GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2022 m. spalio 27 d.(1)
Byla C‑522/21
MS
prieš
Saatgut-Treuhandverwaltungs GmbH
(Pfälzisches Oberlandesgericht Zweibrücken (Pfalco Cveibriukeno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Augalų veislių apsauga – Reglamentas (EB) Nr. 2100/94 – 14 straipsnio 3 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata – 94 straipsnio 2 dalis – Pažeidimas – Teisė į žalos atlyginimą – Reglamentas (EB) Nr. 1768/95 – 18 straipsnio 2 dalis – Žalos atlyginimas – Vienkartinė suma, apskaičiuota remiantis keturgubu licencijos mokesčio dydžiu – Komisijos kompetencija – Galiojimo vertinimas“
I. Įvadas
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant asmenų, saugomų augalų veislių savininkų, susivienijimo ir ūkininko ginčą dėl žalos, patirtos dėl to, kad pastarasis neteisėtai augino vieną iš saugomų veislių, dydžio apskaičiavimo.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo įvertinti Reglamento (EB) Nr. 1768/95(2) 18 straipsnio 2 dalies (toliau – ginčijama nuostata), kurioje nustatyta minimali vienkartinė žalos atlyginimo suma, galiojimą, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 2100/94(3) 94 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį.
3. Kadangi šiam teismui kyla abejonių dėl Teisingumo Teismo pateikto tos Reglamento Nr. 2100/94 nuostatos išaiškinimo, šioje byloje Teisingumo Teismas turės galimybę dar kartą grįžti prie šios nuostatos aiškinimo klausimo.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas Nr. 2100/94
4. Reglamento Nr. 2100/94 13 straipsnio „Augalų veislių teisinės apsaugos savininko Bendrijoje teisės ir draudžiami veiksmai“ 1–3 dalyse nustatyta:
„1. Augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje poveikį sudaro augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje savininko ar savininkų, toliau vadinami „savininku“, teisė atlikti 2 dalyje nustatytus veiksmus.
2. Nepažeidžiant 15 ir 16 straipsnių nuostatų, savininko leidimas yra būtinas, kad su saugomos augalų veislės dauginamąja medžiaga arba saugomos veislės surinkta augaline medžiaga, toliau bendrai vadinamų „medžiaga“, būtų galima atlikti šiuos veiksmus:
a) gaminti ar dauginti (veisti);
<…>
Savo leidimą savininkas gali susieti su sąlygomis ir apribojimais.
3. 2 dalies nuostatos taikomos surinktai augalinei medžiagai tik tuo atveju, jei ji buvo gauta naudojant saugomos augalų veislės dauginamąją medžiagą be leidimo ir jeigu savininkas neturėjo tinkamos galimybės pasinaudoti savo teise tos veislės dauginamosios medžiagos atžvilgiu.“
5. Šio reglamento 14 straipsnyje „Nukrypimas nuo augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje [Nukrypti nuo Bendrijos augalų veislių apsaugos leidžianti nuostata]“ nurodyta:
„1. Nepaisant 13 straipsnio 2 dalies nuostatų ir siekiant užtikrinti žemės ūkio gamybą, ūkininkams leidžiama dauginimo tikslais lauke savo ūkyje naudoti augalinę medžiagą, gautą nuėmus derlių, išskyrus hibridinės ar sintetinės veislės, kuriai yra taikoma augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje, dauginamąją medžiagą.
2. 1 dalies nuostatos taikomos tiktai žemės ūkio augalų rūšims:
<…>
b) javams:
<…>
Hordeum vulgare L. – paprastasis miežis
<…>
3. Siekiant, kad įsigaliotų 1 dalyje nurodytas nukrypimas [nurodyta nukrypti leidžianti nuostata] ir kad būtų apsaugoti teisėti selekcininko [savininko] ir ūkininko interesai, prieš įsigaliojant šiam reglamentui, sąlygos pagal 114 straipsnį priimtose įgyvendinimo taisyklėse turi būti nustatytos remiantis šiais kriterijais:
– neturi būti jokių kiekybinių apribojimų ūkininko ūkiui dėl žemės valdymo,
– augalinė medžiaga auginimui gali būti apdorojama paties ūkininko ar per jam teikiamas paslaugas, nepažeidžiant tam tikrų apribojimų, kuriuos valstybės narės gali nustatyti minėtos augalinės medžiagos apdorojimo organizavimui, visų pirma siekiant užtikrinti pateiktos apdoroti medžiagos ir apdorotos medžiagos tapatumą,
– iš smulkių ūkininkų nereikalaujama mokėti jokio selekcinio mokesčio [atlygio] savininkui; smulkiais ūkininkais laikomi:
<…>
– iš kitų ūkininkų reikalaujama mokėti savininkui teisėtą selekcinį mokestį [teisingą atlygį], kuris yra gerokai mažesnis už tos pačios veislės dauginamosios medžiagos, auginamos tame pačiame plote [toliau – gamyba pagal licenciją], licencinį mokestį; faktiškas selekcinio mokesčio [šio teisingo atlygio] dydis laikui bėgant gali svyruoti atsižvelgiant į tai, kokiu mastu ta veislė bus naudojama pagal 1 dalyje nurodytą nukrypimą [nukrypti leidžiančią nuostatą],
– kontroliuoti, kaip laikomasi šio straipsnio nuostatų ar vadovaujantis šiuo straipsniu priimtų nuostatų, yra savininkų išimtinės atsakomybės reikalas; organizuojant nurodytą monitoringą, jiems oficialių institucijų pagalba gali būti neteikiama,
– reikalingą informaciją savininkams jų prašymu teikia ūkininkai ir perdirbimo paslaugų tiekėjai; taip pat lygiavertę informaciją gali teikti oficialios institucijos, kontroliuojančios žemės ūkio produkciją, jei tokia informacija buvo gauta įprastu būdu jiems atliekant savo užduotis be papildomų įsipareigojimų ar išlaidų. Šios nuostatos dėl duomenų apie asmenį nepažeidžia Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų dėl asmenų apsaugos dėl duomenų apie asmenį tvarkymo ir laisvo judėjimo [Šios nuostatos, kiek jos susijusios su asmens duomenimis, neprieštarauja Bendrijos ir nacionalinės teisės aktams dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir užtikrinant jų laisvą judėjimą].“
6. Minėto reglamento 94 straipsnyje „Pažeidimas“ nustatyta:
„1. Kiekvienam asmeniui, kuris:
a) neturėdamas teisės atlikti veiksmus su veisle, kuriai yra suteikta teisinė apsauga Bendrijoje, atlieka vieną iš 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų arba
<…>
savininkas gali pareikšti ieškinį dėl tokio pažeidimo [pažeidimo nutraukimo] arba reikalauti tinkamo žalos atlyginimo [tinkamo atlyginimo sumokėjimo], arba ir dėl vieno, ir dėl kito.
