LAIKINĄSIAS APSAUGOS PRIEMONES TAIKANČIO TEISĖJO NUTARTIS
2014 m. vasario 4 d.(*)
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – Viešieji pirkimai – Konkurso procedūra – Pasiūlymo atmetimas – Prašymas sustabdyti vykdymą – Fumus boni juris“
Byloje T‑644/13 R
Serco Belgium SA, įsteigta Briuselyje (Belgija),
Bull SA, įsteigta Briuselyje,
Unisys Belgium SA, įsteigta Briuselyje,
atstovaujamos advokatų V. Ost ir M. Vanderstraeten,
pareiškėjos,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą S. Delaude, L. Cappelletti ir F. Moro,
atsakovę,
dėl prašymo, pirma, sustabdyti 2013 m. spalio 30 d. Europos Komisijos sprendimo, kuriuo atmetamas pareiškėjų konsorciumo pasiūlymas, pateiktas vykstant viešojo pirkimo procedūrai Nr. DIGIT/R2/PO/2012/026 – ITIC-SM (integruotos ir konsoliduotos Europos Komisijos IT darbalaukio aplinkos IT paslaugų valdymas), ir pirkimo sutartis sudaroma su kitu konsorciumu, vykdymą, antra, nurodyti Komisijai nesudaryti ginčijamos bendrosios sutarties ir ja grindžiamų specialiųjų pirkimo sutarčių ir, trečia, taikyti bet kurias kitas tinkamas laikinąsias apsaugos priemones,
LAIKINĄSIAS APSAUGOS PRIEMONES TAIKANTIS TEISĖJAS,
pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnį pavaduojantis Bendrojo Teismo pirmininką,
priima šią
Nutartį
Faktinės ginčo aplinkybės
1 Ši byla susijusi su viešojo pirkimo procedūra Nr. DIGIT/R2/PO/2012/026 – ITIC-SM (integruotos ir konsoliduotos Europos Komisijos IT darbalaukio aplinkos IT paslaugų valdymas) (toliau – ITIC-SM viešojo pirkimo procedūra). Vadovaujantis tuo, kas numatyta specifikacijose, ITIC-SM viešojo pirkimo procedūros tikslas – sudaryti vieną bendrąją sutartį dėl IT paramos paslaugų, susijusių su Europos Komisijos ITIC darbalaukio aplinka, teikimo. Specifikacijų bendrųjų reikalavimų įvade nurodyta, kad, vadovaujantis bendrąja sutartimi, su Komisija ketinama sudaryti specialiąsias pirkimo sutartis dėl įvairių IT paramos paslaugų komponentų – jie skirstomi į esminius paslaugų komponentus (įgyvendintini sudarius bendrąją sutartį) ir papildomus paslaugų komponentus (įgyvendintini vėlesniame etape).
2 Pagal techninio vertinimo klausimyną (Specifikacijų 2-4-0 dalis) techninis pasiūlymų vertinimas turėtų būti pagrįstas šiais svertiniais kokybės kriterijais, šalia kurių nurodomos minimalios bendram rezultatui taikytinos ribos kriterijaus ir subkriterijaus lygmeniu:
3 Šiuo tikslu (be įvairių kitų klausimų) techninio vertinimo klausimyno 4.1.5 skyriuje konkurso dalyvių buvo prašoma nurodyti reikalingą skaičių darbuotojų, kurie būtų paskirti išorės administravimo paslaugoms pagal kiekvieną šių paslaugų elementą teikti, ir šiuo atveju atsižvelgti į susijusius numatytuosius paslaugos reikalavimus ir paslaugų lygio kintamuosius, kuriuose, kaip apibrėžta Konkurso specifikacijų 1-2-0 dalies 4.11 ir 4.12 skyriuose, nurodomos konkrečios atitinkamai įvairių paslaugų parametrų ir minimalių kokybės tikslų vidutinės arba numatytosios vertės. Lygiai taip pat pagal techninio klausimyno 4.2.5 ir 5.1.5 skyrius konkurso dalyvių buvo prašoma nurodyti skaičių darbuotojų, kurie būtų paskirti atitinkamai logistinės paramos paslaugoms ir vidaus administravimo paramos paslaugoms pagal kiekvieną šių paslaugų elementą teikti. Vadovaujantis nurodytais skyriais, finansinis pasiūlymas turėjo būti pagrįstas tokiais pat su numatomais paskirti darbuotojais susijusiais duomenimis, atsižvelgiant į paslaugos reikalavimo kintamąjį, kurį, kaip numatyta Techninių specifikacijų 5.5 skyriuje, sudaro 30 000 naudotojų, t. y. numatoma, kad 4-aisiais bendrosios sutarties vykdymo metais reikės aptarnauti tokį skaičių darbuotojų.
