Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2024 m. sausio 25 d.(1)
Byla C-27/23 [Hocinx](i)
FV
prieš
Caisse pour l’avenir des enfants
(Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Liuksemburgas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 45 straipsnis – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – 1 straipsnio i punktas – Laisvas asmenų judėjimas – Vienodas požiūris – Socialinės lengvatos – Reglamentas (ES) Nr. 492/2011 – 7 straipsnio 2 dalis – Šeimos išmoka – Direktyva 2004/38/EB – 2 straipsnio 2 punktas – Sąvoka „šeimos narys – Vaiko, dėl kurio priimtas teismo sprendimas dėl įkurdinimo, neįtraukimas – Skirtingas požiūris į vaiką, dėl kurio priimtas toks sprendimas, jo gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje ir į šioje valstybėje negyvenantį vaiką – Pateisinimo nebuvimas“
I. Įvadas
1. Ar valstybė narė gali nesuteikti pasienio darbuotojui teisės į šeimos išmoką, susijusią su jo darbu pagal darbo sutartį šioje valstybėje narėje, už teismo sprendimu jo šeimoje įkurdintą vaiką, su kuriuo šis darbuotojas nėra susijęs giminystės ryšiais ir kurio globa paskirta jam, nors vaikai, dėl kurių šioje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas dėl įkurdinimo, turi teisę gauti šią išmoką, mokamą juos globojančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui?
2. Iš esmės tokį klausimą pateikė Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Liuksemburgas) nagrinėdamas ginčą tarp Belgijoje gyvenančio pasienio darbuotojo FV ir Caisse pour l'avenir des enfants (Vaikų ateities kasa, toliau – CAE) dėl pastarosios atsisakymo skirti šeimos išmoką vaikui, teismo sprendimu įkurdintam FV šeimoje ir nesusijusiam su juo jokiais vaiko ir tėvų giminystės ryšiais.
3. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi dar kartą išaiškinti SESV 45 straipsnį ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011(2) 7 straipsnio 2 dalį, siejamą su Reglamento (EB) Nr. 883/2004(3) 67 straipsniu ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009(4) 60 straipsniu, ir nustatyti, ar esama netiesioginės diskriminacijos, draudžiamos pagal vienodo požiūrio į darbuotojus principą.
4. Ši byla yra tęsinys bylos, kurioje priimtas Sprendimas Caisse pour l’avenir des enfants (Pasienio darbuotojo sutuoktinio vaikas)(5), susijęs su ta pačia CAE mokama šeimos išmoka, ir suteikia Teisingumo Teismui galimybę paaiškinti, kiek tame sprendime padarytą išvadą galima pritaikyti šiai bylai, visų pirma nagrinėjant klausimą, ar šios šeimos išmokos skyrimo tikslais sąvoka „šeimos narys“ turi apimti ir su pasienio darbuotoju įkurdintą vaiką.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas Nr. 492/2011
5. Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnyje numatyta:
„1. Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.
2. Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kaip ir vietiniai darbuotojai.
<...>“
2. Reglamentas Nr. 883/2004
6. Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje nurodyta:
„Šiame reglamente:
<...>
i) „šeimos narys“ – tai
1) i) bet kuris asmuo, kuris šeimos nariu arba namų ūkio nariu nustatomas ar pripažįstamas teisės aktais, pagal kuriuos mokamos išmokos;
ii) išmokų natūra, numatytų III antraštinės dalies 1 skyriuje dėl ligos, motinystės ir lygiaverčių tėvystės išmokų, atžvilgiu – bet kuris asmuo, kuris šeimos nariu arba namų ūkio nariu nustatomas ar pripažįstamas tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktais;
2) jeigu valstybės narės teisės aktuose, taikomuose remiantis 1 papunkčiu, nenustatomas skirtumas tarp šeimos narių ir kitų asmenų, kuriems taikomi tie teisės aktai, sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai ir pilnametystės amžių sukakę išlaikytiniai vaikai laikomi šeimos nariais;
3) jeigu valstybės narės teisės aktuose, taikomuose remiantis 1 ir 2 papunkčiais, asmuo laikomas šeimos arba namų ūkio nariu tik tuo atveju, jei jis gyvena tame pačiame namų ūkyje kaip ir apdraustasis asmuo arba pensininkas, ši sąlyga laikoma patenkinta, jeigu atitinkamas asmuo yra daugiausiai išlaikomas apdraustojo asmens arba pensininko;
<...>“
7. Šio reglamento 4 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta:
„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės, kaip ir tos valstybės piliečiams.“
8. Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsnyje nurodyta:
„Asmuo turi teisę gauti išmokas šeimai pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktus, taip pat ir už savo šeimos narius, gyvenančius kitoje valstybėje narėje, tartum jie gyventų pirmojoje valstybėje narėje. Tačiau pensininkas turi teisę gauti išmokas šeimai pagal valstybės narės, atsakingos už jo pensijos mokėjimą, teisės aktus.“
