios apsaugos priemonės, jei pasirodo, kad be tokių priemonių ieškovė atsidurtų situacijoje, galinčioje sukelti pavojų pačiam jos egzistavimui.
57 2007 m. gruodžio 7 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi Ryanair buvo leista įstoti į šią bylą ir 2007 m. gruodžio 19 d. ji pateikė savo pastabas. Be to, Ryanair, kaip ir kitos šios bylos šalys, turėjo galimybę per posėdį išdėstyti savo nuomonę. Todėl šioje byloje į Ryanair nuomonę buvo atsižvelgta.
58 Iš to matyti, kad prašymas priimti tokią panašaus poveikio priemonę ar priemonę Ryanair atžvilgiu, kuri, pirmininko nuomone, būtų tinkama, yra priimtinas.
59 Tokia išvados negali paneigti Komisijos argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurios sustabdo Ryanair su jo Aer Lingus kapitalo dalimi susijusių teisių veikimą, turės poveikį trečiosioms šalims, ypač kitiems Aer Lingus akcininkams, ir kad todėl tokios kitos šalys nebuvo išklausytos šioje byloje, vadinasi, negali būti priimta jokia nutartis, turinti joms poveikį. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, platūs laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo kompetencija yra apribota tik tiek, kiek tai susiję su trečiųjų šalių teisėmis ir interesais bylose, kuriose tokioms teisėms ir interesams gali būti padarytas didelis poveikis (šios nutarties 54 punkte minėtos Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Comité Central d’Entreprise de la SA Vittel ir Comité d’Etablissement de Pierval prieš Komisiją, T-12/93 R, 20 punktas). Be to, net jeigu prašomos laikinosios apsaugos priemonės trečiųjų šalių teisėms ir interesams gali padaryti didelį poveikį, vis tiek tokios laikinojo pobūdžio apsaugos priemonės gali būti taikomos, „jei pasirodo, kad be jų ieškovės atsidurtų situacijoje, galinčioje sukelti pavojų pačiam jų egzistavimui“ (šios nutarties 54 punkte minėtos Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Comité Central d’Entreprise de la SA Vittel ir Comité d’Etablissement de Pierval prieš Komisiją, T-12/93 R, 20 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas atlieka tokį vertinimą lygindamas esamus interesus. Todėl negalima atmesti galimybės, kad jei yra tenkinamos visos taikytinos sąlygos, šioje byloje gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nepaisant galimo poveikio Aer Lingus akcininkų teisėms ir interesams.
Pagrįstumas
Fumus boni juris
– Šalių argumentai
60 Ieškovė teigia, kad toliau nurodomos faktinės ir teisinės aplinkybės rodo, jog yra rimtas ginčas dėl Komisijos 8 straipsnio 4 ir 5 punktų aiškinimo ginčijamame sprendime teisingumo.
61 Pirmiausia ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 12 punkte esantį teiginį, jog „neigiamų padarinių negali atsirasti, nes Ryanair neįgijo ir negali įgyti Aer Lingus kontrolės“. Ieškovės nuomone, toks teiginys prieštarauja faktinėms aplinkybėms, pagrįstai ekonomikos teorijai ir ankstesniems Komisijos sprendimams.
62 Dėl pirmojo argumento ieškovė pažymi, kad Ryanair naudojosi savo kapitalo dalimi siekdama gauti galimybę susipažinti su Aer Lingus strateginiais konfidencialiais planais, blokavo specialias rezoliucijas, kurios būtų padėjusios Aer Lingus padidinti kapitalą ir (arba) vykdyti įsigijimus, reikalavo sušaukti du neeilinius visuotinius susirinkimus siekdama pakeisti Aer Lingus strateginius sprendimus ir grasino jos direktoriams, kad paduos juos į teismą dėl įstatyminių pareigų jos, kaip akcininkės, atžvilgiu pažeidimo.
63 Ieškovės nuomone, taip buvo trukdoma Aer Lingus valdymui, bendrovė buvo įpainiota į konfrontaciją ir teisinius ginčus su Ryanair, ir tai neišvengiamai susilpnino Aer Lingus kaip veiksmingą Ryanair konkurentę.
64 Dėl antrojo argumento ieškovė teigia, kad pagrįsti ekonomikos principai rodo, jog tokia akcijų mažuma, kokia yra RyanairAer Lingus akcijų dalis, iškraipo konkurenciją tarp atitinkamų bendrovių. Kaip Aer Lingus akcininkė, turinti teisę gauti atitinkamą Aer Lingus pelno dalį, Ryanair neturi paskatos konkuruoti su Aer Lingus, nes ji turi priešingą interesą kuo labiau padidinti savo akcijų dalies vertę ir užtikrinti, kad Aer Lingus būtų pelninga. Tokia akcijų dalis, kokią turi Ryanair, Aer Lingus nuomone, reikšmingai prisideda prie antikonkurencinių pasekmių.
65 Dėl trečiojo jos reikalavimą pagrindžiančio argumento ieškovė remiasi Komisijos sprendimais Tetra Laval/Sidel ir Schneider/Legrand.
66 Šiuose dviejose sprendimuose Komisija nustatė, kad ypatingomis aplinkybėmis akcijų mažumos turėjimas sukliudytų atstatyti veiksmingos konkurencijos sąlygas ir turėtų neproporcingą poveikį pasirinktai bendrovei.
67 Antra, ieškovės nuomone, Komisijos 8 straipsnio 4 ir 5 dalių aiškinimas yra neteisingas. Ieškovė teigia, kad Komisija rėmėsi vien pažodiniu aiškinimu, o platesnis aiškinimas yra labiau suderinamas su reglamento tikslu.
68 Ieškovė savo reikalavimuose teigia, kad Teisingumo Teismas byloje Kali und Salz (1998 m. kovo 31 d. Sprendimas Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos C‑68/94 ir C-30/95, Rink. p. I‑1375) ir Pirmosios instancijos teismas byloje Gencor (1999 m. kovo 25 d. Sprendimas Gencor prieš Komisiją, T‑102/96, Rink. p. II‑753), susidūrę su dviem galimais skirtingais reglamento nuostatų aiškinimais, pažymėjo, jog aiškinant siaurai reglamentas netektų dalies savo veiksmingumo, o platesnis požiūris yra suderinamas su jo tekstu, net jei nėra jame aiškiai išdėstytas.