2. Kiekvienas asmuo, kuris veikia tyčia ar dėl neatsargumo, privalo atlyginti savininkui ir visą tolesnę dėl to veiksmo patirtą žalą. Nedidelio neatsargumo atvejais tokie reikalavimai gali būti sumažinti pagal tokio nedidelio neatsargumo laipsnį, bet jokiu būdu ne tokiu mastu, kad jie būtų mažesni už pažeidimą padariusio asmens iš to gautą naudą.“
2. Reglamentas Nr. 1768/95
7. Reglamentas Nr. 1768/95 buvo priimtas remiantis Reglamento Nr. 2100/94 114 straipsniu.
8. Reglamento Nr. 1768/95 18 straipsnio „Specialūs civilinės teisės ieškiniai“ 2 dalyje nustatyta:
„Jeigu šis asmuo pakartotinai ir tyčia nevykdė savo pareigų pagal [Reglamento Nr. 2100/94] 14 straipsnio 3 dalies ketvirtąją įtrauką dėl to paties turėtojo [savininko] veislės arba veislių, atsakomybė atlyginti turėtojui [savininkui] už bet kokią tolesnę žalą remiantis [Reglamento Nr. 2100/94] 94 straipsnio 2 dalimi apima ne mažiau kaip vienkartinę išmoką [sumą], apskaičiuotą pagal keturgubą vidutinę sumą, kuri <…> imama už <…> gamybą, kuriai suteikta licencija, nepažeidžiant kompensacijos už bet kokius didesnius nuostolius [neužkertant kelio bet kokios kitos didesnės žalos atlyginimui].“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
9. Saatgut-Treuhandverwaltungs GmbH (toliau – STV) yra saugomų augalų veislių savininkų susivienijimas; jo nariai jį įgaliojo ginti jų teises, visų pirma jo vardu įgyvendinti teisę gauti informaciją ir teisę į sumokėjimą.
10. MS, apeliantas pagrindinėje byloje, yra ūkininkas, kuriam STV pirmojoje instancijoje pareiškė ieškinį, siekdamas, be kita ko, kad jam būtų pateikta informacija apie neteisėtą žieminių miežių veislės KWS Meridian, saugomos pagal Sąjungos teisę, auginimą; MS augino juos ketverius prekybos metus: 2012–2013, 2013–2014, 2014–2015, 2015–2016.
11. Vykstant STV inicijuotam procesui, apeliantas pagrindinėje byloje pirmą kartą pateikė šių ketverių prekybos metų duomenis apie šių sėklų perdirbimą: atitinkamai 24,5, 26, 34 ir 45,4 centnerio.
12. Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, apeliantas pagrindinėje byloje, kaip numatyta Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalyje, a posteriori kaip tinkamą atlyginimą sumokėjo vidutinę sumą, mokėtiną už 2015–2016 prekybos metus už gamybą, kuriai suteikta licencija(4).
13. STV pareikalavo sumokėti papildomą žalos atlyginimą, t. y. keturgubo vidutinio mokesčio, imamo už gamybą pagal licenciją už 2013–2014, 2014–2015 ir 2015–2016 prekybos metus(5), dydžio sumą, kaip Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su ginčijama nuostata, numatytą atlyginimą, atėmus iš jo apelianto pagrindinėje byloje a posteriori sumokėtą „paprastos“ licencijos mokestį už saugomos veislės dauginamosios medžiagos gamybą.
14. Apeliantas pagrindinėje byloje užginčijo STV teisę į tokios sumos sumokėjimą. Šiuo klausimu jis teigė, kad žala, kurią STV patyrė dėl neteisėto elgesio, buvo atlyginta sumokėjus „paprastos“ licencijos mokestį ir kad neturėjo būti mokamas Reglamento Nr. 1768/95 5 straipsnio 5 dalyje numatytas auginimo mokestis. Taip pat jis teigė, kad papildomo vienkartinio žalos atlyginimo nustatymas siekiant nubausti neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijos.
15. 2020 m. gruodžio 4 d. sprendime Landgericht Kaiserslautern (Kaizerslauterno apygardos teismas, Vokietija), remdamasis „aiškia“ ginčijamos nuostatos „formuluote“, iš esmės patenkino(6) STV ieškinio reikalavimus.
16. Apeliantas pagrindinėje byloje dėl to sprendimo pateikė apeliacinį skundą Pfälzisches Oberlandesgericht Zweibrücken (Pfalco Cveibriukeno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija). Jo nuomone, ginčijama nuostata neatitinka Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies ir turi būti pripažinta negaliojančia. Iš tiesų pastaroji nuostata turi būti suprantama ne kaip numatanti galimybę nubaudimo tikslais priteisti savininkui vienkartinį žalos atlyginimą, šiuo atveju keturgubą licencijos mokestį, bet taip, kad žalos atlyginimas turi kuo labiau atitikti savininko faktiškai patirtą žalą, kuri neabejotinai atsirado pažeidus jo teisę.
17. STV teigia, kad ginčijama nuostata nepažeidžiami Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies reikalavimai ir ji atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Atsižvelgiant į tyčinį ir pakartotinį jo, kaip turinčio savininko statusą, teisių pažeidimą, minimalaus vienkartinio žalos atlyginimo, kuris yra keturis kartus didesnis už „paprastos“ licencijos mokestį, nustatymas, jos nuomone, yra teisingas ir protingas atlygis.