3. Reglamentas Nr. 987/2009
9. Reglamento Nr. 987/2009 60 straipsnio „Pagrindinio reglamento 67 ir 68 straipsnių taikymo tvarka“ 1 dalyje nustatyta:
„Prašymas skirti išmokas šeimai pateikiamas kompetentingai įstaigai. Taikant pagrindinio reglamento 67 ir 68 straipsnius, ypač sprendžiant asmens teisės prašyti tokios išmokos klausimą, turi būti atsižvelgiama į visos šeimos padėtį taip, lyg visiems susijusiems asmenimis būtų taikomi atitinkamos valstybės narės teisės aktai ir lyg jie gyventų toje valstybėje narėje. Kai asmuo, turintis teisę prašyti išmokos, nepasinaudoja savo teise, valstybės narės, kurios teisės aktai taikomi, kompetentinga įstaiga atsižvelgia į kito iš tėvų ar asmens, kuris juo laikomas, arba vaiką ar vaikus globojančio asmens ar įstaigos prašymą skirti išmokas šeimai.“
4. Direktyva 2004/38/EB
10. Direktyvos 2004/38/EB(6) 2 straipsnio 2 punkte nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
2) „šeimos narys“ – tai:
<...>
c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai;
d) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą [išlaikomi tiesiosios aukštutinės giminystės linijos giminaičiai].“
5. Direktyva 2014/54/ES
11. Direktyvos 2014/54(7) 1 straipsnyje numatyta:
„Šia direktyva nustatomos nuostatos, kuriomis sudaromos palankesnės sąlygos vienodai taikyti ir įgyvendinti praktikoje SESV 45 straipsniu ir [Reglamento Nr. 492/2011] 1–10 straipsniais suteiktas teises. Ši direktyva taikoma Sąjungos piliečiams, besinaudojantiems tomis teisėmis, ir jų šeimos nariams <...>.“
12. Šios direktyvos 2 straipsnis suformuluotas taip:
1. Ši direktyva taikoma šiems laisvo darbuotojų judėjimo srities aspektams, kaip nurodyta [Reglamento Nr. 492/2011] 1–10 straipsniuose:
<...>
c) galimybėms naudotis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis;
<...>
2. Šios direktyvos taikymo sritis yra identiška [Reglamento Nr. 492/2011] taikymo sričiai.“
B. Liuksemburgo teisė
13. Bylai reikšmingos nuostatos yra Code de la sécurité sociale(8) (Socialinės apsaugos kodeksas) 269 ir 270 straipsniai.
14. Kodekso 269 straipsnio „Skyrimo sąlygos“ 1 dalyje nustatyta:
„Nustatoma vaikų ateities išmoka, toliau vadinama „šeimos išmoka“.
Teisę gauti šeimos išmoką turi šie asmenys:
a) kiekvienas Liuksemburge faktiškai nuolat gyvenantis ir teisėtą nuolatinę gyvenamąją vietą jame turintis vaikas;
b) kiekvieno asmens, kuriam taikomi Liuksemburgo teisės aktai ir Sąjungos reglamentai arba kiti Liuksemburgo sudaryti socialinės apsaugos srities dvišaliai arba daugiašaliai susitarimai, kuriuose numatytas šeimos išmokų mokėjimas remiantis darbo vietos šalies teisės aktais, šeimos nariai, apibrėžti 270 straipsnyje. Šeimos nariai turi gyventi valstybėje, kuriai taikomi nurodyti reglamentai ar kiti atitinkami teisės aktai.“
15. Šio kodekso 270 straipsnyje numatyta:
„Taikant 269 straipsnio 1 dalies b punktą, asmens šeimos nariais laikomi ir teisę į šeimos išmoką įgyja santuokoje gimę vaikai, ne santuokoje gimę vaikai ir šio asmens įsivaikinti vaikai.“
16. To paties kodekso 273 straipsnio 4 dalyje, kiek tai susiję su šalyje gyvenančiais vaikais, nurodyta:
„Jeigu vaikas įkurdinamas teismo sprendimu, šeimos išmoka mokama fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam suteikta vaiko globa ir pas kurį yra teisėta vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta bei su kuriuo jis faktiškai ir nuolat gyvena.“
III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
17. FV, kuris dirba Liuksemburge ir gyvena Belgijoje, turi pasienio darbuotojo statusą, taigi priklauso nuo Liuksemburgo šeimos išmokų sistemos. Nuo 2005 m. gruodžio 26 d. Belgijos teismo sprendimu vaikas FW buvo įkurdintas FV šeimoje. FV kelerius metus gavo Liuksemburgo šeimos išmokas už vaiką FW, nes turėjo pasienio darbuotojo statusą.
18. Įsigaliojus 2016 m. liepos 23 d. Įstatymui, kuriuo buvo iš dalies pakeistas kodeksas, FV nustojo gauti šeimos išmokas už kartu su juo gyvenantį vaiką. 2017 m. vasario 7 d. sprendimu CAE valdyba atgaline data nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. panaikino FV skirtas šeimos išmokas už vaiką FW, motyvuodama tuo, kad šis vaikas, kuris neturi giminystės ryšių su FV, nėra „šeimos narys“, kaip tai suprantama pagal šio kodekso 270 straipsnį.
19. 2022 m. sausio 27 d. Conseil supérieur de la sécurité sociale (Aukštesnioji socialinės apsaugos taryba) iš dalies pakeitusi patvirtino 2017 m. vasario 7 d. CAE sprendimą. FV pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis Teismas).
20. Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation 2023 m. sausio 19 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2023 m. sausio 23 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal SESV 45 straipsnyje ir [Reglamento Nr. 492/2011] 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą, taip pat [Reglamento Nr. 883/2004] 67 straipsnį ir [Reglamento Nr. 987/2009] 60 straipsnį draudžiamos tokios valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias pasienio darbuotojai negali gauti šeimos išmokų, grindžiamų jų toje valstybėje narėje vykdomu darbu pagal darbo sutartį, už teismo sprendimu pas juos įkurdintus vaikus, nors visi teismo sprendimu įkurdinti vaikai, gyvenantys toje valstybėje narėje, turi teisę gauti šią išmoką, kuri mokama vaiką globojančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, pas kurį yra vaiko teisėta gyvenamoji vieta ir su kuriuo jis faktiškai bei nuolat gyvena? Ar atsakymui į pateiktą klausimą gali turėti įtakos tai, kad pasienio darbuotojas šį vaiką išlaiko?“
21. Rašytines pastabas Teisingumo Teisme pateikė FV, CAE ir Europos Komisija. Teisingumo Teismas nusprendė nerengti teismo posėdžio šioje byloje.
IV. Analizė
22. Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis, siejami su Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsniu ir Reglamento Nr. 987/2009 60 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias pasienio darbuotojai negali gauti šeimos išmokos, susijusios su tuo, kad jie dirba pagal darbo sutartį šioje valstybėje narėje, už pas juos įkurdintus ir jų globojamus vaikus, nors vaikai, kurie šioje valstybėje narėje buvo įkurdinti teismo sprendimu, turi teisę gauti šią išmoką, mokamą fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam suteikta vaiko globa, ir ar įtakos atsakymui į šį klausimą turi tai, kad pasienio darbuotojas išlaiko vaiką.
23. Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos primenu, kad 2017 m. vasario 7 d. sprendimu CAE, remdamasi kodekso 269 ir 270 straipsniais, pripažino, kad FV atgaline data nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nebegaus šeimos išmokos už vaiką FW, nes šis vaikas neturi jokių giminystės ryšių su juo, todėl pagal šio kodekso 270 straipsnį negali būti laikomas jo šeimos nariu(9). Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vaiko, teismo sprendimu įkurdinto pasienio darbuotojo šeimoje, situacija šiame kodekse nenumatyta, todėl teisė į šią šeimos išmoką nesuteikiama(10).
24. Dėl aptariamų teisės aktų pažymėtina, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad vaikas rezidentas visais atvejais turi tiesioginę teisę į šeimos išmokų mokėjimą(11). Vis dėlto vaikams nerezidentams tokia teisė numatyta tik kaip išvestinė teisė, suteikiama pasienio darbuotojo „šeimos nariams“, kuriais nelaikomi vaikai, teismo sprendimu įkurdinti tokio darbuotojo šeimoje(12). Taigi minėtas teismas, remdamasis, be kita ko, Sprendimu Caisse pour l’avenir des enfants, siekia išsiaiškinti, ar toks skirtingas požiūris atitinka Sąjungos teisę. Iš to sprendimo matyti, kad sąvoka „pasienio darbuotojo vaikas“, galintis netiesiogiai gauti socialines lengvatas, apima ir vaiką, susijusį giminystės ryšiais su atitinkamo darbuotojo sutuoktiniu ar registruotu partneriu.
25. FV ir Komisija mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos reiškia netiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės. Vis dėlto CAE teigia, kad nagrinėjamu atveju vaikas FW neturi jokio giminystės ryšio su pasienio darbuotoju ar jo sutuoktiniu. Todėl ji tvirtina, kad FV negali remtis vienodo požiūrio principu nei tiesiogiai ir asmeniškai, nei dėl savo šeimos narių.
26. Siekdamas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, pirma, trumpai išnagrinėsiu reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 492/2011 taikymą tokioms faktinėms aplinkybėms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje (A dalis); antra, nurodysiu šiai bylai reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su vienodo požiūrio principu laisvo darbuotojų judėjimo srityje, visų pirma remdamasis Sprendimu Caisse pour l’avenir des enfants (B dalis); trečia, aptarsiu sąvoką „šeimos narys“, kiek tai susiję su šeimos išmokos skyrimu (C dalis); ketvirta, atsižvelgdamas į jurisprudenciją, nagrinėsiu SESV 45 straipsnio, siejamo, be kita ko, su reglamentais Nr. 883/2004 ir Nr. 492/2011, aiškinimą, siekdamas nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai reiškia netiesioginę diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį, visų pirma nagrinėdamas CAE pateiktus argumentus (D dalis) ir galiausiai, penkta, paaiškinsiu, kokią reikšmę siūlomam atsakymui turi aplinkybė, kad pasienio darbuotojas išlaiko vaiką (E dalis).
A. Dėl reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 492/2011 taikytinumo tokioms faktinėms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje
27. Atsižvelgiant į gausią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su socialinės apsaugos išmokomis ir socialinėmis lengvatomis, kurias darbuotojai migrantai ir pasienio darbuotojai gali gauti už savo vaikus(13), visų pirma į tai, kad Teisingumo Teismas Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants jau yra išreiškęs savo poziciją dėl reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 492/2011 taikytinumo tokiai šeimos išmokai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, šiuo klausimu pateiksiu glaustus argumentus(14).
28. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad toks darbuotojas, kaip FV, kuris, dirbdamas Liuksemburge ir dėl to patekdamas į Liuksemburgo socialinės apsaugos teisės aktų taikymo sritį, gyvena Belgijoje(15), pagal Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsnio 1 dalį patenka į šio reglamento taikymo ratione personae sritį(16).
29. Toliau dėl Reglamento Nr. 883/2004 taikymo ratione materiae srities Teisingumo Teismas sprendime Caisse pour l’avenir des enfants jau yra konstatavęs, kad tokia šeimos išmoka, kaip numatytoji kodekso 269 straipsnio 1 dalies a punkte, yra socialinės apsaugos išmoka, priskiriama išmokoms šeimai, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio z punktą(17). Teisingumo Teismas paaiškino, kad tokia šeimos išmoka mokama visiems Liuksemburge gyvenantiems vaikams ir visiems šalyje negyvenančių darbuotojų vaikams, susijusiems giminystės ryšiais su šiais darbuotojais. Taigi ši išmoka skiriama neatliekant jokio individualaus ir diskrecinio asmeninių poreikių vertinimo, remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija(18). Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, jog atrodo, kad ši išmoka yra viešoji parama šeimos biudžetui, siekiant sumažinti vaikų priežiūros išlaidas(19).
30. Galiausiai dėl Reglamento Nr. 492/2011(20) Teisingumo Teismas ne kartą yra priminęs, kad iš šio reglamento 7 straipsnio 2 dalimi siekiamo vienodo požiūrio tikslo matyti, jog sąvoka „socialinė lengvata“, kuri pagal šią nuostatą taikoma ir darbuotojams, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, apima visas lengvatas, kurios, nepaisant to, ar jos susijusios su darbo sutartimi, ar ne, paprastai suteikiamos vietiniams darbuotojams iš esmės dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso arba vien dėl to, kad jie gyvena nacionalinėje teritorijoje, todėl šių lengvatų taikymas ir darbuotojams, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, gali palengvinti jų judumą Sąjungoje, taigi ir jų integraciją priimančiojoje valstybėje narėje(21).
31. Būtent atsižvelgdamas į šią sąvoką Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad šeimos išmoka, susijusi su pasienio darbuotojo (nagrinėjamu atveju – FV) pagal darbo sutartį dirbamu darbu, yra socialinė lengvata, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį(22).
32. Taigi nekyla abejonių, kad tokia šeimos išmoka, kaip nurodyta kodekso 269 straipsnio 1 dalies a punkte, patenka į Sąjungos teisės materialinę taikymo sritį kaip išmoka šeimai, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punktą, ir kaip socialinė lengvata, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį(23).
B. Teisingumo Teismo jurisprudencija
1. Glausta jurisprudencijos, susijusios su vienodo požiūrio principu laisvo darbuotojų judėjimo srityje, apžvalga
33. Kaip žinoma, SESV 45 straipsniu Sąjungoje užtikrinamas laisvas darbuotojų judėjimas. Ši laisvė yra vienas iš Sąjungos pagrindų. Konkrečiai kalbant, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojų judėjimo laisvė reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.
34. Būtent Sprendime Kempf(24) Teisingumo Teismas pirmą kartą nurodė principą, pagal kurį nuostatos, kuriose įtvirtintas laisvas darbuotojų judėjimas, turi būti aiškinamos plačiai(25). Toks platus aiškinimas siejamas su tuo, kad sąvoka „darbuotojas“, taip pat „darbas pagal darbo sutartį“ apibrėžia vienos iš Sutartimi užtikrinamų pagrindinių laisvių taikymo sritį(26).
35. Šiomis aplinkybėmis pagal suformuotą jurisprudenciją Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis yra konkreti SESV 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vienodo požiūrio taisyklės išraiška specifinėje socialinių lengvatų srityje ir turi būti aiškinama taip pat kaip ir ši antroji nuostata(27). Taigi darbuotojai, kurie jau pateko į darbo rinką (kaip yra FV atveju), remdamiesi pirmąja iš minėtų nuostatų gali pretenduoti į tas pačias socialines lengvatas kaip ir vietiniai darbuotojai(28). Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ši nuostata vienodai taikoma ir darbuotojams migrantams, ir pasienio darbuotojams(29).
36. Be to, kaip ne kartą yra priminęs Teisingumo Teismas, pagal SESV 45 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą draudžiama ne tik tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, faktiškai pasiekiamas toks pat rezultatas(30).
37. Konkrečiai kalbant, Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants, su kuriuo susiję prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Sąjungos teisę draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias pasienio darbuotojai gali gauti šeimos išmoką, susijusią su jų darbu pagal darbo sutartį šioje valstybėje narėje, tik už savo vaikus, bet ne už savo sutuoktinio vaikus, su kuriais jų nesieja giminystės ryšys, tačiau kuriuos šie darbuotojai išlaiko, nors visi šioje valstybėje narėje gyvenantys vaikai turi teisę gauti šią išmoką(31).