69 Ieškovė taip pat teigia, kad įprastinė 8 straipsnio 4 ir 5 dalių reikšmė yra suderinama su jose nustatytų įgaliojimų naudojimu sprendžiant klausimus dėl tokios akcijų mažumos kaip Ryanair, o Komisijos priimtas aiškinimo variantas palieka Bendriją bejėgę prieš Ryanair akcijų mažumos, kuri buvo iš dalies įsigyta per uždraustą koncentraciją ir todėl yra nesuderinama su reglamento tikslu, sukurtą konkurencijos iškraipymą.
70 Ieškovė, be kita ko, teigia, kad Komisija savo aiškinime neatsižvelgia į šias reglamento preambulės konstatuojamąsias dalis: 2, 5, 7, 8, 14, 20 ir 23.
71 Tiek, kiek tai susiję su 8 straipsnio 4 dalimi, užuot rėmusis reglamento preambulės konstatuojamosiomis dalimis, Komisija ginčijamo sprendimo 10 straipsnyje remiasi vien pažodiniu aiškinimu ir teigia, kad „šioje byloje įvertinta koncentracija nebuvo įgyvendinta“ ir kad „todėl nereikia atsižvelgti į sandorius, kurie buvo atlikti vykstant procedūrai Komisijoje, kaip į įgyvendintą koncentraciją“.
72 Ieškovės mano, kad pirma Komisijos padaryta klaida buvo dėl „sandorių“, kuriuos ji turi vertinti kaip kažkaip atskirus nuo draudžiančiame sprendime nagrinėtos koncentracijos. Ieškovės nuomone, iš draudžiančio sprendimo 12 straipsnio matyti, kad jame nurodyti įvairūs „sandoriai“ yra vientisa uždraustos koncentracijos dalis. Todėl, ieškovės manymu, kadangi savo 2006 m. gruodžio 20 d. Sprendime Komisija pripažino, kad tokie sandoriai ir viešas pasiūlymas yra vienos koncentracijos dalis reglamento 3 straipsnio prasme, ji netinkamai apibūdino koncentraciją, kuriai taikoma 8 straipsnio 4 dalis. Tam, kad būtų taikoma 8 straipsnio 4 dalis, turi būti tenkinamos dvi sąlygos: turi būti koncentracija ir ji turi būti pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka.
73 Ieškovės manymu, jei antroji sąlyga tenkinama, pagrindinis klausimas yra nustatyti, ar taip apibūdinta koncentracija buvo įvykdyta. Šiuo atžvilgiu ieškovė teigia, kad Komisija neteisingai sulygina reglamento 8 straipsnio 4 dalies a punkte esančios sąvokos „įvykdyta“ ir 3 straipsnio 2 dalyje esančios sąvokos „įgyti kontrolę“ reikšmes. Ieškovės manymu, 8 straipsnio 4 dalies a punkte nekalbama apie „kontrolės įgijimą“, o tik sakoma „įvykdyta“. Ieškovės nuomone, tai, kad koncentracija niekada nebuvo iki galo užbaigta, nes Komisija tam sutrukdė, nereiškia, kad koncentracija nebuvo įvykdyta nors ir iš dalies, atlikus draudžiančio sprendimo 12 punkte nurodytus sandorius.
74 Grįsdama šį prašymą ieškovė per posėdį siekė kaip naują įrodymą pateikti Komisijos pranešimą spaudai, kuris, ieškovės manymu, parodo, kad Komisijoje yra bendra praktika situaciją, kai dar nėra kontrolės, vadinti „įvykdymu“. Ieškovė teigia, kad minėti dokumentai parodo, jog Komisija praeityje atliko netikėtus patikrinimus siekdama nustatyti, ar koncentracijos šalys įvykdė įsigijimą, kurį nagrinėja Komisija, pažeisdamos reglamento 7 straipsnio 1 dalį.
75 Trečia, ieškovė pateikia teisinį pagrindą, pagrįstą reglamento 7 straipsniu. Pagal 7 straipsnio 1 dalį Bendrijos masto koncentracija neturi būti vykdoma iki paskelbimo, kad ji suderinama su bendrąja rinka. 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 7 straipsnio 1 dalyje neužkertamas kelias skelbti viešą konkursą arba sudaryti vertybinių popierių sandorių serijas, jeigu apie koncentraciją pranešama Komisijai ir jeigu vertybinių popierių įgijėjas nesinaudoja konkrečių vertybinių popierių teikiamomis balsavimo teisėmis, nebent remdamasis Komisijos numatyta nukrypti leidžiančia nuostata pagal 7 straipsnio 3 dalį.
76 Ieškovė teigia, kad 7 straipsnio 1 ir 2 dalys, skaitomos kartu, turi neleisti Ryanair naudotis savo balsavimo teisėmis, nebent laikantis Komisijos pagal 3 dalį numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.
77 Komisija teigia, kad ieškovei nepavyko įrodyti fumus boni juris buvimo, kuris būtų pateisinęs prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Pirma, iš pradžių Komisija pažymi, kad reglamentas taikomas tik koncentracijoms 3 straipsnio prasme, o ne akcijų mažumos įsigijimui, kuris nesuteikia kontrolės 3 straipsnio 2 dalies prasme, tai yra lemiamos įtakos, ir kad neginčijama, jog Ryanair Aer Lingus akcijų dalis jai nesuteikia šios bendrovės kontrolės.
78 Antra, Komisija teigia, jog kelių sandorių laikymas vienos koncentracijos dalimi užtikrina, kad apie visus sandorius Komisijai būtų pranešama kartu, ir garantuoja „vieno langelio“ principą. Vis dėlto, Komisijos nuomone, tai nesuteikia jai kompetencijos kontroliuoti tuos, kurie turi akcijų mažumą.
79 Trečia, Komisija teigia, kad kai tik per administracinę procedūrą apibrėžta viena koncentracija yra išskaidyta, reglamento 21 straipsnio 3 dalis nebekliudo valstybėms narėms taikyti savo nacionalinės konkurencijos teisės aktų tokios akcijų mažumos atžvilgiu.
80 Ketvirta, dėl nagrinėjamų nuostatų teleologinio aiškinimo Komisija pažymi, kad Aer Lingus tokių nuostatų aiškinimas prieštarauja bendram reglamento tikslui, kuris yra koncentracijų kontrolė 3 straipsnio prasme.
81 Galiausiai Komisija teigia, kad jos ankstesni sprendimai pagal reglamento 8 straipsnio 4 dalį nepalaiko Aer Lingus tvirtinimo, kad koncentracija gali būti laikoma įvykdyta neįgyjant kontrolės, nes visose ankstesnėse bylose kontrolė buvo įgyta.
