TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2008 m. balandžio 8 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Viešieji prekių pirkimai – Direktyvos 77/62/EEB ir 93/36/EEB – Viešojo pirkimo sutarčių sudarymas iš anksto nepaskelbus apie pirkimą – Konkurso nepaskelbimas – „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparniai“
Byloje C‑337/05
dėl 2005 m. rugsėjo 15 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama D. Recchia ir X. Lewis, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Italijos Respubliką, atstovaujamą I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Fiengo, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, A. Rosas, K. Lenaerts ir G. Arestis, teisėjai K. Schiemann, J. Makarczyk (pranešėjas), P. Kūris, E. Juhász, E. Levits ir A. Ó Caoimh,
generalinis advokatas J. Mazák,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. balandžio 17 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2007 m. liepos 10 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad, taikydama ilgalaikę praktiką, kurios vis dar laikomasi, tiesiogiai sudaryti sutartis su bendrove Agusta SpA (toliau – Agusta) dėl „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparnių įsigijimo kai kurių Italijos valstybės karinių ir civilinių tarnybų poreikiams, netaikant jokios konkurso procedūros, ir būtent nesilaikydama 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvoje 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 1), iš dalies pakeistoje 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB (OL L 328, p. 1, toliau – Direktyva 93/36), ir anksčiau 1976 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvoje 77/62/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 13, 1977, p. 1), iš dalies pakeistoje ir papildytoje 1980 m. liepos 22 d. Tarybos direktyva 80/767/EEB (OL L 215, p. 1) ir 1988 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 88/295/EEB (OL L 127, p. 1, toliau – Direktyva 77/62), numatytų procedūrų, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias direktyvas.
Teisinis pagrindas
2 Savo ieškiniu Komisija siekia, kad būtų pripažintas įsipareigojimų pagal Direktyvą 93/36 neįvykdymas ir, kalbant apie ankstesnį laikotarpį iki šios direktyvos įsigaliojimo, – įsipareigojimų pagal Direktyvą 77/62 neįvykdymas. Dėl šių direktyvų nuostatų panašumo ir dėl aiškumo reikia remtis tik Direktyva 93/36.
3 Pagal Direktyvos 93/36 dvyliktą konstatuojamąją dalį:
„<...> derybos turėtų būti laikomos išimtine procedūra ir <...> todėl taikoma labai ribotai“.
4 Direktyvos 93/36 1 straipsnyje nustatyta:
„a) „viešojo prekių pirkimo sutartys“ – tai raštu sudarytos atlygintinio piniginio pobūdžio sutartys dėl prekių pirkimo, lizingo (finansinės nuomos), nuomos arba pirkimo išsimokėtinai, numatant jas įsigyti ar to nenumatant, sudaromos tarp tiekėjo (fizinio arba juridinio asmens) ir vienos iš b punkte nurodytų perkančiųjų organizacijų. Tokių prekių pristatymas gali dar apimti jų išdėstymo ir instaliavimo darbus;
b) „perkančiosios organizacijos“ – tai valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reguliuojamos organizacijos bei iš vienos ar kelių tokių institucijų arba viešosios teisės reguliuojamų organizacijų sudarytos asociacijos;
<…>
d) „atviras konkursas“ – tai tokios nacionalinės procedūros, pagal kurias visi suinteresuoti tiekėjai gali pateikti pasiūlymus;
e) „ribotas konkursas“ – tai tokios nacionalinės procedūros, pagal kurias pasiūlymus gali pateikti tiktai perkančiųjų organizacijų pakviesti tiekėjai;
f) „derybos“ – tai tokios nacionalinės procedūros, pagal kurias perkančiosios organizacijos tariasi su pasirinktais tiekėjais ir su vienu ar daugiau tokių tiekėjų derasi dėl sutarties sąlygų.“