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jo sprendimas priklauso tik nuo to, ar ginčijama nuostata yra galiojanti. Jis teigia, kad šia nuostata, kurioje Europos Komisija nustatė minimalų vienkartinį žalos atlyginimą, keturis kartus didesnį už licencijos mokestį, gali būti pažeistas Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys, todėl ji gali būti pripažinta negaliojančia.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalimi siekiama kompensuoti už pažeidėjo, t. y. ūkininko, kuriam netaikoma nukrypti nuo Sąjungos augalų veislių apsaugos leidžianti nuostata, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 14 straipsnį, gautą naudą, numatant tinkamą atlyginimą, kuris atitinka „paprastos“ licencijos mokesčio dydžio sumą. Šiomis aplinkybėmis reglamento 94 straipsnio 2 dalies pirmasis sakinys galėtų būti aiškinamas taip, kad tyčia ar dėl neatsargumo padaryto pažeidimo atveju savininkas gali turėti teisę į papildomos žalos atlyginimą tik jei gali konkrečiai įrodyti tokią žalą.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos galima suprasti, kad minimalaus atlygio kaip bendros taisyklės taikymas neatitinka Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio(7). Jis primena, kad įgyvendinimo reglamentu, priimtu pagal įgaliojančią pamatinio reglamento nuostatą, negalima nukrypti nuo pamatinio reglamento, kuris yra jo pagrindas, nuostatų; jeigu jis joms prieštarauja – privalo būti pripažintas negaliojančiu(8).
21. Šiomis aplinkybėmis Pfälzisches Oberlandesgericht Zweibrücken (Pfalco Cveibriukeno aukštesnysis apygardos teismas) 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2021 m. rugpjūčio 24 d., nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [ginčijama nuostata], kiek joje nurodytomis sąlygomis kaip minimalaus žalos atlyginimo galima reikalauti keturgubo licencijos mokesčio, yra suderinama su [Reglamentu Nr. 2100/94], visų pirma su jo 94 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu?“
22. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys ir Komisija. Tos pačios šalys ir Komisija buvo išklausytos per 2022 m. liepos 14 d. surengtą teismo posėdį.
IV. Analizė
23. Prieš pradedant nagrinėti ginčijamos nuostatos galiojimą reikia patikrinti, ar prejudicinis klausimas priimtinas.
A. Dėl priimtinumo
24. Prieš pradedama nagrinėjimą iš esmės Komisija savo pastabose nurodo, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytos pagrindinės bylos aplinkybės yra neaiškios, tačiau atvirai neteigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Ji teigia turinti abejonių dėl klausimo, ar šiuo atveju Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, visų pirma sąlyga, kad nuėmus derlių gauta saugoma veislė, siekiant užtikrinti žemės ūkio gamybą, dauginimo tikslais gali būti naudojama nuosavame ūkyje (lauke), buvo įvykdytos 2013–2014, 2014–2015, 2015–2016 prekybos metais, kai apeliantas pagrindinėje byloje augino nagrinėjamą saugomą veislę. Komisija pažymi, kad, jeigu jos nebuvo įvykdytos, prejudicinis klausimas dėl ginčijamos nuostatos galiojimo neturėtų lemiamos reikšmės sprendžiant ginčą. Vis dėlto ji nurodo, kad šį klausimą gali įvertinti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris turi nustatyti visas svarbias faktines aplinkybes.
25. Pirmiausia reikia priminti, kad suformuotoje jurisprudencijoje įtvirtinta: kadangi tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra kompetentingas nustatyti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas iš esmės turi nagrinėti tik tai, ką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė jam pateikti, atsižvelgti į situaciją, kurią šis teismas laiko nustatyta, ir negali būti saistomas kurios nors iš pagrindinės bylos šalių pateiktų prielaidų(9).
26. Toliau svarbu priminti ir tai, kad yra nustatyta, jog prašymams priimti prejudicinį sprendimą, susijusiems su Sąjungos teise, taikoma svarbos prezumpcija(10). Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(11).
27. Bet šiuo atveju taip nėra.
28. Reikia pažymėti, pirma, kad nors nacionalinis teismas iš tiesų nenurodė priežasčių, dėl kurių Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti taikomos pagrindinėje byloje nurodytam ginčui, vis dėlto nei apeliantas pagrindinėje byloje, nei STV neginčija, kad ši nuostata ir iš esmės ginčijama nuostata turi būti taikomos šiuo atveju.
29. Antra, reikia pažymėti, kad iš pateikto klausimo formuluotės išplaukia, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi abejonių ne dėl to, ar ginčijama nuostata turi būti taikoma, o tik dėl to, ar ji atitinka Reglamentą Nr. 2100/94 ir ypač jo 94 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį.
30. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, STV teigimu, nėra ginčijama, kad apeliantas pagrindinėje byloje savo ūkyje pakartotinai panaudojo savo paties išaugintą žieminių miežių veislės „KWS Meridian“ dauginamąją medžiagą, nors netenkino auginimui keliamų sąlygų, be kita ko, 2013–2014, 2014–2015, 2015–2016 prekybos metais.
31. Dėl šių priežasčių manau, kad šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas nekelia abejonių.
B. Dėl esmės
32. Prieš pasiūlydamas atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą klausimą, pirmiausia paaiškinsiu principo, pagal kurį Sąjungos saugomos augalų veislės savininko leidimas yra būtinas, kiek tai susiję su saugomos veislės dauginamąja medžiaga arba surinkta augaline medžiaga, ypač kai norima ją gaminti arba dauginti (veisti), ir nuo šio leidimo nukrypti leidžiančios nuostatos ryšį, paskui, atsižvelgdamas į šį ryšį, patikrinsiu, ar pati ginčijama nuostata yra galiojanti.
1. Bendro pobūdžio samprotavimai dėl Sąjungos saugomos augalų veislės savininko leidimo ir nuo to leidimo nukrypti leidžiančios nuostatos ryšio
33. Reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 2100/94 13 straipsnio 2 dalies a punktą Sąjungos saugomos augalų veislės savininko leidimas yra būtinas, kiek tai susiję su saugomos augalų veislės dauginamąja medžiaga arba saugomos veislės surinkta augaline medžiaga, be kita ko, kai norima ją gaminti ar dauginti (veisti)(12).
34. Kai tokio leidimo nėra, Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalies a punkte yra numatyta savininko galimybė pareikšti asmeniui, kuris be leidimo gamino ar daugino (veisė), ieškinį dėl tinkamo žalos atlyginimo. Be to, jei pastarasis tyčia ar dėl neatsargumo negavo reikalaujamo leidimo, savininkas taip pat turi teisę į patirtos žalos atlyginimą pagal šio reglamento 94 straipsnio 2 dalį(13).
35. Vis dėlto siekiant apsaugoti žemės ūkio gamybą Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalyje numatyta nukrypti nuo Sąjungos augalų veislių apsaugos leidžianti nuostata, įprastai vadinama „ūkininkų privilegija“(14). Pagal šią nuostatą ūkininkams leidžiama dauginimo tikslais savo ūkyje (lauke) naudoti tam tikrų Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 2 dalyje išvardytų veislių, įtrauktų į šio reglamento 14 straipsnio 2 dalyje išvardytų žemės ūkio augalų rūšių sąrašą (įskaitant, kaip šiuo atveju, „Hordeum vulgare L. – paprastąjį miežį“), augalinę medžiagą, gautą nuėmus derlių.
