GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2009 m. vasario 3 d.(1)
Byla C‑440/07 P
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Schneider Electric
„Apeliacinis skundas – Įmonių koncentracija – Elektros energijos paskirstymo rinka – Žala dėl Komisijos veiksmų vertinant įmonių koncentraciją – Sąlygos, reikalingos Bendrijos deliktinei atsakomybei atsirasti“
Turinys
I – Įžanga
II – Proceso Pirmosios instancijos teisme faktinės aplinkybės
A – Administracinė procedūra
B – Procedūra pirmosios instancijos teisme
III – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisės nuostatos dėl koncentracijų kontrolės
B – Ankstesni sprendimai, turintys įtakos procesui
IV – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
A – Procesas byloje T‑351/03
B – Skundžiamo sprendimo turinys (Byla T‑351/03)
1. Pažeidimas yra pakankamai akivaizdus
2. Dėl priežastinio ryšio
3. Ieškovės patirtos žalos nustatymas
a) Dėl honorarų, administracinių išlaidų ir teismo išlaidų, kurių patyrė Schneider
b) Įmonei Wendel‑KKR suteiktas Legrand perleidimo kainos sumažinimas, kad būtų galima nukelti perleidimo įsigaliojimo datą
c) Dėl žalos įvertinimo, jos priskyrimo ir palūkanų skaičiavimo
V – Procedūra Teisingumo Teisme ir apeliacinio skundo šalių reikalavimai
VI – Apeliacinio skundo analizė
A – Problemos esmė
B – Pagrindai, susiję su pakankamai akivaizdžiu pažeidimu
1. Šalių argumentai
2. Dėl pirmojo pagrindo: klaidingas skundžiamo sprendimo aiškinimas
3. Dėl antrojo pagrindo
C – Dėl pagrindo, susijusio su įmonei „Schneider“ padaryta žala
D – Pagrindai, susiję su priežastiniu ryšiu
1. Priežastinio ryšio nebuvimas
a) Dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų iškraipymo (trečiojo pagrindo dėl panaikinimo pirma dalis)
b) Sprendimo dėl nesuderinamumo neteisėtumo ir Legrand turto pardavimo Wendel‑KKR kainos sumažinimo priežastinis ryšys (trečiojo pagrindo antra dalis)
i) Šalių argumentai
ii) Vertinimas
2. Dėl priežastinio ryšio nutraukimo (trečias ir penktas pagrindai)
a) Šalių argumentų santrauka
b) Dėl kai kurių teiginių priimtinumo
c) Dėl esmės
3. Dėl pagrindo, susijusio su motyvų prieštaringumu
E – Dėl septintojo pagrindo
VII – Dėl esmės
VIII – Dėl bylinėjimosi išlaidų abiejų instancijų teismuose
IX – Išvada
I – Įžanga
1. Europos Bendrijų Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl 2007 m. liepos 11 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo(2), kuriuo iš dalies patenkinamas ieškinys dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės, susijusios su jos nesutikimu dėl koncentracijos, kurį vėliau Pirmosios instancijos teismas panaikino.
2. Ši byla svarbi ne tik tuo, kad reikalaujama nemenka beveik 1 700 mln. eurų suma, bet ir tuo, kad Teisingumo Teismo sprendimas gali turėti įtakos konkurenciją Europoje prižiūrinčios Bendrijos institucijos ekonomikos politikai.
3. Kalbant apie įmonių teisės į gynybą pažeidimą per administracinę procedūrą ir apie pagrindinės teisės pažeidimo padarytą žalą, reikia būti ypač atsargiems ir apdairiems atsižvelgiant į tai, kad būsimas sprendimas gali padaryti didelį poveikį įmonėms ir Bendrijos ar netgi nacionalinėms institucijoms.
II – Proceso Pirmosios instancijos teisme faktinės aplinkybės
4. Sudėtingos faktinės aplinkybės, dėl kurių kilo šiame apeliaciniame skunde nurodytas ginčas, aprašytos skundžiamame sprendime(3), ir galima pateikti tokią trumpą jų santrauką.
A – Administracinė procedūra
5. Dvi Prancūzijos bendrovės Schneider Electric SA (toliau – Schneider) ir Legrand SA (toliau – Legrand) pranešė Komisijai apie Schneider planuojamą įgyti Legrand kontrolę paskelbus viešą pasiūlymą keistis akcijomis (VPKA) pagal Reglamento (EEB) Nr. 4064/89(4) (toliau – reglamentas) 3 straipsnio 1 dalies b punktą. Schneider užsiima įrangos ir sistemų, naudojamų elektros paskirstymo, pramoninės kontrolės ir automatikos sektoriuose, o Legrand gamina ir parduoda žemos įtampos įrenginių elektros aparatūrą.
6. Nusprendusi, kad ši koncentracija kelia rimtų įtarimų dėl suderinamumo su bendrąja rinka, 2001 m. kovo 30 d. Komisija, remdamasi reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktu, pradėjo išsamios kontrolės procedūrą (vadinamasis kontrolės II etapas) ir paprašė Schneider ir Legrand pateikti informacijos.
7. 2001 m. rugpjūčio 3 d. Komisija nusiuntė Schneider pranešimą apie kaltinimus, kuriame teigiama, kad dėl koncentracijos sukuriama dominuojanti padėtis tam tikruose nacionalinių rinkų sektoriuose.
8. 2001 m. rugpjūčio 16 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus abi minėtos įmonės užginčijo Komisijos pateiktą rinkų apibrėžtį ir jos atliktą koncentracijos poveikio toms rinkoms analizę. 2001 m. rugpjūčio 29 d. koncentracijos šalys ir Komisijos tarnybos susirinko į posėdį, po kurio Schneider įsipareigojo priimti įvairias korekcines priemones.
9. 2001 m. spalio 10 d. Komisija, remdamasi reglamento 8 straipsnio 3 dalimi, priėmė Sprendimą 2004/275/EB(5) (toliau – sprendimas dėl nesuderinamumo), kuriame teigiama, kad planuojama koncentracija yra nesuderinama su bendrąja rinka. To sprendimo motyvų 782 ir 783 punktuose ji nurodė, kad susijungimas sukurtų dominuojančią padėtį, dėl kurios bus labai iškraipyta veiksminga konkurencija įvairiuose nacionalinių rinkų sektoriuose ir, kita vertus, tokia dominuojanti padėtis būtų sustiprinta tam tikruose Prancūzijos rinkų sektoriuose(6). Komisija teigia, kad Schneider pasiūlytos korekcinės priemonės nepadės išspręsti sprendime dėl nesuderinamumo nurodytų konkurencijos problemų.
10. Kadangi Schneider, įsigydama 98,1 % Legrand kapitalo, įvykdė koncentraciją, kuri a posteriori buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, 2001 m. spalio 24 d. Komisija priėmė antrą pranešimą apie kaltinimus dėl dviejų bendrovių atskyrimo, kuriame, remdamasi reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, nurodė Schneider perleisti turimą Legrand turtą, kad jos turimo turto dalis nebebūtų tokia reikšminga, ir kad būtų atkurta pakankamai veiksminga konkurencija per pakankamai trumpą laikotarpį.
11. Komisija taip pat nusprendė, kad Schneider dalyvavimo Legrand veikloje valdymą reikia nedelsiant perleisti patyrusiam ir nepriklausomam įgaliotajam asmeniui ir, remdamasi reglamento 7 straipsnio 4 dalimi, 2001 m. gruodžio 4 d. Komisija leido Schneider naudotis balsavimo teise, susijusia su jos dalyvavimu Legrand veikloje, tarpininkaujant įgaliotajam asmeniui, paskirtam pagal Komisijos patvirtintoje įgaliojimo sutartyje nustatytas sąlygas.
12. Remdamasi reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, 2002 m. sausio 30 d. Komisija priėmė sprendimą(7) (toliau – sprendimas dėl atskyrimo), kuriame nurodė Schneider atsiskirti nuo Legrand per devynių mėnesių laikotarpį, kuris baigiasi 2002 m. lapkričio 5 dieną.
13. Sprendime dėl atskyrimo Schneider uždrausta atskirti tam tikras Legrand veiklos rūšis, jame nustatyta, kad Legrand perėmėjas ar perėmėjai turi gauti išankstinį Komisijos sutikimą, o Schneider uždrausta vėliau susigrąžinti tam tikrą dalį Legrand veiklos.
B – Procedūra pirmosios instancijos teisme
14. Prieš priimant pastarąjį sprendimą 2001 m. gruodžio 13 d. Schneider Pirmosios instancijos teisme pateikė ieškinį dėl sprendimo, susijusio su nesuderinamumu, panaikinimo (byla T‑310/01).
15. 2002 m. kovo 18 d. pateiktais dokumentais Schneider taip pat pateikė ieškinį dėl sprendimo, susijusio su atskyrimu, panaikinimo (byla T‑77/02) ir prašymą sustabdyti sprendimo dėl atskyrimo vykdymą (byla T‑77/02 R).
16. Po 2002 m. balandžio 23 d. įvykusio teismo posėdžio dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje T‑77/02 R Komisija iki 2003 m. vasario 5 d. pratęsė Schneider nustatytą terminą atsiskirti nuo Legrand nepažeidžiant atsiskyrimo proceso etapų įgyvendinimo per pratęstą laikotarpį, o tai paskatino Schneider atsiimti prašymą sustabdyti sprendimo dėl atskyrimo vykdymą.
17. Schneider pasirengė perleisti Legrand tuo atveju, jei abu jos ieškiniai dėl panaikinimo būtų atmesti, ir 2002 m. liepos 26 d. su konsorciumu Wendel‑KKR sudarė sutartį dėl perleidimo, kuri turėjo būti įgyvendinta ne vėliau kaip 2002 m. gruodžio 10 dieną. Sutartyje buvo nurodyta išlyga, kad jei bus panaikintas sprendimas dėl nesuderinamumo, Schneider galės nutraukti sutartį iki 2002 m. gruodžio 5 d., sumokėjusi mokestį už sutarties nutraukimą (180 mln. eurų).
18. Sprendimu Schneider I(8) Pirmosios instancijos teismas panaikino sprendimą dėl nesuderinamumo, motyvuose nurodydamas koncentracijos poveikio už Prancūzijos ribų esantiems rinkų sektoriams tyrimo bei vertinimo klaidas ir teisės į gynybą pažeidimą. Sprendimu Schneider II(9) jis panaikino sprendimą dėl atskyrimo, motyvuose nurodydamas, kad jis yra panaikinto neigiamo sprendimo įgyvendinimo priemonė. Komisija nepateikė apeliacinių skundų dėl sprendimų Schneider I ir Schneider II, todėl jie tapo galutiniai. Nebesigilindamas į faktines aplinkybes, šių dviejų sprendimų turinį išsamiau išdėstysiu šios išvados III antraštinėje dalyje, kur kalbama apie šios bylos teisinį pagrindą(10).
19. Komisija paskelbė pranešimą apie koncentracijos kontrolės atnaujinimą(11) ir nurodė, kad pagal reglamento 10 straipsnio 5 dalį tyrimo terminai bus taikomi nuo 2002 m. spalio 23 dienos. Ji pabrėžė, kad atlikus pirmojo etapo preliminarų tyrimą ir nepažeidžiant galutinio sprendimo koncentracijai gali būti taikomas reglamentas, bei paragino trečiąsias šali pateikti galimas pastabas.
