BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. sausio 15 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Tarptautinė registracija nurodant Europos bendrijos teritoriją – Žodinis prekių ženklas MONACO – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Apibūdinamasis pobūdis – Skiriamojo požymio nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 151 straipsnio 1 dalis ir 154 straipsnio 1 dalis – Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai ir 7 straipsnio 2 dalis – Dalinis atsisakymas suteikti apsaugą“
Byloje T‑197/13
Marques de l’État de Monaco (MEM), įsteigta Monake (Monakas), atstovaujama advokato S. Arnaud,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą V. Melgar,
atsakovę,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2013 m. sausio 29 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 113/2012‑4), susijusio su tarptautine žodinio prekių ženklo MONACO registracija nurodant Europos bendrijos teritoriją,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai M. Kancheva ir C. Wetter (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2013 m. balandžio 1 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2013 m. rugpjūčio 7 d.,
susipažinęs su 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu leisti ieškovei pateikti Bendrojo Teismo kanceliarijai 2013 m. spalio 22 d. raštą,
susipažinęs su 2013 m. lapkričio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktomis VRDT pastabomis dėl šio rašto,
atsižvelgęs į Bendrojo Teismo kolegijų sudėties pakeitimus,
atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per mėnesį po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, todėl, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu ir taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135a straipsnį, nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2010 m. gruodžio 1 d. Monako Kunigaikštystės vyriausybė Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) tarptautiniame biure tarptautiniu lygiu įregistravo žodinį prekių ženklą MONACO (toliau – nagrinėjamas prekių ženklas) nurodydama Europos bendrijos teritoriją. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) pranešimą apie šią registraciją gavo 2011 m. kovo 24 d.
2 Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9, 12, 14, 16, 18, 25, 28, 35, 38, 39, 41 ir 43 klasėms.
3 2011 m. balandžio 1 d. VRDT pranešė Monako vyriausybei apie ex officio laikiną atsisakymą taikyti nagrinėjamo prekių ženklo apsaugą Europos Sąjungoje kai kurioms prekėms ir paslaugoms, kurioms skirta tarptautinė registracija nurodant Europos bendrijos teritoriją (toliau – atitinkamos prekės ir paslaugos), pagal Protokolo, susijusio su Madrido susitarimu dėl tarptautinės ženklų registracijos, priimto 1989 m. birželio 27 d. Madride (OL L 296, 2003, p. 22, toliau – Madrido protokolas), 5 straipsnį ir pagal iš dalies pakeisto 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 113 taisyklę. [Atitinkamos prekės ir paslaugos] priklauso 9, 16, 39, 41 ir 43 klasėms ir kiekvienos klasės atveju atitinka tokį aprašymą:
– 9 klasė: „Magnetinės duomenų laikmenos“,
– 16 klasė: „Prekės iš šių medžiagų [popieriaus, kartono], nepriklausančios kitoms klasėms; spaudiniai; nuotraukos“,
– 39 klasė: „Vežimas; kelionių organizavimas“,
– 41 klasė: „Pramogos; sporto veikla“,
– 43 klasė: „Laikinas apgyvendinimas“.
4 Kaip pagrindai, grindžiantys šį atsakymą, buvo nurodytas nagrinėjamo prekių ženklo skiriamojo pobūdžio nebuvimas ir tai, kad jis apibūdina atitinkamas prekes ir paslaugas, kaip tai suprantama pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1) 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus.
5 Gavęs Monako vyriausybės atsakymą į prieštaravimus, pateiktus pranešime apie laikiną atsisakymą, ekspertas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu patvirtino dalinį atsisakymą suteikti nagrinėjamo prekių ženklo apsaugą Sąjungoje atitinkamoms prekėms ir paslaugoms dėl tų pačių, kaip ir pateikti anksčiau, pagrindų. Tačiau jis nebetaikė sprendime dėl laikino atsisakymo pateiktų prieštaravimų dėl 9 klasės „garso ir vaizdo įrašymo, perdavimo ir atkūrimo aparatų“.
6 2012 m. sausio 13 d. Monako Kunigaikštystės vyriausybė dėl šio sprendimo pateikė apeliaciją VRDT pagal Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsnius.
7 2012 m. balandžio 17 d. ieškovė, pagal Monako teisę įsteigta akcinė bendrovė Marques de l’État de Monaco (MEM), perėmė iš Monako Kunigaikštystės vyriausybės nuosavybės teises į nagrinėjamą prekių ženklą.
8 2013 m. sausio 29 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Visų pirma ji nusprendė, kad kalbant apie atitinkamas prekes ir paslaugas, pasakytina, jog ieškovė neturi jokios specialios teisės remtis nagrinėjamu prekių ženklu ir kad svarbu tik tai, ar jis galėjo būti įregistruotas pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus. Savo atsisakymą ji pirmiausia grindė šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, pagal kurį atsisakoma registruoti apibūdinamuosius prekių ženklus, jei jie sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami geografinei kilmei žymėti. Šiuo klausimu ji priminė teismų praktiką, pagal kurią tokių žymenų ryšys su minėtais prekių ženklais žymimomis prekėmis ar paslaugomis turi būti pakankamai tiesioginis ir konkretus ir kuri, jos nuomone, taikoma šioje byloje, nes žodis „monaco“ žymi to paties pavadinimo teritoriją, todėl gali būti suprantamas bet kuria kalba Sąjungos teritorijoje kaip žymintis atitinkamų prekių ir paslaugų geografinę kilmę ar paskirtį. Jos nuomone, akivaizdu, kad nagrinėjamas prekių ženklas neturi skiriamojo požymio atitinkamoms prekėms ir paslaugoms, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą. Galiausiai ji nurodė, kad šie motyvai taip pat pagrįsti šio reglamento 7 straipsnio 2 dalimi.