4 Atsakydama į pareiškėjų Serco Belgium SA, Bull SA ir Unisys Belgium SA užduotą klausimą, Komisija 2013 m. gegužės 7 d. nurodė, kad konkurso dalyviai turėjo aprašyti bendrą darbuotojų, kurių reikės paslaugoms teikti, atsižvelgiant į kvietime dalyvauti konkurse numatytus paslaugų reikalavimus ir paslaugų lygio kintamuosius, skaičiaus (išreikšto visos darbo dienos ekvivalentais) nustatymo metodą. Komisijos atsakyme nurodyta, kad siūlomi darbuotojų skaičiai patys savaime nėra teisiškai įpareigojantys, tačiau darbuotojų turėtų pakakti paslaugai teikti, todėl šie skaičiai turėtų būti vertinami.
5 Pareiškėjų konsorciumas ir kitas konsorciumas pasiūlymus pateikė iki Komisijos nustatyto termino.
6 2013 m. spalio 31 d. raštu Komisija informavo pareiškėjas, kad techninio vertinimo etape jų pasiūlymas dėl vieno iš kriterijų ir subkriterijų nesurinko minimalaus 60 % balų skaičiaus, o bendras rezultatas buvo mažesnis nei minimalus 70 % balų skaičius, todėl jų pasiūlymas nebuvo vertinamas paskesniame finansinio vertinimo etape. Tačiau Komisija informavo pareiškėjas, kad su konkursą laimėjusiu dalyviu ji nepasirašys sutarties status quo laikotarpiu, t. y. per 10 kalendorinių dienų.
7 Atsižvelgdama į pareiškėjų vardu pateiktą prašymą, Komisija 2013 m. lapkričio 6 d. rašte pateikė papildomos informacijos, susijusios su abiejų pasiūlymų vertinimu, taip pat išsamią lentelę, kurioje buvo nurodyti už kiekvieną kriterijų skirti balai.
8 2013 m. lapkričio 19 d. raštu Komisija informavo pareiškėjas, kad sprendimas sudaryti sutartį buvo priimtas 2013 m. spalio 30 d., ir pateikė 2013 m. lapkričio 8 d. įvykusio ataskaitinio posėdžio, kuriame dalyvavo pareiškėjos, protokolą.
9 Atsižvelgdama į 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėjų prašymą, pateiktą pagal 2012 m. spalio 29 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 1268/2012 dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių taikymo taisyklių (OL L 362, 2012, p. 1) 171 straipsnį, Komisija 2013 m. lapkričio 28 d. raštu perdavė pareiškėjoms sutartis sudarančio pareigūno, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjų reikalavimus, patvirtino savo pradinį sprendimą, vertinimą.
Procedūra ir šalių reikalavimai
10 2013 m. gruodžio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pareiškėjų ieškinį, kuriame prašoma panaikinti 2013 m. spalio 30 d. Europos Komisijos sprendimą, apie kurį pareiškėjoms buvo pranešta 2013 m. spalio 31 d. raštu (žr. šios nutarties 6 punktą) ir kuriuo atmestas pareiškėjų konsorciumo pateiktas pasiūlymas ir sutartis sudaryta su kitu konsorciumu.
11 2012 m. gruodžio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atskirą dokumentą, kuriuo pareiškėjos pateikė šį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; jame iš esmės Bendrojo Teismo pirmininko prašoma:
– sustabdyti sprendimo, kuriuo atmetamas pareiškėjų pasiūlymas ir sutartį nuspręsta sudaryti su kitu konsorciumu (toliau – ginčijamas sprendimas), vykdymą, iki Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje;
– nurodyti Komisijai nesudaryti bendrosios sutarties ir bet kokių ja grindžiamų specialiųjų pirkimo sutarčių tuo atveju, jeigu bendroji sutartis jau buvo sudaryta, iki Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje;
– taikyti bet kurią kitą laikinąją apsaugos priemonę, kurią teisėjas laikys tinkama;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
12 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priimta pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 2 dalį, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas sustabdė ginčijamo sprendimo vykdymą, iki bus priimta nutartis, kuria užbaigiama ši procedūra, ir nurodė Komisijai nesudaryti bendrosios sutarties, o tuo atveju, jei ši sutartis jau buvo sudaryta – nevykdyti šios sutarties, iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.
13 2014 m. sausio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktose pastabose dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones Komisija iš esmės Bendrojo Teismo pirmininko prašo:
– atmesti prašymą;
– atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
14 Šalys buvo išklausytos 2014 m. sausio 20 d.
Teisės aktai
15 Iš SESV 278 ir 279 straipsnių, aiškinamų atsižvelgiant į SESV 256 straipsnio 1 dalį, matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali, jei mano, kad to reikia pagal aplinkybes, nurodyti sustabdyti Bendrajame Teisme ginčijamo sprendimo vykdymą arba taikyti kurią kitą laikinąją apsaugos priemonę.