20. Nauju 2002 m. lapkričio 13 d. pranešimu apie kaltinimus Komisija informavo Schneider, kad koncentracija tikriausiai pažeidžia konkurenciją Prancūzijos rinkų sektoriuose dėl didelių Schneider ir Legrand rinkos dalių susiliejimo, dėl tradicinio jų konkuravimo išnykimo, dėl Schneider‑Legrand turimų prekių ženklų svarbos, dėl šio darinio įtakos didmenininkams ir dėl bet kurio konkurento nesugebėjimo vykdyti konkurencinį spaudimą, kurį iki koncentracijos įgyvendinimo vykdė Legrand.
21. 2002 m. lapkričio 14 d. Schneider pasiūlė Komisijai korekcines priemones, skirtas pašalinti Schneider ir Legrand veiklos dubliavimą susijusiose Prancūzijos rinkų sektoriuose. Pateikus tokį pasiūlymą prasidėjo diskusijos raštu, per kurias Komisija atmetė Schneider pasiūlymus motyvuodama tuo, kad jie yra nepakankami koncentracijos neigiamam poveikiui konkurencijai Prancūzijoje pašalinti, o Schneider kaltino Komisiją, kad ši abejoja siūlomų priemonių tinkamumu konkurencijos išsaugojimui šalyje užtikrinti.
22. 2002 m. gruodžio 2 d. laišku Schneider atsakė, jog šiuo toli pažengusiu proceso etapu dėl Komisijos pozicijos nebeverta tęsti diskusijų, ir, kad būtų baigtas daugiau nei metus trunkantis nežinios laikotarpis, ji nusprendė Legrand perleisti Wendel‑KKR. Ji patvirtino savo sprendimą 2002 m. gruodžio 3 d. Komisijai adresuotu faksu, kuriame nurodė, kad remiantis perleidimo sutarties nuostatomis, 2002 m. gruodžio 10 d. Legrand bus parduota Wendel‑KKR, ir apie pardavimą informavo Komisiją to paties mėnesio 11 dieną.
23. Nors pirmiausia Komisija 2002 m. gruodžio 4 d. Sprendimu pradėjo kontrolės II etapą teigdama, kad Schneider siūlomos korekcinės priemonės nepakankamos pašalinti abejones dėl koncentracijos suderinamumo, gruodžio 13 d. ji pranešė Schneider apie tyrimo procedūros pabaigą išnykus jos dalykui, nes Schneider jau nebevaldė Legrand.
24. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį dėl panaikinimo, kurį pateikė Schneider dėl sprendimo pradėti kontrolės II etapą ir dėl 2002 m. gruodžio 13 d. Sprendimo jį užbaigti (byla T‑48/03)(12), o Teisingumo Teismas atmetė Schneider pateiktą apeliacinį skundą dėl šios nutarties(13).
25. Nutarties 48 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nusprendusi iš naujo pradėti kontrolės procedūrą Komisija ketino padaryti išvadas iš minėto sprendimo Schneider I ir ėmėsi visų reikiamų atsargumo priemonių, kad nebūtų pažeistos Schneider teisės į gynybą.
III – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisės nuostatos dėl koncentracijų kontrolės
26. Šioje byloje taikomos reglamento redakcijos 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad koncentracija, kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, ir dėl to itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.
27. Pagal reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą koncentracija vykdoma tada, kai viena įmonė įgyja tiesioginę ar netiesioginę kitos įmonės kontrolę būtent pirkdama vertybinius popierius arba turtą.
28. To paties reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad nors koncentracija, apie kurią pranešama, patenka į šio reglamento taikymo sritį, bet nekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija paskelbia, kad ši koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka.
29. Priešingu atveju Komisija pradeda minėtą kontrolės procedūrą (vadinamasis sprendimas „pradėti kontrolės II etapą“) remdamasi 6 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatomis.
30. Pagal 10 straipsnio 1 dalį sprendimai turi būti priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį skaičiuojant nuo kitos dienos po dienos, kai gaunamas pranešimas apie koncentraciją, arba nuo kitos dienos po dienos, kai gaunama visa informacija.
31. Atitinkamai pagal 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas Komisija, atlikusi kontrolės II etapą, gali spręsti dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka, jei reikia, su jungimosi projektu, apie kurį pranešta, susijusioms įmonėms padarius pakeitimus.
32. 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl koncentracijos, apie kurią buvo pranešta, nesuderinamumo su bendrąja rinka turi būti priimti ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo kontrolės II etapo pradžios.
33. Pagal 8 straipsnio 4 dalį, jei su bendrąja rinka nesuderinama pripažinta koncentracija jau yra įvykdyta, Komisija gali pagal 3 dalį priimtu arba atskiru sprendimu pareikalauti atskirti sujungtas įmones arba imtis bet kokių kitų veiksmingos konkurencijos sąlygoms atkurti reikalingų veiksmų.
34. 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Komisija nepradėjo kontrolės II etapo per mėnesį nuo pranešimo ar nuo išsamios informacijos gavimo arba jei ji nepriėmė sprendimo dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka per keturis mėnesius nuo kontrolės II etapo pradžios, koncentracija laikoma pripažinta suderinama su bendrąja rinka.
35. 10 straipsnio 5 dalyje pasakyta, kad jei Bendrijos teismas panaikina Komisijos sprendimą, visi šiame reglamente nustatyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
36. Remiantis 7 straipsnio 1 dalimi, koncentracija neturi būti vykdoma prieš pranešant apie ją ir tris savaites po pranešimo pateikimo. Pagal 3 dalį taikoma išimtis, jei 1 dalis neužkerta kelio pateikti viešąjį pasiūlymą pirkti arba keistis akcijomis, apie kurį pranešta Komisijai, su sąlyga, kad naujasis savininkas nesinaudos kartu su vertybiniais popieriais gauta balsavimo teise arba naudosis ja tik tam, kad išsaugotų visą investicijų vertę remdamasis Komisijos suteiktu leidimu nukrypti nuo šių nuostatų.
37. 18 straipsnio nuostatos yra labai svarbios Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje, nes šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš priimdama sprendimus, nurodytus visų pirma 8 straipsnio 3 dalyje, Komisija kiekvienu tyrimo etapu, įskaitant ir konsultacijas Patariamajame komitete, privalo suinteresuotiesiems asmenims, įmonėms ir įmonių asociacijoms suteikti galimybę pareikšti nuomonę dėl jiems pareikštų prieštaravimų.
38. Galiausiai šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priimdama sprendimą Komisija remiasi tik tais prieštaravimais, dėl kurių šalims buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, ir jei šalių teisė į gynybą vykstant procedūrai yra visiškai užtikrinta.
B – Ankstesni sprendimai, turintys įtakos procesui
39. Schneider pradėjo teisminę procedūrą prieš Komisiją, Pirmosios instancijos teisme apskųsdama sprendimus dėl nesuderinamumo ir dėl atskyrimo. Todėl reikia pateikti šiuo sprendimus panaikinusių teismo sprendimų turinio santrauką, nes jie yra galutiniai.
40. Sprendimu Schneider I buvo panaikintas sprendimas dėl nesuderinamumo dėl, pirma, koncentracijos nacionaliniams rinkų sektoriams už Prancūzijos ribų poveikio vertinimo klaidų ir, antra, dėl teisės į gynybą pažeidimo, dėl kurio koncentracijos poveikio Prancūzijos rinkų sektoriams ir Schneider pasiūlytų korekcinių priemonių analizė neatitiko reikalavimų.
41. Apeliaciniame skunde nenagrinėjamos klaidos, susijusios su ekonominiu vertinimu, todėl reikia tik išnagrinėti, ar buvo pažeistos teisės į gynybą. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas sprendime SchneiderI nusprendė, kad Komisija privalo aiškiai nurodyti problemas dėl konkurencijos, kurias kelia planuojamas sandoris, kad pranešančios šalys galėtų laiku pateikti tinkamus pasiūlymus perleisti turtą, dėl kurių koncentracija galėtų tapti suderinama su bendrąja rinka.
42. Jis taip pat teigia, kad iš 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo apie kaltinimus nematyti, kad Komisija pakankamai aiškiai ir tiksliai kalbėjo apie Schneider pozicijos sustiprinimą Prancūzijos žemos įtampos elektros įrangos platintojų atžvilgiu, atsiradusį ne tik dėl Legrand įvedimo į elektros paskirstymo spintų sudedamųjų dalių rinką, bet ir dėl pirmaujančios Legrand pozicijos galutinių elektros įrenginių segmentuose(14).
43. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pranešime apie kaltinimus išvardyti įvairūs nacionaliniai rinkų sektoriai, kuriems koncentracija daro įtakos, tačiau neįvardytas joks pranešančiųjų šalių pozicijų persipynimas(15). Jis nusprendė, kad taip Komisija atėmė iš Schneider galimybę pateikti pastabas ir veiksmingai ginčyti teiginį, jog ši įmonė sustiprino dominuojančią poziciją paskirstymo spintų ir terminalų sudedamųjų dalių sektoriuje dėl pirmaujančios Legrand pozicijos galutinių įrenginių srityje.
44. Pasak Pirmosios instancijos teismo, dėl to, kad Schneider nebuvo sudaryta galimybė įvertinti visas Komisijos nurodytas problemas dėl konkurencijos, kurias kelia koncentracija Prancūzijos žemos įtampos elektros įrenginių rinkoje, sprendime dėl nesuderinamumo buvo pažeistos Schneider teisės į gynybą. Ši bendrovė neteko galimybės pasiūlyti perleisti reikiamo dydžio turtą ar kitas priemones, kad būtų išspręstos Komisijos nurodytos problemos dėl konkurencijos. Iš Schneider taip pat netiesiogiai buvo atimta galimybė gauti Komisijos sutikimą, o šis pažeidimas yra dar sunkesnis, nes korekcinės priemonės yra vienintelė galimybė apsaugoti koncentraciją, kuriai taikoma reglamento 2 straipsnio 3 dalis, nuo pripažinimo nesuderinama(16).
45. Be to, atsižvelgdamas į sprendimo dėl atskyrimo glaudų ryšį su sprendimu dėl nesuderinamumo, Pirmosios instancijos teismas jį taip pat panaikino sprendimu Schneider II.
IV – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
A – Procesas byloje T‑351/03
46. 2003 m. spalio 10 d. Schneider pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal EB 235 straipsnį ir EB 288 straipsnio antrąją pastraipą.
47. Schneider, remiama Prancūzijos Respublikos, visų pirma paprašė Pirmosios instancijos teismo priteisti iš Komisijos sumokėti 1 663 734 716,76 eurų sumą, ją sumažinant atlygintinų išlaidų suma, nustatyta nutartyse dėl mokesčių(17), ir prie jos pridedant, pirma, palūkanas nuo 2002 m. gruodžio 4 d. iki visiško išmokėjimo, kurių metinė norma yra 4 %, ir, antra, mokesčius, kuriuos Schneider turėtų sumokėti nuo išmokėtos žalos atlyginimo sumos.
48. Ieškovė argumentus grindė(18) dviem sprendimu SchneiderI nustatytais pažeidimais sprendime dėl nesuderinamumo, t. y. pirma, Komisijos atlikto koncentracijos poveikio nacionaliniams už Prancūzijos ribų esantiems rinkų sektoriams tyrimo trūkumais ir, antra, ieškovės teisės į gynybą pažeidimu, nes 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus nepakankamai aiškiai suformuluotas prieštaravimas dėl pozicijų persipynimo.
49. Pasak Schneider, šių dviejų pažeidimų tiesioginė pasekmė yra žala, patirta dėl ieškovės turto vertės sumažėjimo, kurią visų pirma sudaro nustatytas Legrand turto buhalterinės vertės sumažėjimas ir, antra, prarastas pelnas, nes nebuvo galima vykdyti koncentracijos sandoriu numatytos sąveikos, o vėliau žlugo grupės verslo strategija, ir, trečia, žala ieškovės reputacijai. Be to, ji teigia, kad žala padidėjo dėl neigiamo Komisijos požiūrio.