38. Kaip nurodžiau šios išvados įžangoje, kyla klausimas, ar tokį Teisingumo Teismo atsakymą galima pritaikyti pagrindinėje byloje nagrinėjamai FV situacijai, t. y. vaiko, kuris teismo sprendimu buvo įkurdintas pasienio darbuotojo šeimoje, situacijai. Taigi reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į pirma primintoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytus pagrindinius principus, dėl nagrinėjamų teisės aktų gali atsirasti skirtingas požiūris į pasienio darbuotojus, galintis reikšti netiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės.
39. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu įkurdinto vaiko ir vaiko, turinčio giminystės ryšių su vienu ar abiem tėvais, su kuriais jis gyvena, įskaitant įvaikinimo santykius, teisinė padėtis skiriasi, pirmiausia kyla klausimas, ar sąvoka „šeimos narys“ nagrinėjamos šeimos išmokos skyrimo tikslais taip pat turi apimti pasienio darbuotojo šeimoje įkurdintą vaiką.
40. Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, esu įsitikinęs, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai.
2. Sprendimas „Caisse pour l'avenir des enfants“: sąvoka „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą
41. Klausimas, ar sąvoka „šeimos narys“, kalbant apie šeimos išmokos skyrimą, turi apimti ir pasienio darbuotojo šeimoje įkurdintą vaiką, yra svarbus tiek, kiek Sprendime Caisse pour l’avenir des enfants Teisingumo Teismas rėmėsi sąvoka „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą(32).
42. Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Caisse pour l’avenir des enfants, priešingai nei šioje byloje(33), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu siekė išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkte numatyta sąvokos „šeimos narys“ apibrėžtis taikytina kodekso 269 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai šeimos išmokai, o jei taip, trečiuoju klausimu jis siekė išsiaiškinti, ar sutuoktinio vaiko neįtraukimas į šio kodekso 270 straipsnyje apibrėžtą „šeimos nario“ sąvoką yra netiesioginė diskriminacija.
43. Atsakydamas į šiuos du klausimus Teisingumo Teismas rėmėsi, be kita ko, Sprendimo Depesme ir kt. 40 ir 64 punktais ir priminė, pirma, kad darbuotojo migranto šeimos nariams netiesiogiai taikomas vienodas požiūris, šiam darbuotojui taikomas pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį, ir, antra, kad SESV 45 straipsnis ir šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pasienio darbuotojo vaikas, galintis netiesiogiai pasinaudoti pastarojoje nuostatoje numatytomis socialinėmis lengvatomis, yra ne tik vaikas, kurį su šiuo darbuotoju sieja giminystės ryšys, bet ir šio darbuotojo sutuoktinio ar registruoto partnerio vaikas, kai darbuotojas išlaiko šį vaiką(34). Taigi jis nusprendė, kad pasienio darbuotojo „šeimos nario“, kuriam pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį gali būti netiesiogiai taikomas vienodas požiūris, sąvoka atitinka sąvoką „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą, kuri apima, be kita ko, sutuoktinį arba partnerį, su kuriuo Sąjungos pilietis yra sudaręs registruotą partnerystę(35).
44. Pritariu tokiai išvadai. Primenu, kad Teisingumo Teismas šiuo tikslu atsižvelgė, pirma, į Sąjungos teisės aktų raidą(36) ir į tai, kad Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje tik pakartojama (be pakeitimų) Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis ir, antra, į Direktyvos 2014/54 1 konstatuojamąją dalį, 1 straipsnį ir 2 straipsnio 2 dalį. Pastarosios nuostatos patvirtina Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą Direktyvos 2004/38 2 straipsnyje pakartoti sąvoką „šeimos narys“, kaip ji buvo apibrėžta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su Reglamentu Nr. 1612/68, panaikintu ir pakeistu Reglamentu Nr. 492/2011(37).
45. Tai, kad tame sprendime Teisingumo Teismas rėmėsi sąvoka „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą, galėtų leisti manyti, kad ši aplinkybė neleidžia spręsti, jog sąvoka „šeimos narys“, kai kalbama apie šeimos išmokos laisvo darbuotojų judėjimo aplinkybėmis skyrimą, gali apimti, be kita ko, vaiką, kuris teismo sprendimu įkurdintas pasienio darbuotojo šeimoje.
46. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad taip nėra dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau.
C. Dėl sąvokos „šeimos narys“ konkrečiame vienodo požiūrio į pasienio darbuotojus kontekste
47. Pirma, kaip jau pažymėjau(38), priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Caisse pour l’avenir des enfants, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia Teisingumo Teismo, ar pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą reikia išplėsti kodekso 270 straipsnio taikymo sritį, įtraukiant teismo sprendimu įkurdintus vaikus. Minėtas teismas tik klausia, ar, kiek tai susiję su teise į nagrinėjamas šeimos išmokas, skirtingas požiūris į vaiką nerezidentą, kuris teismo sprendimu įkurdintas pasienio darbuotojo šeimoje, ir vaiką rezidentą, kuris įkurdintas teismo sprendimu, atitinka Sąjungos teisę.
48. Taigi svarbiausia teisinė problema pagrindinėje byloje yra ne galimybė teismo sprendimu įkurdintus vaikus laikyti „šeimos nariais“ valstybių narių teisės sistemose, o pasienio darbuotojo teisė laisvai judėti ir teisė į vienodą požiūrį. Nors teisę į šeimos išmokas turintys asmenys nustatomi pagal nacionalinę teisę(39), vis dėlto, kaip ne kartą yra priminęs Teisingumo Teismas, įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, šiuo atveju – nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu(40).