5 Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktą ši direktyva netaikoma:
„prekių pirkimo sutartims, kurios yra paskelbtos slaptomis arba kurios pagal suinteresuotose valstybėse narėse galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus privalo būti vykdomos kartu imantis specialių apsaugos priemonių, arba kai yra reikalaujama užtikrinti valstybių narių pagrindinius saugumo interesus.“
6 Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:
„Nepažeidžiant 2, 4 straipsnių ir 5 straipsnio 1 dalies, ši direktyva taikoma visoms su 1 straipsnio a punktu susijusioms prekėms, įskaitant ir tas, kurios nurodytos perkančiųjų organizacijų sudaromose gynybos srities sutartyse, išskyrus gaminius, kuriems yra taikomas (EB) (296) straipsnio 1 dalies b punktas.“
7 Direktyvos 93/36 5 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta:
„a) II, III ir IV dalys bei 6 ir 7 straipsniai yra taikomi viešojo prekių pirkimo sutartims:
i) kurias sudaro 1 straipsnio b dalyje minėtos perkančiosios organizacijos, įskaitant sutartis, kurias sudaro I priede išvardytos gynybos srities perkančiosios organizacijos dėl II priede nenurodytų prekių, kai jų apskaičiuota vertė be PVM yra ne mažesnė nei 200 000 specialių skolinimosi teisių prilygstanti suma (eurų);
ii) kurias sudaro I priede minėtos perkančiosios organizacijos, kai jų apskaičiuota vertė be PVM yra ne mažesnė nei 130 000 specialių skolinimosi teisių prilygstanti suma (eurų); gynybos srities perkančiosios organizacijos atveju – tai taikoma tik sutartims dėl II priede numatytų prekių.“
8 Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:
„1. Sudarydamos viešojo prekių pirkimo sutartis, perkančiosios organizacijos toliau nurodytais atvejais taiko 1 straipsnio d, e ir f punktuose nustatytas procedūras.
2. Perkančiosios organizacijos gali savo prekių pirkimo sutartis sudaryti derybų būdu tuo atveju, kai pasiūlymai atviram arba ribotam konkursui neatitiko atviro ar riboto konkursų dokumentų reikalavimų, arba tuo atveju, kai pasiūlymai konkursui yra nepriimtini pagal nacionalines nuostatas, atitinkančias IV dalies nuostatas, jeigu sutarties pradinės sąlygos nėra iš esmės pakeistos. Tokiais atvejais perkančiosios organizacijos turi paskelbti skelbimą apie konkursą, jeigu į tokias derybas jos neįtraukia visų 20–24 straipsniuose nustatytus kriterijus tenkinančių įmonių, kurios per ankstesnį atvirą arba ribotą konkursą pateikė pasiūlymus, laikydamosi oficialių konkurso reikalavimų.
3. Perkančiosios organizacijos gali sudaryti savo prekių pirkimo sutartis derybų būdu, iš anksto nepaskelbusios apie konkursą, toliau nurodytais atvejais:
<…>
c) kai dėl techninių arba meninių priežasčių arba dėl priežasčių, susijusių su išimtinių teisių apsauga, tiekiamas prekes gali gaminti arba pristatyti tik vienas konkretus tiekėjas;
<…>
e) šalia pagrindinio tiekėjo numatytiems papildomiems tiekėjams, kurie iš dalies pakeičia vykdomus įprastus tiekimus ar darbus arba išplečia vykdomų tiekimų ar instaliavimo darbų apimtį, kai pakeitus pagrindinį tiekėją perkančioji organizacija būtų įpareigota įsigyti skirtingas technines charakteristikas turinčias medžiagas, kas nulemtų eksploatavimo ir aptarnavimo nesuderinamumą arba neproporcingus techninius sunkumus. Tokių sutarčių, kaip ir periodiškai atnaujinamų sutarčių, trukmė paprastai negali viršyti trejų metų.“
9 Direktyvos 93/36 33 straipsnyje numatyta:
„<...> panaikinama Direktyva 77/62/EEB, nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su perkėlimo į nacionalinę teisę bei taikymo terminų, nurodytų V priede.
Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir aiškinamos pagal VI priede pateiktą atitikties lentelę.“
Ikiteisminė procedūra
10 Neturėdama jokios informacijos, kad Bendrijos lygmeniu būtų organizuotas konkursas įsigyti sraigtasparnius įvairių Italijos valstybės tarnybų poreikiams, Komisija nusprendė, jog šie „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparniai buvo įsigyti tiesiogiai, Bendrijos lygmeniu nevykdant konkurso ir pažeidžiant Direktyvų 77/62 bei 93/36 nuostatas. 2003 m. spalio 17 d. Komisija Italijos Respublikai nusiuntė oficialų pranešimą, ragindama per 21 dieną nuo jo gavimo pateikti savo pastabas.
11 Italijos valdžios institucijos atsakymą į šį pranešimą pateikė 2003 m. gruodžio 9 dienos faksu.
12 Nusprendusi, kad Italijos valdžios institucijų pateiktų argumentų nepakanka oficialiame pranešime pateiktoms pastaboms paneigti, ir joms nepateikus kitos informacijos, Komisija 2004 m. vasario 5 d. nusiuntė pagrįstą nuomonę, nurodydama Italijos Respublikai per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.
13 Italijos valdžios institucijos atsakė į pagrįstą nuomonę trimis 2004 m. balandžio 5 d., gegužės 13 d. ir 27 d. laiškais.
14 Manydama, kad Italijos Respublika nepateikė pakankamai argumentų atsakydama į pagrįstą nuomonę, ir pažymėjusi, kad ji nesiėmė jokių priemonių, skirtų nutraukti viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo praktiką, kuria ji kaltinama, Komisija pareiškė šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
15 Italijos Vyriausybė nurodo šio ieškinio nepriimtinumą remdamasi tuo, kad per ikiteisminę procedūrą Komisija nekritikavo karinės paskirties prekių pirkimo sutarčių. Buvo kalbama tik apie civilinės paskirties prekių pirkimo sutartis. Todėl vykstant ikiteisminei procedūrai pateikti kaltinimai neatitinka nurodytųjų šiame ieškinyje.
16 Italijos Respublika taip pat mano, kad ieškinio dalis, susijusi su prekių pirkimo sutartimis, sudarytomis Nacionalinės miškų administracijos (Corpo Forestale dello Stato) poreikiams, yra nepriimtina. Iš tiesų būtų pažeistas principas ne bis in idem, nes su šios kategorijos sutartimis susijusį įsipareigojimų neįvykdymą Teisingumo Teismas jau nagrinėjo ir įvertino savo 2005 m. spalio 27 d. Sprendime Komisija prieš Italiją (C‑525/03, Rink. p. I‑9405).
17 Be to, triplike Italijos Respublika tvirtina, kad faktinės aplinkybės, kuriomis remiasi Komisija oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje, nurodytos neaiškiai ir netiksliai, todėl ieškinys neatitinka teismo praktikoje nustatytų darnumo ir tikslumo reikalavimų, o tai rimtai pažeidžia šios valstybės narės teisę į gynybą.
18 Komisija nesutinka, kad ikiteisminė procedūra buvo susijusi ne su karinės paskirties prekių pirkimu, o tik su civilinės paskirties prekių, skirtų tam tikrų Italijos valstybės karinių tarnybų poreikiams, pirkimu. Taip pat ji pabrėžia, kad byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Italiją, dalykas buvo kitoks nei šio ieškinio.
Teisingumo Teismo vertinimas
19 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ikiteismine procedūra siekiama suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, pirma, įvykdyti įsipareigojimus, kylančius iš Bendrijos teisės, ir, antra, veiksmingai pateikti savo gynybos argumentus atsakant į Komisijos pateiktus kaltinimus (žr., be kita ko, 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑152/98, Rink. p. I‑3463, 23 punktą; 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑439/99, Rink. p. I‑305, 10 punktą ir 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Suomiją, C‑185/00, Rink. p. I‑14189, 79 punktą).