50. Schneider taip pat teigia, kad ji žalą patyrė ir dėl, pirma, išlaidų, susijusių su honoraru įgaliotajam asmeniui, atsiradusiam ad hoc administracinėje procedūroje dėl atskyrimo, antra, dėl išlaidų, susijusių su nauju koncentracijos vertinimu, pradėtu kitą dieną po sprendimų SchneiderI ir SchneiderII paskelbimo, ir, trečia, dėl išlaidų, patirtų dėl ieškinių T‑310/01, T‑77/02 ir T‑77/02 R, atėmus susigrąžintinų išlaidų sumą, kuri Schneider jau buvo suteikta dviem minėtomis nutartimis dėl išlaidų apmokestinimo.
51. Nepatenkinus šio prašymo, Schneider Pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti ieškinį priimtinu, t. y. pripažinti Bendrijos deliktinę atsakomybę ir nustatyti procedūrą, kurios būtų laikomasi apskaičiuojant Schneider realiai patirtos atlygintinos žalos sumą, ir bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.
52. Savo ruožtu Komisija, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, Pirmosios instancijos teismo prašė atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir visiškai nepagrįstą bei priteisti iš Schneider bylinėjimosi išlaidas.
53. 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji kolegija) priėmė proceso organizavimo priemonę, proceso apimtį apribodamas Bendrijos deliktinės atsakomybės nustatymu ir žalos vertinimo metodu.
B – Skundžiamo sprendimo turinys (Byla T‑351/03)
1. Pažeidimas yra pakankamai akivaizdus
54. Sprendimu SchneiderI panaikintas sprendimas dėl nesuderinamumo, nes buvo pažeistos Prancūzijos įmonės teisės į gynybą, visų pirma išsiaiškinus, ar tas pažeidimas yra pakankamai akivaizdaus teisės normos, kuria suteikiamos teisės asmenims, pažeidimo sudedamoji dalis, šiuo atveju taikant teismų praktikoje nustatytą lemiamą kriterijų, susijusį su akivaizdžiu ir sunkiu Bendrijos institucijai nustatytu diskrecijos ribų nesilaikymu(19).
55. Prieš imdamas nagrinėti žalos padidėjimo veiksnius dėl Komisijos veiksmų per koncentracijos kontrolės procedūrą, Pirmosios instancijos teismas visų pirma išnagrinėjo, ar sprendime dėl nesuderinamumo nustatyti pažeidimai atitinka pakankamai akivaizdaus pažeidimo sąvoką.
56. Atmetęs prielaidą, kad koncentracijos poveikio analizėje nustatyti trūkumai gali lemti Bendrijos deliktinę atsakomybę(20), nes jie negalėjo daryti poveikio koncentracijos nesuderinamumo su bendrąja rinka nustatymui(21), Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo vienintelį sprendimo dėl nesuderinamumo trūkumą, dėl kurio, kaip nustatyta sprendime SchneiderI, iš ieškovės galėjo būti atimta galimybė gauti palankų sprendimą koncentracijai vykdyti, t. y. nustatytą 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo apie kaltinimus ir sprendimo dėl nesuderinamumo neatitikimą, susijusį su kaltinimu dėl koncentracijos šalių pozicijų persipynimo.
57. Pirmosios instancijos teismo nuomone, reglamento 18 straipsnio 1 ir 3 dalių akivaizdus ir sunkus pažeidimas yra tada, kai Komisija, kaip ir šiuo atveju, parengia pranešimą apie kaltinimus taip, kad, kaip matyti iš sprendimo Schneider I, ieškovė negali žinoti, jog nepateikusi korekcinių priemonių, tinkamų sumažinti ar panaikinti savo ir Legrand pozicijų persipynimą Prancūzijos rinkų sektoriuose, ji neturi jokios galimybės pasiekti, kad koncentracija būtų pripažinta suderinama su bendrąja rinka.
58. Jis nusprendė, kad šis teisės į gynybą pažeidimas negali būti pateisinamas ar paaiškinamas konkrečiais suvaržymais, taikomais Komisijos tarnyboms, kurios teigė, kad sudėtingos rinkos analizę atlikti labai sudėtinga per griežtai nustatytą laiką. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šis argumentas yra netinkamas, nes minima žala atsirado ne dėl susijusių rinkų analizės pranešime apie kaltinimus ar sprendime dėl nesuderinamumo, o dėl to, kad pranešime apie kaltinimus nepateikta esminė nuoroda dėl jos pasekmių sprendimo, susijusio su nesuderinamumu rezoliucinei daliai.
59. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ši nuoroda nesukėlė jokių techninių sunkumų ir nepareikalavo jokio papildomo konkretaus tyrimo, kurio nebūtų buvę galima atlikti dėl laiko suvaržymų; be to, jos nepateikimas negalėjo būti susietas su netyčine ar atsitiktine redakcijos klaida, kurios nebūtų galima kompensuoti bendru pranešimo apie kaltinimus skaitymu.
60. Remdamasis tokiais argumentais Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Schneider teisės į gynybą pažeidimas šiuo atveju reiškia, kad Komisija akivaizdžiai ir grubiai nesilaikė jai nustatytų ribų ir todėl padarė pakankamai akivaizdų teisės normos, kuria asmenims suteikiamos teisės, pažeidimą.
2. Dėl priežastinio ryšio
61. Visų pirma reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas priėmė proceso organizavimo priemonę, proceso apimtį apribodamas klausimu dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės nustatymo ir žalos vertinimo metodo(22).
62. Schneider teigė nuo skelbimo apie viešąjį pasiūlymą keistis Legrand akcijomis paskelbimo 2001 m. sausio mėn. iki perleidimo sutarties įgyvendinimo 2002 m. gruodžio mėn. patyrusi nuostolių dėl turto vertės sumažėjimo, kurį lėmė anksčiau išdėstytos aplinkybės.
63. Atlikdamas priežastinio ryšio analizę Pirmosios instancijos teismas palygino situaciją, kurią susijusiam trečiajam asmeniui lėmė neteisėti veiksmai, ir situaciją, kuri būtų susidariusi jo atžvilgiu, jei institucija būtų veikusi laikydamasi teisės normų(23). Taigi jis atmetė prielaidą, kad dėl sprendime, susijusiame su nesuderinamumu, esančio pažeidimo Schneider neteko teisės gauti oficialų ar implicitinį sprendimą dėl koncentracijos suderinamumo, pagal kurį visos finansinės pasekmės dėl šios teisės netekimo, visų pirma dėl pareigos perleisti Legrand turtą, būtų laikomos žala, už kurią atsakinga Bendrija.
64. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sudėtinga nustatyti investicijų atsisakymo pobūdį ir sumą, kuri būtų reikalinga tam, kad koncentracija būtų suderinama su bendrąja rinka ir kad būtų gautas Komisijos sutikimas ją įvykdyti, tačiau dar sudėtingiau nustatyti poveikį, kurį ieškove esančios įmonės turimo turto bendrai vertei padarytų perleidimas ir sandoriai, kuriuos būtų reikėję atlikti taikant korekcines priemones.
65. Taigi jis nusprendė, kad ekonominių parametrų, kurie būtinai būtų pateikti galimame sprendime dėl suderinamumo, pakeitimo vertinimas yra labai miglotas, kad būtų galima veiksmingai jį palyginti su padėtimi, susidariusia dėl sprendimo, susijusio su nesuderinamumu.
66. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė Schneider argumentą, kad neteisėtas sprendimas dėl nesuderinamumo užkirto kelią įgyvendinti iš susitarimo dėl koncentracijos lauktas pasekmes ir dėl to sužlugdė verslo strategiją, taip padarydamas žalos jos įvaizdžiui dėl neigiamo poveikio reputacijai(24).
67. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vis dėlto egzistuoja pakankamai glaudus priežastinis ryšys tarp padaryto pažeidimo ir dviejų rūšių ieškovės patirtos žalos teisei į žalos atlyginimą atsirasti: pirmoji susijusi su išlaidomis, kurių įmonė patyrė dalyvaudama atnaujintoje koncentracijos kontrolės procedūroje po dviejų sprendimų panaikinimo, antroji – su perleidimo kainos sumažinimu, kurį Schneider turėjo suteikti Legrand turto perėmėjui, kad gautų jo sutikimą nukelti perleidimo įsigaliojimą į tolesnę datą, kad tuo metu vykęs procesas Bendrijos tesime neprarastų pagrindo dar nepasibaigęs.
3. Ieškovės patirtos žalos nustatymas
a) Dėl honorarų, administracinių išlaidų ir teismo išlaidų, kurių patyrė Schneider
68. Kalbant apie išlaidas, susijusias su kontrolės procedūros atnaujinimu, pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas išskyrė tris jų rūšis: Schneider patirtos išlaidos, susijusios su įgaliotojo asmens ad hoc honorarais; išlaidos, susijusios su teisinėmis, mokestinėmis ir bankinėmis konsultacijomis, bei kitos administracinės išlaidos, patirtos įgyvendinant atskyrimą, ir išlaidos, susijusios su procesais nacionaliniuose bei Bendrijos teismuose, ir galiausiai Schneider patirtos išlaidos už konsultacijas, honorarus ir įvairios administracinės išlaidos, susijusios su dalyvavimu atnaujintoje koncentracijos kontrolės procedūroje, kurios prireikė priėmus SchneiderI ir Schneider II sprendimus.
69. Nors Pirmosios instancijos teismas atmetė dvi pirmąsias išlaidų rūšis(25), jis pripažino, kad trečiosios rūšies išlaidas („įvairios išlaidos“) lėmė neteisėtas Komisijos elgesys. Pagrįsdamas tokią išvadą Pirmosios instancijos teismas rėmėsi argumentais, kuriuos trumpai išdėstysiu toliau(26).
70. Būtent todėl, kad 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus Komisija nenurodė konkurencijos problemos, kuria grindžiamas sprendimas dėl nesuderinamumo, Schneider neteko teisės pateikti pastabų šiuo klausimu ir pasiūlyti tinkamas korekcines priemones, o dėl to buvo panaikintas minėtas sprendimas. Atnaujinus procedūrą siekiama ištaisyti šią klaidą, kad ieškovė galėtų pareikšti nuomonę dėl ginčijamo kaltinimo ir, jei reikia, pateikti pasiūlymą dėl korekcinių priemonių, skirtų ištaisyti antikonkurencinį koncentracijos poveikį.
71. Taigi papildomos išlaidos, kurių ieškovė patyrė dalyvaudama atnaujintoje administracinėje kontrolės procedūroje po sprendimų SchneiderI ir SchneiderII priėmimo, nebūtų atsiradusios, jei Komisija būtų iš karto priėmusi sprendimą nepažeisdama teisės į gynybą. Jei Schneider būtų galėjusi pareikšti nuomonę dėl kaltinimo, susijusio su pozicijų persipynimu, kuris nebuvo nurodytas pranešime apie kaltinimus, ji būtų patyrusi išlaidų rengdama atsakymus ir galimas korekcines priemones. Tačiau Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dėl prieš dvylika mėnesių nutrauktos administracinės procedūros atnaujinimo remiantis naujais teisiniais pagrindais su Komisija bendradarbiaujanti šalis patyrė nepalyginamai didesnę naštą, nei būtų patyrusi per pradinę kontrolės procedūrą atsakydama į tą patį kaltinimą, nes tuo metu įmonė ir jos patarėjai jau dalyvavo posėdžiuose ir keitėsi informacija su kompetentingomis Komisijos tarnybomis.
b) Įmonei Wendel‑KKR suteiktas Legrand perleidimo kainos sumažinimas, kad būtų galima nukelti perleidimo įsigaliojimo datą(27)
72. Pasak Pirmosios instancijos teismo, Schneider privalėjo vienu metu derėtis bei sudaryti Legrand perleidimo sutartį su Wendel‑KKR ir atidėti tos sutarties vykdymą iki 2002 m. gruodžio 10 d., kol bus priimti sprendimai dar neužbaigtuose procesuose bylose T‑310/01 ir T‑77/02.