– Pirmosios instancijos teismo pirmininko vertinimas
82 Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija neteisingai atsisakė imtis priemonių pagal reglamento 8 straipsnio 4 ir 5 dalis prieš RyanairAer Lingus akcijų mažumą. Šiuo atžvilgiu Aer Lingus tvirtina, kad nagrinėjama akcijų mažuma turi esminį neigiamą poveikį konkurencijai ir kad Komisija neteisingai nusprendė šioje byloje neturinti įgaliojimų imtis priemonių pagal 8 straipsnio 4 ir 5 punktus.
83 Kalbant apie ieškovės pirmąjį reikalavimą, susijusį su teiginiu ginčijamo sprendimo 12 punkte, kad „neigiamas poveikis negali atsirasti, nes Ryanair neįgijo ir negali įgyti Aer Lingus kontrolės“, įdėmiau paskaičius ginčijamą sprendimą tampa aišku, kad toks teiginys paimtas iš konteksto, jis nėra Komisijos sprendimo nepriimti ieškovės prašomų priemonių pagal 8 straipsnio 4 ir 5 dalis pagrindas ir todėl yra nereikšmingas šios bylos nagrinėjimui. Iš tikrųjų, Komisijos manymu, ginčijamo sprendimo esmė yra ta, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes koncentracija nebuvo įvykdyta ir kad todėl Komisija neturi įgaliojimų priimti priemonių pagal 8 straipsnio 4 ir 5 dalis, susijusias su nagrinėjama akcijų mažuma, neatsižvelgiant į tai, ar gali būti manoma, jog tokia akcijų mažuma gali sukelti arba nesukelti konkurencijos problemų.
84 Iš to matyti, kad nebereikia nagrinėti ieškovės argumentų, pateiktų jos prašymui pagrįsti, būtent tų, kuriais siekiama parodyti, kad šis prašymas neprieštarauja šios bylos faktinėms aplinkybėms, „pagrįstai ekonomikos teorijai“ ir ankstesniems Komisijos sprendimams.
85 Remiantis per posėdį šalių išdėstytais ir šioje nutartyje nurodytais argumentais, pagrindinis klausimas dėl fumus boni juris reikalavimo, kurį šioje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi išnagrinėti Pirmosios instancijos teismo pirmininkas, yra toks: ar ieškovė tinkamai įrodė, kad prima facie Komisija neteisingai aiškino 8 straipsnio sąvoką „įvykdyta“ kaip reiškiančią kontrolės įgijimą ir kad, kita vertus, „įvykdymo“ reikalavimas turi būti laikomas tenkinamu bet kokiais veiksmais ar priemonėmis, kurių buvo imtasi siekiant atlikti koncentraciją. Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti, ar „dalinis įvykdymas“ arba įvykdymas bet kokio iš elementų, kurie kartu sudaro vieną koncentraciją, apie kurią pranešta, gali būti šios koncentracijos „įvykdymas“ ir leisti Komisijai pasinaudoti savo įgaliojimais pagal 8 straipsnio 4 ir 5 dalis.
86 Grįsdama tokį 8 straipsnio 4 ir 5 punktų aiškinimą Aer Lingus daro nuorodą į Bendrijos teismų praktiką (šios nutarties 68 punktas), kurioje Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas, susidūrę su dviem galimais reglamento aiškinimais, padarė išvadą, kad reikia pasirinkti tą aiškinimą, kuris geriau atspindi reglamento tikslą.
87 Dėl teismų praktikos, kuria rėmėsi ieškovė, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas sprendime Kali und Salz ir Pirmosios instancijos teismas sprendime Gencor nusprendė, jog nagrinėjamas reglamento nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į reglamento tikslą, nes šių nuostatų tiksli apimtis negali būti galutinai nustatyta remiantis tik jų formuluote (minėtų sprendimų Kali und Salz 168 punktas ir Gencor 148 punktas).
88 Todėl prieš pradedant analizuoti 8 straipsnio 4 ir 5 dalis atsižvelgiant į reglamento tikslą, pirmiausia reikia nustatyti, ar nagrinėjamų nuostatų formuluotė nėra pakankamai aiški ir gali būti aiškinama dviem skirtingais ieškovės pateiktais būdais.
89 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad anglų kalbos žodžio „implementation“ apibrėžimas gali apimti tiek „tam tikro tikslo pasiekimą“, tiek „įgyvendinimą“, todėl iš esmės gali kilti abejonių dėl 8 straipsnio 4 ir 5 punktuose esančių nuostatų tikslios reikšmės. Nors reglamento 8 straipsnio 4 dalies a punkto ir 5 dalies c punkto formuluotėje „has already been implemented“ vartojamas esamasis atliktinis laikas gali suponuoti, kad ši formuluotė daro nuorodą į „tam tikro tikslo pasiekimą“, negalima laikyti, kad vien tik šio vertinimo pakanka tam, kad, nors ir prima facie, būtų nustatyta Komisijos įgaliojimų pagal reglamento 8 straipsnį apimtis.
90 Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo Bendrijos reglamentų aiškinimo būtinybė neleidžia nagrinėti konkrečios nuostatos atskirai, o reikalauja, kad esant abejonių ji būtų aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į redakcijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (žr. 1996 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lubella, C‑64/95, Rink. p. I‑5105, 17 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Todėl reikia įsitikinti, kad reglamento 8 straipsnio 4 ir 5 dalies redakcija anglų kalba nesuteikia nagrinėjamai formuluotei kitokios prasmės nei redakcijos kitomis kalbomis ir kad tokia formuluotė turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant į redakcijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (šiuo klausimu žr. 1997 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ebony Maritime ir Loten Navigation, C‑177/95, Rink. p. I‑1111, 29–31 punktus). Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad 8 straipsnio 4 dalies redakcijoje prancūzų kalba formuluotė „has already been implemented“ yra „a déjà été réalisée“, redakcijoje italų kalba – „è già stata realizzata“ ir redakcijoje vokiečių kalba – „vollzogen wurde“. Taip, kaip žodis „įvykdyta“ yra įtvirtintas minėtuose pavyzdžiuose kitomis oficialiosiomis kalbomis, parodo, kad prima facie 8 straipsnio 4 ir 5 punktuose numatyta „įvykdymo“ sąvoka reiškia visišką koncentracijos užbaigimą.
91 Antra, ši išvada gali būti prima facie patvirtinta lyginant 8 straipsnio 4 ir 5 punktų redakcijas prancūzų kalba su kitų Bendrijos aktų redakcijomis prancūzų kalba, kuriuose sąvoka „įvykdymas“ aiškiai reiškia „įgyvendinimą“, o ne „tikslo pasiekimą“. Tokio sąvokos „įvykdymas“ vartojimo pavyzdys yra 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles 3 konstatuojamoje dalyje, kuri numato, kad „<...> Tokios supaprastintos priemonės turėtų būti priimamos tik tuo atveju, jei Komisija reguliariai gaus informaciją apie atitinkamos teikiamos pagalbos įgyvendinimą“. Šiuo atveju sąvoka „implementation“ 3 konstatuojamosios dalies redakcijoje prancūzų kalba yra „mise en oeuvre“, o ne „réalisation“.