16 Be to, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nurodytas bylos dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie pagrindžiantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikalingumą. Atitinkamai laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali nurodyti sustabdyti sprendimo vykdymą arba taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, kad jų taikymas prima facie pateisinamas faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis (fumus boni juris) ir kad jos yra skubios, nes tam, kad būtų išvengta rimtos ir nepataisomos žalos pareiškėjo interesams, būtina, jog jų būtų imtasi ir jos pradėtų veikti prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat palygina esamus interesus. Šios sąlygos yra kumuliacinės, o tai reiškia, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atmestas, jei netenkinama bent viena sąlyga (1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties SCK ir FNK prieš Komisiją, C‑268/96 P(R), Rink. p. I‑4971, 30 punktas).
17 Nagrinėdamas šių sąlygų visumą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali laisvai pasirinkti šių įvairių sąlygų tenkinimo patikrinimo būdą, taip pat jų nagrinėjimo tvarką, nes jokia teisės norma jo neįpareigoja pasirinkti iš anksto nustatytos vertinimo sistemos, pagal kurią turėtų būti vertinama būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt., C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165, 23 punktas ir 2007 m. balandžio 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Vischim prieš Komisiją, C‑459/06 P(R), neskelbtos Rinkinyje, 25 punktas).
18 Šiomis aplinkybėmis tikslinga atsižvelgti į ypatingą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrų viešojo pirkimo bylose reikšmę. Šiuo tikslu taip pat būtina atsižvelgti į Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą teisinę sistemą, taikytiną valstybių narių perkančiųjų organizacijų vykdomoms viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūroms. Konkrečiai tariant, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1268/2012 40 konstatuojamojoje dalyje, esminės viešojo pirkimo taisyklės turėtų būti grindžiamos 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2012, p. 114).
19 Be to, kaip nurodyta 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su priežiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, 1989, p. 33) pirmoje–trečioje konstatuojamosiose dalyse, siekdamas užtikrinti veiksmingą tokių taisyklių taikymą, teisės aktų leidėjas manė esant būtina nustatyti procedūrines taisykles, kurios leistų greitai pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis tame etape, kada galima iš esmės pašalinti padarytus pažeidimus. Turint omenyje, kad viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros yra trumpos, laikinosios apsaugos priemonių taikymas reiškia, kad teisės aktų leidėjas manė esant tikslinga, kaip numatyta Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalyje, leisti pasinaudoti šiomis priemonėmis, kiek tai susiję su valstybių narių vykdomomis viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūromis, neatsižvelgiant į tai, ar anksčiau pareikštas koks nors ieškinys (1996 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑236/95, Rink. p. I‑4459, 11 punktas ir šioje byloje pateiktos generalinio advokato P. Léger išvados 15 punktas).
20 Be to, iš Direktyvos 89/665 antros, trečios ir penktos konstatuojamųjų dalių ir 2 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų specifiką, laikinosios apsaugos priemonės yra ne tik kaip būdas sustabdyti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procesą, bet ir kaip būdas pašalinti akivaizdų pažeidimą, kuris priešingu atveju būtų nagrinėjamas byloje dėl esmės.
21 Nors tokie argumentai negali paneigti Bendrojo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalies, kuria įgyvendinami SESV 278 ir 279 straipsniai ir kurioje reikalaujama, kad pagrindinis ieškinys būtų pateiktas anksčiau nei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taikymo, atsižvelgimas į šiuos argumentus pateisinamas tuo, kad, kaip ir nacionaliniu lygiu, Bendrojo Teismo procedūros reglamento III dalyje aptariamų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas viešojo pirkimo bylose – užtikrinti veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos institucijoms ir įstaigoms taikant viešojo pirkimo taisykles, kurios iš esmės grindžiamos Direktyva 2004/18 (žr. šios nutarties 18 punktą).
22 Panašiai, nors vykstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrai šias priemones taikantis teisėjas paprastai neturi atlikti tokio pat išsamaus vertinimo, koks atliekamas byloje dėl esmės, tokia išvada negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad išsamus vertinimas yra absoliučiai draudžiamas (šios nutarties 17 punkte nurodytos Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Vischim prieš Komisiją 50 punktas).
23 Taigi šiuo atveju tikslinga visų pirma išnagrinėti, ar pareiškėjų teiginiai tenkina fumus boni juris sąlygą, t. y., atsižvelgiant į kitų šalių pastabas, jie leidžia susidaryti tvirtą nuomonę, kad ginčijamas sprendimas turi teisinių trūkumų. Jei būtų pripažinta, kad šis reikalavimas tenkinamas, į šią aplinkybę dėl šios nutarties 18–20 punktuose nurodytų priežasčių taip pat galima atsižvelgti atliekant analizę dėl skubos (šiuo klausimu žr. 2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 100 ir 110 punktus).
24 Pareiškėjos nurodė keturis pagrindus, dėl kurių, jų manymu, tenkinama ginčijamo sprendimo negaliojimo fumus boni juris sąlyga.
25 Pirma, jos teigia, kad pasiūlymų, kiek jie susiję su darbuotojų įdarbinimo išorės administravimo paslaugoms, logistinei paramai teikti ir vidaus administravimui vykdyti metodais (žr. šios nutarties 3 punktą), vertinimas buvo klaidingai grindžiamas konkurso dalyvių pareiškimais, kurie nebuvo privalomi.