36. Siekdamas išsiaiškinti principo, pagal kurį būtinas savininko leidimas, ir sąlygų, kuriomis leidžiama nukrypti nuo šio principo, ryšį pirmiausia aptarsiu sąlygas, kurias ūkininkas turi įvykdyti, kad galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, visų pirma sąlygą dėl „teisėto selekcinio mokesčio [teisingo atlygio]“ sumokėjimo, ir tai, kuo ji skiriasi nuo šio reglamento 94 straipsnio 1 dalyje numatyto „tinkamo žalos atlyginimo [tinkamo atlyginimo]“. Tada išsamiai paaiškinsiu Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygas, nustatytas Reglamente Nr. 1768/95.
a) Dėl Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų
37. Nuostatai, leidžiančiai nukrypti nuo Sąjungos augalų veislių apsaugos, taikomos Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos(15). Taigi ūkininkų privilegija netaikoma, jei ūkininkas nepaiso šių sąlygų. Jos „nustatomos <…> Reglamento Nr. 2100/94 114 straipsnyje nurodytame „Reglamente [Nr. 1768/95]“, remiantis šio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais kriterijais, kurie leidžia, viena vertus, taikyti minėtą nukrypti leidžiančią nuostatą ir, kita vertus, apsaugoti teisėtus savininko ir ūkininko interesus(16).
38. Vienas iš šių kriterijų yra Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje numatyta ūkininkų pareiga mokėti savininkui teisingą atlygį, kuris pagal tą įtrauką „yra [turi būti] gerokai mažesnis už <…> licencinį mokestį [už sumą, kuri imama gaminant pagal licenciją]“.
39. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog ūkininkas, kuris savininkui nesumokėjo teisingo atlygio už medžiagos, gautos nuėmus iš saugojamos veislės dauginamosios medžiagos išaugintą derlių, naudojimą(17), negali remtis Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalimi, todėl turi būti pripažintas be leidimo atliekančiu šio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus(18). Tai reiškia, kad jis negali pasinaudoti ūkininkų privilegija ir, paprasčiau tariant, turi „grįžti į pradinę padėtį“. Kitaip tariant, jei auginant nesilaikoma minėto reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nurodytų kriterijų, nukrypti leidžianti nuostata netaikoma, o dėl auginimo pažeidžiamos to paties reglamento 13 straipsnio 2 dalyje savininkui suteiktos teisės.
40. Prireikus ūkininkui turi būti taikomas Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnis(19). Taigi savininkas gali pareikšti jam ieškinį dėl pažeidimo nutraukimo arba reikalauti tinkamo atlyginimo sumokėjimo, arba ir dėl vieno, ir dėl kito. Ūkininkas, kuris veikia tyčia ar dėl neatsargumo, privalo atlyginti savininkui ir jo patirtą žalą(20).
41. Manau, kad reikėtų atkreipti dėmesį į Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje pateiktos „teisingo atlygio“ sąvokos ir to reglamento 94 straipsnio 1 dalyje pateiktos „tinkamo atlyginimo“ sąvokos skirtumą. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, nepaisant šiose dviejose nuostatose vartojamų žodžių junginių panašumo, jais neapibūdinama ta pati sąvoka(21). Taigi, nors Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje, aiškinamoje kartu su Reglamento Nr. 1768/95 5 straipsnio 5 dalimi, vartojama sąvoka „teisėtas selekcinis mokestis [teisingas atlygis]“ siekiama užtikrinti ūkininkų ir augalų veislių savininkų abipusių teisėtų interesų pusiausvyrą, Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalyje, kurioje neišskiriami skirtingi pažeidėjai, vartojama sąvoka yra susijusi konkrečiai su tinkamo atlyginimo mokėjimu, kai dėl pažeidimo pareiškiamas ieškinys(22).
42. Teisingumo Teismo nuomone, iš to matyti, kad atlygiu už teisėtą auginimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnį, nereikėtų remtis apskaičiuojant šio reglamento 94 straipsnio 1 dalyje numatytą „tinkamą žalos atlyginimą [tinkamą atlyginimą]“(23). Iš tiesų bet koks kitoks aiškinimas neleistų įgyvendinti reglamento tikslo ir užtikrinti jo veiksmingumo(24). Vėliau grįšiu prie šio klausimo, kuris yra labai svarbus nagrinėjant prejudicinį klausimą(25).
b) Dėl sąlygų, kuriomis ūkininkams leidžiama pasinaudoti privilegija, įgyvendinimo taisyklių: Reglamentas Nr. 1768/95
43. Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2100/94 114 straipsnyje minimas Reglamentas Nr. 1768/95(26). Pagal Reglamento Nr. 1768/95 1 straipsnį jame nustatomos sąlygų, kuriomis leidžiama pasinaudoti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, įgyvendinimo taisyklės(27).
44. Reglamente Nr. 1768/95 yra numatytos, be kita ko, pirma, teisingo atlygio dydžio nustatymo taisyklės (šio reglamento 5 straipsnis)(28) ir, antra, momentas, nuo kurio pagal Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtą įtrauką atsiranda individuali pareiga sumokėti jį savininkui, t. y. kai ūkininkas dauginimo tikslais savo lauke faktiškai pasinaudoja nuėmus derlių gauta augaline medžiaga (Reglamento Nr. 1768/95 6 straipsnis).
45. Reglamento Nr. 1768/95 18 straipsnyje taip pat yra numatyti specialūs civilinės teisės reglamentuojami ieškiniai, pareiškiami, kai nesilaikoma naudojimosi ūkininkų privilegija sąlygų.
46. Ginčijamoje nuostatoje numatyta, kad pakartotinai ir tyčia neįvykdžius Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje numatytos pareigos sumokėti teisingą atlygį už vieną ar daugiau to paties savininko veislių, savininko patirta ir jam atlygintina žala, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 94 straipsnio 2 dalį, bus ne mažesnė kaip vienkartinė suma, apskaičiuota pagal keturgubą vidutinę sumą, kuri <…> imama už <…> gamybą, kuriai suteikta licencija, neužkertant kelio bet kokios didesnės žalos atlyginimui.
47. Taigi būtent šios nuostatos galiojimą prašo įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir būtent ją aš nagrinėsiu, atsižvelgdamas į šiuos bendro pobūdžio samprotavimus.
2. Galiojimo patikrinimas
48. Pateikdamas savo vienintelį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar ginčijama nuostata, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, yra negaliojanti tiek, kiek joje numatyta, kad pakartotinai ir tyčia neįvykdžius Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje numatytos pareigos mokėti „teisėtą selekcinį mokestį [teisingą atlyginimą]“ savininko patirtos žalos minimalus atlyginimas turi būti bent keturis kartus didesnis už vidutinę sumą, imamą už gamybą, kuriai suteikta licencija.
49. Atlikdamas tokią kontrolę pirmiausia išdėstysiu priežastis, dėl kurių reikia atmesti apelianto pagrindinėje byloje argumentus dėl to, kad Komisija neturi kompetencijos priimti ginčijamą nuostatą. Toliau, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išanalizuosiu Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies, kuria remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė klausimą dėl ginčijamos nuostatos galiojimo įvertinimo, normų turinį. Galiausiai atsižvelgdamas į visa tai padarysiu atitinkamas išvadas, kad galėčiau atsakyti į klausimą.
a) Dėl Komisijos kompetencijos priimti ginčijamą nuostatą
50. Apeliantas pagrindinėje byloje teigia, kad Komisija neturėjo kompetencijos priimti ginčijamos nuostatos ir atitinkamai apibrėžti tinkamo atlyginimo, kurį reikia sumokėti pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnį.
51. Nepritariu tokiam požiūriui.
52. Priminsiu, kad Sąjungos teisės nuostatos galiojimą Teisingumo Teismas turi įvertinti atsižvelgdamas į jam pateiktą prejudicinį klausimą(29).
53. Nagrinėjamu atveju klausimas pateiktas dėl ginčijamos nuostatos atitikties, visų pirma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį. Todėl apeliantas pagrindinėje byloje, ginčydamas Komisijos kompetenciją priimti ginčijamą nuostatą, siekia išplėsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą klausimą(30).
54. Be to, akivaizdu, kad ginčijamos nuostatos galiojimo kontrolė, kurią Teisingumo Teismo prašo atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi būti atliekama atsižvelgiant į šio akto, kurio teisinis pagrindas, kaip nurodžiau šios išvados 7 punkte, yra Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalis, pobūdį ir tikslą(31). Pagal Reglamento Nr. 2100/94 114 straipsnį, siejamą su jo 14 straipsnio 3 dalimi, Komisija įgaliojama nustatyti išsamias tame straipsnyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos įgyvendinimo taisykles(32).
55. Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal šias nuostatas Komisija yra įgaliota priimti įgyvendinimo reglamentą, pavyzdžiui, Reglamentą Nr. 1768/95, kad būtų nustatytos sąlygos, kuriomis galima pasinaudoti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, ir būtų apsaugoti teisėti savininko ir ūkininko interesai. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1768/95 tikslu ir motyvais, iš jo antros, trečios, dešimtos ir vienuoliktos konstatuojamųjų dalių matyti, kad šiuo reglamentu siekiama nustatyti tokias sąlygas ir apibrėžti, viena vertus, savininko teisės ir teisių, kylančių iš Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio nuostatų, ryšį ir, kita vertus, ūkininkui suteikiamo leidimo ir jo panaudojimo ryšį.
56. Be to, kadangi Reglamentu Nr. 1768/95 siekiama patikslinti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais remiantis būtų įgyvendinama minėta nukrypti leidžianti nuostata ir apsaugoti teisėti savininko ir ūkininko interesai, taip pat būtina nustatyti, ar, kaip to klausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ginčijamoje nuostatoje numatydama minimalų atlyginimą už savininko patirtą žalą, kuris yra bent keturis kartus didesnis už vidutinę sumą, imamą už gamybą, kuriai suteikta licencija, Komisija nepaisė Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies nuostatų turinio, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas.
57. Tam, mano nuomone, būtina trumpai priminti reikšmingą jurisprudenciją, susijusią su Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsniu.
b) Dėl jurisprudencijos, susijusios su Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsniu: Sprendimas „Hansson“
58. Manau, kad Sprendimas Hansson(33) yra precedentas, kuriuo Teisingumo Teismas galės naudingai remtis, atsakydamas į pateiktą prejudicinį klausimą. Byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės norėjo sužinoti principus, kuriais remiantis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnį mokėtinos kompensacijos ir žalos atlyginimo dydis.
1) Žalos atlyginimo pobūdis
59. Dėl atlyginimo, mokėtino pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnį, pobūdžio Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad iš šio reglamento 94 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, jog pagal šią nuostatą atlyginama tik žala, kurią Sąjungos saugomos augalų veislių savininkas patyrė dėl šios apsaugos pažeidimo(34).
60. Iš tiesų, pirma, Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalį siekiama finansiškai kompensuoti už pažeidėjo gautą naudą, o ši nauda atitinka sumą, lygią nesumokėtam licencijos mokesčiui(35). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šioje nuostatoje nenumatyta kitokio žalos atlyginimo, nei susijęs su tinkamo atlyginimo, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nesumokėjimu(36). Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalis yra susijusi su žala, kurią pažeidėjas, „be kita ko“, turi atlyginti savininkui, kai pažeidimas padarytas „tyčia ar dėl neatsargumo“(37).
61. Teisingumo Teismo nuomone, iš to matyti, kad Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnyje nustatyta Sąjungoje saugomos augalų veislės savininko teisė į žalos atlyginimą, „kuri yra ne tik visa, bet ir, beje, objektyviai pagrįsta, t. y. apima tik žalą, atsiradusią dėl pažeidimo“(38). Todėl jis, atsižvelgdamas į generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvadą(39), tvirtino, kad šios nuostatos negalima aiškinti kaip galimo teisinio pagrindo priteisti iš pažeidėjo šiam savininkui baudžiamojo pobūdžio vienkartinį žalos atlyginimą. Jis pridūrė, kad priešingai, pagal minėtą nuostatą mokėtino žalos atlyginimo dydis kiek įmanoma labiau turi aiškiai atspindėti tam tikrą augalų veislės savininko dėl pažeidimo realiai patirtą žalą(40).
62. Toliau remdamasis Direktyvos 2004/48/EB(41) 17 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis ir jos 13 straipsnio 1 dalimi(42) Teisingumo Teismas nurodė, kad toks aiškinimas atitinka šios direktyvos, skirtos nustatyti minimaliems standartams, susijusiems su intelektinės nuosavybės teisių laikymuisi apskritai, tikslus(43).