49. Šiomis aplinkybėmis, siekiant nustatyti darbuotojo „šeimos narius“, reikia priminti, kad, kaip jau nurodžiau(41), darbuotojų judėjimo laisvė Sąjungoje grindžiama tam tikrais principais, be kita ko, vienodo požiūrio principu. Be to, šio principo įgyvendinimas socialinės apsaugos srityje užtikrinamas Sąjungos teisės aktais, kurie, be kita ko, grindžiami tik vienos valstybės narės šioje srityje taikytinų teisės aktų taikymo principu(42). Taigi, siekiant kuo labiau užtikrinti vienodą požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis, pagal Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį, siejamą su jo 8 konstatuojamąja dalimi(43), asmeniui, kuris, be kita ko, dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje, paprastai taikomi tos valstybės narės teisės aktai ir pagal šį straipsnį jis turi gauti tas pačias išmokas kaip ir tos pačios valstybės piliečiai. Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad darbuotojai prisideda prie priimančiosios valstybės narės socialinės politikos finansavimo mokėdami mokestines ir socialines įmokas šioje valstybėje pagal darbo sutartį. Todėl jie turi galėti pasinaudoti šia teise tomis pačiomis sąlygomis kaip ir vietiniai darbuotojai(44).
50. Be to, Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kitos valstybės narės darbuotojas naudojasi tomis pačiomis socialinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai. Kaip jau esu priminęs, šiose dviejose nuostatose atitinkamose srityse sukonkretinamas SESV 45 straipsnio 2 dalyje numatytas vienodo požiūrio principas, pagal kurį atitinkami darbuotojai saugomi nuo bet kokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės, kylančios iš valstybių narių nacionalinės teisės aktų, ir jos turi būti aiškinamos taip pat kaip ir pastaroji nuostata(45).
51. Antra, reikia atsižvelgti į principą, kad nuostatos, kuriose įtvirtintas laisvas darbuotojų judėjimas – vienas iš Sąjungos pagrindų – turi būti aiškinamos plačiai(46). Mano nuomone, tai reiškia, kad vienodo požiūrio į darbuotojus kontekste sąvoka „šeimos narys“ turi būti suprantama plačiai, kad prireikus apimtų ir kitus asmenis nei išvardytieji Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkte (be kita ko, vaiką, kurio nuolatinė teisinė globa paskirta teismo sprendimu), kai jų padėtis panaši į šioje nuostatoje nurodyto vaiko padėtį(47).
52. Šiuo klausimu primenu, jog Direktyvos 2004/38 31 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės bei laisvės ir laikomasi principų, pripažintų, be kita ko, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija).
53. Vaiko interesų viršenybės principas, pripažįstamas Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, yra vienas iš Sąjungos teisinę sistemą sudarančių principų(48). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šis principas yra prizmė, į kurią atsižvelgiant turi būti aiškinamos Sąjungos teisės nuostatos(49). Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje taip pat atsižvelgia į vaikų interesą toliau gyventi šeiminį gyvenimą, saugomą pagal Chartijos 7 straipsnį(50), kuris atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(51) 8 straipsnį. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad esant faktiniam vaiką priėmusių tėvų ir jų šeimoje įkurdinto vaiko šeiminiam gyvenimui reikia atsižvelgti į tam tikrus aspektus, pavyzdžiui, kiek laiko gyventa kartu, tarpusavio santykių kokybę ir suaugusiojo prisiimtą vaidmenį vaiko atžvilgiu(52).
54. Šiuo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti toliau nurodyta informacija. Pirma, vaikas FW valstybės narės, t. y. Belgijos, teismo sprendimu buvo įkurdintas FV ir jo sutuoktinės šeimoje ir ši pora turi du bendrus biologinius vaikus; antra, šis teismo sprendimas dėl įkurdinimo yra ilgalaikis, nes vaikas FW gyvena FV šeimoje nuo 2005 m., t. y. nuo jo ankstyvos vaikystės(53); trečia, FV turi vaiko FW globos teises ir tiesiogiai jį išlaiko ir, galiausiai, ketvirta, vaiko FW teisėta gyvenamoji vieta yra pas FV ir jis faktiškai bei nuolat gyvena su FV.
55. Kompetentingos valdžios institucijos turi atsižvelgti į šias aplinkybes, kad, išnagrinėjusios atitinkamo darbuotojo faktinę šeiminę padėtį, nustatytų, ar pasienio darbuotojo šeimoje įkurdintas vaikas faktiškai yra šio darbuotojo „šeimos narys“, kiek tai susiję su šeimos išmokų skyrimu.
56. Galiausiai, trečia, primenu, jog iš Reglamento (ES) 2019/1111(54) 1 straipsnio 2 dalies d punkto matyti, kad vaiko įkurdinimas globėjų šeimoje patenka į šio reglamento taikymo sritį, o iš šio reglamento 30 straipsnio 1 dalies matyti, jog vienoje valstybėje narėje priimti sprendimai pripažįstami kitose valstybėse narėse netaikant specialios procedūros. Taigi nagrinėjamu atveju spręsdamos aptariamos šeimos išmokos skyrimo klausimą kompetentingos Liuksemburgo valdžios institucijos turi pripažinti teismo sprendimą dėl įkurdinimo.
57. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad, sprendžiant šeimos išmokos skyrimo klausimą, teismo sprendimu pasienio darbuotojo šeimoje įkurdintas vaikas turi patekti į sąvoką „šeimos narys“, nes ši sąvoka apima ir kitus asmenis nei išvardytieji Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkte.
58. Dar reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į pagrindinius principus, nustatytus mano jau primintoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(55), dėl nagrinėjamų teisės aktų gali atsirasti skirtingas požiūris į pasienio darbuotojus, kuris gali reikšti netiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės.
D. Ar nagrinėjami teisės aktai reiškia netiesioginę diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį?
1. Dėl skirtingo požiūrio, grindžiamo gyvenamąja vieta
59. Remdamasi Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants 51 punktu CAE teigia: kadangi teismo sprendimu pasienio darbuotojo šeimoje įkurdintas vaikas neturi giminystės ryšio su šiuo darbuotoju ar jo sutuoktiniu, šis darbuotojas negali remtis vienodo požiūrio principu šio vaiko atžvilgiu. Taigi CAE tvirtina, kad šią bylą reikia atskirti nuo bylos, kurioje priimtas tas sprendimas.
60. Nesutinku su tuo. Nors abi bylos tam tikru mastu gali būti atskirtos, vis dėlto manau, kad šis skirtumas nesusijęs su atitinkamų vaikų padėties panašumu aptariamos šeimos išmokos skyrimo klausimu.
61. Visų pirma vaikų, kurie teismo sprendimu buvo įkurdinti pasienio darbuotojų šeimose, padėtis teisiškai skiriasi nuo vaikų, kuriuos su vienu ar abiem tėvais, su kuriais jie gyvena, sieja giminystės ryšiai (įskaitant įvaikinimą), padėties. Vis dėlto pagal jurisprudenciją diskriminacija yra tuomet, kai panašioms situacijoms taikomos skirtingos taisyklės arba kai skirtingoms situacijoms taikoma ta pati taisyklė(56). Pagal suformuotą jurisprudenciją tokiu atveju objektyvų abiejų grupių panašumą reikia patikrinti atsižvelgiant į aptariamo teisės akto tikslą(57). Kaip jau esu pažymėjęs, pagrindinėje byloje nagrinėjama šeimos išmoka yra socialinė lengvata, patenkanti į Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies taikymo sritį(58), o šia nuostata draudžiama visų formų netiesioginė diskriminacija.
62. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją gyvenamąja vieta grindžiamas skirtingas požiūris, kuris gali turėti didesnį neigiamą poveikį kitų valstybių narių piliečiams, nes nerezidentai dažniausiai neturi tos valstybės pilietybės, yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, kuri galima tik tada, jei yra objektyviai pateisinama(59).
63. Dėl šios bylos primenu, jog iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal kodekso 269 straipsnio 1 dalies a punktą teisė į šeimos išmoką suteikiama visiems vaikams, faktiškai ir nuolat gyvenantiems Liuksemburge ir turintiems jame teisėtą gyvenamąją vietą. Dėl šios kategorijos vaikų rezidentų šio kodekso 273 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įkurdinimo teismo sprendimu atveju ši išmoka mokama fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam paskirta vaiko globa ir pas kurį vaikas teisėtai gyvena ir turi faktinę bei nuolatinę gyvenamąją vietą. Vis dėlto už vaiką, teismo sprendimu įkurdintą pas pasienio darbuotoją, taigi nerezidentą, kuris jį globoja, nesuteikiama teisės į šią išmoką. Pagal kodekso 269 straipsnio 1 dalies b punktą ir 270 straipsnį teisė į šeimos išmoką pasienio darbuotojui suteikiama tik už santuokoje gimusius šio asmens vaikus, nesantuokinius vaikus ir įvaikius.
64. Iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų matyti, kad visi Liuksemburge gyvenantys vaikai gali pretenduoti į atitinkamą šeimos išmoką, o tai reiškia, kad visi Liuksemburge gyvenančio darbuotojo namų ūkį sudarantys vaikai gali pretenduoti į šią išmoką, įskaitant teismo sprendimu šio darbuotojo šeimoje įkurdintus vaikus. Vis dėlto darbuotojai nerezidentai negali į ją pretenduoti, kiek tai susiję su teismo sprendimu jų šeimose įkurdintais vaikais, su kuriais jų nesieja giminystės ryšys.
65. Taigi manau, kad šiuose teisės aktuose nustatytos dvi skirtingos teisės į šeimos išmoką sistemos, atsižvelgiant į tai, ar vaikai gyvena Liuksemburge, ar ne, ir taip įtvirtinamas skirtingas požiūris, grindžiamas gyvenamosios vietos kriterijumi, vadinasi, draudžiamas pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį. Mano nuomone, toks gyvenamąja vieta grindžiamas atskyrimas suteikiant socialinę lengvatą gali būti mažiau palankus pasienio darbuotojams, todėl tai yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, kuri galima tik tada, jei yra objektyviai pateisinama(60).
66. Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tai, kad teisė į tokią šeimos išmoką, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus tiesiogiai suteikiama Liuksemburge gyvenančiam vaikui, įskaitant teismo sprendimu įkurdintus vaikus, o darbuotojų nerezidentų atveju ši teisė suteikiama pasienio darbuotojui už šiuose teisės aktuose apibrėžtus jo šeimos narius, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šeimos išmokos dėl paties savo pobūdžio negali būti laikomos mokėtinomis asmeniui neatsižvelgiant į jo šeiminę padėtį(61).
2. Dėl pasienio darbuotojų netiesioginės diskriminacijos pateisinimo
67. Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog tam, kad netiesioginė diskriminacija būtų pateisinama, ji turi būti tinkama teisėtam tikslui pasiekti ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti(62).
68. Vis dėlto nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo jokio pateisinimo ir – su sąlyga, kad jis atliks reikiamus patikrinimus – neįžvelgiu jokio teisėto tikslo, kuris leistų pateisinti skirtingą požiūrį į teismo sprendimu Liuksemburgo teritorijoje įkurdintą vaiką, palyginti su požiūriu į vaiką, kuris teismo sprendimu įkurdintas pasienio darbuotojo šeimoje.
69. Taigi manau, kad SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis, siejami su Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsniu ir Reglamento Nr. 987/2009 60 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias pasienio darbuotojai negali gauti šeimos išmokos, susijusios su tuo, kad jie dirba pagal darbo sutartį šioje valstybėje narėje, už pas juos įkurdintus ir jų globojamus vaikus, nors vaikai, kurie šioje valstybėje narėje buvo įkurdinti teismo sprendimu, turi teisę gauti šią išmoką, mokamą fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam suteikta vaiko globa.
E. Dėl aplinkybės, kad pasienio darbuotojas išlaiko vaiką, įtakos siūlomam atsakymui
70. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nori sužinoti, ar atsakymui į prejudicinį klausimą turi įtakos tai, kad pasienio darbuotojas išlaiko vaiką.
71. Reikėtų pažymėti, jog iš Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants 50 punkto matyti, kad, kiek tai susiję su reikalavimu, kad pasienio darbuotojas išlaikytų vaiką, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šį reikalavimą turi lemti ir faktinė situacija, kurią, remdamiesi suinteresuotojo asmens pateiktais įrodymais, turi įvertinti administracija ir prireikus nacionaliniai teismai, ir jiems nebūtina nei nustatyti prisidėjimo prie išlaikymo priežasčių, nei tiksliai apskaičiuoti jo dydžio.
72. Šiuo klausimu, manau, svarbu paaiškinti, kad, kaip teisingai pažymėjo Komisija, ši sąlyga, kiek tai susiję su šeimos išmokos skyrimu darbuotojui nerezidentui, turi būti taikoma tiktai tuo atveju, jeigu nacionalinės teisės aktuose yra numatyta tokia sąlyga dėl šios išmokos skyrimo šalyje gyvenančiam asmeniui, kuriam paskirta jo šeimoje įkurdinto vaiko globa, pas kurį yra vaiko teisėta gyvenamoji vieta ir su kuriuo jis faktiškai bei nuolat gyvena. Kitokia išvada prieštarautų vienodam požiūriui į darbuotojus nerezidentus ir darbuotojus rezidentus. Atsižvelgdamas į tai, laikausi nuomonės, kad galimas reikalavimas dėl šeimos išmokos skyrimo, kad pasienio darbuotojas visiškai tenkintų įkurdinto vaiko poreikius, būtų neleistinas, jeigu netaikomas šalyje gyvenančiam asmeniui, kuriam paskirta įkurdinto vaiko globa, nes prievolė mokėti alimentus arba galimas biologinių tėvų (jeigu jie yra žinomi) dalyvavimas išlaikant vaiką faktiškai nelemia pasienio darbuotojo, pas kurį vaikas yra įkurdintas, nedalyvavimo išlaikant vaiką. Bet kuriuo atveju biologinių tėvų dalyvavimas išlaikant šį vaiką dėl jų neretai labai nestabilios padėties gali būti labai ribotas arba jo gali išvis nebūti(63).
V. Išvada
73. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Liuksemburgas) pateiktą prejudicinį klausimą:
SESV 45 straipsnis ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje 7 straipsnio 2 dalis, siejami su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 67 straipsniu ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, 60 straipsniu,
turi būti aiškinami taip:
pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias pasienio darbuotojai negali gauti šeimos išmokos, susijusios su tuo, kad jie dirba pagal darbo sutartį šioje valstybėje narėje, už pas juos įkurdintus ir jų globojamus vaikus, nors vaikai, kurie šioje valstybėje narėje buvo įkurdinti teismo sprendimu, turi teisę gauti šią išmoką, mokamą fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam suteikta vaiko globa. Šeimos išmokos skyrimo darbuotojui nerezidentui sąlyga, kad šis darbuotojas turi išlaikyti vaiką, turi būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nacionalinės teisės aktuose yra numatyta tokia sąlyga dėl šios išmokos skyrimo šalyje gyvenančiam asmeniui, kuriam paskirta jo šeimoje įkurdinto vaiko globa, pas kurį yra vaiko teisėta gyvenamoji vieta ir su kuriuo jis faktiškai bei nuolat gyvena.