26 Antra, jos tvirtina, kad minėti su įdarbinimu susiję subkriterijai, atsižvelgiant į jų pobūdį, yra atrankos kriterijai, todėl juos reikėjo vertinti ne sprendžiant dėl sutarties sudarymo, o tik atliekant atranką.
27 Trečia, jos mano, kad Komisija pakankamai tiksliai nenurodė, kai ji ketino vertinti pasiūlymų dalį, susijusią su minėtais subkriterijais, todėl gautas nenuspėjamas rezultatas.
28 Ketvirta, jos nurodo, kad jei Komisijai kilo abejonių dėl pareiškėjų konsorciumo pajėgumo tenkinti Konkurso specifikacijose numatytus reikalavimus, prieš atmesdama pareiškėjų pasiūlymą, kurio kaina buvo daug mažesnė nei konkursą laimėjusio konsorciumo pateiktame pasiūlyme nurodyta kaina, ji turėjo prašyti pateikti paaiškinimus.
29 Atsižvelgiant į nurodytų argumentų pobūdį, siekiant įvertinti, ar egzistuoja fumus boni juris, visų pirma būtina išnagrinėti antrąjį pagrindą (žr. 26 punktą), o po to pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus.
30 Kalbant apie šios nutarties 25 punkte nurodytų kriterijų pobūdį pažymėtina, kad teismų praktikoje aiškiai nustatyta, jog nors, viena vertus, konkurso dalyvių tinkamumo nagrinėjimas remiantis Reglamento Nr. 1268/2012 146–148 straipsniuose nustatytais atrankos kriterijais, ir, kita vertus, sutarties sudarymas pagal šio reglamento 149 straipsnyje numatytus viešojo pirkimo sutarties sudarymo kriterijus gali vykti vienu metu, šios dvi procedūros yra atskiros ir kiekvieną jų reglamentuoja skirtingos taisyklės. Tai reiškia, kad perkančiosios organizacijos atliekamas nagrinėjimas sprendžiant dėl sutarties sudarymo turi būti pagrįstas pasiūlymų kokybe, kad būtų nustatytas ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas, o ne atrankos kriterijais, kurie yra susiję su konkurso dalyvių vertinimu, atsižvelgiant į jų pajėgumus įvykdyti ginčijamą sutartį, pvz., kriterijumi, kuriuo vadovaujantis vertinami konkurso dalyvio pajėgumai iš savo išteklių suformuoti komandą, kuria galėtų naudotis perkančioji organizacija (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 17 d. Bendrojo Teismo sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Teisingumo Teismą, T‑447/10, 34–39 ir 41 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
31 Vis dėlto, kaip teigia Komisija, atrodo, kad informacijos, kurią konkurso dalyviai turėjo pateikti pagal techninio vertinimo klausimyno 4 ir 5 skyrius (žr. šios nutarties 3 punktą), tikslas buvo įvertinti ne jų bendrus pajėgumus užtikrinti pakankamą kompetentingų darbuotojų skaičių, siekiant įvykdyti sutartį, o konkrečius konkurso dalyvių nurodytus įdarbinimo metodus, siekiant užtikrinti Techninėse specifikacijose aprašytų paslaugų teikimą.
32 Šis skirtumas dar akivaizdesnis lyginant pagal minėtus sutarties sudarymo kriterijus pateiktos su įdarbinimu susijusios informacijos ir pagal techninės atrankos klausimyne nurodytus atrankos kriterijus pateiktos su įdarbinimu susijusios informacijos pobūdį. Pastarajame reikalaujama, kad konkurso dalyviai nurodytų bendrą metinį darbuotojų skaičių ir pridėtų kiekvieno darbuotojo profilio aprašymą, be to, jame nustatytos bendros minimalios ribos ir nėra jokių reikalavimų, kurie būtų susiję su konkurso dalyvių taikomu darbuotojų įdarbinimo metodu, kiek tai susiję su nagrinėjama bendrąja sutartimi.
33 Pareiškėjų paprašius pakomentuoti Komisijos pastabas šiuo klausimu, jos ne siekė jas paneigti, tačiau žodžiu nurodė, kad šis pagrindas tik papildė pirmąjį pagrindą.
34 Šiomis aplinkybėmis antruoju pagrindu, kuriuo remiasi pareiškėjai, neįrodoma, jog tenkinama fumus boni juris sąlyga.
35 Kiek tai susiję su pirmuoju pagrindu (žr. šios nutarties 25 punktą), atrodo, kad pareiškėjų argumentai pagrįsti klaidinga prielaida.
36 Visų pirma iš prašymo 49 punkto matyti, kad pareiškėjos ginčija Komisijos atliktą vertinimą tiek, kiek jis susijęs su trimis įdarbinimo subkriterijais. Šie subkriterijai atitinkamai yra susiję su įdarbinimu išorės administravimo paslaugų, logistinės paramos ir vidaus administravimo paramos srityse (žr. šios nutarties 3 punktą).