92 Trečia, reikia turėti omenyje, kad kai tik Komisija pasinaudoja savo įgaliojimais pagal 8 straipsnio 4 dalį, ji iš atitinkamų įmonių gali reikalauti „išskaidyti koncentraciją“, o tai prima facie reiškia, kad egzistuoja koncentracija, kaip apibrėžta reglamento 3 straipsnyje, ir kad todėl yra įgyta kontrolė. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šioje byloje neginčijama, jog Aer Lingus akcijų mažuma Ryanair nesuteikia de jure arba de facto ieškovės kontrolės.
93 Iš to matyti, kad, nesant būtinybės detaliai aptarti ieškovės su reglamento tikslu susijusių argumentų, galima padaryti išvadą, kad ieškovė neįrodė fumus boni juris buvimo.
94 Ieškovės tvirtinimas, jog Komisija dalinį įvykdymą laiko draudžiamu pagal 7 straipsnio 1 dalį netgi kalbant apie priemones, dėl kurių kontrolė nepasikeičia, ir nurodo šalims, kad jos turi susilaikyti nuo tokių priemonių, negali paneigti šios išvados. Per posėdį Komisija patvirtino, kad nors ji niekada nepriėmė formalios pozicijos dėl klausimo, ar 7 straipsnis draudžia įsigyti akcijų mažumą, po diskusijų su pranešančiosiomis šalimis pradėjo prašyti, kad įgijėjas nesinaudotų jokiomis balsavimo teisėmis, nesvarbu, ar jos kiltų iš akcijų, ar akcijų mažumos kontrolės, kol bus užbaigta procedūra. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad šios nutarties 42 punkte aptartu kompetencijos paskirstymu pagrįstas Bendrijos teisės aiškinimas yra Teisingumo Teismo, o ne Komisijos prerogatyva ir kad todėl Komisijos praktika, nors paprastai įtakinga ir svarbi nustatant, ar teisėti lūkesčiai gali būti pagrįsti, šioje byloje nėra lemiama. Antra, kaip per posėdį pažymėjo Komisija, net jeigu reglamento 7 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti taip, kad ja tik draudžiama vykstant Komisijos nagrinėjimui pakeisti kontrolę, o ne tokias priemones, dėl kurių kontrolė nepasikeičia, pavyzdžiui, naudojimąsi iš akcijų mažumos kylančiomis balsavimo teisėmis, atsižvelgiant į griežtus terminus, per kuriuos Komisija turi peržiūrėti koncentraciją, apie kurią pranešta, ir į veiksnių kombinaciją, dėl kurios tam tikrais atvejais gali atsirasti kontrolė, būtų teisėta Komisijai prašyti šalių nesiimti jokių veiksmų, dėl kurių pasikeistų kontrolė. Be to, nors tai prima facie nėra iš reglamento kylantis reikalavimas, pranešančiosios šalys gali manyti esant naudinga palengvinti Komisijos administracinį procesą laikydamosi tokio prašymo ir taip išvengti pavojaus, kad Komisija manytų būtina atlikti patikrinimus šalių patalpose siekiant nustatyti, ar prašančiosios šalys ėmėsi visų priemonių, kad nebūtų pakeista kontrolė.
95 Dėl pranešimų spaudai, kurie, ieškovės nuomone, parodo, kad priemonių, dėl kurių kontrolė nepasikeičia, laikymas „įvykdymu“, yra Komisijos įprasta praktika, iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikė jokių paaiškinimų dėl to, kodėl su nagrinėjamais pranešimais spaudai, kurių vienas yra 1997 m., ji negalėjo susipažinti tuo metu, kai pateikė savo prašymą, ir kodėl byloje jie buvo pateikti taip vėlai. Vis dėlto neatsižvelgiant į tai, ar šis vėlyvas įrodymas yra priimtinas, ar ne, pakanka nurodyti, jog toks įrodymas nėra lemiamas, kalbant apie žodžio „įvykdymas“ reikšmę. Nagrinėtuose pranešimuose spaudai esanti informacija neatrodo turinti reikšmės aptartiems vertinimams.
96 Per posėdį įstojusios į bylą šalies atstovas pažymėjo, kad ieškovė, pavėluotai pateikdama tokio pobūdžio įrodymą, trukdo šio teismo laiką, palygindamas tai su teismo negerbimu. Nesant būtinybės spręsti dėl šio rimto pareiškimo, Pirmosios instancijos pirmininkas mano, kad toks įrodymas bet kuriuo atveju nėra lemiamas ir kad taip pat šiuo atžvilgiu gali būti nuspręsta, jog ieškovei nepavyko įrodyti fumus boni juris buvimo.
97 Pirmajame tvirtinime, kad Ryanair Aer Lingus akcijos gali sukelti rimtų konkurencijos problemų, ieškovė teigė, kad Komisijos atsisakymas imtis priemonių pagal 8 straipsnio 4 dalį ir prašyti Ryanair atsisakyti akcijų mažumos prieštarauja ankstesniems Komisijos sprendimams, ir rėmėsi Komisijos sprendimais Tetra Laval/Sidel ir Schneider/Legrand. Šiuo atžvilgiu papildomai reikia pažymėti, kad šis įrodymas taip pat negali paneigti šioje nutartyje padarytos išvados. Tai, kad Komisija sprendimuose Tetra Laval/Sidel ir Schneider/Legrand nusprendė, jog akcijų mažumos išlaikymas pasirinktoje bendrovėje per sandorį, apie kurį buvo pranešta ir kuris remiantis reglamentu buvo uždraustas, kliudytų veiksmingos konkurencijos atstatymui, ir todėl nurodė atsisakyti visų įgytų akcijų, nėra svarbu šios bylos išsprendimui. Iš tikrųjų tai yra suderinama su nurodytomis išvadomis, kad tose bylose Komisija galėjo pasinaudoti savo įgaliojimais dėl sandorio „įvykdymo“, kitaip tariant, dėl kontrolės pasikeitimo. Kai tik atsirado aplinkybė, leidžianti Komisijai pasinaudoti savo įgaliojimais, Komisija įgijo teisę, kaip aiškiai numato 8 straipsnio 4 dalis, „reikalauti konkrečių įmonių nutraukti koncentraciją, ypač nutraukiant susijungimą arba perduodant visas įsigytas akcijas arba turtą, kad būtų galima grįžti į pradinę padėtį, kai koncentracija dar nebuvo vykdoma“.
