Byla C‑440/07 P

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Schneider Electric SA

„Apeliacinis skundas – Įmonių koncentracija – Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 – Komisijos sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Panaikinimas – Bendrijos deliktinė atsakomybė dėl konstatuoto neteisėtumo – Sąlygos“

Sprendimo santrauka

1.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Teisingumo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis)

2.        Konkurencija – Koncentracija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys – Ribos – Teisės į gynybą paisymas

(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 18 straipsnis)

3.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankami ar prieštaringi motyvai – Priimtinumas – Motyvavimo pareigos apimtis

(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis)

4.        Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas

(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)

5.        Konkurencija – Koncentracija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys – Teisės į gynybą paisymas

(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 18 straipsnio 3 dalis)

6.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį – Teisingumo Teismo atliekama priežastinio ryšio tarp žalos ir ją sukėlusio įvykio egzistavimo kontrolė – Įtraukimas

(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoji pastraipa)

7.        Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys

(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)

1.        Pirmosios instancijos teismo konstatuoti faktai ir atliktas įrodymų įvertinimas yra teisės kausimai, kuriems taikoma apeliacinio skundo pagrindu atliekama Teisingumo Teismo kontrolė, jei Pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktų neatitiktis tikrovei matyti iš byloje esančių dokumentų arba iškraipomi įrodymai.

(žr. 104 punktą)

2.        Pranešime apie kaltinimus nurodant kaltinimą, kaip antai naudojimosi kitos įmonės pozicijomis problema, jo pagrįstumo nereikia pagrįsti išsamiu ekonominiu įvertinimu. Tokį pagrindimą, kuris koncentracijų srityje iš tikrųjų gali kelti didelių sunkumų, reikia atlikti tik vėlesniame procedūros etape ir atsižvelgus, be kita ko, į atitinkamų įmonių, pranešimu apie kaltinimus tinkamai informuotų apie konkurencijos problemą tam, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, pastabas. Pranešimo apie kaltinimus etape Komisija turi tik pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodyti naudojimosi problemą, kuri gali būti kliūtis pripažinti koncentracijos suderinamumą.

(žr. 130–132 punktus)

3.        Motyvavimo pareiga iš Pirmosios instancijos teismo nereikalaujama pateikti tekstą, kuriame išsamiai ir vienas po kito būtų išnagrinėti visi ginčo šalių suformuluoti argumentai. Taigi motyvavimas gali būti implicitinis, jeigu jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę.

(žr. 135 ir 175 punktus)

4.        Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimas siejamas su tam tikrų sąlygų įvykdymu, kurioms neteisėto teisės akto atveju priskiriamas pakankamai akivaizdus privatiems asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimas. Kalbant apie šią sąlygą, lemiamas Bendrijos teisės pažeidimo vertinimo, kaip pakankamai akivaizdaus, kriterijus yra tai, ar savo diskreciją Bendrijos institucija pažeidė aiškiai ir sunkiai. Jei ši institucija turi tik labai nedaug diskrecijos arba jos išvis neturi, paprasčiausio nusižengimo Bendrijos teisei gali pakakti, kad būtų padarytas pakankamai akivaizdus pažeidimas. Prireikus Teisingumo Teismo atskleistoje Bendrijos deliktinės atsakomybės schemoje atsižvelgiama į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą.

(žr. 160–161 punktus)

5.        Pranešimas apie kaltinimus yra esminis įgyvendinant teisės į gynybą principą, kuris įtvirtintas Reglamento Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 18 straipsnio 3 dalyje. Užtikrinant galimybę veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, šiuo dokumentu apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, taip užkertant jai kelią savo sprendime, kuriuo užbaigiama ši procedūra, remtis kitais kaltinimais. Šiuo atžvilgiu iš Reglamento Nr. 4064/89 18 straipsnio 3 dalies išplaukia, jog jeigu po pranešimo apie kaltinimus atlikdama išsamų tyrimą Komisija nustato konkurencijos problemą, kurios lemiamas nesuderinamumas nebuvo aptartas arba nepakankamai aptartas šiame pranešime, ji turi arba atsisakyti šio kaltinimo galutinio sprendimo etape, arba prieš priimdama šį sprendimą sudaryti atitinkamoms įmonėms galimybę pateikti visas pastabas dėl jo esmės ir pasiūlyti atitinkamas korekcines priemones.

(žr. 162–165 punktus)

6.        Pirmosios instancijos teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, remiantis EB 225 straipsniu, Teisingumo Teismas yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis. Bendrijos deliktinės atsakomybės srityje klausimas apie priežastinio ryšio tarp įvykio ir žalos egzistavimą, šios atsakomybės atsiradimo sąlygą, yra teisės klausimas, todėl jam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė. Tokiomis aplinkybėmis pagrindas, kad Pirmosios instancijos teismas suklydo pripažinęs tiesioginį priežastinį ryšį tarp Komisijos klaidos ir apeliacinį skundą pareiškusios bendrovės tariamai patirtos žalos, yra priimtinas, nes juo siekiama, kad būtų patikrintas Pirmosios instancijos teismo atliktas teisinis faktų kvalifikavimas pripažįstant tiesioginį priežastinį ryšį ir tai gali būti atlikta nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo.

(žr. 191–193 punktus)

7.        Esant situacijai, kai įmonė, įgijusi kitos bendrovės kontrolę ir gavusi iš Komisijos pranešimą apie priimtą sprendimą pripažinti šią koncentracijos operaciją nesuderinama su bendrąja rinka, o vėliau – sprendimą, kuriuo nurodoma atskirti sujungtas įmones, sudarė šios bendrovės perleidimo su atidėta įsigaliojimo sąlyga sutartį, kuri iki šios įmonės nustatytos datos gali būti nutraukta sumokant sutarties nutraukimo kompensaciją, vėliau nusprendė nepasinaudoti šia galimybe, nors abu Komisijos sprendimai buvo panaikinti dėl Komisijos padarytos deliktinę Bendrijos atsakomybę galinčios užtraukti klaidos, Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas teisę į žalos, patirtos dėl perleidimo kainos nuolaidos, kurią ši įmonė turėjo suteikti perėmėjui mainais į atidėtą šio perleidimo faktinio įvykdymo terminą, atlyginimą, nepagrįstai pripažino, kad tarp Komisijos padarytos klaidos ir įmonės patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Tokioje situacijoje reikia konstatuoti, kad tarp ginčijamos kainos nuolaidos ir neteisėto sprendimo, kuriuo koncentracijos operacija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, nėra tiesioginio priežastinio ryšio, nes tiesioginė tariamos žalos priežastis buvo įmonės priimtas sprendimas, kuris jai buvo neprivalomas, leisti, kad įsigaliotų minėtos bendrovės perleidimas, nors logiška tolesnė sprendimo, kuriuo koncentracijos operacija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, panaikinimo eiga turėjo būti įmonės dalyvavimas atnaujintoje išsamaus tyrimo procedūroje iki jos pabaigos, t. y. arba iki sprendimo pripažinti koncentraciją suderinama su bendrąja rinka priėmimo momento – tokiu atveju įmonė nebūtų turėjusi perleisti minėtos bendrovės ir tariamai nuleisti jos kainą, arba iš naujo priimto sprendimo pripažinti koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka ir atskyrimo sprendimo – tokiu atveju perleidimas būtų teisinis konstatuoto nesuderinamumo padarinys ir nekeltų reikalavimo atlyginti galimos žalos.

(žr. 200–202, 204–205 ir 221 punktus)