73. Schneider buvo priversta taip elgtis, nes nenorėjo rizikuoti, kad jei bus priimtas sprendimas atmesti jos ieškinį, reikės derybas baigti jos interesams nepalankiomis sąlygomis per labai trumpą laikotarpį, atsižvelgiant į 2003 m. vasario 5 d. nustatytą atskyrimo terminą ir nesant aiškumo, ar Komisija suteiks naują šio termino pratęsimą.
74. Skundžiamame sprendime nustatyta, kad dėl Legrand pardavimo datos nukėlimo, kuris buvo reikalingas, nes Schneider norėjo gauti sprendimą dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka, ieškovė, spaudžiama tokių aplinkybių, turėjo suteikti Wendel‑KKRLegrand pardavimo kainos nuolaidą nuo kainos, kurią būtų gavusi esant įprastai padėčiai. Už tai, kad faktinis Legrand turto pardavimas buvo nukeltas iki 2002 m. gruodžio 10 d., reikėjo atlyginti to turto nuvertėjimo riziką, kurią sutikdama su tokiu nukėlimu patyrė Wendel‑KKR dėl galimo pramonės įmonių akcijų kurso kritimo per tą laiką.
75. Taigi esant tokioms aplinkybėms Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sprendime dėl nesuderinamumo esantis teisės į gynybą pažeidimas yra tiesiogiai susijęs su Legrand pardavimo nukėlimu, nes tas nukėlimas buvo neišvengiamai reikalingas, kad Schneider galėtų pasinaudoti teise gauti sprendimą dėl koncentracijos, apie kurią buvo pranešta, suderinamumo su bendrąja rinka ir būti išklausyta per procedūrą, suteikiančią jai visas garantijas.
c) Dėl žalos įvertinimo, jos priskyrimo ir palūkanų skaičiavimo
76. Kalbant apie Schneider patirtas išlaidas dėl jos dalyvavimo atnaujintoje koncentracijos kontrolės procedūroje, pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas nustatė žalos atlyginimo sumą, iš visų Schneider patirtų išlaidų bylose T‑310/01, T‑77/02 ir T‑77/02 R atimdamas administracines išlaidas, kurias įmonė įprastai moka įgyvendindama turto atskyrimą, ir galiausiai išlaidas, kurių ji neišvengiamai būtų patyrusi dėl pozicijų persipynimo dėl korekcinių priemonių.
77. Žalą dėl Legrand perleidimo Wendel‑KKR kainos sumažinimo, kurį reikėjo suteikti dėl faktinio Legrand pardavimo datos nukėlimo į 2002 m. gruodžio 10 d., Pirmosios instancijos teismas įvertino kaip sutarties šalių sutartos perleidimo kainos ir kainos, kurią Schneider galėjo gauti iš perėmėjo, jei pasibaigus pirmajai koncentracijos kontrolės procedūrai 2001 m. spalio 10 d. ji būtų turėjusi teisėtą sprendimą dėl koncentracijos suderinamumo, skirtumą.
78. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tikslus Komisijos mokėtinų sumų vertinimas turi būti atliktas per ad hoc procedūrą, kurioje šalys jam nurodys bendrą žalos atlyginimo sumą(28).
79. Kadangi Schneider įsigijo Legrand akcijas paskelbdama viešą pasiūlymą keistis akcijomis pasinaudodama reglamento 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nukrypti leidžiančia nuostata, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ji prisiėmė riziką, kad gali būti priimtas sprendimas dėl nesuderinamumo ir nustatyta pareiga atskirti sujungtų įmonių turtą. Taigi kadangi Schneider negalėjo nežinoti, kad įvykdytas sujungimas gali sukurti arba sustiprinti jos dominuojančią poziciją didelėje bendrosios rinkos dalyje, jis taip pat nusprendė(29), kad Schneider pati padėjo atsirasti žalai(30), ir ją įvertino dviem trečdaliais atlygintinos žalos, patirtos dėl su Wendel‑KKR sutartos perleidimo kainos sumažinimo.
80. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas prie žalos atlyginimo pridėjo delspinigius(31), kurie skaičiuojami nuo sprendimo dėl žalos išmokėjimo paskelbimo dienos iki visiško išmokėjimo.
V – Procedūra Teisingumo Teisme ir apeliacinio skundo šalių reikalavimai
81. Apeliacinis skundas Teisingumo Teismo kanceliarijai buvo pateiktas 2007 m. rugsėjo 24 d.(32); Komisija jame pateikia septynis panaikinimo pagrindus ir Teisingumo teismo prašo panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą byloje T‑351/03, bei priteisti iš Schneider visas bylinėjimosi išlaidas(33).
82. Atsiliepime į apeliacinį skundą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. rugsėjo 24 d.(34), Schneider prašo Teisingumo Teismo atmesti visą apeliacinį skundą ir priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.
83. Teisingumo Teismas šalims leido pateikti dubliką ir tripliką, kuriuos kanceliarija gavo atitinkamai 2008 m. kovo 12 d.(35) ir gegužės 8 d.(36), o kiekviena šalis juose pakartojo savo reikalavimus.
84. Komisijos prašymu byla buvo paskirta didžiajai kolegijai pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą.
85. 2008 m. gruodžio 3 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavo Schneider ir Komisijos atstovai, kurie žodžiu išdėstė argumentus ir atsakė į kolegijos narių klausimus.
VI – Apeliacinio skundo analizė
A – Problemos esmė
86. Grįsdama apeliacinį skundą Komisija pateikia septynis pagrindus, kai kuriuos jų suskirstydama į kelias dalis. Kadangi prieštaravimai dėl skundžiamo sprendimo vadinami tokio tipo teismo procesui įprastais pavadinimais, kaip antai teisės klaida, faktinių aplinkybių iškraipymas arba pareigos motyvuoti pažeidimas, nesunkiai galima pastebėti, kad juos reikia suskirstyti į tris prieštaravimų kategorijas, susijusias su klausimais dėl „pakankamai akivaizdaus“ pažeidimo, dėl padarytos žalos ir dėl pirmųjų dviejų kategorijų priežastinio ryšio.
87. Pagrindus į grupes reikėtų skirstyti pagal jų sąsają su viena ar kita kategorija ir laikytis logiškos tvarkos(37), pradedant nuo pažeidimo sunkumo vertinimo, kurio realumas neginčijamas, nes šis klausimas išspręstas sprendimu SchneiderI, paskui nagrinėjant žalą ir baigiant pirmųjų dviejų kategorijų priežastiniu ryšiu. Taigi aš analizuosiu visus Komisijos nurodytus pagrindus, nes kaip generalinis advokatas privalau juos išnagrinėti.
B – Pagrindai, susiję su pakankamai akivaizdžiu pažeidimu
1. Šalių argumentai
88. Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą pažeidus res judicata principą, pareigą motyvuoti, padarius vertinimo klaidų ir iškraipius faktines aplinkybes nustatant, pirma, kad Komisija 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus nesuformulavo kaltinimo dėl Schneider ir Legrand pozicijų persipynimo, ir, antra, kad šiai formuluotei pateikti nebuvo „jokių ypatingų techninių sunkumų“(38).
89. Antruoju tai pačiai kategorijai priklausančiu pagrindu Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą padarius teisės klaidų faktinių aplinkybių aprašyme, nes jis neatsižvelgė į nagrinėjamos situacijos sudėtingumą(39) ir nesilaikė jam nustatytos motyvavimo pareigos atmetant atsakovės argumentus, kuriais siekiama įrodyti laiko trūkumą ir techninius sunkumus, buvusius rengiant pranešimą apie kaltinimus.
90. Schneider teigia, kad šiuose pagrinduose Komisijos pateiktas samprotavimas nepriimtinas, ir, jei tai būtų paneigta, netinkamas bei nepagrįstas, nes iš tikrųjų jais siekiama, kad Teisingumo Teismas grįžtų prie galutinai išspręstų faktinių aplinkybių klausimų, remiantis argumentais, kurie nebuvo nurodyti per procesą pirmojoje instancijoje, ir tinkamai nepaaiškinant, kokia yra minimų daugelio techninių sunkumų esmė.
2. Dėl pirmojo pagrindo: klaidingas skundžiamo sprendimo aiškinimas
91. Nepažeidžiant galimų motyvų dėl nepriimtinumo, pirmąjį pagrindą, kurio abi dalis nagrinėsiu kartu, reikia atmesti, nes jis grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo skaitymu.
92. Pagrindo pirmąja dalimi Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą skundžiamo sprendimo 155 punkte nusprendus, kad žala Schneider atsirado dėl to, jog pranešime apie kaltinimus nebuvo pateikta jokia užuomina apie kaltinimą dėl pozicijų persipynimo, nors sprendimo SchneiderI 445 punkte jis pripažino, kad pranešime apie kaltinimus „nepakankamai aiškiai ir tiksliai“ kalbama apie persipynimą.
93. Apeliantės nuomone, palyginus abu sprendimus galima aptikti tris neatitikimus, kuriais grindžiamas skundžiamo sprendimo panaikinimas.
94. Visų pirma ji atkreipia dėmesį, kad minėto sprendimo SchneiderI 445 punkte teigiama, jog kaltinimas dėl pozicijų persipynimo buvo bent jau netiesiogiai suformuluotas. Tai reiškia, antra, kad sprendimu Komisija kaltinama nepadariusi aiškios nuorodos į šią neigiamą ekonominę pasekmę, nors iš viso pranešimo apie kaltinimus matyti, kad šis kaltinimas Schneider pateiktas. Trečia, ji apgailestauja dėl šių dviejų sprendimų akivaizdžių skirtumų pasekmių, nes sprendime SchneiderI Pirmosios instancijos teismas tik padarė išvadą, kad dėl Komisijos klaidos Schneider neturėjo galimybės įvertinti Prancūzijos rinkoje nustatytų konkurencijos problemų visumos(40), o skundžiamame sprendime jis nusprendė, kad dėl tos pačios klaidos Schneider negalėjo žinoti, jog nepateikusi korekcinių priemonių šioms problemoms išspręsti ji negalės gauti sprendimo dėl suderinamumo(41).
95. Šiuos skirtumus Komisija prilygina naujam faktinių aplinkybių vertinimui pažeidžiant teisę į gynybą, nes Pirmosios instancijos teismas, per pradėtą naują tyrimą neišnagrinėjęs jos argumentų, neatsižvelgė į sprendime Schneider nustatytų faktinių aplinkybių res judicata galią ir ėmėsi netiksliai vertinti iškraipydamas pateiktus įrodymus.
96. Antrąja pagrindo dalimi Komisija argumentuoja, kad skundžiamas sprendimas nemotyvuotas. Ji teigia, kad sprendime buvo atmestas jos argumentas, susijęs su tuo, kad pranešime apie kaltinimus galima ir nepateikti nuorodos į pozicijų persipynimą, kuris pateisinamas spartos būtinybe, būdinga įmonių koncentracijos kontrolės procedūrai, ir tuo, kad tokį dokumentą parengti sudėtinga. Tačiau skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiga nurodyti ginčijamą kaltinimą nesudarė jokių ypatingų techninių sunkumų ir nereikalavo jokio konkretaus papildomo tyrimo, kurio nebuvo galima atlikti dėl laiko trūkumo ir kurio neatlikimas negali būti susietas su netyčine ar atsitiktine redakcijos klaida(42).