98 Tiek, kiek tai susiję su ieškovės 7 straipsniu pagrįstais teiginiais, kad kadangi pasiūlytas įsigijimas dar nebuvo pripažintas suderinamu su bendrąja rinka, Ryanair gali įsigyti vertybinius popierius arba pateikti viešą pasiūlymą sandorio, apie kurį pranešta, kontekste tik tiek, kiek ji nesinaudoja su įgytais vertybiniais popieriais susijusiomis balsavimo teisėmis, išskyrus Komisijos numatytas išimtis, pakanka pažymėti, kad su 7 straipsniu susijusiems ieškovės argumentams turi būti mutatis mutandis taikomas sąvokos „įvykdymas“ aiškinimas, koks jau nustatytas šioje byloje.
99 Todėl taip pat šio teisinio pagrindo atžvilgiu Aer Lingus nepavyko įrodyti fumus boni juris buvimo.
100 Galiausiai ieškovė teigia, kad Komisijos 8 straipsnio 4 ir 5 dalių aiškinimas kartu su 21 straipsnio 3 dalies draudimu valstybėms narėms taikyti savo nacionalinės konkurencijos teisės aktus Bendrijos mastu veikiančioms koncentracijoms sukuria spragą, kuri yra nesuderinama su reglamento tikslais. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad tokia pati faktinė situacija, kai įmonė turi konkurento kontrolės nesuteikiančią akcijų mažumą, ir toks konkurentas gali manyti, kad nagrinėjama akcijų mažuma kenkia konkurencijai, gali taip pat susidaryti tokiais atvejais, kai tokia akcijų mažuma yra įgyta be koncentracijos. Tokiu atveju reglamentas būtų aiškiai netaikomas ir galimybės Komisijai nagrinėti nagrinėjamą akcijų mažumą pagal reglamento 8 straipsnio 4 ir 5 dalis nebuvimas būtų aiškiai nelaikomas Bendrijos kompetencijos užtikrinti neiškraipytą konkurenciją spraga.
101 Dėl 21 straipsnio sandorio reikia pažymėti, pirma, kad 21 straipsnio 3 dalis turi būti skaitoma kartu su šio straipsnio 1 dalimi. 21 straipsnio 1 dalis numato, kad tik šis reglamentas taikomas koncentracijoms, kurios veikia Bendrijos mastu, kaip apibrėžta reglamento 3 straipsnyje. Šiuo atžvilgiu tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje, kai apie koncentraciją buvo pranešta, Komisija ją pripažino nesuderinama su bendrąja rinka ir dėl to viešo pasiūlymo procedūra nebuvo užbaigta, nėra koncentracijos, kuri veikia Bendrijos mastu, kaip apibrėžta 3 straipsnyje. Taip pat tokiomis aplinkybėmis šalys negali planuoti Bendrijos masto koncentracijos, nes tokia koncentracija prieštarautų esamam Komisijos sprendimui. Todėl, kaip teigia Komisija savo rašytinėse pastabose, 21 straipsnio 3 dalis negali būti prima facie taikoma, nes nėra ir nenumatyta jokia koncentracija, kuriai turi būti taikomas tik šis reglamentas. Likusi akcijų mažuma nebėra, prima facie susijusi su kontrolės įgijimu, nebėra koncentracijos dalis ir nepatenka į reglamento taikymo sritį. Todėl 21 straipsnis, kurio tikslas pagal reglamento 8 konstatuojamąją dalį yra užtikrinti, kad koncentracijas, sukeliančias reikšmingus struktūrinius pasikeitimus, išimtinai peržiūrėtų Komisija, taikydama „vieno langelio principą“, iš esmės tokiomis aplinkybėmis nekliudo nacionalinėms konkurencijos tarnyboms ir nacionaliniams teismams taikyti savo nacionalinės konkurencijos teisės aktų.
102 Šiuo atžvilgiu nėra jokio esminio skirtumo dėl to, kad Komisijos sprendimas, kuriame nuspręsta, kad koncentracija nesuderinama su bendrąja rinka, apskųstas Pirmosios instancijos teismui, nes pagal EB 242 straipsnį sprendimo vykdymas dėl ieškinio nesustabdomas. Be to, jei atitinkamoms nacionalinėms konkurencijos tarnyboms nebuvo leista imtis galutinių priemonių dėl su proceso ekonomija susijusių aplinkybių, šios tarnybos gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones reaguodamos į bet kokį susirūpinimą, kuris joms galėtų kilti laukiant Pirmosios instancijos teismo sprendimo.
103 Be to, tiek, kiek tai susiję su teisės akto spraga, reikia pažymėti, kad, nors nagrinėjamai akcijų mažumai negali būti prima facie taikomas reglamentas, galima numatyti, kad Komisija įmonių elgesiui po akcijų mažumos įsigijimo gali taikyti EB sutarties nuostatas konkurencijos srityje, ypač EB 81 ir 82 straipsnius. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį, jei Komisija nustato, kad buvo pažeisti EB 81 ir 82 straipsniai, ji gali paskirti „bet kokią elgesio ar struktūrinę koreguojančią priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti“.
104 Nors gali būti sudėtinga prima facie taikyti EB 81 straipsnį tokiose bylose kaip ši, kurioje nagrinėjamas pažeidimas kyla iš akcijų rinkoje įsigijimo, ir todėl gali būti sunku nustatyti būtiną valių sutapimą, ieškovė gali Komisijos paprašyti pradėti procedūrą pagal EB 82 straipsnį, jei ji mano, kad Ryanair vienoje ar keliose rinkose užima dominuojančią poziciją ir piktnaudžiauja šia pozicija, kišdamasi į tiesioginio konkurento verslo strategiją ir (arba) naudojasi savo tiesioginio konkurento akcijų mažuma, siekdama susilpninti jo poziciją.
105 Taip pat svarbu pažymėti, kad šis scenarijus taikomas tokiose, kaip ši bylose, kuriose visos šalys sutaria, kad nebuvo jokio kontrolės pasikeitimo reglamento prasme. Vis dėlto, jei vėlesnėje stadijoje būtų nustatyta, kad Ryanair kontroliuoja Aer Lingus arba įgijo šią kontrolę turima akcijų mažuma, tuomet gali būti taikomos 8 straipsnio 4 ir 5 dalys.
106 Todėl taip pat dėl šio teisinio pagrindo, susijusio su spragos, kuri nesuderinama su reglamento tikslu, buvimu, galima padaryti išvadą, kad ieškovė neįrodė fumus boni juris buvimo.