2) Kompensacijos nustatymo tvarka: žalos atlyginimo dydis
63. Dėl žalos atlyginimo dydžio, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalį, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pažeistos saugomos veislės savininkas turi pateikti įrodymų, kad jo patirta žala yra didesnė negu šio reglamento 94 straipsnio 1 dalyje numatytą tinkamą žalos atlyginimą sudarantys aspektai(44). Todėl Teisingumo Teismas tokio atlyginimo dydį apibrėžė pažymėdamas, kad įprasto licencijos mokesčio, mokėtino už auginimą pagal licenciją, suma per se negali būti šios žalos vertinimo pagrindas. Iš tiesų toks licencijos mokestis leidžia apskaičiuoti minėto reglamento 94 straipsnio 1 dalyje numatytą tinkamą atlyginimą ir nebūtinai yra susijęs su likusia neatlyginta žala, kurios atlyginimas numatytas to paties reglamento 94 straipsnio 2 dalyje(45).
64. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, viena vertus, priminė, kad į aplinkybes, kuriomis pagrįstas įprasto licencijos mokesčio, mokėtino už auginimą pagal licenciją, padidinimas, apskaičiuojant tinkamą atlyginimą negalima atsižvelgti antrą kartą apskaičiuojant Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalyje numatytą žalos atlyginimą(46). Kita vertus, jis nusprendė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, kiek tiksliai galima įrodyti pažeistos saugomos veislės savininko nurodytą žalą ir [arba] ar reikia nustatyti vienkartinę sumą, geriausiai atspindinčią šios žalos tikrumą(47).
c) Dėl ginčijamos nuostatos galiojimo, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalį, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, ginčijimo
65. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, kalbant apie žalą, ginčijamoje nuostatoje numatytas bendras minimalios vienkartinės sumos, lygios keturgubam licencijos mokesčiui, taikymas atitinka Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalį, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas.
1) Apelianto pagrindinėje byloje, STV ir Komisijos pateikti argumentai
66. Apeliantas pagrindinėje byloje teigia, kad ginčijama nuostata, bent jos antra dalis, yra negaliojanti ir ją galima lengvai panaikinti arba galima jos nepaisyti, paliekant galioti likusią Reglamento Nr. 1768/95 dalį. Jis priduria, kad pirmąja šios nuostatos dalimi Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga atlyginti žalą apribojama atveju, kai pažeidimas susijęs su „to paties turėtojo [savininko] veisle arba veislėmis“. Toks šios nuostatos apimties ir taikymo srities apribojimas nėra numatytas nuostatos tekste ir neišplaukia iš jos turinio, todėl pirma dalis taip pat yra neteisėta ir turi būti panaikinta.
67. STV tvirtina, kad Komisija teisėtai priėmė ginčijamą nuostatą, vadovaudamasi Reglamento Nr. 2100/94 tikslais ir gairėmis, ir kad ji negali būti pripažinta negaliojančia. Taip pat neginčijama, kad apeliantas pagrindinėje byloje veikė tyčia, neturėdamas Sąjungoje saugomos augalų veislės savininko leidimo. Todėl nėra abejonių, kad Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalyje ir jo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, siejamos su ginčijama nuostata, yra įvykdytos.
68. Savo ruožtu Komisija teigia, kad ginčijama nuostata atitinka Reglamento Nr. 2100/94 reikalavimus tiek, kiek joje nustatytomis sąlygomis galima reikalauti minimalaus atlyginimo, kurio dydis yra keturis kartus didesnis nei licencijos mokestis.
69. Ginčijamoje nuostatoje numatytos minimalios vienkartinės sumos taikymą Komisija savo rašytinėse pastabose konkrečiai grindžia tuo, kad tais atvejais, kai auginant saugomą veislę ūkininkų privilegija netaikoma, t. y. kai veislė sėjama neteisėtai, tai, kad nesumokamas teisingas atlygis, mažesnis už įprastos licencijos mokestį, laikoma „piktnaudžiavimu“ šia privilegija, dėl kurio atsiranda ne tik teisė į šio mokesčio sumokėjimą pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalį, bet ir teisė į patirtos žalos atlyginimą, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 94 straipsnio 2 dalį. Komisijos nuomone, jei piktnaudžiavimas kartojasi ir yra tyčinis, toks atlyginimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į minimalią ginčijamoje nuostatoje nustatytą sumą(48).
70. Komisijos nuomone, kadangi Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnyje, kuriame numatyta ūkininkų privilegija, reglamentuota sudėtinga augalų veislių savininkų ir ūkininkų interesų pusiausvyra, būtų tikslinga bausti ūkininką, kuris turi teisę į šią privilegiją, bet pakartotinai ir tyčia nevykdo pareigos mokėti teisingą atlygį, mažesnį už įprastą mokestį (šio reglamento 14 straipsnio 3 dalies ketvirta įtrauka), griežčiau nei tuo „paprastu“ atveju, kai veiksmas, kuriam reikalingas leidimas, atliekamas sąmoningai arba dėl neatsargumo be leidimo (šio reglamento 94 straipsnio 2 dalis)(49). Iš tiesų minimali vienkartinė suma, dėl kurios kilo ginčas, atitiktų standartinį požiūrį dėl minimalios žalos, kurią paprastai patiria saugomų veislių savininkai.
71. Per posėdį Komisija šiuo klausimu rėmėsi Sprendimu Stowarzyszenie Oławska Telewizja Kablowa(50), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2004/48 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias pažeistos intelektinės nuosavybės teisės turėtojas gali reikalauti, kad tokią jo teisę pažeidęs asmuo atlygintų jo patirtą žalą, atsižvelgiant į visus svarbius konkretaus atvejo aspektus, arba, neprivalėdamas įrodyti faktinės žalos, – kad toks asmuo sumokėtų už tinkamą atlyginimą, kuris būtų mokėtinas suteikus leidimą naudoti atitinkamą kūrinį, dvigubai didesnę sumą.
