Bylos T‑394/08, T‑408/08, T‑453/08 ir T‑454/08
Regione autonoma della Sardegna (Italija) ir kt.
prieš
Europos Komisiją
„Valstybės pagalba – Pagalba viešbučių pramonei Sardinijos regione – Sprendimas, kuriuo dalis pagalbos pripažįstama suderinama, o dalis nesuderinama su bendrąja rinka ir kuriuo nurodoma ją susigrąžinti – Nauja pagalba – Pareiga motyvuoti – Teisėtų lūkesčių apsauga – Skatinamasis poveikis – De minimis taisyklė“
Sprendimo santrauka
1. Procesas – Įstojimas į bylą – Ieškinio pagrindai, kurie skiriasi nuo pagrindinės šalies pagrindų – Priimtinumas – Sąlyga – Sąsaja su bylos dalyku
(Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirta pastraipa; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalis)
2. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį – Sprendimas, pagrįstas nepakankamomis aplinkybėmis arba klaidingu šių faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu
(EB 88 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 ir 7 dalys)
3. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – Komisijos sprendimas užbaigti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje
(EB 88 straipsnio 2 dalis ir EB 230 straipsnis)
4. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Bendras valstybės pagalbos užimtumui schemos tyrimas – Leistinumas – Pasekmė
(EB 87 straipsnis ir EB 88 straipsnio 3 dalis)
5. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Formalios tyrimo procedūros pradžia – Maksimalus dviejų mėnesių terminas – Netaikymas, kai apie pagalbą nebuvo pranešta – Komisijos turima informacija apie tariamai neteisėtą pagalbą – Nagrinėjimas nedelsiant – Apimtis
(EB 87 straipsnis ir EB 88 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 1 dalis)
6. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Pareiga per protingą terminą pabaigti pirminį patikrinimą, pradėtą gavus skundą
(EB 87 straipsnis ir EB 88 straipsnis)
7. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje
(EB 87 straipsnis, EB 88 straipsnis ir EB 253 straipsnis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka – Įrodinėjimo pareiga, tenkanti pagalbos skirstytojui ir galimam gavėjui
(EB 88 straipsnio 2 dalis)
9. Valstybių teikiama pagalba – Ketinimas suteikti pagalbą – Suteikimas iš anksto nepranešus Komisijai – Komisijos sprendimas, kuriuo nurodoma grąžinti pagalbą – Pareiga motyvuoti – Apimtis
(EB 88 straipsnio 3 dalis ir EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalis)
10. Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Esamą pagalbos sistemą keičianti priemonė – Pripažinimas nauja pagalba – Kriterijai – Vertinimas
(EB 87 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b ir c punktai)
11. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka – Diskrecija
(EB 87 straipsnis ir EB 88 straipsnis)
12. Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Apimtis – Aktai, dėl kurių gali būti pareikštas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Komisijos nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairės – Įtraukimas – Sąlygos
(EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktai, EB 230 straipsnis ir EB 241 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 74/06)
13. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Regioninė valstybės pagalba – Kriterijai
(EB 87 straipsnis ir EB 88 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 74/06 4.2 punktas)
14. Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka – Įrodinėjimo pareiga, tenkanti pagalbos skirstytojui ir galimam gavėjui
(EB 88 straipsnio 2 dalis)
15. Valstybių teikiama pagalba – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka – Suinteresuotųjų asmenų galimi teisėti lūkesčiai – Apsauga – Sąlygos ir ribos
(EB 88 straipsnis)
16. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Nedidelė pagalba – Pagalbos, viršijančios taikomą ribą, skaidymas, kad jos daliai būtų galima pritaikyti „de minimis“ taisyklę – Nepriimtinumas
(EB 88 straipsnio 3 dalis; Komisijos reglamentų Nr. 69/2001 2 straipsnio 1 ir 2 dalys ir Nr. 1998/2006 2 straipsnio2 dalies antra pastraipa)
1. Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirta pastraipa ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalis įstojančiai į bylą šaliai suteikia teisę savarankiškai nurodyti ne tik argumentus, bet ir ieškinio pagrindus, jei jais palaikomi vienos iš pagrindinių šalių reikalavimai ir iš esmės jie nesiskiria nuo reikalavimų, kuriais pagrįstas ginčas tarp ieškovo ir atsakovo, dėl ko galėtų būti pakeistas bylos dalykas.
Taigi Bendrasis Teismas, norėdamas nuspręsti dėl įstojančios į bylą šalies nurodytų ieškinio pagrindų priimtinumo, turi patikrinti, ar jie susiję su bylos dalyku, kaip jis buvo apibrėžtas pagrindinių šalių.
(žr. 42 ir 43 punktus)
2. Per valstybių narių suteiktos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo procedūrą priimtas galutinis Komisijos sprendimas gali skirtis nuo sprendimo pradėti procedūrą, tačiau šie skirtumai nedaro galutinio sprendimo negaliojančio. Todėl Komisijai nereikia taisyti sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą klaidų. Tačiau logiška ir visų pirma naudinga galimam pagalbos gavėjui, kad Komisija, po sprendimo pradėti formalią valstybės narės suteiktos pagalbos tyrimo procedūrą priėmimo pastebėjusi, jog jis pagrįstas nepakankamomis faktinėmis aplinkybėmis ar klaidingu aplinkybių teisiniu vertinimu, turėtų galimybę patikslinti savo poziciją priimdama sprendimą dėl klaidų ištaisymo. Iš tikrųjų toks sprendimas dėl klaidų ištaisymo, dėl kurio suinteresuotosioms šalims iš naujo siūloma pateikti savo pastabas, leidžia joms reaguoti į Komisijos pirminio vertinimo pasikeitimus, aptariamą priemonę ir pateikti savo nuomonę šiuo klausimu.
Šiuo klausimu Komisija taip pat gali pirmiausia priimti sprendimą, kuriuo užbaigiama procedūra, ir po to priimti naują sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, pagrįstą jos nauju teisiniu vertinimu, kurio turinys iš esmės būtų toks pats kaip ir sprendimo dėl klaidų ištaisymo. Tokiomis aplinkybėmis proceso ekonomijos argumentai ir gero administravimo principas palankesni yra sprendimo dėl klaidų ištaisymo, o ne sprendimo dėl procedūros užbaigimo ir sprendimo pradėti naują procedūrą priėmimui.
Kalbant apie tokio sprendimo dėl klaidų ištaisymo teisinę kvalifikaciją, kadangi jis susijęs su sprendimu pradėti procedūrą ir jie kartu sudaro vieną iš dalies pakeistą sprendimą pradėti procedūrą, jų teisinis pobūdis sutampa. Pranešimas pradėti formalią tyrimo procedūrą yra skirtas tik tam, kad iš suinteresuotųjų asmenų būtų surinkta visa informacija, kuri leistų Komisijai turėti aiškesnę nuomonę dėl tolesnių veiksmų.
(žr. 70–73 punktus)
3. Komisijos užbaigiant formalią tyrimo procedūrą priimtas galutinis sprendimas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį. Toks sprendimas iš tikrųjų turi privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti suinteresuotųjų šalių interesus, nes juo užbaigiama aptariama procedūra ir galutinai nusprendžiama dėl nagrinėtų priemonių atitikimo taisyklėms, taikomoms valstybės pagalbai. Suinteresuotosios šalys visada gali pareikšti ieškinį dėl galutinio sprendimo, kuriuo užbaigiama formalaus tyrimo procedūra, ir, pareikšdamos ieškinį, turi turėti galimybę ginčyti įvairias aplinkybes, kuriomis grindžiamas galutinis Komisijos sprendimas.
Ši galimybė nepriklauso nuo to, ar sprendimu pradėti formalią tyrimo procedūrą sukeliama teisinių padarinių, kurie gali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas. Tiesa, dėl sprendimo pradėti procedūrą gali būti pareiškiamas ieškinys, jei sprendimas sukelia galutinių teisinių padarinių, kurių vėliau negalima ištaisyti galutiniame sprendime. Taip yra tuo atveju, kai Komisija pradeda formalią tyrimo procedūrą dėl priemonės, kurią ji laikinai kvalifikuoja kaip naują pagalbą: šis sprendimas sukelia nuo galutinio sprendimo atskirus teisinius padarinius. Atitinkamos priemonės taikymo sustabdymas, kuris pagal EB 88 straipsnio 3 dalį yra laikino šios priemonės kvalifikavimo kaip naujos pagalbos rezultatas, yra atskiras nuo galutinio sprendimo ir trunka ribotą laiką, kol užbaigiama formali procedūra.
Vis dėlto ši galimybė ginčyti sprendimą pradėti tyrimo procedūrą negali apriboti suinteresuotųjų šalių procesinių teisių ir neleisti joms ginčyti galutinio sprendimo bei savo ieškiniui pagrįsti remtis trūkumais, susijusiais su bet kuriuo procedūros, kurios pabaigoje priimamas šis sprendimas, etapu.
Todėl aplinkybė, kad ieškovai ir į bylą įstojusios šalys per nustatytą terminą nepateikia ieškinio dėl Komisijos sprendimo dėl klaidų ištaisymo panaikinimo, netrukdo jiems remtis pagrindais, susijusias su tokio sprendimo neteisėtumu, siekiant panaikinti galutinį Komisijos sprendimą.
(žr. 77–79 punktus)
4. Pagalbos schemos atveju Komisija iš esmės neprivalo atlikti individualiais atvejais skirtos pagalbos tyrimo, tačiau gali nagrinėti tik bendruosius aptariamos schemos požymius. Be to, ypatingos individualiems pagalbos gavėjams būdingos aplinkybės gali būti vertinamos tik atitinkamai valstybei narei susigrąžinant pagalbą. Iš tikrųjų, jei būtų kitaip, Komisijai tenkanti tyrimo našta būtų didesnė tuo atveju, kai neteisėtai, pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį, taikoma pagalbos schema, nei tuo atveju, kai atitinkama valstybė narė laikosi minėtoje nuostatoje nustatytos pareigos pranešti apie pagalbą, nes pastaruoju atveju ypatingos galimų pagalbos gavėjų aplinkybės paprastai nėra žinomos tyrimo etape.
Todėl Komisija gali nagrinėti tik pačią pagalbos schemą ir neprivalo atsižvelgti nei į santykius tarp įvairių įmonių ir atitinkamos valstybės, nei į galimus teisėtus lūkesčius, kuriais gali remtis kai kurios šių įmonių. Į šias aplinkybes bus galima atsižvelgti tik susigrąžinant individualią programą.
(žr. 91 ir 92 punktus)
5. Pagal Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB 88 straipsnio taikymo taisykles, 10 straipsnio 1 dalį, jeigu Komisija turi iš bet kurio šaltinio gautą informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą, tokią informaciją ji iš karto patikrina. Ši nuostata turi būti suprantama ne kaip nuoroda į pirminio patikrinimo užbaigimą, o greičiau kaip nuoroda į pirminio patikrinimo pradžią, o tokį požiūrį patvirtina aplinkybė, kad Komisija nėra saistoma įprastų terminų, jei pirminis patikrinimas pradedamas gavus skundą.
Iš tikrųjų 2 mėnesių terminas, per kurį Komisija turi užbaigti pirminį patikrinimą, taikomas tik tada, kai apie valstybės pagalbą praneša valstybės narės, o ne tais atvejais, kai, pavyzdžiui, pirminis patikrinimas pradedamas gavus skundą.
(žr. 97 ir 98 punktus)
6. Kadangi Komisija turi išimtinę kompetenciją vertinti valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, gero Sutarties pagrindinių taisyklių valstybės pagalbos srityje administravimo sumetimais privalo atlikti kruopštų ir nešališką skundo, kuriame teigiama, kad pagalba nesuderinama su bendrąja rinka, tyrimą ir negali neapibrėžtam terminui atidėti pirminio valstybės priemonių, sudarančių skundo pagrindą, patikrinimo.
Protinga skundo patikrinimo trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, visų pirma į jos kontekstą, skirtingus procedūros etapus, kurių Komisija privalo laikytis, ir į bylos sudėtingumą bei jos poveikį suinteresuotosioms šalims.
(žr. 99 punktą)
7. Komisijos pareiga motyvuoti taikoma tik pačiam sprendimo turiniui ir netaikoma procedūros trukmei. EB 253 straipsnyje reikalaujama motyvacija turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti jo priėmimo pagrindus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tai yra į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir tiesiogiai su juo susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimus.
Tačiau procedūros trukmė nėra susijusi su atitinkamos institucijos vertinimu, galinčiu pateisinti šią trukmę, o yra tik faktinė aplinkybė, priklausanti tik nuo laiko, reikalingo institucijai užbaigti minėtą procedūrą. Todėl trukmė nėra sprendimo turinio dalis, kurią galima motyvuoti. Ji reikalauja tik faktinio atskirų procedūros etapų išvardijimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo.
(žr. 120–122 punktus)
8. Jeigu sprendime pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą pateikta pakankama pirminė Komisijos analizė, kurioje išdėstytos priežastys, kodėl ji abejoja dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, valstybė narė ir potencialus gavėjas turi pateikti informaciją, galinčią įrodyti, kad ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka.
Tačiau ši taisyklė susijusi su įrodinėjimo pareigos nustatymu, o ne su pareiga motyvuoti, nes būtent Komisija prireikus turi savo sprendime išdėstyti motyvus, leidusius jai nuspręsti, jog, nepaisant valstybės narės ar pagalbos gavėjų pateiktų įrodymų, nagrinėjama pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka.
(žr. 132 punktą)
9. Valstybės pagalbos srityje, kai pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalies nuostatas pagalba jau yra suteikta, Komisija, kuri gali įpareigoti nacionalinės valdžios institucijas ją susigrąžinti, neprivalo nurodyti specialių motyvų, pagrindžiančių jos veiksmus. Ši iki Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB 88 straipsnio taikymo taisykles, įsigaliojimo nusistovėjusi praktika ir toliau taikytina remiantis šio reglamento 14 straipsnio 1 dalimi.
Sprendimas nurodyti susigrąžinti pagalbą yra beveik automatiška pasekmė tuo atveju, kai konstatuojamas pagalbos neteisėtumas ir jos nesuderinamumas su viena iš antro šios nuostatos sakinio išplaukiančia sąlyga – susigrąžinimas neturi prieštarauti bendrajam Bendrijos teisės principui. Taigi Komisija šiuo klausimu neturi diskrecijos. Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis, nurodžiusi priežastis, kodėl ji mano, kad nagrinėjama pagalba yra neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, ji neprivalo motyvuoti sprendimo, kuriuo nurodoma susigrąžinti pagalbą.
(žr. 152 punktą)
10. Valstybės pagalbos srityje priemonės, kuriomis nustatoma ar keičiama pagalba, laikomos nauja pagalba. Kai pakeitimas daro poveikį pirminės schemos esmei, ši schema tampa nauja pagalba. Tačiau kai pakeitimas nėra esminis, tik pats pakeitimas gali būti laikomas nauja pagalba.
Kai Komisijos patvirtinamajame sprendime aiškiai nurodyta sąlyga, kad pagalbos paraiška būtinai turi būti pateikta prieš pradedant vykdyti investicinius projektus, ir kai atitinkama valstybė remdamasi vėliau nei patvirtinamasis sprendimas priimtais teisės aktais suteikia pagalbą regioniniams projektams, kurie buvo pradėti prieš paraiškos suteikti pagalbą pateikimą, tai yra nauja pagalba pagal Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB 88 straipsnio taikymo taisykles, 1 straipsnio c punktą. Iš tikrųjų toks pakeitimas negali būti laikomas mažareikšmiu ar nežalingu. Kadangi Komisija, patvirtindama regionui skirtos pagalbos schemą, nuolat nustato sąlygą, kad pagalbos paraiškos būtų būtinai pateiktos prieš vykdant projektus, akivaizdu, kad šios sąlygos panaikinimas gali turėti įtakos pagalbos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimui.
(žr. 176–179 punktus)
11. Pagalbos schemos suderinamumas su bendrąja rinka turi būti vertinamas tik pagal jai būdingus požymius, atsižvelgiant į vertinimo metu Komisijos vykdomą politiką. Tačiau pagalbos schemos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimui negali daryti įtakos aplinkybė, kuria buvo remiamasi vertinant kitas schemas, dėl kurių Komisija sutiko su tam tikromis sąlygomis. Iš tikrųjų, jei būtų kitaip, Komisija negalėtų keisti kriterijų, kuriais remdamasi ji vertina valstybės pagalbą, o tai yra jos teisė, kurią ji privalo turėti, kad galėtų reaguoti į valstybių narių praktikos suteikiant valstybės pagalbą pasikeitimą ir bendrosios rinkos vystymąsi.
(žr. 190 punktą)
12. EB 241 straipsnis yra bendrojo principo, užtikrinančio kiekvienos proceso šalies, siekiančios panaikinti sprendimą, kuris yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs, teisę ginčyti institucijų ankstesnių aktų, kurie, nors ir nėra reglamento formos, yra skundžiamo sprendimo teisinis pagrindas, galiojimą, jei šalis pagal EB 230 straipsnį neturėjo teisės pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šių aktų, kurių teisines pasekmes ji tokiu būdu patiria negalėdama reikalauti jų panaikinimo, išraiška.
