Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,
pateikta 2023 m. spalio 26 d.(1)
Sujungtos bylos C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21
Financijska agencija
prieš
HANN-INVEST d.o.o. (C‑554/21)
ir
Financijska agencija
prieš
MINERAL-SEKULINE d.o.o. (C‑622/21)
ir
UDRUGA KHL MEDVEŠČAK ZAGREB (C‑727/21)
(Visoki trgovački sud Republike Hrvatske (Apeliacinis komercinių bylų teismas, Kroatija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – Teisinė valstybė – Veiksminga teisminė gynyba Sąjungos teisei priklausančiose srityse – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Priimtinumas – Išaiškinimas, reikalingas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą – Vidaus mechanizmas, kuriuo siekiama užtikrinti antrosios instancijos teismo praktikos nuoseklumą – Teisinio saugumo principas – Teisėjų nepriklausomumo principas – Teisės kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reikalavimai“
1. Priminus akivaizdų dalyką, kad teismo jurisprudencija yra teisės šaltinis, išryškėja visas teismo atsakomybės mastas ir sudėtingumas, nes teismas atsiduria skirtingų ginčo šalių reikalavimų centre ir turi ne tik užtikrinti teisinį saugumą, bet ir būti inovatyvus, kad pritaikytų teisę prie visuomenės pokyčių, kuriuos jis siekia sureguliuoti. Beje, doktrinoje teisingai iškeltas klausimas: „Kiek nesaugumui gali būti pakanti teisinė sistema?“(2)
2. Jeigu į klausimą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo būtų atsakyta teigiamai, šiose bylose Teisingumo Teismas turėtų galimybę nustatyti tam tikrą pusiausvyrą tarp minėtų reikalavimų, vertindamas vidaus procesinio mechanizmo, kuriuo siekiama užtikrinti teismo praktikos nuoseklumą, suderinamumą, ir tai darydamas atsižvelgti į būtiną teisėjų nepriklausomumą.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
3. Šiai bylai reikšminga nuostata yra ESS 19 straipsnio 1 dalis.
B. Kroatijos teisė
4. Zakon o sudovima (Teismų organizavimo įstatymas) (Narodne novine, br. 28/13, 33/15, 82/15, 82/16, 67/18, 126/19, 130/20) 37 straipsnyje numatyta:
„1. Iš kelių kolegijų sudaryti ar kelių sudėčių teismai, įskaitant teismo sudėtį, kai bylą nagrinėja vienas teisėjas, spręsdami klausimus, priklausančius vienai ar kelioms susijusioms teisės sritims, įsteigia skyrius, į kuriuos skiriami tokius klausimus sprendžiantys teisėjai.
2. Skyrius sudaromas pagal metinę teisėjų paskyrimo programą, pagal kurią skiriamas skyriaus pirmininkas, atsakingas už jo darbą. <...>“
5. Šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta:
„1. Skyriaus posėdžiai skirti skyriaus darbui svarbiems klausimams nagrinėti, t. y. visų pirma vidaus veiklos organizavimui, prieštaringiems teisės klausimams, teismo praktikos suvienodinimui ir klausimams, kurie yra svarbūs taikant teisės aktus kiekvienoje teisės srityje, taip pat į skyrių paskirtų teisėjų, teisėjų patarėjų ir teisėjų stažuotojų darbo ir mokymo stebėjimui.
2. Per Županijski sud [(apygardos teismas)], Visoki trgovački sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis komercinių bylų teismas)], Visoki upravni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis administracinis teismas)], Visoki kazneni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis baudžiamųjų bylų teismas)] ir Visoki prekršajni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis baudžiamųjų nusižengimų teismas)] skyrių posėdžiuose taip pat nagrinėjami žemesnės instancijos teismams bendrai svarbūs klausimai, priskiriami jų jurisdikcijai.
3. Vrhovni sud Republike Hrvatske [(Aukščiausiasis Teismas)] skyriaus posėdžiai skirti tam tikriems ar visiems Kroatijos Respublikos teritorijoje veikiantiems teismams bendrai svarbiems klausimams nagrinėti ir konkrečios srities teisės aktų projektams nagrinėti bei nuomonei dėl jų pateikti.“
6. Minėto įstatymo 39 straipsnyje nurodyta:
„1. Skyriaus pirmininkas arba teismo pirmininkas prireikus ir bent kartą per ketvirtį sušaukia skyriaus posėdį; jis vadovauja posėdžio darbui. Kai teismo pirmininkas dalyvauja skyriaus posėdžio darbe, jis pirmininkauja posėdžiui ir dalyvauja sprendimų priėmimo procese.
2. Kai to prašo teismo skyrius arba ketvirtadalis visų teisėjų, turi būti sušauktas visų teismo teisėjų posėdis.
3. Teismo ar skyriaus teisėjų posėdžiuose sprendimai priimami teisėjų arba skyriaus teisėjų balsų dauguma.
4. Parengiamas posėdžio darbų protokolas.
5. Teismo arba skyriaus pirmininkas taip pat gali pakviesti žinomus mokslininkus ir tam tikros teisės srities ekspertus dalyvauti visų teisėjų ar skyriaus teisėjų posėdžiuose.“
7. Teismų organizavimo įstatymo 40 straipsnyje nustatyta:
„1. Teismo skyriaus ar viso teismo teisėjų posėdis šaukiamas, kai nustatoma, kad teismo skyriai, kolegijos ar teisėjai skirtingai aiškina teisės aktų taikymo klausimus, arba kai kolegija ar skyriaus teisėjas nukrypsta nuo anksčiau patvirtintos teisinės pozicijos.
2. Vrhovni sud Republike Hrvatske [(Aukščiausiasis Teismas)], Visoki trgovački sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis komercinių bylų teismas)], Visoki upravni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis administracinis teismas)], Visoki kazneni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis baudžiamųjų bylų teismas)], Visoki prekršajni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis baudžiamųjų nusižengimų teismas)] ir Županijski sud [(apygardos teismas)] visų teisėjų arba skyriaus posėdyje priimta teisinė pozicija yra privaloma visoms to skyriaus ar teismo antrosios instancijos teisėjų kolegijoms ir teisėjams.
3. Teismo skyriaus pirmininkas prireikus gali pakviesti teisės fakulteto dėstytojus, žinomus mokslininkus ar tam tikros teisės srities ekspertus dalyvauti skyriaus posėdyje.“
8. Šio įstatymo 41 straipsnyje nustatyta:
„1. Teismo pirmininkas metinėje teisėjų paskyrimo programoje paskiria vieną ar daugiau teisėjų, kuriems paveda stebėti ir analizuoti teismų praktiką <...>“
9. Sudski poslovnik (Teismų procedūros reglamentas) (Narodne novine, br. 37/14, 49/14, 8/15, 35/15, 123/15, 45/16, 29/17, 33/17, 34/17, 57/17, 101/18, 119/18, 81/19, 128/19, 39/20 ir 47/20) 177 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Antrosios instancijos teisme byla laikoma baigta tą dieną, kai, Teismų praktikos stebėjimo ir registro tarnybai sugrąžinus bylą, teisėjo kabinetas išsiunčia teismo sprendimą. Teismų praktikos stebėjimo ir registro tarnyba privalo nuo bylos medžiagos gavimo datos per kuo trumpesnį laiką perduoti ją teisėjo kabinetui. Paskui sprendimas išsiunčiamas per naują aštuonių dienų laikotarpį.“
II. Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
10. Visoki trgovački sud Republike Hrvatske (Apeliacinis komercinių bylų teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėse bylose, nagrinėja tris apeliacinius skundus. Kalbant apie bylas C‑554/21 ir C‑622/21, apeliaciniai skundai pateikti dėl nutarčių atmesti Financijska agencija (Finansų agentūra) prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su dalyvavimu bankroto bylose. Byloje C‑727/21 apeliacinis skundas susijęs su nutartimi, kuria buvo atmestas apeliantės pagrindinėje byloje prašymas pradėti sanavimo procedūrą.
11. Šiose trijose bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, posėdžiaujantis trijų teisėjų kolegijomis, išnagrinėjo apeliacinius skundus ir vienbalsiai juos atmetė, taip patvirtindamas pirmosios instancijos sprendimus. Šie sprendimai buvo pasirašyti ir vėliau perduoti Teismų praktikos stebėjimo ir registro tarnybai pagal Teismų procedūros reglamento 177 straipsnio 3 dalį.