20 Šios procedūros laikymasis yra esminė EB sutartimi užtikrinama atitinkamos valstybės narės teisių apsaugos garantija. Tik jei ši garantija buvo užtikrinta, Teisingumo Teisme vykdoma rungtyniškumo principu pagrįsta procedūra gali šiam teismui leisti nuspręsti, ar ši valstybė narė iš tikrųjų neįvykdė įsipareigojimų, kurių pažeidimu ją kaltina Komisija (žr., be kita ko, 2003 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑145/01, Rink. p. I‑5581, 17 punktą).
21 Atsižvelgiant į šią teismo praktiką, reikia išnagrinėti, ar Komisija užtikrino, kad vykstant ikiteisminei procedūrai būtų paisoma Italijos Respublikos teisės į gynybą.
22 Pirma, kalbant apie tariamą per ikiteisminę procedūrą pateiktų kaltinimų ir tų, kurie buvo pateikti Teisingumo Teismui, neatitikimą, pakanka konstatuoti, kad pagrįsta nuomonė ir ieškinys, kurių formuluotės yra beveik vienodos, pagrįsti tais pačiais kaltinimais. Taigi negalima atsižvelgti į Italijos Respublikos argumentą, kuriuo siekiama įrodyti, kad per ikiteisminę procedūrą pateikti kaltinimai neatitinka tų, kurie nurodomi šiame ieškinyje.
23 Antra, kalbant apie tariamą aiškumo ir tikslumo trūkumą įvardijant per ikiteisminę procedūrą kaltinimus Italijos Respublikai, reikia priminti, kad nors EB 226 straipsnyje numatytoje pagrįstoje nuomonėje turi būti nuosekliai ir detaliai išdėstytos priežastys, kodėl Komisija įsitikinusi, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį, oficialiam pranešimui neturėtų būti taikomi tokie griežti tikslumo reikalavimai kaip pagrįstai nuomonei, nes jį būtinai sudaro tik pirmoji trumpa kaltinimų santrauka (žr., be kita ko, 1985 m. kovo 28 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 274/83, Rink. p. 1077, 21 punktą; 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑279/94, Rink. p. I‑4743, 15 punktą ir 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑221/04, Rink. p. I‑4515, 36 punktą).
24 Šioje byloje Komisijos argumentai per ikiteisminę procedūrą buvo pakankamai aiškūs, kad Italijos Respublika galėtų pateikti savo gynybos argumentus, kaip tai parodo ir šio proceso etapo eiga.
25 Trečia, kalbant apie tariamą principo ne bis in idem pažeidimą, reikia nurodyti, kad minėtas 2005 m. spalio 27 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją buvo priimtas nagrinėjant bylą, kurios dalykas buvo visiškai kitoks, nes toje byloje Komisijos ieškinys buvo susijęs su Italijos Ministrų Tarybos pirmininko potvarkiu, kuriuo, nukrypstant nuo Bendrijos direktyvų dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių, leista taikyti derybų procedūrą, ir šis ieškinys buvo pripažintas nepriimtinas, nes minėtas potvarkis neteko galios prieš pasibaigiant pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Tačiau šiuo ieškiniu visiškai nesiekiama minėto potvarkio teisėtumo peržiūrėjimo ir jis susijęs su ankstesne Italijos valstybės praktika tiesiogiai sudaryti „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparnių pirkimo sutartis nepaskelbiant konkurso Bendrijos lygmeniu.
26 Taigi reikia atmesti Italijos Respublikos nurodytą prieštaravimą dėl priimtinumo.
Dėl esmės
Šalių argumentai
27 Savo ieškiniui pagrįsti Komisija nurodo, kad ji nustatė bendrą praktiką, apimančią tiesioginį „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparnių pirkimo sutarčių sudarymą įvairių Italijos valstybės karinių ir civilinių tarnybų poreikiams.