37 Vadovaujantis pareiškėjų nurodytais argumentais, šiuose pasiūlymų skyriuose nurodyti darbuotojų skaičiai nesukuria sutartinių įsipareigojimų dėl konkretaus darbuotojų, kuriuos konkursą laimėjęs dalyvis turės įdarbinti, skaičiaus. Tiesą sakant, ir konkursą laimėjęs dalyvis, ir būsimas rangovas bus įpareigotas laikytis rezultato rodiklių, susijusių su susitarimuose dėl paslaugų lygio apibrėžta paslaugų kokybe. Jeigu konkursą laimėjęs dalyvis sugebės vykdyti sutartį ir laikytis atitinkamų rodiklių įdarbindamas mažiau darbuotojų, nei nurodyta techninio vertinimo klausimyne, tokio dalyvio sprendimas atsisakyti perteklinių darbuotojų nepažeis sutartinių įsipareigojimų ir tai nebus pagrindas pakoreguoti fiksuotą sutarties kainą. Iš tiesų, remiantis techninio vertinimo klausimyne nurodytais darbuotojų skaičiais apskaičiuojama fiksuota pasiūlymo kaina. Tačiau paaiškėjus, kad konkurso dalyvio pasiūlytų darbuotojų nepakanka, Komisija, siekdama užtikrinti, kad rangovas laikytųsi jam nustatytų kokybės įpareigojimų, gali pasinaudoti nuostolių atlyginimo sąlygomis. Šiomis aplinkybėmis, pareiškėjų nuomone, būtų nepriimtina, jei perkančioji institucija mažus balus pasiūlymo įdarbinimo dalies atžvilgiu skirtų remdamasi vien tuo, kad konkurento pateiktame pasiūlyme buvo nurodyti daug didesni skaičiai darbuotojų, kurių vėliau galėtų būti atsisakoma, paaiškėjus, kad jų nereikia.
38 Atrodo, kad pareiškėjos iš tikrųjų teisingai nurodo, kad tuo atveju, kai su darbuotojais susiję pareiškimai nesukuria sutartinių įsipareigojimų, vien aplinkybė, kad konkurento pateiktame pasiūlyme nurodytas metodas, kurį pritaikius nustatomas didesnis darbuotojų skaičius, nėra teisiškai galiojantis pagrindas, kuriuo remdamasi perkančioji institucija galėtų skirti mažiau balų pasiūlymui, kuriame nurodytas mažesnis darbuotojų skaičius. Jei tam būtų pritarta, konkurso dalyvis būtų netiesiogiai skatinamas siūlyti įdarbinimo metodus, lemiančius išskirtinai didelį darbuotojų skaičių, ir tikėtis, kad jo konkurentai tokių metodų nenaudos; taip iš esmės padaugėtų galimybių pašalinti šiuos konkurentus iš finansinio vertinimo etapo, turint omenyje tai, kad jei sutartis bus sudaryta su juo, jis galės atsisakyti perteklinių darbuotojų nepakeisdamas fiksuotos sutarties kainos.
39 Vis dėlto iš pateiktų įrodymų matyti, kad maži balai, dėl kurių skundžiasi pareiškėjos, buvo skirti ne vien palyginus pareiškėjų ir konkuruojančio konkurso dalyvio pasiūlymuose nurodytą darbuotojų skaičių. Tiesą sakant, atrodo, kad minėti balai pagrįsti Komisijos vertinimais, susijusiais su objektyviu konkurso dalyvių įdarbinimo metodų nepakankamumu siekiant teikti Konkurso specifikacijose nurodytas paslaugas.
40 Kaip matyti iš Konkurso specifikacijų 2 skyriaus 1-5-0 dalies „Įdarbinimo metodo finansiniai aspektai“, konkurso dalyvių pasiūlytas metodas, kuriuo remiantis nustatomas darbuotojų, reikalingų siekiant patenkinti su paslaugų reikalavimais ir paslaugų lygio kintamaisiais susijusius reikalavimus, skaičius taikytinas rengiant finansinį pasiūlymą dėl iš anksto apibrėžtų paslaugų komponentų ir elementų, dėl kiekvieno papildomo paslaugos komponento ir elemento išlaidų nustatymo, taip pat dėl išlaidų nustatymo tuo atveju, kai pasikeičia kuris nors minėtas kintamasis. Be to, kadangi aptariamas metodas turi atitikti „pagrindinį planą“, t. y., kad reikės aptarnauti 30 000 Komisijos darbuotojų 4-aisiais sutarties vykdymo metais, paslaugų išlaidos, susijusios su bet kokiu prašymu, pagrįstu šiuo darbuotojų skaičiumi, turi sutapti su pasiūlyme nurodytomis paslaugų išlaidomis.