97. Kaip visiškai teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą ir triplike teigia Prancūzijos įmonė, atmetus tai, kad kai kurie pateikti argumentai, kaip antai įrodymų iškraipymas, yra teisiškai neįrodyti, pakanka pasakyti, kad visas pirmasis pagrindas grindžiamas klaidingu sprendimo skaitymu. Komisija imasi semantinių priemonių bandydama įrodyti, kad abiejuose Pirmosios instancijos teismo sprendimuose vartojamų žodžių prasmės apimtis atitinka jo siekį pasunkinti pasekmes, kurias lemia sprendime SchneiderI nustatytos faktinės aplinkybės.
98. Be to, Komisijos argumentai tampa nereikšmingi, nes šiame apeliaciniame skunde nurodyti semantiniai sprendimo SchneiderI ir skundžiamo sprendimo skirtumai nepaneigia fakto, kad remdamasi pranešimu apie kaltinimus jį gavusi įmonė negalėjo aiškiai žinoti, kad ji kaltinama dėl pozicijų persipynimo, kuriuo baigėsi susijungimas su Legrand; šis pažeidimas yra įrodytas neatsižvelgiant į tai, kad minėtas kaltinimas nebuvo nurodytas ar buvo išdėstytas šiek tiek lakoniškai, nes, kaip Komisija pati pripažįsta, ji neturėjo jokios diskrecijos dėl reglamento 18 straipsnio taikymo, todėl paprastas jo pažeidimas yra pakankamai akivaizdaus pažeidimo sudedamoji dalis(43).
99. Remiantis tais pačiais argumentais reikia atmesti ir pirmojo pagrindo antrą dalį, susijusią su klaidos pateikiant kaltinimą dėl pozicijų persipynimo pateisinimu dėl to, kad trūko laiko sudėtingai bylai spręsti, nes skundžiamame sprendime aiškiau išdėstytas sprendime SchneiderI suformuluotas Pirmosios instancijos teismo kaltinimas, Komisijai pabrėžiant apgailėtiną formą, naudotą formuluojant kaltinimą dėl pozicijų persipynimo, kurio ji nenagrinėjo „pakankamai aiškiai ir tiksliai“ ir aiškiai neišdėstė tame dokumente(44).
100. Visiškai neiškraipant faktinių aplinkybių šiuo apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismo pateikiamas sprendimo Schneider I išaiškinimas padeda geriau jį suprasti, nes jame patvirtinama, kad pranešime apie kaltinimus esantis pažeidimas susijęs ne su konkurencijos pažeidimo analize iš esmės, o su nesama ar netikslia konkretaus kaltinimo formuluote, dėl kurios pranešimą apie kaltinimus gavusi įmonė neteko galimybės išdėstyti savo argumentų šiuo klausimu.
101. Iš tikrųjų nematau kitokio sprendimo, nes dėl to, kad Komisija bylą išnagrinėti turi labai greitai, ji neatleidžiama nuo pareigos pateikti tinkamus argumentus, ypač dėl svarbiausių klausimų, nes tokia pareiga jai nustatyta reglamento 18 straipsnyje. Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad kaltinimo dėl rinkų persipynimo paminėjimas nekėlė jokių techninių sunkumų ir jam pateikti nereikėjo atlikti jokio ypatingo papildomo tyrimo.
102. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisinės ar faktinės klaidos, kad skundžiamame sprendime taip pat neiškreipė jam vertinti pateiktų įrodymų ir nepažeidė pareigos motyvuoti. Todėl manau, kad šį pagrindą reikia atmesti.
3. Dėl antrojo pagrindo
103. Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą skundžiamame sprendime padarius faktinių aplinkybių vertinimo klaidų, nes neatsižvelgta į sprendžiamų klausimų sudėtingumą, ir pažeidus pareigą motyvuoti atmetant argumentus, kuriuos ji pateikė gindamasi, kad įrodytų sunkumus, sukliudžiusius parengti pranešimą apie kaltinimus.
104. Nors Komisija pripažįsta neturėjusi beveik jokios diskrecijos dėl reglamento 18 straipsnio 1 ir 13 dalių taikymo, ji vis dėlto mano, kad Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Teisingumo Teismo praktika, privalėjo atsižvelgti į jos sprendžiamų klausimų sudėtingumą(45).
105. Grįždama prie pirmojo pagrindo antros dalies ji nurodo faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė nepripažindamas, kad pakankamai aiškus kaltinimo dėl pozicijų persipynimo pateikimas pranešime apie kaltinimus sukėlė techninių sunkumų dėl visų žemos įtampos elektros įrenginių rinkų, įskaitant rinkų sektorius, kiekvienoje valstybėje narėje analizės. Tokiomis aplinkybėmis Komisija mano, kad taikant tokį požiūri neatsižvelgiama į tikrovę, nes iš visos ypač sudėtingos ekonominės koncentracijos kontrolės II etapo operacijos išskiriama tik pareiga pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodyti kaltinimus teigiant, jog tai nėra sudėtinga. Šiuo atveju ji pabrėžia laiko trūkumą, kuris spaudė 2003 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo apie kaltinimus rengėjus.
106. Komisija taip pat teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes buvo atmesti jos argumentai, kuriais norėta įrodyti, kad kaltinimas dėl pozicijų persipynimo buvo nurodytas pranešime apie kaltinimus.
107. Šiuo atveju ir vėl sprendimą galima rasti teisingai skaitant skundžiamą sprendimą, nes tinkamas veiksnys, lemiantis „sprendžiamų klausimų sudėtingumą“, turėtų būti atitinkamų įmonių parodymai, o ne Komisijos teisės aktai, analizės ar ekonominio pobūdžio pastabos.
108. Ginčytina nuostata, kuri turi būti aiškinama remiantis sprendimuose Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją ir Holcim (Vokietija) prieš Komisiją nustatytais principais, šioms įmonėms suteikiama galimybė būti išklausytoms per visus procedūros etapus, įskaitant ir konsultacijas Patariamajame komitete, dėl joms pareikštų kaltinimų(46). Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad Komisija sprendimus privalo grįsti tik tais kaltinimais, dėl kurių suinteresuotosios šalys galėjo pateikti pastabas(47).
109. Taigi iš skundžiamo sprendimo matyti, kad tinkamos faktinės aplinkybės pažeidimui vertinti nebuvo sudėtingos ir kad taikytiną nuostatą nebuvo sudėtinga aiškinti(48), todėl remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika darytina išvada, kad nesant jokios diskrecijos paprasčiausias reglamento 18 straipsnio nuostatų pažeidimas lemia Komisijos atsakomybę(49).
110. Galiausiai skundžiamo sprendimo 152 ir 155 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė argumentus, susijusius su konkrečiais techniniais sunkumais, būdingais rengiant pranešimą apie kaltinimus, nors Komisija teigia, kad jis tai padarė ilgai nesvarstydamas. Sprendime taip pat teigiama, kad kaltinimo dėl pozicijų persipynimo nenurodymas negalėjo būti siejamas su netyčine ar atsitiktine redakcijos klaida, kurią būtų galėjęs kompensuoti bendras pranešimo apie kaltinimus, kuriame daroma aiški nuoroda į tariamai implicitinę šio apeliantės kaltinimo formuluotę, skaitymas.
111. Trumpai tariant, kadangi Komisija antrąjį pagrindą dėl panaikinimo grindžia faktinių aplinkybių sudėtingumu, kuris visiškai nesusijęs su Bendrijos atsakomybės ir sprendime SchneiderI konstatuoto pažeidimo pakankamo akivaizdumo vertinimu, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos atmesdamas šiuos argumentus be išsamesnių paaiškinimų.
112. Argumentui, susijusiam su motyvavimo nepateikimu, taip pat negalima pritarti, nes skundžiamame sprendime pranešimas apie kaltinimus kritikuojamas ne dėl to, kad jame nepakankamai išdėstytas kaltinimas dėl pozicijų persipynimo, o dėl to, kad tas kaltinimas nurodytas miglotai ir taip sukliudyta Schneider suvokti visą kaltinimo apimtį bei padaryta didelė neigiama įtaka jos teisei į gynybą(50). Aiškios kaltinimo formuluotės, kurioje būtų pabrėžta, kad Komisija jam skiria didelį dėmesį, nepateikimas negali būti pateisinamas procedūros sudėtingumu. Pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai paprašė Komisijos aiškiau raštu dėstyti kaltinimus, nes tai būtina sąlyga laikytis reglamento 18 straipsniu suteiktos teisės. Todėl Pirmosios instancijos teismo motyvuose nenustatėme jokio neveikimo.
113. Trumpai tariant, Komisijai nepavyko įtikinamai paneigti skundžiamame sprendime pateiktos išvados dėl pakankamai akivaizdaus pažeidimo egzistavimo. Tas išvadas laikau pagrįstomis ir toliau tęsiu dėstymą nagrinėdamas kitą elementą, kuris neišvengiamai reikalingas nustatant Bendrijos atsakomybę, t. y. žalos atsiradimą.
C – Dėl pagrindo, susijusio su įmonei „Schneider“ padaryta žala
114. Norėdamas laikytis logiškos Bendrijos deliktinės atsakomybės elementų tyrimo sekos, toliau analizuosiu šeštąjį panaikinimo pagrindą.
115. Šiuo pagrindu Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis priėmė sprendimą, ultra petita pripažindamas finansinius nuostolius dėl Schneider patirtos žalos, kurios pastaroji atlyginti neprašė. Nors ji visų pirma prašė atlyginti finansinius nuostolius, patirtus dėl to, kad privalėjo Legrand turtą parduoti mažesne kaina, nei jį įsigijo(51), Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ji patyrė žalą dėl perdavimo kainos sumažinimo, kurį turėjo suteikti Legrand turto perėmėjui už tai, kad šis perleidimas būtų nukeltas į vėlesnę datą, jog tuo metu Bendrijos teisme vykęs teismo procesas neprarastų tyrimo objekto dar nepasibaigęs(52).
116. Komisija daro išvadą, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeisti įrodinėjimo naštos principai, nes Schneider privalėjo įrodyti patirtą žalą, ir Komisijos teisė į gynybą, nes pastarajai nebuvo leista pateikti pastabų dėl žalos.
117. Manau, kad dėl toliau išdėstytų priežasčių šis pagrindas taip pat negali būti priimtas.
118. Visų pirma kalbant apie kaltinimą dėl sprendimo ultra petita, pritariu Schneider teiginiui, kad Pirmosios instancijos teismas nepaneigė priežastinio ryšio su visomis jos patirtomis neigiamomis pasekmėmis ir kad tokiomis aplinkybėmis nurodyti finansiniai nuostoliai yra tik viena visų nurodytų nuostolių sudedamoji dalis. Todėl reikia pripažinti, kad sprendžiant ginčą ir ieškovei priteisiant mažiau, nei ji prašė (t. y. priimant sprendimą infra petita), nepažeidžiamas joks proceso reikalavimas.
119. Antra, šią išvadą, be kita ko, patvirtina faktas, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas sprendė tik klausimą dėl žalos egzistavimo, nesvarstydamas jos dydžio klausimo. Tokiomis aplinkybėmis Komisija privalėjo parengti argumentus, kuriais būtų galima paneigti bet kokią jos pareigą atlyginti žalą, kurios suma gali būti net mažesnė, nei iš pradžių nurodė ieškovė.