12. Pagal šią nuostatą ir, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, byloje, kuri nagrinėjama antrąja instancija, teismo darbas laikomas baigtu tik tada, kai byla užregistruojama šios tarnybos, o vėliau perduodama konkrečios sudėties teismui, kad sprendimas būtų išsiųstas šalims. Vadinasi, byla laikoma baigta tik sprendimo išsiuntimo dieną. Taigi teismo sprendimas laikomas užbaigtu, nepaisant to, kad jį priėmė konkrečios sudėties teismas, tik jeigu jį patvirtina šios tarnybos teisėjas (toliau – bylas registruojantis teisėjas), kurį skiria atitinkamo teismo pirmininkas, veikiantis kaip teismo administravimo subjektas, pagal metinę teisėjų paskyrimo programą. Tokia procedūra įstatyme nėra numatyta kaip teismo sprendimo priėmimo sąlyga, bet atitinka antrosios instancijos teismų praktiką, kurios pagrindas yra Teismų procedūros reglamentas.
13. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad trijose pagrindinėse bylose bylas registruojantis teisėjas atsisakė užregistruoti priimtus sprendimus ir grąžino juos kartu su raštu, kuriame nurodyti tokio grąžinimo motyvai. Bylose C‑554/21 ir C‑622/21 tame rašte nurodytas prieštaravimas kitiems sprendimams, susijusiems su panašiais ginčais, o byloje C‑727/21 jame išreiškiamas šio teisėjo nepritarimas kolegijos pagrindinėje byloje pateiktam teisės aiškinimui, tačiau nenurodyti jokie teismų praktikos prieštaravimai.
14. Po tokių atsisakymų užregistruoti sprendimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bylose C‑554/21 ir C‑622/21 nutarė pateikti Teisingumo Teismui prašymus priimti prejudicinį sprendimą, atsižvelgdamas į kilusias abejones dėl Teismų procedūros reglamento 177 straipsnio 3 dalies suderinamumo su Sąjungos teise. Kalbant apie bylą C‑727/21, pažymėtina, kad po to, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepakeitė savo pirminio sprendimo ir vėl pateikė jį registruoti bylas registruojančiam teisėjui, šis persiuntė jį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo komercinių ir kitų ginčų skyriui, kad ginčijamas teisinis klausimas būtų išnagrinėtas per skyriaus posėdį. Per šį posėdį šis skyrius priėmė „teisinę poziciją“, kurioje patvirtino bylas registruojančio teisėjo pasirinktą sprendimą. Vėliau byla buvo dar kartą grąžinta kolegijai, kad ji pagal Teismų organizavimo įstatymo 40 straipsnio 2 dalį priimtų sprendimą laikydamasi šios teisinės pozicijos, – susiklosčius tokiai situacijai buvo priimta nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑727/21.
15. Atsižvelgdamas į pagrindinių bylų eigą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad bylas registruojantis teisėjas, kuris nėra žinomas šalims, kurio vaidmuo nėra numatytas apeliaciniams skundams taikomose proceso teisės normose ir kuris, nebūdamas aukštesnės instancijos teismas, gali paskatinti jurisdikciją turinčią kolegiją pakeisti savo sprendimą, savo veiksmais gali pažeisti teisėjų nepriklausomumo reikalavimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tokia teismo sprendimų registravimo forma iki šiol buvo pateisinama būtinybe vienodinti teismų praktiką. Vis dėlto veiksmai, kurių ši registro tarnyba imasi po teismo sprendimo priėmimo, šio teismo nuomone, prieštarauja pagrindinei teisei, apimančiai teismų nepriklausomumą, nes ši tarnyba pati pasirenka sprendimus, kuriuos teismas išsiųs šalims.
16. Be to, byloje C‑727/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl teismo skyriaus posėdžių patikslina, kad tai yra Civilinio proceso kodekse nenumatytas organizacinis vienetas ir kad tik bylas registruojantys teisėjai ir skyrių pirmininkai sprendžia dėl tokio posėdžio darbotvarkės klausimų. Įvairių bylų šalims tokio posėdžio vaidmuo nėra žinomas ir jos negali jame dalyvauti. Vis dėlto tam tikros sudėties teismo priimtas sprendimas gali būti nagrinėjamas ir keičiamas tik jei šalys kreipiasi į kompetentingą teismą pagal joms žinomą teisinę procedūrą, o ne dėl šios sudėties teisme neposėdžiavusio teisėjo ar visuotinio teisėjų susirinkimo nuomonės.
17. Šiomis aplinkybėmis Visoki trgovački sud Republike Hrvatske (Apeliacinis komercinių bylų teismas) kiekvienoje iš trijų sujungtų bylų nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Teismų procedūros reglamento] 177 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio antroje dalyje ir antrame sakinyje įtvirtinta taisyklė, kad „[a]antrosios instancijos teisme byla laikoma baigta tą dieną, kai, registro tarnybai sugrąžinus bylą, teisėjo kabinetas išsiunčia teismo sprendimą, [kad] registro tarnyba privalo nuo bylos medžiagos gavimo datos per kuo trumpesnį laiką perduoti ją teisėjo kabinetui [ir kad] paskui sprendimas išsiunčiamas per naują aštuonių dienų laikotarpį“, atitinka ESS 19 straipsnio 1 dalį ir [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija)] 47 straipsnį?“
18. Be to, byloje C‑727/21 Visoki trgovački sud Republike Hrvatske (Apeliacinis komercinių bylų teismas) nutarė pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [Teismų organizavimo įstatymo] 40 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad „Vrhovni sud Republike Hrvatske [(Aukščiausiasis Teismas)], Visoki trgovački sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis komercinių bylų teismas)], Visoki upravni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis administracinis teismas)], Visoki kazneni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis baudžiamųjų bylų teismas)], Visoki prekršajni sud Republike Hrvatske [(Apeliacinis baudžiamųjų nusižengimų teismas)] visų teisėjų arba skyriaus posėdyje ir Županijski sud [(apygardos teismas)] skyriaus posėdyje priimta teisinė pozicija yra privaloma visoms šio skyriaus ar teismo antrosios instancijos teisėjų kolegijoms ar teisėjams“, atitinka ESS 19 straipsnio 1 dalį ir [Chartijos] 47 straipsnį?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
19. 2022 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.
20. Kroatijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas bylose C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21. Apeliantė pagrindinėje byloje (C‑554/21) pateikė rašytines pastabas. Per 2023 m. birželio 5 d. įvykusį teismo posėdį buvo išklausytos Kroatijos vyriausybės ir Komisijos žodinės pastabos.
IV. Analizė
21. Kaip matyti iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą, juos pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti ESS 19 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 47 straipsnį, atsižvelgdamas į abejones dėl Teismų procedūros reglamento 177 straipsnio 3 dalies ir Teismų organizavimo įstatymo 40 straipsnio 2 dalies, kuriose reglamentuojamas sprendimų priėmimo procesas Kroatijos antrosios instancijos teismuose, atitikties šioms Sąjungos teisės nuostatoms.
22. Nors nė viena šalis nepateikė pastabų dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ir šių prašymų priimtinumo, reikėtų priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pats Teisingumo Teismas turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipiasi nacionalinis teismas, ir patikrinti savo paties jurisdikciją arba jam pateikto prašymo priimtinumą(3).
A. Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos
23. Reikėtų pabrėžti, kad nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas gali aiškinti Sąjungos teisę tik neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų(4).
24. Pirma, dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo reikia priminti, kad pagal šią nuostatą valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinti teisės subjektams, kad bus paisoma jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Taigi valstybės narės turi numatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, pagal kurią tose srityse būtų užtikrinama veiksminga teisminė kontrolė. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat aišku, jog, kalbant apie ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo sritį, reikia nurodyti, kad ši nuostata taikoma „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį(5).
25. ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, be kita ko, taikoma bet kuriai nacionalinei institucijai, kuri, kaip teismas, gali priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, taigi patenkančių į šios teisės taikymo sritį. Taip yra kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kurio, kaip Kroatijos bendrosios kompetencijos teismo, gali būti prašoma priimti sprendimą klausimais, susijusiais su Sąjungos teisės aiškinimu ir taikymu, ir kuris, kaip „teismas“, kaip jis apibrėžiamas šioje teisėje, priskiriamas prie Kroatijos teisių gynimo priemonių sistemos „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“(6), kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, todėl šis teismas turi atitikti veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus. Be to, reikia priminti, kad, nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso šių valstybių narių kompetencijai, įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis iš Sąjungos teisės, visų pirma iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, joms kylančių įpareigojimų(7).
26. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šiose bylose Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.
27. Antra, Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę; šioje nuostatoje patvirtinama Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių atvejų ribų. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, kai teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti dėl jos sprendimo ir ši jurisdikcija negali būti grindžiama vien nurodytomis Chartijos nuostatomis(8).