41 Šios Konkurso specifikacijų nuostatos leidžia daryti prielaidą, kad, kaip Komisija nurodė per konkurso procedūrą (žr. šios nutarties 4 punktą), siūlomas darbuotojų skaičius iš esmės nėra įpareigojantis, nes vykdant sutartį gali paaiškėti, jog kokybės įsipareigojimams užtikrinti reikia daugiau arba mažiau darbuotojų, ir kad rangovas galiausiai turės besąlygiškai laikytis šių įsipareigojimų. Be to, neatrodo, kad įdarbinimo metodas įpareigotų rangovą, nes jei „pagrindinis planas“ būtų įvykdytas, jis turėtų „pasiūlyti“ darbuotojų skaičių, kuris buvo nurodytas pasiūlyme (taip pat žr. Konkurso specifikacijų 1-1-0 dalies „Paslaugų valdymo reikalavimai“ įvadą). Tačiau neatrodo, kad šis įsipareigojimas turėtų įtakos galimybei atsisakyti darbuotojų, jeigu vykdant sutartį paaiškėtų, kad jų yra per daug.
42 Be to, priešingai, nei nurodė Komisija per teismo posėdį, atrodo, kad Konkurso specifikacijų 1-0-0 dalies „Bendrieji reikalavimai“ 2.3.2 skyrius taikomas tik tuo atveju, kai paslaugos komponento charakteristikos arba teikimo sąlygos iš esmės pasikeičia ir dėl to reikia pakeisti sutartį arba kai pridedamas naujas paslaugos elementas. Šiame skyriuje tik nurodoma, kad tokiais atvejais Komisija turi pateikti prašymą dėl pakeitimo, įskaitant papildomas specifikacijas. Be to, Komisija pakankamai išsamiai nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pagal šią nuostatą jai suteikiama teisė, paaiškėjus, kad pasiūlytas darbuotojų skaičius yra per didelis, padidinti paslaugų lygio reikalavimus išlaikant perteklinius darbuotojus be papildomų išlaidų, kurių atsirastų dėl naujų reikalavimų paslaugai, atsižvelgiant į papildomą paslaugos komponentą arba elementą, arba pasikeitusius paslaugų reikalavimus ar paslaugų lygio kintamuosius.
43 Vis dėlto nepaisant abejonių, susijusių su tuo, kaip Komisija aiškina Konkurso specifikacijas, iš pareiškėjų ir Komisijos susirašinėjimo (žr. šios nutarties 7–9 punktus) matyti, kad įvairiems įdarbinimo metodams maži balai buvo skirti dėl to, kad Komisija nusprendė, jog pareiškėjų pasiūlyme buvo objektyvių trūkumų.
44 Visų pirma kalbant apie išorės administravimo paslaugas pažymėtina, kad Komisija savo 2013 m. lapkričio 6 d. rašte nurodė, kad, išskyrus vieną paslaugos elementą, visiems kitiems paslaugos elementams užtikrinti reikalingas darbuotojų skaičius nebuvo pakankamas, siekiant užtikrinti reikalaujamą paslaugų lygį. Komisija toliau nurodė, kad 33,37 visos darbo dienos ekvivalentų paskirstymas 30 artimiausių aptarnavimo centrų akivaizdžiai buvo nepakankamas reikiamoms užduotims vykdyti. Komisijos nuomone, tą patį galima pasakyti apie 1,8 visos darbo dienos ekvivalentų, skirtų kompetencijos grupių paslaugoms teikti. Tame pačiame rašte Komisija taip pat kritikavo logistinės paramos paslaugoms siūlomą visos darbo dienos ekvivalentų skaičių ir neaiškią metodiką, taip pat vidaus administravimo paslaugų atžvilgiu siūlomą visos darbo dienos ekvivalentų skaičių.
45 Ši kritika buvo pakartota ir aiškiai pagrįsta pavyzdžiais 2013 m. lapkričio 8 d. įvykusiame ataskaitiniame posėdyje; šio posėdžio protokolas pareiškėjoms buvo nusiųstas 2013 m. lapkričio 19 d. raštu.
46 Galiausiai savo 2013 m. lapkričio 28 d. rašte Komisija nurodė, kad pareiškėjų pasiūlymas buvo pagrįstas prielaida, jog 1 000 naudotojų tenkantis artimiausių aptarnavimo centrų skaičius (t. y. 1,1) galėtų būti sumažintas. Vis dėlto ši prielaida buvo klaidinga. Todėl 33,37 visos darbo dienos ekvivalentų paskirstymas 33 artimiausiems aptarnavimo centrams pagal pagrindinį 30 000 naudotojų planą, atsižvelgiant į didelio visos darbo dienos ekvivalentų skaičiaus paskirstymą artimiausiems aptarnavimo centrams, teikiantiems aukščiausios kokybės paslaugas, vidutiniškai sudarė mažiau nei 1 visos darbo dienos ekvivalentą, tenkantį kiekvienam likusiam artimiausiam aptarnavimo centrui. Be to, išvardijusi svarbiausias užduotis, kurias turės vykdyti kompetencijos grupės, Komisija pakartojo, kad kompetencijos grupėms numatytas 1,84 visos darbo dienos ekvivalentų skaičius buvo nerealus. Komisija nurodė konkuruojančio konsorciumo kompetencijos grupėms numatytą 20,85 visos darbo dienos ekvivalentų skaičių tik palyginimo tikslais.