107 Iš to matyti, kad ieškovė neįrodė fumus boni juris buvimo.
Skuba
– Šalių argumentai
108 Ieškovė mano, kad skubos sąlyga šioje byloje yra tenkinama ypač dėl to, kad yra pavojus, jog Ryanair bet kuriuo metu gali primesti savo valią Aer Lingus.
109 Ieškovė teigia, pirma, kad pagal dabartinę Aer Lingus akcijų struktūrą Ryanair jau priklauso teisė vetuoti specialias rezoliucijas, kurioms reikia 75 % balsų daugumos. Be to, ieškovė tvirtina, kad Ryanair jau pasinaudojo jai priklausančia Aer Lingus akcijų mažuma, kad vetuotų specialios rezoliucijos pasiūlymą, pagal kurį Aer Lingus būtų galėjusi išleisti papildomas akcijas iki 5 % jos įstatinio kapitalo, pirmiausia nepasiūliusi šių akcijų jau egzistuojantiems akcininkams.
110 Antra, dėl įvairių priežasčių Ryanair svarba balsuojant dėl paprastųjų rezoliucijų praktikoje yra daug didesnė nei jai priklausančių akcijų suteikiama svarba. Konkrečiai kalbant, darant prielaidą, kad per visuotinį susirinkimą bus pasinaudota tik 80 % su Aer Lingus akcijomis susijusių balsavimo teisių, o tai, ieškovės nuomone, yra galimas dalyvių skaičius atsižvelgiant į buvusiųjų skaičių per pirmąjį ir kol kas vienintelį Aer Lingus visuotinį susirinkimą, dabartinė Ryanair balsavimo svarba krypsta link 40 %. Tokia svarba dar išaugo dėl to, kad Ryanair yra didžiausia Aer Lingus akcininkė bei akcininkė, turinti labai svarbią kompetenciją aviacijos srityje, ir, ieškovės nuomone, gali potencialiai turėti labai didelę įtaką kitiems akcininkams.
111 Trečia, ieškovė teigia, kad yra galimybė, jog Airijos vyriausybė, antras didžiausias Aer Lingus akcininkas, gali susilaikyti nuo balsavimo dėl akcininkų rezoliucijų, darančių įtaką strateginiams bendrovės sprendimams. Be to, tam tikromis aplinkybėmis iš Airijos vyriausybės gali būti pareikalauta susilaikyti nuo balsavimo, pavyzdžiui, kai ji yra su sandoriu susijusi šalis. Ieškovės nuomone, taip gali būti, kai Aer Lingus siekia sudaryti sutartį su valstybei priklausančia Dublin Airport Authority, pavyzdžiui, rekonstruoti Aer Lingus pagrindinę būstinę. Tokiomis aplinkybėmis Ryanair akcijos gali iš tikrųjų atitikti daugiau nei 50 % balsų, kurie gali būti atiduoti.
112 Be to, Aer Lingus pateikia keletą pavyzdžių, kada Ryanair gali kištis į Aer Lingus verslą, pasinaudodama minėtais scenarijais. Pavyzdžiui, Ryanair gali pasinaudoti savo Aer Lingus akcijomis tęsti savo kampaniją prieš Dublino aerouosto 2 terminalą, kuris, ieškovės nuomone, yra labai svarbus Aer Lingus plėtimosi planams. Ryanair, kuri teikia pirmenybę Boeing orlaiviams, taip pat gali kištis į Aer Lingus planus pirkti Airbus orlaivius. Savo rašytinėse pastabose Aer Lingus pranešė apie Ryanair ketinimus kištis į Aer Lingus valdybos sprendimą atsisakyti tam tikrų maršrutų ir pradėti skraidyti naujais. Vis dėlto per posėdį buvo patvirtinta, kad tokie bandymai buvo nesėkmingi. Ieškovės nuomone, žala, kuri kiltų dėl to, kad Ryanair naudojasi savo balsavimo teisėmis kaip mažumos akcininkė, jei bendrovės valdyba pralaimėtų dėl vieno iš prekybos politikos klausimų, būtų rimta ir nepataisoma, ir iš to kylantis Aer Lingus verslo žlugdymas negalėtų būtį ištaisytas Pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindinėje byloje, nei jokiu kitu būdu.
113 Per posėdį ieškovė siekė pateikti naują įrodymą, susijusį, inter alia, su Airbus sudaryta sutartimi dėl didelės talpos Airbus orlaivių tiekimo, kuri, ieškovės teigimu, netrukus po posėdžio turės būti patvirtinta akcininkų ir kuri yra kertinis Aer Lingus verslo strategijos elementas siekiant pasinaudoti galimybėmis, kurias suteikia „Open Skies“ susitarimai. Jei su tokiomis galimybėmis susijusių valdybos iniciatyvų per trumpą laikotarpį Aer Lingus akcininkai nepatvirtintų, Aer Lingus patirtų rimtą ir nepataisomą žalą, nes priėmus sprendimą pagrindinėje byloje, Aer Lingus tokių galimybių nebeturėtų.
114 Galiausiai ieškovė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas šioje byloje turi taikyti „atsargumo principą“, nes, jos teigimu, įrodžius, jog yra didelis pavojus, kad Ryanair gali Aer Lingus sukelti rimtą ir nepataisomą žalą arba prisidėti prie jos atsiradimo, Pirmosios instancijos teismas gali imtis apsaugos priemonių nelaukdamas tolesnių pavojaus realumo įrodymų.
115 Savo ruožtu Komisija iš esmės teigia, kad skubos reikalavimas nėra tenkinamas.
– Pirmininko vertinimas
116 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skuba turi būti vertinama atsižvelgiant į būtinybę priimti laikiną sprendimą, kad šalis, pateikusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi įrodyti, kad ji, nenorėdama patirti tokios žalos, negali laukti, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje (žr. 2001 m. lapkričio 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Duales System Deutschland prieš Komisiją, T‑151/01 R, Rink. p. II-3295, 187 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
117 Kai žala priklauso nuo keleto veiksnių, pakanka, kad jos atsiradimas būtų nuspėjamas su pakankamu tikimybės laipsniu (50 punkte minėtos Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, T‑369/03 R, 71 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1993 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo nutarties Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93 R, Rink. p. I‑3667, 32–34 punktus bei 1999 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją, C‑335/99 P(R), Rink. p. I‑8705, 67 punktą). Vis dėlto ieškovas privalo įrodyti faktus, kuriais tariamai grindžiamas rimtos ir nepataisomos žalos atsiradimas (minėtos nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją 72 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. minėtos nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją 67 punktą).