28. Nagrinėjamu atveju, kalbant konkrečiai apie Chartijos 47 straipsnį, nurodytą šiuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą, reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjami ginčai iš esmės susiję su viešojo subjekto išlaidų, patirtų jam įstojus į bankroto bylas, atlyginimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas Zagrebe (Kroatija) įsteigtos asociacijos pareiškimas dėl sanavimo procedūros pradėjimo, pagrįstumu. Kalbant būtent apie bankroto bylų sritį, neginčijama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas yra priėmęs įvairių su ja susijusių aktų(9). Vis dėlto reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo jokios Sąjungos teisės nuostatos, susijusios su šia sritimi, kuri būtų taikoma nagrinėjamoms byloms, ir nepateikia jokios informacijos, iš kurios būtų matyti, kad nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą lakoniškai apibūdintos pagrindinės bylos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Svarbu pabrėžti, kad Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą pripažinimas konkrečiu atveju reiškia, kad asmuo, kuris ja remiasi, remiasi Sąjungos teisės garantuojamomis teisėmis ar laisvėmis. Vis dėlto iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima spręsti, kad apeliantės pagrindinėse bylose rėmėsi teise, kurią manė turinčios pagal Sąjungos teisės nuostatą(10).
29. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad ginčai pagrindinėse bylose susiję su Sąjungos teisės normos, kuri būtų įgyvendinta nacionaliniu lygmeniu, aiškinimu ar taikymu. Taigi šiose bylose Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti Chartijos 47 straipsnio.
B. Dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
30. Šis klausimas man atrodo ypač svarbus, atsižvelgiant į labai plačią ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, taikymo sritį ir į su tuo susijusią jo jurisdikciją(11). Nuo tada, kai buvo priimtas Sprendimas Associação Sindical dos Juízes Portugueses(12), Teisingumo Teismui buvo pateikta daug prašymų priimti prejudicinį sprendimą dėl minėtos nuostatos išaiškinimo labai įvairiose bylose: vienose iš jų buvo atskleisti šiurkštūs teisinės valstybės principo, konkrečiai – teisėjų nepriklausomumo principo, pažeidimai, o kitos buvo susijusios su teisėjo nepaskyrimo į aukštesnes pareigas klausimu, jo darbo užmokesčiu, taisyklėmis, kuriomis reglamentuojamas bylų paskirstymas teisme, atsiliepimą į ieškinį pasirašiusio asmens statusu ar teismo sprendimo paskelbimo momentu, nesant akivaizdaus ryšio su ginčo dalyku pagrindinėje byloje(13). Griežtumas vertinant priimtinumą šiomis aplinkybėmis atrodo vienintelė galima riba nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą, neatitinkančius šios teisių gynimo priemonės esmės ir tikslo, t. y. kad Teisingumo Teismas ir nacionalinis teismas, paisydami savo atitinkamos jurisdikcijos, kartu ieškotų sprendimo nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje.
31. Atsižvelgiant į reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, konsoliduotą būtent Sprendime Miasto Łowicz, reikėtų pabrėžti, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, pagal kurią Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės išaiškinimą, reikalingą sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti, ir kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą. Kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje. Iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo struktūros matyti, kad prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą. Teisingumo Teismo užduotis vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai yra padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą konkrečioje jo nagrinėjamoje byloje. Taigi vykstant tokiai procedūrai tarp šio ginčo ir Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, turi būti ryšys, kad toks išaiškinimas atitiktų objektyvų sprendimo, kurį turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priėmimo poreikį(14).
32. Iš Sprendimo Miasto Łowicz matyti, kad šis ryšys gali būti tiesioginis arba netiesioginis, atsižvelgiant į jame nurodytus tris priimtinumo atvejus. Ryšys yra tiesioginis, kai nacionalinis teismas turi taikyti prašomą išaiškinti Sąjungos teisę, kad priimtų sprendimą dėl pagrindinės bylos esmės (pirmasis atvejis). Ryšys yra netiesioginis, kai prejudiciniame sprendime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui galima pateikti Sąjungos teisės procesinių nuostatų, kurias jis privalo taikyti priimdamas savo sprendimą, išaiškinimą (antrasis atvejis) arba Sąjungos teisės išaiškinimą, leidžiantį jam išspręsti nacionalinės teisės procesinius klausimus, kad galėtų priimti sprendimą dėl savo nagrinėjamos bylos esmės (toliau – trečiasis atvejis)(15).
33. Kaip jau buvo pažymėta šioje išvadoje, ginčai pagrindinėse bylose turi tam tikrą materialinį ryšį su Sąjungos teise, susijusia su bankroto procedūromis, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo Teisingumo Teismo išaiškinti kokios nors nuostatos, ir šio ryšio akivaizdžiai nepakanka, kad būtų tenkinamas būtinumo kriterijus. Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą taip pat nematyti, kad juos pateikęs teismas turėtų taikyti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, su kuria susiję pateikti prejudiciniai klausimai, kad galėtų priimti sprendimą dėl šių ginčų, susijusių su išlaidų padengimu ar bankroto bylos iškėlimo sąlygomis, esmės.
34. Iš tikrųjų atrodo, kad Teisingumo Teismui pateiktais prejudiciniais klausimais ir savo prašomu Sąjungos teisės išaiškinimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti ne nagrinėjamų bylų esmę, o procesinį nacionalinės teisės klausimą, suprantamą plačiai(16), kurį jis turi išspręsti in limine litis, nes jis susijęs su šio teismo teise visiškai nepriklausomai išspręsti minėtus ginčus taikant vidaus mechanizmą, kuriuo siekiama užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą ir į kurį įtraukiamos kitos teisminės instancijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai išdėstė priežastis, dėl kurių nagrinėjamu atveju nutarė pateikti klausimą dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos išaiškinimo, visų pirma nurodė savo nustatytą ryšį tarp minėtos Sutarties nuostatos ir nacionalinės teisės nuostatų, jo nuomone, galintį turėti įtakos teismo procesui, kuriam pasibaigus jis priims sprendimus. Šio teismo teigimu, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo atsakymą dėl minėto mechanizmo atitikties jis galės arba negalės nukrypti nuo atitinkamo teisėjų skyriaus priimtų teisinių pozicijų, susijusių su ginčais pagrindinėse bylose.
35. Vis dėlto šie argumentai niekaip nekeičia šių bylų dalyko ir pirma padarytos išvados, jog iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, kad jie susiję su Sąjungos teisei priklausančiais klausimais. Tai, kad Teisingumo Teismo pateiktas ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos išaiškinimas, atsižvelgiant į prašymuose priimti prejudicinį sprendimą iškeltų procesinių problemų pobūdį, gali turėti įtakos tam, kaip šiuos prašymus pateikęs teismas išnagrinės pagrindines bylas, nereiškia, kad jis atitinka poreikį iš esmės išspręsti su Sąjungos teise susijusius ginčus.
36. Taigi, ar Teisingumo Teismas turi atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, tikrai būtinus tam, kad jis galėtų in limine litis išspręsti nacionalinę procesinę problemą, galinčią neigiamai paveikti ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytą valstybių narių pareigą, prieš išnagrinėdamas su Sąjungos teise nesusijusius ginčus iš esmės? Mano nuomone, tai keblus klausimas.
37. Pirmiausia reikėtų priminti, kad Sprendime Miasto Łowicz Teisingumo Teismas iš eilės išnagrinėjo pateiktų prejudicinių klausimų priimtinumą, atsižvelgdamas į tris skirtingas ir savarankiškas situacijas, atitinkančias būtinumo kriterijų, ir nusprendė, kad šie klausimai yra nepriimtini; trečiuoju atveju jis nurodė skirtumą nuo bylų, kuriose buvo priimtas Sprendimas A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas)(17) ir kuriose Teisingumo Teismo prašomas pateikti išaiškinimas galėjo turėti įtakos jurisdikciją turinčio teismo nustatymui, kad „su Sąjungos teise susijusios“ bylos būtų išnagrinėtos iš esmės(18).
38. Antra, Sprendime Miasto Łowicz nurodytas trečiasis priimtinumo atvejis, be įprastesnio atvejo, kai ginčas pagrindinėje byloje, kalbant apie jo esmę, yra tiesiogiai susijęs su Sąjungos teise, nereiškia, kad šis atvejis tam, kad turėtų prasmę, būtinai turi būti suprantamas kaip taikytinas byloje, kurioje tokio ryšio nėra. Iš tikrųjų reikia atsižvelgti į prašymų priimti prejudicinį sprendimą įvairovę ir nurodyti motyvus dėl kiekvieno pateikto prejudicinio klausimo. Nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kaip šioje byloje, gali būti pateikti tik su nacionalinio proceso problema susiję prejudiciniai klausimai, arba skirtingo pobūdžio prejudiciniai klausimai, iš kurių vieni gali būti tiesiogiai susiję su pagrindinės bylos esme, o kiti – su nacionaline procesine problema, todėl pirmieji, skirtingai nei antrieji, gali būti pripažinti priimtinais(19).