47 Atrodo, kad Komisijos argumentai dėl artimiausių aptarnavimo centrų yra tinkamai pagrįsti. Konkurso specifikacijų 1-2-0 dalies „Reikalavimai išorės administravimo paslaugoms“ 4.11 skyriaus 5 punkte nurodyta, kad 1 000 naudotojų tenkantis artimiausių aptarnavimo centrų skaičius iš tikrųjų yra 1,1, o tai reiškia, kad pagal pagrindinį 30 000 naudotojų planą tenka 33 artimiausi aptarnavimo centrai. Pareiškėjos papildomai neginčija Komisijos teiginių dėl fiksuoto ir neginčijamo šio parametro pobūdžio. Paprašius paaiškinti, ar jų pasiūlymas iš tikrųjų buvo pagrįstas mažesniu artimiausių aptarnavimo centrų skaičiumi nei 1,1 , tenkančiu 1 000 naudotojų, pareiškėjos teigė, kad tai buvo netiesa, tačiau nenurodė jokios savo pasiūlymo dalies ar kito elemento, kad pagrįstų savo teiginį.
48 Šiomis aplinkybėmis pareiškėjų nuomonė, kad ginčijamame sprendime padaryta esminių teisinių klaidų, nes jame remiamasi lyginamuoju vertinimu, susijusiu tik su neprivalomais pareiškimais dėl įdarbinimo, atrodo, nėra tinkamai pagrįsta. Tai reiškia, kad, priešingai, nei nurodyta pareiškėjų prašymo 37 punkte, Bendrasis Teismas iš tikrųjų turėtų įvertinti, ar Komisija suklydo padariusi išvadą, kad pareiškėjų pasiūlyme nurodyti įdarbinimo lygiai iš tikrųjų buvo nepakankami, ir ar šią išvadą pagrindžiančios priežastys buvo nurodytos teisingai. Tačiau, kaip nurodyta pareiškėjų prašymo 37 punkte, jos nesiremia tokiu pagrindu.
49 Galiausiai šiomis aplinkybėmis būtina išnagrinėti pareiškėjų prašymo 80 punkte nurodytą teiginį, kad Komisija neteisingai suprato pagrindinį pareiškėjų nurodytą įdarbinimo metodą, pagal kurį buvo numatomas didesnis darbuotojų skaičius pirmaisiais ir (arba) antraisiais sutarties vykdymo metais, siekiant jį iš esmės sumažinti trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais dėl daug didesnio veiksmingumo pritaikius naujoviškus konsolidavimo metodus. Kadangi šį teiginį galima suprasti kaip šios nutarties 44–46 punktuose nurodytų išvadų ginčijimą, jį galima tik atmesti. Visų pirma, nors negalima atmesti galimybės, kad naujoviškos konsolidacijos priemonės pirmaisiais metais galėtų lemti mažesnį skaičių darbuotojų, kurie teikia paramą didesniam naudotojų skaičiui vėlesniais metais, ir dėl to galima būtų abejoti tinkamumu to modelio, pagal kurį iš konkurso dalyvių reikalaujama nurodyti darbuotojų skaičių tik ketvirtaisiais metais, o darbuotojų skaičius pirmaisiais, antraisiais ir trečiaisiais metais automatiškai apskaičiuojamas atsižvelgiant į proporcingai mažesnį naudotojų skaičių, pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie iš tikrųjų nurodė tokius metodus savo pasiūlyme, kurie, be kita ko, buvo skaidrūs, logiški, nuoseklūs, audituojami, išbaigti ir veiksmingi, kaip to reikalaujama Konkurso specifikacijose (1-5-0 dalies „Įdarbinimo metodo finansiniai aspektai“ 2.2 skyrius). Vienintelis veiksmingumą padedantis didinti elementas, kurį pareiškėjos nurodė per teismo posėdį, buvo jų pasiūlyta sistema, kai naudotojai, užuot naudojęsi kitomis telekomunikacijų priemonėmis, prašymus dėl IT įrangos pateiktų per internetinę platformą. Tačiau kadangi tokio pobūdžio argumentai gali būti vertinami neturint tikslių įrodymų, nors tokios priemonės padėtų paslaugos naudotojams veiksmingiau valdyti laiką, jos, tiesą sakant, nepateikus papildomo pagrindimo, nedaro apčiuopiamo poveikio konkurso dalyvių darbuotojų veiksmingumui, visų pirma dėl to, kad iki šiol nebuvo nurodytos jokios konkrečios naujovės, susijusios su konkurso dalyvių užduotimi užtikrinti atitinkamos įrangos prieinamumą.