Kalbant apie Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires, reikia pažymėti, kad iš jų įžanginės dalies matyti, jog jos bendrai ir abstrakčiai nustato kriterijus, kuriuos Komisija taiko vertindama regioninės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktus, ir taip užtikrina tokią pagalbą teikiančių valstybių narių teisinį saugumą. Konkrečiai kalbant, gairių 4.2 punkte nustatytas kriterijus taikomas visai šiose gairėse numatomai pagalbai, neatsižvelgiant į jos tikslą, formą ar dydį.
Kai galutiniame sprendime Komisija aiškiai remiasi gairių 4.2 punktu vertindama ginčijamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, nors gairių 4.2 punktas nėra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, jame suformuluotą sąlygą galima laikyti bendrai ir abstrakčiai nulemiančia būdą, kuriuo Komisija vertina atitinkamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Šiuo atveju yra tiesioginis teisinis ryšys tarp galutinio Komisijos sprendimo ir gairių, todėl kadangi šalis negalėjo reikalauti gairių kaip bendro pobūdžio akto panaikinimo, gali būti pateiktas prieštaravimas dėl jų teisėtumo.
(žr. 206, 208–210 punktus)
13. Nacionalinių regioninės pagalbos teikimo gairių 4.2 punkto, kuriame nustatyta, jog pagalbos schemose turi būti numatyta, kad prašymas suteikti pagalbą turi būti pateiktas iki projektų įgyvendinimo pradžios, kriterijus taikomas siekiant išsiaiškinti, ar pagalbos priemonė turi skatinamąjį pobūdį tuo atveju, kai neįmanoma atlikti išsamaus visų ekonominių būsimų pagalbos gavėjų sprendimų investuoti aspektų.
Šiuo klausimu iš gairių 2 punkto antros ir ketvirtos pastraipų matyti, kad Komisija regioninę pagalbą iš principo patvirtina tik kaip pagalbos schemą, nes ji mano, jog individuali ad hoc pagalba neatitinka sąlygos, kad turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp dėl pagalbos atsiradusio konkurencijos iškraipymo ir pagalbos naudos mažiau išsivysčiusių regionų plėtrai.
Tačiau nagrinėjant pagalbos schemos, apie kurią buvo pranešta, suderinamumą su bendrąja rinka, ypatingos atskiriems potencialiems pagalbos gavėjams ir konkretiems projektams, kuriems vykdyti šie gali prašyti subsidijų, būdingos aplinkybės yra nežinomos Komisijai. Todėl ši institucija, vertindama pagalbos schemos suderinamumą su bendrąja rinka, turi remtis kriterijais, nepriklausomais nuo atskiriems būsimiems pagalbos gavėjams būdingų ypatingų aplinkybių arba vienodais visiems gavėjams.
Reikalavimas, kad pagalbos paraiška būtų pateikta iki subsidijuojamo projekto vykdymo, leidžia užtikrinti, kad atitinkama įmonė aiškiai išreikštų savo norą pasinaudoti atitinkama pagalbos schema prieš pradėdama vykdyti projektą. Taigi tai leidžia išvengti ex post paraiškų dėl projektų, kurie buvo pradėti vykdyti nepaisant pagalbos schemos. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, paprasčiausia išvada, kad pagalbos paraiška buvo pateikta prieš pradedant vykdyti investicijų projektą, yra paprastas ir tinkamas kriterijus, leidžiantis Komisijai preziumuoti skatinamojo poveikio buvimą.
(žr. 215 punktą)
14. Valstybės pagalbos srityje Komisijai nusprendus pradėti formalią tyrimo procedūrą, atitinkama valstybė narė ir aptariamos priemonės gavėjai turi pateikti savo argumentus, siekdami įrodyti, kad aptariama priemonė nėra pagalba ar kad ji yra suderinama su bendrąja rinka, nes šios procedūros tikslas yra būtent užtikrinti, kad Komisija būtų išsamiai informuota apie visas bylos aplinkybes. Nors Komisija turi aiškiai suformuluoti savo abejones dėl pagalbos suderinamumo, kai pradeda formalią tyrimo procedūrą, kad valstybė narė ar kitos suinteresuotosios šalys galėtų kuo geriau atsakyti, vis dėlto pastarosios turi išsklaidyti šias abejones ir įrodyti, jog aptariama priemonė atitinka išimties sąlygas. Nukrypstant nuo Sutarties taisyklių, ypač siekiant gauti patvirtinimą apie pakeistą ar naują pagalbą, atitinkama valstybė narė, įgyvendindama savo pareigą bendradarbiauti su Komisija, turi pateikti visą reikiamą informaciją, kad ši institucija galėtų patikrinti, ar įvykdytos nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygos.