Šalių reikalavimai
9 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– papildomai, „jei reikia“, pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto ir 7 straipsnio 2 dalies taikymo trečiajai valstybei,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
10 VRDT Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį iš dalies kaip nepriimtiną ir iš dalies kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
11 Grįsdama savo prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą formaliu požiūriu ieškovė pateikia penkis pagrindus, kuriuos iš esmės galima suskirstyti į tris grupes, apimančias, pirma, motyvavimo nebuvimą ir nepakankamumą, antra, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 7 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir, trečia, to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punkto ir 7 straipsnio 2 dalies pažeidimą.
12 VRDT ginčija visus ieškovės pateiktus pagrindus ir argumentus.
13 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 151 straipsnio 1 dalį tarptautinė ženklų registracija nurodant Europos bendrijos teritoriją nuo registravimo dienos, kaip nurodyta Madrido protokolo 3 straipsnio 4 dalyje, turi tokią pačią galią kaip ir Bendrijos prekių ženklo paraiška. Minėto reglamento 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad absoliutūs atsisakymo atlikti ženklų tarptautinę registraciją nurodant Europos bendrijos teritoriją pagrindai nagrinėjami taip pat kaip ir Bendrijos prekių ženklų paraiškų atveju (2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Deichmann / VRDT (Sulenktos juostos su brūkšninėmis linijomis vaizdas), T‑202/09, EU:T:2011:168, 24 punktas).
14 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą neregistruojami jokio skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai. Remiantis šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, neregistruojami „prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšį, kokybę, kiekį, paskirtį, vertę, geografinę kilmę arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiką ar kitas prekių ar paslaugų savybes“. Be to, to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje Sąjungos.
15 Atsižvelgiant į šiuos vertinimus, visų pirma reikia išnagrinėti, ar priimdama ginčijamą sprendimą Apeliacinė taryba laikėsi jai nustatytos pareigos motyvuoti.
Dėl (ieškinio) pagrindo, susijusio su motyvavimo nebuvimu ir nepakankamumu
16 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnį VRDT turi motyvuoti savo sprendimus. Ši pareiga motyvuoti yra tokios pačios apimties, kaip numatyta SESV 296 straipsnyje, kuri reiškia, kad akto autoriaus argumentai turi būti aiškūs ir nedviprasmiški. Tokia pareiga turi dvejopą tikslą: pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimą pagrindžiančias priežastis siekiant apginti savo teises ir, antra, suteikti Sąjungos teismui galimybę vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (2010 m. gegužės 19 d. Sprendimo Zeta Europe /VRDT (Superleggera), T‑464/08, EU:T:2010:212, 47 punktas ir 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Eni / VRDT – Emi (IP) (ENI), T‑599/11, EU:T:2014:269, 29 punktas).
17 Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba, pakankamai nemotyvuodama ginčijamo sprendimo, nesilaikė Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio, SESV 296 straipsnio ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio.
18 Pirma, ji mano, kad Apeliacinė taryba tik pacitavo atitinkamas Reglamento Nr. 207/2009 nuostatas bei su jomis susijusią teismo praktiką ir nepaaiškino faktinių aplinkybių, į kurias atsižvelgė, todėl ji nesulaukė jokio dalinio atsisakymo tenkinti jos prašymą paaiškinimo. Antra, ji mano, kad ginčijamas sprendimas nemotyvuotas ar bet kuriuo atveju motyvavimo nepakanka ir šis yra net prieštaringas, kiek tai susiję su atsisakymu apsaugoti atitinkamas 9 klasės prekes.
19 Dėl pirmojo kaltinimo, kad Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime nenurodė jį grindžiančių esminių pagrindų, visų pirma reikia patikslinti, kad motyvavimo pareiga neįpareigoja apeliacinių tarybų pateikti išsamaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą (žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Gucci / VRDT – Chang Qing Qing (GUDDY), T‑389/11, EU:T:2012:378, 16 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taigi pakanka atitinkamai institucijai išdėstyti teisinius faktus ir vertinimus, kurie turi esminę reikšmę sprendimo struktūrai (16 punkte minėto Sprendimo ENI, EU:T:2014:269, 30 punktas; šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Delacre ir kt. / Komisija, C‑350/88, Rink., EU:C:1990:71, 16 punktą).
20 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, priešingai, negu teigia ieškovė, ginčijamo sprendimo 2 punkte Apeliacinė taryba, išvardijusi atitinkamas prekes ir paslaugas, tada išdėsčiusi eksperto sprendimo motyvus (ginčijamo sprendimo 8–13 punktai), nurodė, kad žodis „monaco“ yra „iš karto suvokiamas kaip visiškai informatyvi [atitinkamų prekių ir paslaugų] geografinės kilmės ar paskirties nuoroda“, t. y. Monakas (ginčijamo sprendimo 25 punktas). Ginčijamo sprendimo 26–29 punktuose ji išsamiai nurodė, koks ryšys kiekvieną atitinkamą prekę ar paslaugą sieja su Monako teritorija, ir dėl 9 klasės „magnetinių duomenų laikmenų“, ir 16 klasės „prekių iš šių medžiagų [popieriaus, kartono], nepriklausančių kitoms klasėms; spaudinių; nuotraukų“ pabrėžė, jog nagrinėjamas prekių ženklas gali „reikšti su Monako Kunigaikštyste susijusių prekių, kaip antai knygos, turistiniai gidai, nuotraukos ir t. t., dalyko nurodymą“ (ginčijamo sprendimo 26 punktas). Ji taip pat nusprendė, jog nagrinėjamas prekių ženklas, kiek jis susijęs su 39 klasės „vežimo; kelionių organizavimo“ paslaugomis, gali „aiškiai atitikti šių paslaugų paskirties ar kilmės nuorodą“ (ginčijamo sprendimo 27 punktas), kad 41 klasės „pramogų; sporto veiklos“ paslaugos teikiamos, žinoma, Monake (ginčijamo sprendimo 28 punktas) ir kad 43 klasės „laikino apgyvendinimo“ paslaugos teikiamos Monako Kunigaikštystės teritorijoje (ginčijamo sprendimo 29 punktas). Apeliacinė taryba padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į atitinkamas prekes ir paslaugas, nagrinėjamas prekių ženklas suvokiamas dėl jam būdingų savybių, o ne kaip prekių ženklas, todėl jis yra apibūdinamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą (ginčijamo sprendimo 30 ir 31 punktai).
21 Iš to, kas nurodyta, matyti, kad pats pirmasis kaltinimas, susijęs su faktinių aplinkybių nenurodymu ginčijamame sprendime, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, todėl jį reikia atmesti.
22 Dėl antrojo kaltinimo ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba tik patvirtino eksperto sprendimą, ir dėl to, atsižvelgiant į nepakankamą šio pirmojo sprendimo motyvavimą ar net prieštaringumą, atsiranda kliūčių suprasti, ką tiksliai apima atsisakymas, susijęs su 9 klasės prekėmis.
23 Tiesa, eksperto sprendimą, kurio nagrinėjimas, reikia pabrėžti, nepriklauso Bendrojo Teismo, kuriam pateikiami ieškiniai tik dėl VRDT apeliacinių tarybų sprendimų, jurisdikcijai, sudėtinga suprasti, nes šio sprendimo 6 puslapio viršuje nurodyta, kad „prieštaravimas nebetaikomas, kiek tai susiję su <…> „garso ir vaizdo įrašymo, perdavimo ir atkūrimo aparatais; magnetinėmis duomenų laikmenomis“, ir kad „jis taikomas, kiek tai susiję su <…> „magnetinėmis duomenų laikmenomis“. Tačiau dėl to atsiradęs dviprasmiškumas išsklaidomas eksperto sprendimo 10 puslapio pabaigoje ir 11 puslapio pradžioje, nes tarp prekių, kurioms atsisakoma suteikti nagrinėjamo prekių ženklo apsaugą, nurodytos 9 klasės „magnetinės duomenų laikmenos“, o tarp prekių, kurioms patvirtinta apsauga, nurodyti taip pat 9 klasei priklausantys „aparatai ir priemonės mokslo reikmėms, navigacijos, geodezijos, fotografijos, kino, optiniai, svėrimo, matavimo, signalizavimo, kontrolės (patikrinimų), pagalbos (gelbėjimo) ir mokymo aparatai ir prietaisai; elektros srovės atvedimo, paskirstymo, transformavimo, kaupimo, nustatymo ar paleidimo aparatai ir prietaisai; prietaisai garsui arba vaizdui įrašyti, perduoti, atkurti; akustiniai diskai; bankomatai ir mechanizmai išankstinio mokėjimo aparatams; kasos aparatai, skaičiuotuvai, informacijos tvarkymo įranga ir kompiuteriai, gesintuvai“.
24 Taigi ieškovė klysta, kai tvirtina, jog nepakankamas eksperto sprendimo motyvavimas tam tikra prasme būdingas ginčijamam sprendimui, nes perskaičius šį pirmąjį sprendimą nelieka jokių abejonių dėl 9 klasės prekių, kurioms suteikta apsauga arba atsisakyta ją suteikti. Kad ir kaip būtų, Bendrasis Teismas tikrina tik ginčijamo sprendimo teisėtumą.
25 Kaip nurodyta šio sprendimo 20 punkte, ginčijamo sprendimo 2 punkte Apeliacinė taryba patikslino, apie kokias prekes ir paslaugas kalbama. Kaip vienintelės 9 klasės prekės buvo nurodytos „magnetinės duomenų laikmenos“. Kaip buvo taip pat pabrėžta to paties sprendimo tame pačiame punkte, ji pažodžiui pakartojo tą patį pavadinimą, kai nagrinėjo, ar atitinkamos prekės tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su Monako Kunigaikštyste (ginčijamo sprendimo 26 punktas). Vadinasi, priešingai, negu teigia ieškovė, Apeliacinė taryba tinkamai motyvavo ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su 9 klasės prekėmis, ir leido savo atliktą analizę veiksmingai ginčyti Bendrajame Teisme.
26 Taigi antrąjį kaltinimą, taigi ir visą pagrindą reikia atmesti.
Dėl (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto ir 7 straipsnio 2 dalies pažeidimu
27 Iš tiesų šį ieškovės pagrindą sudaro keturios dalys: pirmoji grindžiama teiginiu, kad Apeliacinė taryba nesilaikė Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto, taikomo kartu su šio reglamento 5 straipsniu, taigi ir minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalies, taikymo srities, nes neatsižvelgė į tai, kad pradinė nagrinėjamo prekių ženklo savininkė yra Sąjungos atžvilgiu trečioji valstybė; antrasis pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Apeliacinė taryba padarė, kai nustatė saugotiną bendrąjį interesą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą; trečiasis pagrindas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida, kurią Apeliacinė taryba padarė, kai apibrėžė atitinkamą visuomenę, ir ketvirtasis pagrindas susijęs su tuo, kad, pirma, nėra ryšio tarp nagrinėjamos geografinės vietos ir atitinkamų prekių ir paslaugų, ir antra, kad Apeliacinė taryba padarė akivaizdžią geografinio kriterijaus vertinimo klaidą. Iš tiesų, nors su šiomis dviem dalimis susiję argumentai priskirti prie skyriaus, susijusio su nagrinėjamo prekių ženklo skiriamuoju požymiu, t. y., ieškovės nuomone, su klaidingu Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto taikymu, jais iš esmės, kaip matyti iš ieškinio 70 punkto, ginčijamas atsisakymas tenkinti ieškovės prašymą remiantis minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu.
Dėl pirmosios dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto, taikomo kartu su šio reglamento 5 straipsniu, taikymo srities nesilaikymu
28 Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 13 punkte, vėl reikia pabrėžti, kad, taikant Madrido protokolo 3 straipsnio 4 dalies normas ir Reglamento Nr. 207/2009 151 straipsnio 1 dalies ir 154 straipsnio 1 dalies nuostatas, turi būti laikoma, jog tarptautinė ženklų registracija nurodant Europos bendrijos teritoriją nuo registravimo dienos yra reglamentuojama tų pačių nuostatų, kaip ir taikomos Bendrijos prekių ženklo paraiškai.
29 Reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 5 straipsnį „visi fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų ir pagal viešosios teisės reikalavimus įsteigtos institucijos, gali būti Bendrijos prekių ženklų savininkai“.
30 Atsižvelgiant į šios nuostatos, kuria reglamentuojama Reglamento Nr. 207/2009 taikymo sritis ratione personae, aiškią formuluotę, galima daryti išvadą, kad visi juridiniai asmenys, tarp jų ir pagal viešosios teisės reikalavimus įsteigtos institucijos, gali prašyti suteikti Bendrijos prekių ženklo apsaugą. Taigi tai, be abejo, pasakytina apie Sąjungos atžvilgiu trečiosios valstybės teritorijoje įsisteigusią bendrovę ir apie pačią šią valstybę, kuri, nors ir yra tarptautinės teisės subjektas, remiantis Sąjungos teise taip pat yra pagal viešosios teisės reikalavimus įsteigtas juridinis asmuo.
31 Vadinasi, kai Monako valstybė, tarpininkaujama vyriausybės, pateikė prašymą tarptautiniu lygiu registruojant nagrinėjamą prekių ženklą nurodyti Sąjungą, ji pati sutiko, kad jai būtų taikomas Reglamentas Nr. 207/2009, todėl prieš ją galėjo būti remiamasi bet kuriuo minėto reglamento 7 straipsnyje numatytu absoliučiu atmetimo pagrindu.
32 Kitaip tariant, priešingai, nei tvirtino ieškovė, kai minėjo tam tikrus tarptautinius susitarimus, sudarytus dėl kitų sričių, nei Bendrijos prekių ženklai, Sąjungos teisės taikymo sritis nebuvo išplėsta taip, kad apimtų Monako Kunigaikštystės teritoriją, bet ji pati savanoriškai norėjo, kad ši teisė būtų jai taikoma (pagal analogiją žr. 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Poulsen ir Diva Navigation, C‑286/90, Rink., EU:C:1992:453, 21–28 punktus ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, Rink., EU:C:2011:864, 121–127 punktus), pirmiausia kaip pagal viešosios teisės reikalavimus įsteigtam juridiniam asmeniui, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 207/2009 5 straipsnį, paskui – netiesiogiai, kai ieškovei perdavė su nagrinėjamu prekių ženklu susijusias teises.
33 Taigi Apeliacinė taryba teisingai nurodė, kad „iš principo viešoji įstaiga ar organas arba vyriausybinis organas neturėjo jokio subjektiškumo būti prekių ženklo savininkas“ (ginčijamo sprendimo 20 punktas), ir to pakanka norint įrodyti, kad, priešingai, negu atsakymo į ieškinį 12–15 punktuose teigia VRDT, šis klausimas iš tiesų buvo iškeltas Apeliacinėje taryboje.
34 Papildomai, pateikdama šio pagrindo pirmąją dalį, ieškovė paprašė Bendrojo Teismo, „jei reikia“, pateikti Teisingumo Teismui šiuos du prejudicinius klausimus:
– ar Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas bet kokiam ūkio subjektui, neatsižvelgiant į tai, kad jis yra trečioji valstybė?
– ar kartu taikomi Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas ir 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos leidžiama Sąjungos teritorijoje turimą bendrąjį interesą taikyti ir trečiosios valstybės teritorijai ir taip tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti šios valstybės bendrąjį interesą, atsižvelgiant į tai, kad dėl dalinio atsisakymo įregistruoti prašomą prekių ženklą apribojama jo apsauga šios trečiosios valstybės, šiuo atveju Monako Kunigaikštystės, teritorijoje?
35 VRDT teigia, jog šie reikalavimai nepriimtini.
36 Pirma, atsižvelgiant į šio sprendimo 28–33 punktuose pateiktus argumentus ir, antra, dėl to, kad ieškovė savo reikalavimus prašė tenkinti tik „jei reikia“, nėra būtina, kad Bendrasis Teismas juos nagrinėtų.
37 Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad, pirma, SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė. Vadinasi, tik nacionaliniai teismai, į kuriuos buvo kreiptasi dėl bylos nagrinėjimo ir kuriems tenka atsakomybė nuspręsti, koks turi būti priimamas sprendimas, atsižvelgdami į kiekvienos bylos aplinkybes, gali nuspręsti dėl prejudicinio sprendimo būtinumo, kad galėtų priimti savo sprendimą, taip pat dėl Teisingumo Teismui pateikiamų prejudicinių klausimų tinkamumo (2011 m. liepos 7 d. Sprendimo Agafiţei ir kt., C‑310/10, Rink., EU:C:2011:467, 25 punktas).
38 Antra, Bendrojo Teismo kompetencija nurodyta SESV 256 straipsnyje ir patikslinama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnyje ir šio statuto priedo 1 straipsnyje. Taikant šias nuostatas Bendrasis Teismas neturi kompetencijos pagal SESV 267 straipsnį pateikti Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų. Taigi nėra reikalo perduoti šios bylos Teisingumo Teismui pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio antrą pastraipą, motyvuojant tuo, kad ji priskirtina išimtinai šio teismo jurisdikcijai.
39 Trečia, nors SESV 256 straipsnio 3 dalyje patikslinta, kad konkrečiose Statuto nustatytose srityse Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti ir spręsti klausimus, pateiktus pagal SESV 267 straipsnį dėl prejudicinio sprendimo, reikia konstatuoti, kad jame nenumatyta, kaip Bendrasis Teismas turi vykdyti savo kompetenciją spręsti dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Taigi pagal galiojančią teisę šiuo klausimu jis neturi kompetencijos.
40 Šioje byloje, būtent nagrinėjant ieškinį dėl VRDT sprendimo panaikinimo ir neiškėlus jokios bylos Sąjungos valstybės narės teisme, tik ieškovės iniciatyva Bendrajam Teismui buvo pateiktas prašymas kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Todėl bet kuriuo atveju reikia atmesti šiuos reikalavimus kaip nepriimtinus.
41 Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 28–40 punktuose pateiktus argumentus, šio ieškinio pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti.
Dėl antros dalies, susijusios su teisės klaida, padaryta nustatant saugotiną bendrąjį interesą
42 Teikdama antrąją šio pagrindo dalį ieškovė tvirtina, kad Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktu siekiamas bendrasis interesas, t. y. kad žymenys ar nuorodos, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti prekių ar paslaugų, kuriems prašoma prekių ženklo registracijos, savybėms, galėtų būti visų laisvai naudojami (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Deutsche SiSi‑Werke / VRDT, C‑173/04 P, Rink., EU:C:2006:20, 62 punktą), skiriasi nuo intereso, kuriuo turi teisę remtis trečioji valstybė, kaip antai Monako Kunigaikštystė.
43 Ši antra dalis grindžiama ta pačia klaidinga prielaida, kaip ir šio pagrindo pirma dalis: iš tiesų tai ne Sąjungos teisė privalomai taikoma Monako teritorijai, bet Monako Kunigaikštystė, sudariusi tarptautinį susitarimą, norėjo naudotis šia teise, kad gautų naudos iš nagrinėjamo prekių ženklo visoje Sąjungos teritorijoje. Taigi, kadangi Monako Kunigaikštystė, o vėliau ieškovė ketino veikti vidaus rinkoje ir už jos ribų, saugomos prekių ženklo, kuris, atsižvelgiant į jo poveikį, pripažintas tapačiu Bendrijos prekių ženklui, joms taikomi tie patys bendrojo intereso reikalavimai, kaip ir bet kuriam ūkio subjektui, kuris prašo įregistruoti tokį prekių ženklą ar prieš kurį juo remiamasi.
44 Šie visai Sąjungos teritorijai taikomi argumentai a fortiori galioja ir jos daliai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalį.