50 Tai reiškia, kad pirmasis pagrindas taip pat neleidžia nustatyti, jog tenkinama fumus boni juris sąlyga.
51 Kalbant apie trečiąjį pagrindą (žr. šios nutarties 27 punktą), pakanka nurodyti, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjos, neatrodo, kad Komisija įvertino pareiškėjų įdarbinimo metodą, remdamasi vien tuo, kad jos nesugebėjo nuspėti optimalaus darbuotojų skaičiaus, kurį Komisija turėjo omenyje. Tiesą sakant, iš pirmojo pagrindo analizės matyti, kad Komisija, atlikdama vertinimą, daugiausia dėmesio skyrė tam, ar pareiškėjų įdarbinimo metodas objektyviai atitiko Konkurso specifikacijose nustatytus kriterijus. Šiuo atžvilgiu 1-5-0 dalies „Įdarbinimo metodo finansiniai aspektai“ 2.2 skyriuje pateikta nuoroda į „optimalų visos darbo dienos ekvivalentų skaičių“ aiškiai siekiama nustatyti metodo, kurį turi pasiūlyti konkurso dalyvis, taikymo sritį, o šio metodo vertinimas atliekamas remiantis tame pačiame skyriuje nurodytais kriterijais. Todėl pareiškėjos negalėjo pateikti nė vieno Konkurso specifikacijose arba vėlesniame susirašinėjime su Komisija nurodyto elemento, pagrindžiančio jų teiginius, kad jų pasiūlymo vertinimas buvo pagrįstas vien tariamu neteisingu bandymu antrą kartą atspėti Komisijos mintis dėl optimalaus darbuotojų skaičiaus.
52 Todėl trečiasis pagrindas taip pat neleidžia nustatyti, kad tenkinama fumus boni juris sąlyga.
53 Kalbant apie ketvirtąjį pagrindą (šios nutarties 28 punktas), reikia pažymėti, kad pareiškėjos bando įrodyti sąsają su neįprastai mažos kainos pasiūlymais. Visų pirma pareiškėjos teigia, kad jų pasiūlymo atmetimo pagrindai yra panašaus pobūdžio kaip ir pagrindai, kuriais remiantis paprastai gali būti atmetamas neįprastai mažos kainos pasiūlymas. Todėl tai reikštų, kad prieš atmesdama pareiškėjų pasiūlymą Komisija turėjo prašyti pateikti išsamią informaciją apie susijusias pasiūlymo sudedamąsias dalis ir patikrinti šiuos elementus atsižvelgdama į paaiškinimus, gautus pagal Reglamento Nr. 1268/2012 151 straipsnį.
54 Tačiau šis pagrindas taip pat pagrįstas klaidinga prielaida.
55 Visų pirma, kaip nurodyta prašymo 77 punkte, pasiūlymas, kurio kaina, kaip paaiškėja, yra neįprastai maža, kelia įtarimą, kad konkurso dalyvis nesugebės vykdyti sutarties pagal nustatytas sąlygas. Taip, pavyzdžiui, galėtų būti dėl to, kad siūloma kaina atrodo per maža arba dėl to, kad siūlomi techniniai sprendimai, atrodo, neatitinka konkurso dalyvio pajėgumų. Vis dėlto šiomis aplinkybėmis svarbu tai, jog perkančioji institucija pasiūlymo sąlygas pripažintų atitinkančiomis kvietime teikti pasiūlymus nurodytus kriterijus, nes įtarimai dėl jo yra kitas vertinimo elementas, t. y. konkurso dalyvio pajėgumas vykdyti sutartį laikantis konkrečių sąlygų. Tačiau tai nesvarbu vertinant bendrus konkurso dalyvio pajėgumus, nes šis vertinimas atliekamas atrankos etape.
56 Vis dėlto, kaip matyti iš pirmojo pagrindo analizės, nagrinėjamu atveju Komisija pripažino, kad pasiūlytos sąlygos buvo nepriimtinos tiek, kiek jos buvo susijusios su įdarbinimo metodu teikiant išorės administravimo, logistinės paramos ir vidaus administravimo paslaugas, nes jos neatitiko techninių atitinkamų metodų vertinimo kriterijų. Todėl nagrinėjamu atveju negalimas palyginimas su neįprastai mažos kainos pasiūlymais.
57 Todėl ketvirtasis pagrindas taip pat neleidžia nustatyti, kad tenkinama fumus boni juris sąlyga.
58 Iš visų pareiškėjų nurodytų pagrindų analizės taip pat matyti, kad ginčijami kriterijai, kaip antai nustatyti Konkurso specifikacijose, neturi jokių teisinių trūkumų.
59 Todėl šis prašymas turi būti atmestas, nes nenustatyta, jog tenkinama fumus boni juris sąlyga, ir nebūtina spręsti su skuba ir interesų palyginimų susijusių klausimų.
Remdamasis šiais motyvais,
LAIKINĄSIAS APSAUGOS PRIEMONES TAIKANTIS TEISĖJAS
nutaria:
1. Atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
2. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Priimta 2014 m. vasario 4 d. Liuksemburge.
Kancleris | | Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas |