Byla C‑201/15
Anonymi Geniki Etairia Tsimenton Iraklis (AGET Iraklis)
prieš
Ypourgos Ergasias, Koinonikis Asfalisis kai Koinonikis Allilengyis
(Symvoulio tis Epikrateias prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 98/59/EB – Valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimas – SESV 49 straipsnis – Įsisteigimo laisvė – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 16 straipsnis – Laisvė užsiimti verslu – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos administracinei institucijai suteikta teisė, įvertinus darbo rinkos sąlygas, įmonės situaciją ir valstybės ekonominius interesus, neleisti vykdyti kolektyvinių atleidimų iš darbo – Didelė ekonominė krizė – Išskirtinai didelis nedarbo valstybėje lygis“
Santrauka – 2016 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Kolektyviniai atleidimai iš darbo – Direktyva 98/59 – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos administracinei institucijai suteikta teisė, įvertinus darbo rinkos sąlygas, įmonės situaciją ir valstybės ekonominius interesus, neleisti vykdyti kolektyvinių atleidimų iš darbo – Leistinumas – Riba – Konkretaus minėtų teisės aktų taikymo neigiama įtaka direktyvos veiksmingumui – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas
(Tarybos direktyva 98/59)
2. Įsisteigimo laisvė – Apribojimai – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos administracinei institucijai suteikta teisė, įvertinus darbo rinkos sąlygas, įmonės situaciją ir valstybės ekonominius interesus, neleisti vykdyti kolektyvinių atleidimų iš darbo – Neleistinumas – Didelė ekonominė krizė ir išskirtinai didelis nedarbo valstybėje lygis – Poveikio nebuvimas
(SESV 49 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnis ir 52 straipsnio 1 dalis)
3. Įsisteigimo laisvė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos administracinei institucijai suteikta teisė, įvertinus darbo rinkos sąlygas, įmonės situaciją ir valstybės ekonominius interesus, neleisti vykdyti kolektyvinių atleidimų iš darbo – Įtraukimas – Neatliktas atskiras nagrinėjimas atsižvelgiant į laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančias nuostatas
(SESV 49 ir 63 straipsniai)
1. Direktyva 98/59 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo turi būti aiškinama kaip iš esmės nedraudžianti tokių nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos, nesant susitarimo su darbuotojų atstovais dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo projekto, darbdavys gali vykdyti tokį atleidimą iš darbo tik jeigu kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, kuriai turi būti pateiktas šis projektas, per minėtuose teisės aktuose numatytą terminą, išnagrinėjusi atitinkamus dokumentus ir įvertinusi darbo rinkos sąlygas, įmonės situaciją ir valstybės ekonominius interesus, nepriima motyvuoto sprendimo neleisti vykdyti visų ar dalies numatomų atleidimų iš darbo. Tačiau kitaip yra tuo atveju, jeigu (o tai prireikus turi patikrinti nacionalinis teismas) atsižvelgiant į tris vertinimo kriterijus, nurodytus tuose teisės aktuose, ir į konkretų jų taikymą, kurį atlieka minėta valdžios institucija, kontroliuojama kompetentingų teismų, dėl minėtų teisės aktų šios direktyvos nuostatos netenka savo veiksmingumo.
Direktyva 98/59 užtikrinamas tik dalinis darbuotojų apsaugos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju taisyklių suderinimas, t. y. vykdant tokius atleidimus iš darbo taikytina procedūra. Ši direktyva neturi neigiamos įtakos laisvei vykdyti kolektyvinius atleidimus iš darbo ar jų nevykdyti. Minėtoje direktyvoje konkrečiai nenurodytos aplinkybės, kuriomis darbdavys turi numatyti kolektyvinius atleidimus iš darbo, ir niekaip nevaržo jo diskrecijos laisvės, ar ir kada rengti kolektyvinio atleidimo iš darbo projektą. Taigi materialinėms sąlygoms, nuo kurių konkrečiu atveju priklauso darbdavio galimybė vykdyti kolektyvinį atleidimą iš darbo, iš esmės Direktyva 98/59 netaikoma, todėl jos priskiriamos prie valstybių narių kompetencijos.