39. Trečia, Teisingumo Teismo jurisdikcija, atsižvelgiant į ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos formuluotę, kurioje bendrai nurodyta „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“, nepriklausomai nuo aplinkybių, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę, negali būti grindžiama tuo pačiu pagrindu, kaip ir prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas, antraip būtų painiojamos dvi skirtingos teisinės sąvokos ir pastarasis reikalavimas taptų visiškai beprasmis.
40. Žinoma, teisėjų nepriklausomumas yra teisiškai nedalomas ir, kaip pabrėžė generalinis advokatas M. Bobek(20), iš esmės nėra jokio „teismų nepriklausomumo Sąjungos teisės taikymo srityje“, kuris skirtųsi nuo „teismų nepriklausomumo išimtinai nacionalinėse bylose“. Kad ir kokia svarbi būtų ši pastaba, ji neleidžia peršokti pateiktų prejudicinių klausimų priimtinumo etapo ir atleisti Teisingumo Teismo nuo pareigos kelti klausimą, ar Sąjungos teisė iš tikrųjų taikytina pagrindinėje byloje, kurią turi išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(21).
41. Tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelta problema atrodo gana rimta, nes nagrinėjamos taisyklės yra sisteminės nacionalinei teismų sistemai, susiję ne su priimtinumo nagrinėjimu, o su bylos esme, t. y. su šių taisyklių atitiktimi ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos reikalavimams. Tam tikras nenoras palikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą be atsakymo, vadinasi, ir nenagrinėti teisės aktų ir praktikos, kuri gali kelti grėsmę Kroatijos teismų nepriklausomumui ir kuri, nustatant šį teismų praktikos vienodinimo mechanizmą, gali būti svarbi ir kitoms nacionalinėms teisės sistemoms, negali būti sprendimo dėl priimtinumo motyvas, kuris šiuo atveju būtų netiesioginis(22).
42. Taigi reikia manyti, kad jeigu Teisingumo Teismas pripažįsta, kad jam yra pateiktas klausimas dėl Sąjungos teisės nuostatos, siekiant išspręsti nacionalinio procesinio pobūdžio klausimą, kad pagrindinės bylos galėtų būti nagrinėjamos laikantis Sąjungos teisės, jis tai daro tik jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą dėl ginčo pagrindinėje byloje esmės, susijusios su Sąjungos teise. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pastaruoju klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota po Sprendimo Miasto Łowicz, nėra homogeniška, nes vieni sprendimai dėl pateiktų prejudicinių klausimų nepriimtinumo ar priimtinumo ją atitinka(23), o kiti, atrodo, nutolsta nuo jos, juolab kad priimami iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujantys sprendimai(24).
43. Neseniai priimtame sprendime Teisingumo Teismas bendrai nurodė, kad prejudiciniai klausimai, kuriais siekiama suteikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui galimybę in limine litis išspręsti procesinio pobūdžio klausimus, kaip antai susijusius su jo paties jurisdikcija nagrinėti jame iškeltą bylą arba su teisinėmis pasekmėmis, kurias reikia pripažinti teismo sprendimui, galinčiam sukliudyti minėtam teismui toliau nagrinėti tokią bylą, yra priimtini pagal SESV 267 straipsnį(25). Atrodo, kad pagal tokį požiūrį atskiriama pati procesinė problema, t. y. kad vien ji atitinka būtinumo kriterijų pagal SESV 267 straipsnį. Vis dėlto Teisingumo Teismas aiškiai nurodė tik du konkrečius atvejus, besiskiriančius nuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kurio prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nekeliama jokių klausimų dėl jo dalykinės jurisdikcijos spręsti ginčus pagrindinėse bylose ir nenurodomi teismo sprendimai, kurie trukdytų toliau nagrinėti šiuos ginčus, nagrinėjamos situacijos.
44. Galiausiai manau, kad reikia paminėti antrąjį atvejį, nurodytą Sprendime Miasto Łowicz. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs priimtinais prejudicinius klausimus dėl Sąjungos teisės procesinių nuostatų, kurias atitinkamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo taikyti priimdamas savo sprendimą, išaiškinimo, mano nuomone, šiose sujungtose bylose pateiktų klausimų taikymo sritis tokia nėra, nebent ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą reikėtų priskirti prie minėtų normų kategorijos. Išnagrinėjus bylai reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją matyti, kad ji susijusi su antrinės teisės aktais, kuriuose nustatomos specialios procesinio pobūdžio taisyklės, o tai yra ypatingos situacijos, dėl kurių Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl priimtinumo(26).
45. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs priimtinu prejudicinį klausimą dėl Reglamento (EB) Nr. 1206/2001(27) išaiškinimo, kai iš pradžių buvo konstatuota, kad šis klausimas neturi tiesioginio poveikio ginčo pagrindinėje byloje, susijusio su kompensacijos sumokėjimu pagal nekonkuravimo sąlygą, baigčiai(28). Pritaikius tokį sprendimą šioms byloms kartu su Teisingumo Teismo pateiktu ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos išaiškinimu, siekiant patvirtinti jo jurisdikciją, ši nuostata būtų taikoma pernelyg plačiai ar net neribotai tokioje srityje kaip teisingumo organizavimas valstybėse narėse, o ji turi priklausyti valstybių narių kompetencijai.
46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai susiję ne su Sąjungos teisės aiškinimu, kuris objektyviai reikalingas ginčams pagrindinėse bylose išspręsti, bet yra bendro pobūdžio, o tai pateisina išvadą, kad jie nepriimtini.
47. Siekdamas visapusiškai įvykdyti generaliniam advokatui priskirtą užduotį padėti Teisingumo Teismui, vis dėlto išanalizuosiu šiuos klausimus iš esmės.
C. Dėl esmės
48. Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad juos pateikusiam teismui kyla abejonių dėl nacionalinės teisės aktų ir praktikos, pagal kuriuos antrosios instancijos teismo sprendimų priėmimo procese dalyvauja bylas registruojantis teisėjas ir teisėjų skyrius ir dėl kurių šis teismas atskirai ir konkrečiai kreipiasi į Teisingumo Teismą, atitikties. Kadangi šis dalyvavimas susijęs su tuo pačiu mechanizmu, kuriuo siekiama užtikrinti teismo praktikos nuoseklumą, jo suderinamumą su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa reikia įvertinti nagrinėjant pateiktus prejudicinius klausimus kartu(29).
49. Vertinant šio mechanizmo atitiktį, pirmiausia reikia pabrėžti teisinio saugumo principo svarbą, kai siekiama išvengti teismų praktikos skirtumų.
1. Dėl teisinio saugumo reikalavimo
50. Teisinio saugumo principu, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, siekiama užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių situacijų ir teisinių santykių prognozuojamumą(30). Pagal jį, be kita ko, reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, kad jų taikymas būtų nuspėjamas teisės subjektams – tai leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai žinoti jiems atitinkamuose teisės aktuose nustatytų pareigų turinį, ir kad šie asmenys galėtų aiškiai žinoti savo teises bei pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų(31).
51. Akivaizdu, kad jurisprudencijos, kurioje aiškinama Sąjungos teisė ir kuri yra nuspėjamumo, taigi ir teisinio saugumo, šaltinis, nuoseklumas yra pagrindinis Teisingumo Teismo rūpestis, įskaitant tai, kaip jis veikia iš vidaus, nes jurisprudencijos nuoseklumas yra pirminė jo užduotis. Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje įtvirtintu kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo mechanizmu siekiama, kad visais atvejais Sąjungos teisė visose valstybėse narėse būtų taikoma vienodai, ir taip užkirsti kelią Sąjungos teisės, kurią turi taikyti nacionaliniai teismai, aiškinimo skirtumams, kad jie galėtų ją taikyti. Tam pagal šį straipsnį nacionaliniam teismui suteikiama galimybė pašalinti sunkumus, kurių galėtų kilti dėl reikalavimo visiškai įgyvendinti Sąjungos teisę valstybių narių teismų sistemose(32).