120. Taigi nesant jokio sprendimo ultra petita, Komisijos pateikti argumentai dėl įrodinėjimo naštos ir dėl teisės į gynybą pažeidimo yra nepagrįsti, todėl šeštąjį Komisijos pateiktą pagrindą apeliaciniam skundui pagrįsti reikia atmesti.
D – Pagrindai, susiję su priežastiniu ryšiu
121. Reikia iš naujo sugrupuoti tris pagrindus, kuriuos Komisija pateikė dėl padaryto pažeidimo ir įmonei Schneider padarytos žalos priežastinio ryšio, pagal tai, kad jie susiję su visišku šio ryšio neigimu(53), jo nutrūkimu(54) arba su Pirmosios instancijos teismo samprotavimus grindžiančių motyvų prieštaringumu dėl priežastinio ryšio, ir kuriais grindžiamas skundžiamo sprendimo panaikinimas(55).
122. Paskutinis Komisijos nurodytas pagrindas susijęs su abiem žalos, kurią skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas nurodė atlyginti įmonei Schneider, rūšimis, o kiti du pagrindai susiję tik su finansinių nuostolių, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, dydžiu.
1. Priežastinio ryšio nebuvimas
a) Dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų iškraipymo (trečiojo pagrindo dėl panaikinimo pirma dalis)
123. Visų pirma Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą skundžiamo sprendimo 305 ir 309 punktuose iškraipius faktines aplinkybes ir įrodymus nusprendžiant, kad Schneider buvo „įpareigota“ sudaryti sutartį su Wendel‑KKR dėl Legrand turto perleidimo, nes buvo priimtas sprendimas dėl nesuderinamumo.
124. Pasak apeliantės, remiantis bylos aplinkybėmis ir Schneider veiksmais, darytina išvada, kad atskyrimui įgyvendinti nustatytas terminas, kuris pratęstas iki 2003 m. vasario 5 d., buvo pakankamas ir deryboms dėl Legrand perleidimo atidėti, ir naujam termino pratęsimui paprašyti, jei Schneider būtų priėmusi Komisijos pasiūlymą, pateiktą sprendimo dėl atskyrimo 122 punkte.
125. Schneider teigia, kad ši trečiojo pagrindo dalis nepriimtina, nes jame grįžtama apie faktinių aplinkybių konstatavimo skundžiamame sprendime. Todėl šį argumentą reikia atmesti, nes Komisija aiškiai nurodė, kad jos apeliacinis skundas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo grindžiamas bylos faktinių aplinkybių iškraipymu.
126. Šiuo klausimu Komisijos pateikti argumentai taip pat nėra įtikinami, nes ji neįrodo, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės ar įrodymai. Komisijos skundžiamuose sprendimo punktuose Pirmosios instancijos teismas tik logiškai aiškina, kad Schneider turėjo atsiskirti nuo Legrand, juo labiau kad buvo neįmanoma atidėti sprendimo dėl atskyrimo vykdymo.
127. Be to, neatsisakydama susijungimo, kol baigsis Pirmosios instancijos teisme pradėtos teisminės batalijos, ir kadangi derybos su būsimu pirkėju vyko greitai, Schneider turėjo spręsti dilemą, ar vykdyti teisinius įsipareigojimus, ar atsižvelgti į nurodytas perspektyvas teisme. Būtų neteisinga jai priekaištauti dėl rūpestingumo atsižvelgti į sprendimą dėl atskyrimo, juo labiau kad Komisija pati reikalavo, kad ekonominė koncentracija būtų nedelsiant nutraukta(56).
128. Sunku suprasti, kaip Komisija gali kaltinti Pirmosios instancijos teismą skundžiamame sprendime iškraipius įrodymus, nes faktinės aplinkybės nebuvo iškraipytos, nors šalys ir nesutinka su Pirmosios instancijos teismo atliktu jų vertinimu ir, svarbiausia, su iš to išplaukiančia Komisijos finansine atsakomybe.
129. Todėl trečiojo pagrindo dėl panaikinimo pirmą dalį reikia atmesti.
b) Sprendimo dėl nesuderinamumo neteisėtumo ir Legrand turto pardavimo Wendel‑KKR kainos sumažinimo priežastinis ryšys (trečiojo pagrindo antra dalis)
i) Šalių argumentai
130. Komisija teigia, kad skundžiamame sprendime faktinės aplinkybės konstatuojamos netiksliai, kad jos iškraipytos ir kad jame yra teisinio vertinimo klaida, nes nustatytas(57) tiesioginis ryšys tarp sprendimo dėl nesuderinamumo neteisėtumo ir Legrand perleidimo mažesne kaina už tą, kurią Schneider būtų gavusi, jei pardavimas būtų vykęs nesant sprendimo dėl nesuderinamumo.
131. Komisija pateikia tris argumentų tipus: pirma, ji teigia, kad dėl datos, kurią Schneider įsipareigojo Legrand perduoti įmonei Wendel‑KKR, buvo susitarta 2002 m. liepos 26 d., nors Schneider neprivalėjo nusistatyti tokio termino žinodama, kad Komisija nemato jokių kliūčių pratęsti galutinę datą atskyrimui vykdyti ir po 2003 m. vasario 5 d., kuri buvo iš pradžių suteiktas maksimalus terminas. Be to, Komisija nurodo, kad 2002 m. gruodžio 5 d. atsisakydama pasinaudoti nutraukimo išlyga Schneider puikiai suvokė, kad nebeprivalo atsiskirti nuo Legrand, nes Pirmosios instancijos teismas 2002 m. spalio 22 d. Sprendimu panaikino abu ginčijamus sprendimus.
132. Antra, Komisija teigia, kad Legrand buvo perduota vien Schneider valia, kuri taip veikdama atsisakė pasinaudoti perleidimo sutarties nutraukimo teise ir nelaukė galimo sprendimo dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka, nes Komisijai atnaujinus kontrolės procedūrą ji būtų galėjusi pasiūlyti korekcines priemones pozicijų persipynimui pašalinti.
133. Trečia, Komisija mano, kad pažeidimo, kuriuo ji kaltinama, procedūrinis pobūdis negalėjo būti toks, kad atsirastų priežastinis ryšys tarp klaidos ir Schneider atžvilgiu pripažintos žalos.
134. Savo ruožtu Schneider teigia, kad visi šie argumentai yra nereikšmingi, nes jie susiję ne su priežastiniu ryšiu, o su patirtų išlaidų vertinimu; taigi kalbėdama apie perleidimo datą, Schneider atmeta Komisijos teiginį motyvuodama tuo, kad, pirma, perleidimo nukėlimas į 2002 m. gruodžio 10 d. buvo maksimalus Wendel‑KKR priimtinas terminas ir Komisija dėl to negali kaltinti Schneider; antra, ji pažymi, kad priešiškas Komisijos elgesys nesudarė galimybės tikėtis naujo palankaus sprendimo dėl dviejų bendrovių susijungimo.
135. Kalbėdama apie Legrand perleidimo pirkėjui dieną, Schneider pažymi, kad Komisija apsirinka nurodydama, jog faktinė Legrand perleidimo data atitinka žalos atsiradimo datą, nes, pasak jos, žala atsirado paskelbus sprendimą dėl nesuderinamumo. Schneider, be to, ginčija, kad dėl pažeidimo, dėl kurio panaikintas sprendimas dėl nesuderinamumo, procedūrinio pobūdžio dingsta bet koks pažeidimo ir žalos priežastinis ryšys.
ii) Vertinimas
136. Kalbant apie šį pagrindą, reikia išsamiai išnagrinėti Pirmosios instancijos teismo argumentus, kad būtų nustatytas priežastinio ryšio egzistavimas.
137. Remiantis skundžiamu sprendimu, atidėdama Legrand pardavimo vykdymą, kad galėtų sulaukti tuo metu vykusio proceso, kur būtų pripažintas koncentracijos suderinamumas su bendrąja rinka, pabaigos, Schneider privalėjo suteikti Wendel‑KKRLegrand pardavimo kainos nuolaidą nuo tos kainos, kurią ji būtų gavusi, jei pardavimas būtų galėjęs vykti nesant sprendimo dėl nesuderinamumo, kuriame nuo pat pradžių buvo du akivaizdūs pažeidimai(58).
138. Taigi skundžiamame sprendime nustatytas sandorio nukėlimo į 2002 m. gruodžio 10 d. ir atlyginimo už Wendel‑KKR patiriamą Legrand turto nuvertėjimo pavojų ryšys vien dėl galimybės, kad per laikotarpį nuo perleidimo sutarties pasirašymo ir galutinio šalių sutarto perleidimo įsigaliojimo termino galėtų nepalankiai pasikeisti akcijų kursas(59).
139. Priskirdamas Schneider tam tikrą atsakomybę už žalos dydį, Pirmosios instancijos teismas priteisė iš Komisijos atlyginti Schneider du trečdalius jos patirtų nuostolių dėl Legrand perleidimo kainos sumažinimo sumos, kurią ji turėjo suteikti perėmėjui už tai, kad šis sutiktų faktinio pardavimo datą nukelti iki 2002 m. gruodžio 10 dienos(60).
140. Pritariu Komisijos nuomonei, kad toks būdas nėra tinkamas iškelti problemą. Visų pirma turiu pabrėžti, kad priežastinis ryšys, dėl kurio atsiranda Bendrijos deliktinė atsakomybė šioje byloje, yra netinkamas, nes žala neatsirado tiesiogiai, iš karto ir išskirtinai(61) dėl neteisėto teisės akto pagal priežasties ir poveikio ryšį(62).
141. Nekyla jokių abejonių, kad sprendimai dėl nesuderinamumo ir dėl atskyrimo paskatino Schneider ieškoti įmonės, galinčios nupirkti tokio dydžio įmonę, kaip antai Legrand, o tam reikėjo sudėtingų derybų, kaip triplike teigia Schneider(63).
142. Taigi minėtų sprendimų panaikinimas reiškia, kad su derybomis susijusios išlaidos buvo nereikalingos, nes jei nebūtų buvę nurodymo atsiskirti, Schneider nebūtų patyrusi tokių išlaidų. Tačiau kadangi Schneider neprašo atlyginti šios rūšies žalą, nereikėtų gaišti toliau ją nagrinėjant. Vis dėlto norėčiau jas paminėti kaip išlaidų, susijusių su Komisijos vykdytos administracinės procedūros neteisėtumu, pavyzdžius, arba bent jau kad jas, tapusias perteklinėmis, reikėtų laikyti atsiradusiomis dėl per tą procedūrą padaryto pažeidimo.
143. Atvirkščiai, net jei įmonei Wendel‑KKR suteiktas Legrand pardavimo kainos sumažinimas yra tų pačių derybų vaisius, minėtas sumažinimas buvo suteiktas ne dėl ginčijamo teisės akto neteisėtumo, o dėl Schneider laisvos valios pasirinkti, kaip derėtis su partneriu. Šiomis aplinkybėmis Schneider tikriausiai nebuvo atsidūrusi labai lengvoje padėtyje dėl spaudimo vykdyti atskyrimą, kurį jautėsi patirianti iš Komisijos pusės, tačiau tas suvaržymas buvo tik viena iš aplinkybių, turėjusių poveikį galutinei su Wendel‑KKR sudarytos sutarties formuluotei.