Vis dėlto, nors pagal Direktyvą 98/59 užtikrinamas tik dalinis darbuotojų apsaugos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju taisyklių suderinimas, dėl tokios ribotos suderinimo apimties šios direktyvos 2 ir 4 straipsnių nuostatos neturėtų netekti veiksmingumo. Taigi valstybė narė negali priimti tokios nacionalinės priemonės, kuri būtų skirta užtikrinti aukštesniam darbuotojų teisių apsaugos nuo kolektyvinių atleidimų iš darbo lygiui, tačiau dėl jos šios direktyvos 2–4 straipsniai netektų savo veiksmingumo. Tai šiuo atveju taikytina ir nacionalinės teisės aktams, pagal kuriuos kolektyviniai atleidimai iš darbo susiejami su reikalavimu gauti išankstinį valdžios institucijos pritarimą, jeigu, pavyzdžiui, dėl kriterijų, į kuriuos atsižvelgdama ji turi priimti sprendimą, arba dėl tų kriterijų aiškinimo ir konkretaus taikymo būdo darbdavys praktiškai neturėtų jokios veiksmingos galimybės vykdyti tokių kolektyvinių atleidimų iš darbo.
(žr. 29–31, 33, 36–38, 44 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, nesant susitarimo su darbuotojų atstovais dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo projekto, darbdavys gali vykdyti tokį atleidimą iš darbo tik jeigu kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, kuriai turi būti pateiktas šis projektas, per minėtuose teisės aktuose numatytą terminą, išnagrinėjusi atitinkamus dokumentus ir įvertinusi darbo rinkos sąlygas, įmonės situaciją ir valstybės ekonominius interesus, nepriima motyvuoto sprendimo neleisti vykdyti visų ar dalies numatomų atleidimų iš darbo.
Tokie nacionalinės teisės aktai laikomi rimtu kišimusi į tam tikras laisves, kuriomis iš principo naudojasi ūkio subjektai. Taigi tokie teisės aktai gali padaryti prieigą prie nacionalinės rinkos mažiau patrauklią ir, įėjimo į šią rinką atveju, pastebimai sumažinti ar net panaikinti kitų valstybių narių ūkio subjektų, taip nusprendusių įsikurti naujoje rinkoje, galimybę vėliau moduliuoti savo veiklą šioje rinkoje ar jos atsisakyti, tam tikslui atleidžiant anksčiau įdarbintus darbuotojus. Šiomis sąlygomis manytina, kad tokios nacionalinės nuostatos gali sudaryti rimtą įsisteigimo laisvės įgyvendinimo šioje valstybėje narėje kliūtį.
Toks apribojimas gali būti pateisinamas tik privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Be to, toks pateisinimas gali būti taikomas nacionalinės teisės aktams, tik jeigu jis suderinamas su pagrindinėmis teisėmis, kurių paisymą užtikrina Teisingumo Teismas. Šiuo atveju nagrinėjami nacionalinės teisės aktai riboja pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnį užtikrinamą laisvę užsiimti verslu. Tarp Teisingumo Teismo pripažintų privalomųjų bendrojo intereso pagrindų figūruoja darbuotojų apsauga, taip pat užimtumo ir įdarbinimo skatinimas. Jau yra, be kita ko, pripažinta, kad argumentai, susiję su darbo vietų išsaugojimu, atitinkamomis aplinkybėmis ir esant tam tikroms sąlygoms gali priimtinai pateisinti nacionalinės teisės aktus, kurių padarinys yra įsisteigimo laisvės apribojimas.
Tam reikia, kad minėti apribojimai būtų tinkami jais siekiamam bendrojo intereso tikslui užtikrinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti. Šiuo aspektu konstatuotina, jog vien tai, kad valstybė narė savo nacionalinėje teisėje numato, kad kolektyvinio atleidimo iš darbo projektai prieš bet kokį jų įgyvendinimą turi būti pateikti nacionalinei institucijai, turinčiai kontrolės įgaliojimus, leidžiančius jai prieštarauti tokiam projektui dėl su darbuotojų ir užimtumo apsauga susijusių priežasčių, negali būti laikoma prieštaravimu nei SESV 49 straipsniu garantuotai įsisteigimo laisvei, nei Chartijos 16 straipsniu užtikrintai laisvei užsiimti verslu. Pirma, tokia tvarka savo ruožtu niekaip vien dėl savo prigimties nepanaikina jokių įmonių galimybių vykdyti kolektyvinius atleidimus iš darbo, nes ji skirta tik tokiai galimybei įforminti ir ja šioje jautrioje srityje siekiama suderinti ir teisingai subalansuoti interesus, susijusius su darbuotojų ir užimtumo apsauga, be kita ko, nuo nepagrįstų atleidimų iš darbo ir nuo kolektyvinių atleidimų iš darbo pasekmių darbuotojams, ir interesus, susijusius su ūkio subjektų įsisteigimo laisve ir laisve užsiimti verslu, kurias užtikrina SESV 49 straipsnis ir Chartijos 16 straipsnis. Taigi toks sąlygų, kurioms esant gali būti vykdomi kolektyviniai atleidimai iš darbo, priežiūros mechanizmas, pagal savo esmę gali atitikti iš proporcingumo principo kylančius reikalavimus, todėl šiuo požiūriu gali būti suderinamas su SESV 49 straipsniu ir Chartijos 16 straipsniu.