52. Be to, Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad vertikalus teismų praktikos vienodinimo mechanizmas, taikomas dalyvaujant aukščiausiesiems valstybių narių teismams, savaime neprieštarauja Sąjungos teisei, net jei šių teismų sprendimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams. Nesuderinamumo išvada būtų būtina tik tuo atveju, jei nacionalinė teisė negarantuotų aukščiausiųjų teismų nepriklausomumo arba jei šis mechanizmas trukdytų nacionaliniam teismui kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą(33).
53. Vis dėlto, kaip teisingai pažymi EŽTT, tikrindamas atitiktį 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 daliai, skirtingos nacionalinių teismų ar to paties teismo praktikos galimybė yra neatsiejama nuo bet kurios teismų sistemos. Nors tokia situacija savaime neprieštarauja EŽTK, EŽTT patikslina, kad pagal teisinio saugumo principą, kuris implicitiškai įtvirtintas visuose jos straipsniuose, siekiama, be kita ko, užtikrinti tam tikrą teisinių situacijų stabilumą ir skatinti visuomenės pasitikėjimą teisingumu. Bet kokie išliekantys teismų praktikos skirtumai gali lemti teisinį nesaugumą, o dėl jo gali sumažėti visuomenės pasitikėjimas teismų sistema, nors šis pasitikėjimas yra viena iš pagrindinių teisinės valstybės sudedamųjų dalių. Šiomis aplinkybėmis EŽTT nusprendė, kad susitariančiosios valstybės privalo organizuoti savo teismų sistemą taip, kad būtų išvengta skirtingų sprendimų priėmimo, ir tikrina, ar yra nustatyti mechanizmai, kuriais būtų galima užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą ir suvienodinimą(34).
54. Viena vertus, įdomu pažymėti, kad šioje byloje nagrinėjamas mechanizmas, kuriuo siekiama užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą, susijęs su Kroatijos antrosios instancijos teismais, nors išspręsti galimų prieštaravimų ar neaiškumų, kylančių dėl sprendimų, kuriuose pateikiamas skirtingas aiškinimas, klausimus iš esmės yra aukščiausiojo teismo užduotis(35). Vis dėlto manau, kad ši užduotis visiškai neužkerta kelio būtinybei atsižvelgti į suderintą teismų praktiką antrosios instancijos teismuose, juo labiau kad galimos teisių gynimo priemonės dėl šių teismų sprendimų yra išimtinio pobūdžio(36). Iš to kylantis teisės prognozuojamumas ir teisinis saugumas turi rūpėti visų instancijų teismams, nesvarbu, kokia būtų jų vieta teismų sistemoje, kad būtų užtikrinta visų teisės subjektų lygybė prieš įstatymą visoje konkrečioje teritorijoje. Kita vertus, nagrinėjamu mechanizmu siekiama užtikrinti horizontalųjį nuoseklumą, nes taip kiekvienas antrosios instancijos teismas turi užtikrinti savo paties praktikos vienodumą, ir EŽTT šiai situacijai teikia ypatingą reikšmę(37).
55. Vis dėlto būtinybė nustatyti mechanizmus, skirtus teismų praktikos nuoseklumui užtikrinti, nereiškia, kad tai turi būti daroma pažeidžiant teisę kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą.
2. Dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymo
56. Reikia priminti, kad Sąjungą sudaro valstybės, laisvai ir savanoriškai pripažįstančios ESS 2 straipsnyje nurodytas bendras vertybes, gerbiančios šias vertybes ir įsipareigojusios jas puoselėti. Visų pirma iš ESS 2 straipsnio matyti, kad Sąjunga grindžiama tokiomis vertybėmis, kaip teisinė valstybė; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms visuomenėje, kurioje, be kita ko, vyrauja teisingumas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad valstybių narių ir, be kita ko, jų teismų, tarpusavio pasitikėjimas grindžiamas pamatine prielaida, kad valstybės narės dalijasi daugeliu bendrų vertybių, kuriomis grindžiama Sąjunga, kaip patikslinta šiame straipsnyje. Be to, tai, jog valstybė narė laikosi ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių, yra naudojimosi visomis iš Sutarčių taikymo šiai valstybei narei kylančiomis teisėmis sąlyga. Todėl valstybė narė negali pakeisti savo teisės aktų taip, kad sumažintų teisinės valstybės vertybės, įtvirtintos, be kita ko, ESS 19 straipsnyje, apsaugą. Taigi valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų išvengta bet kokio jų teisės aktų, reglamentuojančių teisingumo sistemos organizavimą, regreso šios vertybės atžvilgiu, ir nepriimti teisės normų, kurios pažeistų teismų nepriklausomumą(38).
57. Valstybės narės, kaip nurodyta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, turi numatyti teisių gynimo priemones ir procedūras, būtinas užtikrinant teisės subjektams veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Sąjungos teisėje teisės subjektams numatytų teisių veiksmingos teisminės gynybos principas, į kurį daroma nuoroda ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, kuris yra įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje(39).
58. Kadangi pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą visos valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei gynybai, kaip tai suprantama visų pirma pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti, į Chartijos 47 straipsnio nuostatą reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, taip pat į EŽTT jurisprudenciją, susijusią su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi(40). Vis dėlto siekiant užtikrinti, kad tokios instancijos, kurių gali būti prašoma priimti sprendimą dėl su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu susijusių klausimų, galėtų garantuoti veiksmingą teisminę gynybą, kaip reikalaujama pagal šią nuostatą, itin svarbu, kad jos išliktų nepriklausomos, kaip tai patvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje, be kitų su pagrindine teise į veiksmingą gynybą susijusių reikalavimų, numatytas reikalavimas užtikrinti teisę į tai, kad bylą išnagrinėtų „nepriklausomas“ teismas(41).
59. Nors šiose bylose konkrečios sudėties teismo, į kurį kreiptasi, nepriklausomumo klausimas yra esminis, taip pat reikia atsižvelgti į klausimą, susijusį su teisės į gynybą paisymu ir teisės kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą užtikrinimu.
a) Dėl teismų nepriklausomumo reikalavimo
60. Teismų nepriklausomumo reikalavimas, kuris neatsiejamas nuo teismo paskirties, yra teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmė, o ši teisė ypač svarbi, nes yra visų teisių, kurias teisės subjektai turi pagal Sąjungos teisę, apsaugos ir valstybių narių bendrų vertybių, nurodytų ESS 2 straipsnyje, tarp jų teisinės valstybės vertybės, išsaugojimo garantas(42).
61. Pagal suformuotą jurisprudenciją nepriklausomumo reikalavimas apima du aspektus. Pagal pirmąjį, išorinį, aspektą reikalaujama, kad atitinkama institucija savo funkcijas vykdytų visiškai autonomiškai, jos nesaistytų jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi būtų apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams. Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su nešališkumo sąvoka ir reikalauja vienodai atsiriboti nuo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku. Šis aspektas reikalauja, kad būtų paisoma objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo ginčo baigtimi, – turi būti tik griežtas teisės normų taikymas. Šios nepriklausomumo garantijos susijusios su reikalavimu, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių skyrimo, įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai(43).
62. Šiuo aspektu svarbu, kad teisėjai būtų apsaugoti nuo išorinės įtakos ar spaudimo, galinčių kelti grėsmę jų nepriklausomumui. Teisėjų statusui ir pareigoms taikomos taisyklės visų pirma turi leisti užkirsti kelią ne tik bet kokiai tiesioginei įtakai duoti nurodymus, bet ir netiesioginei įtakai, galinčiai pakreipti atitinkamų teisėjų sprendimus kuria nors linkme, ir neleisti, kad teismai stokotų nepriklausomumo ar nešališkumo įspūdžio, kas galėtų pakenkti pasitikėjimui, kurį demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje teismai turi kelti teisės subjektams(44).
63. Nors pirma priminta Teisingumo Teismo jurisprudencija visų pirma siekiama apsaugoti teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios laikantis valdžių padalijimo principo, būdingo teisinės valstybės veikimui, ji, atsižvelgiant, be kita ko, į vartojamų formuluočių bendrą pobūdį, visiškai taikytina kitokiomis aplinkybėmis, kurios gali būti laikomos išimtinai vidaus aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą išreikštos abejonės dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos iš esmės susijusios su nacionalinėmis nuostatomis ir praktika dėl mechanizmo, kuriuo siekiama užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą ir pagal kurį šiuo pagrindu numatytas dviejų subjektų, priklausančių tam pačiam teismui, kaip ir šias nutartis priėmę teisėjai, dalyvavimas. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nagrinėdamas ginčą, kilusį dėl teismo pirmininko sprendimo perkelti teisėją be jo sutikimo iš šio teismo skyriaus, kuriame iki tol jis ėjo pareigas, į kitą to paties teismo skyrių, Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisėjų nepriklausomumo reikalavimas, kylantis iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, reiškia, kad pagal teisėjų perkėlimo be jų sutikimo tvarką, kaip ir pagal drausmės taisykles, visų pirma turi būti užtikrinta, kad bus išvengta bet kokio dėl tiesioginių ar netiesioginių išorės veiksmų kylančio pavojaus šiam nepriklausomumui(45).