144. Triplike Schneider pateikia informacijos apie sąlygas, kuriomis buvo rengiama Legrand perleidimo Wendel‑KKR sutartis. Visų pirma ji nurodo kitas šalis, kurios darė didelį spaudimą Schneider administratoriams, kad ji kuo greičiau atsikratytų įmonės, su kuria buvo numačiusi susijungti, kaip antai pats Legrand prezidentas(64), Schneider akcininkai, finansų analitikai ir rinkos(65). Ši informacija padeda nustatyti aplinkybes, kuriomis buvo sudarytos Schneider ir Wendel‑KKR sutartys, ir įrodo, kad Schneider nustatyta pareiga (galiausiai neteisėta) atskirti dvi įmones buvo tik derybų pagrindas, neturintis tiesioginės įtakos Schneider sutartoms ir pasirašytoms Legrand pardavimo sutarties sąlygoms. Šios aplinkybės tikriausiai geriau paaiškina susirūpinimą, kuris Schneider skatino sutartį sudaryti 2002 m. liepos 26 dieną.
145. Taigi visiškai suprantama, kad Schneider pasiliko teisę nutraukti su Wendel‑KKR sudarytą sutartį, atsižvelgdama į Pirmosios instancijos teisme sprendžiamų bylų baigtį. Tačiau atmetus visus ankstesniame punkte minėtus veiksnius, niekas jos nevertė sudaryti pardavimo sutarties taip anksti, kaip teisingai nurodo Komisija pažymėdama, kad terminas turėjo baigtis vasario 5 d., kurį, be to, dar buvo galima pratęsti ir kuris atrodė pakankamas tinkamam pirkėjui surasti.
146. Man atrodo pakankamai akivaizdu, kad taip elgdamasi Schneider ketino suteikti pirmenybę sandoriui su Wendel‑KKR, o galimą susijungimą įvertino kaip mažai tikėtiną. Tokia prielaida, grindžiama minėtu spaudimu, pasitvirtina, nes užuot gelbėjusi ekonominės koncentracijos projektą dalyvaudama Komisijos tyrimo II etape po sprendimų panaikinimo, ji verčiau įvykdė su įsigijančia bendrove sudarytą sutartį.
147. Juo labiau kad 180 mln. eurų, kuriuos būtų kainavęs atsisakymas parduoti, atsirado tik dėl jos pasirinkto derybų būdo, o galimas Legrand turto vertės kritimas dėl akcijų kursų nuvertėjimo per aptariamą laikotarpį man atrodo miglotas ir abejotinas, kad būtų galima nustatyti priežastinį ryšį(66).
148. Galiausiai išanalizavusi riziką, kurią patiria kiekviena įmonė(67), Wendel‑KKR žinojo apie Schneider ketinimus, nes ji turėjo daug informacijos apie tikimybę, kad sprendimai dėl nesuderinamumo ir dėl atskyrimo bus panaikinti, o ši aplinkybė, logiškai mąstant, jai būtų sutrukdžiusi įsigyti Legrand. Todėl sutartyje buvo numatytos atitinkamos nuostatos, skirtos apsisaugoti nuo rizikos: pardavimo kainos sumažinimas ir 180 mln. eurų kompensacija už sutarties nutraukimą – taip pirkėjas perkėlė visą rizikos naštą pardavėjui, kuris laisva valia su tuo sutiko.
149. Taigi Schneider prisiėmė didelę riziką, pasirinkdama reglamento 7 straipsnio 3 dalyje nurodytą būdą. Ši nuostata yra tarsi koncentracijos įgyvendinimo principo išimtis prieš Komisijai priimant aiškų arba implicitinį sprendimą(68). Taigi kiekviena rūpestinga įmonė turi suvokti pasekmes, kylančias dėl Komisijos pateikto neigiamo koncentracijos vertinimo, kuriuo remiantis priimamas sprendimas dėl atskyrimo, nes, neatsižvelgiant į to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalį („jei koncentracija jau yra įvykdyta, Komisija gali <…> pareikalauti atskirti“), pagal 7 straipsnio 3 dalį Komisija neturi diskrecijos dėl ankstesnės padėties rinkoje atkūrimo, kuris yra šioje nuostatoje keliamas tikslas(69).
150. Galiausiai įprasti netikėtumai, nutinkantys jungiantis įmonėms pagal 7 straipsnio 3 dalies išimtines nuostatas, priklauso pirmiau nurodytai rizikos kategorijai, nes jie yra lengvai nuspėjami, atsižvelgiant į koncentraciją reglamentuojančius teisės aktus(70).
151. Nors sprendimų dėl nesuderinamumo ir dėl atskyrimo panaikinimas nėra „įprastas“ įvykis, juo galima pagrįsti tam tikros kompensacijos skyrimą, pavyzdžiui, už išlaidas, susijusias su derybomis dėl įmonės perleidimo, kaip jau nurodžiau pirmiau. Tačiau jei sprendimai panaikinami dėl Komisijos padarytos procedūros klaidos, kurią ištaisius galima iš naujo pradėti koncentracijos tyrimą, kitų žalos rūšių pripažinti nereikia, nes aptariamo panaikinimo pagrindas nesusijęs su ekonomine analize, kaip matyti iš šioje byloje skundžiamo sprendimo.
152. Remdamasi šia informacija Komisija visiškai teisingai teigia, kad šių sprendimų panaikinimas dėl formos pažeidimo nepadarė įtakos numatomo sandorio esmei, nes ištaisius su reglamento 18 straipsnio pažeidimu susijusią klaidą, sprendimo, kuris būtų priimtas atnaujinus II etapą, turinys nebuvo iš anksto nustatytas: sprendimas galėjo būti teigiamas arba neigiamas, atsižvelgiant į atitinkamas Schneider pasiūlytas korekcines priemones.
153. Trumpai tariant, kadangi bendrovė Schneider prisiėmė riziką, o pagal sutartį ir Wendel‑KKR riziką, Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista kompensacija už kainos sumažinimą, kurį pirmoji įmonė turėjo suteikti antrajai laukdama, kol baigsis vykstantys procesai, įmonėms, kurios veikia remdamosi reglamento 7 straipsnio 3 dalimi, suteikiama garantija arba draudimas nuo visų papildomų išlaidų, galinčių atsirasti dėl sprendimo, įskaitant procedūrines nuostatas, neturinčias tiesioginės įtakos koncentracijos ekonominei esmei, panaikinimo.
154. Atsižvelgdamas į išdėstytas pastabas manau, kad šį pagrindą reikia priimti ir skundžiamą sprendimą panaikinti tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Schneider buvo padaryta žala dėl Legrand perleidimo kainos sumažinimo, kurį ji turėjo suteikti bendrovei Wendel‑KKR už tai, kad iki 2002 m. gruodžio 10 d. būtų nukelta reali pardavimo įgyvendinimo data.
2. Dėl priežastinio ryšio nutraukimo (trečias ir penktas pagrindai)
a) Šalių argumentų santrauka
155. Komisija kaltina, nors bylos dokumentuose tas kaltinimas išdėstytas padrikai, Pirmosios instancijos teismą iš esmės už tai, kad jis padarė teisės klaidą dėl įvairių priežasčių nenuspręsdamas, kad dėl kitos apeliacinio skundo šalies veiksmų nutrūko priežastinis ryšys.
156. Pirma, trečiuoju pagrindu Komisija teigia, kad, nepaisant jos padarytos klaidos formalaus pobūdžio, atnaujinus II etapą neišvengiamai reikėjo priimti kitą sprendimą, dėl kurio būtų nutrūkęs aptariamas priežastinis ryšys. Antra, ji teigia, kad patirtos žalos priežastys yra pardavimo įgyvendinimo nukėlimas į 2002 m. gruodžio 10 d. ir Schneider atsisakymas pasinaudoti sutarties nutraukimo išlyga(71).
157. Be to, penktuoju pagrindu Komisija pažymi, kad Schneider tris kartus nesilaikė pareigos būti rūpestinga: pirma, nereikalaudama Komisijos pateikti išsamesnės informacijos apie su pozicijų persipynimu susijusį kaltinimą, antra, neprašydama taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios galėjo būti jai suteiktos prieš ir po sprendimų panaikinimo, ir, trečia, įvykdydama Legrand perleidimo sutartį tuo momentu, kai teisiškai ji nebeprivalėjo atsiskirti nuo tos bendrovės.
158. Schneider, prieš atmesdama šią kritiką skundžiamo sprendimo pagrindu, teigia, kad visi Komisijos pateikti argumentai nepriimtini, nes tai yra nauji pagrindai, kurių Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo.
159. Teisingumo Teismui pasiūlęs priimti pagrindą, susijusį su priežastinio ryšio nebuvimu, toliau pateiksiu tik papildomas pastabas, jei Teisingumo Teismas nesutiktų su mano nuomone ir norėtų iš esmės analizuoti kitus pagrindus dėl panaikinimo.
b) Dėl kai kurių teiginių priimtinumo
160. Schneider pareikštas prieštaravimas dėl priimtinumo susijęs su trečiame pagrinde pateiktu teiginiu, kuriuo Komisija ją kaltina nerūpestingumu, ir su visu penktuoju apeliacinio skundo pagrindu, kurį išdėsčiau šios išvados 167 punkte: kiekvienu atveju ji remiasi nauju šių argumentų pobūdžiu, palyginti su ginču pirmojoje instancijoje.
161. Visų pirma kalbant apie argumento, susijusio su nerūpestingumu, kuriuo Komisija kaltina Schneider ir kuris, jos nuomone, yra žalos priežastis, naujumą, pakanka priminti, jog Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokios rūšies bylose argumentai, kurie nebuvo iškelti pirmojoje instancijoje, gali būti pateikti nagrinėjant apeliacinį skundą, jeigu jais norima iliustruoti pirmojoje instancijoje pateiktą pagrindą(72).
162. Antra, kalbant apie penktąjį pagrindą, pažymėtina, jog Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 326–335 punktuose Pirmosios instancijos teismas bent jau tam tikru mastu išnagrinėjo klausimą, susijusį su Schneider atsakomybe dėl jos pačios patirtos žalos. Kadangi visi argumentai, kurie, Schneider manymu, nepriimtini, yra susiję su šiuo klausimu, dėl tos priežasties į prieštaravimą dėl priimtinumo atsižvelgti negalima.
163. Taigi Schneider pareikštas prieštaravimas dėl priimtinumo negali būti priimtas, todėl jį visą reikia atmesti.
c) Dėl esmės
164. Šio tyrimo sudedamosios dalys pateiktos Teisingumo Teismo praktikoje, pagal kurią, kai kalbama apie Bendrijos institucijų deliktinę atsakomybę, žalą atlyginti prašančio ieškovo apdairumo ar įžvalgumo trūkumas gali pakeisti neteisėto akto ir žalos priežastinį ryšį, todėl atsakomybė gali sumažėti(73) arba visai išnykti(74).
165. Kalbant apie skundžiamą sprendimą, sunku suvokti pirmąjį Komisijos pateiktą argumentą, kad dėl poreikio priimti sprendimą dėl suderinamumo atnaujinus II etapą priežastinis ryšys tarp panaikintų sprendimų ir Schneider padarytos žalos būtų išnykęs, jeigu jis būtų egzistavęs. Pasak Komisijos, nauju sprendimu būtų nutrauktas priežastinis ryšys, nes, priėmus sprendimą dėl suderinamumo, Schneider nebūtų priversta perleisti Legrand ir, priešingu atveju, naujas sprendimas nebūtų leidęs atsirasti žalai.
166. Komisijos teiginiui pritarti negalima, nes, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą teigia Schneider, jis yra sofistiškas. Jos samprotavimas bet kuriuo atveju yra netinkamas ir visiškai hipotetinis, nes Legrand pardavus Wendel‑KKR jis niekada neišsipildė. Todėl jį reikia atmesti, nes būtina analizuoti patikrintas faktines aplinkybes, o ne įsivaizduojamas.