Antra, dėl minėtam kolektyvinių atleidimų iš darbo priežiūros mechanizmui būdingų konkrečių sąlygų ir pirmiausia trijų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti kompetentinga valdžios institucija, spręsdama, ar ji prieštaraus kolektyviniam atleidimui iš darbo, pažymėtina, kad pirmajam iš jų, t. y. „valstybės ekonominių interesų“ kriterijui negali būti pritarta, nes jis siekia ekonominio pobūdžio tikslo, kuris negali būti bendrojo intereso pagrindas, pateisinantis pagal Sutartį garantuojamos pagrindinės laisvės ribojimą. Savo ruožtu kalbant apie kitus du kriterijus, kurie nurodomi nagrinėjamuose teisės aktuose, t. y. „įmonės situacija“ ir „darbo rinkos sąlygos“, pažymėtina, kad jie, tiesa, a priori atrodo galintys būti susieti su teisėtais bendrojo intereso tikslais – darbuotojų ir užimtumo apsauga. Vis dėlto šie kriterijai suformuluoti abstrakčiai ir netiksliai. Tokie kriterijai, kurie nėra tikslūs, todėl ir nėra pagrįsti objektyviomis ir patikrinamomis aplinkybėmis, viršija tai, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti, ir negali atitikti proporcingumo principo reikalavimų. Iš to matyti, kad dėl tokios kontrolės ir prieštaravimo tvarkos, kaip įvestoji nagrinėjamais teisės aktais, dėl konkrečių jos sąlygų nepaisoma proporcingumo principo reikalavimų, todėl ji pažeidžia SESV 49 straipsnį. Dėl tų pačių priežasčių tokiais teisės aktais taip pat nepaisoma Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyto proporcingumo principo, taigi ir jos 16 straipsnio.
Be to, tam tikroje valstybėje narėje galinti susiklostyti tokia situacija, kai susiduriama su didele ekonomine krize ir išskirtinai dideliu nedarbo lygiu, negali turėti įtakos šiam aiškinimui. Išskyrus galimybę, kad tam tikri iš nacionalinių priemonių kylantys įsisteigimo laisvės apribojimai gali būti pateisinti atsižvelgiant į privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, Sutartyse nenumatyta, kad už šių galimybių ribų būtų galima nukrypti nuo šios pirminės teisės nuostatos arba kad ji galėtų būti paprasčiausiai eliminuota dėl tokios valstybėje susiklosčiusios situacijos.
(žr. 55–57, 61, 65, 66, 73–75, 80, 83, 88, 90, 94–100, 102-104, 107, 108 punktus ir rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus)
3. Toks atvejis, kai bendrovė, ketinanti vykdyti kolektyvinį atleidimą iš darbo, yra bendrovė, kurioje tarptautinė kitoje valstybėje narėje įsteigta bendrovių grupė turi kapitalo daugumą, leidžiančią jai daryti neginčijamą įtaką šios bendrovės sprendimams ir spręsti dėl jos veiklos, patenka į įsisteigimo laisvės taikymo sritį. Šiomis sąlygomis, darant prielaidą, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais administracinei institucijai suteikiama teisė prieštarauti kolektyviniams atleidimams iš darbo įvertinus darbo rinkos sąlygas, įmonės situaciją ir valstybės ekonominius interesus, turi ribojamąjį poveikį laisvam kapitalo judėjimui, toks poveikis būtų neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė ir nepateisintų savarankiško vertinimo SESV 63 straipsnio, susijusio su laisvu kapitalo judėjimu, požiūriu.
(žr. 59 punktą)