45 Todėl šio ieškinio pagrindo antra dalis taip pat yra atmestina.
Dėl trečios dalies, susijusios su akivaizdžia vertinimo klaida, padaryta apibrėžiant atitinkamą visuomenę
46 Ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą, kad ši atitinkama visuomene laikė „Bendrijos visuomenę“ (ginčijamo sprendimo 24 punktas) ir kad nusprendė, jog, atsižvelgiant į vieną ar kitą atitinkamą prekę ar paslaugą, ją sudaro iš dalies vidutiniai vartotojai ir iš dalies specialių žinių turinti visuomenė. Jos nuomone, „atitinkamo vartojo profilis“ (ieškinio 73 punktas) nebuvo nustatytas, visų pirma atsižvelgiant į teiginį, kad žodis „monaco“ „labiau nurodo žinomumo ir prabangos sąvokas“ (tas pats ieškinio punktas).
47 Pirmiausia reikia pabrėžti, kad egzistuoja bendrasis interesas išsaugoti teisę nevaržomai naudoti žymenis arba nuorodas, galinčias nurodyti prekių, kurioms prašoma suteikti tarptautinės registracijos nurodant Europos bendrijos teritoriją apsaugą, kategorijų geografinę kilmę arba paskirtį, arba tam tikrų kategorijų paslaugų, dėl kurių to prašoma, teikimo vietą, būtent geografinius pavadinimus, dėl to, kad jais galima ne tik nurodyti aptariamų prekių ar paslaugų kategorijų kokybę bei kitas savybes, bet ir daryti įvairią įtaką vartotojų pasirinkimui, pavyzdžiui, susiejant prekes ar paslaugas su vieta, kuri gali sukelti teigiamų emocijų (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg / VRDT (Cloppenburg), T‑379/03, Rink., EU:T:2005:373, 33 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
48 Be to, reikia nurodyti, kad, viena vertus, kaip prekių ženklai neregistruojami geografiniai pavadinimai, žymintys apibrėžtą geografinę vietą, kurie jau yra pripažinti arba žinomi, kalbant apie aptariamas prekių ar paslaugų kategorijas, ir kurie dėl to, suinteresuotos visuomenės požiūriu, yra su pastarosiomis susiję, kita vertus, neregistruojami geografiniai pavadinimai, kuriuos gali naudoti įmonės ir kurie pastarosioms turi būti prieinami kaip aptariamų prekių ar paslaugų kategorijų geografinės kilmės nuorodos (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Cloppenburg, EU:T:2005:373, 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
49 Bet kokiu atveju reikia nurodyti, kad iš esmės Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas neprieštarauja tam, kad būtų registruojami geografiniai pavadinimai, kurių nežino suinteresuotieji asmenys arba kurie nežinomi bent jau kaip geografinė vietovė, arba pavadinimai, kurių atveju dėl apibūdinamos vietos požymių neįtikėtina, jog suinteresuotieji asmenys gali manyti, kad nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategorija kilusi iš šios vietovės arba kad ten ji buvo sugalvota (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Cloppenburg, EU:T:2005:373, 36 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
50 Remiantis tuo, kas buvo išdėstyta, apibūdinamojo žymens pobūdžio vertinimas gali būti taikomas tik, viena vertus, kalbant apie aptariamas prekes ir paslaugas, kita vertus, kalbant apie tai, kaip jį suvokia atitinkama visuomenė (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Cloppenburg, EU:T:2005:373, 37 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
51 Atlikdama šį vertinimą VRDT turi nustatyti, kad suinteresuotieji asmenys geografinį pavadinimą žino kaip vietovės pavadinimą. Be to, reikia, kad nagrinėjamas pavadinimas, suinteresuotųjų asmenų požiūriu, būtų susijęs su atitinkamų prekių ar paslaugų kategorija, arba būtų galima pagrįstai manyti, kad toks pavadinimas, šios visuomenės požiūriu, galėtų nurodyti minėtos kategorijos prekių ar paslaugų geografinę kilmę. Nagrinėjant labiausiai reikia atsižvelgti į tai, kiek suinteresuotieji asmenys žino nagrinėjamą geografinį pavadinimą ir kokios savybės būdingos jo nurodomai vietovei bei nagrinėjamai prekių ar paslaugų kategorijai (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Cloppenburg, EU:T:2005:373, 38 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
52 Šioje byloje Bendrasis Teismas turi nagrinėti tik tai, ar, atitinkamos visuomenės požiūriu, nagrinėjamas prekių ženklas yra sudarytas tik iš nuorodų, kurios prekyboje gali būti naudojamos ženklinamų prekių ir paslaugų geografinei kilmei žymėti. Šiuo klausimu akivaizdu, kad žodis „monaco“ sutampa su kunigaikštystės pavadinimu, kuri, nors tėra maždaug 2 km2 ploto ir jos gyventojų skaičius nesiekia 40 000, pasaulyje žinoma jau vien dėl garsios karališkosios šeimos, Formulės 1 automobilių lenktynių ir cirkų festivalio. Monako Kunigaikštystė žinoma Sąjungos piliečiams visų pirma dėl sienų su viena valstybe nare – Prancūzija, dėl to, kad ji netoli nuo kitos valstybės narės – Italijos ir dėl to, kad ši trečioji valstybė turi tokią pačią valiutą, kokia naudojama 19 iš 28 valstybių narių, t. y. eurą.
