Byla C‑337/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Italijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Viešieji prekių pirkimai – Direktyvos 77/62/EEB ir 93/36/EEB – Viešojo pirkimo sutarčių sudarymas iš anksto nepaskelbus apie pirkimą – Konkurso nepaskelbimas – „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparniai“

Sprendimo santrauka

1.        Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ikiteisminė procedūra – Oficialus pranešimas

(EB 226 straipsnis)

2.        Teisės aktų derinimas – Viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarka – Direktyva 93/36 – Nuo bendrų taisyklių leidžiančios nukrypti nuostatos – Griežtas aiškinimas

(Tarybos direktyvos 93/36 6 straipsnio 2  ir 3 dalys)

3.        Teisės aktų derinimas – Viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarka – Direktyvos 77/62 ir 93/36 – Sutarčių sudarymas

(Tarybos direktyvos 93/36 ir 77/62)

1.        Per įsipareigojimų neįvykdymo ikiteisminę procedūrą, nors EB 226 straipsnyje numatytoje pagrįstoje nuomonėje turi būti nuosekliai ir detaliai išdėstytos priežastys, kodėl Komisija įsitikinusi, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį, oficialiam pranešimui neturėtų būti taikomi tokie griežti tikslumo reikalavimai kaip pagrįstai nuomonei, nes jį būtinai sudaro tik pirmoji trumpa kaltinimų santrauka.

(žr. 23 punktą)

2.        Kaip matyti iš Direktyvos 93/36 dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo dvyliktos konstatuojamosios dalies, derybų procedūra yra išimtinė ir turi būti taikoma tik išsamiai nurodytais atvejais. Todėl tos pačios direktyvos 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse aiškiai ir išsamiai nurodytos vienintelės išimtys, kai galima sudaryti sutartis derybų būdu. Iš tiesų nuo taisyklių, kuriomis siekiama užtikrinti Sutartimi pripažintų teisių viešojo pirkimo sutarčių srityje veiksmingumą, leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos griežtai. Todėl, kad Direktyva 93/36 neprarastų veiksmingumo, valstybės narės negali numatyti šioje direktyvoje nenustatytų derybų procedūros taikymo atvejų arba aptariamoje direktyvoje aiškiai nustatytų atvejų papildyti naujomis sąlygomis, siekdamos palengvinti galimybę taikyti šią procedūrą. Be to, tas, kas siekia pasinaudoti leidžiančia nukrypti nuostata, privalo įrodyti, jog iš tiesų egzistuoja šią leidžiančią nukrypti nuostatą pateisinančios išimtinės aplinkybės.

(žr. 56–58 punktus)

3.        Valstybė narė taikydama ilgalaikę praktiką, kurios vis dar laikomasi, tiesiogiai sudaryti tam tikro nacionalinio prekių ženklo sraigtasparnių pirkimo sutartis kai kurių karinių ir civilinių tarnybų poreikiams, netaikant jokios konkurso procedūros, ir būtent nesilaikydama Direktyvoje 93/36 dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistoje Direktyva 97/52, ir anksčiau Direktyvoje 77/62 dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistoje ir papildytoje Direktyvomis 80/767 ir 88/295, numatytų procedūrų, neįvykdo įsipareigojimų pagal šias direktyvas.

Tokios praktikos negalima pateisinti „in-house“ santykių buvimu, jei privati įmonė valdo, nors ir mažesniąją, šiuos sraigtasparnius gaminančios bendrovės, kurią taip pat valdo aptariama perkančioji organizacija, kapitalo dalį, todėl pastaroji bet kuriuo atveju netenka galimybės kontroliuoti tokios bendrovės analogiškai kaip savo tarnybų.

Be to, dėl teisėtų nacionalinio intereso reikalavimų, numatytų EB 296 straipsnyje ir Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punkte, atsižvelgiant į tai, kad šie sraigtasparniai yra dvejopos paskirties prekės, vadovaudamasi EB 296 straipsnio 1 dalies b punktu bet kuri valstybė narė gali imtis priemonių, kurios, jos manymu, yra būtinos gyvybiniams jos saugumo interesams apsaugoti ir kurios yra susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba, su sąlyga, kad šios priemonės neturi kenkti gaminių, kurie nėra specialiai skirti karo tikslams, konkurencijos bendrojoje rinkoje sąlygoms. Todėl perkant įrangą, kurios naudojimas karo tikslams nėra akivaizdus, būtinai turi būti laikomasi viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių. Įsigyjant sraigtasparnius karinėms pajėgoms civiliniams tikslams turi būti laikomasi tų pačių taisyklių.

(žr. 38–41, 46–49, 60 punktus ir rezoliucinę dalį)