28 Ji nurodo kelias sutartis, sudarytas 2000–2003 m. su ugniagesių tarnyba (Corpo dei Vigili del Fuoco), karabinieriais (Carabinieri), valstybės miškų tarnyba (Corpo forestale dello Stato), pakrančių apsaugos tarnyba (Guardia Costiera), muitinės administracija (Guardia di Finanza), valstybės policijos (Polizia di Stato) pajėgomis ir Ministrų Tarybos vadovybės civilinės saugos departamentu. Kalbant apie laikotarpį iki 2000 metų, Italijos valdžios institucijos pripažino pirkusios „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparnius neskelbdamos jokio konkurso. Galiausiai Komisija nurodo, kad atitinkamas valstybės pajėgas sudarė išimtinai šių markių sraigtasparniai, iš kurių nė vienas nebuvo pirktas skelbiant konkursą Bendrijos lygmeniu.
29 Kadangi šios sutartys atitiko Direktyvoje 93/36 nustatytas sąlygas, Komisija mano, kad jas sudarant pagal šios direktyvos 6 straipsnį turėjo būti rengiamas atviras arba ribotas konkursas, o ne taikoma derybų procedūra.
30 Italijos Respublika pirmiausia tvirtina, kad Italijos valstybės karinėms tarnyboms skirtų prekių pirkimui taikomas EB 296 straipsnis ir Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punktas. Iš tiesų, šios valstybės narės teigimu, minėtos nuostatos taikytinos, nes aptariami sraigtasparniai yra „dvejopos paskirties prekės“, kurios gali būti naudojamos tiek civiliniams, tiek kariniams tikslams.
31 Be to, ši valstybė narė tvirtina, kad dėl sraigtasparnių techninių ypatybių ir papildomo aptariamų pirkimų pobūdžio, ji turėjo teisę sudaryti sutartis derybų būdu taikant Direktyvos 93/36 6 straipsnio 3 dalies c ir e punktus.
32 Apskritai kalbant, ji pabrėžia, kad jos praktika nesiskiria nuo tos, kuri taikoma daugelyje sraigtasparnius gaminančių valstybių narių.
33 Galiausiai Italijos valstybė tvirtina, kad iki dešimtojo dešimtmečio pabaigos jos santykius su Agusta buvo galima vertinti kaip grindžiamus vidaus pavaldumu (vadinamieji „in-house“ santykiai) 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Teckal (C‑107/98, Rink. p. I‑8121) prasme.
Teisingumo Teismo vertinimas
34 Pirmiausia reikia nurodyti, kad šalys sutinka, jog aptariamų sutarčių sumos viršijo Direktyvos 93/36 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą ribą, dėl kurios jos gali patekti į šios direktyvos taikymo sritį.
35 Taip pat reikia nurodyti, kad prie Italijos Respublikos atsiliepimo į ieškinį pridėti sraigtasparnių pirkimo sutarčių dokumentai patvirtina Komisijos argumentą, jog minėtų sraigtasparnių pirkimas taikant derybų procedūrą buvo nuolatinė ir ilgalaikė praktika.
– Dėl Italijos valstybės ir Agusta „in-house“ santykių
36 Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančiose direktyvose numatytas kvietimas pateikti pasiūlymą nėra privalomas, net kai kontrahentas yra nuo perkančiosios organizacijos teisiškai atskiras subjektas, jei įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, viešosios valdžios institucija, kuri yra perkančioji organizacija, atitinkamą atskirą subjektą turi kontroliuoti analogiškai kaip savo tarnybas ir, antra, pagrindinę savo veiklos dalį šis subjektas turi vykdyti su viena ar daugiau valdžios institucijų, kurioms jis priklauso (žr. minėto sprendimo Teckal 50 punktą; 2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau, C‑26/03, Rink. p. I‑1, 49 punktą; 2005 m. sausio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑84/03, Rink. p. I‑139, 38 punktą; 2005 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑29/04, Rink. p. I‑9705, 34 punktą; 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimo Carbotermo ir Consorzio Alisei, C‑340/04, Rink. p. I‑4137, 33 punktą ir 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Asemfo, C‑295/05, Rink. p. I‑2999, 55 punktą).