72. Be to, Komisija per posėdį nurodė, kad tikslas užtikrinti saugomų augalų veislių savininkų ir ūkininkų interesų pusiausvyrą yra sudėtingas, be kita ko, dėl to, kad ūkininkai pakartotinai neteisėtai užsėja savo ūkių teritorijose, todėl savininkams sunku kontroliuoti saugomų veislių naudojimą. Šiomis aplinkybėmis ji teigė, kad priemonės turi būti pakankamai skatinančios, siekiant išvengti, be kita ko, palankesnių sąlygų sudarymo ūkininkams, kurie vengia vykdyti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje numatytą pareigą mokėti savininkui teisingą atlygį, palyginti su šią pareigą vykdančiais ūkininkais. Jos nuomone, tai pagrindžiama ir tuo, kad pagal šio reglamento 14 straipsnio 3 dalies penktą įtrauką kontroliuoti ir prižiūrėti, kaip naudojamos saugomos veislės teisėtai jas auginant, yra savininkų išimtinė atsakomybė, taigi jie yra priklausomi nuo atitinkamų ūkininkų sąžiningumo ir bendradarbiavimo.
2) Vertinimas
73. Pirma, reikia atmesti argumentus dėl nagrinėjamos minimalios vienkartinės sumos tinkamumo dėl toliau nurodytų priežasčių.
74. Priminsiu, jog ginčijamoje nuostatoje numatyta, kad Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies numatytą žalos atlyginimą sudaro ne mažiau kaip vienkartinė suma, apskaičiuota pagal keturgubą vidutinę sumą, kuri imama už gamybą, kuriai suteikta licencija, neužkertant kelio bet kokios didesnės žalos atlyginimui.
75. Iš tiesų, jei ūkininkas laikosi Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų ir, be kita ko, sumoka teisingą atlygį už atitinkamus prekybos metus, jis iš esmės sumoka 50 % mokesčio už gamybą, kuriai suteikta licencija(51), o jeigu jis tų sąlygų nesilaiko(52) ir jei yra taikoma ginčijama nuostata(53), jis sumoka ne mažiau kaip 400 % licencijos mokesčio, mokėtino už gamybą, kuriai suteikta licencija, dydžio vienkartinę sumą, t. y. keturis kartus po 100 % vidutiniškai imamos sumos, o ši suma iš esmės atitinka aštuoneriopą teisingą atlygį, reikalaujamą pagal Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalį, už kiekvienus atitinkamus prekybos metus(54).
76. Be abejo, vadovaujantis Komisijos logika(55), ši minimali vienkartinė suma „techniškai“ gali būti pateisinta tuo, kad mokestis, mokėtinas už teisėtą auginimą, jei ūkininkas gali pasinaudoti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, negali būti pagrindas apskaičiuojant šio reglamento 94 straipsnio 1 dalyje numatytą tinkamą žalos atlyginimą(56), todėl neteisėto atsėjimo atveju ūkininkas kaip tinkamą atlyginimą, numatytą šioje nuostatoje, privalo sumokėti 100 % mokesčio, mokėtino už gamybą, kuriai suteikta licencija.
77. Vis dėlto atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies formuluotę ir tai, kas nurodyta Sprendime Hansson, manau, kad tokia minimali vienkartinė suma neatitinka šios nuostatos teksto.
78. Pirma, byloje Hansson Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalį siekiama atlyginti žalą, kurią patyrė dėl pažeidimo nukentėjęs augalų veislės savininkas(57), ir apibūdino šį atlyginimą kaip „objektyvų ir visišką šios žalos atlyginimą“. Jis nurodė, kad savininkas, kurio teisė į veislę buvo pažeista, siekdamas gauti tokį atlyginimą, turi pateikti įrodymų, kad „jo žala didesnė negu šio reglamento 94 straipsnio 1 dalyje numatytą tinkamą atlyginimą sudarantys aspektai“(58).
79. Antra, iš Sprendimo Hansson(59) matyti, kad būtent bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar galima „tiksliai įrodyti“ savininko, kurio teisė į veislę buvo pažeista, nurodytą žalą arba ar reikia „nustatyti vienkartinę sumą“. Nors tame sprendime Teisingumo Teismas pripažįsta bylą nagrinėjančio teismo galimybę nustatyti vienkartinį žalos atlyginimą pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalį, mano nuomone, yra akivaizdu, kad tokį sprendimą turi priimti pastarasis teismas ir kad bet kuriuo atveju šis atlyginimas turi „kiek įmanoma aiškiau atspindėti tam tikrą augalų veislės savininko dėl pažeidimo realiai patirtą žalą“(60). Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismas manė, kad šio reglamento 94 straipsnį „reikia aiškinti taip, kad saugomos veislės savininko, kurio teisės į šią veislę buvo pažeistos, teisė į žalos atlyginimą apima visą jo patirtą žalą, bet šis straipsnis negali būti pagrindas nustatyti vienkartinę priemoką už pažeidimą“(61).
80. Tačiau, kaip nurodė pati Komisija, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, taikant ginčijamą nuostatą savininkas, kurio teisė į veislę buvo pažeista, turi įrodyti ne tikslų patirtos žalos dydį, o tik pakartotinį ir tyčinį jo teisių pažeidimą. Vis dėlto, kaip nurodžiau, toks savininkas turi įrodyti tik tai, kad jo patirta žala yra didesnė už teisingą atlygį, o įvertinti tikslų patirtos žalos dydį arba nustatyti galimą vienkartinę sumą turi bylą nagrinėjantis teismas(62).
81. Vadinasi, Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, nesilaikoma, kai, pirma, įprasto licencijos mokesčio, mokamo už gamybą, kuriai suteikta licencija, dydis, t. y. 100 % šio mokesčio, naudojamas kaip augalų veislės savininko patirtos žalos įvertinimo pagrindas, dauginant šį dydį iš keturių, kaip matyti iš ginčijamos nuostatos, nes toks mokestis yra skirtas apskaičiuoti šio reglamento 94 straipsnio 1 dalyje numatytam tinkamam atlyginimui ir nebūtinai yra susijęs su savininko patirta žala, kurios atlyginimas numatytas minėto reglamento 94 straipsnio 2 dalyje(63).
82. Antra, reikia priminti, kad Sprendime Hansson Teisingumo Teismas atmetė galimybę Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnį aiškinti kaip „galimą teisinį pagrindą priteisti iš pažeidėjo šiam savininkui baudžiamojo pobūdžio vienkartinį žalos atlyginimą“(64). Šiuo klausimu jis pridūrė, kad, priešingai, pagal šią nuostatą mokėtino žalos atlyginimo dydis turi „kiek įmanoma aiškiau atspindėti tam tikrą augalų veislės savininko dėl pažeidimo realiai patirtą žalą“(65).