64. Tokį požiūrį patvirtina aiški EŽTT jurisprudencija, susijusi su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismų nepriklausomumui užtikrinti būtina, kad teisėjams nebūtų daroma nederama įtaka ne tik iš už teismų sistemos ribų, bet ir jos viduje. Šis vidinis teisėjų nepriklausomumas reikalauja, kad kiti teisėjai ar administracines pareigas teisme einantys teisėjai, pavyzdžiui, teismo pirmininkas arba skyriaus pirmininkas, negalėtų jiems duoti nurodymų ar daryti spaudimo. Nesant pakankamų garantijų, kuriomis apsaugomas teisėjų nepriklausomumas teismų sistemoje, ypač nuo jų vadovų, galima abejoti dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo(46).
65. Ar šiuo atveju galima manyti, kad bylas registruojančio teisėjo ir teismo skyriaus, t. y. dviejų teisminių subjektų, kurie yra to paties lygio kaip ir bylą iš pradžių nagrinėjusi kolegija, dalyvavimas gali pažeisti šios kolegijos narių nepriklausomumo reikalavimą? Man atrodo, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai(47).
66. Pirma, reikėtų remtis bylai reikšmingų nacionalinės teisės aktų nuostatų, susijusių su „skyriaus“ veikimu – į jį pagal Teismų organizavimo įstatymo 37 straipsnį įeina teisėjai, sudarantys įvairias atitinkamo teismo kolegijas ar sudėtis, įskaitant vieną teisėją, sprendžiančias klausimus, priskiriamus vienai ar kelioms susijusioms teisės sritims – pažodiniu aiškinimu. Pagal šio įstatymo 38 straipsnį per skyriaus posėdį diskutuojama dėl skyriui svarbių „klausimų“, be kita ko, dėl „ginčijamų teisės klausimų“ ir „teismų praktikos vienodinimo“. Po šių diskusijų priimama „teisinė pozicija“, kaip nurodyta minėto įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje, ir tai yra reikšmingas žodžių junginys, nes jis priešingas sprendimo konkrečioje byloje sąvokai.
67. Antra, Kroatijos vyriausybės pateiktais paaiškinimais, taip pat išnagrinėjus Teisingumo Teismui pateiktą bylos medžiagą, patvirtinama ši aiškinamoji analizė dėl kolegialios teismo instancijos, į kurią įeina bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos teisėjai ir kurioje bendrai diskutuojama dėl aptariamų normų aiškinimo ir su jomis susijusios teismų praktikos, o galiausiai balsų dauguma priimama bendra teisėjų pozicija dėl išaiškinimo, veikimo. Taigi neginčijama, kad jos pirmininkės iniciatyva 2021 m. spalio 26 d. per vaizdo konferenciją buvo surengtas komercinių bylų skyriaus posėdis, kuriame dalyvavo 28 teisėjai, iš kurių trys sudaro bylą nagrinėjantį teismą, ir bylas registruojantis teisėjas. Šiame posėdyje, be kita ko, buvo nagrinėjami du darbotvarkėje abstrakčiai išdėstyti teisiniai klausimai, dėl kurių šis teisėjas pasikeitė informacija su šia kolegija. Minėto posėdžio protokole iš pradžių nurodyta, kad 28 iš 31 teisėjų, sudarančių Apeliacinį komercinių bylų teismą, dalyvavimo pakanka, kad būtų galima priimti galiojančius sprendimus, „t. y. teisines pozicijas“, ir aprašomas teisėjų, iš kurių vienas priklauso bylą nagrinėjančiai kolegijai, dalyvavimas, ir teisinės pozicijos, susijusios su kiekvienu iš nagrinėjamų klausimų, turinys. Jis yra abstraktus ir jame nepateikiama jokių nuorodų į pagrindines bylas, kurias iš pradžių nagrinėjo kolegija. Be to, iš Kroatijos vyriausybės pastabų matyti, kad teisėjų skyrius neturi su šiomis bylomis susijusios medžiagos ir šalių procesinių dokumentų, ir kad dalyviams pateikiama informacija tik apie pirmąjį bylą nagrinėjančios kolegijos pasitarimą su jurisprudencijos elementais.
68. Trečia, bylą nagrinėjanti kolegija turi atsižvelgti į bendrą taikytinų teisės normų aiškinimą, kad, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, priimtų tinkamą teisinį sprendimą savo nagrinėjamose bylose(48). Toks teisės normos aiškinimo ir taikymo atskyrimas žinomas ir kitose nacionalinėse teisinėse sistemose ir atitinka pačią bet kurio prejudicinio sprendimo mechanizmo, taigi, akivaizdu, ir SESV 267 straipsnyje numatyto prejudicinio sprendimo mechanizmo, esmę. Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad šio mechanizmo tikslas – pasitelkus Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų teisėjų dialogą užtikrinti Sąjungos teisės aiškinimo nuoseklumą ir vienodumą(49). Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnį patikėta užduotis pateikti kiekvienam Sąjungos teismui Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurios jam yra būtinos, kad galėtų išspręsti nagrinėjamus realius ginčus(50). Šia nuostata Teisingumo Teismas įgaliojamas ne taikyti Sąjungos teisės nuostatas konkrečiam atvejui, o tik priimti sprendimą dėl Sutarčių ir Sąjungos institucijų priimtų aktų išaiškinimo. Todėl ne Teisingumo Teismas, o nacionaliniai teismai, turi taikyti Sąjungos teisę, atsižvelgdami į Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą(51).
69. Pirma pateikta analizė yra labai svarbi vertinant Teismų organizavimo įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, pagal kurią teisinė pozicija, kurios laikytasi per teismo skyriaus posėdį, yra privaloma visoms šio skyriaus antrosios instancijos kolegijoms ar teisėjams. Jeigu būtų pripažintas skirtumas tarp teisės normos aiškinimo ir taikymo, tai, kad bylą nagrinėjanti kolegija, kaip kolegialaus organo, apsvarsčiusio teisinę poziciją ir balsų dauguma ją priėmusio, sudedamoji dalis, turi ją įgyvendinti, kaip ir aukščiausiojo teismo, priimančio sprendimą tik teisės klausimais, sprendimą, atitinka teisinio saugumo tikslą ir nepažeidžia teismų nepriklausomumo reikalavimo(52). Jeigu būtų pritarta mechanizmui, kuriuo siekiama užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą, su sąlyga, kad teisinė pozicija nėra privaloma, kaip siūlo Komisija, ji būtų tik rekomendacinio pobūdžio, taigi jos tikslingumas būtų visiškai neaiškus.
70. Ketvirta, reikėtų apibrėžti bylas registruojančio teisėjo vaidmenį ginčijamame mechanizme. Nors šis teisėjas, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi įgaliojimus blokuoti sprendimų priėmimo procesą ir neleisti, kad bylą nagrinėjančio teismo sprendimas formaliai taptų teismo aktu, apie kurį pranešta šalims, jis jokiu būdu negali pakeisti šios sudėties teismo pateikto vertinimo savuoju. Jis tik gali grąžinti bylos medžiagą šios sudėties teismui, kad šis išnagrinėtų bylą iš naujo, ir pateikti pastabas dėl iškeltos teisės problemos, o jeigu ir toliau nepritaria bylą nagrinėjančios kolegijos pozicijai, jis gali tik pranešti apie tai teismo arba kolegijos pirmininkui, kuris pirmininkauja jos darbui, nes tik šie pirmininkai yra įgalioti kreiptis į šią išplėstinę kolegiją, „kai nustatoma, kad teismo skyriai, kolegijos ar teisėjai skirtingai aiškina teisės aktų taikymo klausimus, arba kai kolegija ar skyriaus teisėjas nukrypsta nuo ankstesnės teisinės pozicijos(53). Taigi šiuos motyvus turi vertinti tik šie du organai, įgalioti kreiptis į teismo skyrių(54), kuris patvirtins teisinę poziciją – atitinkamu atveju galinčią neatitikti bylas registruojančio teisėjo pozicijos ir jam privalomą kaip atitinkamo skyriaus teisėjui(55). Vadinasi, jo negalima laikyti tariančiu „galutinį žodį“ pasitarimų procese, kuris užbaigiamas priimant teisinę poziciją, privalomą aiškinant teisės normą ir vėliau, bylą nagrinėjančiam konkrečios sudėties teismui priimant sprendimą.