37 Taigi reikia išnagrinėti, ar Agusta atžvilgiu yra įvykdytos pirmesniame punkte minėtoje teismo praktikoje reikalaujamos dvi sąlygos.
38 Kalbant apie pirmąją su viešosios valdžios institucijos kontrole susijusią sąlygą, reikia nurodyti, kad jei aptariamos perkančiosios organizacijos valdomos bendrovės kapitalo dalį, nors ir mažesniąją, taip pat valdo privati įmonė, ši perkančioji organizacija bet kuriuo atveju netenka galimybės kontroliuoti tokios bendrovės analogiškai kaip savo tarnybų (minėto sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau 49 punktas).
39 Šiuo atžvilgiu, kaip tai patvirtina prie atsiliepimo į ieškinį pridėta studija apie Italijos valstybės kapitalo dalį EFIM (Ente Partecipazioni e Finanziamento Industrie Manifatturiere), Finmeccanica ir Agusta, pastaroji, kuri nuo jos įsteigimo yra privatinės teisės reglamentuojama bendrovė, nuo 1974 m. visą laiką buvo mišrios nuosavybės bendrovė, kurios dalis kapitalo priklauso minėtai valstybei, o kita dalis – privatiems akcininkams.
40 Taip pat kadangi Agusta yra iš dalies atvira privačiam kapitalui bendrovė ir atitinka šio sprendimo 38 punkte numatytą kriterijų, atmestina tai, kad Italijos valstybė galėtų kontroliuoti tokią bendrovę analogiškai kaip savo tarnybas.
41 Šiomis aplinkybėmis, nesant būtinybės nagrinėti, ar Agusta pagrindinę savo veiklos dalį vykdo su koncesiją suteikusia viešosios valdžios institucija, Italijos Respublikos argumentas, pagrįstas „in-house“ santykių tarp šios bendrovės ir Italijos valstybės buvimu, turi būti atmestas.
– Dėl teisėtų nacionalinio intereso reikalavimų
42 Pirmiausia reikia priminti, kad visoms priemonėms, kurias valstybės narės priima laikydamosi teisėtų nacionalinio intereso reikalavimų, Bendrijos teisė nėra netaikoma vien todėl, kad jos yra susijusios su visuomenės apsauga ar nacionaline gynyba (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Dory, C‑186/01, Rink. p. I‑2479, 30 punktą).
43 Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, Sutarties straipsniai, kuriuose numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos, taikytinos esant visuomenės saugumui galinčioms pakenkti aplinkybėms, yra būtent EB 30, 39, 46, 58, 64, 296 ir 297 straipsniai, kuriuose reglamentuojami išskirtiniai ir aiškiai apibrėžti atvejai. Iš šių straipsnių negalima daryti išvados, kad Sutartyje įtvirtinta bendra išimtis, pagal kurią visos visuomenės saugumui užtikrinti skirtos priemonės nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį. Tokios išimties pripažinimas neatsižvelgiant į Sutartyje nustatytus konkrečius reikalavimus gali susilpninti privalomą Bendrijos teisės pobūdį ir jos vienodą taikymą (šiuo klausimu žr. 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 26 punktą; 1999 m. spalio 26 d. Sprendimo Sirdar, C‑273/97, Rink. p. I‑7403, 16 punktą; 2000 m. sausio 11 d. Sprendimo Kreil, C‑285/98, Rink. p. I‑69, 16 punktą ir minėto sprendimo Dory 31 punktą).