83. Taigi Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 daliai, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, taip pat prieštarauja ginčijamoje nuostatoje padaryta prielaida, kad savininkui mokamo žalos atlyginimo suma turi būti bent keturis kartus didesnė už vidutinę sumą, imamą už gamybą, kuriai suteikta licencija. Priešingai, nei teigia Komisija, remiantis tokia prielaida gali būti skirtas baudžiamojo pobūdžio žalos atlyginimas, nes pagal šią pirmąją nuostatą siekiama atlyginti „savininkui <…> žalą“ ir tik patirtą. Taigi, manau, kad negalima pritarti Komisijai, teigiančiai, pavyzdžiui, per posėdį, kad ši nuostata atitinka tipinį standartinį požiūrį dėl minimalios savininkų paprastai patiriamos žalos(66).
84. Antra, iš ginčijamoje nuostatoje pavartoto žodžių junginio „ne mažiau“ darau išvadą, kad teismas, vertindamas veislės, teisė į kurią yra pažeista, savininko nurodomą žalą ir nustatydamas vienkartinę sumą, patirtos žalos atlyginimą privalo apskaičiuoti remdamasis prielaida, Komisijos reglamente Nr. 1768/95 padaryta prielaida, kad žalos atlyginimas būti bent keturis kartus didesnis už licencijos mokestį(67). Be to, atsakydama į Teisingumo Teismo šiuo atžvilgiu pateiktą klausimą Komisija pripažino, kad net jei realią žalą būtų lengva nustatyti ir įrodyti ir paaiškėtų, kad ji yra mažesnė už ginčijamoje nuostatoje nustatytą minimalią vienkartinę sumą, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į ginčijamos nuostatos formuluotę, galėtų, jei būtų pakartotinai ir tyčia pažeistos ginčijamoje nuostatoje numatytos pareigos, padidinti šią sumą, bet jokiu būdu jos nesumažinti.
85. Tai reikštų, kad net jei savininko, kurio teisės buvo pažeistos, nurodoma žala gali būti „tiksliai“ įrodyta, bylą nagrinėjantis teismas turėtų „nustatyti vienkartinę sumą“, nors toks tokios sumos nustatymas nėra būtinas. Be to, jei teismas tuo atveju, kai žalos neįmanoma tiksliai įrodyti, nuspręstų nustatyti vienkartinę sumą, ji negalėtų būti mažesnė už ginčijamoje nuostatoje numatytą minimalią vienkartinę sumą(68). Akivaizdu, kad toks bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos apribojimas prieštarautų ne tik Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies pirmam sakiniui, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas(69), bet ir proporcingumo principui. Nors de lege ferenda Komisija galėtų numatyti minimalią vienkartinę sumą, kiek tai susiję su licencijos mokesčiu, tai numatanti nuostata turėtų suteikti atsakovui galimybę užginčyti šią minimalią vienkartinę sumą, kuri bylą nagrinėjančiam teismui neturėtų būti privaloma.
86. Ir pagaliau, trečia, manau, kad argumentai, grindžiami Sprendimu Stowarzyszenie Oławska Telewizja Kablowa(70), nėra svarbūs nagrinėjant šioje byloje aptariamą galiojimo klausimą. Iš tiesų panašu, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, faktinių aplinkybių.
87. Viena vertus, kadangi Direktyvoje 2004/48 valstybėms narėms paliekama tam tikra diskrecija perkeliant ją į nacionalinę teisę ir joje yra reglamentuojamos ne tik intelektinės nuosavybės teisės į augalų veisles, bet ir visos intelektinės nuosavybės teisės, įskaitant pramoninės nuosavybės teises(71), galimi bandymai pažeisti šias teises arba jų pažeidimai gali būti įvairūs ir gausūs. Vadinasi, kaip pažymėjo generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe(72), net jei ši direktyva prireikus gali būti tinkamas kontekstas, į kurį atsižvelgtina aiškinant Reglamentą Nr. 2100/94, vis dėlto reikia vengti, kad, prisidengus šio reglamento aiškinimu pagal jo kontekstą, būtų sukurtos tiesiogiai taikytinos teisės, kurių šiame reglamente nėra, jų ieškant minėtoje direktyvoje.
88. Kita vertus, dar svarbiau yra tai, kad byla, kurioje priimtas Sprendimas Stowarzyszenie Oławska Telewizja Kablowa(73), buvo susijusi su Direktyvos 2004/48 aiškinimu, o šioje byloje Teisingumo Teismas turi išnagrinėti klausimą dėl Reglamento Nr. 1768/95 nuostatos, t. y. ginčijamos nuostatos, kuri yra įgyvendinimo priemonė, todėl turi atitikti Reglamentą Nr. 2100/94, visų pirma jo 94 straipsnio 2 dalį, galiojimo vertinimo.
89. Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalį neleidžiama nustatyti ginčijamoje nuostatoje numatytos minimalios vienkartinės sumos. Iš tiesų ginčijamos nuostatos turinys yra platesnis nei šio reglamento 94 straipsnio 2 dalies turinys. Be to, kaip matyti iš ankstesnių punktų, STV ir Komisijos pateikti argumentai nepaneigia šios nuostatos išaiškinimo, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Hansson.
90. Šiomis aplinkybėmis manau, kad ginčijamoje nuostatoje numatytas minimalios vienkartinės sumos, lygios keturgubam licencijos mokesčiui, kaip bendros taisyklės taikymas iš esmės neatitinka Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalies, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, net jei, kaip teigia STV ir Komisija, ginčijama nuostata taikoma tik tuo atveju, kai pakartotinai ir tyčia pažeidžiama šio reglamento 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje numatyta pareiga mokėti teisingą atlygį.
91. Vadinasi, priimdama ginčijamą nuostatą Komisija viršijo savo kompetencijos ribas, visų pirma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 2 dalį.
V. Išvada
92. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Pfälzisches Oberlandesgericht Zweibrücken (Pfalco Cveibriukeno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:
Atsižvelgiant į 1994 m. liepos 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje 94 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, 1995 m. liepos 24 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1768/95, įgyvendinančio Tarybos reglamento Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje 14 straipsnio 3 dalyje numatytos žemės ūkio išimties taisykles, 18 straipsnio 2 dalis yra negaliojanti tiek, kiek joje numatyta, kad, pakartotinai ir tyčia neįvykdžius Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje numatytos pareigos mokėti teisingą atlygį, savininko patirtos žalos atlyginimas turi būti bent keturis kartus didesnis už vidutinę sumą, kuri toje pačioje teritorijoje imama už tos pačios veislės dauginamosios medžiagos gamybą, kuriai suteikta licencija.