71. Taigi ryškėja vidaus procesinis mechanizmas, žinomas įvairiose nacionalinėse teisinėse sistemose, pagal kurį numatomas išplėstinės kolegijos dalyvavimas, neperduodant atitinkamos bylos, nes ši kolegija nepriima sprendimo vietoj kolegijos, kuriai byla buvo paskirta nagrinėti iš pradžių, o tik pateikia poziciją dėl teisės klausimo ir grąžina bylą iš pradžių ją nagrinėjusiai kolegijai, kad ši priimtų sprendimą dėl ginčo, atsižvelgdama į išplėstinės kolegijos atsakymą. Pagal įvairių teisinių sistemų praktiką tokios kolegijos pozicija yra konsultacinio pobūdžio arba, kaip šiuo atveju, turi privalomąją galią(56), taikomą tik bylą iš pradžių nagrinėjusiai kolegijai arba ir kitoms kolegijoms.
72. Nors skirtingose nacionalinėse teisinėse sistemose į išplėstinę kolegiją gali kreiptis tik bylą iš pradžių nagrinėjusi kolegija, ir ji turi teisę arba pareigą tai padaryti, jeigu ketina nukrypti nuo ankstesnės teismų praktikos arba kai nustatoma skirtinga teismų praktika ar kyla grėsmė, kad ji gali skirtis, toks kreipimasis gali būti pavestas trečiajam teisminiam subjektui, pavyzdžiui, teismo ar atitinkamo skyriaus pirmininkui, kurį šiuo atveju bylas registruojantis teisėjas tiesiog informuoja.
b) Dėl reikalavimo paisyti teisės į gynybą
73. Savo pastabose Komisija pabrėžė, kad skyrių posėdžiai nėra vieši ir kad šalys negali juose pateikti savo argumentų. Per teismo posėdį buvo pažymėta, kad šių posėdžių protokolai nėra viešai prieinami ir juose dalyvauja teisėjai, kurie nėra susipažinę su šalių procesiniais dokumentais ir nėra išklausę šalių, todėl kyla klausimų dėl teisingo bylos nagrinėjimo. Tas pats pasakytina apie bylas registruojančio teisėjo dalyvavimą.
74. Reikia priminti, kad pagrindinis veiksmingos teisminės teisių gynybos principas, patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, ir EŽTK 6 straipsnyje vartojama teisingo bylos nagrinėjimo sąvoka apima įvairius elementus, be kita ko, teisės į gynybą paisymą ir teisę gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą yra neatsiejama Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintos teisės į gynybą užtikrinimo sudedamoji dalis ir kad tokia teisė užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę per šią procedūrą tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę(57).
75. Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad pagal Kroatijos civilinio proceso kodekso 334 straipsnį „teismui jo sprendimas yra privalomas nuo jo paskelbimo momento, o jeigu teismo sprendimas nėra paskelbtas – nuo jo išsiuntimo momento. Teismo sprendimas šalims įsigalioja tik nuo jo įteikimo dienos“. Pagal Teismų procedūros reglamento 177 straipsnio 3 dalį „antrosios instancijos teisme byla laikoma baigta tą dieną, kai, Teismų praktikos stebėjimo ir registro tarnybai sugrąžinus bylą, teisėjo kabinetas išsiunčia teismo sprendimą“.
76. Iš minėtų nuostatų matyti, kad nagrinėjamas procedūrinis mechanizmas priskiriamas bylą nagrinėjančioje teisėjų kolegijoje vykdomo proceso pasitarimų etapui, nes po pasitarimų šioje kolegijoje formaliai dar nepriimama jokio teismo sprendimo, neatsižvelgiant į tai, ar ją sudarantys teisėjai balsų dauguma ar vienbalsiai jam pritartų per pirmąjį pasitarimą. Šis pasitarimų etapas vyksta pasibaigus procesui, per kurį šalys galėjo pateikti savo reikalavimus ir argumentus laikantis rungimosi principo, ir vienintelis jo tikslas – leisti teisėjams apmąstyti ir išanalizuoti jiems perduotą ginčą ir išspręsti jį pagal taikytinas teisės normas.
77. Šiuo atveju per šį pasitarimą atitinkamo skyriaus teisėjai kolegialiai diskutuoja, neturėdami kolegijos nagrinėjamos bylos medžiagos, ir jis yra susijęs tik su abstrakčiu nagrinėjamos teisės normos ar normų, apsvarstytų per prieš tai vykusį rungimosi principu grindžiamą procesą, aiškinimu. Šiomis aplinkybėmis iš esmės negali būti teisinių pozicijų, priimtų remiantis aplinkybėmis, dėl kurių šalys neturėjo galimybės pateikti pastabų. Jei po diskusijų skyriuje galiausiai padaroma išvada, kad ginčas turi būti išspręstas pagal teisės normą, kurios šalys nenurodė ir dėl kurios jos nediskutavo per rungimosi principu grindžiamą procesą, tokios teisinės pozicijos taikymas reikštų būtinybę atnaujinti žodinę proceso dalį, kad būtų laikomasi rungimosi principo, kuris yra teisės į gynybą dalis. Tai nereiškia, kad skyriaus teisėjų diskusija negali būti susijusi su šalių nenurodyta jurisprudencija arba kad per ją negali būti pateikti argumentai pagal analogiją su kita nuostata nei ta, kuri buvo aptariama kolegijos nagrinėtoje byloje. Vis dėlto ši diskusija išimtinai dėl teisės klausimo iš esmės yra teismo darbas.
78. Pripažinus skirtumą tarp teisės normos aiškinimo ir taikymo, pirma aprašytomis aplinkybėmis negalima pripažinti teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimo pažeidimo.
c) Dėl teisės kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą
79. Remdamasis EŽTT suformuota jurisprudencija Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įterpus žodžių junginį „įsteigtas pagal įstatymą“ buvo siekiama išvengti, kad teismų sistemos organizavimas būtų paliktas vykdomosios valdžios diskrecijai, ir užtikrinti, kad ši sritis būtų reglamentuojama įstatymo, kurį įstatymų leidžiamoji valdžia priima laikydamasi savo kompetencijos įgyvendinimo taisyklių. Šis žodžių junginys pirmiausia atspindi teisinės valstybės principą ir susijęs ne tik su paties teismo steigimo teisiniu pagrindu, bet ir su kiekvieną bylą nagrinėjančio teismo sudėtimi ir bet kuria kita vidaus teisės nuostata, kurios nesilaikant vieno ar kelių teisėjų dalyvavimas nagrinėjant bylą tampa neteisėtas; tokios nuostatos pirmiausia susijusios su atitinkamo teismo narių nepriklausomumu ir nešališkumu(58).
80. Šiuo klausimu EŽTT yra nurodęs, kad nors EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į „pagal įstatymą įsteigtą teismą“ yra savarankiška teisė, ji labai glaudžiai susijusi su „nepriklausomumo“ ir „nešališkumo“ garantijomis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Taigi tas teismas, be kita ko, nusprendė, kad nors kiekvienu iš EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų institucinių reikalavimų siekiama konkretaus tikslo, dėl kurio jie tampa konkrečiomis teisingo bylos nagrinėjimo garantijomis, juos visus sieja tai, kad jais siekiama laikytis pagrindinių teisės viršenybės ir valdžių padalijimo principų; šiuo klausimu jis patikslino, kad kiekvienas iš šių reikalavimų grindžiamas būtinybe išsaugoti teisės subjektų pasitikėjimą teismų valdžia ir šios valdžios nepriklausomumą nuo kitų valdžių(59).
81. Šioje byloje nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytos nacionalinės teisės aktų nuostatos susijusios ne su pačiu Visoki trgovački sud Republike Hrvatske (Apeliacinis komercinių bylų teismas) buvimu ir jurisdikcija, kurie grindžiami aiškiu teisiniu pagrindu, o su jo sprendimų priėmimo procesu pasibaigus rungimosi principu grindžiamai rašytinei ir prireikus žodinei proceso daliai, po kurios priimamas galutinis teismo aktas, kuriuo išsprendžiamas šalių perduotas ginčas, konkrečiai – su sąlygomis, kuriomis šiame procese dalyvauja teisėjų skyrius ir bylas registruojantis teisėjas. Atsižvelgiant į labai svarbias pasekmes, kurias toks procesas sukelia tinkamam teismų valdžios veikimui ir teisėtumui demokratinėje valstybėje, kurioje taikoma teisės viršenybė, toks procesas neišvengiamai neatsiejamas nuo sąvokos „pagal įstatymą įsteigtas teismas“, kaip ji suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį(60).