118 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad siekdamas nustatyti, ar žala, dėl kurios ieškovai baiminasi, yra rimta ir nepataisoma bei pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių ėmimąsi, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi turėti įrodymų, leidžiančių jam nustatyti tikslias pasekmes, kurios, nesiėmus prašomų priemonių, greičiausiai kils kiekvienai suinteresuotai įmonei.
119 Todėl pirmiausia reikia pabrėžti, jog ieškovės teiginys, kad pirmininkas turi taikyti „atsargumo principą“ ir kad Pirmosios instancijos teismas gali imtis „apsaugos priemonių“ nelaukdamas tolesnių ieškovės nurodyto pavojaus realumo įrodymų, yra akivaizdžiai nesuderinamas su laikinosioms apsaugos priemonėms taikomais principais bei teismo praktika ir jam negali būti pritarta.
120 Šioje byloje ieškovė teigia, kad jos akcininkės ir pagrindinės konkurentės Ryanair kišimasis į jos verslo reikalus jos situaciją padarytų ypač sudėtingą ir kad todėl ji patirtų rimtą ir nepataisomą žalą. Ieškovė pateikė keletą scenarijų, pagal kuriuos Ryanair galėtų daryti įtaką balsavimo rezultatui daugeliu klausimų, kurie, ieškovės manymu, yra labai svarbūs Aer Lingus valdybos šiai įmonei nustatytiems augimo planams.
121 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pabrėžti, kad ieškovė neteigia, jog Ryanair gali kontroliuoti Aer Lingus. Iš 3 straipsnio 2 dalyje pateikto kontrolės apibrėžimo matyti, kad negali būti laikoma, jog Ryanair „daro lemiamą įtaką“ Aer Lingus.
122 Be to, savo rašytinėse pastabose ir per posėdį, kai jai buvo suteikta daug galimybių pateikti savo argumentus, ieškovė nepateikė pakankamai konkrečių įrodymų, susijusių su Aer Lingus pavojų keliančia žala, tikimybe, jog tokia žala atsiras, ir kad iš tikrųjų tokia žala yra rimta ir nepataisoma. Pavyzdžiui, ieškovė nepateikė pakankamai konkrečių įrodymų tam, kad kiekvieno pateikto pavyzdžio atžvilgiu įrodytų, inter alia, kad ir kada turi būti balsuojama, kodėl balsavimas turi įvykti prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje, kodėl Ryanair viena pati esant ypatingoms aplinkybėms galės pasipriešinti valdybos siūlymui arba priimti savo pačios rezoliuciją. Be to, Aer Lingus nepateikė pakankamų įrodymų savo teiginiui pagrįsti, kad iš to kylanti žala bus rimta ir nepataisoma.
123 Iš to matyti, kad ieškovės pateikti tvirtinimai yra hipotetiniai ir nepagrįsti teiginiai, kurie neatitinka žalos nuspėjimo su reikalaujamu tikimybės laipsniu sąlygos.
124 Konkrečiai kalbant, pirma, dėl teiginio, kad pagal esamą Aer Lingus akcijų struktūrą Ryanair jau turi galimybę blokuoti specialias rezoliucijas, kurioms priimti reikia 75 % balsų daugumos, ir jau kartą ja pasinaudojo, Aer Lingus nepateikė konkrečių įrodymų, kad tokių specialių rezoliucijų priėmimą reikia numatyti prieš Pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Be to, Aer Lingus nepateikė konkrečių įrodymų, su reikalaujamu tikimybės laipsniu įrodančių, kad Ryanair prieštaraus tokiai hipotetinei specialiai rezoliucijai, ir nepateikė konkrečių įrodymų teiginiui, kad dėl tokios priešpriešos Aer Lingus kiltų rimta ir nepataisoma žala, pagrįsti. Pateikdama vienintelės specialios rezoliucijos, kuriai ligi šiol sėkmingai pasipriešino Ryanair, pavyzdį, Aer Lingus nepateikė konkrečių įrodymų teiginiui, kad valdybai nepavykus panaikinti akcininkų pirmenybės teisės įsigyti akcijas Aer Lingus gali būti padaryta rimta ir nepataisoma žala, pagrįsti.
125 Antra, dėl Aer Lingus teiginio, kad Ryanair įtaka balsuojant dėl paprastųjų rezoliucijų praktikoje yra reikšmingesnė nei įtaka, kurią jai suteikia jos akcijos, reikia vėl pažymėti, jog šiuo argumentu ieškovė neteigia, kad Ryanair turi de jure arba de facto kontrolę. Be to, Aer Lingus nepateikė konkrečių įrodymų, kad tokias paprastąsias rezoliucijas reikės priimti prieš Pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Taip pat Aer Lingus nepateikė jokių konkrečių įrodymų teiginiui, kad tokia priešprieša gali Aer Lingus sukelti rimtą ir nepataisomą žalą, pagrįsti.
126 Šiuo atžvilgiu Aer Lingus teigė, kad Ryanair turima akcijų dalis gali sukelti rimtą žalą konkurencijai pirmiausia dviem atvejais, būtent Aer Lingus valdybos siūlymo įsigyti Airbus orlaivius ir valdybos planų dėl Dublino aerouosto 2 terminalo.
127 Tiek, kiek tai susiję su valdybos pasiūlymu įsigyti Airbus orlaivius, pirmiausia reikia pažymėti, kad Aer Lingus išvada, jog Ryanair prieštaraus tokiam įsigijimui yra pagrįsta bendra prielaida, kad, kadangi Ryanair priklauso tik iš Boeing sudarytas orlaivių parkas, Ryanair bandytų Aer Lingus priversti pirkti Boeing orlaivius, ir pranešimu spaudai, kuriame teigiama, jog Ryanair pareiškė sieksianti, kad Aer Lingus parkas būtų pakeistas į tik iš Boeing orlaivių sudarytą parką. Šiuo atžvilgiu per posėdį Ryanair pažymėjo, ir Aer Lingus tam neprieštaravo, kad toks ketinimas buvo išreikštas tuomet, kai buvo svarstoma apie įsigijimą, ir kad idėjos Aer Lingus parką pakeisti į tik iš Boeing orlaivių sudarytą parką tikslas buvo palengvinti Aer Lingus integraciją į Ryanair. Nors Ryanair apskundė Komisijos sprendimą, pripažįstantį jos Aer Lingus įsigijimą nesuderinamu su bendrąja rinka, ir todėl galima teigti, jog ji vis dar svarsto apie galimybę vėliau Aer Lingus integruoti į Ryanair, pateiktų įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, kad yra pakankama tikimybė, jog Ryanair prieštaraus Aer Lingus valdybos pasiūlymui įsigyti Airbus orlaivius.