(žr. 246 punktą)
15. Teisėtais lūkesčiais pagalbos teisėtumo atžvilgiu iš principo ir ypatingais atvejais galima remtis, tik jei ši pagalba buvo suteikta laikantis EB 88 straipsnyje numatytos procedūros. Iš tikrųjų paprastai rūpestingas ūkio subjektas turi įsitikinti, jog šios procedūros buvo laikytasi.
Taigi pagalbos gavėjai, nesilaikantys Komisijos patvirtinamajame sprendime nustatytų sąlygų, iš esmės negali remtis teisėtais lūkesčiai dėl pagalbos teisėtumo. Tiesa, neatmetama galimybė, kad neteisėtos pagalbos gavėjai per pagalbos grąžinimo procedūrą gali remtis išimtinėmis aplinkybėmis, kurios galėjo pagrįsti jų teisėtus lūkesčius, jog ši pagalba yra teisėta, prieštaraudami jos grąžinimui. Vis dėlto šie gavėjai gali remtis tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, pagrįstomis reikšmingomis nacionalinės teisės nuostatomis, tik procese dėl pagalbos grąžinimo nacionaliniuose teismuose, kurie vieninteliai prireikus po to, kai pateikia Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, gali įvertinti tokias aplinkybes.
Be to, EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras valstybės pagalbos draudimo principas, o šio principo išimtys aiškinamos griežtai, ir sprendimas neprieštarauti dėl pagalbos schemos susijęs tik su realiu pagalbos pagal šią schemą suteikimu, todėl negali suteikti potencialiems panašių būsimų pagalbos projektų naudos gavėjams teisėtų lūkesčių dėl atitinkamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.
(žr. 274–277, 283 punktus)
16. Valstybės pagalbos srityje de minimis taisyklės tikslas yra supaprastinti administracines procedūras tiek santykinai mažos, negalinčios iškraipyti konkurencijos pagalbos gavėjų, tiek Komisijos, kuri turi sutelkti savo išteklius Bendrijai realiai svarbiems atvejams, atžvilgiu.
Šiuo atžvilgiu aplinkybė leisti skaidyti pagalbą, kad jos daliai būtų galima pritaikyti de minimis taisyklę, neatitinka šio tikslo. Iš tikrųjų paprasčiausias sumos, atitinkančios de minimis ribą, atėmimas iš įmonei numatytos skirti pagalbos nepanaikintų nei Komisijos užduoties nagrinėti atitinkamos pagalbos dalies, viršijančios šią ribą, suderinamumo su bendrąja rinka, nei atitinkamos įmonės pareigos laukti šio tyrimo pabaigos, kad pasinaudotų pagalba, o pripažinus ją neteisėta – grąžintų.
Be to, de minimis pagalbos sąvoka rodo, kad tai yra nedidelė pagalba. O leidimas ex post skaidyti šiuo atžvilgiu taikomą ribą viršijančią pagalbą reikštų leidimą iš dalies pasinaudoti de minimis taisykle dėl pagalbos, kuri suteikiant nebuvo maža.
Iš tikrųjų susigrąžinusi visą neteisėtai suteiktos pagalbos sumą atitinkama valstybė narė iš principo gali tuojau pat įmonei suteikti naują de minimis pagalbą, neviršijančią 100 000 eurų ribos. Vis dėlto tam reikėtų naujo valstybės narės sprendimo skirti valstybines lėšas, kurį ji gali priimti laisvai, o skaidymo draudimas negali būti vertinamas kaip paprasčiausia formos taisyklė.
Todėl Reglamento Nr. 69/2001 dėl EB 87 ir EB 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai 2 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad atleidimas nuo pareigos pranešti, numatytas EB 88 straipsnio 3 dalyje, negali būti taikomas sumoms, sudarančioms pagalbos, viršijančios 100 000 eurų per trejus metus, dalį. Bet kuriuo atveju aiškus tokio aiškinimo įtvirtinimas Reglamento Nr. 1998/2006 dėl EB 87 ir EB 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje turi būti vertinamas kaip paaiškinimas, o ne naujos de minimis taisyklės taikymo sąlygos nustatymas.
(žr. 304, 305, 308–311 punktus)