82. Taip pat reikia pažymėti, kad prašymuose priimti prejudicinį sprendimą keliama problema susijusi ne su vidaus taisyklių, leidžiančių pašalinti bet kokias pagrįstas teisės subjektų abejones dėl to, kad bylą nagrinėjančiam teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, nesilaikymu(61), o su nuostatų, kuriomis reglamentuojamas proceso pasitarimų etapas ir kurios gali sukelti tokių abejonių, buvimu.
83. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad visos taisyklės, susijusios su teisėjų skyriaus veikimu, kyla iš Teismų organizavimo įstatymo. Taigi šio teismo skyriaus dalyvavimas bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos pasitarimų etape grindžiamas neginčijamu teisiniu pagrindu, kuriuo užtikrinamas prognozuojamumo ir saugumo lygis, kurio reikalaujama, kad būtų įvykdytas atitinkamas reikalavimas(62). Be to, kaip jau buvo prieš tai konstatuota, šio dalyvavimo taisyklės nėra tokios, kad galėtų teisės subjektams sukelti pagrįstų abejonių dėl bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos narių nepriklausomumo.
84. Pats bylas registruojančio teisėjo buvimas taip pat numatytas Teismų organizavimo įstatyme, o jo pareigų pavadinimas apibrėžia ir jų turinį, t. y. teismų praktikos stebėjimas ir analizė. Bylų perdavimas šiai Teismų praktikos stebėjimo ir registro tarnybai prieš išsiunčiant sprendimus iš teisėjo kabineto aiškiai išplaukia iš Teismų procedūros reglamento, t. y. šio įstatymo įgyvendinimo taisyklių, kurias, naudodamasis šio įstatymo 76 straipsniu jam suteiktais įgaliojimais, priėmė už teismų reikalus atsakingas ministras, 177 straipsnio 3 dalies(63). Vis dėlto tikslus šių pareigų turinys nedetalizuotas nei šiame įstatyme, nei tame reglamente, ypač kiek tai susiję su teise sustabdyti po teisėjų kolegijos pasitarimų priimto sprendimo registraciją. Ši kompetencija atitiktų praktiką teismuose arba, Kroatijos vyriausybės teigimu, jos teisinis pagrindas būtų teismo vidaus dokumentas.
85. Vis dėlto reikėtų priminti, kad bylas registruojančio teisėjo vaidmuo yra stebėti teismų praktiką, nustatyti panašias bylas, kad būtų užtikrintas vienodas jų nagrinėjimas, o to nesant, jo galutinis veiksmas, kuris yra paprastas administracinis aktas, yra informuoti teisėjų skyriaus pirmininką, kad šis sušauktų posėdį ir kad po diskusijų balsų dauguma būtų priimta privaloma teisinė pozicija. Logiška, kad tokiam priėmimui reikalingą laiką sprendimų priėmimo procesas sustabdomas.
86. Be to, bylas registruojančio teisėjo pareigas reikėtų vertinti atsižvelgiant į skyriaus posėdžio sušaukimo motyvus, kurie pagal Teismų organizavimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalį susiję su teismo skyrių, kolegijų ar teisėjų pateikiamo teisės taikymo klausimų aiškinimo skirtumais arba kai kolegija ar skyriaus teisėjas nukrypsta nuo ankstesnės teisinės pozicijos. Bylas registruojančio teisėjo dalyvavimas prisideda prie mechanizmo, galinčio užtikrinti atitinkamo teismo praktikos vienodumą, nuoseklumo ir veiksmingumo.
87. Šiomis aplinkybėmis bylas registruojančio teisėjo konkretaus dalyvavimo sprendimo priėmimo procese apimtis visiškai nepanaši į skyriaus dalyvavimo apimtį, kiek tai susiję su teismo akto, kuriuo išsprendžiamas ginčas, turiniu, ir man atrodo, kad, skirtingai nuo skyriaus dalyvavimo, šio teisėjo dalyvavimui neturi būti taikomas reikalavimas, kurį apima žodžių junginys „pagal įstatymą įsteigtas“(64).
3. Tarpinė išvada
88. Dėl pirma nurodytų priežasčių manau, jog ESS 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamas toks mechanizmas, kaip nagrinėjamas pagrindinėse bylose, kuriuo siekiama užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą. Ši išvada man atrodo pagrįsta dėl dar dviejų pastabų.
89. Pirma, reikėtų pažymėti, kad nei ESS 2 straipsniu, nei jos 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, nei jokia kita Sąjungos teisės nuostata valstybės narės neįpareigojamos nustatyti konkretaus konstitucinio modelio, kuriuo reglamentuojami skirtingų valstybės valdžių tarpusavio santykiai ir sąveika, be kita ko, kiek tai susiję su jų įgaliojimų apibrėžimu ir atskyrimu, ar institucinio teismų organizavimo modelio(65). Nustatyti pastarąjį modelį, įskaitant tai, kaip turi vykti proceso pasitarimų etapas, priklauso valstybėms narėms, kurios turi tam tikrą diskreciją užtikrinti teisinės valstybės principų įgyvendinimą(66), kiek tai susiję, be kita ko, su teisinio saugumo reikalavimų, taikomų antrosios instancijos teismams, ir šių teismų nepriklausomumo reikalavimų suderinimu. Kaip pabrėžė generalinis advokatas M. Bobek, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje siekiama nustatyti minimalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti nacionalinės sistemos(67).
90. EŽTT savo ruožtu yra patikslinęs, kad kodifikuotosios teisės šalyse teismų sistemos organizavimas negali būti paliktas teisminių institucijų diskrecijai, tačiau tai nereiškia, kad joms negali būti suteikti tam tikri įgaliojimai aiškinti šios srities nacionalinės teisės aktus. Be to, įgaliojimų perdavimas teismų organizavimo klausimais yra priimtinas, nes ši galimybė patenka į atitinkamos valstybės vidaus teisės, įskaitant atitinkamas jos Konstitucijos nuostatas, sritį(68).
91. Antra, iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad teisinio saugumo ir teisės subjektų teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai neįtvirtina įgytos teisės į suformuotą teismų praktiką. Teismų praktikos raida savaime neprieštarauja geram teisingumo vykdymui, nes, jei teismų praktika nebūtų dinamiška ir evoliucionuojanti, galėtų būti kliudoma bet kokiai reformai ar padėties pagerėjimui(69). Man atrodo, kad nagrinėjamu atveju aptariamu mechanizmu šie reikalavimai pakankamai adekvačiai suderinami su neišvengiamo teisės pritaikomumo prie visuomenės pokyčių reikalavimu, pažangiai plėtojant teismų praktiką. Primintina, kad per antrosios instancijos teismų teisėjų posėdį priimtos teisinės pozicijos nėra privalomos pirmosios instancijos teismams, jos gali neatitikti bylas registruojančio teisėjo pozicijos ir niekaip netrukdo aukščiausiajam teismui atlikti reguliavimo vaidmens taikant nacionalinę teisę, prireikus panaikinant pateiktą antrosios instancijos teismo sprendimą ir kartu pakeičiant teismų praktiką.
V. Išvada
92. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Visoki trgovački sud Republike Hrvatske (Apeliacinis komercinių bylų teismas, Kroatija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti šiam teismui:
ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiami nacionalinės teisės aktai ir praktika, pagal kuriuos antrosios instancijos teisme vykstančio proceso, susijusio su ginču, dėl kurio bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija jau yra pasitarusi dėl sprendimo, pasitarimų etape numatyta:
– teismo pirmininko ar specializuoto skyriaus pirmininko galimybė, atsižvelgiant į šį pasitarimą dėl sprendimo ir kai yra arba gali būti pakenkta teismo praktikos nuoseklumui, kreiptis į išplėstinę kolegiją, kad ši balsų dauguma priimtų bendrą poziciją dėl prieš tai šalių aptarto taikytinos teisės normos bendro ir abstraktaus aiškinimo, į kurią iš pradžių bylą nagrinėjusi kolegija turi atsižvelgti spręsdama bylą iš esmės,
– teisėjo, kuriam pavesta stebėti teismo praktiką, pareiga pranešti teismo pirmininkui arba specializuoto skyriaus pirmininkui apie tai, kad šio teismo praktikos nuoseklumui yra arba gali būti pakenkta dėl to, kad teisėjų kolegija, kurioje nagrinėjama byla, nekeičia savo pradinio sprendimo, priimto šiai kolegijai pasitarus, ir šios kolegijos sprendimo dėl ginčo priėmimo ir jo įteikimo šalims sustabdymas, kol bus priimta minėta teisinė pozicija.