53 Todėl kitaip nei byloje, kurioje buvo priimtas 47 punkte minėtas Sprendimas Cloppenburg (EU:T:2005:373), kuriame Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebuvo įrodyta, jog, atitinkamos visuomenės, t. y. vidutinio Vokietijos piliečio, požiūriu, žodis „cloppenburg“ tikrai nurodo šios šalies miestelį, šioje byloje nekyla abejonių, kad žodis „monaco“, kokia bebūtų atitinkamos visuomenės kalba, nurodo to paties pavadinimo geografinę teritoriją.
54 Tačiau ieškovė ginčija, kad atitinkama visuomenė yra Sąjungos visuomenė ir kad, be to, atsižvelgiant į atitinkamas prekes ir paslaugas, reikia skirti vidutinį vartotoją nuo specialių žinių turinčios visuomenės.
55 Vis dėlto dėl tarptautinės registracijos nurodant visą Europos bendrijos teritoriją Apeliacinė taryba teisėtai nusprendė, jog atitinkamą visuomenę sudaro Europos bendrijos visuomenė, ir ginčijamo sprendimo 24 punkte teisingai skyrė plataus vartojimo prekes ir apskritai visuomenei teikiamas paslaugas, kurių atveju atitinkama visuomenė apima vidutinius vartotojus, nuo specialių prekių ir specialiai visuomenės daliai teikiamų paslaugų, kurių atveju atitinkama visuomenė yra specialių žinių turinti visuomenė. Todėl ji nepadarė teisės klaidos, kai apibrėžė atitinkamą visuomenę ir nurodė, kad, nelygu, kokios prekės ir paslaugos, jos atidumo lygis yra tai vidutinis, tai aukštas.
56 Todėl reikia atmesti šio pagrindo trečią dalį.
Dėl ketvirtos dalies, susijusios, pirma, su ryšio tarp nagrinėjamos geografinės vietos ir atitinkamų prekių ir paslaugų nebuvimu, ir antra, su Apeliacinės tarybos padaryta akivaizdžia geografinio kriterijaus vertinimo klaida
57 Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba neįrodė, jog, atitinkamos visuomenės požiūriu, egzistuoja ryšys tarp Monako Kunigaikštystės ir magnetinių duomenų laikmenų gamybos, vežimo arba laikino apgyvendinimo. Dėl sporto ir pramogų srities ji nurodo, kad tik Formulės 1 lenktynės ir cirkų spektakliai yra žinomi, o jų organizatoriai turi nuo nagrinėjamo prekių ženklo nepriklausomus prekių ženklus.
58 Dėl šio sprendimo 20 punkte primintų ir Apeliacinės tarybos teisingai nurodytų pagrindų reikia nuspręsti, kad, priešingai, negu teigia ieškovė, Apeliacinė taryba pakankamai įrodė gana tiesioginį ir konkretų kiekvienos atitinkamos prekės ir paslaugos ryšį su nagrinėjamu prekių ženklu, kad žodis „monaco“ prekyboje galėtų būti naudojamas prekių geografinei kilmei arba paskirčiai ar paslaugų suteikimo vietai žymėti ir kad todėl šis prekių ženklas apibūdina atitinkamas prekes ir paslaugas.
59 Kalbant apie nurodytos akivaizdžios geografinio kriterijaus vertinimo klaidos egzistavimą, reikia nurodyti, kad visiškai negalima pritarti ieškovės argumentui, kad reikia skirti visą valstybės pavadinimą („Monako Kunigaikštystė“) nuo sutrumpinto pavadinimo („Monakas“). Iš tiesų toks skyrimas nesudaro kliūčių nustatyti ryšį tarp atitinkamų prekių ir paslaugų ir nagrinėjamos teritorijos. Šiuo klausimu ieškovės argumentui, kad VRDT pritarė nagrinėjamiems prekių ženklams tapatiems žodiniams prekių ženklams, taikomi du apribojimai. Visų pirma, nors atsižvelgdama į vienodo vertinimo ir gero administravimo principus VRDT turi paisyti jau priimtų sprendimų ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, vis dėlto šie principai turi būti derinami su teisėtumo principo užtikrinimu (žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Reber Holding / VRDT, C‑141/13 P, EU:C:2014:2089, 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šioje byloje, kaip matyti iš šio sprendimo 47–58 punktų, Apeliacinė taryba teisėtai nusprendė, kad prašomam prekių ženklui taikomas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas atmetimo pagrindas, todėl ieškovė, norėdama paneigti šią išvadą, negali tinkamai remtis ankstesniais VRDT sprendimais. Be to, VRDT laikėsi pačiai ieškovei palankios pozicijos dėl daugelio šio sprendimo 23 punkte išvardytų prekių ir paslaugų, kurios nuo šiol saugomos nagrinėjamo prekių ženklo.
60 Todėl reikia atmesti šio pagrindo ketvirtąją dalį, taigi ir visą šį pagrindą.
Dėl (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 7 straipsnio 2 dalies pažeidimu
61 Dėl prekių ženklo skiriamojo požymio sąvokos ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba padarė, pirma, teisės klaidą ir, antra, akivaizdžią vertinimo klaidą. Reikia nagrinėti kiekvieną iš šių klausimų, kurie ieškinyje pateikiami kaip du atskiri pagrindai, tačiau kurie, Bendrojo Teismo nuomone, yra susiję, nes išplaukia iš Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo.