44 Šiuo atžvilgiu valstybė narė, kuri nori remtis tokiomis išimtimis, turi pateikti įrodymų, kad pastarosios neviršija tokių išimtinių atvejų ribų (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑414/97, Rink. p. I‑5585, 22 punktą).
45 Šioje byloje Italijos Respublika tvirtina, kad „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparnių pirkimas atitinka EB 296 straipsnyje, taip pat Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatytus teisėtus nacionalinių interesų reikalavimus, nes šie sraigtasparniai yra dvejopos paskirties prekės, t. y. prekės, kurios gali būti naudojamos ir civiliniams, ir karo tikslams.
46 Pirma, reikia pabrėžti, kad pagal EB 296 straipsnio 1 dalies b punktą bet kuri valstybė narė gali imtis priemonių, kurios, jos manymu, yra būtinos gyvybiniams jos saugumo interesams apsaugoti ir kurios yra susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba, su sąlyga, kad šios priemonės neturi kenkti gaminių, kurie nėra specialiai skirti karo tikslams, konkurencijos bendrojoje rinkoje sąlygoms.
47 Iš šios nuostatos formuluotės išplaukia, kad aptariamos prekės turi būti skirtos būtent karo tikslams. Iš to išplaukia, kad perkant įrangą, kurios naudojimas karo tikslams nėra akivaizdus, būtinai turi būti laikomasi viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių. Perkant sraigtasparnius karinėms pajėgoms civiliniams tikslams turi būti laikomasi tų pačių taisyklių.
48 Taigi akivaizdu, kad aptariami sraigtasparniai, kaip tai pripažino Italijos Respublika, iš tikrųjų yra naudojami civiliniams tikslams ir gali būti naudojami kariniams tikslams.
49 Todėl EB 296 straipsnio 1 dalies b punktu, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 93/36 3 straipsnyje, Italijos Respublika negali veiksmingai remtis siekdama pateisinti minėtų sraigtasparnių pirkimą taikant derybų procedūrą.
50 Antra, ši valstybė narė nurodo duomenų, gautų siekiant pateikti gamybai Agusta pagamintus sraigtasparnius, konfidencialumą, siekdama pateisinti sutarčių su šia bendrove sudarymą taikant derybų procedūrą. Šiuo atžvilgiu Italijos Respublika nurodo Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punktą.
51 Vis dėlto reikia pripažinti, kad Italijos Respublika nenurodė priežasčių, kodėl, jos manymu, duomenų, kurie perduoti sraigtasparnių gamybai, vykdomai Agusta, konfidencialumas būtų mažiau užtikrintas, jei ši gamyba būtų patikėta kitoms Italijoje ar kitose valstybėse narėse įsteigtoms bendrovėms.
52 Šiuo atžvilgiu reikalavimas nustatyti konfidencialumo pareigą netrukdo taikyti konkurso procedūros sudarant sutartį.
53 Taigi nuoroda į Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punktą, siekiant pateisinti aptariamų sraigtasparnių pirkimą taikant derybų procedūrą, yra neproporcinga tikslui nesutikti atskleisti svarbios su jų gamyba susijusios informacijos. Iš tikrųjų Italijos Respublika neįrodė, kad tokio tikslo negalima pasiekti skelbiant konkursą, kaip numatyta toje pačioje direktyvoje.
54 Todėl Italijos Respublika negali veiksmingai remtis Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punktu, siekdama pateisinti derybų procedūros taikymą minėtų sraigtasparnių pirkimui.
– Dėl sraigtasparnių parko identiškumo reikalavimų
55 Siekdama pateisinti derybų procedūros taikymą Italijos Respublika taip pat remiasi Direktyvos 93/36 6 straipsnio 3 dalies c ir e punktais. Ji nurodo, pirma, kad, atsižvelgiant į jų technines ypatybes, aptariamų sraigtasparnių gamyba galėjo būti patikėta tiktai Agusta ir, antra, kad buvo būtina užtikrinti jos sraigtasparnių parko sąveiką, siekiant sumažinti logistikos, gamybos ir pilotų rengimo sąnaudas.