167. Siūlyčiau taip pat pasielgti ir su penktojo pagrindo pirma dalimi, kur kalbama apie Schneider nerūpestingumą, nes ji nepareikalavo Komisijos pateikti daugiau informacijos apie kaltinimą, susijusį su pozicijų persipynimu. Šiuo pagrindu Komisija bando Prancūzijos įmonei suversti atsakomybę už tai, kad rengdama pranešimą apie kaltinimus ji pateikė netikslią formuluotę. Tačiau ši klasta yra per daug akivaizdi, kad būtų nepastebėta, todėl ją reikia atmesti.
168. Remdamasi tam tikrais Pirmosios instancijos teismo sprendimais(75), penktojo pagrindo antroje dalyje Komisija teigia, jog priežastinis ryšys nutrūko dėl to, kad Schneider nepaprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios galėjo būti taikomos prieš arba po sprendimų panaikinimo.
169. Tačiau remiantis įrodytomis faktinėmis aplinkybėmis(76) darytina išvada, kad Schneider kartu su ieškiniu dėl panaikinimo pateikė prašymą sustabdyti sprendimo dėl atskyrimo vykdymą ir kad, be to, jos pateiktas šio prašymo atsisakymas pateisinamas dėl dviejų susijusių faktinių aplinkybių: pirma, buvo priimtas jos prašymas byloje T‑310/01 sprendimą priimti taikant pagreitintą procedūrą ir, antra, iki 2003 m. vasario 5 d. pratęstas Komisijos nustatytas terminas atsiskirti nuo Legrand.
170. Tokiomis aplinkybėmis, priešingai nei teigia Komisija, Schneider veikė rūpestingai, nes taip elgdamasi ji pasiekė tą patį rezultatą, kurį būtų gavusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju – dviejų ginčijamų sprendimų galiojimo klausimas buvo išspręstas greitai ir, neatsižvelgiant į šių procesų baigtį, ji laikinai įgijo didesnę veiksmų laisvę Legrand perleidimui sutvarkyti.
171. Todėl tokiomis aplinkybėmis Schneider veiksmų negalima vertinti kaip nerūpestingų ir teigti, kad ji nutraukė aptariamą priežastinį ryšį, o Komisijos teiginys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
172. Galiausiai dėl objektyvios jų sąsajos reikia kartu nagrinėti penktojo pagrindo trečią dalį, kuria Komisija kaltina Schneider perleidus Legrand, nors teisiškai ji nebeprivalėjo atsiskirti nuo šios bendrovės, ir kaltinimą, susijusį su realios pardavimo datos nukėlimu į 2002 m. gruodžio 10 d. bei su Schneider atsisakymu pasinaudoti pardavimo sutarties nutraukimo išlyga. Pasak Komisijos, Schneider prašomą atlyginti žalą lėmė šios aplinkybės, todėl ginčijamas priežastinis ryšys nutrūksta.
173. Schneider teigia, kad įvykdė pardavimą, nes tai padaryti ją vertė dvi susijusios aplinkybės: pirma, ji vykdė jai nustatytą pareigą atsiskirti nuo Legrand, o antra, po Komisijos sprendimų panaikinimo ji siekė apsisaugoti nuo rizikos negauti Komisijos leidimo, nes žinojo, kad jos pozicija per koncentracijos kontrolės antrąjį etapą yra nelanksti.
174. Kaip nurodysiu toliau, manau, jog šiuos argumentus reikia priimti, net jeigu, pasikartosiu, jie yra papildomi, nes jau pareiškiau esąs įsitikinęs, jog nėra jokio priežastinio ryšio tarp klaidos ir nurodytos žalos.
175. Kai 2002 m. gruodžio 10 d. Schneider įvykdė Legrand perleidimo sutartį, ji buvo saistoma tik šios sutarties, nes sprendimus dėl nesuderinamumo ir dėl atskyrimo Pirmosios instancijos teismas jau buvo panaikinęs tų pačių metų spalio 22 dieną. Net darant prielaidą, kad ši sutartis atsirado vykdant teisinę pareigą, kuri vėliau paskelbta niekine, pardavimas, pagreitinęs koncentracijos tyrimo procedūros baigtį, įvykdytas laisva Schneider valia, taikant su perėmėju suderėtas sąlygas, kurioms Komisija nedarė jokios įtakos.
176. Be to, atmetus faktą, kad Schneider galėjo tikėtis gauti teigiamą sprendimą po naujos kontrolės procedūros, nes taip jai buvo suteikta galimybė pasiūlyti korekcines priemones problemoms dėl pozicijų persipynimo pašalinti, ir kad ji netiesiogiai jo atsisakė atsiskirdama nuo Legrand, neatrodo, kad ji elgėsi rūpestingai nepasinaudodama išlyga dėl nutraukimo.
177. Tokiomis aplinkybėmis net darant prielaidą, kad Schneider dar ketino susijungti su Legrand(77), reikia pažymėti, kad ji būtų pasielgusi logiškai, atsisakydama perleisti ir pasinaudodama išlyga dėl nutraukimo, kad būtų sumažinta nurodoma žala, nes 180 mln. eurų suma yra nepalyginamai mažesnė už reikalaujamą kompensacijos sumą, kuri siekia maždaug 1 700 mln. eurų. Ieškinys dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės, kurio dydis – išlygoje dėl nutraukimo numatyta suma, būtų labiau pagrįstas ir labiau atitiktų realias faktines aplinkybes.
178. Todėl manau, kad perleisdama įmonę Legrand, nors teisiškai ji neprivalėjo to daryti, ir veikdama nerūpestingai Schneider nutraukė priežastinį ryšį. Todėl siūlau papildomai priimti penktąjį panaikinimo pagrindą.
3. Dėl pagrindo, susijusio su motyvų prieštaringumu
179. Ketvirtuoju pagrindu Komisija kritikuoja Pirmosios instancijos teismo argumentų prieštaringumą dėl nenuoseklumo, nes, pirma, neigiamas dviejų sprendimų panaikinimą lėmusio pažeidimo ir nurodytos žalos (260–286 punktai) priežastinis ryšys ir, antra, Schneider pripažinta kaip patyrusi dviejų rūšių žalą (288 punkte).
180. Paneigiant šiuos kaltinimus pakanka nurodyti, kad pirmoji Komisijos analizė susijusi su priežastiniu ryšiu, kiek tai susiję su bendru Legrand turto vertės sumažėjimu nuo jo įsigijimo iki pardavimo 2002 m. gruodį, o antroji analizė susijusi su nuostoliais, kuriuos, pasak Pirmosios instancijos teismo, Prancūzijos įmonė būtų patyrusi. Taigi skundžiamo sprendimo argumentuose nematau jokio prieštaringumo, todėl ketvirtasis pagrindas dėl panaikinimo taip pat turi būti atmestas.
E – Dėl septintojo pagrindo
181. Papildomai Komisija prašo panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo Schneider buvo priteisti delspinigiai, skaičiuojami nuo žalos atsiradimo datos, t. y. nuo 2002 m. gruodžio 10 d. iki priteistos kompensacijos sumos išmokėjimo.
182. Kadangi rekomenduoju panaikinti skundžiamą sprendimą dėl priežastinio ryšio nebuvimo ir papildomai – dėl jo nutrūkimo, šių argumentų, kuriais grindžiamas septintasis pagrindas, nagrinėti nebereikia, nes jie susiję tik su žala, kurią paskutinėje analizėje laikau neegzistuojančia.
VII – Dėl esmės
183. Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio antrajame sakinyje nustatyta, kad jei Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui. Vienas iš atvejų, kai pirmoji iš dviejų šioje nuostatoje nurodytų galimybių gali būti taikoma, yra klaida in iudicando, kai faktinės aplinkybės išdėstytos išsamiai, jų pakanka galutiniam sprendimui byloje priimti ir nereikia taikyti jokios papildomos tyrimo priemonės. Atrodo, kad Teisingumo Teismas jį taip išaiškino teismų praktikoje, nors niekada tiksliai nepasakė, kokia bylos stadija turi būti, kad jis pats galėtų priimti sprendimą(78).
184. Reiktų, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą iš esmės, kai iš bylos dokumentų matyti, kad toje bylos stadijoje tai galima daryti(79), remiantis Bendrijos teisės aktų leidėjo valia nustatyta struktūra, kurią jis sukūrė kaip šiuolaikinį kasacinį teismą, turintį didelę laisvę priimti sprendimą dėl panaikinimo, kai mano tai esant reikalinga(80).
185. Šioje byloje apeliaciniu skundu Teisingumo Teismui pateiktas klausimas, be abejonės, yra griežtai teisinio pobūdžio. Nors Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik žalos egzistavimo klausimą nenagrinėdamas jos dydžio, tą klausimą, kuris šios bylos aplinkybėmis yra sudėtingas, jis perkėlė į vėlesnę procedūrą, kai sprendimas turi būti vykdomas. Bylos grąžinimas Pirmosios instancijos teismui praktiškai vien dėl to, kad jis įvertintų kompensacijos sumą, kurią Komisija turi išmokėti už žalą, už kurią yra atsakinga, prieštarautų proceso ekonomijos reikalavimui. Niekas negali sukliudyti Teisingumo Teismui atsisakyti, kaip ir anksčiau(81), šios naštos patvirtinant skundžiamame sprendime numatytą metodą.
VIII – Dėl bylinėjimosi išlaidų abiejų instancijų teismuose
186. Dėl mano siūlomo sprendimo iš Schneider nereikia priteisti visų bylinėjimosi išlaidų, nes Komisija dėl kai kurių, nors ir ne pačių svarbiausių, klausimų pralaimėjo.
187. Kadangi Pirmosios instancijos teismas atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą ir dėl to, kad siūlau Teisingumo Teismui priimti sprendimą dėl Schneider patirtos žalos dėl išlaidų, susijusių su dalyvavimu atnaujintoje koncentracijos kontrolės procedūroje, įvertinimo, reiktų, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje ir antrojoje instancijose.
188. Šiuo atveju teisingai įvertinus visas bylos aplinkybes, Schneider reikėtų priteisti du trečdalius Europos Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų abiejų instancijų teismuose.
IX – Išvada
189. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Teisingumo Teismui siūlau:
1. Panaikinti 2007 m. liepos 11 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje Schneider Electric prieš Komisiją (T‑351/03) tiek, kiek juo iš Europos bendrijos priteista Schneider Electric SA kompensuoti du trečdalius jos patirtos žalos dėl Legrand SA pardavimo kainos sumažinimo, kurį Schneider Electric SA turėjo suteikti perėmėjui už tai, kad Legrand pardavimo realus įgyvendinimas būtų nukeltas iki 2002 m. gruodžio 10 dienos.
2. Taip pat panaikinti minėto sprendimo rezoliucinės dalies 5–10 punktus, pagal kuriuos Pirmosios instancijos teismas nurodė atlikti tyrimą, kad būtų įvertinta suma, susijusi su padaryta žala, ir pagal kuriuos Schneider Electric SA priteisti delspinigiai.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Nurodyti šalims per tris mėnesius nuo būsimo sprendimo paskelbimo dienos pateikti Teisingumo Teismui bendrai atliktą Schneider Electric SA patirtų išlaidų, susijusių su dalyvavimu atnaujintoje koncentracijos kontrolės procedūroje, pradėtoje po 2002 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų Schneider Electric prieš Komisiją (T‑310/01 ir T‑77/02) paskelbimo, vertinimą.
5. Jei šalys šiuo klausimu nesusitartų, nurodyti joms per tą patį laikotarpį pateikti Teisingumo Teismui reikalavimus su tiksliomis sumomis.
6. Priteisti įmonei Schneider Electric SA padengti du trečdalius Europos Bendrijų Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir antrosios instancijos teismuose, ir padengti savo bylinėjimosi išlaidas abiejų instancijų teismuose.