128 Be to, nors per posėdį Aer Lingus teigė, kad numatoma įsigyti didelės talpos Airbus orlaivius ir kad tai netrukus po posėdžio turės patvirtinti akcininkai, Aer Lingus reikalaujamu tikimybės laipsniu neįrodė, kad jei toks patvirtinimas būtų reikalingas, dalyvavimas akcininkų susirinkime bus toks menkas, kad tai Ryanair suteiks pakankamai balsavimo galios nepatvirtinti tokio įsigijimo ir netgi įpareigoti įsigyti Boeing orlaivius. Galiausiai netgi darant prielaidą, jog Ryanair galėtų užprotestuoti Airbus orlaivių įsigijimą, Aer Lingus neteigė, kad jei kontraktas nebus ratifikuotas iki tam tikro termino, ji būtinai praras pasirinkimo galimybę.
129 Taip pat dėl Aer Lingus teiginio, kad Airijos vyriausybė gali nuspręsti (ar to gali būti pareikalauta pagal Airijos teisės aktus) susilaikyti nuo balsavimo dėl tam tikrų akcininkų rezoliucijų, nebuvo pateikta jokių konkrečių įrodymų, kad yra numatytas specialus akcininkų patvirtinimo, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje, reikalaujantis klausimas, dėl kurio Airijos vyriausybė nesinaudotų savo balsavimo teisėmis. Be to, Aer Lingus nepateikė jokių konkrečių įrodymų, reikalaujamu tikimybės laipsniu įrodančių, kad dėl tokio susilaikymo būtų atmestas valdybos pasiūlymas ir kad dėl to Aer Lingus būtų padaryta rimta ir nepataisoma žala. Nurodydama specifinį 2 terminalo pavyzdį, Aer Lingus nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginį, jog tam, kad šiuo atžvilgiu būtų patvirtinti valdybos planai, reikia akcininkų rezoliucijos, ir jokiu konkrečiu įrodymu nebuvo įrodyta, kad pagal Airijos teisės aktus Airijos vyriausybė negalės naudotis savo balsavimo teisėmis. Galiausiai nebuvo pateikta įrodymų, kurie pagrįstų teiginį, kad valdybai negavus akcininkų patvirtinimo dėl jos požiūrio į 2 terminalo naudojimą Aer Lingus patirtų rimtą ir nepataisomą žalą.
130 Be to, savo pastabose dėl minėtų klausimų ieškovė neįrodė, kad žala, kurią tariamai patirtų Aer Lingus, yra kitokio nei finansinio pobūdžio.
131 Dėl finansinės žalos šioje stadijoje reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokio pobūdžio žala, išskyrus išimtines aplinkybes, negali būti laikoma nepataisoma, jei ji gali būti vėliau finansiškai atlyginama. Finansinė žala gali pateisinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tik jeigu galima manyti, kad nesiėmus tokių priemonių, ieškovas atsidurtų padėtyje, kurioje jo veikla galėtų žlugti, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje, ar negrįžtamai pasikeistų jo padėtis rinkoje (2002 m. liepos 20 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarčių Neue Erba Lautex prieš Komisiją, T-181/02, Rink. p. II-5081, 84 punktas; 2000 m. liepos 20 d. Esedra prieš Komisiją, T‑169/00 R, Rink. p. II‑2951, 45 punktas; 2004 m. liepos 27 d. TQ3 Travel Solutions Belgium prieš Komisiją, T‑148/04 R, Rink. p. II-3027, 46 punktas ir 2004 m. lapkričio 10 d. Wam prieš Komisiją, T‑316/04 R, Rink. p. II-3917, 29 punktas). Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad ieškovė netvirtino, jog nesiėmus šių laikinųjų apsaugos priemonių jos veikla galėtų žlugti arba negrįžtamai pasikeistų jos padėtis rinkoje, kol bus priimtas galutinis sprendimas pagrindinėje byloje.
132 Per posėdį ieškovė pasiūlė in camera ir nedalyvaujant įstojusiai į bylą šaliai pateikti naują ir konkretesnę informaciją, susijusią su minėtos žalos pavyzdžiais. Kaip informacijos, kurią ji galėtų pateikti per in camera posėdį, pavyzdį, ieškovė nurodė, kad greitai akcininkai turės balsuoti dėl Airbus orlaivių pirkimo sutarties, su kuria susijusi detali informacija yra labai konfidenciali, patvirtinimo. Vis dėlto ieškovė nepaaiškino, kaip papildoma informacija gali tenkinti skubos reikalavimą, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, ieškovė nepaaiškino, kodėl tokia papildoma informacija negalėjo būti pateikta jos rašytinėse pastabose kartu su konfidencialumo prašymu ir buvo pateikta tokioje vėlyvoje bylos nagrinėjimo stadijoje. Galiausiai iš to, kas pasakyta dėl prašymo Ryanair taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba laikinąsias apsaugos priemones, kurios turėtų Ryanair įtakos, priimtinumo, matyti, kad įrodymai, pateikti nedalyvaujant Ryanair, negali būti naudojami kaip laikinųjų apsaugos priemonių pagrindas, nes tai pažeistų Ryanair teises į gynybą. Vienintelė šio principo, kuris pagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių laikinu pobūdžiu, išimtis taikoma tokiais atvejais, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės veikla galėtų žlugti. Kaip jau minėta šioje nutartyje, Aer Lingus niekada neteigė, kad jos veikla galėtų žlugti, jei nebūtų imtasi laikinųjų apsaugos priemonių.
133 Bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į tai, ar toks naujas įrodymas yra priimtinas, ar ne, nėra įrodymų, kad ši papildoma informacija būtų tokia, kad galėtų pakeisti pirmininko padarytą išvadą.
134 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ji patirs rimtą ir nepataisomą žalą.
135 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad ieškovė neįrodė reikalaujamo fumus boni juris ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, kad sukliudytų gresiančiai rizikai, jog bus padaryta rimta ir nepataisoma žala. Todėl reikia atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip yra dar ir dėl to, kad, kaip matyti iš šios nutarties 56 punkto, prieš Ryanair taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti įrodytas akivaizdus fumus boni juris ir labai rimtos ir nepataisomos žalos buvimas, atsižvelgiant į tai, kad tos priemonės turėtų didelę įtaką Ryanair, kaip Aer Lingus akcininkės, teisėms ir interesams.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS
nutaria:
1. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
2. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Priimta 2008 m. kovo 18 d. Liuksemburge.