Dėl nurodytos teisės klaidos
62 Ieškovės nuomone, kadangi Apeliacinė taryba nurodė, jog absoliučių atmetimo pagrindų, įtvirtintų, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkte ir, antra, šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punkte, atitinkamos taikymo sritys sutampa, ji nesilaikė nei VRDT sprendimų, nei teismų praktikos.
63 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad, taikant šio sprendimo 59 punkte primintą teismo praktiką, VRDT sprendimai negali neturėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.
64 Be to, reikia nurodyti, kad, kitaip, nei ieškinyje teigė pati ieškovė, savo sprendime Apeliacinė taryba visiškai neatliko bendros Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnyje nurodytų dviejų absoliučių atmetimo pagrindų analizės ir pirmiausia teisingai pasirinko atlikti analizę, pagrįstą minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, būtent dėl to, kad žodis „monaco“ nurodo to paties pavadinimo teritoriją, todėl reikėjo visų pirma nagrinėti, ar atitinkamos prekės ir paslaugos pakankamai tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su Monako Kunigaikštystės teritorijos nurodymu (ginčijamo sprendimo 21–31 punktai). Tik toliau (ginčijamame sprendime atitinkama dalis pradedama įterpiniu „be to“) Apeliacinė taryba nurodė, jog Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktu grindžiamas absoliutus atmetimo pagrindas turi būti taip pat taikomas (ginčijamo sprendimo 32 ir 33 punktai), prieš padarydama išvadą, kad absoliučių atmetimo pagrindų atitinkamos taikymo sritys sutampa (ginčijamo sprendimo 34 punktas), o tai iš tiesų patvirtinta nusistovėjusioje teismų praktikoje (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 10 d. Sprendimo Novartis / VRDT (BLUE SOFT), T‑330/06, EU:T:2008:185, 30 punktą ir 2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Deutsche Behindertenhilfe – Aktion Mensch / VRDT (diegesellschafter.de), T‑47/09, EU:T:2010:428, 24 punktą).
65 Ieškovė klysta tvirtindama, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai taikė minėtas nuostatas.
Dėl nurodytos akivaizdžios vertinimo klaidos
66 Kaip išdėstyta šio sprendimo 27 punkte, šį kaltinimą iš esmės sudaro pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu. Tačiau ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nuspręsdama, jog nagrinėjamas prekių ženklas neturi skiriamojo požymio, visų pirma dėl to, kad jis susijęs su žinomumo ir prabangos sąvokomis, konkrečiau kalbant, su „tam tikra užuomina apie prabangą“ (ieškinio 77 punktas).
67 Reikia pabrėžti, kad žodinis prekių ženklas, kuris apibūdina prekių ir paslaugų savybes, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą, dėl šios aplinkybės šioms prekėms ir paslaugoms neturi jokio skiriamojo požymio, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą (žr. 2010 m. vasario 11 d. Sprendimo Deutsche BKK / VRDT (Deutsche BKK), T‑289/08, EU:T:2010:36, 53 punktą ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Kaltenbach & Voigt / VRDT (3D eXam), T‑242/11, EU:T:2012:179, 39 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
68 Kaip nuspręsta šio sprendimo 47–60 punktuose, Apeliacinė taryba nepadarė teisės klaidos, nuspręsdama, kad nagrinėjamas prekių ženklas apibūdina atitinkamas prekes ir paslaugas. Todėl jis negali turėti skiriamojo požymio, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą, nei, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 44 punkte, pagal jo 7 straipsnio 2 dalį.
69 Be to, kaip iš esmės nurodyta šio sprendimo 64 punkte, Apeliacinė taryba taip pat nurodė, kad nagrinėjamą prekių ženklą atitinkamas vartotojas iš esmės suvoks veikiau kaip informatyvią, o ne atitinkamų prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuorodą (ginčijamo sprendimo 33 punktas). Bendrasis Teismas turi pritarti šiai analizei ir nuspręsti, kad nagrinėjamas prekių ženklas joms taip pat neturi skiriamojo požymio.
70 Teiginį, kad Apeliacinė taryba pažeidė vienodo požiūrio, gero administravimo ir teisinio saugumo principus, reikia atmesti kaip neturintį jokio pagrindo, nes bylos medžiagoje nėra jokio įrodymo, galinčio pagrįsti tokį tvirtinimą. Konkrečiai kalbant, reikia pabrėžti, jog tai, kad VRDT išskaidė visas prekes ir paslaugas po vieną, kad išnagrinėtų, kas jas sieja su nagrinėjamu prekių ženklu, rodo, jog buvo atliktas išsamus ir kruopštus tyrimas, laikantis gero administravimo ir teisinio saugumo principų. Dėl vienodo požiūrio principo reikia pabrėžti, kad jo nebuvo nesilaikyta vien dėl to, kad kai kurios nagrinėjamu prekių ženklu žymimos prekės ir paslaugos saugomos, o kitos ne, nes ši aplinkybė tik iliustruoja tai, kad šio principo pažeidimas dėl skirtingo požiūrio taikymo reiškia, kad nagrinėjamos situacijos yra panašios visais jas apibūdinančiais elementais. Šiuo atveju taip nėra.
71 Todėl šį pagrindą, taigi ir visą ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
72 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
73 Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, reikia jai nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė VRDT.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Marques de l’État de Monaco (MEM) bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2015 m. sausio 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.