56 Kaip matyti iš Direktyvos 93/36 dvyliktos konstatuojamosios dalies, derybų procedūra yra išimtinė ir turi būti taikoma tik išsamiai nurodytais atvejais. Todėl reikia pabrėžti, kad tos pačios direktyvos 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse aiškiai ir išsamiai nurodytos vienintelės išimtys, kai galima sudaryti sutartis derybų būdu (šiuo klausimu, kiek tai susiję su Direktyva 77/62, žr. 1993 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑71/92, Rink. p. I‑5923, 10 punktą; kiek tai susiję su Direktyva 93/36, žr. minėto sprendimo Teckal 43 punktą ir minėto 2005 m. sausio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 47 punktą).
57 Remiantis Teisingumo Teismo praktika, nuo taisyklių, kuriomis siekiama užtikrinti Sutartimi pripažintų teisių viešojo pirkimo sutarčių srityje veiksmingumą, leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos siaurai (žr. 1995 m. gegužės 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑57/94, Rink. p. I‑1249, 23 punktą; 1996 m. kovo 28 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑318/94, Rink. p. I‑1949, 13 punktą ir 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑394/02, Rink. p. I‑4713, 33 punktą). Todėl, kad Direktyva 93/36 neprarastų veiksmingumo, valstybės narės negali numatyti šioje direktyvoje nenustatytų derybų procedūros taikymo atvejų arba aptariamoje direktyvoje aiškiai nustatytų atvejų papildyti naujomis sąlygomis, siekdamos palengvinti galimybę taikyti šią procedūrą (šiuo klausimu žr. minėto 2005 m. sausio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 48 punktą).
58 Be to, reikia priminti, kad tas, kas siekia pasinaudoti nukrypti leidžiančia nuostata, privalo įrodyti, jog iš tiesų egzistuoja šią nukrypti leidžiančią nuostatą pateisinančios išimtinės aplinkybės (žr. 1987 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 199/85, Rink. p. 1039, 14 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Graikiją 33 punktą).
59 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad Italijos Respublika pakankamai teisiškai neįrodė, kodėl tik Agusta pagaminti sraigtasparniai atitinka reikalaujamas technines ypatybes. Be to, ši valstybė narė apsiribojo tik pabrėždama jos įvairių pajėgų naudojamų sraigtasparnių sąveikos naudą. Tačiau ji neįrodė, kodėl dėl tiekėjo pasikeitimo ji būtų įpareigota įsigyti taikant skirtingą techniką pagamintą įrangą, dėl kurios gali atsirasti kliūčių sąveikai ar kilti neproporcingų techninių naudojimo ar priežiūros sunkumų.
60 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad, taikydama ilgalaikę praktiką, kurios vis dar laikomasi, tiesiogiai sudaryti sutartis su bendrove Agusta dėl „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparnių įsigijimo kai kurių Italijos valstybės karinių ir civilinių tarnybų poreikiams, netaikant jokios konkurso procedūros, ir būtent nesilaikydama Direktyvoje 93/36, o anksčiau Direktyvoje 77/62 numatytų procedūrų, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias direktyvas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
61 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Taikydama ilgalaikę praktiką, kurios vis dar laikomasi, tiesiogiai sudaryti sutartis su bendrove Agusta SpA dėl „Agusta“ ir „Agusta Bell“ sraigtasparnių įsigijimo kai kurių Italijos valstybės karinių ir civilinių tarnybų poreikiams, netaikant jokios konkurso procedūros, ir būtent nesilaikydama 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvoje 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistoje 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB, ir anksčiau 1976 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvoje 77/62/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistoje ir papildytoje 1980 m. liepos 22 d. Tarybos direktyva 80/767/EEB ir 1988 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 88/295/EEB, numatytų procedūrų, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias direktyvas.
2. Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.